KAČIŲ ŠLAPIMO SISTEMOS LIGŲ ĮVAIROVĖ X VETERINARIJOS KLINIKOJE IR GALIMI PRIEŽASTINIAI PATOLOGINIO PROCESO VEIKSNIAI FELINE URINARY TRACT DISEASES VARIETY IN X VETERINARY CLINIC AND POSSIBLE PATHOLOGICAL FACTORS

(1)

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinika

Justina Aniulienė

KAČIŲ ŠLAPIMO SISTEMOS LIGŲ ĮVAIROVĖ X

VETERINARIJOS KLINIKOJE IR GALIMI

PRIEŽASTINIAI PATOLOGINIO PROCESO

VEIKSNIAI

FELINE URINARY TRACT DISEASES VARIETY IN X

VETERINARY CLINIC AND POSSIBLE

PATHOLOGICAL FACTORS

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: prof., dr. Aidas Grigonis

(2)

DARBAS ATLIKTAS DR. L. KRIAUČELIŪNO SMULKIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „ Kačių šlapimo sistemos ligų įvairovė x veterinarijos klinikoje ir galimi priežastiniai patologinio proceso veiksniai

“:

1. yra atliktas mano paties (pačios).

2. nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)

(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1)

2)

(vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretorės (-iaus) vardas, pavardė) (parašas)

(3)

TURINYS

SANTRAUKA ... 5 SUMMARY ... 6 SANTRUMPOS ... 7 ĮVADAS ... 8 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 10

1.1 Kačių šlapimo sistemos organai, anatomija ir fiziologija ... 10

1.2 Pielonefritas ... 11 1.2.1 Apibūdinimas ... 11 1.2.2 Klinikiniai požymiai ... 11 1.2.3 Diagnostika ... 12 1.2.4 Gydymas ... 12 1.3 Glomerulonefritas ... 12 1.3.1 Apibūdinimas ... 12 1.3.2 Klinikiniai požymiai ... 13 1.3.3 Diagnostika ... 13 1.3.4 Gydymas ... 13

1.4 Ūmus inkstų nepakankamumas ... 14

1.4.1 Apibūdinimas ... 14

1.4.2 Klinikiniai požymiai ... 15

1.4.3 Diagnostika ... 15

1.4.4 Gydymas ... 16

1.5 Lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas ... 16

1.5.1 Apibūdinimas ... 16 1.5.2 Klinikiniai požymiai ... 17 1.5.3 Diagnostika ... 17 1.5.4 Gydymas ... 18 1.6 Šlapimo pūslės uždegimas ... 18 1.6.1 Apibūdinimas ... 18 1.6.2 Klinikiniai požymiai ... 19 1.6.3 Diagnostika ... 19 1.6.4 Gydymas ... 19 1.7 Urolitiazė ... 20 1.7.1 Apibūdinimas ... 20 1.7.2 Klinikiniai požymiai ... 20 1.7.3 Diagnostika ... 20 1.7.4 Gydymas ... 21 1.8 Inkstų transplantacija ... 21 1.8.1 Apibūdinimas ... 21 1.8.2 Imunosupresija ... 21 1.8.3 Recipientų parinkimas ... 22

1.8.4 Priešoperacinio donoro ir recipiento priežiūra ... 22

1.8.5 Transplantacija ... 22

1.8.6 Pooperacinė priežiūra ... 23

1.8.7 Naujausių tyrimų duomenys ... 23

2.TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 25

2.1 Tyrimo atlikimo vieta ir metodai ... 25

3. TYRIMO REZULTATAI ... 27

(4)

5. IŠVADOS ... 39

REKOMENDACIJOS ... 40

PADĖKA ... 41

LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 42

(5)

SANTRAUKA

Baigiamasis magistrinis darbas parašytas tema „Kačių šlapimo sistemos ligų įvairovė X veterinarijos klinikoje ir galimi priežastiniai patologinio proceso veiksniai“.

Darbo tikslas: įvertinti kačių šlapimo sistemos ligų įvairovę X veterinarijos klinikoje ir galimus priežastinius patologinio proceso veiksnius.

Darbą sudaro: 48 lapai, pateiktos 3 lentelės, 14 paveikslų, remtasi 62 literatūros šaltiniais. Darbas atliktas vienoje Vilniaus veterinarijos smulkiųjų gyvūnų klinikoje. Ištyrus 86 kates buvo nustatyta, kokiomis šlapimo išskyrimo sistemos ligomis katės sirgo. Buvo nustatytas ir įvertintas pasireiškusių ligų sezoniškumas. Išanalizuoti diagnostikos metodai, jų privalumai ir trūkumai, pateikti 4 diagnostikos metodai. Išanalizuota skirtingų sąlygų įtaka kačių sergamumui šlapimo sistemos ligomis, pateiktos 5 diagramos. Išanalizuoti ir pateikti naudoti medikamentai šlapimo sistemos ligoms gydyti, profilaktikos taikymo principai, pateiktos 4 gydymo schemos.

Vilniaus veterinarijos klinikoje buvo nustatyta, kad kačių šlapimo sistemos ligomis 1,9 karto dažniau sirgo mišrios veislės katėms (66 proc. arba 57 atvejai, p<0,05) negu grynaveislės (34 proc.). Nustatyta, kad šlapimo sistemos ligomis 9,7 karto dažniau sirgo kastruotos katės (91 proc. arba 78 atvejai, p<0,05) negu nekastruotos (9 proc. arba 8 atvejai).

Kačių lytis sirgti šlapimo sistemos ligomis įtakos neturi (p>0,05).

Nustatyta, kad šlapimo sistemos ligomis 4,7 karto dažniau sirgo vidutinės klasės pašaru šeriamos katės (83 proc. arba 71 atvejis, p>0,05) negu aukštos klasės pašaru šeriamos katės (17 proc. arba 15 atvejų).

Dažniausios šlapimo sistemos ligos buvo LIN (30 proc. arba 26 atvejai), urolitiazė (28 proc. arba 24 atvejai) ir idiopatinis cistitas (24 proc. arba 21 atvejis).

Dažniausiai naudotas konservatyvus gydymas (76 proc. visų šlapimo sistemos ligų atvejais).

(6)

SUMMARY

The final Master's thesis was prepared "Feline urinary tract diseases variety in x veterinary clinic and possible pathological factors".

Purpose: to evaluate feline urinary tract diseases variety in x veterinary clinic and possible pathological factors.

Study consist: 48 pages, 3 charts, 14 pictures, 62 literature sources.

Study was performed in one small animal Vet clinic located in Vilnius. 86 cats were investigated and evaluation of their diseases performed. Season specific diseases were estimated, pros and cons of their diagnostic evaluation were submitted in 4 methods. Different condition influences in cat urinary tract diseases were analysed and submitted to 5 graphs. Variety of medicaments used in treatment were evaluated, also prophylaxis principles were submitted on 4 treatment schemes.

In Vilnius veterinary clinic, it was established that the incidence of feline urinary tract disease was seen 1.9 more in mixed breed cats ( 66% or 57 occasions, p<0.05) than purebred cats (34%).

It was observed that neutered cats had urinary tract illnesses 9.7 times more (91% or 78 occasions, p<0.05) than un-neutered cats (9% or 8 occasions).

Cat gender was not a contributing factor in the development of feline urinary tract diseases (p<0.05).

It was established, that cats that were fed economy class food had 4.7 greater rate (83 % or 71 occasions, p<0.05) in developing urinary tract diseases than cats fed premium class cat food (17% or 15 occasions).

Most common feline urinary tract diseases were: CKD ( 30% or 26 occasions), urolithiasis ( 28% or 24 occasions) and idiopathic cystitis (24% or 21 occasions).

The most common treatment was a conservative one (76% of all urinary tract diseases).

Key words: cat; urinary tract diseases; cystitis; pielonephritis; chronic kidney disease; castration; mixed breed.

(7)

SANTRUMPOS

LIN-lėtinis inkstų nepakankamumas ŪIN- ūmus inkstų nepakankamumas

(8)

ĮVADAS

Kačių šlapimo sistemos ligos yra vienos iš dažniausiai pasitaikančių susirgimų. Jos paveikia bet kokio amžiaus, veislės ir lyties gyvūnus (1). Skiriamos viršutinių ir apatinių šlapimo takų ligos (2).

Galima išskirti ūmines ir lėtines kačių inkstų ligas. Ūminis inkstų pažeidimas yra dažnai smulkiųjų gyvūnų praktikoje sutinkama problema, kuri reikalauja greito diagnozavimo ir skubaus gydymo. Yra nemažai gydymo metodų, kuriuos veterinarijos gydytojai turėtų puikiai išmanyti, įskaitant visas medicinines galimybes ir chirurgines intervencijas. Svarbu žinoti, kuris gydymo metodas yra tinkamiausias kiekvienam atvejui, kad būtų galima pasiekti geriausių rezultatų (3).

Lėtinis inkstų nepakankamumo sindromas, tai labiausiai paplitusi naminių kačių metabolinė liga, dažniausiai pasitaikanti katėms, kurioms yra daugiau nei 12 metų. Pastaraisiais dešimtmečiais ši diagnozė nustatoma dažniau. Priešingai nei žmonėms ir šunims, pirminės glomerulopatijos su žymia proteinurija yra stebėtinai retai aptinkamos katėms. Nors daugelis pirminių inkstų ligų yra susijusios, tačiau daugumai kačių ligos idiopatinės. Veiksniai, turintys įtakos šios ligos atsiradimui, yra senatvė ir fosforo perteklius. Faktoriai, kurie susiję su lėtinio inkstų nepakankamumo progresavimu, kuris pasireiškia kai kurioms katėms yra proteinurijos laipsnis ir anemija (4).

