LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS SLAUGOS FAKULTETAS VILNIAUS DAIL

VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJOS KAUNO FAKULTETAS

AGNĖ MURAUSKAITĖ

GRUPINĖS DAILĖS TERAPIJOS POVEIKIS ŠIZOFRENIJA SERGANTIEMS

PACIENTAMS

Jungtinės magistrantūros studijų programos „Dailės terapija“ valstybinis kodas - 628B90001 baigiamasis darbas

Prof. dr. Virginija Adomaitienė

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJOS KAUNO FAKULTETAS

TVIRTINU

Slaugos fakulteto dekanė Prof. Dr. Jūratė Macijauskienė ... 2017 m. ... mėn. ... d.

GRUPINĖS DAILĖS TERAPIJOS POVEIKIS ŠIZOFRENIJA SERGANTIEMS

PACIENTAMS

Jungtinės magistrantūros studijų programos „DAILĖS TERAPIJA” baigiamasis darbas

Darbo vadovas:

Prof. dr. Virginija Adomaitienė 2017 m. ... mėn. ... d.

Recenzentas: Darbą atliko: Magistrantė

Agnė Murauskaitė... 2017 m. ... mėn. ... d. 2017 m. ... mėn. ... d.

TURINYS

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 15

1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 16

1.1. Šizofrenijos epidemiologija ... 16

1.2. Psichosocialinės problemos sergant šizofrenija ... 19

1.2.1. Psichologinės problemos sergant šizofrenija ... 19

1.2.2. Socialinės problemos sergant šizofrenija ... 21

1.3. Šizofrenija sergančių pacientų bendradarbiavimas gydymosi procese ... 22

1.4. Dailės terapija psichikos ligomis sergantiems asmenims ... 24

1.5. Grupinė dailės terapijos poveikis šizofrenija sergantiems pacientams ... 28

2. TYRIMO METODIKA ... 33

2.1. Tyrimo metodai ... 33

2.2. Duomenų analizės metodai ... 35

2.3. Dailės terapijos programa ... 36

2.4. Tyrimo eiga ... 37

2.5. Tiriamųjų kontingentas ... 39

3. REZULTATAI ... 44

3.1. Tiriamųjų grupių pirminio tyrimo rezultatų palyginimas ... 44

3.2. Šizofrenija sergančių pacientų psichinės būklės pokyčių palyginimas tiriamojoje ir kontrolinėje grupėje ... 45

3.3. Šizofrenija sergančių pacientų bendro funkcionavimo pokyčių palyginimas tiriamojoje ir kontrolinėje grupėje ... 54

3.4. Šizofrenija sergančių pacientų bendradarbiavimo gydymosi eigoje pokyčių palyginimas tiriamojoje ir kontrolinėje grupėje ... 55

3.5. Šizofrenija sergančių pacientų psichinės būklės, bendro funkcionavimo ir bendradarbiavimo gydymosi eigoje efekto dydžio įvertinimas... 56

IŠVADOS ... 61

REKOMENDACIJOS ... 62

MAGISTRANTO PARENGTŲ PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ... 63

SANTRAUKA

Murauskaitė A. Grupinės dailės terapijos poveikis šizofrenija sergantiems pacientams, magistranto baigiamasis darbas / mokslinio darbo vadovė Prof. V. Adomaitienė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetas, Humanitarinių mokslų katedra, Kaunas, 2017, - 68 psl.

Tyrimo tikslas – įvertinti grupinės dailės terapijos poveikį šizofreniją sergantiems pacientams. Uždaviniai: 1. Įvertinti šizofrenija sergančių pacientų pozityvių ir negatyvių simptomų pokytį grupinės dailės terapijos proceso eigoje ir palyginti su kontroline grupe. 2. Įvertinti šizofrenija sergančių pacientų nerimo ir depresijos pokytį grupinės dailės terapijos proceso eigoje ir palyginti su kontroline grupe. 3. Įvertinti šizofrenija sergančių pacientų bendro funkcionavimo pokytį grupinės dailės terapijos proceso eigoje ir palyginti su kontroline grupe. 4. Įvertinti šizofrenija sergančių pacientų bendradarbiavimo gydymosi eigoje pokytį grupinės dailės terapijos proceso eigoje ir palyginti su kontroline grupe.

Tyrimas buvo įgyvendintas trimis etapais. I etape buvo apklausiami 107 šizofrenija sergantys pacientai, iš kurių 9 pacientai atsisakė dalyvauti tyrime, o 15 neatitiko atrankos kriterijų, likę 83 sutiko dalyvauti tolimesniuose tyrimo etapuose. Apklausos metu buvo vertinami: sociodemografiniai rodmenys, negatyvūs ir pozityvūs simptomai (pozityvių (SAPS) ir negatyvių (SANS) simptomų skalės), bendras funkcionavimas (bendro veiklos vertinimo skalė (BVVS)), nerimas ir depresija (nerimo ir depresijos skalė (HAD)), bendradarbiavimas gydymosi procese (vaistų vartojimo vertinimo skalė (VVVS)).

II etape 40 pacientų pasirinko standartinį gydymą (kontrolinė grupė), o 43 pacientai sutiko prie medikamentinio gydymo lankyti dailės terapiją (tiriamoji grupė). Pastarieji pacientai kas antrą dieną dalyvavo 12-oje DT uždarų užsiėmimų (grupėje po 8 dalyvius). DT užsiėmimai buvo orientuoti į emocijų atpažinimą bei raišką, bendravimo lavinimą, motyvacijos veiklai didinimą, vidinių resursų paiešką. Tyrimo eigoje dalis tiriamųjų atsisakė tęsti DT (N=7), dalis tiriamųjų išvyko iš stacionaro nebaigus tyrimo (N=4).

III etape abiejų grupių tiriamieji vėl buvo vertinami tomis pačiomis skalėmis.

Tyrimo rezultatai parodė, jog po grupinės dailės terapijos tiriamosios grupės pacientai pasižymėjo mažiau išreikšta bendra negatyvia simptomatika ir jos komponentais: mažiau išreikštu emociniu blankumu, apatija, anhedonija-asocialumu ir pasižymėjo geresne dėmesio koncentracija, taip pat pasižymėjo mažiau išreikšta bendra pozityvia simptomatika ir jos komponentais: mažiau išreikštomis haliucinacijomis, kliedesiais, mąstymo sutrikimo požymiais, nei kontrolinės grupės pacientai, kurie nedalyvavo grupinėje dailės terapijoje. Nustatyta jog, šizofrenija sergantiems

pacientams, kurie dalyvavo grupinėje dailės terapijoje, reikšmingai sumažėjo nerimo ir depresijos požymiai lyginant su nedalyvavusiais grupinėje dailės terapijoje. Nustatyta, kad pacientams, kuriems buvo taikyta grupinė dailės terapija reikšmingai pagerėjo bendras funkcionavimas lyginant su nedalyvavusiais grupinėje dailės terapijoje. Gauta, kad šizofrenija sergantiems pacientams, kurie dalyvavo grupinėje dailės terapijoje, reikšmingai pagerėjo bendradarbiavimas gydymosi eigoje lyginant su nedalyvavusiais grupinėje dailės terapijoje.

SUMMARY

Murauskaitė A. Group art therapy effect on patients with schizophrenia / Scientific adviser prof. V. Adomaitienė; Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Nursing, Vilnius University, Kaunas Faculty of Arts, Kaunas, 2017:68 pages.

The research aim is to assess the impact of a group art therapy for patients with schizophrenia. Tasks: 1. Evaluate the patients with schizophrenic changes of positive and negative symptoms in group art therapy process and compare with the control group. 2. Evaluate the patients with schizophrenia anxiety and depression change in a process of group art therapy and compared with the control group. 3. Evaluate common functioning of the patients with schizophrenia changes in the group art therapy process and compared with the control group. 4. Evaluate co-operation changes of patients with schizophrenia during treatment in the group art therapy process and compared with the control group. The study was carried out in three stages. During the Ist stage were interviewed 105 patients with schizophrenia of which 9 rejected to participate in a research, 15 did not match survey criterion, 83 agreed to participate in further stages of the study. During the survey were assessed: sociodemographic readings, negative and positive symptoms (positive SAPS and negative (SANS) symptoms scales), common functioning (common functioning scale (BVVS)), anxiety and depression (anxiety and depression scale (HAD)), co-operation during the treatment (pharmaceuticals evaluation scale (VVVS)).

During the IInd stage 40 patients chose the standard treatment (control group), 43 patients agreed to combine the standard treatment and art therapy (observational group). Observational every second day participated in a 12 private art therapy sessions (8 participants per one group). Art therapy sessions were orientated to recognition and expression of emotion, exercise of co-operation, amplification of motivation and inner resources search. During the research part of observational rejected to continue the art therapy (N=7), part of observational left stationary during treatment period (N=4).

During the IIIrd stage both observational group were assessed on the same scales again. Survey result showed, that after the group art therapy patients characterized by less common negative symptoms and its components: expressed less emotional dimness / stupidity, apathy, anhedonia-asocial and characterized by a better concentration of attention and less expressed common positive symptoms and its components: less expressed hallucinations, delusions, thought disorder symptoms, compared to the control group of patients who did not participate in group art therapy. It was found that, in patients with schizophrenia who participated in the group art therapy significantly decreased expression of anxiety and depression than patients who did not participate in the group art therapy. Also was found that after the group art therapy for patients of observational group

significantly ameliorated common functioning than patients who did not participate in the group art therapy. Furthermore it was found that patients with schizophrenia who participated in the group art therapy significantly ameliorated co-operation during course of treatment than patients who did not participate in the group art therapy.

PADĖKA

Nuoširdžiai dėkoju darbo vadovei prof. V. Adomaitienei už patarimus bei naudingas pastabas, rašant šį darbą ir atliekat tyrimą. Taip pat dėkoju LSMU bei VDA Kauno skyriaus dėstytojams ir bendruomenei

už suteiktas žinias ir patarimus. Dėkoju visiems, kurie prisidėjo prie tyrimo įgyvendinimo. Dėkoju savo šeimai ir artimiems draugams už palaikymą ir kantrybę.

