Šunų ir kačių ilgųjų kaulų lūžių vidinio chirurginio fiksavimo metodų analizė

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Viktorija Michiriova

Šunų ir kačių ilgųjų kaulų lūžių vidinio chirurginio

fiksavimo metodų analizė

Analysis of methods of internal surgical fixation of long bone

fractures in dogs and cats

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: vet. gyd. Ligita Zorgevica-Pockeviča

2 DARBAS ATLIKTAS DR. L. KRIAUČELIŪNO SMULKIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Šunų ir kačių ilgųjų kaulų lūžių vidinio chirurginio fiksavimo metodų analizė“.

1. Yra atliktas mano paties (pačios).

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)

(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1)

2)

(vardas, pavardė) (parašai)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

3 TURINYS SANTRAUKA ... 4 SUMMARY ... 5 SANTRUMPOS ... 6 ĮVADAS ... 7 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 9

1.1. Ilgųjų kaulų lūžių patogenezė ... 9

1.1.1. Kaulinio audinio biomechaninės savybės ... 9

1.1.2. Mechaninių jėgų poveikis ilgiesiems kaulams ... 9

1.2. Ilgųjų kaulų lūžių klasifikacija ... 10

1.2.1. Klasifikacija pagal AO Vet ... 12

1.3. Ilgųjų kaulų lūžių vidinės chirurginės fiksacijos metodai ... 12

1.3.1. Fiksacija plokštelėmis ... 13

1.3.2. Fiksacija intrameduliniais strypais ... 14

1.3.3. Fiksacija ortopedine viela ... 14

1.3.4. Fiksacija sraigtais ... 15

1.3.5. Fiksacija kombinuotais metodais ... 16

1.4. Kaulo gijimo fiziologija ... 16

1.4.1. Antrinis kaulinio audinio gijimas ... 16

1.4.2. Pirminis kaulinio audinio gijimas ... 17

1.5. Ilgųjų kaulų lūžių gijimo komplikacijos ... 18

4 SANTRAUKA

Šunų ir kačių ilgųjų kaulų lūžių vidinio chirurginio fiksavimo metodų analizė Viktorija Michiriova

Magistro baigiamasis darbas

Smulkių gyvūnų veterinarijos klinikoje atliktas restrospektyvus analitinis tyrimas, kurio metu tirti šunų ir kačių ilgųjų kaulų lūžių atvejai. Tyrimo metu ištirta 40 ilgųjų kaulų lūžių atvejų ir tirti 38 gyvūnai (dviems gyvūnams diagnozuota po du lūžius, kurie tirti kaip atskiri atvejai). Ilgųjų kaulų lūžiai diagnozuoti 22 šunims ir 16 kačių, iš kurių buvo 20 patinų ir 18 patelių. Daugiausia lūžių nustatyta jauniems (iki 1 metų amžiaus) gyvūnams. Tarp šunų daugiausia lūžių buvo iki 5 kg ir 5-15 kg sveriantiems gyvūnams, o katėms - 2-4 kg svorio. Dažniausia ilgųjų kaulų lūžių priežastis buvo autotraumos vidutiniams ir didesniems šunims, kuriems daugiausia diagnozuoti šlaunikaulio ir blauzdikaulio lūžiai, mažų veislių (iki 5 kg) šunims dažniausia etiologija buvo nušokimas ar nukritimas iš nedidelio aukščio (pvz.: nuo baldų), ko pasekoje daugiausia įvyko dilbio kaulų lūžiai, ir katėms dažniausia priežastimi buvo iškritimas per langą ar balkoną bei autotraumos, o dažniausia lūžių lokalizacija - šlaunikaulis. Visų gyvūnų tarpe didžiausias paplitimas nustatytas tarp uždarų ir paprastųjų diafizinių lūžių.

Dažniausiai tyrimo metu taikyti ilgųjų kaulų lūžių fiksavimo metodai - fiksacija plokštelėmis ir intrameduliniais strypais. Petikaulio lūžiams fiksuoti daugiausia naudoti kortikaliniai sraigtai, dilbio kaulų lūžiams - DCP plokštelės, šlaunikaulio - intrameduliniai stypai atskirai ir su ortopedine viela, blauzdikaulio - intrameduliniai strypai ir plokštelės, plaštakos kaulai šuniui fiksuoti plokštele, katei - Kiršnerio vielomis.

Greitesnis kaulų gijimas pastebėtas pas šunis, nei pas kates, bei pas patinus ir jaunus gyvūnus ir taip pat užpakalinėje galūnėje. Atvirų lūžių gijimo trukmė buvo 1,8 karto ilgesnė, nei uždarų. Lyginant ilgųjų kaulų lūžių gijimo trukmę pagal atskirus jų fiksavimo metodus, nustatyta, jog greičiausiai galūnės funkcija atsistatė fiksavus lūžius intrameduliniais strypais ir sraigtais, tačiau, kai IM strypai buvo naudoti šlaunikaulio skersiniams lūžiams fiksuoti, pasireiškė ilgas kaulų gijimas ir nesuaugimas.

5 SUMMARY

Analysis of methods of internal surgical fixation of long bone fractures in dogs and cats Viktorija Michiriova

Master‘s Thesis

A retrospective analytical study in a small animal veterinary clinic was conducted, in which cases of long bone fractures in dogs and cats were analysed. During the study 40 cases of long bone fractures and 38 animals (two animals were diagnosed with two fractures which were studied as separate cases) were studied. Long bone fractures were diagnozed in 22 dogs and 16 cats, of which were 20 male and 18 female. The most fractures were seen in young (under 1 year of age) animals. Among dogs the most fractures were seen in less than 5 and 5 to 15 kg weighting animals, and cats - 2 to 4 kg of weight. The most frequent cause of long bone fractures was a car accident for middle and large size dogs, which were mostly diagnosed with femur and tibia fractures, for small breed (under 5 kg) dogs the most common cause was jumping or falling from a small heigh (like of a furniture), which mostly caused fractures of the antebrachium bones, and for cats the most common cause was falling out of the window or balcony and car accident, and the most frequent fracture site was femur. Among all animals the most prevalence was seen in closed and simple diaphyseal fractures.

During the study the most common methods of long bone fracture fixation were - fixation with bone plates and intramedullary pins. Fractures of the humerus were mostly fixated with lag screws, antebrachium bones - with DCP plates, femur - intramedullary pins alone or with cerclage wire, tibia - intramedullary pins and bone plates, metacarpus bones were fixated with a bone plate in a dog, and Kirschner wires in a cat.

The faster bone recovery was seen in dogs than in cats, as well as males and young animals, and also in hind limb. The healing period of open fractures was 1,8 times longer than of closed. Comparing the healing duration of long bone fractures by separate fixation methods, it was seen that the fastest limb function recovery was when fixated by intramedullary pins and lag screws, although, when IM pins were used for fixation of transverse femoral fractures, the delayed union and non-union occured.

6 SANTRUMPOS

AO Vet - Arbeitsgemeinschaft für Osteosynthesefragen fondo veterinarinis skyrius ASIF - Association for the Study of Internal Fixation

DCP - dinaminės kompresijos prokštelė (angl. Dynamic Compression Plate) ESF - išorinė kaulų fiksacija (angl. External Skeletal Fixation)

IM - intramedulinis (pvz.: fiksacijos metodas, implantas)

LC-DCP - riboto sąlyčio dinaminės kompresijos plokštelė (angl. Limited Contact Dynamic Compression Plate)

LCP - surakinamoji kompresinė plokštelė (angl. Locking Compression Plate) MIPO - minimaliai invazyvi perkutaninė osteosintezė

SH - Salter-Harris

SOP – “perlų virtinės” pavidalo plokštelės (angl. String Of Pearls)

7 ĮVADAS

Šunys ir katės - dažniausiai laikomi namuose kompanijos gyvūnai. Deja, kiek jie bebūtų saugomi ir tausojami šeimininkų, traumos šiems gyvūnams pasitaiko dažnai. Ypač traumų rizika didesnė gyvūnams, besilankantiems lauke. Anot Еманов ir kitų (1), vieną iš pirmaujančių vietų tarp naminių gyvūnų neužkrečiamosios etiologijos ligų užima vamzdinių kaulų lūžiai. Šis pažeidimas reikalauja būtinos ir neatidėliotinos veterinarinės pagalbos. Šiuo metu yra žinoma daug įvairių ilgųjų kaulų lūžių gydymo metodų, nuo paprastos konservatyvios imobilizacijos iki sudėtingų kaulą fiksuojančių konstrukcijų sudarymo, kurias galima pritaikyti pagal individualų pacientą ir konkretaus tipo lūžį. Tačiau kai kurie metodai yra pernelyg sudėtingi, brangūs arba dėl kitų priežasčių neprieinami daugeliui smulkiųjų gyvūnų klinikų. Lietuvoje šiuo metu tik nedaugelis didesnių miestų smulkiųjų gyvūnų klinikų atlieka chirurginės kaulų lūžių fiksacijos operacijas ir jose taikomų metodų pasirinkimas yra daug kuklesnis, lyginant su pažangesnėmis šalimis.

Veterinarijos gydytojo pacientai labai įvairūs tiek savo anatomija, tiek fiziologija - dydžiu, medžiagų apykaita, mityba, elgesiu, jautrumu aplinkos veiksniams, traumoms, ligų sukėlėjams bei ir pačioms gydymo priemonėms. Dėl šių priežasčių veterinarijos gydytojams tenka mokėti kruopščiai parinkti gydymo metodus pagal paciento individualias savybes, galbūt juos modifikuoti ar net atrasti naujus. Sprendžiant šį uždavinį būtinos žinios ne tik apie konkretaus lūžio savybes, bet ir apie atskirų gydymo metodų ypatybes, jų trūkumus bei privalumus.

8 Darbo tikslas: ištirti ir išanalizuoti šunų ir kačių ilgųjų kaulų (petikaulio, dilbio kaulų, šlaunikaulio, blauzdos, plaštakos ir pėdos kaulų) lūžių chirurginio fiksavimo metodų taikymo indikacijas, techniką ir efektyvumą tiriamuosiuose atvejuose.

