SLAUGOS FAKULTETAS Slaugos ir rūpybos katedra VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJA
KAUNO FAKULTETAS Humanitarinių mokslų katedra
VIRGINIJA ŠILAUSKIENĖ
DAILĖS TERAPIJOS POVEIKIS 9 – 10 METŲ VAIKŲ SU KALBĖJIMO IR KALBOS SUTRIKIMAIS SAVIVERTEI
Jungtinės magistrantūros studijų programos DAILĖS TERAPIJA (valstybinis kodas: 628B90001) baigiamasis darbas
Darbo vadovas Doc. dr. Audronė Brazauskaitė
SLAUGOS FAKULTETAS Slaugos ir rūpybos katedra VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJA
KAUNO FAKULTETAS Humanitarinių mokslų katedra
TVIRTINU
Slaugos fakulteto dekanas
Prof. Jūratė Macijauskienė _________________ (Parašas)
Data
DAILĖS TERAPIJOS POVEIKIS 9 – 10 METŲ VAIKŲ SU KALBĖJIMO IR
KALBOS SUTRIKIMAIS SAVIVERTEI
Jungtinės magistrantūros studijų programos DAILĖS TERAPIJA (valstybinis kodas: 628B90001)
baigiamasis darbas
Darbo vadovas
Doc. dr. Audronė Brazauskaitė ________________ Data________________________ (Parašas) (Metai, mėnuo, diena)
Konsultantas
Mgr. Juozapas Grečnas _____________________ (Parašas)
Data ____________________ (Metai, mėnuo, diena)
Recenzentas Darbą atliko
__________________________________________ Magistrantė (Vardas, pavardė, parašas)
Virginija Šilauskienė____________________
(Parašas)
Data_____________________ Data__________________
(Metai, mėnuo, diena) (Metai, mėnuo, diena)
TURINYS
SANTRAUKA ... 4
SUMMARY ... 6
ĮVADAS ... 10
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 11
1.1. Dailės terapijos samprata švietimo sistemos kontekste ... 11
1.2. Savivertės reikšmė vaikams su kalbėjimo ir kalbos sutrikimais ... 15
1.3. Savivertės, kalbinės raiškos ir bendravimo įgūdžių sąsajos ... 17
1.4. Dailės terapijos poveikis, vystant 9 – 10 metų vaikų savivertę ... 19
2. TYRIMO METODIKA ... 24
2.1. Tyrimo objektas, tikslas, klausimai ... 24
2.2. Tyrimo imtis ir metodika ... 24
3. TYRIMO REZULTATAI ... 28
3.1. Atvejo analizė ... 38
3.1.1. 9 – 10 metų vaikų su kalbėjimo ir kalbos sutrikimais savivertės pokyčio, taikant dailės terapijos metodus, atvejo analizė ... 38
3.1.2. Bendra Faustos charakteristika ... 38
3.1.3. Faustos pasisakymų apie kūrybinį procesą ir būseną po jo apibendrinimas ... 39
3.2. Visų grupės vaikų pasisakymų apie kūrybinio procesą ir būseną po jo apibendrinimas ... 60
4. REZULTATŲ APTARIMAS...62
IŠVADOS ... 63
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 64
PARENGTŲ PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ... 64
LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 65
SANTRAUKA
Šilauskienė V. Dailės terapijos poveikis 9 – 10 metų vaikų su kalbėjimo ir kalbos sutrikimais savivertei, magistrantės baigiamasis darbas / mokslinė vadovė doc. dr. A. Brazauskaitė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Slaugos ir rūpybos katedra, Vilniaus dailės akademija, Kauno fakultetas, Humanitarinių mokslų katedra. Kaunas, 2016:101 p.
Darbo tikslas – ištirti dailės terapijos poveikį 9 – 10 metų vaikų su kalbėjimo ir kalbos sutrikimais savivertei.
Darbo objektas: 9 – 10 metų vaikų su kalbėjimo ir kalbos sutrikimais savivertė, taikant dailės terapiją.
Tyrimo klausimai:
1. Ar pasirinktas 9 – 10 metų vaikų su kalbėjimo ir kalbos sutrikimais savivertės įvertinimo Dembo-Rubinštein metodas patvirtina dailės terapijos poveikį?
2. Ar pasirinkti skirtingi G. Ščur ir A. V. Zacharov 9 – 10 metų vaikų su kalbėjimo ir kalbos sutrikimais savivertės įvertinimo metodai patvirtina dailės terapijos poveikį po kiekvieno užsiėmimo?
3. Ar 9 – 10 metų vaikų su kalbėjimo ir kalbos sutrikimais refleksijos apie kūrybinį procesą ir būseną po jo atspindi savivertės pokytį po dailės terapijos sesijų?
Tyrimo metodai: kokybinis tyrimas, pritaikytos Dembo-Rubinštein metodikos
Prichožan modifikacija, G. Ščur metodika „Laipteliai“, A. V. Zacharov emocinės savivertės nustatymo metodika, atvejo analizė.
Tyrimo dalyviai: 5 vaikai. Tiriamųjų amžius: 9 – 10 metų. Pagal lytį analizuojamą grupę sudaro 2 berniukai ir 3 mergaitės. Šiems vaikams buvo suteikti identifikaciniai kodai: A1 – mergaitė; A2 – mergaitė; A3 – berniukas; A4 – mergaitė; A5 – berniukas.
Tyrimo rezultatai. Atlikus tyrimą, nustatyta, kad vaikai su kalbėjimo ir kalbos sutrikimais turi pažemintą savivertę. Vaikų refleksijos ir vaikų savivertės įvertinimo metodai parodė pozityvų poveikį po dailės terapijos.
Apibendrinus tyrimo rezultatus, išvados yra tokios:
Dembo-Rubinštein metodikos visų savybių (tvarkingas, įgudęs, protingas, geras, yra draugų, linksmas, geras mokinys) įverčiai padidėja taikant dailės terapiją ir lyginant su įverčiais prieš tyrimą.
Pastebėta didėjančios savivertės dinamika po kiekvieno užsiėmimo naudojant „Laipteliai“ (G. Ščur) ir emocinės savivertės (A. V. Zacharov) vertinimo metodikas.
9 – 10 metų vaikų, su kalbėjimo ir kalbos sutrikimais, refleksijų metu išsakytos mintys apie kūrybinį procesą ir būseną po jo atspindi savivertės pokytį po dailės terapijos sesijų, t. y. buvo pastebėta vaikų sumažėjusi emocinė įtampa, pagerėjusi kalbinė raiška, padidėjęs pasitikėjimas savimi lygis, atsiradęs noras pasisakyti ir bendrauti atvirai. Taigi, galima teigti, kad dailės terapijos sesijos padėjo vaikams susidaryti adekvatų savęs vaizdą ir padidėjo jų adekvati savivertė.
SUMMARY
Šilauskienė V. Art Therap y projection 9 – 10 years for children with speech and language disorders self-esteem, master thesis / supervisor A. Brazauskaitė PhD; Faculty of Nursing at the Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Nursing, Department of Nursing and Care, Vilnius Academy of Arts, Kaunas Faculty, Department of Art. Kaunas, 2016: 101 p.
The aim – to explore the art therapy projection 9 – 10 years for children with speech and language disorders self-esteem.
The object: self-esteem of 9 – 10 years for children with speech and language disorders through art therapy.
Research questions:
1. Does selected to 9 – 10 years for children with speech and language disorders, self-esteem assessment Dembo-Rubinstein method, confirm the impact of art therapy?
2. Does chosen the different, G. Scuro and A. V. Zacharov to 9 – 10 years for children with speech and language disorders self-esteem assessment methods approved by the art therapy effects after each session?
3. Does, the 9 – 10 years for children with speech and language disorders reflection, on the creative process and the status of its self-esteem reflects a change after art therapy sessions?
Research methods: qualitative research, adapted Dembo-Rubinstein method Prichožan modification G. Scuro methodology "Steps"; A. V. Zacharov emotional self-esteem methodologies, case analysis A1. Survey participants: 5 children. The age of 9 – 10 years. By gender analyzed group consists of 2 boys and 3 girls. These children were given an ID code: A1 – girl; A2 – girl; A3 – boy; A4 – girl;A5 – boy.
Results of the study. The study found that children with speech and language disorders have lowered self-esteem. Both the children's reflections and children's self-esteem measurement tests showed effects after art therapy.
Conclusions. Dembo-Rubinstein method of characteristics estimates (neat, skillful, intelligent, good, there are friends, fun, good pupil) increases through art therapy and compared with estimates before proceeding; increasing self-esteem, was observed dynamics after each session using the "Steps" (G. Scuro) and emotional self-value (A. V. Zacharov) assessment methodologies; 9 – 10 years old children, with speech and language disorders, reflection time expressed thoughts about the creative process and the status of its self-esteem reflects a change after art therapy sessions, I was observed in children reduced emotional stress, improved linguistic expression, increased confidence levels, resulting from the desire to speak and to
communicate openly. Thus, it can be said that the art therap y session helped the children to form an adequate self-image and become more adequate self-esteem.
SANTRUMPOS
DT – dailės terapija.
ŽODYNĖLIS
Dailės terapija – kvalifikuoto dailės terapeuto vykdoma sveikatinimo veikla, skirta paciento fizinei ir psichikos sveikatai stiprinti, naudojant dailę, kūrybos procesą ir psichoterapinius santykius. Dailės terapija yra tarpdisciplininė profesija, integruojanti dailės, medicinos, psichologijos, psichoterapijos, specialiojo ugdymo ir socialinio darbo disciplinų atitinkamus žinių ir praktikos aspektus.
Kalbinė raiška – vaiko gebėjimas reikšti mintis žodžiais.
Mokinys – asmuo, kuris mokosi. Šiame darbe sąvokos mokinys arba vaikas vartojami kaip sinonimai.
