LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Guoda Girdžijauskaitė
Smulkiųjų gyvūnų ilgųjų kaulų lūžių fiksavimo intrameduline fiksuojama
vini-mi ir plokštele analizė
Small animals long bone fractures fixation using interlocking nail and plate
ana-lysis
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: asist. dr. Martinas Jankauskas
2 DARBAS ATLIKTAS DR. L. KRIAUČELIŪNO SMULKIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Smulkiųjų gyvūnų ilgųjų kaulų lū-žių fiksavimo intrameduline fiksuojama vinimi ir plokštele analizė“
1. Yra atliktas mano paties (pačios).
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą. Guoda Girdžijauskaitė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE DARBO LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ Patvirtinu, kad darbo lietuvių kalba taisyklinga.
Daiva Jankauskaitė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO
asist. dr. Martinas Jankauskas
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE) doc. dr. Birutė Karvelienė
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) (parašas) vardas, pavardė)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas asist. dr. Kristina Ramanauskaitė
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3
TURINYS
SANTRAUKA ... 5 SUMMARY ... 6 SANTRUMPOS ... 7 ĮVADAS ... 8 1. Literatūros apžvalga ... 91.1 Anatomija ir kaulų sandara ... 9
1.1.1 Smulkiųjų gyvūnų anatomija ... 9
1.1.2 Kaulinio audinio sandara ... 9
1.1.3 Kaulo sandara ... 10
1.2 Lūžių patogenezė... 10
1.2.1 Lūžių biomechanika ... 11
1.3 Ilgųjų kaulų lūžių klasifikacija ... 12
1.3.1 Salter - Harris lūžių klasifikacija ... 12
1.3.2 AO Vet klasifikacija ... 13
1.3.3 Proksimalinio ir distalinio galo lūžių klasifikacija ... 13
1.3.4 Lūžių klasifikacija pagal lūžio liniją ... 14
1.4 Lūžių diagnozavimas... 15
1.4.1 Ortopedinis gyvūno tyrimas ... 15
1.4.2 Priekinės kojos ortopedinis tyrimas ... 15
1.4.3 Galinės kojos ortopedinis tyrimas ... 16
1.4.4 Kaulinio audinio vertinimas rentgeniniu tyrimu ... 17
1.4.5 Kaulinio audinio vertinimas ultragarsiniu tyrimu ... 17
1.5 Kaulo gijimo fiziologija ... 18
1.5.1 Tiesioginis kaulinio audinio gijimas... 18
1.5.2 Tiesioginio lūžio gijimo tipai ... 18
1.5.3 Netiesioginis kaulinio audinio gijimas ... 19
4
1.6.1 Intramedulinė fiksuojama vinis ... 21
1.6.2 Plokštelė kaulų fiksavimui ... 22
1.7 Kaulų gijimo komplikacijos ... 22
1.7.1 Gijimą tiesiogiai veikiančios komplikacijos ... 22
1.7.2 Kaulų gijimą skatinantys faktoriai ... 23
2. TYRIMO METODAI ir MEDŽIAGA ... 25
2.1 Tyrimo organizavimas ir eiga ... 25
2.2 Fiksavimo metodas ir gijimo vertinimas ... 26
2.3 Statistinė duomenų analizė ... 28
3. REZULTATAI ... 29
3.1 Tyrimo kontingento charakteristikos ... 29
3.2 Tiriamųjų pasiskirstymas pagal ilgųjų kaulų lūžio vietą ir sudėtingumą ... 31
3.3 Ryšys tarp gijimo laiko, amžiaus ir svorio ... 32
3.4 Komplikacijos kylančios po skirtingo lūžių fiksavimo ... 35
3.5 Tiriamųjų ilgųjų kaulų lūžių gijimo trukmė pagal fiksavimo tipą ... 35
3.5.1 Petikaulio lūžio gijimo trukmė pagal fiksavimo tipą... 37
3.5.2 Alkūnkaulio/ stipinkaulio lūžio gijimo trukmė ... 38
3.5.3 Šlaunikaulio lūžio gijimo trukmė pagal fiksavimo tipą ... 40
3.5.4 Blauzdikaulio / šeivikaulio lūžio gijimo trukmė pagal fiksavimo tipą ... 41
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 44
5. IŠVADOS... 46
6. REKOMENDACIJOS ... 47
5
SANTRAUKA
Smulkiųjų gyvūnų ilgųjų kaulų lūžių fiksavimo intrameduline fiksuojama vinimi ir plokštele analizė
Guoda Girdžijauskaitė Magistro baigiamasis darbas
Retrospektyvinis analitinis tyrimas buvo atliktas 2020 metais smulkiųjų gyvūnų klinikose X Lietuvoje. Analizuoti duomenys buvo paimti iš pacientų duomenų bazės, gydytų 2019 – 2020 me-tais. Buvo nagrinėti anamnezių duomenys, operacijų aprašai ir rentgenogramos, atliktos prieš ope-raciją, po jos ir gijimo eigoje.
Darbo tikslas: Išanalizuoti šunų ir kačių ilgųjų kaulų lūžių gydymą naudojant plokštelę ir už-rakinamą intramedulinę vinį.
Darbo uždaviniai: išanalizuoti klinikinius atvejus apie ilgųjų kaulų lūžius ir fiksaciją. Įvertinti ar yra ryšys tarp gijimo laiko ir tiriamųjų amžiaus bei svorio. Įvertinti gydymo eigoje pasitaikančias komplikacijas. Nustatyti gijimo laiką taikant skirtingas fiksacijas.
Tyrimo rezultatai ir išvados: Ištyrus šunis ir kates, patyrusius ilgųjų kaulų lūžius nustatyta, kad katės patyrė lūžius ankstesniame amžiuje nei šunys. Tyrimo metu daugiausia buvo blauzdikau-lio / šeivikaublauzdikau-lio lūžių. Tyrimo metu nustatyta, kad gyvūnų amžius ir svoris turėjo statistiškai reikš-mingos įtakos kaulų lūžių gijimui. Komplikacijas patyrė tik pacientai, kurių kaulų lūžiai buvo fik-suoti plokštelėmis. Pagal tyrime gautus duomenis, kaulų lūžiai gijo greičiau naudojant intrameduli-nes fiksuojamas vinis, nei plokšteles.
6
SUMMARY
Small animals long bone fractures fixation using interlocking nail and plate analysis
Guoda Girdžijauskaitė Master‘s Thesis
The retrospective analysis was carried out in 2020, in clinics ‘X’ meant for petite animals in Lithuania. The data used for the analysis was taken from the 2019 - 2020 patient database. Anamne-sis data was examined, along with surgery descriptions and x-ray scans, performed before the surge-ry, after and during the healing stage.
Objective: To analyze the treatment for broken long bones of cats and dogs, with the use of an interlock nail and orthopedic plate.
Tasks: To analyze the clinical cases surrounding long broken bones and fixation. To establish whether the duration of the healing process is related to the patient’s weight and age. To evaluate the complications that may arise during the healing stage. To establish the duration of the healing stage by applying different types of fixation.
Results and conclusions: After having analyzed cats as well as dogs that suffered broken long bones it can be said that cats suffered the trauma earlier on in their lives rather than dogs. Most co-mmon broken bone was the tibia/fibula. The analysis also helps to prove that the animal’s age and weight had a significant impact on the healing process of broken bones. The complications were only apparent in patients whose bones were fixated with orthopedic plates. According to the analy-sis data: the bones tend to heal faster with the use of interlock nails instead of ortopedic plates.
7
SANTRUMPOS
AO (vok. Arbeitsgemeinschaft fur Osteosynthesefragen classification) – AO klasifikacija ILN – užsirakinančio tipo plokštelė
BMP – morfogeniniai kaulų baltymai
VEGF – kraujagyslių endotelio augimo faktorius
RANK-L – branduolio faktoriaus – kB ligando receptorių aktyvatorius IM pin – intramedulinė vinis
LIPUS – mažo dažnio ultragarso bangų stimuliacija DCP – dinaminės kompresijos plokštelė
8
ĮVADAS
Per pastarąjį dešimtmetį požiūris į gyvūnus kaip namų augintinius drastiškai pasikeitė. Nepai-sant geresnės gyvūnų priežiūros, jie patiria daug ortopedinės kilmės traumų, kurios daro įtaką ryš-kiems judėjimo sistemos organų pakitimams (1). Dažniausia skeleto trauma - ilgųjų kaulų lūžis. Katėms ir šunims dažniausiai lūžta šlaunikaulis, blauzdikaulis ir šeivikaulis. Priežastys yra trans-porto priemonių sukeltos traumos, kritimas iš didelio aukščio, traumos sukeltos kitų gyvūnų ar žmogaus neatsakingo elgesio pasekmė (2,3).
Osteosintezės tikslas – atstatyti anatominę struktūrą ir pažeistos galūnės funkciją. Kaulų lū-žius gydyti galima konservatyviais metodais (gipsu, langete ar kitu imobilizuojančiu tvarsčiu, pa-vyzdžiui, Robert-Jones) arba invaziniais metodais (fiksavimas varžtais, strypais, plokštelėmis ir vinimis). Svarbiausia chirurgo ortopedo darbo dalis yra patirtos traumos įvertinimas - lūžis yra atvi-ras ar uždaatvi-ras, jo vieta ir tipas, sąnarinių paviršių įtraukimas, atsiskyrusių fragmentų kiekis ir tipas, gyvūno būklė ir individualios savybės (4,5).
Temos aktualumas ir praktinė darbo reikšmė: Lietuvoje vis didėjant įvairių chirurginių inovaci-jų prieinamumui gydytojai turi galimybę į gydymą įtraukti ortopedinių aparatų naujoves. Viena iš inovaci-jų – intramedulinė fiksuojama vinis, dar angliškai vadinama interlocking nail, kurią galima įveržti į kaulo šerdį bei fiksuoti taip užtikrinant didesnį lūžgalių stabilumą. Šiame tyrime analizuosiu plokš-telių ir intramedulinių fiksuojamų vinių pranašumus ir trūkumus atsižvelgiant į komplikacijas ope-racijos metu, komplikacijas reabilitacijos metu, gijimo laiką ir funkcijos atsistatymo periodą.
Darbo tikslas: Išanalizuoti šunų ir kačių ilgųjų kaulų lūžių gydymą naudojant plokštelę ir užraki-namą intramedulinę vinį.
