Juodmargių ir žalųjų veislės karvių pieno sudėties bei kokybės rodiklių kaita veikiant laktacijos mėnesiui ir sezonui

LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA

GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS

GYVULININKYSTĖS KATEDRA

Egidijus Zubė

Juodmargių ir žalųjų veislės karvių pieno sudėties bei kokybės

rodiklių kaita veikiant laktacijos mėnesiui ir sezonui

Magistro darbas

Darbo vadovas:

Doc. dr. Kazimieras Pauliukas

Fluctuation of indexes of consist and quality of milk of black and white and

red-spotted cows during different months and seasons of lactation

Magistro darbas atliktas 2005 – 2007 metais Lietuvos veterinarijos akademijos, gyvulininkystės technologijos fakulteto, gyvulininkystės katedroje bei Valstybės įmonėje “Pieno tyrimai”.

Magistro darbą paruošė: Egidijus Zubė

(parašas)

Magistro darbo vadovas: Doc. dr. Kazimieras Pauliukas LVAGyvulininkystės katedra

(parašas)

Recenzentas:

TURINYS

1 ĮVADAS...5

2 LITERATŪROS APŽVALGA

2.1 Lietuvos juodmargių veislės charakteristika ...7

2.1.1 Trumpa Lietuvos juodmargių veislės istorija...7

2.1.2 Lietuvos juodmargių galvijų veislės produktyvumo gerinimas ...9

2.2 Lietuvos žalųjų galvijų veislės charakteristika...11

2.2.1 Lietuvos žalųjų galvijų veislės istorija...11

2.2.2 Lietuvos žalųjų galvijų veislės produktyvumo gerinimas...14

2.3 Airšyrų veislės charakteristika...15

2.4 Įvairių veiksnių įtaka pieno kiekiui ir kokybei...16

2.4.1 Genetinių veiksnių įtaka pieno kiekiui ir kokybei...16

2.4.2 Aplinkos veiksnių įtaka pieno kiekiui ir kokybei ...17

2.4.2.1. Karvių mitybos įtaka pieno kiekiui ir kokybei ...17

2.4.2.2 Karvių laikymo sistemos įtaka pieno kiekiui ir kokybei ...20

2.4.2.3. Karvių melžimo technologija ir jos įtaka pieno kiekiui ir kokybei ...23

3 DARBO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA...26

4 TYRIMŲ REZULTATAI

4.1 Įvairių karvių veislių pieningumo kitimas per laktaciją...27

4.2 Airšyrų, Lietuvos žalųjų, Lietuvos juodmargių vidutinis produktyvumas tirtuose ūkiuose 2005m...28

4.3 Airšyrų, Lietuvos žalųjų, Lietuvos juodmargių karvių pieno sudėties kitimas per laktaciją ...29

4.3.1 Airšyrų, Lietuvos žalųjų, Lietuvos juodmargių karvių pieno riebumo ir baltymingumo kitimas per laktaciją...31

4.3.2 Airšyrų, Lietuvos žalųjų, Lietuvos juodmargių karvių pieno laktozės , urėjos ir somatinių ląstelių skaičiaus kitimas per laktaciją ...34

4.4 Airšyrų, Lietuvos žalųjų, Lietuvos juodmargių karvių pieno sudėties kitimas priklausomai nuo sezono...37

4.5 Pieno sudėties selekciniai – genetiniai parametrai ...39

5 IŠVADOS

6 SUMMARY...42

1. ĮVADAS

Pieno sektorius Lietuvoje yra prioritetinė žemės ūkio šaka, jo produkcijos vertė bendrosios žemės ūkio produkcijos struktūroje praėjusiais metais buvo 23 proc. Pieno produktų eksportas sudaro apie 30 proc. viso žemės ūkio ir maisto produktų eksporto, kuriam sunaudojama apie 60 proc. parduoto perdirbti pieno. Žemdirbių pajamos už parduotą pieną sudaro trečdalį žemės ūkio produkcijos pardavimo pajamų.

(http://www.zum.lt/min/Informacija/dsp_news.cfm?NewsID=2645&langparam=LT& Title=&From=&To=&Page=9&list=10 , Prieiga per interneta 2006 09 09)

Šiais kontrolės metais padidėjo kontroliuojamų karvių vidutinis metinis produktyvumas. Iš vienos karvės vidutiniškai primelžta po 5395 kg 4,36 proc. riebumo ir 3,37 proc. baltymingumo pieno, tai 164 kg pieno, 7,2 kg pieno riebalų ir 4,1 kg pieno baltymų daugiau negu 2003 – 2004 kontrolės metais. Pastaruoju metu didėja kontroliuojamų karvių skaičius bei kontroliuojamų bandų dydis. . Biržų, Jurbarko, Kėdainių, Kupiškio, Pakruojo, Panevėžio, Pasvalio, Plungės, Radviliškio, Raseinių, Skuodo, Šakių, Šilalės, Šilutės, Tauragės, Telšių ir Vilkaviškio rajonuose kontroliuojama daugiau kaip 50 proc. karvių. Pagal karvių skaičių bandoje – vidutinė kontroliuojama banda 9,24 karvės. (Apyskaita, 2006)

Lietuvai įstojus į ES, ima ryškėti teigiami pieno ūkio struktūros pokyčiai. Per 2005 m. sumažėjo labai mažų (1–2 karvių) ir padaugėjo stambesnių (21–50 karvių) ūkių. Per paskutiniuosius penkerius metus tokių ūkių išaugo daugiau kaip 4 kartus. Pieno ūkių skaičius pasiekė 181,2 tūkst., tačiau ES sertifikatus iš jų turi tik 157 ūkiai. Per 10 šių metų mėnesių supirkta 1 mln. 33,85 tūkst. tonų natūralaus pieno.

Vidutinis Lietuvos pieno ūkis išlieka mažiausias tarp visų Europos Sąjungos šalių – tik 2–6 karvės, o ES – 28 karvės.

