palyginimas Characterization of ulna and radius fractures in dogs Šunų patyrusių dilbio kaulų lūžį, traumos charakteristika,

(1)

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Šunų patyrusių dilbio kaulų lūžį,

traumos charakteristika,

palyginimas

Characterization of ulna and radius fractures in dogs

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

(2)

2

DARBAS ATLIKTAS X KATEDROJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Šunų patyrusių dilbio kaulų lūžį, traumos charakteristika, palyginimas“.

1. Yra atliktas mano paties/pačios;

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE/KLINIKOJE

(aprobacijos data) (katedros/klinikos vedėjo/jos vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas

(vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretorės (-riaus) vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS

(3)

3 TURINYS SANTRUMPOS ... 4 SANTRAUKA ... 5 SUMMARY ... 6 ĮVADAS... 7 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 9

1.1 Dilbio kaulų lūžių epidemiologija... 9

1.2. Dilbio kaulų anatomija ... 9

1.3. AO/VET klasifikavimo sistema ... 16

1.4. Dilbio kaulų lūžių diagnostika ... 18

1.5 Dilbio kaulų lūžių gydymas ... 20

1.5.1 Gydymo metodo parinkimas ... 20

1.5.1.1. Intramedulinis strypas ... 20

1.5.1.2. Dilbio kaulų mobilizacija plokštelėmis ir sraigtais ... 21

1.5.1.3 Dilbio kaulų lūžių išorinė skeletinė fiksacija ... 22

1.6. Kaulo gijimo komplikacijos ... 23

2. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODIKA ... 28

2.1. Tyrimo laikas vieta, metodai. ... 28

2.2. Tiriamųjų grupės ... 29

2.3. Paciento iki operacinis ištyrimas ... 29

2.4. Imobilizacija gipso longete ... 30

2.5. Tradicinė atviroji osteosintezė naudojant plokšteles ir sraigtus ... 30

2.6. Pooperacinio gydymo standartas ... 30

3. TYRIMO REZULTATAI ... 31

3.1. Šunų patyrusių DKL etiologija ir epidemiologija ... 31

3.1.1. Tiriamųjų kontingento apibūdinimas ... 31

3.1.2. Tiriamųjų grupės ... 39

4. DARBO REZULTATŲ APTARIMAS ... 41

IŠVADOS ... 43

LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 44

(4)

4

SANTRUMPOS

DKL – dilbio kaulų lūžis

VMC – Veterinarinės medicinos centras IM – intrameduliniai

AO - Association for the Study of Internal Fixation KPG – kapiliarų prisipildymo greitis

(5)

5

SANTRAUKA

Darbo tikslas retrospektyvaus tyrimo metu išanalizuoti šunų dilbio kaulų lūžio etiologiją, epidemiologiją, dažniausiai pasirenkamus gydymo metodus. Nustatyti pagrindinius šunų dilbio kaulų lūžių epidemiologinius rodiklius. Išanalizuoti gydymo metodus, naudotus dilbio kaulų diafizės ir metafizės lūžių atvejais. Įvertinti laiko, praėjusio nuo traumos atsiradimo iki patekimo į gydymo įstaigą, įtaką komplikacijų dažniui. Palyginti atlikto tyrimo rezultatus su kitų autorių panašių ar analogiškų tyrimų rezultatais.

Į tyrimą įtraukti pacientai, kuriems buvo užfiksuoti dilbio kaulų diafizės ir metafizės lūžiai. Duomenys surikti atgaline tvarka, remiantis įrašais ligos istorijose. Duomenų analizė atlikta naudojant

SPSS 19.0 paketą. Kiekybinių dydžių vidurkiams palyginti taikyti Stjudento ir Mann-Whitney kriterijai, o duomenų pasiskirstymui įvertinti taikytas 2_{. Duomenys laikyti statistiškai patikimais, kai}

p<0,05. Požymių tarpusavio ryšiui įvertinti naudotas Pearson koreliacijos koeficientas r.

(6)

6

SUMMARY

The aim of the work is to analyze the etiology, epidemiology and most frequently chosen treatment methods for forearm fractures in a dog by means of a retrospective research. The objectives of this work are: to analyze the concepts of epidemiology and anatomy; to determine the main epidemiological factors of forearm fractures in a dog; to analyze the treatment methods that were used in the cases of forearm diaphysis and metaphysis fractures; to evaluate the impact of the time period from injury to the arrival to medical institution on the frequency of complications; to compare the results of the research with the results of similar or analogous studies by different authors.

The research involves patients with recorded forearm diaphysis and metaphysis fractures. The was data collected in the reverse order by studying case history records. The data analysis was carried out using SPSS 19.0 software package. The comparison of quantitatve value averages was based on the Student and Mann-Whitney criteria, whereas the evaluations of data distribution were based on the application of 2. The data was considered statistically reliable when p<0,05. To evaluate the interaction between factors, Pearson’s correlation coefficient r was used.

(7)

7

ĮVADAS

Šuns skeletas ir jį sudarantys 321 kaulai vykdo tris pagrindines funkcijas: apsauginę, atraminę, metabolinę. Pirmos dvi labiausiai priklauso nuo mechaninių kaulų savybių. Kaulas yra viskoelastinė medžiaga, todėl jam būdingos šių medžiagų deformavimosi ir atsparumo savybės. Esant fiziologiniams apkrovimams, kaulai deformuojasi, bet nelūžta. Kai veikiančios jėgos viršija kaulo atsparumą, įvyksta kaulo lūžis.

Kaulo lūžis – tai kaulo vientisumo suardymas traumos pasėkoje. Kaulų vientisumas gali būti suardomas ir dėl ligos (osteomielito, medžiagų apykaitos sutrikimų) (Kocius ir kt., 2014). Kaulų lūžiai - tai viena iš dažniausių griaučių ir raumenų sistemos ligų šunims. Kaulo lūžis tai mechaninis procesas, tačiau sukeliantis biologines reakcijas, tokias kaip lūžgalių rezorbcija ir naujo kaulo formavimąsi. Ilgųjų kaulų lūžiai sutrikdo paciento homeostazę ir laiku nesuteikus pagalbos, gali grėsti sunkiomis komplikacijomis (Kocius ir kt., 2014). Šunims dilbio kaulų lūžiai dažniausiai įvyksta šokant iš didelio aukščio ar autoįvykio metu (Harasen, 2003; McCartney et al., 2010; Sumner-Smith G, 1974, Hayashi et al., 2008). Dilbio kaulų, ypač distalinės dalies lūžiai, mažų veislių šunims, sveriantiems mažiau nei 3 kilogramus, diagnozuojami dažnai, todėl kad šioje vietoje yra daug spongiozinio kaulo, o kortikalinis sluoksnis plonas (Kocius ir kt. 2014; Permattei et al., 2006; Slatter, 2003, Brianza et al., 2006). Šie distalinės dilbio dalies lūžiai sudaro iki 18 proc. visų kaulų lūžių. Kadangi stipinkaulis ir alkūnkaulis yra porinis kaulas, todėl lūžių sutvarkymas būna sudėtingas ir turintis daug komplikacijų. Komplikacijų atsiradimas priklauso nuo paciento amžiaus, kūno svorio, aktyvumo, lūžio tipo, lūžio linijos vietos ir skaičiaus, bei operacijos atlikimo (priėjimo prie kaulo technikos, lūžio fiksacijos ir t.t) (Harasen, 2003; Slatter, 2003; Denny, 2006). Dilbio kaulai gali lūžti keliose skirtingose anatominėse zonose, proksimaliniame ar distaliniame gale (epifizėse) ir per diafizę. Dilbio kaulų lūžius stabilizuoti galima imobilizuojant gipso longete arba chirurginės operacijos metu atliekant atvirąją arba uždarąją osteosintezę.

(8)

8

sukelti sunkių komplikacijų, todėl jų gydymui taikomi chirurginiai metodai turi buti saugūs, t. y. kiek galima rečiau sukeliantys jatrogeninių komplikacijų, metodiškai techniškai lyginant su kitais metodais nesudėtingi ir biomechaniškai pagristi (Čekanauskas, 2010).

Darbo tikslas:

Retrospektyvaus tyrimo metu išanalizuoti šunų dilbio kaulų lūžio etiologiją, epidemiologiją, dažniausiai pasirenkamus gydymo metodus.

Darbo uždaviniai:

1. Palyginti atlikto tyrimo rezultatus su kitų autorių panašių ar analogiškų tyrimų rezultatais 2. Nustatyti pagrindinius šunų dilbio kaulų lūžių epidemiologinius rodiklius.

3. Išanalizuoti gydymo metodus, naudotus dilbio kaulų lūžių atvejais.

4. Įvertinti laiko, praėjusio nuo traumos atsiradimo iki patekimo į gydymo įstaigą, įtaką komplikacijų dažniui.

