Gyvūnų kompanionų šlapimo takų bakterinių infekcijų sukėlėjai ir jų jautrumas antimikrobinėms medžiagoms Urinary tract bacterial infections in animal companions and their susceptibility to antimicrobials

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS AKADEMIJA

Gyvūnų kompanionų

šlapimo takų bakterinių

infekcijų sukėlėjai ir jų

jautrumas

antimikrobinėms

medžiagoms

Urinary tract bacterial

infections in animal

companions and their

susceptibility to

antimicrobials

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: dr. Rita Šiugždinienė

Kaunas, 2021

DARBAS ATLIKTAS MIKROBIOLOGIJOS IR VIRUSOLOGIJOS INSTITUTE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Gyvūnų kompanionų šlapimo takų

bakterinių infekcijų sukėlėjai ir jų jautrumas antimikrobinėms medžiagoms“

1. yra atliktas mano paties (pačios).

2. nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE DARBO LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ

Patvirtinu, kad darbo lietuvių kalba taisyklinga.

(data) (redaktoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

Patvirtinu, kad darbas atitinka reikalavimus ir yra parengtas gynimui Rita Šiugždinienė

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)

Raimundas Mockeliūnas

(aprobacijos data) (MVI vadovo vardas, pavardė)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas

(parašas)

Prof. dr. Jūratė Šiugždaitė

TURINYS

1.1. Bendrieji bakterijų jautrumo antimikrobinėms medžiagoms aspektai ir atsparumo vystymasis bei plitimas ... 9

1.1.1. Sąvoka „antimikrobinės medžiagos“ bei jų naudojimas ... 9

1.1.2. Veiksniai, lemiantys antimikrobinį bakterijų atsparumą. ... 9

1.1.3. Antimikrobinėms medžiagoms atsparių bakterijų plitimo keliai. ... 10

1.2. Tiriamų bakterijų genčių atsparumo antibiotikams apžvalga ir reikšmė ... 11

1.2.1. Escherichia coli. ... 11

1.2.2. Staphilococcus spp. ... 11

1.2.3. Proteus spp... 12

1.2.3. Klebsiela spp. ... 13

1.2.4. Enterococcus spp. ... 13

1.3. Pagrindiniai bakterinių šlapimo takų infekcijų duomenys, diagnostikos ir gydymo būdai ... 13

1.3.1. Šlapimo takų infekcijų klasifikacija. ... 13

1.3.2. Šlapimo takų infekcijų diagnostika. ... 15

1.3.3. Šlapimo takų infekcijų gydymas. ... 15

2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS ... 18

2.1. Tyrimų vieta ir objektai ... 18

2.2. Tiriamųjų bakterijų išskyrimas, identifikacija ir atranka tyrimams ... 18

2.3 Bakterijų jautrumo antimikrobinėms medžiagoms tyrimas ... 19

2.3 Tyrimo duomenų statistinis vertinimas ... 21

3. TYRIMO REZULTATAI ... 22

3.1. Tiriamų bakterijų paplitimas ... 22

3.2. Bakterijų jautrumo antimikrobinėms medžiagoms tyrimo rezultatai ... 23

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 28

IŠVADOS ... 31

Gyvūnų kompanionų šlapimo takų

infekcijų sukėlėjai ir jų jautrumas

antimikrobinėms medžiagoms

Augusta Damauskaitė Magistro baigiamasis darbas

SANTRAUKA

Darbo tikslas – įvertinti šlapimo takų bakterinių infekcijų sukėlėjus ir jų jautrumą

antibiotikams.

Darbas atliktas Lietuvos sveikatos mokslų universitete, Mikrobiologijos ir virusologijos instituto Mikrobiologinių tyrimų laboratorijoje. Iš gyvūnų kompanionų šlapimo mėginių buvo išskirta ir identifikuota 31 bakterijų padermė. Paplitimo dažnis E. coli: – 22,6 proc., hemolizinės E. coli: – 12,9 proc.; Enterobacter clocae: – 3,2 proc.; Proteus spp. – 19,4 proc.; Staphylococcus spp. – 22,6 proc.; Enterococcus spp. – 9,7 proc.; Pasteurella spp. – 3,2 proc. Diskų difuzijos į agarą metodu nustatytas šių bakterijų jautrumas įvairiems antibiotikams. Duomenys interpretuoti pagal Europos jautrumo antimikrobinėms medžiagoms tyrimų komiteto (angl. „European Commitee on Antimicrobial Susceptibility Testing“, EUCAST) klinikinius lūžio taškus.

E. coli, išskirtos iš gyvūnų kompanionų šlapimo mėginių, dažniausiai atsparios buvo

ampicilinui (100 proc.), tetraciklinui ir amoksicilinui (po 85,7 proc.) bei enrofloksacinui (71,4 proc.); Proteus genties bakterijos atspariausios buvo tetraciklinui (100 proc.), nitrofurantoinui (83,3 proc.), sulfametoksazolui ir trimetoprimui bei ampicilinui (po 66,7 proc.). Proteus mirabilis jautrumas piperacilinui ir tazobaktamui siekė 100 proc. Staphylococcus genties bakterijų

atsparumas buvo didžiausias sulfametoksazolui ir trimetoprimui (100 proc.), tetraciklinui (62,5 proc.), penicilinui G. ir gentamicinui (po 62,5 proc.). Iš šlapimo mėginių išskirtos enterokokų padermės pasižymėjo dideliu atsparumu sulfametoksazolui ir trimetoprimui (100proc.) bei nitrofurantoinui (66,7 proc.).

Raktiniai žodžiai: antibiotikai, antimikrobinės medžiagos, atsparumas, bakterijos, šlapimo takų infekcijos, gyvūnai kompanionai.

Urinary tract bacterial infections in animal companions and their susceptibility to

antimicrobials

Augusta Damauskaitė Master’s thesis

SUMMARY

The aim of this study was to evaluate the causes of bacterial urinary tract infections and their susceptibility to antibiotics.

The research was carried out in the laboratory of microbiological research of the Institute of Microbiology and Virology of the Lithuanian University of Health Sciences. 31 bacterial strains were isolated and identified from urine samples from animal compa nions. Prevalence of E. coli: - 22.6%, haemolytic E.coli: - 12.9%; Enterobacter clocae: - 3.2%; Proteus spp: -19.4%;

Staphylococcus spp.: - 22.6%. ; Enterococcus spp.: - 9.7%; Pasteurella spp. - 3.2%. The

susceptibility of these bacteria to various antibiotics was determined using the disc method. Data were interpreted according to EUCAST clinical breakpoints.

E. coli isolated from companion animals urine samples showed the most frequent resistance to ampicillin (100%), tetracycline and amoxicillin (85.7% each) and enrofloxacin (71.4%). Bacteria of the genus Proteus were mostly resistant to tetracycline (100%), nitrofurantoin (83.3%), sulfamethoxazole - trimethoprim and ampicillin (66.7% each). Sensitivity to piperacillin-tazobactam was 100%. Staphylococcus bacteria were most resistant to sulfamethoxazole-trimethoprim (100%), tetracycline (62.5%), penicillin G., and gentamicin (62.5% each). Enterococcal strains isolated from urine samples were highly resistant to sulfamethoxazole - trimethoprim (100%) and nitrofurantoin (66.7%).

Key words: antibiotics, antimicrobial agents, resistance, bacteria, urinary tract infections, companion animals.

SANTRUMPOS

7 PBP2a – meticilinui atsparaus Staphylococcus aureus peniciliną surišantis baltymas 2a AMP – ampicilinas

AmpC – c klasės beta laktamazės ATM – aztreonamas

CIP – ciprofloksacinas CN – gentamicinas E – eritromicinas

ECDC – Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras EFCA – Europos maisto saugos tarnyba

EMA – Europos vaistų agentūra

ESBL – išplėstinio spektro beta laktamazės

ESVAC – European Surveillance of Veterinary Antimicrobal Consumption EUCAST - European Commitee on Antimicrobial Susceptibility Testing FOX – cefoksitinas

HLGR – aukšto lygio atsparumas gentamicinui

ISCAID – International Society for Companion Animal Infectious Diseases MASA – meticilinui atsparus Staphylococcus aureus

MASP – meticilinui atsparus Staphylococcus pseudintermedius P – penicilinas

PFGE – impulsinio lauko gelio elektroforezė (metodas DNR molekulėms atskirti) SXT – sulfametoksazolas ir trimetoprimas

ŠTI – šlapimo takų infekcijos TE – tetraciklinas

ĮVADAS

Mikroorganizmų atsparumas antibiotikams yra viena aktualiausių pasaulio visuomenės sveikatos problemų, apimančių tokias sritis kaip sveikatos priežiūra, veterinarija ir žemės ūkio pramonė. Europos Sąjungos (ES) organizacijos Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras (ESDC) ir Europos vaistų agentūra (EMA) skiria daug dėmesio šiai aktualijai. Jos renka duomenis apie antibiotikų suvartojimą bei antimikrobinį atsparumą Europos Sąjungos šalyse, skatina vartoti mažiau antimikrobinių medžiagų. Iš surinktų duomenų Europos maisto saugos tarnyba (EFSA), EMA ir ESDC 2017 metais pateikė ataskaitą, įrodančią ryšį tarp antibiotikų vartojimo ir atsparumo antibiotikams perdavimo tarp žmonių ir maistui naudojamų gyvūnų, taigi tema – dar aktualesnė (1).

