MEDICINOS AKADEMIJA
SLAUGOS FAKULTETAS
SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
VILMANTĖ KISIELIENĖ
PACIENTŲ GRIUVIMŲ RIZIKOS IR DAŢNIO VERTINIMAS
SLAUGOS IR PALAIKOMOJO GYDYMO LIGONINĖJE
Magistrantūros studijų programos „Klinikinė slauga“ baigiamasis darbas
Darbo vadovas
Dr. L. Spirgienė
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJA
SLAUGOS FAKULTETAS
SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
TVIRTINU
Slaugos fakulteto dekanė Prof. J.Macijauskienė Parašas:Data:
PACIENTŲ GRIUVIMŲ RIZIKOS IR DAŢNIO VERTINIMAS
SLAUGOS IR PALAIKOMOJO GYDYMO LIGONINĖJE
Magistrantūros studijų programos „Klinikinė slauga“ baigiamasis darbas
Recenzentas Darbo vadovas dr. O.Kučikienė dr. L. Spirgienė Parašas Parašas
Data Data
Darbą atliko magistrantė Vilmantė Kisielienė Parašas
Data
TURINYS
ĮVADAS ... 8
DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI ... 10
1. LITERATŪROS APŢVALGA ... 11
1.1. Palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės ... 11
1.1.1. Palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninių funkcijos ... 11
1.1.2. Pacientų slaugos poreikiai ir problemos slaugos ligoninėse ... 12
1.2. Pacientų griuvimai ligoninėse ... 15
1.2.1. Griuvimų prieţastys ... 15
1.2.2. Griuvimų pasėkmės ... 20
1.2.3. Griuvimų rizikos vertinimas ... 20
1.2.4. Griuvimų prevencija ligoninėse ... 21
2. TYRIMO METODIKA ... 23
2. 1. Tiriamųjų atranka ir imties skaičiavimas ... 23
2. 2.Tyrimo etika ... 23
2. 3. Tyrimo organizavimas ... 24
2. 4. Tyrimo vykdymas ... 26
2. 5. Naudoti klausimynai ... 26
2.6. Statistinės analizės metodai ... 28
3. REZULTATAI ... 29
3.1. Tiriamųjų sociodemografiniai rodiklai ... 29
3.2. Pacientų griuvimo rizikos vertinimas atvykus į slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninę ... 32
3. 3. Griuvimų daţnis gydymosi slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje laikotarpiu ... 34
3. 4. Slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės pacientų griuvimų rizikos veiksnių vertinimas ... 40
3.4.1. Vidinių griuvimų rizikos veiksnių vertinimas ... 40
3.4.2. Išorinių griuvimų rizikos veiksnių vertinimas ... 44
3.5. Pacientų griuvimo rizikos vertinimas išvykstant iš slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės . 47 4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 49 IŠVADOS ... 52 PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 53 PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ... 54 LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 55 PRIEDAI ... 60
SANTRAUKA
PACIENTŲ GRIUVIMŲ RIZIKOS IR DAŢNIO VERTINIMAS SLAUGOS IR PALAIKOMOJO GYDYMO LIGONINĖJE
Vilmantė Kisielienė
Mokslinis vadovas dr. Lina Spirgienė
Lietuvos Sveikatos Mokslų Universitetas, Medicinos Akademija, Slaugos fakultetas, Slaugos ir rūpybos katedra. Kaunas; 2012. 59 p.
Darbo tikslas. Įvertinti pacientų griuvimų riziką bei daţnį slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje gydymosi laikotarpiu.
Uţdaviniai: 1. Įvertinti pacientų griuvimų riziką, atvykus į slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninę. 2.Nustatyti pacientų griuvimų daţnį gydymosi slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje laikotarpiu. 3.Išanalizuoti vidinius ir išorinius veiksnius, susijusius su pacientų griuvimų rizika. 4.Įvertinti pacientų griuvimų riziką, pacientams išvykstant iš slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės.
Tyrimo metodika. Atvykę į slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninę 272 pacientai apklausti naudojant „Paciento vertinimo“ klausimyną. Nustatyta griuvimų rizika pagal Morse griuvimų skalę, Barthel indeksas, atliktas Protinės būklės trumpas tyrimas (PBTT). Gydymosi laikotarpiu pacientai stebėti, jei nugriuvo pildyta „Paciento griuvimų vertinimo“ forma. Prieš išvykstant dar kartą vertinta griuvimų rizika pagal Morse griuvimų skalę. Statistinei duomenų analizei naudota SPSS 17.0 kompiuterinė programa. Atlikta aprašomoji statistika, vertinta poţymių priklausomybė, lyginti parametrinių ir neparametrinių kintamųjų vidurkiai bei proporcijų lygybė, ryšio stiprumas. Skirtumai statistiškai reikšmingi, kai reikšmingumo lygmuo p≤0,05. Tyrimas buvo vykdomas trim etapais.
Rezultatai. Didelė griuvimų rizika nustatyta 81,6 proc. pacientų. Dauguma pacientų, kuriems nustatyta maţa griuvimų rizika, judėjo veţimėliu (74,0 proc.), pusė pacientų, turėjusių didelę griuvimų riziką taip pat judėjo su veţimėliu (39,6 proc.). 50,4 proc. pacientų negriuvo nei karto, 49,6 proc. pacientų griuvo 1-4 kartus. 31,8 proc. 68-75 m. amţiaus pacientų griuvo po 2-3 kartus. 37,5 proc. maţos griuvimų rizikos pacientų griuvo susvaigus galvai, 50,0 proc. – lipant iš lovos. 55,6 proc. pacientų po griuvimo/ų liko griuvimų baimė. 83,1 proc. pacientų sirgo širdies-kraujagyslių sistemos ligom, 70,2 proc. – nervų sistemos, o 41,5 proc. – psichikos ligomis. 48,2 proc. pacientų vartojo 4-5 vaistus (vidutinė polifarmacija); 29,8 proc. vartojo 6 ir daugiau vaistų (sunki polifarmacija). Slaugos ligoninėje daţniausiai skirti antiaritminiai vaistai (67,3 proc.), sukeliantys vidutinę griuvimų riziką, bei migdomieji (39,7 proc.), sukeliantys didelę griuvimų riziką. Griuvimų rizika išvykstant iš slaugos ligoninės nekito, tik 0,5 proc. pacientų griuvimų rizikos išvykstant neturėjo.
Išvados. 1. Būtina skirti pakankamai dėmesio griuvimų prevencijai. Vertinant pacientų griuvimų riziką atvykus, visi pacientai turėjo griuvimų riziką, daugumai nustatyta didelė griuvimų rizika. Didelė griuvimų rizika buvo susijusi su blogesne funkcine būkle. 2. Pusė pacientų keturių mėnesių gydymo laikotarpiu buvo pargriuvę bent vieną kartą, daugiausiai buvo pargriuvę keturis kartus. Daţniausios griuvimų prieţastys buvo įvardijamos ligoninės personalo koreguojami išoriniai griuvimų rizikos veiksniai: išsilieję skysčiai, šlapios gridys tualete, slidūs avalynės padai, naudojimasis įvairiomis pagalbinėmis priemonėmis. 3. Analizuojant vidinius griuvimų rizikos veiksnius pacientų griuvimams įtakos neturėjo pacientų amţius ir ligų daţnis. Didesnę griuvimų riziką turėjo savarankiškesni pacientai. Skirtingas vartojamų vaistų skaičius neturėjo įtakos pacientų griuvimų rizikai, nes nebuvo nustatyta statistiškai reikšmingo skirtumo tarp skirtingą griuvimo riziką turinčių pacientų. 4. Lyginant pacientų griuvimų riziką, atvykus į slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninę ir išvykstant po keturių mėnesių, skirtumo nebuvo. Pacientai išvyko iš ligoninės, turėdami didelę griuvimų riziką.
Praktinės rekomendacijos. Vertinti ir dokumentuoti slaugomų pacientų griuvimų riziką, naudojant Morse griuvimų sklalę; įtraukti pacientų griuvimų vertinimo formą į paciento slaugos istorijos struktūrą; įdiegti/tobulinti pacientų aplinkos saugumo kontrolę; skelbti rašytinę informaciją apie griuvimų riziką, ją didinančius veiksnius, prevenciją ligoninės sienlaikraščiuose, lankstinukuose; daugiau dėmesio ţiniasklaidoje skirti vyresnio amţiaus ţmonių griuvimų rizikos ir prevencijos klausimams.
Raktiniai ţodţiai. Griuvimų rizika, pacientų griuvimai slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje, griuvimų rizikos veiksniai.
SUMMARY
FALL RISK AND FREQUENCY ASSESSMENT AMONG THE PATIENTS IN NURSING HOSPITAL
Vilmantė Kisielienė
Supervisor, Dr. Lina Spirgienė
Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Nursing, Nursing and Care Department. Kaunas, the 2012th. P. 59.
Objective. To evaluate patients‘ fall risk and frequency in nursing hospital during treatment.
Objectives: 1. To evaluate patients‘ fall risk upon arrival at the nursing hospital. 2. To identify patients‘ fall frequency in nursing hospital during hospitalization. 3. To analyse external and internal factors associated with patients' fall risk. 4. To evaluate patients‘ fall risk, when patients are leaving the nursing hospital.
The study methodology. Patients, admitted to the nursing hospital, were interviewed using „the Patient Assessment“ Questionnaire. The fall risk was found using Morse Falls Scale, Barthel Index, an MMSE. During the treatment period patients were observed, a Patient‘s Fall Form was filled. Before leaving the fall risk was assessed again. Statistical data analysis was performed using SPSS 17.0 software program. Performed descriptive statistics, evaluated the signs of addiction, compared means of parametric and nonparametric variables‘ and equality of proportions, the connection strength. The differences were statistically significant at the significance level of p ≤ 0.05.