(9)

9

1. LITERATŪROS APŽVALGA 1.1 Dilbio kaulų lūžių epidemiologija

Dilbio kaulų lūžiai sudaro apie 18 proc. tarp visų lūžių (Hayashi et al., 2008; Fossum, 2003). Proksimalinis stipinkaulio lūžis pasitaiko retai nes ši sritis gerai apsaugota fiziologinėmis struktūromis, alkūnės sąnario ir aplinkinių raumenų. Šis lūžis dažniausiai būna per fizės plokštelę ir dažniausiai pasitaiko jauniems nesubrendusiems šunims (Nunamaker). Pirmaisiais gyvenimo metais dažniausiai pasitaiko stipinkaulio diafizės lūžiai. Vyresniems šunims šie lūžiai retesni. Šie lūžiai paprastai lokalizuojasi viduriniame ir distaliniame diafizės trečdalyje (Permattei et al., 2006), todėl kad šioje srityje minkštųjų audinių supančių stipinkaulį yra mažiau, taip pat dėl mažesnės šios srities vaskuliarizacijos, bei dėl traumos biomechanikos. Distalinės stipinkaulio ir stipinkaulio ylinės ataugos (procesus styloideus radii) lūžiai taip pat dažni. Lūžiai šiame regione dažnai būna atviri, dėl mažo kiekio minkštųjų audinių apimančių distalinę kaulo dalį (Schaer, 2009). Alkūnkaulio lūžiai dažniausiai yra autoįvykių pasekmė. Alkūnkaulio gumburo lūžiai yra trijų tipų: I - lūžis per alkūnkaulio sąnarinį paviršių (incisura semilunaris), (dažniausias), II - lūžis per alkūnkaulio ataugą (olecranon), šis lūžis dažnai komplikuojasi alkūnkaulio ataugos (procesus anconaeus) lūžiu, III – rečiausias, lūžis alkūnkaulio proksimaliniame gale (Permattei et al., 2006). Pastebėtas DKL sužalojimų sezoniškumas – paprastai jie įvyksta vasara.

Traumos gali būti tiesioginės ir netiesioginės. Šunims tiesioginės traumos sukelti lūžiai yra retesni. Dažniausiai mažų veislių šunims dilbio kaulai lūžta dėl netiesioginės traumos, nusileidžiant ant ištiestos priekinės galūnės iš didesnio aukščio (pvz. iškrentant šeimininkui iš rankų, nušokant nuo kėdės), dėl didelės energijos, ir riešo padėties. Mažesnės energinės traumos metu lūžta vienas kaulas. Didesnės energijos traumos metu lūžta abu kaulai, lūžiai būna sudėtingesni, kartais atviri, dažnesnės lūžių komplikacijos. Didesnių veislių šunims dilbio kaulai dažniausiai lūžta auto įvykių metu (Permattei et al., 2006; Kocius ir kt., 2014).

1.2. Dilbio kaulų anatomija

(10)

10

jungia alkūnės sąnarį su riešo sąnariu (www.infovets.com). Abu kaulai nuo distalinio petikaulio galo nusileidžia beveik statmenai. stipinkaulis guli iš dorsomedialinės, o alkūnkaulis iš lateropalmarinės pusės. tarp jų yra tarpkaulinis tarpas – (spatium interosseum antebrachii) (Evans, 2013; Pabijanskas, 1967; Aspinall, 2004). Paveiksle Nr. 1 pavaizduota dilbio kaulų anatomija.

1 pav. Dilbio kaulų anatomija

Šaltinis: radius and ulna, Department of Anatomy, University of Bristol (2000). http://d-mis-web.ana.bris.ac.uk

Stipinkaulis – yra pagrindinis priekinės galūnės kaulas, kuriam tenka didžioji svorio apkrovos dalis, jis ilgesnis už alkūnkaulį, kuris eina paraleliai ir yra svarbus dilbio raumenims prisitvirtinti. Stipinkaulis padalintas į proksimaliniame gale esančią galvutę ir kaklelį, į kūną ir distaliniame gale esantį sąnarinį paviršių. Stipinkaulio galvutės palmariniame paviršiuje yra sąnarinis paviršius – (circumferentia articularis), kuriuo susineria su alkūnkaulių. Distalinis stipinkaulio galas lateralinėje pusėje turi sąnarinę įlanką – (incisura ulnaris radii), proksimaliniame gale turi galvutę – (capitulum

radii) su sąnarine duobele – (fovea capituli). Žemiau galvutės, dorsaliniame paviršiuje, arčiau

(11)

11

Alkūnkaulis – yra padalintas į kūną ir du galus: proksimalinį ir distalinį . Proksimaliniame gale yra alkūnkaulio atauga o distaliniame gale yra galvutė. Alkūnkaulis yra ilgiausias kaulas kūne. Proksimalinis alkūnkaulio galas turi didelę ataugą – (olecranon), kuri užsibaigia gumburu – (tuber

olecrani). Alkūnkaulio gumburas grioveliais padalytas į tris gumburėlius. Priekiniame alkūnkaulio

paviršiuje yra pusmėnulio formos įlanka su sąnarinių paviršiumi – (incisura semilunaris). Dorsaliniame įlankos krašte yra alkūninė atauga – (procesus anconaeus). (Evans, 2013; Pabijanskas, 1967).

Alkūnės sąnarys yra tipiškas sudėtinis vienaašis sąnarys, kuri sudaro trys jungiamosios bendros kapsulės. 1) petikaulio alkūnkaulio sąnarys (artic. humeroulnaris); 2) petikaulio stipinkaulio sąnarys (artic. humeroradialis); 3) artimasis stipininis alkūnkaulio sąnarys (artic. radioulnaris proximalis) (Evans, 2013; Brunnberg et al., 2005; Pabijanskas, 1967). Paveiksle Nr. 2 pavaizduotas alkūnės sąnarys

2 pav. Alkūnkaulio sąnarys

Šaltinis: normal elbow, lateral view. 2014. www.labradorclubqld.com

Riešo sąnarys yra sudėtinis vienaašis, kurį sudaro trys sąnariai: 1) riešo dilbio sąnarys (artic.

antebrahiocarpicus), 2) tarpeilinis sąnarys (artic. intracarpicus), 3) riešo – plaštakos sąnarys (artic. carpometacarpicus) (Evans, 2013; Pabijanskas, 1967; Aspinall, 2004). Paveiksle Nr. 3 pavaizduotas

(12)

12

3 pav. Riešo sąnarys

Šaltinis: Miller's Anatomy of the Dog. Left carpus, articulated , dorsal aspect. 2013. p. 136

Alkūnės sąnarys, kalbant apie judesį tarp petikaulio ir dilbio, yra paprastasis vienaašis, skridininis. Jis leidžia judesius per skersine ašį: galūnės tiesimą (extensio), kuris sudaro apie 166° kampą ir galūnės lenkimą (flexio), kuris baigiasi dilbiui atsirėmus į petikaulį ir sudarius su juo 36° kampą. Judesio apie skersinę ašį amplitudė – apie 130°. Papildomi judesiai yra pronacija ir supinacija, maždaug apie 60°, sąlygotas sąnario tarp alkūnkaulio ir stipinkaulio (Peirone et al., 2011; Brunnber, 2005). Paveiksle Nr. 4 pavaizduotas alkūnės sąnario lenkimas ir tiesimas laipsniais.

4 pav. Alkūnės sąnario lenkimas ir tiesimas laipsniais

(13)

13

Riešo sąnarys leidžia riešo tiesimą (extensor), sudarant 180°- 190° kampą ir riešo lenkimą (flexio), sudarant 20° - 30° kampą. Tad judesio aplink skersinę ašį amplitudė - 150° - 170° (Tobias, Johnston, 2013). Paveiksle Nr. 5 pavaizduota riešo sąnario lenkimas ir tiesimas laipsniais.

5 pav. Riešo sąnario lenkimas ir tiesimas laipsniais

Šaltinis: Karen M. Tobias, Spencer A. Johnston. Veterinary Surgery: Small Animal– 2-Volume Set. 2011. p. 1125

Dilbio lenkimą per alkūnės sąnarį užtikrina šie raumenys: dvigalvis peties raumuo (m. biceps

brachii), petinis raumuo (m. brachialis); peties stipininis raumuo (m. brachioradialis); ilgasis stipininis

riešo tiesiamasis raumuo (m. extensor carpi radialis longus). Dilbio tiesimą užtikrina šie raumenys: 1) trigalvis peties raumuo (m. triceps brachii); 2) alkūninis raumuo (m. anconeus) (Evans, 2013).

Riešo lenkimą užtikrinantys raumenys: Stipininis riešo lenkiamasis raumuo (m. flexor carpi

radialis), alkūninis riešo lenkiamasis raumuo (m. flexor carpi ulnaris). Riešo tiesimą užtikrinantys

raumenys: Stipininis riešo tiesiamasis raumuo (m. extensor carpi radialis), alūninis riešo tiesiamasis raumuo (m.extensor carpi ulnaris) (Evans, 2013).

(14)

14

6 pav. Ilgojo kaulo sandara

Šaltinis: (nuotrauka ir sudarymas darbo autorės)

Ilgųjų kaulų rentgenogramoje yra skiriamos kelios anatominės kaulų dalys: epifizė, metafizė, diafizė ir apofizė. (6 pav.).

Diafizė – vidurinė ilgiausia kaulo dalis, turinti kaulų čiulpų ertmę. Metafizė – akytoji kaulo

dalis, esanti tarp epifizės ir diafizės. Epifizė – ilgojo kaulo dalis, turinti savo kaulėjimo branduolį, padengta sąnarine kremzle, kuri dalyvauja sudarant sąnarį. Apofizė – kaulo dalis, susidariusi iš priedinio kaulėjimo branduolio, sudaranti įvairius kaulų gūbrius bei gumburus (Ambrozaitis, 1990; Evans, 2013).

(15)

15

(Morgan el al., 2003; Forterren, 2005 ). Paveiksle Nr. 2.2.7. pavaizduota antrinių kaulėjimo branduolių atsiradimas.