Pastaruoju metu didėja susirūpinimas dėl antimikrobinėms medžiagoms atsparių bakterijų, kurių skaičius auga tarp gyvūnų kompanionų. Per pastaruosius 50 metų labai padaugėjo gyvūnų, laikomų namuose (2). 2018 metų duomenimis, naminių augintinių skaičius Europoje siekė 140,8 milijono. Ankstesni tyrimai, atlikti šio amžiaus pradžioje, Jungtinėje Karalystėje (JK) ir Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) ir siekę išanalizuoti antimikrobinio atsparumo tendencijas tarp bakterijų kolonijų, išskirtų iš gyvūnų kompanionų, parodė itin padidėjusį atsparumą antimikrobinėms medžiagoms (3, 4). Be to, vis didesnį susirūpinimą kelia daugeliui vaistų atsparios bakterijos (izoliatai, atsparūs trim ar daugiau antimikrobinių medžiagų klasėms), išskirtos iš naminių augintinių (4–7). Daugeliui antimikrobinių vaistų atsparios bakterijos sukelia terapinių veterinarijos iššūkių ir yra visuomenės sveikatos problema, nes šie patogenai gali būti zoonoziniai (8), o dėl artimo kontakto gyvūnai kompanionai gali platinti atsparias bakterijas žmonėms (6, 9).

Vieni iš tokių yra uropatogenai. Antimikrobinis šlapimo takų bakterinio uždegimo gydymas turėtų būti pagrįstas izoliuotų bakterijų jautrumo tyrimais. Vis dėlto antimikrobiniai vaistai dažnai skiriami remiantis empiriniais duomenimis, atsižvelgiant į klinikinius požymius, citologinius šlapimo duomenis, bet neatlikus šlapimo mikrobiologinio bei antimikrobinio atsparumo tyrimų. Empiriniu gydymu siekiama palengvinti šlapimo takų infekcijos simptomus, kai laukiama antimikrobinio jautrumo tyrimo rezultatų (10). Nepaisant vaisto farmakokinetinių ir farmakodinaminių savybių, toks antimikrobinių medžiagų vartojimas yra antimikrobinio bakterijų atsparumo, sukeliančių šlapimo takų infekcijas, priežastis (11).

Escherichia coli yra dažniausiai išskiriama bakterijų rūšis, sukelianti šunų ir kačių šlapimo

takų infekciją. Kitos dažnos bakterijų gentys yra Staphylococcus spp., Enterococcus spp., Proteus

spp. ir Klebsiella spp. (11–13). Šios bakterijos gali turėti kliniškai ir epidemiologiškai žmonių

spektro beta laktamazė (ESBL), c klasės beta laktamazė (AmpC), meticilinui atsparaus

Staphylococcus aureus peniciliną surišantis baltymas 2a (7 PBP2a) ar aukštas atsparumas

gentamicinui (HLGR) (14–17). Vis dažniau skelbiama, jog šunims ir katėms aptinkama daugeliui vaistų atsparių bakterijų, kurios gydomos žmonėms skirtais antimikrobiniais vaistais. Nerimą kelia tokių bakterijų pernešimas žmogui, nes tyrimai rodo, jog šunys ir katės gali dalintis uropatogeninėmis bakterijomis su savo šeimininkais (2).

Tyrimo tikslas: Įvertinti šlapimo takų bakterinių infekcijų sukėlėjus ir jų jautrumą antibiotikams. Darbo uždaviniai:

1. Nustatyti dažniausiai šlapimo takų infekcijas sukeliančius mikroorganizmus. 2. Įvertintiišskiriamų bakterijų jautrumą antimikrobinėms medžiagoms.

3. Nustatyti dauginiu atsparumu antimikrobinėms medžiagoms pasižyminčias bakterijų padermes.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Bendrieji bakterijų jautrumo antimikrobinėms medžiagoms aspektai ir

atsparumo vystymasis bei plitimas

1.1.1. Sąvoka „antimikrobinės medžiagos“ bei jų naudojimas gyvūnams.

Antimikrobinės medžiagos – tai plati natūralios, pusiau sintetinės ir sintetinės kilmės medžiagų grupė, kuri žudo ar slopina mikroorganizmų augimą, mažai ar visai nekenkdama šeimininkui. Jos taip pat pasižymi antivirusiniu, grybelius slopinančiu ir antiparazitiniu poveikiu, gali būti naudojami kaip dezinfekantai, antiseptikai ar kaip produktai infekcinių ligų grėsmei mažinti (18). Antimikrobiniais vaistais gydomos bakterinės infekcijos. Be to, jie skiriami žemės ūkio gyvulių augimui skatinti ar naudojami kaip sudėtinė komercinių gyvulių ir paukščių pašarų dalis (10).

Vaistų agentūrų vadovai ir Europos veterinarijos gydytojų federacija atliko apklausą, siekdami sužinoti apie Europoje išrašomus antimikrobinius vaistus gyvūnams. Tyrime dėmesys kreiptas į ligas, kurioms gydyti dažniausiai skiriami antibiotikai, taip pat dažniausiai naudojamas antimikrobinių vaistų klases (tarp jų ir žmonių preparatus, ypač kritiškai svarbius antibiotikus).

Tyrimo duomenimis, antibiotikai katėms dažniausiai buvo skirti odos, kvėpavimo takų, šlapimo ir periodonto, šunims – odos bei urogenitalinės sistemos ligoms gydyti. Gausiausiai šunims ir katėms naudojama antibiotikų klasė – penicilinai. ESVAC ataskaitos (2013) duomenimis, daugumoje šalių vyrauja amoksicilino vartojimas kartu su klavulano rūgštimi. Kritiškai svarbūs antibiotikai dažniau skiriami katėms nei šunims (30 proc. ir 16 proc.). Palyginti su kitomis gyvūnų rūšimis, katėms skiriama 14 proc. daugiau trečios ir ketvirtos kartos cefalosporinų, ypač cefovecino, nors jis rekomenduojamas tik kaip rezervinis vaistas. Tikriausiai taip yra todėl, kad cefovecino pusinio skilimo laikas šunims – 5,5 dienos, o katėms – 6,9 dienos. Tai lemia net 14 dienų vaisto vartojimo intervalą, kuris patogus tiek savininkui, tiek ir veterinarijos gydytojui, o gyvūnas lengvai gaus visą terapinį kursą (19).

Trečios ir ketvirtos klasės cefalosporinai Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) ir Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacijos priskiriami gyvūnams ir žmonėms kritiškai svarbių antimikrobinių medžiagų grupei. Tai reiškia, jog minėti antibiotikai turi būti išsaugoti kaip efektyvūs ir nepakeičiami vaistai gyvūnų gydymui. Todėl šios klasės antibiotikus galima naudoti tik tuomet, kai žinoma, jog kitų klasių antibiotikai konkrečiu atveju bus neveiksmingi.(20)

1.1.2. Veiksniai, lemiantys antimikrobinį bakterijų atsparumą. Bakterijų atsparumo

mechanizmai dažnai skirstomi į natūralius arba įgytus. Natūralų atsparumą antimikrobinėms medžiagoms nulemia natūraliai bakterijų DNR esantys genai. Įgytas atsparumas apibūdinamas

kaip organizmo savybė prisitaikyti prie aplinkos, kuriant ar įgyjant atsparumo genų. Šis procesas vyksta dėl genetinės medžiagos mutacijos pačiame organizme ar perduodant ją kitiems organizmams. (21).

Atsparumo antimikrobinėms medžiagoms mechanizmai yra įvairūs. Vieni nukreipiami prieš patį antibiotiką, kad jis nepatektų į ląstelę. Pavyzdžiui, beta laktamazės ar modifikuojantys fermentai, kurie gali padaryti neveiklius antibiotikus. Beta laktamazės sunaikina penicilinus ir cefalosporinus, o modifikuojantys fermentai neveiklius padaro chloramfenikolį ir aminoglikozidus (streptomiciną ar gentamiciną). Kitas atsparumo mechanizmas, stabdantis antibiotiko patekimą į ląstelę, vadinamas efliukso siurbliu (angl. „Drug efflux“). Šis atsparumo mechanizmas sugeba pašalinti antimikrobinę medžiagą per bakterijos sienelę ir taip nulemti atsparumą tetraciklinams, chloramfenikoliui ir fluorochinolonams. Kai kurios bakterijos sugeba gaminti alternatyvius baltymus, kurie gali būti naudojami vietoj tų, kuriuos slopina antibiotikas. Pavyzdžiui, meticilinui atspari Staphylococcus aureus bakterija gali įgyti atsparumo geną, vadinamą mecA, kuris koduoja naujo baltymo PBP2a gamybą. Šis baltymas yra beta laktaminių antibiotikų taikinys. Toks atsparumas leidžia bakterijai toliau tęsti ląstelių sienelių biosintezę, kuri yra pagrindinis beta laktaminių antibiotikų taikinys. (22).

Ilgai vartojant vieną antibiotiką bakterijos gali tapti atsparios ne tik jam, bet ir kitiems tos pačios ar kitos klasės antibiotikams. Tokios bakterijos vadinamos daugeliui vaistų atspariomis bakterijomis (angl. „Multidrug-resistant bacteria“). Atsparumą daugeliui antimikrobinių medžiagų jos gali įgyti: 1) dėl bakterijų savybės perduoti kelis atsparumo genus plazmidėmis ar kita genetine medžiaga; 2) per kryžminį atsparumą (23).

1.1.3. Antimikrobinėms medžiagoms atsparių bakterijų plitimo keliai. Dabar vis

daugiau dėmesio skiriama smulkiųjų gyvūnų gerovei. Dėl šios priežasties jų ligoms gydyti naudojami antimikrobiniai vaistai ir preparatai, skirti žmonėms. Sunkiais atvejais, kai yra neapibrėžtas diagnozavimas, antrinės infekcijos rizika ar savininko spaudimas, antimikrobiniai vaistai gali būti vartojami netinkamai. Be to, paskiriant antimikrobinę terapiją naminiams gyvūnams, dažnai neatliekami bakterijų identifikavimo ir jautrumo antimikrobiniams vaistams tyrimai. (9).

Septyniose Europos šalyse atlikto tyrimo duomenimis, smulkiųjų gyvūnų antimikrobinis gydymas yra daugiau empirinis nei pagrįstas antimikrobinio jautrumo testu, kuris daromas tik tuo atveju, kai empirinis gydymas yra neveiksmingas. Taip pat paaiškėjo, kad antimikrobiniais vaistais gydytos ligos, kurioms antibiotikai nėra veiksmingi. Pavyzdžiui kačių apatinių šlapimo takų ligoms ir sutrikimams, tokiems kaip urotiliazė, nevalingas šlapinimasis ar šlapimo takų navikai. (2).