Results. A high fall risk was assessed to 81.6 % of patients. Most of low-risk fall patients were moving by wheel chair (74.0 %), almost half of the high-risk fall patients‘ were moving by wheel chair (39.6 %). 50.4 % of patients have never fallen, 49.6 % fell 1 – 4 times. 31.8 % of patients aged 68 – 75 years fell 2 – 3 times. 80.0 % of patients moving by wheel chair have never fallen. 37.5 % of low-risk fall patients‘ fell, when they had dizziness, 50.0 % - when they climbed out of bed. 55.6 % of patients fears to fall after the fall / s. 83.1 % had cardio-vascular system, 70.2 % had nervous system, 41.5 % had mental illness. 77.2 % of patients had urinary incontinence. 48.2 % of patients were diagnosed with average polipharmacy and 29.8 % - with severe polipharmacy. In nursing hospital antiarrhythmic drugs were used more frequently (67.3 %), which are in the moderate fall risk group, and hypnotics (39.7 %), causing significant fall risk. Departing from the nursing hospitals the fall risk of patients‘ remained almost unchanged, for only 0.5 % of patients the fall risk disappeared.
Conclusions. 1. Most of patients, who came to the nursing hospital, had a high fall risk. Patients' fall risk and functional status were dependent (p <0.05). 2. Almost half of the patients fell from one to four times. The patients of high fall risk, aged from 65 to 75 years, who are walking without aids or with a stick, fell more frequantly (p <0.05). Fear of falls, as a result, often remained for low-risk patients (p <0.05). 3. Frequency of various diseases, comparing patients according to fall risk and age, did not differ (P> 0.05). The more autonomous patients are, the higher their fall risk was (p <0.05). Fecal and urinary incontinence statisticaly significantly asserted for low-risk fall patients (p <0.05). The use of various aids increased the fall risk (p <0.05). Frequent falls are due to wet floor or slick boots. 4. Fall risk of patients leaving the nursing hospital did not change (p> 0.05).
Practical recommendations. To evaluate and document the fall risk of hospitalizated patients using Morse falls scale; to include patients‘ falls assessment form to the patient's history of nursing structure; to install/develop staff call system, to pursue continuous monitoring of patients‘ environmental safety; to publish written information on fall risk and factors, which are increasing it, prevention on hospital‘s wall newspaper, leaflets; to give more attention for the elderly fall risk and prevention in media.
SANTRUMPOS
lls – laisvės laipsnių skaičius; m – vidurkis;
MN – medicininė norma; n – imtis, atvejų skaičius;
NST – Nacionalinė Sveikatos Taryba; p – statistinis reikšmingumas; proc. – procentai;
PBTT – protinės būklės trumpas tyrimas (angl. MMSE - Mini-Mental State Exam); r – koreliacijos koeficientas;
SAM – sveikatos apsaugos ministerija; SN – stabdartinis nuokrypis;
TLK – teritorinė ligonių kasa;
z – proporcijų lygybės statistinis kriterijus; χ2 – poţymių priklausomybės statistinis kriterijus.
SĄVOKOS
Griuvimas - netikėtas asmens pozicijos pasikeitimas į ţemesnę, nenatūralią padėtį ant grindų, ţemės, sąlygotas vidinių ar/ir išorinių veiksnių (Tinetti, 1997).
Pacientas – susirgęs ar sveikas asmuo, kuris naudojasi sveikatos įstaigų teikiamomis paslaugomis (Valstybės Ţinios Nr.115-4284, 2004).
Rizika - poveikio ir pasekmių tikimybė, leidţianti nustatyti laimėjimus ir pralaimėjimus (Lupton, 1999).
Slauga – psichikos ar fizinę negalią turinčių asmenų (neįgaliųjų) prieţiūra, kurią teikia profesionalūs darbuotojai (Valstybės Ţinios Nr. 72-3470, 2011).
Slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninė – asmens sveikatos prieţiūros įstaiga, teikianti stacionarines pirminio lygio palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugas pacientams, sergantiems lėtinėmis ligomis ar neįgaliesiems (Valstybės Ţinios Nr. 18, 2000).
ĮVADAS
Griuvimai tiek ligoninėse, tiek kitoje aplinkoje, susiję su ţmonių sveikatos pokyčiais, yra didelė visuomenės sveikatos ir asmens sveikatos prieţiūros problema, ypatingai veikianti sveikatos prieţiūros kaštus. Pacientų griuvimai ligoninėse yra kompleksinė viso sveikatos prieţiūros proceso – diagnostikos, gydymo, slaugos, reabilitacijos, vadybos – problema, veikianti sveikatos prieţiūros kokybę (Janušonis, 2005).
Palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugos skirtos pacientams, sergantiems lėtinėmis ligomis, patyrusiems trauminius suţalojimus, neįgaliesiems. Lietuvoje šios rūšies paslaugos teikiamos savarankiškose specializuotose ligoninėse, pirminės sveikatos prieţiūros centrų padaliniuose arba bendrojo pobūdţio ligoninėse (Riklikienė, 2009).
Vienas pagrindinių XXI amţiaus sveikatos prieţiūros tikslų – sveikas senėjimas. Griuvimai laikomi vienu iš pagrindinių pagyvenusių ţmonių sergamumą ir mirštamumą įtakojančių veiksnių (Horning et al., 2007). Nors tik vienas iš dešimties griuvimų baigiasi kaulų lūţiais, kas penktas griuvimų atvejis reikalauja medicininės prieţiūros (Gillespie et al., 2004). Dėl šios prieţasties atsiradęs fizinio aktyvumo apribojas neigiamai veikia ţmonių gyvenimo kokybę. Fiziškai neaktyvus ţmogus silpsta, praranda funkcines galimybes (Levasseur et al., 2008). Pasak Hektoen (2009), sveikatos prieţiūros išlaidos, gydant ţmogų, patyrusį traumą po griuvimo, yra 1,9 karto didesnės nei griuvimų prevencijos programų įgyvendinimo išlaidos. Todėl labai svarbu laiku nustatyti griuvimų riziką.
Skelbiama nemaţai Lietuvos bei uţsienio autorių mokslinių darbų apie griuvimo rizikos veiksnius, jų prevencijos priemones, sukurtos metodikos griuvimų rizikai į vertinti. Griuvimų rizikos veiksnius tyrė Alekna ir kt. (2004), Janušonis (2005), Tamulaitienė (2009), griuvimų prevencijos galimybes tyrė Lesauskaitė ir kt. (2009), Damulevičienė ir kt. (2010), pagyvenusių pacientų griuvimų riziką terapiniuose skyriuose (2006) ir ilgalaikės globos institucijose (2007) vertino Spirgienė ir kt. Uţsienio mokslininkai Tinetti (1994), Rubenstein ir kt. (1996), Cornely (1996), Sabin ir kt. (1997) gerokai anksčiau nei Lietuvoje, tyrė ir analizavo griuvimų riziką bei veiksnius. Aktyviai kuriamos technologijos, skirtos ţmonių savarankiškumui palaikyti, pvz., telemedicinos taikymą griuvimų prevencijoje aprašė Jannet ir kt. (2003).
Analizuojant Lietuvos ir uţsienio autorių mokslinės literatūros šaltinius pacientų griuvimų tema, pastebėta, kad daţniausiai publikuojami darbai apie pagyvenusio amţiaus pacientų griuvimų riziką, veiksnius ir pan. Nors griuvimai būdingi įvairaus amţiaus tarpsnio ţmonėms, tačiau vyresniame amţiuje jų pasekmės sunkesnės. Įvertinus Lietuvos medicinos normoje MN 80:2000 „Slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninė“ pateiktus hospitalizavimo kriterijus su hospitalizavimo sąlygomis bei ligų ir sindromų sąrašu, pacientai slaugomi, neatsiţvelgiant į amţių. Savo darbe tiriame slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės pacientų griuvimų riziką, daţnį bei griuvimų veiksnius.
Temos aktualumas
Atlikta įvairių tyrimų, kuriose vertinta griuvimų rizika įvairaus profilio stacionarų pacientams, griuvimų rizikai vertinti pasirinkta Morse griuvimų skalė, kuri, autorės leidimu, adaptuota lietuvių kalbai. Tačiau mokslinėje literatūroje neradome duomenų, kad būtų vertinta giuvimų rizika slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės pacientams. Manome, kad svarbu išanalizuoti veiksnius, susijusius su pacientų griuvimų rizika, o taip pat įvertinti Morse griuvimų skalės, kaip vieno iš griuvimų rizikos vertinimo instrumento, panaudojimo galimybes slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėse.
Manome, kad aktualu ir tikslinga šiuolaikinėje slaugos įstaigoje rinkti, analizuoti, bei kaupti informaciją apie pacientų griuvimų riziką. Analizuojant veiksnius, susijusius su pacientų griuvimų rizika, slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėse ir kitose ligoninėse, reikalingas instrumentas pvz. klausimynas „Pacientų griuvimų vertinimo forma“. Klausimynas, kaip instrumentas įvykusio griuvimo vertinimui, jame ţymima: griuvimo vieta, aplinkybės (atsiţvelgiant į paciento nuomonę), pasekmės, bei kitą informaciją apie griuvimą/-mus.
Pastaraisiai metais ligoninėse griuvimai vertinami nepakankamai, kadangi daugiausia dėmesio skiriama ne griuvimų prevencijai, o įvykusių faktų registracijai. Įprastai pacientui pargriuvus, vertinamos griuvimo pasekmės, nagrinėjamos griuvimų aplinkybės, analizuojami pavieniai atvejai, kaip nepageidaujami įvykiai, todėl statistika dėl griuvimų skaičiaus ir daţnio skiriasi – yra netiksli. Griuvimų rizikos ir griuvimų vertinimui nėra sistemingos dokumentacijos. Jeigu turėtume susistemintus duomenis apie griuvimus, būtų galima juos analizuoti, kaupti, panaudoti prevencinių programų kūrimui, arba keistis duomenimis su slaugos specialistais dirbančiais ambulatorinėje grandyje ar kitose slaugos/globos įstaigose.
DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI
Darbo tikslas – įvertinti pacientų griuvimų riziką bei daţnį slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje gydymosi laikotarpiu.
Uţdaviniai:
1. Įvertinti pacientų griuvimų riziką, atvykus į slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninę.