Darbo uždaviniai:
1. Išanalizuoti klinikinius atvejus apie ilgųjų kaulų lūžius ir fiksaciją. 2. Įvertinti ar yra ryšys tarp gijimo laiko ir tiriamųjų amžiaus bei svorio. 3. Įvertinti gydymo eigoje pasitaikančias komplikacijas.
9
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Anatomija ir kaulų sandara
1.1.1 Smulkiųjų gyvūnų anatomija
Kaulinis audinys sudaro didžiąją dalį visų griaučių. Kaulai gyvame organizme atlieka atrami-nę funkciją, prie jų tvirtinasi raumenys, jie saugo gyvybiškai svarbius organus kaukolės, krūtinės bei pilvo ertmėse. Kauliniame audinyje kaupiamas kalcio jonų atsargos, kurios svarbios kalcio ho-meostazei (6).
Kiekvieno šuns skeletą sudaro vidutiniškai 319 kaulų, o katės skeletą sudaro vidutiniškai 245 kau-lai. Kaulai gali būti klasifikuojami remiantis jų forma, struktūra arba vystymosi pagrindu. Dažniau-siai naudojama klasifikacija yra formos atžvilgiu – ilgieji, trumpieji, plokštieji, netaisyklingieji ir sesamoidiniai kaulai (9).
Ilgieji kaulai (Ossa longa) esantys priekinėse galūnėse yra petikaulis (humerus), ilgieji dilbio kaulai yra stipinkaulis (radius) bei alkūnkaulis (ulna). Galinėse galūnėse – šlaunikaulis (femur), blauzdikaulis (tibia) ir šeivikaulis (fibula) (6,9).
1.1.2 Kaulinio audinio sandara
Kaulinis audinys – tai jungiamasis audinys sudarytas iš kaulinių ląstelių ir mineralizuotos kie-tos tarpląstelinės medžiagos (matrix ossea). Devyniasdešimt procentų matricos sudaro I tipo kola-genas, kuris užtikrina kaulinio audinio mechaninį atsparumą tempimo jėgoms. Proteoglikanai padi-dina atsparumą gniuždymo jėgoms. Kiti matricos baltymai apimantys osteokalciną, osteonektiną ir osteopontiną skatina mineralizaciją ir kaulų formavimąsi. Matricoje yra citokinų ir augimo faktorių, kurie prisideda prie kaulinio audinio ląstelių diferenciacijos, aktyvacijos, augimo ir apykaitos. Ne-organinė matricos sudedamoji dalis yra kalcio hidroksiapatitas ir kalcio fosfatas, kurie didina kaulų atsparumą kompresijos jėgai (14).
Kaulinio audinio ląstelės yra osteoblastocitai, osteocitai ir osteoklastocitai. Osteoblastai yra jaunos ląstelės, kurios susidaro iš kaulinio audinio kamieninių osteogeninių ląstelių. Osteoblastų susidarymas yra gyvybiškai svarbus procesas - augimui, remodeliacijai ir kaulų atsinaujinimui, trunkančiam visą gyvenimą. Osteoblastai telkiasi ten, kur kaulas persitvarko ar regeneruoja. Osteo-citai yra gausiausia kaulų ląstelių dalis, jos formuojasi iš osteoblastų. Tai pagrindinės subrendusio kaulinio audinio ląstelės, kurios nesidaugina, todėl kaulai negali augti intersticiniu būdu kaip kremzlė. Osteoklastai – didelės daugiabranduolės ląstelės, aptinkamos kur vyksta aktyvus kaulinio audinio persitvarkymo procesas ir kaulinio audinio rezorbcija, jos geba ardyti kaulą ir kremzlę (6).
Kaulai, kaip ir raumenys ar raiščiai, formuojasi embriono vystymosi laikotarpiu iš mezoder-minio audinio (10).
10 1.1.3 Kaulo sandara
Kiekvienas ilgasis kaulas yra sudarytas iš tuščiavidurės cilindro formos diafizės, kurią iš proksimalinio ir distalinio galų supa epifizės. Diafizės ertmė yra užpildyta geltonųjų kaulų čiulpų audiniu. Epifizė – plačioji ilgojo kaulo dalis, kurios viduje esantis kempinkūnis yra užpildytas rau-donaisiais kaulų čiulpais. Pas nesubrendusius gyvūnus diafizė ir epifizė yra atskirtos fize, dar vadi-nama augimo zona. Ji būna nesuaugusi, sudaryta iš kremzlinio audinio, kuri gyvūno skeletui baigus formuotis mineralizuojasi ir sukaulėja. Metafizė yra tarp diafizės ir fizės. Intramedulinė kaulo ertmė yra padengta endoostu, kuriame vyksta kaulo augimas ir regeneracija. Išorinė kaulo dalis padengta periostu, išskyrus kaulo epifizės dalis, kur jie jungiasi su kremzle ir sudaro sąnarius. Perioste yra kraujagyslės, limfagyslės ir nervai, kurie maitina kaulą (6, 16).
pav. 1 Anatominė kaulo sandara.
1.2 Lūžių patogenezė
Kaulų lūžiai pasireiškia, kuomet kaulą veikiančių jėgų suma yra didesnės nei maksimali jo struktūros gebama atlaikyti jėga. Lūžio tipas priklauso nuo jam taikomos jėgos dydžio, greičio ir smūgio krypties, taip pat nuo būdingos kaulo formos ir struktūros. Kaulinio audinio fragmentų at-siskyrimas ir nestabilumo laipsnis priklauso nuo lūžio tipo ir nuo minkštųjų audinių struktūrų, ku-rios supa kaulą išorėje (3).
11 Mechaninės jėgos, kurios deformuoja kaulą, gali būti penkios:
1) Kompresijos; 2) Tempimo; 3) Lenkimo; 4) Sukimo;
5) Šlyties (kai spaudimo jėgos veikia viena prieš kitą) (13).
1.2.1 Lūžių biomechanika
Kaulo lūžis yra kaulinės struktūros pažeidimo pasekmė dėl jam tekusios jėgos. Skirtingos jė-gos sukelia joms būdingus lūžių modelius. Spaudžiant kaulą dėl ašinės apkrovos jis yra sutraiško-mas, todėl spaudimo jėgai būdingas įstrižinis lūžio tipas (a). Tempimo jėgoms yra būdingas skersi-nis lūžio modelis (b). Dėl lenkimo jėgos įtempimo pusėje sukeliamas skersiskersi-nis lūžis, o spaudimo pusėje pasireiškia įstrižinis lūžis su pleišto formos fragmentu (c). Sukimo jėgoms būdingas spirali-nis lūžis (d) (pav.2) (14).
pav. 2 Kaulus veikiančių išorinių mechaninių jėgų poveikis.
Kaulinis audinys pasižymi kompleksinėmis savybėmis, kurios leidžia jam prisitaikyti prie ap-linkos išlaikant savo formą ir struktūrą. Remiantis mokslininko Julius Wollf teorija, kaulai prisitai-ko prie didelės ir mažos apkrovos taip keisdami savo struktūrą.
Viskoelastinė kaulų sąveika paremta kaulo apkrovos greičiu. Nustatyta, jog kaulas yra tvirtes-nis, kai apkrova jam tenka greitai, jis deformuojasi ir sutrumpėja, bet ne lūžta. Šis kaulinio audinio privalumas yra naudingas, nes dauguma traumų įvyksta, kai kaulams tenka staigi apkrova. Tačiau pasiekus maksimalų kaulo gebamos atlaikyti jėgos tašką, jis lūžta. Anizotropinė kaulų sąveika pa-remta kaulų apkrovos kryptimi. Kaulinio audinio gebama atlaikyti jėga yra didesnė, jei ji taikoma išilgai, negu skersai kaulo. Kaulo galuose esančias epifizes užpildo akytasis kaulinis audinys, todėl jos yra mažiau atsparios spaudimo jėgai (8).
12
1.3 Ilgųjų kaulų lūžių klasifikacija
Kiekvienas lūžis yra skirtingas ir savaip išskirtinis. Lūžių klasifikacija užtikrina efektyvią komunikaciją su gyvūno savininkais ir kolegomis, planuojant tolimesnį paciento gydymo planą. Tam yra įvertinama traumos pažeista galūnė ir jos rentgeno nuotraukos (7). Lūžiai klasifikuojami pagal skirtingus veiksnius. Vienas tokių veiksnių, lūžio susisiekimas su išorine aplinka, pagal šį veiksnį lūžiai skirstomi į atvirus ir uždarus. Atviri lūžiai klasifikuojami pagal žaizdos dydį ir minkš-tųjų audinių pažeidimo sudėtingumą. I laipsnio atviri lūžiai turi ~1cm dydžio žaizdą odoje prie lūžio vietos, kuri atsiranda kaului pradūrus minkštuosius audinius ir yra švari. II laipsnio lūžiai turi di-desnę nei 1 cm dydžio žaizdą ir nestiprų aplinkinių audinių sužeidimą aplink lūžio vietą siejamą su išorinės kilmės trauma, tačiau be atvartų ar odos netekimo. III laipsnio A tipo atviri lūžiai turi nor-malų kiekį minkštųjų audinių nepaisant didesnio nei 1 cm odos plyšimo ar atlapo. III B tipo atviri lūžiai pasižymi dideliu minkštųjų audinių netekimu ir išoriškai matomu kaulu, dažniausiai būna stipriai kontaminuoti. III C tipo atviri lūžiai turi pažeistą arteriją, kurią privaloma operuoti nedel-siant (7,14). Pagal tai ar lūžio linija yra per visą kaulą ar tik per jo žievę, lūžiai skirstomi į pilnus ir nepilnus (14).
1.3.1 Salter - Harris lūžių klasifikacija
Apibūdina lūžius kurie įvyksta augimo zonoje per fizę. Pastarieji yra būdingi jauniems gyvū-nams, kurių skeletas dar nėra iki galo susiformavęs.
1. Priskiriami lūžiai įvykę per pačią fizę.
2. Priskiriami lūžiai įvykę per fizę ir dalį metafizės. 3. Priskiriami lūžiai įvykę per fizę ir epifizę.
4. Priskiriami lūžiai įvykę per fizę, metafizę ir epifizę. 5. Kompresinis lūžis per fizę (pav.3) (8).
13 1.3.2 AO Vet klasifikacija
Veterinarinėje medicinoje dar nesukurta patogi klasifikacijos sistema, todėl panaudota žmo-nių medicinoje naudojama AO sistema. Ši sistema yra ilgųjų kaulų lūžių klasifikacijos sistema, naudojama nusakyti lūžio vietai, morfologijai ir lūžio sunkumui pritaikyta veterinarijos gydytojams ir pavadinta AO Vet. Ji paremta rodiklių numeravimu, kai sukuriamas tam tikras kodas, leidžiantis patogiai sistemizuoti, kaupti bei lyginti duomenis tarpusavyje.
