SLAUGOS FAKULTETAS
REABILITACIJOS KLINIKA
VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJA
VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJOS KAUNO FAKULTETO
HUMANITARINIŲ MOKSLŲ KATEDRA
AUŠRA SEBEIKAITĖ
BANDŽIUSIŲ ŽUDYTIS MOTERŲ PSICHOEMOCINĖS
BŪKLĖS POKYTIS TAIKANT DAILĖS TERAPIJĄ
Jungtinės magistrantūros studijų programos “Dailės terapija“ valstybinis kodas – 628B90001 baigiamasis darbas
Darbo vadovas
Doc. dr. Stanislovas Mostauskis
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETAS
REABILITACIJOS KLINIKA
VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJA
VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJOS KAUNO FAKULTETO
HUMANITARINIŲ MOKSLŲ KATEDRA
TVIRTINU
Slaugos fakulteto dekanė
Prof. dr. Jūratė Macijauskienė... 2019 m. ...mėn...d.
AUŠRA SEBEIKAITĖ
BANDŽIUSIŲ ŽUDYTIS MOTERŲ PSICHOEMOCINĖS
BŪKLĖS POKYTIS TAIKANT DAILĖS TERAPIJĄ
Jungtinės magistrantūros studijų programos “Dailės terapija“ valstybinis kodas – 628B90001 baigiamasis darbas
Darbo vadovas
Doc. dr. Stanislovas Mostauskis... 2019 m. ...mėn...d.
Konsultantas Konsultantas
Vaida Adomaitienė Aidana Lygnugarytė - Grikšienė 2019 m. ...mėn...d. 2019 m. ...mėn...d.
Recenzentas Darbą atliko Magistrantė 2019 m. ...mėn...d. Aušra Sebeikaitė
2019 m. ...mėn...d.
Turinys
SANTRAUKA ... 5
SUMMARY ... 6
PADĖKA ... 7
DARBO TIKSLAS IR TYRIMO UŽDAVINIAI/KLAUSIMAI ... 11
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 12
1.1. Savižudybės, bandymai žudytis ir jų statistika ... 12
1.2. Savižudybių priežastys ir jų rizikos vertinimas ... 14
1.3. Bandžiusių žudytis psichoemocinė būklė ir jos vertinimas ... 16
1.4. Pagalbos formos bandžiusiems žudytis ... 18
1.5. Dailės terapijos vaidmuo savižudybių postvencijoje ... 21
2. TYRIMO METODIKA ... 27 2.1. Tyrimo idėja ... 27 2.2. Bioetikos leidimas ... 28 2.3. Tyrimo objektas ... 29 2.4. Tiriamųjų atranka ... 29 2.5. Tyrimo metodai ... 29
2.6. Duomenų analizės metodai ... 31
3. REZULTATAI ... 33
3.1. Tyrimo statistinių duomenų analizė ... 33
3.2. Vizualiai dominuojančių ikonografinių elementų analizė ... 35
3.2.1. Pirmosios tiriamosios vizualiai dominuojančių ikonografinių elementų analizė ... 35
3.2.2 Antrosios tiriamosios vizualiai dominuojančių ikonografinių elementų analizė ... 38
3.2.3 Trečiosios tiriamosios vizualiai dominuojančių ikonografinių elementų analizė ... 41
3.2.4 Ketvirtosios tiriamosios vizualiai dominuojančių ikonografinių elementų analizė ... 43
3.2.5 Penktosios tiriamosios vizualiai dominuojančių ikonografinių elementų analizė ... 46
3.2.6 Šeštosios tiriamosios vizualiai dominuojančių ikonografinių elementų analizė ... 48
3.2.7 Dažniausiai atsikartoję vizualiai dominuojančių ikonografinių motyvų elementai ... 50
3.3. Vizualiai dominuojančių formalių elementų analizė ... 55
3.3.1. Pirmosios tiriamosios vizualiai dominuojančių formalių elementų analizė ... 56
3.3.2. Antrosios tiriamosios vizualiai dominuojančių formalių elementų analizė ... 57
3.3.3. Trečiosios tiriamosios vizualiai dominuojančių formalių elementų analizė ... 59
3.3.5. Penktosios tiriamosios vizualiai dominuojančių formalių elementų analizė ... 61
3.3.6. Šeštosios tiriamosios vizualiai dominuojančių formalių elementų analizė ... 63
3.4. Ikonografinių ir formalių elementų kaitos sąsajos su emocinės būklės kaita ... 64
3.5. Kiekybinių ir kokybinių tyrimo metodų rezultatų sąsajos... 66
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 70
4.1 Gautų duomenų palyginimas ir aptarimas ... 70
4.2 Rezultatų aptarimas kitų tyrimų kontekste ... 72
4.3 Tyrimo ribotumai ... 73
IŠVADOS ... 74
ĮŽVALGOS ... 74
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 75
PARENGTŲ PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ... 76
LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 77
SANTRAUKA
Sebeikaitė A. Bandžiusių žudytis moterų psichoemocinės būklės pokytis taikant dailės terapiją, magistro baigiamsis darbas/mokslo vadovas Doc. dr. S. Mostauskis, konsultantės V. Adomaitienė ir A. Grikšienė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Slaugos ir rūpybos katedra, Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetas. Kaunas, 2019: 82 p.
Tyrimo tikslas – nustatyti bandžiusių žudytis moterų psichoemocinės būklės pokyčius
taikant dailės terapiją.
Tyrimo uždaviniai ir klausimai. Uždaviniai: 1) nustatyti depresijos simptomų kaitą; 2)
nustatyti nerimo simptomų kaitą. Klausimai: 1) kaip kinta vizualiai dominuojantys ikonografiniai motyvai pacienčių piešiniuose dailės terapijos procese? 2) kaip kinta vizualiai dominuojantys formalūs motyvai pacienčių piešiniuose dailės terapijos procese? 3) ar ikonografinių ir formalių motyvų kaita siejasi su pasirinktos moterų grupės emocinės būklės kaita? 4) kaip kiekybinių ir kokybinių tyrimų metodų rezultatai siejasi tarpusavyje?
Tyrimo metodai. Mišrus tyrimas, taikant HAD skalę, vizualiai dominuojančių
ikonografinių bei formalių elementų analizę.
Tyrimo dalyviai. 6 moterys. Atranka – tikslinė. Atrankos kriterijai: a) 25-40 metų
amžiaus moterys; b) po mėginimo žudytis hospitalizuotos VšĮ RKL Psichiatrijos klinikoje Krizių intervencijos centre.
Tyrimo rezultatai. 1) statistiniai tyrimo duomenys parodė teigiamą pokytį vertinant
tiriamųjų depresiškumo ir nerimo lygį; 2) piešiniuose įvardinta slinktis nuo abstrakčios prie konkrečios ikonografijos; 3) piešinių formalieji motyvai tapo detalesni, o jų vaizdavimo tipas atviresnis; vaizduojami objektai labiau įsiliejo į kompozicinę erdvę, o pati kompozicija tapo atviresnė; piešiniuose atsirado daugiau tapybiškumo, o spalvų gama tapo platesnė; 4) tiek kiekybinai, tiek kokybiniai tyrimo rezultatai rodo teigiamą dailės terapijos poveikį tiriamųjų psichoemocinei būklei.
Išvados. Ikonografinių bei formalių elementų kaita atspindi bandžiusių žudytis moterų
psichoemocinės būklės kaitą, o kiekybinai ir kokybiniai tyrimo rezultatai skirtingomis priemonėmis fiksuoja pozityvius psichoemocinės būklės pokyčius.
Rekomendacijos. Taikyti dailės terapiją savižudybių postvencijoje. Tęsti mokslinius
SUMMARY
Sebeikaite A. Effect of Art Therapy on Changes of Psycho-emotional State of Women who Attempted Suicide, master thesis / supervisor Ph. D. S. Mostauskis, consultants V. Adomaitienė and A. Grikšienė; Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Nursing, Clinic of Rehabilitation, Vilnius Academy of Art, Faculty of Kaunas. – Kaunas, 2019: 82 p
Research purpose – to determine the effect of art therapy on changes of
psycho-emotional state of women who attempted suicide.
Research tasks and questions. Tasks: 1) to determinate the changes of the symptoms
of depression; 2) to determinate the changes of the symptoms of anxiety. Questions: 1) How do visually dominant iconographic motives change in patients’ drawings in the process of art therapy? 2) How do visually dominant formal motives change in patients’ drawings in the process of art therapy? 3) Does the change of iconographic and formal motives relate to the change of the emotional state of the selected group of women? 4) How are the results of quantitative and qualitative research methods interrelated?
Research methods. Mixed research was made applying HAD scale and visually
dominant iconographic and formal elements analysis.
Research participants. 6 women. Selection – objective. Selection criteria: a) women aged 25-40; b) hospitalised at the Crisis Intervention Centre of Republican Kaunas Hospital Clinic of Psychiatry after attempting suicide.
Research results. 1) The statistical research data showed a positive change in the degree
of depression and anxiety of the investigated women; 2) a slip from abstract to specific iconography was noticed in the drawings; 3) the formal motives of the drawings have become more detailed and their type of representation - more open; the figurative objects have become more integrated into composition space, and the composition itself - more open; the paintings have become more pictorial, and the colour range has become wider; 4) both quantitative and qualitative results of the study show the positive effect of art therapy on the psycho-emotional state of the subjects.
Conclusions and insights.The changes of iconographic and formal elements reflect the changes on the psycho-emotional state of women who attempted suicide, the quantitative and qualitative results of the study by different means capture positive changes of psycho-emotional state.
Recommendations. To apply art therapy for suicide precautions. To continue research
PADĖKA
Dėkoju darbo vadovui doc. dr. S. Mostauskiui, konsultantėms V. Adomaitienei ir gydytojai psichiatrei A. Lygnugarytei - Grikšienei už visapusišką pagalbą;
programos vadovei už begalę naujų atradimų; visiems programos dėstytojams, kurie padėjo gilinti žinias;
Krizių intervencijos centro kolektyvui už palaikymą bei mamai ir tėčiui už suteiktą galimybę tobulėti; Dėkoju vaikams, Kotrynai ir Dovydui už kantrybę;
ŽODYNĖLIS
Abstraktus piešinys – šio tyrimo kontekste bet koks sukurtas pavidalas nepanašus į akimi regimus ir
atpažįstamus dailtus ar reiškinius.