Apatiniams šlapimo takų susirgimams priskiriamas infekcinės kilmės šlapimo pūslės uždegimas, idiopatinis šlapimo pūslės uždegimas ir šlapimo pūslės ar šlaplės akmenligė (2).

Infekcinės kilmės šlapimo takų infekcija atsiranda tada, kai daugėja virulentiškų mikroorganizmų, kurie išlieka tam tikroje šlapimo takų dalyje. Dažniausiai infekciją sukelia bakterijos, tačiau sukėlėjais gali būti ir grybai, ir virusai. Ne retai, paskirtos antimikrobinės medžiagos neištyrus šlapimo pasėlio yra neveiksmingos, ypač jei tos pačios antimikrobinės medžiagos skiriamos dažnai (5).

Kačių idiopatinis cistitas dažniausiai yra nežinomos etiologijos liga. Nepaisant daugybės tyrimų, priežastiniai veiksniai ne visai aiškūs (6).

Šlapimo pūslės akmenligė, dar kitaip vadnama urolitiazė, yra antras susirgimas iš visų šlapimo sistemos ligų atvejų. Terminas urolitiazė reiškia urolito buvimą bet kurioje šlapimo takų sistemos dalyje, tačiau dažniausiai pasireiškia šlapimo pūslėje ir šlaplėje. Ne visada visiems pacientams per pirmąjį apsilankymą diagnozuojama akmenligė, ypč jei nėra obstrukcijos (1).

Visais šlapimo išskyrimo sistemos ligų atvejais yra labai svarbu tiksliai atlikti visus reikiamus diagnostinius tyrimus, tinkamai ir laiku hospitalizuoti gyvūną ir paskirti būtiną gydymą. Nepaisant nemažai atliktų ir literatūroje aprašytų tyrimų, veterinarijos gydytojai ne visada atlieka būtinus diagnostinius tyrimus, kas lemia netikslų gydymą ir kartais, letalią gyvūno baigtį.

(9)

Darbo tikslas: įvertinti kačių šlapimo sistemos ligų įvairovę X veterinarijos klinikoje ir galimus priežastinius patologinio proceso veiksnius.

Darbo uždaviniai:

1. Nustatyti X veterinarijos klinikoje gydytų kačių šlapimo sistemos ligų įvairovę. 2. Įvertinti kačių šlapimo sistemos ligų sezoniškumą X veterinarijos klinikoje. 3. Išanalizuoti taikomus diagnostinius metodus, jų privalumus ir trūkumus. 4. Išanalizuoti skirtingų sąlygų įtaką kačių sergamumui šlapimo sistemos ligomis. 5. Pateikti gydymo schemų sudarymo bei profilaktikos taikymo principus.

6. Nustatyti dažniausią LIN priežastį, atlikus histopatologinį inkstų audinio tyrimą post

(10)

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Kačių šlapimo sistemos organai, anatomija ir fiziologija

Kačių šlapimo organų sistemą sudaro inkstai, šlapimtakiai, šlapimo pūslė ir šlaplė (1 pav.). Pora inkstų šlapimą gamina filtracijos, sekrecijos, reabsorbcijos ir koncentravimo dėka. Šlapimtakiais šlapimas teka į šlapimo pūslę, vėliau jis yra pašalinamas per šlaplę (7).

1 pav. Katės anatomija (8)

Inkstai yra rusvai rudos spalvos, pupelės formos poriniai organai. Inkstų parenchima uždengta fibrinine kapsule, kuri praeidama į inkstų vidų sudaro inksto sinuso sieną. Sveikų kačių ši kapsulė yra lengvai nulupama skrodimo metu, tačiau esant tam tikroms ligoms, ji gali tvirtai laikytis prikibusi prie inkstų parenchimos. Inkstai sudaryti iš žievinio ir šerdinio sluoksnių, kuris dar skirstomas į išorinę ir vidinę šerdį. Inksto funkcinis vienetas yra nefronas. Pas kates jų yra apie 200,000 vienetų (7).

Šlapimtakis yra raum eninis vamzdelis, kuris įstrižai praeidamas pro šlapimo pūslę sukelia apatinio šlapimtakio suspaudimą, todėl užkertamas kelias šlapimui grįžti atgal į inksto geldelę (7).

Šlapimo pūslė yra tuščiaviduris, raumeninis, lengvai išsitempiantis organas, kurio dydis ir forma priklauso nuo jame esančio šlapimo kiekio. Ją galima suskirstyti į kranialinę viršūnės, viduriniąją kūno ir kaudalinę kaklelio dalis. Kaudalinė šlapimo pūslės kaklelio dalis pereina į šlaplę.

(11)

Šlapimo pūslė išklota pereinamuoju epiteliu. Esant tuščiai šlapimo pūslei ji yra susiraukšlėjusi, gleivinė nelygiai susitraukusi (7).

Kačių patelių šlaplė atsiveria į makšties prieangį. Patinų šlaplė pereina į lytinę varpą ir ja teka ne tik šlapimas bet ir sperma (9).

Nefronuose susidaręs šlapimas patenka į inksto geldelę, o jai prisipildžius, šlapimas dėl šlapimtakių peristaltikos keliauja į šlapimo pūslę. Susikaupęs šlapimas dirgina sienelės receptorius ir juose atsiradę impulsai dubens ir pilvaplėvės nervais pasiekia šlapinimosi centrą nugaros smegenų kryžiaus segmentuose. Eferentiniai impulsai gaktinio nervo skaidulomis sklinda į šlapimo pūslę. Atsipalaidavus sfinkteriams ir susitraukiant pūslės raumenims, šlapimas pašalinamas (10).

Įprastai per parą katė vidutiniškai šlapinasi nuo dviejų iki keturių kartų išskirdama nuo 100– 200 ml šlapimo (11).

1.2 Pielonefritas

1.2.1 Apibūdinimas

Pielonefritas yra inksto geldelės ir parenchimos uždegimas. Nors daugeliu atveju pielonefrito atsiradimą sąlygoja šlapimo takų infekcijos, tačiau jis gali atsirasti dėl hematogeninės infekcijos išplitimo (12,13,14).

Didėjančią šlapimo takų infekciją ir pielonefritą, dažniausiai sukelia aerobinės bakterijos, dažniausia E. coli ir Staphylococcus spp., rečiau Proteus spp., Streptococcus spp., Klebsiella spp. ir

Enterobacter spp. (13,15). Šlapimo takų infekcijos didėjimą lemia įgimtos inkstų displazijos,

cukrinis diabetas, hiperadrenokorticizmas ir inkstų nepakankamumas. Egzogeninių kortikosteroidų naudojimas, šlapimtakių kateterizavimas, šlapimo susilaikymas, urolitai ir šlapimo takų neoplazijos yra papildomi veiksniai infekcijai plisti (13,15).

Pielonefritas gali būti ūminis arba lėtinis (15).

1.2.2 Klinikiniai požymiai

Pielonefritas gali sukelti karščiavimą, anoreksiją, miegusitumą, dehidrataciją ir svorio netekimą (12). Šie klinikiniai požymiai nebūtinai pasireiškia visoms katėms ir gali būti matomi trumpą laiką. Priklausomai nuo inkstų parenchimos pažeidimo laipsnio gali būti nustatyta azotemija, hiperfosfatemija ir metabolinė acidozė. Esant ūmiam pielonefritui gali pasireikšti karščiavimas, leukocitozė ir skausmas inkstų vietoje (12,14,15). Taip pat, kartais pasitaiko vėmimas, poliurija ir polidipsija (13).

(12)

1.2.3 Diagnostika

Diagnozuojama atlikus morfologinius ir biocheminius kraujo serumo tyrimus, kurie gali būti be pakitimų arba rodyti azotemiją ar hiperglobulinemiją. Šlapimo tyrimas rodo proteinuriją, pyuriją, bakteriuriją arba hematuriją (13,15). Šlapimo pasėlis dažniausiai būna teigiamas (15).

Lėtinis pielonefritas yra sunkiau diagnozuojamas, kadangi klinikiniai požymiai būna labai neišreikšti arba jų išvis nėra. Daugeliu atvejų liga nėra diagnozuojama kol nepasireiškia inkstų funkcijos nepakankamumas. Nors šlapimo tyrimai rodo pokyčius, tačiau jie mažai pakitę lyginant su ūmine inkstų infekcija (13,15).

Ultragarsinis tyrimas leidžia įvertinti inkstų parenchimos būklę. Gali būti akivaizdūs nespecifiniai pokyčiai, tokie kaip inkto žievės hiperekogeniškumas ar inkstų geldelės išsiplėtimas, obstrukcijos (13).

1.2.4 Gydymas Gydymui skiriami:

• baktericidinės antibakterinės medžiagos (enrofloksacinas, amoksicilinas su klavulano rūgštimi) 4–8 savaites infekcijos likvidavimui;

• medikamentinis ir radikalus gydymas (kateterizavimas, drotaverino hidrochloridas), siekiant pašalinti pasireiškusius veiksnius (skausmas, obstrukcija);

• skysčių terapija, siekiant atkurti ir palaikyti skysčių balansą (ringerio laktatas) (12,16). Antimikrobinės medžiagos pasirenkamos atsižvelgiant į šlapimo pasėlio rezultatą, taip pat į atliktą jautrumo antimikrobinėmis medžiagomis tyrimą, svarbu kad medikamentai nebūtų nefrotoksiški (15).