2. Nustatyti pacientų griuvimų daţnį gydymosi slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje laikotarpiu.
3. Išanalizuoti vidinius ir išornius veiksnius, susijusius su pacientų griuvimų rizika.
4. Įvertinti pacientų griuvimų riziką, pacientams išvykstant iš slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės.
1. LITERATŪROS APŢVALGA
1.1. Palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės
1.1.1. Palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninių funkcijos
Demografiniai pokyčiai įtakoja ir stacionarinių paslaugų pokyčius – maţėja akušerijos ir pediatrijos paslaugų poreikis ir didėja paslaugų poreikis vyresnio amţiaus ţmonėms (LR Vyriausybės nutarimas, 2004). 1996 metais buvo įsteigtos asmens sveikatos prieţiūros stacionarinės įstaigos pirminiame lygyje. Pagal LR Sveikatos apsaugos ministro 1997 m. birţelio mėn. 30 d. įsakymą Nr. 359 „Dėl stacionarių asmens sveikatos prieţiūros įstaigų lygių ir asmens sveikatos prieţiūros paslaugų sąrašo patvirtinimo“, pirminio lygio stacionariose įstaigose teikiamos palaikomojo gydymo ir slaugos, bei gerontologijos paslaugos, kai aukštesnio (antrinio, tretinio) lygio, specializuotas, stacionarinis ir reabilitacinis gydymas netikslingas. Lietuvos medicinos norma MN 80:2000 „Palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninė“ reglamentuoja asmens sveikatos prieţiūros įstaigų arba jų padalinių, teikiančių pirminio lygio asmens sveikatos prieţiūros stacionarines paslaugas, veiklą. Palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninė yra viena iš ilgalaikės socialinės globos institucijų, kuri turi slaugos statusą ir savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija (1992), Lietuvos Respublikos Socialinių paslaugų įstatymu (2006 ), Sveikatos draudimo (1996 ) ir kitais įstatymais bei teisės aktais. Teritorinės ligonių kasos paprastai apmoka ne ilgiau kaip 120 dienų per metus trunkantį palaikomojo gydymo ir prieţiūros kursą.
Slaugos ligoninių funkcijos – teikti slaugos paslaugas, gydyti asmenis, sergančius lėtinėmis ligomis. Slaugos ligoninės darbuotojai turi uţtikrinti kvalifikuotą slaugą, fizinę ir psichologinę reabilitaciją, socialinę integraciją ir asmenų, dėl sveikatos būklės laikinai ar visam gyvenimui praradusiems savarankiškumą, prisitaikymą prie aplinkos ir ištikusios negalios. Pacientai į slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninę hospitalizuojami, kai yra nustatyta galutinė diagnozė ir nereikalingas papildomas ištyrimas. Trečdaliui 2008-2011 metais VšĮ Kauno Panemunės slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje hospitalizuotų pacientų buvo reikalinga slauga ir palaikomasis gydymas. Kitos patekimo prieţatys – vegetacinių, onkologinių ar negalinčių savęs apsitarnauti ligonių slauga ir palaikomasis gydymas (1 lentelė).
1 lentelė. VšĮ Kauno Panemunės slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės pacientų pasiskirstymas
Šaltinis: VšĮ Kauno Panemunės slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės 2011 metų ataskaita TLK
kodas
Ligų profilis Pacientų skaičius per metus, n (proc.)
2008 m. 2009 m. 2010 m. 2011 m. 114 Slauga ir palaikomasis gydymas 389 (38,3) 346 (35,9) 313 (31,5) 300 (31,3) 1976 Vegetacinių ligonių palaikomasis gydymas 9 (0,9) 8 (0,8) 11 (1,1) 13 (1,4) 1977 Onkologinių ligonių palaikomasis gydymas ) 38 (3,7) 17 (1,8) 14 (1,4) 12 (1,2) 1979 Negalinčių savęs aptarnauti ligonių
palaikomasis gydymas
580 (57,1) 594 (61,5) 656 (66,0) 635 (66,1)
2011 m. slaugytų ir gydytų pacientų buvo daugiausiai moterys (62,8 proc.). Slaugomų pacientų iki 65 m. amţiaus buvo 7,6 proc. vyrų ir 3,3 proc. moterų. Daugiausiai (38,7 proc.) pacientų gydyta dėl širdies ir kraujagyslių sistemos susirgimų su širdies nepakankamumo poţymiais, kiek maţiau – 29 proc. dėl smegenų kraujotakos nepakankamumo ir 11,5 proc. – dėl įvairių traumų. VšĮ Kauno Panemunės slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninė turi 200 lovų. 180 lovų finansuojama iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudţeto, 20 skirta mokamoms paslaugoms. Ligoninėje dirba 120 darbuotojų, daugiausia slaugos personalo, taip pat - 5 gydytojai terapeutai. Ligoninė aptarnauja Kauno miesto gyventojus (VšĮ Kauno Panemunės slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės 2011 metų ataskaita).
1.1.2. Pacientų slaugos poreikiai ir problemos slaugos ligoninėse
Palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėse gydomi pacientai, kurie serga lėtinėmis ligomis, širdies nepakankamumu, degeneracinėmis sąnarių ligomis, cukriniu diabetu, po traumų, terminalinėse nepagydomų ligų stadijose arba yra neįgalūs. Tai pacientai, kurių diagnozė aiški, netikslinga reabilitacija specializuotuose skyriuose, kuriems reikalinga kvalifikuota slauga, o ne intensyvus gydymas (MN 80:2000). Ligoninė kiekvienam reiškia didelius įprastinio gyvenimo pokyčius. Paguldymas į ligoninę pirmiausia susijęs su socialinės aplinkos pakeitimu, privatumo ir nepriklausomybės praradimu (Ţemaitienė ir kt., 2011).
Lėtinėmis ligomis sergantys pagyvenę ir seni ţmonės ne visada gali savarankiškai patenkinti savo fiziologinius, sveikatos ir psichosocialinius poreikius. Ligoninėje gydomo paciento fiziologiniai poreikiai yra mitybos, šilumos, gerų apgyvendinimo sąlygų (lovos, patalynės, spintelės, inventoriaus) uţtikrinimas (Jakštaitienė, 2006).
Vienas iš pagrindinių sveikatos senyvame amţiuje rodiklių – veikla, kurią gali atlikti vyresnio amţiaus pacientai. Svarbiausias rūpestis – gebėjimas savarankiškai funkcionuoti. Aktualiausia tampa funkcinė sveikata, t. y. kasdienė veikla, nukreipta į būtiniausių poreikių tenkinimą (gebėjimas savimi rūpintis): prausimąsi ir maudymasi, naudojimąsi tualetu, valgymą, atsistojimą nuo kėdės ir išlipimą iš lovos. Tinkamų judėjimo sąlygų uţtikrinimas, tinkamas apšvietimas, kvalifikuota slauga uţtikrina pacientų savarankiškumo palaikymą, taip sudarydama saugumą palaikančią aplinką.
Slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje pacientams aktuali instrumentinė kasdieninė veikla. Instrumentinė kasdienė veikla apima aukštesnę veiklą ir kuriai reikalingi tam tikri gebėjimai, pvz., pasinaudojimas pagalbinėmis priemonėmis vaikštant. Todėl palaikomas ryšys su protezavimo įstaigomis, kuriose uţsakomos individualios priemonės, reikalingos judrumui palaikyti ir judėjimui uţtikrinimui – protezai, ortopediniai batai, korsetai, įtvarai, veţimėliai neįgaliesiems ir pan. – gerinamas paciento mobilumas, savarankiškumas, bei gyvenimo kokybė. Nors pacientai į slaugos ir
palaikomojo gydymo ligonines patenka nereabilituotini, tačiau daugeliui iš jų galima padėti, adaptuotis, įgyti pasitikėjimo savimi (Jakštaitienė, 2008).
Slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje svarbu atsiţvelgti į konkrečius paciento poreikius, išlaikyti pusiausvyrą, nenukrypti į kraštutinumus – seno ţmogaus apleistumą arba per didelę globą. Slaugos specialistai turėtų padėti pacientams suprasti susikolosčiusią situaciją, padėti adaptuotis ligoninėje, kad jaustųsi gerai, pagal galimybes individualiai pritaikytų aplinką, teiktų geranorišką paramą, tenkinant pacientų biopsichosocialinius poreikius (Hitaitė, 2006).
Slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės pacientų kontingentas labai priklauso nuo populiacijos sergamumo, nes dauguma jų yra nesavarankiški, jiems būtina personalo pagalba (Jurgelėnas, 2000). Slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje rūpinimasis pacientais neapsiriboja vien pagalba apsitarnaujant. Pagalba šiems ţmonėms orientuota į tai, kad senyvame amţiuje fizinės ir kognityvinės funkcijos akivaizdţiai silpsta, tačiau pokyčių mąstas ir jų pasireiškimo sritys labai skiriasi. Slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje pagalba seniems ir pagyvenusiems ţmonėms orientuota į palankių slaugos ir saugios aplinkos sąlygų sudarymą (Johnson, 2001).
1.1.3. Tyrimai atlikti Lietuvoje
Opi senyvo amţiaus ţmonių problema – griuvimai, kadangi su amţiumi maţėja fizinis aktyvumas. Fizinio aktyvumo sumaţėjimas vienas iš pagrindinių veiksnių didinantis griuvimų riziką. Griuvimai yra svarbi sveikatos problema daugeliui senyvo amţiaus ţmonių, nes griuvimai turi didelę įtaką vyresnio amţiaus ţmonių slaugos poreikiui ir jų gyvenimo kokybei. Slaugos ir geriatrijos specialistai pastaraisiais metais daţniau tiria griuvimų riziką, griuvimų prieţastis.
Lietuvos populiacija sensta, nes auga pagyvenusių ţmonių skaičius. Augant pagyvenusių ţmonių skaičiui, susiduriama su visuomenės senėjimu, didėjančiu sergamumu lėtinėmis ligomis, ligotumo didėjimu pagyvenusių ţmonių populiacijoje. Pasak literatūros šaltinių, ţmogaus senėjimui ir jo gyvenimo kokybei įtakos turi amţius, gyvenimo būdas, sveikata, socialinė ir ekonominė padėtis.