Darbo uždaviniai:

1. ištirti, apskaičiuoti ir pateikti šunų ir kačių ilgųjų kaulų lūžių statistinius duomenis tirtuose atvejuose pagal lūžių etiologiją, klasifikaciją, paplitimą atskirose gyvūnų grupėse (pagal rūšį, veislę, amžių, lytį, svorį),

2. išanalizuoti šunų ir kačių ilgųjų kaulų lūžių chirurginio fiksavimo metodų indikacijas pagal lūžių tipą, sudėtingumą, lokalizaciją bei gydomų gyvūnų grupes ir palyginti jas su aprašomomis literatūroje,

3. išanalizuoti šunų ir kačių ilgųjų kaulų lūžių chirurginio fiksavimo metodų atlikimo techniką pagal operacijos trukmę, chirurginio pjūvio dydį bei galimai iškilusias komplikacijas operacijos metu,

9 1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Ilgųjų kaulų lūžių patogenezė

Įprasto kaulų darbo metu jie yra veikiami skirtingo intensyvumo ir krypčių jėgų, tačiau, kai šių jėgų suma viršija bendrą kaulų stiprumą, įvyksta lūžis (2) - tai vadinama kaulo nepakankamumo tašku, t.y. momentas, kai kaulinis audinys nebepajėgia kompensuoti jįnveikiančių mechaninių jėgų. Lūžio lokalizacija, tipas ir sudėtingumas priklauso nuo veikiančių jėgų krypties, stiprumo bei paties kaulo biomechaninių savybių.

1.1.1. Kaulinio audinio biomechaninės savybės

Ilgieji vamzdiniai kaulai sudaryti iš dviejų tipų kaulinio audinio - tankiojo (kompaktinio) ir akytojo (spongiozinio). Tankusis kaulinis audinys yra labai tvirtas dėl savo histologinės struktūros ir veikiamas biomechaninių jėgų pasižymi viskoelastinėmis savybėmis - kuo smarkesnis yra krūvis, tuo kaulas tvirtesnis (2), ir anizotropinėmis savybėmis - kaulinis audinys stipresnis ir tvirtesnis, kai veikiamas krūvio išilgai, nei veikiamas skersai, dėl jo išilginės osteonų ir plokštelių struktūros (2), t.y. ilgieji kaulai atsparesni krūviui per jų išilginę ašį ir jautresni skersai jų ilgiui veikiančioms jėgoms.

Akytasis kaulinis audinys ilguosiuose kauluose išsidėsto ties jų epifizėmis. Dėl savo korėtos struktūros jis yra biomechaniškai pažeidžiamesnis, nes silpnai kompensuoja jį veikiančių jėgų energiją. Jo tvirtumas yra mažesnis nei 10 proc. tankiojo kaulinio audinio tvirtumo (2).

1.1.2. Mechaninių jėgų poveikis ilgiesiems kaulams

Atsižvelgiant į veikiančių kaulus mechaninių jėgų kryptį, jų galima apibūdinti labai įvairų, tačiau galima išskirti tokias jų pagrindines rūšis - ašinės, šlities ir lenkimo.

Ašinės jėgos veikia lygiagrečiai kaulo išilginei ašiai (2). Jos dar gali būti suskirstytos į tempimo, kurios ilgina kaulą, ir spaudimo (kompresinės), kurios jį trumpina. Šlities jėgos veikia išilgai arba liečiamąją kryptimi palei kaulo paviršių. Sukimo jėgos veikia kaulą dviem priešingomis kryptimis per jo išilginę ašį. Lenkimo jėgos kaulą vienoje pusėje įgaubia, o priešingoje išgaubia (veikia jo elsatiškumą). Lenkimo jėgos pgal savo poveikio taškų išsidėstymą ir kryptį gali būti dar suskistomas į: 1. tiesioginį - kai abu kaulo galus veikia vienodos, priešingų krypčių jėgos,

10 Atitinkamai kaulą veikiančios mechaninės jėgos krypčiai išsidėsto iš įvykusio lūžio linijos orientacija, pavyzdžiui: kompresinių jėgų poveikyje dažniausiai susidaro įstrižiniai lūžiai, tempimo ir lenkimo jėgos linkusios sukelti skersinius lūžius, sukimo - spiralinius, o kaulo veikimas lenkimo ir spaudimo, sukelia skersinį lūžį su drugiško fragmento atskilimu spaudimo vietoje (2).

Kaulinis audinys kompensuodamas jį veikiančias mechanines jėgas sugeria jų energiją, todėl šių veikiančių jėgų stiprumas (jų energijos kiekis) įtakoja lūžio sudėtingumą. Lūžiai, atsirandantys veikiant silpnam krūviui, būna paprasti su menkesniu minkštųjų audinių pažeidimu, kadangi mažiau energijos sukaupiama apkrovos metu ir išskiriama, pasiekus nepakankamumo tašką (2). Priešingai, esant stipriam krūviui, kaule sukiaupiama daug energijos ir, pasiekus nepakankamumo tašką, energijos atitinkamai išlaisvinama daug, ko pasekoje įvyksta sudėtingesnis lūžis ir didesnis minkštųjų audinių pažeidimas.

1.2. Ilgųjų kaulų lūžių klasifikacija

Ilgųjų kaulų lūžių klasifikavimui yra sukurta skirtingų sistemų, tačiau bendrai jose kaulų lūžiai apibūdinami pagal šiuos kriterijus: kilmę, anatominę padėtį, sudėtingumą, konfigūraciją arba morfologiją ir infekavimą arba susiekimą su išore per žaizdą.

Pagal kilmę išskiriami trauminės kilmės tiesioginio ir netiesioginio jėgos poveikio kaului lūžiai (3,4), patologiniai arba ligos sukelti lūžiai (2-4), taip pat lūžiai dėl ilgai trunkančios apkrovos arba „kaulo nuovargio“ sukelti lūžiai (2,3). Tiesioginiai trauminiai lūžiai įvyksta jėgai tiesiogiai veikiant kaulą, o netiesioginiai, kai veikianti jėga perduodama per kaulą arba supančius raumenis, sausgysles ir raiščius (4) (pvz.: šlaunikaulio kaklelio lūžis, blauzdikaulio keteros atitrūkimas, petikaulio arba šlaunikaulio gumburų lūžiai). Patologiniai lūžiai įvyksta, kai ligos eigoje pakinta kaulinio audinio normali struktūra, kadangi liga gali sukelti kaulo irimą ir nusilpimą iki laipsnio, kai net nereikšminga trauma lydima lūžio (3). Dažniausiai patologniniai lūžiai atsiranda dėl neoplazijos (2), taip pat dėl infekcijos ir mitybos arba medžiagų apykaitos sukeltų kaulų ligų (4). Lūžiai dėl išsekimo atsiranda ne dėl vienos nepakeliamos perkrovos, bet dėl pasikartojančio krūvio, kuris sukelia kaului žalą didesniu greičiu, nei šis pažeidimas gyja (2) (pvz.: plaštakos ir pėdos kauluose lenktynėse dalyvaujantiems greihaundams). Tokie (išsekimo) lūžiai yra nebūdingi katėms (4).

11 audinių žaizdos uždarymui, ir IIIb, kai odos ir minkštųjų audinių nepakanka pirminiam žaizdos uždarymui, IIIc - stiprus minkštųjų audinių pažeidimas su pavojumi distalinės dalies kraujotakai ir be neatidėliotinos intervencijos galimam galūnės praradimui (4).

Pagal anatominę padėtį kaulų lūžiai ilguosiuose kauluose yra apibūdinami, kaip diafiziniai - kaulo kūno, metafiziniai arba pas jaunus, augančius gyvūnus per augimo zoną ir epifiziniai - kaulų galuose. Proksimalinėms ir distalinėms zonoms gali prireikti individualaus apibūdinimo, atitinkančio specifinę kaulo morfologiją (3), pavyzdžiui: gumburiniai (kondiliariniai), suprakondiliariniai, subtrochanteriniai, keteriniai, kaklelio (šlaunikaulio), sąnariniai.

Pagal morfologiją arba konfigūraciją kaulų lūžiai skirstomi atsižvelginat į lūžio liniją ir išskiriami tokie tipai: išilginis (1 pav. A) - perskelia kaulą pusiau per jo ilgį, skersinis (1 pav. B) - perskelia kaulą pusiau skersai jo ilgiui, įstrižinis (1 pav. C) trumpas arba ilgas - įstrižai kaulo ilgiui, spiralinis (1 pav. D) - panašus į įstrižinį, bet sukasi tam tikru kampu per lūžio liniją, grūstinis - kai tam tikroje vietoje kaulinis audinys yra suspaudžiamas ir kaulas sutrumpėja, plėštinis arba avulsinis (1 pav. E) - kai nuo kaulo nutrūksta segmentas, prie kurio tvirtinasi raumens sausgyslė, „greenstick“ (1 pav. F) - būdingas jauniems gyvūnams, kai lenkimo pasekoje lūžio linija nepilnai perskelia kaulą ir jo skeveldra atsikiša.

A B C D E F 1 pav. Ilgųjų kaulų lūžių tipai pagal lūžio linijos išsidėstymą (3).

12

2 pav. Kaulų lūžių per augimo zoną klasifikacija pagal Salter-Harris (4).

SH I - apima tik augimo zoną (A), SH II - apima augimo zoną ir metafizę (B), SH III - apima augimo zoną ir epifizę (C), SH IV - apima augimo zoną, metafizę ir epifizę (D), SH V - kompresinis augimo zonos pažeidimas (E) (4).

Pagal lūžio sudėtingumą išskiriami: nepilni lūžiai - kai lūžis apima tik vienos pusės kaulo sienelę (kaulo skilimas), pilni (paprasti) - lūžis apima visą kaulo skersmenį, skeveldriniai - susidaro keli fragmentai, segmentiniai - kaule yra du ar daugiau atskirų lūžių ir lūžių linijos nesusisiekia (4).

1.2.1. Klasifikacija pagal AO Vet

AO Vet pritaikė numerinę lūžių klasifikavimo sistemą sumodeliuotą pagal naudojamą AO/ASIF kompiuretinei žmonių lūžių dokumentacijai (4). Pagal šią klasifikacijos sistemą ilgieji kaulai yra numeruojami taip: 1 - petikaulis, 2 - dilbio kaulai, 3 - šlaunikaulis, 4 - blauzdos kaulai. Antruoju skaičiumi nurodoma lūžio lokalizacija: 1 - proksimalinė epifizė, 2 - diafizė, 3 - distalinė epifizė. Lūžio sudėtingumas žymimas didžiąją lotyniška raide: A - paprastas, B - skeveldrinis, C - segmentinis, bei smulkiau pagal tam tikrą tipą 1, 2, 3 skaičiumi po raidės. Dėl atskirų ilgųjų kaulų anatominių ypatybių sudėtingumą atspindintys raidės ir skaičiai turi skirtingą reikšmę, atsižvelginat į kaulą ir lūžio lokalizaciją, pavyzdžiui: 3-2-A3 - lūžęs šlaunikaulis per diafizę, lūžio tipas - paprastas skersinis, o 1-3-C1 - petikaulio distalinės epifizės abiejų gumburų sąnarinis (T arba Y formos) lūžis.

