LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA
VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS PROFILAKTINĖS MEDICINOS KATEDRA
RASA ŠIRVINSKIENĖ
PROSTATOS VĖŽIU SERGANČIŲ ASMENŲ FIZINIO
AKTYVUMO IR PSICHOEMOCINĖS SVEIKATOS YPATUMAI,
TAIKANT SKIRTINGAS GYDYMO TAKTIKAS
Antrosios pakopos studijų baigiamasis darbas Gyvensenos medicina
Studentas Mokslinis vadovas
Rasa Širvinskienė prof. Mindaugas Jievaltas
2019-12-20
Konsultantas
doc. Laimonas Šiupšinskas 2019-12-20
SANTRAUKA
Gyvensenos medicina.
PROSTATOS VĖŽIU SERGANČIŲ ASMENŲ FIZINIO AKTYVUMO IR
PSICHOEMOCINĖS SVEIKATOS YPATUMAI, TAIKANT SKIRTINGAS GYDYMO TAKTIKAS.
Rasa Širvinskienė
Mokslinis vadovas: prof. Mindaugas Jievaltas
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Visuomenės sveikatos fakultetas. Kaunas; 2019. 68 p.
Darbo tikslas – išanalizuoti prostatos vėžiu sergančių asmenų fizinio aktyvumo ir psichoemocinės sveikatos ypatumus taikant skirtingas gydymo taktikas.
Uždaviniai: 1. Ištirti prostatos vėžiu sergančių, aktyviai stebimų asmenų psihoemocinę sveikatą bei fizinį aktyvumą, nustačius prostatos vėžio diagnozę bei praėjus 6 mėn. 2. Ištirti prostatos vėžiu sergančių asmenų, kuriems buvo taikytas radikalus gydymas (operacija, spindulinė terapija), psihoemocinę sveikatą bei fizinį aktyvumą prieš gydymą ir po gydymo praėjus 6 mėn. 3. Palyginti psichoemocinės sveikatos bei fizinio aktyvumo ypatumus tarp aktyviai stebimų prostatos vėžiu sergančių asmenų ir po radikalaus prostatos vėžiu sergančių asmenų, gydymo.
Metodika: Tyrimas atliktas 2019 m. vasario-lapkričio mėn. Lietuvos Sveikatos Mokslų Universitetinėje Ligoninėje Kauno klinikose, tiriamieji – pacientai, kuriems nustatytas prostatos vėžys ir numatytas planuojamas gydymas aktyviai stebint, taikant operacinį ar spindulinį gydymą. Atlikta anketinė. Apklausta 89 pacientai prieš taikomą gydymą ir po gydymo praėjus 6 mėn. Atsako dažnis – 66%. Anketą sudarė bendrieji klausimai apie pacientų amžių, gyvenamąją vietą, ligos stadiją bei planuojamą gydymo metodą, paciento ūgis ir svoris, Tarptautinis fizinio aktyvumo klausimynas (IPAQ ) trumpoji versija bei HAD skalė. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant kompiuterinės programos statistikos paketą „SPSS/w 24.0“ ir MS Excel 2016 programą. Tyrime naudojamas statistinio reikšmingumo lygmuo, kai p≤0,05.
Rezultatai: Vertinant aktyviai stebimų prostatos vėžiu sergančių asmenų psichoemocinę būklę, nustačius diagnozę, normalų nerimą jautė 52,9 proc., o lengvus nerimo simptomus – 47,1 proc. pacientų. Po 6 mėn. aktyviai stebimų pacientų, vidutinio sunkumo depresija reikšmingai padaugėjo (p<0,05). Vertinant aktyviai stebimų prostatos vėžiu sergančių asmenų fizinį aktyvumą galima teigti, kad po 6 mėnesių šios grupės tyrimo dalyvių fizinio aktyvumo lygis reikšmingai padidėjo (p<0,05).
Nustatyta, kad, vertinant radikaliai gydytų prostatos vėžiu sergančių asmenų psichoemocinę būklę, nustačius diagnozę, normalų nerimą jautė 64,3 proc., o lengvus nerimo simptomus – 35,7
proc. pacientų. Po 6 mėnesių reikšmingai padaugėjo jaučiančių vidutinio sunkumo nerimą ir lengvus depresijos simptomus (p<0,05). Po 6 mėnesių spindulinį gydymą gavusiems pacientams lengvi depresijos simptomai pasireiškė reikšmingai rečiau nei operaciją patyrusiems pacientams (p<0,05). Vertinant radikaliai gydytų prostatos vėžiu sergančių asmenų fizinį aktyvumą galima teigti, kad po 6 mėnesių šios grupės tyrimo dalyvių fizinio aktyvumo lygis išliko panašus.
Palyginus prostatos vėžiu sergančių aktyviai stebimų ir radikaliai gydytų asmenų psichoemocinę sveikatą ir fizinį aktyvumą galima teigti, kad, nustačius diagnozę bei po 6 mėnesių skirtingą gydymą gavusių asmenų psichoemocinė sveikata ir fizinio aktyvumo lygis buvo panašus.
Išvados: Prostatos vėžiu sergantys aktyviai stebimi pacientai, diagnozavus ligą, jautė lengvus nerimo simptomus, po 6 mėn. reikšmingai padaugėjo vidutinio sunkumo depresijos simptomų. Aktyviai stebimų prostatos vėžiu sergančių asmenų fizinio aktyvumo lygis praėjus 6 mėn po diagnozės nustatymo, reikšmingai padidėjo. Radikaliai gydytų prostatos vėžiu sergantys asmenys, nustačius diagnozę, dažniausiai jautė normalų nerimą bei lengvus nerimo simptomus. Po 6 mėnesių reikšmingai padaugėjo jaučiančių vidutinio sunkumo nerimą ir lengvus depresijos simptomus. Radikaliai gydytų prostatos vėžiu sergančių asmenų fizinio aktyvumo lygis išliko panašus. Aktyviai stebėtų ir radikaliai gydytų asmenų psichoemocinė sveikata ir fizinis aktyvumas nustačius diagnozę bei po 6 mėnesių nesiskyrė statistiškai reikšmingai.
Raktiniai žodžiai: prostatos vėžys, aktyvus stebėjimas, radikalus gydymas, spindulinė terapija, psichoemocinė sveikata, fizinis aktyvumas.
SUMMARY
Lifestyle Medicine
PECULIARITIES OF PHYSICAL ACTIVITY AND PSYCHO-EMOTIONIAL HEALTH IN PROSTATE CANCER PATIENTS WITH DIFFERENT TREATMENT TACTICS APPLIED.
Rasa Širvinskienė
Supervisor: prof. Mindaugas Jievaltas
Lithuanian University of Health Sciences Medical Academy’s Faculty of Public Health. Kaunas; 2019. 68 p.
The aim of this work is to analyze the physical activity and psycho-emotional health of prostate cancer patients using different treatment tactics.
Objectives: 1. To investigate the psycho-emotional health and physical activity of actively monitored prostate cancer patients after diagnosis of prostate cancer and after 6 months. 2. To investigate the psycho-emotional health and physical activity of patients with prostate cancer who have undergone radical treatment (surgery, radiation therapy) before and 6 months after treatment. 3. To compare the peculiarities of psycho-emotional health and physical activity between actively monitored prostate cancer and post-radical prostate cancer treatment.
Methodology: The study was conducted in 2019. February-November At the Lithuanian University of Health Sciences Hospital in Kaunas, the subjects - patients with prostate cancer and scheduled treatment planned with active monitoring, operative or radiation therapy - were investigated. The questionnaire was completed. 89 patients were interviewed before and 6 months after treatment. Response rate 66%. The questionnaire consisted of general questions about the patient's age, place of residence, stage of disease, and planned treatment method, patient height and weight, the International Physical Activity Questionnaire (IPAQ), and the HAD scale. Statistical analysis of the data was performed using the software package SPSS / w 24.0 and MS Excel 2016. The study used the level of statistical significance at p≤0.05.
Results: When diagnosed, 52.9% of patients with an active diagnosis of prostate cancer had normal anxiety and 47.1% of patients with mild anxiety symptoms. After 6 months There was a significant increase in moderate depression (p <0.05) in the actively monitored patients. Evaluating the physical activity of actively monitored subjects with prostate cancer, it can be stated that after 6 months the level of physical activity increased significantly (p <0.05).
When diagnosed, 64.3% of patients with radically treated prostate cancer had normal anxiety and 35.7% of them had mild anxiety symptoms. After 6 months, there was a significant
increase in those with moderate anxiety and mild depressive symptoms (p <0.05). Mild depressive symptoms were significantly less frequent in patients receiving radiotherapy after 6 months (p <0.05). In terms of physical activity in radically treated subjects with prostate cancer, the level of physical activity remained similar after 6 months.
Comparison of psycho-emotional health and physical activity in actively monitored and radically treated patients with prostate cancer suggests that psycho-emotional health and physical activity levels were similar after diagnosis and after 6 months of treatment.
Conclusions: Actively monitored prostate cancer patients had mild symptoms of anxiety upon diagnosis, with a significant increase in moderate depressive symptoms after 6 months. The level of physical activity in subjects with active prostate cancer was significantly increased 6 months after diagnosis. Those with radically treated prostate cancer generally had normal anxiety and mild anxiety symptoms upon diagnosis. After 6 months, there was a significant increase in those with moderate anxiety and mild depressive symptoms. The level of physical activity in radically treated subjects with prostate cancer remained similar. There was no statistically significant difference in psycho-emotional health and physical activity between actively monitored and radically treated subjects upon diagnosis and after 6 months.
Keywords: prostate cancer, active surveillance, radical treatment, radiation therapy, psychoemotional health, physical activity.
PADĖKA
Noriu padėkoti savo baigiamojo magistrinio darbo vadovui prof. Mindaugui Jievaltui už pagalbą organizuojant tiriamųjų apklausą, skirtą laiką ir patarimus atliekant mokslinį darbą.
Taip pat dėkoju magistrinio darbo konsultantui doc. Laimonui Šiupšinskui už kosultacijas ir pateiktas pastabas .