JAV šunų intensyvios terapijos universitetinėje ligoninėje atliktas tyrimas skelbia, kad antimikrobiniai vaistai buvo tinkami tik 19 proc. pacientų (24). Šveicarijos atliktu tyrimu, nustatyta, kad tik 45 proc. skirtų antimikrobinių vaistų dozių atitinko gamintojo rekomendacijas, o kritiškai svarbūs antimikrobiniai vaistai (fluorochinolonai, trečios ir ketvirtos kartos cefalosporinai ir makrolidai) buvo naudojami 9 proc. receptų (25).

1.2. Tiriamų bakterijų genčių atsparumo antibiotikams apžvalga ir reikšmė

1.2.1. Escherichia coli. Escherichia coli yra gramneigiama, nesudaranti sporų, turinti

žiuželius, lazdelės formos fakultatyviai anaerobinė bakterija, priklausanti Enterobacterales šeimai (26). E. coli yra dažniausiai šlapimo takų infekcijų atvejais išskiriamas sukėlėjas (27). Perianalinė ir lytinių organų sritis yra pagrindiniai E. coli bakterijos rezervuarai (28).

Šunų bei kačių šlapimo takų infekcijas sukeliančios Escherichia coli padermės pasižymi dideliu antimikrobiniu atsparumu prieš dažniausiai vartojamus antimikrobinius preparatus (14, 15). Genetinis E. coli lankstumas ir prisitaikymas prie besikeičiančios aplinkos leidžia įgyti daug antimikrobinių atsparumo mechanizmų. Veiksmingiausias ir moderniausias gynybos mechanizmas yra dauginio atsparumo (angl. „Multi drug resistance“) įgijimas, kuriam būdinga sudėtinga skirtingų atsparumo mechanizmų sąveika, suteikianti atsparumą keliems tos pačios klasės ar skirtingų klasių antibiotikams. (29).

Neseniai atrasta fluorochinolonui ir trečios kartos cefalosporinams atspari E. coli ST131 padermė. Ji dažniausiai sukelia šlapimo takų infekcijas žmonėms ir gyvūnams, aptinkama visame pasaulyje, ypač Europoje (30) ir JAV (31). Apie ST131 E. coli padermės paplitimą tarp gyvūnų kompanionų buvo pranešta Vokietijoje (14), Portugalijoje (32) ir JAV (31). Atlikti tyrimai rodo, kad gyvūnai kompanionai gali platinti šią labai virulentišką ir daugeliui antibiotikų atsparią E.

coli padermę.

Šiaurės Australijos tyrimu buvo siekiama palyginti žmogaus ir gyvūnų kompanionų E. coli ST131 izoliatus, išskirtus iš pacientų, sirgusių šlapimo takų infekcija, bei nustatyti jų paplitimą. Tyrimai parodė, jog dauguma gyvūnų kompanionų E. coli ST131 padermių yra panašios į Australijos ir Šiaurės Amerikos žmogaus E. coli ST131 padermes, remiantis PFGE profiliu, virulentiškumo genų skaičiumi, chromosomų mutacijomis ir antimikrobinio atsparumo analize. Tyrimo metu iškelta hipotezė dėl tarprūšinio šios padermės perdavimo abiem kryptimis. (33).

1.2.2. Staphilococcus spp. Stafilokokai yra gramteigiamų bakterijų, priklausančių Staphylococcaceae šeimai, gentis. Tai – sferinės, fakultatyviai anaerobinės nejudrios bakterijos,

kurios formuoja pro mikroskopą matomas į vynuogių kekes panašias grupes. Tai yra antras pagal aptikimo dažnumą (12–20 proc. visų atvejų) smulkiųjų gyvūnų šlapimo takų infekcijų sukėlėjas (34–

36). Pagrindiniai Staphylococcus spp. atstovai, dažniausiai aptinkami smulkiųjų gyvūnų ŠTI atvejais, yra S. aureus ir S. pseudintermedius (11, 13, 37).

Per kelis pastaruosius dešimtmečius stafilokokų antimikrobinio atsparumo, ypač meticilinui, paplitimas labai išaugo. Veterinarai vis dažniau susiduria su infekcijomis, sukeltomis meticilinui atsparaus Staphylococcus pseudintermedius (MRSP). MRSP sukelia ir smulkiųjų gyvūnų šlapimo takų infekcijas. (38–40).

Atsparumą meticilinui perduoda mecA genas, kuris koduoja pakitusį peniciliną surišantį baltymą (PBP2a). Šio pakeisto baltymo, jungiančio peniciliną, gamyba sukelia atsparumą visiems beta laktamo dariniams, tarp jų penicilinams, cefalosporinams ir karbapenemams (41).

Meticilinui atsparių S. pseudintermedius infekcijų paplitimas tarp veterinarijos pacientų per pastarąjį dešimtmetį labai išaugo. JAV smulkiųjų gyvūnų klinikose atlikti du didelės apimties retrospektyvūs tyrimai. Mikrobiologijos laboratorijose 2001–2005 metais užfiksuotas bendras MRSP paplitimas buvo 15,6 proc., o 2003–2004 metais – 17 proc. (35,42). Nuo to laiko pastebėta, jog MRSP, išskirtų iš smulkiųjų gyvūnų šlapimo mėginių, padaugėjo. 2008 metais Tenesio universiteto veterinarijos bakteriologijos laboratorijoje beveik 30 proc. S. pseudintermedius izoliatų buvo atsparūs meticilinui (43).

Nors meticilinui atsparūs stafilokokai nebūtinai yra virulentiškesni už jiems jautrius stafilokokus, MRSP infekcijų gydymas yra sudėtingas dėl atsparumo daugeliui antimikrobinių medžiagų. JAV, Europoje ir Azijoje atliktuose tyrimuose MRSP buvo atsparūs įvariems antimikrobiniams vaistams : makrolidams, linkozamidams, tetraciklinams, fluorochinolonams ir sustiprintiems sulfonamidams (44–46).

1.2.3. Proteus spp. Proteus mirabilis identifikuojama kaip judri, aerobinė gramneigiama

lazdelė. Tai trečias po Staphylococcus spp. dažniausias gyvūnų kompanionų ŠTI infekcijų sukėlėjas (37, 47).

Šis organizmas yra dažnas šlapimo takų patogenas pacientams, kuriems atliekama ilgalaikė kateterizacija. Periuretalinės srities užteršimo P. mirabilis šaltinis yra šeimininko virškinamojo trakto mikroflora. P. mirabilis turi patekti į šlapimtakius ir prisitvirtinti prie kateterio ar šlapimo pūslės sienelės ląstelių paviršiaus. Įsitvirtinus P.mirabilis galiausiai migruoja į viršutinius šlapimo takus. Nusilpęs imunitetas bei gretutinės ligos yra svarbūs veiksniai P. mirabilis infekcijoms atsirasti. (48).

P. mirabilis sukelia simptomines šlapimo takų infekcijas (cistitą ir pielonefritą), bet gali būti

aptinkamos ir besimptomės bakteriurijos atvejais, ypač vyresniems pacientams (2, 3). Šis patogenas gali sukelti bakteremiją ir progresuoti iki gyvybei pavojingo urosepsio. Be to, P. mirabilis gamina stiprią ureazę , kuri skatina struvitinės urolitiazės vystymąsi (49).

1.2.3. Klebsiela spp. Labiausiai paplitusi Klebsiella spp. rūšis, sukelianti šunų ir kačių

infekcijas, yra K. pneumoniae. Tai – gramneigiama, nejudri, turinti kapsulę, fakultatyviai anaerobinė lazdelės formos bakterija (49).

K. pneumoniae yra pagrindinis daugelio infekcijų, įskaitant ŠTI, sukėlėjas. Šis patogenas yra

atsparus daugeliui medicininiu požiūriu svarbių antimikrobinių medžiagų (50). Didžiausią susirūpinimą kelia bakterijų izoliatai, kurie ekspresuoja išplėstinio spektro beta laktamazės (ESBL) fermentus. Šie fermentai suardo ir sunaikina kai kuriuos dažniausiai vartojamus antibiotikus (penicilinus ir cefalosporinus), todėl šie vaistai tampa neveiksmingi gydant K. pneumoniae infekcijas (51).

Kai kurie K. pneumoniae izoliatai, dažniausiai išskirti iš gyvūnų, sergančių šlapimo takų infekcijomis, yra atsparūs daugeliui antibiotikų. Daugeliui antimikrobinių vaistų atsparios K.

pneumoniae padermės neretai išskiriamos iš smulkiųjų gyvūnų, o ESBL gaminantys K. pneumoniae

izoliatai nustatomiretai.(50)

1.2.4. Enterococcus spp. Enterokokai yra apibūdinami kaip gramteigiami, fakultatyviai

anaerobiniai organizmai. Pagrindinės jų rūšys yra Enterococcus faecalis, Enterococcus faecium ir

Enterococcus durans. Enterokokai sukelia šlapimo takų, smegenų dangalų bei tulžies takų infekcijas

(52–54).

Anksčiau enterokokai buvo laikomi žarnyno floros komensaliniais organizmais, turinčiais mažai klinikinės reikšmės, todėl jų atsparumas antimikrobinėms medžiagoms buvo pastebėtas daug vėliau (64, 65). E. faecalis yra atsparus beta laktamams, cefalosporinams, trimetoprimo sulfonamidui, aminoglikozidams, linkosamidams ir fluorochinolonams. Atsparumą antibiotikams enterokokai įgyja per atsitiktines vidinių genų mutacijas arba horizontalų genų perdavimą. Be to, Enterococcus spp. rūšys sudaro bioplėveles, padedančias išvengti antimikrobinių medžiagų poveikio (54, 55).