Refleksija – mąstymas apie savo suvokimą, supratimą, sampratą. Ji leidžia ne tik save pažinti, bet ir tobulinti savo veiklą ir santykius su aplinka. Darbe naudojama elementarioji refleksija, kuri reiškia savo žinių ir poelgių ribų ir reikšmės apmąstymą1.
Savivertė – individo savęs paties, savo galimybių, gebėjimų, savybių, veiklos rezultatų ir vietos tarp kitų žmonių vertinimas.
Specifinis tarimo ir kalbos raidos sutrikimai – tai sutrikimai, kai normali kalbos raida sutrinka jau per ankstyvąsias jos vystymosi stadijas. Šie sutrikimai atsiranda ne dėl neurologinių ar kalbos mechanizmų anomalijų, sensorinių pažeidimų, protinio atsilikimo arba aplinkos veiksnių įtakos. Kalbos raidos sulėtėjimą dažnai lydi skaitymo ir raidžių suvokimo sunkumai, asmeninių santykių problemos ir elgesio sutrikimai. Šiame darbe ši sąvoka vartojama kaip kalbėjimo ir kalbos sutrikimai.
Kalbėjimo ir kalbos sutrikimas – tai įvairūs nukrypimai nuo bendrinės kalbos normų, kurie apima specifinį tarimą, kalbos išraišką ir jos supratimą, lydimi socialinės adaptacijos, emocijų ir elgesio sutrikimų.
Vaikas – augantis, bręstantis 1 – 12 m. žmogus2. Vidurinioji vaikystė – 7 – 11 metų amžiaus vaikai.
1
Lietuvos Respublikos terminų bankas. Prieiga per internetą: http://terminai.vlkk.lt/pls/tb/tb.search
2
ĮVADAS
Aktualumas ir naujumas. Šiame darbe analizuojama tema ypatingai išryškėja mokykloje, tad kyla klausimas, kokia pagalba gali būti teikiama mokykloje vaikams, turintiems kalbėjimo ir kalbos sutrikimų, kurių dažniausi palydovai būna bendravimo sunkumai, savivertės stoka bei nerimas likti nesuprastam aplinkinių.
Mano darbe dėmesys nukreiptas į mokyklos aplinką, kurioje gali būti taikoma dailės terapija kaip pagalba vaikams, turintiems kalbėjimo ir kalbos sutrikimų. Toks aspektas yra aktualus ir naujas Lietuvos kontekste. Nors tyrimų jau esama, tačiau ši tema yra nauja, nes dailės terapijos poveikis mokiniams su kalbėjimo ir kalbos sutrikimais dar mažai tyrinėtas.
Analizuojant mokslinius šaltinius pastebėta, kad literatūros, kurioje būtų tirtas dailės terapijos poveikis vaikų su kalbėjimo ir kalbos sutrikimais savivertės ugd ymui, labai mažai.
Lietuvos dailės terapijos tyrinėtojai nustatė, kad ši veikla svarbi vaiko asmenybės ugdymuisi (Brazauskaitė, 2007; Mačiulaitis, 2012). Kiek daugiau panašius klausimus nagrinėjančių panašaus tipo mokslinių darbų, atliko užsienio mokslininkai, kurie ypač daug dėmesio skyrė atvejo analizei (Dalley, 2004; Barber, 2006; Gerteisen, 2008; Case, Dalley, 2014). Moksliniuose darbuose nagrinėjama dailės terapijos svarba, pritaikymo galimybės vaikams su genetiniais ar vystymosi sutrikimais, vėžiniais susirgimais, elgesio korekcijoje ir kt. Būtent dėl savo unikalaus pritaikomumo dailės terapija naudojama patiems įvairiausiems atvejams tirti.
Praktinė reikšmė. Tyrimo rezultatai gali būti panaudoti, skatinant dailės terapijos sklaidą ugdymo įstaigose.
Darbo tikslas – ištirti dailės terapijos poveikį 9 – 10 metų vaikų su kalbėjimo ir kalbos sutrikimais savivertei.
Klausimai:
1. Ar pasirinktas 9 – 10 metų vaikų su kalbėjimo ir kalbos sutrikimais savivertės įvertinimo Dembo-Rubinštein metodas, patvirtina dailės terapijos poveikį?
2. Ar pasirinkti skirtingi G. Ščur ir A. V. Zacharov 9 – 10 metų vaikų su kalbėjimo ir kalbos sutrikimais savivertės įvertinimo metodai patvirtina dailės terapijos poveikį po kiekvieno užsiėmimo?
3. Ar 9 – 10 metų vaikų su kalbėjimo ir kalbos sutrikimais refleksijos apie kūrybinį procesą ir būsena po jo atspindi savivertės pokytį po dailės terapijos sesijų?
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Dailės terapijos samprata švietimo sistemos kontekste
Terminas dailės terapija į mokslinę terminologiją įėjo angliškai kalbančiose šalyse, visų pirma Didžiojoje Britanijoje ir JAV. Dailės terapijos terminą pirmą kartą panaudojo dailininkas Adrian Hill ir psichoterapeutė Irene Champernovne apie 1940 m. Anglijoje. Pagal Didžiosios Britanijos apibrėžimą dailės terapijoje meninės veiklos imamasi, turint aiškių koreguojamųjų arba gydymo tikslų, dalyvaujant terapeutui. Dailės terapeutas sužadina kliento norą imtis meninės veiklos dailės priemonėmis, padeda sąveikauti su menine produkcija, todėl dailės terapijos procesas yra suprantamas kaip viena iš dialogo formų (informacinis Britų dailės terapijos asociacijos (angl. BAAT) bukletas, 1994). Šiuolaikine prasme dailės terapija suprantama kaip vizualinės ekspresijos (raiškos) panaudojimas ir tiesioginis žmogaus dalyvavimas kūrybos procese (Копытин, 2012). Lietuvos SAM apraše dailės terapija – „...kvalifikuoto dailės terapeuto vykdoma sveikatinimo veikla, skirta paciento fizinei ir psichikos sveikatai stiprinti, naudojant dailę, kūrybos procesą ir psichoterapinius santykius. Dailės terapija yra tarpdisciplininė profesija, integruojanti dailės, medicinos, psichologijos, psichoterapijos, specialiojo ugdymo ir socialinio darbo disciplinų atitinkamus žinių ir praktikos aspektus“.
Dailės terapija yra menų terapijos kryptis, psichoterapijos forma, kurioje dailė taikoma kaip pirminis komunikacijos būdas. Pasak dailės terapeuto A. I. Kopytino (2012) dailės terapija nėra universalus visų problemų sprendimo metodas, tačiau ji leidžia pažvelgti į iškilusias problemas tarsi iš šalies. Piešinį galima pasukti, apversti, pažvelgti iš toliau, suplėšyti ar išmesti. R. Kočiūnas (2009) teigia, kad tapymas tampa terapija tada, kai proceso metu pradeda atsiskleisti piešėjo išgyvenimai, vidiniai konfliktai, užslėpti jausmai, asmenybės vystymosi etapai, teigiamas keitimasis.
Ikimokyklinio amžiaus vaikams dailės terapija taikomi kaip pojūčių atpažinimo, emocijų raiškos aplinkos stebėjimo ir viso to įvardijimo žodžiais lavinimas – piešiant pirštais, darant įspaudus molyje, pajuntant druskos grudelius, gaminant tešlą, stebint, kaip teka dažai ir t. t. Kiek vyresni vaikai dailės terapijos procese pradeda išreikšti savo vidinį pasaulį formomis, didinti pasitikėjimą savimi ir savo galimybėmis, atvaizduojant save raiškiu pieštuko spaudimu, stiprinti suvokimą pavaizduotą visatos kontekste „kaip sumaištį ir išsiblaškymą“, projektuoja emocinius norus kaukėse, guodžiasi savo „...medžio nuotaika liūdna, nes niekas iš jo neskina obuolių, jam reik, kad jis džiaugtųsi draugu“. Specialiųjų poreikių turintys vaikai šiuose užsiėmimuose gali lavinti motorinius įgūdžius, kalbinę raišką, vystyti erdvės suvokimą, labiau suprasti emocijas ir jas reikšti (Psychology and Mental Health. Social psychology).
Pagal A. Brazauskaitę (2007) dailės terapinis procesas yra grindžiamas tuo, kad žmogaus mintys ir išgyvenimai yra reikšmingiausi, nes yra kilę iš pasąmonės. Jie gali būti greičiau išreikšti vaizdiniais nei žodžiais. Ryškiausi savarankiškos veiklos sunkumai yra susiję su savivertės stoka. Padedant dailės terapijai, mokinys gali labiau savimi pasitikėti ir save vertinti, o tai didina tendenciją gerinti ir plėtoti bendrą mokymosi efektyvumą. V. Karkou, J. Glasman (2004); V. Karkou (2010) dailės terapiją edukaciniame procese siūlo naudoti kaip priemonę skatinant geresnę mokinio emocinę būseną ir didinant socialinę įtrauktį. Dailės terapija gali būti naudojama kaip speciali pagalba mokiniams, kurie patiria emocinius sunkumus. Mokiniai, kurie patiria atskirtį ir turi menką savivertę, dalyvaudami dailės terapijos projektuose, kūrybinių procesų metu atranda savyje užslėptus norus susibendrauti ir bendradarbiauti su kitais vaikais; be to, dailės terapija gali būti panaudota kaip prevencija psichikos sveikatos problemoms spręsti (Karkou, Glasman, 2004).