Palyginę 2004 metų spalio ir 2005 m. spalio mėnesio duomenis, matysime, kad laikytojų per metus sumažėjo 18 tūkst. 372, o karvių – net 30 tūkst. 771. Didžiausias pasikeitimas (mažėjimas) įvyko per 2005 metų dešimt mėnesių – laikytojų sumažėjo 14,3 tūkst., karvių – 19,5 tūkst. Šie pakitimai vyko ūkiuose, kur laikomos 1–2 karvės.

Kad sėkmingai konkuruotų bendrojoje rinkoje, prekinis Lietuvos pieno ūkis turės stambėti ir priartėti prie ES šalių pieno ūkių dydžių. Iki 2008 m. didžiausi struktūriniai pokyčiai turėtų vykti 1–2 ir 5–10 karvių ūkiuose. Prekinio pieno gamyba smulkiuosiuose ūkiuose turės mažėti, tačiau ji didės 10 ir daugiau karvių laikančiuose ūkiuose. Pienininkystės ūkių restruktūrizavimo spartą lems jų pasirengimas dalyvauti įvairiose paramos programose, kitose kaimo ekonominėse veiklose, įtakos turės ir kooperacijos tempai. (Linartienė, 2006)

Pieninė galvijininkystė ir toliau išlieka pirmaujančia gyvulininkystės produkcijos gamybos kryptimi, o didėjantys reikalavimai šalies ir užsienio rinkose reikalauja gyvulių produktyvumo ir genetinio potencialo didinimo bei produkcijos kokybės gerinimo. Šį procesą galima paspartinti tik nuosekliai plėtojant gyvulių selekciją bei į šalį įvežant aukštos veislinės vertės gyvulius, tačiau pastarasis būdas yra brangus ir ne visada pateisina lūkesčius. Kadangi vienas iš pagrindinių veislininkystės uždavinių yra išsaugoti Lietuvoje auginamų gyvulių veislių genofondą kaip nacionalinį turtą, todėl turime naudoti savo šalyje užaugintą veislinę medžiagą kuri yra nuolatos gerinama ir yra prisitaikiusi prie vietos klimatinių sąlygų.

(Apyskaita 2006)

Taigi, esant pieno gavybos kvotoms ir aukštiems pieno kokybės reikalavimams, būtina ieškoti rezervų pieno sudėčiai ir jo kokybei gerinti. Tam ir galėtų pasitarnauti karvių laktacijų, veršingumo, atskirų periodų bei sezoniškumo tyrimai. (Pauliukas ir kt., 2005)

Darbo tikslas: Ištirti juodmargių ir žalųjų veislių karvių pieno sudėties ir kokybės rodiklių kaitą atskirais laktacijos mėnesiais ir sezonais.

Darbo uždaviniai:

1. Išnagrinėti bandymams naudotų karvių pieno produkcijos rodiklius. 2. Nustatyti laktacijos mėnesio įtaką pieno kokybės rodikliams. 3. Nustatyti sezono įtaką pieno kokybės rodikliams.

4. Apskaičiuoti pieno kokybės selekcinius – genetinius parametrus ir juos išnagrinėti.

2 LITERATŪROS APŽVALGA

2.1 Lietuvos juodmargių veislės charakteristika

Lietuvos juodmargiai galvijai sukurti kryžminant vietinius galvijus pradžioje su įvairių veislių, o vėliau su Olandijos juodmargiais, Ostfryzais bei Švedijos juodmargiais galvijais ir vėliau veisiant mišrūnus tarpusavyje. Olandijos juodmargių veislės galvijų vienetai Lietuvoje buvo jau XVI—XVII amžiuje. Kiek daugiau Olandijos ir kitų veislių galvijų į Lietuvą pradėta įvežti XIX a. viduryje, ypač po baudžiavos panaikinimo (1861m.). Plėtojantis kapitalizmui, padidėjo pieno produktų paklausa vidaus ir užsienio rinkoje. Ieškoma būdų žemės ūkio gamybai ir gyvulininkystei intensyvinti. Kai kuriuose Lietuvos dvaruose jau XIX a. pabaigoje būta neblogų galvijų, kuriuos parduodavo veislei į kitas Rusijos gubernijas.

1901 m. suorganizuotas Panevėžio komitetas Olandijos juodmargiams galvijams veisti pradėjo registruoti šios veislės galvijus į kilmės knygą. (Jukna, 1998)

Kauno gubernijoje 1909 m. buvo įsteigtas pirmasis karvių produktyvumo kontrolės ratelis, o 1911 m. Kauno žemės ūkio draugija pradėjo pirkti veislinius bulius kergimo punktams. 1913 m. pabaigoje Kauno gubernijos kergimo punktuose jau buvo 117 draugijos nupirktų bulių, iš jų 76 Olandijos juodmargių veislės. (Jukna, 1998; http://www.zum.lt/agroweb/galvjuodmargiai.htm)

Iki Pirmojo pasaulinio karo didžiausią poveikį vietiniams pietvakarių ir kai kurių vidurio Lietuvos rajonų galvijams padarė Olandijos juodmargiai galvijai. Po karo į šiuos rajonus buvo įvežami daugiausia Ostfryzų ir Švedijos juodmargių veislės galvijai. 1923 — 1937 m. įvežti 105 buliai ir 323 karvės. Nuo 1930 m. Olandijos juodmargių kilmės mišrūnai buvo masiškai veisiami tarpusavyje. (Gaidžiūnienė,1996; Jukna, 1998)

Lietuvos juodmargių formavimuisi didelę reikšmę turėjo gyvulių produktyvumo kontrolė, jų atranka pagal pieningumą ir pieno riebumą, eksterjerą ir masę, įrašymas į kilmės knygas, gyvulių konkursai ir parodos.

Per Antrąjį pasaulinį karą Lietuvos gyvulininkystei buvo padaryta didelių nuostolių: sunaikinta daug veislinių gyvulių, dingo jų apskaitos dokumentai.

Po Antrojo pasaulinio karo prasidėjo naujas Lietuvos juodmargių gerinimo etapas. Veislininkystę pradėjo tvarkyti valstybinės institucijos. Lietuvos juodmargiams gerinti 1958-1979 m. iš Olandijos buvo įvežta 1229 telyčios ir 145 buliai.