Dauguma senyvo amţiaus ţmonių sendami tampa paţeidţiami ir ligoti, daţnai nepriţiūrimi. (Damulevičienė, 2010) Gyvenimo realybė rodo, kad senyvi ţmonės turi daugiau įvairių rizikų, o sveikatos prieţiūros sistemą skatina atsiţvelgti į vyresnio amţiaus pacientų poreikius ir juos triti, bei moksliniais tyrimais pagrįsti su senėjimo procesais susijus reiškinius.
Viena aktualiausių senyvo amţiaus ţmonių problemų - griuvimai. Senyvo amţiaus ţmogui nugriuvus, griuvimo pasekmės būna įvairios, ne retai skaudţios ir sutrikdančios ţmonių sveikatą. Nugriuvus ne tik susiţalojama, bet patiriamas išgąstis, diskomfortas, didėja slaugos poreikiai, blogėja gyvenimo kokybė. Bagdonas (2009) teigia, kad vyresnio amţiaus ţmonių, besigydančių ligoninėse ar yra slaugos namuose, griuvimų daţnis yra kur kas didesnis nei gyvenančių namuose. Slaugos namuose
apie 50 proc. pacientų bent kartą pargriūna kiekvienais metais, o daugiau nei 40 proc. pargriūna daugiau nei vieną kartą per metus.
Mokslinių tyrimų tikslas, kalbant apie pagyvenusio amţiaus ţmonių griuvimų riziką – atsiţvelgti į pagyvenusio amţiaus ţmonių sumaţėjusį judrumą, nestabilią pusiausvyra, patologines būkles, ligotumą, polifarmaciją, socialinę atskirtį.
Tyrimų rezultatų pritaikymas slaugos praktikoje tai nauda ir privalumas slaugos specialistams, siekiant padidinti pagyvenusio amţiaus ţmonių savarankiškumą ir pailginti jų aktyvaus gyvenimo trukmę. Pagyvenusio amţiaus ţmonių išsamus griuvimų vertinimas, atskleidţia galimus griuvimų rizikos veiksnius, tarp jų ir fizinį paţeidţiamumą (Damuliavičienė, 2010).
Lietuvoje tyrimai, susiję su pacientų griuvimais, atlikti keliuose didţiuosiuose miestuose Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje bei Kauno apskrityje. Lietuvos mokslininkai tyrė pacientų griuvimų riziką, daţnį, prieţastis ir pan. sveikatos prieţiūros įstaigose ar globos institucijose (2 lentelė).
2 lentelė. Lietuvoje atlikti tyrimai, susiję su stacionarizuotų pacientų griuvimais
Autorius, metai
Tyrimo vieta Tiriamųjų skaičius
Rezultatai Alekna V. ir kt.
2002
Vilniaus miesto
globos įstaigos 250 Per 1 metus bent kartą griuvo 34,4 gyventojų; 48 proc. griuvimų įvyko dėl aplinkos veiksnių, 71,8 proc. kambariuose; 55,3 proc. prieš griuvimą nieko nejautė; 96,5 proc. griuvimų turėjo pasėkmių. Janušonis A. 2005 Klaipėdos ligoninė Visi 2000-2004 m. gydęsi ≥65 m pacientai, pranešę apie griuvimus
Gauti medicinos personalo pranešimai apie 52 griuvimo atvejus (0,01 atvejo 1 lova/m.); 48,1 proc. pacientų diagnozė buvo galvos smegenų kraujotakos sutrikimai; 84,6 proc. griuvimų rizikos laipsnis buvo minimalus; 59,6 proc. griuvimų įvyko naktinės pamainos metu. Spirgienė L. ir kt., 2006 VšĮ 2-oji KKL Vidaus ligų, Vidaus ligų diagnoztinis Kardiologijos skyriuose.
90 91,1 proc. sirgo širdies ir kraujagyslių ligomis, 60,0 proc. akių ligomis; 62,2 proc. nustatyta sunki polipragmazija; 46,7 proc tiriamosios grupės resp. būdinga didelė griuvimų rizika (p < 0,001, lyginant su kontroline); 39,3 proc. moterų nustatyta maţa ir 35,7 proc. didelė griuvimų rizika, 52,9 proc.vyrų nebuvo nustatyta griuvimų rizika (p = 0,022). Spirgienė L. ir kt., 2007 Dvi Kauno apskrities ilgalaikės globos institucijos
149 Didelę griuvimų riziką moterys patyrė daţniau (14,9 proc.) nei vyrai (4,2 proc.)(p>0,05); Didelė griuvimų rizika buvo būdingesnė 85 m. ir vyresniems; ţemesnio išsilavinimo (p < 0,001), vyresniems (p = 0,005) bei vartojantiems daugiau medikamentų (p = 0,002) gyventojams nustatyti aukštesni Griuvimų rizikos vertinimo anketos balai.
Vilniaus globos įstaigų gyventojų griuvimus analizavo (Alekna, 2002). Mokslinio tyrimo apie pacientų griuvimus išvadoje išanalizuotas griuvimų daţnis per metus, griuvimų aplinkybės, pacientų pojūčiai prieš griuvimą ir griuvimų pasekmės. Griuvimų rizika netyrinėta. Kitas tyrimas atliktas dviejose Kauno slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėse. Jo eigoje vertintas griuvimų daţnis, aplinkybės (Čyţaitė, 2008). Tyrime grivimų rizika ir prieţastys neanalizuoti. Išvada konstatuoja griuvimų daţnį ligoninėje ir jų aplinkybių pasiskirstymą. Griuvimus apie kuriuos pranešė pacientai ir personalas Klapėdos ligoninėje analizavo Janušonis (2005), juos vertino kaip nepageidaujamus įvykuis. Šiame tyrime tirta griuvimų daţnis (kur pacientai griūva ir kada pacientai griūva daţniausiai), griuvimų prieţastys nagrinėtos sekančios: pusiausvyros sutrikimai, aplinkos veiksniai, pacientų ligos. Griuvimų rizika tyrime nenagrinėta, o šio tyrimo pagrindinė išvada, tai multifaktorinės intervencijos griuvimų profilaktikai nustatymas ir taikymas (Janušonis, 2005). Spirgienė (2006) tyrė pacientų griuvimus. Tyrimas vyko VšĮ 2-oji KKL keturiuose terapiniuose skyriuose. Tyrė pacientų griuvimų riziką. Tyrimo išvados rodo daţniausias pacientų ligas; polipragmaziją (vartojamas vaistų skaičius); lygina griuvimų riziką kontrolinės pacientų grupės su apklaustų pacientų grupės griuvimų rizika. Šiame tyrime naudota prof. Morse griuvimų rizikos vertinimo skalė. Griuvimų rizika tirta Kauno apskrityje ilgalaikės globos institucijose (Spirgienė, 2007). Tyrime analizuotas pacientų griuvimų rizikos paplitimas pagal lytį (moterys patyrė griuvimų riziką daţniau negu vyrai), pagal amţių (didesnę griuvimų rizika turi 85 m. ir vyresniems pacientams), pagal išsilavinimą (didesne griuvimų rizika pasiţymėjo ţemesnio išsilavinimo pacientai), pagal polipragmaziją (didesnė griuvimų rizika naudojant daugiau vaistų).
Lietuvos mokslininkai minėtuose tyrimuose tyrė pacientus, besigydančius ligoninėse, terapiniuose skyriuose, globos institucijose. Slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninių pacientų griuvimai, griuvimų rizika nebuvo tirta. Slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninių pacientų gulėjimo laikas ligoninėje ribotas, ne ilgiau nei 120 dienų finansuojamų TLK per kalendorinius metus. Kadangi Lietuvoje griuvimų rizika vertinta nepakankamai, mūsų atliktame tyrime buvo vertinta pacientų griuvimų rizika bei daţnis slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje gydymosi laikotarpiu. Buvo analizuojami vidiniai ir išorniai veiksniai, susiję su pacientų griuvimų rizika. Manome, kad reikalinga pagrįsti moksliniais tyrimais, o praktikoje tinkamai ir visapusiškai dokumentuoti griuvimus, kad galima būtų keistis informacija, taikyti šiuolaikines gerontotechnologijas, prevencines programas.
1.2. Pacientų griuvimai ligoninėse
1.2.1. Griuvimų prieţastysGriuvimas apibrėţiamas kaip netikėtas asmens pozicijos pasikeitimas į ţemesnę, nenatūralią padėtį ant kokio nors objekto, grindų, ţemės (Tinetti et al., 1997; Lipsitz, 2004). Griuvimo prieţasčių yra daug, gali būti keletas prieţasčių vienu metu, o kartotinų griuvimų prieţastys gali būti vis kitos
(Spirgienė ir kt., 2005). Labiau linkę griūti sergantys keliomis lėtinėmis ligomis, funkciškai priklausomi pagyvenę ţmonės, ypač moterys, o pasikartojantys griuvimai per trumpą laiką yra blogėjančios bendros somatinės būklės poţymis (Damulevičienė, 2002). Griuvimo pavojus išlieka tiek stacionaruose, tiek slaugos ligoninėse/globos įstaigose. Daţniausiai pagyvenę ţmonės nugriūva palatose, atsikeldami iš lovos bei persikeldami nuo lovos, ant kėdės ar į neįgaliojo veţimėlį. Daţna vieta – vonios kambarys. Nauja nepaţįstama ligoninės aplinka, nepaţįstami medkai sukelia stresą, o tai didina griuvimo pavojų. Hospitalizuotų pagyvenusių ţmonių griuvimai tikėtini pirmą savaitę, slaugos ligoninėse – per pirmąsias 45 dienas. Griuvimų pavojus padidėja tuomet, kai pacientas pradeda geriau jaustis ir gali daugiau judėti bei būti maţiau priklausomas. Nepakankama personalo parama ir prieţiūra taip pat gali sąlygoti nesaugia aplinką ir griuvimus (Bagdonas ir kt., 2009).
Veiksniai, turintys įtakos griuvimams, skirstomi į 2 grupes: vidinius, susijusius su pačiu ţmogumi (amţius, ligos), ir išorinius, susijusius su aplinka. Išoriniai ir vidiniai veiksniai yra tarpusavyje susiję ir, veikdami vienas kitą, didina griuvimų riziką (Lesauskaitė ir kt., 2006). 1 paveiksle pateikti įvairūs rizikos veiksniai, turintys įtaką griuvimams.