TURINYS
SANTRUMPOS IR SĄVOKOS ... 8
ĮVADAS ... 9
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 10
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 11
1.1. Prostatos vėžys ir jo diagnostika ... 11
1.2. Prostatos vėžio gydymo taktika ... 13
1.2.1. Aktyvus stebėjimas sergant prostatos vėžiu ... 13
1.2.2. Radikali prostatektomija ... 14
1.2.3. Spindulinė terapija... 15
1.3. Fizinio aktyvumo reikšmė sergant prostatos vėžiu ... 15
1.4. Psichoemocinės sveikatos ypatumai sergant prostatos vėžiu ... 17
2. TYRIMO METODIKA ... 20
2.1. Tyrimo objektas ... 20
2.2. Tiriamųjų atranka ... 20
2.3. Tyrimo organizavimas ir duomenų analizės metodika ... 20
3. REZULTATAI ... 23
3.1. Bendri tiriamųjų rezultatai ... 23
3.2. Prostatos vėžiu sergančių, aktyviai stebimų asmenų psichoemocinės sveikatos bei fizinio aktyvumo, nustačius prostatos vėžio diagnozę ir praėjus 6 mėnesiams vertinimas ... 24
3.3. Prostatos vėžiu sergančių asmenų, kuriems buvo taikytas radikalus gydymas, psichoemocinės sveikatos bei fizinio aktyvumo, nustačius prostatos vėžio diagnozę bei praėjus 6 mėnesiams vertinimas ... 35
3.4. Prostatos vėžiu sergančių aktyviai stebimų ir radikaliai gydytų asmenų psichoemocinės sveikatos bei fizinio aktyvumo palyginimas ... 46
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 50
IŠVADOS ... 53
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 54
LITERATŪRA ... 55
SANTRUMPOS IR SĄVOKOS
PCa – prostatos vėžys
PSA – prostatos specifinis antigenas AS – aktyvus stebėjimas
RP – radikali prostatektomija ST – spindulinė terapija FA – fizinis aktyvumas
PSO – pasaulinė sveikatos organizacija
IPAQ – tarptautinis fizinio aktyvumo klausimynas MET – metabolinis ekvivalentas
ĮVADAS
Prostatos vėžys (PCa) yra antras dažniausias vyrų onkologinis susirgimas pasaulyje ir pats dažniausias vyrų onkologinis susirgimas Lietuvoje. 2018 metais pasaulyje buvo užregistruota daugiau nei 1,3 milijonai prostatos vėžio atvejų. Didelis atvejų skaičius labiausiai susijęs su didėjančiu prostatos specifinio antigeno (PSA) patikros programos prieinamumu tiems vyrams, kurie nejaučia ligos simptomų (1).
Lietuvoje 2018 metais užregistruota 3013 nauji PCa atvejai ir 524 mirtys nuo PCa (2).
PCa diagnostika ir gydymo metodai kasmet tobulėja, pacientų išgyvenamumas padidėjo net tais atvejais, kai išsivysto metastazės. Tačiau gydymo metodai sukelia ir nepageidaujamų simptomų, kurie ilgą laiką, o kartais ir visą likusį gyvenimą vargina pacientus. Dažniausiai nepageidaujamas pašalinis gydymo efektas priklauso nuo PCa naviko stadijos ir taikyto gydymo.
Sergančiam vėžiu pacientui gydymo tikslas yra ne tik ligos pašalinimas ir išgyvenamumo padidinimas, bet ir fizinės bei psichologinės funkcijos išsaugojimas.
Paciento fizinė būklė ir psichoemocinė sveikata diagnozavus PCa ir toliau tęsiant stebėjimą ar gydymą, turi svarbią reikšmę kontroliuojant simptomus, pasireiškiančius ligos metu arba jos gydymo eigoje.
Per pastaruosius kelerius metus klinikiniai tyrimai parodė teigiamą fizinio aktyvumo reikšmę sergant PCa – mažina su gydymu susijusius šalutinius reiškinius bei gerina fiziologinę bei psichologinę savijautą. Be to, reguliarus fizinis aktyvumas buvo susijęs su 61 % sumažėjusiu mirštamumu nuo PCa (3, 4).
Prostatos vėžio poveikis bei gydymas pacientams sukelia psichoemocinės sveikatos sutrikimus, dėl ko sumažėja pacientų dalyvavimas socialinėje veikloje, atsiranda sunkumų šeimoje, tarpasmeniniuose santykiuose, kas lemia blogesnę gyvenimo kokybę (4).
Šiame darbe nagrinėjami gyvensenos veiksniai fizinis aktyvumas ir psichoemocinė sveikata asmenims, diagnozavus PCa ir po pritaikytų skirtingų gydymo būdų: aktyvios stebėsenos, radikalaus operacinio gydymo ir spindulinės terapijos.
Nemažai mokslinių tyrimų nagrinėja skirtingų gydymo taktikų poveikį pacientų gyvensenai įvairiose šalyse, tačiau Lietuvoje dar nebuvo atliktas tyrimas, kuriame būtų nagrinėjama sergančių prostatos vėžiu pacientų psichoemocinė sveikata bei fizinis aktyvumas prieš skirtingą gydymo taktiką ir po pritaikyto gydymo.
Tikimės, kad mūsų darbo rezultatai, išvados bei praktinės rekomendacijos bus naudingos sveikatos priežiūros specialistams, dirbantiems su onkologiniais pacientais, padės įvertinti skirtingų gydymo taktikų poveikį prostatos vėžiu sergančių pacientų gyvensenai bei leis numatyti optimalias
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas - Išanalizuoti prostatos vėžiu sergančių asmenų fizinio aktyvumo ir psichoemocinės sveikatos ypatumus taikant skirtingas gydymo taktikas.
Darbo uždaviniai:
1. Ištirti prostatos vėžiu sergančių, aktyviai stebimų asmenų psichoemocinę sveikatą bei fizinį aktyvumą, nustačius prostatos vėžio diagnozę bei praėjus 6 mėn.
2. Ištirti prostatos vėžiu sergančių asmenų, kuriems buvo taikytas radikalus gydymas (operacija, spindulinė terapija), psichoemocinę sveikatą bei fizinį aktyvumą prieš gydymą ir po gydymo praėjus 6 mėn.
3. Palyginti psichoemocinės sveikatos bei fizinio aktyvumo ypatumus tarp aktyviai stebimų prostatos vėžiu sergančių asmenų ir po radikalaus prostatos vėžiu sergančių asmenų, gydymo.
1.
LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Prostatos vėžys ir jo diagnostikaProstatos vėžys yra pats dažniausias onkologinis susirgimas Lietuvoje. Lietuvos vėžio registro 2012 m. duomenimis PCa naujų atvejų buvo 2606 (189, 4/100 tūkst. gyventojų), I-os stadijos - 567 (21,8 % ), II-os - stadijos 855 (32, 8 %), III-ios stadijos - 520 (20 %), IV-os stadijos - 104 (4 %), 560 atvejų stadija nebuvo nustatyta. Mirties atvejų dėl PCa buvo nustatyta 632, mirtingumas – 45, 9/100 tūkst. gyventojų vyrų populiacijoje (5).
Naujų prostatos vėžio atvejų nustatymas per pastaruosius metus Lietuvoje išaugo dėl ankstyvosios diagnostikos pagerėjimo ir visuotinės PSA patikros programos, kurios metu nustatoma daugiau ankstyvųjų prostatos vėžio atvejų.
Prostatos vėžys gali ilgus metus vystytis nesukeldamas jokių simptomų, todėl aptikus šios ligos požymius gali būti per vėlu, nes simptomai atsiranda tik esant trečiai arba ketvirtai ligos stadijai. Didžioji šių navikų dalis auga labai lėtai, jaunesniems vyrams nesukelia jokių problemų ir tik nedidelei vyrų daliai prostatos vėžys vystosi sparčiai, kai kuriais atvejais išplisdamas į kitus organus, ypač į kaulus. Dažniausiai prostatos vėžiu linkę sirgti 50-75 metų amžiaus vyrai.
Nuo 2006 m. Lietuvoje vyksta prostatos vėžio ankstyvosios diagnostikos programa (6). Ši programa suteikia galimybę vieną kartą kas dvejus metus nemokamai pasitikrinti dėl PCa visiems vyrams nuo 50 iki 69 m. (imtinai) ir vyrams nuo 45 metų, jei jų tėvai ar broliai sirgo priešinės liaukos vėžiu, kuriems periodiškai gali būti atliekamas kraujo tyrimas, parodantis PSA koncentraciją kraujyje (7).
PSA testas labai pagerino ankstyvą prostatos vėžio diagnostiką, tačiau tai yra ne onkologinės ligos, o specifinis prostatos žymuo. Apie 15 % ligonių, kurių PSA koncentracija normos ribose, gali būti diagnozuotas vėžys, ir atvirkščiai, esant didelei PSA koncentracijai, vyras gali nesirgti onkologine liga. Esant prostatos hiperplazijai, uždegimui, kitoms nevėžinėms ligoms, PSA koncentracija taip pat gali padidėti. Esant PSA lygiui 1,1 – 2,0 ng/ml PV rizika siekia 17 %, kai PSA lygis 2,1 – 4,0 ng/ml – rizika 24 – 27 % (8).
Jei PSA kiekis viršija normą, šeimos gydytojas išduoda siuntimą konsultuotis pas urologą, o šis prireikus atlieka tam tikrą tyrimą – priešinės liaukos biopsiją. Diagnozei patikslinti yra atliekami tyrimai:
1. Digitalinis rektalinis tyrimas.
2. Transrektalinis prostatos ultragarsinis tyrimas. 3. Transrektalinė prostatos biopsija.
– geros diferenciacijos navikas (Gleasono lapsnis 2 – ), G2 – vidutinės diferenciacijos navikas (Gleasono laipsnis 5 – 6), G 3 – 4 – mažos diferenciacijos navikas (Gleasono laipsnis 7 – 1 ).
5. Prostatos magnetinio rezonanso tomografijos tyrimas.
Prostatos vėžio klinikinė stadija nustatoma naudojant TNM klasifikaciją (žr. 1.1.1 lentelę). “T“ apibūdina naviko vietą ir dydį, “N“ apibūdina regioninius limfmazgius, išsidėsčiusius dubenyje žemiau aortos bifurkacijos, “M“ nurodo PV išplitimą į kitas kūno sritis.