Kiekvienas ilgasis kaulas turi sau priskirtą nekintantį numerį. Petikaulis (humerus) žymimas 1, stipinkaulis ir alkūnkaulis (radius / ulna) 2, šlaunikaulis (femur) 3, blauzdikaulis ir šeivikaulis (tibia / fibula) žymimi 4. Toliau įvardijama lūžio vieta: proksimalinės dalies lūžiai žymimi 1, lūžiai per diafizę 2 ir distalinės dalies lūžiai 3. Lūžio sudėtingumui apibūdinti paprasti lūžiai žymimi A, pleištiniai B, daugybiniai lūžiai C. Toliau kiekvienas tipas skirstomas į 3 sudėtingumo laipsnius priklausomai nuo atsiskyrusių fragmentų kiekio, pavyzdžiui A1 , A2 , A3 (pav.4).
pav. 4 AO Vet lūžių klasifikacija.
1.3.3 Proksimalinio ir distalinio galo lūžių klasifikacija
A. Nesąnariniai – gali būti metafizinis ar epifizinis, tačiau sąnario kapsulė nekliudoma atsiski-riant nuo diafizės.
B. Dalinai sąnariniai – dalis sąnario paviršiaus atitrūkęs, o dalis tvirtai prisijungęs prie metafi-zės ir diafimetafi-zės.
14 pav. 5 Sąnarinio paviršiaus lūžių klasifikacija.
1.3.4 Lūžių klasifikacija pagal lūžio liniją
• Skersinis – lūžio kampas yra statmenas ilgajai kaulo ašiai. • Išilginis – lūžio linija matoma išilgai kaului, nėra lūžio kampo.
• Nedislokuotas įstrižinis – lūžio linija yra pasisukusi didesniu negu 30 laipsnių kampu ilgajai kaulo ašiai.
• Dislokuotas įstrižinis – lūžio linija yra pasisukusi didesniu negu 30 laipsnių kampu ilgajai kaulo ašiai ir lūžgaliai nesijungia tarpusavyje.
• Spiralinis – lūžio linija sukasi aplink diafizę suformuodama spiralę. • „Greenstick“ – kaulo lūžio vietoje atsiranda atsikišęs fragmentas.
• Daugiafragmentis – turi vieną ar daugiau atsiskyrusių fragmentų (pav.6).
15
1.4 Lūžių diagnozavimas
1.4.1 Ortopedinis gyvūno tyrimas
Tyrimo tikslas yra įvertinti ar gyvūnas turi ortopedinės kilmės sutrikimų ir nustatyti jų lokali-zaciją bei galimas priežastis. Ši apžiūra yra būtina norint tinkamai parinkti tolimesnius tyrimus diagnozės patvirtinimui ir paciento būklės bei prognozės aptarimui su šeimininku. Ortopedinį tyri-mą galima suskirstyti į 3 dalis:
1) Paciento stebėjimas stovint, sėdint, gulint ir vienos kūno pozicijos keitimo kita.
2) Paciento judėjimo vertinimas stebint gyvūną iš priekio, galo ir šono. Šio etapo dėka galima nus-tatyti kaip stipriai paveiktos galūnės. Stebėdami įvertiname pakitusią svorio atramą, asimetriją, tynį, drebėjimą, raumenų atrofiją, pirštų ir sąnarių vienodumą. Gyvūno eisena vertinama ėjimo ar bėgimo metu. Priekinės galūnės vertinamos gyvūnui artėjant, galinės – tolstant. Judėjimo į-vertinimui svarbu keisti paviršių, vertinti lipimą laiptais.
3) Fizinis įvertinimas. Dažniausiai jis atliekamas be sedacijos, tačiau kai kuriais atvejais jos gali prireikti, pavyzdžiui, atliekant kranialinio stalčiaus arba blauzdikaulio spaudimo manipuliacijas. Palpuojant tarpusavyje lyginama skirtingų galūnių struktūra, ieškant galimos asimetrijos ar skausmo židinio.
Vertinant sąnarius reikia atkreipti dėmesį į temperatūrą, patinimą, skausmą, krepitaciją, judesių amplitudės pokyčius (11).
1.4.2 Priekinės kojos ortopedinis tyrimas
Apžiūra pradedama nuo priekinės kojos pėdos. Patikrinama, ar ant pėdos nėra dermatito, žaizdų ar išopėjimų. Apžiūrima, ar tarpupirščiai nėra šlapi dėl laižymo. Įvertinama ar pade nėra įst-rigusių svetimkūnių, ar nagai nudilę tolygiai ir nėra pažeisti. Kiekvienas pirštas atsargiai ir atidžiai palpuojamas vertinant kaulų vientisumą ir minkštųjų audinių patinimą. Pirštai turi didelę sulenkimo ir ištiesimo amplitudę, taip pat gali būti judinami lateraliai ir medialiai. Lankstant įvertinamas len-kiamųjų ir tiesiamųjų sausgyslių skausmingumas ir įtempimas. Kiekviena intrafalanginė ir metakar-pofalanginė jungtis sulenkiant ar ištiesiant turi judėti be skausmo ir būti stabili lateraliai ir media-liai. Jei nėra aišku, ar jungtis pažeista, lyginama su identiška jungtimi kitame piršte. Sąnariai neturi būti patinę, karšti, skausmingi ar krepituoti. Riešas yra apžiūrimas ir palpuojamas įvertinant ar dorsalinėje dalyje nėra sąnario efuzijos ir tynio. Lankstant sąnarį įvertinama ar nėra lateralinio ir medialinio nestabilumo. Dilbis švelniai palpuojamas judant nuo riešo link alkūnės ieškant karštes-nių vietų, tynio, diskomforto, neįprastos struktūros. Dilbio tiesiamieji raumenys čiuopiami proksi-molateraliai, lenkiamieji kaudomedialiai. Alkūnės sąnarys lenkiamas apie 40 laipsnių kampu, be-veik paliečiant petikaulį, ir ištiesiamas 170 laipsnių kampu. Manipuliacijų metu stebima, ar gyvūnas netraukia galūnės link savęs. Petikaulis palpuojamas vertinant skausmą, tynį, diskomfortą ir
pakitu-16 sią struktūrą. Įvertinami bicepso (biceps brachii) ir tricepso (triceps brachii) raumenys ieškant skausmo, diskomforto, tynio, atrofijos ar paviršiaus struktūros pakitimų. Peties sąnario paviršių dėl jo anatominės vietos vertinti sunku, sąnarys lenkiamas apie 60 laipsnių kampu ir ištiesiamas apie 160 laipsnių kampu. Ši manipuliacija sveikiems gyvūnams yra neskausminga. Bicepso raumens sausgyslė guli intertrabekuliniame griovelyje, todėl jos palpacija sudėtinga. Ji tikrinama pilnai su-lenkus peties sąnarį, kuomet alkūnės sąnarys yra visiškai ištiestas, sausgyslė įtempiama, stebima ar ši manipuliacija nesukelia skausmo. Mentė – palpuojamos visos jos dalys bei viršdyglinis (m. sup-raspinatus) ir podyglinis (m. infsup-raspinatus) raumenys. Ieškoma tynio, diskomforto ar formos paki-timų (11,12,37).
1.4.3 Galinės kojos ortopedinis tyrimas
Užpakalinių galūnių pėdos tikrinamos remiantis tais pačiais kriterijais kaip ir priekinėse ga-lūnėse. Kulnas lenkiamas apie 40 laipsnių kampu ir ištiesiamas apie 165 laipsnių kampu. Judėjimo laipsnio sumažėjimas yra būdingas vokiečių aviganiams. Kulnas palpuojamas vertinant tynį, susto-rėjimą, skausmingumą, karštumą ir krepitaciją. Tikrinamas medialinis ir lateralinis stabilumas, nes jis gali parodyti kolateralinių raiščių trūkimą. Sąnario sulenkimo ir ištiesimo metu palpuojama Achilo sausgyslė. Blauzdikaulis palpuojamas judant nuo kulno link šlaunikaulio, toliau palpuojami raumenys ir sausgyslės vertinant tynį, skausmingumą. Šeivikaulis apčiuopiamas menkai.
Kelio sąnarys lenkiamas apie 40 laipsnių kampu ir tiesiamas 160 laipsnių kampu. Laterali-nis, medialinis ir kolateralinis raiščiai vertinami ištiesus kelį. Kelio girnelė lankstant turi likti tro-chleariniame griovelyje arba ištiesus koją girnelę galima švelniai judinti į lateralinę ir medialinę pusę – tyrimo metu ji neturi iššokti į šoną. Vertinant kryžminius raiščius atliekamas kranialinio stal-čiaus testas ir blauzdikaulio spaudimo testas. Stalstal-čiaus testas atliekamas vienos rankos smilių lai-kant virš kelio girnelės, o nykštį iš fabelos lateralinės pusės. Kitos rankos smilius laikomas ant blauzdikaulio šiurkštumos, o nykštys šeivikaulio galvos kaudalinėje pusėje taip sulenkiant kelio sąnarį. Stabilizuojant šlaunikaulį blauzdikaulis judinamas kranialiai ir distaliai. Blauzdikaulio spau-dimo testas atliekamas viena ranka laikant kelio girnelę pirštais, o su kita ranka lenkiant kulno sąna-rį.
Šlaunikaulio distalinis ir proksimalinis galas yra apčiuopiamas, išskyrus pacientus su didelio laipsnio nutukimu. Šlaunikaulio diafizė nečiuopiama dėl ją dengiančių raumenų. Dažniausiai ran-dama patologija – raumenų atrofija, kai jaučiama sumažėjusi raumeninio audinio masė. Palpuojant vertinamas šlaunikaulio skausmingumas, tynis, stabilumas.
Klubų sąnariams atliekamas Ortolani testas. Gyvūnas paguldomas lateraliai, kojas laikant 90 laipsnių kampu kūnui. Viena ištiesta ranka uždedama ant nugaros juosmens srityje, kad atliekant testą nesukeltume spaudimo tiesiogiai klubo sąnariui. Kita ranka yra suimamas kelio sąnarys ir koja keliama į viršų. Sveikiems gyvūnams sąnarys atliekant testą neturi traškėti. Garsą sukelia
šlaunikau-17 lio galvutė grįždama į gūžduobę dėl klubų displazijos. Dubens kaulai tiriami dėl asimetrijos, palpuojama dėl tynio, skausmo, krepitacijos ar nestabilumo (29,31).