1.3. Ilgųjų kaulų lūžių vidinės chirurginės fiksacijos metodai

Kaulų lūžių fiksavimo tikslas – kaulus sutvirtinti tokiu būdu, kad jie būtu nejudrūs vienas kito atžvilgiu gyjimo proceso metu (3). Vidinės kaulų fiksacijos priemonės taikomos per odos pjūvį, ko pasekoje perskiriami minkštieji audiniai ir implantuojami tiesiogiai su kaulu besiliečiantys implantai. Pagal implantų išdėstymą kaulo išorėje arba jo viduje jie sąlyginai skirstomi į ekstramedulinius (plokštelės, ortopedinė viela) ir intramedulinius (strypai, vinys, Kiršnerio viela) fiksavimo metodus.

13 1.3.1. Fiksacija plokštelėmis

Kaulų fiksacija plokštelėmis kaip lūžių gydymo metodas naudojama nuo vėlyvųjų 1800-ųjų (5). Plokštelės yra gaminamos iš atsparių metalų - nerūdyjančio plieno arba titano, kuris ypač gerai toleruojamas in vivo. Atsižvelgiant į pacientų įvairovę, yra sukurta labai įvairių dydžių (ilgio, pločio, skylučių skaičiaus) plokštelių, taip pat yra sukurta įvairių formų specialiųjų rekonstrukcinių T, L, C ir kitokių formų plokštelių, pritaikytų specifiniams lūžiams.

Yra sukurtos ir specialios funkcinės paskirties tam tikros sandaros plokštelių, kurių pagrindinės: DCP - dinaminės kompresijos plokštelės, kurių skylutės yra nuožiulniu kampu pakreipto cilindro formos (6), todėl įsukant sraigtą kaulas gali judėti plokštelės atžvilgiu ir tokiu būdu sukuriama kompresija lūžio vietoje; LC-DCP - yra patobulinta DCP plokštelių forma, kurių sąlyčio su kaulu plokštuma yra maksimaliai sumažinta (iki ~50 proc. (5)), dėl ko yra mažiau spaužiama antkaulio kapiliarų sistema ir sumažinama osteoporozės po plokštele rizika; LCP - surakinamosios plokštelės, kurių skylutės yra sriegtos ir naudojamos kartu su specialiais sraigtais, kurių galvutės taip pat sriegtos ir prisiveržia prie plokštelės. Yra ir kitokių plokštelių, tokių kaip: SOP – “perlų virtinės” pavidalo plokštelės, sudarytos iš sferinių komponentų, į kuriuos veržami sraigtai, ir cilindrinių jungčių, kurių dėka jos gali būti išlenkiamos 6 kryptimis ir būti maksimaliai pritaikytos pagal specifinę kaulo formą, VCP - veterinarinės perpjaunamosios plokštelės pradinėje formoje turi iki 50 skylučių ir gali būti atpjaunamos pagal pageidaujamą skylučių skaičių, mini-plokštelės kačių ir nykštukinių veislių šunų smulkiems kaulams (pvz.: plaštakos ir pėdos) fiksuoti bei kitokių.

Atskirais atvejais plokštelės, priklausomai nuo tvirtinimo būdo, gali atlikti skirtingas funkcijas, iš kurių pagrindinės yra: kompresinė - plokštelė ją pritvirtinant šiek tiek sulenkiama, dėl ko ji vėliau bando atgauti pradinę formą ir sudaro spaudžiančias lūžio vietą jėgas (3) - šiam metodui specialiai ir skirtos kompresinės plokštelės, neutralizuojanti - šio būdo pagrindinis tikslas apsaugoti rekonstruotą kaulą nuo sukimo, lenkimo ir išilgai veikiančių jėgų (jas neutralizuoti), paraminė arba “tiltinė” - plokštelė palaiko lūžgalius, tarp kurių yra didesnis, nestabilus tarpas ir perima veikiančiųjų jėgų krūvį, surakinamoji - gali būti taikoma kaip padidinto tvirtumo kopresinis, neutralizuojantis arba paraminis metodas.

14 reikia, per papildomus dūrio formos pjūvius. Autoriai pamini tam tikrus šio metodo privalumus: sumažinama operacijos trukmė, bakterinės infekcijos, lūžio vietos hematomos pažeidimo rizika, skausmo pojūtis pooperaciniu periodu, bei trūkumus: technika yra palyginti sudėtinga, netinkama paprastiems ir sąnariniams lūžiams, nesudaro sąlygų tiesioginei pažeidimo apžiūrai.

1.3.2. Fiksacija intrameduliniais strypais

Šių metodų visuma prikskiriama intramedulinės fiksacijos priemonėms - kai prietaisai naudojami ilgųjų kaulų čiulpų ertmėje (6). Pagrindinės intramedulinių implantų rūšys yra: Šteinmano strypai – apvalūs skerspjūvyje, su lygiu arba neigiamo profilio dalinai ar pilnai sriegtu kotu (3) ir pjaunančiu vienu ar abiem galais, kurie gali būti trijų šonų troakaro, keturių šonų deimanto arba kirtiklio (efektyvesnis esant labai kietam kaului) formos, anot Piermattei ir kitų (3) – efektyviausi yra lygaus koto, troakaro formos vienu galu ir kirtiklio formos kitu galu virbai, kadangi sudaromos pasirinkimo sąlygos, kurį galą panaudoti, o kurį nupjovus palikti, šių strypų skersmuo svyruoja nuo 1,5 iki 6,5 mm; Kiršnerio vielos – jomis paprastai vadinami į Šteinmano panašūs, bet daug plonesni (1,5 - 0,9 mm skersmens) strypeliai, kurie būna panašių tipų, kaip ir pirmiau minėti implantai, Kiuntšerio vinys – skerspjūvyje yra V formos, daugiausia naudojamos žmonių medicinoje ir retai veterinarinėje praktikoje, kadangi gali būti naudojamos tik griežtai tiesios formos kauluose su stora sienele, užrakinamosios/skersinio tvirtinimo vinys (angl.: interlocking nails) – tai iš esmės IM strypai, kurie proksimalinėje ir distalinėje dalyse turi nuo vienos iki dviejų skylučių, per kurias fiksuojami skersiniais sraigtais (3) kaulo viduje, vienas jų galas yra troakaro formos, kitas su dviem jungėmis ir sriegiu, kuriais jie tvirtai prijungiami prie grąžto kryptį reguliuojančio prietaiso ir yra daug pranašesni už įprastus strypus, nes išlaiko skeveldrinius lūžius, atsparūs sukimo jėgoms ir nemigruoja. Šios vinys būna 4,0-10,0 mm storio (9). Raghunath ir kiti (10) įvardija šį intramedulinį fiksavimą kaip alteranyvą tvirtinimui plokštelėmis, kadangi, dėl šių vinių intramedulinio išdėstymo jos atsparesnės neigiamoms jėgoms bei tuo pačiu yra palyginti lengvai chirurgiškai aplikuojamos.

1.3.3. Fiksacija ortopedine viela

15 įtempimo prietaisu, tačiau pastaruoju metu naudojamos retai, dėl dažno jų atsipalaidavimo, jos naudojamos įstrižinių, spiralinių, segmentinių lūžių fiksavimui (3); pusiau kilpinis – kai dalis vielos kilpos pereina per kaule išgęžtą vieną ar kelias skylutes (9), šis fiksavimo būdas atsparus sukimui, tačiau naudojamas itin retai ilgųjų kaulų tvirtinimui, o dažniau kaukolės, viršutinio ir apatinio žandikaulio kaulų fiksavimui; interfragmentinis – kaule išgręžiamos skylutės, per kurias įvairiais būdais įveriama viela; šis metodas dažniausiai taikomas užkirsti kelią trumpų įstrižinių ir skersinių lūžių sukimuisi, kaulo segmentų sujungimui bei skilimų stabilizavimui (3); veržiamasis vielinis raištis – sudarytas iš (dažniausiai) dviejų Kiršnerio vielų, kurių funkcija yra neutralizuoti šlyties jėgas lūžio srityje, ir 8 formos vielos, užkabintos už intramedulinių vielų kabliukų bei pervertos per kaule išgręžtą skylutę, sukurdama kompresinę jėgą. Pastarasis metodas taikomas tokių kaulų dalių, kaip alkūnkaulio gumburas, šlaunikaulio didysis gumburas, kulnakaulio gumburas, blauzdikaulio gumburai avulsijoms.

Ortopedinė viela dažniausiai naudojama kaip pagalbinė priemonė ir kombinuojama su kitais osteosintezės metodais. Ji beveik niekada nenaudojama kaip pavienė priemonė ilgųjų kaulų diafizinių lūžių tvirtinimui.

1.3.4. Fiksacija sraigtais

Sraigtai pagal sriegio išsidėstymą būna pilnai sriegti ir dalinai sriegti, o pagal jo tipą – kortikaliniai ir spongioziniai. Kortikalinių sraigtų sriegis negilus, jo kraštai plokštesni, žingsnis siauresnis, jie būna tik pilnai sriegti, o jų paskirtis – įgrežimas į kietą tankųjį (kompaktinį) kaulą. Spongiozinių sraigtų sriegis gilus, plonas su aštriu kraštu, skirtu įgręžimui į minkštesnį (akytąjį) kaulų epifizių ir metafizių audinį (3), ir paprastai būna pusiau sriegti.

16 1.3.5. Fiksacija kombinuotais metodais

Kadangi praktikoje traumos dažnai būna nespecifinės ir unikalios, joms gali būti sunku pritaikyti pavienį gydymo metodą, todėl neretai anksčiau minėti metodai yra kombinuojami ir modifikuojami, tokiu būdu padidinant fiksacijos potencialą ir kompensuojant vieno atskiro ar bendrai taikomų metodų trūkumus.

Dažniausiai naudojami kombinuoti metodai: strypo-plokštelės sistema – IM implantų ir plokštelių kombinacija, kai kaulo ermėje išdėstomas strypas, o paviršiuje papildomai priveržiama plokštelė, dažniau naudojamas vyresnio amžiaus, stambių veislių gyvūnų daugybinims lūžiams; IM fiksacija su išorinėmis vielų kilpomis – tai dažniausiai taikomas ortopedinės vielos panaudojimo metodas, paprastai naudojamas ilgiems įstrižiniams ir spiraliniams lūžiams fiksuoti, kai vielos kilpos kompensuoja sukimo ir šlities jėgų poveikį, kuriam neatsparūs intrameduliniai implantai; plokštelės ir sraigtai – kai be plokštelės sraigtų į atskiras sritis įgręžiami atskiri, savas funkcijas atliekantys sraigtai.