SANTRUMPOS

F20 – šizofrenija (pagal TLK-10 am)

TLK- 10 - am – tarptautinė ligų klasifikacija PSO – pasaulinė sveikatos organizacija NSS – neigiamų simptomų skalė PSS – pozityvių simptomų skalė HAD – nerimo ir depresijos kalė

VPSC – Valstybinis psichikos sveikatos centras VVS – vaistų vartojimo skalė

p – reikšmingumo lygmuo x² - Chi – kvadrato kriterijus SN – standartinis nuokrypis (±) N – tiriamųjų skaičius

ŽODYNĖLIS

Adaptacija – žmogaus prisitaikymas prie kintančių gyvenimo sąlygų (Mačiulis, Šurkus, Lapytė, 2017,

p.2).

Alogija – tai negatyvus šizofrenijos simptomas - sutrikęs mąstymas (Mačiulis ir kiti, 2017, p.12). Anhedonija – tai negatyvus šizofrenijos simptomas, kuomet nejaučiama malonumo, pasitenkinimo ar

džiaugsmo (Mačiulis ir kiti, 2017, p.16).

Apatija – valios sutrikimais (vangumu, neveiklumu, norų išnykimu, paskatų nebuvimu) pasireiškiantis

abejingumas (sau, artimiesiems, supantiems žmonėms, aplinkai), jausmų išnykimas (Mačiulis ir kiti, 2017, p.19).

Bendradarbiavimas gydymosi procese – šiame darbe, tai yra požiūris ir elgsena, susiję su vaistų

vartojimo grafiko laikymusi (Dėl šizofrenijos, šizotipinio ir kliedesinių sutrikimų ambulatorinio gydymo kompensuojamaisiais vaistais tvarkos aprašo patvirtinimo, žin. 2012, Nr. V-733).

Bendras funkcionavimas – normalus funkcionavimas psichologiniame (asmenybinės, bendravimo,

emocinės, mąstymo, kognityvinių funkcijų), socialiniame ir profesiniame (veiklos – darbo, mokymosi planavimo) lygmenyje (Dėl šizofrenijos, šizotipinio ir kliedesinių sutrikimų ambulatorinio gydymo kompensuojamaisiais vaistais tvarkos aprašo patvirtinimo, žin. 2012, Nr. V-733).

Blankus afektas – skurdi veido išraiška, abejingas žvilgsnis, nenatūralus balsas, mechaniški ar dirbtini

judesiai (TLK-10-AM, 2015).

Dailės terapija – gydymo metodas, naudojant meninę kūrybą (viena iš meno terapijos sričių)

(Dapkutė, 2003, p.10).

Disociacija – visumos suirimas suskaldymas (Mačiulis ir kiti, 2017, p.68).

Grupinė terapija - tai psichologinė pagalba, teikiama vienu metu keliems žmonėms (Kočiūnas, 1999,

p145).

Haliucinacijos - tai pozityvus šizofrenijos simptomas: nevalingai, be realaus dirgiklio kylantys

suvokimai, kuriuos asmuo laiko objektyvia realybe, tiki jų tikrumu ir dažniausiai nesugeba kritiškai įvertinti (Mačiulis ir kiti, 2017, p.105).

Kliedesiai – tai pozityvus šizofrenijos simptomas: liguistos idėjos, neturinčios realaus pagrindo ir

neatitinkančios tikrovės arba jai prieštaraujančios, nepasiduodančios korekcijai dėl asmens nekritiškumo (Mačiulis ir kiti, 2017, p.142).

Meno terapija – gydymo metodas, naudojant meninę kūrybą (dailės, muzikos, šokio, poetikos,

naudinga tuo, kad orientuota į geresnį savęs pažinimą, bei geresnę adaptaciją visuomenėje (Lebedeva, 2013, p.7).

Negatyvūs simptomai – tai susilpnėjusios arba išnykusios kai kurios funkcijos ir savybės kuomet

prarandama tai, kas buvo būdinga žmogaus psichikai iki ligos. Šiai simptomų grupei priskiriama: blankus afektas, apatija, alogija, valios sutrikimai, anhedonija, socialinis atsiribojimas (TLK-10-AM, 2015).

Pacientas – psichikos ligonis ar kiekvienas kitas asmuo, kuris naudojasi psichikos sveikatos priežiūros

paslaugomis.

Pozityvūs simptomai – tai reiškiniai, kurie atsiranda papildomai ir anksčiau asmeniui nebuvo būdingi.

Šiai simptomų grupei priskiriamos: haliucinacijos, kliedesiai, mąstymo nenuoseklumas, keistas elgesys ir neadekvatus afektas (TLK-10-AM, 2015).

Psichozė – liga, pasireiškianti, psichinės veiklos sutrikimu, klaidingu realios tikrovės atspindėjimu,

nesugebėjimu analizuoti ir tikslingai veikti (Mačiulis ir kiti, 2017, p.257).

Sindromas – vienos kilmės simptomų visuma (Mačiulis ir kiti, 2017, p.258).

Stigma - žymė, dėl kurios žmonės priskiriami engiamųjų grupei ir diskriminuojami sutrikimai,

susidomėjimo gyvenimu išnykimas, mąstymo nenuoseklumas sutrikimai (Mačiulis ir kiti, 2017, p.315).

Šizofrenija – progresuojantis psichikos sutrikimas, kuris pasireiškia įvairiais simptomais ir sindromais

(haliucinacijomis, kliedesiais, liguistais afektais, negatyviais bei pozityviais simptomais) (Mačiulis ir kiti, 2017, TLK-10-AM, 2015).

Valios sutrikimai – žmogaus nesugebėjimas atlikti tikslingus veiksmus ir nugalėti pasitaikančius

ĮVADAS

Šiuolaikinėje visuomenėje šizofrenija tapusi aktuali problema, nes tai labiausiai paplitusi ir sekinanti psichikos liga, sukelianti mąstymo, emocijų bei valios sutrikimus. Nuo jos kenčia maždaug apie 0,023% Lietuvos gyventojų (Valstybinis psichikos sveikatos centras, 2017).

Dauguma sergančių šizofrenija patiria sutrikimo paūmėjimus, pagerėjimus, ar visiškas remisijas, tačiau yra žmonių, kurių sutrikimas išlieka pastovus daugelį metų (Volkovienė, 2010). Kasdieniame gyvenime šizofrenija yra ne vien simptomai, o ir tai, kas slypi po jais. Tai sunkumai ir problemos, kurie pasireiškia įvairiuose ligonio funkcionavimo lygiuose. Dažniausiai dėl ligos gali ryškiai sutrikti ligonio emocinis bei fizinis funkcionavimas, prarandami bendravimo bei darbiniai įgūdžiai, sutrinka asmeniniai ryšiai, prisitaikymas visuomenėje (Bellack, Green, Cook, 2007; Korkeila, Lehtinen, Bijl, Dalgard, 2003). Sutrikimo eigoje išryškėjanti disociacija - nuolatinis pojūtis, jog psichikoje vyrauja visiškas suvokimo, vaizdinių ir minčių chaosas skatina šizofrenija susirgusį asmenį išgyventi pasimetimą, vienišumą, neviltį, nerimą ar depresiją. Kylančių emocijų nuslopinimas, nežinojimas kaip susidoroti su neigiamais išgyvenimais, nukreipia asmens mąstymą negatyvia linkme, kas skatina atsiriboti ir užsisklęsti savyje, paveikia asmenų nebegebėjimą prisitaikyti supančioje aplinkoje, didina socialinę atskirtį, mažina motyvaciją ir didina nebendradarbiavimą - atsisakant laikytis reikšmingų nurodymų pvz., mokymosi, darbinėje, profesinėje veikloje ar gydymosi procese laikytis paskirto gydymo plano.

Nepaisant farmakologijos inovacijų, šių ligonių reabilitacija yra lėta ir ilga, todėl pagalbos sergantiesiems šizofrenija sąnaudos sudaro didelę psichikos sveikatos priežiūros sistemos išlaidų dalį (Gajic, 2013; Montag, Haase, Seidel, Bayerl, Gallinat, Herrmann, Dannecker, 2014). Net 50% psichiatrijos ligoninių lovų užima asmenys, hospitalizuoti dėl šizofrenijos (Montag ir kolegos, 2014).

Kiekvienos ligos gydimo tikslas – sugrąžinti sergantįjį į jam įprastą gyvenimą. Šiandien aišku, kad norint pasiekti tokį tikslą, sergančiajam šizofrenija nepakanka vien medikamentinio gydymo, būtinas kompleksinis gydymas. Grupinė dailės terapija gali būti vertingas šizofrenijos spektro sutrikimais sergančių pacientų kompleksinio gydymo metodas, galintis suteikti terpę atsipalaiduoti, įveikti vidinius išgyvenimus, sužadinti teigiamas emocijas, lemti bendrą psichinės sveikatos pagerėjimą, ypač negatyvių ir bendrų ligos simptomų, sunkiausiai pasiduodančių medikamentiniam gydymui, sumažėjimą (Kupčikienė, Vaicekauskienė, 2011).

Temos aktualus ir naujumas. Lietuvoje atliktų tyrimų, kurie analizuotų būtent grupinės

dailės terapijos poveikį šizofrenija sergantiems asmenims nėra. Taip pat iki šiol Lietuvoje niekas neanalizavo grupinės dailės terapijos poveikio konkretiems šio sutrikimo aspektams – pozityviai ir

negatyviai simptomatikai, bendram funkcionavimui, bendradarbiavimui laikantis gydytojų nurodymų. Daugiausiai Lietuvoje atlikti tyrimai šizofrenijos sutrikimą analizuoja tik biopsichosocialiniu aspektu.

Plačiau dailės terapijos poveikis šizofrenija sergančių asmenų psichinei būsenai ir bendram funkcionavimui yra tyrinėtas užsienio mokslininkų darbuose. Tačiau dailės terapijos poveikio bendradarbiavimui gydymosi eigoje išsami analizė dar nebuvo atlikta. Nors su šia, nebendradarbiavimu ir nesilaikymu gydytojų nurodymų šizofrenijos gydyme problema, susiduria daugelio šalių psichiatrai.

Dailės terapija nėra itin senas reiškinys mokslo srityje, tad mokslininkų, analizuojančių dailės terapijos poveikį šizofrenija sergantiems asmenims, taip pat nėra labai daug. Atsižvelgiant į tai, būtina plėtoti dailės terapijos efektyvumo tyrimus Lietuvoje.