Šlapimo pasėlis vėl daromas praėjus 7–9 dienoms nuo gydymo pradžios, po to praėjus savaitei po gydymo antimikrobinėmis medžiagomis ir kas mėnesį, iki kol gaunami trys neigiami šlapimo pasėliai (15).

Prognozės geros, jeigu gydymas skiriamas laiku, dar nespėjus atsirasti inkstų pažeidimams (15).

1.3 Glomerulonefritas

Glomerulų ligos yra pagrindinės lėtinio inkstų nepakankamumo priežastys. Norint nustatyti konkretų glomerulų pažeidimą reikia atlikti inkstų biopsiją (17). Glomerulonefritas yra glomerulų uždegimas. Glomerulai yra mažos inkstų struktūros, kurios filtruoja toksinus iš kraujo. Glomerulonefritas atsiranda, kai imuniniai kompleksai išfiltruojami iš kraujotakos ir atkeliavę į glomerulą ten atsideda. Kai šie junginiai lieka glomeruluose, organizmas aktyvuoja imuninę sistemą ir sukelia glomerulų pažeidimą (18,19) (2 pav.).

(13)

2 pav. Membraninis glomerulonefritas (autoriaus nuotrauka)

Dažniausias pasireiškiantis klinikinis požymis yra kraujas šlapime. Kadangi glomerulų filtravimo funkcija yra pažeista, šlapime padidėja baltymų kiekis (18,20). Kai kurioms katėms nepasireiškia jokie simptomai ir vienintelis ankstyvas šios ligos diagnostikos metodas būna įprastas šlapimo tyrimas (21). Daugumai kačių pasireiškia mieguistumas, blogas apetitas ar anoreksija ir svorio netekimas (18). Daugeliu atvejų būna padidėjęs troškulys ir padažnėjęs šlapinimasis, taip pat dažnas vėmimas. Galiausiai apie 70 proc. glomerulonefritų komplikuojasi lėtiniu inkstų funkcijos nepakankamumu (21).

Norint galutinai patvirtinti glomerulonefrito diagnozę, reikia atlikti inkstų biopsiją (17). Dauguma atvejų šlapimo tyrimo pakanka, norint diagnozuoti glomerulų ligą. Šlapime aptinkama proteinurija. Šlapimo baltymo/kreatinino santykis gali būti palyginamas su sveikos katės kreatinino santykiu šlapime, siekiant nustatyti faktinį baltymų praradimo kiekį (18,21). Kiti tyrimai, kurie reikalingi norint patvirtinti ligą:

• bendrasis kraujo tyrimas, kuris skirtas anemijai, uždegimui, infekcijai ar mažam trombocitų skaičiui nustatyti;

• biocheminiai kraujo serumo tyrimai, siekiant įvertinti baltymų koncentraciją ir cholesterolio kiekį kraujyje;

• inkstų echoskopija, norint įvertinti inkstų dydį ir formą

• inkstų biopsija, siekiant patvirtinti glomerulonefritą ir diferencijuoti nuo amiloidozės (7).

1.3.4 Gydymas

Bendrieji gydymo nuo glomerulonefrito metodai:

• imunosupresiniai vaistai (gliukokortikoidai), norint slopinti imuninio komplekso susidarymą;

(14)

• aspirinas mažomis dozėmis, norint išvengti kraujo krešulių susidarymo glomeruluose; • angiotenziną konvertuojančio fermento inhibitoriai, norint mažinti kraujospūdį;

• kKai kuriais atvejais skiriamos specialios dietos: naminiai gyvūnai su inkstų pažeidimais, turėtų būti šeriami mažai baltymų ir fosforo turinčiais pašarais;

• katės, kurioms nustatyta hipertenzija, turėtų būti šeriamos pašarais, turinčiais mažą valgomosios druskos kiekį (18,22,23).

1.4 Ūmus inkstų nepakankamumas

Ūmus inkstų funkcijos nepakankamumas (ŪIN) apibrėžiamas kaip staigus inkstų filtracijos sumažėjimas su padidėjusiu kreatinino kiekiu serume, ūmine uremija ir šlapimo kiekio pokyčiais. ŪIN dažniausios priežastys yra:

• hemodinamikos sumažėjimas (pvz., hipotenzija ir hipovolemija); • infekcinės ligos (pvz., leptospirozė ir pielonefritas);

• nefrotoksinės medžiagos (NVNU, lelijos); • šlapimo takų obstrukcija (pvz., urolitiazė) (3,24).

Gyvūnams, sergantiems ŪIN, patologinis procesas turi būti smulkiau diferencijuotas į priešinkstinius, inkstinius ir poinkstinius pažeidimus (25). Medicinoje buvo pasiūlyta daugybė apibrėžimų, pagrįstų nuosekliais glomerulų filtracijos greičio pokyčiais, azotemijos ar šlapimo pokyčiais, siekiant pateikti objektyvius diagnozavimo kriterijus (16). ŪIN susijęs su greitu (nuo valandų iki dienų) ir progresuojančiu šlapalo ir kreatinino koncentracijos kraujo serume, ir fosfatų kiekio padidėjimu, kintančia hyperkalemija, metaboline acidoze (16,26). ŪIN priežastys gali būti įvairios (1 lentelė).

1 lentelė. ŪIN sukeliančios priežastys ŪIN PRIEŽASTYS Hemodinaminės priežastys Hipovolemija Hipotenzija Šokas Bendroji anestezija Trauma Hipertermija/hipotermija

• pirminai inkstų pažeidimai • inkstų kraujagyslių trombozė

(15)

• hemolitinis ureminis sindromas • išemija

Toksinai (endogeniniai)

Infekcija (pielonefritas, leptospirozė, boreliozė) Šlapimtakio obstrukcija

Šlaplės obstrukcija Sisteminės ligos:

• kačių infekcinis peritonitas • babeziozė • bakterinis endokarditas Pankreatitas Peritonitas Hiperkalcemija 1.4.2 Klinikiniai požymiai

Labai svarbu atkreipti dėmesį į klinikinius požymius. Išliesėję gyvūnai turėtų kelti įtarimą. Pirmasis simptomas yra dehidratacija, dėl kurios pailgėja kapiliarų prisipildymo laikas, gleivinės sausos, sumažėjęs odos turgoras, tachikardija ir hipotenzija. Gyvūnai, kuriems buvo skirta parenterinė skysčių terapija, dažnai būna hiperhidruoti, jiems tada gai būti serozinių išskyrų iš šnervių, padidėjęs odos turgoras ir svoris, periferinių audinių edema, tachipnėja, dusulys, susilpnėję širdies tonai, hipotenzija ir ascitas. Arterinio kraujospūdžio matavimas yra svarbus kiekvienam pacientui, sergančiam ŪIN, kadangi nustatyta hipotenzija gali rodyti prasidedantį inkstų pažeidimą (27,28).

Dažniausiai ŪIN sergantiems pacientams aptinkama vangumas, hipotermija, kraujosrūvos odoje, tachipnėja, raumenų drebulys, traukuliai. Šie požymiai apibūdina azotemijos stiprumą ir ŪIN stadijos didėjimą. Hipotermija, kuri yra atvirkščiai proporcinga azotemijos lapsniui yra tikėtina gyvūnams, kurių BUN koncentracija yra didesne nei 100 mg/dL. Normali arba šiek tiek padidėjusi kūno temperatūra yra nebūdinga gyvūnams su nustatyta azotemija ir turi būti traktuojama kaip organizme esantis uždegimas ar patekusi infekcija (29).

Netaisyklingos formos inkstai dažniausiai randami katėms, kurios turi šlapimo nelaikymo problemų. Padidėję inkstai turi būti diferencijuoti nuo neoplazijos, amiloidozės ar inkstų policistozės (30).

ŪIN diagnozavimą įtakoja pažeidimo laipsnis, etiologija, trukmė, taikytas ankstesnis gydymas ir šalutinės reakcijos, kurios gali komplikuoti tikslų ligos nustatymą. Klinikinių požymių spektras

(16)

svyruoja nuo nepastebimų iki stipriai išreikštų. Diagnozę dažniausiai padeda nustatyti progresuojanti azotemija, šlapimo rodiklių ir inkstų formos pokyčiai (30). ŪIN apima įprastinių sindromų pasireiškimą, įskaitant:

• hemodinamikos sutrikimus (prereninė azotemija) • poreninę azotemiją

Kiekviena iš šių sąlygų gali būti panašios į ŪIN, tad turi būti diferencijuojamos remiantis klinikiniu tyrimu, anamneze, laboratoriniais tyrimais, diagnostika, histopatologija ir taikytais specialiaisiais diagnostikos metodais (27).

1.4.4 Gydymas

Konservatyvus ŪIN gydymas apima nefrotoksinių vaistų atsisakymą ar nutraukimą, specialios, dietinės mitybos palaikymą, gydymą nuo anurijos ar oligurijos, pykinimo ir vėmimo slopinimą, elektrolitų ir rūgščių balanso atstatymą (30,31). Pastaruoju metu veterinarinėje medicinoje atsirado naujų gydymo būdų, skirtų gydyti nuo ŪIN, įskaitant hemodializę ir peritoninę dializę. Tačiau, dažniausiai jie apsiriboja tik keliais centrais tarptautiniu mastu dėl specialios įrangos ir personalo kvalifikacijos trūkumo (32,33). Ilgalaikiai tyrimai parodė, kad išgyvenamumas, taikant dializę siekia apie 50 proc. (29). Tačiau, nėra atliktų studijų, kurios įrodytų hemodializės taikymą kaip konservatyvų gydymo būdą gyvūnams, sergantiems ŪIN (27).