1.4. Kaulo gijimo fiziologija

Kaip ir daugelio gyvūnų organizmo audinių, kaulinio audinio regeneracija galima pirminiu ir antriniu būdu. Pirmuoju atveju vyksta tiesioginis struktūros atsistatymas, o antruoju vyksta kelių fazių procesas, kuris skirstomas į klasikines audinių gijimo fazes: uždegiminę fazę, reparacinę fazę ir persitvarkymo fazę (2).

1.4.1. Antrinis kaulinio audinio gijimas

Kai įvyksta lūžis, trūkusios kraujagyslės kraujuoja suformuodamos hematomą, tuo pradėdamos uždegiminę fazę (2), kurios metu iš pažeistų audinių išsiskiria audinių faktoriai ir priplūsta uždegiminės ląstelės.

Prasidėjus reparacinei fazei pažeistoje vietoje aferentinės kaujagyslių sistemos dalys stimuliuojamos ir atsaku hipertrofuoja, padidėdamos tiek skersmeniu, tiek skaičiumi (3). Daugiapotencinės mezenchiminės ląstelės apie 5-tą parą nuo lūžio (11) iš vidinio ir išorinio antkaulio bei aplinkinių audinių suaktyvėja, proliferuoja į fibroblastus, vėliau į chondroblastus ir osteoblastus ir paeiliui gamina skaidulinį, kremzlinį ir tinklinį kaulinį audinį.

17 Pirmiausia kaliusą sudaro skaidulinis jungiamasis audinys, kurį pirma sudaro padrikai išsidėsčiusios kolageno skaidulios, vėliau tampančios labiau organizuotomis ir sudaro tvirtesnį audinį. Besiformuojantis kaliusas spinduliškai plinta nuo lūžio vietos (2). Pagal besiformuojančio kaliuso išsidėstymą jis gali būti išskirtas į: šerdinį tiltinį kaliusą, antkaulinį tiltinį kaliusą ir sienelės tiltinį kaliusą (3). Didėjant atsparumui judėjimui kaliuse formuojasi tvirtesni audiniai: skaidulinį pakeičia skaidulinis-kremzlinis, o jį - kremzlinis. Toliau kremzlė pereina endochondrinę osifikaciją ir, apie 20-tą parą nuo lūžio (11), galutinai pakeičiama tinkliniu kaulu (2).

3 pav. Kaulo lūžio gijimo fazės nuo hematomos susidarymo iki kremzlės osifikacijos pradžios (2). Persitvarkymo fazės metu, kuri prasideda apie 30-tą parą nuo lūžio (11), tinklinis kaulas pamažu pakeičiamas plokšteliniu kaulu ir kaulo kanalas atsistato vykstant Haverso sistemų (osteonų) persitvarkymui (2). Visą kaulinio audinio gijimo eiliškumą trumpai galima aprašyti taip: 1. vietinis kraujavimas, 2. krešulio susidarymas su 3. uždegimine reakcija ir edema, sekant 4. daugiapotencinių mezenchiminių ląstelių proliferacijai, 5. kremzlės ir kaulo formavimasis ir 6. kaliuso persitvarkymas į normalų kaulinį audinį (3).

1.4.2. Pirminis kaulinio audinio gijimas

Pirminio arba tiesioginio kaulinio audinio gijimo metu procesas vyksta praleidus pradines antrinio (netiesioginio) gijimo fazes, t.y. lūžio vietoje iš karto formuojasi plokštelinis kaulas ir prasideda osteoninis persitvarkymas. Toks gijimas yra galimas sudariust dvi fizines sąlygas: mažesnias nei 2 proc. lūžgalių tarpusavio judrumo sąlygas ir mažesnį nei maždaug 1 mm tarpą tarp lūžgalių (2). Tokias sąlygas paprastai galima sudaryti tik chirurginės intervencijos pagalba.

18 Esamame lūžio plyšyje pirmiausia susiformuoja granuliacinis audinys, bet jau po kelių dienų pradeda formuotis plokštelinis kaulas, nesusisdarant skaiduliniam audiniui ir kremzlei. Apie trečią gijimo savaitę prasideda Haverso (osteonų) persitvarkymas ir tarpą pradeda kirsti susiformavę osteonai (2).

Kontaktinis kaulo gijimas galimas, kai lūžio paviršiai yra tiesioginiame sąlytyje be menkiausio lūžgalių tarpusavio judėjimo (2). Lūžio linijos paviršiams tiesiogiai liečiantis nesiformuoja jokie tarpiniai kaliuso audiniai, o iš karto pradeda formuotis nauji osteonai. Deja, kliniškai tokį kontaktą sudaryti neįmanoma, kadangi ribotos tiek chirurgų, tiek fiksacijos priemonių galimybės bei atsiranda paties kaulo deformacija lūžio metu, todėl kliniškai pirminis kaulo gijimas visada yra plyšinio ir kontaktinio gijimo kombinacija (2).

1.5. Ilgųjų kaulų lūžių gijimo komplikacijos

Pagrindinės ilgųjų kaulų lūžių komplikacijos yra lūžio vietos nesuaugimas ir vėlyvas suaugimas. Vėlyvu suaugimu vadinamas lūžis, kuris nesugijo per įprastą šiam konkrečiam lūžiui laiką (3). Įprasta tam tikrų kaulų lūžių gijimo trukmė nurodyta 1 lentelėje. Nesusaugimu vadinamas lūžis, kurio lūžio vietoje išnykusi bet kokia osteogeninė veikla, lūžio vietoje yra judėjimas ir suaugimas nebeįmanomas be chirurginės intervencijos (3).

Gyvūno amžius ESF (I, kaikurie II tipo), IM Plokštelė, ESF (III, kaikurie II tipo)

<3 mėnesių 2-3 savaitės 4 savaitės

3-6 mėnesių 4-6 savaitės 6-12 savaičių

6-12 mėnesių 5-8 savaitės 12-16 savaičių

1 metų 7-12 savaičių 16-30 savaičių

1 lentelė. Vidutiniška kaulų lūžių klinikinio suaugimo laikotarpių trukmė (3).

19 formavimosi procesą ir lieka lūžio tarpe sekvestro pavidalu, defektiniai (5 pav. C), kai dėl stiprios traumos prarandamas didelis kaulo segmentas ir susidariusiam tarpui viršijant kaulo skersmenį 1,5 karto lūžgalių sujungimas tiltiniu kaliusu yra tiesiog neįmanomas, ir atrofiniai (5 pav. D), kai lūžgaliai yra rezorbuojami, ko pasekoje užsiapvalina, o osteogeninė veikla tarp jų visiškai išnyksta.

4 pav. Vaskulinių nesuagimų tipai (12). 5 pav. Avaskulinių nesuaugimų tipai (12). Šių komplikacijų dažniausios priežastys:

 nepakankama imobilizacija arba nepakankamai laiką išlaikyta imobilizacija,

 netinkama redukcija su dideliu lūžio tarpu ir minkštųjų audinių įsiterpimu,

 kraujo apytakos sutrikimas dėl pirminio pažeidimo arba chirurginio pažeidimo,

 infekcija,

 kaulo ar kaulo fragmentų praradimas dėl atviro pažeidimo arba operacijos (3).

20 Kaulinė infekcija yra dažniausiai susijusi su atvirais lūžiais, kaulų chirurginėmis operacijomis (ypatingai naudojant metalinius implantus) ir sisteminėmis ligomis (3). Esant atviriems lūžiams odos apsauginis barjeras yra pažeidžiamas, bakterinio užkrato, infekcijos ir bendrai osteomielito potencialas yra didesnis nei atvejuose su uždarais lūžiais (13). Kaulo čiulpų infekciją (osteomielitą) gali sukelti ne tik bakterijos, bet retesniais atvejais ir virusai bei grybeliai. Paprastai infekciją sukeliančios bakterijos yra: Streptococcus, Escherichia coli, Proteus, Klebsiella, Pseudomonas ir Pasteurella, o stafilokokai sukelia nuo 50 iki 60 proc. kaulinių infekcijų (3). Dažniausi infekcijos patekimo keliai yra tiesioginis, esant atviriems lūžiams, atliekant atvirą lūžių gydymą, dėl durtinių (kąstinių) žaizdų, ir netiesioginiai - iš infekuotų aplinkinių minkštųjų audinių bei sergant tokiomis ligomis, kurių sukėlėjai gali išplisti per kraujotakos sistemą į kaulą. Esant kąstinėms žaizdoms 64 proc. atvejų išskiriamos anaerobinės bakterijos, kurioms priklauso Actinomyces, Clostridium, Peptostreptococcus, Bacteroides ir

Fusobacterium (3). Visais atvejais infekcijas galima sukontroliuoti taikant tinkamą priešmikrobinę

21 2. MEDŽIAGOS IR METODAI

Tyrimas buvo atliekamas X smulkiųjų gyvūnų veterinarijos klinikoje. Tyrimo trukmė - 2015 metų nuo liepos iki spalio mėnesio imtinai (4 mėnesiai). Tiriami buvo kompanijos gyvūnai – naminiai šunys (Canis familiaris) ir katės (Felis catus). Šie gyvūnai buvo tiriami atsižvelgiant į jų rūšį, veislę, amžių, svorį ir lytį. Pagal rūšį atskirai išskirti šunys ir katės, pagal lytį - patelės ir patinai, pagal veislę - tam tikros veislės ir bendrai mišrūnai. Pagal amžių gyvūnai buvo suskirstyti į grupes iki 1 metų, 1-3 metų ir virš 3 metų amžiaus, kadangi iki 1 metų gyvūnų kaulai dar vystosi ir savo savybėmis skiriasi nuo suaugusių gyvūnų, 1-3 metų gyvūnų kaulai jau yra susiformavę, tačiau dar jauni (anot Déjardin ir Cabassu (14), milžiniškų veislių šunų kaulai pilnai susiformuoja pasiekus 18 mėnesių amžiaus), o vyresnių nei 3 metai gyvūnų griaučių sistema yra pilnai subrendusi. Kadangi šunys, priklausomai nuo paveldimos genetikos, labai skiriasi savo dydžiu, jie buvo suskirstyti į keturias svorio grupes: <5, 5-15, 16-25, 25< kg, o katės, kadangi dauguma jų sveria iki 5 kg, buvo suskirstytos į tris svorio grupes: <2, 2-4, 4< kg.