Afektiniai sutrikimai – nuotaikos sutrikimai [21].
Katarsis – jausmų išlaisvinimas, vidinių konfliktų, įtampos sumažinimas, užslopintų polinkių
išlaisvinimas juos pergyvenus [40, 58, 48].
Konfliktas – varų psichologijos centrinė sąvoka. Konfliktas egzistuoja tarp visų struktūrinių Ego
dalių, taip pat tarp jų ir išorinio pasaulio [1, 4].
Konkretus piešinys - šio tyrimo kontekste, bet koks sukurtas vizualus produktas panašus ar
primenantis akimi regimus ir atpažįstamus daiktus ar reiškinius.
Kontrperkėlimas – priešpriešinis perkėlimas [1, 58].
Perkėlimas – bendraudamas su terapeutu pacientas atkuria tam tikrus iš vaikystės pažįstamus
bendravimo ypatumus, lėmusius jo praeities ryšius, todėl terapeuto asmenyje nesąmoningai įžvelgia tam tikrą jam pažįstamą praeities figūrą [1, 58].
Piešinys – šio tyrimo kontekste bet koks vizualus produktas, sukurtas naudojant grafikos ar tapybos
priemones.
Postvencija - tai visi veiksmai, skirti padėti žmogui bandžiusiam žudytis, arba įveikti neigiamus
jausmus, išgyvenusiems savižudybę – nusižudžiusių artimiesiems [26].
Psichoterapija - psichinių, emocinių ir psichosomatinių sutrikimų bei ligų gydymas psichologinių
metodų visuma, taikant verbalinę ir neverbalinę komunikaciją [1].
Refleksija – asmens sugebėjimas suprasti ir apibūdinti tarpusavio santykius psichikos būklių terminais
[1, 58, 38].
Sublimacija – asmenybės nepriimtinų potraukių nesąmoningas transformavimas ir realizavimas
socialiai priimtinu aktyvumu [1, 40].
Savižudybė - tai savanoriškas valingas žalojimasis ar nuodijimasis siekiant pasitraukti iš gyvenimo
arba mirties priežastis [6].
Savižudybės mėginimas - tai sąmoningas, savo noru pasirinktas veiksmas, kurį nebūdamas tikras dėl
mirtinos baigties atlieka individas, siekdamas susižaloti arba pasitraukti iš gyvenimo, ir kuris nesibaigia mirtimi [6].
Vaizdinys – psichologiniu aspektu tai - sąmonės turinys, kuris remiasi anksčiau patirtais jutiminiais
įspūdžiais. Dailėtyriniu aspektu – vizualų pavidalą turintis kūrinys ar jo elementas, sukurtas dailės terapijos metu [12].
ĮVADAS
Šiame darbe atskleidžiamas dailės terapijos, kaip papildomos intervencijos, taikymas ir poveikis bandžiusioms žudytis moterims. Temos pasirinkimą lėmė darbas Krizių intervencijos centre, kuriame dažnai susiduriame su žmonėmis, mėginusiais pasitraukti iš gyvenimo, tarp jų dažnai pasitaiko darbingo amžiaus moterų.
Nors savižudybių skaičius Lietuvoje šiuo metu yra mažėjantis, tačiau ši tema vis dar yra opi Lietuvoje. Kadangi pastaruoju metu savižudybių problema yra gana plačiai ir viešai nagrinėjama, apie ją daug kalbama, o taip pat yra sukurta ir įstatymiškai reglamentuota ne viena pagalbos priemonė bandžiusiems žudytis asmenims, siekta išbandyti ir dailės terapijos metodą, kaip vieną iš pagalbos priemonių tokiems asmenims. Bandžiusių žudytis asmenų psichoemocinė būklė būna pasunkėjusi, dažnai vyrauja įvairūs neigiami jausmai, savivertės stoka bei nusivylimas gyvenimu. Kadangi dailės terapija yra vienas iš psichoterapijos metodų, jos pagalba šio tyrimo metu tiriamosioms buvo suteikta galimybė išgyventi jaučiamą pyktį, nerimą, baimę bei nusivylimą, tokiu būdu atrandant pozityvių resursų gyvenimui ir ateities kūrimui.
Tyrimui pasirinktas metodas – mišrus tyrimas, kuriame siekama pateikti statistinę duomenų analizę bei aprašyti dailės terapijos proceso metu sukurtų piešinių formaliuosius ir ikonografinius elementus, išnagrinėti jų kaitą bei sąsajas su statistiniais tyrimo rezultatais.
Temos aktualumas ir naujumas. Lietuvoje nėra atliktų tyrimų, kurie nagrinėtų dailės
terapijos poveikį bandžiusiems žudytis asmenims, taip pat nėra nagrinėtas ir dailės terapijos poveikis tokiems asmenims. Lietuvoje atlikti tyrimai nagrinėja savižudybių mastą, priežastis bei pagalbos priemones, tinkančias savižudiškiems asmenims, tačiau juose dailės terapija nėra įtraukiama kaip viena iš pagalbos priemonių.
Šiek tiek plačiau dailės terapijos poveikis į savižudybes linkusiems asmenims yra nagrinėjamas užsienio literatūroje. Moksliniuose tyrimuose analizuojami dailės terapijos metodai, tinkantys savižudiškų polinkių turintiems individams. Dailės terapijos metu atsiskleidžia temos, kūrybiškumo ir savižudiško elgesio sąsajos, nes šių asmenų piešiniams būdingi tam tikri elementai. Kai kurie tyrėjai kūrybinį procesą ir piešinius naudoja ne kaip dailės terapiją, o kaip diagnostinę priemonę. Didelį dėmesį mokslininkai skiria savižudiškų asmenų būdingiems jausmams, t. y. nerimui ir depresijai bei nurodo, jog dirbant su tokiais asmenimis dailės terapijoje yra tikslinga naudoti užduotis, mažinančias depresijai būdingus simptomus ir padedančias išveikti bei slopinti jaučiamą nerimo jausmą.
Temos ryšys su tyrimo metodika ir gautais rezultatais. Tyrimas yra grindžiamas: 1)
prielaida apie teigiamą dailės terapijos užsiėmimų poveikį depresijos ir nerimo simptomų kaitai; 2) prielaida apie ikonografinių bei formalių motyvų piešiniuose bei depresijos ir nerimo simptomų kaitos sąsajas.
Praktinė reikšmė. Šis tyrimas gali būti naudingas tuo, jog jame atskleidžiamas būtent
dailės terapijos poveikis bandžiusioms žudytis moterims. Refleksijų metu atsiskleidė tai, jog tiriamosios turėjo galimybę išveikti jaučiamus neigiamus jausmus bei emocijas, pažvelgti į save ir į savo situaciją iš šalies. Taip pat turėjo galimybę susipažinti, išgyventi ir išveikti jaučiamą pyktį, nerimą, baimę bei nusivylimą, tokiu būdu atrasdamos pozityvių resursų gyvenimui ir ateities matymui. Tiek kiekybiniai, tiek kokybiniai tyrimo rezultatai rodo pozityvų tiriamųjų psichoemocinės būklės pokytį. Tyrimas reikšmingas ir tuo, jog analizuojamų piešinių kompozicijos pakinta (nuo uždarų prie atvirų formų), kas leidžia daryti prielaidą apie išaugusį tiriamųjų atvirumą. Praktiniu požiūriu šis tyrimas gali būti naudingas ir dailės terapijos praktikams, kadangi jame atskleidžiamos dailės terapijos proceso temos, kurios būdingos turintiems savižudiškų polinkių asmenims, bei jų taikymo specifika.
Tyrimo tikslas - nustatyti bandžiusių žudytis moterų psichoemocinės būklės pokyčius
DARBO TIKSLAS IR TYRIMO UŽDAVINIAI/KLAUSIMAI
Tyrime analizuojama problema – vizualiai dominuojančių ikonografinių bei formalių motyvų kaitos sąsajos su bandžiusių žudytis moterų psichoemocinės būklės kaita. Bandžiusiems žudytis asmenims būdingiausi yra nerimo ir depresijos simptomai, todėl šio mišraus tyrimo validumui ir rezultatų reikšmingumui pagrįsti papildomai remtasi psichologinio vertinimo skale HAD, kuri tyrimą papildo statistiniais duomenimis, taip suteikdama jam objektyvumo.
Mokslinio tyrimo eiga buvo pradėta nuo tyrimo idėjos bei jo problemos formulavimo, vėliau tyrimo metodų parinkimas bei tikslinga tiriamųjų atranka ir galiausiai tyrimo įgyvendinimas: apklausa naudojant HAD skalę; dailės terapija, kaip pagrindinė intervencija; vizualiai dominuojančių ikonografinių bei formalių motyvų analizė; pakartotinė apklausa naudojant HAD skalę. Tyrimas užbaigiamas rezultatų pateikimu bei išvadų ir rekomendacijų formulavimu.
Tyrimo tikslas
Nustatyti bandžiusių žudytis moterų psichoemocinės būklės pokyčius taikant dailės terapiją.
Tyrimo uždaviniai
1) Nustatyti depresijos simptomų kaitą; 2) Nustatyti nerimo simptomų kaitą.
Tyrimo klausimai
1) Kaip kinta vizualiai dominuojantys ikonografiniai motyvai pacienčių piešiniuose dailės terapijos procese?
2) Kaip kinta vizualiai dominuojantys formalūs motyvai pacienčių piešiniuose dailės terapijos procese?
3) Kaip ikonografinių ir formalių motyvų kaita siejasi su pasirinktos moterų grupės emocinės būklės kaita?