1.5 Lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas

Lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas yra labai paplitusi liga tiek žmonėms, tiek gyvūnams. Kalbant apie kates, kurios vyresnės nei 10 metų, sergamumas siekia 10 proc. (28). Lėtinė inkstų liga apibrėžiama kaip ilgai trunkantis inkstų funkcijos sumažėjimas. Kalbant apie gyvūnus, įgimti ar įgyti sutrikimai gali sąlygoti lėtinio inkstų nepakankamumo atsiradimą. Šis susirgimas yra labai aktualus dėl didelio kačių sergamumo ir mirtingumo, todėl labai svarbu išsiaiškinti ligos rizikos veiksnius. Rizikos veiksniai gali ne tik padėti anksti aptikti šį susirgimą, bet ir suprasti jo patogenezę, kas ateityje leistų atrasti naujus gydymo būdus. Buvo atliktos studijos, kai buvo tiriama LIN rizikos veiksniai ir prognozės. Buvo pranešta apie biocheminius pokyčius, kurie gali numatyti azotemijos didėjimą LIN per 12 mėn. (34). Neseniai atliktas retrospekyvus tyrimas parodė, kad didesnę tikimybę sirgti LIN turi katės, kurios:

• netekusios svorio; • dehidratuotos;

(17)

• kurioms anksčiau diagnozuotas cistitas; • patinams (23).

Atvejo-kontrolės tyrime buvo nustatyta, kad hipertiroidizmas, apatinių šlapimo takų ligos, dažnas vėmimas, pakitęs apetitas ir svorio sumažėjimas yra LIN rizikos veiksniai katėms (35). Kiti tyrimai parodė, kad tam tikrų veislių, tokių, kaip Meino meškėnų, Abisinijos, Siamo, rusų mėlynųjų ir Birmos veislių katės, taip pat katės, kurios yra užsikrėtusios kačių imunodeficito virusu (FIV) turi padidintą riziką sirgti LIN (36). Kadangi, LIN progresavimas dažnai yra lėtas, sergantys pacientai gyvena geros kokybės gyvenimą daugelį mėnesių ar metų. Nors, dar nėra sukurto gydymo, galinčio pašalinti LIN sukeltus inkstų pažeidimus, tačiau klinikiniai ir biocheminiai pakitimai sukelti dėl inkstų fukcijos sumažėjimo, gali būti koreguojami taikant simptominį ir palaikomąjį gydymą (36).

Kadangi, inkstų funkcija toliau mažėja, prasideda uremija. Uremija, tai sindromas, atsiradęs dėl inkstų funkcijos nepakankamumo. Inkstų glomerulų, vamzdelių ir endokrinines sistemos funkcijos sutrikimai, sukelia toksinių metabolitų, kūno skysčių kiekio pokyčius bei įvairių hormonų perteklių ar trūkumą. Manoma, kad klinikiniai uremijos požymiai atspindi sutrikimus, kurie sukeliami viso kūno organuose. Svarbiausi klinikiniai uremijos požymiai pasireiškia virškinimo trakte. Kiti požymiai gali būti: svorio mažėjimas, raumenų išsekimas, hipotermija, mieguistumas, silpnumas, raumenų tremoras, ureminis perikarditas ir pneumonija, hipertenzija, pakitęs elgesys ar neuropatijos (ureminė ar hipertenzinė encefalopatija), anemija ir hemoraginė diatezė (37).

Siekiant optimalaus diagnozavimo, diagnostinis vertinimas turėtų apimti šiuos tikslus: • patvirtinti esamą inkstų ligą;

• atskirti ūminį nuo lėtinio inkstų nepakankamumo; • žinoti LIN stadiją;

• nustatyti pasireiškusias klinikines, biochemines ir hematologines LIN komplikacijas; • nustatyti pirminę inkstų ligos diagnozę (tipas ir/arba priežastys).

Inkstų ligos gali būti diagnozuojamos remiantis inkstų ligų žymenimis arba funkcijos sumažėjimu. Žymenys gali būti nustatomi atlikus hematologinius, šlapimo bicheminius ir patologinius anatominius tyrimus. Pavyzdžiui, anomalus inkstų dydis ar forma palpacijos metu gali rodyti tam tikrus sutrikimus, o remiantis ligos anamneze galima nustatyti ankstyvuosius požymius, kurie leistų įtarti LIN. Gauti tyrimų duomenys turėtų būti vertinami atsargiai, kadangi jie nevisada patvirtina ligą. Daugybei pacientų, diagnozuojant inkstų ligą, būtina įvertinti daugybę atliktų tyrimų ir pasireiškusių požymių (38). (2 lentelė)

2 Lentelė. Tyrimai pacientams, sergantiems LIN Pirminiai tyrimai pacientams, sergantiems LIN

(18)

Anamnezė

Klinikinis tyrimas Arterinis kraujospūdis Inkstų funkcijos tyrimai:

• kreatinino koncentracija kraujo serume • šlapalo koncentracija kraujo serume Šlapimo tyrimas

Proteinurijos nustatymas

Albumino ir globulino koncentracija serume Pilvo rentgenograma

Pilvo echoskopija Inkstų biopsija

1.5.4 Gydymas

Kiekvienam pacientui turi būti parengtas individualus klinikinių veiksmų planas, pagrįstas diagnozavimu, atsižvelgiant į LIN stadiją, esančias komplikacijas bei rizikos faktorius, dėl ligos progresavimo. Gydymas nuo LIN apima:

• specifinį gydymą;

• inkstų funkcijos sumažėjimo prevenciją ir gydymą, • gydymą, esant lėtiniam inkstų funkcijos mažėjimui; • komfortiškos savijautos užtikrinimą;

Deja, daugeliui pacientų taip ir nėra nustatomi inkstų pažeidimai. Tokiais atvejais, pirminė terapija taikoma atsižvelgiant į gautus laboratorinus tyrimus. Konservatyvus gydymas nuo LIN – tai nuosekli terapija, skirta atstatyti skysčių, elektrolitų, endokrininės sistemos ir mitybos pusiausvyros deficitus ir perteklių, kurios pagalba galėtume sumažinti LIN pasekmes. Kadangi LIN yra progresuojantis ir dinamiškas, tad periodiškas klinikinis gyvūno tyrimas ir laboratorinių duomenų vertinimas, tai pat gydymo taikymas atsižvegiant į paciento būklės pokyčius yra neatsiejama konservatyvaus gydymo dalis (7).

1.6 Šlapimo pūslės uždegimas

Šlapimo takų infekcija apibrėžiama kaip bakterijų buvimas šlapimo takuose. Šlapimo takų infekcija dažniausiai pastebima, kai gyvūnams pasireiškia apatinių šlapimo takų sutrikimo požymiai (hematurija, polakiurija, padažnėjęs šlapinimasis). Šlapimo takų infekcija gali pasireikšti ir be

(19)

klinikinių požymių (asimptominė bakteriurija). Tokiais atvejais infekcija diagnozuojama atsitiktinai (39). Dažniausiai serga senos katės. Siamo veislės katės turi didesnę riziką sirgti šlapimo takų infekcijomis nei kitų veislių katės (40). Šlapimo takų infekcijos rizika yra padidėjusi patinams, nes juos kateterizuojant gali būti pažeidžiama gleivinė, taip sudarant palankias sąlygas vystytis infekcijai. Vyresnėms nei 10 metų katėms, kurios turi požymių susijusių su apatinių šlapimo takų dirginimu, daugiau nei 50 proc. nustatoma infekcija (41).

Daugumai gyvūnų, sergančių šlapimo takų infekcija pasireiškia apatinių šlapimo takų sutrikimų požymiai:

• hematurija • polakiurija

• strangurija ar dizurija

• šlapinimasis netinkamose vietose

• sumažėjęs šlapimo kiekis, kuris gali pasireikšti esant šlaplės obstrukcijai (42). 1.6.3 Diagnostika

Diagnozavimui atliekami bendrieji kraujo, biochemiai kraujo ir šlapimo tyrimai. Šlapimo specifinis tankis parodo šlapimo koncentraciją, tačiau esant pielonefritui, jo koncentracija gali stipriai sumažėti. Paprastai, atliekant šlapimo biocheminį tyrimą, galima nustatyti hematuriją, proteinuriją, piuriją ar esantį uždegimą. Jeigu infekcijos sukėlėjas yra E. coli paprastai pasireiškia piurija, bet ne hematurija. Streptokokinės kilmės infekcija sukelia hematuriją. Nustatant šlapimo pH galima sužinoti kokios terpės yra šlapimas, tačiau paprastai infekcija atsirada rūgštinėje terpėje. Galima imti šlapimo pasėlį cistocentezės pagalba, kad išlaikyti sterilumą (39,40,42).

Diagnostinių priemonių naudojimas yra naudingas siekiant įvertinti funkcinių ir struktūrinių pokyčių buvimą (39).

1.6.4 Gydymas

Pirmiausia reiki nustatyti ar šlapimo takų infekcija yra komplikuota, ar ne. Jei nekomplikuota: • antimikrobinės medžiagos (cefaleksinas, amoksicilinas);

• nenaudoti imunosupresantų (kortikoidų); • pašaro papildai (urinovetcat, uropet pasta);

• įsitikinti, ar nėra medžiagų apykaitos ar šlapimo išskyrimo sistemos funkcijos sutrikimų;

• atkreipti dėmesį į tai, ar nebuvo naudoti antibiotikai gydymui nuo šlapimo takų infekcijos per pastaruosius 1–2 mėnesius;

(20)

• apžiūrėti ar nėra gleivinės pažeidimų dėl urolitiazės ar neoplazijos; • ar nėra pasikeitęs šlapimo kiekis ir sudėtis;

• ar nėra sisteminio sutrikimo (cukrinis diabetas);

• ar nebuvo taikytas ilgalaikis gydymas kortikosteroidais; • ar gali pilnai ištuštinti šlapimo pūslę (42).

