Beatričė Kačėnė JAUNŲ SUAUGUSIŲJŲ SĖDIMĄ DARBĄ DIRBANČIŲ ASMENŲ, UŽSIIMANČIŲ SKIRTINGA FIZINIO AKTYVUMO VEIKLA, SUBJEKTYVIOS MIEGO KOKYBĖS IR SUVOKIAMO STRESO RYŠYS

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS Medicinos akademija

Visuomenės sveikatos fakultetas Profilaktinės medicinos katedra

Beatričė Kačėnė

JAUNŲ SUAUGUSIŲJŲ SĖDIMĄ DARBĄ DIRBANČIŲ

ASMENŲ, UŽSIIMANČIŲ SKIRTINGA FIZINIO

AKTYVUMO VEIKLA, SUBJEKTYVIOS MIEGO KOKYBĖS

IR SUVOKIAMO STRESO RYŠYS

Antrosios pakopos studijų programos baigiamasis darbas

Gyvensenos medicina

Studentė Mokslinis vadovas Beatričė Kačėnė dr. Alicja Juškienė

2019-12-20 2019-12-20

SANTRAUKA Gyvensenos medicina

JAUNŲ SUAUGUSIŲJŲ SĖDIMĄ DARBĄ DIRBANČIŲ ASMENŲ, UŽSIIMANČIŲ SKIRTINGA FIZINIO AKTYVUMO VEIKLA, SUBJEKTYVIOS MIEGO KOKYBĖS IR SUVOKIAMO

STRESO RYŠYS Beatričė Kačėnė

Mokslinis vadovas dr. Alicja Juškienė

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Visuomenės sveikatos fakultetas. Kaunas; 2019. 60 p.

Darbo tikslas: įvertinti jaunų suaugusių sėdimą darbą dirbančių asmenų, kurie užsiima skirtinga fizinio aktyvumo veikla, ryšį tarp subjektyvios miego kokybės ir suvokiamo streso.

Uždaviniai:

1. Įvertinti sėdimą darbą dirbančių ir skirtinga fizinio aktyvumo veikla užsiimančių jaunų suaugusių asmenų subjektyvią miego kokybę ir suvokiamą stresą.

2. Įvertinti skirtingo fizinio aktyvumo veiklų ryšį su suvokiamu stresu.

3. Įvertinti skirtingo fizinio aktyvumo veiklų ryšį su subjektyvia miego kokybe.

Metodika: Iš viso tyrime dalyvavo 153 (116 moterų ir 35 vyrai) 18 – 35 m. amžiaus sėdimą darbą dirbantys asmenys, kurių amžiaus vidurkis siekė 28,3 ± 4,24 metų. Buvo atliktas momentinis tyrimas 2019 m. spalio – lapkričio mėnesiais užpildant anketą elektroniniu būdu. Tiriamųjų buvo prašoma pateikti sociodemografinius bei antropometrinius duomenis. Fizinis aktyvumas buvo nustatytas naudojant Tarptautinį fizinio aktyvumo klausimyną, subjektyvi miego kokybė – Pitsburgo miego kokybės indeksą, o suvokiamas stresas – Subjektyviai suvokto streso skalę. Duomenų analizė atlikta naudojant statisinės analizės Excel 2016 ir „R 3.4.0“ programas.

Rezultatai: 74,34 proc. tiriamųjų fizinio aktyvumo lygis buvo aukštas, 21,05 proc. tiriamųjų fizinio aktyvumo lygis buvo vidutinis, o 4,6 proc. tiriamujų – žemas. 50,66 proc. respondentų miego kokybė buvo prasta. 50,66 proc. tiriamųjų patyrė vidutinį suvokiamo streso lygį, 40,13 proc. tiriamųjų patyrė aukštą suvokiamo streso lygį, o 9,21 proc. tiriamųjų – žemą suvokiamo streso lygį. Vaikščiojimo dėl darbo reikalų dienų skaičius buvo susijęs su prastesne subjektyvia miego kokybe ir didesniu miego sutrikimų skaičiumi (r=0,32, p=0,005). Vaikščiojimo trukmė dėl darbo reikalų buvo susijusi su blogesne

subjektyvia miego kokybe (r=0,23, p=0,04), blogesnu miego latentiškumu (r=0,26, p=0,02), miego sutrikimų skaičiumi (r=0,27, p=0,01) ir blogesne savijauta dienos metu (r=0,29, p=0,01). Ėjimo pėsčiomis trukmė vykstant iš vienos vietos į kitą yra susijusi su geresniu miego efektyvumu (r=-0,21, p=0,006), o ėjimo pėsčiomis trukmė laisvalaikio metu – su mažesniu vaistų vartojimu miego kokybei gerinti (r=-0,21, p=0,01). Be to, nustatyta, jog didesnis dienų skaičius užsiimant didelio intensyvumo fizine veikla laisvalaikio metu ilgino miego trukmę (r=-0,16, p=0,04), o didelio intensyvumo fizinės veiklos trukmė darbe buvo susijusi su geresne savijauta dienos metu (r=-0,16, p=0,04). Tuo tarpu vidutinio intensyvumo fizinės veiklos trukmė buvo susijusi su geresne subjektyvia miego kokybe (r=-0,38, p=0,007), o sėdėjimo trukmė darbo dieną buvo susijusi su ilgesne užmigimo trukme naktį (r=-0,18, p=0,01). Vidutinio intensyvumo fizinio aktyvumo trukmė sode ar kieme buvo susijusi su mažesniu suvokiamo streso lygiu (r=-0,2, p=0,04). Laisvalaikio metu vidutinio intensyvumo fizinio aktyvumo trukmė buvo susijusi su didesniu suvokiamo streso lygiu (r=0,3, p=0,04). Didelis suvokiamo streso lygis buvo susijęs su prasta subjektyvia miego kokybe (r=0,42, p<0,01).

Išvados: Didžiosios daugumos jaunų suagusiųjų ir sėdimą darbą dirbančių asmenų fizinio aktyvumo lygis buvo vidutinis arba aukštas, tačiau net pusė turiamųjų skundėsi prasta miego kokybe ir didžioji dalis respondentų patyrė aukštą arba vidutinį suvokiamo streso lygį. Fizinio aktyvumo ryšys su miego kokybe buvo nevienareikšmiškas. Ėjimas dėl darbo reikalų turėjo neigiamą poveikį miego kokybei ir jos komponentams, o ėjimas laisvalaikio metu ar vykstant iš vienos vietos į kitą, vidutinio ir didelio intesnvyumo fizinis aktyvumas turėjo teigiamą poveikį miego kokybei ir jos komponentams. Vidutinio intensyvumo fizinio aktyvumo trukmė sode ar kieme buvo susijusi su mažesniu suvokiamo streso lygiu. Laisvalaikio metu vidutinio intensyvumo fizinio aktyvumo trukmė buvo susijusi su didesniu suvokiamo streso lygiu. Didelis suvokiamo streso lygis buvo susijęs su prasta subjektyvia miego kokybe.

SUMMARY Lifestyle Medicine

THE LINK BETWEEN PHYSICAL ACTIVITY LEVEL AND SUBJECTIVE SLEEP QUALITY AND PERCEIVED STRESS AMONG YOUNG ADULTS WITH SEDENTARY WORK

Beatričė Kačėnė

Supervisor Dr. Alicja Juškienė

Faculty of Public Health, Medical Academy, Lithuanian University of Health Sciences. Kaunas; 2019. 60 p.

Aim of the study: to evaluate the link between physical acitivity level and subjective sleep quality and perceived stress among young adults with sedentary work.

Objectives:

1. To evaluate the perceived stress and subjective sleep quality among young adults with sedentary work.

2. To assess the link between different physical activity forms and perceived stress.

3. To assess the link between different physical activity forms and subjective sleep quality.

Methods: The research included 153 young adults (116 women and 36 men) with sedentary work, whose age was between 18 and 35 years. The mean age was 28,3 ± 4,24 years. The research was carried out in October and November in 2019 and performed one time. The respondents submitted the data online. The young adults were asked to provide demographic and anthropometric data. The level of physical activity was evaluated using International Physical Activity Questionnaire. The perceived stress was assessed by using Perceived Stress Scale and the subjective sleep quality was evaluated using Pittsburgh Sleep Quality Index. The data was analized using the Excel 2016 and „R 3.4.0“ programmes of statistical analysis.

Results: 74,34 percent of young adults’ physical activity level was high, 21,05 percent of young adults’ physical activity level was medium and 4,6 percent of young adults’ physical activity level was low. 50,66 percent of sedentary workers‘ subjective sleep quality was poor. 50,66 percent of young adults’ experienced medium level of stress and 40,66 percent of young adults’ experienced high level of stress and 9,21 percent of young adults’ experienced low level of stress. The number of days of walking as part of work had negative effect on the sleep quality and its components (r=0,32, p=0,005). The amount of

time spent walking as part of work had negative effect on subjective sleep quality (r=0,23, p=0,04), sleep latency (r=0,26, p=0,02), sleep disorders (r=0,27, p=0,01) and worse wellbeing in a daytime (r=0,29, p=0,01). The amount of time spent walking from place to place was associated with better sleep latency (r=-0,21, p=0,006) and the amount of time spent walking in leasure time was associated with less usage of sleep (r=-0,21, p=0,01). In addition, the number of days spent participating in vigorious intensity physical acitivty in leasure time was associated with longer sleeping hours (r=-0,16, p=0,04) and the amount of time spent participating in vigorious intensity physical activity at work was associated with better wellbeing in a daytime (r=-0,16, p=0,04). Also, the amount of time spent in moderate intensity physical activity was associated with better subjective sleep quality (r=-0,38, p=0,007) and the sitting time on workdays was associated with better sleep latency (r=-0,18, p=0,01). The time spent on medium intensity physical activity in the garden or yard was associated with reduced level of perceived stress (r=-0,2, p=0,04). The time spent on medium intensity physical activity in leasure time was associated with higher level of perceived stress (r=0,3, p=0,04). The high level of perceived stress was associated with poor subjective sleep (r=0,42, p<0,01).

Conclusions: The vast majority of young adults’ physical activity level was medium or high. Half of the participants’ sleep quality was poor and large majority of the young adults perceived medium or high level of stress. The association between the physical activities and sleep quality was various. The number of days and amount of time spent walking as part of work had negative effect on the sleep quality and its components, but the walking in leasure time of from place to place, moderate and vigorious intensity of physical activities had positive effect on sleep quality and its components. The time spent on medium intensity physical activity in the garden or yard was associated with reduced level of perceived stress. The high level of perceived stress was associated with poor subjective sleep quality.