1.3. Pagrindiniai bakterinių šlapimo takų infekcijų duomenys, diagnostikos ir

gydymo būdai

1.3.1. Šlapimo takų infekcijų klasifikacija. Šlapimo takų infekcijos yra klasifikuojamos į

nekomplikuotas ir komplikuotas (8). Nekomplikuota ŠTI yra apibūdinama kaip sporadinė bakterinė šlapimo pūslės infekcija be šlapimo takų anatomijos ir funkcijos pakitimų. Gyvūnams, sergantiems bet kokiomis šlapimo takų ar gretutinėmis ligomis, dėl kurių gali atsirasti infekcija, arba gyvūnams patyrusiems daugiau nei tris infekcijų atvejus per 12 mėnesių, ŠTI yra priskiriamos komplikuotų kategorijai (56).

Neseniai atnaujintos Tarptautinės gyvūnų infekcinių ligų draugijos (ISCAID) gairės bakterinėms šunų bei kačių šlapimo takų infekcijoms diagnozuoti ir valdyti (1 lentelė). ISCAID

gairėse smulkiųjų gyvūnų ŠTI infekcijos suskirstytos į šias kategorijas: sporadinį bakterinį cistitą, pasikartojantį bakterinį cistitą, pielonefritą, bakterinį prostatitą, subklinikinę bakteriuriją bei šunų ir kačių, kuriems atliekamos urologinės operacijos, minimaliai invazinės urologinės procedūros ar statomi urologiniai implantai, ŠTI (57).

1 lentelė. Šlapimo takų infekcijų klasifikacija

ŠTI kategorijos Diagnostikos kriterijai

Sporadinis bakterinis cistitas Sporadinė (mažiau nei trys ligos atvejai per pastaruosius 12 mėnesių) bakterinė šlapimo pūslės infekcija su apatinių šlapimo takų ligų klinikiniais požymiais gyvūnui su

predispozicija ar be.

Pasikartojantis bakterinis cistitas Trys ar daugiau klinikinio bakterinio cistito ligos atvejai per pastaruosius 12 mėnesių arba du ar daugiau ligos atvejų per pastaruosius 6 mėnesius.

• Recidyvas: infekcija tuo pačiu

mikroorganizmu, kuri pasikartoja sėkmingai gydžius pradinę ŠTI.

• Reinfekcija: infekcija įvairiais mikroorganizmais po to, kai pradinis mikroorganizmas buvo jautrus terapijai. • Nuolatinė infekcija: nuolat tuo pačiu organizmu užterštas šlapimas, nors gydyta tinkamais antimikrobiniais vaistais. • Superinfekcija: infekcija naujais

organizmais, išsivystanti taikant antimikrobinį gydymą pradiniam infekuojančiam

organizmui.

Pielonefritas 1.Ūminis pielonefritas:

• Nesudėtingas: nėra gretutinių ligų. • Komplikuotas: dėl predisponuojančios sisteminės ligos ar anatominio / obstrukcinio sutrikimo.

2. Lėtinis pielonefritas. Bakterinis prostatitas Prostatos uždegimas :

Ūminis prostatitas: gali pasireikšti abscesai. Lėtinis bakterinis prostatitas: atsiranda dėl gerybinės prostatos hiperplazijos

Bakterinis prostatitas Bakterijos šlapime, nustatytos laboratorijoje išauginus bakterijų kultūrą iš tinkamai surinkto šlapimo mėginio, kai nėra klinikinių infekcinių šlapimo takų ligų požymių. Šunų ir kačių, kuriems atliekamos urologinės

operacijos, minimaliai invazinės urologinės procedūros ir dedami urologiniai implantai ŠTI.

Gyvūnų, kuriems atliekama cistoskopija, cistoskopinė šlapimo pūslės biopsija, cistoskopinis akmenų šalinimas ar lazerio biopsija, lazerio litotripsija arba dedami šlaplės kateteriai ar poodiniai šlapimtakio aplinkkeliai, bakteriurija

1.3.2. Šlapimo takų infekcijų diagnostika. Tinkama ir laiku atlikta diagnozė yra labai

svarbi gydant šlapimo takų infekcijas, nes leidžia nustatyti optimalų antimikrobinių vaistų poreikį. Norint sudaryti ŠTI diagnostikos ir terapinį planą, būtina ją klasifikuoti į nesudėtingą arba komplikuotą. Įprastai nesudėtingos šlapimo takų infekcijos atsiranda sveikam gyvūnui, kurio šlapimo takų struktūra ir funkcija nėra pakitusios (23). Priešingai, infekcija laikoma komplikuota, kai viršutiniai šlapimo takai ar prostata yra paveikti gretutinės ligos, kuri keičia jų struktūrą ar funkciją, pavyzdžiui, lėtinės inkstų ligos.(57).

Klinikiniai ŠTI požymiai yra nespecifiniai, todėl remtis tik jais nustatant šlapimo takų infekciją yra netikslinga. Klinikiniai požymiai, panašūs į šlapimo takų ligų požymius, turi skatinti specialiųjų tyrimų poreikį (58).

Vien tik šlapimo nuosėdų analizės nepakanka diagnozuojant ŠTI. Ji yra naudinga papildoma priemonė, kurią reikia įvertinti kartu su klinikiniais požymiais ir išaugintos bakterijų kultūros rezultatais. Hematurija ir proteinurija yra nespecifiniai ŠTI požymiai, galintys atsirasti ir dėl kitų ligų. Pirurija ir bakteriurija yra pagrindiniai ŠTI įrodymai. Visa šlapimo analizė (apimanti ir gliukozės kiekio šlapime nustatymą bei nuosėdų tyrimą dėl kristalurijos) gali būti naudinga tiriant pagrindines šlapimo takų infekcijos priežastis (58).

Bakterijų kultūros ir jų jautrumo antibiotikams tyrimai turėtų būti atliekami visais ŠTI atvejais, siekiama patvirtinti infekcijos ir bakterijų, kurios gali būti atsparios empiriniam gydymui ,buvimą (57).

Bendrieji anksčiau aptarti diagnostikos principai taikomi ir komplikuotų ŠTI atveju. Komplikuotos ŠTI diagnozė niekada neturėtų būti grindžiama vien klinikiniais požymiais ar šlapimo nuosėdų tyrimu. Visais atvejais turėtų būti atliekamas bakterijų kultūros ir antimikrobinio jautrumo tyrimas, kad būtų galima patvirtinti komplikuotos ŠTI diagnozę (57).

Norint diagnozuoti tikslią komplikuotos ŠTI priežastį būtina atlikti išsamius klinikinį bei specialiuosius tyrimus. Jei nepavyksta nustatyti pagrindinės komplikuotos ŠTI priežasties rekomenduojama gyvūno savininkus nukreipti pas smulkiųjų gyvūnų vidaus ligų ar chirurgijos specialistą. Nenustačius pagrindinės komplikuotos ŠTI priežasties skirtas antimikrobinis gydymas gali būti neveiksmingas.(58)

1.3.3. Šlapimo takų infekcijų gydymas. Antimikrobinė terapija yra skiriama daugeliu

šlapimo takų infekcijų atvejų, laukiant bakterijų kultūros ir antimikrobinio jautrumo tyrimo rezultatų. Taip siekiama pacientui palengvinti diskomfortą. Daugeliu atvejų pradinį gydymą sudaro amoksicilinas arba trimetoprimo sulfonamidas. Amoksicilinas su klavulano rūgštimi yra naudojamas, tačiau yra nerekomenduojamas dėl jam būdingo plataus spektro veikimo, taip siekiant išlaikyti vaisto efektyvumą. 2 lentelėje yra pateiktas pirmo pasirinkimo antimikrobinis gydymas, kol laukiama kultūros išskyrimoir jautrumo tyrimų rezultatų (59).

2 lentelė. Pirmo pasirinkimo antimikrobinės medžiagos smulkiųjų gyvūnų ŠTI gydymui

ŠTI tipas Pirmojo pasirinkimo gydymo galimybės Nekomplikuota ŠTI Amoksicilinas, trimetoprimo sulfonamidas Komplikuota ŠTI Būtina atsižvelgti į bakterijų kultūros ir

jautrumo antibiotikams tyrimą, tačiau iš pradžių galima apsvarstyti amoksiciliną arba trimetoprimo sulfonamidą

Subklinikinė bakteriurija Antimikrobinis gydymas

nerekomenduojamas, nebent yra didelė infekcijos rizika. Tada gydyti kaip komplikuotą ŠTI

Pielonefritas Fluorochinolonai

Prostatitas Trimetoprimo sulfanamidas, enrofloksacinas, chloramfenikolis

Veterinarai turi domėtis vietiniais gyvūnų kompanionų šlapimo takų infekcijų patogenų atsparumo pokyčiais. Jei klinikoje pastebima, jog įprastas empirinis ŠTI gydymas kuriuo nors antimikrobiniu vaistu daugeliui gyvūnų klinikoje neveiksmingas, reikia jį pakeisti kitu.

Jei pasėlių ir jautrumo duomenys rodo, kad izoliatas nėra jautrus pasirinktai pirminei antimikrobinei medžiagai, gydymą paskirtu vaistu reikia nutraukti ir pradėti alternatyviu laboratorijos rekomenduojamu. Jei atlikti pasėlių ir jautrumo tyrimai rodo, jog izoliatas yra atsparus pradiniam gydymui, tačiau matomas akivaizdus klinikinis atsakas, pirminis gydymas yra priimtinas, jei po jo bus atliekama šlapimo analizė. Veiksniai, į kuriuos reikėtų atsižvelgti renkantis antimikrobines medžiagas, yra bakterijų jautrumas ir galimas neigiamas šalutinis vaisto poveikis (56).

Įprastai nesudėtingos ŠTI gydomos 7–14 dienų. Tai priklauso nuo pasirinktos antimikrobinės medžiagos veikimo. Šiuo metu nėra užtektinai duomenų, patvirtinančių kitų papildomų gydymo priemonių naudojimą gydant gyvūnų ŠTI (60).