Dailės terapeutai įsitikinę, kad kiekvienas žmogus, kuris tampa klientu, prisilietęs prie kūrybos „elementų“, turi galimybę padėti pats sau, kai tik jis pats tam pasiruošęs. Toks pasiruošimas dažniausiai esti noras atrasti savyje „kažką“ naujo, priimti sprendimus, veikti, įsisąmoninti, pripažinti, išgirsti... jausti ir mylėti. Juk tai taip paprasta... patarti ir tuo pačiu – sunku... padaryti. Pagal L. Lebedevos (2013) suformuluotą apibrėžimą dailės terapija – unikalus metodas, leidžiantis žmogui ne vien žodžiais išreikšti ir sąmonę, ir pasąmonę (žr. 1 pav.).
1 pav. Dailės terapijos ryšys
(Parengta pagal Lebedevą, 2003)
Pirmuoju paveikslu siekta parodyti dailės terapijos ryšį, sudarantį proceso esmę, kai dažo kiekis leidžia atskleisti išgyvenimo stiprį ir svarbą, išreikšti daugiau, nei paprasti žodžiai. Dailės terapijoje svarbu ne tik tai, kas vaizduojama, bet ir tai, kaip pavaizduota ir kaip apie pavaizduotus dalykus kalbama.
• Įvairiomis dailės priemonėmis išreikšta dabartinė būsena Procesas • Emocinės būsenos sureguliavimas • Fizinės būsenos pagerinimas Žmogus • Išsakyti jausmai • Atkurti praeities įvykiai Nežodinio bendravimo priemonė
Gana išsamiai „meno terapijos“ sąvoką apibrėžė O. K. Polukordienė (1999). Ji meno terapiją vadina piešimo ar tapymo procesą grupėje, kurį pasitelkiant ir kurio metu išreiškiami vaizdiniai, asociacijos, fantazijos, mintys, jausmai, interpretacijos apie piešinius, atliekama profesionali ir neprofesionali šių piešinių analizė, kuri siejama su piešinio autoriaus asmenybe, gyvenimu, santykių sistema. Šis procesas tampa terapinis, kai padeda atskleisti piešinio autoriaus išgyvenimus, vidinius konfliktus, paslėptus jausmus, asmenybės vystymosi etapus, pozityvios kaitos potenciją, leidžia suvokti jas pačiam piešinio autoriui ir padeda keistis asmenybei tinkama teigiama linkme. Svarbu atkreipti dėmesį į simbolius kaip autoriaus ryšį su aplinka (Leliūgienė, Klemkaitė, 2004).
Grupinėje dailės terapijoje klientas atsipalaiduoja, tai sudaro galimybę ekspresyviai reikšti savo emocijas, spalvotus išgyvenimus, prisiminimus, brendimą, pykčio istorijas, atsiprašymą, norus, nesėkmių priežastis ir kt. Taip lavindamas savo kūrybiškumą, patirdamas naujus potyrius, klientas suranda savyje naujus resursus žvelgti kitu kampu į savo problemas, rūpimus klausimus, ginčus, pasipriešinimą. Kiekvieną kartą dailės terapeutas atkreipia dėmesį į grupės struktūrą, jos funkcionavimą ar vaiko (kliento) elgesio būdą, raidos lygmenį. Tokioje grupėje svarbios ir ribos, ir dalyvių tarpusavio santykiai. Svarbu žinoti, kas yra grupės nariai, kokią jie turi gyvenimo patirtį, poreikius, problemas bei siekius. Vaikams jų įtraukimas į bendrą veiklą turi didžiausią reikšmę sprendžiant problemas ir priimant sprendimus. Be to, labai svarbus yra mikroklimatas grupėje. Grupinėje dailės terapijoje vyksta šie procesai:
tarpasmeninis mokymasis;
tokių pat poreikių žmonių vienas kito palaikymas ir pagalba sprendžiant problemas;
pažintis su kitų grupės asmenų patirtimi;
sąlygų, išbandyti naujus vaidmenis, sudarymas (Dubodelova, Mačiulaitis, 2012; Киселева, 2006; Свистовская, 2006).
Tinkamas mikroklimatas skatina ir užtikrina aktyvų jos narių dalyvavimą. Grupės aplinka turi būti draugiška, palaikanti, priimanti ir atitinkanti visų jos narių poreikius. Turi būti skatinama saviraiška ir inovacijos, pabrėžiamas priklausymas grupei ir pasitikėjimas kitais. Grupiniai užsiėmimai sukelia saugumo jausmą; jausdamiesi ne vieni, turintys panašių problemų, vaikai nori jas spręsti, o ne bėgti nuo jų (Kučinskienė, 2006; Кoпытин, Свистовская, 2006; Stuckey, Nobel, 2010).
L. Lebedeva (Лебедева, 2013) dailės terapijos užsiėmimą (sesiją) siūlo skirstyti į tris etapus (apšilimas, kūrybinis procesas ir aptarimas), kurių kiekvienas turi savo tikslus ir trukmę:
apšilime įvairiomis technikomis, pratimais ir „ledlaužiais“ sužadinama kliento vaizduotė, aptariamas praeitas susitikimas, išsakomi lūkesčiai, įvardijama tema, numatomas laikas kūrybiniam darbui;
kūrybiniame procese klientui individualiai ar grupėje siūloma patyrinėti savo vidinį pasaulį, suteikti jausmams spalvas, pasirinkti popieriaus formatą pagal nuotaiką, formomis išsakyti savo nepasitenkinimą draugo netinkamu elgesiu ir kt.; aptarime vyksta aktyvus pasidalinimas patirtimi tarp „dailininko“ ir jo kūrinio. Po
tokio „dialogo“ užsiėmimas užbaigiamas pratimu, aptarimu, sutvarkoma darbo vieta ir atsisveikinama.
Tokia užsiėmimo struktūra labai padeda vaikams atstatyti pasitikėjimą savimi, didina bendravimo, bendradarbiavimo, savitvarkos įgūdžius, padeda suvokti dienotvarkės svarbą jo gyvenime, suvokti kantrybės vertę, kai draugas teisinasi pavėlavęs ir t. t. Bendra terapija neleidžia išskirti nė vieno vaiko iš grupės. Sveikiems vaikams dirbant kartu su turinčiais specialiųjų poreikių vystoma atsakomybė, kantrybė, tolerancija (Samadzadeh, Abbasi, Shahbazzadegan, 2013).
Įvairių šalių specialistai, praktiškai taikantys dailės terapiją mokyklose ir pristatę rezultatus moksliniuose straipsniuose, vieningai teigia, kad dailės terapija mokykloje leidžia iškelti mokinių psichinės sveikatos reikšmę ir pedagogams padeda geriau suprasti mokinių poreikius, aktyviau diskutuoti ir diegti naujus ugdymo modelius. Viena iš pagrindinių problemų, su kuria susiduria dailės terapijos specialistai, yra tėvų nenoras dalyvauti terapijos procese. Anot Dafna Regev, Anat Green-Orlovich, Sharon Snir(2015) tėvų dalyvavimas yra labai svarbus, nes jie taip pat prisideda prie teigiamo dailės terapijos poveikio. Pavyzdžiui, Izraelyje dailės terapija gali būti suteikiama nemokamai, jei gydytojas nurodo, kad ji yra būtina. Ši paslauga mokiniams teikiama mokykloje. Pastarojoje šalyje meno terapeutai ruošiami nuo 2008 m. (Orbiki, 2012). JAV valstijose nuo 2004 m. dailės terapijos metodai taikomi ir priimami tiek ugdymo įstaigose, tiek medicinos įstaigose (Sonke, Rollins, Brandman, Graham-Pole, 2009). Tai rodo, kad dailės terapija yra pripažinta medicinos atstovų ir gali būti taikoma kaip papildomas ar pagrindinis gyd ymo būdas.
Taikant įvairias dailės terapijos formas mokykloje, atsiranda galimybė suteikti pagalbą mokiniams, esant vienokiems ar kitokiems emociniams ar elgesio sutrikimams (Уэлсби, 2001). Dailės terapijos integracijos į mokyklos sistemą efektyvumą lemia daugelis faktorių, bet vieningai pripažinta, remiantis realia praktika, kad bet kokiu atveju dailės terapija yra palaikymo šaltinis ir visų vaikų, gaunančių dailės terapijos paslaugą, psichinio vystymosi instrumentas (Мoрия, 2001) ar priemonė, padedanti greičiau nugalėti nerimą, labiau pasitikėti savimi ir lengviau atsiverti tarpasmeniniuose santykiuose (Свистoвская, 2006).
Dailės terapijos pritaikomumas švietimo kontekste kol kas daugeliu atveju priklauso nuo įstaigų vadovų sampratos apie pačią dailės terapiją ir jos galimybes (Regev, Green-Orlovich, Snir, 2015).
Apibendrinant, galima išskirti svarbią mokyklos įtaką, taikant dailės terapijos užsiėmimus. Mokyklos administracija turėtų skatinti, pasiūlyti juos lankyti tėvams, nes kartais pedagogai, matydami vaiką jam neįprastoje aplinkoje, gali daugiau pasakyti ko vaikui reikia, kad šis jaustųsi emociškai stabilus, pasitikintis savimi.
1.2. Savivertės reikšmė vaikams su kalbėjimo ir kalbos sutrikimais
Savivertė apibrėžiama kaip emocinis savęs vertinimas (Žukauskienė, Malinauskienė, Erentaitė, 2011). Ji svarbi siekiant ugd yti bendradarbiavimo įgūdžius, kurie atspindi tarpusavio sąveiką, atsirandančią bendroje veikloje, siekiant bendrojo tikslo. Tai yra daugiau nei buvimas kartu su kitais. Pirmasis savivertės terminą apibrėžė amerikiečių psichologas William James3 (1842 – 1910). 1892 m. jis savivertę pavadino santykiu tarp sėkmės ir pretenzijų. Būtent grupinė dailės terapija gali ugdyti savivertę, nes dailės terapija yra laikoma „<...> natūralia kalba“, teigia Ramin Alavinezhad et al (2011). Kiek kitaip savivertė apibrėžiama lietuvių kalbos komisijos, kuri tai įvardina kaip „<...> savo galimybių, gebėjimų, savybių, veiklos rezultatų ir vietos tarp kitų žmonių vertinimas“ (angl. self-estimation; self-esteem; self-evaluation, self-worth). Užsienio psichologai, tokie kaip Manfred Diehl ir Elizabetz Hay (2011), apibrėždami savivertės reikšmę, nurodo, kad šis terminas reiškia savęs vertinimą skirtinguose socialiniuose vaidmenyse.