7 pav. Antrinių kaulėjimo branduolių atsiradimas

Šaltinis: Radius and ulna. Department of Anatomy, University of Bristol 2000. http://d-mis-web.ana.bris.ac.uk

Tarp diafizės ir epifizės yra kremzlinės plokštelės, kurios vadinamos metafizės augimo plokštelėmis. Didžioji ilgojo kaulo dalis išauga iš jų. Šalia augimo plokštelių, netoli epifizės kremzlės ląstelės auga ir dauginasi stulpeliais link diafizės. Kremzlės ląstelės įsiterpia į augimo plokšteles link diafizės. Jos miršta ir jų išsiliejusi intraląstelinė medžiaga sukietėja. Stipinkaulio augimą lemia proksimalinė ir distalinė epifizė. Distalinė iki 60 - 70 proc, o proksimalinė – 30 - 40 proc. viso jo ilgio. Alkūnkaulio augimą, proksimalinė epifizė – 15 proc., o distalinė – 85 proc. viso jo ilgio. Alkūnkaulio ir stipinkaulio augimas į ilgį priklauso nuo distalinių epifizių (Morgan et al., 2003; Forterren, 2005; Brunnberg, 2005).

Anatomiškai mažų veislių šunims dilbio kaulus dengia labai mažas minkštųjų audinių

(16)

16

pasireiškia augimo plokštelėse arba fizėse, ilgieji kaulai galutinai savo ilgį pasiekia šuniui sulaukus 10-12 mėnesių amžiaus.

1.3. AO/VET klasifikavimo sistema

Kiekvienas lūžis yra savotiškas ir unikalus. Ortopedinėje literatūroje egzistuoja terminas „ lūžio individualumas “ (Kocius ir kt., 2014). Tačiau lūžių įvairovėje yra daug bendrybių, kurių žinojimas leidžia lengviau suprasti lūžių diagnostikos ir gydymo principus. Todėl buvo sudaryta vieninga klasifikacijos sistema lūžiams įvardinti (AO vet klasifikavimo sistema).

Veterinarinėje medicinoje yra naudojama AO/VET klasifikacijos sistema, ji buvo sukurta tam kad informacija būtu lengvai apdorojama, prieinama ir suprantama visiems. Tai vieninga sistema, kurioje skaičiais ir raidėmis nurodoma lūžio lokalizacija ir morfologija. Lūžių lokalizacija ilgiesiems kaulams: (1 - petikaulis, 2 - alkūnkaulis/stipinkaulis, 3 - šlaunikaulis, 4 - blauzdikaulis/šeivikaulis). Ir dalijant kiekvieną kaulą į (1 - proksimalinę, 2 - diafizės ir 3 - distalinę zonas). Proksimalinio ir distalinio segmento ribos nustatomos brėžiant kvadratą, kurio kraštinės ilgis yra lygus plačiausiai epifizės daliai (Kocius ir kt., 2014; Permattei et al., 2006; Johnson, Thieme, 2005).

Proksimalinio ir distalinio segmento lūžiai gali būti nesąnariniai (A tipo), arba sąnariniai. Sąnariniai lūžiai gali būti dalinai sąnariniai (B tipo), arba pilnai sąnariniai (C tipo). (A tipo) ekstrasąnarinis lūžius - sąnarinis paviršius nėra lūžęs, bet atskirtas iš diafizės. Tai paprastai vadinami metafizės lūžiai. (B tipo) dalinis sąnarių lūžius - tik dalis sąnario atlūžę, o likusi dalis prisitvirtinusi prie diafizės. (C tipo) pilnuas sąnarių lūžius - sąnario paviršius visiškai atsiskiria nuo diafizės (Kocius ir kt., 2014; Permattei et al., 2006; Johnson, Thieme, 2005).

Paveiksle Nr. 8 pavaizduota dilbio kaulų proksimalinio ir distalinio segmento lūžiai.

8 pav. Proksimalinio ir distalinio segmento lūžiai. Kairėje – A tipo, viduryje – B tipo, dešinėje – C tipo lūžis.

(17)

17

Pagal lūžio sunkumą diafizės lūžiai klasifikuojami: (A - paprastas, B - pleištinis, C - sudėtinis) lūžis. Paveiksle Nr. 9 pavaizduota diafizės lūžių tipai.

9 pav. Diafizės lūžių tipai. A - paprastas, B - pleištinis, C – sudėtinis

Šaltinis: Permattei, et al. Diaphyseal fracture types. Handbook of Small Animal Orthopedics and Fracture Repair. 2006. P. 26

Kiekvienas tipas toliau skirstomas į laipsnius pagal lūžio sukėlusios energijos kiekį (nuo A1 iki C3). Lengviausi mažos energijos lūžiai žymimi raide A1. Kuo sudėtingesni lūžis tuo jam sukelti buvo panaudota didesnė energija, taip pats sunkiausias lūžio tipas yra C3. Lentelėje 2.3.1. pavaizduota AO vet klasifikavimo sistema (Kocius ir kt., 2014; Permattei et al., 2006; Johnson, Thieme, 2005).

Lentelėje Nr. 1 pavaizduota ilgųjų kaulų AO/VET klasifikavimo sistema. 1 lentelė. AO/VET klasifikavimo sistema

Lokalizacija Lūžio morfologija

Kaulas 1 2 3 4 Segmentas 1 2 3 Tipas A B C Grupė A1 A2....C3

4 ilgieji kaulai 3 segmentai 3 tipai 3 gpupės

Šaltinis: Permattei, et al. The AO/VET alphanumeric morphological fracture classification system. Handbook of Small Animal Orthopedics and Fracture Repair. 2006. P. 26.

Visi ilgieji kaulai suskirstyti į tris segmentus. Kiekvieno kaulo segmento lūžis suskirstytas į tris tipus ir tris grupes.

(18)

18

1.4. Dilbio kaulų lūžių diagnostika

Dilbio kaulų lūžiai diagnozuojami remiantis klinikiniais simptomais ir rentgeno nuotraukomis. Esant dislokuotiems lūžiams, paprastai matoma dilbio dislokacija ir sutinimas. Traumuotoje galūnėje galimi kraujotakos ir inervacijos sutrikimai.

Norint patvirtinti diagnozę, nustatyti tikslų lūžio tipą, būtina teisingai padaryti dviejų krypčių rentgeno nuotraukas, apimant alkūnės ir riešo sąnarius (Sutkevičius, 2008).

Paveiksle Nr. 10 pateikta taisyklinga rentgenologinio tyrimo schema.

10 pav. Taisyklinga rentgenologinio tyrimo schema.

Šaltinis: Ayers S. Small animal radiographic techniques and positioning. 2012. p. 94 – 95.

Rentgeno nuotrauka parodys: lūžio vietą, lūžio tipą, ar apimtas sąnarys, minkštųjų audinių pokyčius (Anderson, 2011).

1. Šoninė projekcija: gyvūnas paguldomas ant šono taip, kad traumuota koja būtų apačioje. Po

(19)

19

atgal ir prispaudžiama prie kūno ir pririšama. Rentgeno spinduliai nukreipiami vertikaliai žemyn per stipinkaulį ir alkūnkaulį į rentgeno filmą (Sutkevičius, 2008; Ayers, 2012). Paveiksle Nr. 11 pateikta šoninė projekcija.

11 pav. Šoninė projekcija

Šaltinis: (nuotrauka darbo autorės)

2. Kraniokaudalinė projekcija: gyvūnas paguldomas ant krūtinės ir pilvo. Po tiriama koja

dedama kasetė. Rentgeno spinduliai nukreipiami vertikaliai žemyn per stipinkaulį ir alkūnkaulį į rentgeno filmą (Sutkevičius, 2008; Ayers, 2012). Paveiksle Nr. 12 pateikta kraniokaudalinė projekcija.

12 pav. Kraniokaudalinė projekcija

Šaltinis: (nuotrauka darbo autorės).

(20)

20

1.5 Dilbio kaulų lūžių gydymas 1.5.1 Gydymo metodo parinkimas

Dilbio kaulų gydymo tikslas, atstatyti lūžgalius į anatominę poziciją, išvengti kraujotakos, nervų pažeidimų, jatrogeninių komplikacijų. DKL gydomi ambulatoriškai arba chirurgiškai atliekant atvirąją arba uždarąją repoziciją.

DKL gali būti gydomi ambulatoriškai. Tinkamai atstatytiems paprastiems lūžiams gali būti naudojamas tvarstis . Tvarstis uždedamas taip kad imobilizuotu riešo ir alkūnės sąnarius. Uždedant tvarstį galūnė turi būti lengvai sulenkiama per riešo sąnarį ir varus pozicijoje. Dažniau naudojamas longetės tipo tvarstis, jis mažiau stabilizuoja lūžgalius, nei pilnas cilindrinis įtvaras, bet jis dažniau naudojamas dėl to, kad yra lengviau pakeičiamas ir sukelia mažiau komplikacijų nei cilindrinis įtvaras. Įmobilizacija tęsiama8 – 10 savaičių (Fossum et al., 2007; Permattei, 2006).