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Savižudybės, bandymai žudytis ir jų statistika
Literatūroje savižudybė įvardijama įvairiai. Autoriai naudoja tokius apibūdinimus kaip „reiškinys“, „fenomenas“, „procesas“. Moksliškai, savižudybė, sin. suicidas 1 (iš lot. sui – savęs,
caedere – žudyti), tyčinis susižalojimas – tai savanoriškas valingas žalojimasis ar nuodijimasis siekiant pasitraukti iš gyvenimo arba mirties priežastis [6].
Savižudybės mėginimas, sin. nemirtina savižudybė, neletalus suicidas – tai sąmoningas, savo noru pasirinktas veiksmas, kurį nebūdamas tikras dėl mirtinos baigties atlieka individas siekdamas susižaloti arba pasitraukti iš gyvenimo ir kuris nesibaigia mirtimi [6]. Kai kurie mokslininkai, norėdami akcentuoti sunkiai nubrėžiamą ribą tarp bandymo nusižudyti ir tyčinio susižalojimo, priduria, kad mėginimui nusižudyti būtinas bent tam tikro laipsnio noras mirti [25].
Mokslininkai, įvairių sričių specialistai ir visuomenė sutaria, kad savižudybės Lietuvoje yra ypač skaudi problema. Nuo 1992 metų Lietuvoje ši išorinė mirties priežastis yra viena dažniausių, sudaranti net 30 % (didžiausią dalį) nelaimingų atsitikimų, traumų ir apsinuodijimų grupėje [14]. Savižudybių skaičius mūsų šalyje svyruoja: per 2011 metus užfiksuota 1 018 savižudybių, 2012 metais – 927, 2013 metais – 1 085, o 2017 metais – 748 savižudybės. Remiantis PSO2 pateikiama statistika,
Lietuva pastaraisiais metais pagal savižudybių skaičių, tenkantį 100 000 gyventojų, yra pirma Europoje, o tarp pasaulio valstybių užima penktą vietą [14]. Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenimis 2017 metais Lietuvoje nusižudė 748 žmonės, iš jų 153 moterys [32].
A. Navickas teigia, jog nepaisant problemos masto ir Lietuvos mokslininkų susidomėjimo savižudybės reiškiniu, nėra žinoma, kiek žmonių bando žudytis, ir koks mėginančiųjų pasiskirstymas pagal amžių bei lytį. Kitose šalyse atlikti tyrimai atskleidė, kad mėginimų žudytis skaičiai priklausomai nuo amžiaus ir lyties pasiskirsto visai kitaip negu pačių savižudybių [25]. Mėginimų nusižudyti arba susižalojimų būna iki 20 – 40 kartų daugiau nei savižudybių [20].
Savižudybių mėginimų statistikos, baigtų epidemiologinių tyrimų Lietuvoje kol kas nėra. Manoma, kad savižudybės mėginimai padidina nusižudymo riziką 7%. A.Schmidtke‘s ir bendraautorių 1998 m. duomenimis, savižudybės mėginimų ir savižudybių santykis tarp vyrų yra 3-4:1, o tarp moterų 12-23:1, todėl galima teigti, kad moterys labiau linkusios į savižudišką elgesį [6].
1 Anglų literatūroje terminą „suicid“ pirmą kartą 1643 m. pavartojo Thomas Browns (26). 2 Pasaulio sveikatos organizacija
1 pav. savižudybių dažnis Lietuvoje 1986-2015 m. [31].
Nuo 2009 metų Europoje vis detaliau tyrinėjamas moterų mirtingumas, o atlikus Lietuvos moterų savižudybės rizikos duomenų analizę ir ją palyginus su kitomis Europos Sąjungos šalimis, galima teigti, kad Lietuvos moterų savižudybės rizika yra „labai aukšta“ [24]. 2007 m. Valstybinio psichikos sveikatos centro darbuotojai atliko tyrimą „Lietuvos gyventojų suicidinių minčių ir ketinimų paplitimo sąsajos su lytimi, išsilavinimu, amžiumi, alkoholio vartojimu, šeimine padėtimi, užimtumu ir gyvenamąja vieta“. Lyginant respondentų grupes nustatyta, kad moterys statistiškai reikšmingai dažniau nei vyrai nurodė, kad galvojo apie savižudybę [19]. A. Kunigėlienė taip pat patvirtina, jog mėginimai žudytis dažnesni tarp moterų. Jos atliktas tyrimas parodė, kad mėginimai žudytis neabejotinai turi sąsajų su lytimi. Moterys labiau linkusios į mėginimus žudytis ir tarp patekusių į gydymo įstaigas, dėl bandymo žudytis, didesnis moterų skaičius [20].
Akivaizdu, kad savižudybių tema išlieka viena jautriausių mūsų visuomenėje, o moterų savižudybėms skiriama vis daugiau dėmesio. Savižudybių pasekmės apima psichologines, socialines ir finansines šeimos bei bendruomenės sferas.
1.2. Savižudybių priežastys ir jų rizikos vertinimas
Šiame skyriuje nagrinėjama literatūra, aprašanti savižudybių priežastis bei jų rizikos vertinimą. Autoriai išskiria daugybę įvairių savižudybės riziką lemiančių bei didinančių faktorių. Dauguma autorių savo tyrimuose kaip rizikos veiksnius nagrinėja psichosocialinius veiksnius, asmenybės ypatumus, įvairius psichikos sutrikimus [16].
Ypač plačiai ir išsamiai savižudybių fenomeną Lietuvoje nagrinėjo D. Gailienė, kuri teigia, jog savižudybė yra sudėtingas reiškinys, nepaaiškinamas nei viena diagnoze, nei vienu ar keletu psichosocialinių veiksnių. Nuo pat pirmųjų mokslinių savižudiško elgesio tyrinėjimų buvo pripažįstamas šio reiškinio sudėtingumas ir ieškoma, kaip jame susipina individualūs ir sociokultūriniai veiksniai [9]. Nepaisant socialinių ir kultūrinių faktorių, įtakojančių savižudybių paplitimą visuomenėje, kartu savižudybė yra labai individualus poelgis. Ji vis dar lieka paslaptimi net labiausiai į šias problemas įsigilinusiems tyrėjams [8].
E. S. Shneideman nuomone, savižudybė iš esmės yra sielos drama. Jis teigia, jog beveik kiekvienos savižudybės priežastis yra skausmas, tam tikra jo atmaina, kurią jis vadina psichologiniu skausmu, kylančiu iš iškreiptų arba negalimų patenkinti psichologinių poreikių [46]. Kiti autoriai mano, jog pirmiausia savižudybė kyla iš tikros kančios, sukeliančios skausmo šauksmą, o komunikacija yra tik kaip antrinis efektas [36].
Skirtingi autoriai įžvelgia ir įvardija skirtingas savižudybių priežastis. D. Gailienė teigia, jog savižudybių priežastys ir motyvacija būna labai įvairi. Į savižudybę žmonės būna linkę tik tam tikrais gyvenimo momentais, o kai kurie savižudiški esti tik kartą gyvenime. Kitiems savižudybės krizės kartojasi lyg bangomis, tada pavojus gyvybei gali būti labai didelis, bet vėliau praeina, žmogui nebeatrodo, kad galima tik ta viena išeitis. Savižudybė – tai ne blaivaus ir šalto apsisprendimo rezultatas, o asmenybės krizės ar asmenybės sutrikimo pasekmė [8]. A. Jaro nuomone, savižudybės fenomeno neįmanoma paaiškinti kuriuo nors vienu rizikos veiksniu, išanalizuoti vienu aspektu. Jo nuomone - nėra vienos konkrečios savižudybės priežasties. Tai lemia daug dvasinių, psichologinių, socialinių, psichopatologinių veiksnių [16].
Kalbėdamas apie savižudybės riziką P. Skruibis teigia, jog su suicidiškumu susiję savižudybės priimtinumas, pasmerkimas, savižudybių įprastumas bei aplinkinių bejėgiškumas, susidūrus su savižudybės rizika. Taip pat didelį vaidmenį suicidiškumui vaidina nevilties lygis [27]. D. Gailienė mano, jog didesnę kai kurių žmonių savižudybės riziką lemia asmenybės brandumo bei atsparumo laipsnis, žmogaus socialinė bei šeiminė situacija, krizę sukėlusių įvykių sudėtingumas bei kiti faktoriai [24], taip pat ji teigia, kad tarp daugelio faktorių, lemiančių savižudybes, labai svarbus ir sociokultūrinis faktorius. Kultūrinė nuostata savižudybės atžvilgiu, susiformavusi per daugybę kartų, įtakoja savižudybių mastą ir pobūdį visuomenėje [8].
Vieni autoriai savižudybę įvardija kaip reiškinį, kiti – kaip procesą. E. S. Shneideman teigimu, kiekvienos savižudybės prigimtis yra psichologinė, tačiau tai yra daugiabriaunis reiškinys, apimantis biologinius, biocheminius, kultūrinius, socialinius, tarpasmeninius, psichinius, loginius, filosofinius, įsisąmonintus ir pasąmoninius elementus [46]. D. Gailienė mano, kad savižudybė beveik visada yra procesas, kartais net labai ilgas, trunkantis visą gyvenimą. Laikui bėgant kaupiasi įvairios priežastys, stumiančios žmogų į savižudybę. Paskutiniu postūmiu gali būti išgyvenamas didelis stresas arba sunki krizinė situacija [8].
PAVOJAUS SIGNALAI: ŽODINIAI, NEŽODINIAI
2 pav. Savižudybės procesas [8].