TURINYS

SANTRUPOS IR SĄVOKOS ... 7

ĮVADAS ... 8

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 9

1. LITERATŪROS ANALIZĖ ...10

1.1. Jaunų suaugusiųjų amžiaus tarpsnio ypatumai ...10

1.2. Fizinio aktyvumo ir sėdėjimo poveikis ...11

1.3. Miego kokybės poveikis sveikatai ...13

1.4. Miego kokybės sąsajos su fiziniu aktyvumu ...16

1.5. Streso sąsajos su sveikatos būkle ir fiziniu aktyvumu ...19

1.6. Fizinio aktyvumo ir streso sąsajos darbo aplinkoje ...22

2. TYRIMO METODIKA ...24

3. REZULTATAI ...31

3.1.1. Tiriamųjų fizinis aktyvumas ...31

3.1.2. Tiriamųjų subjektyvi miego kokybė ...33

3.1.3. Tiriamųjų patiriamas stresas ...35

3.2. Ryšiai tarp fizinio aktyvumo ir miego kokybės ...36

3.3. Ryšiai tarp skirtingo fizinio aktyvumo veiklų ir suvokiamo streso ...42

4. REZULTATŲ APTARIMAS ...45

IŠVADOS ...51

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ...52

LITERATŪRA ...53

7

SANTRUPOS IR SĄVOKOS

PSO – Pasaulio sveikatos organizacija

REM – greitų akių fazė nREM - negreitų akių fazė

MET – metabolinis ekvivalento vienetas KMI – kūno masės indeksas

8

ĮVADAS

Jaunų suaugusiųjų 18 – 35 m. laikotarpis yra laikomas gana permainingu [1], nes šiuo gyvenimo

etapu keičiasi gyvenimo būdas: šio amžiaus asmenys išsikrausto iš tėvų namų, pradeda studijas bei planuoja karjerą, priima sprendimus apie santuoką, norą turėti vaikų [2]. Kadangi pradedamas savarankiškas gyvenimas ir tenka priimti sprendimus įvairiose srityse, kuriose neturima pakankamai patirties, jauni suaugusieji gali jaustis neturintys konkrečiai apibrėžtų tikslų ir ateities vizijos [1]. Šiame gyvenimo etape ypač tarp tų asmenų, kurie įsidarbina, pradeda gyventi kartu su savo gyvenimo partneriu, sudaro santuoką ar tampa tėvais ne tik sumažėja fizinis aktyvumas, bet ir padidėja streso ir depresijos lygis [1,3]. Taip pat literatūroje pažymima, jog šiuo laikotarpiu įgyti tiek teigiamos, tiek neigiamos įtakos turintys sveikatai įpročiai paprastai išlieka ir tolimesniame gyvenimo etape, todėl šis laikotarpis yra labai svarbus ir žmogaus sveikatai [2].

Esminiai gyvenimo pokyčiai daro poveikį ir gyvensenai bei antsvorio atsiradimui [2]. Išilginio pjūvio tyrime nurodoma, jog nuo 70,4 proc. daugiau nei 5 val. per savaitę fiziškai aktyvių asmenų tokį patį fizinį aktyvymą gimus pirmajam vaikui išlaikė tik 17 proc. tiriamųjų. Didelis fizinio aktyvumo

sumažėjimas buvo nustatytas ir įsidarbinus bei pradėjus siekti karjeros – nuo 55,9 proc. tiriamųjų didelį

fizinio aktyvumo lygį išlaikė 23,3 proc. tiriamųjų [4]. Sėdimą darbą dirbantys asmenys turi didesnę riziką būti fiziškai pasyvūs darbo vietoje palyginus su kitų specialybių darbuotojais ir nėra linkę sumažinti sėdėjimo žalą būdami fiziškai aktyvūs ne darbo metu. Sėdimas gyvenimo būdas, mažas fizinis aktyvumas yra kenksmingas sveikatai ir siejamas su nuovargiu, bloga nuotaika, širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis. Mažas fizinis aktyvumas darbe susijęs su didesniu patiriamo streso lygiu, o tai yra siejama su širdies ir kraujagyslių ligomis [5], metaboliniu sindromu [6] ir sveikatai žalingais mitybos įpročiais [7].

Be to, jaunos suaugystės laikotarpis pasižymi miego sutrikimais – didelė dalis jaunų suaugusiųjų miega

nepakankamai [8]. 2016 m. atliktoje meta – analizėje buvo padaryta išvada, kad atsvoris ar nutukimas

yra susijęs su prasta miego kokybe [9].

Dėl esminių gyvenimo pasikeitimų, tokių kaip įsidarbinimo, pokyčių santykiuose su šeima ir kitais asmenimis, tarp jaunų suaugusiųjų stebimas padidėjęs streso bei depresijos lygis. Nustatyta, kad santuoka, vaikų atsiradimas šeimoje, karjeros siekimas mažina fizinio aktyvumo lygį [3]. Kuan ir bendraautorių 2019 m. atliktame darbe išanalizavus daugiau nei 2,7 milijono pacientų sveikatos istorijos

duomenis 2010 – 2015 metais nustatyta, kad tarp 20 – 29 metų asmenų dažniausi sveikatos sutrikimai

9

susijęs su kūno masės prieaugiu ir lipidų, gliukozės koncentracija kraujyje bei kraujospūdžio padidėjimu, o šie rodikliai daro poveikį metabolinei sveikatai [11]. Taip pats sumažėja fizinio aktyvumo lygis,

padidėja alkoholinių gėrimų vartojimas, mažiau rūpinamasi esamų ligų valdymu [12]. Meta – analizės ir

epidemiologinių tyrimų duomenimis, psichosocialinis stresas gali padidinti riziką susirgti širdies ir kraujyslių sistemos ligomis bei cukriniu diabetu [13]. Psichinės sveikatos problemos yra susijusios su sumažėjusiomis karjeromis galimybės, o tai ypač sukelia sunkumų jauniems suaugusiems pačioje įsiliejimo į darbo rinką pradžioje [14].

Yra atlikta daug tyrimų apie fizinio aktyvumo įtaką patiriamo streso lygiui ir subjektyviai miego kokybei, taip pat gausu informacijos apie sėdimo darbo žalą. Tačiau trūksta duomenų kokios fizinio aktyvumo formos, jų intensyvumas turi optimaliausią poveikį miego kokybei, patiriamamo streso lygiui bei rekomendacijų, orientuotų į sėdimą darbą dirbančių jaunų suaugusiųjų amžiaus tarpsnio ypatumus.

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Tikslas: įvertinti jaunų suaugusių sėdimą darbą dirbančių asmenų, kurie užsiima skirtinga fizinio aktyvumo veikla, subjektyvios miego kokybės ir suvokiamo streso ryšį.

Uždaviniai:

1. Įvertinti sėdimą darbą dirbančių ir skirtinga fizinio aktyvumo veikla užsiimančių jaunų suaugusių asmenų subjektyvią miego kokybę ir suvokiamą stresą.

2. Įvertinti skirtingo fizinio aktyvumo veiklų ryšį su suvokiamu stresu.

10

1. LITERATŪROS ANALIZĖ

1.1. Jaunų suaugusiųjų amžiaus tarpsnio ypatumai

Pasak Eriko Eriksono, pagrindiniai jaunų suaugusiųjų periodo iššūkiai yra savarankiškumo įgijimas nuo šeimos, vaidmens rolės įgijimas visuomenėje, intymumo ir romantinių santykių formavimas. Naujų užduočių įveikimas, tokių kaip išsikraustymas iš tėvų namų, finansinės nepriklausomybės įgijimas, sąskaitų apmokėjimas, aukštojo mokslo baigimas, karjeros pasirinkimas, santuoka ir tapimas tėvu ar motina visuomenėje laikomi suaugystės požymiais, tačiau jie skiriasi atsižvelgiant į kultūrą ir aplinkybes. Nuo šių tikslų realizavimo priklauso asmens socialiniai ryšiai ir įtaka visuomenėje [15]. Laikotarpis tarp paauglystės ir suaugystės pasižymi reikšmingais socialiniais ir ekonominiais pokyčiais bei apima fiziologinį ir psichinį vystymasi. Laikotarpyje iki jaunos suaugystės asmens veikla yra apibrėžiama pagal amžių ir socialinę aplinką, pavyzdžiui, mokantis mokykloje. Pasiekus jaunos suaugystės laikotarpį yra tikimasi, kad asmuo taip pat atitinkamai priims sprendimus atsižvelgiant į jau susiformavusias tendencijas ir eiliškumą, tarkime, vaikus planuos tik po santuokos. Atsižvelgiant į nusistovėjusius įpročius, didelę įtaką asmens formavimuisi jaunos suaugystės periodu turi ir aplinka [16].

Scales ir bendraautoriai (2016 m.) išskiria 8 pamatinius požymius, apibūdinančius sėkmingo jauno suaugusiojo vystymąsi. Jie apima: fizinę sveikatą, psichologinę ir emocinę gerovę, gyvenimo įgūdžių kūrimą, etišką ir kilnų bendravimą, gerų santykių kūrimą su šeima ir kitais žmonėmis, aukščiausio pagal aplinkybes galimo aukštojo išsilavinimo įgijimą, įsitraukimą į mokslo ar darbo sritį, veiklos vystymą darbo ar savanorystės srityje, suteikiančią naudą visuomenei [17]. Jauni suaugusieji turėtų pasižymėti šiomis savybėmis: būti išsilavinę, pasiryžę siekti karjeros aukštumų, fiziškai, psichiškai ir emociškai sveiki, aktyvūs visuomeniniame gyvenime, pasiruošę tėvystės ir motinystės iššūkiams. Šiame gyvenimo laikotarpyje yra svarbu eksperimentuoti, tad siekiant išlaikyti sveiką psichinę ir emocinę sveikatą normalu patirti nerimą, liūdesį ar abejoti dėl savo galimybių [17].

Šis etapas yra kupinas pokyčių, suteikiančių galimybę keisti savo gyvenimo būdą, bet tuo pačiu gali keistis ir su sveikata susiję įpročiai. Jauni suaugusieji keičia savo gyvenamąją vietą, pradeda studijuoti ir įsidarbina, kuria šeimą. Tam, kad šio amžiaus asmenims būtų sukurtos tinkamas priemonės siekiant išlaikyti ar padidinti fizinį aktyvumą ir išlaikyti jį tolimesniuose gyvenimo etapuose, būtina suprasti šio amžiaus tarpsnio fizinius ir psichologinius aspektus [18]. 20 – 25 m. laikotarpis yra kritinis laikas, kurio metu formuojasi nepriklausomybė nuo tėvų bei įgijami gyvensenos įpročiai, susiję su fizine

11 ir psichine sveikata [19]. Jauni suaugusieji turėtų išsiugdyti atsparumą ir gebėti įveikti iššūkius, pasitaikančius šiame laikotarpyje, tokius kaip didelio alkoholio ir narkotinių medžiagų vartojimą, atsistatymą po nepavykusių santykių [17].