Atliekamo tyrimo tipas – retrospektyvus analitinis. Tiriami buvo klinikiniai šunų ir kačių, kurie buvo gydomi smulkių gyvūnų veterinarinėje klinikoje, ilgųjų kaulų lūžių atvejai. Tyrimas buvo vykdomas tokia schema:

Klinikinis atvejis Tyrimo duomenų rinkimas

Anamnezės duomenų rinkimas Pirminis paciento apsilankymas,

klinikinė apžiūra

Pirminė rentgenodiagnostika Lūžio tipo nustatymas

Priešoperacinės/prieššokinės terapijos kursas,

gyvūno būklės stebėjimo periodas

Lūžio chirurginė fiksacija

Operacijos stebėjimas, gydymo metodikos aprašymas, operacijos eigos duomenų rinkimas Išorinė galūnės imobilizacija

Gijimo laikotarpis

Išorinės imobilizacijos aprašymas Išorinės imobilizacijos trukmė

22 Tyrimas buvo pradedamas pacientui atvykus į kliniką pirminės apžiūros metu. Duomenys apie gyvūno rūšį, veislę, lytį ir amžių buvo gaunami iš paciento registracijos duomenų, o svoris buvo sužinomas pasveriant gyvūną prieš gydytojo priėmimą. Gydytojui renkant anamnezės duomenis iš šeimininko pasakojimo buvo nustatoma lūžio etiologija ir traumos data. Gydytojui atliekant apžiūrą buvo nustatoma gyvūno būklė, preliminari lūžio lokalizacija ir ar lūžis atviras, ar uždaras. Toliau, preliminariai diagnozavus lūžį, buvo atliekama skaitmeninė rentgenografija ir nustatoma tiksli lūžio lokalizacija bei tipas. Lūžio tipas buvo žymimas pagal AO Vet klasifikacijos sistemą. Priklausomai nuo paciento būklės, jam buvo skiriama priešoperacinė terapija ir operacijos laikas - jis buvo operuojamas tą pačią dieną arba prieš tai skyrus būklės stabilizacijos laikotarpį.

Atsižvelgiant į paciento individualias savybes ir kaulo lūžio lokalizaciją, tipą bei sudėtingumą, gydytojas chirurgas-traumatologas parinko atitinkamą fiksacijos metodą. Prieš operaciją gyvūnai buvo seduojami indukcinių bendrųjų anestetikų (propofolio, ketamino hidrochlorido, meditomidino hidrochlorido ar jų kombinacijos) intravenine arba intramuskuline injekcija ir paruošiamas operacinis laukas remiantis aseptikos bei antiseptikos principais. Visos operacijai reikalingos priemonės buvo iš ankto paruošiamos pagal gydytojo-chirurgo nurodymus. Stebint operacijos eigą buvo aprašomi fiksacijai naudojami implantai, chirurginė prieiga, fiksavimo metodas bei galimai iškilusios komplikacijos osteosintezės atlikimo metu. Operacijos trukmė buvo nustatoma fiksuojant jos pradžios laiką nuo odos įpjovimo ir pabaigos laiką - kai buvo užbaigiama paskutinė odos siūlė. Chirurginio pjūvio ilgis matuotas naudojantis metrine juostele sugraduota centimetrais. Kadangi atskirų gyvūnų dydis labai skirtingas ir atitinkamai pagal jų kaulų dydį turi būti skirtiga jų ekspozicija fiksacijos metu, šiems dydžiams sulyginti buvo apskaičiuojamas santykinis chirurginio pjūvio ilgis, t. y. buvo matuojamas paties pjūvio ilgis ir visos operuotos galūnės ilgis, o vėliau skaičiuotas jų santykis. Priekinės galūnės ilgis buvo matuojamas per visą galūnę nuo aukščiausio mentės dorsalinio krašto taško iki pirštų galų, o užpakalinės - nuo klubo sąnario iki pirštų galų.

Po operacijos buvo fiksuojama ar taikyta papildoma išorinė operuotos galūnės imobilizacija ir, jeigu taikyta, tai kokiu metodu imobilizuota. Po operacijos visi gyvūnai buvo laikomi chirurginio skyriaus stacionare, kol pilnai prabusdavo nuo anestezijos. Jiems buvo taikoma atitinkama pooperacinė terapija ir, kai gyvūno būklė buvo visiškai stabili, jie buvo grąžinami savininkams, skyrus sekančio apsilankymo datą gydytojo nuožiūra.

23 neskaitant atskirų atvejų, paprastai buvo atliekamos tokiu dažnumu: iš karto po operacijos, po 2 savaičių nuo operacijos, kas 2-3 savaites iki gijimo laikotarpio pabaigos.

Galūnės imobilizacijos trukmė buvo skaičiuojama dienomis nuo operacijos dienos, kai buvo uždedamas įtvaras, iki jo pilno nuėmimo dienos (paprastai jos vietoje, keletai dienų buvo uždedamas lipnus pleistras). Galūnės funkcijos atsistatymo trukmė buvo skaičiuojama dienomis nuo operacijos dienos iki kol gyvūnas pradėdavo pilnai remtis gydyta galūne be ryškaus šlubavimo požymių.

Visi atvejų duomenys buvo renkami pildant paruoštą tyrimų anketą, kurios pavyzdys pateiktas prieduose (2 priedas). Duomenų grupavimas, rezultatų apskaičiavimas bei diagramų ir lentelių sudarymas buvo atliktas MicrosoftExcel kompiuterinės programos pagalba. Buvo apskaičiuoti skirtingų duomenų dažniai, procentinė išraiška, sumos, vidurkiai, standartinis nuokrypis (neskaičiuotas tik kai imtį sudarė <3 atvejų) ir ryšys tarp kai kurių duomenų koreliacijos koeficiento pavidalu. Koreliacijos koeficiento reikšmė vertinta pagal jo reikšmių skalę:

Koreliacijos koeficiento reikšmių skalė labai

stiprus stiprus vidutinis silpnas

labai silpnas

nėra ryšio

labai

silpnas silpnas vidutinis stiprus

24 3. REZULTATAI

Tyrimo metu buvo ištirta 40 šunų ir kačių ilgųjų kaulų lūžių atvejų, tačiau viso tirti 38 gyvūnai, kadangi 2-iems buvo nustatyti abiejų priekinių galūnių lūžiai, kurie buvo tiriami kaip atskiri atvejai. Iš visų gyvūnų n=22 (57,9 proc.) buvo šunys ir n=16 (42,1 proc.) katės. Tarp tiriamųjų gyvūnų pagal lytį n=20 (52,63 proc.) patinų ir n=18 (47,37 proc.) patelių, pagal amžių n=18 (47,37 proc.) gyvūnų iki 1 metų amžiaus, n=16 (42,11 proc.) amžiuje nuo 1 iki 3 metų ir n=4 (10,53 proc.) vyresni nei 3 metų gyvūnai (5 pav.).

5 pav. Tiriamųjų gyvūnų pasiskirstymas pagal rūšį, lytį ir amžiaus grupes.

Šunys ir katės atskirai suskirstyti pagal veislę ir svorį (kadangi šunų ir kačių svorio grupės bei veislės skiriasi) bei taip pat pagal amžių ir lytį. Šie duomenys pavaizduoti 6 ir 7 paveikslų grafikuose.

6 pav. Šunų pasiskirstymas pagal lytį, amžiaus ir svorio grupes. 0 5 10 15 20 25

šunys katės patinai patelės <1 m. 1-3 m. 3< m.

Rūšis Lytis Amžiaus grupės

G yv ūnų sk ai či us 0 2 4 6 8 10 12 14 patinai patelės <1 m. 1-3 m. 3< m. <5 kg 5-15 kg 16-25 kg 25< kg

Lytis Amžiaus grupės Svorio grupės

25 Šunų tarpe patinų ir patelių buvo vienodas skaičius - po n=11 (po 50 proc.). Pagal amžių n=12 (54,55 roc.) iki 1 metų amžaus, n=8 (36,36 proc.) nuo 1 iki 3 metų amžiaus ir n=2 (9,09 proc.) virš 3 metų amžiaus. Atsižvelgiant į svorį n=7 (31,82 proc.) šunys iki 5 kg, taip pat n=7 (31,82 proc.) nuo 5 iki 15 kg, n=3 (13,64 proc.) nuo 16 iki 25 kg svorio ir n=5 (22,73 proc.) virš 25 kg.

7 pav. Kačių pasiskirstymas pagal lytį, amžiaus ir svorio grupes.

Kačių tarpe patinų n=9 (56,25 proc.), o patelių n=7 (43,75 proc.). Kačių iki 1 metų amžiaus n=6 (37,5 proc.), tarpe tarp 1 ir 3 metų n=8 (50 proc.) ir n=2 (12,5 proc.) virš 3 metų amžiaus. Pagal svorį n=2 (12,5 proc.) priklausė grupei iki 2 kg, n=10 (62,5 proc.) tarp 2 ir 4 kg svorio ir n=4 (25 proc.) daugiau nei 4 kg.

Pagal veisles tarp šunų buvo po n=2 (9,09 proc.) vokiečių aviganiai, toiterjerai ir rusų toiterjerai, taip pat po n=1 (4,55 proc.) - pomeranų špicas, mopsas, rotveileris, vengrų vižlas, bokseris, Jorkšyro terjeras, levretė, labradoras, Džeko Raselo terjeras ir Berno zenenhundas ir n=6 (27,27 proc.) mišrūnai.

8 pav. Šunų veislių dažnis tiriamuosiuose atvejuose. 0 2 4 6 8 10 12 patinai patelės <1 m. 1-3 m. 3< m. <2 kg 2-4 kg 4< kg Lytis Amžiaus grupės Svorio grupės

26 Tarp kačių po n=1 (6,25 proc.) britų trumpaplaukė, abisinijos, siamų ir sfinksas bei n=12 (75 proc.) mišrūnų.

9 pav. Kačių veislių dažnis tiriamuosiuose atvejuose.

Visais atvejais lūžiai buvo trauminės kilmės, kurių priežastys buvo tokios: n=10 (25 proc.) nutrenkė automobilis, n=12 (30 proc.) nukrito iš namo lango ar balkono, n=5 (12,5 proc.) nušoko ar nukrito nuo nedidelio aukščio (iš šeimininko rankų, nuo baldų, dviračio, iš automobilio), n=3 (7,5 proc.) sužalojo žmogus ar kitas gyvūnas (1 atveju užpuolė didelis šuo), n=6 (15 proc.) atvejais priežastis nežinoma bei po n=1 (po 2,5 proc.) atvejį, priskirta kitokioms priežastims - koja užstrigo voljero grotose, pakišo leteną po dirbančia žoliapjove, užkrito sunkus puodo dangtis, buvo antriniu būdu gydytas nesugijęs lūžis.