1.4.4 Kaulinio audinio vertinimas rentgeniniu tyrimu
Rentgenografija – tai yra populiariausias metodas kaulų lūžiams diagnozuoti ir vertinti gijimo progresą atliekant mediolateralinę ir kraniokaudalinę projekcijas. Nuotraukos atliekamos prieš ope-raciją, po operacijos ir stebint gijimo eigą. Po operacijos vertinama ar pasirinktas tinkamas fiksavi-mo aparatas, jo įdėjimas ir pozicija, o vertinant gijifiksavi-mo eigą kontrolinėse nuotraukose vertinamas kaulinio audinio formavimasis ir fiksavimo aparato padėtis. Kaulinio audinio formavimasis verti-namas pagal mineralizuotų medžiagų atsidėjimą lūžio vietoje ir kaulinio audinio tęstinumą. Tačiau rentgenologinis vaizdas gali drastiškai skirtis ir atsilikti nuo fiziologinės būklės. Pagrindinė skirtu-mo priežastis yra pirminės osteoninės rekonstrukcijos metu vyksta tik intensyvi reskirtu-modeliacija, kuri gali būti painiojama su rezorbcijos faze. Pirminio gijimo metu antkaulio rumbas nesiformuoja, todėl stebima tik palaipsniui nykstanti lūžio linija. Nors lūžio linija 6 – 8 savaičių tarpsnyje tampa nebe-vizualizuojama, kaulinis audinys dar nebūna pakankamai tvirtas atlaikyti mechaninį svorį iki remo-deliacijos pabaigos (25).
pav. 7 CrCd projekcija. pav. 8 ML projekcija. 1.4.5 Kaulinio audinio vertinimas ultragarsiniu tyrimu
Naudoti ultragarsą vertinant kaulinį audinį ar lūžius iš pradžių gali pasirodyti netikslinga, nes kaulo paviršius atspindi maždaug 56 proc. akustinių bangų, kol likę 44 proc. yra absorbuojami. Ty-rimo metu struktūros esančios po kauliniu audiniu nevizualizuojamos, stebimas akustinis šešėlis. Ilgųjų kaulų diafizės yra arti paviršiaus, todėl ultragarsinio tyrimo metu išgaunamas geros raiškos vaizdas. Kaulinio remodeliacijos metu ultragarsu galima išskirti lūžio hematomos susidarymą, skai-dulinio ir mineralizuoto rumbo formavimasį. Kaulo gijimo diagnostikoje vertinamas audinių echo-geniškumas, kaulo struktūra ir paviršius. Rumbo struktūra palaipsniui tampa hiperechoiška, struktū-ra iš homogeniškos (šviežia hematoma) virsta nehomogeniška ir vėl tampa homogeniška kaului
mi-18 neralizuojantis. Sveiko kaulo paviršius sukelia atspindžio artefaktą ir akustinį šešėlį, tačiau dėl lūžio šios savybės yra prarandamos ir palaipsniui atsiranda kaului gyjant. Lūžgalių suaugimas pastebimas anksčiau ultragarsu, nei rentgenografiškai. Šio dėsnio privalumas yra galimybė anksčiau, dar po fiksacijos atlikti gijimo vertinimą, optimalus laikas jo pakartojimui kas 3-4 savaites. Tačiau yra re-komendacijų daryti pakartotinius patikrinimus kas 2-3 savaites suaugusiems gyvūnams ir kas 1-2 savaites gyvūnams iki 7 mėnesių amžiaus (25).
1.5 Kaulo gijimo fiziologija
Kaulinio audinio gijimas yra sudėtingas biologinis procesas, kuris paremtas specifiniais bio-loginiais procesais, už kuriuos atsako keli tūkstančiai genų sekų. Lūžių gydymo tikslas yra paskatin-ti gijimą, atstatypaskatin-ti fiziologines funkcijas ir anatominę struktūrą. Gijimas priklauso nuo vidinių ir išorinių veiksnių. Vidiniams veiksniams priskiriamas kaulinio audinio netekimo laipsnis, kaulinio audinio būklė, kraujotaka, minkštųjų audinių pažeidimo laipsnis ir lūžio imobilizavimas. Išoriniams veiksniams turintiems įtakos gijimui priskiriamas paciento amžius, mityba, gretutinės ligos ir nau-dojami medikamentai. Gijimas gali būti dviejų biologinių tipų priklausomai nuo mechaninės aplin-kos – tiesioginis arba pirminis paremtas vidiniu remodeliavimu ir netiesioginis arba antrinis kai formuojasi rumbas. Po traumos kaulas formuojasi tiek intramembraniniu, tiek ecdochondriniu būdu. (14,17).
1.5.1 Tiesioginis kaulinio audinio gijimas
Tiesioginis kaulinio audinio gijimas vyksta praleidus netiesioginio gijimo etapus, tokius kaip periosto rumbo formavimasis. Iš karto formuojasi plokštelinis kaulas, Haverso kanalai ir kaulą mai-tinančios kraujagyslės. Tiesioginis gijimas nebūdingas natūraliame lūžio gijimo procese. Tokiam gijimui yra reikalinga taisyklinga anatominė padėtis, tarpas tarp lūžgalių gali būti iki 1 mm dydžio ir lūžgaliai turi būti stabilūs, judėjimas tarp jų negali viršyti 2 procentų. Tokias sąlygas galima su-kurti tik chirurginės intervencijos pagalba. Tiesioginis gijimas yra pagrindinis atviros repozicijos, naudojant vidines fiksavimo priemones tikslas. Priklausomai nuo gyvūno rūšies gijimas gali trukti nuo kelių mėnesių iki metų laiko (14, 17).
1.5.2 Tiesioginio lūžio gijimo tipai Kontaktinis gijimas
Jei plyšys tarp kaulo galų yra mažesnis nei 0,01 mm ir tarpfragmentinis stabilumas yra ma-žiau nei 2 proc., gijimas vadinamas kontaktiniu. Kaulo lūžgalio žievė turi susijungti su kitos pusės lūžgalio žieve atstatant mechaninį vientisumą. Tokiomis sąlygomis osteonų, esančių prie lūžio lini-jos, galuose susidaro pjovimo kūgiai. Juose yra osteoklastai, kurie sukuria išilgines ertmes tarp lūž-galių. Vėliau šios ertmės yra užpildomos kauliniu audiniu, kurį gamina osteoblastai. Tokiu būdu
19 formuojama plokštelinė kaulinė jungtis ir kartu yra atstatoma Haverso sistema be kaliuso formavi-mosi (17).
Plyšinis gijimas
Plyšinis gijimo tipas skiriasi nuo kontaktinio gijimo tuo, kad kaulinio audinio formavimasis ir Haverso sistemos remodeliacija vyksta ne tuo pačiu metu. Plyšinio gijimo metu tarpas tarp lūžga-lių turi būti mažesnis nei 800 μm - 1 mm. Šio proceso metu tarpą tarp lūžgalių užpildo intramemb-raninės kaulinės plokštelės, kurios yra statmenos ilgajai kaulo ašiai. Tolimesniam gijimui, skirtingai nei kontaktinio gijimo metu, yra būtina antrinė osteoninė remodeliacija. Pirminė kaulo struktūra yra pakeičiama išilginiais revaskuliarizuotais osteonais, kurie yra padengti osteoprogenitorinėmis ląste-lėmis. Šios ląstelės diferencijuojasi į osteoblastus, kurie lūžio plyšyje esančius tarpelius padengia plokšteliniu kaulu. Dėl statmenos kaulo formavimosi krypties jis yra mechaniškai silpnas. Šis pro-cesas trunka nuo 3 iki 8 savaičių, o po jo seka antrinis persitvarkymas, panašus į kontaktinį gijimą su pjovimo kūgiais. Nors pastarasis etapas nėra toks platus kaip endochondrinis persitvarkymas, jis reikalingas norint visiškai atkurti kaulo anatomines ir biomechanines savybes (17).
1.5.3 Netiesioginis kaulinio audinio gijimas
Netiesioginis lūžių gijimas yra dažniausia kaulinio audinio gijimo forma. Ji nereikalauja lūž-galių suartinimo ar visiško stabilumo, lūžgaliai gali judėti 2-10 procentų amplitude. Manoma, kad antrinį gijimą skatina mikro judesiai ir svoris. Tačiau per didelis judėjimas ir apkrova gali lemti už-delstą gijimą ar nesusijungimą. Netiesioginis kaulo gijimas būdingas gydant neoperacinius lūžius arba taikant kai kuriuos chirurginius metodus, pavyzdžiui, fiksuojant intramedulinėmis vinimis, taikant išorinę ar vidinę fiksaciją daugiafragmenčiams lūžiams (17). Antriniam gijimui yra būdingos keturios stadijos (19).
Hematomos formavimasis (1 – 5 diena po traumos) – šis etapas prasideda iškart po lūžio. Jo metu plyšus kraujagyslėms maitinančioms kaulą ir periostą aplink lūžio vietą susidaro hematoma suformuoja iš kraujo ir kaulų čiulpų ląstelių. Hematoma sukreša taip sudarydama tarsi uždarą giji-mo lauką. Dėl kaulinio audinio pažeidigiji-mo išskiriami uždegimą skatinantys citokinai, pavyzdžiui, navikų nekrozės faktorius alfa (TNF-α), kaulų morfogeniniai baltymai (BMP) ir interleukinai (IL-1, IL-6, IL-11, IL-23). Šie citokinai pritraukia makrofagus, monocitus ir limfocitus, kurie kartu
pašali-na nekrozinį audinį nuo lūžgalių paviršiaus. Išsiskiria kraujagyslių endotelio augimo faktorius (VEGF), kuris skatina gijimą (19,21).
Skaidulinės kremzlės formavimasis (5 – 11 diena po traumos) - VEGF išsiskyrimas suke-lia angiogenezę, o hematomos viduje pradeda formuotis granusuke-liacinis audinys su dideliu kiekiu fib-rino. Pritraukiamos kamieninės mezenchiminės ląstelės paskatintos BMP pradeda diferencijuotis į fibroblastus, chondroblastus ir oseoblastus. Toliau seka chondrogenezė, kuri sukelia kolagenu gau-sios skaidulinio jungiamojo audinio formavimasį ant lūžgalių, kuris tarsi sukuria hialino kremzlės
20 dangalą. Tuo pačiu metu prie periosto sluoksnių osteoprogenitorinės ląstelės gamina kaulinio audi-nio sluoksnius (19,21).