Sveikatos specialistų įtaka jaunos suaugystės laikotarpiu yra itin svarbi, nes šiuo metu formuojasi su gyvensena susiję įpročiai [20]. Nepaisant to, jog didėjant jaunų suaugusių atsakomybei mažėja alkoholinių gėrimų bei tabako gaminių vartojimas, šiuo laikotarpiu asmenys mažiau užsiima vidutinio ir didelio intensyvumo fiziniu aktyvumu ir pradeda daugiau sėdėti [19]. Jaunos suaugystės etapu sveika mityba, fizinis aktyvumas ir nerūkymas yra siejamas su geresne sveikatos būkle tolimesniuose gyvenimo etapuose [21]. Šiuo laikotarpiu svarbu užsiimti sveikatos stiprinimu ir ligų prevencija [19], tačiau siekiant sukurti optimalias rekomendacijas, svarbu išsiaiškinti sociodemografinius veiksnius, sveikatos būklę ir įpročius. Susiejus sociodemografinius veiksnius ir sveikatos būklę su fizinio aktyvumo įpročiais galima pateikti tikslias, šiems asmenims pritaikytas rekomendacijas parenkant optimalų fizinį krūvį. Taip pat, suprantant, kad su sveikata susiję įpročiai siejasi tarpusavyje, galima sukurti efektyvias ir naudingas gaires sveikatos gerinimui. Pavyzdžiui, tam, kad pagerėtų psichinės sveikatos būklė, fizinio aktyvumo dozavimas ir su miegu susijusių įpročių rekomendacijos turi būti pateiktos kartu. Fizinis aktyvumas ir miegas turi sudėtingą ryšį: reguliarus fizinis aktyvumas gali pagerinti miego kokybę, o nepakankama miego trukmė gali sumažinti fizinį aktyvumą [18]. Vieni iš svarbiausių tikslų sveikatos srityje - didinti visuomenės fizinį aktyvumą ir mažinti sėdėjimą. Šiems įpročiams įtakos turi demografiniai duomenys - išsilavinimas, gaunamos pajamos ir šeimyninė padėtis, fiziniai veiksniai, tokie kaip kūno kompozicija, sveikatos būklė ir psichiniai veiksniai - psichinė sveikata, mitybos įpročiai ir rūkymas [18].

Svarbu suprasti, jog jaunos suaugystės laikotarpis yra gausus iššūkių ir pasirinkimų. Priklausomai nuo jauno suaugusio priimtų sprendimų priklauso ne tik karjeros perspektyvos, tačiau ir sveikatą lemiantys įpročiai. Siekiant pateikti tikslingas su sveikata susijusias rekomendacijas šio amžiaus asmenims svarbu suprasti šio laikotarpio ypatumus.

1.2. Fizinio aktyvumo ir sėdėjimo poveikis

Šiais laikais vis daugiau žmonių praleidžia laiką sėdint, pavyzdžiui, dirbant su kompiuteriu, važiuojant autobomoliu ar žiūrint televizorių laisvalaikio metu. Laikas, praleidžiamas prie televizoriaus, kompiuterio ar kitų ekranizuotų prietaisų yra dažniausiai vertinamas rodiklis siekiant įvertinti sėdėjimo laiką. Įmonėse daugėja darbuotojų, dirbančių sėdimą darbą, kuris nereikalauja didelio fizinio aktyvumo

12 automobiliu ar kitomis motorinėmis priemonėmis, asmenys mažiau laiko praleisdavo sėdimoje padėtyje ir būdavo fiziškai aktyvesni [23]. Biure dirbantys asmenys gali praleisti daugiau nei 75 proc. darbo laiko sėdimoje padėtyje, o subjektyviai įvertinta ilga sėdėjimo trukmė yra siejama su lėtinių ligų ir mirtingumo padidėjimu. Svarbu išskirti, jog nepaisant to, jog asmuo yra pakankamai fiziškai aktyvus, dėl ilgos sėdėjimo trukmės mirtingumo rizika lieka tokia pati. Ši tema yra aktuali ir daugiau tyrimų atliekama siekiant įvertinti, kaip sėdėjimas darbe veikia sveikatos būklę [22].

Mokslininkai bendrą asmens judėjimą skiria į 3 dalis: miegą, pasyvią - sėdimą padėtį ir fizinį aktyvumą [24]. Nepaisant to, jog fizinio aktyvumo ir ilgo sėdėjimo neigiamas poveikis sveikatai yra žinomas, daugelis žmonių per dieną praleidžia 8 val. sėdėdami ir neatitinka fizinio aktyvumo rekomendacijų [1] – pagal PSO rekomenduojama per savaitę užsiimti 150 minučių trukmės vidutinio intensyvumo fizine veikla arba 75 minutes didelio intensyvumo fizine veikla [25]. Iki šiol yra atlikta nemažai tyrimų apie miego ir fizinio aktyvumo įtaką sveikatai, tačiau apie sėdėjimo poveikį tyrimai yra gana nauji. Pasyvi sėdima padėtis apibūdinama kaip elgsena ne miego metu, kuri reikalauja minimalių energijos sąnaudų (≤1.5 metabolinių ekvivalentų) asmeniui sėdint, sėdint pusiau gulimoje padėtyje ar gulint. Pasak tyrėjų, rekomedacijas atitinkantį vidutinio ir didelio intensyvumo fizinio aktyvumo lygį galima pasiekti ir didžiąją dienos laiko dalį praleidžiant sėdint darbo vietoje. Atlikus tyrimus su universiteto studentais nustatyta, kad nepaisant to, jog studentai atitinka rekomendacijas užsiimant vidutinio ar didelio intensyvumo fizine veikla, atitinkamai ir laikas, praleidžiamas sėdint, gali būti ilgai trunkantis [24].

Fizinio aktyvmo įpročiai ir sėdimas gyvenimo būdas gali kisti priklausomai nuo amžiaus tarpsnio. Fizinis aktyvumas paprastai yra apskaičiuojamas vertinant trukmę, dažnumą, intensyvumą, laiką, fizinio

aktyvumo pobūdį – laisvalaikio, darbo, namų, keliavimo iš vienos vietos į kitą ir fizinio aktyvumo formą

[22]. Nėra daug tyrimų, kurie būtų išanalizavę jaunų suaugusiųjų įpročius fizinio aktyvumo srityje. 18 –

35 m. asmenys patiria sunkumų bei iššūkių, kurie gali įtakoti sumažėjusį fizinį aktyvumą [18], turi didelę riziką būti nepakankamai fiziškai aktyvūs ir praleisti daug laiko sėdint. Remiantis atliktais epidemiologiniais stebėjimo tyrimais, jauni suaugusieji nepakankamai užsiima vidutinio ar didelio intensyvumo fizinio aktyvumo veikla. Nepakankamas fizinis aktyvumas tarp šio amžiaus asmenų taip pat nustatytas ir kohortiniuose tyrimuose, ypatingai tarp tų, kurie yra susituokę, greitu metu susilauks vaikų ar gyvena kartu su savo antra puse nesusituokę, todėl galima teigti, jog fizinio aktyvumo lygis yra labai skirtingas tarp šio amžiaus asmenų [1].

20 - 29 m. jauni suaugusieji praleidžia maždaug 55 proc. laiko, neįtraukiant miego trukmės, sėdint ir 40 min. per dieną užsiimant vidutinio arba didelio intensyvumo fizine veikla [19]. Nacionalinės ir

13

tarpautinės organizacijos, tokios taip Amerikos Pediatrų akademija, Amerikos Širdies asociacija, Pasaulio Sveikatos organizacija pabrėžia, jog sėdėjimas gali turėti įtakos mažesnei gyvenimo trukmei [24]. Įvairiuose tyrimuose, kurie buvo atlikti ir su jaunais suaugusiais asmenimis, mokslininkai nustatė ryšį tarp sėdėjimo ir širdies ir kraujagyslių sistemos ligų, metabolinio sindromo, storosios žarnos vėžio ir ansktyvo mirtingumo. Taip pat, manoma, kad ši jaunų suaugusiųjų karta gali turėti trumpesnę gyvenimo trukmę nei jos tėvai, tačiau sumažinus sėdėjimo trukmę gyvenimo trukmė padidėtų 2 metais [24]. Be laiko, praleidžiamo sėdint ar būnant fiziškai aktyviam, įtakos sveikatos būklei taip pat turi kūno padėties keitimas dienos eigoje. Pavyzdžiui, dažnų aktyvių pertraukų atlikimas leidžiant laiką sėdimoje padėtyje yra siejamas su geresne gliukozės ir insulino koncentracija kraujyje [19].

Mažas fizinis aktyvumas ir per ilgas sėdėjimo laikas turi įtakos širdies ir kraujagyslių ligų išsivystymui [1], o vidutinio intensyvumo fizinė veikla arba apskritai fizinis aktyvumas tiek jauniems suaugusiems, tiek vyresniems asmenims turi teigiamą įtaką pažintinėms funkcijoms. Vidutinio intensyvumo aerobinio pobūžio 15 minučių trukmės bėgimas tarp jaunų suaugusiųjų pagerina pažintinę funkciją - pagerėja dėmesio koncentracija, verbalinė atmintis [26]. Fizinis aktyvumas, ypač kai yra dozuojamas trumpais, tačiau intensyviais intervalais padeda reguliuoti kūno svorį apsaugodamas nuo viršsvorio ir bendros kūno masės padidėjimo ar svorio grįžimo anksčiau netekus svorio [1]. Antsvorį ir nutukimą turinčių asmenų vis daugėja, o daugiausiai antsvorį turinčių asmenų yra 20 – 40 metų amžiaus – tai yra didelė sveikatos priežiūros problema visame pasaulyje [27]. Pagal Guo ir bendraautorių (2016 m.) atliktos meta - analizės išvadas, jauni suaugusieji, turintys antsvorį ar nutukimą yra siejami su padidėjusia insulto rizika, galimai nepriklausomai nuo kitų rizikos veiksnių, sukeliančių širdies ir kraujagyslių sistemos ligas [27].

Jauniems suaugusiems svarbu užsiimti fiziniu aktyvumu siekiant išvengti lėtinių ligų atsiradimo ateityje. Siekiant palaikyti gerą sveikatos būklę didelę įtaką turi ir sėdėjimas. Dėl šios priežasties svarbu išanalizuoti fizinio aktyvumo poveikį sveikatai dirbant sėdimą darbą.

1.3. Miego kokybės poveikis sveikatai

Pripažįstama, jog miego poveikis sveikatai yra labai didelis. Miegas turi daugybę funkcijų – skatina augimo procesus, turi įtakos mokymuisi, pažintinių funkcijų vystymuisi, imunitetui. Miego kokybė yra viena iš svarbių dalių, turinčių poveikį sveikatai ir priklausanti nuo gyvensenos [28]. Mokslininkų teigimu, prasta miego kokybė siejama su širdies ir kraujagyslių ligomis [28],[29], vėžiu, depresija [28].

