VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJOS KAUNO FAKULTETAS

VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJOS KAUNO FAKULTETAS

HUMANITARINIŲ MOKSLŲ KATEDRA

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS

SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

INGA MUSULIENĖ

DAILĖS TERAPIJOS TAIKYMO GALIMYBĖS INTELEKTO

SUTRIKIMŲ TURINTIEMS IR SOCIALINĖS GLOBOS NAMUOSE

GYVENANTIEMS ASMENIMS

Jungtinės magistrantūros studijų programos (kodas 628B90001) „DAILĖS TERAPIJA“ baigiamasis darbas Darbo vadovė Dr. Audronė Brazauskaitė Darbo konsultantė Dr. Viktorija Grigaliūnienė

KAUNAS, 2016

VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJOS KAUNO FAKULTETAS

HUMANITARINIŲ MOKSLŲ KATEDRA

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS

SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

TVIRTINU

Slaugos fakulteto dekanė Prof. J. Macijauskienė

2016 m. ... mėn. ... d.

DAILĖS TERAPIJOS TAIKYMO GALIMYBĖS INTELEKTO

SUTRIKIMŲ TURINTIEMS IR SOCIALINĖS GLOBOS NAMUOSE

GYVENANTIEMS ASMENIMS

Jungtinės magistrantūros studijų programos „DAILĖS TERAPIJA“ baigiamasis darbas Darbo vadovė Dr. Audronė Brazauskaitė 2016 m. ... mėn. ... d. Konsultantė Dr. Viktorija Grigaliūnienė 2016 m. ... mėn. ... d.

Recenzentas Darbą atliko

Magistrantė

... Inga Musulienė

2016 m. ... mėn. ...d. 2016 m. ... mėn. ... d.

TURINYS

SANTRAUKA ... 5

SUMMARY ... 6

PAGRINDINIŲ SĄVOKŲ ŽODYNĖLIS... 7

ĮVADAS ... 8

DARBO TIKSLAS IR TYRIMO KLAUSIMAI ... 10

1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 11

1.1 Mokslas ir vaizduojamoji kūryba ... 11

1.1.1 Dailės terapija Lietuvoje ir jos mokslinis pagrindimas ... 11

1.1.2 Medicinos mokslo ir meno sąsajos ... 13

1.2 Intelekto sutrikimų apžvalga ... 16

1.3 Dailės terapija intelekto sutrikimų turintiems asmenims ... 19

1.3.1 Dailės terapija asmens psichoemocinių sunkumų įveikimui ... 21

1.3.2 Dailės terapijos įtaka vaikų raidai ... 23

1.3.3 Dailės terapija jaunuolių socialinių problemų sprendimui ... 26

1.4 Visuomenės pagalbos aspektai intelekto sutrikimų turintiems asmenims ... 29

1.4.1 Negalią turinčių asmenų institucinė globa... 30

1.4.2 Dailės terapija – globos namų gyventojų patiriamų sunkumų palengvinimui ... 32

2. TYRIMO METODIKA ... 36

2.1 Tyrimo ir duomenų analizės metodai ... 36

2.2 Tyrimo organizavimas ... 39

2.3 Tyrimo dalyviai ... 40

3. TYRIMO REZULTATAI ... 42

3.1 Dailės terapijoje – asmenybės unikalumo ir patiriamų sunkumų atskleidimas ... 43

3.1.1 Roko atvejis ... 43

3.1.1.1 Roko emocijų ir santykių dailės terapijoje analizė ... 47

3.1.1.2 Roko vizualinės raiškos analizė ... 50

3.1.2 Antano atvejis ... 52

3.1.2.1 Antano emocijų ir santykių dailės terapijoje analizė ... 56

3.1.2.2 Antano vizualinės raiškos analizė ... 59

3.1.3 Astos atvejis ... 63

3.1.3.1 Astos emocijų ir santykių dailės terapijoje analizė ... 68

3.1.3.2 Astos vizualinės raiškos analizė ... 71

3.1.4 Monikos atvejis... 74

3.1.4.1 Monikos emocijų ir santykių dailės terapijoje analizė ... 79

3.1.4.2 Monikos vizualinės raiškos analizė ... 82

3.1.5.1 Dovilės emocijų ir santykių dailės terapijoje analizė ... 88

3.1.5.2 Dovilės vizualinės raiškos analizė ... 91

3.1.6 Saulės atvejis ... 93

3.1.6.1 Vaiko emocijų ir pažintinės raidos dailės terapijoje analizė ... 96

3.1.6.2 Saulės vizualinės raiškos analizė ... 99

3.2 Jaunuolių emocijų ir santykių dailės terapijoje analizė ... 102

3.3 Jaunuolių grupių, su elgesio sutrikimais ir be elgesio sutrikimų, dailės terapijoje analizė ... 104

3.4 Vaikai dailės terapijoje – eksperimentinio tyrimo analizė ... 108

IŠVADOS ... 118 PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 119 KONFERENCIJŲ SĄRAŠAS ... 120 LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 121 PRIEDAI ... 130 1 priedas ... 131 2 priedas ... 132 3 priedas ... 133 4 priedas ... 134 5 priedas ... 135 6 priedas ... 136 7 priedas ... 137 8 priedas ... 138 9 priedas ... 139 10 priedas ... 140 11 priedas ... 141 12 priedas ... 142 13 priedas ... 143 14 priedas ... 144 15 priedas ... 145 16 priedas ... 146

SANTRAUKA

Musulienė I. Dailės terapijos taikymo galimybės intelekto sutrikimų turintiems ir socialinės globos namuose gyvenantiems asmenims, magistranto baigiamasis darbas / mokslinė vadovė doc. dr. A. Brazauskaitė Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetas, konsultantė doc. dr. V. Grigaliūnienė Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Slaugos ir rūpybos katedra. Kaunas, 2016: 146 p.

Intelekto sutrikimų turintys asmenys, gyvenantys socialinės globos namuose yra tarp pažeidžiamiausių visuomenės grupių, kurios patiria sunkumų įvairiose gyvenimo srityse. Dailės terapija, grįsta kiekvieno asmens unikalumo pripažinimu, gali atskleisti terapinės pagalbos kelius intelekto sutrikimų turintiems asmenims.

Darbo tikslas – atskleisti dailės terapijos taikymo galimybes intelekto sutrikimų turintiems ir socialinės globos namuose gyvenantiems vaikams, ir jaunuoliams.

Tyrimo klausimai. Kaip dailės terapija gali padėti intelekto sutrikimų turintiems ir socialinės globos namuose gyvenantiems vaikams? Kaip dailės terapija gali padėti intelekto sutrikimų turintiems ir socialinės globos namuose gyvenantiems jaunuoliams? Kaip dailės terapija gali padėti socialinės globos namuose gyvenantiems asmenims, turintiems elgesio sutrikimų ir neturintiems tokių sutrikimų? Kokybinis tyrimas paremtas aktyviu stebėjimu. Atliktos atvejų studijos, kurios grįstos tyrėjos sudarytų socialinės sąveikos, emocinės būsenos ir dėmesio bei vizualinės raiškos skalių informacija. Natūralaus eksperimento metodas pasirinktas platesniam dailės terapijos taikymo vaikams, atskleidimui. Tyrimo dalyviai – 9 socialinės globos namų gyventojai, iš kurių – 4 vaikai.

Išvados. Dailės terapijos procesas paskatino vaiko kalboje spontaniškus išsireiškimus ir naujų žodžių sukūrimą, padidino dėmesio koncentraciją, pagerino emocijų pažinimą, suteikė malonių emocijų. Žmogaus figūros piešinio pokyčiai parodė, jog sukonstruota eksperimentinė užduotis, padėjo vaikams patikslinti ir pagerinti savo kūno vaizdinio suvokimą.

Jaunuoliams dailės terapijos užsiėmimai palengvino nemalonių ir slegiančių jausmų išgyvenimą, paskatino malonių jausmų patyrimą, pagerino savo ir kitų žmonių emocijų pažinimą. Atskiri atvejai atskleidė, kad intelekto sutrikimų turintis asmuo emocija, elgesiu, žodžiu ir vaizdiniu dailės terapijos užsiėmimuose praneša apie savo išgyvenimus, o negalinčiam apie save pranešti kalba, tai padaryti padėjo vizualinė raiška. Socialinės globos namų gyventojų dėmesio siekimo poreikį pavyko sumažinti, nukreipiant ir sutelkiant jį vizualinei raiškai.

Elgesio sutrikimų turintiems asmenims dailės terapija padėjo įveikti konfliktinių situacijų išgyvenimus, stabilizavo emocinę būseną ir elgesį, tokių sutrikimų neturintiems asmenims, dailės terapija padėjo išreikšti save ir patirti malonių emocijų.

SUMMARY

Musulienė I. Art therapy application options for the persons with intellectual disabilities living in the social care homes, master's thesis / scientific leader ass. prof. dr. A. Brazauskaitė, advisor of Vilnius Art Academy Kaunas Faculty, advisor ass. prof. dr. V. Grigaliūnienė, Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Nursing, Nursing and Care Department. Kaunas, 2016: 146 p.

Mentally retarded persons living in social care homes are among the most vulnerable groups of the society that are experiencing difficulties in various areas of life. Art therapy, based on the recognition of each person's uniqueness, can reveal the ways of therapeutic assistance for people with intellectual disabilities.

Aim of the paper: to reveal the art therapy application possibilities for the children and young people with intellectual disabilities living in the social care homes.

The research questions. How art therapy can help the children with intellectual disabilities living in the social care homes? How art therapy can help young people with intellectual disabilities living in the social care homes? How art therapy can help people with and without behavioural problems living in the social care homes?

Qualitative study is based on active observation. Case studies have been carried out, based on the information from social interaction, emotional state and attention as well as visual expression scales formed by the researcher. Natural experiment method was chosen for further disclosure of art therapy effect for children. The study participants: 9 social care home residents, including 4 children. Sample selection: target.