Prieš gydant komplikuotas ŠTI, jei klinikinė paciento būklė leidžia, rekomenduojama palaukti bakterijų kultūros rezultatų. Jei reikia nedelsiant pradėti gydymą, vaistas parenkamas iš tų, kurie rekomenduojami pradinei nekomplikuotai ŠTI gydyti. Jei įmanoma, naudojama antimikrobinių vaistų klasė turėtų skirtis nuo ankstesnės (t. y. jei iš pradžių vartotas amoksicilinas, gydymą pratęsti trimetoprimo sulfonamidu).

Tolesnis gydymas turėtų būti pagrįstas bakterijų kultūros ir jautrumo tyrimų rezultatais. Iš laboratorijos gavus atsakymą, jog kultūra yra jautri naudojamai antimikrobinei medžiagai, klinikinės sėkmės tikimybė yra didesnė, naudojant įprastas gydymo schemas

Jei pradiniame pasėlyje nustatoma daugiau nei viena bakterijų padermė, reikia atsižvelgti į kiekvieno organizmo svarbą (bakterijų skaičių ir patogeniškumą). Geriausia, jei antimikrobinė terapija yra nukreipta prieš abi bakterijų padermes. Kai kuriais atvejais antimikrobinės medžiagos, veiksmingos prieš abi bakterijų rūšis, nebus. Tuo atveju galima taikyti kombinuotą

terapiją, veiksmingą abiems bakterijų rūšims. Jei tokios vaisto ar vaistų derinio nėra, pasirenkama terapija prieš kliniškai reikšmingesnį patogeną (57, 58).

2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS

2.1. Tyrimų vieta ir objektai

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Mikrobiologijos ir virusologijos institute atliktas retrospektyvinis tyrimas. Jo metu surinktos šiame institute 2018-2019 m. atliktos smukiųjų gyvūnų šlapimo pasėlių antibiogramos. Į tyrimą buvo įtrauktos visos tų metų su smulkiųjų gyvūnų šlapimo infekcijomis susijusios antibiogramos, kurias atliko mikrobiologijos laboratorija.

Tyrimo objektas – katės ir šunys. Surinkti duomenys apie pacientus: gyvūno veislė, amžius, identifikuota bakterijų rūšis bei antimikrobinio tyrimo rezultatai.

Mėginiai imti cistocentezės būdu. Prieš pristatant į laboratoriją laikyti +4 °C temperatūroje ir ne vėliau kaip per 24 val. pristatyti į laboratoriją.

2.2. Tiriamųjų bakterijų išskyrimas, identifikacija ir atranka tyrimams

Laboratorijoje šlapimo mėginiai buvo sėjami ant kraujo agaro ir kultivuojami 37 °C 24 val. aerobinėmis ir anaerobinėmis sąlygomis. Po paros išaugusios bakterijų kultūros buvo gryninamos. Vėliau pagal poreikį pavienės kolonijos buvo sėjamos į selektyvias diferencines diagnostines terpes. Užaugusios bakterijų kolonijos buvo preliminariai identifikuojamos, vertinant jų augimą ant maitinamųjų ir diferencinių diagnostinių terpių. Morfologinės savybės nustatytos dažant Gramo būdu. Tam tikrais atvejais identifikuojant iki rūšies naudota sistema „Microgen“ („Microgen Bioproducts“, JK). Rezultatai vertinti kompiuterine programa „Microgen Ver 1.2“.

95 proc.E. coli gamina fermentą β-D-gliukoronidazę. Ši savybė nustatoma bakterijų kultūrą

sėjant ant chromogeninio TBX agaro (Triptone Bile X-glucoranide). TBX agare E. coli auga mėlynai - žalios spalvų kolonijomis. Enterobakterijų gebėjimas fermentuoti laktozę buvo tiriamas MacConkey agare, judrumas, sieros vandenilio ir indolo gamyba – SIM terpėje. Proteus genties bakterijoms būdingas specifinis „šliaužimas“ 5 proc. kraujo agare. P. mirabilis ir P. vulgaris rūšys identifikuojamos SIM terpėje. P. vulgaris išskiria indolą, todėl užlašinus Kovačo reagento terpės viršuje susidaro raudonos spalvos žiedas, o P. mirabilis indolo neišskiria.

Įvertinus išaugusias kolonijas ir nudažius Gramo būdu, ir įtarus, kad tai gali būti stafilokokai, viena bakterijų kolonija buvo sėjama ant selektyvaus Manito druskos agaro stafilokokams kultivuoti. Buvo stebimas augimas ant agaro ir gebėjimas skaldyti manitolį. Plazmą koaguliuojantiems ir nekoaguliuojantiems stafilokokams atskirti buvo atliktas latekso agliutinacijos testas su „Microgen“ diagnostiniu serumu. Koaguliazei neigiami stafilokokai buvo

identifikuoti iki genties, nes stafilokokų biocheminės savybės labai panašios, todėl naudojant biocheminius testus gaunami klaidingi rezultatai.

Patogeninės stafilokokų rūšys kraujo agare sudaro visišką arba dalinę hemolizę. S.

pseudintermedius išskiria alfa ir beta hemolizinus, todėl kraujo agare šios rūšies bakterijoms

būdinga dviguba hemolizės zona. Beta lizinas sudaro siaurą, skaidrią hemolizės zoną arti kolonijos, o alfa lizinas formuoja platesnę, dalinę. Koaguliazei teigiami stafilokokai, kurie ant kraujo agaro sudarė dvigubą hemolizinę sritį ir neskaldė manitolio, buvo priskirti S.

pseudintermedius rūšiai.

Enterokokai iki genties identifikuoti pagal morfologines savybes, katalazės testu (neigiamas) ir augimu ant Slanetzt-Bartley agaro. Tai selektyvi terpė, kurioje yra inhibitorinės medžiagos, slopinančios gramteigiamų ir gramneigiamų bakterijų augimą, išskyrus enterokokus.

Pasteurella genties bakterijos preliminariai identifikuotos pagal augimą ant kraujo agaro,

morfologines savybes, oksidazės testą. Tai – gramneigiamos kokobacilos, ant standžios terpės augančios apvalios formos kolonijomis. Katalazės testas silpnai teigiamas. Pasterelių identifikavimui iki rūšies naudota sistema „Microgen“ („Microgen Bioproducts“, JK).

2.3 Bakterijų jautrumo antimikrobinėms medžiagoms tyrimas

Identifikavus bakterijų padermes buvo atlikti bakterijų antimikrobinio jautrumo testai Kirby-Bauer diskų difuzijos metodu. Naudoti antibiotikai: penicilinas (1 TV), eritromicinas (15µg), gentamicinas (10µg), cefoksitinas (30µg), tetraciklinas (30µg), sulfametoksazolis/ trimetoprimas (25µg), enrofloksacinas (5 µg), ampicilinas (10 µg), amoksicilinas (30 µg), amoksicilino/klavulano rūgštis (30 µg), cefaleksinas (30 µg), cefovecinas (30 µg),, piperacilinas/tazobaktamas (36 µg), nitrofurantoinas (100 µg). Rezultatai vertinti pagal Europos jautrumo antimikrobinėms medžiagoms tyrimų komiteto bei klinikinių ir laboratorinių standartų instituto pateiktas ribines jautrumo ribas. (61–63)

Interpretacijos reikšmės, naudotos antimikrobinės medžiagos ir jų koncentracijos pateiktos 3– 5 lentelėse.

3 lentelė. Antimikrobinių medžiagų koncentracija diskuose (μg) ir Enterobacterales jautrumo interpretacijos ribos (mm)

* antibiotikai, kuriems jautrumo interpretacijos ribos nustatomos pagal vet08 standartą

4 lentelė. Antimikrobinių medžiagų koncentracija diskuose (μg) ir Staphylococcus spp. jautrumo interpretacijos ribos (mm) Antibiotikas Antibiotiko koncentracija Jautri ≥ Vidutiniškai jautri Atspari < Penicilinas 1 IU 26 – 26 Sulfametoksazolas/ trimetoprimas 25 µg 17 14–16 14 Gentamicinas 10µg 18 – 18 Enrofloksacinas* 5 µg 23 17–22 17 Cefoksitinas 30 µg 25 – 25 Tetraciklinas 30 µg 22 19–21 19 Amoksicilinas ir klavulano r. 30 µg 20 – 20 Cefaleksinas 30 µg Vertinama pagal jautrumą cefoksitinui

Cefovecinas* 30 µg 24 21–23 21 Nitrofurantoinas 100 µg 13 – 13

* antibiotikai, kuriems jautrumo interpretacijos ribos nustatomos pagal CLSI VET08 standartą

Antibiotikas Antibiotiko koncentracija Jautri ≥ Vidutiniškai jautri Atspari < Ampicilinas 10 µg 14 – 14 Sulfametoksazolas/ trimetoprimas 25 µg 14 11-13 11 Gentamicinas 10 µg 17 – 17 Enrofloksacinas* 5 µg 23 17–22 17 Cefoksitinas 30 µg 19 – 19 Tetraciklinas* 30 µg 15 12–14 12 Amoksicilinas 10 µg 14 – 14 Amoksicilinas ir klavulano r. 30 µg 16 – 16 Cefaleksinas 30 µg 14 – 14 Cefovecinas* 30 µg 24 21–23 21 Piperacilinas/ tazobaktamas 36 µg 20 17–19 17 Nitrofurantoinas 100 µg 11 – 11

5 lentelė. Antimikrobinių medžiagų koncentracija diskuose (μg) ir Enterococcus spp. jautrumo interpretacijos ribos (mm) Antibiotikas Enterokokai Antibiotiko koncentracija Jautri ≥ Vidutiniškai jautri Atspari < Ampicilinas 2 µg 10 – 8 Penicilinas* 10 IU 15 – 15 Sulfametoksazolis /trimetoprimas 25 µg 23 – 23 Gentamicinas 30 µg 8 – 8 Enrofloksacinas** 5 µg 23 17-22 17 Amoksicilinas 30 µg Vertinama pagal jautrumą ampicilinui Amoksicilinas / klavulano r. 30 µg Vertinama pagal jautrumą ampicilinui

Nitrofurantoinas 100 µg 15 – 15

* antibiotikai, kuriems jautrumo interpretacijos ribos nustatomos pagal CLSI VET08 standartą

** Streptococcus spp. jautrumo interpretacijos ribos pagal CLSI VET08 standartą

2.3 Tyrimo duomenų statistinis vertinimas

Statistinė analizė atlikta naudojant Microsoft Office Excel 2016 programą. Apskaičiuoti duomenų vidurkiai, vidurkių paklaidos. Chi kvadrato(χ2) kriterijus, bei Fišerio kriterijus apskaičiuotas naudojant internetinę Social Science Statistics skaičiuoklę. Analizuoti rezultatai pateikti procentinėmis išraiškomis. Kintamojo skirstinio populiacijoje hipotezėms patikrinti naudotas chi kvadrato (χ2) kriterijus. Skirtumai įvertinti kaip statistiškai patikimai arba priklausomai, jei p < 0,05 arba p < 0,001. Jei χ2 kriterijus netiko dėl per mažos imties arba esant p > 0,05, vartotas tikslusis Fišerio kriterijus.