1.1.1 lentelė. TNM klasifikacija PCa diagnostikoje T – pirminis navikas
Tx – pirminio naviko įvertinti neįmanoma T0 – nėra pirminio naviko požymių
T1 – nėra klinikinių naviko požymių, navikas nečiuopiamas, nenustatomas nei remiantis palpavimo, nei vaizdinių tyrimų duomenimis
T1a – atlikus atsitiktinį rezekuoto audinio histologinį tyrimą nustatoma, kad iki 5 % rezekuoto audinio sudaro navikinės ląstelės
T1b - atlikus atsitiktinį rezekuoto audinio histologinį tyrimą nustatoma, kad daugiau kaip 5 % rezekuoto audinio sudaro navikinės ląstelės
T1c – navikas nustatomas remiantis bioptato histologiniu tyrimu T2 – navikas apima tiktai prostatą
T2a – navikas apima pusę ar mažiau vienos skilties T2b – navikas apima daugiau kaip pusę vienos skilties T2c – navikas apima abi skiltis
T3 – navikas išplitęs už prostatos kapsulės ribų
T3a – navikas išplitęs už vienos ar abiejų skilčių kapsulės ribų T3b – navikas apima sėklines pūsleles
T4 – navikas yra suaugęs su aplinkiniais organais arba į juos išplitęs N – sritiniai limfmazgiai
Nx – sritinių limfmazgių įvertinti neįmanoma N0 – sritiniuose limfmazgiuose metastazių nėra N1 – sritiniuose limfmazgiuose metastazių yra M – tolimosios metastazės
Mx – tolimųjų metastazių įvertinti neįmanoma M0 – tolimųjų metastazių nėra
M1 – yra tolimųjų metastazių
M1a – yra metastazių nesritiniuose limfmazgiuse M1b – yra metastazės kauluose
M1c – yra metastazių kitose organizmo vietose
Remiantis šiais kriterijais, įvertinama TNM reikšmių kombinacija: kokio dydžio yra navikas, ar yra metastazių sritiniuose limfmazgiuose ir kituose tolimuose organuose. Dažniausiai prostatos vėžio metastazės nustatos kauluose, tačiau gali būti ir kituose vidaus organuose.
1.2. Prostatos vėžio gydymo taktika
Prostatos vėžio atveju ligonių gydymo taktikos pasirinkimas labiausiai priklauso nuo prostatos vėžio agresyvumo arba rizikos toliau ligai progresuoti ir nulemti mirtį. Pagal Europos urologų asociacijos rekomendacijas PCa agresyvumas (invazija, PSA rodiklis, ląstelių diferencijacija) yra skirstomas į šias rizikos grupes (žr. 1.1.2 lentelę) (9):
1.1.2 lentelė. Pca rizikos grupės
Maža rizika Vidutinė rizika Aukšta rizika
PSA < 10 ng/ml PSA 10 – 20 ng/ml PSA >20 ng/ml Gleasono laipsnis < 7 Gleasono laipsnis 7 Gleasono laipsnis > 7
cT1-2a cT2b cT2c
Esant mažai rizikos grupei, ligoniui dažniausiai rekomenduojamas aktyvus stebėjimas, kontroliuojant PSA. Esant vidutinei rizikai taip pat gali būti siūlomas aktyvus stebėjimas, ypač jeigu yra daug sunkių gretutinių ligų. Chirurginis gydymas ar spindulinis gydymas siūlomas tiems pacientams, kurių tikėtino išgyvenimo trukmė didesnė nei 10 metų.
Didelės rizikos pacientams aktyvus stebėjimas siūlomas tada, kai jų tikėtino išgyvenimo trukmė mažesnė nei 5 metai. Operacinis gydymas arba spindulinis gydymas bei hormonų terapija siūloma tiems pacientams, kurių tikėtino išyvenimo trukmė didesnė kaip 10 metų.
Didesnės rizikos grupės pacientams yra tikėtinas naviko išplitimas, todėl gydymas taikomas agresyvesnis ir pasiekiama didesnė gydymo nauda. Mažesnės rizikos grupės pacientams agresyvus gydymas nėra tikslingas, nes gali sukelti nepageidaujamus reiškinius. Taigi, prostatos vėžio priskyrimas skirtingoms rizikos grupėms yra naudingas pasirenkant individualizuotą gydymo taktiką ir leidžia gauti daugiausia gydymo naudos nei galimos žalos (10).
Vidutinės ir aukštos rizikos prostatos vėžys vienas dažniausių gydymo būdų yra radikali prostatektomija (RP) su limfanodektomija. Klinikiniais tyrimais yra įrodyta, kad ši operacija pagerina išgyvenamumą ar atideda prostatos vėžio išplitimą (11).
1.2.1. Aktyvus stebėjimas sergant prostatos vėžiu
Aktyvus stebėjimas (AS) esant mažos rizikos prostatos vėžiu sergantiems pacientams turėtų būti vienas dažniausių siūlymų. Pacientas negydomas, o stebimas periodiškai atliekant PSA, ultragarsinį tyrimą, o prireikus ir prostatos biopsiją kas 1-2 metus bei magnetinio rezonanso tyrimą.
Šiuo metu prostatos vėžio diagnozavimo amžius vyrams yra vidutiniškai 66 metai. Statistika patvirtina, kad vyrų, kuriems diagnozuotas lokalus prostatos vėžys, išgyvenamumas per 5 metus yra
didesnis nei 99 %, o mirties priežastys paprastai yra kardiovaskuliniai susirgimai. Dėl to AS esant mažos rizikos prostatos vėžiui leidžia išvengti radikalaus gydymo su dažnai pasitaikančiais pašaliniais reiškiniais ir nepablogina pacientų gyvenimo kokybės. Ligai progresuojant taikomas aktyvus gydymas (12).
Pagal Sam J. ir bendraautorių. atliktą kohortinį populiacijos tyrimą Australijoje (2018), pacientai, kuriems buvo nustatytas mažos rizikos lokalizuotas prostatos vėžys, buvo stebėti 10 metų, lyginant su radikalų gydymą gavusiais pacientais, patyrė mažiau šlapinimosi disfunkcijų ir žarnyno veiklos sutrikimų, tačiau patiriamo streso ir emocinės įtampos lygis buvo panašus (13).
1995–2010 metais Kanadoje atliktas klinikinis tyrimas, kurio metu buvo analizuojami sergančių prostatos vėžiu pacientų AS rezultatai. Iš tirtų 993 pacientų 2,8 % pacientų prostatos vėžys metastazavo, 1,5 % pacientų mirė nuo prostatos vėžio. Tai įrodo, kad AS yra įmanomas ir saugus 15 metų laikotarpyje (14).
Pacientai, kuriems taikomas AS, gali išvengti pašalinių radikalaus prostatos vėžio gydymo reiškinių, tačiau gali patirti neigiamus psichologinius išgyvenimus dėl gyvenimo su negydytu vėžiu ir ligos progresavimo baimės (1).
1.2.2. Radikali prostatektomija
Radikali prostatektomija (RP) yra vienintelis chirurginis prostatos vėžio gydymo metodas, kurio metu šalinama prostata ir sėklinės pūslelės, dažnai ir sritiniai dubens limfmazgiai. Pagrindinis operacijos tikslas – pašalinti visą naviką ir užtikrinti ligonio pasveikimą, sukeliant kuo mažiau pašalinių reiškinių – šlapimo nelaikymo ir erekcijos disfunkcijos.
Pagal įvairias pasaulio urologų asociacijų rekomendacijas (Europos, Australijos, Amerikos) RP yra pagrindinis gydymo būdas, kai prostatos vėžys yra neišplitęs (16, 17, 1).
Daugumai pacientų, kuriems buvo taikyta RP o kai kuriems ir po spindulinės terapijos, dažnai pasireiškia šlapimo nelaikymo problema. Dubens dugno raumenų pratimai gali sumažinti šį nepageidaujamą efektą, tačiau šlapimo nelaikymui esant ilgiau kaip metams, rekomenduojama dirbtinio sfinkterio operacija (1).
Po RP apie 30–90 % pacientų pasireiškia erektilinė disfunkcija, kuri yra viena iš pooperacinių komplikacijų turinti ypatingai neigiamą reikšmę vyrų gyvenimo kokybei. Tačiau yra nemažai gydymo būdų siekiant maksimaliai padidinti erekcinę funkciją: vaistiniai preparatai, injekcijos, varpos protezavimas (20).
Pastaruoju metu vis labiau pasaulyje populiarėja mažai invazinės operacijos, atliekamos laparaskopiniu būdu ir asistuojamos roboto (laparaskopinė prostatektomija). Lyginant atviru būdu
atliekamą prostatektomiją su laparaskopine, pastebimas mažesnis kraujo netekimas per operaciją, tačiau pooperacinių komplikacijų skaičius išlieka panašus (21).
1.2.3. Spindulinė terapija
Spindulinės terapijos (ST) metu gydymo efektas pasiekiamas nukreipiant jonizuojančią spinduliuotę į navikines ląsteles ir tokiu būdu jos yra sunaikinamos. Ši terapija gali būti taikoma mažos rizikos prostatos vėžio atveju kaip monoterapija, kai spinduliais veikiama tik prostata, vidutinės rizikos – kaip monoterapija ar kartu su hormonų terapija. Didelės rizikos prostatos vėžio atveju rekomenduojama į spindulinės terapijos lauką apimti prostatą, sėklines pūsleles ir sritinius limfmazgius, o po ST papildomai skirti hormonų terapiją (22).
Dėl patobulėjusių technologijų, šiandien ST aparatai yra efektyvesni ir saugesni, turi didesnę galimybę paveikti lokaliau ir mažus navikinius taikinius, dėl ko gydymo kursas sutrumpėja ir mažėja šalutinių reiškinių galimybė.
R. K. Flanningan ir bendr. Kanadoje retrospektyviai tyrė prostatos vėžiu sergančius pacientus, kuriems buvo skirta ST gydymui ir vertintas komplikacijų dažnis bei komplikacijų gydymo rezultatai. Nustatyta, kad dažniausios komplikacijos buvo tiesiosios žarnos, šlapinimosi ir erektilinės funkcijos sutrikimai. Dėl šlapimo takų obstrukcijos, šlapinimosi sutrikimų taikytos chirurginės intervencijos, kitos komplikacijos gydytos medikamentais. Siekiant optimizuoti pasireiškiančius pašalinius simptomus, reikia ilgalaikio stebėjimo ir nuolatinio gydymo, todėl labai svarbu prieš prostatos vėžio gydymą informuoti pacientus apie galimus šalutinius reiškinius ir nuolatinį stebėjimą po gydymo (23).