Antimikrobinės medžiagos ir šlapimo sistemos funkcijas gerinantys preparatai yra labai svarbūs. Norint, kad antibakterinis vaistas veiktų efektyviai, šlapime aktyvaus vaisto ar jo aktyvių metabolitų koncentracija turi būti pakankama arba terapinė (42).

1.7 Urolitiazė

Urolitiazė, tai bendras terminas, apibūdinantis akmenų susidarymą ir jų poveikį bet kurioje šlapimo takų vietoje. Urolitiazė neturėtų būti vertinama kaip viena liga, turinti vienintelę priežastį, bet kaip daugelio tarpusavyje sąveikaujančių veiksmų pasekmė (43). Taigi, urolitiazės sindromas apibrėžiamas kaip įgimtų ir įgytų patofiziologinių veiksnių pasireiškimas, kurie tarpusavyje sąveikaudami didina metabolitų išsiskyrimą šlapime, kas sąlygoja akmenų susidarymą (44).

Terminas „urolitas“ yra kilęs iš graikų kalbos žodžio uro, kas reiškia šlapimą ir lithos – akmuo. Skirtingai nuo virškinimo trakto, kietosios medžiagos šlapimo organuose nėra normalu, nes šlapimo sistema sukurta taip, kad organizmo išskiriamos medžiagos būtų pašalintos skysčio pavidalu. Esant optimalioms sąlygoms, kai kurios išskiriamos medžiagos, ypač mineralai, nusėda ir taip pradeda formuotis kristalai. Jeigu kristalizuoti mineralai išlieka šlapimo sistemoje, jie gali didėti ir formuoti akmenis (45).

Ne visi patvarūs urolitai susiję su klinikiniais požymiais. Patirtis rodo, kad dauguma neaktyvių (nedidėjančių) akmenų nėra susiję su šlapimo takų infekcija. Nepaisant to, jei akmenys lieka šlapimo pūslėje, šlapimo pūslės uždegimas, šlapimo nepraeinamumas, polipo formavimasis yra galimos pasekmės (44,45).

Klinikiniai požymiai priklauso nuo obstrukcijos laipsnio (visiška ar dalinė) ir trukmės. Katėms, kurioms yra ilgalaikė obstrukcija, pasireiškia panašūs požymiai į uremijos (vėmimas, mieguistumas, dehidracija) taip pat požymiai, panašūs į apatinių šlapimo takų sutrikimus (polakiurija, stangurija, skausmas, šlapimo nelaikymas, kraujas šlapime) (44,46).

Urolitai apibūdinami kaip viena iš dažniausiai pasitaikančių patologijų apatiniuose šlapimo takuose. Priešingai, nei esant viršutinių šlapimo takų urolitams, klinikiniai požymiai dažnai

(21)

nepastebimi. Urolito aptikimas yra medicinio gydymo kertinis akmuo. Pagrindinis tikslas atlikti rentgenografinį ar ultragarsinį tyrimą yra aptikti urolito buvimo vietą, urolitų skaičių, dydį, tankį ir formą (42). Ultragarsinis tyrimas yra labai jautrus diagnostikos metodas (44).

Žinios apie urolitų struktūrą yra labai svarbios, norint taikyti reikiamą gydymą. Pas šunis ir kates aptinkama keletas urolitų tipų. Tai gali būti struvitai, kitaip dar magnio amonio fosfatai, kalcio fosfatai, kalcio oksalatai, purinai, cistinai, silicio oksalatai ir kt. Daugelio kristalų identifikavimas yra pirminis tyrimas, norint skirti gydymą. Maži urolitai gali būti pašalinti iš šlapimo pūslės be chirurginės intervencijos (44,46).

1.7.4 Gydymas

Pasirinkto gydymo tipas priklauso nuo urolito savybių (sudėties, dydžio, vietos), urolito sukelto poveikio pacientui ir veterinarijos gydytojo kompetencijos. Kai urolitai patenka į šlaplę, mažai tikėtina, kad jie pasišalins patys su šlapimu (47).

Viršutinių takų urolitai sukelia problemų gydymo metu, nes dauguma iš jų yra kalcio oksalatai. Dar nėra sukurta metodika, kuri paskatintų iš kalcio oksalato susidariusių akmenų ištirpimą. Sudėtingas šlapimtakiuose įstrigusių akmenų šalinimas katėms, nes taikytina chirurginė intervencija šlaplėje yra pakankamai rizikinga dėl galimų striktūrų (48). Jei šlapimtakiuose yra sukelta obstrukcija pacientui, kuris anksčiau buvo gydytas nuo inkstų funkcijos nepakankamumo ir yra pasireiškusi gyvybei pavojinga hiperkalemija, reikėtų apsvarstyti apie chirurginės intervencijos taikymą (7).

1.8 Inkstų transplantacija

Kraujagyslių srities chirurgijos technologijos ir siuvimo medžiagos specifinės sąvybės, leidžiančios chirurgams atlikti kačių inkstų transplantacijas buvo aprašytos jau 1902 m. (49). Deja, reikėtų dar 70 m. kol šiuolaikiniai imunosupresiniai medikamentai leistų šiam eksperimentiniam metodui tapti pagrindiniu pažeistų inkstų gydymo metodu (7).

Gyvūnų inkstų transplantacija parodė pranašumą, nors yra mažas sėkmingų ir didelis komplikuotų operacijų skaičius (49). Lietuvoje inkstų tranplantacija dar nebuvo atlikta.

1.8.2 Imunosupresija

Mokslas apie imunosupresiją suklestėjo prieš 40 m., nuolat tobulinant protokolus, kurių pagrindinis tikslas buvo užkirsti kelią potransplantaciniam organo atmetimui, taip pat minimaliai paveikti recipientų atsaką į infekcines ligas (7). Tyrimai parodė, kad tik vieno medikamento (kortikosteroidų ar gliukokortikoidų grupės) vartojimas siekiant užkirsti kelią organo atmetimui sukelia daugiau šalutinių reakcijų (50).

(22)

1.8.3 Recipientų parinkimas

Inkstų tranplantacija ir taikoma imunosupresija kelia didelę riziką gyvūnams, sergantiems širdies ir kraujagyslių ligomis ar sergantiems infekcinėmis ligomis. Taip pat, donoro parinkimas transplantacijai reikalauja, kad būtų atrinkti tik sveiki kandidatai (7). Renkant donorą, atliekami išsamūs sisteminiai diagnostiniai tyrimai, siekiant nustatyti bet kokias giminingas ligas (50).

1.8.4 Priešoperacinio donoro ir recipiento priežiūra

Recipientas pakartotinai tiriamas atliekant kraujo bendruosius ir biocheminius kraujo serumo tyrimus, taip pat, atliekama pakartotinė kraujo kryžminė reakcija, siekiant išvengti komplikacijų dėl kraujo nesuderinamumo (7).

Donorui skiriami 3 vienetai eritrocitų masės, kad būtų galima greitai gydyti pooperaciniu laikotarpiu. Prieš operaciją, gydytojų komanda įstato intraveninį kateterį, kad esant reikalui būtų galima atlikti kraujo mėginius (7,51).

Priešoperacinė skysčių terapija taikoma, atsižvelgiant į naujausių laboratorinių tyrimų rezultatus. Dauguma gyvūnų turi lėtinį inkstų funkcijos nepakankamumą, todėl infuzijos greitis iki operacijos pradžios turėtų būti 5-6 ml/kg/h greičiu (51,52).

1.8.5 Transplantacija

Žmonių medicinoje yra patvirtinta laparaskopinė inkstų transplantacija, tačiau gyvūnams pjūvis atliekamas linea alba. Pageidautina, kad būtų imamas kairysis inkstas dėl ilgiausio inksto venos segmento. Atidaroma pilvo ertmė, o tada atsidalinamos inksto kraujagyslės. Kai baigiama išsidalinti, inkstų vena ir arterija ligatūruojamos ir perkerpamos (3 pav.). Inksto arterija praplaunama heparinizuotu druskos tirpalu. Arteriją praplėtus žirklėmis, inkstai panardinami į atšaldytą heparinizuotą tirpalą ir paskui prisiuvami prie recipiento kraujagyslių (7,50,52).

3 pav. Kraujagyslių perkirpimas (52)

Inkstas tranplantuojamas heterotopinėje vietoje, dažniausiai pilvo ertmėje. Ši vieta leidžia lengvai prieti prie aortos ar jos šakų, taip pat yra arti šlapimo pūslės, kas leidžia prijungti šlapimtakį be didelio įtempimo (52).

Kačių inkstų transplantacijai reikalingas aukštas mikrochirurginių įgūdžių turimas lygis, taip pat, būtinas specialus mikroskopas, kadangi kačių kraujagyslės ir šlapimtakio skersmuo yra siauri

(23)

(7,50). Siauras šlapimtakio skersmuo sukelia šlapimtakio prisiuvimą vieną iš sudėtingesnių inkstų transplantacijos aspektų (7).