Skaidulinės kremzlės mineralizacija (11 – 28 dienos po traumos) – kremzliniame rumbe prasideda endochondrinė osifikacija. RANK-L išsiskyrimas stimuliuoja tolimesnę chondroblastų, chondroklastų, osteoblastų ir osteoklastų diferenciaciją. Skaidulinis jungiamasis audinys rezorbuo-jamas ir rumbas pradeda kalcifikuotis. Traumos vietoje toliau vystosi naujas kraujagyslinis tinklas, todėl gerėja kamieninių mezenchiminių ląstelių migracija. Šio etapo pabaigoje susidaro kietas, ne-subrendusių ląstelių kaulinis audinys, kurio diametras yra didesnis nei pačio kaulo (19,21).
Kaulų remodeliacija (Trunka nuo 28 dienų iki kelių mėnesių ar metų) – toliau tęsiantis osteoblastų ir osteoklastų migracijai mineralizuotas rumbas yra iš naujo remodeliuojamas. Remode-liacijos metu rumbe esantys osteoklastai rezorbuojami ir nauji formuojamas naujas kaulinis audinys iš osteoblastų. Galiausiai, lūžio vietos centre audinys pakeičiamas kompaktiniu kauliniu audiniu, o jo išorė padengiama plokščiuoju kauliniu audiniu. Kartu su kaulinio audinio pertvarkymu vyksta ir vaskuliarizacija. Vaskuliarizacija vyksta kol atnaujinama normali kaulo struktūra (pav. 9) (19,21).
pav. 9 Netiesioginio kaulo gijimo etapai.
Rentgenologiškai galima įvertinti netiesioginio gijimo stadiją:
• 5-7 dienos po traumos – išsiplėtęs tarpas tarp lūžgalių; lūžgalių linija susiliejusi. • 10-12 dienų po traumos – matomos besiformuojančio antkaulinio rumbo užuomazgos. • 30 dienų po traumos – nebevizualizuojama lūžio linija.
21
1.6 Aparatai kaulų fiksavimui
1.6.1 Intramedulinė fiksuojama vinis
Intramedulinė fiksuojama vinis yra įterpiama į medulinį kaulo kanalą ir jame fiksuojama varžtais arba kryžmai užsirakinančiais varžtais per proksimalinį ir distalinį kaulo segmentus bei vi-nį. Intramedulinė fiksuojama vinis yra atspari visoms išorinių mechaninių jėgų rūšims veikiančioms lūžius. Vinis užtikrina atramą lenkimo jėgai, o prifiksuoti varžtai suteikia ašinę ir rotacinę atramą (7). ILN gali būti traktuojama kaip intramedulinė plokštelė. ILN nuo IM skiriasi tuo, kad proksima-liniame ir distaproksima-liniame galuose turi ertmes, skirtas fiksavimui varžtais (26). ILN gali būti naudoja-mos visų tipų diafizės lūžių fiksavimui petikaulyje, šlaunikaulyje ir blauzdikaulyje. Vinys gamina-mos įvairaus pločio bei ilgio ir abiejuose galuose turi skyles varžtų įveržimui. Varžtai turi būti įver-žiami bent 2 cm atstumu nuo lūžio linijos, kad vinis būtų apsaugota nuo išorinių mechaninių jėgų poveikio. Nuovargio kilmės prietaiso komplikacijos dažniausiai pasireiškia dėl netinkamo ilgio vi-nies naudojimo arba kai varžtai įveržiami per arti lūžio linijos.
Veterinarijai skirtos intramedulinės vinys būna 4, 4.7, 6, 8 ir 10 mm pločio ir penkių ar šešių skirtingų ilgių priklausomai nuo vinies. Kiekviena vinis turi po 3 arba 4 skyles varžtams kurios bū-na 11 – 22 mm atstumu viebū-na nuo kitos. Distalinis vinies galas būbū-na troakaro ar bukos formos, proksimalinis galas viduje turi ertmę ir dvi lygiuojančias atžymas, prie kurių galima tvirtinti prailgi-nančią dalį (pav. 10)
Taip pat jos gali būti naudojamos gydant lūžių nesuaugimo komplikacijas. Šio aparato naudo-jimas atviriems ar užterštiems lūžiams yra vertinamas kontraversiškai, tačiau pritaikius antimikro-binę terapiją gali būti efektyviai naudojamas. Tačiau fiksavimo metodo reiktų vengti, jei žaizda yra stipriai infekuota ir iki lūžio fiksacijos negali būti išvalyta (27). Kaului sugijus, šių vinių nebūtina pašalinti nebent pasireikštų komplikacijos (30).
22 1.6.2 Plokštelė kaulų fiksavimui
Plokštelė – universalus prietaisas ilgųjų kaulų lūžiams fiksuoti. Jos rekomenduojamos norint gyvūnui suteikti pooperacinį komfortą ir ankstyvą galūnės naudojimą. Plokštelės gaminamos iš nerūdijančio plieno arba titano, kurį gyvūnai gerai toleruoja. Atsižvelgiant į pacientų įvairovę, yra sukurta skirtingo diametro (ilgio, pločio, veržimo skylių skaičiaus) plokštelių. Vėliau jos buvo mo-difikuotos sukuriant įvairios formos specialiųjų rekonstrukcinių T, L, C formų plokštelių, pritaikytų specifiniams lūžiams. Yra sukurtos ir specialios funkcinės paskirties specifinės sandaros plokštelių. DCP - dinaminės kompresijos plokštelės, kurių skylės išsidėsto nuožulniu kampu ir yra pakreipto cilindro formos, todėl įsukant sraigtą kaulas gali judėti plokštelės atžvilgiu ir tokiu būdu sukuriama kompresija lūžio vietoje; LC-DCP patobulinta DCP plokštelių forma, kurios sąlyčio su kaulu plokš-tuma yra maksimaliai sumažinta (iki ~50 proc., todėl antkaulio ir kraujotakos sistema yra mažiau spaudžiama taip sumažinant osteoporozės po fiksavimo plokštele riziką (pav.11).
Varžtai yra naudojami kompresijai lūžio vietoje sukelti, padidinant lūžgalių trintį ir sumažinti išorinių jėgų poveikį lūžio vietoje. Būtina naudoti 2 ar daugiau varžtus, kad lūžio vieta būtų apsau-gota nuo išorinės lenkimo jėgos (32).
pav. 11 DCP tipo plokštelė.
1.7 Kaulų gijimo komplikacijos
Kaulinio audinio gijimo komplikacijas galima suskirstyti į 2 dalis: tiesiogiai veikiančias kaulo gijimą ir įtakojančias galūnės fiziologines funkcijas.
1.7.1 Gijimą tiesiogiai veikiančios komplikacijos
Implanto netikimas – dažniausiai veterinarijos ortopedijoje pasitaikanti komplikacija, kylan-ti dėl neteisingo fiksavimo aparatų parinkimo. Renkankylan-tis chirurginį fiksavimo metodą visuomet rei-kia įvertinti neutralizuojančias ir apkrovos jėgas, kaulo žievės defektus (22,24).
Osteomielitas – infekcijos kaulinio audinio gijimo metu yra dažniausia komplikacija, su kuria susiduriama po osteosintezės. Osteomielitas gali būti bakterinės (pasireiškia dažniausiai) arba
gry-23 belinės kilmės. Jis išsivysto po traumos, kai pasireiškia atviras lūžis, ar dėl sterilumo nesilaikymo operacijos metu. Liga gali plisti ir hematogeniniu keliu. Rizikos faktoriai susirgimui yra žaizdos bakterinis užteršimas, nekrozinis audinys, plati minkštųjų audinių trauma, implantų palikimas ilga-laikėje perspektyvoje, hematomos buvimas, lūžio vietos nestabilumas ir nepakankama kraujotaka. Susirgus osteomielitu organizme esant implantui aplink jį formuojasi plėvelė, kuri apsaugo bakteri-jas nuo šeimininko imuninės sistemos. Todėl pasireiškus susirgimui dažnai tenka pašalinti esamus implantus. Osteomielitas taip pat gali lemti prailgėjusį gijimą ar nesusijungimą dėl lizės ir implanto laisvėjimo, kai sukeliamas implanto nestabilumas (22,24).
Uždelstas susijungimas – pasireiškia, kai lūžis gyja ilgiau nei buvo tikėtasi konkrečioje situ-acijoje. Gali būti sunku įvertinti, pasireiškė uždelstas gijimas ar nesuaugimas (22,24).
Nesuaugimas – apibrėžiama kaip lūžis, kuris nesugijo per numatytą laiką ir greičiausiai ne-sugis be intervencijos. Svarbu atskirti gyvybingus (hipertrofija, oligotrofija) nuo negyvybingų (dist-rofija, nekrozė, atrofija) nesuaugimų. Galimos nesuaugimo priežastys yra didelio laipsnio nesta-bilumas, didelis tarpas tarp lūžgalių, gausus užteršimas, nepakankama kraujotaka, per didelis imp-lantas, netinkama chirurginė technika ar infekcija (22,24). Nesuaugimas šunims vidutiniškai pasi-taiko 3,4 proc. atvejų (tarpe nuo 0 proc. iki 6 proc.), katėms nuo 0,85 proc. iki 4,3 proc. (23).
Netaisyklingas suaugimas – apibrėžiama kaip lūžio sugijimas netaisyklinga anatomine pozi-cija. Netaisyklinga padėtis gali sukelti trumpėjimą, kampines deformacijas, sukimosi deformacijas ar visų trijų derinį. Netaisyklingas suaugimas koreguojamas osteotomija ar ostektomija. Dažniau-sios netaisyklingo suaugimo priežastys yra negydyti lūžiai, uždaras sumažinimas, atviras netikslus sumažinimas ar negebėjimas tinkamai vizualizuoti visos galūnės operacijos metu (22).
1.7.2 Kaulų gijimą skatinantys faktoriai
Biologinė terapija – kaulinis audinys gali būti stimuliuojamas keletu būdų – mažo intensyvu-mo impulsiniu ultragarsu (LIPUS), žeintensyvu-mo lygio lazerine terapija ir elektromagnetinio lauko stimulia-cija.