Conclusions. Art therapy led to the child's spontaneous speech utterances and creation of new words, helped to focus, improved emotional awareness, and provided pleasant emotions. In this study, the experiment showed that the designed experimental task helped the children to adjust and improve their body image perception.

For the youngsters, art therapy eased experience of unpleasant and depressing feelings, prompted feelings of pleasant experience, improved cognition of their own and other people's emotions. The study revealed that the mentally retarded person by his/her emotion, behaviour, orally and visually reports on his/her experiences, visual expression helped the person unable to speak in this regard. The need in attention of the social care home residents was reduced, directed and focused for visual expression.

Art therapy for the persons with behaviour disorders helped to overcome conflict situations, experiences, stabilized emotional state and behaviour, for persons without such disorders art therapy helped to express themselves and to experience pleasant emotions.

PAGRINDINIŲ SĄVOKŲ ŽODYNĖLIS

Intelekto sutrikimas – tai intelekto koeficiento neatitikimas nustatytų įverčių, kai šis yra mažesnis nei 70 [16]. Šiame darbe yra remiamasi specialiosios pedagogikos, psichologijos, medicinos ir socialinių mokslų žiniomis bei minėtų sričių tyrėjų darbais, todėl minimas „specialiųjų poreikių“ terminas atitinka intelekto sutrikimo sąvokos reikšmę. Medicinos srityje naudojamas „protinio atsilikimo“ terminas, moksliniame darbe buvo transformuojamas į „intelekto sutrikimo“ sąvoką. Darbe remtasi biopsichosocialinio neįgalumo modeliu, nemedikamentinio gydymo ir socialinės aplinkos svarba asmens sveikatai ir jo gyvenimo gerovei [27, 64, 109]. Psichikos sutrikimų ribos ir kategorijos akcentuojamos darbo pagrindimui ir tolimesniam jo pritaikymui.

Malonūs jausmai ir nemalonūs jausmai – tai jausmų grupės, kurios sudarytos remiantis emocijų reikšme asmenybei. Psichologinėje literatūroje paplitęs lygiagretus jausmų ir emocijų kaip žodžių, turinčių sinoniminę reikšmę, vartojimas [28]. Emocijų teorijos išreiškia priešingas nuomones apie emocijų sudedamųjų dalių (fiziologijos, raiškos ir išgyvenimo) sąveiką bei remiasi skirtingais požymiais, jausmus skirstant į kategorijas, rūšis [28, 46]. Grupuojant jausmus atsižvelgiama į jų poliariškumą [28]. Šiame darbe jausmai taip pat suskirstyti remiantis jų prieštaringumu. Nemalonūs jausmai yra siejami su nepatenkintais poreikiais, o malonūs jausmai atspindi poreikių patenkinimą [28].

Susikaupimas procesui – atspindi dėmesio koncentraciją kūrybinei raiškai. Dėmesys – tai psichinės veiklos nukreipimas ir sutelkimas ties tam tikrais objektais [28].

ĮVADAS

Dailės terapija yra plėtojama mokslo ir meno jungties sritis, siekianti įsitvirtinti šiuolaikinėje pagalbos žmogui sistemoje, gerinant asmens sveikatą, stiprinant emocinį bei dvasinį atsparumą. Terapiją, remiantis lietuvišku tarptautinių žodžių žodynu [7], galima įvardinti kaip gydymą nechirurginiais metodais. Dailė terapijoje netaikoma estetinio rezultato siekimui, dėmesys sutelkiamas į procesą, vizualinė raiška skiriama žmogaus elgesio, būsenos ir kitų pokyčių siekimui [15, 106, 117, 122]. Mokslininkai pažymi, kad dailės terapija yra psichoterapijos forma, kur vaizdinys yra pagrindinis komunikavimo ir saviraiškos būdas [40, 117, 119].

Dailės terapija jungia skirtingas teorijas ir disciplinas, integruoja medicinos, dailės, psichologijos, psichoterapijos, ugdymo, socialinio darbo žinias [40, 69, 116]. L. Lebedeva (2013), apžvelgdama įvairių šalių patirtį, nurodo tris dailės terapijos taikymo kryptis: medicininę, socialinę ir pedagoginę. Visos kryptys kūrybinį procesą naudoja kaip gydantį, nukreipiantį dėmesį ir harmonizuojantį veiksnį.

Pasaulinė patirtis byloja apie dailės terapijos taikymo tinkamumą visoms amžiaus grupėms ir skirtingų sunkumų ar sutrikimų turintiems asmenims [112]. C. A. Malchiodi (2003) pastebi, kad vis dar kyla diskusijų kaip tinkamai apibrėžti dailės terapiją, nes tai – dar palyginti naujas tyrinėjimų laukas. Vieni mokslininkai pažymi komunikacinį procesą – asmens jausmų, minčių, problemų ir pasaulėžiūros raiškos galimybes. Kiti akcentuoja patį meną ir kūrybą, kaip terapiją [106, 116]. Anot C. A. Malchiodi, abu aspektai parodo dailės terapijos, kaip tam tikros gydymo formos, efektyvumą.

Skirtingos teorinės prieigos, dailės terapijos raidos praktika su įvairiomis dalyvių grupėmis, leidžia sakyti, jog dailės terapijos naudojimo galimybės, kuriomis Lietuvoje domimasi daugiau nei 20 metų, yra ganėtinai plačios. J. Balčiauskienė (2010), moksliniame tyrime analizuodama galimas menų terapijos taikymo sritis, teikiant psichosocialinę pagalbą specialiųjų poreikių asmenims, nurodo: ugdymo, sveikatos priežiūros, socialinės pagalbos bei rekreacijos plotmes. Viename pirmųjų leidinių Lietuvoje apie dailės terapiją yra pažymima, kad meno terapija ne visada griežtai siejama su gydymu medicinine prasme, dailės terapija dažnai naudojama siekiant psichinės harmonizacijos ir kt. tikslų [15]. Ž. Dubodelovos ir R. Mačiulaičio (2012) teorinėje apžvalgoje, analizuojančioje meno terapijos gydomąjį poveikį specialiųjų poreikių (psichikos sutrikimų) turintiems asmenims, meno terapija nurodoma kaip priemonė, galinti pašalinti slegiančios nevilties priežastis, kurių nepajėgia įveikti psichikos sveikatos sistema bei kaip pagalbinė priemonė medikamentiniam gydymui. Tyrėjai, gilindamiesi į vieną, tarpdiscipliniškumu ir sudėtingumu pasižyminčios dailės terapijos sritį, sėkmingai pagrindžia dailės terapijos taikymo veiksmingumą konkrečiai grupei.

Temos aktualumas ir naujumas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijoje yra patvirtinti profesiniai kvalifikaciniai dailės ir muzikos terapeutams keliami reikalavimai [96], kurie

leidžia sveikatos priežiūros įstaigoms atverti duris menų terapeutams. Tačiau, remiantis kitų šalių mokslininkų ir praktikų patirtimi, dailės terapija yra taikoma, ir pripažinta reikalinga, socialinėje bei švietimo srityse. Viena iš pažeidžiamiausių, esančių Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos priežiūros kompetencijoje, visuomenės grupių – tai intelekto sutrikimų turintys asmenys, gyvenantys socialinės globos namuose, kurie susiduria su įvairiais sunkumais, kylančiais dėl turimų sutrikimų ir gyvenimo institucijoje [16, 59, 64, 99].

Dailės, dailinės raiškos poveikis intelekto sutrikimų turintiems asmenims buvo tiriamas daktaro disertacijose [11, 101]. Magistrų darbuose ir mokslinių – praktinių konferencijų pranešimuose analizuoti terapiniai meno aspektai bei jų nauda intelekto, ir kitų psichikos sutrikimų turintiems asmenims [34, 54, 85]. Menų terapijos svarba bendrijų, dienos centrų, ir kt. panašių specialiųjų įstaigų lankytojams, atskleista remiantis darbuotojų apklausos tyrimais [84, 100].

Apibendrinant medžiagą galima sakyti, kad yra mokslinių darbų, analizuojančių vizualinės raiškos arba menų terapijos naudą intelekto sutrikimų turintiems asmenims, tačiau daugelyje atvejų tyrimo dalyviai buvo ne patys intelekto sutrikimų turintys asmenys, o jų ugdytojai ar socialiniai darbuotojai arba juose dalyvavo ne institucijose gyvenantys žmonės ir tyrimas nesietas su dailės terapija. Šiame moksliniame darbe siekiama atverti dailės terapijos taikymo galimybes socialinės globos namuose gyvenantiems ir intelekto sutrikimų turintiems asmenims, remiantis dailės terapijos procesu bei pačių terapijos dalyvių – intelekto sutrikimų turinčių asmenų pasisakymais. Moksliniame darbe didelis dėmesys skiriamas intelekto sutrikimų turinčių asmenų unikalumo atskleidimui ir individualiems dailės terapijos užsiėmimams. Anksčiau atliktų tokių mokslinių darbų rasti nepavyko.

Teorinė ir praktinė reikšmė. Darbas gali būti naudingas dailės terapijos taikymo plėtojimui, profesionalių meno terapijos paslaugų atėjimui į socialinę sritį. Tyrimas paremtas individualizavimo principu, kuris reiškia, kad intelekto sutrikimų turintis asmuo yra visavertis bendravimo, terapijos proceso dalyvis. Tikėtina, kad žvelgiant iš pačių terapijos dalyvių – intelekto sutrikimų turinčių asmenų pozicijos, labiau atsiskleis kiekvienos asmenybės unikalumas. Taikant kokybinį tyrimą, išvadas būtų galima formuluoti ne kalbant „apie juos“ su kitais specialistais, bet įdėmiai įsiklausant į žmonių verbalinę ir neverbalinę raišką, remiantis jų pačių išgyvenimais, pamatyti kas iš tikrųjų intelekto sutrikimų turintiems asmenims yra svarbu, ir kaip dailės terapija jiems gali padėti. Gauti duomenys galėtų pasitarnauti teikiant terapinę pagalbą intelekto sutrikimų turintiems asmenims.