ST gali būti taikoma siekant sumažinti metastazavusio prostatos vėžio simptomus (skausmai kauluose) kaip paliatyvus gydymo metodas, ar kaip profilaktikos priemonė su metastazėmis susijusiems kaulų lūžiams išvengti.
1.3. Fizinio aktyvumo reikšmė sergant prostatos vėžiu
Fizinis aktyvumas (FA) – tai skeleto raumenų susitraukimo sukeliamų judesių visuma, kuri lemia padidėjusį organizmo energijos suvartojimą. Šis apibrėžimas apima visas veiklos rūšis, t. y. namų ir lauko darbus, profesinę veiklą, vaikščiojimą, važiavimą dviračiu, apsipirkimą, sportą ir kitą kasdienio gyvenimo veiklą. Tai yra asmens fizinės veiklos visuma per visą darbo dieną, kuri apima tiek asmens aktyvų laisvalaikį, tiek sportinę ar bet kokią kitą veiklą (24, 25).
Nepakankamas FA yra vienas iš pagrindinių lėtinių neinfekcinių ligų ir mirties rizikos veiksnių visame pasaulyje. Fizinis pasyvumas padidina onkologinių, širdies ligų, insulto, cukrinio diabeto
riziką 20-30 % ir sutrumpina gyvenimo trukmę 3-5 metais. Be to apsunkina visuomenę didėjančiomis medicininės priežiūros sąnaudomis ir sumažina veiklos produktyvumą (25).
Europos sąjungoje 2009 m. atliktas Eurobarometro tyrimas (suaugusių žmonių apklausa) ir nustatyti nerimą keliantys rodikliai – daugiau nei puse gyventojų (59 %) nesimankština ir nesportuoja. Net 13 % iš apklaustųjų per pastarąją savaitę nebuvo vaikščioję nei 10 minučių (2 ).
Lietuvoje gyventojų FA taip pat yra nepakankamas, pagal Suaugusių Lietuvos žmonių gyvensenos tyrimą (2012 m.) tik 31 % vyrų ir 27 % moterų mankštinosi bent 4 dienas per savaitę (27). FA vis dažniau tiriamas kaip nefarmakologinė intervencija, gerinanti onkologinėmis ligomis sergančiųjų fizinę ir psichologinę būklę. Pagal Rebecca M. Speck ir bendr. 2010 m. atliktą mokslinių straipsnių analizę, siekiant ištirti sergančiųjų vėžiu pacientų FA intervencijų naudą prieš gydymą ir po gydymo, gauti rezultatai reikšmingai įrodė teigiamą FA intervencijų poveikį onkologiniams pacientams: sustiprino fizinį kūno pajėgumą, sumažino nuovargį, nerimą, padidino savigarbą, pagerino gyvenimo kokybę (28).
Prostatos vėžio etiologija iki šiol nėra tiksliai žinoma. Įrodyta, kad fizinis aktyvumas – vienas iš gyvensenos veiksnių, kuris mažina prostatos vėžio riziką. Nors tikslūs biologiniai mechanizmai, susiję su FA ir prostatos vėžio rizika lieka neaiškūs, tikėtina, kad FA gali sumažinti prostatos vėžio riziką šiais būdais: mažina endogeninio hormono insulino, į insuliną panašių augimo faktorių, testosterono, IGF 1 kiekį, stiprina imuninę funkciją, pagerina antioksidacinius mechanizmus organizme. Taip pat vaidina svarbų vaidmenį svorio kontrolėje ir nutukimo prevencijoje, kuri siejama su padidėjusia prostatos vėžio rizika (29).
2018 m. JAV buvo atlikta prostatos vėžiu sergančių asmenų aktyvios gyvensenos studija (The Prostate Cancer Active Lifestyle Study (PALS)), kurios duomenys parodė, kad sergant lokalizuotu prostatos vėžiu, vykdant aktyvią stebėseną ir modifikuojant gyvensenos veiksnius – koreguojant mitybą ir didinant FA – pridedant 150 min. per savaitę vidutinio intensyvumo fizinės veiklos, yra sumažinamas prostatos vėžio progresavimas (30).
Epidemiologiniai tyrimai rodo, kad fiziniai pratimai po prostatos vėžio diagnozės nustatymo turi teigiamų rezultatų gydomiems pacientams – gerina širdies ir kraujagyslių sistemos, kvėpavimo organų darbą, didina raumenų jėgą, fizinį pajėgumą, mažina nuovargį ir šalutinius gydymo reiškinius. Taip pat nustatyta, kad mankšta gali sumažinti prostatos vėžio vystymąsi. Kenfieldo ir kt. atliktas tyrimas parodė, kad didelis fizinis intensyvumas buvo susijęs su reikšmingu mirties rizikos sumažėjimu (61 %) tarp vyrų, kuriems nustatyta ne metastatinis prostatos vėžys. Tame pačiame tyrime autoriai parodė, kad vyrai, kurie vaikščiojo 3 val. ir daugiau intensyviu tempu, prostatos vėžio progresavimas buvo žymiai mažesnis (57) lyginant su vyrais, kurie vaikščiojo mažiau nei 3 val. per savaitę lėtu tempu (31).
Iki šiol tik keliuose tyrimuose ištirti pagrindiniai fizinių pratimų poveikio mechanizmai sergant prostatos vėžiu. Ikiklinikinių modelių metu nustatyta, kad fiziniai pratimai sulėtina prostatos vėžio progresavimą ir pagerina vaistų patekimą į naviką. Be to, sumažina hipoksinę mikroaplinką naviko audiniuose ir sukelia mažiau agresyvų fenotipą. Vertinant prieštaringai, galima teigti, kad geresnė naviko perfuzija galėtų paskatinti jo augimą, tačiau naujausi tyrimai su pelėmis rodo, kad ilgalaikis fizinis krūvis neskatina naviko progreso (32, 3).
FA turi teigiamą reikšmę ir po operacinio gydymo sergant prostatos vėžiu. Mokslinėje literatūroje pateikiami duomenys apie nutukimo ir nepakankamo fizinio aktyvumo ryšį su pooperacininiu šlapimo nelaikymu po radikalios prostatektomijos. Gauti rezultatai patvirtino, kad pacientams, kurie prieš operaciją buvo nenutukę ir fiziškai aktyvūs, po operacijos nustatytos retesnės šlapimo nelaikymo komplikacijos nei tiems, kurie buvo fiziškai pasyvūs ir nutukę (34).
Prostatos vėžio susirgimo rizika yra didesnė vyresnio amžiaus pacientams. Lyginant su jaunesnio amžiaus pacientais, vyresnio amžiaus pacientai turi daugiau gretutinių ligų, gydant patiria daugiau komplikacijų, labiau išreikštas silpnumas, daugiau apribojimų kasdienėje gyvenimo veikloje, dažniau pasireiškia demencija, osteoporozė, depresija, didesnė griuvimų rizika. Nepaisant vyresnio amžiaus, reguliarus fizinis aktyvumas sumažina lėtinių ligų riziką, pagerina depresijos, nerimo, demencijos valdymą, prailgina išgyvenamumą sergant vėžiu, sumažėja nuovargis ir jaučiasi fiziškai stipresni (35).
Gydant spindulinės terapijos metodu, dėl radiacijos toksiškumo, prostatos vėžiu sergantys pacientai skundžiasi dideliu nuovargiu, kuris sutrikdo funkcinį pajėgumą, psichologinę būklę ir pablogina gyvenimo kokybę. K. Hojan ir bendr. perspektyviu, dviejų grupių atsitiktinių imčių kontroliuojamu klinikiniu tyrimu palygino RT metodu besigydančių pacientų savijautą, gaunantiems vidutinio intensyvumo fizinį krūvį ir negaunantiems. Paaiškėjo, kad tie pacientai, kurie treniravosi, po RT gydymo turėjo didesnį funkcinį pajėgumą, nuovargio lygis buvo reikšmingai mažesnis nei nesitreniravusių, taip pat stebėti mažesni priešuždegiminių citokinų rodikliai (36).
Atsižvelgiant į įvairius mokslinių tyrimų duomenis, galima teigti, kad reguliarus FA nuosekliai susijęs su geresne fizine ir psichoemocine sveikata ir gali atitolinti prostatos vėžio progresavimą gydant įvairaus amžiaus pacientus, nepriklausomai nuo to, kokia gydymo taktika yra taikoma.
1.4. Psichoemocinės sveikatos ypatumai sergant prostatos vėžiu
Pagal PSO psichinė sveikata yra apibrėžiama kaip gerovės būklė, kai asmuo pats suvokia savo sugebėjimus, gali susidoroti su įtampa, gali dirbti produktyviai ir prisideda prie bendruomenės
indėlio. Teigiamas psichikos sveikatos aspektas minimas ir PSO sveikatos apibrėžime – sveikata yra visiškos fizinės, psichinės ir socialinės gerovės būklė, o ne tik ligos ar negalios nebuvimas (37).
Daugelis mokslinių tyrimų parodė, kad onkologinės ligos diagnozė, o vėliau ir gydymas yra susiję su patiriamu dideliu neigiamu emociniu išgyvenimu. Fiziniai ligos simptomai, šalutiniai gydymo reiškiniai pablogina daugelį pacientų gyvenimo kokybės aspektų. Nustatyti aukšti nerimo ir depresijos rodikliai kas antram vėžiu sergančiam pacientui (38).
Pagal Michel D. Wissing ir kt. (2018) atliktą kohortinį tyrimą Kanadoje, nustatyta, kad tik 58 % pacientų po PCa nustatymo gavo reikalingą informaciją apie diagnozę bei gydymo būdą. Kiti pacientai negavo reikiamos informacijos ir dėl to patyrė nerimą ir baimę, nepritarė diagnozei, jiems buvo sunkiau atlikti kasdienes užduotis ir susikoncentruoti. Nagrinėjant, kokie įveikos mechanizmai padėjo pacientams lengviau susidoroti su diagnoze nustatyta, kad 62,3 % padėjo fizinis aktyvumas, 44,5% kvėpavimo pratimai, 33 % muzika, 30 % tikėjimas (39).
Prostatos vėžio diagnozė sukelia įvairius psichologinius išgyvenimus, apimančius nerimą, stresą, paniką ir baimę. Depresija ir nerimas yra dvi dažniausiai išgyvenamos psichologinės būklės tarp pacientų. Šios psichologinės būklės gali reikšmingai ir neigiamai paveikti gydymo rezultatus, hospitalizacijos laikotarpį, galimus šalutinius poveikius, sergamumą ir mirtingumą (40).