Vietinė biologinė stimuliacija – naudojamas trombocitų gelis, iš trombocitų išgautas augimo faktorius, kaulų čiulpų ląstelės, prostaglandinai, cholesterolio statinai, kaulų morfogeniniai proteinai ir kraujagyslių endotelio augimo faktorius.
Sisteminė biologinė stimuliacija – skydliaukės hormonai, augimo hormonai, tarpląstelinio signalo pernešimo faktoriai.
LIPUS ir išorinė elektromagnetinių bangų terapija pradėta naudoti nuo 1990. Tačiau tyrimų duomenys buvo nevienareikšmiai ir šių metodų poveikis gijimui iki šiol lieka nežinomas. Naujausių tyrimų duomenimis LIPUS taikymas ženkliai sumažino rentgenologinį kaulo susijungimą. Visgi tai nepagreitino funkcinio atsistatymo ir nesumažino uždelsto susijungimo ar nesusijungimo komplika-cijų skaičiaus. Žemo lygio lazerinė terapija skatina mitochondrinį metabolizmą, kuris padidina
ade-24 nozino trifosfato išsiskyrimą, molekulinio deguonies gamybą ir uždegimo mediatorių diferenciaciją. Manoma, jog šie faktoriai sutrumpina kaulinio audinio formavimosi laiką pagreitindami uždegimo fazę ir osteoblastocitų diferenciaciją į subrendusius osteoblastus.
Kaulo persodinimui idealiausia rinktis autologinį (paimta iš to paties organizmo) transplantą. Autologinio audinio persodinimas skatina osteogenezę be suderinamumo problemų. Tačiau autolo-ginio transplanto persodinimas prailgina chirurginės procedūros trukmę ir mažiems gyvūnams ne-tinka dėl riboto kaulinio audinių kiekio. Didžioji dalis autologinių transplantų naudojami didelių kaulo defektų taisymui ar stuburo sintezei. Endoprotezų kūrimas gali pakeisti autologinius transp-lantus dėl panašių rezultatų ir lengvesnio prieinamumo. Biologinės transplantų medžiagos gali būti skirstomos į pagamintų keramikos ar polimerų pagrindu. Osteoindukciniai transplantai (pagaminti iš dirbtinių medžiagų) stimuliuoja osteogeninių ląstelių diferenciaciją ir naudojami nesuaugusių ar pažeistų lūžių gydyme (23).
25
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA
Retrospektyvinis analitinis tyrimas buvo atliktas 2020 metais smulkiųjų gyvūnų klinikose X Lietuvoje. Analizuoti duomenys buvo paimti iš pacientų duomenų bazės, gydytų 2019 – 2020 me-tais. Tyrimui pasirinkti dažniausiai sutinkami kompanijos gyvūnai šunys (canis lupus familiaris) ir katės (felis catus). Buvo nagrinėti anamnezių duomenys, operacijų aprašai ir rentgenogramos, atlik-tos prieš operaciją, po jos, ir gijimo eigoje.
Tiriamųjų grupės:
Pirmoji grupė – gyvūnai, kurių lūžiai fiksuoti intrameduline fiksuojama vinimi. Antroji grupė – gyvūnai, kurių lūžiai fiksuoti DCP plokštele.
2.1 Tyrimo organizavimas ir eiga
Tyrimui buvo atrinkti pacientai, su ilgųjų kaulų (šlaunikaulio, stipinkaulio, alkūnkaulio, peti-kaulio, blauzdikaulio ir šeivikaulio) lūžiais. Bendrai analizei buvo atrinkta 30 pacientų, iš jų 16 šunų ir 14 kačių. 50 proc. operuoti naudojant DCP plokštelę, kiti 50 proc. – intramedulinę fiksuo-jamą vinį. Buvo vertinamas jų amžius, kuris suskirstytas į grupes nuo 0 iki 1, nuo 2 iki 5, nuo 6 iki 10 ir nuo 11 iki 15 metų. Pacientai suskirstyti į svorio kategorijas – šunys skirstomi į grupes 2 – 10 kg, 10 - 25 kg ir 25 ir daugiau kg. Katės suskirstytos į grupes 0 – 3 kg, 3 – 5 kg, 5> kg.
Atrankos kriterijai buvo:
• Lūžio vieta – ilgųjų kaulų lūžiai.
• Fiksavimo metodas – atrinkti pacientai, kuriems buvo taikyta fiksacija intramedulinėmis fiksuo-jamomis vinimis ir DCP plokštelėmis.
• Amžius – į tyrimą įtraukti pacientai iki 15 metų amžiaus.
26
2.2 Fiksavimo metodas ir gijimo vertinimas
Kaulų lūžių fiksavimo metodą veterinarijos gydytojas rinkosi pagal savo nuožiūrą. Buvo at-sižvelgiama, kad INL fiksavimas tinkamas petikaulio, šlaunikaulio ir blauzdikaulio metafizės lū-žiams. Tyrimo paklaidai sumažinti, atrinkti pacientai kurių lūžiai fiksuoti kompresinio tipo plokšte-le.
Rentgeno nuotraukos buvo atliekamos pirminio apsilankymo metu, prieš ir po operacijos, nuo operacijos praėjus 2, 4, 6, 8 savaitėms pagal poreikį. Jei per 2 mėnesius lūžis nesugydavo, rentgeno nuotraukos toliau buvo kartojamos kas 4 savaites. Lūžis laikomas sugijusiu, kai rentgeno nuotrau-koje nėra matoma aštrių lūžgalio kampų ar lūžio linijos, kaulinis audinys lūžio vietoje yra vientisas, o galūnė atgavo savo fiziologinę funkciją. Visiems gyvūnams po operacijos buvo taikoma galūnės imobilizacija Robert – Jones tvarsčiu.
27 1
pav. 12 Tyrimo organizavimo ir vykdymo schema. Pirminė klinikinė apžiūra 1. Anamnezės surinki-mas 2. Ortopedinis tyrimas 3. Rentgenodiagnostika 4. Lūžio tipo
nustaty-mas n=30 Šunys (n=16) Katės (n=14) 1. Anamnezės surinki-mas 2. Ortopedinis tyrimas 3. Rentgenodiagnostika 4. Lūžio tipo
nustaty-mas Priešoperacinis gy-vūno įvertinimas / stabilizavimas Priešoperacinis gyvūno įvertinimas / stabilizavimas Osteosintezė 1. Operacijos duo-menų vertinimas 2. Išorinė fiksacija 3. Kontrolinių rent-geno nuotraukų vertinimas 1. Operacijos duomenų verti-nimas 2. Išorinė fiksacija 3. Kontrolinių rentgeno nuot-raukų vertini-mas
28
2.3 Statistinė duomenų analizė
Duomenims analizuoti ir pateikti naudotas SSPS 20 (Statistical Package for Social science) ir Microsoft Excel 2016 kompiuterinės programos. Microsoft Excel 2016 buvo naudota formuojant ir pateikiant diagramas. SSPS 20 buvo naudota skaičiuojant šias charakteristikas: vidurkį, standartinę paklaidą, statistinį reikšmingumą (p<0,05), bei pokytį. Koreliacinė analizė atlikta naudojant Pirsono koreliacijos koeficientą. Dvejų grupių nepriklausomas imtis lyginome Stjudento - t testu nepriklau-somoms imtims. Vidurkių palyginimui taikytas Stjudento - t testas porinėms imtims. Rezultatai pa-teikti naudojant vidurkis ± standartinė paklaida.
29
3. REZULTATAI
3.1 Tyrimo kontingento charakteristikos
Tyrimui buvo atrinkta 30 pacientų, kuriems buvo diagnozuoti ilgųjų kaulų lūžiai. Iš jų 16 šunų ir 14 kačių. Tyrimui atrinktų šunų amžiaus vidurkis buvo 4,5 ± 0,58. Remiantis literatūra ir tyrime gautu amžiaus vidurkiu galima daryti prielaidą, kad kaulų lūžiai šunims dažniau įvyksta am-žiaus grupėse nuo 2 iki 5 ir nuo 5 iki 10 metų amam-žiaus (33). Kačių amam-žiaus vidurkis buvo 3,28 ± 0,83. Remiantis tyrime gautais duomenimis galima teigti, kad katės ilgųjų kaulų lūžius vidutiniškai patyrė jaunesniame amžiuje nei šunys. Pagal tyrime gautus duomenis ir literatūros šaltinius, katės kaulų lūžius dažniausiai patiria būdamos 0 – 5 metų amžiaus tarpsnyje (33). Išanalizavus visų tiria-mųjų amžių nustatyta, kad jauniausi tiriamieji nesiekė 1 metų amžiaus, vyriausias pacientas šunų grupėje - 8 metų, kačių grupėje - 13 metų. Šunų grupėje daugiausiai pacientų (n=9) buvo amžiaus grupėje nuo 2 – 5 metų, nei vieno atvejo nebuvo amžiaus grupėje nuo 10 iki 15 metų ir tik vienas atvejis iki 1 metų. Kačių grupėje daugiausiai pacientų, taip pat grupėje nuo 2 – 5 metų amžiaus (n=9), mažiausiai pasiskirstė per dvi amžiaus grupes nuo 6 - 10 metų ir 10 – 15 metų (1 lent.).
Lentelė 1 Amžiaus grupių pasiskirstymas šunų ir kačių tarpe.
Išanalizavus tiriamųjų svorį nustatyta, kad šunų svorio vidurkis yra 13,36 ± 1,34. Visi tirtieji šunys buvo skirstomi į svorio grupes 2 – 10 kg, 10 – 25 kg, 25> kg. Kačių svorio vidurkis yra 3,56 ± 0,17. Tirtos katės skirstomos į svorio grupes 0 – 3 kg, 3 – 5 kg, 5> kg. Šunų grupėje daugiausiai pacientų (n=12) buvo svorio grupėje nuo 10 – 25 kg, kačių grupėje daugiausiai pacientų svėrė nuo 3 – 5 kg. (2 lent.).
30 Lentelė 2 Gyvūnų pasiskirstymas svorio grupėse.
Grupė Svoris Šunys Grupė Svoris Katės 2-10 kg. 4 0-3 kg. 4 10-25 kg. 12 3-5 kg. 10 25> kg. 0 5> kg. 0
Išanalizuotas tiriamųjų pasiskirstymas pagal lūžio vietą. Nustatyta, kad didžiajai daliai tiria-mųjų buvo lūžęs blauzdikaulis / šeivikaulis tai yra 10 tiriatiria-mųjų, iš jų 6 šunys ir 4 katės. Šlaunikaulis buvo lūžęs 9 tiriamiesiems – 5 šunims ir 4 katėms. Petikaulis buvo lūžęs 3 šunims ir 4 katėms. Al-kūnkaulio / stipinkaulio lūžių tiriamųjų imtyje nustatyti 4 atvejai – 2 šunims ir 2 katėms. (3 lent.).