14

Apie miego svarbą vis labiau akcentuojama šiais laikais, kuomet esame tampriai susiję su išmaniosiomis technologijomis ir jų dėka lengvai pasiekiami visą parą [29]. Iki 40 proc. jaunų suaugusiųjų susiduria su problemomis dėl miego [30], o Amerikoje per paskutinius 20 metų paauglių vidutinė miego trukmė yra sutrumpėjusi – tai siejama su didesniu mokymosi krūviu, įsipareigojimais mokymo įstaigai ir dažnu naudojimųsi socialiniais tinklais [31].

Miego trukmė yra svarbus rodiklis, turintis poveikį sveikatai. Asmenys, miegantys mažiau nei 7

val. ir daugiau nei 8 val. turi didesnę mirtingumo riziką nei miegantys 7 – 8 val. Taip pat, tiek per

trumpas, tiek per ilgas miegas yra susijęs su metabolinėmis bei širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis [31]. Steptoe ir bendraautorių atliktame retrospektyviame stebėjimo tyrime nustatyta, kad jauni

suaugusieji, miegantys mažiau nei 6 val. ar 6 – 7 val. yra linkę prasčiau vertinti savo sveikatos būklę

palyginus su tais, kurie miega 7 – 8 val, tačiau tyrime nebuvo nustatyta reikšmingo ryšio tarp ilgos miego

trukmės ir subjektyvaus sveikatos vertinimo [32]. Sąsają su miego trukme ir sveikatos vertinimu nagrinėjo ir bei Stefan ir bendraautoriai. Šiame tyrime nustatyta, kad miegant mažiau nei 7 val. ir daugiau nei 10 val. jauni suaugusieji prasčiau vertina savo sveikatos būklę, tokių asmenų miegas yra dažniau nutrūkstantis [30]. Maža miego trukmė, tiek tarp suaugusiųjų, tiek tarp paauglių, yra siejama su didesne nutukimo rizika ir siejama su papildomomis sveikatos problemomis ateityje. Atlikus eksperimentinį tyrimą su sveikais suaugusiais buvo nustatyti metaboliniai hormonų insulino, grelino, leptino, kortizolio pokyčiai, nulemti miego trūkumo [33]. Dėl šios priežasties pakito insulino rezintensiškumas, padidėjo simpatinės nervų sistemos aktyvumas, padidėjo alkis ir pakito pasisotinimo pojūtis. Nepakankamai miegantys asmenys suvartoja daugiau kalorijų, yra mažiau fiziškai aktyvūs ir didesnę jų mitybos dalį procentais sudaro maisto produktai, turintys daugiau riebalų [33]. Prasta miego kokybė paauglystės ir jaunos suaugystės laikotarpiu gali turėti įtakos ir miego kokybei suaugystėje. Patiriant su miegu susijusių problemų 16 metų amžiaus, trečdalis iš jų turi su miegu susijusių problemų sulaukę 23 metų bei 10 procentų - sulaukę 42 metų amžiaus [29].

Kwok ir bendraautoriai (2018 m.) atliktoje meta - analizėje apibendrina, jog prasta subjektyviai vertinama miego kokybė yra susijusi su koronarinės širdies ligos atsiradimo rizika, tačiau nėra susijusi su padidėjusiu mirtingumu ar kitomis neigiamomis pasekmėmis [8]. Nepakankama miego trukmė yra susijusi su padidėjusiu nuovargiu dienos metu, nuotaikos svyravimu ir suprastėjusia pažintinėmis funkcijomis [30]. Sveikatos priežiūros specialistams patariama skirti daugiau dėmesio jaunų suaugusiųjų miego rodikliams nagrinėti tiek per trumpai, tiek per daug miegantiems jauniems suaugusiems siekiant išvengti ligų išsivystymo [31].

15

praleidžiamo miegant ir laiko, praleidžiamo lovoje yra sumažėjęs, vaikštoma naktimis miego metu ar yra vartojami medikamentai, gerinantys miego kokybę. Nors miego kokybė ir miego trukmė yra tarpusavyje susiję veiksniai, miego kokybė yra vertinama subjektyviau nei miego trukmė [30]. Pasak Nacionalinės miego asociacijos, miego kokybę tarp sveikų asmenų apibūdina šie veiksniai: užmigimo laikas, pabudimų skaičius, kurio trukmė - ilgesnė nei 5 minutės, pabudimų skaičius miegant ir miego efektyvumas (viso miego laiko ir laiko praleisto lovoje santykis). Taip pat, gerą miego kokybę užtikrina miegojimas gulint lovoje bent 85 procentus viso gulėjimo laiko, užmigimas per 30 minučių ar mažiau, ne daugiau nei 1 pabudimas nakties [28]. Subjektyvi miego kokybė ir gera savijauta po nakties miego

nėra priklausoma nuo lyties – tiek moterys, tiek vyrai tai vertina vienodai. Tačiau įdomu tai, jog kuo

labiau faktinė miego trukmė atitinka miego trukmę, kurią asmuo yra įsitikinęs, jog turi praleisti miegant siekiant pailsėti, tuo savijauta pabudus bus geresnė [34].

Miego problemos yra dažnai nediagnozuojamos ir negydomos, dėl to asmenys gali būti linkę patys spręsti tokio pobūdžio sutrikimus naudojant alkoholinius gėrimus ar vaistus, tokius kaip melatonino turinčius medikamentus ar padedančias užmigti tabletes. Dažnas tokių priemonių naudojimas gali didinti priklausomybę ir miego problemos gali dar labiau padidėti [30]. Literatūroje pažymima, jog jauni asmenys yra linkę dažniau pasitikėti savo jėgomis sprendžiant su psichine sveikata susijusias problemas, nei kreiptis pagalbos į specialistus [35]. Nemiga yra siejama su medicininiu ir psichologiniu poliligotumu - nerimo sutrikimais [36,37], depresija, ūmiomis ligomis, tokiomis kaip hipertenzija ir 2 tipo cukriniu diabetu, nelaimingais atsitikimais kelyje nesant transporto priemonėje, fiziniu skausmu, alkoholio bei

medikamentų vartojimu [36]. Nemigos simptomai taip pat yra nepriklausomai susiję su padidėjusia C –

reaktyvaus baltymo koncentracija tarp jaunų suaugusiųjų [38]. 2011 m. atliktos meta analizės duomenimis, asmenys, sergantys nemiga, tačiau nesergantys depresija turi dvigubai didesnę riziką depresijos išsivystymui palyginus su žmonėmis, kurie neturi nemigos sutrikimų [39]. Šio tyrimo

rezultatus patvirtina ir 2016 m. atlikta kohortinių tyrimų atlikta meta – analizė [37]. Migdomieji vaistai,

tokie kaip benzodiazepinai, yra dažniausiai naudojama priemonė nemigos gydymui. Be to, nepaisant pagrįstumo trūkumo antros kartos antipsichozinių vaistų, tokių kaip kvetiapino, vartojimas taip pat auga [36]. Manoma, jog tokia situacija susiklostė dėl per mažo gydymo būdų pasirinkimo, todėl svarbu

gydyme taikyti ir nefarmakologines priemones [36]. 2015 m. sisteminės apžvalgos ir meta – analizės

duomenimis, kognityvinė elgesio terapija yra pirmo pasirinkimo efektyvus nefarmakologinis gydymo metodas, kuris pagerina miego kokybę ir turi minimalų šalutinį poveikį [36]. Pacientai šiam gydymo metodui teikia pirmenybę labiau nei gydymui medikamentinėmis priemonėmis. Kognityvinės elgesio terapijos metu naudojami keli arba visi 5 jos komponentai: kongityvinė terapija, stimulų kontrolė, miego

16

ribojimas, miego higiena, atsipalaidavimo technikos [36]. 2017 m. atliktos sisteminės apžvalgos ir meta-analizės duomenimis, miego higienos mokymas taip pat pagerina miego kokybę taikant prieš ir po gydymo intervencijos, tačiau miego higienos principų mokymas turi mažesnį poveikį nei kongityvinės elgesio terapijos ir sąmoningo įsisavinimo metodų taikymas gydant nemigą [40]. Kognityvinės elgesio terapijos poveikis yra ilgalaikis ir reikšmingai sumažina nemigos simptomatiką. Šis metodas turėtų būti naudojamas kaip pirminė intervencija gydant lėtinę nemigą [36].

Miego kokybė turi poveikį ne tik savijautai, bet ir sveikatos būklei, todėl jaunus suaugusiuosius svarbu supažindinti su galimomis pasekmėmis nesilaikant darbo – poilsio rėžimo bei pateikti rekomendacijas, kurios padėtų išspręsti su miego kokybe susijusias problemas.

1.4. Miego kokybės sąsajos su fiziniu aktyvumu

2016 m. atliktoje meta – analizių apžvalgoje nustatyta, kad fizinis aktyvumas pagerina miego

kokybę tarp suaugusiųjų [41]. Kakinami ir bendraautorių (2017 m.) teigimu, vieni tyrimai teigia, kad didesnis fizinis aktyvumas yra susijęs su rekomendacijas atitinkančia miego trukme ar geresne miego kokybe, tačiau kiti tyrimai tokio ryšio nenurodo – taip gali būti dėl skirtingo fizinio aktyvumo vertinimo [31]. Fizinį aktyvumą yra sudėtinga įvertinti atsižvelgiant į dažnį ir trukmę bei intensyvumą, nes iki šiol atliktuose tyrimuose dažniau nagrinėjama kaip dažnai užsiimama fizine veikla, tačiau nelyginamas intensyvumas ir trukmė [30]. Erin ir bendraautorių teigimu (2018.) labai didelio intensyvumo fizinis krūvis gali neigiamai veikti miego kokybę [18], tuo tarpu kituose šaltiniuose nurodoma, kad palyginus su vidutinio intensyvumo fizine veikla, užsiimant didelio intensyvumo fiziniu aktyvumu miego trukmė yra ilgesnė ir mažiau skundžiamasi dėl miego kokybės [42]. Kline ir bendraautorių (2014 m.) teigimu, fizinio aktyvumo rekomendacijų laikymasis pagerina miego kokybę, bet geresnė miego kokybė neturi įtakos padidėjusiam fiziniam aktyvumui [43]. 2017 m. sisteminėje apžvalgoje apibendrinta, kad fizinis aktyvumas ir miegas turi teigiamą įtaką vienas kitam, tačiau detalesniems rezultatams gauti reikalingi platesni tyrimai [44].