Sukūrus vientisą veislininkystės sistemą, atsižvelgiant į galvijų ūkio plėtojimo kryptis ir tendencijas, pradėta Lietuvos juodmargių selekcija ir pagal kitus ūkiškai bei ekonomiškai svarbius požymius: tinkamumą mechanizuotai melžti, pieno baltymingumą, penėjimosi, mėsines ir kitas savybes. Selekcinio darbo efektyvumui didinti parengti ilgalaikiai veislininkystės darbo planai atskiriems ūkiams ir veislei. Karvės ir telyčios pradėtos sėklinti skystame azote užšaldyta bulių sperma. Be to, Lietuvos juodmargiai buvo masiškai gerinami Olandijos juodmargiais. Visos šios priemonės padėjo susiformuoti šiuolaikinėms produktyvumo bei veislinėms Lietuvos juodmargių savybėms. (Jukna, 1998)

Savarankiška veisle Lietuvos juodmargiai pripažinti 1951 m. (Jukna, 1998)

Dabar juodmargių galvijai sudaro apie 76 proc. ( 2.1 grafikas) respublikoje veisiamų galvijų. (Apyskaita, 2006).

76% 24%

Juodmargiai Žalmargiai ir žalieji

2.1 grafikas. Galvijų veislių pasiskirstymas Lietuvoje 2005m.

Lietuvos juodmargiai turi daug Olandijos juodmargių kraujo ir yra panašaus kūno sudėjimo. Dėl Olandijos juodmargių įtakos truputį sumažėjo Lietuvos juodmargių ūgis, tačiau šiek tiek padidėjo galvijų krūtinės ir klubų matmenys, pagerėjo eksterjeras, tešmens morfologinės bei fiziologinės savybės. Suaugusių dabartinių Lietuvos juodmargių karvių kūno matmenys tokie (cm):

o aukštis ties ketera — 129, o krūtinės gylis — 69—70, o krūtinės plotis — 48—50, o klubu, plotis — 54—55, o įstrižas liemens ilgis — 152, o krūtinės apimtis — 197—199, o plaštakos apimtis — 18—19.

Šiuolaikiniai Lietuvos juodmargiai yra stiprios konstitucijos, jų kūnas proporcingas, bet kartais per daug kompaktiškas. Dėl trumpų kojų, gilios ir plačios krūtinės, plačios keteros, nugaros, juosmens, ilgo ir plataus užpakalio bei gerai išsivysčiusių raumenų jie dažnai panašesni į pieninius- mėsinius galvijus. Šiam tipui jie yra artimi ir pagal pagrindinius kūno sudėjimo indeksus. Daugumos karvių tešmenys tinka mechanizuotai melžti. Jos per minutę išskiria po 1,5- 1,9 kg, o priekiniuose ketvirčiuose telpa 42- 43 proc. pieno

Prieauglis pasižymi didele augimo sparta. Intensyviai penimi buliukai per parą priauga po 1000- 1200 g, 1 kg priesvorio sunaudoja 5,8- 6,5 pašarinio vieneto ir 15- 18 mėn. sveria 470- 500 kg ir daugiau. To paties amžiaus telyčios sveria 380- 420 kg ir veršiuojasi 27- 28 mėnesį. Veislynuose pirmaveršių masė 580- 520 kg, antraveršių – 520- 530 kg, o suaugusių — 550 kg ir daugiau. Geriausiose bandose yra daug karvių, sveriančių per 600 kg. Suaugę buliai sveria 950- 1000 kg. (Jukna, 1998)

2.1.2 Lietuvos juodmargių galvijų veislės produktyvumo gerinimas

Lietuvos juodmargių karvių genetinis pieno produktyvumo potencialas didinamas veisiant linijomis bei mažesnio produktyvumo linijas nuosekliai keičiant produktyvesnėmis.

Pirmųjų Lietuvos juodmargių galvijų linijų pradininkai, darę poveikį veislės formavimuisi, buvo buliai Plessas LT 149, Gulbių Riteris LT 277, Olaf LT 276, Hanmaksas LT 1200, Kraft-Stipruolis LT 1201 ir Garsas LT 200, o vėliau iš jų išsiskyrusios Liūto 278 ir Gintaro LJ 308 linijos bei Bičiulio 18, Bijūno 7, Maumuto LJ 121, Tūzo LJ 122, Artojo LJ 105 giminingos grupės. Šių grupių karvės buvo gerinamos Estijos juodmargių bulių Lapiko LJ 222 ir Naavo LJ 223 linijomis iki septintojo dešimtmečio pradžios. Vėliau šias linijas, išskyrus Gintaro LJ 308, pakeitė naujos produktyvesnės linijos bei giminingos grupės.

Naujas Lietuvos juodmargių genealoginės struktūros kūrimo ir veisimo linijomis etapas prasidėjo, kai veislei gerinti masiškai pradėti naudoti Olandijos juodmargiai. Linijų pradininkai buvo geriausi Olandijos juodmargiai buliai: Annas Adema 30587, Wytsturt Annas Adema 36079, Frizo Wouter 33116, Haubois Annas Adema 44162, Diamant 33251, Haskera Governeur 44506, Hiltjes Adema 37910, Rotterda Paul 36498, Jelsumer Rudolf Jan 42884 ir Adema 25473. Šie buliai darė didelę teigiamą įtaką įvairių šalių juodmargiams. Nemažai jų palikuonių buvo atgabenta ir į mūsų respubliką. Taip pat buvo siekiama nustatyti geriausius reproduktorius, kuriuos būtų galima pripažinti naujų linijų ar giminingų grupių pradininkais. Įvertinus bulių paveldimąsias savybes pagal palikuonių produktyvumo savybių kompleksą, kryptingai atrenkant ir parenkant gyvulius, 1967—1976 m. buvo sukurtos bulių B. Pieter LJ

305, Sietse LJ 340, Hildo LJ 363, Katso LJ 483, Vautero LJ 738 linijos bei Klaso LJ 335, Adema LJ 770, LJ 771 ir Imperatoriaus LJ 1160 giminingos grupės bei pradėtos kurti Burto LJ 2085 ir Langelio LJ 2523 giminingos grupės.