1.8.6 Pooperacinė priežiūra

Pirmąsias 24-48 val. po operacijos, recipientai laikomi intensyvios terapijos skyriuje, kuriame suteikiama 24 val. per parą priežiūra. Darbuotojai yra atidžiai instruktuojami dėl atsargumo priemonių, susijusių su infekcinių ligų pernešimu, kadangi recipientams taikoma imunosupresija. Griežtai privaloma naudoti vienkartines pirštines (49,51). Atliekama nuolatinė skysčių infuzija kartu su analgetikais ir opioidais. Diurezė stebima sveriant sugeriančias šluostes. Vengiama atlikti kateterizaciją, siekiant išvengti šlapimo takų infekcijos (52).

Šlapimo pūslės palpacija yra griežtai draudžiama dėl galimo implantuotų šlapimtakių pažeidimo (7). Jei įtariama anurija ar oligurija, šlapimo pūslė gali būti atsargiai tiriama echoskopo pagalba (50).

Skiriamos antimikrobinės medžiagos. Pradžioje skiriami suskystinti pašarai, vėliau, išsisprendus azotemijai, galima skirti didesnio kaloringumo pašarus. Arterinio kraujospūdžio matavimas stebimas kas valandą pirmąsias 48 val po operacijos. Atliekami kraujo serumo biocheminiai tyrimai, nes būtina sekti šlapalo ir kreatinino kiekį kraujyje. Imunosupresinė terapija skiriama taikant individualų protokolą (7,50).

1.8.7 Naujausių tyrimų duomenys

Buvo atlikta inkstų transplantacija 9 katėms, kurioms buvo diagnozuoas lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas. Buvo tranplantuojamas kairysis inkstas iš donorų. Buvo naudojama Karelio technika (52), (4 pav.).

(24)

4 pav. Karelio technika esant dvigubai inksto arterijai (52)

Karelio technika – tai naujas inkstų transplantacijos metodas, leidžiantis persodinti inkstus esant dvigubai inksto arterijai. Šios technikos pagalba supaprastinama implantacijos procedūra ir yra mažesnė kraujavimo ir trombozės rizika (52).

Po atliktos eksperimentinės inkstų transplantacijos visi recipientai ir donorai išgyveno be kraujotakos komplikacijų (52).

3 lentelė. Taikytos diagnostikos privalumai ir trūkumai

Metodo pavadinimas Privalumai Trūkumai

Kraujo morfologinis ir biocheminiai kraujo serumo tyrimai

Galima įvertinti bendrą organizmo būklę, biocheminiai tyrimai parodo kreatinino ir šlapalo koncentracijas kraujo plazmoje. Morfologiniu kraujo tyrimu negalima tiksliai diagnozuoti susirgimo lokalizacijos.

Šlapimo tyrimas Galima nustatyti kaip inkstai geba kocentruoti šlapimą, pH dėl šarminio ar rūgštinio šlapimo, parodo esamus baltymus, kraują, leukocitus, ketonus ir gliukozę.

Pakankamai išsamus tyrimas, tačiau vien juo remtis negalima siekiant nustatyti susirgimo tikslią lokalizaciją, reika

patvirtinti kitais

diagnostiniais metodais. Mikroskopavimas Leidžia nustatyti esamus

urolitiazės atvejus, diferencijuoti urolitus.

Tikslumas priklauso nuo specialisto įgūdžių, ne visada galima tiksliai nustatyti kristalų

formavimosi vietą šlapimo sistemoje.

Echoskopija Galima įvertinti inksto dydžio, formos pokyčius, įvertinti parenchimos storį, akmenis, inksto geldelės pokyčius, cistas,

navikinius susirgimus.

Reikia būti įgudusiam, puikiai išmanyti vaizdinę diagnostiką.

(25)

2.TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA

2.1 Tyrimo atlikimo vieta ir metodai

Duomenys buvo surinkti vienoje Vilniaus smulkių gyvūnų klinikoje. Mėginiai paimti tik iš šlapimo išskyrimo ligomis kačių. Šiuo laikotarpiu, buvo gydytos 86 katės.

Visoms katėms buvo atliekami klinikiniai tyrimai, paimti ir ištirti kraujo ir šlapimo mėginiai, centrifūguoto šlapimo mikroskopavimas. Kai kurioms katėms buvo taikytas echoskopinis inkstų tyrimas.

Anamnezė – iš visų savininkų pirmiausia buvo renkama anamnezė, apie pasireiškusios ligos laikotarpį, kaip pasireiškė, kada pasireiškė, ar šlapinimasis tapo dažnesnis, kokia šlapimo spalva ir kvapas, gyvūno elgesys, ar sutriko mityba, pradėjo dažniau vemti, dažnesnis ir gausesnis lakimas, pakito bendra savijauta, buvo kada nors taikytas gydymas, jei taip, tai koks, kokie medikamentai buvo naudojami, koks buvo gydymo efektyvumas, kokias ligas gyvūnas persirgęs, kokiomis sąlygomis gyvūnas buvo laikomas.

Klinikinis tyrimas – pirmiausia įvertinamas gyvūnas, jo konstitucija, įmitimas, savijauta, matomų gleivinių spalva, kapiliarų prisipildymo greitis, temperatūra, palpuojami inkstai ir šlapimo pūslė, vertinamas jų skausmingumas, apžiūrimi išoriniai šlapimo išskyrimo organai.

Šlapimą tyrimams gyvūnų savininkai dažniausiai surinkdavo namie ir atnešdavo į kliniką. Šlapimas buvo tiriamas indikatorinėmis juostelėmis, nustatant šlapimo specifinį tankį, kuris rodo inkstų gebą koncentruoti šlapimą, pH, gliukozės, ketonų, baltymų ir leukocitų koncentracijas šlapime. Tyrimai vykdyti aparatu „ARKRAY POCKET CHEM UA PU-4210”.

Kraujas biocheminiams tyrimams buvo imtas laikantis visų aseptikos ir antiseptikos reikalavimų. Ėmimo vietoje buvo pašalintas kailis, oda nuvalyta antiseptiniu tirpalu. Kraujas buvo imamas iš v. cephalica priekinėse kojose. Biocheminiams kraujo tyrimams buvo naudojamas kraujo serumas, vertintos kreatinino ir šlapalo koncentracijos kraujo serume. Tyrimai vykdyti kraujo biochemijos analizatoriumi „VETTEST 8008“.

Vertinant šlapimo nuosėdas, šlapimas buvo tirtas optiniu mikroskopu „DELTA OPTICAL GENETIC PRO“. Prieš tyrimą mikroskopu, šlapimas 5 min buvo centrifuguojamas „PREMIERE XC-2450“ centrifuga 1200–2000 kart./min greičiu.

Histopatologinis tyrimas – buvo surinkta 16 inkstų mėginių (iš eutanazuotų kačių). Inkstų mėginiai išpjauti taip, kad apimtų visus organo sluoksnius. Vėliau fiksuoti 10 proc. formaldehido tirpalu fosfatiniame buferiniame tirpale. Trumpiausias fiksavimo laikas buvo ne trumpesnis nei 24 val. Ruošiant mėginius pjaustymui, pirmiausia iš jų buvo pašalinta fiksuojanti medžiaga plaunant 24 val. po tekančiu vandeniu. Paskui mėginiai buvo pamerkiami į standinančią medžiagą – parafiną

(26)

ir dedami į parafininius „TES 99Medit” blokus. Parafinu sustandinti mėginiai buvo pjaustomi rotaciniu „Leica RM2235“ mikrotomu. Tyrimui mikroskopu mėginiai buvo uždedami ant objektinio stiklelio, tada dažomi hematoksilinu ir eozinu. Hematoksilinas branduolį nudažo mėlyna spalva, o eozinas –raudona spalva. Vėliau mėginiai buvo skaidrinami ksilenu. Dengiamasis stiklelis uždedamas ir priklijuojamas. Klijai geriausia sustingta po paros laiko ir tada galima mikroskopuoti. Mikroskopuojant buvo ieškoma inkstų struktūrinių pakitimų.

Visi tiriami gyvūnai buvo suskirstyti į atitinkamas grupes: Amžiaus kategorija <1–3 m., 3–7 m., 7–10 m., >10 m. Lytį – patinas ir patelė.

Kastracija – gyvūnas kastruotas ar ne. Veislę – gyvūnas grynaveislis ar mišrūnas.

Šėrimą – gyvūnas šertas vidutinės ar aukštos klasės pašaru. Taikytą gydymo schemą.

Statistiniai skaičiavimai buvo atlikti su SPSS statistine programa 20.0 versija. Buvo skaičiuojamas patikimumas (p) taikant Chi kvadrato testą ir gauti rezultatai buvo laikomi patikimais, kai p<0,05.

(27)

3. TYRIMO REZULTATAI

Išanalizavus gautus duomenis apie kačių šlapimo išskyrimo sistemos ligas buvo nustatyta, kad įvairiomis šlapimo sistemos ligomis sirgo 86 katės.

Diagramoje matyti, kad dažniausiai pasireiškusi šlapimo sistemos liga buvo LIN (30 proc. visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių kačių). Rečiau pasitaikė urolitiazė (28 proc. visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių kačių) ir idiopatinis cistitas (24 proc. visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių kačių). Rečiausiai katės sirgo pielonefritu (18 proc. visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių kačių) (5 pav.).

5 pav. Kačių sergamumas skirtingomis šlapimo išskyrimo organų ligomis

Iš pateiktų duomenų matyti, kad šlapimo išskyrimo sistemos ligos buvo diagnozuotos visais metų laikais. Dažniausiai šlapimo išskyrimo sistemos susirgimai pasireiškė rudenį – 30 proc. (visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių kačių), rečiau pavasarį – 26 proc. (visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių kačių) ir vasarą – 24 proc. (visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių kačių), rečiausiai žiemą – 20 proc. (visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių kačių) (6 pav.).