Praktinė reikšmė. Lietuvoje dailės terapija kol kas dar retenybė gydymo stacionaruose,

tačiau tik visai neseniai pradėta taikyti kai kuriuose psichikos sveikatos dienos centruose, kaip vienas iš kompleksinio gydymo komponentų, greta pagrindinio biologinio bei psichoterapinio gydymo.

Šio darbo tikslas – įvertinti grupinės dailės terapijos poveikį šizofrenija sergantiems

pacientams.

Gauti rezultatai parodė, kad sergantiems šizofrenija, kuriems buvo taikyta grupinė dailės terapija statistiškai reikšmingai pakito pozityvi ir negatyvi simptomatika, sumažėjo nerimo ir depresijos požymiai, pagerėjo bendras funkcionavimas bei bendradarbiavimas gydymosi eigoje lyginant su nedalyvavusiais grupinėje dailės terapijoje. Šis atliktas tyrimas gali būti naudingas tolimesnių mokslinių darbų plėtojimui, patvirtinant grupinės dailės terapijos svarbą stacionariniame šizofrenijos gydyme.

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Darbo tikslas:

Įvertinti grupinės dailės terapijos poveikį šizofreniją sergantiems pacientams.

Uždaviniai:

1. Įvertinti šizofrenija sergančių pacientų pozityvių ir negatyvių simptomų pokytį grupinės dailės terapijos proceso eigoje ir palyginti su kontroline grupe.

2. Įvertinti šizofrenija sergančių pacientų nerimo ir depresijos pokytį grupinės dailės terapijos proceso eigoje ir palyginti su kontroline grupe.

3. Įvertinti šizofrenija sergančių pacientų bendro funkcionavimo pokytį grupinės dailės terapijos proceso eigoje ir palyginti su kontroline grupe.

4. Įvertinti šizofrenija sergančių pacientų bendradarbiavimo gydymosi eigoje pokytį grupinės dailės terapijos proceso eigoje ir palyginti su kontroline grupe.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Šizofrenijos epidemiologija

Šizofrenija (lot. schizophrenia, gr. schisis - skilimas, phrenos dvasia, protas) - tai lėtinis psichozinis sutrikimas, pasižymintis charakteringų požymių ir simptomų kompleksu (Mačiulis ir kiti, 2017).

Remiantis valstybinio psichikos sveikatos centro (toliau – VPSC) duomenimis (2016), šizofrenijos paplitimas Lietuvoje 2015 metais buvo 413 atvejų 100 000 gyventojų (VPSC, 2017). Pasaulyje šizofrenija serga maždaug 1,3 procentas žmonių (Gajic, 2013).

Mokslinėje literatūroje nurodoma (Miyamoto, Jarskog, Fleischhacker, 2014), kad lyties atžvilgiu, šizofrenijos paplitimas pasaulyje tolygus tarp vyrų ir moterų bei įvairių rasių žmonių. Tačiau atsižvelgiant į amžių, šizofrenija bei kitais šizofrenijos spektro sutrikimais dažniausiai susergama jauname amžiuje. Vyrams šis sutrikimas dažniausiai pasireiškia apie 15-25 metus, o moterims apie 25-35 metus (Montag, Haase, Seidel, Bayerl, Gallinat, Herrmann, Dannecker, 2014).

Moksliniai tyrimai rodo, kad šizofrenija nėra vienalytė, dėl to jos etiologija iki šiol nėra pakankamai aiški. Apžvelgiant tyrimus aiškinančius šizofrenijos priežastis (Andreasen, 1983; Andreasen, 1990; Ceaser, Barch, 2016), sutrikimo struktūroje pirmiausiai išskiriami fiziologiniai sutrikimai. Mokslinės literatūros analizė atskleidė (Ceaser, Barch, 2016), kad didelę reikšmę turi biocheminiai pakitimai smegenyse (padidėjęs dopamino, noradrenalino kiekis, pakitęs serotonino aktyvumas), nėštumo ar gimdymo komplikacijos, virusinės smegenų infekcijos. Neatmetama ir genų įtaka šizofrenijos išsivystymo tikimybei (Ceaser, Barch, 2016; Mačiulis ir kiti, 2017).

Manoma, kad be fiziologinių faktorių, sutrikimui atsirasti didelį poveikį turi visas kompleksas socialinių ir psichologinių faktorių. Moksliniai tyrimai nurodo, kad kaip vienareikšmiai faktoriai psichosocialiniai veiksniai nėra šizofrenijos sukėlėjai, tačiau tai vienas iš faktorių skatinantis sutrikimo ar ligos atkryčio pasireiškimą (Miežienė, 2010). Šizofrenijos sutrikimo riziką didina socialiniai - aplinkos veiksniai, tokie kaip pastovus skurdas ir žemas socialinis statusas. Iš psichologinių veiksnių ypač svarbi santykių kokybė šeimoje: tarpasmeninio bendravimo stoka ar negatyvus ir priešiškas santykis tarp šeimos narių, taip pat stresinės situacijos bei psichoaktyvių medžiagų vartojimas (Brijūnaitė, 2007, Miežienė, 2010, Stiklerienė, 2016).

Šizofrenijos sutrikimas iš kitų sutrikimų išsiskiria svarbiausiais psichopatologiniais fenomenais: minčių skambėjimu, minčių įdėjimu ar atėmimu, minčių perdavimu, kliedesiniu suvokimu, poveikio, įtakos ar pasyvumo kliedesiai, klausos haliucinacijomis, pasireiškiančiomis

balsais, komentuojančiais arba aptariančiais pacientą trečiuoju asmeniu, mąstymo sutrikimais ir negatyviais simptomais. Sergant šizofrenija pažeidžiamos trys pagrindinės psichikos veiklos sferos, tai - valia, mąstymas ir emocijos. Pastebėta, kad laikui bėgant ir ligai regresuojant gali atsirasti tam tikrų kognityvinių trūkumų, tačiau dažniausiai šizofrenijos sutrikimui būdinga išlikusi aiški sąmonė ir intelektas (Tarptautinė ligų klasifikacija, Australijos modifikacija, 2015).

Remiantis C.N. Andrearsen (1986), P.Derosse (2008) ir V.Šurkute (2006) šizofrenijos simptomai gali būti skirstomi į: pozityviuosius, negatyviuosius (arba deficitinius) ir dezorganizuotus simptomus. Pozityvūs simptomai – tai reiškiniai, kurie atsiranda papildomai ir anksčiau asmeniui nebuvo būdingi. Šiai simptomų grupei priskiriamos: haliucinacijos, kliedesiai, mąstymo nenuoseklumas, keistas elgesys ir neadekvatus afektas. Dezorganizuoti simptomai – tai nenuosekli kalba ir neadekvatus, keistas elgesys. Dezorganizuotas mąstymas, kalba bei elgesys buvo priskiriami prie pozityviųjų simptomu grupės, tačiau pastaruoju metu išskiriami kaip atskira simptomu grupė (Leurent, Crawford, Waller, 2014).

Negatyvūs simptomai – tai susilpnėjusios arba išnykusios kai kurios funkcijos ir savybės kuomet prarandama tai, kas buvo būdinga žmogaus psichikai iki ligos. Deficito arba negatyvieji simptomai pasireiškia įvairiais aspektais, tai gali būti: blankus afektas (skurdi veido išraiška, abejingas žvilgsnis, nenatūralus balsas, mechaniški ar dirbtini judesiai), apatija, alogija (skurdi kalba ir sutrikęs mąstymas), valios sutrikimai (iniciatyvos, tikslingo elgesio stoka), anhedonija (nejaučiama pasitenkinimo ar džiaugsmo), socialinis atsiribojimas (nenoriai bendraujama, nesidomima socialiniais įvykiais) (TLK-10-AM, 2015).

V. Šurkutė (2006) teigia, kad negatyvieji simptomai skirstomi į pirminius ir antrinius. Pirminiai – premorbidiniai (tai asmenybės savybės, kurios yra palankios susirgti šizofrenijai), atsirandantys prieš išsivystant pirmam psichozės epizodui. Antrinius simptomus gali sukelti pozityvieji arba kognityviniai šizofrenijos simptomai.

Pagal A. Vidžiūnaitę (2008), ūmios psichozės metu pozityvieji šizofrenijos simptomai yra labiau išreikšti ir pastebimi, nei negatyvioji simptomatika. Tik 15–20 procentų pacientų nustatoma neigiama simptomatika, kuri turi tęstis mažiausiai 12 mėnesių vyraujant mažiausiai dvejiems pirminiams negatyviesiems simptomams (Misiukaitė, 2012).

Nors mokslinėje literatūroje taip pat nurodoma, kad pirminių negatyviųjų simptomų stabilumas yra santykinis. Pavyzdžiui gali būti pastebėti nuolatiniai, tačiau su kliniškai reikšmingais svyravimais negatyvieji simptomai (Misiukaitė, 2012). V Šurkutė (2006) savo moksliniame darbe tvirtina, kad dažniausiai kinta antrinių negatyviųjų simptomų intensyvumas, kurie atsirado dėl pozityvios simptomatikos, stresinių įvykių ar vaistų sukelto šalutinio poveikio.

Pastebėta, kad kartais sergantys šizofrenija asmenys palaikomi tinginiais, tačiau jų pasyvumas įtakotas negatyviųjų simptomų, kurie labai sutrikdo žmogaus funkcionavimą (Frankle, Lerma, Laruelle, 2003). Negatyvieji šizofrenijos simptomai yra svarbūs prognostiniai rodikliai psichosocialiniam žmogaus funkcionavimui. Kaip nurodoma literatūroje, pirmojo epizodo pradžioje pasireiškiantys negatyvieji simptomai, reiškia, kad pacientas patirs reikšmingą psichosocialinį pablogėjimą (Matijošaitytė, 2009). Neigiamų simptomų išreikštumo laipsnis (ar ryški neigiama simptomatika ar mažiau išreikšta) turi teigiamą ir statistiškai reikšmingą ryšį su vėlesniu profesinės veiklos pablogėjimu, jos sumažėjimu, finansine priklausomybe nuo kitų žmonių, suprastėjusiais santykiais su draugais, pablogėjusiu sugebėjimu džiaugtis pramogine veikla ir bendru funkcionavimo įvertinimu (Beng-Choon, Nopoulos, Flaum, Arndt, Andreasen, 2004). Pastebėta, kad ilgą laiką sergant šizofrenija pozityvioji simptomatika - psichoziniai reiškiniai palaipsniui mažėja, o negatyvioji simptomatiką - elgesio ir valios sutrikimai intensyvėja (Stiklerienė, 2016).