Dabar tobulinant veislę, labai reikšmingos yra linijos ir bulių giminingos grupės, sukurtos naudojant Olandijos juodmargius bulius A. Adema 30587, Langerio LJ 2523, Katso LJ 483, Imperatoriaus LJ 1160 ir sukurtos naudojant Holšteinų veislei bulius Merkurijaus LJ 3194, C. Dutlas 340909, Elevation 1491007, Astronaut 1458744, Talismano LJ 3222, Grandboy ECHF 3299, F. Hoppe 1243697, Majoro MCP 1795.

2.1 pav. Lietuvos juodmargė

Lietuvoje numatoma auginti veislinius pieninius su neblogomis mėsinėmis savybėmis galvijus. Todėl ir toliau bus didinamas Lietuvos juodmargių pieningumas, pieno riebumas bei baltymingumas, gerinamos jų penėjimosi bei mėsinės savybės, didinamas atsparumas ligoms, tobulinamas jų prisitaikymas prie pramoninės technologijos, mažinamos pašarų sąnaudos produkcijos vienetui.

Lietuvos juodmargių genofondui tobulinti ir produktyvumui didinti dabar naudojami Danijos juodmargių, Vokietijos juodmargių, Holšteinų ir Anglijos fryzų galvijai. Geresnių bandų Danijos ir Vokietijos juodmargių genotipo karvės duoda daugiau kaip po 5000 kg 4 proc. ir riebesnio pieno. Jos yra geriau išsivysčiusios, aukštesnės ir ilgesnės už Olandijos juodmarges.

Lietuvos juodmargių produktyvumą ženkliai gerina Holšteinų buliai. Jie didina Lietuvos juodmargių pieningumą 190- 1030 kg, pieno riebalų kiekis — 17- 40 kg, bet pieno riebumą sumažina 0,15 proc. Tačiau gerų rezultatų gaunama tik tuose ūkiuose, kuriuose galvijai auginami ir šeriami intensyviai. Holšteinų genotipo karvės yra gerokai aukštesnės, ilgesnės ir kaulingesnės, bet per krūtinę ir klubus siauresnės už Olandijos, Danijos ir Vokietijos juodmargių bulių palikuones. Jos pagal kūno matmenų indeksus artimesnės pieniniams galvijams.

Danijos, Vokietijos ir Holšteinų genotipo karvių tešmenys dažniausiai yra vonios formos arba apvalūs, dideli, liaukingi, priekiniuose ketvirčiuose telpa 42- 44 proc. pieno. Iš karvės per minutę primelžiama po 1,6- 2,3 kg pieno. Šių genotipų galvijų penėjimosi bei mėsinės savybės yra beveik vienodos, o kai kuriais požymiais šių veislių kraujo turintys galvijai net pranašesni už gerintus Olandijos juodmargiais.

Lietuvos juodmargių gerai derinasi pieningumas, pieno riebumas, baltymingumas. (Jukna, 1998)

Kontroliuojamose Lietuvos juodmargių bandose 2004- 2005m. iš karvės primelžta po 5444 kg 4,31 proc. riebumo, 3,34 proc. baltymingumo pieno. (Apyskaita, 2006)

2.2 Lietuvos žalųjų galvijų veislės charakteristika

Vietiniai galvijai Lietuvoje dėl blogo šėrimo ir laikymo buvo smulkūs, prasto eksterjero ir nepieningi. Tačiau jie buvo ištvermingi ir jų pienas riebus. (Jukna, 1998)

XIX a. pabaigoje prasidėjo vietinių galvijų kryžminimas su kultūrinių veislių buliais. Šiaulių apskrityje grafo Vladimiro Zubovo iniciatyva pradėti veisti Danijos žalieji galvijai. Pirmieji šios veislės galvijai (2 buliai ir 40 telyčių) 1892 metais buvo įvežti į Ginkūnų dvarą ir ilgainiui turėjo lemiamos reikšmės Lietuvos žalųjų galvijų veislės sukūrimui ir gerinimui. (Banys, 1988; Banys, 1990; Jukna, 1998)

Dimitrijus Zubovas (Vladimiro brolis) į Bubių dvarą atsivežė airšyrų veislės galvijų. Švicu veislės galvijai laikyti Šiaurės rytų Lietuvoje - Utenos, Zarasų apylinkėse. (Banys, 2004)

Lietuvos žalųjų galvijų veislė išvesta kryžminant vietinius galvijus su Danijos žalaisiais, kai kur panaudojant Angelnus. Taip pat taikytas įterpiamasis kryžminimas su Švicais, Latvijos dvylaisiais, Švedijos žalmargiais ir Simentaliais. Tačiau didžiausią poveikį besiformuojančiai Lietuvos žalųjų galvijų veislei darė Danijos žalieji galvijai.

1892 m. iš Danijos į Ginkūnų dvarą (Šiaulių apskritis) buvo importuota 40 Danijos žalųjų veršingų telyčių ir 2 buliai. Iš šio dvaro Danijos žalieji galvijai paplito po šiaurinius Lietuvos rajonus ir pagerino vietinius galvijus. Vėliau, iki pat Pirmojo pasaulinio karo, į minėtą Ginkūnų bei kitus dvarus buvo nuolat įvežama po keletą bulių ir telyčių.

Tuomet veislės nebuvo rajonuojamos, galvijai buvo įvežami neatsižvelgiant į vienos ar kitos galvijų veislės išplitimą. Tik vėliau Lietuvos šiaurės ir rytų rajonuose pradėjo formuotis žalųjų galvijų masyvas.

Veislės formavimuisi teigiamos įtakos turėjo 1907 m. įkurtas pirmasis galvijų kontrolės ratelis Vabalninke ir 1924 m. įkurta Lietuvos žalųjų galvijų draugija bei pradėtos rašyti kilmės knygos.

Svarbus veislės gerinimo etapas prasidėjo 1941 m., įsteigus pirmuosius Lietuvos žalųjų galvijų veislininkystės ūkius, pradėjus galvijus bonituoti ir atkūrus kooperatinius bei valstybinius kergimo punktus.