Objektyvią miego kokybę apibūdina ne tik bendra miego trukmė, bet ir miego stadijos, pabudimų trukmė ir dažnumas miego metu [45]. Žmogaus miegas susideda iš 3 dalių - pabudimo, greitų akių judesių fazės ir negreitų akių judesių fazės su papildomais etapais. Greitų akių judesių fazė (REM) ir negreitų akių judesių fazės (NREM) skiriasi keliais aspektais. NREM fazės metu elektroencefalogramoje matomi didelės amplitudės smegenų žievės aktyvumo svyravimai, o REM miego fazė pasižymi greitais,

17

mažos amplitudės elektroencefalogramos svyravimais. REM miegas yra susijęs su ryškiais sapnais, greitais akių judesiais, raumenų atonija ir kitais kūno homeostatiniais pokyčiais. Jis dar vadinamas paradoksiniu miegu, nes elektroencefalogramoje matome tokius pačius rodiklius kaip ir nemiegant, tačiau be raumenų tonuso. REM miego fazė gali būti skirstoma į fazinį ir toninį periodą - fazinis periodas pasižymi greitais akių judesiais, o toninio periodo metu greitų akių judesiai nestebimi [46]. Subjektyvios miego kokybės įvertintimas yra svarbus ir gali padėti nustatyti poreikį tolimesniems tyrimams arba pagrįsti medikamentinio gydymo poreikį. Klausimynai, padedantys įvertinti subjektyvią miego kokybę skirti nustatyti reikšmingiems miego sutrikimams dėl su miegu susijusių problemų ar medicininių

priežasčių. Vienas plačiausiai naudojamų klausimynų subjektyviai miego kokybei įvertinti – Pitsburgo

miego kokybės indeksas. Šis instrumentras skirtas vertinti bendrą miego kokybę ir atskirus jos aspektus pastarąjį mėnesį, neatsižvelgiant į tam tikros nakties miego ypatumų [45]. Pitsburgo miego kokybės indeksas yra standartizuotas įrankis, tinkantis sveikatos priežiūros specialistams ir mokslo srities darbuotojams ir padeda įvertinti subjektyvias prastos miego kokybės priežastis, stebėti diagnozuotos ligos progresą, nustatyti subjektyvios miego kokybės pokytį prieš ir po taikytų intervencijų ir palyginti epidemiologinių tyrimų rezultatus tarpusavyje [47].

Svarbu nustatyti ryšį tarp fizinio aktyvumo ir miego kokybės tam, kad pateikti tikslią ir detalią fizinio aktyvumo intensyvumo klasifikaciją. Fizinio krūvio intensyvumas yra skirtstomas pagal tai fizinio aktyvumo formų intensyvumą. Vidutinio intensyvumo fizinis aktyvumas yra apibūdinamas mažiau nei

3 – 6 metabolinio ekvivalento vienetais, sudeginant 3,5 – 7 kilokalorijas per 1 minutę, o didelio

intensyvumo fizinis aktyvumas yra apibūdinamas daugiau nei 6 metabolinio vieneto ekvivalentais, sudeginant daugiau nei 7 kilokalorijas per 1 minutę. Siekiant gerinti sveikatą, rekomenduojama užsiimti vidutinio arba didelio intensyvumo fizine veikla. Fizinis aktyvumas yra laikomas efektyvia, nemedikamentine priemone miego kokybei gerinti ir yra rekomenduojamas turint su miegu susijusių problemų kaip alternatyvi ar papildoma priemonė kartu su kitomis intervencijomis [28]. Fizinis aktyvumas ir miego kokybė yra nagrinėjami moksliniuose straipsniuse. Harp ir bendraautoriai (2014 m.) atliko tyrimą su jaunais suaugusiais - tiriamieji 3 kartus per savaitę po 30 minučių, iš viso 15 savaičių

užsiemė aerobine fizine veikla palaikant pulsą 65 –85 proc. ribose nuo maksimalaus širdies susitraukimo

dažnio. Siekiant įvertinti ilgalaikį reguliaraus fizinio aktyvumo poveikį miego kokybei tiriamieji prieš ir po intervencijos užpildė Pitsburgo miego kokybės indeksą. Nustatyta, kad amžius, lytis ir kūno kompizicija turėjo įtakos miego kokybei. Svarbu išskirti, jog tiriamieji, kurie turėjo antsvorį ar buvo nutukę, miegojo prasčiau nei turintys liesesnį kūno sudėjimą. Taip pat, pasak tyrėjų, 15 savaičių trukusi fizinio aktyvumo intervencija neturėjo įtakos miego kokybei didžiajai daliai tiriamųjų. Asmenų, turėjusių

18

viršsvorį, miego kokybės pagerėjimas buvo siejamas ne su padidėjusiu fiziniu aktyvumu, bet su riebalinės masės sumažėjimu [48]. Wang ir bendraautoriai (2019 m.) sisteminėje apžvalgoje analizavo įvairaus fizinio aktyvumo poveikį miego kokybei. Straipsnyje išskirama, kad namuose savarankiškai atliekama 30 min. trukmės pilateso mankšta reikšmingai pagerino bendrą savijautą, subjektyvią miego kokybę, sutrumpino užmigimo laiką, tačiau neturėjo įtakos miego trukmei, miego efektyvumui ir miego sutrikimams. Tyrėjai sisteminėje apžvalgoje apibendrina, kad dažniausiai teigiamą poveikį miego

kokybei turėjo vidutinio intensyvumo ar vidutinio – didelio intensyvumo fizinė veikla [28]. Japonijoje

atlikto tyrimo metu nustatyta, kad tiek fiziškai aktyviems, tiek fiziškai pasyviems biuro darbuotojams 4 savaites kasdien nueinant po 10000 žingsnių miego kokybė pagerėjo. Pitsburgo miego kokybės indekso rezultatai, palyginus prieš ir po intervencijos, buvo geresni. Taip pat, padaroma išvada, kad ėjimas gali sumažinti užmigimo laiką ir pailginti miego trukmę tarp fiziškai pasyvių dirbančių suaugusiųjų [49] . 2016 m. sisteminėje apžvalgoje išanalivazus 17 straipsnių apie meditatyvaus judėjimo praktikų, tokių kaip tai chi, qi gong, jogos poveikį miegui padaryta išvada, kad tokia fizinio aktyvumo forma turi teigiamą poveikį ne tik miego kokybei, bet ir pagerina gyvenimo kokybę, fizinį pajėgumą ir sumažina depresiją [50].

Paros laikas, kuomet užsiimama fiziniu aktyvumu gali skirtingai paveikti kūno temperatūrą ir širdies veiklą miego metu. Užsiimant fiziniu aktyvumu ryte gali pagerinti miego kokybę nakties metu didinant parasimaptinės nervų sistemos aktyvumą, o aukšto intensyvumo fizinė veikla vakare turėtų būti vengiama [51]. Tačiau Brand ir bendraautorių atliktame tyrime vertinant objektyvią miego kokybę,

kuriame jauni suaugusieji 2 – 3 kartus per savaitę užsiiminėjo vidutinio ar vidutinio - didelio

intensyvumo fizine veikla bent po 70 minučių vakarais rastas teigiamas ryšys su miego efektyvumu, trumpesniu užmigimo laiku, retesniais pabudimais po užmigimo, ilgesniu gilaus miego periodu, trumpesniu paviršinio miego periodu [52].

Fizinio aktyvumo rekomendacijos miego kokybės gerinimui yra nevienareikšmiškos. Mokslininkai nemažai tyrimų, kurie analizavo skirtingų fizinio aktyvumo formų poveikį miego kokybei bei trukmei, tačiau daugelio jų pateikiamos išvados skiriasi. Todėl šiame darbe bus siekiama išsiaiškinti kaip jaunų suaugusiųjų fizinio aktyvumo įpročiai bus susiję su subjektyviai suvokiama miego kokybe. Keliame hipotezę, jog intensyvesnis fizinis aktyvumas turėtų gerinti subjektyviai suvokiamą miego kokybę.

19 1.5. Streso sąsajos su sveikatos būkle ir fiziniu aktyvumu

Pasaulio Sveikatos organizacija psichinę sveikatą apibrėžia kaip individo gebėjimą realizuoti savo potencialą, susitvarkyti su kasdieninėmis stresą keliančiomis situacijomis, produktyviai ir rezultatyviai dirbti ir priklausyti supančiai bendruomenei [15]. Jaunų suaugusiųjų priimti sprendimai gali nulemti tolimesnio gyvenimo kokybę [16],[53], o iškeltų tikslų neįgyvendinimas neigiamai paveikti psichosocialinę gerovę. Esant prastai psichinei sveikatai mažiau kreipiamas dėmesys į sveikatos būklę. [16].

Suvokiamas stresas yra plačiai paplitusi streso rūšis, su kuria susiduriama reaguojant į tam tikras situacijas ir gali turėti įtakos fiziologiniams, psichologiniams bei elgsenos pokyčiams [54]. Hay ir bendraautoriai (2010 m.) nustatė, jog reakcija į stresą yra tuo didesnė, kuo jausnesnis yra individas [55] ir lėtinis, o ne ūmus stresas yra susijęs su neigiamais sveikatos padariniais [56]. Suvokiamas stresas gali sukelti širdies ir kraujagyslių ligas, neigiamo afekto būseną, sąlygoti pablogėjusį savęs kaip asmenybės vertinimą ir negebėjimą kontroliuoti įvairias situacijas bei turėti įtakos atminties prastėjimui [54].

Richardson ir bendraautorių 2012 m. atliktos meta – analizės duomenimis, aukštas patiriamo streso lygis

yra susijęs su vidutiniškai padidėjusia išeminėsširdies ligos rizika [57]. Stresas yra glaudžiai susijęs su prasta psichine ir fizine sveikata ir manoma, kad jo poveikis yra didesnis nei kitų paplitusių veiksnių, tokių kaip tabako gaminių vartojimo, per didelio alkoholinių gėrimų vartojimo ir mažo fizinio aktyvumo, kuris lemia ligotumą ir mirtingumą [58]. Lėtinis suvokiamas stresas gali sukelti psichinės sveikatos sutrikimus, pavyzdžiui - nerimo sutrikimus ir depresiją [59]. Nustatyta, kad stresas turi įtakos mitybos įpročiams ir sveikatai kenksmingų įpročių formavimuisi - rūkymui, nepilnavertei mitybai, valgymo sutrikimams ir sėdimam gyvenimo būdui. Be poveikio gyvensenai, stresas, ypatingai lėtinis, susijęs su didesne metabolinio sindromo rizika [5].

Nagrinėjant ryšį tarp fizinio aktyvumo ir streso, įprastai šaltiniuose nagrinėjamas fizinio aktyvumo poveikis psichinei sveikatai [60]. Fizinis aktyvumas gali sumažinti kasdieninį patiriamą stresą, nerimą, pagerinti savęs vertinimą ir nuotaiką bei yra siejamas su mažesne depresiškumo simptomatika ir geresne emocine savijauta [59], mažina neigiamo afekto ir nerimo sutrikimo pasireiškimo riziką [60]. Be to, fizinė veikla padeda gerinti psichinę sveikatą ir susidoroti su stresą keliančiomis situacijomis [5],[60], o kenčiantiems nuo depresijos pagerina ligos būklę [60]. Tarp fiziškai aktyvių žmonių depresijos, neigiamo savęs vertinimo bei nerimo paplitimas yra mažesnis [5]. Asmenys, kurie fizinio aktyvumo metu sunaudojo daugiau nei 3 kilokalorijas 1 kilogramui kūno masės per dieną laisvalaikio metu, buvo 78 procentais mažiau buvo linkę patirti vidutinį ir 62 procentais mažiau – didelį suvokiamą stresą [61].