Turint specialių poreikių, dailės terapija laikoma tam tikra kalba ir komunikacijos priemone. Vaikas išmoksta bendradarbiauti. Remiantis Ž. Dubodelova, R. Mačiulaičiu (2012), bendradarbiaudamas vaikas išsiugdo gebėjimą prisitaikyti, kiekvieną gyvenimo situaciją priimdamas kaip pamoką, įsisąmonina „taisykles tarp eilučių“, jo psichinis atsparumas įgauna pasitikėjimo atspalvį, giliau jaučiama aplinka. Išgyvendamas savo ir kitų emocijas, vaizdiniuose vaikas mokosi jas atskirti ir suprasti. Su šiuo teiginiu sutinka ir Heather J. Stuckey bei Jeremy Nobel (2010).
Daugelis tyrėjų pritaria tam faktui, kad kūrybinis procesas dailės terapijoje klientą provokuoja veikti, mąstyti, kalbėti, bendrauti, pasidalinti išgyventais potyriais, pamatyti tikrą gyvenimo atvaizdą savo kūryboje, išveikti, išverkti, išrėkti, ištylėti, išbūti... ir atrasti jėgas tapti
3
Amerikiečių psichologas ir filosofas, Amerikos psichologų asociacijos XX a. sąraše pagal žinomumą užimantis 14 vietą iš 100. Prieiga per internetą:
http://www.isites.harvard.edu/icb/icb.do?keyword=k3007&pageid=icb.page19708&pageContentId=icb.pagecontent44003 &view=view.do&viewParam_name=james.html
„feniksu“. Paprastai, kai pieši, atsijungi nuo realaus pasaulio. Pasineri į brūkšniavimą, spalvų liejimą, popieriaus dydžio suvaldymą, vaizdinių kūrimą – kažko aktualaus „išrišimą“. Proceso metu nemąstai, kokias čia „aktualijas“ kaip uždavinius sprendi. Tačiau kai „padarai darbą“ ir atsitrauki, pamatai sukilusių rūpesčių sprendimus, veiksmus ar tiesiog pabūni su tuo, ką pamatai, išgyveni iš naujo... Palengvėja. Atsiranda laiko naujiems apmąstymams, užrašams, refleksijai.
Skirtingi gyvenimo etapai nevienodai paskatina žmogų atsiverti naujoms kūrybinio proceso išraiškoms: atsiranda noras laužyti „rėmus“, kurti „asmenines ribas“ ar tiesiog artėti prie tiesos sakymo sau pačiam... o gal iškyla poreikis susigrąžinti vidines galias, atrasti gyvybės šaltinius. Tai ne silpnybė – tai galimybė atrasti savyje naujus charakterio atspalvius, pajusti šiurkščią faktūrą, atpažinti „gliansinį“ atspindį kūrinio fone...
Piešdamas vaikas dažniausiai „murma sau“, kalba apie patį kūrybinį procesą ar po jo veržiasi žodžių lavina: kas tuo metu vyko jame, kas jį jaudina ir kaip svarbu turėti draugą, kuris išklausytų jo nuogąstavimus ir keršto antplūdžius, kam patikėtų slaptus troškimus, pasiekimo atsiradimą, kas suprastų įvykių laukimą ar tiesiog tai, kokius vaizdų elementus norėtų pakeisti ir kodėl. Taip vaikas plečia ne tik savo žodyną, mokosi išgirti vaizdinių kalbą, žiūrėdamas į kūrinius ir stebėdamas draugus pamatyti jų istorijas, bet kartu ir reabilituoja savo vidinio pasaulio „atspalvius“. Vyksta įvairūs atradimai: pojūčiais pradedamas jausti medžiagiškumo svoris, atspalvio klampumas, tekėjimo laikas, tylos svarba, popieriaus suvaldymas, norų išraiška priemonėmis, išgirstamas dažo dialogas su popieriumi, iš atminties iškeliami jausmai, palietus faktūrą ir... daugelio kitų dalykų. Tai visuminis procesas, kuriame dalyvauja visas kūnas, o tai reiškia, kad tiek savivertę, tiek bendravimą, tiek ir kalbą pozityviai veikia dailės terapija.
Analizuojant mokslinius straipsnius, surasta informacija, kad kai kuriais atvejais, kalbėjimo ir kalbos suvokimas susijęs su garsų suvokimo problema (Leybaert, et al, 2014). Todėl tokiems vaikams geriau taikyti tokią terapiją, kurios metu jie ne tik klausytųsi, bet ir reikštų savo mintis kūrybiniais atspalviais, nes tik po to spalvų ir popieriaus santykio raiškos rezultato motyvuotas, išgirstamas kalbinis vaizdo „skambesys“ iš vaiko vidaus. Tik tada skurdaus žodyno „rėmai“ tirpsta ir jis užpildomas džiaugsmo būdvardžiais, sekos veiksmažodžiais, o vaiko akyse atsiranda pasitenkinimo kibirkštėlė (Kantanavičiūtė, 2015).
Kalbėjimo ir kalbos lavinimui būtinas ir teigiamas emocinis klimatas, draugiška grupė, komandinis darbas, kurie padeda išreikšti savo emocijas, net jei kalbėti yra labai sunku ne tik dėl fizinės negalios, bet ir dėl psichinės. Užsiimdamas įvairia praktine veikla, vaikas geba pažinti aplinką, ją perteikti erdviniu kūriniu, plastiniu lipdiniu ar suglamžyta laikraščio skiaute. Taip vaikas įgyja patirties ir pamažu jo plastiška raiška pavirsta visiems girdimai suprantamais žodžiais, kas žeidžia, o kas nuoširdžiai jaudina, pažįstant pasaulį.
Išgyvenus teigiamus potyrius, bendradarbiaujant, didėja vaiko savivertė. Stephanie C. P. M. Theunissen et al (2014) tyrimo metu nustatė, kad bet koks išskirtinumas iš bendraamžių grupės vaikams sukelia diskomfortą ir mažina savivertę. Dėl per žemos savivertės kyla „piktos“ mintys, kurios „gimdo“ įvairias kliūtis vaikams prisitaikyti prie juos supančios aplinkos (Alavinezhad, Mousavi, Sohrabi, 2011).
Taigi, remiantis moksliniais straipsniais, pastebėta, kad vaikų su kalbėjimo ir kalbos sutrikimais, savivertė yra gerokai žemesnė. Pirmiausia šie vaikai tampa išskirtiniai tarp tokių sutrikimų neturinčiųjų. Tai turinčiuosius problemų padaro pažeidžiamais, jie tampa dar uždaresni.
1.3. Savivertės, kalbinės raiškos ir bendravimo įgūdžių sąsajos
Vis daugiau mokyklų ryžtasi priimti į klases bent po vieną vaiką su nežymiu sveikatos sutrikimu, kuriam nereikalingas mokytojo padėjėjas. Vaikai su specialiais poreikiais mokosi pagal integruotą programą ir nors mokytojams tai sukelia papildomų sunkumų, tačiau tokiems vaikams būtina kuo daugiau laiko praleisti sveikųjų tarpe. Pedagogams vis dažniau pavyksta nustatyti mokymosi sunkumus dar pradinėse klasėse, teigia Diana Kearns ir West Linn (2004).
Vaikai su šiais sutrikimais sunkiau prisitaiko prie aplinkos. Užklupus nesėkmei, jiems sunkiau išdrįsti prašyti pagalbos. Dailės terapeuto pagalbos esmė yra paskatinti turintį problemų vaiką užsiimti nauja veikla ir išbandyti naujas priemones (Gardner, 2006). Taip vaikas bandydamas naują veiklą, vėliau pradeda ją laikyti įprasta. Taigi, dailės terapija padeda įveikti asmenines problemas, teigia Seung Yeon Lee (2013), atlikęs tyrimus su JAV gyvenančiais imigrantų vaikais, turinčiais bendravimo sunkumų.
Vaikas, nemokėdamas išreikšti savo minčių, negali tinkamai pasakyti, ko jam reikia, kas patinka, o kas liūdina. Dailės terapija padeda realizuoti savo mintis ant popieriaus, lipdiniuose, pačiu kūrybinio proceso išjautimu. Kiekvieną kartą, kai tik vaikas prisiliečia prie kūrybiškumo atitinkamomis priemonėmis, jame būtinai gimsta noras pasidalinti savo mintimis – vaizduotės išreikštais vaisiais popieriuje, erdvėje ar kitaip. Gebėdamas atskleisti kitiems savo vidinį pasaulį, vaikas gali augti kaip asmenybė. Jis supranta, kad problemas spręsti galima įvairiapusiškai (Gerteisen, 2008). Mokykloje vaiko savijautai didesnę reikšmę turi ugdymo organizavimas, mokyklos klimatas ir jo įtaka asmenybės formavimuisi, mokytojo ir mokinio tarpusavio sąveika, o ne mokymo medžiaga, programos (Barkauskaitė, Mišeikytė, 2006).
Visapusiškam vaiko vystymuisi svarbi savivertė, kuri auga veikiama sąveikos tarp dviejų ar daugiau žmonių, kurios metu perduodama informacija ir patenkinami saugumo, saviraiškos, dominavimo ir kiti poreikiai. Žmonių bendravimas pasireiškia dviem formomis –
verbaline ir neverbaline. Verbalinis bendravimas – tai tarpusavio sąveika naudojant kalbos ženklus tarp dviejų ar daugiau žmonių. Neverbalinio bendravimo metu informacija perduodama ne kalba, o kitais ženklais – veido išraiška, kūno kalba, atstumu, poza ir kita.