Diagnozavus proksimalinius, diafizės ar distalinius dilbio kaulų lūžius dažniausiai atliekama operacija. Sprendimas atlikti uždarąją ar atvirąją repoziciją priklauso nuo lūžio sudėtingumo, tipo, gretutinės patologijos. Paprastiems ar skeveldriniams lūžiams su dideliais fragmentais, kurie gali būti anatomiškai rekonstruoti į vieną struktūrą, galima taikyti atvirąją repoziciją ir išorinę ar vidinę stabilizaciją arba šių technikų derinį. Sunkus skeveldriniai lūžiai, kurie negali būti visiškai rekonstruoti, yra gydomi uždarąja repozicija ir išorine fiksacija arba atvirąja repozicija ir transplantato panaudojimu. Ar lūžis atviras ar uždaras yra mažiau svarbu, svarbiau ar lūžis gali būti pilnai anatomiškai rekonstruotas. Sprendimas taikyti uždarąją ar atvirąją repoziciją, bei vidinę ar išorinę fiksaciją turėtų būti prieinamas atsižvelgiant į kiekvieną atvejį individualiai (Fossum et al., 2007).

Mokslinėje literatūroje radome keletą skirtingų gydymo metodų, taikomų dilbio kaulų lūžiams gydyti.

1.5.1.1. Intramedulinis strypas

(21)

21

IM strypas gali būti naudojamas alkūnkaulio lūžiams. Stabilizuoti paprastą lūžį. IM strypas turi būti įvedamas į medularinį kanalą iš proksimalinio alkūnkaulio galo pro olecranon ir antigradiškai pravedamas pro lūžio liniją. Iškart, kai lūžis yra atstatomas, IM strypas turi būti pravedamas kaip galima distaliau nepažeidžiant kaulo žievės. IM strypas yra nukerpamas kaip galima arčiau odos ties proksimaliniu alkūnkaulio galu (Fossum et al., 2007).

1.5.1.2. Dilbio kaulų mobilizacija plokštelėmis ir sraigtais

Atvira repozicija ir fiksacija sraigtais ir kaulinėmis plokštelėmis yra dažniausiai naudojamas metodas gydant DKL. Plokštelė dažniausiai dedama ant kranialinio stipinkaulio paviršiaus, kuris yra platus ir lygus. Paveiksle Nr. 13 pavaizduota chirurginė technika naudojant plokšteles ir sraigtus.

13 pav. Imobilizacija kauline plokštele ir sraigtais

Šaltinis: (nuotrauka darbo autorės)

(22)

22

Ilgi įstrižiniai ir spiraliniai lūžiai turi būti rekonstruoti ir lūžgalių linijos suspaustos naudojant pritraukiamuosius varžtus, tai vadinama plaukiojančio varžto fiksacijos technika. Ji pagrįsta tuo, kad suartina lūžusius fragmentus beveik nepalikdama tarpo. Naudojami varžtai, kurių galuose prie galvutės nėra sriegio ir toje vietoje gręžimo skylė padaroma platesnė tam, kad, sukant varžtą, sriegis, esantis varžto priekyje, sutrauktų lūžgalius, nepalikdamas tarpo. Skeveldriniai lūžiai, kurie negali būti rekonstruoti, gali būti gydomi pašalinant smulkius fragmentus, atstatant galūnės ilgį ir lūžgalius sutvirtinant atramine plokštele. Jeigu atliekama atvira repozicija, turėtų būti apsvarstoma ir transplantato panaudojimas, siekiant pagreitinti ir pagerinti kaulo gijimą (Fossum et al., 2007; Permattei, 2006; Denny, 2000).

Kaulinių plokštelių išėmimo laikas nurodytas lentelėje Nr. 2 2 lentelė. Kaulinių plokštelių išėmimo laikas.

Gyvūno amžius Fiksacija kaulinėmis plokštelėmis

Iki 3 mėnesių 4 savaitės

3 – 6 mėnesiai 2-3 mėnesiai

6 – 12 mėnesiai 3 -5 mėnesiai

Vyresni nei 1 metai 5 – mėnesiai ar 1- metai

Šaltinis: Permattei, et al. Rate of union in terms of clinical union. Handbook of Small Animal Orthopedics and Fracture Repair. 2006. P. 37

Kaip matyti iš lentelės kuo vyresnis gyvūnas tuo fiksacija kaulinėmis plokštelėmis turi būti ilgesnė.

1.5.1.3 Dilbio kaulų lūžių išorinė skeletinė fiksacija

Tai kaulo fiksacijos būdas, kai konstrukcija yra už galūnės ribų. Išorinė fiksacija naudojama esant: atviriems, daugiaskeveldriniams, infekuotiems, nesuaugusiems lūžiams, ar lūžiams su kaulo defektu.

(23)

23

I tipo rėmuose naudojami sraigtai kurie fiksuojami rėme tik vienoje pusėje. Gali būti naudojamas unilateralinis vienos arba bilateralinis dviejų plokštumų rėmas. Šis fiksacijos būdas leidžia išvengti stambiųjų raumenų penetracijos sraigtais. Fiksacijos sraigtai dažniausiai sukami per kraniomedialinį ir kraniolateralinį stipinkaulio paviršių. Tačiau šis būdas užtikrina silpnesnę fiksaciją.

II tipo rėmai užtikrina stipresnę fiksaciją nei I tipo rėmai. Tačiau neišvengiama penetracija sraigtais per stambiuosius dilbio raumenis.. Šio tipo fiksacijai naudojami bilateraliniai vienos plokštumos rėmai bei sraigtai kurie fiksuojami abiejuose rėmo pusėse. Proksimaliai ir diastaliai esantys sraigtai vedami per metafizes, o centriniai sraigtai vedami 1 – 2 cm nuo lūžgalių kraštų.

III tipo rėmai dilbio lūžiams gydyti nenaudojami. Šio tipo fiksacijai naudojami bilateraliniai biplokštuminiai rėmai, jie pasižymi stipriausia fiksacija (Fossum, 2007).

1.6. Kaulo gijimo komplikacijos

Ortopedo chirurgo siekiamybė yra sugyja lūžiai ir atsistačiusi galūnės normali funkcija. Tačiau visą laiką pasitaiko ir pasitaikys gijimo komplikacijų. Todėl, kad visi individai yra skirtingi, didelė lūžių įvairovė ir sunku pasiekti idealias lūžio gijimo sąlygas (Houlton, 2006).

Lentelėje Nr. 3 pavaizduota dilbio kaulų lūžių ūmios, poūmės ir vėlyvosios komplikacijos. 3 lentelė. Dilbio kaulų lūžių komplikacijos

Lūžių komplikacijos Ūmios

Kraujagyslių sužalojimas Nervo pažeidimas

Raumenų guolio sindromas Haemarthrosis

Infekcija

Dujinė gangrena

Poūmės

Minkštųjų audinių trofikos sutrikimai

Nervų suspaudimo sindromai

Vėlyvos Netaisyklingas suaugimas Užsitęsiąs gijimas Nesuaugimas Pseudoartrozė Raumenų kontraktūra Su lūžiu asocijuota sarkoma

(24)

24

Komplikacijos skirstomos į ankstyvas ir vėlyvas.

 Ankstyvos komplikacijos

Nervų pažeidimai – dažniausiai pasitaiko alkūnės lūžių atvejais. Esant uždariems lūžiams nervai pažeidžiami retai, nervų pažeidimai dažniausiai pasitaiko esant atviriems lūžiams.

Kraujagyslių sužalojimai – alkūnės lūžių atvejais galimi magistralinių arterijų sužalojimai. Arterija gali būti nupjauta, nuplėšta, suspausta.

Raumenų guolio sindromas – kraujavimas, edema, uždegimas gali padidinti viename iš maumenų guolių, to pasėkoje vystosi raumenų išemija.

Haemarthrosis – vamzdinių kaulų metafizės lūžiai gali sukelti kraujavimą į sąnarį.

Infekcija – dažniausiai infekuojami atviri lūžiai, tačiau uždarų lūžių metu infekcija gali patekti operacijos metu per žaizdą.

Dujinė gangrena – sukelia klostridinė infekcija. Infekcijos lokalizacija užkrėsta žaizda su nekrozavusiais raumenimis, užsiūta po nepakankamo debridmento. Bakterijų toksinai sunaikina ląsteles ir sukelia audinių nekrozes, infekcijos išplitimą.

Minkštųjų audinių trofikos sutrikimai – pūslės susidaro atkėlus paviršinius odos sluoksnius. Trofiniams sutrikimams gilėjant, didėjant audinių patinimui gali išsivystyti odos ir gilesnių audinių nekrozė.

 Vėlyvos komplikacijos

Gyjant kaulų lūžiams daug veiksnių gali sukelti komplikacijas, viena iš svarbiausių ir pagrindinių ortopedui chirurgui veiksnių yra ortopedinių ir chirurginių principų pažeidimas. Jeigu chirurgas visą laiką laikysis pagrindinių principų komplikacijos pasireikš retai, tačiau tai sunku įgyvendinti gydytojo chirurgo praktikoje. Kartais komplikacijas sąlygoja nepakankamas gydytojo nurodymų laikymasis, ar net nesusikalbėjimas tarp gyvūno šeimininko ir gydytojo. Retkarčiais gyvūno aktyvumo ir charakterio ypatybės sąlygoja komplikacijas. Taip pat paciento bendra sveikatos būklė, amžius, medžiagų apykaitos ypatumai, svoris, yra svarbūs veiksniai komplikacijų atsiradimui. Labai retai komplikacija sukelia brokuoti implantai.

(25)

25

Netaisyklingas suaugimas. Kai kaulo fragmentai sugyja netaisyklingai: gali būti rotacinės galūnės deformacijos, kampinės deformacijos, galūnės sutrumpėjimas.