Pokario metais iš naujo teko atkurti veislinę galvijininkystę. Lietuvos žaliesiems galvijams gerinti buvo įvežta Latvijos dvylųjų ir Estijos žalųjų veislės bulių.

1951 m. Lietuvos žalieji galvijai pripažinti savarankiška veisle.

Naujas Lietuvos žalųjų galvijų gerinimo etapas prasidėjo 1956 m., įsteigus pirmąsias gyvulių sėklinimo stotis ir pradėjus masiškai sėklinti karves bei importuoti Danijos žaluosius galvijus. Nuo 1956 m. iki 1980 m. į Lietuvą įvežta 212 Danijos žalųjų veislės bulių ir 947 telyčios, o nuo 1972 m. iki 1980 m. - 51 Anglerų veislės bulius.

Danijos žalieji buliai pagerino Lietuvos žalųjų galvijų pieningumą, masę, kūno matmenis, paspartino brendimą, tačiau pieno riebumo nepadidino. (Jukna, 1998)

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, susidarė sąlygos artimiau bendradarbiauti su kitų šalių žalųjų galvijų augintojais. Dar ekonominės blokados metu (1990 m.) Vokietijos Šlezvigo-Holšteino žemės anglerų veislės selekcininkai padovanojo 200 dozių dviejų vertingiausių šios veislės bulių spermos. Danijos žalųjų galvijų gerinimo draugija 1993 m. pagal bendrą projektą skyrė 4500 dozių jaunų bulių spermos.

Lietuvos žaliesiems galvijams gerinti 1994 - 1995 m. įvežta jaunų buliukų: Danijos žalųjų - 21, anglerų - 5 ir Švedijos žalmargių - 1. Labai palankiomis sąlygomis gauti ir Lietuvoje naudojami 2 Danijos žalieji ir 7 anglerų veislės buliai. Pastarieji 9 buliai buvo jau įvertinti per palikuonių produktyvumą Danijoje ir Vokietijoje. 1996 m. į Upytės eksperimentinį ūkį įvežtos 59 Švedijos žalmargės ir į Žvirblonių žemės ūkio bendrovę 60 anglerų veislės telyčių.

Šiuo metu Lietuvos žaliesiems gerinti populiacijoje laikoma ir importuotų Danijos žalųjų, Anglerų, Švedijos ir Vokietijos žalmargių veislių galvijų. Taip pat yra įvežta Suomijos airšyrų ir kitų veislių gyvulių, stengiamasi išlaikyti jų paveldimąsias savybes. Išimtis yra taikoma Vokietijos žalmargėms karvėms, kurios toliau gerinamos JAV ir Kanados selekcijos žalmargiais holšteinais. Suomijos airšyrai ir Švedijos žalmargiai poruojami tiek su Suomijos airšyrų, tiek su jiems giminingais Švedijos žalmargių buliais, o pastaraisiais metais ir Kanados airšyrais. (Darbutas ir Ulevičienė, 2003; Darbutas ir Oberauskas, 2004)

Lietuvos žalieji galvijai yra pieninio tipo. Jų galva nedidelė, sausa; kaklas ilgas, neplatus, mažai raumeningas, be pagurklio; liemuo ilgas, gilus; krūtinė ilga, gili, didelės apimties; užkirtimas už menčių pasitaiko retai. Nugaros linija ne visada tiesi — pasitaiko karvių su įlinkusia arba kuprota nugara, įlinkusių juosmeniu. Kojos vidutinio ilgio, stovėsena taisyklinga; oda plona, elastinga; tešmuo vidutinio dydžio, gilus, nenukaręs; speniai cilindriški rečiau kūgiški.

Šios veislės galvijai žali, įvairaus atspalvio - nuo prinokusios vyšnios raudonumo iki dvylos spalvos. Pasitaiko galvijų šviesesne nugara, šviesesniu žiedu aplink burną, baltu tešmeniu, o kartais ir balta papilve. Nugara ir nosies veidrodėlis tamsūs. (Jukna, 1998)

2.2 pav. Lietuvos žalieji galvijai

Žalųjų ir žalmargių veislės sudaro apie 24 proc. visų Lietuvoje veisiamų galvijų. (Apyskaita, 2006).

Lietuvos žalieji galvijai yra neblogų mėsinių savybių. Intensyviai šeriami 16-18 mėn. buliukai sveria 500 kg, 1 kg priesvorio sunaudoja 6-7 pašarinius vienetus. Tokių buliukų skerdienos išeiga 52-53 proc, tinkamų maistui dalių išeiga 79-80 proc.

Įrašytų į kilmės knygas karvių:

• aukštis ties ketera - 128-129 cm, • krūtinės gylis - 69-70 cm, • krūtinės plotis - 46 cm, • klubų plotis - 51—52 cm,

• įstrižas liemens ilgis (lazda) - 156-160 cm, • krūtinės apimtis - 194 cm,

• plaštakos apimtis - 19 cm.

Suaugusių karvių masė - 520- 550 kg, bulių - 823- 900 kg. Ką tik atvesti veršeliai sveria 32- 36 kg. (Jukna, 1998)

2.2.2 Lietuvos žalųjų galvijų veislės produktyvumo gerinimas

Yra keturi ryškesni veislės struktūros susidarymo etapai.

Iki Antrojo pasaulinio karo (pirmasis etapas) veislės struktūros formavimuisi didžiausią įtaką turėjo įvežtieji Danijos žalųjų veislės buliai. Jie ir jų palikuonys tapo senųjų linijų ir giminingų grupių pradininkai.

Antrajame etape (1945-1956 m.) veislės struktūrai reikšmingi buliaus Princo LT 43, ypač jo sūnaus Sultono LT 451, palikuonys. Susiformavo bulių Eske LT 600 ir Slibino LŽ 66 linija, formavosi buliaus Jungo LZ 396 linija.