3. TYRIMO REZULTATAI

3.1. Tiriamų bakterijų paplitimas

1 pav. pateikti iš gyvūnų kompanionų šlapimo mėginių išskirtų bakterijų kiekis, procentais.

1 pav. Išaugusių ir neišaugusių bakterijų kultūrų dalis tirtuose mėginiuose

Darbo metu ištirtas 41 šlapimo mėginys. Iš 63,4 proc. (n = 26) tirtų mėginių išskirtos bakterijų kultūros, o 36,6 proc. (n=15) mėginių bakterijos neišaugo.

2 pav. pateikti duomenys apie tyrimo metu išskirtų bakterijų genčių paplitimą mėginiuose.

2 pav. Išskirtų bakterijų paplitimo dažnis tirtuose mėginiuose (n = 31)

Iš viso išskirta 31 bakterijų padermė. Dažniausiai buvo išskiriamos Enterobacterales šeimos bakterijos (61 proc.), 26 proc. išskirtų izoliatų sudarė Staphylococcus spp., 10 proc.

Enterococcus spp. ir tik 3 proc. išskirta Pasteurella spp. (p<0,05). 36.60%

63.40%

Neišskirta kultūrų Išskirta kultūrų

61%

26%

10%

3%

Enterobacterales Staphylococcus spp. Enterococcus spp. Pasteurella spp.

Pap liti mas, p ro c.

3 pav. pateikti duomenys apie enterobakterijų paplitimą tirtuose mėginiuose.

3 pav. Enterobakterijų paplitimas tirtuose mėginiuose (n=31)

Dažniausiai išskirtos enterobakterijos buvo Escherichia coli (22,6 proc.) ir Proteus

mirabilis (19,4 proc.). Hemolizinė Escherichia coli išskirta 12,9 proc., o Enterobacter cloacae ir Klebsiella spp – po 3,2 proc. visų atvejų.

3.2. Bakterijų jautrumo antimikrobinėms medžiagoms tyrimo rezultatai

4 – 5 pav. pateikti duomenys apie bendrą bakterijų padermių, išskirtų iš šlapimo mėginių, jautrumą antimikrobinėms medžiagoms.

4 pav. Bakterijų padermių, išskirtų iš šlapimo, atsparumas antimikrobinėms medžiagoms, proc.

CN – gentamicinas, TE – tetraciklinas, SXT – sulfametoksazolas ir trimetoprimas, P – penicilinas, FOX – cefoksitinas, AMC – amoksicilinas ir klavulano r., AML – amoksicilinas, CL – cefalekcinas, CVN – cefovecinas, ENR – enrofloksacinas, F – nitrofurantoinas, TZP – piperacilinas/ tazobaktamas, AMP – ampicilinas

Kaip matyti iš 4 pav., visos bakterijų padermės, išskirtos iš smulkiųjų gyvūnų šlapimo mėginių, buvo atsparios įvairioms antimikrobinėms medžiagoms, ypač tetraciklinams (75 proc.), ampicilinui (70 proc.) ir amoksicilinui (65,2 proc.). Vienintelis piperacilinas tazobaktamas buvo

3.20% 3.20% 12.90% 19.40% 22.60% Enterobacter clocae Klebsiella spp. Hemolizinė Escherichia coli

Proteus mirabilis Esherichia coli

Pap liti mas, p ro c . 45.2% 65.2% 70% 17.9% 48.4% 20% 38.7% 30% _25.9% 54.5% 41.9% 75% 0% 5% 6.5%

AMC AML AMP CL CN CVN ENR F FOX P SXT TE TZP

Atsp ar u m as, p ro c.

veiksmingas prieš visas tirtas bakterijų kultūras. Mažiausiai atsparių bakterijų padermių nustatyta cefaleksinui (17,9 proc.) ir cefovecinui (20 proc.).

5 pav. Bakterijų padermių, išskirtų iš šlapimo, atsparumas antimikrobinėms medžiagoms, proc.

Kaip matyti iš 5 pav., didžiausias atsparumas nustatytas Enterobacter cloacae (90,9 proc.) ir Echerichia coli (57 proc.) padermėms. Jautriausios antimikrobinėms medžiagoms Pasteurella spp. (10 proc.), Klebsiella spp. (20 proc.) ir hemolizinės Echerichia coli (25 proc.) padermėms.

6 pav. pateikti Echerichia coli padermių, išskirtų iš šlapimo mėginių atsparumo antimikrobinėms medžiagoms duomenys.

6 pav. E. coli atsparumas antimikrobinėms medžiagoms, išskirtoms iš smulkiųjų gyvūnų šlapimo mėginių (n = 7)

AMC – amoksicilinas ir klavulano r., AML – amoksicilinas, AMP – ampicilinas, CL – cefalekcinas, CN – gentamicinas, CVN – cefovecinas, ENR – enrofloksacinas, F – nitrofurantoinas, FOX – cefoksitinas TZP – piperacilinas/ tazobaktamas, SXT – sulfametoksazolas/ trimetoprimas, TE – tetraciklinas

Kaip matyti 6 pav., visos išskirtos E. coli, buvo atsparios ampicilinui, 85,7 proc. -

amoksicilinui, 85,7 proc. – tetraciklinui, 71,4 proc – enrofloksacinui. 28,6 proc. Nustatytos E.coli padermės, atsparios rezerviniam preparatui cefovecinui.

57.0% 25.0% 43.5% 20.0% 90.9% 47.6% 32.5% 10.0% A tsp ar u mas , p ro c . 57.1% 85.7% 100% 42.9% 57.1% 28.6% 71.4% 14.3% 42.9% 57.1% 85.7% 14.3%

AMC AML AMP CL CN CVN ENR F FOX TZP SXT TE

A tsp ar u mas, p ro c.

7 pav. pateikti hemolizinių Echerichia coli padermių, išskirtų iš šlapimo mėginių jautrumo duomenys.

7 pav. Hemolizinių E. coli atsparumas antimikrobinėms medžiagoms, išskirtoms iš smulkiųjų gyvūnų šlapimo mėginių (n = 4)

AMC – amoksicilinas ir klavulano r., AML – amoksicilinas, AMP – ampicilinas CL – cefalekcinas, CN – gentamicinas, CVN – cefovecinas, ENR – enroksilis, F – nitrofurantoinas, FOX – cefoksitinas, TE – tetraciklinas

Kaip matyti iš 7 pav., kai kuriems antibiotikams nustatytas dažnas beta-hemolizinių E.coli atsparumas. Daugiausia atsparių padermių nustatyta amoksicilinui ir amoksicilinui su klavulavo r. (po 75 proc.), t.y antibiotikams, kurie dažnai naudojami gyvūnų kompanionų šlapimo takų infekcijoms gydyti. Atsparumas nenustatytas cefaleksinui, cefovecinui, niutrafurontainui, enrofloksacinui ir cefoksitinui.

8 pav. pateikti Proteus mirabilis padermių, išskirtų iš šlapimo mėginių jautrumo duomenys.

8 pav. Proteus mirabilis atsparumas antimikrobinėms medžiagoms, išskirtoms iš smulkiųjų gyvūnų šlapimo mėginių (n = 6)

AMC – amoksicilinas ir klavulano r., AML – amoksicilinas, , AMP – ampicilinas, CL – cefalekcinas, CN – gentamicinas, CVN – cefovecinas, ENR – enrofloksacinas, F – nitrofurantoinas, , FOX – cefoksitinas, TE – tetraciklinas, SXT – sulfametoksazolas/ trimetoprimas, TZP – piperacilinas/ tazobaktamas

75.0% 75.0% 25.0% 0% 50.0% 0% 0% 0% 0% 50.0%

AMC AML AMP CL CN CVN ENR F FOX TE

A tsp ar u m as, p ro c. 33.3% 50.0% 66.7% 0% 33.3% 16.7% 33.3% 83.3% 16.7% 100.0% 66.7% 0% 16.7%

AMC AML AMP CL CN CVN ENR F FOX TE SXT TZP

A tsp ar u mas, p ro c .

Kaip matyti iš 8 pav., visos iš šlapimo mėginių išskirtos Proteus mirabilis padermės buvo atsparios tetraciklinui, 66,7 proc. – ampicilinui bei sulfametoksazolui ir trimetoprimui,83,3 proc. – nitrofurantoinui. 16,7 proc. Proteus mirabilis padermių buvo atsparios rezerviniam preparatui cefovecinui.

9 pav. pateikti Staphylococcus spp, išskirtų iš šlapimo mėginių jautrumo duomenys.