Darbo tikslas – atskleisti dailės terapijos taikymo galimybes intelekto sutrikimų turintiems ir socialinės globos namuose gyvenantiems vaikams, ir jaunuoliams.

DARBO TIKSLAS IR TYRIMO KLAUSIMAI

Darbo tikslas – atskleisti dailės terapijos taikymo galimybes intelekto sutrikimų turintiems ir socialinės globos namuose gyvenantiems vaikams, ir jaunuoliams.

Tyrimo objektas – dailės terapijos taikymo galimybės intelekto sutrikimų turintiems ir socialinės globos namuose gyvenantiems vaikams, ir jaunuoliams.

Tyrimo klausimai:

1. Kaip dailės terapija gali padėti intelekto sutrikimų turintiems ir socialinės globos namuose gyvenantiems vaikams?

2. Kaip dailės terapija gali padėti intelekto sutrikimų turintiems ir socialinės globos namuose gyvenantiems jaunuoliams?

3. Kaip dailės terapija gali padėti socialinės globos namuose gyvenantiems asmenims, turintiems elgesio sutrikimų ir neturintiems tokių sutrikimų?

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Mokslas ir vaizduojamoji kūryba

Terminų, pavadinimų apibrėžimas – tai tik įvadas į reiškinių ir daiktų pažinimą. Tikriniai daiktų vardai palieka mažiau erdvės interpretacijai nei reiškinių, procesų, veiklos, struktūrų, abstrakčių savybių ir pan., pavadinimai.

Mokslo kelias – ilgas ir netolygus. Mokslo sąvoka, kuri dažnai girdima, gali skirtis vartotojo talpinama prasme. Mokslas šiandien apibrėžiamas kaip gilinimasis į tiriamąją dalykinę sritį, siekiant pažinti joje glūdinčius ryšius, idant gautas žinias būtų galima pritaikyti [26]. Tačiau istorijos procese keičiasi supratimas, plečiasi žmonijos patyrimas, kinta anksčiau savarankiškumą jau įgiję mokslai. Pastebima, kad atskiri mokslai talpina sunkiau įžvelgiamus dėsningumus, remiasi aiškiai nesuformuluotomis prielaidomis ir neturi galimybės savo mokslų metodais ištirti turinio [26, 32]. Tačiau mokslo vystymuisi svarbus ne tik nuolatinis žinių kaupimas ir jų integravimas, bet ir pats žinojimas.

Kūryba, paprastai, yra neatsiejama nuo meno ir menininko sąvokų. Menas senaisiais laikais apėmė daug platesnę sritį, jo sąvoka kildinama iš graikų, lotynų kalbų ir reiškė gebėjimą sukurti daiktą ar įtikinti klausytojus, mokėjimą vadovauti kariuomenei, taisyklių, profesinių žinių išmanymą [72]. Vaizduojamasis menas apima tapybą, grafiką, skulptūrą, bet platesnė sąvokos prasmė talpina ir architektūrą, taikomąją dailę, fotografiją, kiną [9]. A. Mickūnas (2011) kalbėdamas apie meną, aprėpia ir kokybinę meno plotmę, kosminį suvokimą, kūrėjo patyrimą. Mokslininko filosofinė įžvalga pastebi menų ir mokslų atstovavimą skirtingoms sritims, menas – pasaulio nuotaikų gelmėms ir apimčiai, o mokslas – tikrovės daiktiškai sričiai. Galima sakyti, kad kūrėjo sukurtas vaizdas talpina estetinius, etinius, sielos gelmių, protėvių patyrimo, mitų kodus, ir subkodus. Meno ir mokslo daugiareikšmiškumas, dažnai traktuojama jų priešprieša, leidžia manyti apie dailės terapijoje susijungusią, dviejų savarankiškų ir skirtingų sričių galią, skirtą žmogaus sveikatai ir gerovei.

1.1.1 Dailės terapija Lietuvoje ir jos mokslinis pagrindimas

XX a. pabaigoje vaizduojamoji kūryba Lietuvoje sulaukė didesnio dėmesio ir ne vien tik estetinio vertinimo. A. Gaižutis (1982) pastebi, jog dailė yra prieinamas raiškos būdas ir kūrybingumo šaltinis, kuris išlaisvina intuiciją nuo verbalizavimo ir logizavimo. Nurodomas terapinis vizualinės raiškos poveikis atsiskleidžiantis per vystymosi harmonizavimą, įtampos, nerimo sumažinimą ir emocinės būsenos stabilizavimą, korekcinę bei nukreipiamąją funkcijas.

Dailės terapijos pradžia Lietuvoje siejama su palankiomis istorinėmis, kultūrinėmis, politinėmis bei socialinėmis sąlygomis [13]. Esminė prielaida – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas 1990 metais, atvėręs kelią pokyčiams įvairiose gyvenimo srityse. Tautos valstybinis atgimimas leido skleistis humanistinėms idėjoms, susirūpinta neįgaliųjų gyvenimu ir ugdymu, prabilta apie dvasinius jų poreikius ir gebėjimus, visavertį visų visuomenės narių dalyvavimą visuomeniniame gyvenime. Nauji valstybės teisės aktai, reglamentuojantys neįgaliųjų socialinės integracijos klausimus, patvirtintos vaiko teisės, pokyčiai švietimo sistemoje leido plisti psichologinės reabilitacijos ir socialinės integracijos idėjoms. Susiformavo palankios sąlygos dailės terapijos akcentuojamo kiekvieno asmens unikalumo, individualumo idėjų, nedirektyvių bendravimo metodų, vystymuisi. Pažymimas tuometinis šalies įvairių sričių specialistų susidomėjimas dailės terapija, o kryptingą vystymąsi, anot A. Brazauskaitės ir R. Lukošaitytės (2013), lėmė 1997 metais įkurta Lietuvos dailės terapijos taikymo asociacija (LDTTA). Dar manoma, kad dailės terapijos, kaip psichoterapijos metodo, atsiradimą reikėtų jungti su Psichoterapijos centro įkūrimu 1989–1990 m., kuriame buvo vedami dailės terapijos susitikimai [101]. Dėmesys sutelkiamas žmogaus esmės paieškai, o saviraiška vertinama kaip viena svarbiausių sąlygų, priemonių ir prielaidų asmens atsiskleidime [55].

Apie dailės terapiją buvo diskutuojama, rašoma ir kalbama. Tyrėjų darbuose analizuotos menų terapijos galimybės, gvildentas dailės terapijos poveikis ir atskleista poveikio nauda. Apgintos daktaro disertacijos – A. Brazauskaitė (2001) tyrė „Žymaus ir vidutinio protinio atsilikimo vaikų savivokos ugdymą daile“, o A. Vaitkevičienė (2006) nagrinėjo „Vidutiniškai sutrikusio intelekto jaunuolių aš veiksmingumo lavinimą edukacinėmis situacijomis skatinant dailinę raišką“. J. Balčiauskienė (2010) pagrindė menų terapeuto veiklos veiksmingumą, teikiant psichosocialinę pagalbą specialiųjų poreikių asmenims, I. Grinkevičienė (2010), taikydama dailės terapijos metodus specialiųjų ugdymo(si) poreikių mokiniams, stebėjo jų savivertės augimą. Ž. Dubodelova ir R. Mačiulaitis (2012) nagrinėjo menų terapiją, kaip gydymo metodą asmenims, kurie turi specialiųjų poreikių. Tyrimai aprėpė ugdymo, sveikatos bei socialinės veiklos sritis ir skirtingas, tyrimų dalyvių, grupes. K. Šapoka (2009) pastebi, jog dailės terapija jungia įvairias disciplinas ir teorijas, talpina medicininius, socialinius bei kultūrinius turinius.

Dailės terapijos daugialypiškumas bei interdiscipliniškumas leidžiantis ją taikyti vaikams ir suaugusiems, neįgaliems ir įgaliems asmenims paskatino dailės terapijos plėtrą, lietuvių autorių leidinių apie dailės terapiją atsiradimą [12, 15, 35, 36, 42]. M. Leliūgienė (2002) atkreipia dėmesį, kad dailės terapija kaip gydymo metodas, besiremiantis menine kūryba, Lietuvoje sulaukia vis didesnio susidomėjimo. Autorė pastebi dailės terapijos grindimą projekcija – įvairiomis meno priemonėmis sukurti vaizdiniai atspindi žmogaus baimes, jausmus, vidinius konfliktus. Atskleisti išgyvenimai yra lengviau suvokiami ir priimami, o tai įgalina asmenybę teigiamiems pokyčiams. A. Dapkutė (2003) pažymi, kad piešimas yra prigimtinis žmogaus sugebėjimas, sąlygojantis fizinį ir dvasinį, aktyvų

piešėjo įsitraukimą į procesą bei leidžiantis jį taikyti gydymui. Meninė kūryba stiprina organizmą, užkrėsdama kūrėją žvalumu, džiugia nuotaika, padėdama atitrūkti nuo rūpesčių, išlaisvindama ir pastiprindama žmogaus dvasią [35].

Lietuvoje vykusiose tarptautinėse mokslinėse ir praktinėse konferencijose taip pat buvo kalbama apie teigiamą menų terapijos metodų poveikį sveikatai. Anot V. Plerpienės (2011), meno terapija turi psichoterapinį poveikį, nes kuriama saugioje aplinkoje, reiškiant išgyvenimus, mintis ir emocijas. Visa „medžiaga“ terapeuto yra aktyviai priimama – stebimas procesas, aptariama, apmąstoma. Dailės terapijoje suformuotas komunikacinis terapeuto ryšys su klientu, paskatina pastarąjį refleksijai, įgalina asmenybės tapsmui, korekcijai, reabilitacijai [37, 54]. Kurdamas žmogus gali pasinerti į procesą, kuris mažina ar net panaikina įtampą, susikaustymą. Psichiatras ir psichoterapeutas E. Laurinaitis (2013) kalbėdamas mokslinėje konferencijoje, meną įvardino kaip psichikos pasaulio dalį. Sėkmingą menų terapijos metodų naudojimą užimtumo centre, gerinant neįgalaus jaunimo emocinę būseną, siekiant neįgaliųjų atsipalaidavimo ir minčių nukreipimo į malonius objektus, pažymėjo K. Krasauskaitė (2012). Pranešime sakoma, kad meno terapija kartais priskiriama paramedicininiai sričiai, nes ji jungia skirtingus menus, psichologiją ir psichoterapiją.