20 Fizinio aktyvumo intensyvumas turi įtakos sumažėjusiam patiriamo streso kiekiui kasdieninėse situacijose [62] ir gali būti svarbus rodiklis vertinant patiriamo streso lygį [60]. Tyrimo metu nustatyta, kad asmenys, kurie užsiemė vidutinio intensyvumo veikla patyrė perpus mažiau suvokiamo streso nei tie, kurie apskritai nebuvo fiziškai aktyvūs [60]. Užsiimant didelio intensyvumo fizinio aktyvumo veikla pagal rekomendacijas gerėja psichinė sveikata, sėkmingiau susidorojama su sudėtingomis situacijomis palyginus su tais asmenimis, kurie pasiekia ar viršija vidutinio intensyvumo fizinio aktyvumo rekomendacijas. Didelio intensyvumo fizinis aktyvumas reikšmingai padeda suvaldyti stresą, turi įtakos skausmo suvokimui bei objektyviai ir subjektyviai vertinamai miego kokybei bei depresijai. Tokio pobūdžio fizinis aktyvumas ne tik stiprina širdies ir kraujagyslių sistemą, bet ir apsaugo nuo įvairių psichinės sveikatos sutrikimų. Palyginus asmenis, kurie užsiima vidutinio ir didelio intensyvumo fizine veikla buvo nustatyta, kad vidutinio intensyvumo krūvis neturi tokio poveikio palyginus su didelio intensyvumo krūviu [14]. Gerber ir bendraautorių 2014 m. atliktame tyrime buvo lyginama asmenų būklė, kurie užsiima vidutinio intensyvumo fiziniu aktyvumu iš viso 150 minučių ar daugiau per savaitę bei asmenų, kurie užsiima didelio intensyvumo fiziniu aktyvumu 20 minučių ar daugiau 3 kartus per savaitę. Tiriamieji, kurių fizinis krūvis atitiko didelio intensyvumo rekomendacijas, patyrė mažiau streso, pasižymėjo mažesniais depresijos simptomais, patiriamu skausmu bei mažesniu skundų kiekiu dėl subjektyvios miego kokybės. Šie asmenys patyrė mažiau psichikos sveikatos problemų susidūrę su dideliu streso kiekiu. Apibendrinama, jog didelio intensyvumo fizinio aktyvumo rekomendacijų laikymąsis yra susijęs su pagerėjusia psichine sveikata, gebėjimu susidoroti su problemomis palyginus su asmenimis, kurie laikosi ar viršija vidutinio intensyvumo fizinio aktyvumo rekomendacijas [14].

Fizinis aktyvumas neutralizuoja psichologinių veiksnių sukeltą širdies ir kraujagyslių sistemos atsaką į psichologinį stresą, sumažina padidėjusių streso hormonų kiekio poveikį. Asmenų, turinčių išlavintą aerobinę ištvermę, širdies ir kraujagyslių sistema mažiau reaguoja į stresorius [60]. Throne ir bendraautoriai 16 savaičių taikė 40 min. trukmės 4 kartus per savaitę fizinio aktyvumo programą ugniagesiams ir nustatė, kad ši intervencija pagerino gaisrininkų susidorojimą su stresu [63]. Atlikos apžvalgos duomenimis, fizinis aktyvumas sumažina streso poveikį fizinei sveikatai bei apsaugo nuo streso sukeltos imunosupresijos. Dėl didelio veiksmingumo judėjimas rekomenduojamas kaip prevencinė priemonė kovojant su stresu [60]. Kettunen ir bendraautoriai 2015 m. atliko tyrimą su dirbančiais suaugusiais asmenimis. 12 mėnesių tiriamieji 3 – 5 kartus per savaitę užsiemė vidutinio intensyvumo fizine veikla - ėjimu, slidinėjimu, ar važiavimu dviračiu. Fizinio krūvio metu širdies susitraukimo dažnis buvo palaikomas 60 - 80 proc. ribose nuo maksimalaus galimo širdies susitraukimo dažnio. Nustatyta, kad 12 mėn. trukmės reguliarus fizinis aktyvumas sumažino streso simptomus ir

21 pagerino gebėjimą susidoroti su stresu. Šis poveikis buvo susijęs su pagerėjusiu fiziniu pajėgumu vertinant širdies ir kraujagyslių sistemos atsaką į fizinį krūvį. Teigiamas fizinio aktyvumo poveikis išliko 12 mėnesių baigus tyrimą. Pažymima, kad tiriamieji, kurie patyrė didžiausią stresą ir labiausiai negebėjo susidoroti su stresą keliančiomis situacijomis, gavo didžiausią naudą. Autorių teigimu, ši išvada gali būti pritaikoma darbuotojams, neturintiems įgūdžių sprendžiant stresą keliančias situacijas [64].

Atsižvelgiant į tai, jog žmonės renkasi labai skirtingo pobūdžio fizinio aktyvumo veiklą, svarbu nustatyti, ar visos fizinio aktyvumo formos yra turi tokią pačią įtaką psichoemocinei būklei. Jei poveikis skiriasi, svarbu nustatyti ypatumus ir pateikti atitinkamas rekomendacijas suskirsčius fizinį aktyvumą pagal naudą. Atlikus tyrimą, kuriame dalyvavo 1,2 milijono tiriamųjų, buvo nustatyta, kad visos fizinio aktyvumo formos yra susijusios su geresne psichinės sveikatos būkle palyginus su fiziškai pasyviais tiriamaisiais. Stipriausi ryšiai nustatyti tarp komandinio sporto, važiavimo dviračiu, aerobinės veiklos ir lankymosi sporto klube. Taip pat, sąmoningumu grįstų užsiėmimų praktikavimas, tokių kaip Tai Chi ar jogos, buvo reikšmingai susijęs su mažesniu psichinės sveikatos sutrikimų dažniu palyginus su nepakankamu fizinio aktyvumo lygiu, ėjimu ar bet kuria kita fizinio aktyvumo forma. Vertinant fizinio aktyvumo trukmę, buvo nustatyta, kad 30 – 60 minučių užsiėmimo trukmė yra siejama su optimaliausia psichine sveikata [65]. Ne tokia gera psichinė sveikata buvo nustatyta tarp tiriamųjų, kurie užsiėmimo metu buvo fiziškai aktyvūs daugiau nei 90 minučių. Tyrime taip pat buvo vertinamas reguliarumas - nustatyta, kad tiriamiųjų, kurie buvo fiziškai aktyvūs 3 – 5 kartus per savaitę, psichinė sveikata buvo įvertinta geriau nei tiriamųjų, kurie buvo fiziškai aktyvūs mažiau nei 3 kartus ar daugiau nei 5 kartus per savaitę nepaisant fizinio aktyvumo formos ir intensyvumo. Pabrėžiama, jog didelio intensyvumo fizinė veikla buvo susijusi su geresne psichologine būkle nei vidutinio intensyvumo fizinė veikla [65].

Išilginio pjūvio tyrimo duomenimis, reguliarus fizinis aktyvumas laisvalaikio metu yra susijęs su mažesne tikimybe jaustis nelaimingu po 2 ir po 4 metų [66]. Tiriamieji, kurie buvo fiziškai pasyvūs per du tyrimo etapus iš eilės turėjo daugiau nei dvigubai didesnę tikimybę jaustis nelaimingais. Palyginus su tiriamaisiais, kurie tapo fiziškai aktyvūs, fiziškai pasyvūs tiriamieji, nepadidinę fizinio aktyvumo lygio, buvo susiję su didesne rizika jaustis nelaimingais po 2 metų. Apibendrinama, jog fizinis aktyvumas laisvalaikio metu turi ilgalaikę sąsają su laimės pojūčiu. Kadangi laimės pojūtis yra vis labiau pripažįstamas kaip svarbus veiksnys, susijęs su psichine ir fizine gerove, rekomenduojant užsiimti fiziniu aktyvumu laisvalaikio metu turėtų būti motyvuojama jo poveikiu asmens gerovei [66].

Literatūroje mokslininkai analizuoja ne tik kaip fizinis aktyvumas veikia stresą, tačiau kai kaip patiriamas stresas gali turėti įtakos fiziniam aktyvumui – manoma, jog šis ryšys yra dvipusis. Patiriamas stresas skatina didinti fizinį aktyvumą ir neigiamai veikia kitus įpročius, turinčius įtakos sveikatai -

22 rūkymą, alkoholio ar narkotinių medžiagų vartojimą [60]. Stults – Kolehmaninen ir bendraauorių 2014 m. straipsnyje apibendrinus 168 tyrimo rezultatus teigiama, jog stresas turi teigiamą poveikį fizinio aktyuvmo lygiui. Taip gali būti dėl to, jog kai kurie žmonės susidoroja su stresu užsiimdami tam tikra fizinio aktyvumo forma. Reguliariai fiziškai aktyvūs asmenys patirdami stresą dar daugiau laiko sportuoja, o tik pradedantys sportuoti – atvirkščiai, sportuoja mažiau [60]. Atlikus tyrimą su suaugusiais asmenimis, nustatyta, kad asmenys, nereguliariai užsiimantys fiziniu aktyvumu, pasižymėjo aukštesniu streso lygiu nei reguliariai fiziškai aktyvūs asmenys. Mažą streso lygį jaučiantys fiziškai pasyvūs tiriamieji turėjo mažesnę motyvaciją sportuoti nei fiziškai pasyvūs asmenys, patiriantys didelį stresą. Apibendrinus tyrimą buvo padaryta išvada, kad fiziškai aktyvūs tiriamieji, apimti didelio streso lygio, turėtų išlaikyti turimą fizinio aktyvumo lygį. Fiziškai pasyviems asmenims, fizinis aktyvumas galėtų tapti streso mažinimo priemone [67].

Stresas daro poveikį ne tik jaunų suaugusiųjų priimamiems sprendimams, bet ir psichinės sveikatos būklei, miego kokybei. Fizinis aktyvumas ne tik gali turėti poveikį streso lygiui, tačiau ir patiriamas stresas gali lemti judėjimo dažnumą ir intensyvumą, todėl šiame darbe bus siekiama išsaiškinti ar fizinis aktyvumas turi poveikį patiriamam stresui. Keliame hipotezę, kad intensyvesnis fizinis aktyvumas turėtų mažinti patiriamą subjektuyviai suvokiamą stresą.