Ankstyvas galūnės augimo sulėtėjimas arba sustojimas įvykus lūžiui per augimo plokštelę, gali sąlygoti galūnės sutrumpėjimą, tačiau tai nelaikoma gydymo ar gijimo komplikaciją, o konkrečiai lūžio sukelta komplikacija. Netaisyklingas suaugimas gali būti skirstomas į: funkcionuojantį ir nefunkcionuojantį. Esant funkcionuojančiam blogam sugijimui galūnės funkcija yra gera tik su mažom deformacijom kurios sukelia kosmetinį defektą. Jos gali būti paliktos negydytos, išskyrus kelis atvejus pvz: parodinis šuo. Nefunkcionuojantis blogas sugijimas nustatomas tada kai yra prasta galūnės funkcija arba apkraunami sąnariai kas vėliau gali sąlygoti sutrikusią funkciją.

Netaisyklingas suaugimas gali pasireikšti dėl blogo gydymo metodo parinkimo, esant nediagnozuotam ar negydytam lūžiui, implantų sulinkimo ar atsipalaidavimo, nepakankama gydytojo patirties, bloga lūžio repozicija, dėl ankstyvo fiksacijos pašalinimo, gyvūno priežiūros rekomendacijų nesilaikymo (Houlton, 2006). Paveiksle Nr. 14 pavaizduota dilbio kaulų netaisyklingas suaugimas.

14 pav. Dilbio kaulų netaisyklingas suaugimas

Šaltinis: J. Houlton et all. Canine and felin musculoskeletal disorders. 2009, p. 306

(26)

26

Osteogeniškai potencialių lūžių nesugijimą sukelia: lūžgalių nestabilumas, ar bloga lūžgalių repozicija. Išskiriami trys tipai: hipertrofinis, lengvai hipertrofinis, oligotrofinis.

Osteogeniškai nepotencialus lūžiu nesugijimas pasireiškia esant blogai vaskuliarizacijai, infekcijai, ryškiai hiperemijai, neadekvačiai lūžio imobilizacijai, dideliam defektui tarp lūžgalių, kai panaudojamas per didelis kiekis implantų, implantų tarpusavio reakcija, neteisinga pooperacinė priežiūra, bloga pooperacinė dieta, bei medžiagų apykaitos sutrikimas.

Osteogeniškai nepotencialus lūžių sugijimas skirstomas į: distofinį nesugijimą (lūžgaliai proliferave, osteogenezė aktyvi, bet nepakankama), nekrotinį nesugijimą, atrofinis nesugijimas (lūžgaliai užapvalintais galais, jo metu osteogenezė nevyksta), nesugijimas dėl kaulo defekto (Houlton, 2006).

Paveiksle Nr. 15 pavaizduota dilbio kaulų lūžių nesugijimas.

15 pav. Dilbio kaulų lūžių nesugijimas

Šaltinis: J. Houlton et all. Canine and felin musculoskeletal disorders. 2009, p.308

(27)

27

Pseudoartrozė. Išskiriama kaip atskira nesugijusio lūžio komplikacija kai tarp lūžgalių susidaro jungiamojo ar kremzlinio audinio intarpas ir yra jaučiamas lūžgalių judėjimas per šią vietą. Priežastys tos pačios kaip nesugijusio lūžio (Houlton, 2006).

Su lūžių asocijuotos sarkomos. Tai labai reta komplikacija, kuri pasireiškia seniai sugijusio (5 metai ir daugiau) lūžio vietoje. Sarkoma beveik visais atvejais pasireiškia ilguosiuose kauluose dažniausiai šlaunikaulyje 49%, stipinkaulyje tik iki 5 %.Priežastys yra neaiškios, manoma, kad tai gali būti ne lūžio komplikacija, o lūžis tik paskatino jau esančios nediagnozuotos sarkomos vystymąsi. Taip pat manoma kad sarkomos vystymąsi gali sąlygoti lūžiui gydyti naudojami implantai (Houlton, 2006).

Raumenų kontraktūros. Atsiranda po arterijų sužalojimo, dažnai pasitaiko dilbyje (Kocius ir kt. 2014).

Nervų suspaudimo sindromas. Atsiranda dėl kaulų, sąnarių deformacijos. Pasireiškia nejautra, parestezijomis, raumenų silpnumu ir atrofija. Dažniausiai atsiranda n. ulnaris suspaudimo sindromas (Kocius ir kt. 2014).

(28)

28

2. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODIKA 2.1. Tyrimo laikas vieta, metodai.

Klinikinis tyrimas buvo atliekamas veterinarijos klinikoje Kaune, Veterinarinės medicinos centre nuo 2013 m. gegužės mėnesio iki 2014 m. rugpjūčio mėnesio. Visi tyrime dalyvavę pacientai buvo gydyti bei ambulatoriškai stebėti šioje klinikoje. Duomenys surikti atgaline tvarka, remiantis įrašais ligos istorijose. Duomenų analizė atlikta naudojant SPSS 19.0 paketą. Kiekybinių dydžių

vidurkiams palyginti taikyti Stjudento ir Mann-Whitney kriterijai, o duomenų pasiskirstymui įvertinti taikytas 2_{. Duomenys laikyti statistiškai patikimais, kai p<0,05. Požymių tarpusavio ryšiui įvertinti}

naudotas Pearson koreliacijos koeficientas r. Pacientų įtraukimo į tyrimą kriterijai:

1. Diagnozuotas proksimalinis, diafizės ar distalinis dilbio kaulų lūžis.

2. Dilbio kaulų lūžis gydytas, atliekant konservatyvias manipuliacijas ar chirurgines intervencijas bendrosios anestezijos sąlygomis.

3. Paciento amžius traumos metu nuo 1 mėnesio iki 15 metų. Pacientų neįtraukimo į tyrimą kriterijai:

1. Atviras lūžis. 2. Skeveldrinis lūžis.

3. Tos pačios rankos keleto sričių lūžiai arba drauge esantis kitos galūnės, bet kurios lokalizacijos lūžis.

4. Sunkios gretutinės ligos, galinčios turėti įtakos alkūnės sąnario funkcijai.

Iš 39 pacientų gydytu VMC, 5 neatitiko įtraukimo į tyrimą kriterijų: 2 patyrė atvirą lūžį, 1 sirgo artritu, 2 patyrė skeveldrinį lūžį. 34 pacientai atitiko kriterijus, reikalingus tiriamajam darbui.

(29)

29

2.2. Tiriamųjų grupės

Tiriamieji pacientai buvo suskirstyti į grupes pagal laiką t.y. kada buvo kreiptasi į kliniką.

 Pirmoji grupė: pacientai kurie patyrę traumą kreipėsi į VMC per pirmąsias 24 valandas.

 Antroji grupė: pacientai kurie patyrę traumą kreipėsi į VMC praėjus daugiau nei 24 valandom po traumos.

2.3. Paciento iki operacinis ištyrimas

Pacientai patyrę galūnių traumas atvydavo į VMC, čia jie konsultuojami chirurgo - traumatologo. Įvertinama paciento būklė, traumos anamnezė, traumuotos galūnės kraujotaka ir neurologinė būklė. Įvertinus kraujotaką, neurologinę būklę, odos pažeidimus, galūnė iki operacijos imobilizuojama, siekiant išvengti papildomų traumuotos galūnės judesių. Vertinant kraujotakos būklę, svarbūs duomenys: KPG, pulsas, galūnės temperatūra, skausmas.

DKL diagnozė patvirtinama rentgenologiškai. Nenuėmus longetės yra atliekama dviejų krypčių pažeistos galūnės rentgenograma. Šoninė projekcija, gyvūnas paguldomas ant šono taip, kad traumuota koja būtu apačioje, po ja dedama kasetė su rentgeno filmu. Koja turi būti ištiesta. Kraniokaudalinė projekcija, gyvūnas paguldomas ant krūtinės ir pilvo, po tiriamąja koja dedama kasetė.

Padarius dviejų krypčių traumuotos galūnės rentgenogramas galima vertinti lūžio pabudį, dislokacijos tipą.

Šunys, kuriems diagnozuotas dilbio kalų lūžis, ruošiami chirurginei operacijai bendrosios anestezijos sąlygomis.

Chirurgas, įvertinęs paciento būklę, odos pažeidimą, galūnės patinimą, paskiria operacijos laiką: operacija daroma skubiai, arba atidedama 12-24 val. Pacientui, kuriam operacija yra atidėta, galūnė yra imobilizuojama įtvaru, ar gipso longete. Iki operacijos pacientas yra stebimas, ar galūnė netinsta, yra skiriami analgetikai.

(30)

30

saugos reikalavimų. Pacientas buvo paguldomas ant rentgeno stalo ir užklotas apsaugine švinuota prijuoste 0,5 Pb (švino ekvivalentas).

Operacijoje dalyvavo, chirurgas ir asistentas.

Operacijos buvo atliekamos laikantis visų aseptikos ir antiseptikos reikalavimų. Sužalota galūnė buvo apskutama ir dezinfekuota antiseptiniu tirpalu.

2.4. Imobilizacija gipso longete

Atlikus tyrimus ir diagnozavus DKL, 3 pacientam buvo uždėta gipso longetė. Tinkamai atstačius lūžius, tvarstis buvo dedamas taip, kad įmobilizuotu riešo ir alkūnės sąnarius. Visiems pacientams buvo naudojamas longetės tipo tvarstis.