Vidiniai veiksniai Išoriniai veiksniai
Ligos bei patologinės būklės
GRIUVIMAI
Vaistai
Susilpnėjusi rega, klausa Netinkamai paskirtos ir/ar naudojamos pagalbinės priemonės
Su amţiumi susiję pakitimai (judėjimo-atramos sitema,
eisena, pusiausvyra) Aplinkos rizika
Šaltinis: Kane et al., 1999
1 pav. Daugiafaktorinės griuvimų priežastys
Kai kurie vidiniai pokyčiai atsiranda natūralaus senėjimo procese, kiti yra ligos pasekmė. Vidiniai griuvimų rizikos veiksniai apima paţinimo sutrikimus, apatinių galūnių funkcinius sutrikimus, pusiausvyros ir eisenos sutrikimus, vartojamų medikamentų skaičių bei grupę ir pan. Paūmėjusios lėtinės ligos ar ūmi patologija gali pabloginti paciento bendrą bei funkcinę būklę ir dėl to padidinti griuvimų riziką (Kane at al., 1999) .
Slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėse gydomi pacienta labai retai serga viena ar dviem ligomis, jiems daţniausiai nustatomos keturios, penkios ar daugiau ligų – polipatologija. Kardiovaskulinio alpimo prieţastys yra būdingesnės pagyvenusio amţiaus ţmonėms nei jauniems. Senyvo amţiaus ţmonėms būdinga tai, kad ritmo ir laidumo sutrikimai pasireiškia alpuliu. Ištikus miokardo infarktui, daţnai atsiranda dezorientacija, smegenų kraujotakos sutrikimas, skausmas,
silpnumas, o tai gali sąlygoti griuvimą. Ortostatinė hipotenzija yra dar vienas daţnas pagyvenusių pacientų griuvimų rizikos veiksnys (Grant, 2003).
Pusiausvyros sutrikimai. Pusiausvyra apibūdinama kaip nervų sistemos gebėjimas aptikti
nestabilumą ir nedelsiant sukurti koordinuotą atsaką, atstatantį kūno masės centro atraminį pagrindą (Woolacoot, 2000). Pusiausvyra turi labai svarbią įtaką ţmogaus gebėjimui judėti. Nepriklausomai nuo amţiaus, nesugebančiam išlaikyti pusiausvyros asmeniui sunku arba visai neįmanoma vaikščioti ir apsitarnauti, todėl jam būtina nuolatinė pagalba ir globa. Bet kurio pusiausvyros komponento veiklos nusilpimas ţmogaus organizmui senstant maţina stabilumą ir trikdo eiseną (Gauchard, 2003), o tai padidina riziką griūti. Nustatyta, kad nuo trečdalio iki pusės 65 metų ar vyresnių gyventojų turi pusiausvyros kontrolės sutrikimų (Hausdorff et al., 2001). Net neţymūs pusiausvyros sutrikimai, kūno svyravimai didėja su amţiumi ir yra natūralus senėjimo procesas (Fujita et al., 2005).
Literatūros duomenimis, 84 proc. slaugos namų gyventojų turėjo problemų susijusių su pėdomis. Osteoartritas, odos, periferinių kraujagyslių ligos, cukrinis diabetas, netinkama avalynė (per ankšta, per aukštu kulnu) įvardijamos kaip pėdų ligų prieţastys (Helfand, 1998; Benbow et al,1997). Slaugos namų gyventojai, besiskundţiantys pėdų problemomis, turi nuospaudų, sukietėjimų, kreivą didįjį kojos pirštą, deformacijų ir opų. Jausdamas pėdų ligų sukeliamą skausmą, ţmogus eina lėčiau, pėdas stato netaisyklingai, tuomet gali uţkliūti ir dėl to nugriūti (Kiely et al, 1998).
Senstant pasikeičia ir ţmogaus eisena. Vyrai stengiasi pėdas statyti plačiau, vyresnės moterys vaikšto suglaudusios kojas, krypuodamos. Seni ţmonės vaikšto lėčiau, maţesniais ţingsniais, labiau mosuoja rankomis, arba eina jas visai prispaudę prie kūno, gali šiek tiek vilkti kojas, kartais eina sulenkdami kojas per kelius ir klubus. Jeigu ţmogui einant abi kojos vienu metu ilgiau nei įprasta liečia ţemę – tokia eisena vadinama senatvine. Didesnių eisenos sutrikimų pasitaiko 15 proc. pagyvenusių ţmonių, 25 proc. asmenų vaikščioti reikalingos pagalbinės priemonės (lazdos, vaikštynės, kojų įtvarai) (Rajeckaitė ir kt., 1999).
Šlapimo nelaikymas, šlapinimosi sinkopė, nikturija, dažnas ir neatidėliotinas šlapinimasis
netiesiogiai susijęs su didesne griuvimų rizika. Skubėjimas į tualetą, drėgnos grindys gali būti paslydimo prieţastimi. Nakties metu einantis šlapintis ţmogus vis dar mieguistas ir gerai nesutelkęs dėmesio, o tai dar labiau padidina riziką pargriūti. Šlapimo nelaikymas su griuvimais siejamas todėl, kad naktį pagyvenusiems ţmonėms sudėtinga saugiai nueiti į tualetą. Saugiai atsikelti naktį gali trukdyti ant grindų šalia lovos esantys įvairūs aplinkos daiktai (pvz., šlepetės), kurių tamsoje pagyvenės ţmogus gali nepastebėti; taip pat eidamas tamsoje gali nepastebėti aplinkos kliūčių (Kučikienė ir kt., 2009).
Regėjimo sistemos funkcijų silpnėjimas, vykstantis ţmogui senstant, daţnai susijęs su kūno
laikysenos nestabilumu ir padidėjusia rizika griūti (Lord et al., 2000). Pagyvenusio amţiaus ţmonės paslysta ar uţkliūva uţ įvairių daiktų dėl pablogėjusios periferinės regos. Situaciją pablogina akių ligos
– kaip glaukoma, katarakta. Sumaţėjus kontrastiniam regos jautrumui pagyvenęs ţmogus eidamas gali nepastebėti ant ţemės gulinčių daiktų, ypač jei maţai skiriasi spalvinis kontrastas nuo grindų ar kilimo (Bagdonas ir kt., 2001).
Pažintiniai sutrikimai, tokie kaip demencija, delyras didina griuvimų riziką. Jie tiesiogiai veikia
senyvo amţiaus ţmonių sugebėjimus, adekvačiai reaguoti į aplinkos pavojus, didina asmenų nedėmesingumo, išsiblaškymo lygį, keičia eiseną (Nakamura et al, 1996). Slaugos namuose demencija diagnozuota 17 – 36 procentų gyventojų (Bickel, 1997).
Vaistai bei vaistų sąveikos padidina griuvimų riziką. Veehof (1999) išskirė tris polifarmacijos
laipsnius:
o lengva (2–3 vaistai); o vidutinė (4–5 vaistai); o sunki (6 ir daugiau vaistų).
Gydant pagyvenusius pacientus susiduriama su dviem susijusiais sunkumais: polipatologija ir polipragmazija, t.y. pacientai serga keliomis ligomis, todėl vartoja daug įvairių vaistų Vaistai gali sukelti šalutinius reiškinius – dehidraciją, posturalinę hipotenziją, eisenos ir laikysenos sutrikimus, širdies aritmijas (Bagdonas ir kt., 2001), o tai gali padidinti griuvimų riziką (3 lentelė).
3 lentelė. Vaistų grupės, galinčios padidinti griuvimų riziką
Rizika Vaistų grupė Rizikos veiksniai
d
id
elė
antidepresantai mieguistumas, neryškus matymas, vidurių uţkietėjimas, šlapimo susilaikymas
antipsichoziniai ortostatinė hipotenzija, mieguistumas, hipotermija anticholinerginiai
galvos svaigimas, neryškus matymas, šlapimo
susilaikymas, konfūzija, mieguistumas, nenustygimas vietoje, haliucinacijos
benzodiazepinai ir migdomieji
mieguistumas, svaigulys, sutrikusi atmintis, neryškus matymas, mieguistumas ir nestiprus galvos skausmas kitą dieną, naktiniai košmarai, nenustygimas vietoje, aţitacija
priešparkinsoniniai
mieguistumas dieną, galvos svaigimas, nemiga, sumišimas, ortostatinė hipotenzija, svaigulys, sujaudinimas
vid
u
tinė
AKF inhibitoriai hipotenzija, svaigulys angiotenzino II antagonistai galvos svaigimas, nuovargis
alfa adrenoblokatoriai hipotenzija, svaigulys, nuovargis, mieguistumas antiaritminiai galvos svaigimas, sutrikusi rega, nuovargis,
mieguistumas
priešepilepsiniai galvos svaigimas, mieguistumas, neryškus matymas, nuovargis, tremoras
antihistamininiai mieguistumas, neryškus matymas, šlapimo susilaikymas
beta adrenoblokatoriai
hipotenzija, svaigulys, sumišimas diuretikai
3 lentelės tęsinys
m
aţ
a
kalcio kanalų blokatoriai galvos svaigimas, nuovargis, mieguistumas, sutrikusi rega
nitratai hipotenzija, svaigulys
opioidiniai analgetikai mieguistumas, sumišimas, hipotenzija, svaigulys geriami antidiabetiniai hipoglikemija
protono siurblio inhibitoriai
ir histamino H2 antagonistai svaigulys, sutrikusi rega, sumišimas, nuovargis
Šaltinis: Medicines that may contribute to falls. MM BFPCT. July 2003
Kelių vaistų, ypač psichotropinių, vartojimas didina griuvimų riziką, susijusią su traumomis (Bagdonas, 2009). Daţniausios griuvimų dėl psichotropinių vaistų poveikio prieţastys yra vaistų sukeltas budrumo sumaţėjimas, nervų sistemos ir raumenų funkcijos vangumas bei mąstymo sulėtėjimas, galvos svaigimas (Spirgienė ir kt., 2010; Tamulaitytė, 2009). Asmenims, vartojantiems didesnę nei rekomenduota benzodiazepinų dozę, šlaunikaulio lūţio rizika padidėja du kartus. Tai priklauso nuo to, koks benzodiazepinų grupės vaistas vartojamas (Neutel et al, 1996). Diuretikai sukelia mieguistumą, elektrolitų pusiausvyros sutrikimus, neatidėliotiną šlapinimąsi dieną ir nikturiją, todėl gali turėti įtakos griuvimams. Antihipertenziniai medikamentai, širdį veikiantys glikozidai ir kraujagysles plečiantys vaistai, sukeliantys hipotenziją, mieguistumą, didina griuvimų riziką (Leipzig et al, 1999). 2001–2002 m. atlikto tyrimo JAV, Kanadoje ir kai kuriose Europos šalyse metu, nustatyta, vaistai netinkamai buvo naudojami slaugos namuose. Išsiaiškinta, kad netinkamo vartojimo prieţastys – bloga finansinė padėtis (brangūs vaistai keičiami pigiais), polifarmacija (daug vaistų sunku derinti), depresija, pacientų amţius virš 85 m., vienišumas. Stacionaruose mirčių prieţasčių sąrašo penktoje vietoje yra netinkamas medikamentų naudojimas arba pašalinis jų poveikis (Fialova et al., 2005).