Tarptautinėje psichikos ir elgesio ligų klasifikacijoje (2015) išskiriama ne viena šizofrenijos forma: paprastoji, paranoidinė, katatoninė, nediferencijuota, rezidualinė šizofrenija. Dažniausiai psichiatrų praktikoje sutinkamos dvi šizofrenijos formos: paranoidinė ir paprastoji šizofrenija. Kiekvienam šizofrenijos tipui simptomai pasireiškia nevienodai. Pavyzdžiui paprastoji šizofrenija atsiranda nepastebimai, progresuojant elgesio keistumams, nesugebėjimui vykdyti visuomenės keliamų reikalavimų ir bendro darbingumo sumažėjimu (TLK-10-AM, 2015). Susirgus, vystosi ir gilėja introversija, ligonis nustoja bendrauti su aplinkiniais, nutrūksta net ir buvusios negausios jo draugystės. Kliedesiai ir haliucinacijos pasireiškia nežymiai, būdingas autistiškas mąstymas su įmantrumu ir polinkiu filosofuoti, būdingi negatyvūs šizofrenijos požymiai, tokie kaip afekto nuskurdimas, valios praradimas (Lapkauskienė, 2004).

Paranoidinei šizofrenijai būdingi sąlyginai stabilūs paranoidiniai kliedesiai, kuriuos dažniausiai lydi klausos haliucinacijos ir kiti suvokimo sutrikimai. Gali pasireikšti nežymūs valios, kalbos, afektų sutrikimai ar katatonijos simptomai. Dažniausiai pasireiškiantys paranoidiniai simptomai: persekiojimo, poveikio, pavydo, kūno pasikeitimo kliedesiai; verbalinės klausos haliucinacijos bauginančios ligonį, arba imperatyvinės, arba neverbalinės klausos haliucinacijos (ūžimas, juokas); uoslės ar skonio haliucinacijos; gali pasitaikyti ir regos haliucinacijų, tačiau jos retai būna dominuojančios (Misiukaitė, 2012; TLK-10-AM, 2015).

Remiantis TLK-10-AM klasifikaciją (2015), šizofrenijos eiga gali būti įvairi – priepuolinė, epizodinė arba lėtinė. Ligai gali būti būdinga remisija (laikinai išnykti ligos simptomai) arba paūmėjimai, periodiškai ištinkantys psichozės priepuoliai, kurie gali kartotis nebendradarbiaujant gydymosi eigoje, tai yra, nesilaikant gydytojų nurodymų bei nevartojant paskirtų medikamentų, kuriuos sergantysis dažniausiai turi vartoti visą gyvenimą, kad liga galėtų būti kontroliuojama.

1.2. Psichosocialinės problemos sergant šizofrenija

Kaip nurodoma tarptautinėje ligų klasifikacijoje (TLK-10-AM), psichikos ir elgesio ligų klasifikacijos skyriuje (2015), sergantys šizofrenija susiduria su ne viena psichosocialine problema, kurios gali būti psichologinės (asmenybinės, bendravimo, emocinės, mąstymo, kognityvinių funkcijų), socialinės ir profesinės (veiklos – darbo, mokymosi planavimo) problemos. Galima teigti, sutrinka paciento bendras funkcionavimo lygis psichologine, socialine ir profesine (darbine) prasme. Atsižvelgiant į tai, šiame darbe psichosocialinės (psichologinės, socialinės ir profesinės) problemos sinonimiškai bus vadinamos bendru asmens funkcionavimu.

1.2.1. Psichologinės problemos sergant šizofrenija

Kaip pastebima įvairiuose moksliniuose darbuose, sergantiesiems šizofrenija daug psichologinių problemų kyla dėl atminties ir dėmesio sutrikimų, mąstymo ir valios sutrikimų ar kitokių psichologinių traumų, taip pat atsiranda emocijų ir elgesio sutrikimų, pakinta paciento asmenybė, sutrinka bendravimas. Ligonis užsisklendžia savyje, tampa viskam apatiškas, pasidaro šaltesnis su artimaisiais, tampa vis įtaresnis ir grubesnis. Susirgus šizofrenija pradeda keistis asmenybės bruožai, pasireiškia pirminis uždarumas ir introversija. Ligos pradžioje, dar nesant išreikštam emocijų blankumui, ligonis tai skausmingai išgyvena (Stiklerienė, 2016). A. Dembinskas (2003, p. 264) analizuodamas sergančiųjų šizofrenija asmenybės bruožus teigė, kad šizofrenija sergantys pacientai sunkiai supranta kitų išgyvenimus ir norus, jiems būdingas vienišumas, vaikystėje ir paauglystėje dažniausiai jie neturi draugų, yra dažnai ironiški, kai kurie iš jų bejausmiai ir emociškai „buki“, jų intuicija ir empatija yra nepakankama. Dažniausiai aplinkiniams žmonėms tampa sunku su jais bendrauti, nes šizofrenija sergantieji tarpasmeniniuose santykiuose praranda „emocinį pajautimą“. Jau ligos pradžioje išryškėja prisirišimo prie artimųjų jausmo išnykimas. Kaip nurodoma literatūroje (Dembinskas, 2003, p. 264) ligoniams būdinga empatijos stoka, nesugebėjimas suvokti ir įsijausti į aplinkinių emocijas. Ligai progresuojant jų pačių emocijos tampa vis monotoniškesnės, nyksta jų spalvingumas ir įvairovė, nyksta aukštesnieji jausmai (gėda, meilė, užuojauta). Dažnai emocinės reakcijos tampa neadekvačios - nebeatitinka aplinkos įvykių. Taipogi nurodoma, kad išryškėja patetiškumas (abejinga reakcija į aplinkinių nelaimes). Šizofrenija sergantys pacientai nebegeba kitų atjausti, kartu su jais išgyventi liūdnus ir džiugius įvykius (Dembinskas, 2003, p.273).

Pastebėta, kad dar vienas šizofrenijai būdingas požymis anhedonija - jutiminių išgyvenimų skurdumas (Andreasen, 1983) bei pošizofreninė depresija. Psichologiniai tyrimai atskleidžia, kad

sergantieji šizofrenija pasižymi aukštesniais depresijos skalių įvertinimais (Goštautas, Pūras, 1997). Anot A. Dembinsko (2003, p.280), apie 20-45 procentų atvejų po šizofrenijos epizodo prasideda depresijos epizodas, kuris gali ilgalaikis arba praeinantis per trumpesnį laiką. Pošizofreninė depresija diagnozuojama vyraujant klinikiniams depresijos simptomams, išryškėjusiems po šizofrenijos epizodo. Kaip kurie mokslininkai nurodo, kad depresijos pasireiškimas susijęs su pablogėjusiu funkcionavimu kasdieniniame gyvenime ir profesinėje veikloje (Matza, Buchanan, Purdon, Brewster-Jordan, Zhao, Revicki, 2006; O’Donnell, 2007).

Pastebėta, kad kartais sergantys šizofrenija pacientai skundžiasi pažintinių gebėjimų nepakankamumu, sunkumu sukaupti ir išlaikyti dėmesį, atminties ir mokymosi sunkumais (Airaksinen, Larson, Lundberg, Forsell, 2004). Keletas autorių N.C. Andreasen (1983), A.E. Ceaser, D.M. Barch (2016) nurodo, kad šis subjektyvus atminties nusilpimo jausmas atsiranda dėl dėmesio koncentracijos sutrikimų arba liguisto dėmesio sukoncentravimo į kokias nors nereikšmingas detales, pavyzdžiui: ligonis neatsako į klausimus, atrodo visiškai išsiblaškęs, tačiau staiga koks nors pašalinis dirgiklis, pašalinė detalė gali patraukti ir ilgam prikaustyti ligonio dėmesį.

Mokslininkai pastebi, kad šizofrenijos pagrindinis bruožas - psichikos procesų disociacija (Andreasen, 1990; Ceaser ir bendraautoriai, 2016). Tai yra ryšio su aplinkiniu pasauliu praradimas arba išnykimas, savęs vaizdo pakitimas, tarsi išnyksta savojo „aš“ ribos - pacientai subjektyviai išgyvena pojūtį tarsi būtų indiferentiški aplinkai, išnyksta ryšių poreikis, paciento niekas nejaudina, jis tarsi nebeegzistuoja, praranda ryšį su aplinkiniu pasauliu. Nurodoma, kad tuo metu pacientai išgyvena tarsi jų sąmonė, protas prarastų savo jėgą, nuoseklumą ir aiškumą – pojūtis, jog psichikoje vyrauja visiškas suvokimo, vaizdinių ir minčių chaosas. Taipogi R. Misiukaitė (2012) pastebi, kad disociacija kartais gali pasireikšti būsena, kai pacientai sakosi esą tarsi atskirti nuo pasaulio „stiklo siena“, jie gali matyti, tačiau negali jausti. Tuo metu jiems pasaulis esą netikras dirbtinis, o jie patys jaučiasi svetimi ir sau, ir pasauliui.

Apibendrinant šizofrenija sergančių pacientų psichologines problemas galima teigti, kad emocijų nuslopinimas ir ignoravimas, nežinojimas kaip susidoroti su neigiamais išgyvenimais, nukreipia asmens mąstymą negatyvia linkme, kas stipriai paveikia sergančiųjų savivertę, skatina atsiriboti ir užsisklęsti savyje, kas taipogi paveikia asmenų nebegebėjimą prisitaikyti supančioje aplinkoje ir didina socialinę atskirtį.

1.2.2. Socialinės problemos sergant šizofrenija

Sergant šizofrenija socialinės problemos apima: socialinę izoliaciją, socialinį atstūmimą, menką socialinių ryšių palaikymą, socialinio pritarimo ir kitų socialinių poreikių (pvz. darbinių) patenkinimo trūkumą bei socialinį prisitaikymą prie visuomenės normų (Andreasen, 1990; Matza ir bendraautoriai, 2006). Sergant šizofrenija būdingas žymus ir nuolatinis kai kurių asmens savybių pasikeitimas, pasireiškiantis interesų praradimu, betiksliškumu ir socialiniu atsiribojimu (Andreasen, 1983).