10 pav. Šunų ir kačių ilgųjų kaulų lūžių priežasčių dažnis.

0 2 4 6 8 10 12 14 Mišrūnas Sfinksas Siamų Abisinijos Britų trumpaplaukė Gyvūnų skaičius 0 2 4 6 8 10 12 Kita Sužalojo žmogus/kitas gyvūnas Nežinoma Nušoko/nukrito iš nedidelio aukščio Iškrito pro langą/balkoną Nutrenkė automobilis

27 Apskaičiuotas santykis tarp traumų kilmės ir gyvūnų rūšies, amžiaus, lyties bei svorio pateiktas 2 ir 3 lentelėse. Šunų tarpe n=6 (27,27 proc. visų atvejų tarp šunų) traumų atvejai buvo dėl autoįvykio. Dėl smūgio nuo automobilio nukentėjo n=2 šunys ir n=4 kalės, iš jų n=3 iki 1 metų amžiaus ir n=3 1-3 metų amžiaus. Pagal svorį autotraumos pasekmėje lūžiai buvo nustatyti n=2 5-15 kg, n=2 16-25 kg ir n=2 virš 25 kg sveriantiems šunims. Pagal veislę po automobilio ratais pakliuvę buvo rotveileris, labradoras, Džeko Raselo terjeras, vokiečių aviganis ir 2 mišrūnai.

Lūžių priežastimi šuolis ar nukritimas iš nedidelio aukščio buvo n=5 (22,73 proc.) atvejais. Jų tarpe lūžiai diagnozuoti n=2 patinams ir n=3 patelėms, iš kurių n=4 buvo iki 1 metų amžiaus ir n=1 vyresnis nei 3 metai. Pagal svorį n=3 šunys buvo iki 5 kg, n=1 5-15 kg ir n=1 16-25 kg svorio grupėse. Ši lūžių etiologija buvo pas pomeranų špicą, toiterjerą, bokserį, Jorkšyro terjerą ir mišrūną.

Traumos kilmė n=6 (27,27 proc.) atvejais buvo nežinoma. Lūžiai buvo pas abi lytis vienodai po n=3 atvejus, iš jų n=4 šunys buvo iki metų amžiaus ir po n=1 1-3 ir virš 3 metų amžiaus bei pagal svorį n=3 priklausė iki 5 kg, n=2 5-15 kg ir n=1 virš 25 kg svorio grupėms. Nežinoma kaulo lūžio priežastis buvo pas mopsą, mišrūną, levretę, toiterjerą ir rusų toiterjerą bei Berno zenenhundą.

Dėl žmogaus ar kito gyvūno kaltės buvo sužeisti n=2 (9,09 proc.) šunys - abu patinai. Abiem atvejais šunys buvo 1-3 metų amžiaus, svėrė tarp 5 ir 15 kg ir buvo mišrūnais.

Dar n=3 (13,64 proc.) atvejų traumos kilmė buvo kitokia - koja įstrigo voljero grotose, letena įkliuvo po veikiančia žoliapjove ir vienu atveju buvo gydomas senas nesugijęs lūžis (kilmė nežinoma). Šiais atvejais pacientais buvo n=2 šunys ir n=1 kalė, tarp jų n=1 iki metų ir n=2 1-3 metų amžiaus bei n=1 svėrė iki 5 kg ir n=2 virš 25 kg. Pagal veisles gydyti buvo vokiečių aviganis, vengrų vižlas ir rusų toiterjeras.

Tarp šunų nebuvo nei vieno atvejo, kad kaulų lūžis būtų nukritimo iš namo lango ar balkono pasekmė.

2 lentelė. Kaulų lūžių priežasčių pasiskirstymas pagal šunų lytį, amžių ir svorį.

Etiologija

Šunų duomenys

Lytis Amžius, m. Svoris, kg

patinai patelės <1 1-3 3< <5 5-15 16-25 25<

Nutrenkė automobilis 2 4 3 3 0 0 2 2 2

Iškrito pro langą/balkoną 0 0 0 0 0 0 0 0 0

Nukrito/nušoko iš nedidelio aukščio 2 3 4 0 1 3 1 1 0

Nežinoma 3 3 4 1 1 3 2 0 0

Sužalojo žmogus/kitas gyvūnas 2 0 0 2 0 0 2 0 0

28 Tarp kačių dėl automobilio nukentėjo n=4 (25 proc. visų kačių atvejų) gyvūnai - tarp jų n=1 patinas ir n=3 patelės. Tarp autotraumą gavusių kačių n=1 buvo iki metų amžiaus ir n=3 tarp 1 ir 3 metų amžiaus bei visos n=4 katės svėrė tarp 2 ir 4 kg. Visais atvejais gyvūnai buvo mišrūnai.

Ilgųjų kaulų lūžiai diagnozuoti n=10 (62,5 proc.) kačių, nukritusių iš namo lango ar balkono (2 atvejais vienam gyvūnui diagnozuoti 2 lūžiai). Jų tarpe n=6 katinai ir n=4 katės, iš jų n=3 iki 1 metų, n=5 tarp 1 ir 3 metų ir n=2 virš 3 metų amžiaus. Pagal svorį n=6 katės priklausė 2-4 ir n=4 virš 4 kg grupėms. Tarp šių kačių buvo n=6 mišrūnai ir n=4 veislinės - britų trumpaplaukė, abisinijos, siamų ir sfinksas.

Dėl žmogaus kaltės (nepastebėjęs netyčiomis įspyrė) sužalotas buvo n=1 (6,25 proc.) iki metų amžiaus kačiukas - patinas, mišrūnas, sveriantis iki 2 kg.

Taip pat n=1 (6,25 proc.) iki 1 metų amžiaus kačiukui, kuris taip pat buvo iki 2 kg sveriantis mišrūnas, patinas lūžio priežastimi buvo kitoks įvykis - ant jo užkrito šeimininkei iš rankų iškritęs sunkus puodo dangtis.

Nei vienai katei ilgųjų kaulų lūžių priežastimi nebuvo nukritimas ar nušokimas nuo baldų ar šeimininko rankų ir taip pat nebuvo nei vieno nežinomos priežasties atvejo.

3 lentelė. Kaulų lūžių priežasčių pasiskirstymas pagal kačių lytį, amžių ir svorį.

Etiologija

Kačių duomenys

Lytis Amžius, m. Svoris, kg

patinai patelės <1 1-3 3< <2 2-4 4<

Nutrenkė automobilis 1 3 1 3 0 0 4 0

Iškrito pro langą/balkoną 6 4 3 5 2 0 6 4

Nukrito/nušoko iš nedidelio aukščio 0 0 0 0 0 0 0 0

Nežinoma 0 0 0 0 0 0 0 0

Sužalojo žmogus/kitas gyvūnas 1 0 1 0 0 1 0 0

Kita 1 0 1 0 0 1 0 0

29 Nagrinėjant lūžius smulkiau pagal AO Vet klasifikaciją galima išskirti tokį bendrą lūžių pasiskirtymą, kuris atvaizduotas 4-oje lentelėje.

4 lentelė. Lūžių rūšys tiriamuosiuose atvejuose pagal AO Vet klasifikaciją. Lūžio vieta ir

sudėtingumas

1 (petikaulis) 2 (dilbio kaulai) MC (plaštaka) 3 (šlaunikaulis) 4 (blauzdikaulis)

1* 2 3 1 2 3 1 2 3 1 2 3 1 2 3 A1 - - - 2 - - - - 1 3 - - - A2 - - - - 4 7 - - - - 1 1 - 4 - A3 - 1 - - - 1 - - 1 - - 3 - B1 - - 1 - - - - B2 - - - - B3 - - - 1 - - 1 - - - - C1 - - - 1 - - - - C2 - - 3 - - - 1 1 - 1 - C3 - - - -

(*po kaulų pavadinimais skaičiai atitinka: 1 - proksimalinė epifizė, 2 - diafizė, 3 - distalinė epifizė)

Tarp šunų petikaulio lūžiai diagnozuoti n=3 (13,64 proc. visų atvejų tarp šunų) gyvūnams, iš kurių n=1 patinas ir n=2 patelės, visi n=3 iki 1 metų amžiaus, sveriantys po n=1 atvejį - iki 5, 5-15 ir 16-25 kg. Tarp šių šunų buvo n=1 toiterjeras, n=1 rotveileris ir n=1 mišrūnas.

Dilbio kaulų lūžių atvejų šunų tarpe buvo n=8 (36,36 proc.), abiejų lyčių buvo po n=4 atvejus, n=6 gyvūnai buvo iki metų amžiaus ir n=2 tarp 1 ir 3 metų amžiaus. Iki 5 kg sveriančių šunų buvo n=6 ir po n=1 5-15 ir 16-25 kg svorio intervale. Dilbio kaulai lūžo pomeranų špicui, 2 rusų toiterjeras ir 1 paprastam toiterjerui, Jorkšyro terjerui, labradorui, mopsui ir vokiečių aviganiui.

Plaštakos kaulai buvo lūžę n=1 (4,55 proc.) šuniui - 2 metų amžiaus, 26,8 kg sveriančiam vengrų vižlų veislės patinui.

Šlaunikaulio lūžis šunims diagnozuotas n=6 (27,27 proc.) atvejais, iš jų buvo n=2 šunys ir n=4 kalės. Tarp šių šunų n=1 buvo jaunesnis nei 1 metai, n=4 1-3 metų tarpe ir n=1 vyresnis nei 3 metai. Iš šių atvejų n=4 šunys priklausė 5-15 kg, n=1 16-25 ir n=1 virš 25 kg svorio grupei. Tarp šių šunų buvo Džeko Raselo terjeras, vokiečių aviganis ir 4 mišrūnai.

30 11 pav. Šunų kaulų lūžių pasiskirstymas pagal jų lokalizaciją.

Katėms petikaulio lūžiai nustatyti n=2 (11,11 proc. visų atvejų pas kates) atvejais, tačiau abu kaulai lūžo n=1 katinui mišrūnui, priklausančiam tarp 1 ir 3 metų amžiaus ir virš 4 kg svorio grupėms.

Dilbio kaulų lūžiai katėms diagnozuoti n=5 (27,78 proc.) atvejais, tačiau n=2 iš jų priklausė vienai katei, taigi viso buvo n=1 patinas ir n=3 patelės. Pagal amžių n=1 buvo iki metų ir n=3 amžiuje tarp 1 ir 3 metų, n=3 katės svėrė 2-4 kg ir n=1 virš 4 kg. Tarp jų buvo britų trumpaplaukė, sfinksas ir 2 mišrūnai.