21 26 15 24 0 5 10 15 20 25 30 IDIOPATINIS

CISTITAS LIN PIELONEFRITAS UROLITIAZĖ

Ka či ų s k ai či u s, v n t.

(28)

6 pav. Sergamumas šlapimo išskyrimo sistemos ligomis skirtingais sezonais

Įverinus skirtingos lyties kačių sergamumą buvo nustatyta, kad dažniau šlapimo sitemos ligomis sirgo patinai (51 proc. visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių kačių). Patelės sirgo rečiau (49 proc. visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių kačių).

Patinams dažniausiai nustatyta urolitiazė (39 proc. visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių patinų kačių), rečiausiai idiopatinis cistitas (14 proc. visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių patinų kačių) (p<0,05).

Patelėms dažniausiai diagnozuotas idiopatinis cistitas (36 proc. visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių patelių kačių), rečiausiai urolitiazė (17 proc. visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių patelių kačių) (p<0,05) (7 pav.). 3 6 3 10 4 7 5 5 11 6 4 5 3 7 3 4 0 2 4 6 8 10 12 IDIOPATINIS

(29)

7 pav. Skirtingos lyties gyvūnų sergamumas šlapimo išskyrimo organų ligomis

Visos sirgusios katės (patinai ir patelės), kurioms buvo diagnozuoti šlapimo sistemos susirgimai, buvo suskirstytos į keturias amžiaus grupes: nuo <1 m. iki 3 m., nuo 3 m. iki 7 m., nuo 7 m. iki 10 m. ir >10 m.

Dažniausiai šlapimo sistemos ligomis sirgo >10 m. katės (30 proc. visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių kačių). Kiek rečiau sirgo 3–7 m. katės (29 proc. visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių kačių) ir 7–10 m. (26 proc. visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių kačių). Rečiausiai sirgo 1–3 m. katės (15 proc. visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių kačių) (8 pav.).

6 14 7 17 15 12 8 7 0 2 4 6 8 10 12 14 16 18 IDIOPATINIS

Ka či ų s k ai či u s, v n t. Patinai Patelės

(30)

8 pav. Skirtingo amžiaus kačių sergamumas šlapimo išskyrimo organų ligomis

Šlapimo išskyrimo sistemos ligomis 1,9 karto dažniau sirgo mišrios veislės katės (66 proc.) negu grynaveislės (29 proc.) (p<0,05).

Dažniausiai mišrios veislės katėms nustatyta urolitiazė (28 proc. visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių mišrios veislės kačių), rečiausiai katės sirgo pielonefritu (21 proc. visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių mišrios veislės kačių).

Dažniausiai grynaveislėms katės nustatytas LIN (41 proc. visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių grynaveislių kačių), rečiausiai katės sirgo pielonefritu (10 proc. visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių grynaveislių kačių) (p<0,05) (9 pav.).

5

1

6

11

1

5

8

3

6

7

2

18

3

0

2

4

6

8

10

12

14

16

18

20 ID

IO

PA

TI

NI

S CI

STIT

AS

_LI

N

PI

EL

ON

EF

RI

TA

S

UR

OL

IT

IA

ZĖ

<1-3

3-7

7-10

>10

(31)

9 pav. Grynaveislių ir negrynaveislių kačių sergamumas šlapimo išskyrimo organų ligomis

Šlapimo sistemos ligomis 9,7 karto dažniau sirgo kastruotos katės (91 proc.) negu nekastruotos (9 proc.) (p<0,05)

Dažniausiai kastruotoms katėms nustatytas LIN (29 proc. visų šlapimo sitemos ligomis sirgusių kastruotų kačių) ir urolitiazė (29 proc. visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių kastruotų kačių). Rečiausiai nustatytas pielonefritas (20proc. visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių kastruotų kačių).

Dažniausiai nekastruotoms katėms nustatytas LIN (38proc. visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių nekastruotų kačių) ir idiopatinis cistitas (38 proc. visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių nekastruotų kačių). Rečiausiai nustatytas pielonefritas (12 proc. visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių nekastruotų kačių) ir urolitiazė (12 proc. visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių nekastruotų kačių) (10 pav.).

6 12 3 8 15 14 12 16 0 2 4 6 8 10 12 14 16 18 IDIOPATINIS

Ka či ų s k ai či u s, v n t. Grynaveisliai Negrynaveisliai

(32)

10 pav. Galima kastracijos įtaka sergamumui

Šlapimo sistemos ligomis 4,7 karto dažniau sirgo vidutinės klasės pašaru šeriamos katės (83 proc.), negu aukštos klasės pašaru šeriamos katės (17 proc.) (p<0,05).

Dažniausiai vidutinės klasės pašaru šeriamoms katėms nustatytas LIN (23 proc. visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių, vidutinės klasės pašaru šeriamų kačių), rečiausiai – pielonefritas (15 proc. visų šlapimo sistemos sirgusių, vidutinės klasės pašaru šeriamų kačių).

Dažniausiai aukštos klasės pašaru šeriamoms katėms nustatytas idiopatinis cistitas (40 proc. visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių, aukštos klasės pašaru šeriamų kačių), rečiausiai – urolitiazė (13 proc. visų šlapimo sistemos ligoms sirgusių, aukštos klasės pašaru šeriamų kačių) (11 pav.).

18 23 14 23 3 3 1 1 0 5 10 15 20 25 IDIOPATINIS

Ka či ų s k ai či u s, v n t. Kastruotas Nekastruotas

(33)

11 pav. Šėrimo įtaka sergamumui

Pagal gautus duomenis, buvo nustatyta, kad dažniausiai buvo skiriamas konservatyvus gydymas (76 proc. visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių kačių). Naudoti medikamentai ir pašaro papildai (83 proc. visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių kačių): Urinovetcat kapsulės, Uro-pet pasta, vitaminas C, Mucosa compositum, Uro chem cat pasta, Ipakitine milteliai; antibakterinės medžiagos (70 proc. visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių kačių): amoksicilinas su klavulano rūgštimi, fluorochinolonai; taip pat taikytas dietinis šėrimas (48 proc. visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių kačių): Hill‘s k/d, Royal Canine renal; skysčių terapija (48 proc. visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių kačių): Ringerio laktatas, 0,9 % natrio chlorido tirpalas; miotropiniai spazmolitikai (45 proc. visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių kačių): drotaverino hidrochloridas, papaverino hidrochloridas. Šlapimo pūslės kateterizavimas buvo taikytas 20 proc. visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių kačių. Cistotomija buvo atlikta šalinant šlapimo pūslėje susidariusius kalcio oksalatų akmenis (5 proc. visų šlapimo sistemos ligomis sergančių kačių) (12 pav.).

15 23 11 22 6 3 4 2 0 5 10 15 20 25 IDIOPATINIS

(34)

12 pav. Dažniausiai naudotas gydymas katėms sergant šlapimo išskyrimo sistemos ligomis

Diagramoje matyti, kad atlikus šlapimo nuosėdų tyrimą dominavo struvitai 83 proc. ir 17 proc. pacientų aptikti kalcio oksalatai (p<0,05) (13 pav.).

13 pav. Šlapime aptikti urolitai

0 10 20 30 40 50 60 70 80 Antimikrobinės medžiagos Skysčių terapija Šlapimo pūslės kateterizavimas Pašaro papildai Miotropiniai spazmolitikai Cistotomija Struvitų tirpdymas Dieta Skaičius, vnt. Na ud ot as g yd ym as 20 4 0 5 10 15 20 25

(35)

Atlikus 16 inkstų mėginių histopatologinį tyrimą nustatytas, kad dažniausia patologija buvo membraninis glomerulonefritas – 50 proc. Proliferacinis glomerulonefritas ir membraninis – proliferacinis glomerulonefritas nustatyti po 25 proc. atvejų (14pav.).

14 pav. Histologinio tyrimo rezultatai

8 4 4 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 Membraninis

glomerulonefritas glomerulonefritasProliferacinis Membraninis - proliferacinisglomerulonefritas

(36)

4. REZULTATŲ APTARIMAS

X veterinarijos smulkiųjų gyvūnų klinikoje buvo gydytos 86 katės, kurioms buvo diagnozuota idiopatinis cistitas, LIN, pielonefritas ir urolitiazė. Dažniausiai pasireiškusi šlapimo sistemos liga buvo LIN (30 proc. nuo visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių kačių). Rečiau pasitaikė urolitiazė (28 proc. nuo visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių kačių) ir idiopatinis cistitas (24 proc. nuo visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių kačių). Rečiausiai pasireiškė pielonefritas (18 proc. nuo visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių kačių). Galima manyti, kad LIN dažnai yra nepastebimas, kadangi esant pradinei ligos stadijai nepasireiškia jokie klinikiniai požymiai, todėl tokių kačų gali būti daugiau. Remiantis literatūros duomenis LIN yra dažniausiai sutinkama šlapimo išskyrimo sistemos liga (53).