Apibendrinant įvairius mokslinius darbus, galima teigti, kad sergant šizofrenija yra apribotas ne tik laisvalaikis, bet ir darbinė veikla. Pagal enciklopedinis psichiatrinį terminų žodyną (2017), pacientams, nors ir labai stengtųsi, jau ligos pradžioje nebesiseka mokytis, protiškai dirbti. Pastebėta, kad po atostogų ar poilsio šie pokyčiai neatsistato (Mačiulis ir kiti, 2017). Tai suvokdamas šizofrenija sergantis asmuo ligos pradžioje mėgina ilgiau mokytis ar atkakliau dirbi, kad taip kompensuoti patiriamas spragas. Tačiau eigoje, sergantis asmuo pradeda labiau gilintis į save nebe į veiklą, anksčiau daryta veikla tampa neįdomi, atsiriboja nuo bendramokslių ar kolegų.

Užsienio autorių grupė nurodo, kad jeigu šizofrenija prasideda paauglystėje, tuomet asmeniui sunku įgyti išsilavinimą, pasirinkti tinkamą profesiją (Heckwolf ir kiti, 2014). Tačiau pastebima, kad dažniausiai šizofrenija susergama jauname amžiuje, kai asmenys yra savarankiški ir pradeda produktyvią darbinę veiklą (Andreasen, O'Leary, Cizadlo, Arndt, Rezai, Ponto, Watkins, Hichwa, 1996). Lietuvių autorė R. Misiukaitė (2012) nurodo, kad dėl ligos prarandama kompetencija, asmenys tampa nekūrybiški, nukenčia gebėjimas pritaikyti intelektą, sprendžiant praktines ir teorines problemas, nes išnyksta sugebėjimas panaudoti turėtus įgūdžius. A. Dembinsko (2003, p. 272) teigimu, sergant šizofrenija pasitaiko "intelektinis negatyvizmas", kuomet į klausimus ligonis atsako negalvodamas ir neteisingai, nes jam sunku mąstyti. Taip pat autorius pabrėžia, kad sergant šizofrenija somatiniai nusiskundimai įgyja liguistą išraišką – atsiranda kliedėjimo idėjos. Tikėtina, kad dėl to ligoniai vis mažiau pajėgūs atlikti įvairius darbus, greitai pervargsta. To pasekoje, nebesugebant dirbti, daugelis jų atleidžiami iš darbo (Misiukaitė, 2012).

Literatūroje galima pastebėti, kad sergantieji šizofrenija patiria socialinę atskirtį, todėl dažnai jaučiasi vieniši, pasinėrę į savo fantazijų pasaulį yra uždari ir mano, kad niekas jų nesupranta, o verčiami kitų bendrauti jie neturi ką pasakyti. Mokslininkų J.I. Heckwolf, M.Ch. Bergland, M. Mouratidis (2014) teigimu, šizofrenija sergantiems asmenims būdingas atsiskyrimas nuo visuomenės.

Remiantis psichologiniais tyrimais (Goštautas ir kolega, 1977; Miežienė, 2010), socialinė izoliacija, tai padėtis, kuriai esant asmens ar grupės ryšiai su kitais visuomenės nariais yra labai riboti, todėl neretai pastebima sergančiųjų šizofrenija visuomenės diskriminacija.

Yra autorių, kurie teigia, kad dažniausiai diskriminuojama dėl ligos sukelto keisto elgesio ir nesugebėjimo tinkamai pasirūpinti savimi. Dalis visuomenės mano, kad šizofrenija sergantys ligoniai turi būti hospitalizuojami ir atskiriami nuo visuomenės gyvenimo (Stiklerienė, 2016).

Apibendrinus minėtas mintis, galima teigti, kad sergant šizofrenija atsiranda socialinis vengimas, yra prasta socialinė integracija – nesudaromos tinkamos sąlygos dalyvauti visuomenės gyvenime. Anot A.W. Lipe ir kolegų (2012), menkas socialinis dalyvavimas siejasi su nepateisinama baime, priešiškumu ir nepasitikėjimu savimi.

Kita labai svarbi šizofrenijos problema yra išoriški apribojimai, kurie iki tam tikro laipsnio nepriklauso nuo ligos, tačiau gali turėti įtakos jos eigai (gyvenimo sąlygos, skurdas, nedarbas, silpnai išvystytas bendruomenės pagalbos jausmas - stigma, komplikuoti šeimyniniai santykiai).

D. Stiklerienė (2016) savo darbe nurodo, kad stigma yra ne tik psichologinė, bet ir socialinė sergančiųjų šizofrenija problema, nes stigmatizacijos procesą nulemia visuomenės formuojamas elgesys. Visuomenės narių bendravimas su stigmatizuotais asmenimis paprastai kelia nerimą, įtampą, baimę, paniką ir atsiribojimą nuo stigmatizuotų asmenų. Asmeniui, turinčiam stigmą, priskiriamas negatyvus elgesys ir neigiami charakterio bruožai.

Apibendrinant literatūros apžvalgą galima teigti, kad vaistai leidžia atstatyti psichines funkcijas, kurios betarpiškai susijusios su psichologiniu ir socialiniu sergančiųjų funkcionavimu, tačiau net ir numalšinus ligos simptomus, pacientas ne visada grįžta į normalų gyvenimą, psichikos sutrikimai dažnai sukelia prisitaikymo kasdieninėje aplinkoje sunkumų, sutrikdo santykius su aplinkiniais, sumažina darbingumą ar sukelia ilgalaikę negalią. Todėl nemedikamentinio gydymo užduotimi tampa – atstatyti ligonio trūkstamas ar pažeistas psichikos funkcijas, padėti realizuotis jo poreikiams, jei reikia, iš naujo mokyti teisingai jausti ir adekvačiai priimti realybę (Volkovienė, 2010).

1.3. Šizofrenija sergančių pacientų bendradarbiavimas gydymosi procese

Psichikos sveikatos priežiūra užima svarbią vietą visoje medicinos praktikoje. Pastebėta, kad netgi naujausių medikamentų skyrimas ne visada užtikrina, kad bus pasiektas laukiamas terapinis rezultatas. Nesėkmę įtakoja ir nemaža dalis ligonių, kurie nesilaiko gydytojo nurodymų – nebendradarbiauja gydymosi procese. Su šia problema susiduria daugelio šalių psichiatrai (Roose, Nelson, Salzman, Hollander, Rodrigues, 2003).

Mokslininkus ir praktikuojančius psichiatrus taip pat domina, kodėl pacientai nesilaiko gydymo plano. S.A. Vik su kolegomis (2006) pastebi, kad gydytojo nurodymų nesilaikymas yra labiau būdingas psichikos sutrikimus turintiems, nei sergantiems terapinėmis ligomis pacientams. Šią

prielaidą patvirtina ir Amerikos mokslininkų atliktas tyrimas (Borah, Sang-Hyuk, Kuang Yang, Jong-Il, Young-Chul, 2012), kurio tikslas - apžvelgti interneto medicininėse svetainėse publikuotus 1975-1996 m. atliktų mokslinių tyrimų rezultatus. Siekiant išsamesnių rezultatų buvo vertinami tiek psichikos sutrikimus turinčius pacientus, tiek terapinėmis ligomis sergančių asmenų vaistų vartojimo įpročiai. Paaiškėjo, kad net 76 procentai asmenų, sergančių terapinėmis ligomis, tiksliai laikėsi gydytojo nurodymų, priešingai nei psichikos sutrikimus turintys pacientai. Iš pastarųjų tik 58-76 procentai asmenų, iš kurių tik 60 procentų sergančių šizofrenija ir 40-65 procentų asmenų, kuriems nustatyti įvairūs nuotaikos sutrikimai, tiksliai laikėsi psichiatro nurodyto gydimo plano - visada vaistus vartojo taip, kaip paskyrė gydytojas.

Tyrėjai pastebi, kad nesilaikymas nurodyto gydymo plano susijęs ne tik su ligos pobūdžiu, bet ir su vienu metu vartojamų medikamentų skaičiumi arba su pažintinių funkcijų sutrikimu (Vik, Hogan, Patten, 2006).

G. Wolfgang, R. Mathias (2008) pastebi, kad šizofrenija sergantys pacientai dažniausiai atsisako vartoti neuroleptikus dėl išreikštų nepageidaujamo neuroleptikų poveikio reiškinių. Šią priežastį nurodo net apie 70 procentų šizofrenija sergančių asmenų. Apskritai, dėl bet kokio šalutinio poveikio vartoti vaistus atsisako apie 40 procentų šizofrenija sergančių pacientų atsako vaistus vartoti, apie 30-40 proc. vaistų nevartoja dėl to, kad nesupranta medikamentinio gydymo reikalingumo, dėl kritikos trūkumo savo ligos atžvilgiu.

PSO (2016) nurodo, kad yra penki aspektai, nuo kurių priklauso paciento bendradarbiavimas gydymosi procese:

1) Veiksniai, susiję su medikais ir sveikatos apsaugos sistema. Nustatyta, kad gydytoju nurodymų laikymosi tikimybę veikia sveikatos apsaugos sistemos išvystymas; sveikatos apsaugos sistemos darbuotojų nuovargis, iniciatyvos trūkumas; trumpos pacientų konsultacijos dėl laiko stokos; ligoniams bei jų artimiesiems teikiamos informacijos kokybė; žinios apie nurodymų nesilaikymą bei galimas intervencijas padėčiai gerinti (Bosworth, Oddone, Weinberger, 2005).

2) Socialiniai – ekonominiai veiksniai. Skirtingais tyrimais nustatyta, kad reikšmingos įtakos psichiatrų nurodymų laikymuisi turi: socioekonominė padėtis, išsilavinimas, nedarbas, transporto įkainiai, vaistų kaina, atstumas iki gydymo įstaigos, nestabilios gyvenimo sąlygos, aplinkos situacijos kaita, atmosfera šeimoje, psichiatro nuomonė ir įsitikinimai apie ligą ir jos gydymą.