Psichologiniai iššūkiai pacientams prasideda po ligos diagnozavimo, kai reikia priimti svarbius sprendimus dėl prostatos biopsijos, pasirinkto pradinio prostatos vėžio gydymo būdo, vėliau stebint PSA rodiklius ir gyvenant su liekamaisiais reiškiniais po gydymo. Patiriamas pacientų stresas dažnai siejasi su tuo, kad jie negali apsispręsti, koks gydymo metodas būtų efektyviausias ir priimtiniausias, o vėliau patiriamas nerimas labiau siejamas su šalutiniais gydymo reiškiniais (41).
Siekiant išsiaiškinti, kokie veiksniai labiausiai susiję su emociniu stresu naujai diagnozuotiems prostatos vėžio atvejams, nustatyta, kad dažniausiai streso priežastimi buvo įvardintas žemas pasitikėjimas savimi priimant sprendimus, netikėjimas, kad pavyks sukontroliuoti ligą, vyriško tapatumo praradimas, taip pat su stresu siejamos tokios asmeninės savybės, kaip pesimizmas ir sumažėjęs atsparumas (42).
Pagal atliktų tyrimų rezultatus galima teigti, kad padidėjęs prostatos vėžiu sergančių pacientų depresijos lygis gali trukdyti pacientams tęsti tolimesnį gydymą ir dėl to sumažinti jo efektyvumą. Deja, daugeliu atvejų, prostatos vėžiu sergančių pacientų patiriamas nerimas, depresiniai simptomai yra sunkiai atpažįstami ir negydomi (43).
2008 m. – 2015 m. Australijoje buvo atliktas tyrimas siekiant išsiaiškinti blogiausius suvokiamus prostatos vėžio diagnostikos ir gydymo aspektus, kas labiausiai kėlė nerimą, stresą ir depresiją. Blogiausiu aspektu buvo įvardinta prostatos vėžio diagnozės žinia, nežinojimas dėl gydymosi rezultatų, galimos mirties, baimė kaip tai paveiks santykius su partneriu, po gydymo – šalutiniai spindulinės terapijos ir operacinio gydymo reiškiniai (44).
Nagrinėjant psichoemocinės sveikatos ypatumus tarp skirtingomis prostatos vėžio gydymo taktikomis besigydančių pacientų, mokslinėje literatūroje skelbiami duomenys teigia, kad reikšmingų skirtumų tarp aktyviai stebimų ir radikalią prostatektomiją patyrusių pacientų nebuvo. Tiek aktyviai stebimi, tiek operuoti pacientai patyrė panašų nerimo ir depresijos laipsnį – 5 % apklaustųjų buvo nustatytas pradinis vidutinio ar aukštesnio lygio nerimo ir depresijos paplitimas. Laikui bėgant nerimo ir lengvos depresijos lygis svyravo nuo 3 % iki 16 % prostatos vėžiu sergančiųjų (45).
Tačiau aktyviai stebimi prostatos vėžiu sergantys pacientai gali patirti didesnį susirūpinimą dėl netaikomo gydymo ir nerimo, kad liga progresuos. Svarstant šią hipotezę buvo atlikta mokslinių straipsnių analizė, išnagrinėti 34 straipsniai, kuriuose aprašomi atlikti tyrimai Europoje, Šiaurės Amerikoje, Australijoje. Buvo nedaug įrodymų, kad prostatos vėžiu sergantys aktyviai stebimi pacientai patyrė daugiau neigiamų psichoemocinės sveikatos ypatumų nei aktyviai gydomi. Todėl labai svarbu informuoti pacientus, kad aktyvus stebėjimas nesukels psichologinės savijautos pablogėjimo, o gydytojai tai žinodami neturėtų riboti aktyvaus stebėjimo taktikos (46).
Taikant radikalias gydymo intervencijas, būdingi dažni šalutiniai gydymo reiškiniai: šlapinimosi, seksualinės funkcijos sutrikimai, žarnyno funkcijos sutrikimai. Tie vyrai, kurie patyrė šiuos šalutinius reiškinius, pažymėjo, kad tai viena iš svarbiausių patiriamo streso po gydymo priežasčių (47).
Pagal nagrinėtus mokslinius straipsnius galima teigti, kad psichoemocinė sveikatos būklė priklauso nuo suteiktos informacijos pacientui apie prostatos vėžio diagnozę ir kinta priklausomai nuo gydymo taktikos bei šalutinių gydymosi reiškinių.
2.
TYRIMO METODIKA
2.1. Tyrimo objektas
Pacientai, kuriems buvo nustatytas prostatos vėžys prieš pasirinktą stebėjimo ar gydymo taktiką ir tie patys pacientai, praėjus 6 mėn. po pirminės apklausos.
2.2. Tiriamųjų atranka
Tiriamųjų atranka vykdyta pagal ligą (prostatos vėžys), kuri nebuvo gydyta. Į tyrimą įtraukti visi pacientai, kurie kreipėsi į LSMUL KK Konsultacijų polikliniką gydytojo urologo konsultacijai ir buvo aptariamas jų planuojamas gydymas Multidisciplininėje komisijoje 2019 m. vasario -gegužės mėn. buvo apklausti 89 pacientai. Po apklausos duoti vokai, kuriuose įdėta anketos su atgaliniu adresu ir pašto ženklu ir paprašyta užpildžius (po 6 mėn.) atsiųsti. Sugrįžo 59 anketos, atsakomumas – 66 %.
2.3. Tyrimo organizavimas ir duomenų analizės metodika
Tyrimas buvo vykdomas apklausus tiriamuosius tik jiems sutikus. Prieš atliekant apklausą buvo gautas LSMU Bioetikos centro leidimas (žr. 1 priedą) bei LSMUL KK leidimas tyrimui (žr. 2 priedą). Anketos buvo pildomos tiriamiesiems padedant skaityti anketos klausimus, kad rezultatai būtų kuo tikslesni.
Pagrindiniu tyrimo metodu pasirinkta anketinė apklausa, kurios paskirtis buvo nustatyti PCa sergančių asmenų fizinio aktyvumo bei psichoemocinės sveikatos ypatumus, taikant skirtingas gydymo taktikas.
Anketą (žr. 3 priedą) sudarė bendrieji klausimai apie paciento amžių, gyvenamąją vietą, ligos stadiją bei planuojamą taikyti gydymo metodą. Pagal svorį ir ūgį apskaičiuotas KMI (KMI = kūno svoris (kg)/ūgis² (m). KMI vertintas pagal PSO rekomendacijas: kūno svoris normalus, kai KMI yra 18,5 – 24,9 kg/m², antsvoris – KMI yra 25 – 29,9 kg/m², nutukimas, kai KMI ≥ 30 kg/m² (48).
Objektyviam fizinio aktyvumo vertinimui naudota IPAQ klausimyno (Tarptautinio fizinio aktyvumo klausimynas) trumpoji versija (žr. 4 priedą). Tarptautinio fizinio aktyvumo klausimyno trumpąją versiją sudarė 7 klausimai. Du klausimai buvo apie pacientų labai intensyvią fizinę veiklą, du klausimai apie vidutiniškai intensyvią veiklą, du klausimai apie ėjimą, trunkantį ne mažiau 10 minučių ir vienas klausimas apie sėdėjimo trukmę. Fizinio aktyvumo lygmuo buvo nustatomas
skaičiuojant pacientų metabolinius ekvivalentus (MET). Pagal formulę skaičiuota, kiek energijos išeikvota tam tikrai fizinei veiklai per savaitę:
MET per savaitę = atitinkamos fizinės veiklos MET koeficientas x vidutinė aktyvumo trukmė minutėmis x kartai per savaitę.
MET koeficientų reikšmės IPAQ duomenų analizei naudojamos: intensyvus fizinis aktyvumas – 8 MET, vidutinis fizinis aktyvumas – 4 MET, ėjimas – 3,3 MET (49).
Susumavus intensyviai, vidutinio intensyvumo fizinei veiklai ir vaikščiojimui išeikvotą energiją, suskaičiuotas visas per savaitę išeikvotos energijos kiekis. Pagal IPQA klausimyno vertinimo kriterijus, tirtųjų fizinio aktyvumo lygis buvo suskirstytas į 3 kategorijas: mažas, vidutinis ir aukštas.
Mažas fizinis aktyvumas nustatytas asmenims, kurių fizinio aktyvumo lygis netenkina vidutinio ir didelio fizinio aktyvumo lygių reikalavimų ir išeikvojama mažiau nei 600 MET – min./sav.
Vidutinis fizinis aktyvumas nustatytas tiems pacientams, kurie bent 3 dienas per savaitę užsiėmė 20 min. ir ilgiau trunkančia intensyvia fizine veikla arba bent 5 dienas per savaitę užsiėmė vidutine fizine veikla arba vaikščiojo 30 min. per dieną ir ilgiau ar bent 5 dienas per savaitę užsiėmė bet kokia fizine veikla ir išeikvojo 600 – 2999 MET – min/sav.
Didelis fizinis aktyvumas nustatytas tiems pacientams, kurie bent 3 dienas per savaitę užsiėmė intensyvia fizine veikla, išeikvodami bent 3000 MET – min/sav.
Sėdėjimo laikas nėra naudojamas fizinio aktyvumo koeficiento skaičiavime, nes yra per mažai duomenų apie sėdėjimo veiklos įtaką grupuojant fizinio aktyvumo lygius (49). Anketoje vertinta, kiek laiko tirtieji vidutiniškai sėdi per dieną. Analizuojant gautus duomenis, pagal sėdėjimo laiką tirtieji suskirstyti į 2 grupes: > 5 val. sėdintys per parą – sėdi ilgai ir < 5 val. sėdintys per parą – sėdi trumpai.