Bendradarbiavimas reiškia, kad dirbama išvien, sutelktomis pastangomis. Bendradarbiavimo įgūdžių pagrindu laikomi įgūdžiai darbo grupėje: jie padeda asmeniui susikalbėti, dalintis savo ir pasinaudoti kitų patyrimu, siekiant bendrojo tikslo. Todėl dirbant grupėje, svarbu pasitikėti kitais, leisti išreikšti savo nuomonę, nenuvertinti kitų gebėjimų, minčių, darbų. Taip pat svarbu teikti įvairius siūlymus, domėtis, kaip kitiems sekasi atlikti darbą, pasiūlyti savo pagalbą, esant reikalui, dalintis turimomis priemonėmis.
Bendradarbiaudamas su grupe, vaikas susiranda draugų; sėkminga bendradarbiavimo patirtis leidžia toliau siekti užsibrėžtų tikslų, pasitikėti savimi, sulaukti iš jų pagalbos. Nors viduriniosios vaikystės metu dar ryškus egocentriškumas, tačiau tokiu metu keičiasi vaiko mąstymas, todėl mokydamasis bendradarbiauti, jis ugdo gebėjimą prisitaikyti, išklausyti, išsakyti savo nuomonę.
Norint būti išgirstam ir suprastam, reikia tobulinti verbalinio bendravimo įgūdžius. Šiuos įgūdžius sunku įgyti, turint kalbėjimo ir kalbos sutrikimų. Todėl tokie vaikai gali būti savimi nepasitikintys, jaustis atstumti bendraamžių, prasčiau mokytis. Priežastis: esant kalbėjimo ir kalbos raidos sutrikimams, yra sutrikęs skaitymas ir rašymas, dėl to sunkiau įsisavint i medžiagą, išsakyti savas mintis (Gray, 2006; Robertson, et al, 2009). Vaikui tampa neįdomu mokytis. Dėl to vaiką pradeda slėgti ugdymo įstaiga, nes jam tiesiog joje nesiseka. Teigiamas klimatas išugdo emocinį intelektą, kuris padeda vaikui lengviau prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių (Goleman, 2005). Dėl nesveiko emocinio klimato vaikui kyla įtampa, jis tampa nervingas, irzlus, padidėja kritiškumas sau, sumažėja noras mokytis. Taikant dailės terapijos metodus, sumažėja stresas, į aplinkos sukeltas problemas pradedama žiūrėti ramiau. Tai įrodyta atlikus longitudinius tyrimus JAV valstijų medicinos įstaigose 2004 m. ir 2007 m. (Sonke, Rollins, Brandman, Graham-Pole, 2009).
Dailės terapija mokykloje gali būti vaiko priėmimo sąlyga: jo pažinimas ir priemonė jam padėti, su juo būti, kalbėtis, jį suprasti. Vaikui turi sektis jo veikloje. Pasitenkinimas savo veikla priklauso nuo to, kaip tėvai ir mokytojai reaguoja į jo darbus (Dapkutė, 2003).
Remiantis R. Žukauskiene, O. Malinauskiene, R. Erentaite (2011, p. 24) „<...> manoma, kad kuo paauglių savivertė yra didesnė, tuo aukštesnis ir jų emocinis intelektas“. Todėl reikia leisti vaikui būti smalsiam ir veikliam, turėti neribotą saviraiškos galimybę, taip užtikrinant tolesnę jo sugebėjimų ir asmenybės plėtrą. Dailės terapija tam sudaro tinkamas sąlygas.
Apibendrinant, svarbu pabrėžti, kad žema savivertė neleidžia vaikui prisitaikyti prie mokyklos aplinkos, sukelia diskomfortą. Taip prastėja jo socialiniai įgūdžiai, jis negali susirasti draugų, prašyti pagalbos, turtinti save kaip asmenybę.
1.4. Dailės terapijos poveikis, vystant 9 – 10 metų vaikų savivertę
Saviraišką psichologai traktuoja kaip vieną svarbiausių žmogiškosios esmės paieškos ir atsiskleidimo prielaidų. Dailės terapija yra susijusi su menine saviraiška. Saviraiška daile yra labiau simbolinė ir mažiau specifinė negu žodžiai. Piešiant iškyla prisiminimai ir aktyvinamos fantazijos, susijusios su nesuvoktomis prasmėmis ir turinčios mažiau cenzūruotą informaciją. Piešiniuose, savo paties atvaizduose vaikai pamato ir vertina save (Kuban, 2015), tai leidžia suvokti, kaip jis atrodo iš šalies, ką gali keisti savyje. Vaikams, turintiems kokių nors sutrikimų, o ypač kalbos, bendravimo ir pan., kūrybinė erdvė gali tapti ta vieta, kurioje jie atsiskleidžia ir kartu lavėja. Remiantis kūrybinio proceso specifika, dailės terapija suteikia teigiamų išgyvenimų ir pozityvią patirtį, jos metu būtinai kas nors konkretaus sukuriama, tuo pačiu ji padeda labiau pasitikėti savimi, geriau save vertinti.
Dailės terapija dėl savo prigimties padeda tai padaryti nedirektyviai, neskausmingai, nes pats kūrybos procesas teikia džiaugsmą. Pasiekimai skatina pasitikėjimą. Beveik kiekvienas emocinis ar psichinis sutrikimas, susijęs su pasitikėjimo stoka, gali būti kiek „prigesintas ar praplautas“, jaučiant kliento potencialą bei skatinant saviraišką kūrybiniame procese dailės terapijos metu. Anot Cathy A. Malchiodi (2005), dailės terapijoje taikomi metodai kūrybinio proceso metu padeda spręsti vidinius konfliktus, padėti prisitaikyti realiame gyvenime. Pasak Sonke, Rollins, Brandman, Graham-Pole (2009) dailės terapija gali būti taikoma ne tik švietimo, bet ir gydymo įstaigose, į kurias patenka mažieji pacientai dėl įvairių susirgimų, traumų. Tokiuose terapiniuose užsiėmimuose vaikai ugdo savo empatiją, jiems daug lengviau sekasi prisitaikyti prie neįprastų aplinkybių, greičiau sveikti ir pažinti save.
Pasak A. Vaitkevičienės (2006), kai vaikas suteikia piešiniui pavadinimą, įmanoma aptikti tuos pačius du sudėtinius kūrybos elementus: simbolio sukūrimą ir jo perskaitymą. Be to, kai vaikas suvokia simbolio ir atitikmens ryšį ir įvardina kūrinį, jam suteikia prasmę. Todėl vaiko kūrybos procesą galima vadinti dailine raiška. A. Vaitkevičienė raišką apibrėžia taip: „Raiška yra jausmų, išgyvenimų, vaizdinių įkūnijimas čia ir dabar (arba esamuoju laiku) į materialią (realiai apčiuopiamą, matomą, girdimą) formą (pavyzdžiui, piešiant ant popieriaus, suteikiant vaizdiniams spalvas, formas, įgarsinant piešinio personažus ir pan.)“. Raiškos rezultatas – simboliai, apjungti istorijų, formų, atspalvių, faktūros, jausmų, pasitikėjimo, pagarbos, skausmo... ir meilės troškimo.
L. Lebedeva (2013) teigia, kad ir vaikas, ir suaugęs dailės terapijos procese įgauna neįkainuojamą pozityvių pokyčių patirtį. Pamažu vyksta giluminio savęs pažinimo, savęs kaip harmoningos asmenybės priėmimo ir vystymosi procesas. Tai potencialus individo kelias į savivoką, savirealizaciją ir savęs kaip asmenybės aktualizavimą.
2010 – 2011 m. V. Aleksienės ir V. Pabarčienės atliktas kokybinis tyrimas „Dailės terapijos taikymas patyčių įveikos ir prevencijų programose mokykloje“ patvirtino D. Kearns ir W. Linn (2004) atliktą kokybinį tyrimą, kad mokiniai, turintys mokymosi, savivertės, savęs supratimo sunkumų, pasiekia daug mažiau nei jų bendraamžiai, o taikant dailės terapiją, atliktos šios funkcijos:
žodinės komunikacijos skatinimo;
konfliktinių įvykių prisiminimo, pripažinimo ir supratimo; savianalizės;
dailės terapijos įvairiapusiškumo, kuris leido keisti užsiėmimų eigą; savęs ir kitų pažinimo, skatinimo bendrauti.
Mokykloje vaikas socializuojasi, įgauna tam tikrus elgesio, bendravimo su bendraamžiais ir vyresniais žmonėmis įgūdžius (Kvieskienė, 2003). Dėl nesveiko emocinio klimato vaikui kyla įtampa, jis tampa nervingas, irzlus, kritiškesnis, mažiau nori mokytis (Jurgelionytė-Šmukštienė, 2010).
Dailės terapeutas sudaro galimybę klientui išreikšti vidinius išgyvenimus dailės išraiškos priemonėmis kuo spontaniškiau, nesąmoningiau ir nesijaudinant dėl meninės piešinių vertės. Nereikia mokėti piešti. Įgūdžiai specialiai nelavinami. Vertingas yra kiekvienas darbas, nes jis atspindi kūrėjo vidų. Taip pat nekoreguojama, nepatariama, nemokoma; terapeutas nesikiša į procesą (Dapkutė, 2003). Dailės terapijos metu formos, linijos ir potėpiai padeda atverti žmogaus vidines galias (Мория, 2001).
Pats kūrybinis procesas turi gydomąjį poveikį, o dailės kalba padeda klientui apsispręsti ir nukreipti savo gyvenimą pozityvia linkme. Tokia terapija laikoma viena pirmųjų ir natūraliu metodu, keičiant emocines būsenas, kuriuo daugelis žmonių naudojasi, norėdami pašalinti protinę įtampą, atsipalaiduoti, nusiraminti ar susikaupti.