Plaštakos kaulai lūžę buvo n=1 (5,56 proc.) katei - virš 3 metų amžiaus siamų veislės patelei, svėrusiai tarp 2 ir 4 kg.

Šlaunikaulio lūžiai buvo pas n=6 (33,33 proc.) kates - n=4 patinus ir n=2 pateles. Po n=3 kates buvo iki metų ir 1-3 metų amžiaus grupėse, n=1 svėrė iki 2 kg, o kiti n=5 tarp 2 ir 4 kg. Visos n=6 katės buvo mišrūnai.

Blauzdikalio lūžių atvejų pas kates buvo n=4 (22,22 proc.). Iš jų n=3 atvejai pas katinus ir n=1 pas katę. Iš jų po n=2 buvo iki 1 ir virš 3 metų amžiaus bei n=1 buvo iki 2 kg, n=1 2-4 kg ir n=2 virš 4 kg sveriantys gyvūnai. Iš šių kačių veislinė buvo tik abisinijos, kitos - mišrūnai.

12 pav. Kačių kaulų lūžių pasiskirstymas pagal jų lokalizaciją. 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9

Petikaulis Dilbio kaulai Plaštaka Šlaunikaulis Blauzdikaulis

A tv ej ų sk ai či us 0 1 2 3 4 5 6 7

Petikaulis Dilbio kaulai Plaštaka Šlaunikaulis Blauzdikaulis

31 Tiriamuosiuose atvejuose taikyti gydymo metodai: fiksacija DCP plokštele (14 atvejų), paprasta plokštele (2 atvejais), T formos plokštele (1 atveju), Šteinmano strypu (7 atvejais), Kiršnerio viela (7 atvejais), kortikaliniais sraigtais (2 atvejais), Šteinmano strypu su ortopedine viela (3 atvejais), Kiršnerio viela su kortikaliniais sraigtais (3 atvejais), Kiuntšerio vinimi su ortopedine viela (1 atveju).

Šunims n=2 petikaulio lūžiai fiksuoti kortikaliniais sraigtais ir n=1 jų kombinacija su Kiršnerio viela. Visi šie šunys buvo iki metų amžiaus, kuriems lūžiai fiksuoti sraigtais svėrė 5-15 ir 16-25 kg tarpe, antruoju metodu - iki 5 kg. Pirmuoju metodu fiksuoti spiralinis diafizinis ir skeveldrinis distalinės dalies su abiejų gumburų atskilimu lūžiai, antruoju - T formos abiejų gumburų lūžis.

Visi dilbio kaulų lūžiai šunims fiksuoti plokštelių pagalba. DCP plokštelėmis tvirtinti n=2 diafiziniai ir n=3 distaliniai stipinkaulio lūžiai šunims iki 1 metų ir vienam 1-3 metų amžiaus, n=4 iki 5 kg ir n=1 5-15 kg svorio. Paprastomis plieno plokštelėmis fiksuoti n=2 stipinkaulio distaliniai lūžiai šunims <5 kg svorio, iki metų ir 1-3 metų amžiaus. T formos plokštelė naudota <1 amžiaus šuns, svėrusio virš 25 kg, distaliniam stipinkaulio lūžiui stabilizuoti.

III plaštakos kaulo lūžis (taip pat lūžo ir II) 2 metų, 25< kg šuniui fiksuotas DCP plokštele. Šlaunikaulio lūžiai šunims fiksuoti intrameduliniais metodais: n=2 diafiziniai skersiniai lūžiai, šunims priklausiusiems 5-15 kg ir virš 3 metų amžiaus grupėms, fiksuoti Šteinmano strypu, n=2 distaliniai epifiziniai (A tipo) šunims <1 ir 1-3 metų, svėrusiems 5-15 kg, Kiršnerio vielomis, n=2 atvejais Šteinmano strypu su ortopedine viela fiksuoti šlaunikalio diafiziniai ilgas įstrižinis ir segmentinis (C1) lūžiai 1-3 metų ir 5-15, 16-25 kg gyvūnams, Kiuntšerio vinimi su ortopedine viela fiksuotas 1-3 metų, 25< kg svorio šuns diafizės segmentinis daugybinis (C2) lūžis.

Šunų blauzdikaulio lūžiai n=3 atvejais fiksuoti DCP plokštele ir n=1 - Šteinmano strypu. Pirmuoju metodu gydyti n=2 diafiziniai ilgi įstrižiniai (A2) ir n=1 trumpas įstrižinis (A3) lūžiai <1, 1-3 ir 3< metų šunims, svėrusiems 25-25< kg. Intrameduliniu būdu fiksuotas blauzdikaulio skersinis diafiznis (A3) lūžis vyresniam nei 3 metai amžiaus, 5-15 kg šuniui.

5 lentelė. Metodų šunų ilgųjų kaulų lūžių fiksacijai panaudojimas pagal lūžių lokalizaciją.

Implantai Lūžių vieta

Petikaulis Dilbio kaulai Plaštaka Šlaunikaulis Blauzdikaulis

32 Kačių petikaulio lūžių fiksacijai naudota Kiršnerio vielos ir kortikalinių sraigtų kombinacija. Šiuo atveju du lūžiai diagnozuoti vienai 1 metų 4< kg katei, kurių vienas buvo lateralinio gumburo atskilimas (B1) ir abiejų gumburų skeveldrinis (C2) atviras lūžis.

Dilbio kaulų lūžiai tvirtinti DCP plokštelėmis. Fiksuoti buvo n=2 diafiziniai įstrižiniai (A2) ir n=3 distaliniai epifiziniai stipinkaulio (A2) lūžiai n=4 1-3 metų ir n=1 <1 metų amžiaus katėms, kurių n=4 svėrė 2-4 kg ir n=1 virš 4 kg.

Vienai 3< metų amžiaus katei, svėrusiai virš 4 kg, plaštakos III ir IV kaulų skersiniai lūžiai tvirtinti Kiršnerio vielomis.

Šlaunikaulio lūžiai katėms fiksuoti intrameduliniais metodais: n=2 diafiziniai - įstrižinis (A2) ir daugybinis skeveldrinis (B3) lūžiai - Šteinmano strypo pagalba bei n=4 distaliniai epifiziniai, kurių n=3 paprasti (A1) ir vienas abiejų gymburų (C2) - Kiršnerio vielomis. Pirmasis metodas taikytas katėms iki 1 metų amžiaus, iki 2 ir 2-4 kg svorio. Kiršnerio vielomis lūžiai fiksuoti n=3 1-3 ir vienai <1 metų katėms, kurios svėrė 2-4 kg tarpe.

Blauzdikaulio diafiziniams lūžiams tvirtinti naudoti Šteinmano strypai n=3 atvejais - paprasto įstrižinio (A2), skersinio (A3) ir segmentinio (C2) lūžių fiksacijai bei n=1 atveju naudota Šteinmano strypo ir ortopedinės vielos kombinacija ilgo įstrižinio lūžio fiksacijai. Pirmais trimis atvejais n=2 katės buvo iki metų ir n=1 virš 3 metų amžiaus ir n=2 svėrė 2-4 kg tarpe, o viena iki 2 kg. Kombinuotas metodas taikytas 1 metų katei, svėrusiai virš 4 kg.

6 lentelė. Metodų kačių ilgųjų kaulų lūžių fiksacijai panaudojimas pagal lūžių lokalizaciją.

Implantai Lūžių vieta

Petikaulis Dilbio kaulai Plaštaka Šlaunikaulis Blauzdikaulis

DCP plokštelė - 5 - - -

Šteinmano strypas - - - 2 3

Kiršnerio viela - - 1 4 -

Šteinmano strypas/viela - - - - 1

Kiršnerio viela/sraigtai 2 - - - -

33 Tyrimo metu viso stebėta 18 osteosintezės operacijų: n=1 petikaulio distalinės epifizės abiejų gumburų (C2 lūžio) fiksacija Kiršnerio viela ir kortikaliniais sraigtais, n=7 dilbio kaulų - n=3 stipinkaulio diafizinių įstrižinių (A2) lūžių fiksacija DCP plokštele ir n=4 stipinkaulio distalinės epifizės, iš kurių n=2 A2 lūžiai fiksuoti DCP, n=1 A2 lūžis paprasta ir n=1 A1 tipo lūžis T formos plokštelėmis, plaštakos 3-iojo kaulo fiksacija DCP plokštele, n=7 šlaunikaulio - n=5 diafizinių A2, A3, B3 lūžių fiksacija Šteinmano strypu, C1 lūžio fiksacija Šteinmano strypu ir ortopedine viela bei C2 fiksacija Kiuntšerio vinimi su ortopedine viela, n=2 distalinės epifizės A1 lūžių fiksacija Kiršnerio vielomis, n=2 blauzdikaulio diafizinių lūžių - A2 lūžio fiksacija DCP plokštele ir C2 - Šteinmano strypu.

Petikaulio gumburų fiksacijos operacija truko 45 min., prieiga - lateralinė, aukščiau alkūnės sąnario, santykinis chirurginio pjūvio dydis - 0,14. Stipinkaulio diafizinių lūžių fiksacijos plokštele operacijų trukmės vidurkis - 27 (±0,9) min., santykinio pjūvio dydžio vidurkis - 0,2 (±0,03) ir chirurginė prieiga visais atvejais dorsalinė. Fiksuojant stipinkaulio distalinius lūžius DCP, paprastomis ir T formos plokštelėmis operacijos vidutiniškai truko 41 (±29,6) min., santykinis pjūvio dydis vidutiniškai - 0,16 (±0,01), o prieiga visais atvejais - taip pat dorsalinė. Plaštakos III-iojo kaulo fiksacijai DCP plokštele prireikė 42 minučių, 0,05 santykinio dydžio chirurginio pjūvio dorsalinėje letenos pusėje. Šlaunikaulio diafizinių lūžių fiksacija Šteinmano strypu vidutiniškai truko 34 (±6,2) min., santykinio pjūvio vidurkis - 0,17 (±0,01). Priėjimas prie lūžio visais atvejais taikytas iš lateralinės pusės. Kombinuotais intramedulinio implanto ir vielos kilpų metodais tvirtinant šlaunikaulio

13 pav. Vidutiniška operacijos trukmė (min.), priklausomai nuo naudojamų implantų.

diafizinius lūžius operacijos trukmė vidutiniškai buvo 48 min., pjūvio dydis - 0,28 (± neskaičiuota, nes tik 2 atvejai). Prieiga taip pat lateralinė. Distaliniai šlaunikaulio lūžiai Kiršnerio vielomis vidutinškai

0 5 10 15 20 25 30 35 40 45 50

34 fiksuoti per 34 min., naudojant vidutiniškai 0,2 santykinį pjūvį (± neskaičiuota, nes tik 2 atvejai) kranialinėje galūnės pusėje, dorsaliai kelio sąnario. Blauzdikaulio diafizinių lūžių fiksacijos operacijos truko 38 min. fiksuojant Šteinmano strypu ir 33 min. - DCP plokštele. Atitinkamai santykinių chirurginių pjūvių dydis - 0,15 naudojant IM metodą ir 0,22 - plokštelę. Pirmuoju atveju lūžis pasiektas per dorsolateralinį, antruoju - per medialinį pjūvius.