Trečiasis etapas prasidėjo vėl pradėjus į Lietuvą įvežti (nuo 1956 m.) Danijos žaluosius galvijus ir Anglerų veislės bulius (nuo 1972 m.). Susiformavo naujos daniškos kilmės bulių Dano LZ 388, Seleno LŽ 1479, Ejlekaerio 4416, Dano LŽ 368, Korbitzo 3200, Džino LŽ 393, Sortemose 4680, Thor 4697, Alborg Wahl 4344, Brethwig 4137, Morso Winkel 4844 linijos ir Anglerų veislės bulių Corbitz 19496, Cirrus 16497 palikuonių giminingos grupės.

Svarbiausios veislės gerinimo gairės - tolesnis pieningumo ir pieno riebumo didinimas, tešmens savybių gerinimas, bus kuriamos labai produktyvios linijos ir šeimos, didinamas pieno baltymingumas. Kartu bus siekiama, kad nepablogėtų Lietuvos žalųjų galvijų penėjimosi bei mėsinės savybės. (Jukna, 1998)

Kontroliuojamose Lietuvos žalųjų bandose 2004- 2005m. iš karvės primelžta po 5141 kg 4,72 proc. riebumo, 3,48 proc. baltymingumo pieno. (Apyskaita, 2006)

0 2000 4000 6000

Lietuvos juodmargiai Lietuvos žalieji Airšyrai

2.2 grafikas. Lietuvos juodmargių bei Žalųjų ir Airšyrų galvijų veislių pieno kiekio (kg) palyginimas Lietuvoje 2005m.

2.3 Airšyrų veislės charakteristika

Veislė išvesta XVIII a. antrojoje pusėje Škotijos pietvakariuose gerinant vietinius galvijus ir ne kartą įliejus Lamanšo sąsiaurio salose veisiamų Tisvaterio, Olandijos, Fiamandijos ir Alderneisko galvijų kraujo. Airšyrai kaip savarankiška veislė žinomi nuo 1814 m. Nuo 1822 m. Airšyrų galvijai eksportuojami į Jungtines Amerikos Valstijas, vėliau — į Kanadą, Pietų Ameriką, Australiją, Naująją Zelandiją, Afriką, Švediją, Suomiją ir Norvegiją. 1877 m. įsteigta Airšyrų kilmės knygos sąjunga.

Airšyrai yra žalmargi (žalos dėmės ant balto dugno). Kai kurių galvijų vyraujanti būna žala arba balta spalva. Galvijai ryškaus pieninio tipo. Jų kūnas proporcingas, skeletas lengvas, tvirtas; galvijai neaukšti; galva lengva, ragai lyros formos; kaklas plonas su smulkiomis odos raukšlėmis; krūtinė gili, bet siauroka. Tešmuo vonios formos su taisyklingais ketvirčiais; speniai vidutinio dydžio, taisyklingai išsidėstę. Tešmens indeksas 43- 45 proc. Raumenys išsivystę patenkinamai. Oda plona, elastinga, apaugusi švelniais plaukais.

2.3 pav. Airšyrų veislės galvijai

Pagrindiniai karvių kūno matmenys yra tokie: • aukštis ties ketera — 123 — 125 cm, • įstrižas liemens ilgis - 157—159 cm, • krūtinės gylis — 63 — 65 cm, • krūtinės plotis — 36—38 cm, • plaštakos apimtis — 17—18 cm.

Ką tik atvesto veršelio masė 28- 31 kg, III laktacijos ir vyresnių karvių - 450- 500 kg, bulių - 700- 800 kg. Kai kurios karvės sveria iki 668, o buliai — iki 1000 kg.

Geresniuose ūkiuose iš Airšyrų veislės karvių primelžiama po 6000- 6500 kg 4,5 proc. riebumo ir 3,3 proc. baltymingumo pieno, Suomijoje ir Kanadoje - po 10000- 11000 kg. Riebiausią pieną duoda Suomijos Airšyrai - 4,5 proc. Anglijoje ir kitose šalyse šios veislės karvių pienas ne toks riebus. (Jukna, 1998)

Kontroliuojamose Airšyrų bandose Lietuvoje 2004- 2005m. iš karvės primelžta po 5974 kg 4,79 proc. riebumo, 3,51 proc. baltymingumo pieno. (Apyskaita, 2006)

Mėsinės šios veislės galvijų savybės patenkinamos. Gerai įmitusi o prieauglio skerdienos išeiga 52- 54 proc.

Airšyrai greitai bręsta, ištvermingi ir gerai prisitaiko prie įvairių sąlygų. Šios veislės galvijai eksportuojami daugiau kaip į 30 pasaulio šalių. Jie buvo panaudoti išvedant Suomijos Airšyrų veislę, kurios karvės labai pieningos, jų pienas riebus.

Tobulinant šią veislę didinamas karvių pieningumas, pieno riebumas, gerinamos mėsinės savybės ir prisitaikymas prie pramoninės technologijos. (Juknos vadovėlis)

Lietuvoje 2004- 2005m. buvo 511 šios veislės karvės. (Apyskaita, 2006)

2.4 Įvairių veiksnių įtaka pieno kiekiui ir kokybei

Svarbiausieji veiksniai apsprendžiantys pieno gamybos ekonominį efektyvumą yra gyvulių genetinis potencialas, pašarai ir šėrimas, laikymo ir priežiūros technologijos. Atskirų šių elementų reikšmė nevienoda. Daugelio autorių duomenimis didžiausią įtaką karvių pieno produkcijai turi pašarai ir šėrimas. Jie įtakoja apie 50- 60 proc. Genetiniams faktoriams tenka apie 25- 27 proc, o likusi dalis - laikymo ir priežiūros technologijoms. Atrodytų, kad genetinių faktorių įtaka nėra didelė ir veislininkystės darbo svarba nėra tokia didelė kaip karvių aprūpinimas kokybiškais pašarais ir tinkamas racionų subalansavimas atsižvelgiant į gyvulių fiziologinę būklę. Tačiau taip nėra. Toks vaizdas gaunamas tada, kai galvijų selekcija vykdoma atitrauktai nuo pašarų bazės, kada pašarai ir šėrimas neužtikrina to genotipo produktyvumo realizavimui reikalingų sąlygų. Tai aiškiai paliudija ir mūsų šalies pieninės galvijininkystės raida. Daugelį metų buvo vykdomas nuoseklus veislininkystės darbas, o karvių produktyvumas didėjo neženkliai, nes pašarų bazė neatitiko gyvulių genotipą. (Mokslinis- gamybinis seminaras, 2003)

Gyvulių veislininkystės darbas Lietuvoje yra reglamentuojamas Lietuvos Respublikos gyvulių veislininkystės įstatymu ir gyvulių veislininkystės programa 2001- 2005 metams. Įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos gyvulių veislių genofondo saugojimą,

produktyvumo ir veislinių savybių gerinimą gyvulių veislinės vertės nustatymą, gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybos veiklą, jos padalinių teisinę padėtį, privalomą valstybinę gyvulių veislininkystės priežiūrą veislininkystės institucijų pripažinimą.