Savižudybės procesas vyksta keliais etapais: minčių, ketinimų ir veiksmų, o savižudybės rizika gali būti vertinama bet kuriame savižudybės proceso etape. H. Scofieldas kartu su kolegomis savižudybės rizikos vertinimui pasiūlė gaires, kurių metu turi būti įvertintos mintys apie savižudybę, savižudybės plano turėjimas bei ketinimas nusižudyti. Autoriai rekomenduoja įvertinti ir daugiau veiksnių, kurie gali turėti įtakos suicido rizikai: polinkis į savižudišką elgesį, impulsyvumą, stresorius, suicidinių minčių pobūdį, beviltiškumą, ankstesnius mėginimus žudytis, apsauginių faktorių stoką, somatinius simptomus. Jie išskiria ir validžiai patikrintus instrumentus, kurie gali būti naudingi suicido rizikos vertinime, tai yra „Troškimo mirti vertinimo skalė“, „Plano turėjimo“ ir „Demoralizacijos“ skalės, taip pat išskiria ir galimus naudoti specifinius instrumentus, tokius kaip „Beko skalė“, „Suicidinių idėjų“ bei „Modifikuota suicidinių idėjų“ skalės. Šie instrumentai vertina suicidinių minčių trukmę ir dažnumą, kontrolės jausmą prieš suicidinį bandymą, susilaikymo ir realų pasiruošimo mastą. Standartizuotos priemonės naudojamos atsižvelgiant į kliento bei paslaugos teikėjo santykį, kurio kontekstas gali padėti nustatyti kliento poreikius ir pritaikyti jam tinkamas intervencijas [62].
Apibendrinant galima teigti, jog nėra vienos savižudybės priežasties. Šį pasirinkimą lemia daugybė psichologinių, biologinių, socialinių bei kultūrinių veiksnių. Literatūroje apie savižudybes yra kalbama kaip apie reiškinį ar procesą, paplitusį nepriklausomai nuo socialinio statuso,
amžiaus bei lyties, o suicido rizikos vertinimui yra sukurta nemažai instrumentų, kuriuos reikėtų rinktis individualiai, atsižvelgiant į kiekvieno kliento situaciją.
1.3. Bandžiusių žudytis psichoemocinė būklė ir jos vertinimas
Šiuo metu visuomenė susiduria su daugybe reiškinių, sukeliančių psichinę įtampą. Didžiuliai informacijos srautai ir darbo krūviai, nuolat greitėjantis gyvenimo tempas – tai tik nedidelė dalis stresą keliančių ir žmogaus psichoemocinę būseną trikdančių veiksnių [17]. Psichoemocinė savijauta tyrėjų yra interpretuojama kaip sveikatos dalis, psichinio normalumo būsena, kaip emocinis ir dvasinis atsparumas, kuris leidžia patirti džiaugsmą ir ištverti skausmą, nusivylimą ir liūdesį; tai gėrio jausmas, kuriuo remiasi tikėjimas savo bei kitų žmonių orumu ir verte [7].
Savižudybės - ypač jautri ir skausminga problema tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje. Lietuvoje vyrauja neigiamas savižudžio vertinimas: bailys, įskaudintas, psichiškai nesveikas, kaltas [29] bei neigiamos nuostatos į savižudybę [18], tačiau kiekvienam iš mūsų reikėtų žinoti, jog savižudybė – dažniausiai labai vienišo ir nelaimingo žmogaus pagalbos šauksmas [24]. Mėginusieji nusižudyti išgyvena didelę gyvenimo krizę. Savo mėginimą nusižudyti jie vertina remdamiesi aplinkinių vertinimais, tad tikisi ir bijo smerkimo bei priekaištų [10].
Valstybinio psichikos sveikatos centro teigimu, savižudžių problemos būna įvairios, bet jų jausmai, tokie kaip liūdesys, prislėgta nuotaika, vienatvė, bejėgiškumas, neviltis, nereikalingumas bei mintys: nenoriu gyventi, nieko nepakeisiu, nebegaliu ištverti, esu nevykėlis ir našta, kitiems bus geriau be manęs - visame pasaulyje esti beveik vienodos [32]. Apie tai, jog savižudybei būdingos emocijos yra neviltis ir bejėgiškumas, išskirdamas bendrąsias savižudybės ypatybes, teigia ir E. S. Shneideman [46].
Savižudiškų ketinimų turinčius asmenis dažnai lydi tokie emociniai sutrikimai kaip depresija ir nerimas [7]. Autoriai teigia, jog nerimo sutrikimų buvimas daugiau nei dvigubai padidina tikimybę savižudiškų minčių atsiradimo ar savižudybės bandymų įvykdymo gyvenimo eigoje, ypač tai pasakytina apie tuos atvejus, kada nerimo ir depresijos sutrikimai nustatomi kaip esantys vienu metu [33, 19]. Nerimas ir depresija yra priskiriami blogos nuotaikos simptomams [30].
Mokslinėje literatūroje minima, jog mėginusioms žudytis moterims būdingi afektiniai sutrikimai [21]. Tyrimai rodo, jog tarp diagnozuotų psichikos sutrikimų didžiausią savižudybės riziką kelia depresija [12], o nuo 50 iki 70 proc. nusižudžiusiųjų turėjo depresinių sutrikimų [24]. Depresija yra viena iš penkių dažniausių būklių gydomų pirminės sveikatos priežiūros gydytojų. Be to, depresiniai sutrikimai yra vieni iš dažniausių apsilankymo priežasčių pirminėje sveikatos priežiūros grandyje [15].
Depresijai būdinga liūdna nuotaika, sumažėjusi energija ir aktyvumas. Dažnai pasireiškia sumažėjęs pasitenkinimas, interesų ratas, dėmesio koncentracija ir didelis nuovargis [31]. Paprastai būdingas sutrikęs miegas ir sumažėjęs apetitas. Beveik visada sumažėja savivertė ir pasitikėjimas savimi, o kaltės ir bevertiškumo idėjos būdingos net ir lengvos depresijos epizodui [35]. Žmogus jaučia liūdesį, neviltį. Visas jo gyvenimas atrodo niūrus, be išeities. Viskas praranda prasmę [30]. Psichologine prasme depresiškumas yra žmogaus charakterio savybė, pasireiškianti prislėgta nuotaika, liūdesiu, pasitenkinimo stoka plačiąja prasme, tačiau dažniausiai netrikdanti kasdienės asmens veiklos ir nereikalaujanti korekcijos įprastomis gyvenimo sąlygomis. Mediciniškai depresiškumas apibrėžiamas kaip ikiklinikinių nuotaikos būsenų tam tikras intensyvumas, pasireiškiantis liūdesiu, pesimizmu, aktyvumo sumažėjimu, o nuotaika depresijos atžvilgiu traktuojama kaip kontinuumas, kai viename kontinuumo gale yra depresija, kitame – normali nuotaika, tarp jų – pereinami depresiškumo lygiai [5].
Taip pat mokslinėje literatūroje yra įvardijama ir kita savižudžiams būdinga emocinė būklė - tai kankinantis nerimo jausmas. Nerimas – tai vidinės įtampos, diskomforto būsena. Tai lyg grėsmės, nelaimės laukimas. Žmogus nežino, kas gali atsitikti, bet jaučia, kad atsitiks kas nors blogo. Žmogus nenustygsta vietoje, dažnai sutrinka miegas [30, 59]. Paprastai nerimas tarnauja kaip perspėjimo atsakas, atsiradęs dėl realios ar suvoktos grėsmės asmens biologiniam, psichologiniam ar socialiniam vientisumui. Šis įspėjimas įvyksta atsakant į faktinius įvykius arba į mintis apie įvykius praeityje, dabar ar ateityje. Kuo didesnė suvokiama grėsmė, tuo didesnis nerimo atsakas [61].
Pasak A. Germanavičiaus, nerimas yra viena dažniausių žmogaus reakcijų į stimulus. Neretai žmonių nerimas yra adekvatus, tačiau nerimui pasiekus perdėtą lygį, jis tampa nebe padedančiu, bet labiau trukdančiu. Todėl šį fenomeną ir vadiname nerimo sutrikimu. Kitaip tariant, normali fiziologinė reakcija tampa patologine, t. y. sutrikimu [11].
Nerimo ir depresiškumo simptomų sunkumui nustatyti, visame pasaulyje paplitusi ir plačiai naudojama HAD3 skalė (1 priedas). Vertinant šių simptomų sunkumą reguliariais intervalais,
skalė gali pasitarnauti stebint paciento būsenos sunkumą gydymo metu [3, 2].
Atlikta bandžiusių žudytis psichoemocinės būklės literatūros analizė atskleidžia, jog mėginusių žudytis psichoemocinei būklei būdingas liūdesys, prislėgta nuotaika, vienatvė, bejėgiškumas, neviltis, nereikalingumas, kuriuos lydi depresija bei nerimas, o šių būklių vertinimui visame pasaulyje plačiausiai naudojama HAD skalė.
1.4. Pagalbos formos bandžiusiems žudytis
Pagalba savižudiškų ketinimų turintiems asmenims gali vykti keliais lygmenimis:
prevencija – tai įvairios priemonės, panaikinančios sąlygas, kurios gali sukelti savižudybės grėsmę: imtis ko nors, kad būtų užkirstas kelias savižudybei [6].
intervencija – tai pagalba savižudybės krizę išgyvenančiam asmeniui, pasižyminčiam didele savižudiško elgesio rizika [6].
postvencija – tai visi veiksmai, skirti padėti žmogui bandžiusiam žudytis, arba įveikti neigiamus jausmus, išgyvenusiems savižudybę – nusižudžiusių artimiesiems [6].
D. Gailienė teigia, jog dažniausiai suicidiški žmonės nelinkę ieškoti specialistų pagalbos. Daugelis tų, kurie kėsinasi į savo gyvybę, iš tikrųjų visai nenori numirti, bet tik šaukiasi nuoširdumo ir supratimo [24], o savižudybės tikimybę galima sumažinti palengvinant kančią, nerimą [46].
Visiems bandžiusiems žudytis žmonėms turėtų būti prieinama psichikos sveikatos specialistų pagalba. Tai gali būti speciali kompleksinę pagalbą teikianti specialistų komanda, kurią sudaro gydytojas, slaugos specialistas, psichologas, psichoterapeutas, teologas ir kiti [26]. J. Yakeley, J. Johnston su kolegomis teigia, jog klinikinėje praktikoje, psichoterapijos bei psichofarmakologijos suderinamumas gali būti labai veiksmingas, ypatingai tuomet, kai pacientai yra labai sutrikę [59].