Remiantis teorine medžiaga – atliktais moksliniais tyrimais, pristatytais pranešimais, išleistomis knygomis bei praktikų taikoma dailės terapija įvairiose veiklos srityse ir nepertraukiamą dalijimąsi turima patirtimi, galima sakyti, kad dailės terapija Lietuvoje leidžia tvirtas šaknis, siekdama teorinio ir praktinio įsitvirtinimo, pagalbos žmogui sistemoje.

1.1.2 Medicinos mokslo ir meno sąsajos

Visuotinis meno pobūdis įvairiose epochose ir kultūrose byloja apie ypatingą meno poveikį. Spalvų, vaizdinių pagalba buvo siekiama: komunikacijos, gydymo, egzistencinių klausimų sprendimo. Meno, istorijos ir kiti šaltiniai sako, kad jau pirmykštėje kultūroje žmonės pastebėjo piešinių bei spalvų reikšmę ir tai naudojo psichikai paveikti. Senovės Graikijoje iškilusi medicinos dievo šventykla savo architektūra simbolizuoja meno ir medicinos vienybę [22]. Įvairius simbolius, piešinius pasitelkdavo Australijos ir Amerikos senosios gyventojų gentys, siekdami įveikti negalavimą, kiekvienai ligai pritaikydavo atskirą ornamentą, melodiją ir žingsnius [116]. Rytų šalyse menas žmogaus sielos gydymui buvo pasitelkiamas jau XII a. [128]. Senovės Indijoje, Kinijoje menas gydymui buvo naudojamas ir tobulinamas ne vieną tūkstantmetį. Šiandien pabrėžiama kiekvienos šalies kultūros bei tradicijų įtaką meno terapijai [118].

XIX a. atsiranda esminė meno terapijos prielaida – siekis atrasti raktą sergančio žmogaus siunčiamai žiniai įminti. Meninės savimonės ir meno sampratos virsmas XIX a. pabaigoje ir XX a.

pradžioje sukuria palankią terpę dailės terapijos užgimimui. Dėmesys nuo akademinio aukštojo meno nukrypsta į laisvus kūrybinės vaizduotės impulsus. Keičiasi požiūris į primityvų ir paprastą meną, vaikų dailę, susidomima psichikos sutrikimų turinčių žmonių vaizduojamąja kūryba [14].

Dailės terapijos teorinio pagrindimo pradžią galima sieti su psichoanalize. S. Freudo pastebėjimas, kad giluminės, nesuvoktos mintys ir jausmai dažniausiai išreiškiami ne žodžiais, o vaizdiniais ir simboliais, byloja apie dailės terapijos tikslingumą. C. G. Jungas, suvokdamas terapinę meno vertę, skatino savo pacientus tapant, lipdant kurti vaizdinius, kurie padėtų išreikšti pasąmonės turinį (cit. iš Cl. Douglas, 2011). Remiantis esamais duomenimis, C. G. Jungas dar iki 1920 metų dailės kūrinius pradėjo naudoti terapijos tikslams. A. Hillas pirmasis Europoje 1938 metais pavartoja „dailės terapijos“ terminą, kuris išplinta ir pradedamas taikyti visiems, ligoninėse ar psichikos sveikatos centruose, vykstantiems užsiėmimams, kurių metu naudojamos meno priemonės [14, 15, 55]. Anot Э. Крамер (2013), būtent vaizduojamoji kūryba yra informatyviausia, labiausiai išreiškianti kūrinio stiliaus, asmenybės išsivystymo ir struktūros vienovę.

Dailės terapijoje galima išskirti dvi idėjines sroves [110]. Pirmoji liudija apie natūralią meno gydomąją galią. Kūrybinio proceso metu yra stimuliuojama vaizduotė, skatinamas saviraiškos spontaniškumas, atvirumas, suteikiamas pasitenkinimas ir atsipalaidavimas bei gražinamas žmogaus emocinis stabilumas. Antroji idėja grindžiama simboline meno išraiškos komunikacija. Pasitelkus dailės terapiją, ieškoma konfliktų ir problemų sprendinių, keičiamas suvokimas, plečiamas pažinimas.

Meno terapijos specialistų rengimas įvairiose šalyse, rašomi moksliniai darbai bei veikiantys moksliniai institutai, kuriuose išvien triūsia skirtingų sričių specialistai, byloja apie meno terapijos įtaką žmogaus sveikatos, kūno ir dvasios jungties, asmenybės galių sustiprinimui. Šiandien dailės terapija yra plačiai taikoma žmogaus fizinės, psichinės bei emocinės savijautos gerinimui [113]. Pats „dailės terapijos“ terminas atspindi meninės, kūrybinės veiklos ir gydymo, kaip harmonizuojančio veiksnio jungtį. Tyrėjai pastebi, kad dailės terapija dabar matoma kaip terapinis metodologinis modelis, pagrįstas nežodiniu metodu, kuris apima gydymą, skatinantį sveikatos arba emocinės pusiausvyros atstatymą [105].

Nauji mokslinių tyrimų duomenys pagrindžia vaizdinių ir spalvų įtaką žmogaus psichologinei, ir fizinei būsenai, jų poveikį nuotaikai, ir sveikatos būklei, atskleidžia kūno bei smegenų reagavimą į piešimo procesą, [83, 120]. Mokslininkai pažymi glaudų emocinės būsenos ir sveikatos būklės ryšį, išgyvenamo streso ir ligos sąsajas bei galvos smegenyse vykstančių procesų ir imuninės sistemos tamprumą. Pastebima, kad į spalvinį dirgiklį reaguoja ne tik smegenų regos centrai, bet ir visas žmogaus organizmas [83]. Paskutinių dešimtmečių mokslinių tyrimų rezultatai leido kitaip pažvelgti į psichikos sutrikimų gydymą [120]. Dėka naujų technologijų, smegenyse vykstančiuose procesuose, pastebėtas glaudus ryšys tarp galvos smegenų, fiziologinių procesų bei žmogaus jausmų. Neuropsichologijos ir dailės terapijos ryšio atskleidimas leidžia kitaip matyti vaizduojamojo meno

produktus ir jų kūrimo svarbą žmogui. Dailės terapija, derinama su kitomis gydymo formomis (taikant kompleksinį gydymo būdą), pacientui sergant psichosomatine liga, kai didelį vaidmenį vaidina psichologiniai faktoriai – nerimas, stresas, įtampa ir pan., padeda sėkmingiau įveikti ligos simptomus. К. A. Мальчиоди (2006), pasitelkdamas atliktų mokslinių tyrimų rezultatus, akcentuoja piešimo poveikį fiziologiniams procesams taip pat pažymi vaizdinio jungiamąją – sąmoningos informacijos perdirbimo ir fiziologinių organizmo pokyčių, galią. Piešimas ir kita vaizduojamoji veikla stimuliuoja emociškai svarbių prisiminimų aktualizavimą, padeda sujungti jausmus ir mintis bei įveikti traumuojančius išgyvenimus. Dailės terapija tarnauja ir kaip relaksacijos priemonė. Piešdami vaikai nurimsta, gali aiškiau verbalizuoti emociškai reikšmingus įvykius, proceso metu jaučiasi pakankamai komfortiškai, pasinerdami į kūrybos procesą net patiria tam tikrą hipnozinę būseną. Dailės terapijos naudą emocinių sutrikimų turintiems vaikams, teorija ir ilgamete praktika, pagrindė viena iš dailės terapijos pradininkių – Э. Крамер (2013). Jos teigimu, dailės terapija sustiprina savojo „Aš“ vaizdą, įtakoja asmenybės brandą, o svarbiausia – kūryba skatina psichikos vystymąsi. Dailės terapijos pradininkė pastebėjo, jog asmenybės charakterį, intelekto lygį, bendruomeniškumą, užmezgamų santykių ypatumus tiksliausiai gali atskleisti vizualus menas. Neuropsichologija, suteikdama informaciją kaip kūnas ir psichika reaguoja į ligas, traumas, stresą ir kitus įvykius, leidžia paaiškinti, kaip vaizduojamasis menas ir jo kūrimas įtakoja emocinę sferą, mąstymą ir žmogaus sveikatos būklę. Moksliniai pasiekimai byloja apie meno terapijos svarbą gydant tiek emocinius, tiek somatinius sutrikimus bei siekiant išsaugoti žmogaus psichinę ir fizinę gerovę.

Remiantis M. Г. Ферст (2003), simbolių kalba yra priimtina kiekvienam – ji padeda bendrauti su vaiku, dar negalinčiu abstrakčiais žodžiais išsakyti savo minčių, gelbsti komunikuojant su praradusiu pusiausvyrą paaugliu ir atveria suaugusiojo pasąmonės slėpinius. Autorius pastebi, kad psichikos sutrikimų turintiems asmenims piešimas yra ypač reikalinga bendravimo priemonė. Piešinys atspindi tiek psichologinę, tiek somatinę piešėjo būseną. M. Г. Ферст (2003) pabrėžia, jog piešinio interpretacija reikalauja dėmesingumo, būtina įvertinti piešėjo skirtą laiką ir energiją tiek paties kūrinio, tiek atskirų jo detalių sukūrimui. Teigiama, kad didesnis fizinės energijos eikvojimas labiau išlaisvina psichinę energiją, t.y., būtina pastebėti ryškesnes, intensyvesnes linijas, kruopštesnį elementų išdėstymą ir pan.. Vaizduojamoji kūryba talpina daug informacijos apie neįsisąmonintus psichikos reiškinius taip pat parodo besiformuojančius ar turimus gilesnius somatinius sutrikimus. Piešinio kalbos atskleidimas leidžia pozityviai įtakoti psichinę ir fizinę žmogaus sveikatą. Pažymima, kad piešinys informuoja ne tik apie slegiančias problemas ar konfliktus, bet ir padeda įvertinti psichofizinę žmogaus būklę [122].