3) Su gydymu susiję veiksniai. Gydytojo psichiatro nurodymų laikymas siejasi su daugeliu gydymo

veiksnių. Pagrindiniai iš jų būtų: gydymo rėžimo sudėtingumas, dažni pokyčiai gydymo kurse, ankstesnės gydymo nesėkmės, laikas nuo gydymo pradžios iki teigiamų pokyčių pajutimo bei psichiatro konsultacijų prieinamumas.

4) Su būkle susiję veiksniai. Stiprios įtakos medikų nurodymų laikymuisi turi simptomų

grėsmingumas, fizinės ar psichinės negalios lygis, ligos progresavimas, gydymo efektyvumas ir vaistų prieinamumas.

5) Su pacientu susiję veiksniai. Šiai grupei priskiriama: paciento finansiniai ištekliai, žinios,

įsitikinimai, pojūčiai ir lūkesčiai. Tyrimais nustatyta, kad gydytojo nurodymų laikymuisi įtakos turi ir ligonio nerimas dėl galimo nepageidaujamo vaistų poveikio, psichosocialinis stresas, motyvacijos stoka, manymas, kad gydymas yra nereikalingas, įsitikinimas, kad jis nebus veiksmingas, savo ligos nepripažinimas, nesuvokiama ligos keliama grėsmė sveikatai, nerimas dėl sudėtingo vaistų vartojimo, priklausomybės baimė, beviltiškumas, nepasitikėjimas sveikatos apsauga (Petrie, Wessely, 2002).

Anot J.I. Heckwolf ir kolegų (2014) sergant šizofrenija pasireiškia motyvacijos ir entuziazmo trūkumas - atrodo, jog žmogus nesidomi gydymo procesu, atsiranda motyvacijos sveikti stoka, nebesidomi jį supančiu pasauliu, jam nerūpi jo paties gyvenimo sąlygos, asmuo netenka gyvenimo džiaugsmo. Toks žmogus gali praleisti ištisas dienas nieko neveikdamas. A.W. Lipe su bendraautoriais (2012) nurodo, kad atsiranda nebendradarbiaujamumas – asmens atsisakymas laikytis reikšmingų nurodymų pvz., mokymosi, darbinėje, profesinėje veikloje ar gydymosi procese laikytis paskirto gydymo plano. Kadangi medikamentinis gydymas yra labai svarbi šizofrenijos gydymo dalis, įvairiais būdais stengiamasi užtikrinti, kad pacientai vartotų paskirtus vaistus. Dažniausiai priemonių, galinčių pagerinti bendravimą ir nurodymų laikymąsi, Lietuvos psichiatrai imasi savo iniciatyva, todėl efektyvumas pasiekiamas ne visada.

Apibendrinant galima teigti, kad viena iš pagrindinių užduočių šiai ligonių grupei tampa motyvacijos skatinimas veikti ir įsitraukti į gydymosi procesą. J. Stakauskaitė (2010) ir I. Matijošaitytė (2009) pastebi, kad kompleksinė psichosocialinė reabilitacija atlieka labai reikšmingą vaidmenį sveikimo procese. Minėtuose moksliniuose darbuose nurodoma, kad paciento įtraukimas į nemedikamentinį gydymą gydymosi procese padeda šizofrenija sergantiems pacientams didinti motyvaciją sveikti (Matijošaitytė, 2009; Stakauskaitė, 2010).

Galima kelti prielaidą, kad dailės terapijos taikymas gydymo eigoje gali padidinti pacientų motyvaciją laikytis psichiatrų paskirtų gydymo nurodymų.

1.4. Dailės terapija psichikos ligomis sergantiems asmenims

Psichinę sveikatą lemia teigiama emocinė ir dvasinė būsena, suteikianti žmogui galimybę džiaugtis gyvenimo pilnatve, saviraiškos galimybe. Psichinėmis ligomis sergantys žmonės dažniausiai neigiamai suvokia savo ligą, tai siejama su depresinės simptomatikos ir savęs nuvertinimo atsiradimu

(Grubc, 2002), negatyvia visuomenės reakcija, asmuo netenka galimybės pilnavertiškai tenkinti pagrindinių žmogiškųjų poreikių (Juodraitis, 2004), blogėja gyvenimo kokybė.

Remiantis D. Survilaite (2011), farmakoterapija yra labai svarbi gydymo dalis, tačiau, tai tik gydymo plano komponentas, kurį reikia taikyti su kitais metodais. Pasak autorės, susikoncentravimas vien ties fizikiniu ligos aspektu nepadės, nes asmenybės funkcionavimui turi įtakos kiti jos gyvenimo aspektai: bendruomenės aplinka, psichologiniai faktoriai, savęs vertinimas (Survilaitė, 2011). Pūras (2003) teigia, kad kompleksiškai gydant psichikos sutrikimus, taikant modernios psichinės sveikatos priežiūros komponentus – tiek farmakoterapiją, psichoterapiją, psichologinę ir socialinę reabilitaciją - gali būti naudingas ir meno terapijos metodo taikymas (Pūras, 2003).

Apibendrinant galima teigti, kad meno terapijoje menas suvokiamas kaip galimybė pacientui „kažką daryti". Kaip nurodo Schiltz (2006) savo darbe, sąvokoje „kažką daryti" galima įžvelgti daug poteksčių, t. y. kažką daryti su simptomais, kažką daryti esant psichinės būsenos nepajėgumui, kažką daryti, kad pacientas galėtų išreikšti savo asmeninius sunkumus (Schiltz, 2006).

Gydymo ir prevencijos požiūriu, meno terapija (dailės, muzikos, šokio, dramos) yra mokslinis metodas, kurio esmę sudaro veiklos, kurios vysto asmens kūrybinį procesą: padeda sukurti palankius saviraiškos būdus, skatinant, stimuliuojant paciento kūrybines galimybes ir sugebėjimus (Purvinaitė, Bružaitė, 2009).

Dailės terapija (toliau DT) – viena menų terapijos sričių. Skirtingai nuo daugelio kitų veiklų, dailės terapija nėra „orientuota į rezultatą“ – DT svarbu ne meniniai sugebėjimai (Kupčikienė, Vaicekauskienė, 2011), dailės terapijoje visai nereikia mokėti piešti, nes užsiėmimo metu vyksta savotiškas žaidimas su dailės priemonėmis ir technikomis, kurių dėka norima geriau pažinti save, o ne sukurti kažkokį meno kūrinį (Daugirdaitė, 2014). Tai suvokimo, susitelkimo, ženklų kūrimo ir interpretavimo būdai, o „galutinis rezultatas“ padeda apmąstyti, išanalizuoti ir nušviesti šiuos aspektus.

Dailės terapijoje gali būti išskirti tokie tikslai (Kupčikienė ir kiti, 2011): 1) atkurti adekvačią „ aš“ funkciją;

2) vaizdinių-simbolių pagalba įsisąmoninti ir interpretuoti savo išgyvenimus; 3) plėtoti kūrybiškumą, spontaniškumą, originalumą, paslankumą.

Pagal A. Dapkutę (2008) dailės išraiškos priemonės, sutelktos į vientisą kūrinį, virsta specifiniais sąlyginiais dirgikliais, mobilizuojančiais visą, pirmiausia emocinę, žmogaus patirtį. Kūrybinis procesas vertinamas kaip laisvas, spontaniškas žaidimas, kurio metu galima įgyti patirties, pažinti savo jausmų ir minčių pasaulį. Kaip pabrėžia autorė, tai labai aktualu žmogui, sergančiam afektiniais ar nuotaikos sutrikimu, pavyzdžiui - depresija (Dapkutė, 2008). Dailės terapija padeda atgauti pasitikėjimą savimi ir padeda pacientui įgauti stabilumą panaudojant vidines jėgas (Rubin,

2001). Meno terapijos užsiėmimai daugeliui padeda atsipalaiduoti, įveikti vidinius išgyvenimus, sužadinti teigiamas emocijas, padeda atsikratyti bendravimo kompleksų (Dubodelova ir kiti, 2012).

Apibendrinant galima teigti, kad dailės terapija naudinga gydant asmenis, sergančius psichikos ligomis, nes:

 suteikia galimybę išreikšti agresyvius jausmus socialiai priimtina forma;

 pagreitina terapijos procesą, nes pasąmoniniai konfliktai ir vidiniai išgyvenimai lengviau išreiškiami per regimuosius vaizdinius;

 skatina atsirasti vidinės kontrolės ir tvarkos jausmus, geriau suvokti formas ir spalvas;  stiprina savo vertės pajautimą, meninę kompetenciją;

 lavina intelektą, stiprina koordinaciją, atmintį, mažina užsisklendimą;

 kūryba dažnai būna atsvara psichikos ligai, kuriai visuomenė dar nėra pakanti;  klientai tampa nuoširdesni, geriau bendrauja tarpusavyje;

 piešdami patiria malonumą, atsipalaiduoja;

 klientai, aiškindami savo piešinius, ima geriau suprasti save pačius;  gerėja suvokimas ir pasitikėjimas savimi (Kupčikienė ir kt., 2011).

Mokslo įrodyta, kad dailės terapijos metodų pagalba sukuriamas saugesnis kontaktas, kuris padeda įveikti gynybines sienas, koreguoti pasipriešinimo mechanizmus (Dapkutė, 2003; Stiklerienė, 2016). Kaip nurodoma literatūros šaltiniuose, dailės terapijos priemonės yra vienas iš terapinių instrumentų, leidžiančių išreikšti save ir savo išgyvenimus ne tik tiesiogine verbalia forma, bet ir netiesiogine forma - piešiniu. Pasak Pulokordienės (1999), meninė metafora ir simbolis tampa saugiu bei subtiliu išraiškos būdu. Ši galimybė kalbėtis su terapinės grupės nariais – per piešinius, metaforomis ir vaizdiniais leidžia išsakyti ir išgirsti bei priimti daug daugiau, negu įprasto verbalinio kontakto metu (Polukordienė, 1999).

D. Stiklerienė (2016) savo moksliniame darbe pastebi, kad tam tikros meninės išraiškos priemonės turi savitą poveikį, pavyzdžiui tekstilės technikos labai rekomenduojamos psichikos ligomis sergančių pacientų terapijai, nes skatina susikaupimą, saugumo jausmą, turi raminamąjį poveikį. Pagal konkrečias tekstilės technikas šizofrenija sergantiems pacientams labai tinka mezgimas ir pynimas (Futterman, 2013; Stiklerienė, 2016).