Savižudybių prevencija yra įtraukta į PSO „Sveikata visiems“ strategiją, o į prevencines savižudybių programas įtraukiami vis didesni visuomenės sektoriai visame pasaulyje [51]. PSO išskiria pirminio lygio psichologines intervencijas suicidiškiems asmenims: suicido ar savęs žalojimo rizikos vertinimas, nesmerkiantis klausymasis, informacijos ir palaikymo suteikimas, profesionalios pagalbos priėmimo skatinimas ir savipagalbos technikų naudojimo skatinimas [53].
A. Navicko kartu su kolegomis atliktas tyrimas Vilniaus mieste atskleidė, jog savižudybinio elgesio žmonių amžiaus vidurkis yra vienodas, o tai leidžia manyti, kad tarp skirtingų lyčių yra daug panašių šiam elgesiui įtakių rizikos faktorių ir intervencijos bei postvencijos priemonės gali būti panašios [25].
M. Gelder mano, kad reikia kuo įvairesnių bei įvairiapusiškesnių intervencijų, kadangi kiekvieno žmogaus mėginimas nusižudyti vyksta dėl labai įvairių priežasčių [51]. P. Skruibis teigia, jog psichologinės ir psichosocialinės intervencijos yra labai svarbios padedant klientui spręsti įvairius gyvenimo sunkumus ir tvarkantis su savižudiškais impulsais. Psichologinė pagalba gali būti nukreipta ir į tokių savižudybės rizikos veiksnių, kaip antai, santykių problemos, darbo problemos, socialinių įgūdžių stoka ar pan., poveikio mažinimą. Taip pat svarbu skatinti įvairius apsauginius veiksnius, pavyzdžiui, identifikuojant vertybes, tyrinėjant gyvenimo prasmę ir pan. [28]. C. M. Celano, E. E. Beale su kolegomis mano, jog yra svarbu naudoti teigiamus psichologinius konstruktus, tokius kaip:
teigiama psichologinė pagalba telefonu ar pažintinių procesų intervencija, kuriomis ugdomi teigiami jausmai, galintys sumažinti savižudybės riziką [41].
Pasak K. A. Comtois ir M.M. Linehan, kurios atliko praktinę analizę ir nustatė veiksmingiausias psichoterapijos formas tinkančias savižudiškiems asmenims, veiksmingiausios yra kognityvinė elgesio terapija, dialektinė elgesio terapija, problemų sprendimo terapija bei tarpasmeninė terapija [45]. Tą patį teigia ir D. Winter, S. Bradshaw, F. Bunn ir D. Wellsted, kurių atliktos analizės rezultatai rodo, jog žmonėms, esantiems savižudybės rizikoje, veiksmingos yra kognityvinė elgesio terapija, dialektinė elgesio terapija ir kitų formų terapijos. Jos priduria, jog gydymo rezultatyvumui įtakos turi ir terapeuto, ir kliento kintamieji bei jų terapinis santykis [72].
Autoriai, nagrinėdami Kognityvinės elgesio terapijos poveikį į savižudišką elgesį linkusiems asmenims, įžvelgia daugybę jos privalumų. D. Wasserman and C. Wasserman teigia, kad kognityvinė terapija yra tinkama siekiant padidinti problemų sprendimo pajėgumą, informavimo aktyvumą ir kviečiant pacientą imtis aktyvesnio vaidmens analizuojant problemas, taip pat pastangas siekiant sumažinti gėdos ir kaltės jausmus. Kognityvinė psichoterapija apima kliento palaikymą naujomis koncepcijomis, naujas žinias ir naujas technologijas, pritaikytas prie jų asmeninių poreikių ir yra iš karto naudinga jų pastangoms pakeisti savo elgesį [36]. Ši terapija yra orientuota į pagrindinius kliento įsitikinimus ir mintis, kurie lemia mėginimus žudytis [41]. P.C. Gotzche ir P.K. Gotzche išsiaiškino, jog kognityvinė elgesio terapija sumažina pakartotinės savižudybės riziką pusiau. O tai yra ypatingai geras rezultatas [49].
B. Stanley, G. Brown, D. Brent išskiria skirtingas Kognityvinės elgesio terapijos fazes, t.y. ūmią ir tęstinę. Kiekviena iš jų trunka apie 12 sesijų ir apima priklausomybės nuo savižudybinio įvykio analizę, saugaus plano sudarymą, įgūdžių ugdymą, psichoedukaciją, šeimos intervencijas ir aktyvią prevenciją. Pagal šį planą atlikto tyrimo rezultatai taip pat rodo šio metodo pagrįstumą ir priimtinumą depresiškiems, į savižudybę linkusiems paaugliams [68].
Literatūroje yra aprašoma ir Dialektinė elgesio terapija. C. M. Celano, ir E. E. Beale teigia, jog ji yra orientuota į minčių ir emocijų, sukeliančių savižudybę ar savęs žalojimą, nustatymą ir gebėjimų ugdymą, siekiant išvengti tokio elgesio [41].
Faktas yra tai, jog savižudiškų ketinimų turintys asmenys turi daugybę problemų. D. Wasserman and C. Wasserman teigimu, tokiems asmenims gali būti naudinga ir Problemų sprendimo terapija, kuri yra orientuota į problemų sprendimų gebėjimų didinimą gali sumažinti neišspręstų problemų naštą, tuo pačiu sumažindama savižudybės riziką [36]. Šis terapijos metodas padeda pacientui apgalvoti tikslų pasiekimo procesą, apsvarstyti skirtingas galimybes tikslams pasiekti ir tuomet juos įgyvendinti [50]. PST4 metu problemų mažinimas yra nukreiptas į mažus, valdomus žingsnelius sudarant problemų sąrašą, nustatant prioritetines problemas bei pasitelkiant „minčių lietų“
4 Problemų sprendimo terapija
ieškant problemų sprendimo būdų, nustatant pirmuosius žingsnius bei psichologines kliūtis per visą procesą. Proceso metu kiekvienas kliento sunkumas yra perfrazuojamas kaip galimybė mokintis. Taip pat klientas yra mokomas apibendrinti savo padarytą pažangą naujose situacijose. Tokiu būdu skatinamas racionalus mąstymas, kuris padeda atskirti save nuo problemų [36].
K.A. Gustavson, G.S. Alexopoulos ir kiti atlikto tyrimo metu nustatė, jog PST yra efektyvi gydant depresiją ir kitus sutrikimus, susijusius su ja. Todėl nenuostabu, jog ši terapija gali būti efektyvi sprendžiant savižudiškas idėjas. Kita galimybė, kurią suteikia PST yra tai, jog ji didina pacientų gebėjimą aiškiai apibrėžti problemas, identifikuoti alternatyvas, sukurti veiksmingą būdą konceptualizuojant ir įgyvendinant sprendimus, kurie galėjo pasirodyti kaip neįveikiamos problemos [50]. N.G. Choi, C.N. Marti and Y. Conwell atliktame tyrime teigia, jog į problemų sprendimą orientuota terapija, veikianti per optimizmo ir savęs efektyvumo jausmų stiprinimą, gali sumažinti depresiškus jausmus bei savižudiškas idėjas [43].
Psichodinaminės terapijos šalininkai mano, jog terapijų metu vertėtų dirbti su savižudiškų pacientų jausmais, kurie skatina jų mintis apie savižudybę. O esminė savižudiškų pacientų terapijos užduotis – atrasti pagrindinius paciento fantazijų apie gyvenimą ir realaus jo gyvenimo nesutapimo taškus. Terapijų metu galima atsisakyti fantazijose iškeltų tikslų, o po to ieškoti kitų, labiau pasiekiamų tikslų [1]. D. Wasserman mano, jog psichodinaminės terapijos ir relaksacijos technikų derinimas gali mažinti nerimą [70]. Kiti autoriai teigia, jog savižudiškiems asmenims teigiamą potencialą turi toks psichoterapijos metodas kaip „atleidimas“. J.R. Webb and J.K. Hirsch mano, kad terapijos metu dėmesys neturėtų būti nukreiptas tik į atleidimą, tačiau šis požiūris yra potencialiai veiksmingas ir tinkamas šios klientų grupės poreikiams. Aiškus ir apgalvotas atleidimo metodo taikymas gali būti svarbus, keistis padedantis, veiksnys [71].
Analizuojant mokslinę literatūrą pastebėta, kad daugelis autorių akcentuoja, jog ne tik tinkamas psichoterapijos metodas užtikrina sėkmingą savižudybių prevenciją, intervenciją ar postvenciją. Remiantis autoriais [69,73], galima teigti, jog ne mažiau svarbus yra kliento-terapeuto ar terapeuto-kliento santykis. М. Naern, N.Kaiser ir E.S. Renberg tyrinėjo psichiatrų patirtį savižudybių vertinime ir teminės analizės pagalba atskleidė tris pagrindines temas: pacientų supratimą nesaugioje situacijoje, jų asmeninių reakcijų supratimą ir supratimą, kaip gydytojo – paciento santykiai veikia rizikos įvertinimą ir įtakoja sprendimus. Emocinis kontaktas ir pasitikėjimas buvo tos temos, kurios kildavo respondentams kalbant apie bandymą suprasti pacientą [69].
D. Winter, S. Bradshaw, F. Bunn ir D. Wellsted atliko kokybinių tyrimų apžvalgą. Jo metu autoriai nustatė, jog klientams svarbiausia buvo terapeuto savybės, terapijos komponentai, teorinė sistema bei terapijos metodai. Klientams terapijos veiksmingumą rodė sumažėjęs save žalojantis elgesys bei pagerėjusi gyvenimo kokybė. Kaip kokybiškos terapijos kliūtį, klientai įvardino terapeuto charakterio savybes, terapijos komponentus, konfidencialumą ir persikėlimą į realią situaciją.
Beje, ir terapeutai konfidencialumą įvardino kaip kliūtį, nors tai yra šios profesijos atstovų pareiga. Taip pat kaip kliūtys buvo nurodyta mokymas bei save žalojantis elgesys ir jo pobūdis [73].