Kai kurių mokslininkų teigimu mokinių nepažangumą gali lemti jų psichologiniai ypatumai. Tarp šių ypatumų dažniausiai yra pabrėžiama mokymosi motyvacija, savivertė ir nerimastingumas (Žukauskieknė, Malinauskienė, Erentaitė, 2011). R. Ovčarova (1996) pabrėžia, kad nepažangiems mokiniams dažnai yra būdingas neadekvatus (per aukštas arba per žemas) savęs vertinimas, jie mažiau socialiai prisitaikę, nepasitiki savimi ir kitais, lengvai įsižeidžia.
Anot E. Eriksono (Pileckaitė-Markovienė, 2004), pagrindinis pradžios mokyklo s uždavinys yra meistriškumo formavimas. Vaikas intensyviai mokosi, siekdamas būti
kompetentingas ir produktyviai dirbti. Jei jis tinkamai nesprendžia šių uždavinių, gali susiformuoti menkavertiškumo, nesugebėjimo ką nors daryti jausmas.
V. Karkou ir J. Glasman (2004) tvirtina, jog dailės naudojimas mokymosi procese turi pozityvios reikšmės, kadangi dailė suteikia galimybę mokiniui plėtoti naujas idėjas ir suvokimą.
Vaikai, kurie iki mokyklos neišsiugdė savivertės, bijo nepateisinti suaugusiųjų lūkesčių, patiria adaptacijos problemų mokykloje ir bijo mokytojų. Šios baimės pagrindas yra baimė suklysti, kvailai pasielgti, būti išjuoktam. Jaunesniajame mokykliniame amžiuje klaida – tai ne tik konkretaus veiklos rezultato įvertinimas. Vaikas subjektyviai suvokia klaidą kaip visos savo asmenybės įvertinimą.
Anot Burghes (Nasvytienė, 2005), linkę nerimauti ir baimintis vaikai turi žemą reaktyvumo slenkstį – jie lengvai susijaudina, labai jautrūs įspūdžiams. Jiems taip pat būdingas polinkis slopinti savo aktyvumą.
Padaugėjo nerimastingumo atvejų, susijusių su nepasitikėjimu savimi, menkavertiškumo jausmu bei nerimastingumo, susijusio su ryškiu neigiamu santykiu su mokytoju ir mokykla. Tyrimai (Juškelienė, Proškuvienė, Černiauskienė, Zlotkuvienė, 2003) rodo, kad vidutiniškai apie 20 mokinių iš 100, patiria pastovų mokyklinį nerimą. Kalbėdami apie mokinio elgesio, mokymosi problemas, daugiausia susiduriame su neadekvačių mokinių savęs vertinimu – nepakankamu ar pernelyg geru. Psichologų nuomone neadekvačiai save vertinant, deformuojasi asmenybė, susidaro palankios sąlygos formuotis neigiamiems bruožams ir kartu apsunkinama normali psichinė raida (Gailienė, Bulotaitė, Sturlienė, 1996).
G. Butkienė ir A. Kepalaitė (1996) pabrėžia, kad į mokyklą atėję turintys kai kurių problemų vaikai gali sukelti daug sunkumų bei nesusipratimų. Tai, anot autorių, gali būti susiję su vidinės darnos stoka ar nesubrendimu. Vidinė darna įvairių autorių yra siejama su žemu nerimastingumu, aukšta saviverte, sėkmingais santykiais su aplinka. Vaikai, kurių asmenybė patiria disharmoniją, sąmoningai aukštai save vertina, turi aukštas aspiracijas, viršijančias realias galimybes, nori atitikti savo ir kitų gerą nuomonę apie save.
Vaikai, turėdami kalbėjimo ir kalbos sutrikimus, turi savo kalbą. Piešiniai tampa simboliais ir tai jau yra kalba, kuria vaikai bendrauja (Brusic, Steinmacher, 2015). Pirmiausia vaikai jausmus išreiškia piešiniuose. Nathalie Vendeville, Nathalie Blanc, Claire Brecheta (2015) tyrimais įrodė, kad vaikai, turintys šiuos sutrikimus, lyginant su sveikais bendraamžiais, nesugeba taip gerai įvardinti savo emocijų, remdamiesi paveikslais, tačiau tai nereiškia, kad jie mažiau gabūs. Jei vaikas turi kalbos problemų, tai piešinys jam yra kaip kalba. Piešiniu jis gali pasakyti daug daugiau, nei kalbėdamas. Tokią kalbos formą supranta visi, nepriklausomai nuo kultūros, išsilavinimo, amžiaus. Piešinio simbolinis tikslumas rodo vaiko intelekto lygį (Cohn, 2012). Simbolių kalba žmogui padeda reikšti jausmus, net tuos, kuriuos jis pats sunkiai suvokia.
Menas, kaip ryšio tarp žmonių, savivokos žadintojas, padeda gerinti gyvenimo kokybę (Moffitt et al., 2010; Khadar et al., 2013). Per simbolius išreiškiamos patirtos traumos, atgaivinami prisiminimai, vyresniems vaikams simboliai leidžia palaikyti atstumą tarp kitų asmenų, tačiau kartu išlikti bendraujančiais ir bendradarbiaujančiais (Kuban, 2015).
Kūrybos procesas – dažo tekėjimas, tekstūra, abstrakcijos ar spalvotas fonas tapybai, linijų tėkmė ar susidūrimai – kita kalba siunčiamas pranešimas. Svarbu skatinti vaiką pradėti kontaktuoti su priemonėmis, paskui išbūti kūrybos procese, po to leisti nesikišant į procesą kažkam įvykti, tada padėti vaikui pamatyti vyksmo rezultatą (kūrinį) ir, terapeutui klausinėjant, apie jį kalbėti ir (arba) rašyti. Paskutinis žingsnis – pagelbėti vaikui įsisąmoninti jo sukurtos istorijos ir (arba) vaizdinio reikšmę jam pačiam, kartu įvardinti, kaip jis dabar jaučiasi ir pastebėti tai, kas jam patinka, kas pavyko. Stimulas, priemonės, kūrybos procesas, kūrybinė aplinka ir terapinis santykis – visos šios dalys svarbios, tačiau neatsiejamos nuo potyrių (išgyvenimų), apmąstymo ir refleksijos (užrašų).
Padidėjusi vaikų savivertė sudaro sąlygas pasitikėti savo vidinio pasaulio stiprybe ir priimti aplinkinio pasaulio iššūkius. Todėl kūrybinio proceso metu, kalbėjimo ir kalbos sutrikimų apraiškos mažėja, kai padidėja vaiko atsipalaidavimo „amplitudė“, kai atsiranda noras išbandyti „šokį baltu ant balto“ ar „pasiūlyti savo batą“, kai akimis „išgirsti iš po kaukės duslų balsą“ ir tas „balionas“ visiškai nesugadina nuotaikos, ir būti „vedamu nėra blogai“.
Apibendrinant galima teigti, kad dailės terapija aprėpia žmogaus emocinę, dvasinę būseną, kuri sąlygoja asmeninius pokyčius, darydama teigiamą efektą. Terapija, kuri padeda atskleisti asmenybės potencialą, ugdyti asmens savivertę, savęs pažinimą ir suvokimą, sudominti ir įtraukti į ugdomo kūrybinio proceso beribes platumas. Visas terapijos rūšis vienija bendras tikslas – padėti žmogui, šiuo atveju – vaikui. Sujungus kelias terapijos formas į vieną veiklos plotmę, ji tampa universalesnė ir efektyvesnė, taigi darbe bus remiamasi ne vienu metodu. Tyrimo metu pagrindinė meno terapijos šaka – dailės terapija. Piešimas – viena iš vaiko veiklų, padedanti išreikšti jausmus, emocijas (suvaržytiems vaikams saviraiška laužo savigynos-pabėgimo gniaužtus). Piešimas išreiškia ir pojūčius, kai kūrybinėje veikloje tikslėja kinestezinis suvokimas, didėja regos jautrumas spalvai. Girdimajai patirčiai padeda girdima kitų žmonių kalba, teptuko spaudimas padidina jautrumą. Tai gerina fizinį brendimą (kai per judesį gerėja regos, judesių koordinacija, darosi tikslesnis motorikos, raumenų valdymas), socialumo formavimąsi (kai per asmeninę patirtį, savęs ir savo poreikių pažinimą, atsakomybės jausmą didėja noras bendrauti, ateina suvokimas grupės priklausomybei), intelekto brendimą (kai gilėja savęs ir aplinkos pažinimas, požiūris į supantį pasaulį). Vaikas išreiškia save ne tik kurdamas, bet ir pasakodamas, ką nupiešė, ir komentuodamas savo veiksmus. Net komentuodamas savas
keverzones ir pasakodamas, ką nuveikė, vaikas išreiškia save, tuo pačiu jis didina savo savivertę, kuri yra svarbi, siekiant aplinkinių pripažinimo.
2. TYRIMO METODIKA
2.1. Tyrimo objektas, tikslas, klausimai
Tyrimo objektas: 9 – 10 metų vaikų su kalbėjimo ir kalbos sutrikimais (F80 pagal TLK-10 klasifikaciją) savivertė.
Darbo tikslas: ištirti dailės terapijos poveikį 9 – 10 vaikų su kalbėjimo ir kalbos sutrikimais savivertei.
Klausimai:
1. Ar pasirinktas 9 – 10 metų vaikų su kalbėjimo ir kalbos sutrikimais, savivertės įvertinimo Dembo-Rubinštein metodas patvirtina dailės terapijos poveikį?
2. Ar pasirinkti skirtingi G. Ščur ir A. V. Zacharov 9 – 10 metų vaikų su kalbėjimo ir kalbos sutrikimais savivertės įvertinimo metodai patvirtina dailės terapijos poveikį po kiekvieno užsiėmimo?