Įstatymo tikslas yra reglamentuoti gyvulių veisimą, kad:

o didėtų gyvulių produktyvumas ir nenukentėtų jų gyvybingumas; o gerėtų gyvulininkystės ekonomiškumas, konkurencingumas;

o gyvulininkystės produkcijos kokybė atitiktų jai keliamus reikalavimus; o išliktų gyvulių genetinė įvairovė, būtų išsaugotos ir gerinamos gyvūnų veislės

ir jų genofondas. (Žakas, 2002)

Sėkmingą galvijų selekcijos procesą labiausiai lemia tiksli gyvulių kilmės ir

produktyvumo apskaita, bulių vertinimas pagal palikuonių savybes bei didelės genetinės vertės bulių spermos naudojimas. (Apyskaita,2002)

Norint, kad toliau būtų plėtojama nacionalinė gyvulių veislininkystė, išsaugotas genofondas, didėtų gyvulių produktyvumas, gerėtų gaminamos produkcijos kokybė ir, kad gaminama produkcija būtų konkurencinga, mažėtų gyvulių produktyvumo skirtumai tarp Europos Sąjungos šalių ir Lietuvos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyvulių veislininkystės įstatymu yra tvirtinama veislininkystės programa penkiems metams. Veislininkystės tvarkymo principai derinami su Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimais. Lietuvoje ir toliau bus veisiami ir gerinami Lietuvos juodmargiai ir Lietuvos žalieji galvijai, tam intensyviai naudojant geriausias pasaulio pieninių galvijų veisles. (Žakas, 2002)

2.4.2 Aplinkos veiksnių įtaka pieno kiekiui ir kokybei

2.4.2.1. Karvių mitybos įtaka pieno kiekiui ir kokybei

Pašarai- tai produktai, skirti gyvuliams šerti, kurių sudėtyje yra pasisavinamų, nenuodingų organinių ir mineralinių medžiagų. Didžiąją dalį gyvulininkystėje naudojamų pašarų sudaro augalinės kilmės pašarai. Gyvulinės ir mikrobiologinės kilmės pašarai naudojami kaip priedai visaverčiams racionams sudaryti. (Mikulionienė, 2000)

Ar tinkamai subalansuotas karvių šėrimo racionas, sprendžiame iš šių požymių: • nenoriai ėda;

• sumažėja pieno riebumas ir baltymingumas; • per pirmuosius laktacijos mėnesius labai suliesėja;

• nenoriai juda, skausmingi sąnariai ir nagai; • neryški ruja;

• serga medžiagų apykaitos ligomis. (Japertas, Minkevičius, 2002)

Pašarai ir šėrimo būdas turi įtakos ne tik kiekybiniams pieno sudedamųjų dalių pokyčiams , bet ir pieno kokybei, technologinėms jo savybėms. (Gudonis, 2002)

Nekokybiškais pašarais šeriamų karvių pienas pasižymi blogesnėmis organoleptinėmis, biocheminėmis, technologinėmis ir kitomis savybėmis. Iš tokio pieno gaunamas sūris, kiti pieno produktai esti blogos kokybės, greitai genda. Nepilnavertis šėrimas ūkiui yra nuostolingas. Karvių produktyvumui ir pieno cheminei sudėčiai atstatyti po nepilnaverčio karvių šėrimo reikia beveik dvigubai daugiau pašarų ir darbo sąnaudų. (Skimundris, 1993)

Mikrobiologiniu požiūriu netinkamas pašaras (blogos kokybės, netinkamai suraugintas ar supuvęs silosas) arba pakratai gali būti šviežio pieno mikrobiologinio užterštumo šaltinis. Pieno skonį ir kvapą keičia šeriamų augalų skonio ir kvapo medžiagos: alkaloidai, gliukozidai ir kitos specifinės medžiagos. Ganant gyvulius pelkėtose ar žemumų pievose , kuriose auga rūgščių augalų, gaunamas blogesnės cheminės sudėties pienas, jame gali būti sviesto rūgšties bakterijų arba jų sporų. (Gudonis, 2002)

Daug geros kokybės pieno primelžiama, kai šėrimas pilnavertis: racione subalansuoti baltymai, angliavandeniai, riebalai, mineralinės ir kitos medžiagos. Šėrimas vienos rūšies pašarais mažina primilžius ir blogina pieno kokybę, todėl racionas turi būti sudarytas iš įvairių pašarų. (Skimundris, 1997)

Ilgai ir vienpusiškai šeriamiems baltymingais pašarais (baltyminis peršėrimas) gali atsirasti įvairių organizmo sutrikimų: kaupiantis amoniakui, inkstai perkraunami baltymų metabolizmo produktais. Sutrikus medžiagų apykaitai, susikaupia rūgščios reakcijos junginiai, kurie neutralizuojami nepakankamai. Tada organizme sutrinka šarmų- rūgščių pusiausvyra- išsivysto acidozė. Sušėrus karvei iš karto daug koncentratų, prieskrandžių pH staiga sumažėja, dėl to mikrofloros aktyvumas sumažėja ir sutrinka pašarų virškinimas.