Kiti autoriai siekė išsiaiškinti, būtent, DT5 proceso metu įvykusius vidinius pokyčius bei
tai, kaip jie atsiskleidžia DT metu. G. Holmqvista su kolegomis atliko tyrimą, kurio metu apklausė 38 patirties turinčius dailės terapeutus. Teminės analizės metu atsiskleidė penkios temos, t.y. terapinis bendrumas, susijęs su pasitikėjimu terapeutu ir metodu; kūryba, kuri koncentruojasi į terapinį procesą; poveikis savimonei bei sąmoningumui; savęs supratimas; sustiprėjęs Ego [55].
Šio poskyrio literatūros analizė parodė, jog psichologinės bei psichosocialinės intervencijos mėginusiems žudytis turi būti kuo įvairiapusiškesnės. Literatūroje yra skiriamos ir aprašomos veiksmingiausios psichoterapijos formos, kurios turėtų būti parenkamos individualiai kiekvienam mėginusiam žudytis. Svarbu paminėti ir tai, jog svarbu yra ne tik pats terapijos metodas, bet ir kokybiškas kliento ir terapeuto santykis.
1.5. Dailės terapijos vaidmuo savižudybių postvencijoje
Dailės terapijos atsiradimas siejamas su praeito amžiaus trečiuoju dešimtmečiu. Susiejusi teorines ir praktines žinias, dailės terapija sujungė meną ir mokslą. Vieni autoriai dailės terapiją laiko ypatinga psichoterapijos forma, naudojančia vizualinį, plastinį meną. Kiti ją laiko alternatyvia praktika, tačiau L. Lebedeva mano, jog bet kokiu atveju dailės terapijos kalba iš esmės yra meninė kalba, turinti specialią paskirtį [22]. A. Dapkutė teigia, jog dailės terapija yra sudėtingas ir prieštaringas reiškinys: ji susijusi su įvairiomis psichoterapijos kryptimis, su dailės praktika, meno ir kultūros teorija, dailės pedagogika ir kita. Dailė, kaip terapijos įrankis yra diskusijų, analizės ir savęs vertinimo ašis. Ir nors šiuo metu egzistuoja daugybė požiūrių į dailės terapiją, visais atvejais dailės kūrybinis procesas yra tik priemonė [4].
Siekiant išsiaiškinti psichologinių konsultantų žinias apie alternatyvių terapijų naudojimą, psichologinio konsultavimo metu Bastemura S. kartu su kolegomis atliko tyrimą, kurio metu buvo apklaustas 21 konsultantas. Atlikto tyrimo rezultatai atkleidė, jog psichologinių konsultantų žinios apie alternatyvias terapijas yra ribotos, tačiau paklausti, su kuo jiems asocijuojasi alternatyvios terapijos, didžioji dalis respondentų įvardijo, jog su dailės terapija [35].
Dailės terapija yra grindžiama Jungo analitine, Froido psichoanalitine, Objektų ryšių, humanistine, Geštalto, egzistencine, kognityvine, adaptacine bei bihevioristine teorijomis. Terapija apima psichodinaminės, humanistinės, psichoedukacinės, sisteminės, integralios, stimuliacinės, sensorinės, kompensacinės, meditacinės praktikų metodus [56]. C.G. Jungas pabrėžė universalią
5 Dailės terapija
kūrybinės raiškos funkciją simbolinėmis reikšmėmis atgauti psichologinę pusiausvyrą. Anot H. Reado, menas – terapinė priemonė socialinėms visuomenės ydoms gydyti. Menas plečia žmogaus patirtį, kurdamas jos atitikmenis. Jis leidžia pasirinkti išgyvenimus, juos kaitalioti, panorėjus pakartoti. Kuriant konfliktas dar kartą išgyvenamas, sprendžiamas ir interpretuojamas [4]. Pagal psichoanalizės teoriją, meninė kūryba yra viena iš sublimacijos rūšių, kai fantazija sublimuojama į vaizdinius. M.J. Hanes teigia, jog menas gali išreikšti pyktį, skausmą, nerimą ar baimę [52].
M. Farokhi atliko apžvalginį tyrimą, kuriame teigia, jog meno kūrimas turi įgalinimo, gydymo ir katarsinę galias. Menas gali padėti išreikšti emocijas, įskaitant ir tokias, kurias kartais gali būti sunku išreikšti žodžiu. Taip pat ji teigia, jog DT gali būti veiksminga gydymo priemonė asmenims, patiriantiems vystymosi, medicinos, švietimo, socialinius ar psichologinius sunkumus, o dailės terapeuto tikslas – pagerinti ir atkurti kliento funkcionavimą bei asmeninės gerovės jausmą [47].
Dailės terapeutas, siekdamas meną integruoti į gydymo programą, tikisi iš paciento gauti daugiau informacijos ir geriau padėti pacientui [47]. Dailės terapeutas susitinka su klientu pirminiam įvertinimui, kuris gali trukti keletą sesijų. Jie aptaria rūpimus klausimus ir gydymo tikslus. Dailės terapeutas suformuluoja pagrindinius terapijos klausimus bei informuoja klientą, kad nėra tinkamo ar netinkamo dailės priemonių panaudojimo ir tai, jog kūriniai nebus analizuojami, jog tai yra bendradarbiavimo procesas, kai abi šalys darbą vertina kartu. Jei dailės terapija pasirodo esanti potencialiai naudinga, tuomet dailės terapeutas pasiūlo grupinius ar individualius dailės terapijos užsiėmimus. Terapeutas pristato dailės priemones, kurios gali būti tokios kaip popierius, įvairūs dažai, piešimo priemonės, tušas, priemonės koliažui, molis bei modeliavimo priemonės [58].
Dailės terapijos komponentai priklauso nuo kliento bei aplinkos. Terapijos procesas gali būti nukreiptas į meno kūrinius bei jų kūrimą, kuriame labai mažai tarpasmeninių santykių arba gali būti visiškai verbalus, meno kūriniui skiriant labai mažai dėmesio. Terapijos metu kūrinys gali būti peržiūrimas ir tuomet planuojamas užbaigimas su refleksija, nukreipta į vertinimą ir kūrinio priėmimą, arba kūrinys gali būti sunaikinamas [58].
J. Yakeley su kolegomis mano, jog saugi erdvė, dailės priemonės ir terapiniai santykiai gali padėti [58]: atrasti psichinės erdvės jausmą; atsipalaiduoti/sumažinti įtampą/ pagerinti savikontrolę; pajausti „nutekėjimo“ pojūtį: pakili nuotaika esant įsigilinus į meno procesą; eksperimentuoti ir būti drąsiam kūrybiniame procese; spręsti problemas; reguliuoti emocijas: geresnė jausmų išraiška, sulaikymas ir jų apdorojimas; padidinti pasitikėjimą savimi bei savigarbą; padidinti savimonę bei apmąstymus; pagerinti kognityvinį skvarbumą; patirti katarsį; suteikti galimybę papasakoti savo istoriją ir būti išgirstam [58].
Dailės terapija skatina klientą būti aktyviu ir suteikia galimybę eksperimentuoti su įvairiomis dailės priemonėmis. Kiekviena priemonė turi savo specifines reikšmes, kurios terapiniame procese gali būti naudojamos sąmoningai. Dailės terapija sukelia motorines ir emocines reakcijas ir tai
skatina asmens gebėjimus ir kūrybiškumą. Reikšminga yra bet kokia vidinio pasaulio spontaniško vaizdavimo projekcija, o kažko matomo kūrimo procesas yra apibūdinamas kaip dailės terapijos pobūdis. Iš kitų verbalių psichoterapijos formų dailės terapiją išskiria trinaris santykis tarp kliento, meno kūrinio bei terapeuto [56]. Dailės terapija yra potencialiai patrauklus gydymo metodas, nes ji turi labiau holistinį požiūrį. Ji gali būti taikoma kaip psichoterapijos forma, kuri dailę naudoja kaip skatinančią saviraišką, didinančią savigarbą, padedančią valdyti emocijas ir padedančią pagerinti tarpasmeninius santykius, priemonę [48].
Pasak M. Giovani, dailės terapijos veiksmingumo veiksnys yra joje naudojamos išraiškos formos. Ši disciplina naudojasi skirtingais pažintiniais bei motoriniais gebėjimais, sukelia skirtingą emocinį įsitraukimą ir reikalauja skirtingos tarpasmeninės sąveikos. Remiantis visomis šiomis sąlygomis gali būti pasiektas svarbus skirtumas. Tokios dailės terapijos formos kaip piešimas, tapyba, skulptūra ir pan., skatina klientus laisvai ir savanoriškai saviraiškai [48].
M. A. Runco teigia, jog į savižudybes linkę žmonės yra kūrybiški [66]. Švedijoje buvo atliktas tyrimas siekiant ištirti psichikos susirgimo, suicido ir kūrybiškumo sąsajas. Tyrėjų gauti rezultatai įrodo, jog egzistuoja ryšys tarp psichikos susirgimo, suicido ir kūrybiškumo [60]. Savižudiškas elgesys yra svarbus egzistencinis reiškinys ir tai atsispindi meno kūriniuose, ypač paveiksluose. „Savižudybės“ tema piešiniuose atspindi socialinį, kultūrinį, religinį ir filosofinį požiūrį į savižudybę. Tačiau kaip bebūtų už šių visuomenės požiūrių į kūrėjo darbą yra ir individuali reikšmė pačiam kūrėjui [40].
Remiantis autoriais [67, 40, 52], galima teigti, jog dailės terapija gali būti naudojama ne tik gydymo, bet ir diagnostikos tikslais. D. Wasserman ir C. Wasserman teigia, jog kai kurie spontaniški savižudžių piešiniai pranašauja mirtį. Kai kurie savižudiški pacientai per piešinį, nenoriai ir nesąmoningai iškomunikuoja apie savižudybės planus. Taip pat jos mano, jog meno kūriniai turi svarbią komunikacinę ir katarsinę vertę, pacientai gali išprognozuoti galimą sucidišką elgesį [40]. Kai kurie autoriai aprašo specialias užduotis, kurios gali būti naudojamos dailės terapijoje, siekiant įvertinti savižudybės riziką ar identifikuoti nerimo simptomus. Kaip tinkamą savižudybės rizikos vertinimui, M. J. Hanes aprašo „Kelio piešimo“ užduotį. Autorius teigia, kad ši užduotis yra lengvai valdoma ir gali būti atlikta per gana trumpą laiką [52]. Depresiškumo simptomų identifikavimui R. Silver rekomenduoja naudoti „Stimuliacinio piešimo“ ir „Nupiešk istoriją“ užduotis. Autorė priduria, jog ypač negatyvus piešimo užduoties atsisakymas gali rodyti kliento depresiškumą, o tuo pačiu ir padėti laiku užkirsti kelią savižudybei [67].