3. Ar 9 – 10 metų vaikų su kalbėjimo ir kalbos sutrikimais refleksijos apie kūrybinį procesą ir būseną po jo atspindi savivertės pokytį po dailės terapijos sesijų?
2.2. Tyrimo imtis ir metodika
Imtis. Tyrime dalyvavo 5 vaikai. Tiriamųjų amžius: 9 – 10 metų. Pagal lytį analizuojamą grupę sudaro 2 berniukai ir 3 mergaitės. Šiems vaikams buvo suteikti identifikaciniai kodai: A1 – mergaitė; A2 – mergaitė; A3 – berniukas; A4 – mergaitė; A5 – berniukas.
Tyrimo imtis parinkta remiantis tiksline atranka. Taikyti šie kriterijai: vaikų sveikatos pažymose yra sveikatos sutrikimų įrašai (F80); vaikų amžius: 9 – 10 metų;
šių vaikų tėvai ir jų mokytojai nusprendė, kad šiems vaikams bus naudinga lankyti dailės terapiją;
Tyrimo procedūra
Tyrimas buvo atliktas 2015 m. rugsėjo – gruodžio mėn. Vilniaus miesto Fabijoniškių mokykloje. Pradinių klasių mokytojai elektroninio dienyno „Tamo“ būdu pranešė savo auklėtinių tėvams, kad mokykloje yra naujas dailės terapijos būrelis „Noriu... Galiu... Veikiu...“, kurio tikslas – saugi vieta vaikui mokytis pasitikėti savimi, bendrauti, atsiskleisti, geriau suprasti savo mintis ir jausmus, mažinti nerimą, gerinti psichinę sveikatą. Tėvų ir mokytojų sutarimu nuspręsta, kad vaikams bus naudingi tokio pobūdžio užsiėmimai, todėl jų vaikai lankys šį būrelį. Šių vaikų sveikatos pažymose nurodytos F80 grupės sutrikimai. Tyrimo metu dalyvavo 5 mokiniai, kuriems pravesta 13 dailės terapijos sesijų. Susitikimų dažnumas: 1 kartą per savaitę. Sesijos trukmė: 1 val.
Etiniai tyrimo aspektai
Tyrimui atlikti gautas LSMU Bioetikos centro komisijos leidimas Nr. BEC-DT (M)-514 (žr. 1 priedą). Tyrimo dalyviai buvo informuoti apie anonimiškumą ir rezultatų panaudojimą magistriniame darbe. Gauti raštiški visų tyrimo dalyvių atstovų sutikimai (žr. 3 priedą). Dalyvių anonimiškumas užtikrintas užkoduojant tyrimo dalyvių vardus ir nenurodant pavardžių.
Tyrimo metodai
Išsikėlus tikslą tirti dailės terapijos poveikį, atsižvelgta į visus poveikio veiksnius: psichoterapinės erdvės ribos (pastovus laikas, vieta, konfidencialumas, uždara grupė); psichologinis dailės medžiagų ir technikų poveikis; sesijos struktūra (žaidybinis ,,apšilimas”, kūrybinė raiška, piešinių aptarimas); trišalis santykis (klientas – piešinys – terapeutas) laikantis humanistinio į klientą orientuoto požiūrio; kūrybinio proceso dinamika (reakcija į temą); įsitraukimo, atvirumo, spontaniškumo, kūrybiškumo skatinimas; darbo pradžia ir pabaiga; kalbinės raiškos stimuliavimas aptarimo metu, padedant suvokti piešinio vaizdinio prasmę ir poveikį pačiam vaikui); atrastų vaiko vidinių resursų akcentavimas pagal piešinio vaizdinį, panaudotų priemonių pobūdį; sesijos visumos apibendrinimas (vaiko savijauta po sesijos – pasisakymas).
Šiame darbe dailės terapijos poveikis vaikų su kalbėjimo ir kalbos sutrikimais savivertei buvo analizuojamas per vaikų verbalinę refleksiją apie kūrybinį procesą ir būseną po jo, todėl pats piešinys yra kaip stimulas vaikui pradėti kalbėti apie potyrį kūrybiniame procese, išgyventą sąlytį su technikomis, pasitikėjimą savimi ir kitais, atsiveriant per temą.
Siekiant patenkinti tiriamųjų poreikius, parengtas atitinkamas dailės terapijos planas ir tikslingai parinktos technikos, buvo taikyta grupinė, teminė, direktyvi, nukreipiamoji dailės terapija humanistinės psichoterapijos paradigmoje. Siekiant patvirtinti dailės terapijos poveikį, buvo pritaikytos tokios savivertės matavimo metodikos:
Dembo-Rubinštein metodikos Prichožan modifikacija; G. Ščur metodika „Laipteliai“;
A. V. Zacharov emocinės savivertės nustatymo metodika.
Tyrime panaudota Dembo-Rubinšteino metodikos A. M. Prichožan (1988) modifikacijos pirmosios dalies skalės, pavyzdžiui, sveikata, gabumai, charakteris ir t. t. Skalės pritaikytos vaikams įsivertinti asmenines savybes. Tiriamiesiems siūloma ant vertikalių linijų nustatytu ženklu („x“) pažymėti, kaip labai išsivysčiusios jų šios savybės (savivertės rodiklis). Kiekvienam tiriamajam pateikiamas metodikos blankas (žr. 4 priedą), kuriame pavaizduotos septynios linijos (kiekvienos aukštis – 100 mm), nurodyti apatinis ir žemutinis taškai pastebimais brūkšniais bei skalės vidurys – vos matomu tašku. Metodika buvo naudota frontaliai – su visa grupe. Dirbant frontaliai, buvo patikrinta, kaip kiekvienas tiriamasis užpildė pirmąją skalę. Buvo įsitikinta, ar teisingai naudojami pasiūlytieji ženklai. Po to tiriamieji dirbo savarankiškai. Laikas, skiriamas užpildyti skales ir perskaityti instrukciją – 10 – 12 min. Metodikos blankas buvo užpildytas 2 kartus: tyrimo pradžioje ir pabaigoje.
Gautų rezultatų apdorojimas ir įvertinimas. Pirmajai apdorojimo daliai priklauso 2 – 8 skalių rezultatai. Skalė (1) „Sveikata“ vertinama kaip bandymas ir nepriklauso bendram vertinimui. Kad būtų patogiau skaičiuoti, vertinama naudojant balus. Kaip jau minėta, kiekviena skalė lygi 100 mm, atitinkamai skiriami balai (pavyzdžiui, 54 mm = 54 balams):
1. Pagal kiekvieną iš septynių skalių (išskyrus skalę „Sveikata“) nustatomas savivertės aukštis – nuo 0 iki „x“.
2. Nustatomas savivertės diferenciacijos lygis sujungus visus kryželius tiriamojo blanke.
3. Gautais profiliais parodoma, kaip skirtingai mokinys vertina savo asmenybės, veiklos sėkmės puses.
Tiriamųjų duomenys ir jų rezultatai pagal kiekvieną skalę lyginami su standartinėmis toliau pateiktomis reikšmėmis (žr. 1 lentelę).
1 lentelė. Savivertės lygio rodikliai
Teigiamiausias pagal asmenybės vystymosi požiūrį yra tokie rezultatai: vidutinis arba aukštas, esant vidutiniam diferenciacijos lygiui pagal lytį.
Tiriamųjų grupė
Kiekybinė savivertės charakteristika, vidutinis balas
Žema Norma Labai aukšta
Vidutinė Aukšta
Mergaitės 0–60 61–80 81–92 92–100 ir daugiau
V. G. Ščur „Laipteliai“ metodika buvo pritaikyta ir panaudota nustatyti vaiko vaizdinių apie tai, kaip jis vertina pats save kiekvieno užsiėmimo pabaigoje. Šios metodikos tikslas – nustatyti vaiko savivertės (kaip bendrojo santykio su savimi) ypatybes. Tyrimo metu vyksta pokalbis su vaiku, naudojant tam tikrą vertinimo skalę (žr. 5 priedą), ant kurios jis pats save patalpina. Gauti rezultatai interpretuoti pagal užduoties atlikimo ypatybes, nustatytas savivertės tipas (padidinta (save pastato ant 6 – 7 pakopos), adekvati (save pastato ant 3 – 5 pakopos) ar pažeminta (save stato ant apatinių pakopų, savo pasirinkimo neaiškina). Testas buvo atliekamas rodant vaikui nupieštus laiptelius su septyniomis pakopomis. Instrukcija: „Jei visus vaikus pasodinsi ant šių laiptelių, tai ant viršutinių pakopų atsidurs geri vaikai: protingi, geri, stiprūs, paklusnūs – kuo aukščiau, tuo geresni. O ant apatinių pakopų atsidurs blogi vaikai – kuo žemiau, tuo blogesni. Pažymėk, ant kurios pakopos tu pastatysi save.“
V. Zacharovo emocinės savivertės nustatymo metodika taip pat naudota kiekvieno užsiėmimo pabaigoje. Metodikos eiliškumas: „Įsivaizduok, kad pavaizduota ratukų eilė piešinyje – žmonės (žr. 6 priedą). Nurodyk, kur esi tu“. Vaikui norma yra nurodyti trečiąjį – ketvirtąjį ratą iš kairės. Šiuo atveju vaikas adekvačiai priima savo „Aš vaizdas“ ypatybes, suvokia savo vertę ir priima save. Jei nurodomas pirmasis ratas, savivertė padidinta. Jei nurodomi tolesni nei penktasis ratas, savivertė pamažinta.