2.5. Tradicinė atviroji osteosintezė naudojant plokšteles ir sraigtus

Atlikus klinikinį tyrimą VMC šunims buvo diagnozuoti DKL diafizės srityje ir per metafizę. 31 pacientams buvo atliktos chirurginės operacijos, kuriose naudojamos kaulinės plokštelės ir sraigtai. Šis chirurginis metodas dažniausiai taikomas gydant dilbio kaulų diafizės ir metafizės lūžiams rekonstruoti. Plokštelė buvo dedama ant kranialinio stipinkaulio paviršiaus, kuris yra platus ir lygus, plokštelė prisukama atitinkamu skaičiumi sraigtų.

2.6. Pooperacinio gydymo standartas

Atlikus osteosintezę, pacientas 1-2 paroms guldomas stacionare. Pirmą parą po operacijos stebima bendra paciento būklė, temperatūra, skiriami analgetikai, antibiotikai Pacientas kitą parą po operacijos perrišamas, įvertinama minkštųjų audinių būklė, galima sekrecija apie kaulinę plokštelę. Esant nekomplikuotai pooperacinei eigai, antrą parą po operacijos pacientai paleidžiami namo.

(31)

31

3. TYRIMO REZULTATAI

3.1. Šunų patyrusių DKL etiologija ir epidemiologija 3.1.1. Tiriamųjų kontingento apibūdinimas

Tyrimo metu analizuoti 34 pacientai, kurie atitiko įtraukimo į tyrimą kriterijus bei gydymo stacionare istorijų retrospektyvioji duomenų analizė.

16 pav. DKL dažnis lyginat su kitais lūžiais

Šaltinis: Sudaryta autorės

DKL lyginant su visais klinikose užfiksuotais lūžiais sudarė 22,95 proc. (16 pav.).

4 lentelė. Tirtų pacientų amžius

Vidurkis ± SD ± 95 proc. PI Min. Max

Amžius metais 1,67 ± 1,43 2,15 - 1,19 0,14 6

Šaltinis: sudaryta autorės

Iš lentelės matyti, jog tirtų pacientų amžiaus vidurkis buvo 1,67 ± 1,43 metai (4 lentelė).

22,95%

77,05%

(32)

32

17 pav. Tirtų pacientų pasiskirstymas pagal amžių

Šaltinis: sudarė autorė.

Ligonių amžius svyravo nuo 0,14 iki 6 metų. Iš diagramos matoma, kad pacientai iki 2 metų amžiaus traumą patyrė dažniau nei vyresni šunys (17 pav.).

Lentelėje Nr. 5 pateikiamas pacientų pasiskirstymas pagal amžių, grupėse. Nuo 0,14 iki 3 metų ir nuo 3 iki 6 metų.

5 lentelė. Amžius metais grupėse

Amžius, metais n (proc.) p

Iki 3 metų amžiaus 24 (70,58) 0,016

Nuo 3 iki 6 metų amžiaus 10 (29,42)

Iš viso 34 (100)

Pacientai iki 3 metų amžiaus sudarė 70,58 proc. (24), tai statistiškai patikimai dažniau (p<0,05) nei nuo 3 iki 6 metų amžiaus – 29,42 proc. (10) (5 lentelė).

(33)

33

6 lentelė. Pacientų pasiskirstymas pagal lytį

Lytis n (proc.) p

Patelės 19 (55,88) 0,493

Patinai 15 (44,12)

Iš viso 34 (100,0)

Patelėms DKL buvo diagnozuoti dažniau 55,88 proc. (19) nei patinams 44,12 proc. (15). Statistiškai tai nereikšminga (p>0,05) (6 lentelė).

7 lentelė. Traumos aplinkybės

Traumos aplinkybės n (proc.)

Iškrentant iš rankų, nušokant iš didesnio aukščio 24 (70,58)

Autoįvykis 4(11,76)

Žaidžiant 6 (17,66)

Iš viso 34 (100)

Dažniausiai traumą, dėl kurios įvyksta DKL šunys patiria iškritę iš rankų, arba nušokant iš didesnio aukščio 70,58 proc. (24) visų atvejų, ir tai buvo statistiškai patikimai dažniau (p<0,05) nei, autoįvykio metu – 11,76 proc. (4) ar žaidžiant – 17,66 proc. (6) (7 lentelė).

8 lentelė. Dilbio kaulų lūžio tipas

Dislokacijos vieta n (proc.)

Diafizės vidurys 14 (41,18)

Diafizės gale 16 (47,06)

Per metafizę 4 (11,76)

Iš viso 34 (100)

(34)

34

9 lentelė. Pacientų pasiskirstymas pagal galutinį gydymo metodą

Manipuliacijos ar operacijos tipas n (proc.)

Uždara imobilizacija gipso longete 3 (8,82)

Atvira osteosintezė plokštelėmis ir sraigtais 31 (91,18)

Iš viso 34 (100)

Konservatyvus gydymo metodas DKL (gipso longetė) taikytas 8,82 proc. (3), 91,18 proc. (31) ligoniai buvo gydyti chirurgiškai (9 lentelė).

10 lentelė. Pacientų pasiskirstymas pagal lūžusią galūnę

Galūnė n (proc.)

Dešinė 20 (58,82)

Kairė 14 (41,18)

Iš viso 34 (100,0)

Tirtiems šunims dažniausiai lūždavo dešinė galūnė – 58,82 proc. (18) visų atvejų. Statistiškai tai nereikšminga (p>0.05) (10 lentelė).

11 lentelė. Pacientų laiko, trukmės parametrai

Požymis Vidurkis ± SD

Laiko nuo traumos iki stacionarizavimo vidurkis±SD, valandos

20,47 ± 45,48 Laiko nuo stacionarizavimo iki

operacijos vidurkis±SD, valandos

37,32 ± 21,24 Laiko nuo traumos iki operacijos

vidurki ± SD, valandos

58,74 ± 44,95 Gulėjimo trukmės vidurkis ± SD,

paromis

2,41± 1,07

(35)

35

valandos, gulėjimo trukmės vidurkis 2,41± 1,07 paros. Tarp gulėjimo trukmės ir laiko nuo traumos iki stacionarizavimo rasta statistiškai patikima koreliacija – koreliacijos koeficientas 0,536 (11 lentelė).

12 lentelė. Analgetikų skyrimas po operacijos

Analgetikai n (proc.)

Neskirti 0 (0)

Geriamieji 4 (12,91)

Injekciniai 27 (87,09)

Iš viso 31 (100)

Analgetikai buvo skiriami visiems tirtiems šunims. Injekciniai analgetikai (ketonal 100 mg/2

ml) skirti 87,09 proc. (27), geriamieji analgetikai (rimadyl) skirti 12,91 proc. (4) pacientams (12

lentelė).

13 lentelė. Karščiavimas po operacijos

Karščiavimas n (proc.)

Nebuvo 25 (80,64)

Subfebrilus 2 (6,45)

Febrilus 4 (12,91)

Iš viso 31 (100)

Karščiavimo po operacijos nebuvo 80,64 proc. (25) šunų, sufebrilus karščiavimas buvo 6,45 proc. (2), o febrilus karščiavimas 12,91 proc. (4) šunų (13 lentelė).

14 lentelė. Antibiotikų skyrimas

Antibiotikai n (proc.)

Neskirta 0 (0)

Skirta profilaktiškai 24 (70,58)

Skirta antibiotikoterapija 10 (29,42)

Iš viso 34 (100)

(36)

36

Antibiotikų skyrimas buvo 100 proc. 70,58 proc.(24) šuniui antibiotikai buvo skiriami profilaktiškai (antros kartos tertaciklinai) įvadinės narkozės metu, 29,42 proc.(10) pacientų skirta antibiotikoterapija dėl užsitęsusio karščiavimo, septynias paras. (antros kartos tertaciklinai) (14 lentelė). 15 lentelė. Sezoniškumas Mėnesis n (proc.) Sausis 1 (2,94) Vasaris 0 (0) Kovas 2 (5,88) Balandis 1 (2,94) Gegužė 3 (8,82) Birželis 8 (23,53) Liepa 3 (8,82) Rugpjūtis 7 (20,59) Rugsėjis 5 (14,71) Spalis 0 (0) Lapkritis 3 (8,82) Gruodis 1 (2,94) Iš viso 34 (100)

Šios traumos dažniausiai pasireiškė šiltaisiais metų mėnesiais: birželį 23,53 proc. (8), rugpjūtį 20,59 proc. (7), rugsėjį 14,71 proc. (5), gegužę, liepą, lapkritį po 8,82 proc. (3), sausį, balandį ir gruodi po 2,94 proc. (1), kova 5,88 proc. (2), o vasario ir spalio mėnesiais nebuvo užfiksuota nei vieno lūžio. Pagal metų laikus daugiausiai traumų įvyksta vasarą 52,94 proc. (18) ir tai statistiškai patikimai dažniau (p<0,05), nei rudenį 23,53 proc. (8), pavasarį 17,65 proc. (6) ar žiemą 5,88 proc. (2) (15 lentelė).

16 lentelė. Veislės įtaka DKL

Veislė n (proc.)