Palaikyti saugią aplinką slaugos įstaigose daţnai riboja finansinės galimybės. Tačiau ligoninėse bei slaugos įstaigose yra maţiau aplinkos veiksnių, sąlygojančių griuvimą, nes tokios įstaigos specialiai pritaikytos sergagntiems ţmonėms, pacientai rečiau uţsiima potencialiai pavojinga veikla (Bagdonas ir kt., 2009). Net tais atvejais, kai pojūčių jautrumas būna išlikęs, senas ţmogus dėl fizinio silpnumo gali nesugebėti laiku ir tinkamai reaguoti į pavojų ir išvengti suţalojimų pargriūdamas, nusidegindamas ir pan. (Roper ir kt., 1999, 86 p.). Apie 10 proc. griuvimų įvyksta lipant laiptais. Griūnant ant laiptų suţeidimai būna sunkesni, nei griūnant lygioje vietoje, o lipimas laiptais ţemyn yra pavojingesnis nei lipimas aukštyn (Bagdonas ir kt., 2001).
Įrodyta, kad pagalbinės judėjimo priemonės pagerina stabilumą. Tačiau yra keletas svarbių aspektų, kurie gali maţinti pagalbinių priemonių veiksmingumą ir padidinti griuvimų riziką, todël reikia išsiaiškinti ar parinkta tinkama priemonė bei individualiai pritaikytas dydis, ar pagalbinė priemonė buvo teisingai naudojama, ar geros būklės. Atsiţvelgiant į paciento sveikatos būklę, eisenos bei pusiausvyros sutrikimus, specialistas individualiai sprendţia, kuri priemonė – vaikštynė, veţimėlis,
paţastiniai ar alkūniniai ramentai ir kt. – yra reikalinga judėjimui. Pvz., lazdelė yra netinkama priemonė daugumai sergančiųjų Parkinsono liga (Sagar, 1996).
1.2.2. Griuvimų pasėkmės
Fizinės. Griūdami vienaip ar kitaip susiţeidţia 22–60 proc. vyresnio amţiaus pacientų (Alekna ir
kt., 2002). Daţniausiai tai odos nubrozdinimai, kraujo išsiliejimai (mėlynės), sausgyslių patempimai, ţaisdos, galvos traumos, kaulų lūţiai, sukeliantys trumpalaikę ar pastovią paciento negalią ar net mirtį (Janušonis, 2005). Griūnantysis paprastai į ţemę atsiremia ranka, tuo atveju lengvai lūţta dėl osteoporozės išretėję dilbio kaulai. Pačios grėsmingiausios sveikatai ir daug negrįţtamų asmeninių ir socialinių ekonominių nuostolių sukeliančios griuvimų pasekmės yra šlaunikaulio lūţiai. Po tokių lūţių 20-40 proc. senų ţmonių miršta per pirmuosius metus, o 50 proc. nebegali savarankiškai judėti ( Rajackaitė ir kt., 2000; Tideiksaar, 1996).
Psichosocialiniai griuvimo padariniai gali būti sunkesni uţ fizinius suţalojimus. Griuvimai, o
ypač pasikartojantys, gali sukelti baimę griūti, depresiją, nerimą, neapsitikėjimą savimi, socialinę apatiją, priklausomumą ir institucionalizavimą. Baimė griūti yra būdinga ir tiems, kurie niekada nėra griuvę. Ši baimė didėja metams bėgant, ir daugiau būdinga moterims bei ţmonėms, turintiems eisenos ir laikysenos sutrikimų. Manoma, kad 17–50 proc. ţmonių, bijančių nugriūti, riboja savo tiek fizinę, tiek socialinę veiklą. Pacientams po griuvimo išsivysto didelis nerimas, kuris paveikia sugebėjimą atsistoti ir eiti be paramos (Scheffer et al., 2008; Gangon et al., 2003). Ribotas judėjimas po griuvimo yra vadinamas pogriuviminiu sindromu. Todėl psichologinė būsena gali turėti įtakos somatinei būklei (Brummel – Smith, 1998). Net ir nepatyrusiems fizinių traumų dėl griuvimų neretai išsivysto šis sindromas, kuriam būdingas nepasitikėjimas savimi, neryţtingumas, savo aktyvumo apribojimas. Taigi, griuvimų baimė įtakoja gyvenimo kokybę (M. E. Tinetti et al, 1994; Iglesias et al, 2009). Pasak Legters (2002) net 65 proc. pagyvenusių ţmonių pasisako bijantys pargriūti, nors prieš tai ir nėra griuvę. Taigi daugumai ţmonių griuvimų baimė apriboja jų kasdienę veiklą. Baimė pargriūti gali prisidėti prie funkcinio silpnėjimo bei pabloginti gyvenimo kokybę.
1.2.3. Griuvimų rizikos vertinimas
Rizika, kaip sąvoka, reiškianti pavojaus suvokimą, suformuluota 20 amţiuje. Ţodis „rizika“ kilęs iš italų kalbos „risicare“ – išdrįsti. Dabar rizikos sąvoka apima situacijas, susijusias su neapibrėţtumu. Rizikos suvokimo koncepciją apibūdino filosofas P. J. Lupton (1999). Jo teigimu, rizika – tai poveikio ir pasekmių tikimybė, leidţianti nustatyti laimėjimus ir pralaimėjimus. Rizika reiškia pasirinkimą, siekiant naudos, priimant sprendimus, galinčius turėti neigiamų aspektų. Bendrąja prasme galima sakyti, kad rizika – tai pavojaus suvokimas. Kasdieninėje kalboje rizika – tai grėsmės, ţalos pavojus (Rimaitė ir kt., 2008).
Turinčius griuvimų riziką asmenis rekomenduojama periodiškai apklausti apie buvusius griuvimus, nes jie ne visada tai prisimena, netraktuoja kaip griuvimą (suklupus, susvaigus galvai). Vienas griuvimas ne visada rodo problemą. Tačiau, įvykus daugiau kaip dviems griuvimams per šešis mėnesius, reikėtų įvertinti griuvimų riziką (Fuller, 2000). Sveikatos prieţiūros įstaigose visapusiškas griuvimų rizikos vertinimas turėtų prasidėti priėmimo metu, kuomet kruopščiai vertinama informacija uţpildoma ligos istorija. Reiktų pradėti pildyti slaugos istoriją, kur būtų dokumentuojama griuvimų rizika, kiti duomenys reikalingi slaugos planui, slaugos diagnozei nustatyti. Pakartotinai vertinti griuvimų riziką reikėtų viso hospitalizavimo metu, nes paciento būklė kinta (Bagdonas ir kt., 2009).
Mokslinės studijos rodo, kad nepageidautini įvykiai sveikatos prieţiūros sistemoje yra gana daţni ir sukelia didelių ekonominių, socialinių, psichologinių ir moralinių nuostolių. Lietuvoje kol kas nėra privalomos nepageidautinų įvykių registravimo ir analizės sistemos, tačiau kai kurios Lietuvos ligoninės (Klaipėdos, Panevėţio) jau yra įdiegusios savanoriškas nepageidautinų įvykių pranešimų formas (Jurkuvėnas, 2011).
JAV Sveikatos prieţiūros sistemos tyrimų ir analizės centras paslaugų kokybės vertinimui institucijose pastaruoju metu taiko 24 kokybės rodiklius, tarp kurių - įvykusių griuvimų skaičius. Vertinami per tam tikrą laikotarpį atsiradę rodiklių pokyčiai, iš jų sprendţiama apie įstaigos teikiamų paslaugų kokybės gerėjimą ar blogėjimą (Meyer et al., 2002). Kai kuriose šalyse, pvz., JAV, Honkonge, Prancūzijoje bei Jungtinėje Karalystėje, įkurtos griuvimų klinikos (angl. Falls Clinics), kuriose įvairių sričių specialistai vertina daugelį galimų rizikos veiksnių (Bagdonas ir kt., 2009). Nors kai kurie autoriai teigia, kad trūksta paprastų slaugos klinikinėje praktikoje tinkamų naudoti griuvimų rizikos įrankių (Oliver et al., 2004).
Apibendrinant, galima remtis Spirgienės ir kt. (2006) teigimu, kad pats griuvimų vertinimas dar neapsaugo nuo griuvimų, bet įvertinus ir nustačius rizikos veiksnius turi būti sudaromas individualus strateginis planas ir imamasi konkrečių veiksmų, kurie apsaugotų pacientą nuo griuvimų. Tačiau buvusių griuvimų registravimas, nepriklausomai nuo kitų rizikos veiksnių specialistams padėtų parinkti tinkamas griuvimų prevencijos priemones (Kiely et al., 2000).
Didelis vaidmuo turi būti skiriamas ir pacientų mokymui, supaţindinama su griuvimų rizikos veiksniais, mokoma, kaip elgtis vienu ar kitu atveju.