Duomenų analizės metodai
Tyrimo duomenys buvo perkelti bei grafiškai pavaizduoti pasitelkus Microsoft Office Excel Worksheet programą. Kadangi tiriamųjų vaikų grupė buvo nedidelė, jų interpretacijai apie savo kūrybą sesijų metu ir būseną po jų pasirinktas atvejo analizės metodas. Analizuojant piešinius buvo remtasi kūrinio formalios analizės principais. Buvo atkreiptas dėmesys į meninės raiškos priemones: kompoziciją (kūrinio elementų išdėstymą ir jų santykį su visu piešiniu), spalvų raišką ir santykį (spalvų pojūtį, savybes, kontrastą ir jo keitimasį, poveikį), linijų ir formų pobūdį, pasirinktą popieriaus formato padėtį, ritmą. Piešinio nagrinėjimas papildomas vaizdinio prasme, kurią suteikia pats vaikas.
3. TYRIMO REZULTATAI
Siekiant išsiaiškinti savivertės lygį, buvo atlikta tyrimo duomenų analizė. Analizės rezultatams
apibendrinti buvo naudotasi MS Excel programa. Kiekviena sesija – skirtinga, turinti konkretų
pavadinimą, tikslą ir užduotį. Savivertės matavimui buvo pritaikytos Dembo-Rubinštein metodikos
Prichožan modifikacija, G. Ščur „Laipteliai“ ir emocinės savivertės nustatymo (autorius A. V. Zacharov)
metodikos.
Dembo-Rubinštein metodikos Prichožan modifikacija skirta skaliavimo būdu tiesiogiai vertinti
tiriamųjų asmenines savybes: tvarkingas, įgudęs, protingas, geras, yra draugų, linksmas, geras mokinys.
Remiantis savivertės lygio ir diferenciacijos rodikliais mergaitėms ir berniukams atskirai (žr. 1 lentelę),
visų savybių verčių matavimo vienetai išreikšti milimetrais (žr. 2 lentelę) ir kiekvieno vaiko – grafiškai
(3 – 7 pav.).
2 lentelė. Tiriamųjų asmeninių savybių įsivertinimas (mm) prieš ir po tyrimo
(pagal Dembo-Rubinšteino metodiką)
Nr. Vaiko kodas
Savybės
T var ki ngas Įgudę s P rot ingas Ge ras Y ra dr augų L ink smas Ge ras mok iny s1
A1*
62
50
59
57
61
55
55
2
A1**
73
66
66
67
79
63
69
3
A2*
57
59
60
56
58
57
55
4
A2**
67
73
70
70
69
69
66
5
A3*
54
43
49
50
54
52
50
6
A3**
71
56
68
67
67
59
60
7
A4*
60
55
55
60
60
56
54
8
A4**
69
71
67
70
66
76
69
9
A5*
52
49
47
46
56
50
51
10 A5**
65
61
61
61
67
67
60
* pradinis savybių įsivertinimas ** galutinis savybių įsivertinimas
2 pav. Tiriamosios A1 pradinis ir galutinis įsivertinimas
(pagal Dembo-Rubinštein metodiką)
Remiantis 2 lentelėje pateiktais duomenimis, antrame paveiksle matyti, kad A1 bendra savivertė
tyrimo pradžioje yra pakankamai žema (žr. pilką laužtę), nes dauguma savybių nesiekia net 60 mm,
palyginus su saviverte tyrimo pabaigoje (žr. mėlyną laužtę). Vidutiniškas savivertės įsivertinimas tyrimo
pradžioje, labiausiai atsispinti tvarkingumo (62 mm) savybėje, kuri tyrimo pabaigoje, nors ir nepasiekia
aukšto ar labai aukšto įsivertinimo, tačiau pakyla gerokai aukščiau (iki 72 mm) nei buvo. Ryškiausias
skirtumas matomas įgūdžių pradžioje (50 mm) bei pabaigoje (66 mm) ir draugų turėjimo tyrimo pradžioje
(61 mm) ir pabaigoje (79 mm) savybėse. Vadinasi, dailės terapijos užduotys padėjo lavinti gabumus ir
leido įgyti draugų, be to, pagerėjo mokymosi rezultatai, kurie tyrimo pradžioje siekė 55, o pabaigoje jau
69 mm. Tai teikia daugiau pasitikėjimo savimi atliekant bet kurias užduotis.
Stebint kito tiriamojo (A2) savivertės įsivertinimus, pagal 2 lentelės duomenis, taip pat galima
pastebėti skirtumus (3 pav.). Savybių įsivertinimas tyrimo pabaigoje (žr. žalią laužtę) palyginus su tyrimo
pradžia (žr. raudoną laužtę) tolygiai pakilo, todėl galima daryti prielaidą, kad sesijų metu tiriamoji A2
tobulino visas savybes. Reikšmingiausią skirtumą galima pastebėti tarp įgudimo savybės tyrimo pradžios
0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100
Tvarkingas Įgudęs Protingas Geras Yra draugų Linksmas Geras mokinys Savybės Sav ybė s ve rt ės l ygm uo, m m
█- labai aukšta savivertė █- aukšta savivertė
█- vidutinė savivertė
█- žema savivertė
A1 pradinis savybių įsivertinimas A1 galutinis savybių įsivertinimas
(59 mm) ir pabaigos (73 mm) bei gerumo savybės tyrimo pradžios (56 mm) ir pabaigos (70 mm), todėl
savęs vertinimas gerokai pakilo.
3 pav. Tiriamosios A2 pradinis ir galutinis savybių įsivertinimas
(pagal Dembo-Rubinštein metodiką)
Kiek kitokį savybių įsivertinimo kitimą galima pastebėti A3 tiriamojo duomenų paveiksle (žr. 4
pav., kuriame mėlyna laužte nurodomas pradinis savybių įsivertinimas, o raudona – galutinis). Pagal 2
lentelės duomenis, šiame paveiksle matomas tiriamojo A3 žemas visų (išskyrus tvarkingumo tyrimo
pradžioje (54 mm) ir pabaigoje (71 mm) bei draugų turėjimo tyrimo pradžioje (54 mm) ir pabaigoje (67
mm)) savybių įsivertinimas. Nepaisant prasčiausiai įsivertintos įgudimo savybės, kuri tyrimo pradžioje
buvo 43 mm, o pabaigoje siekė 56 mm, tyrimo pabaigoje, vis tik galima pastebėti teigiamą įsivertinimų
pasikeitimą. Kitos savybės tyrimo pabaigoje įsivertinamos vidutiniškai, o tai atitinka normą, kuri yra
taikoma berniukų savybių įsivertinimui. Vadinasi, A3 padarė pažangą visose savybių srityse.
0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100
Tvarkingas Įgudęs Protingas Geras Yra draugų Linksmas Geras mokinys Savybės Sav ybė s ve rt ės l ygm uo, m m
█- labai aukšta savivertė █- aukšta savivertė
█- vidutinė savivertė
█- žema savivertė
A2 pradinis savybių įsivertinimas A2 galutinis savybių įsivertinimas
4 pav. Tiriamojo A3 pradinis ir galutinis savybių įsivertinimas
(pagal Dembo-Rubinštein metodiką)
Stebint tiriamosios A4 savybių įsivertinimą, remiantis 2 lentelės duomenimis galima taip pat
pastebėti pokyčių (5 pav., kuriame raudona laužte pavaizduoti duomenys tyrimo pradžioje, o žalia –
pabaigoje). Šiame paveiksle A4 savybių įsivertinimo šuoliai ryškiausi įsivertinant linksmumo savybę
tyrimo pradžioje (56 mm) ir pabaigoje (76 mm) bei įgudimo savybę tyrimo pradžioje (55 mm) ir
pabaigoje (71 mm). Stebint pradinį (54 mm) ir galutinį (69 mm) gero mokinio savybės įsivertinimą,
galima daryti prielaidą, kad padidėjusi savivertė turi teigiamą poveikį mokymosi rezultatams. Tikėtina,
kad A4 dažniau giriamas pedagogų, draugų ir artimųjų. Teigiamas aplinkinių įvertinimas suteikia
pasitenkinimo atliekamu darbu, didina pasitikėjimą savimi, aplinkiniais ir ateitimi.
0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100
Tvarkingas Įgudęs Protingas Geras Yra draugų Linksmas Geras mokinys Savybės Sav ybė s ve rt ės l ygm uo, m m
A3 pradinis savybių įsivertinimas A3 galutinis savybių įsivertinimas
█- labai aukšta savivertė █ - aukšta savivertė
█- vidutinė savivertė
5 pav. Tiriamosios A4 pradinis ir galutinis savybių įsivertinimas
(pagal Dembo-Rubinštein metodiką)
Šeštajame paveiksle tiriamasis A5 tolygiau įsivertina savybes tyrimo pradžioje (žr. mėlyną laužtę)
ir pabaigoje (žr. raudoną laužtę) nei A3. Remiantis 2 lentelės duomenimis tiriamasis A5 žemai įsivertino
visas savybes, išskyrus draugų turėjimo, kuri tyrimo pradžioje siekė 56 mm, o pabaigoje jau 67 mm.
Todėl, galima teigti, kad tiriamasis yra draugiškas. Remiantis paveikslu, galima pastebėti, kad skirtos
užduotys labiausiai paveikė gerumo savybę, kuri pradžioje buvo įsivertinama 46 mm, o dailės terapijos
pabaigoje 61 mm, ir linksmumo savybę, kuri tyrimo pradžioje siekė 50 mm, o pabaigoje 67 mm. Be to,
visos užduotys teigiamai paveikė mokymąsi, kuris pradžioje siekė 51 mm, o pabaigoje 60 mm.
0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100
Tvarkingas Įgudęs Protingas Geras Yra draugų Linksmas Geras mokinys Savybės Sav ybė s ve rt ės l ygm uo, m m
█- labai aukšta savivertė █- aukšta savivertė
█- vidutinė savivertė
█- žema savivertė
A4 pradinis savybių įsivertinimas A4 galutinis savybių įsivertinimas