L. Lebedeva (2013) teigia, kad dailės terapija palengvina sunkių emocinių būsenų išgyvenimą, leidžia saugiai patenkinti polinkį į destrukciją ar savidestrukciją, sudaro palankias sąlygas eksperimentavimui su regimaisiais bei kinestetiniais pojūčiais, stimuliuoja sensomotorinį ir viso,

dešiniojo smegenų pusrutulio, vystymąsi. Mokslininkė pažymi vyksmo reikšmingumą dailės terapijos procese, meninių gebėjimų svarbos nebuvimą, medžiagų pasirinkimo įvairovę, galimybę kiekvienam dirbti savo tempu, teisę būti emocijoje – pykti, verkti, tylėti. L. Lebedeva (2013) atkreipia dėmesį į pačios kūrybos, kaip gydančios jėgos, galią.

Dailės terapijos esmė – procesas, kuris turi gydomąjį poveikį. J. Balčiauskienė (2010) moksliniame darbe pasiremia ir JAV mokslininkais, kurių tyrimo rezultatai parodo smegenų aktyvumo pokyčius, vykstančius dailės terapijos užsiėmimo metu. Pateikiami moksliniai teiginiai leidžia daryti prielaidą apie dailės terapijoje skatinamų abiejų smegenų pusrutulių – kairiojo (abstraktus, analitinis, racionalus mąstymas) bei dešiniojo (vaizduotė, intuicija, simbolizuojantis, analogiškas, sintetinis mąstymas) veiklos sąsajas. Remdamasi psichosomatinės medicinos mokslu L. Kriukelienė (2009), akcentuoja neigiamą, ilgai trunkančio emocinio susijaudinimo, streso ar dėl negalios kylančių sunkumų pakenkimą centrinėms nervų sistemos funkcijoms, teigdama apie meno galimybę atstatyti sutrikdytą emocinę būseną. Autorė, apibendrindama mokslinius tyrimus, neabejoja meno poveikiu žmogaus sveikatai, ligų gydymui ir jų profilaktikai. К. Мартинсоне (2014) taip pat pažymi dailės terapijos gydomąjį poveikį ir akcentuodama šios srities daugiapusiškumą, pabrėžia mokslinių tyrimų aktualumą.

Apibendrinant galima sakyti, kad mokslo ir meno jungties naudą įžvelgė bei ją naudojo įvairių šalių ir daugelio kartų gydytojai, mokslininkai, menininkai [52, 61, 119]. Šiandienos moksliniai tyrimai, naujos technologijos vis labiau pagrindžia meno poveikį žmogaus fizinei, psichinei bei emocinei savijautai ir skatina dailės terapijos vystymąsi.

1.2 Intelekto sutrikimų apžvalga

Moksliniuose leidiniuose, siekiant negalės atpažinimo ar subjekto priskyrimo tam tikrai kategorijai, yra pateikiami somatinių, fiziologinių ir psichinių savybių bendrumai. Apibrėžiant intelekto sutrikimų sampratą kyla diskusijų dėl nubrėžiamos ribos tarp normos ir sutrikimo bei asmens trūkumų akcentavimo, pamirštant asmenybės stiprybes. Nėra vieningo atitikmens ir įvardinant šios negalios grupę. Vis dar sutinkamas, diskriminuojamu laikomas „protinio atsilikimo“ terminas. Vaikai vadinami „specialiųjų poreikių vaikais“, pasak V.Vaicekauskienės (2005), dėl esamų trijų pagrindinių raidos sričių – fizinės, kognityvinės ir psichosocialinės ypatumų. Atskleidžiant intelekto sutrikimų turinčių asmenų ypatingumus, pagalbos ir paslaugų jiems reikmes, yra remiamasi specialiosios pedagogikos, psichologijos, medicinos ir socialiniais mokslais. Kalbant apie negalios (tarp jų ir asmenų, turinčių intelekto negalią) fenomeno sampratą yra plačiai aprašomi du modeliai – medicininis modelis, sulaukiantis socialinės srities mokslininkų kritikos ir socialinis modelis, kurio esmę sudaro

idėja, kad negalią turinčių asmenų sunkumai kyla visuomenėje, kuri riboja jų veiklą, diskriminuoja, ignoruoja sąlygų visaverčiam asmens funkcionavimui sukūrimą [64]. Siekiant padidinti negalią turinčių žmonių įsitraukimą į gyvenimą bei įvertinti socialinių veiksnių įtaką asmens dalyvumui, pereinama nuo biomedicininio prie biopsichosocialinio neįgalumo modelio. Šiuo metu moksliniuose tyrimuose, kalbant apie asmenis, kurių intelekto koeficientas neatitinka nustatytų įverčių ir yra mažesnis kaip 70, dažniausiai vartojamas „sutrikusio intelekto“ arba „turintys intelekto sutrikimų“ terminas [27, 58, 64].

Specialiojoje literatūroje yra nagrinėjama sutrikimų klinika, aptariami asmenų psichiniai ypatumai, pateikiamos optimaliausios ugdymo kryptys, nagrinėjami socializacijos klausimai. Mokslininkai įvardina esminius intelekto sutrikimų sampratos požymius – tai stabilumas, organinės kilmės smegenų veiklos pakenkimų negrįžtamumas, tolygus visų psichinių procesų sutrikimas [21, 31]. Esant intelekto sutrikimui protiniai gebėjimai yra nukrypę nuo normos, sukeliami valios, emocinės sferos, elgesio pažeidimai. Tačiau mokslininkai pažymi intelekto sutrikimų procesų dinamiškumą [16, 21, 31, 60, 125]. Remiantis medicininiais korekcijos principais yra teigiama, jog vaikų dėl nepakankamai ar ydingai besivystančių smegenų, raida priklauso nuo sutrikimo priežasčių, jų poveikio laiko ir intensyvumo bei sąlygų, kuriose vaikas auga yra ugdomas ir prižiūrimas [16]. I. Elijošienė (1997) analizuodama vystymosi ir ugdymo ypatumus, taip pat pažymi intelekto sutrikimų turinčių vaikų skirtingumus, kurie priklauso nuo centrinės nervų sistemos pakenkimo priežasties, laiko, patologinio proceso išplitimo, gilumo ir kitų, endogeninių ir egzogeninių, veiksnių. D. P. Hallahan ir J. M. Kauffman (2003) pastebi, jog intelekto sutrikimas, visais atvejais, yra koreguojama žmogaus būklė, o kartais – gali būti net laikina.

Remiantis Lietuvos sveikatos apsaugos įstaigose naudojama „Tarptautine statistine ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikacija“ (2011) bei skirtingų sričių autorių moksliniais darbais, galima apibūdinti intelekto sutrikimus bei dėl sutrikimų patiriamus sunkumus. I. Elijošienė (1997), apibrėždama atskiras intelekto sutrikimų grupes, pažymi vieną, visoms grupėms būdingą bruožą – vaikų gebėjimą vystytis ir tobulėti. Skiriami keturi sutrikimų laipsniai: nežymus, vidutinis, žymus ir labai žymus. Esant nežymiam intelekto sutrikimui, intelekto koeficientas (IQ) svyruoja nuo 50 iki 69 balų, suaugusiųjų protinis amžius atitinka 9 – 12 metus [71]. Mokslininkai, pedagogai pastebi vaikų mokymosi sunkumus, kurie susiję su sudėtingiausios – pažintinės, veiklos nesusiformavimu [21, 125]. Kai sutrikimas nėra komplikuotas, suaugę asmenys yra pajėgūs dirbti bei palaikyti gerus socialinius ryšius.

Vidutinis sutrikimų laipsnis nustatomas, kai bendras intelekto lygis svyruoja, nuo 35 iki 49 balų. Kai IQ 35 – 49 ugdymo specialistai pastebi, kad visų pasiekimų lygmuo yra žemas, vaikas turi tik kai kurias žinias, įgūdžius, gebėjimus. Analizuojant socialinę sritį, išryškėja sumažėjęs bendravimo poreikis ir galimybės bei elgesio sutrikimai. Pažymima, jog kognityvinėje sferoje sutrinka suvokimas,

dėmesys, atmintis, pažeidžiamas mąstymas taip pat nustatomas antrinio pobūdžio specifinis kalbos neišsivystymas. Kalbai būdingesni trumpi išsireiškimai, prielinksnių ir būdvardžių praleidimas [3]. Mąstymas labiau situacinis, konkretus, egocentriškas. Suvokimui būdingas fragmentiškumas, sunkumų kyla apibendrinant įvykius ir situacijas, išskiriant esminius dalykus. Stebimas emocijų diferencijuotumo ir brandumo stygius, pažymima motyvacijos ir valios stoka [16, 21, 125]. Kiti mokslininkai, kalbėdami apie intelekto sutrikimų turinčius žmones, teigia jų emocinio pasaulio ir sveiko žmogaus išgyvenimų artumą [33, 65]. Autoriai pastebi sutrikusio intelekto vaikų reakcijų neadekvatumą, tačiau pažymi vienodą, jų ir įprastos raidos vaikų, socialinio elgesio ir emocijų diapazoną [33]. Remiantis „Tarptautine statistinės ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikacija“ (2011), esant vidutiniam intelekto sutrikimui, suaugusiojo protinis amžius atitinka 6 – 9 metus. Čia sakoma, kad dauguma tokį sutrikimą turinčių žmonių, gali įgyti tam tikro savarankiškumo ir sugebėjimų pasirūpinti savimi, adekvačiai bendrauti ir mokytis.

Esant žymiam intelekto sutrikimui IQ svyruoja nuo 20 iki 34 balų. Suaugusiojo protinis amžius atitinka 3 – 6 metus. Daugelis asmenų, turinčių žymų intelekto sutrikimą, sunkiai arba visai nekalba pastebimi ir kiti – motorikos, sensorikos sutrikimai [16]. Mažiausiai pažeista yra pojūčių ir suvokimų sritis, kuri atitinka žemiausią pažinimo pakopą. Šiems žmonėms reikalinga nuolatinė individualizuota pagalba [21].