1.6. Fizinio aktyvumo ir streso sąsajos darbo aplinkoje

Darbe patiriamas stresas yra apibūdinamas kaip santykis tarp darbuotojo požiūrio ir asmeninio bei darbo gyvenimo iššūkių. Jei asmuo nepajėgia susidoroti su užduotimis, gali atsirasti su sveikata susijusių problemų, tokių kaip miego sutrikimai, širdies ir kraujagyslių sistemos ligos, lėtinis skausmas ir depresija. Be tiesiogiai atliekamų pareigų darbe, lėtinis stresas darbe gali būti patiriamas ir dėl noro tobulėti, pavyzdžiui, tikintis teigiamo paskatinimo, autonomijos, paramos iš kolegų. Lėtinis stresas gali pasireikšti tik pradėjus dirbti [56]. Remiantis Vokietijoje atliktu tyrimu apklausiant asmenis dėl patiriamo streso finansinės krizės metu, tarp jaunų suaugusiųjų lėtinis stresas buvo dažniau aptinkamas nei kitose amžiaus grupėse [56]. Darbo aplinka taip pat turi įtakos patiriamam stresui. Dėl stresą keliančių darbo sąlygų ir patiriamo streso atsiradęs nuovargis, nerimas ir depresijos simptomai yra neigiamai susiję su fiziniu aktyvumu laisvalaikio metu [68] dėl sumažėjusio pasitikėjimo savimi [69]. Bloga psichoemocinė būklė gali paveikti žmogaus norą priimti palankesnius sprendimus, gerinančius gyvenimo kokybę, sumažinti fizinio aktyvumo lygį ir atidėti fizinį aktyvumą vėlesniam laikui [68]. Nustatyta, kad galimybė

23 dirbti stovint su pakeliamu stalu yra susijusi su padidėjusiu fiziniu aktyvumu bei sumažėjusiu fiziologiniu ir suvokiamu streso lygiu [7]. Fiziškai aktyvūs darbuotojai patiria mažiau streso ir jaučiasi energingesni. Darbuotojams, patiriantiems didelį su darbu susijusį stresą ir nesijaučiantiems gyvybingais, rekomenduojama užsiimti fizinio aktyvumo veikla, jei yra galimybė - didelio intensyvumo - tam, kad sumažinti streso lygį ir didinti suvokiamą energijos kiekį [70]. Fiziškai aktyvios pertraukos darbo vietoje yra siejamos su geresniais santykiais tarp kolegų, geresne psichine sveikata ir didesniu fizinio aktyvumo lygiu [71]. Tačiau 2018 m. Serra ir bendraautorių tyrime gauti priešingi rezultatai. Sėdimą darbą dirbantys darbuotojai iš viso 12 mėnesių, 2 kartus per savaitę po 10 minučių atliko fizinius pratimus su kineziterapeuto priežiūra. Mankštos metu buvo atliekamas apšilimas ir tempimo pratimai. Nustatyta, kad dėl pratimų atlikimo pagerėjo skeleto raumenų sistemos būklė, tačiau streso lygis ir gyvenimo kokybės rodikliai nepakito [72].

Fizinis aktyvumas vykimo į darbą metu yra susijęs su geresne psichine sveikata. Mokslininkai atliko tyrimą su asmenimis, kurie yra reguliariai fiziškai aktyvūs keliaujant į darbą. Visi tiriamieji buvo suskirstyti į 2 grupes pagal tai, ar vykstant į įstaigą jie naudojosi dviračiu, ar nesinaudojo. Buvo nustatyta, kad sveiki, reguliariai su dviračiu važiavę į darbą asmenys turėjo mažesnę riziką patirti stresą nei tiriamieji, keliavę kitomis transporto priemonėmis. Be to, 4 ar daugiau kartų per savaitę dviratį kaip transporto priemonę naudoję tiriamieji turėjo mažesnę riziką patirti stresą nei tie, kurie dviračiu naudojosi mažiau nei 4 dienas [59]. 2018 m. atlikus tyrimą Europos valstybėse, kuriame taip pat dalyvavo ir Lietuvos gyventojai nustatyta, kad kasdieninis vykimas į darbo įstaigą dviračiu ar pėsčiomis natūralioje aplinkoje siejamas su geresne psichine sveikata, o aktyvaus keliavimo ne natūralioje aplinkoje sąsajos su geresne psichine sveikata nebuvo rastos [73].

Literatūroje pateikiama informacija apie sąsajas su judėjimu, patiriamu stresu ir miego kokybe yra nevienareikšmiška. Nėra daug šaltinių, nagrinėjančių 18 – 35 metų asmenų gyvensenos pokyčius. Apibendrinus moksliniuose šaltiniuose pateikiamą informaciją galima teigti, jog vis dar nėra aišku, kaip jaunų suaugusiųjų, įsiliejančių į darbo rinką ir pradedančių savarankišką gyvenimą, fizinio aktyvumo lygis, užsiėmimų trukmė bei dažnumas yra susijęs su patiriamu stresu ir subjektyvia miego kokybe.

24

2. TYRIMO METODIKA

Tyrimas buvo atliktas 11 įmonių 2019 metų spalio – lapkričio mėnesį. Momentinio tyrimo metu buvo siekiama išsiaiškinti jaunų suaugusiųjų sėdimą darbą dirbančių asmenų ir užsiimančių skirtinga fizinio aktyvumo veikla ryšį tarp fizinio aktyvumo ir subjektyvios miego kokybės ir patiriamo streso. Tyrime dalyvavo pilnu etatu sėdimą darbą dirbantys asmenys, savanoriškai sutikę dalyvauti tyrime, buvo gautas tiriamųjų sutikimas. Jų neįtraukimo į tyrimą kriterijus buvo nėštumas, nepakankamas lietuvių kalbos mokėjimas.

Atsitiktiniu būdu susisiekus su įmonėmis buvo gauti įmonių atstovų sutikimai atlikti tyrimą. Atvykus į įstaigą įmonės darbuotojų darbo laiku jiems buvo pateikta informacija apie tyrimo atlikimo eigą bei atsakoma į iškilusius klausimus. Tiriamieji į anketos klausimus atsakė elektroniniu būdu. Tyrimui atlikti buvo gautas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bioetikos centro leidimas (2019 m. rugsėjo 13 d. Nr. BEC-GM(M) – 04) (žr. 4 priedą).

Tiriamųjų imtis

Tiriamieji pateikė sociodemografinius duomenis – lytį, išsilavinimą, šeimyninę padėtį, amžių bei antropometrinius duomenis – ūgį ir svorį. Tyrime dalyvavusių asmenų amžiaus vidurkis buvo 28,3 ± 4,24 metų. Jauniausiam tiriamajam buvo 20 metų, o vyriausiam – 35 metai.

Jaunų suaugusiųjų ūgio vidurkis buvo 1,72 ± 0,08 metrų. Didžiausia reikšmė buvo 2,01 metrų, o mažiausia reikšmė – 1,58 metrų. Sėdimą darbą dirbančių tiriamųjų svorio vidurkis buvo 69,1 ± 15,01 kilogramų. Didžiausia reikšmė buvo 125 kilogramai, o mažiausia reikšmė – 45 kilogramai. Tyrime dalyvavusių asmenų vidutinė kūno masės indekso reikšmė buvo 23,1 ± 3,95. Didžiausia reikšmė buvo 37,62, o mažiausia reikšmė – 16,65. 1 lentelėje pateikiamos sociodemografinių ir antropometrinių duomenų charakteristikos.

25 1 lentelė. Sociodemografinių duomenų charakteristikos

Sociodemografiniai duomenys n % Lytis Vyras Moteris 36 116 31,30 76,32 Amžius 18 – 22 m. 23 – 26 m. 27 – 31 m. 32 – 35 m. 9 52 48 43 5,92 34,21 31,57 28,28 Išsilavinimas Profesinis Vidurinis Aukštesnysis Aukštasis neuniversitetinis Aukštasis universitetinis 3 8 5 19 117 1,27 5,26 3,29 12,50 76,97 Šeimyninė padėtis Ištekėjusi / vedęs Neištekėjusi / nevedęs

Gyvenu kartu nesusituokusi / nevedęs Išsiskyrusi / išsiskyręs 52 57 42 1 34,21 37,50 27,63 0,65 Kūno masės indeksas

Normalus Per mažas Per didelis 103 10 39 67,76 6,57 25,65 Tyrimo metodai

Fizinio aktyvumo vertinimas

Tiriamųjų fizinis aktyvumas buvo vertintas naudojant Tarptautinį fizinio aktyvumo klausimyno ilgąją versiją. Į lietuvių kalbą išvertė ir Lietuvos populiacijai adaptavo doc. dr. V. Volbekienė 2006 metais. Tyrime buvo naudota oficialiame IPAQ tinklalapyje pateikta laisvai prieinama klausimyno versija (https://sites.google.com/site/theipaq/). Šio klausimyno ilgąją versiją sudaro 27 klausimai, kurie yra suskirstyti į penkias dalis:

1. Pirma dalis – fizinė veikla, susijusi su darbu 2. Antra dalis – judėjimas iš vienos vietos į kitą

26 3. Trečia dalis – namų ruoša, ūkio darbai ir rūpinimasis šeima

4. Ketvirta dalis – rekreacija, sportas ir laisvalaikis 5. Penkta dalis – laikas praleistas sėdint

Pirmoje, antroje, trečioje ir ketvirtoje dalyje atsakant į klausimus reikėjo nurodyti kiek dienų per savaitę buvo užsiimta fizinio aktyvumo veikla ir įrašyti trukmę valandomis bei minutėmis. Penktoje dalyje reikėjo nurodyti vienos iš darbo dienų ir savaitgalio dienų sėdėjimo trukmę valandomis ir minutėmis. Pateikti duomenys apie fizinį aktyvumą buvo verčiami į metabolinius ekvivalentus (MET). MET reikšmė buvo apskaičiuota į formulę – MET reikšmė kiekvienai fizinio aktyvumo veiklai buvo padauginta iš dienų ir minučių skaičius. MET reikšmė kiekvienai fizinio aktyvuvo veiklai buvo nurodyta 60 kilogramų sveriančiam asmeniui. Plačiau paaiškinama 2.1 lentelėje.

2.1 lentelė. MET reikšmė pagal fizinio aktyvumo veiklos pobūdį

Nr. Fizinio aktyvvumo veikla MET reikšmė 60 kg svečiančiam asmeniui

1. Ėjimas 3,3

2. Vidutinio intensyvumo fizinio aktyvumo veikla 4 3. Didelio intensyvumo fizinio aktyvumo veikla 8

MET reikšmė kiekvienam tiriamajam buvo paskaičiuota individualiai pagal formulę MET min. x (svoris kilogramais/60 kilogramų). Įstačius į formulę ir apskaičiavus MET minutėmis per savaitę, gautas rezultatas prilyginamas žemam, vidutinam arba aukštam fizinio aktyvumo lygiui. 5 dalies atsakymai apie laiką, praleidžiamą sėdint, nėra įtraukiami į formulę. 2.2 lentelėje pateikiamos MET reikšmės.