Lentelė 3 Lūžusių kaulų pasiskirstymas tarp rūšių.
Pagal lūžio sudėtingumą, daugiausiai tiriamųjų buvo patyrę paprastuosius lūžius – 20 atvejų, iš jų 10 šunų ir 10 kačių. Pleišto formos lūžį patyrė 4 tiriamieji, 2 šunys ir 2 katės. Daugybinį lūžį patyrė 6 tiriamieji, 4 šunys ir 2 katės. (4 lent.).
Lentelė 4 Lūžio sudėtingumo pasiskirstymas tarp rūšių.
Lūžio vieta
Šunys
Katės
Iš viso:
Petikaulis
3
4
7
Alkūnkaulis/stipinkaulis
2
2
4
Šlaunikaulis
5
4
9
Blauzdikaulis/šeivikaulis
6
4
10
Lūžio sudėtingumas
Šunys
Katės
Iš viso:
A - paprastasis
10
10
20
B - pleišto formos
2
2
4
31
3.2 Tiriamųjų pasiskirstymas pagal ilgųjų kaulų lūžio vietą ir sudėtingumą
Tirtose grupėse pagal lūžio vietą ir lūžio sudėtingumą pasiskirstymas buvo panašus. Nepaste-bėta jokių statistiškai reikšmingų skirtumų tarp kačių ir šunų.
Atskirai paanalizavus šunų grupę nustatyta, kad paprastasis petikaulio lūžis nustatytas 3 pa-cientams, alkūnkaulio / stipinkaulio – 1 pacientui, šlaunikaulio 3 pacientams ir blauzdikaulio šeivi-kaulio taip pat 3 pacientams. Iš viso šunų grupėje nustatyta 10 paprastųjų lūžių. Pleišto formos peti-kaulio ir šlaunipeti-kaulio lūžių šunims tiriamųjų imtyje nenustatyta, alkūnpeti-kaulio / stipinpeti-kaulio pleišto formos lūžis nustatytas 1 šuniui, blauzdikaulio / šeivikaulio taip pat 1 šuniui. Šunų grupėje daugy-biniai lūžiai nustatyti tik šlaunikaulio bei blauzdikaulio / šeivikaulio. Šlaunikaulio daugydaugy-biniai lū-žiai buvo diagnozuoti 2 pacientams, blauzdikaulio / šeivikaulio taip pat 2 tirtiems gyvūnams. (13 pav.).
pav. 13 Šunų ilgųjų kaulų lūžių pasiskirstymas pagal vietą ir sudėtingumą.
Panašus pasiskirstymas nustatytas ir kačių grupėje. Paprastieji lūžiai petikaulio kaule nustatyti 4 katėms, alkūnkaulio / stipinkaulio 1, šlaunikaulio 2 katėms, o blauzdikaulio / šeivikaulio 3 tirtoms katėms. Pleišto formos alkūnkaulio / stipinkaulio lūžis nustatytas 1 tirtai katei, blauzdikaulio / šei-vikaulio taip pat. Daugybinis lūžis kačių grupėje nustatytas tik 1, blauzdikaulio / šeišei-vikaulio. (14 pav.).
32 pav. 14 Kačių ilgųjų kaulų lūžių pasiskirstymas pagal vietą ir sudėtingumą.
Tiriamųjų grupėse pastebėta, kad pacientai dažniausiai patiria paprastuosius lūžius – 60 centų tiriamų atvejų. Tiriamuosiuose grupėse dažniausiai lūžo blauzdikauliai / šeivikauliai – 30 pro-centų tirtų pacientų. Mažiausiai buvo pleišto formos lūžių, rečiausiai lūžo alkūnkaulio / stipinkaulio kaulas – 13 procentų tirtų pacientų.
3.3 Ryšys tarp gijimo laiko, amžiaus ir svorio
Buvo analizuotas ryšys tarp gijimo laiko ir gyvūno amžiaus. Apibendrinus tyrimo duomenis nustatyta, kad šunų amžius turi statistiškai reikšmingą (p<0,05; p = 0,03) tiesioginį silpną ryšį (r(16) = 0,22; p = 0,03) kaulų lūžių gijimo trukmei. Literatūros šaltiniuose nurodoma, kad vyresnio am-žiaus gyvūnai uždelstą kaulų susijungimą patiria dažniau. Manoma, kad taip yra dėl kamieninių ląstelių kiekio, ląstelių proliferacijos ir diferenciacijos potencialo sumažėjimo vyresniame amžiuje (34,35). (15 pav.).
33 pav. 15 Šunų kaulų lūžių gijimo laiko ir amžiaus ryšys.
Ištyrus kačių kaulų lūžių gijimo laikotarpį nustatyta, kad kačių grupėje amžius yra reikšmin-gas rodiklis. Tarp požymių nustatytas statistiškai reikšminreikšmin-gas (p<0,05; p = 0,04) tiesioginis stiprus ryšys (r(14) = 0,72; p = 0,04) (3 pav.). Literatūros šaltiniuose nurodomoje statistikoje pastebėta, kad kuo katė jaunesnė, tuo greičiau jos kaulinė struktūra yra atstatoma. Ši sąsaja aiškinama kamieninių osteochondrinių ląstelių kiekio sumažėjimu susijusį su prailgintu kremzlinio ir kaulinio audinio formavimusi (34, 35). (16 pav.).
pav. 16 Kačių kaulų lūžių gijimo laiko ir amžiaus ryšys.
Gauti rezultatai parodė, kad tiek kačių, tiek šunų ilgųjų kaulų lūžių gijimo laikotarpį veikia šių gyvūnų amžius. Galima daryti prielaidą, kad katėms nuo 0 iki 1 metų ir šunims nuo 1 iki 2 metų, kol jų skeletas formuojasi, lūžiai gyja per trumpiausią įmanomą laikotarpį.
y = 0,5122x + 1,7264 R² = 0,2247 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 Šu nų gi ji m o lai kas, m ėn. Amžius, metais. y = 0,74x + 1,7829 R² = 0,7198 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 K ači ų gi ji m o lai kas, m ėn. Amžius, metais.
34 Tyrimo metu ieškota ryšio tarp kaulų gijimo laiko ir gyvūno kūno masės. Remiantis literatū-ros šaltiniais viršsvorio neturintiems gyvūnams lūžiai gijo greičiau nei nutukusiems (34). Ieškant ryšio tarp šių dviejų požymių šunų grupėje nustatytas statistiškai reikšmingas (p<0,05; p = 0,027) tiesioginis labai silpnas ryšys (r(16) = 0,001; p = 0,027). (17 pav.).
pav. 17 Šunų kaulų lūžių gijimo laiko ir kūno masės ryšys.
Kačių grupėje analizuojant ryšį tarp lūžio gijimo laiko ir kūno masės nustatytas statistiškai reikšmingas (p<0,05; p = 0,04) tiesioginį labai silpną ryšį (r(14) = 0,08; p = 0,04). Remiantis litera-tūros šaltiniais, nutukusios katės kaulų lūžių gijimo laikotarpiu dažniau patiria komplikacijas, susi-jusias su uždelstu kaulų susijungimu (35). (18 pav.).
pav. 18 Kačių kaulų lūžių gijimo laiko ir kūno masės ryšys.
Pateikti duomenys (amžius ir svoris) buvo vertinami, kaip veiksniai galintys turėti įtakos ti-riamųjų ilgųjų kaulų lūžių gijimo laikui.
y = 0,0166x + 3,809 R² = 0,0013 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 0 2 4 6 8 10 12 14 16 18 20 22 24 26 Šu nų gi ji m o lai kas, m ėn. Masė, kg. y = 1,1969x - 0,0519 R² = 0,0804 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 0 1 2 3 4 5 6 K ači ų gi ji m o lai kas, m ėn. Masė, kg.
35
3.4 Komplikacijos kylančios po skirtingo lūžių fiksavimo
Nagrinėjant visus atvejus n=30, 3 iš jų pooperaciniu laikotarpiu patyrė komplikacijas. Visos komplikacijos buvo susijusios su gyjančio kaulo susijungimo sutrikimais. Komplikacijas patyrė 2 šunys ir 1 katė. (5 lent.).
Lentelė 5 Tiriamieji lūžio gijimo laikotarpiu patyrę komplikacijas.
Išsamiau apžvelgus tris komplikacijas patyrusius pacientus, pastebėta, kad pacientų amžiaus vidurkis 5 ± 0,58. Lūžio vieta visais atvejais buvo skirtinga: alkūnkaulis / stipinkaulis, šlaunikaulis, blauzdikaulis / šeivikaulis. Iš analizuojamų atvejų nustatyti 2 paprasti ir vienas daugybinis lūžis. Gijimo laikas buvo nuo 2,5 mėnesių iki 1 metų, vienu atveju kaulas nesuaugo (12 mėnesių laikotar-pyje). Pastebėtos 3 komplikacijos: blogas susijungimas, nesuaugimas, uždelstas susijungimas. Pag-rindinis visus tiriamuosius patyrusius komplikacijas jungiantis faktas, kad visų lūžiai buvo fiksuo-jami plokštele. Galime daryti išvadą, kad fiksavimas plokštele ne visais atvejais efektyvus ir gali sukelti komplikacijas susijusias su kaulo susijungimu, nepaisant lūžio vietos ir sudėtingumo.
3.5 Tiriamųjų ilgųjų kaulų lūžių gijimo trukmė pagal fiksavimo tipą
Tirtose grupėse buvo naudojami tie patys ilgųjų kaulų fiksacijos metodai – intramedulinė fik-suojama vinis ir plokštelė. Nustatyti galutiniai rezultatai abejose grupėse nesiskyrė. Matomas aki-vaizdus vieno fiksacijos tipo pranašumas.Šunų grupėje palyginus gijimo trukmę tarp fiksavimo intrameduline fiksuojama vinimi ir plokštele nustatytas statistiškai reikšmingas (p<0,05; p=0,03) skirtumas – 2,32 mėnesiai, kuomet lūžis fiksuojamas intrameduline fiksuojama vinimi vidutiniškai sugyja per 2,87 ± 0,6 mėnesius, plokštele per 5,19 ± 0,98 mėnesius.