Nepaisant to, kad psichiatrai ir psichoterapeutai taiko dailės terapiją kaip vieną iš gydymo metodų savo pacientams, yra atlikta labai mažai empirinių tyrimų apie dailės terapijos vaidmenį depresiškiems ir savižudiškiems pacientams. D. Wasserman ir C. Wasserman teigia, jog piešiniai ir kiti dirbiniai, kurios sukuria pacientai dailės terapijos metu, pirmiausiai atspindi vidinę
paciento būseną ir biografinę patirtį. Į savižudybę linkusiųjų piešiniams būdingos temos: beviltiškumas, nepykanta sau, kenkimas kitiems, izoliacija ir pyktis [40]. Savižudiškų asmenų piešiniuose pasireiškia mirties, mirties obsesijų, smurto, jausmų susilpnėjimo, izoliacijos, beviltiškumo ir bejėgiškumo temos. Jų piešiniuose vaizduojami mirties simboliai: giltinė, akmenys ir ginklai, o ryški, intensyvi raudona – oranžinė spalvos (ugnies ir sprogimo) dažnai vaizduoja pyktį [54]. Bjaurūs, išdarkyti vaizdiniai gali būti susiję ne tik su depresija, bet ir su agresija [67].
Visos šios temos, emocijų pavidale, gali būti slopinamos dailės terapijos proceso metu. Jos yra pozityvūs faktoriai, skatinantys ir įgalinantys depresyvių pacientų kūrybiškumą. Depresiškam pacientui yra kur kas lengviau piešti negu kalbėti ar rašyti, o spontaniško piešimo pagalba sublimuojamas pyktis, nerimas ir autoagresija bei atkuriama savigarba ir orumas. Kai kuriais atvejais vaizdų kūrimas gali pakeisti savęs žalojimo būdus, taip išreiškiant jausmus ir palengvinant pačių pacientų patyrimą ir supratimą apie jų savižudiškus ketinimus [40].
Autoriai išskiria pagrindines, dažniausiai pasitaikančias temas dailės terapijoje. B. Harnden kartu su kolegomis atliko tyrimą, kurio rezultatai atskleidė, jog pradinėje fazėje savižudiški asmenys dirbo su nepasitikėjimo ir beviltiškumo temomis, o vėliau perėjo į pykčio ir galiausiai į savivertės temas. Šios temos nebuvo iš anksto suplanuotos, dinamika vyko spontaniškai [54]. R. Alavinezhad kartu su kolegomis, siekdami išsiaiškinti DT poveikį agresyvių vaikų jaučiamam pykčiui bei savivertei, atliko tyrimą, kuriame dalyvavo trisdešimt 7-11 metų vaikų. Vaikai atsistiktine tvarka buvo suskirstyti į kontrolinę ir tiriamąsias grupes, o DT intervencija buvo taikoma 10 savaičių po vieną kartą savaitėje. Tyrimo rezultatai atskleidė, jog DT gali sumažinti agresyvių vaikų jaučiamą pyktį bei padidinti savivertę. Taip pat pažymima, jog vaizduotė ir meno kūriniai gali pakeisti destruktyvią agresiją konstruktyvia jėga, o DT leidžia valdyti sunkias emocijas, tokias kaip pyktis, bei gali pagerinti emocijų supratimą ir pykčio valdymą [34].
D. Wasserman and C. Wasserman teigia, jog į piešinių vaidmenį suicidų prevencijoje galima pažiūrėti iš daugybės kampų. Depresija yra savižudiškų tendencijų šaltinis, o dailės terapija gali padėti pacientui sušvelninti savižudišką elgesį. Minėtos autorės teigia, jog dailės terapija gali būti viena iš komunikacijos priemonių dirbant su depresyviais pacientais. Taikant dailės terapiją suicidiškiems klientams visuomet reikėtų atkreipti dėmesį į akivaizdžią ar nuslėptą jų depresiją ar depresinių tendencijų pasireiškimą. Piešiniai depresyviems pacientams taip pat gali palengvinti suicidinių jausmų išraišką, nes jie dažnai turi sunkumų verbalizuojant savo jausmus [40]. Dailės terapija yra siejama su sumažėjusiu beviltiškumo jausmu ir sumažėjusiomis depresinėmis nuotaikomis [57]. Ji įgalina depresyvų pacientą atrasti savo meninius gebėjimus išreiškiant mintis piešiniuose ir užmezgant kontaktą su kitais. Tokiu būdu dailės terapija skatina atsikratyti susikaupusių emocijų ir pateikia naujų, galinčių sudominti sričių bei veiklų, išsivaduojant iš depresijos. Dailės terapijos
užduotys turi būti nukreiptos į pagalbą pacientui ieškant stiprybės ir savarankiškumo per asmenines meninės saviraiškos paieškas [40].
Depresiškų pacientų kūrybinė veikla susideda iš šių aspektų: pacientų gyvybingumo įrodymas; agresijos, autoagresijos ir pykčio valdymas; nerimo sublimacija; teigiamo perkėlimo įsitvirtinimas; terapinio brandumo sukūrimas ir emocinis dialogas; pereinamojo tranzitinio objekto „prarasta“ pakeitimas į naują realybę, turinčią pusiausvyrą, homeostazę; intelektualinių gebėjimų ir kasdieninės veiklos išsaugojimas, numatant kūrybiškas patirtis ir pasitenkinimą; savižudybės būdų ir minčių identifikavimas sukuriant alternatyvų bendravimo „kanalą“; estetinių ir katarsio patirčių numatymas; kognityvinės triados pagerinimas [40].
Ch. Blomdahl kartu su kolegomis atliko tyrimą, kurio metu taikė fenomenologinę DT asmenims, sergantiems sunkia ar vidutinio sunkumo depresija. Tyrimo metu nustatyta, jog fenomenologinės DT taikymas tokiems asmenims reiškia susitikimą su vidiniu dialogu tarp to, kas akivaizdu ir to, kas nežinoma. DT ir po jos sekanti refleksija vidinį gyvenimą daro matomu ir gali jį atverti bei padėti pakeisti save ir požiūrį į savo situaciją [38].
I. Rawtaer, R. Mahedran ir kiti atliko tyrimą žmonėms, kurie turėjo depresiškumo ir nerimo simptomų. Tyrime taikė kompleksines psichosocialines intervencijas, kurias papildė ir dailės terapija. Tyrėjai nustatė, kad šios priemonės pagerino tyrimo dalyvių psichinę sveikatą, teigiamai paveikė nerimo ir depresijos simptomus [65].
Siekiant išsiaiškinti, ar dailės terapija turi poveikį depresija sergančioms vyresnio amžiaus moterims, buvo atliktas tyrimas, kurio tiriamųjų grupei 20 savaičių buvo taikoma DT vieną kartą savaitėje, o kontrolinei grupei DT nebuvo taikoma. Pacientės buvo vertinamos Geriatrine depresijos skale, Becko nerimo ir Becko depresijos instrumentais bei vertinamos jų kognityvinės funkcijos. Tyrimo rezultatai parodė statistiškai reikšmingą tiriamosios grupės GDS6, BDI7 ir BAI8
inventorių skirtumą, lyginant su kontroline grupe. Atlikto tyrimo išvados atskleidžia, jog DT, kaip papildomos intervencijos taikymas sergantiems sunkia depresija, gali sumažinti nerimo ir depresijos simptomus [44].
Dailės terapija leidžia klientams, esantiems tam tikroje psichikos būsenoje, sustoti bei pažvelgti į savo vidų ir identifikuoti savo stiprybes kuriant matomus vaizdinius [42]. Vaizdinys veikia kaip veidrodis, kuris leidžia reaguoti į vaizdą ir toliau jį piešti bei plėtoti. Tokiu būdu tarp dalyvio, naudojamų priemonių ir vaizdo atsiranda sąveika, kurių dėka vyksta vidinis dialogas [38]. Realių vaizdinių ar formų nagrinėjimas leidžia žmogui įgyti aiškesnį veiksnių, prisidedančių prie jo asmeninio tobulėjimo, supratimą ir suvokimą apie tai, kokie turi būti padaryti pokyčiai. Savirealizacija ir savęs atskleidimas per kūrybą yra labai naudingas ir žmonėms, turintiems nerimo sutrikimų. Dailės terapija
6 Geriatrinė depresijos skalė 7 Becko depresijos inventorius 8 Becko nerimo inventorius
yra naudinga asmenims, kenčiantiems nuo nerimo sutrikimų dėl kelių priežasčių. Pirmiausia dėl to, jog saviraiška per formą, spalvą ir dizainą dažnai yra naudingenė nei žodinė komunikacija. Daugybė klientų atrado tai, kad dalijimasis dailės kūriniu su terapeutu yra mažiau bauginantis nei verbalus istorijų pasakojimas. Net tie klientai, kurie neturi nerimo sutrikimų, sesijų metu gali jaustis nervingi ir įsitempę, o kamuojamiems šio sutrikimo simptomų, žodinis dalijimasis apie savo būseną gali sukelti papildomą stresą [42]. B. R. Ferrell, N. Coyle ir J. Paice teigia, kad nerimas gali būti galinga motyvacinė jėga produktyviam problemų sprendimui. Terapinis veiksmingumas gali būti neefektyvus tuomet, kai klientai nesugeba atpažinti ir valdyti savo nerimo [61].