2.2 lentelė. Fizinio aktyvumo lygio nustatymas pagal metabolinius ekvivalentus Nr. Fizinio aktyvumo lygis MET-min./sav.

1. Žemas fizinio aktyvumo lygis < 600 2. Vidutinis fizinio aktyvumo lygis 600 - 3000 3. Aukštas fizinio aktyvumo lygis > 3000

Fizinio aktyvumo lygis yra laikomas aukštu kai bent vienas iš nurodytų kriterijų gali būti priskirtas tiriamajam:

a) Didelio fizinio aktyvumo veikla yra užsiimama bent 3 dienas ir MET-min/sav. reikšmė yra mažiausiai 1500 MET-min/sav.

27 b) Ėjimo, vidutinio ar didelio intensyvumo veikla ar bet kuria šių veiklų kombinacija yra užsiimama

7 ar daugiau dienų ir apskaičiuota MET-min/sav. reikšmė yra mažiausiai 3000 MET-min/sav. Fizinio aktyvumo lygis yra laikomas vidutiniu kai bent vienas iš nurodytų kriterijų gali būti priskirtas tiriamajam:

a) Didelio intensyvumo veikla yra užsiimama bent 20 minučių per dieną ir mažiausiai 3 kartus per savaitę

b) Vidutinio intensyvumo veikla ar ėjimu yra užsiimama bent 30 minučių per dieną 5 ar daugiau kartų per savaitę

c) Ėjimo, vidutinio intensyvumo veikla, didelio intensyvumo veikla ar bet kuria šių veiklų kombinacija yra užsiimama 5 ar daugiau dienų per savaitę ir apskaičiuota MET-min/sav. reikšmė yra mažiausiai 600 MET-min/sav [74].

Kadangi žemo fizinio aktyvumo grupės imtis buvo per maža siekiant atlikti statistinius skaičiavimus, žemo ir vidutinio fizinio aktyvumo grupės statistiniems skaičiavimams buvo sujungtos.

Miego kokybės vertinimas

Siekiant įvertinti tiriamųjų subjektyvią miego kokybę buvo pateiktas Pitsburgo miego kokybės indeksas. Į lietuvių kalbą išvertė 2006 metais prof. G. Varoneckas. Klausimyno vertimas buvo validuotas Mapi lingvistiniame centre. Siekiant naudoti šį klausimyną tyrime buvo gautas leidimas elektroniniu būdu. Bendram klausimyno balų indeksui gauti yra naudojamos septynios skalės. Atsakant į klausimus tiriamasis įvertina savo miegą balais – 0 balų, kai nėra jokių sutrikimų, iki 3 balų, atspindinčių didelius sutrikimus, susijusius su miegu. Miego kokybė vertinama bloga, kai bendra suma 5 ir daugiau balų, o miego kokybė vertinama gera, kai indeksas - mažiau nei 5 balai. Miego kokybės indeksas gaunamas apskaičiavus balų sumą pagal 7 komponentus:

a) 1 komponente yra naudojamas 6 klausimo įvertinimas – „Kaip Jūs įvertintumėte savo miego kokybę apskritai per pastarąjį mėnesį?“. Tiriamieji galėjo rinktis iš šių atsakymo variantų: „Labai gera“ – toks atsakymas vertinamas 0 balų, „Pakankamai gera“ – vertinamas 1 balu, „Pakankamai bloga“ – vertinamas 2 balais ir „Labai bloga“ – vertinamas 3 balais.

b) 2 komponente yra naudojamas 2 klausimo ir 5 klausimo a dalies klausimų įvertinimo suma. 2 klausime „Kiek laiko per pastarąjį mėnesį (skaičiuojant minutėmis) Jums paprastai trukdavo užmigti kiekvieną naktį?“ tiriamieji pateikė atsakymą minutėmis. Jei užmigimo laikas buvo

28 įrašytas trumpesnis nei 15 minučių, atsakymas buvo įvertintas 0 balų, jei nuo 16 iki 30 minučių – 1 balu, nuo 31 iki 60 minučių – 2 balais, o daugiau nei 60 minučių – 3 balais. 5 klausime a dalyje atsakant į klausimą „Ar dažnai per pastarąjį mėnesį Jums buvo sunku miegoti, nes negalėdavote užmigti per 30 minučių?“ pasirinktas atsakymas „Nei karto per pastarąjį mėnesį“ vertinamas 0 balų, „Rečiau nei kartą per savaitę“ – 1 balu, „Vieną ar du kartus per savaitę“ – 2 balais, o „Tris ar daugiau kartų per savaitę“ – 3 balams. Sudėjus 2 klausimo ir 5 klausimo a dalies balų skaičių gautas rezultatas buvo verčiamas į antros dalies balų sumą. Jei 2 ir 5 klausimo a dalies balų suma buvo lygi 0, 2 dalies balų skaičius taip pat lygus 0. Jei gauta suma buvo 1 – 2, antros dalies balų skaičius yra lygus 1, gavus 3 – 4, balų skaičius fiksuojamas 2, o gavus 5 – 6 balus, 2 dalies balų skaičius yra lygus 3.

c) 3 komponentui apskaičiuoti buvo naudojami 4 klausimo įvertinimo balai. Tiriamieji turėjo atsakyti į klausimą „Kiek valandų per pastarąjį mėnesį Jūs tikrai miegodavote nakties metu? (Tai gali skirtis nuo lovoje pragulėtų valandų skaičiaus.)“ įrašant miego valandų skaičių per naktį. Ilgesnis nei 7 val. Trukmės miegas buvo įvertintas 0 balų, 6 – 7 val. trukmės miegas – 1 balu, 5 – 6 val. trukmės miegas – 2 balais, o trumpesnis nei 5 val. miegas – 3 balais.

d) 4 dalies balų skaičius buvo nustatytas apskaičiavus miego efektyvumą. Miego efektyvumo skaičiavimui buvo naudota miego trukmės ir lovoje praleisto laiko trukmės santykis. Didesnis nei 85 proc. miego efektyvumas buvo įvertintas 0 balų, 75 – 84 proc. miego efektyvumas – 1 balu, 65 – 74 proc. miego efektyvumas – 2 balais, o mažesnis nei 65 proc. miego efektyvumas – 3 balais. Miego efektyvumas buvo gautas naudojantis šia formule:

Miego trukmė (valandomis)

Lovoje praleistas laikas (valandomis) 𝑥 100 proc

e) 5 komponento balų suma buvo nustatyta sudėjus 5 klausimo b, c, d, e, f, g, j dalių balų sumą. 5 klausimo pradžia buvo bendra visoms 5 klausimo dalims – „Ar dažnai per pastarąjį mėnesį Jums buvo sunku miegoti, nes...“, o likusios klausimo dalys buvo tokios: b) „ ... prabusdavote nakties metu ar anksti ryte“ c) „ ...turėdavote keltis, nes reikėdavo eiti į tualetą“ d) „ ... negalėdavote laisvai kvėpuoti“ e) „ ... garsiai kosėdavote ar knarkdavote“ f) „ ... jums būdavo per šalta“ g) „ ... jums būdavo per karšta“ h) „ ... sapnuodavote blogus sapnus“ i) „ ... jausdavote skausmą“ j) „ ... kitos priežastys, prašome apibūdinti“. Pasirinktas atsakymas „Nei karto per pastarąjį mėnesį“ vertinamas 0 balų, „Rečiau nei kartą per savaitę“ – 1 balu, „Vieną ar du kartus per savaitę“ – 2

29 balais, o „Tris ar daugiau kartų per savaitę“ – 3 balams. Sudėjus balų skaičių gautas rezultatas buvo verčiamas į komponento balų sumą. Jei balų suma buvo lygi 0, 5 komponento balų skaičius taip pat lygus 0. Jei gauta suma buvo 1 – 2, penkto komponento balų skaičius yra lygus 1, gavus 3 – 4, balų skaičius fiksuojamas 2, o gavus 5 – 6 balus, 5 komponento balų skaičius yra lygus 3. f) 6 komponente yra naudojamas 7 klausimo įvertinimas – „Ar dažnai per pastarąjį mėnesį Jūs

vartodavote vaistus, padedančius užmigti (receptinius ar nereceptinius)?“. Tiriamieji galėjo rinktis iš šių atsakymo variantų: „Nei karto per pastarąjį mėnesį“ – toks atsakymas vertinamas 0 balų, „Rečiau nei kartą per savaitę“ – vertinamas 1 balu, „Vieną ar du kartus per savaitę“ – vertinamas 2 balais ir „Tris ar daugiau kartų per savaitę“ – vertinamas 3 balais.

g) Tiriamieji turėjo atsakant į 7 klausimą „Ar dažnai per pastarąjį mėnesį Jūs jautėtės mieguistas (-a) vairuojant, valgant ar užiimant visuomenine veikla?“ galėjo rinktis iš šių atsakymo variantų – 0 balų vertinamas atsakymas buvo „Nei karto per pastarąjį mėnesį“, 1 balu vertinamas atsakymas – „Rečiau nei vieną kartą per savaitę“, 2 balais – „Vieną ar du kartus per savaitę“, o 3 balais – „Tris ar daugiau kartų per savaitę“ [75].

Suvokto streso skalė

Patiriamo streso suvokimas buvo vertinamas pateikiant suvokto streso skalę [76]. Jis buvo išverstas į lietuvių kalbą ir buvo gautas sutikimas elektroniniu būdu naudoti šį klausimyną tyrimui. Skalėje yra pateikiami klausimai apie patirtus jausmus ir mintis. Atsakant į kiekvieną klausimą tiriamasis atsakymą turi pasirinkti 5 balų skalėje, kur 0 reiškia „niekada”, o 4 – „labai dažnai”. Skaičiuojant galutinę balų sumą 4, 5, 7 ir 8 klausimuose pasirinktas atsakymas yra pakeičiamas į tokias balų reikšmes: pasirinkus „0“ reikšmę ji keičiama į 4 balus, pasirinkus „1“ reikšmę – į 3 balus, pasirinkus „2“ reikšmę – paliekami 2 balai, pasirinkus „3“ – verčiama į 1 balą, o pasirinkus „4“ – konvertuojama į 0 balų. Kuo aukštesnis bendras surinktų balų skaičius, tuo didesnis patiriamo streso lygis [76]

Statistinė duomenų analizė

Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant Excel 2016 ir „R 3.4.0“ programas. Duomenų analizei atlikti iš duomenų sklaidos ir padėties parametrų buvo skaičiuojama mediana, mažiausia ir didžiausia reikšmės, aritmetinis vidurkis ir standartinis nuokrypis pasirinkus 95 proc. pasikliautinąjį