1.2.4. Griuvimų prevencija ligoninėse
Slaugos skyriuose suteiktos pagalbos veiksmingumas yra vertinamas ir prieţiūros kokybe. Griuvimų profilaktika yra vienas iš prieţiūros kokybės kriterijų, kartu su pacientų autonomijos išsaugojimu, jų asmeninių poreikių gerbimu, demencijos, depresijos gydymu, funkcijų atkūrimu, šlapimo ir išmatų laikymo skatinimu ir kt. (Lesauskaitė, 2001).
Įvairių autorių duomenimis, dauguma griuvimų įvyksta slaugos ir ilgalaikio gydymo skyriuose, o griuvimų skaičius ligoninėse didesnis nei namuose (Rubenstein et al., 1996; Tinetti et al., 1997). Saugi aplinka - vienas svarbiausių griuvimų profilaktikos programų veiksnių. Daugelis paprastų saugos priemonių yra ganėtinai efektyvios – skatinimas avėti patogius batus, o ne šlepetes, naudotis pavojaus signalais ir pan. (Roper ir kt., 1999). Idealus lovos aukštis (saugiai įlipti ir išlipti) yra 45 cm nuo grindų iki lovos čiuţinio. Idealus kėdės aukštis yra toks, kad, sėdint ant kėdės, pėdos yra padėtos ant grindų ir kojos sulenktos 90 laipsnių kampu. Kėdės ranktūriai turėtų būti šiek tiek ilgesni, nei pats kėdės kraštas (Bagdonas ir kt., 2001). Periodiškas klausos ir regėjimo tikrinimas, tinkamų akinių dėvėjimas (akiniai skaitymui nenaudotini vaikštant), esant reikalui klausos aparato įsigijimas maţina kritimų riziką (Strukčinskienė, 2008). Griuvimų riziką maţina multifaktorinė profilaktika – buvusių griuvimų aplinkybių įvertinimas, kineziterapija, maţesnės psichotropinių vaistų dozės, lūţių profilaktika, skiriant kalcio vitamino D ir pan. Taip pat svarbu, kad tualetas būtų ne toliau 12 m nuo paciento lovos. Tinkamai parinktos ir pritaikytos pagalbinės judėjimo priemonės gerina stabilumą ir maţina nepasitikėjimą savo jėgomis. (Bagdonas ir kt., 2009).
Griuvimų prevencija, optimaliai stabili savijauta itin svarbi slaugoje, kuomet stengiamasi palaikyti ir išsaugoti organizmo funkcijas. Apibendrinant, galima remtis Janušoniu (2005), kuris teigia, kad pagrindinės multifaktorinės intervencijos griuvimų profilaktikos sritys yra mokymas, treniravimas, aplinkos sutvarkymas, tinkama medicininė prieţiūra ir paciento rėţimas, individualios griuvimų profilaktikos priemonės, šiuolaikinių slaugos ir informacinių technologijų taikymas. Vienas svarbiausių griuvimų prevencijos instrumentų ligoninėje yra griuvimų prevencijos programos ir slaugos standartai. Ne maţiau svarbu siekti, kad pagyvenęs pacientas būtų kompetentingas, pasitikėtų turimomis jėgomis, suvoktų savo nepriklausomybę ir ryšį su artimaisiais.
2. TYRIMO METODIKA
2. 1. Tiriamųjų atranka ir imties skaičiavimas
Tyrimas buvo atliktas Viešojoje įstaigoje Kauno Panemunės slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje. Tyrimas vyko 2011 rugsėjo – 2012 kovo mėnesiais.
Atliekant tyrimą taikyti darbo metodai - pacientų anketinė apklausa, pacientų stebėjimas griuvimų daţniui vertinti ir griuvimų rizikos nustatymui.
Pacientų įtraukimo į tyrimą kriterijai:
o atvykę palaikomajam gydimui ir slaugai; o pasirašę sutikimą dalyvauti tyrime;
o neturintys ryškių paţinimo funkcijų sutrikimo( PBTT vertinimas > 10 balų). Pacientų išbraukimo iš tyrimo kriterijai:
o pacientai nemokantys lietuvių kalbos; o sunkios terminalinės būklės, nesąmoningi; o gulintys (t.y. nevaikštantys);
o kurti, nebyliai; o akli.
Tyrimo imties skaičiavimas. VšĮ Kauno Panemunės slaugos ir palaikomojo gydymo
ligoninėje per metus vidutiniškai slaugomi ir gydomi 924,6 pacientai (VšĮ Kauno Panemunės slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės 2010 metų darbo ataskaita).
Tyrimo reprezentatyvumui reikalinga imtis apskaičiuota pagal Pianotto formulę: n = 1/ (Δ² + 1/N), kur
n – pacientų įtrauktų į tyrimą skaičius;
Δ – paklaidos dydis (rezultatai įvertinti su 5 proc. paklaida);
N – generalinės visumos dydis (per metus vidutiniškai slaugomų pacientų skaičius).
Nustatyta, kad reikia į tyrimą įtraukti 272 pacientus. Tyrimą pradėjo 272 pacientai. Kadangi tyrimo eigoje 53 pacientai mirė, todėl tyrimą baigė 219 pacientų.
2. 2.Tyrimo etika
Tyrimui VšĮ Kauno Panemunės slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje atlikti buvo gautas leidimas iš Kauno regioninio biomedicininių tyrimų Etikos komiteto Bioetikos centro vadovės protokolo Nr. BC – KC(M) – 04 (priedas Nr. 1), ir Všį Kauno Panemunės slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės direktorės sutikimas.
Tyrimo metu laikytasi konfidencialumo, pacientų anketinė apklausa anoniminė, klausimynai koduoti. Tiriamieji nepatyrė rizikos, ar ţalos, nes jokios intervencijos jiems nebuvo taikomos. Apklausa galėjo sukelti nepatogumus, susijusius su sugaištu laiku.
2. 3. Tyrimo organizavimas
Tyrimas atliktas VšĮ Kauno Panemunės slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje. Tyrimą atlikti, pacientus stebėti, pildyti klausimynus padėjo bendrosios praktikos slaugytojos.
Prieš pradedant tyrimą, personalas buvo informuotas apie būsimo tyrimo esmę, informacijos rinkimo ypatumus, pacientų stebėseną. Slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės bendrosios praktikos slaugytojos sutiko dalyvauti tyrime, pildyti klausimynus, stebėti pacientus viso tyrimo metu. Tyrime dalyvavo 35 bendrosios praktikos slaugytojos.
Pacientai apklausti naudojant anketas, gavus sutikimą naudoti surinktą informaciją ir paaiškinus apklausos, bei būsimo tyrimo tikslą. Tiriamųjų pacientų stebėjimas vyko ne ilgiau 120 dienų, kurias finansuoja TLK per vienerius kalendorinius metus.
Bandomasis tyrimas. Bandomojo tyrimo metu, paruoštus klausimynus pildė bendrosios
praktikos slaugytojos. Tyrimo metu apklausta dešimt pacientų. Bandomasis tyrimas parodė, kad tyrėjos klausimynus suprato, uţpildė teisingai. Vieno paciento apklausa ir duomenų rinkimas truko apie valandą.
Apklausai naudota: – Morse griuvimų skalė;
– paciento vertinimo klausimynas;
– Protinės būklės trumpasis tyrimas (angl. Mini Mental State Examination (MMSE); – Bartelio indeksas – paciento funkcinės būklės tyrimas;
– griuvimų vertinimo forma.
Papildomai informacijai rinkti pasinaudota ligoninėje galiojančiomis medicininėmis formomis:
gydimo stacionare istorija – F 003/a;
ligonių registravimo priėmimo skyriuje apskaitos ţurnalas – F 001/a; gydytojo paskyrimai – F 003-4/a;
Tyrimas vykdytas trimis etapais pagal schemą (2 pav.)
2. 4. Tyrimo vykdymas
Pirmas etapas. Trukmė – savaitė. Pirmą savaitę pacientui atvykus į slaugos ir palaikomojo
gydymo ligoninę. Pacientas supaţindintas su ligoninėje vykdomu tyrimu. Gautas jo sutikimas dalyvauti pasirašytinai. Jei PBTT įvertinimas daugiau negu dešimt balų ir pacientas neturi ryškių paţinimo funkcijų sutrikimo, bei atitinka kitus įtraukimo į tyrimą kriterijus, jis dalyvavo tyrime ne ilgiau negu 120 dienų, kurias finansuoja TLK, jei neišvyko į kitą gydymo įstaigą ar nemirė. Toliau pirmame etape nustatomas Bartelio indeksas, įvertinama griuvimų rizika pagal Morse skalę, uţpildomas Paciento vertinimo klausimynas.
Antras etapas. Trukmė ne ilgiau 120 dienų. Tai slaugos ir palaikomojo gydymo laikotarpis,
kurį finansuoja TLK. Antrame etape vyksta pacientų, dalyvaujančių tyrime, stebėjimas. Tyrimo metu stebimi ar pakartotinai negriuvo pacientai, dalyvaujantys tyrime. Pakartotinai griuvus, įvykusį faktą fiksuoja budėjusi bendrosios praktikos slaugytoja. Ji pildo „Paciento griuvimų vertinimo formą“, jį pildyti patogu, nes klausimynas trumpas, vieno puslapio. Po to pakartotinai vertina paciento griuvimų riziką pagal Morse griuvimų skalę.
Pacientui per 120 dienų slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje nepargriuvus, jam „Paciento griuvimų vertinimo forma“ nepildomas.
Trečias tyrimo etapas. Trukmė - savaitė. Paskutinę slaugos ir gydymosi savaitę prieš
pacientui išvykstant, vertinama paciento griuvimų rizika pagal Morse griuvimų rizikos vertinimo skalę.