Kai kurie autoriai aprašo dailės terapijos metodikas, kurios yra tinkamos depresiškiems, į savęs žalojimą ar savižudybę linkusiems klientams. Ypač plačiai aprašoma „Į dėmesio sutelkimą orientuota dailės terapija“, apjungianti Eugene Gendlin‘s dėmesio sutelkimo metodą ir dailės terapiją [64,63]. Šis dailės terapijos metodas yra efektyvus mažinant depresijos simptomus save žalojantiems ir turintiems savižudiškų tikslų. Į dėmesio sutelkimą orientuotas dailės terapijos metodas dailės terapijos procesą naudoja siekiant suprasti žmogaus subjektyvų požiūrį, o kai kuriais atvejais dailės terapija panaudojama simptomų valdymui [39].
Dailės terapijoje darbas su šia klientų grupe turėtų būti orientuotas į jų psichoemocinės būklės gerinimą, depresijos, nerimo simptomų mažinimą įveikiant tokius jausmus kaip pyktis, saviagresija bei heteroagresija, beviltiškumas, žema savivertė bei izoliacija. Dirbant su suicidiškais klientais reikėtų atsižvelgti į kliento amžiaus grupę, kadangi skirtingoms amžiaus grupėms yra būdingos skirtingos problemos. Pastebėta, jog dažniausiai literatūroje išskiriamos tokios grupės kaip paaugliai, suaugusieji bei pagyvenusio amžiaus žmonės.
Apibendrinant galima teigti, jog dailės terapija gali turėti teigiamos įtakos savižudiškų ketinimų turinčių klientų gydyme dėl šių priežasčių: gali padėti suprasti suicidinių minčių ar ketinimų priežastis; leidžia išreikšti beviltiškumo jausmą, nerimą bei depresiją; padeda klientams identifikuoti savo stiprybes bei sumažinti vienatvės jausmą; palengvina suicidinių minčių išraišką; teigiamai veikia psichologinę sveikatą, sublimuoja pyktį, nerimą, autoagresiją ar heteroagresiją; gali padėti atkurti savigarbą ir orumą; gali padėti identifikuoti savižudiškus ketinimus.
2.
TYRIMO METODIKA
2.1. Tyrimo idėja
Tyrimo idėja - dailės terapijos priemonėmis pozityviai inspiruoti bandžiusių žudytis moterų psichoemocinės būklę.
Tyrimas planuojamas remiantis 1) prielaida apie DT užsiėmimų poveikį depresijos ir nerimo simptomų kaitai ir 2) prielaida apie ikonografinių bei formalių motyvų piešiniuose ir depresijos bei nerimo simptomų kaitos sąsajas. Tyrimu siekiama atsakyti į klausimus, kaip kinta ikonografiniai motyvai bandžiusių žudytis moterų piešiniuose, ar ikonografinių motyvų kaita siejasi su šios grupės moterų įvardinta emocinės būklės kaita ir kaip kiekybinių, ir kokybinių metodų/priemonių rezultatai siejasi tarpusavyje.
2.2. Tyrimo planavimas
Tyrimas vyko nuo 2016 metų rugsėjo mėnesio iki 2017 metų birželio mėnesio. Planuojant tyrimą, pirmiausia, su darbo vadovu išsikeltas tyrimo tikslas, uždaviniai bei klausimai, aptarti tyrimo metodai bei nuspręsta dėl tyrimo dalyvių atrankos kriterijų. Tyrimo atlikimui buvo gautas LSMU Bioetikos centro leidimas bei VšĮ RKL administracijos leidimas. Visos tiriamosios buvo supažindintos su vykdomu tyrimu (4 priedas) bei pasirašė sutikimą dalyvauti tyrime (5 priedas).
Tyrimui pasirinkta vieta Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos Krizių intervencijos centras, kuriame hospitalizuojami įvairias psichologines krizes patyrę asmenys. Tiriamosioms buvo taikomos DT intervencijos greta kitų Krizių intervencijos centre taikomų metodų, t.y. medikamentinio gydymo, psichoterapijos, psichologo konsultacijų, ergoterapijos ir kineziterapijos. Dalyvauti tyrime buvo pasiūlyta 11 - kai tyrimo kriterijus atitinkančių moterų, tačiau dalyvauti jame sutiko 6. Apie tyrimui tinkančias pacientes tyrėja informaciją gaudavo iš KIC administracijos, todėl prieš klausiant pacienčių apie sutikimą dalyvauti tyrime, tyrėjai buvo žinoma, jog pacientė yra tinkama tyrimui. Taip pat iš gydančių gydytojų buvo gaunama kiekvienos tiriamosios anamnezė. Kiekvienai tyrimo dalyvei buvo pateikta tiriamojo asmens informavimo forma, LSMU Bioetikos centro leidimo atlikti tyrimą kopija bei pirmosios ir paskutiniosios DT sesijos metu – HAD skalė (1 priedas).Visos 6 tiriamosios sudalyvavo visose aštuoniose dailės terapijos sesijose, kurios vyko kiekvieną dieną (išskyrus savaitgalius).
Tyrimo dalyvės tyrime pradėjo dalyvauti kitą dieną po hospitalizavimo. Siekiant paveikti bandžiusių žudytis moterų psichoemocinę būklę, buvo taikoma dailės terapijos intervencija.
Intervencija buvo trumpalaikė ir sudarė 8 dailės terapijos sesijas, kadangi Krizių intervencijos centre pacientai yra hospitalizuojami ne ilgiau kaip 10-čiai dienų. Atsižvelgiant į trumpalaikę terapiją, kuri buvo taikoma tik gulėjimo Krizių intervencijos centre metu, užsiėmimai buvo individualūs, pacientės buvo skatinamos aptarti DT metu sukurtus piešinius. Jų refleksijos ir asociacijos buvo užrašinėjamos
lauko užrašuose (angl. field notes) ir panaudotos interpretuojant ikonografinių bei formalių motyvų
kaitą, jos sąsajas su psichoemocinės būklės kaita bei vertinant, kaip kiekybinių ir kokybinių tyrimų metodų rezultatai siejasi tarpusavyje.
Dailės terapijos užsiėmimai vyko atskirame kabinete, kuriame buvo kriauklė, stalas, reikiamos dailės priemonės. Priemones tiriamosios galėjo rinktis laisvai, spontaniškai. Kiekvieno užsiėmimo pradžioje buvo teiraujamasi dėl tiriamųjų apsisprendimo dalyvauti tyrime, primenama apie konfidencialumą bei klausiama apie jų tos dienos savijautą.
Kiekviena dailės terapijos sesija truko 1 val. 30 min. Vienai tiriamajai buvo skirta 12 valandų dailės terapijos. Kiekvienai refleksijai buvo skiriama ne mažiau kaip 1 valanda, priklausomai nuo tiramųjų poreikių.
Tyrimo metu buvo renkami duomenys apie tiriamąsias prieš ir po DT naudojant HAD skalę. Gauti duomenys panaudoti vertinant nerimo ir depresijos simptomų kaitą po DT intervencijos, taip pat šie duomenys pasitelkiami nustatant minėtų simptomų kaitos ir vaizdinyje dominuojančių ikonografinių bei formalių motyvų kaitos sąsajas.
2.2. Bioetikos leidimas
Tyrimui atlikti 2017-01-26 buvo gautas LSMU Bioetikos centro leidimas (dok. Nr. BEC-DT(I)-175) (3 priedas).
Tyrimo dalyvės buvo trumpai ir suprantamai informuotos apie atliekamą tyrimą, jo tikslą, uždavinius bei klausimus. Tiriamosioms buvo duodamos užpildyti tiriamojo asmens sutikimo formos ir prašoma jose pasirašyti, jog sutinka dalyvauti tyrime. Taip pat tyrimo metu buvo prašoma užpildyti HAD skales, vedamos dailės terapijos sesijos, o jų metu sukurti piešiniai – fotografuojami. Tiriamosios buvo informuotos, kad jų piešiniai bei refleksijų metu išsakyti teiginiai gali būti naudojami moksliniais tikslais, garantuojant jų konfidencialumą bei anonimiškumą. Nagrinėjant duomenis tyrimo dalyvių vardai buvo pakeisti kodais.
2.3. Tyrimo objektas
Tyrimo objektas – bandžiusių žudytis moterų psichoemocinės būklės pokytis taikant dailės terapiją.
2.4. Tiriamųjų atranka
Tyrimo imtis buvo sudaryta taikant tikslinę atranką. Nustatinėjant atrankos kriterijus buvo numatyta pasirinkti Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikoje Krizių intervencijos centre hospitalizuotas bandžiusias žudytis moteris nuo 25 iki 40 metų amžiaus, kurioms stebimi išreikšti nerimo ir depresijos požymiai.
Lyties kriterijus buvo taikomas, kadangi nagrinėjant mokslinę literatūrą buvo aprašomos skirtingos vyrų ir moterų mėginimų žudytis priežastys, taip pat literatūroje aprašomos ir skirtingos priežastys pagal amžių, joje skiriamos paauglių, vidutinio amžiaus ir senyvo amžiaus žmonių savižudybės. Pasinaudojus nustatytais kriterijais, tyrime dalyvavo 6 tiriamosios, kurių charakteristikos yra pateikiamos 1 lentelėje.
1 lentelė. Tyrimo dalyvių charakteristikos
Kodas Amžius Veikla Mėginimai žudytis
T1 33 Dirba Antras
T2 28 Studijuoja, dirba Penktas T3 40 Bedarbė Ketvirtas T4 25 Studijuoja Pirmas
T5 29 Dirba Pirmas
T6 26 Dirba Pirmas
2.5. Tyrimo metodai
Norint realizuoti išsikeltą tikslą, buvo pasirenkamas mišrus tyrimas, kuris derina kokybinius ir kiekybinius metodus. Naudojama dailės terapijos intervencija; prieš ir po dailės terapijos užsiėmimų buvo duodamos pildyti HAD skalės; atliekama vizualiai dominuojančių ikonografinių bei formalių motyvų kaitos analizė DT procese; klienčių piešinių autorefleksijos ir komentarų interpretavimas; kiekybinių ir kokybinių tyrimų metodų sąsajų tyrimas. Svarbu paminėti tai, jog