Analizuojant sezoniškumo įtaką kačių sergamumui matyti, kad šlapimo išskyrimo sistemos ligos dažniausiai pasireiškė rudenį – sirgo 30 proc. visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių kačių. Rečiau katės sirgo pavasarį (26 proc. visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių kačių) ir vasarą (24 proc. visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių kačių). Rečiausiai katės sirgo žiemą – 20 proc. visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių kačių. Remiantis literatūros duomenimis, šlapimo išskyrimo sistemos susirgimai pasireiškia tiek šiltuoju, tiek šaltuoju metų laiku. Esant šaltajam sezonui gyvūnai suvartoja daugiau pašaro, daug mažiau juda, rečiau šlapinasi ir šlapimo pūslėje užsilaiko šlapimas, kuriame yra druskų, mineralinių ir organinių medžiagų, todėl susiformuoja sąlygos formuotis urolitams. Esant šiltąjam sezonui, karštas oras gali sąlygoti dehidraciją, dėl kurios taip pat padidėja šlapimo koncentracija (54).

Įvertinus skirtingos lyties kačių sergamumą nustatyta, kad dažniau šlapimo sitemos ligomis sirgo patinai (51 proc. visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių kačių). Patinams dažniausiai nustatyta urolitiazė (39 proc. visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių katinų), rečiausiai katinams diagnozuotas idiopatinis cistitas (14 proc. visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių katinų).

Patelėms dažniausiai diagnozuotas idiopatinis cistitas (36 proc. visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių kačių), rečiausiai diagnozuota urolitiazė (17 proc. visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių kačių). Remiantis literatūros duomenimis, lyties predispozicijos sirgti urolitiaze nėra, tačiau kačių šlaplė trumpa ir plati, todėl retai kada užkemšama urolitais, o katinų – siaura ir ilga, greitai užkemšama (32). Remiantis literatūros duomenimis, idiopatinis cistitas dažniau diagnozuojamas patinams (55).

Buvo nustatyta, kad dažniausiai šlapimo sistemos ligomis sirgo >10 m. katės (30 proc. visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių kačių). Kiek rečiau sirgo 3–7 m. katės (29 proc. visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių kačių) ir 7–10 m. (26 proc. visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių kačių). Rečiausiai sirgo 1–3 m. katės (15 proc. visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių kačių).

(37)

Nustatyta, kad šlapimo išskyrimo sistemos ligomis 1,9 karto dažniau sirgo mišrios veislės katės (66 proc.) negu grynaveislės (34 proc.) (p<0,05). Dažniausiai mišrios veislės katėms diagnozuota urolitiazė (28 proc. visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių mišrios veislės kačių), rečiausiai – pielonefritas (21 proc. visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių mišrios veislės kačių).

Dažniausiai grynaveislėms katės nustatytas LIN (41 proc. visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių grynaveislių kačių), rečiausiai – pielonefritas (10 proc. visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių grynaveislių kačių). Labai tikėtina, kad mišrios veislės kačių laikoma gerokai daugiau nei grynaveislių. Pagrindinis veiksnys, galbūt, finansinės aplinkybės. Remiantis literatūros duomenimis, veislės predispozicijos sirgti LIN ir urolitiaze nėra (44).

Nustatyta, kad šlapimo sistemos ligomis 9,7 karto dažniau sirgo kastruotos katės (91 proc.) negu nekastruotos (9 proc.) (p<0,05). Dažniausiai kastruotoms katėms nustatytas LIN (29 proc. visų šlapimo sitemos ligomis sirgusių kastruotų kačių) ir urolitiazė (29 proc. visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių kastruotų kačių). Rečiausiai nustatytas pielonefritas (20 proc. visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių kastruotų kačių). Dažniausiai nekastruotoms katėms nustatytas LIN (38proc. visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių nekastruotų kačių) ir idiopatinis cistitas (38 proc. visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių nekastruotų kačių). Rečiausiai nustatytas pielonefritas (12 proc. visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių nekastruotų kačių) ir urolitiazė (12 proc. visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių nekastruotų kačių). Galima manyti, kad kastracija galėtų būti tik galima įtaka kastruotoms katėms sirgti šlapimo sistemos ligomis, kadangi tokių kačių yra daug daugiau. Remiantis literatūros duomenimis nėra įrodymų, kad šlapimo sistemos ligomis dažniau serga kastruotos katės (59,60,61).

Nustatyta, kad šlapimo sistemos ligomis 4,7 karto dažniau sirgo vidutinės klasės pašaru šeriamos katės (83 proc.) negu aukštos klasės pašaru šeriamos katės (17 proc.) (p<0,05). Dažniausiai vidutinės klasės pašaru šeriamoms katėms nustatytas LIN (23 proc. visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių, vidutinės klasės pašaru šertų kačių), rečiausiai – pielonefritas (15 proc. visų šlapimo sistemos sirgusių, vidutinės klasės pašaru šertų kačių). Dažniausiai aukštos klasės pašaru šeriamoms katėms nustatytas idiopatinis cistitas (40 proc. visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių, aukštos klasės pašaru šertų kačių), rečiau – urolitiazė (13 proc. visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių, aukštos klasės pašaru šertų kačių). Remiantis literatūros duomenimis, visiems susirgimams įtakos turi žemesnės klasės gaunamas pašaras, tačiau galima teigti, kad tokių kačių tiesiog yra daugiau, kadangi vidutinės klasės pašaras yra žymiai pigesnis ir žmonės yra linkę jį pirkti (52).

Buvo nustatyta, kad dažniausiai buvo skiriamas konservatyvus gydymas (76 proc. visų šlapimo sistemos ligomis sirgusių kačių). Remiantis literatūros duomenimis, esant urolitų sukeltai obstrukcijai, yra būtinas kateterizavimas dėl didelio pavojaus gyvybei, esant smulkiems struvitams,

(38)

jie rekomenduojami tirpinti taikant specialias dietas ir papildus. Kalcio oksalatų urolitai pašalinami chirurgiškai (48).

Atlikus šlapimo nuosėdų tyrimą nustatyta, kad dominavo struvitai (83 proc.), 17 proc. pacientų aptikti kalcio oksalatai. Literatūros duomenimis dažniausiai identifikuojami urolitai yra struvitai ir kalcio oksalatai (59).

Atlikus histopatologinį inkstų tyrimą, 50 proc. atvejų buvo nustatytas membraninis glomerulonefritas, po 25 proc. atvejų – proliferacinis glomerulonefritas ir membraninis – proliferacinis glomerulonefritas.

(39)

5. IŠVADOS

1. Katėms dažniausiai buvo nustatytos šios patologijos: idiopatiniai cistitai, LIN, pielonefritai ir urolitiazės susirgimai.

2. Visos šlapimo išskyrimo sistemos ligos katėms pasireiškė visais metų laikais.

3. Diagnozuojant šlapimo išskyrimo sistemos ligas katėms, geriausia atlikti ne vieną diagnostinį tyrimą, tačiau visą kompleksą: kraujo, šlapimo, šlapimo nuosėdų mikroskopavimą ir biopsiją.

4. Šlapimo sistemos ligos dažniau pasireiškė patinams (51 proc.). Dažniausiai sirgo >10 metų katės (30 proc.). Mišrios veislės katės dažniau sirgo šlapimo sistemos ligomis (66 proc., p<0,05). Šlapimo išskyrimo sistemos ligos dažniau pasireiškė kastruotoms katėms (91 proc., p<0,05). Šlapimo išskyrimo sistemos ligos dažniau pasireiškė vidutinės klasės pašaru šeriamoms katėms (83proc., p<0,05).

5. Esant minėtoms patologijoms, dažniausiai buvo taikytas konservatyvus gydymo būdas (76 proc. atvejų).

6. Dažniausiai aptiktas inkstų pažeidimas buvo membraninis glomerulonefritas (50 proc. atvejų).

(40)

REKOMENDACIJOS

Diagnozuojant kačių šlapimo išskyrimo takų ligas vieno diagnostinio tyrimo nėra: diferencijuojant skirtingus patologinius procesus atliekami ir šlapimo tyrimai (tiek biocheminis, tiek šlapimo nuosėdų vertinimas mikroskopu), ir ultragarsinis, ir rentgeninis, ir kraujo tyrimai (tiek morfologinis, tiek ir biocheminiai). Visada rekomenduojama atlikti šlapimo pasėlio tyrimus ir gydymą antimikrobiniais vaistais skirti tik remiantis bakteriologinių tyrimų rezultatais. Daugelio patologinių procesų dieferenciaciją ir diagnostiką žymiai pagerintų inkstų audinio, paimto biopsijos būdu, histopatologinis tyrimas.

(41)

PADĖKA

Noriu padėkoti baigiamojo darbo vadovui prof., dr. Aidui Grigoniui už suteiktą pagalbą, skirtą laiką, kantrybę ir pastabas rašant magistro darbą.

Dėkoju gyd. Gintarei Mockienei ir Baltijos veterinarijos klinikos direktoriui Marjanui Minalkai už suteiktą praktikos vietą, pagalbą renkant ir atliekant tyrimus.

Dėkoju doc., dr. Nomedai Juodžiukynienei už pagalbą vertinant histopatologinius preparatus. Dėkoju vet. gyd. Tomui Gudui už pagalbą ruošiant ruošiant histopatologinius preparatus. Dėkoju doc., dr. Sigitai Kerzienei už pagalbą skaičiuojant statistinius rodiklius.

Už suteiktą galimybę studijuoti dėkoju Lietuvos Sveikatos Mokslų Universiteto Veterinarijos fakulteto dekanėms prof., dr. Vitai Riškevičienei ir prof., dr. Albinai Aniulienei.