2. 5. Naudoti klausimynai
Morse griuvimų rizikos vertinimo skalė, naudota griuvimų rizikai vertinti. Tyrime naudotas
griuvimų rizikos vertinimas pagal Morse giuvimų vertinimo skalę (Morse Fall Scale, 1997), kaip griuvimų rizikos įvertis. Morse griuvimų rizikos vertinimo skalės (priedas Nr. 2) parametrai - buvę griuvimai, esanti gretutinė patologija, pagalba vaikštant, taikoma intraveninė terapija, eisena bei judėjimas, protinė būklė. Gautas, skalės autorės prof. J. M. Morse (Kanada), leidimas naudoti klausimyną. Lietuvoje griuvimų rizika nėra vertinama, todėl naudotasi „Nacionalinio pacientų apsaugos nuo griuvimų prevencijos ir valdymo centro“ (angl. National Center for Patient Safety Fall Prevention and Management) siūlytu vertinimu balais. Griuvimų rizikos vertinimas balais:
Nėra rizikos 0 – 24 balai; Maţa rizika 25 – 50 balai; Didelė rizika ≥ 51 balas; Minimalus balų skaičius – 0 balų; Maksimalus balų skaičius – 125 balai.
Paciento vertinimo klausimynas.
Paciento vertinimo klausimynas (priedas Nr. 3) suskirstytas į keturias dalis:
1. Sociodemogrfiniai duomenys (keturi klausimai): pacientų amţius, lytis, šeiminė padėtis, išsilavinimas.
2. Socialinė aplinka (du klausimai): socializacija, socialinė atskirtis.
3. Paciento ligos ir vartojami medikamentai, patologinės būklės (trys klausimai): ligotumas, vartojami vaistai, kaip griuvimų rizikos faktoriai, nurodomos turimos patologinės būklės.
4. Judėjimas (vienas klausimas), vertinama judėjimui reikalinga pagalba slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje, paţymima kokiomis pagalbinėmis priemonėmis pacientas naudojasi ir gali saugiai judėti.
Paciento griuvimų vertinimo forma. Atliekant tyrimą vienas iš darbo metodų, pacientų
stebėjimas. Stebėjimų rezultatai uţrašyti „Paciento griuvimų vertinimo formoje“ (priedas Nr. 4). Paciento griuvimų vertinimo forma šešių dalių, formoje esantys klausimai atspindi slaugos ligoninės specifiką ir aplinką, supančią pacientą.
Paciento griuvimų vertinimo formoje atsiţvelgta į paciento nuomonę, įvardijant griuvimo prieţastis, klausiama apie griuvimo vietą, apšvietimą, rūbus, avalynę, bei griuvimų pasekmes. Griuvimų vertinimo forma – klausimynas sudarytas griuvimui vertinti, jis naudotas, kaip instrumentas informacijai rinkti ir kaupti. Tikėtina, kad tai perspektyvus ir informatyvus slaugos istorijos priedas slaugos įstaigose.
Pacientų funkcinės būklės tyrimas. Pacientų funkcinė būklė tiriama ir vertinta standartiniu
klausimynu Barthel indeksu. Barthel indeksas (priedas Nr. 5) vertina dešimt parametrų: valgymą, judėjimą į neįgaliojo veţimėlį arba lovą ir atgal, asmeninis tualetą, naudojimasis tualetu, maudimasis, vaikščiojimą lygiu paviršiumi, lipimą laiptais, apsirengimą ir nusirengimą, ţarnyno funkcijos kontrolę, šlapimo funkcijos kontrolę. Įvertis Barthel indekso – tai paciento savarankiškumas ir priklausomumas nuo kitų asmenų, kurie padeda apsitarnauti. Barthel indeksas vertinamas balais. Pagal gautus rezultatus balais vertinama ar pacientas:
visiškai priklausomas (0 – 20) balų;
beveik visiškai priklausomas (21 – 61) balas; vidutiniškai priklausomas (62 – 90) balų; šiek tiek priklausomas (91 – 99) balai; savarankiškas (100) balų.
Minimalus balų skaičius – 0 balų; Maksimalus balų skaičius – 100 balų.
Protinės būklės trumpasis tyrimas. Standartinis klausimynas, jis skirtas vertinti paciento
paţinimo funkcijai (priedas Nr. 6). Vertinimo rezultatas lemia pacientų įtraukimo į tyrimą esminį kriterijų. Paţinimo funkciją vertiname balais:
sunkus kognityvinis sutrikimas (0 – 10) balų; vidutinis kognityvinis sutrikimas (11 – 19) balų; lengvas kognityvinis sutrikimas (20 – 24) balai; sveikas (25 – 30) balų.
Minimalus balų skaičius – 0 balų; Maksimalus balų skaičius – 30 balų.
2.6. Statistinės analizės metodai
Statistinė tyrimo duomenų analizė atlikta SPSS 17.0 programa ir Excel 2007 programa. Nagrinėjamų poţymių pasiskirstymui pasirinktoje imtyje įvertinti taikyta aprašomoji duomenų statistika – absoliučių (n) ir procentinių daţnių (proc.) pasiskirstymas. Kiekybiniai duomenys pateikiami, kaip aritmetiniai vidurkiai (m) su standartiniu nuokrypiu (SN). Poţymių ryšiams vertinti sudarytos susijusių poţymių lentelės, poţymių priklausomybei nustatyti skaičiuotas chi-kvadrat (χ2) kriterijus, proporcijų lygybei tikrinti skaičiuotas z-kriterijus. Dviejų nepriklausomų imčių parametrinių kintamųjų vidutinėms reikšmėms palyginti naudotas Stjudento t-testas, dviejų priklausomų imčių neparametrinių kintamųjų vidutinėms reikšmėms palyginti – Wilcoxon Z testas. Poţymių ryšio stiprumui vertinti skaičiuotas Pearson koreliacijos koeficientas (r). Jei 0<|r|≤0,3, dydţiai silpnai priklausomi, jei 0,3<|r|≤0,8, vidutiniškai priklausomi, jei 0,8<|r|≤1, stipriai priklausomi. Koreliacijos koeficientas bus teigiamas, kai vienam dydţiui didėjant, didės ir kitas, neigiamas – kai vienam dydţiui didėjant, kitas maţės. Kai reikšmingumo lygmuo p≤0,05, poţymių skirtumas tiriamųjų grupėse laikytas statistiškai reikšmingu.
3. REZULTATAI
3.1. Tiriamųjų sociodemografiniai rodiklai
Pradėjus tyrimą, jame dalyvavo 272 pacientai, besigydantys VšĮ Kauno Panemunės slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje. Tyrimo eigoje 53 pacientai mirė, todėl tyrimą baigė 219 pacientai (80,5 proc.).
Pirmąjame etape dalyvavusių tiriamųjų 57,7 proc. (n=157) sudarė moterys ir 42,3 proc. (n=115) vyrai (4 pav.).
4 pav. Pacientų pasiskirstymas pagal lytį
Vidutinis pacientų amţius 76,69 ± 10,2 metų. Jauniausiam tyrime dalyvavusiam pacientui buvo 28 metai, vyriausiam – 99 metai. Pagal amţiaus grupes daugiau kaip pusė pacientų (n=163; 59,9 proc) buvo vyresni nei 76 m. (5 pav.).
Suskirsčius pacientus į amţiaus grupes pagal lytį, dauguma moterų (n=113; 72,0 proc.) ir beveik pusė vyrų (n=50; 43,5 proc.) priklausė vyresnių nei 76 m. amţiaus grupei. Duomenys pateikti 4 lentelėje.
4 lentelė. Pacientų pasiskirstymas amžiaus grupėse pagal lytį
Amţiaus grupės Vyrai (n=115) n (proc.)
Moterys (n=157) n (proc.) ≤64 m. 65-75 m. ≥76 m. 30 (26,1) 35 (30,4) 50 (43,5) 13 (8,3) 31 (9,7) 113 (72,0)
Beveik pusė pacientų (n=121; 44,5 proc.) turėjo vidurinį išsilavinimą, trečdalis (n=81; 29,8 proc.) – pradinį išsilavinimą. Pacientų pasiskirstymas pagal išsilavinimą pateiktas 6 paveiksle.
6 pav. Pacientų pasiskirstymas pagal išsilavinimą
Turinčių aukštąjį išsilavinimą pacientų vyrų buvo daugiau (n=16; 13,9 proc.), nei moterų (n=12; 7,6 proc.). Abiejų lyčių pacientų pasiskirstymas pagal ţemesnį išsilavinimą buvo panašus (5 lentelė).
5 lentelė. Skirtingo išsilavinimo tiriamųjų pasiskirstymas pagal lytį
Išsilavinimas Vyrai (n=115) n (proc.) Moterys (n=157) n (proc.) Pradinis Vidurinis Aukštesnysis Aukštasis 29 (25,2) 54 (47,7) 16 (13,9) 16 (13,9) 52 (33,1) 67 (42,7) 26 (16,6) 12 (7,6)
Tyrimo metu buvo vertintas pacientų pasiskirstymą pagal šeiminę padėtį, bei su kuo ir kur gyvena. Rezultatai pateikti 6 lentelėje.
6 lentelė. Pacientų sociodemografiniai rodikliai
Parametras Vyrai (n=115) n (proc.) Moterys (n=157) n (proc.) Bendras (n=272) n (proc.) Šeimyninė padėtis Susituokę Nesusituokę Našliai Išsituokę Turi draugą 37 (32,2) 12 (10,4) 41 (35,7) 24 (20,9) 1 (0,9) 22 (14,0) 18 (11,5) 98 (62,4) 19 (12,1) - 59 (21,7) 30 (11,0) 139 (51,1) 43 (5,8) 1 (0,4)
Iki atvykimo į slaugos ligoninę gyveno Su šeima Globos istaigoje Vienas Su giminaičiais 46 (40,0) 10 (8,7) 36 (31,3) 23 (20,0) 57 (36,3) 12 (7,6) 55 (35,0) 33 (21,0) 103 (37,9) 22 (8,1) 91 (33,5) 56 (20,6)
Daugiausiai kaip pusė pacientų buvo našliai (n=139; 51,1 proc.). Moterų našlių buvo 62,4 proc. (n=98), vyrų našlių – daugiau kaip trečdalis (n=41; 35,7 proc.). Iki atvykimo į slaugos ligoninę beveik pusė pacientų vyrų (n=46; 40,0 proc.) ir daugiau kaip trečdalis pacienčių moterų (n=57; 36,3 proc.) gyveno su šeima. Maţdaug trečdalis visų pacientų gyveno vieni (n=91; 33,5 proc.).