9 pav. Staphylococcus spp. atsparumas antimikrobinėms medžiagoms, išskirtų iš smulkiųjų gyvūnų šlapimo mėginių (n=7)

AMC – amoksicilinas ir klavulano r, CL – cefalekcinas, CN – gentamicinas , P – penicilinas, ENR – enrofloksacinas, F – nitrofurantoinas, FOX – cefoksitinas, TE – tetraciklinas, SXT – sulfametoksazolas/ trimetoprimas

Staphylococcus spp. bakterijų atsparumo antimikrobinėms medžiagoms rezultatai parodė,

jog dažniausiai stafilokokai buvo atsparūs tetraciklinui (75 proc.) bei penicilinams ir gentamicinui (po 62,5 proc.). Neaptikta padermių, atsparių nitrofurantoinui. Mažas atsparumo procentas tarp šių padermių nustatytas cefaleksinui ir cefoksitinui (po 12,5 proc.).

10 pav. pateikti Enterococcus spp padermių, išskirtų iš šlapimo mėginių jautrumo duomenys. 37.5% 12.5% 62.5% 62.5% 37.5% 0% 12.5% 75% 25%

AMC CL CN P ENR F FOX TE SXT

A tsp ar u mas, p ro c.

10 pav. Enterococcus spp. atsparumas antimikrobinėms medžiagoms, išskirtų iš smulkiųjų gyvūnų šlapimo mėginių (n=3)

AMC – amoksicilinas/ klavulano r., AML – amoksicilinas, CN – gentamicinas, P – penicilinas, ENR – enrofloksacinas, F – nitrofurantoinas, SXT – sulfametoksazolas/ trimetoprimas

Kaip matyti iš 11 pav., visos iš šlapimo mėginių išskirtos enterokokų padermės buvo atsparios sulfametoksazoliui/ trimetoprimui. 66,7 proc. tirtų padermių buvo atsparios nitrofurantoinui. Mažas atsparumas nustatytas amoksicilinui, amoksicilinui su klavulano r., gentamicinui, penicilinui ir enrofloksacinui (po 33,3 proc.).

6 ir 7 lentelėse pateikti bakterijų padermių daugiaatsparumo duomenys.

6 lentelė. Bakterijų, išskirtų iš smulkių gyvūnų šlapimo mėginių dauginis atsparumas antibiotikams (n=28) Išskirtos padermės E.coli Hemolizi nė E.coli Proteus mirabilis Staphylococcus spp. Enterococcus spp. Daugiaatsparių bakterijų padermėje kiekis , % 100 50 83,3 62,5 33,3 Kaip matyti iš 6 lentelės duomenų, visos iš gyvūnų kompanionų išskirtos E.coli padermės buvo daugiaatsparios (atsparios ne mažiau nei 3 skirtingų antibiotikų klasių medžiagoms). Daugeliui tirtų antibiotikų klasių buvo atsparios ir Proteus mirabilis (83,3 proc.) bei

Staphylococcus spp.(62,5 proc.) padermės.

33.3% 33.3% 33.3% 33.3% 33.3%

66.7%

100%

AMC AML CN P ENR F SXT

A tsp ar u m as, p ro c .

4. REZULTATŲ APTARIMAS

. Iš 41 tirto šlapimo mėginio bakterijas išskyrėme tik iš 26 mėginių, tai sudarė 63,4 proc. visų tirtų mėginių. Atlikę smulkiųjų gyvūnų šlapimo takų infekcijų sukėlėjų identifikavimo tyrimus nustatėme, kad šlapimo takų infekcijas dažniausiai sukėlė Enterobacterales šeimos bakterijos (58 proc.) bei stafilokokai (22,6 proc.) Iš enterobakterijų dažniausi šlapimo takų infekcijų sukėlėjai – Escherichia coli ir Proteus mirabilis (atitinkamai 22,6 proc. ir 19,4 proc.). Vokietijoje ir Didžiojoje Britanijoje Holmes ir kitų mokslininkų atliktų tyrimų metu buvo tirtas šunų ir kačių šlapimo takų infekcijų sukėlėjų paplitimas šlapimo mėginiuose. Nustatyta, kad Vokietijoje ir Didžiojoje Britanijoje Escherichia coli paplitimas yra 43,3–53,9 proc., Proteus

mirabilis išskiriamas 3,2–7,2 proc. atvejų, o stafilokokai – 14,7–6 proc. atvejų (11,12). Mūsų

tyrimas patvirtina, jog E. coli yra labiausiai paplitęs smulkiųjų gyvūnų uropatogenas.

Mūsų tyrimo metu nustatyta, kad 12,9 proc. ŠTI infekcijų priežastis – beta-hemolizinė E.

coli ir 3,2 proc. – Enterobacter cloacae. Šios bakterijos randamos gyvūnų žarnyne ir dėl savo

stiprių adhezinių veiksnių patekusios į šlapimo takus geba sukelti infekcijas. Nėra duomenų apie šių bakterijų paplitimą kitose pasaulio šalyse, todėl šių duomenų neturime su kuo palyginti.

Danijoje atliktame Sorensen ir kitų tyrime (58) nustatyta, jog Enterococcus spp. ir

Klebsiella spp. šlapimo mėginiuose buvo išskiriami po 1 proc. atvejų. Tyrimo metu imti 181 šunų

šlapimo mėginiai. Dar vienas tyrimas buvo atliktas Švedijoje Windahl ir kt. (64). Mėginiai tyrimui buvo imti iš 1042 sergančių šunų ir kačių šlapimo. Nustatyta, kad Enterococcus spp išskirta 3,7 proc. atvejų, o Klebsiella spp – 1,8 proc. atvejų.

Mūsų atlikto tyrimo rezultatai skiriasi nuo Soronsen ir kt.(58) bei Windahl ir kt.(64) tyrimų rezultatų. Enterococcus spp išskirti 10 proc. atvejų, o Klebsiella spp – 3,2 proc. atvejų.

Visos tyrimo metu išskirtos E.coli padermės buvo atsparios ampicilinui. Enterobakterijų atsparumas ampicilinui registruojamas daugelyje šalių (65–67). E.coli pasižymėjo dideliu atsparumu amoksicilinui, tetraciklinui (po 58,7 proc.) bei enrofloksacinui (71,4 proc.). Lietuvoje 2017 metais atlikto tyrimo duomenimis, veterinarijos gydytojai, gydydami šlapimo takų infekcijas, dažniausiai renkasi penicilinus (30,16 proc.), fluorochinolonus (38,1 proc.) bei cefalosporinus (19,05 proc.). Tai galėjo nulemti tyrimo metu išskirtų E. coli atsparumą minėtiems antibiotikams (68). Rezultatai parodė, jog tik piperacilinas/ tazobaktamas buvo efektyvus prieš visas iš smulkiųjų gyvūnų šlapimo mėginių išskirtas E. coli padermes.

Mūsų tyrime nustatytas E. coli ir Proteus mirabilis antimikrobinis atsparumas enrofloksacinui bei sulfametoksazoliui/trimetoprimui buvo didesnis nei kitų Europos šalių. E.

coli atsparumas enrofloksacinui didesnis pietinėse Europos šalyse ir svyruoja nuo 29,03 proc.

nustatytas Ispanijoje ir Vokietijoje (50 proc.). Švedijoje, Danijoje ir Norvegijoje nustatytas E.

coli ir Proteus mirabilis atsparumas enrofloksacinui buvo mažesnis nei 10 proc.;

sulfametoksazolui ir trimetoprimui didžiausias pietų Europos šalyse (atitinkamai > 25 proc. ir > 45 proc.), mažiausias atsparumas – Danijoje ir Švedijoje (< 9 proc.) (47, 65–67).

Analizuojant iš gyvūnų kompanionų šlapimo mėginių išskirtas Staphylococcus spp. padermes didžiausias atsparumas nustatytas tetraciklinui (75 proc.). Tai galima paaiškinti tuo, jog tetraciklinai yra plačiai paplitęs veterinarinėje medicinoje preparatas dėl plataus spektro veikimo, geros absorbcijos ir mažo toksiškumo. Tai – pirmoji antibiotikų grupė, kuriai priskirtas terminas „plataus veikimo“. Dėl šios priežasties nuo pat tetraciklino atradimo metų (1947 m.) jis plačiai naudojamas ne tik gydymui, bet ir infekcinių ligų prevencijai (72–74).

Tiriant stafilokokų atsparumą įvairiose šalyse, daugiausia dėmesio skiriama meticilinui atspariems auksiniams stafilokokams (MASA). Jie turi mecA geną, nešamą mobilaus genetinio elemento stafilokoko chromosomų kasetės mec (SCCmec), kuris koduoja pakitusį peniciliną surišantį baltymą (PBP2a). Todėl stafilokokai įgyja atsparumą penicilinams ir cefalosporinams.

(5, 71, 72). Tyrimo metu buvo nustatyta, kad 12,5 proc. išskirtų stafilokokų buvo atsparūs cefoksitinui. Ši antimikrobinė medžiaga naudojama testuoti meticilinui atsparias stafilokokų padermes. Vadinasi, 12,5 proc. išskirtų stafilokokų buvo meticilinui atsparūs, o tai jau apsunkina paciento gydymą.

Visos iš gyvūnų kompanionų šlapimo mėginių išskirtos Enterococcus spp. padermės buvo atsparios sulfametoksazolui ir trimetoprimui. Antibiotikų derinys sulfametoksazolas ir trimetoprimas slopina du nuoseklius tetrahidrofolatų sintezės kelio etapus ir folatų sintezę bei sinergiškai sunaikina platų bakterijų rūšių spektrą. Enterokokai yra neįprasti tuo, jog gali absorbuoti folio rūgštį iš aplinkos, aplenkdami sulfametoksazolo ir trimetoprimo poveikį (52)..

Windahl ir kt. (64) taip pat nustatinėjo Enterococcus spp. atsparumą nitrofurantoinui, amoksicilinui su klavulano r. gentamicinui ir enrofloksacinui. Mėginius tyrimui mokslininkai surinko iš 1042 sergančių šunų ir kačių šlapimo. Tyrimai parodė, kad 52,2 proc. Enterococcus

spp. buvo atsparūs enrofloksacinui, 69,6 proc. – gentamicinui, po 17,4 proc. – amoksicilinui su

klavulano r. bei nitrofurantoinui.