Labai žymus intelekto sutrikimas nustatomas, kai IQ būna mažiau nei 20 balų, tokio suaugusiojo protinis amžius atitinka 3 metus. Remiantis medicinos mokslų žiniomis, dėl sutrikimų ryškumo ir daugybiškumo, svarbiausios čia yra žmogaus biologinės funkcijos [16]. Specialioji pedagogika remiasi nuostata, kad nėra nemokytinų vaikų ir labai svarbu sistemingas lavinimas, siekiant mažų žingsnelių tobulėjimo link. Esant labai žymiam intelekto sutrikimui, vaikų ugdymui yra parengiamos individualios kiekvieno mokomojo dalyko programos [21].

Kartu, su intelekto sutrikimu, gali būti diagnozuotas bet kuris kitas psichikos ar somatinis sutrikimas – kompleksinė negalia [24, 71]. V. Gevorgianienė (2003) pažymi didelę kompleksinių sutrikimų įvairovę, kurią gali sudaryti dviejų, trijų ir daugiau, sutrikimų deriniai.

J. Daulenskienė (2003), analizuodama intelekto sutrikimų turinčių asmenų elgesį ir emocijas, per medicinos mokslų prizmę, atkreipia dėmesį į žemą psichinio traumatizavimo slenkstį. Dėl vidinių ar išorinių veiksnių, ar net nesant aiškiai priežasčiai, asmuo gali staiga nebepajėgti savęs kontroliuoti. Pažymima, jog siekiant išvengti spontaninių reakcijų, būtina vengti psichiką traumuojančių situacijų ypač atkreipiant dėmesį į adaptacinius ir kritinius amžiaus periodus.

Mokslininkai, pabrėžiantys socialinį požiūrį į intelekto sutrikimų turinčius žmones akcentuoja ne patį sutrikimą, o sutrikimo sukeltus sunkumus asmeniniam ir socialiniam žmogaus gyvenimui [64]. Žymint psichikos sutrikimų ribas, šalia genetinio ir biocheminio psichikos sveikatos supratimo, skatinama nepamiršti socialinių mokslų aiškinimo apie žmogų ir nemedikamentinio gydymo svarbos

[109]. Psichologijos moksluose atkreipiamas dėmesys į ydingą žmonių skirstymą, remiantis jų gebėjimais [8, 46]. Pastebima, kad intelekto sutrikimų turinčių asmenų padėtį neretai sunkina aplinka, neleisdama jiems atsiskleisti ir išstumdama iš kogniciją vertinančios visuomenės. Apie biogenetinių faktorių pervertinimą ir socialinių veiksnių nuvertinimą, intelekto sutrikimų turinčių asmenų patiriamus pirminius, sąlygotus organinio pakenkimo ir menkai koreguojamus bei antrinius, pasiduodančius korekcijai ir netgi visiškai įveikai, vystymosi sunkumus teigė dar L. Vygotskis bei jo kultūrinė – istorinė mokykla, kurios mokslinis įdirbis buvo ženkliai prašokęs laikmetį, nepelnytai nuvertintas ir užmirštas, šiuo metu išgyvenantis renesansą [80, 125]. Pažymima, jog pirminiai ir antriniai sutrikimai yra tarpusavyje susiję – pirminis sutrikimas sukuria palankias sąlygas antrinių išsivystymui, o pastarieji didina pagrindinį sutrikimą.

Apibendrinant galima sakyti, kad skirtingų sričių mokslininkai pastebi intelekto sutrikimų įvairias variacijas ir pažymi, kad visoms formoms yra būdingi socialinės adaptacijos bei kognityvinių procesų sutrikimai [16, 24, 60, 125]. Pabrėžiama, kad siekiant asmeniui suteikti efektyvią pagalbą, išpildyti abilitacijos ar reabilitacijos tikslus, būtina žinoti individualią, intelekto sutrikimų psichobiologinę raišką. Skirtingų sričių specialistai, mokslininkai ir praktikai vienbalsiai teigia, kad tinkamai organizuojant nuolatinę pagalbą, sukuriant terapinę aplinką, taikant įvairias intervencijos priemones intelektualiniai gebėjimai bei socialinė adaptacija asmenų, turinčių intelekto sutrikimų, gali pagerėti [3, 16, 21, 43, 125]. Anot Э. Крамер: „Kiekvienas, kuris moka padėti taškelį ir nutiesti iš jo liniją, gali piešti, kiekvienas, kuris gali suridenti kamuolį, geba kurti formas, vadinasi, lipdo, kiekvienas, kuris gali sumaišyti dvi spalvas ir iš jų gauti trečią, gali būti tapytoju“ [Крамер, 2013, стр. 46].

1.3 Dailės terapija intelekto sutrikimų turintiems asmenims

Meno pasitelkimo, negalią turinčių asmenų ugdymui, reabilitacijai ir socializacijai, mokslinio pagrindimo pradžia Lietuvoje siejama su mokslininko A. Piličiausko veikla, 1992 metais įsteigtu Lietuvos alternatyvaus meninio ugdymo centru. Mokslininkas ir jo pasekėjai, akcentavo fenomenalų meno poveikį siekiant pažeistos psichikos pusiausvyros atkūrimo, asmens gebėjimų ir savivertės sustiprinimo, žmogaus fizinės sveikatos bei dvasinės harmonijos atstatymo. Atlikti pirmieji disertaciniai V. Aleksienės (2001) „Sutrikusio intelekto vaikų muzikinis bendrųjų gebėjimų ugdymas“, A. Brazauskaitės (2001) „Žymaus ir vidutinio protinio atsilikimo vaikų savivokos ugdymas daile“, L. Kačiušytės – Skramtai (2002) „5 – 7 metų mikčiojančių vaikų ugdymo optimizavimas muzikine veikla“, J. R. Šinkūnienės (2001) „Cerebrinio paralyžiaus vaikų neverbalinio komunikatyvumo ugdymas muzikine raiška“ ir A. Vilkelienės (2000) „Integruotas muzikinis ugdymas neįgaliųjų vaikų

socializacijos procese“ tyrimai, pagrindė psichoterapinį ir edukologinį meno poveikį neįgaliesiems (cit. iš Piličiauskas, 2005). Moksliniai darbai leido plėtotis naujai mokslo šakai – neįgaliųjų meniniam ugdymui [52]. Išplėtota humanistinė pozicija suartino ugdymo ir terapijos sritis. Tolimesni mokslinių darbų tyrimai patvirtino meninės raiškos, dailės terapijos veiksmingumą stiprinant fizinę ir psichikos sveikatą, siekiant neįgaliųjų socializacijos, ir kt. tikslų [82, 85, 101, 103]. Dviejose daktaro disertacijose – A. Brazauskaitės (2001) „Žymaus ir vidutinio protinio atsilikimo vaikų savivokos ugdymas daile“ ir A. Vaitkevičienės (2006) „Vidutiniškai sutrikusio intelekto jaunuolių aš veiksmingumo lavinimas edukacinėmis situacijomis skatinant dailinę raišką“, pasirinktas ir nagrinėjamais aspektais įrodytas dailės užsiėmimų poveikis intelekto sutrikimų turintiems asmenims.

Menų terapijos vystymasis intelekto sutrikimų turintiems asmenims, pasaulyje stebimas pastarąjį ketvirtį amžiaus. Praktikai ir mokslininkai vienbalsiai tvirtina, kad dailės terapijoje, pasitelkiant piešinius, galima padėti intelekto sutrikimų turintiems asmenims sukonkretinti abstrakčias sąvokas. Turintiems dar ir verbalinių sutrikimų, dailės terapija yra mažiau bauginanti ir naudingesnė, padedanti suprasti emocijas, santykius, išgyvenimus ir leidžianti patirti emocijų išlaisvinimą [111]. А. И. Копытин (2000) taip pat pastebi, kad kalbėjimas vaizdais ypač padeda kai intelekto sutrikimų turintiems žmonėms yra sunku išsireikšti verbaliai, net elementarus manipuliavimas ar žaidimas su dailės priemonėmis, tarnauja mąstymo, atminties ir kitų funkcijų aktyvavimui bei sensomotorinių įgūdžių lavinimui. J. Scott ir B. Males (2004) atkreipia dėmesį į piešinyje sukurtų simbolių interpretavimo ribotumus. Piešėjas gali savo darbą apmąstyti jį kurdamas arba sukūręs, tačiau terapeutas turi atsižvelgti į asmens gebėjimus ir neaptarti kūrinio atsietai nuo kūrėjo. Pastebima, kad intelekto sutrikimų turintiems asmenims dailės terapija gali būti reikalinga ilgą laiką, dėl sutrikimų kylančių sunkumų įveikimui, padedant išgyventi netektį, išsiskyrimą su namais ir artimaisiais, ir pan.. J. Scott ir B. Males (2004) pažymi dailės terapeuto indelio reikšmingumą, didesnį jo įsitraukimą, draugystės su intelekto sutrikimų turinčiais asmenimis svarbą, siekiant terapinio poveikio intelekto sutrikimų turintiems asmenims. Užmezgus visišką abipusio pasitikėjimo ryšį, esant sudėtingai situacijai, intelekto sutrikimų turinčiam asmeniui gali padėti ir pokalbis su terapeutu. D. Widlocher (2010) teigia, kad bet kurioje psichoterapijoje tik per sukurtą ryšį vyksta terapija.