Toiterjeras 11 (32,36)

Jorkšyro terjeras 13 (38,24)

(37)

37 Mišrūnas 2 (5,88) Rusų žaisliukas 1 (2,94) Kinų koduotasis 1 (2,94) Ši cu 1 (2,94) Nykštukinis pudelis 1 (2,94) Vokiečių aviganis 3 (8,82) Iš viso 34 (100)

Dažniausiai DKL patyrė jorkšyro terjerų ir toiterjerų veislės šunys, atitinkamai 38,24 proc.(13) ir 32,36 proc. (11) ir tai sudarė 70,6 proc. visų tyrime dalyvavusių šunų. Vokiečių aviganiai 8,82 proc. (3), mišrūnai 5,88 proc. (2), levretė, rusų žaisliukas, kinų koduotasis, ši cu, nykštukinis pudelis, po 2,94 proc. (1) (16 lentelė).

17 lentelė. Šunų veislių grupės

Veislių grupės n (proc.) p

Mažų veislių 30 (88,24) 0,00000823

Didelių veislių 4 (11,76) -

Iš viso 34 (100) -

Mažų veislių šunys DKL patirdavo dažniau 88,24 proc. (30) ir tai statistiškai patikimai dažniau (p<0,05), nei didelių veislių šunys 11,76 proc. (4) (17 lentelė).

18 Lentelė. Tirtų pacientų svoris

Vidurkis ± SD ±95 proc. PI Min Max

Svoris kg. 5,9 ± 9,77 9,18 - 2,62 0,7 38,00

(38)

38

18 pav. Tirtų pacientų pasiskirstymas pagal svorį

Pacientų svoris svyravo nuo 0,7 iki 38 kilogramų. Daugiausiai traumą patyrusių pacientų buvo nuo 1 iki 3 metų amžiaus 34,28 proc. (12) (18 pav.).

19 lentelėje pavaizduota tirtų pacientų svoris grupėse iki 6 kg ir nuo 6 iki 38 kg. 19 lentelė. Tirtų pacientų svoris grupėse

Svoris grupėse n (proc.) p

Iki 6 kg 27 (79,41) 0,000603

Nuo 6 iki 38 kg 7 (20,59) -

Iš viso 34 (100) -

(39)

39

19 pav. Komplikacijų dažnis

Komplikacijos po operacijos pasireiškė 17,65 proc. (6) šunim (19 pav.).

3.1.2. Tiriamųjų grupės

34 tyrime dalyvavę pacientai buvo suskirstyti į dvi grupes pagal laiką praėjusį nuo traumos patyrimo iki kreipimosi į veterinarijos kliniką.

Pirmoji grupė: pacientai kurie patyrę traumą kreipėsi į VMC per pirmąsias 24 valandas (n=28). Antroji grupė: pacientai kurie patyrę traumą kreipėsi į VMC praėjus daugiau nei 24 valandoms po traumos (n=6).

21 lentelė. Laiko tarpas, praėjęs nuo traumos patyrimo iki kreipimosi į gydymo įstaigą Laikas, praėjęs nuo traumos patyrimo iki

kreipimosi į gydymo įstaigą

Vidurkis ± SD

Laiko tarpo, praėjusio nuo traumos patyrimo iki kreipimosi į gydymo įstaigą, vidurkis, kai buvo kreipiamasi 24 valandų laikotarpiu

8,07 ± 4,16

Vidurkis, kai kreiptasi praėjus daugiau nei 24 valandoms po traumos

78,33 ±93,50

17,65%

82,35%

(40)

40

Laiko, praėjusio nuo traumos patyrimo iki kreipimosi į gydymo įstaigą, vidurkis, kai buvo kreipiamasi 24 valandų laikotarpiu 8,07 ± 4,16 valandos, tokių atvejų buvo 28 (82,35 proc.), vidurkis, kai kreiptasi praėjus daugiau nei 24 valandoms po traumos 78,33 ±93,50 valandos, tokių atvejų buvo 6 (17,65 proc.) (21 lentelė).

22 lentelė. Stacionarizavimo vidurkis grupėse.

Vidurkis ± SD ±95 proc. PI Min Max

Pirmoje grupėje gulėjimo paros 2,18 ± 0,94 2,49 - 1,79 1,00 3,00 Antroje grupėje gulėjimo paros 3,66 ± 0,82 4,32 - 3,01 3,00 5,00

Pirmoje grupėje stacionarizavimo vidurkis 2,18 ± 0,94 paros, antroje grupėje 3,66 ± 0,82 paros. Iš lentelės matome, kad pacientai kurie kreipėsi į veterinarijos kliniką praėjus daugiau nei 24 val. po traumos, klinikoje gulėjo ilgiau, nei tie kurie kreipėsi iki 24 val. po traumos (22 lentelė).

23 lentelė. Komplikacijų vidurkis po įtvaro įdėjimo ar chirurginės operacijos grupėse

Komplikacijos dažnis n (proc.) p

Pirmoje grupėje 2 (7,14) 0,0011

Antroje grupėje 4 (66,66)

(41)

41

4. DARBO REZULTATŲ APTARIMAS

Analizuojant mokslinę literatūrą buvo rasta keletas publikacijų, kuriuose buvo vertinami DKL etiologija, epidemiologija ir gydymo metodai. Tačiau daugelis studijų apima mažesnį pacientų skaičių ir nėra tokios išsamios. Trūksta kokybiškų studijų nagrinėjančiu panašias problemas, lyginančius kelis gydymo metodus, komplikacijas po traumos, vėlyvuosius gydymo rezultatus.

Medicinos literatūroje buvo aprašyti 3 chirurginiai gydymo būdai skirti dilbio kaulų diafizės, metafizės lūžiams, tačiau Lietuvoje populiariausias yra atviroji repozicija ir imobilizacija kaulinėmis plokštelėmis.

Šiame tyrime dalyvavo 34 pacientai, patyrę DKL. Šunys buvo gydyti konservatyviai, chirurgiškai, taikant plokštelę. Retrospektyviose studijose paprastai tiriamas panašus pacientų skaičius, arba mažesnis (Harasen, 2003; McCartney et al., 2014; Piras et al., 2011; Sumner-Smith, 1974; Minar, 2013, Roe et al., 2007).

Tirtų pacientų amžiaus vidurkis traumos metu buvo 1,7 ± 1,43 metų. Pacientų amžius svyravo nuo 0,14 iki 6 metų. Šunys kurių amžius buvo iki 3 metų traumą patyrė dažniau – 70,58 proc., nei šunys kurių svoris buvo didesnis nei 3 kilogramai. Mokslinės ir chirurginės literatūros duomenimis DKL dažniausiai pasitaiko jauniems šunims, vyresnio amžiaus šunims šie lūžiai diagnozuojami rečiau Jų nustatytas pacientų patyrusių DKL amžius nuo 0,4 iki 4 metų amžiaus (Harasen, 2003; McCartney et al., 2014; Piras et al., 2011), nuo 0,4 iki 2 metų. (Roe et al. 2007), nuo 0,2 iki 6,7 metų (Hayashi et al., 2008).

DKL dažniau patiria patelės. Tarp tiriamųjų pacientų patelės sudarė 55,88 proc. o patinai 44,12 proc. Kai kurie mokslininkai nurodo, kad ši trauma tarp patinų yra dažnesnė 7/4. (McCartney, 2014).

Dažniausios traumos aplinkybės buvo iškritimas iš rankų, ar nušokimas iš didesnio aukščio ir tai sudarė 70,58 proc. visų traumos aplinkybių.

Dažniau šunys susižalodavo dešinę galūnę 58,82 proc. o kairę – 41,18 proc. Kituose darbuose šis požymis nenagrinėjamas.

(42)

42

svorio vidurkis buvo 3 kilogramai (Harasen, 2003; Piras et al., 2011), 1,7 kilogramai. (McCartney, 2014), 4,8 kilogramai (Hayashi et al., 2008).

DKL būdingi mažų veislių šunims. Atliktame tyrime dauguma pacientų priklausė žaislinių veislių grupei. Daugiausiai lūžių patyrė jorkšyro terjerų 41,93 proc. ir toiterjerų 38,48 proc. veislės šunys. Mažų veislių šunys DKL patirdavo dažniau 88,24 proc. nei didelių veislių šunys 11,76 proc. Kitų autorių duomenimis DKL pasitaikydavo taip pat mažų veislių šunims (Harasen, 2003; McCartney et al., 2014; Piras et al., 2011; Sumner-Smith, 1974; Minar, 2013, Hayashi et al., 2008 ).

Dažniausiai DKL šunys patirdavo vasaros metu 52,94 proc. Kituose darbuose apie DKL sezoniškumas nenagrinėjamas.

Dažniausiai pasitaikydavo lūžio tipas diafizės gale – 47,06 proc., diafizės viduryje – 41,18 proc., lūžiai per metafizę – 11,76 proc. Kitų autorių duomenimis lūžiai per metafizę budavo dažniausi mažų veislių šunims, o didesnių veislių šunims dažniausi lūžiai diafizės viduryje. (Harasen, 2003; McCartney et al., 2014; Piras et al., 2011; Sumner-Smith, 1974; Minar, 2013).

Antibiotikų ir analgetikų skyrimas buvo 100 proc. Kituose darbuose antibiotikų ir analgetikų skyrimas nebuvo nagrinėjamas.

Laikas nuo traumos iki stacionarizavimo 20,47 ± 45,48 valandos, gulėjimo trukmės vidurkis – 2,35 ± 0,92 paros. Kituose darbuose buvo nagrinėjamas laikas nuo traumos iki stacionarizavimo 2.8±1.09 dienos. (Hayashi et al., 2008).