Psichoemocinei sveikatai vertinti naudota HAD skalė (Hospital Anxiety and Depression Scale – HADS) (žr. 5 priedą). Skalės naudojimui buvo gautas leidėjo „GL Assessment“ sutikimas. Ši skalė patikima ir naudojama daugelyje pasaulio šalių. Ji skirta depresijos ir nerimo sutrikimams nustatyti. Skalė sudaryta iš 14 klausimų, kurių kiekvienas turi po 4 atsakymo variantus (nuo 0 iki 3 balų) ir iš kurių pacientas pasirenka tik vieną, tiksliausiai apibūdinantį savijautą per paskutinę savaitę. Septyni klausimai skirti depresijos simptomams vertinti, kiti septyni – nerimo simptomams. Balų suma gali varijuoti depresijos ir nerimo simptomų grupėje nuo 0 iki 21. Įverčio balai rodo depresijos arba nerimo sunkumo laipsnį: nuo 0 iki 7 balų – normalus nerimas arba nuotaika; nuo 8 iki 10 balų – lengvas; nuo 11 iki 14 balų – vidutinio sunkumo; nuo 15 iki 21 balo yra sunkūs depresijos arba nerimo simptomai (50).
Duomenų analizės metodika.
Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant kompiuterinės programos statistikos paketą „SPSS/w 24.0“ ir MS Excel 2016 programą. Nagrinėjamų požymių pasiskirstymui pasirinktoje imtyje įvertinti taikyta aprašomoji duomenų statistika – absoliutūs (n) ir procentiniai dažniai (proc.). Kiekybiniai duomenys pateikiami, kaip aritmetiniai vidurkiai (m) su standartiniu nuokrypiu (SN).
Dviejų nepriklausomų imčių ranginių kintamųjų skirstiniams palyginti naudotas Mann-Whitney U testas, daugiau kaip dviejų nepriklausomų imčių ranginių kintamųjų skirstiniams palyginti naudotas Kruskal-Wallis testas. Dviejų priklausomų imčių ranginių kintamųjų skirstiniams palyginti naudotas Wilcoxon testas. Požymių ryšiams vertinti sudarytos susijusių požymių lentelės, požymių priklausomybei nustatyti skaičiuotas chi-kvadrato (χ2) kriterijus ir jo laisvės laipsnių skaičius (lls).
Poriniai palyginimai atlikti taikant z testą su Bonferroni korekcija. Ranginių požymių ryšio stiprumui vertinti skaičiuotas Spearman koreliacijos koeficientas (r). Jei 0<|r| ≤ 0,3, dydžiai silpnai priklausomi, jei 0,3<|r| ≤ 0,8, vidutiniškai priklausomi, jei 0,8<|r| ≤ 1, stipriai priklausomi.
Koreliacijos koeficientas bus teigiamas, kai vienam dydžiui didėjant, didės ir kitas, neigiamas – kai vienam dydžiui didėjant, kitas mažės. Kai reikšmingumo lygmuo p<0,05, požymių skirtumas tiriamųjų grupėse laikytas statistiškai reikšmingu, kai p<0,001 - statistiškai labai reikšmingu.
3.
REZULTATAI
3.1. Bendri tiriamųjų rezultatai
Tyrimo metu analizuoti 59 prostatos vėžiu sergančių asmenų fizinio aktyvumo ir psichoemocinės sveikatos ypatumų anketinės apklausos duomenys. Daugiau kaip pusė tiriamųjų buvo 61-70 metų amžiaus (57,6 proc., n=34). Maždaug po penktadalį respondentų buvo vyresnių nei 70 metų (n=20,3 proc., n=12) bei 51-60 metų amžiaus (22,0 proc., n=13). Jaunesnių nei 50 metų amžiaus tyrimo dalyvių nebuvo. 64,4 proc. (n=38) tiriamųjų gyveno mieste, 35,6 proc. (n=21) – kaime. Daugiausiai respondentų turėjo antsvorį (39,0 proc., n=23), beveik ketvirtadalis – nutukę (23,7 proc., n=14). Ketvirtadalis respondentų sirgo I ligos stadija, beveik trys penktadaliai – II ligos stadija (72,9 proc., n=43). III ligos stadija nustatyta vienam respondentui (1,7 proc., n=1). 28,8 proc. (n=17) sergančiųjų prostatos vėžiu buvo aktyviai stebimi, 32,2 proc. (n=19) patyrė operaciją, 39,0 proc. (n=23) taikyta spindulinė terapija (žr. 3.1.1 lentelę).
3.1.1 lentelė. Tiriamosios imties klinikinės ir sociodemografinės charakteristikos (N=59)
Požymiai n proc. Amžius, metai 51-60 metų 13 22,0 61-70 metų 34 57,6 >70 metų 12 20,3 Gyvenamoji vieta Miestas 38 64,4 Kaimas 21 35,6 Svorio vertinimas Normalus svoris 22 37,3 Antsvoris 23 39,0 Nutukimas 14 23,7 Ligos stadija I 15 25,4 II 43 72,9 III 1 1,7 Taikytas gydymas Aktyvus stebėjimas 17 28,8 Operacija 19 32,2 Spindulinė terapija 23 39,0
Tolimesnėje analizėje kintamieji „II stadija“ ir „III stadija“ sujungti ir sudarytas naujas kintamasis „II ir III stadija“. Kintamieji „Operacija“ ir „Spindulinė terapija“ sujungti ir sudarytas naujas kintamasis „Radikalus gydymas“.
3.2. Prostatos vėžiu sergančių, aktyviai stebimų asmenų psichoemocinės sveikatos bei fizinio aktyvumo, nustačius prostatos vėžio diagnozę ir praėjus 6 mėnesiams vertinimas
Siekiant įvertinti prostatos vėžiu sergančių pacientų psichoemocinę sveikatą tyrimo dalyvių buvo paprašyta įvertinti HAD skalės teiginius nuo 0 iki 3 balų, tiksliausiai apibūdinančių jų savijautą per pastarąją savaitę. Kuo įverčių vidurkis yra arčiau 3, tuo dažniau simptomus jaučia tyrimo dalyviai.
Dažniausiai pacientai jautė baimę, tarsi kažkas baisaus turėtų atsitikti (1,47±1,0 balų). Rečiausiai šios grupės ligonius vargino netikėtas panikos jausmas (0,53±0,6 balų) bei baimės jausmas, panašus į vidinį virpulį po krūtine (0,59±0,6 balų) (3.2.1 lentelė).
3.2.1 lentelė. Prostatos vėžiu sergančių, aktyviai stebimų asmenų grupės nerimo skalės įverčių charakteristikos nustačius diagnozę
Teiginiai Vidurkis (m) St. nuokrypis (SN) Mediana (Md) Mažiausia reikšmė (min) Didžiausia reikšmė (max)
Aš jaučiuosi įsitempęs 0,82 0,7 1 0 2
Aš jaučiu baimę, tarsi kažkas baisaus turėtų atsitikti
1,47 1,0 2 0 3
Man į galvą lenda neramios mintys
0,94 0,8 1 0 2
Aš galiu būti ramus ir atsipalaidavęs
0,88 0,6 1 0 2
Mane apima baimės jausmas, panašus į vidinį virpulį po krūtine
0,59 0,6 1 0 2
Jaučiuosi neramus, tarsi
negalėčiau nustygti vienoje vietoje
0,82 0,7 1 0 2
Mane apima netikėtas panikos jausmas
0,53 0,6 0 0 2
Vertinant prostatos vėžiu sergančių aktyviai stebimų asmenų depresijos skalės duomenis nustatyta, kad didžiosios daugumos pacientų nustačius diagnozę nuotaika buvo normali (88,2 proc., n=15), o 11,8 proc. (n=2) stebimi lengvi depresijos simptomai (3.2.2 pav.). Nustatyta, kad nustačius prostatos vėžio diagnozę šios grupės pacientai dažniausiai jautėsi linksmi (0,94±0,6 balų), tačiau jautė, tarsi viską darytų daug lėčiau nei anksčiau (0,94±0,7 balų). Pacientai, kuriems buvo paskirtas aktyvus stebėjimas, rečiausiai galėjo juoktis ir įžvelgti teigiamas dalyko puses (0,35±0,4 balų), taip pat retai nustodavo rūpintis savo išvaizda (0,35±0,7 balų) (3.2.2 lentelė).
3.2.2 lentelė. Prostatos vėžiu sergančių, aktyviai stebimų asmenų grupės depresijos skalės įverčių charakteristikos nustačius diagnozę
Teiginiai Vidurkis (m) St. nuokrypis (SN) Mediana (Md) Mažiausia reikšmė (min) Didžiausia reikšmė (max) Aš vis dar džiaugiuosi tais pačiais
dalykais kaip ir anksčiau
0,41 0,5 0 0 1
Aš galiu juoktis ir matyti teigiamas dalyko puses
0,35 0,4 0 0 1
Aš jaučiuosi linksmas 0,94 0,6 1 0 2
Jaučiuosi, tarsi viską daryčiau daug lėčiau nei anksčiau
0,94 0,7 1 0 3
Aš nustojau rūpintis savo išvaizda 0,35 0,7 0 0 2
Aš su džiaugsmu laukiu ateities 0,82 0,9 1 0 3
Gera knyga, radijo ar TV laida teikia malonumą
0,65 0,7 1 0 3
Vertinant prostatos vėžiu sergančių pacientų, kuriems buvo paskirtas aktyvus stebėjimas, nerimą po 6 mėnesių nustatyta, kad 58,8 proc. (n=10) tiriamųjų jautė normalų nerimą ir 41,2 proc. (n=7) pasireiškė lengvi nerimo simptomai (3.2.1 pav.). Nustatyta, kad po 6 mėnesių trukusio aktyvaus stebėjimo sergant prostatos vėžiu pacientus dažniausiai vargino į galvą lendančios įkyrios mintys (1,41±0,7 balų). Kaip ir nustačius diagnozę, taip ir po 6 mėnesių rečiausiai ligonius vargino netikėtai apimantis panikos jausmas (0,53±0,6 balų) (žr. 3.2.3 lentelę).