14 pav. Vidutiniškas santykinis chirurginio pjūvio ilgis, priklausomai nuo naudojamų implantų. Iš visų 18 operacijų osteosintezės atlikimo metu komplikacijos iškilo n=4 (22,22 proc.) atvejais, iš kurių - n=2 sunki redukcija, n=1 netinkama redukcija ir papildomai atlikta jos korekcija bei n=1 kaulo skilimas strypo įvedimo metu. Sunki kaulo redukcija buvo fiksuojant šuns blauzdikaulio ilgą įstrižinį (A2) diafizinį lūžį DCP plokštele ir šlaunikaulio segmentinį (C1) diafizinį lūžį Šteinmano strypu su ortopedine viela. Redukcija, kuriai reikėjo korekcijos, buvo fiksuojant stipinkaulio distalinį skersinį (A1) lūžį T formos plokštele. Kaulas ėmė skilti, vedant Kiuntšerio vinį į šuns šlaunikaulį, esant diafiziniam segmentiniam (C2) lūžiui.

Lūžio gijimo laikotarpis pilnai ištirtas 36 atvejais, kadangi vienu atveju gyvūnas žuvo dėl su lūžiu nesusijusių priežasčių, 2 atvejais šeimininkas nebeatvedė gyvūno dar nepabaigus gydymui, dar 1 atveju gydymo laikotarpis nusitęsė už tyrimo pabaigos dėl komplikuoto lūžio gijimo (atmetė implantą).

Vidutiniškai visų lūžių papildomos išorinės imobilizacijos trukmė buvo 25 (±11,9) dienos, įskaičiuojant atvejus, kai imobilizacija nebuvo taikoma kaip 0 dienų, o gydomos galūnės funkcija (galūnės minimas) atsistatė vidutiniškai per 40 (±16,6) dienų.

Šunų tarpe išorinės imobilizacijos trukmė vidutiniškai buvo 23 (±11) d., o funkcijos atsistatymas - po 37 (±17,5) d., tarp kačių atitinkamai 28 (±12,5) ir 41 (±16) d. Pagal lytį patinams 26 (±12,1) ir 36 (±14,2) d. (šunų 25 ir 36 d., katinų 26 ir 37 d.), patelėms 22 (±12) ir 41 (±18,8) d. (kalių 11 ir 39 d., kačių 32 ir 46 d.). Priklausomai nuo gyvūnų amžiaus: iki metų amžiaus imobilizacijos trukmė

0 0,05 0,1 0,15 0,2 0,25

35 vidutiniškai 25 (±10,7) d. (šunų - 28, kačių - 20 d.), galūnės funkcijos atsistatymas po vidutiniškai 34 (±13) d. (šunų - 37, kačių - 29 d.), amžiuje tarp 1 ir 3 metų atitinkamai 27 (±13,1) ir 33 (±15,6) d. (šunų - 19 ir 29 d., kačių - 34 ir 47 d.), amžiuje virš 3 metų - 18 (±13,1) ir 43 (±26,6) dienų (šunų - 13 ir 44 d., kačių - 30 ir 41d.).

15 pav. Imobilizacijos (mėlyna) ir galūnės funkcijos atsistatymo (raudona) trukmė dienomis,

atsižvelgiant į gyvūnų rūšį, lytį ir amžiaus grupes.

Pagal šunų svorio grupes: iki 5 kg vidutiniškai 29 (±1,6) imobilizacijos dienos ir 40 (±3,1) dienų iki galūnės funkcijos atsistatymo, 5-15 kg atitinkamai 21 (±12,9) ir 47 (±28) dienų, 16-25 kg - 14 ir 24 d. (± neskaičiuota, nes tik 2 atvejai) bei virš 25 kg - 22 (±13,4) ir 32 (±14,7) d. Tarp kačių pagal svorį: iki 2 kg imobilizacijos trukmė vidutiniškai 13 dienų ir po 20 dienų galūnės funkcionalumo atsistatymas (± neskaičiuota), atitinkamai 2-4 kg - 29 (±10,4) ir 41 (±14,4) d., virš 4 kg - 34 (±11,9) ir 47 (±12,2) d.

16 pav. Imobilizacijos (mėlyna) ir galūnės funkcijos atsistatymo (raudona) trukmė dienomis,

atsižvelgiant į šunų ir kačių svorio grupes.

0 5 10 15 20 25 30 35 40 45 50

šunys katės patinai patelės <1 m. 1-3 m. 3< m.

Rūšis Lytis Amžiaus grupės

36 Iš tirtų gijimo laikotarpių petikaulio lūžiams papildomos imobilizacijos vidutiniškai reikėjo 32 (±12,8) dienų, o galūnės funkcija atsistatė vidutiniškai per 42 (±15) d. Atsižvelgiant į lūžio lokalizaciją ir sudėtingumą laikotarpis, kurio prireikė, kol gyvūnas vėl pradėjo remtis gydoma galūne buvo: diafizinio A tipo lūžio - 36 d., distalinio galo vidutiniškai 44 d., 39 d. B tipo ir vidutiniškai 45 d. C tipo. Dilbio kaulų imobilizacija vidutiniškai truko 31 (±2,7) d., o funkcijos atsistatymas - 44 (±8,3) d. Gydomų diafizinių A sudėtingumo lūžių laikotarpis, kol atsistatė pažeistos galūnės funkcionalumas vidutiniškai truko 45 d., o distalinių epifizinių A tipo lūžių - 44 d.

Plaštakos kaulų imobilizacija vidutiniškai truko 34 d., o funkcijos atsistatymas pastebėtas apie 42-tą (± neskaičiuota) d. (B tipo lūžio koja remtis pradėjo 40 d., o C tipo - 44 d.).

Šlaunikaulio lūžių atvejais išorinė imobilizacija taikyta tik distalinės kaulo dalies lūžiams ir truko vidutiniškai - 29 (±5,1) d. (sumuojant visus atvejus - 15 (±28,1) d.). Diafizinių lūžių gydymui išorinių įtvarų panaudota nebuvo. Atitinkamai diafizinių lūžių gydymo metu, netaikant išorinės imobilizacijos, galūnės funkcija atsistatė per vidutiniškai 25 (±39,5) d., įskaitant komplikuotą atvejį, o be jo - apie 7 (±3,7) d. (kaulinis kaliusas susiformavo apie 45 d.). Atsižvelgiant į lūžių sudėtingumą - A tipo lūžio galūne rėmėsi 7-tą dieną ir 95-tą dėl komplikuoto gijimo - vidutiniškai 51 d., B tipo jau 3-čią dieną, C tipo - apie 9-tą d. Distalinių epifizinių lūžių galūnės funkcionalumo atsistatymas įvyko vidutiniškai po 41 (±7,6) d. (A tipo - apie 40 d., C tipo - 42 d.).

Blauzdikaulio lūžiams imobilizacijos prireikė vidutiniškai 25 (±3,7) d., o galūnės funkcijai atsistatyti - 37 (±4,9) d. Blauzdikaulio gydyti tik diafiziniai lūžiai ir pagal sudėtingumą, gyvūnai remtis gydyta koja ėmė tiek A tipo, tiek C tipo lūžių atvejais vidutiniškai po 37 d.

17 pav. Vidutiniška galūnės imobilizacijos (mėlyna) ir funkcijos atsistatymo (raudona) laikotarpio

trukmė dienomis, priklausomai nuo lūžio sudėtingumo.

37 18 pav. Vidutiniška imobilizacijos (mėlyna) ir galūnės funkcionalumo atsistatymo trukmė (raudona)

dienomis, atsižvelgiant į lūžio vietą.

Lyginant atvirų ir uždarų lūžių imobilizacijos trukmę ir funkcionalumo atsistatymo laiką atitinkamai gaunami tokie vidurkiai - uždarų lūžių 24 (±11,1) ir 37 (±15,7) dienos, atvirų - 44 ir 66 (± neskaičiuota, nes tik 2 atvejai) dienos. Lyginant konkrečius atvejus, t.y. to paties gyvūno atviro ir uždaro lūžio gijimą, vienu atveju (dilbio kaulų) abiejų galūnių imobilizacija truko vienodai - 34 d., tačiau koją su gydytu uždaru lūžiu gyvūnas minti pradėjo 48-tą dieną, o su atviru - tik 65-tą. Antruoju atveju (petikaulių gumburų lūžių) galūnė su uždaru lūžiu imobilizuota įtvare buvo 27 d. ir ja minti pradėta 39-tą dieną, o su atviru lūžiu imobilizacijos prireikė 54 dienas ir galūnės funkcija atsistatė tik po 67 dienų.

Atsižvelgiant į ilgųjų kaulų lūžių gydymą kaulų gijimo laikotarpių vidurkiai apskaičiuoti atsižvelgiant į taikytą gydymo metodą, operacijos trukmę ir jos metu galimai iškilusias komplikacijas bei laikotarpio (dienomis) tarp traumos ir osteosintezės trukmę.

Tiriant pagal taikytus gydymo metodus gyvūnų pažeistų galūnių funkcijos atsistatymas vidutiniškai truko: fiksuojant plokštelėmis - 42 (±7,8) dienos (DCP - 43 d., paprasta - 44 d., T formos - 37 d.), intrameduliniais implantais - 41 (±22,1) d. (Šteinmano strypu - 41 d., Kiršnerio vielomis - 41 d.), sraigtais - 32 d., kombinuotais metodais - 39 (±22,4) d. (Šteinmano strypu su ortopedine viela - 42 d., Kiršnerio viela su sraigtais - 49 d., Kiuntšerio vinimi su ortopedine viela - 6 d.).

Lyginant galūnės išorinės imobilizacijos įtvaru trukmę ir laikotarpio trukmę, kurio reikėjo, kol gyvūnas ėmė minti gydytą galūnę, gautas koreliacijos koeficientas = 0,51 (vidutinis ryšys).

0 5 10 15 20 25 30 35 40 45 50

Petikaulis Dilbio kaulai Plaštaka Šlaunikaulis Blauzdikaulis