DKL dažnis VMC sudarė 22,95 proc. lyginant su visais lūžiais užfiksuotais klinikose. Kiti autoriai nustatė mažesni dažnį 18 proc.( Slatter, 2003; Hayashi et al., 2008).

Pacientai kurie kreipėsi į kliniką praėjus mažiau nei 24 valandom po traumos, komplikacijos pasireiškė 7,14 proc., o pacientai kurie į kliniką kreipėsi praėjus daugiau nei 24 valandom po traumos, komplikacijos pasireiškė 66,66 proc. pacientų. Kituose darbuose šis rodiklis nenagrinėjamas.

(43)

43

IŠVADOS

1. Visais tirtaisiais aspektais tyrimo duomenys iš dalies sutapo su mokslinių tyrimų skelbtais rezultatais.

2. Tirtose grupėse išsiskyrė pacientai iki 3 metų amžiaus (70,58 proc.), priklausantys žaislinių šunų grupei, sveriantys iki 6 kg (88,24 proc.), bei dažniau patelės (55,88 proc.). Tiriamieji daugiausiai patyrė traumą vasaros mėnesiais (52,94 proc.), iškritę iš rankų, arba nušokant iš didesnio aukščio (70,58 proc.). Dominavo dilbio kaulų lūžiai per diafizę (88,24 proc.), iš visų atvejų, komplikacijos pasireiškė (17,65 proc.) pacientų.

3. Lūžių gydymui (91,18 proc.) pacientams buvo taikoma tokia pati chirurginė technika: atviroji repozicija ir fiksacija kaulinėmis plokštelėmis bei sraigtais, o likusiems (8,82 proc.) pacientams gydyti buvo naudota gipso longetė.

4. Pacientai, kurie kreipėsi į veterinarijos kliniką, praėjus daugiau nei 24 val. po traumos, komplikacijų pasireiškė daugiau (66,66 proc.), nei tiems kurie kreipėsi iki 24 val. (5,88 proc.).

(44)

44

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Ambrozaitis K. Atramos judamojo aparato ligų, rentgenodiagnostika. Vilnius, 1990. P. 4 – 6. 2. Anderson K. L. Small Animal Musculoskeletal Radiology. 2011. P. 33-36.

3. Aspinall V, Cappello M. Introduction to veterinary anatomy and physiology. Edinburgh: Butterworth-Heinemann; 2004. P. 233

4. Ayers S. Small Animal Radiographic Techniques and Positioning. New York, NY: John Wiley & Sons; 2012. P. 94-95.

5. Brunnberg L., Forterre F. Elbow diseases in the dog. The North American Veterinary Conference. Florida, 2005. P. 717 – 719.

6. Čekanauskas. E. Vaikų, patyrusių dislokuotą žastikaulio viršgumburinį lūžį, gydymo metodų vertinimas. Daktaro disertacija. Kaunas, 2010. 125 p.

7. Denny H, Butterworth S. A Guide to Canine and Feline Orthopaedic Surgery. New York, NY: John Wiley & Sons; 2008. P. 384 – 423.

8. Department of Anatomy, University of Bristol, 2000. Views of the left ulna and radius. http://d-mis-web.ana.bris.ac.uk/calnet/LFbone/page3.htm1. prieiga per internet 2014.07.15.

9. Evans H. E., Lahunta de A. Miller's Anatomy of the Dog. Elsevier Health Sciences, 2013. P. 132 – 139.

10. Forterren F. Corrective osteotomies in growth disturbances in the front leg: diagnosis, therapy, prognosis. The North American Veterinary Conference. Florida, 2005. P. 733.

11. Fossum T. W. Small Animal Surgery Textbook. Mosby; 3 edition, 2007. P. 940 - 946

12. Harasen G. Common long bone fracture in small animal practice — Part 2 Veterinary Journal. Canadian, 2003. Vol. 44. Issue 6. P. 503–504

13. Harasen G. External coaptation of distal radius and ulna fractures. Veterinary Journal. Canadian, 2003. Vol. 44. Issue 12. P. 1010 – 1011.

14. Hayashi A. M., Matera J. M. Sterman F. A., Muramoto C., Cortopassi S. R.G. Evaluation of electroacupuncture in bone healing ofradius-ulna fracture in dogs. Department of Surgery of School of Veterinary Medicine , University of São Paulo,São Paulo-SP, Brazi, 2008. P. 339 – 346.

(45)

45 16. Houlton J. BSAVA manual of canine and feline musculoskeletal disorders. Gloucester

[England]: British Small Animal Veterinary Association; 2006. 306 – 315.

17. Johnson A, Houlton J, Vannini R. AO principles of fracture management in the dog and cat. Davos Platz, Switzerland: AO Pub.; 2005. P. 9-156.

18. Kocius M., Porvaneckas N, Uvarovas V., Šatkauskas I., Ryliškis S. Ortopedija – traumatologija. Vilnius, 2014. P. 4-5, 12 – 18.

19. McCartney W, Kiss K, Robertson I. Treatment of distal radial/ulnar fractures in 17 toy breed dogs. Veterinary Record. 2010;166(14):430-432.

20. Meyer-Lindenberg A. How I manage elbow incongruity. 12th ESVOT Congress. Munich, 2004. P.133

21. Minar M, Hwang Y, Park M, Kim S, Oh C, Choi S et al. Retrospective study on fractures in dogs. Journal of Biomedical Research. 2013;14(3):140-144.

22. Morgan J, Wind A, Davidson A. Hereditary bone and joint diseases in the dog. Hannover: Schlütersche; 2003.P. 1 – 13.

23. Morgan J, Wolvekamp P. An atlas of radiology of the traumatized dog & cat. London: Manson Publishing; 2004.P. 294-305

24. Muhlbauer M, Kneller S. Radiography of the Dog and Cat. New York: Wiley; 2013. 512 p. 25. Nunamaker D. M. Fractures of the radius and ulna. http://cal.vet.upenn.edu. prieiga per internet

2014.08.17.

26. Pfeil D. J. F., DeCamp C. E. The epiphyseal plate: physiology, anatomy, and trauma. Continuing Education for Veterinarians. Alaska, 2009. Vol. 31. Issue 8. P. 1 – 11.

27. Piermattei D, Flo G, Brinker W. Brinker, Piermattei, and Flo's handbook of small animal orthopedics and fracture repair. Philadelphia: W.B. Saunders; 2006.P. 26, 27, 27, 359 – 381. 28. Piras L, Cappellari F, Peirone B, Ferretti A. Treatment of fractures of the distal radius and ulna

in toy breed dogs with circular external skeletal fixation: a retrospective study. Veterinary and Comparative Orthopaedics and Traumatology. 2011; 24(3):228-235.

29. Roe S.C., Carr J., Marcellin-Little D.J. Free-form external fixators for radius and ulna fractures in small and toy breeds. Proceedings of the World Small Animal Veterinary Association. Australia, 2007.

(46)

46

31. Slatter D. Textbook of small animal surgery. Philadelphia, Pa. [u.a.]: Saunders; 2003. P. 760 – 789; 1125 – 1128.

32. SUMNER-SMITH G. A comparative investigation into the healing of fractures in miniature Poodles and mongrel dogs. Journal of Small Animal Practice. 1974; 15(5):323-328.

(47)

47

PRIEDAI

24 lentelė. Žymėjimo duomenys. Lentelėje pateikiamas požymis, žymėjimas ir jo reikšmė.

Požymis žymėjimas reikšmė

1 Veislė 1 2 3 4 5 6 7 8 9 Jorkšyro terjeras Toiterjeras Levretė Mišrūnas Rusų žaisliukas Kinų koduotasis Ši cu Nykštukinis pudelis Vokiečių aviganis 2 Lytis 1 2 Patinas Patelė

3 Gimimo data metai, mėnuo, diena

4 Gulėjimo klinikoje trukmė Paros 5 Laikas nuo traumos iki

stacionarizavimo

Valandom

6 Traumos aplinkybes 1

2 3

Iškrito iš rankų, arba nušoko iš didesnio aukščio Autoyvikis Žaidžiant 7 Lūžusi galūnė 1 2 Dešinė Kairė 8 Lūžio lokalizacija 1 2 3 Diafizes vidury, dislokuotas abu Diafizes, gale, abu, dislokuotas

Metafizė 9 Manipuliacijos ar operacijos tipas 1

2 Uždara repozicija ir imobilizacija Atvira osteosintezė plokštelėmis ir sraigtais 10 Trukmė nuo stacionarizavimo iki

operacijo Valandom 11 Svoris Kilogramais 12 Analgetikų skyrimas 0 1 2 Neskirta Injekciniai Geriamieji 13 Temperatūra po operacijos T - CO

(48)

48

Požymis žymėjimas reikšmė

15 Traumos sezoniškunas skaičiais nuo 1 iki 12

16 Amžius metais

17 Laikas nuo traumos iki operacijos valandom

18 Komplikacijos 0

1

Nebuvo Buvo 25 lentelė. Rinktų parametrų duomenys

(49)

49

(50)

50

33 35 1 37,9 2012.12.09 12 2,3 39,0 0

34 35 1 38,2 2014.05.08 5 0,9 45,0 0

28 lentelė. Tiriamųjų grupės. Lentelėje esančioje kairėje pusėse pateikta pirmos grupės parametrai, lentelėje – dešinėje pusėje, antros grupės parametrai.