3.2.3 lentelė. Aktyviai stebimų prostatos vėžiu sergančių asmenų nerimo skalės įverčių charakteristikos po 6 mėnesių Teiginiai Vidurkis (m) St. nuokrypis (SN) Mediana (Md) Mažiausia reikšmė (min) Didžiausia reikšmė (max)
Aš jaučiuosi įsitempęs 1,00 0,5 1 0 2
Aš jaučiu baimę, tarsi kažkas baisaus turėtų atsitikti
1,35 0,9 2 0 3
Man į galvą lenda neramios mintys
1,41 0,7 1 0 3
Aš galiu būti ramus ir atsipalaidavęs
1,12 0,7 1 0 2
Mane apima baimės jausmas, panašus į vidinį virpulį po krūtine
0,65 0,4 1 0 1
Jaučiuosi neramus, tarsi
negalėčiau nustygti vienoje vietoje
0,88 0,6 1 0 2
Mane apima netikėtas panikos jausmas
0,53 0,6 0 0 2
Analizuojant prostatos vėžiu sergančių pacientų, kuriems buvo paskirtas aktyvus stebėjimas, depresijos skalę po 6 mėnesių nustatyta, kad daugumos šios grupės pacientų nuotaika buvo normali
pasireiškė vidutinio sunkumo depresijos simptomai (3.2.2 pav.). Nustatyta, kad po 6 mėnesių trukusio aktyvaus stebėjimo sergant prostatos vėžiu tyrimo dalyviai dažniausiai jautėsi linksmi (1,24±0,6 balų). Kaip ir nustačius diagnozę, taip ir po 6 mėnesių rečiausiai šios grupės pacientai galėjo juoktis ir matyti teigiamas dalyko puses (0,41±0,6 balų) (3.2.4 lentelė).
3.2.4 lentelė. Aktyviai stebimų prostatos vėžiu sergančių asmenų depresijos skalės įverčių charakteristikos po 6 mėnesių Teiginiai Vidurkis (m) St. nuokrypis (SN) Mediana (Md) Mažiausia reikšmė (min) Didžiausia reikšmė (max) Aš vis dar džiaugiuosi tais pačiais
dalykais kaip ir anksčiau
0,65 0,7 0 0 2
Aš galiu juoktis ir matyti teigiamas dalyko puses
0,41 0,6 0 0 2
Aš jaučiuosi linksmas 1,24 0,6 1 0 2
Jaučiuosi, tarsi viską daryčiau daug lėčiau nei anksčiau
1,00 0,8 1 0 3
Aš nustojau rūpintis savo išvaizda 0,94 1,0 1 0 3
Aš su džiaugsmu laukiu ateities 1,06 1,0 1 0 3
Gera knyga, radijo ar TV laida teikia malonumą
0,53 0,8 0 0 3
Gauti rezultatai parodė, kad nustačius diagnozę normalų nerimą jautė 52,9 proc. (n=9) aktyviai stebimų prostatos vėžiu sergančių pacientų, o lengvus nerimo simptomus jautė 47,1 proc. (n=8) šios grupės dalyvių. Palyginus sergančiųjų prostatos vėžiu pacientų, kuriems buvo taikytas aktyvus stebėjimas, nerimą, nustačius diagnozę ir po 6 mėnesių, statistiškai reikšmingų skirtumų nenustatyta: tiriamieji nustačius diagnozę ir po 6 mėnesių jautė panašų nerimą (p>0,05) (3.2.1 pav.).
3.2.1 pav. Aktyviai stebimų prostatos vėžiu sergančių asmenų nerimo pokyčio po 6 mėnesių vertinimas (N=17, p=0,987 (Ženklų testas))
Palyginus sergančiųjų prostatos vėžiu pacientų depresijos skalių vertinimą prieš ir po gydymo, nustatyti statistiškai reikšmingi skirtumai tarp depresijos lygio nustačius diagnozę ir po 6 mėnesių trukusio aktyvaus stebėjimo. Po pusės metų trukusio aktyvaus stebėjimo sergant prostatos vėžiu pacientams reikšmingai dažniau pasireiškė vidutinio sunkumo depresijos simptomai (p<0,05) (3.2.2 pav.).
3.2.2 pav. Aktyviai stebimų prostatos vėžiu sergančių asmenų depresijos pokyčio po 6 mėnesių vertinimas (N=17, *-p=0,049, palyginus su vertinimu nustačius diagnozę (Ženklų testas))
Analizuojant sergančiųjų prostatos vėžiu pacientų, kuriems buvo taikytas aktyvus stebėjimas, nerimą priklausomai nuo amžiaus nustatyta, kad nustačius diagnozę normalų nerimą jautė didesnioji dalis vyresnio amžiaus pacientų: 54,5 proc. (n=6) 61-70 metų amžiaus tyrimo dalyvių ir 66,7 proc. (n=2) vyresnių kaip 70 metų pacientų. Tuo tarpu didžioji dalis jauniausių tyrimo dalyvių (51-60 metų) nustačius diagnozę pajuto lengvus nerimo simptomus (66,7 proc., n=2) (3.2.5 lentelė). Po 6 mėnesių trukusio aktyvaus stebėjimo visi tyrime dalyvavę 51-60 metų amžiaus grupės dalyviai jau jautė normalų nerimą (100 proc., n=3), tuo tarpu didesnioji dalis vyriausių grupės atstovų (>70 metų) pajuto lengvus nerimo simptomus (66,7 proc., n=2) (3.2.5 lentelė).
Vertinant aktyviai stebimų pacientų depresiją priklausomai nuo amžiaus nustatyta, kad visų jauniausių tyrimo dalyvių (51-60 metų) tiek nustačius diagnozę, tiek po 6 mėnesių nuotaika buvo normali (100 proc., n=3). Didžiosios daugumos 61-70 metų amžiaus tyrimo dalyvių nustačius diagnozę nuotaika buvo normali (81,8 proc., n=9), o po 6 mėnesių trukusio aktyvaus stebėjimo 9,1 proc. (n=1) šios grupės pacientų pasireiškė vidutinio sunkumo depresijos simptomai. Visų vyresnių kaip 70 metų amžiaus tyrimo dalyvių nustačius diagnozę nuotaika buvo normali (100 proc., n=3), o
po 6 mėnesių aktyvaus stebėjimo trečdaliui pasireiškė lengvi depresijos simptomai (33,3 proc., n=1) (3.2.5 lentelė).
Sergančiųjų prostatos vėžiu pacientų, kuriems taikytas aktyvus stebėjimas, nerimo ir depresijos raiška priklausomai nuo amžiaus statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p>0,05). Stebima tendencija, kad nustačius diagnozę jaunesniems (51-60 metų) respondentams dažniau vargina lengvi nerimo simptomai (66,7 proc., n=2), tačiau praėjus 6 aktyvaus stebėjimo mėnesiams lengvi nerimo simptomai dažnesni >70 metų pacientams (66,7 proc., n=2) (žr. 3.2.5 lentelę).
3.2.5 lentelė. Aktyviai stebimų prostatos vėžiu sergančių asmenų nerimo ir depresijos raiškos nustačius diagnozę ir po 6 mėnesių palyginimas pagal amžių (N=17)
Vertinimo
laikas Simptomų raiška
Amžiaus grupės, n (proc.)
Statistika 51-60 metų (n=3) 61-70 metų (n=11) >70 metų (n=3) Nerimas Nustačius diagnozę Normalus nerimas 1 (33,3) 6 (54,5) 2 (66,7) χ²=0,7 p=0,704 Lengvi simptomai 2 (66,7) 5 (45,5) 1 (33,3) Po 6 mėnesių Normalus nerimas 3 (100) 6 (54,5) 1 (33,3) χ²=3,0 p=0,224 Lengvi simptomai - 5 (45,5) 2 (66,7) Depresija Nustačius diagnozę Normali nuotaika 3 (100) 9 (81,8) 3 (100) χ²=1,2 p=0,539 Lengvi simptomai - 2 (18,2) - Po 6 mėnesių Normali nuotaika 3 (100) 8 (72,7) 2 (66,7) χ²=1,8 p=0,778 Lengvi simptomai - 2 (18,20 1 (33,3) Vidutinio sunkumo simptomai - 1 (9,1) -
Vertinant aktyviai stebimų prostatos vėžiu sergančių pacientų nerimo raišką priklausomai nuo gyvenamosios vietos nustatyta, kad nustačius diagnozę didesnė dalis mieste gyvenančių pacientų pajuto normalų nerimą (58,3 proc., n=7), o kaime – lengvą nerimą (60,0 proc., n=3). Po 6 mėnesių po 50,0 proc. (n=6) mieste gyvenančių pacientų jautė normalų ir lengvą nerimą, o didesnė dalis kaime gyvenančių tyrimo dalyvių jau jautė normalų nerimą (80,0 proc., n=4). Lengvą nerimą po 6 mėnesių trukusio aktyvaus stebėjimo jautė tik 20,0 (n=1) proc. kaime gyvenančių respondentų (3.2.6 lentelė).
Analizuojant aktyviai stebimų prostatos vėžiu sergančių pacientų depresijos raišką priklausomai nuo gyvenamosios vietos nustatyta, kad didesniosios dalis mieste (83,3 proc., n=10) ir visų kaime (100 proc., n=5) gyvenančių pacientų nustačius diagnozę nuotaika buvo normali. Po 6 mėnesius trukusio aktyvaus stebėjimo lengvi depresijos simptomai pasireiškė ketvirtadaliui (25,0 proc., n=3) ir vidutinio sunkumo depresijos simptomai nustatyti 8,3 proc. (n=1) mieste gyvenančių respondentų. Tuo tarpu visų tyrime dalyvavusių kaime gyvenančių pacientų po 6 mėnesių nuotaika išliko normali (100 proc., n=5).
Aktyviai stebimų prostatos vėžiu sergančių pacientų nerimo ir depresijos raiška priklausomai nuo gyvenamosios vietos statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p>0,05) (3.2.6 lentelė).
3.2.6 lentelė. Aktyviai stebimų prostatos vėžiu sergančių asmenų nerimo ir depresijos raiškos nustačius diagnozę ir po 6 mėnesių palyginimas pagal gyvenamąją vietą (N=17)
Vertinimo laikas Simptomų raiška Gyvenamoji vieta, n (proc.) Statistika Miestas (n=12) Kaimas (n=5)
Nerimas
Nustačius diagnozę Normalus nerimas 7 (58,3) 2 (40,0) χ²=0,5 p=0,490
Lengvi simptomai 5 (41,7) 3 (60,0)
Po 6 mėnesių Normalus nerimas 6 (50,0) 4 (80,0) χ²=1,3
p=0,252
Lengvi simptomai 6 (50,0) 1 (20,0)
Depresija
Nustačius diagnozę Normali nuotaika 10 (83,3) 5 (100) χ²=0,9 p=0,331
Lengvi simptomai 2 (16,7) -
Po 6 mėnesių Normali nuotaika 8 (66,7) 5 (100 χ²=2,2
p=0,336
Lengvi simptomai 3 (25,0) -
Vidutinio sunkumo simptomai
1 (8,3) -
Analizuojant aktyviai stebimų prostatos vėžiu sergančių pacientų nerimo raišką priklausomai nuo ligos stadijos nustatyta, kad diagnozavus I stadijos prostatos vėžį didžioji dalis respondentų pajuto lengvo nerimo simptomus (85,7 proc., n=6). Po 6 mėnesių aktyvaus stebėjimo lengvą nerimą jautė tik 57,1 proc. (n=4) šios grupės dalyvių, o 42,9 proc. (n=3) jautė normalų nerimą (n=3) (3.2.7 lentelė).