Tyrimo, kurį atlikome, rezultatai nesutampa su minėto (64) tyrimo rezultatais. 66,7 proc. tirtų enterokokų padermių buvo atsparios nitrofurantoinui. 33,3 proc. išskirtų enterokokų buvo atsparūs amoksicilinui su klavulano rūgštimi, gentamicinui bei enrofloksacinui.

Remiantis atlikto tyrimo rezultatais galima teigti, jog bakterijų atsparumo antimikrobinėms medžiagoms situacija Lietuvoje nėra gera. Iš gyvūnų kompanionų šlapimo mėginių nebuvo išskirta nė viena padermė, jautri visoms tiriamoms antimikrobinėms medžiagoms, netgi priešingai – daugiau nei pusė padermių yra daugiaatsparios. Daugeliui vaistų atsparių bakterijų paplitimas

tarp gyvūnų kompanionų buvo aprašytas ir anksčiau (15, 73). Tačiau duomenys pateikiami retai, tyrimuose naudojamos skirtingos antimikrobinės medžiagos. Tai trukdo palyginti jų rezultatus (64,78–80).

Duomenų, paskelbtų apie antimikrobinį atsparumą bakterijoms, izoliuotoms iš gyvūnų kompanionų šlapimo takų infekcijų, yra nedaug. Tyrimus sunku lyginti su kitomis Europos ir pasaulio šalimis dėl skirtingų pasirinktų lyginimo kriterijų. Be to, ŠTI sukėlėjų atsparumas dažniausiai pateikiamas kartu su infekcijomis iš kitų vietų (45, 78), derinant skirtingas bakterijų gentis (11, 12) bei šalis (82,83). Šie faktai trukdo atlikti Europos epidemiologinę ŠTI bakterijų atsparumo apžvalgą. 2016 metais atliktas pirmasis didelis tyrimas, analizavęs šunų ir kačių bakterijų izoliatų iš kelių Europos šalių antimikrobinį jautrumą bei leidęs epidemiologiškai apžvelgti ŠTI atsparumo tendencijas. Viena iš svarbiausių šio tyrimo išvadų –bendras didesnis atsparumo dažnis nustatytas pietinėse Europos šalyse (Italijoje, Graikijoje, Portugalijoje ir Ispanijoje) nei šiaurinėse (Danijoje ir Švedijoje). Mažesnis antimikrobinio atsparumo dažnis Šiaurės šalyse (Švedijoje, Danijoje ar Norvegijoje) greičiausiai yra dėl griežtos antimikrobinių vaistų skyrimo ir antimikrobinio atsparumo tyrimo kontrolės (47). Atsižvelgiant į dabartinius rezultatus, tokios strategijos gali būti naudingos mažinant antimikrobinį atsparumą Lietuvoje.

IŠVADOS

1. Dažniausi gyvūnų kompanionų ŠTI sukėlėjai – Escherichia coli ir Staphylococcus spp.

12,5 proc. išskirtų stafilokokų buvo atsparūs meticilinui, kas apsunkina pacientų gydymą.

2. Iš šlapimo takų išskirtos bakterijų padermės buvo atsparios tetraciklinui (75 proc.),

ampicilinui (70 proc.), amoksicilinui (62,2 proc.). Mažiausia atsparių nustatyta cefaleksinui (17,9 proc.).

3. Visos iš gyvūnų kompanionų išskirtos E.coli padermės pasižymėjo dauginiu atsparumu antimikrobinėms medžiagoms. Daugeliui tirtų antibiotikų klasių buvo atsparios ir Proteus

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. European Centre for Disease Prevention and Control (ECDC), European Food Safety Authority (EFSA), European Medicines Agency (EMA). ECDC/EFSA/EMA second joint report on the integrated analysis of the consumption of antimicrobial agents and

occurrence of antimicrobial resistance in bacteria from humans and food‐producing animals. EFSA J [Internet]. 2017 Jul [cited 2020 Nov 26];15(7). Available from: https://data.europa.eu/doi/10.2903/j.efsa.2017.4872

2. Pomba C, Rantala M, Greko C, Baptiste KE, Catry B, van Duijkeren E, et al. Public health risk of antimicrobial resistance transfer from companion animals. J Antimicrob

Chemother. 2017 Apr 1;72(4):957–68.

3. Cohn LA, Gary AT, Fales WH, Madsen RW. Trends in fluoroquinolone resistance of bacteria isolated from canine urinary tracts. J Vet Diagn Investig Off Publ Am Assoc Vet Lab Diagn Inc. 2003 Jul;15(4):338–43.

4. Normand EH, Gibson NR, Taylor DJ, Carmichael S, Reid SW. Trends of antimicrobial resistance in bacterial isolates from a small animal referral hospital. Vet Rec. 2000 Feb 5;146(6):151–5.

5. Pomba C, Endimiani A, Rossano A, Saial D, Couto N, Perreten V. First report of OXA -23-mediated carbapenem resistance in sequence type 2 multidrug-resistant Acinetobacter baumannii associated with urinary tract infection in a cat. Antimicrob Agents Chemother. 2014;58(2):1267–8.

6. EMA reflects on the risk of transferring resistance from pets to people. Vet Rec. 2013 Nov 16;173(19):462.1-462.

7. Pellerin JL, Bourdeau P, Sebbag H, Person JM. Epidemiosurveillance of antimicrobial compound resistance of Staphylococcus intermedium clinical isolates from canine pyodermas. Comp Immunol Microbiol Infect Dis. 1998 Apr;21(2):115–33.

8. Johnson JR, Clabots C. Sharing of virulent Escherichia coli clones among household members of a woman with acute cystitis. Clin Infect Dis Off Publ Infect Dis Soc Am. 2006 Nov 15;43(10):e101-108.

9. Guardabassi L, Schwarz S, Lloyd DH. Pet animals as reservoirs of antimicrobial-resistant bacteria: Review. J Antimicrob Chemother. 2004 Aug 1;54(2):321–32.

10. Ungemach FR, Müller-Bahrdt D, Abraham G. Guidelines for prudent use of antimicrobials and their implications on antibiotic usage in veterinary medicine. Risk Manag Limit

Antibiot Resist. 2006 Jun 23;296:33–8.

11. Hall JL, Holmes MA, Baines SJ. Prevalence and antimicrobial resistance of canine urinary tract pathogens. Vet Rec. 2013 Dec 7;173(22):549–549.

12. Dorsch R, von Vopelius-Feldt C, Wolf G, Straubinger RK, Hartmann K. Feline urinary tract pathogens: prevalence of bacterial species and antimicrobial resistance over a 10 -year period. Vet Rec. 2015 Feb 21;176(8):201.

13. Litster A, Moss SM, Honnery M, Rees B, Trott DJ. Prevalence of bacterial speci es in cats with clinical signs of lower urinary tract disease: recognition of Staphylococcus felis as a possible feline urinary tract pathogen. Vet Microbiol. 2007 Mar 31;121(1 –2):182–8. 14. Ewers C, Grobbel M, Stamm I, Kopp PA, Diehl I, Semmler T, et al . Emergence of human

pandemic O25:H4-ST131 CTX-M-15 extended-spectrum-beta-lactamase-producing Escherichia coli among companion animals. J Antimicrob Chemother. 2010

Apr;65(4):651–60.

15. Wagner S, Gally DL, Argyle SA. Multidrug-resistant Escherichia coli from canine urinary tract infections tend to have commensal phylotypes, lower prevalence of virulence

determinants and ampC-replicons. Vet Microbiol. 2014 Mar 14;169(3–4):171–8.

16. Couto N, Monchique C, Belas A, Marques C, Gama LT, Pomba C. Trends and molecular mechanisms of antimicrobial resistance in clinical staphylococci isolated from companion animals over a 16 year period. J Antimicrob Chemother. 2016 Jun;71(6):1479–87.

17. Jackson CR, Fedorka-Cray PJ, Davis JA, Barrett JB, Brousse JH, Gustafson J, et al. Mechanisms of antimicrobial resistance and genetic relatedness among enterococci isolated from dogs and cats in the United States. J Appl Microbiol [Internet]. 2009 Nov [cited 2020 Nov 26]; Available from: http://doi.wiley.com/10.1111/j.1365

-2672.2009.04619.x

18. McCarter YS. Antibiotics: Challenges, Mechanisms, Opportunities Written by Christopher Walsh, PhD and Timothy Wencewicz, PhD. Lab Med. 2017 Aug 1;48(3):e42 –e42.

19. De Briyne N, Atkinson J, Borriello SP, Pokludová L. Antibiotics used most commonly to treat animals in Europe. Vet Rec. 2014 Oct 4;175(13):325.

20. World Health Organization. WHO Guidelines on Use of Medically Important Antimicrobials in Food-Producing Animals: Policy brief. 2017; Available from: https://apps.who.int/iris/bitstream/handle/10665/259240/WHO-NMH-FOS-FZD-17.4-eng.pdf?sequence=1

21. Alekshun M, Levy S. Molecular mechanisms of antibacterial multidrug resistance. 22. Levy SB, Marshall B. Antibacterial resistance worldwide: causes, challenges and

responses. Nat Med. 2004 Dec 1;10(12):S122–9.

23. Nikaido H. Multidrug Resistance in Bacteria. Annu Rev Biochem. 2009;78(1):119 –46. 24. Black D, Rankin S, King L. Antimicrobial therapy and aerobic bacteriologic culture

patterns in canine intensive care unit patients: 74 dogs (January-June 2006). J Vet Emerg Crit Care. 2009;19 5:489–95.

25. Regula G, Torriani K, Gassner B, Stucki F, Müntener CR. Prescription patterns of

antimicrobials in veterinary practices in Switzerland. J Antimicrob Chemother. 2009 Apr 1;63(4):805–11.

26. Beutin L. Escherichia coli as a pathogen in dogs and cats. Vet Res. 1999 Jun;30(2 –3):285– 98.

27. Thompson MF, Litster AL, Platell JL, Trott DJ. Canine bacterial urinary tract infections: new developments in old pathogens. Vet J Lond Engl 1997. 2011 Oct;190(1):22 –7.