Kačių grupėje gauti panašūs duomenys, taip pat pastebimi geresni rezultatai fiksuojant intra-meduline fiksuojama vinimi. Tarp skirtingų metodų nustatytas statistiškai reikšmingas (p<0,05; p=0,01) skirtumas – 3,78 mėnesiai. Po fiksavimo intrameduline fiksuojami vinimi kaulai sugijo per 2,08 ± 0,11 mėnesius, plokštele per 5,86 ± 1,06 mėnesius (6 lent.).
Esminių statistiškai reikšmingų skirtumų tarp kačių ir šunų grupės ilgųjų kaulų gijimo laiko pagal fiksavimo tipą nenustatyta.
Gyvūnas Lūžio vieta Lūžio sudėtingumas Gijimo laikas Fiksavimo tipas Komplikacija
6 m. šuo alkūnkaulis/stipinkaulis paprastasis 2,5 mėn. plokštele Blogas susijungimas 5 m. šuo šlaunikaulis daugybinis nesuaugo plokštele Nesuaugimas
36 Lentelė 6 Lūžio gijimo trukmės vidurkis pagal fiksavimo tipą skirtingoms gyvūnų rūšims.
Palyginus gautus rezultatus su optimalia pageidaujama gijimo trukme, nustatyta, kad abejose grupėse fiksuojant intrameduline fiksuojama vinimi pasiekiami geresni rezultatai, gijimui pakanka-mas laikotarpis iki 3 mėnesių – šunų 2,87 mėnesiai, kačių trumpiau – 2,08 mėnesiai. Fiksuojant plokštele stebimas ilgesnis ir virš optimalios pageidaujamos trukmės gijimo laikas. Nustatyta, kad fiksuojant plokštele reikia bent 5 mėnesių, kad kaulas sugytų. Toks ilgas laikotarpis atveria galimy-bes komplikacijoms (19 pav.).
pav. 19 Tiriamųjų gijimo trukmės palyginimas su pageidautina gijimo trukme pagal fiksavimo tipą.
Literatūroje pateikta pageidautina ir optimali gijimo trukmė – 3 mėnesiai. Išanalizavus skir-tingų fiksavimo tipų, intrameduline fiksuojama vinimi ir plokštele atvejus nustatyta, kad arčiausiai pageidaujamos gijimo trukmės yra kuomet gydymui naudojama intramedulinė fiksuojama vinis.
ILN P ILN P
Gijimo trukmės vidurkis ± SP 2,87 ± 0,6 mėn. 5,19 ± 0,98 mėn. 2,08 ± 0,11 mėn. 5,86 ± 1,06 mėn.
Statistinis reikšmingumas (p) p<0,05; p=0,03
ŠUNYS KATĖS
37 3.5.1 Petikaulio lūžio gijimo trukmė pagal fiksavimo tipą
Individualiai išanalizuotas ir kiekvieno ilgojo kaulo gijimo laikas pagal fiksavimo tipą, atsiž-velgta ir į tokius svarbius rodiklius, kaip: amžius, masė, lūžio sudėtingumas ir vieta. Remiantis lite-ratūra skirtingi ilgieji kaulai turi skirtingas savybes, kurios gali turėti įtaką gijimo laikui.
Apžvelgus tiriamuosius, kuriems nustatytas lūžis petikaulio srityje nustatyta, kad visais atve-jais lūžiai buvo paprastieji, įvykę per fizę ir dalį metafizės. Dažnesnis fiksavimo tipo pasirinkimas buvo fiksavimas intrameduline fiksuojama vinimi, šunų ir kačių grupėje buvo tik po vieną atvejį kuomet petikaulio lūžis fiksuojamas plokštele. Išanalizavus kitus rodiklius matoma, kad kačių gru-pėje petikaulio lūžį patyrė jaunesni gyvūnai, amžiaus vidurkis - 1,75 ± 0,48, šunų - 4 ± 1,53. Peti-kaulio lūžį dažniau patyrė didesnio svorio šunys, masės vidurkis - 18,83 ± 3,11. Šunų grupėje gali-ma pastebėti, kad šuo nr. 9 buvo vyresnio amžiaus ir didesnės gali-masės, nei kiti šunys patyrę petikau-lio lūžį, tad ir gijimo laikas buvo ilgesnis ir skyrėsi statistiškai reikšmingai (p<0,05; p=0,021) nuo kitų šunų, kuriems buvo lūžęs petikaulis. Kačių grupėje nestebima išskirtinumų atsižvelgiant į masę ir į amžių. Gijimo laikas statistiškai reikšmingai (p<0,05; p=0,041) skyrėsi nuo kitų kačių, kuomet lūžęs petikaulis buvo fiksuojamas plokštele (7 lent.).
Lentelė 7 Petikaulio lūžį patyrusių gyvūnų pagrindiniai rodikliai.
Tiriamasis Amžius, m. Masė, kg.
Gijimo laikas, mėn. Lūžio sudėtin-gumas Fiksavimo tipas
Šuo nr.8 3 13,8 2,25 A - paprastasis ILN
Šuo nr. 9 7 24,5 8 A ILN Šuo nr. 10 2 18,2 5 A P Vidurkis 4 ± 1,53 18,83 ± 3,11 Katė nr.17 2 3,5 2 A ILN Katė nr.18 3 2,7 2 A ILN Katė Nr.19 1 4,3 2,25 A ILN Katė nr. 30 1 2,8 4 A P Vidurkis 1,75 ± 0,48 3,32 ± 0,37
Palyginome petikaulio lūžio gijimo laiką skirtingose grupėse pagal fiksacijos tipą su pagei-dautina gijimo trukme. Šunų grupėje ilgesnė gijimo trukmė negu pageidaujama nustatyta naudojant abu fiksacijos metodus. Kuomet fiksuojama intrameduline fiksuojama vinimi nustatytas petikaulio gijimo laikas yra 5,12 ± 2,88, fiksuojant plokštele yra 5 mėnesiai. Palyginus šunų grupėje tarpusa-vyje fiksacijos metodus, fiksuojant petikaulio lūžį nestebimas statistiškai reikšmingas (p≥0,05; p=0,063) skirtumas.
Kačių grupėje fiksuojant intrameduline fiksuojama vinimi petikaulio lūžį nustatyta gijimo trukmė – 2,08±0,08 mėnesiai, nustatyta gijimo trukmė atitinka pageidaujamą, iki 3 mėnesių trukmę.
Palygi-38 nus kačių grupėje tarpusavyje fiksacijos tipus fiksuojant petikaulio lūžį, rastas statistiškai reikšmin-gas skirtumas (p<0,05; p=0,041), nustatytas intramedulinės fiksuojamos vinies pranašumas (pav.20).
pav.20 Tiriamųjų petikaulio gijimo trukmės palyginimas su pageidautina gijimo trukme pagal fiksavimo tipą.
Apibendrinant gautus rezultatus nustatyta, kad šunų grupėje vyresnio amžiaus ir didesnės masės šuniui petikaulio gijimo laikas buvo ilgesnis ir skyrėsi statistiškai reikšmingai (p<0,05; p=0,021) nuo kitų šunų. Kačių grupėje nestebima statistiškai reikšmingų skirtumų atsižvelgiant į masę ir į amžių, tačiau gijimo laikas statistiškai reikšmingai (p<0,05; p=0,041) skyrėsi ir buvo il-gesnis nuo kitų kačių, kuomet lūžęs petikaulis buvo fiksuojamas plokštele, o ne intrameduline fik-suojama vinimi.
3.5.2 Alkūnkaulio/ stipinkaulio lūžio gijimo trukmė
Individualiai išanalizuoti ir alkūnkaulio/stipinkaulio lūžiai. Lūžiai buvo fiksuojami tik plokš-tele. Tiriamųjų patyrusių šį lūžį buvo tik 4 atvejai.
Šunų grupėje buvo 2 alkūnkaulio/stipinkaulio lūžiai. Šuniui nr.11 buvo pleišto formos lūžis, šuniui nr. 12 paprastasis lūžis, abu lūžiai buvo per kaulo fizę ir dalį metafizės. Pagal masę ir amžių jokių esminių skirtumų šunų grupėje nepastebėta.
Kačių grupėje taip pat buvo 2 alkūnkaulio/stipinkaulio lūžiai. Lūžai buvo paprastieji, vienas lūžis, katės nr. 24 per fizę ir dalį metafizės, katės nr. 25 per fizę. Šioje grupėje pagal masę ir amžių, nestebima įtaką rezultatams darančių skirtumų (8 lent.)
39 Lentelė 8 Alkūnkaulio/stipinkaulio lūžį patyrusių gyvūnų pagrindiniai rodikliai.
Palyginome skirtingų grupių alkūnkaulio/stipinkaulio gijimo trukmę po fiksacijos plokštele su pageidautina gijimo trukme. Nustatyta, kad fiksuojant plokštele kaulas gija ilgiau ir virš pageidau-jamos gijimo trukmės. Šunų grupėje nustatytas statistiškai reikšmingas (p<0,05; p=0,027) skirtumas nuo pageidautinos gijimo trukmės 2,5 mėnesiai. Kačių grupėje taip pat nustatytas statistiškai reikš-mingas, mažesnis gijimo trukmės nuo pageidaujamos gijimo trukmės skirtumas - 1,5 mėnesiai (p<0,05; p=0,043) (pav.21).
pav.21 Tiriamųjų alkūnkaulio/ stipinkaulio gijimo trukmės palyginimas su pageidautina giji-mo trukme fiksuojant plokštele.
Gauti rezultatai parodė, kad alkūnkaulio/stipinkaulio lūžis nepaisant sudėtingumo, vietos fik-suojamas plokštele, bet tokia fiksacija neužtikrina, kad bus pasiekta pageidaujama gijimo trukmė. Tiriamasis Amžius, m. Masė, kg. Gijimo
lai-kas, Lūžio Lūžio Fiksavimo
mėn. sudėtingumas vieta Tipas
Šuo nr.11 4 8,8 6 B - pleišto formos 2 - per fizę ir dalį metafizės P Šuo nr. 12 2 10,8 5 A - paprastasis 2 P Vidurkis 3 ± 1 9,8 ± 1 5,5 ± 0,5 Katė nr. 24 1 2,5 4 A 2 P
Katė nr. 25 3 3,1 5 A 1 - per fizę P