Didžioji dalis pacientų, kuriems buvo diagnozuotas II ar III stadijos prostatos vėžys, jautė normalų nerimą (80,0 proc., n=8). Po 6 mėnesių aktyvaus stebėjimo normalų nerimą jautė 70,0 proc. (n=7) šios grupės tyrimo dalyvių (3.2.7 lentelė).
Nustačius diagnozę lengvo nerimo simptomus reikšmingai dažniau jautė I stadijos prostatos vėžiu sergantys pacientai palyginus su tais, kuriems diagnozuotas II ar III stadijos prostatos vėžys (p<0,05) (3.2.7 lentelė).
Vertinant aktyviai stebimų prostatos vėžiu sergančių pacientų depresijos raišką priklausomai nuo ligos stadijos nustatyta, kad diagnozavus I, II ar III stadijos prostatos vėžį didžiosios dalies pacientų nuotaika buvo normali (85,7-90,0 proc.). Po 6 mėnesių aktyvaus stebėjimo normali nuotaika išliko 70,0 proc. (n=7) pacientų, sergančių II-III stadijos prostatos vėžiu, 20 proc. (n=2) šios grupės dalyvių pasireiškė lengvi ir 10 proc. (n=1) – vidutinio sunkumo depresijos simptomai (3.2.7 lentelė). Depresijos raiška priklausomai nuo ligos stadijos statistiškai reikšmingai nesiskyrė (3.2.7 lentelė).
3.2.7 lentelė. Aktyviai stebimų prostatos vėžiu sergančių asmenų nerimo ir depresijos raiškos nustačius diagnozę ir po 6 mėnesių palyginimas pagal ligos stadiją (N=17)
Vertinimo laikas Simptomų raiška
Ligos stadija, n (proc.)
Statistika I stadija (n=7) II-III stadija
(n=10) Nerimas
Nustačius diagnozę Normalus nerimas 1 (14,3) 8 (80,0) χ²=7,1 p=0,008 Lengvi simptomai 6 (85,7) 2 (20,0)*
Po 6 mėnesių Normalus nerimas 3 (42,9) 7 (70,0) χ²=1,3
p=0,263
Lengvi simptomai 4 (57,1) 3 (30,0)
Depresija
Nustačius diagnozę Normali nuotaika 6 (85,7) 9 (90,0) χ²=0,1 p=0,787
Lengvi simptomai 1 (14,3) 1 (10,0)
Po 6 mėnesių Normali nuotaika 6 (85,7) 7 (70,00 χ²=0,9
p=0,635
Lengvi simptomai 1 (14,3) 2 (20,00
Vidutinio sunkumo simptomai
- 1 (10,0)
*-p<0,05, palyginus su sergančiais I stadijos prostatos vėžiu (z testas su Bonferroni korekcija) Vertinant aktyviai stebimų prostatos vėžiu sergančių pacientų nerimo raišką priklausomai nuo pacientų svorio nustatyta, kad diagnozavus ligą normalų nerimą pajuto didžioji dalis normalų svorį (57,1 proc., n=4) ir antsvorį (80,0 proc.) turinčių tyrimo dalyvių. 80,0 proc. (n=4) nutukusių pacientų nustačius diagnozę pasireiškė lengvi nerimo simptomai. Po 6 mėnesius trukusio aktyvaus stebėjimo daugiau kaip 60,0 proc. normalų svorį ir antsvorį turinčių pacientų nerimo lygis išliko normalus. Po 6 mėnesių lengvą nerimą juto tik 60,0 proc. (n=3) nutukusių pacientų. Nerimo raiška nustačius diagnozę ir po 6 mėnesių priklausomai nuo pacientų svorio statistiškai reikšmingai nesiskyrė (3.2.8 lentelė).
Analizuojant šios grupės pacientų depresijos raišką priklausomai nuo respondentų svorio nustatyta, kad diagnozavus ligą lengvi depresijos simptomai reikšmingai dažniau pasireiškė nutukusiems pacientams nei normalų svorį ar antsvorį turintiems tyrimo dalyviams (p<0,05). Po 6 mėnesių trukusio aktyvaus stebėjimo pacientų depresijos raiška nuo esamo svorio reikšmingai nesiskyrė (3.2.8 lentelė).
3.2.8 lentelė. Aktyviai stebimų prostatos vėžiu sergančių asmenų nerimo ir depresijos raiškos nustačius diagnozę ir po 6 mėnesių palyginimas pagal svorio vertinimą (N=17)
Vertinimo
laikas Simptomų raiška
KMI grupės, n (proc.)
Statistika Normalus svoris (n=7) Antsvoris (n=5) Nutukimas (n=5) Nerimas Nustačius diagnozę Normalus nerimas 4 (57,1) 4 (80,0) 1 (20,0) χ²=3,7 p=0,157 Lengvi simptomai 3 (42,9) 1 (20,0) 4 (80,0)
Po 6 mėnesių Normalus nerimas 5 (71,4) 3 (60,0) 2 (40,0) χ²=1,2 p=0,551 Lengvi simptomai 2 (28,6) 2 (40,0) 3 (60,0) Depresija Nustačius diagnozę Normali nuotaika 7 (100) 5 (100) 3 (60,0) χ²=5,4 p=0,046 Lengvi simptomai - - 2 (40,0)*
Po 6 mėnesių Normali nuotaika 6 (85,7) 4 (80,0) 3 (60,0) χ²=4,4 p=0,360
Lengvi simptomai - 1 (20,0) 2 (40,0)
Vidutinio sunkumo simptomai
1 (14,3) - -
*-p<0,05, lyginant su normalaus svorio bei turinčiais antsvorio pacientais (z testas su Bonferroni korekcija)
Tyrimu buvo siekiama įvertinti aktyviai stebimų prostatos vėžiu sergančių asmenų fizinį aktyvumą diagnozavus ligą ir po 6 mėnesių taikyto gydymo. Gauti rezultatai rodo, kad diagnozavus ligą beveik pusės tyrimo dalyvių, kuriems buvo paskirtas aktyvus stebėjimas, fizinis aktyvumas buvo žemas (47,1 proc., n=8), 29,4 proc. (n=5) – vidutinis ir 23,5 proc. (n=4) nustatytas fizinio aktyvumo lygis buvo aukštas (3.3.3 pav.).
3.3.3 pav. pateikiami tyrimo rezultatai po 6 mėnesių trukusio aktyvaus stebėjimo
47,1 11,8 29,4 35,3 23,5 52,9 0 10 20 30 40 50 60
Nustačius diagnozę Po 6 mėnesių
P
ro
ce
nta
i
Žemas FA lygis Vidutinis FA lygis Aukštas FA lygis
3.3.3 pav. Aktyviai stebimų prostatos vėžiu sergančių asmenų fizinio aktyvumo pokyčio po 6 mėnesių vertinimas (N=17, *-p=0,012, palyginus su vertinimu nustačius diagnozę (Ženklų testas))
Daugiau kaip pusei respondentų nustatytas fizinio aktyvumo lygis buvo aukštas (52,9 proc., n=9), daugiau kaip trečdaliui – vidutinis (35,3 proc., n=6) ir tik 11,8 proc. (n=2) tyrimo dalyvių fizinio aktyvumo lygis buvo žemas. Fizinio aktyvumo pokyčiai prieš diagnozuojant ligą ir po 6 mėnesių buvo statistiškai reikšmingi (p<0,05) (3.3.3 pav.).
Aktyviai stebimų prostatos vėžiu sergančių asmenų ėjimo, vidutinio ir labai intensyvaus fizinio aktyvumo trukmė per savaitę pailgėjo statistiškai reikšmingai (p<0,05). Bendra fizinio aktyvumo trukmė per savaitę pailgėjo beveik dvigubai ir pokytis buvo reikšmingas (p<0,05) (3.2.9 lentelė).
3.2.9 lentelė. Aktyviai stebimų prostatos vėžiu sergančių asmenų fizinio aktyvumo pagal MET metodą nustačius diagnozę ir po 6 mėnesių palyginimas (MET-min/sav.)
Fizinio aktyvumo tipas
Nustačius diagnozę Po 6 mėnesių
Statistika Vidurkis (m) St. nuokrypis (SN) Vidurkis (m) St. nuokrypis (SN) Ėjimas 500,13 79,0 868,20 62,3 Z=-2,7, p=0,008 Vidutinis FA 522,35 66,8 803,35 71,3 Z=-1,6, p=0,044 Labai intensyvus FA 155,29 42,8 414,54 54,2 Z=-2,8, p=0,007 Suma 1177,77 62,9 2086,09 62,6 Z=-5,7, p=0,001
Analizuojant tyrimo dalyvių fizinio aktyvumo pokyčius nustačius diagnozę ir po 6 mėnesių priklausomai nuo amžiaus nustatyta, kad diagnozavus ligą 51-70 metų amžiaus tiriamųjų grupėje fizinio aktyvumo lygis buvo žemas, vidutinis ir aukštas beveik trečdaliui respondentų (3.2.10 lentelė). Visų tyrime dalyvavusių pacientų vyresnių kaip 70 metų fizinio aktyvumo lygis diagnozavus ligą buvo žemas (100 proc., n=3). Po 6 mėnesių aktyvaus stebėjimo aukštas fizinio aktyvumo lygis nustatytas visiems 51-60 metų tyrimo dalyviams (100 proc., n=3) ir daugiau kaip pusei 61-70 metų amžiaus pacientų (54,5 proc., n=6). Visiems vyresniems kaip 70 metų amžiaus respondentams po 6 mėnesių fizinio aktyvumo lygis buvo vidutinis (100 proc., n=3). Nustatyti fizinio aktyvumo pokyčiai po 6 mėnesių yra statistiškai reikšmingi (p<0,05) (3.2.10 lentelė).