Apibendrinus analizuotą literatūrą, gali teigti, kad tam tikros dailės priemonės ir parinktos temos turi savo poveikio indikacijas. Pavyzdžiui, užsienio dailės terapeutės Liebman (2008) ir L. Lebedeva (2013) iš savo praktikos išskiria, jog psichikos ligomis sergantiems pacientams ypač naudingos dailės terapijos temos, nukreipiančios į pasitikėjimo savimi didinimą ir ugdymą, jausmų atpažinimą bei jų išraišką, bendravimo įgūdžių stiprinimą. A Kurienė (2015) atlikus savo mokslinį baigiamąjį darbą su psichikos ligomis sergančiais pacientais ir taikius jiems dailės terapiją pastebi, kad

dirbant su minėta pacientų imtimi, teigiamų rezultatų sulaukiama taikant skulptūrinio autoportreto bei kaukių užduotis. D.C. Mattson (2011) atliktas mokslinis formalių elementų analizės tyrimas patvirtina A. Kurienės (2015) minėtus pastebėjimus. Autorius nurodo, kad taikant šį metodą psichikos ligomis sergantiems ligoniams sulaukiami puikūs rezultatai (Mattson, 2011).

K.J. Noronha (2013) teigia, kad dailės terapijos metodai gali būti naudojami ir diagnostiniu aspektu. Paciento pasirinktos išraiškos priemonės, medžiagos, popieriaus lapo formatas, spalvos, objektų bei simbolių išdėstymas, taip pat atlikimo technika daug pasako apie paciento emocinę būklę, problemas, charakterį.

G. Daugirdaitės (2014) moksliniame darbe išskiriama keletas piešimo požymių, būdingų psichikos sutrikimų turintiems žmonėms:

1) piešinyje nepaliekamas baltas laukas, nuspalvinami visi piešinio kraštai;. 2) piešiniai dažnai atrodo lyg piešti vaiko, be perspektyvos;

3) visi objektai vaizduojami vienoje plokštumoje, neatskiriama, kas yra arčiau, kas toliau; 4) piešiama tai, kas įprastai nėra matoma, pvz. vidaus organai, medžio šaknis;

5) piešiniuose matomi šrifto ir įvairių žodžių bei simbolių užuomazgos.

Tačiau verta paminėti, kad svarbiausias dalykas yra paties paciento refleksija ir prakalbėjimas per piešinį. K.J. Noronha (2013) siūlo į DT pirmąjį ir paskutinįjį užsiėmimą integruoti psichologinius projekcinius testus, tokius kaip HTP (namas, medis, žmogus) ar „rožės krūmas“, panaudojant kaip pagrindines dailės terapijos užsiėmimo temas, kurios padėtų numatyti, pavyzdžiui, asmens emocinės būklės pokytį (Mattson, 2011).

Taip pat pastebėta, kad dirbant su psichikos ligomis sergančiais pacientais yra pravartu dailės terapijos sesijų metu klientams pasiūlyti temas, skirtas asmens stipriųjų savybių lavinimui bei asmeninio bendravimo stiliaus pažinimui (Dapkutė, 2003; Liebman, 2008; Lebedeva, 2013; Kurienė, 2015). Dailės terapijos praktikės (Liebman, 2008; Lebedeva, 2013) nurodo, kad specialiai parengtos kūrybinius impulsus atpalaiduojančios ir kūrybingumą skatinančios užduotys bei temos skatina savęs kaip asmenybės pažinimą ir tobulinimą. Šių užduočių atlikimo metu akcentuojami patirties įgijimo, įsisąmoninimo ir laisvo eksperimentavimo procesai. Pasak A. Dapkutės (2003), dailės terapija suteikia galimybę sumažinti prieštaravimą tarp to, kaip asmuo norėtų elgtis bei jaustis ir to, kaip iš tiesų jis elgiasi. R. Misiukaitė (2012) akcentuoja, kad dailės terapijos metu asmuo savo vaizduotėje gali atkurti tai, kas yra prarasta praeityje ir išdrįsti perteikti tai piešinyje. Užsiėmimų metu asmuo gali atkurti nemalonius, trikdančius įvykius, kurie neleidžia gyventi toliau (Misiukaitė, 2012).

Panašius pastebėjimus pateikė ir Ž. Dubodelova su R. Mačiuliu (2012). Pasak autorių, psichikos ligomis sergantiems pacientams dailės terapija suteikia palaikymą, padeda išbūti ir susigyventi su ligos simptomais, kurių nepajėgia pašalinti pati psichikos sveikatos sistema. Meno

terapija gali nukreipti žmogaus skaudžius psichoemocinius išgyvenimus į saviraišką, stimuliuojančią jo kūrybines galimybes ir sugebėjimus (Dubodelova, Mačiulaitis, 2012).

Literatūroje išryškinama dar viena svarbi psichikos ligomis sergančių asmenų problema, tai socialinė stigma. K. L. Blackstone (2013) pastebėjo, kad norint sumažinti socialinę atskirti tarp visuomenės ir psichikos ligomis sergančiųjų asmenų būtinas visuomenės švietimas apie psichikos ligas, skatinat stigmatizuotų asmenų priėmimą bei integraciją visuomenėje. Pasak autoriaus, todėl yra naudinga rengti bendrus viešus renginius, psichikos ligomis sergančiųjų kūrybos parodas (Blackstone, 2013). Tačiau K. L. Blackstone (2013) akcentuoja, kad dailės terapeutui svarbu prisiminti, kad kūriniai, sukurti dailės terapijos sesijos metu, yra konfidencialūs - tai intymus ir asmeniškas išraiškos produktas, todėl norint kūrinius viešinti ir eksponuoti yra būtinas paties kūrinio autoriaus sutikimas.

Apibendrinant galima teigti, kad dailės terapija yra neatsiejama kompleksinio gydymo dalis ir svarbi pagalbinė priemonė medikamentiniam gydymui. Psichikos ligomis sergantiems pacientams dailės terapijos užsiėmimai padeda įveikti psichinio pobūdžio problemas - padeda atsipalaiduoti, įveikti vidinius konfliktus, sužadina teigiamas emocijas, padeda gerinti bendravimo įgūdžius.

1.5. Grupinės dailės terapijos poveikis šizofrenija sergantiems pacientams

Dailės terapijos naudingumą pabrėžia daugelis mokslininkų, dailės terapijos specialistų – R. Kučinskienė (2006), R. M. Purvinaitė, R. Bružaitė (2009), P. Richardson, K. Jones, C. Evans, P. Steven, A. Rowe (2007), M. J. Crawford, H. Killaspy (2010), Ch .Montag, L. Haase, D. Seidel, M. Bayerl, J. Gallinat, U. Herrmann, K. Dannecker (2014). Tačiau R. Ruddy, D. Milnes (2007) tyrimas neatskleidė dailės terapijos teigiamo poveikio šizofrenija sergantiems asmenims. Pastarieji autoriai pažymi, kad tikslinga atlikti išsamesnius tyrimus siekiant išsiaiškinti dailės terapijos naudą ir žalą šizofrenija sergantiems asmenims.

Apie grupinės dailės terapijos poveikį šizofrenija sergantiems pacientams yra atlikta labai nedaug tyrimų. Daugelis tyrėjų rinkosi kokybinius tyrimus remdamiesi individualios dailės terapijos subjektyviu patyrimu asmeniui, tačiau mokslinių darbų analizė atskleidė, kad buvo atlikti ir keli kiekybiniai moksliniai tyrimai. Vienas iš jų, ypač didelės apimties tyrimas 2007-2008 metais buvo atliktas Didžiojoje Britanijoje – jį atliko MATISSE grupės psichiatrai (Crawford, Killaspy, 2010). Jie tyrė grupinės dailės terapijos, kaip kompleksinio gydymo priemonės efektyvumą, gydant antriniame gydymo lygyje sergančiuosius šizofrenija. Kaip nurodoma tyrime, atsitiktiniu atrankos būdu buvo atrinkti bei stebimi 649 šizofrenija sergantys asmenys. Tyrimas buvo ilgalaikis, vykdomas 12 mėnesių. Atsitiktinės atrankos būdu žmonės buvo suskirstyti į 3 grupes: I-oji grupė kartu su įprastu

medikamentiniu gydymu gavo dailės terapijos užsiėmimų programą, kuri buvo parengta pagal Didžiosios Britanijos Dailės terapijos asociacijos rekomendacijas, II-oji grupė kartu su įprastu medikamentiniu gydymu dalyvavo užimtumo grupėse (žaidė stalo žaidimus, lankėsi kavinėse), o III-oji grupė gavo tik įprastą medikamentinį gydymą. Tyrime buvo vertintas pacientų bendras funkcionavimas, negatyvi ir pozityvi simptomatika.

Gautų duomenų analizė parodė, kad lyginant užimtumo terapijos ir dailės terapijos efektyvumą - grupinės dailės terapijos užsiėmimų dalyviai turėjo šiek tiek mažiau pozityvių simptomų, negu dalyvavę grupinėje užimtumo terapijoje asmenys (Crawford ir kiti, 2012). Tyrimo autoriai pastebi, kad tiek grupinės dailės terapijos, tiek užimtumo grupių lankomumas buvo pakankamai žemas. Tyrėjai pateikė išvadą, kad grupinė dailės terapija padėjo tik nedidelei grupei motyvuotų pacientų, o likusiai daliai pacientų pagrįsti terapijos veiksmingumą – pristigo įrodymų (Crawford ir kiti, 2012). Tyrėjai iškėlė prielaidą, kad didesnis grupinės daillės terapijos efektyvumas būtų pasiektas, jei dailės užsiėmimai būtų taikyti ne antrinio lygio pacientams, o trečio lygio - stacionare gydomiems pacientams.

Mokslinių tyrimų, analizuojančių dailės terapijos sąsajas su šizofrenijos sutrikimu (Wassel, 2004, Gajic 2013), apžvalga parodė, kad dažniausiai tyrimuose iškeliama rekomendacija dailės terapeutams atsižvelgti į ligos ypatumą užsisklęsti savyje ir menką gebėjimą verbaliai vartoti žodžius. Taip pat nurodoma, kad šizofrenijos spektro sutrikimus turintiems pacientams naudingiausia būtų taikyti grupinę meno ar dailės terapiją tam, kad šizofrenija sergantieji būtų labiau skatinami bendrauti bei bendradarbiauti su kitais asmenimis.