Pasak J. Scott ir B. Males (2004), intelekto sutrikimų turintys suaugusieji gali pasižymėti vaikams būdingomis savybėmis: naivumu, atvirumu, savaimingumu ir kt.. Tačiau pabrėžiama, kad jie retai būna vaikiški, taigi su suaugusiais nedera elgtis kaip su vaikais, bet galima panaudoti jiems būdingas gerąsias vaiko savybes. Suaugusiųjų spontaniškumas, kai terapeuto elgesys yra nedirektyvus, dailės terapijoje leidžia jiems patirti tiesioginį terapinį poveikį, t.y., terapija vyksta čia pat, nevaržant savęs dailinėje raiškoje. Veikimas savo laiku, remiantis savais tikslais ir reikalavimais, skatina intelekto sutrikimų turinčių asmenų pasitikėjimą savimi, savęs suvokimą ir vystymąsi. Intelekto

sutrikimų turintys asmenys gali tobulėti beveik visą gyvenimą, tačiau suaugusiems asmenims, įgyto savarankiškumo lygio išlaikymui, yra aktuali ir pastovi, įvairiapusė pagalba [3].

Apibendrinant galima sakyti, kad nuolatinė palaikomosios dailės terapijos pagalba yra svarbi intelekto sutrikimų turintiems asmenims. Terapinė pagalba gali padėti įveikti iškylančias emocines socialines ir kt. problemas, ir suteikti intelekto sutrikimų turintiems asmenims emocinį palaikymą. Dailės terapija svarbi vaiko asmenybės vystymuisi ir suaugusio asmens įgytų įgūdžių išsaugojimui.

1.3.1 Dailės terapija asmens psichoemocinių sunkumų įveikimui

Žmogų apibrėžiantys teoretikai skiria įgimtas individo galimybes, susijusias su genetiniais veiksniais ir pažymi aplinkos, socialinių veiksnių įtaką prigimčiai bei psichikos formavimuisi. Genetiniams ir aplinkos veiksniams skirtingos teorijos bei mokslai, aiškinantys apie asmenybės tapsmą, suteikia nevienodą reikšmę. Psichologijos mokslas atkreipia dėmesį į motyvacinius elgesio aspektus, kurie įtakoja asmenybės funkcionavimą [28, 46]. Pabrėžiama, kad žmogaus aktyvumo ir veiklos akstinas yra poreikis. Poreikį galima įvardinti kaip tam tikrą asmenybės būseną, psichinę įtampą, kurią sukelia individo egzistavimui būtinų dalykų stygius. Aplinkos objektų, reiškinių santykis su žmogaus poreikiais lemia asmens emocijas [56]. Emocinių reakcijų aiškinime išsiskiria skirtingų asmenybės teorijų požiūriai. Biheviorizmas emocinėms reakcijoms paaiškinti naudoja stimulo ir atsako modelį, psichoanalitinis emocijų modelis remiasi stimulo sužadintu nesąmoningu impulsu ir kylančia reakcija. Kognityvinis emocinių reakcijų aiškinimas tarp stimulo ir emocijos įterpia sąmoningą prasmę, kuri apima asmens suvokimą ir vertinimą ar stimulas jam yra naudingas, ar žalingas [6]. Sutrikusią emocinę reakciją, anot kognityvinės teorijos kūrėjo, lemia vidiniai, psichologiniai veiksniai, kurie sutrikdo tikrovės suvokimą. Mokslininkai, remdamiesi tyrėjų, analizavusių intelekto sutrikimų turinčių vaikų emocionalumą, duomenimis teigia, kad jų poreikiai atitinka sutrikimų neturinčių vaikų emocinius poreikius ir atskleidžia tokį pat emocijų diapazoną, kaip ir įprastos raidos vaikai [29, 33, 50]. Pažymima, kad intelekto sutrikimų turintiems vaikams yra svarbūs šie poreikiai: pripažinimo, saugumo ir priklausymo grupei, įtampos bei sunkių emocinių išgyvenimų palengvinimo, individualumo pripažinimo ir gebėjimų įvertinimo. A. Juodraitis (2003) pastebi, jog visais amžiaus tarpsniais intelekto sutrikimų turinčiam asmeniui yra aktualu, dėl kylančių problemų, būti išgirstam ir suprastam. Dažnai intelekto sutrikimų turintys žmonės dėl jiems kylančių emocinių, adaptyvaus elgesio ir bendravimo sunkumų yra aplinkinių atstumiami, o tai gilina sutrikimą, stiprina sutrikimo kompleksiškumą [29, 64, 125]. J. Ruškus (2002) pabrėžia, kad socialinė atskirtis, patiriama dėl turimų intelekto sutrikimų, sukuria antrinę ar net tretinę negalią. Nesuprasti savo emociniai poreikiai, patiriami sunkumai juos patenkinant, priklausomybė nuo kitų, kalbos reikšmės suvokimo ir

verbalizacijos trukdžiai apsunkina neįgaliųjų gyvenimą [14, 112]. Mokslininkai atkreipia dėmesį ir į asmens, turinčio intelekto sutrikimų, tapatumo problemos aktualumą [64, 101]. Remiantis E. Eriksono teorija, tapatumas – savivoka, siekis geriau save suvokti, susikuriant vientisą priimtiną sampratą apie save yra paauglystės, kurios pradžią nurodo lytinis brendimas, užduotis [46]. A. Juodraitis (2003) pažymi, kad bręstantis intelekto sutrikimų turintis asmuo labiau pastebi savo skirtingumą, dėl bendravimo principų ir taisyklių suvokimo trukdžių, dažniau komplikuojasi santykiai su bendraamžiais, brendimo metu didėja jo aktyvumas, daugėja agresyvaus elgesio apraiškų. Mokslininkai pastebi, jog kylantys bendravimo sunkumai, pažeidžia besiformuojantį asmens tapatumą, kurio sėkmingam susiformavimui yra būtini ryšiai su kitais asmenimis [23].

Geštalto psichoterapijos atstovė V. Oaklander (2012) teigia, kad vaikai, patiriantys emocinių sunkumų, yra linkę save vienokiu ar kitokiu būdu riboti: tramdo jausmus, malšina jusles, suvaržo kūną ar užsisklendžia. Tai trukdo užmegzti kontaktą su aplinkiniais ir iškreipia savojo „Aš“ suvokimą. Dailės terapija, galinti būti bendravimo ir saviraiškos priemone, padeda atkurti tapatumo jausmą ir įveikti dėl intelekto sutrikimų kylančius emocinius sunkumus. Sukurtu vaizdiniu, intelekto sutrikimų turintis asmuo, praneša apie savo išgyvenimus ir tai galima pasitelkti siekiant pozityvių pokyčių [101]. Pažymima, kad dailės terapija padeda pamatyti save kaip menininką, išreikšti save per meną ir sėkmingai formuotis asmens tapatumui [112].

Intelekto sutrikimų turintys asmenys dažnai susiduria su socialinėmis, psichologinėmis kliūtimis, kurios neigiamai veikia žmogaus emocinę būseną, o ilgalaikis neigiamas poveikis išderina ir vidaus organų veiklą. L. Kriukelienė (2009) pastebi, kad iškrauti streso energiją, atsikratyti neigiamų emocijų ir padėti turintiems negalią asmenims pajėgia kūrybinė veikla, kurioje spalvos bei šviesos dirgikliai teigiamai veikia organizmą. Kiti autoriai pažymi dailinei raiškai būdingą spontaniškumą ir savarankiškumą, leidžiantį įveikti asmens gynybinius mechanizmus, išreikšti stiprias emocijas ir patirti emocinę iškrovą [15, 40].

L. L. West (2012), remdamasis atliktu tyrimu teigia, jog intelekto sutrikimų turintys žmonės yra gyvas įrodymas meno terapijos naudingumo. Nedalyvaudami dailės terapijoje, šie asmenys neturėtų galimybės atsiskleisti, išreikšdami tai, ko negali pasakyti žodžiais. Anot tyrėjo, įvairiausių spalvų bei ritmų pagalba intelekto sutrikimų turintys asmenys gali išlieti nuslopintus savo jausmus, emocijas bei nerimo, streso, jaudulio ar džiaugsmo energiją ir nors trumpam rasti vidinę ramybę. Atsižvelgiant į asmens individualius poreikius, taikoma palaikomojo pobūdžio dailės terapija, orientuota į patiriamų sunkumų naštos palengvinimą, asmenybės vystymą gerina žmogaus emocinę, kognityvinę, fizinę ir socialinę sveikatą [126].

Apibendrinant galima sakyti, kad dailės terapijoje skatinama kūrybinė saviraiška, pastiprinama savivertė, o svarbiausia – išklausymas, supratimas ir buvimas intelekto sutrikimų turinčio

asmens patyrimo erdvėje, gali padėti intelekto sutrikimų turintiems asmenims įveikti mokslininkų nurodomus sunkumus.

1.3.2 Dailės terapijos įtaka vaikų raidai

Vaikas turi savo unikalų pasaulį, kuris formuojasi jam stebint, fantazuojant, eksperimentuojant, kuriant ir patiriant atradimų džiaugsmą. Žaidimas ir kūrybinė veikla leidžia vystytis natūraliai vaiko savikūrai. Spontaniška vaiko kalba, kurią skatina vaiko kūrybinė veikla yra viena iš pagrindinių dalių, formuojančių mąstymo proceso struktūrą [53]. Intelekto sutrikimų turinčių vaikų kalba ir kalbos raida glaudžiai siejama su suvokimu, kuris jungia jutimą ir mąstymą [73]. Tiriant intelekto sutrikimų turinčių vaikų raidą, akcentuojami pirmosios pažinimo grandies – suvokimo ypatumai, kuriems būdingas lėtumas, siaurumas, mažas aktyvumas, diferencijavimo ir apibendrinimo sunkumai [31]. Mokslininkai teigia, jog intelekto sutrikimų turinčių vaikų mąstymas, kaip ir kiti psichiniai procesai, formuojasi specifiškai, tačiau pagal bendrus raidos dėsningumus [31, 73, 101]. Remiantis J. Piaget teorija ir dabartinės pažintinės raidos samprata, yra apibūdinami raidos periodai, svarbiausi suvokimo veiksniai, kurių požymiai būdingi ir intelekto sutrikimų turintiems vaikams [73, 79]. Išskiriami keturi raidos etapai:

 Sensomotoriniame etape (iki 2 metų) aplinkos pažinimui naudojami jutimai ir motoriniai

sugebėjimai, etapui baigiantis vaikas suvokia objektų pastovumą, pradeda prisiminti, įsivaizduoti.