Grupinės meno terapijos taikymo efektyvumą patvirtina ir C. M. Malchiodi (2012).

Kitas tyrimas, kuris siekė įrodyti grupinės dailės terapijos poveikį šizofrenija sergančių pacientų bendram funkcionavimui, buvo atliktas mokslininko M.G. Gajic 2013 metais. Tyrimo metu buvo atlikta atvejo analizė, kurios metu analizuoti du šizofrenija sergantys pacientai, kurie lankė atviro tipo grupinės dailės terapijos užsiėmimus, vieną kartą per savaitę, dienos stacionare. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad grupinės dailės terapija pagerino pacientų ne tik bendrą funkcionavimą, bet ir padėjo vizualiai išreikšti savo emocinę būseną, ją suprasti ir suvokti bei paskatino plėtoti kūrybinį potencialą ir palengvino integraciją.

Ch. Montag ir bendraautorių (2014) tyrime atsitiktinės atrankos būdu buvo atrinkti šizofrenija sergantys pacientai, patekę į ligoninę dėl ūmios psichozės. Šie pacienntai šalia įprasto medikamentinio gydymo, dalyvavo 12-oje grupinės dailės terapijos užsiėmimuose, vieną kartą per savaitę. Tyrime buvo vertinama teigiama ir neigiama šizofrenijos simptomatika, bendras funkcionavimas ir gyvenimo kokybė prieš grupinės dailės terapijos taikymą ir po 12 savaičių. Rezultatai parodė, kad tiriamiesiems asmenims, dalyvavusiems grupiniuose dailės terapijos

užsiėmimuose, žymiai labiau pagerėjo bendro funkcionavimo įverčiai, labiau sumažėjo pozityvūs bei negatyvūs simptomai, sumažėjo anhedonija, žymiai pagerėjo emocinio sąmoningumo bei bendravimo ir empatijos rodikliai, lyginant su asmenimis, gavusiais tik įprastą gydymą (Montag ir kiti, 2014).

To pačio tyrimo rezultatai nurodė, kad pacientams savo būsenos išpiešimas ant popieriaus teikė tiek fizinį palengvėjimą, tiek saugumo jausmą, nes savo savijautą jie galėjo įvardinti ne verbaliai, o piešimo būdu. Šiems pacientams buvo svarbu, kad savo būsenas bei jausmus galėjo išreikšti simboliais, ženklais, metaforomis(Montag ir kiti, 2014). Tai suteikė pacientams saugumo jausmą, nes prabilti apie save pacientui buvo labai sunku arba jis to negalėjo padaryti dėl ligos simptomų. Tačiau kaip pabrėžia tyrimo autoriai (Montag ir kiti, 2014), piešinių aptarimas – buvo vis tiek labai svarbi dailės terapijos užsiėmimų dalis – suteikė galimybę tiek terapeutui, tiek pačiam pacientui suprasti savojo (paciento) elgesio motyvus. K. Polukordienė (1999) pastebi, kad pacientai sergantys šizofrenija ir esantys psichozės būsenoje dažniausiai negeba reflektuoti dėl įžvalgos stokos. Pasak autorės jie piešiniais gali išreikšti daugiau, negu patys sugeba apie tai suvokti, todėl dažnai jiems nepavyksta integruoti į savo patyrimą nei piešinio turinio, nei analizės, nei kitų grupės narių įžvalgų (Polukordienė, 1999).

Šizofrenija sergančius asmenis dažnai lydi disociacija - tai yra psichikos reiškinys, kurio esmė - proto nepajėgumas skaudžius išgyvenimus integruoti į sąmonę. Tai dažna psichikos ligomis sergančių žmonių problema (Sučylaitė ir kiti, 2009). Apibendrinant galima teigti, kad negatyvia linkme nukreiptas galvojimas gali būti transformuojamas dailės terapijos procese - tai galėtų padėti išvengti depresiškumo. Tokiu būdu sergantysis psichikos sutrikimu gali išmokti geriau suvokti stresą keliančias situacijas ir skaudžių išgyvenimų metu pasirinkti bendradarbiavimą su specialistais ar bendravimą su artimais žmonėmis, o ne izoliavimąsi nuo kitų asmenų. Tikėtina, kad tai apsaugotų psichiką nuo disociacijos pasireiškimo (Sučylaitė, 2011).

Pastebėta, kad užsisklendusio asmens prakalbėjimas dailės terapijoje yra įvertinamas kaip svarbus ir reikšmingas žingsnis asmenybei vystytis (Sučylaitė ir kiti, 2009). Šizofrenija sergantis asmuo dažnai neįstengia atvirai kalbėti apie savo gyvenimą, dabarties problemą, dėl savikritikos ar adekvataus suvokimo stokos. Todėl metafora ar simbolis dažnai yra vienintelis būdas sudėtingoms vidinėms būsenoms išreikšti (Sučylaitė, 2009). Pacientas gali padėti sau saugiai, vaizdais išreikšti tai, kas jį baugina (Krikščiokaitytė, Savickas, 2013).

P. M. Wassel (2004) siūlo šizofrenija sergančių pacientų DT programą orientuoti į tikrovę, konkrečius objektus, dabartį bei kūrybos darbų užbaigimą bei rezultato įvertinimą. Tokiu būdu būtų skatinamas pasididžiavimo bei savivertės jausmas. Mokslininkė P. M. Wassel (2004) atkreipia dėmesį į tai, kad perdidelis nuklydimas į fantazijas gali veikti neigiamai, aktyvinti pozityvią simptomatiką (pavyzdžiui, kliedesius). Todėl šiai klientų grupei būtina pastovi užsiėmimo struktūra: tas pats

užsiėmimų laikas, užsiėmimo taisyklės, kurios, padedamos meninės veiklos, sutelkią dėmesį į įvairius saviraiškos būdus (Wassel, 2004).

Lietuvoje 2009 metais Sučylaitė tyrė vienos iš menų terapijos sričių – poetikos terapijos poveikį šizofrenija sergantiems asmenims. Šis tyrimas patvirtino, kad vienišumas visose gyvenimo situacijose buvo dažniausias sergančiųjų negalios požymis, kuris buvo užfiksuotas poetikos terapijos programos pradžioje, o pasibaigus programai šie asmenys jau buvo užmezgę socialinius kontaktus su šeimos nariais. Todėl tyrimo autorė daro išvadą, jog terapijos metodai skatina asmenį atvirai prakalbėti apie savo gyvenimiškąją situaciją, įvertinti dabarties jausmus, praeities įvykius, išsilaisvinti iš slegiančios vienišumo būsenos, bei susigrąžinti prarastą savivertę (Sučylaitė, 2009).

2011 metais A. Vaicekauskienė ir I. Kupčikienė atliko tyrimą apie psichikos sveikatos centre taikomos dailės terapijos naudingumą asmenims, sergantiems šizofrenija. Tyrimas atskleidė, kad dalyvavę tyrime pacientai įžvelgia visapusišką dailės terapijos naudą: 32 procentais pagerėjo bendravimo įgūdžiai, 28 procentais – emocinė savijauta. Atsižvelgiant į tai, kad bendravimas, tai viena svarbiausių gyvenimo sričių, be kurios neįmanoma įsivaizduoti žmogaus gyvenimo, galima teigti kad, dailės terapijos naudingumas, gerinant bendravimo įgūdžius, yra labai svarbus pacientų gyvenimo kokybei bei integracijai (Vaicekauskienė, Kupčikienė, 2011). A. Vaicekauskienės ir I. Kupčikienės (2011) tyrimo duomenys atskleidė, kad dailės terapija buvo naudinga visiems respondentams. Išvadose teigiama, kad DT metu gerinti bendravimo įgūdžius labiausiai padėjo išmokimas įvardinti savo jausmus ir mintis, gautas supratimas ir įvertinimas. Emocinę savijautą DT užsiėmimuose gerino galimybė išreikšti neigiamus jausmus (skausmą, baimes, liūdesį, neviltį, pyktį) ir galimybė atsikratyti emocinės įtampos. Taip pat minėtos tyrėjos nurodo, kad dailės terapija buvo naudinga pacientų kūrybinės vaizduotės ugdymui, pasitikėjimo savimi stiprinimui ir savivertės didinimui. Pastebėta, kad dailės terapijos užsiėmimų metu svarbu stiprinti asmenų, sergančių šizofrenija, motyvaciją, skatinti grupės narių tarpusavio palaikymą bei padrąsinimą, padėti suvokti savo stipriąsias asmenybės puses (Kupčikienė, Vaicekauskienė, 2011).

Apibendrinant visus šiame darbe analizuotus mokslinius tyrimus, galima išskirti sritis, į kurias kreipiamas didžiausias dėmesys dirbant su šizofreniją sergančiais asmenimis:

 Ypatingas dėmesys skiriamas klientų bendravimo įgūdžių sugrąžinimui ir lavinimui, jų bendram aktyvavimui, vertingų socialinių įgūdžių ir interesų formavimui - tai yra labai svarbus psichikos ligonio adaptacijos socialinėje aplinkoje faktorius, siekiant stabilesnės psichinės būklės;

 Savarankiškumo ir iniciatyvos stiprinimui, praktinių įgūdžių vystymui ir situacijos kontrolės didinimui (užsiėmimo metu klientas turi priimti nemažai sprendimų – pradedant dalyvių susitikimu kiekvieną kartą tuo pačiu dienos metu; priemonių, temos pasirinkimu);

 Savivertės stiprinimui (dailės darbų kūrimas grupės dalyviams padeda išreikšti ir įsisąmoninti savo būklės ypatumus ir savo identitetą bei vystyti ir sustiprinti pozityvius asmenybės aspektus);

 Bendravimo įgūdžių sugrąžinimui ir lavinimui, bendram aktyvavimo formavimui (pirmenybė teikiama grupinio darbo formoms, pirmiausia ‘į temą-orientuotomis’ grupėmis). Tai padeda užmegzti tarpusavio ryšius, kadangi piešiniuose gali laisva, neįpareigojančia forma papasakoti apie save, apie savo interesus, - suprasti ir pozityviai priimti save ir patenkinti norą jaustis natūraliai ir komfortabiliai bendraujant su kitais.