 Priešoperacinis etapas (ikimokyklinis amžius) – pažinimui naudojama kalba, žaidimas,

elgesio imitavimas. Etapo pabaigoje ryškėja socialinio supratimo formavimasis. Intelekto sutrikimų turintiems vaikams sudėtinga perkelti turimą patirtį į naują situaciją ir kyla sunkumų suvokiant, jog pasikeitus aplinkai bei veiksmui, elgesys taip pat turi keistis.

 Konkrečių operacijų (7 – 11 metų) etape loginiai gebėjimai leidžia suprasti veiksmų,

situacijų pokyčius ir kitus asmenis. Intelekto sutrikimų turinčio vaiko mąstymas vaizdinis – veiksminis, kuriam itin būdingas konkretumas, rėmimasis patirtimi. Operavimas žiniomis ir vaizdiniais nesiekia reikiamo apibendrinimo lygio. Periodas formuojasi žymiai vėliau, sparčiausiai vystosi ketvirtais – šeštais mokymosi metais.

 Formalių operacijų (nuo 12 metų) etape mąstoma abstrakčiomis ir hipotetinėmis

sąvokomis. Daugelis intelekto sutrikimų turinčių asmenų nepasiekia šio raidos etapo. Individualioje raidoje etapai gali skirtis savo trukme. Žmogus, turintis intelekto sutrikimų, visą gyvenimą gali likti viename iš pirmųjų etapų [50].

Kultūrinės – istorinės teorijos kūrėjai prieštaravo J. Piaget deklaruojamam nuosekliam psichinių funkcijų subrendimui. L. Vygotskis, kalbėdamas apie vaiko raidą, pabrėžė artimiausios plėtros zonos svarbą, orientaciją į perspektyvą bei bręstančių psichinių funkcijų vystymą [80]. Specialiojoje literatūroje, analizuojant raidos ypatumus, yra pažymimas silpnesnis intelekto sutrikimų turinčių vaikų poreikis pažinti. Intelekto sutrikimų turinčių vaikų stimuliavimas, motyvavimas, rėmimasis teigiamomis emocijomis, patyrimo ir pažinimo, tiesiogiai dalyvaujant, plėtra padeda vaikui kaupti ir apibendrinti vaizdinius, vystytis mąstymui, plėtotis raidai. Dailės terapija, dėl plataus priemonių ir vizualinės raiškos formų diapazono, leidžia realizuotis kiekvieno vaiko neverbalinėms idėjoms, patyrimams.

Žymūs mokslininkai, pedagogai, filosofai pripažįsta vaiko raidos ir grafinės raiškos ryšį, piešimo svarbą asmenybės vystymuisi bei kūrėjo būsenos išraišką linijomis, spalvomis ir formomis [11, 22, 101]. Piešimo ištakas, piešinių turinį bei meninės raidos teorijas formulavo, aiškino daugelis tyrėjų: I. Brochmann, A. Gučas, V. Muchina, V. Lowenfeld, L. Britain, L. Vygotskis, ir daugelis kitų (cit. iš Brazauskaitė, 2001; Vaitkevičienė, 2006). Raidos dailės terapija, kuri apibūdinta ir išplėtota 1977 m., grįsta pažintine raidos teorija, psichosocialine bei vaikų grafinės raiškos teorijomis [12]. Raidos dailės terapijoje, meninis procesas yra skiriamas į šiuos etapus: atsitiktinės žymės, nekontroliuojama keverzonė, kontroliuojama keverzonė (gali būti dar išskirtas įvardintos keverzonės etapas), ikischeminis piešinys, scheminis piešinys, piešinių realizmas, pseudonatūralistinis piešinys. Pastebima, kad intelekto sutrikimų turinčių vaikų, jaunuolių kūrybinė raiška gali būti pradiniame etape, nepriklausomai nuo jų amžiaus.

Э. Крамер (2013) analizuodama žaidimo ir meninės veiklos įtaką vaikų vystymuisi pastebi, jog kūrybinė saviraiška, skirtingai nei žaidimas, pastiprina savivertę – piešinį vaikas džiaugsmingai visiems rodo. Sukaupti moksliniai duomenys akcentuoja vizualaus produkto sukūrimui sutelkiamų – fizinių, intelektualinių ir emocinių pastangų svarbą vaiko raidai [11, 49, 70, 101, 119, 126]. Pažymima, jog piešimas gerina visą psichofizinę struktūrą – lavina regėjimo, taktilinius, kinestezinius jutimus, vizualinį suvokimą, orientavimąsi aplinkoje, skatina teigiamus socialinių santykių pokyčius. Pastebima, kad nedirektyvi terapeuto pozicija padeda atsiskleisti intuicijai – kai kurie vaikai patys žino ką jiems reikia piešti, kad pasijustų geriau [114]. Reguliarus vaiko piešimas padeda aktyvuoti jo gydantį potencialą, išreikšti ir išspręsti serijiniuose piešiniuose iškilusius sunkumus. Siekiant tinkamai organizuoti visokeriopą pagalbą intelekto sutrikimų turinčiam vaikui, mokslininkų dėmesys yra kreipiamas į individualius kognityvinius bei mokymosi turinius, emocines ir elgesio problemas, bendravimo aspektus [11, 70, 73, 125].

Remiantis priemonių naudojimu yra išskiriami penki piešimo būdai: pradinis, esantis iki grafinio vaizdavimo – tai karakulių kūrimas, spalvų maišymas ir taškymas, priemonių tyrimas; chaoso arba chaotiškos mankštos – dažų pilstymas, taškymas ir tepliojimas delnais ar teptuku; piešimo kaip

gynybinio mechanizmo raiškos – pasikartojantis piešimas, kopijavimas, elementarių linijų ir formų kūrimas; piktogramos – tai grafinis žodžio papildymas, paprastai atliekamas paskubomis; meninės išraiškos – simbolių arba tikrojo meno kūrimas [119]. Tyrėjai pastebi, kad intelekto sutrikimų turinčių vaikų piešimas skiriasi nuo bendros kūrybinės raiškos, o priemonių naudojimas gali neperžengti nurodomų pirmųjų dviejų priemonių naudojimo būdų. D. Widlocher (2010) pastebi, jog intelekto sutrikimų turinčių vaikų piešiniams būdingas stereotipų gausumas ir automatizmų tvirtumas. Tačiau tokia veikla intelekto sutrikimų turinčiam asmeniui nėra betikslė [11, 12, 52, 119, 123, 124].

Meninis dailės terapijos procesas intelekto sutrikimų turinčiam vaikui gali būti kompensuojantis ir stimuliuojantis, padedantis įveikti dėl negalios kylančius sunkumus ir skatinantis vaiko vystymąsi [11, 124]. Dailės terapija pasitelkiama reguliuojant vaikų emocinę raišką, keičiant elgesį, auginant pasitikėjimą savimi, siekiant ugdymo ir lavinimo tikslų. О. Постальчук (2006) pastebi, kad vaikai turintys sutrikimų dažnai priemones naudoja ne pagal paskirtį, o tiesiog su jomis žaidžia. Vaiko manipuliacijos gali atskleisti poreikius bei vidinius resursus, kuriuos galima panaudoti tolimesniuose susitikimuose, siekiant įvairių gydymo ir raidos vystymosi tikslų. Vaikas gali perdėlioti ar perrinkinėti pieštukus, spalvinti vandenį, išteplioti lapą sumaišytais dažais, plėšyti popierių ir pan.. Tai svarbūs vaikui eksperimentai su pojūčiais, jausmais ir kt., galintys tapti pasikeitimų šaltiniu. Spontaniškas veikla leidžia vaikui būti pačiu savimi, čia išmokstama labiau save priimti pasiekiama geresnio vaiko santykio su aplinka ir emocinio stabilumo. Išsamiai, apimant visus intelekto sutrikimų lygius, A. Brazauskaitė (2004) aprašo vaikų pažintinės raidos dailėje stimuliavimo būdus ir pateikia dailės terapijos užsiėmimų naudą vaikų raidai. Autorė pažymi verbalinės raiškos įtaką savivokai ir nurodo kelius kalbos plėtotei, remiantis piešimo procesu. Taip pat pabrėžiama galimybė, menine veikla kompensuoti, intelekto sutrikimų turinčių vaikų pažeistas funkcijas. Pavyzdžiui, esant įvairiems kalbos defektams – nuo nepakankamai aiškios iki neišsivysčiusios kalbos, dailė gali būti komunikacijos priemone [12, 15, 52, 112]. Meninė veikla neatsiejama ir nuo pozityvių išgyvenimų patyrimo, saviraiškos bei kūrybos poreikių patenkinimo, kas vienodai svarbu ir sveikam, ir neįgaliam vaikui. Skirtingų sričių mokslininkai pastebi piešimo reikšmę teigiamiems pokyčiams, pažymėdami ypatingą vaizdinio vietą pojūčių, suvokimo, valios, emocinės sferos vystyme, atkreipdami dėmesį, kad stimuliavimas spalva, forma ir teigiamos emocijos gali pagerinti vaikų intelektualinius gebėjimus [21, 73]. J. Daulenskienė (2003) mini savitą intelekto sutrikimų turinčių vaikų grožio suvokimą ir išgyvenimą, kuris labai priklauso nuo aplinkos. Spalvų reikšmingumą lavinant suvokimą, orientavimąsi aplinkoje, įsiminimą bei dėmesio sukaupimą pastebi ir praktikai [43]. Tyrėjai, remdamiesi praktikų patyrimo analize teigia, jog meno terapijos metodai labiausiai tenkina specialiųjų poreikių vaikų savęs pažinimo ir savirealizacijos poreikius [4]. Atliktas tyrimas byloja, kad meno terapija padeda: didinant savivertę, išreiškiant jausmus, mintis bei kūno pojūčius, išlaisvinant