Sudarant melžiamų karvių racionus dėmesį reikia atkreipti ne tik į baltymų, bet ir riebalų kiekį. Pašaruose esantys riebalai yra itin svarbūs karvių medžiagų apykaitai, riebalų ir kitų pieno sudėtinių dalių sintezei. Sušėrus galvijams daug sėmenų ir saulėgrąžų išspaudų, piene padaugėja nesočiųjų riebiųjų rūgščių (oleino, linolio, linoleno, arachido). Pieno riebalai tampa minkštos, teplios konsistencijos, jų lydymosi temperatūra būna žemesnė. Sviestas, pagamintas iš tokio pieno, yra blogesnės kokybės, greičiau genda.

Šeriamų pašarais, turinčiais daug angliavandenių (pašariniai ir cukriniai runkeliai, jų išspaudos, bulvės ir kt), galvijų piene padaugėja sočiųjų riebiųjų rūgščių (sviesto, kaprono, kaprilo, laurino ir kt.). Iš tokio pieno pagamintas sviestas yra kietos, trupančios konsistencijos.

Racione esant šakniavaisių pertekliui, sumažėja pieno riebumas, pablogėja jo organoleptinės ir technologinės savybės. (Skimundris, 1993)

Pieningų karvių racionuose turi būti pakankamai mineralinių medžiagų ir vitaminų. Jų reikia apykaitos procesams karvės organizme, didžiojo prieskrandžio mikroorganizmų veiklai ir kokybiškam pienui gauti. Pieningoms karvėms itin svarbūs- kalcis, fosforas, magnis, kalis, natris, cinkas, selenas, manganas, varis, nes šios medžiagos tiesiogiai dalyvauja pieno sintezės procese ir yra sudėtinės pieno dalys. (Bartkevičiūtė, 2003)

Didelis baltymų, riebalų kiekis pieningų karvių racionuose mažina kalcio, natrio, magnio pasisavinimą, todėl mineralinių medžiagų normą kartais tenka didinti (Bartkevičiūtė, 2003). Per mažai mineralinių medžiagų turinčio pieno technologinės savybės yra blogesnės. Šeriamų pašarais, kuriuose yra mažai kalcio druskų (žlaugtai, bulvės ir kt.), karvių pienas lėtai koaguliuoja veikimas šliužo fermento- toks pienas netinkamas sūriams gaminti.

Pieno cheminė sudėtis priklauso ir nuo mikroelementų kiekio pašaruose. Pridėjus į karvių racioną jodo, vario, kobalto, tose zonose, kuriose jo trūksta, padidėja pieno primilžiai, pagerėja pieno kokybė, jo technologinės savybės (pagerėja pieno koaguliacija, sutrauka tampa standesnė ir jai reikia mažiau fermento). Pridėjus į racioną mikroelementų mišinio (premiksų), jie veikia dar efektyviau. (Skimundris, 1993)

Norint gauti vitaminingą pieną, į racionus reikia įtraukti pakankamai žaliųjų pašarų, geros kokybės šieno, siloso, daugiamečių žolių miltų ir kitų vitaminingų pašarų .

Geras vitamino D šaltinis yra švitintos ultravioletiniais spinduliais pašarinės mielės. Daugelį B grupės vitaminų sintetina galvijų prieskrandžių ir žarnyno mikroflora, todėl jų piene esti ir tada , kai jų nėra pašaruose.

Vienpusiškai šeriamų silosu (35- 40 kg per parą) karvių piene sumažėja kalcio, fosforo, todėl veikiamas šliužo fermento lėčiau koaguliuoja kazeinas. Iš tokio pieno pagamintas sūris bei sviestas netinka ilgai laikyti.

Vienpusiškai šeriant karves koncentruotaisiais pašarais (koncentratinis šėrimas), kai į racioną pridedama daug saulėgrąžų sėmenų, medvilnės išspaudų, smarkiai pakinta pieno technologinės savybės, pailgėja kazeino koaguliavimo trukmė, sutraukai gauti reikia daugiau šliužo fermento, sutraukos kokybė būna blogesnė. Toks pienas netinkamas sūriams gaminti,

iš jo pagaminto sviesto didelis jodo skaičius, tepli konsistencija, yra pašalinis prieskonis. Laikomas toks sviestas greit genda. (Skimundris, 1993)

Stambieji pašarai (šienas, šienainis ir kt.) yra būtinas atrajotojų raciono komponentas. (Skimundris, 1993)

Su šiais pašarais pieningos karvės 100-tui kg kūno masės turėtų gauti 0,3- 0,4 kg ląstelienos. Didžiojo prieskrandžio mikroorganizmai ją suskaido iki lakiųjų riebalų rūgščių - acto, propiono, sviesto. Šios rūgštys naudojamos pieno riebalams bei cukrui susidaryti, taip pat tiekia apie 70 proc. visos organizmui reikalingos energijos. (Bartkevičiūtė, 2003) Dėl ląstelienos (celiuliozės) stokos pakinta prieskrandžių mikrofloros sudėtis, sulėtėja acto rūgšties sintezė ir, kaip rezultatas, sumažėja pieno riebumas. Be to, pablogėja pieno cheminė sudėtis ir jo savybės. Labai pieningų karvių racionuose ląsteliena turi sudaryti iki 20 proc, o mažesnio produktyvumo karvių - iki 24 proc. sausųjų medžiagų. (Skimundris, 1993)

2.4.2.2 Karvių laikymo sistemos įtaka pieno kiekiui ir kokybei

Galvijų fermose gali būti taikomos dvi gyvulių laikymo sistemos: 1) tvartinė- ganyklinė (gyvuliai žiemą laikomi tvarte, vasarą- ganykloje); 2) tvartinė (gyvuliai žiemą ir vasarą laikomi tvarte).

Gyvulininkystės instituto Bandymų skyriaus karves per vasarą ganant kultūrinėse ganyklose, iš jų primelžta po 271 kg pieno daugiau negu šeriant tvarte. Karves išginus ganyklon, darbų apimtys tvartuose gerokai sumažėja, todėl daugiau laiko lieka laukų darbams. Taigi mūsų krašte daugeliui ūkininkų vasarą naudingiau karves ganyti. (Bendikas ir kt. , 2001)

Ganyklinis laikotarpis yra palankiausias pieno gamybos metas. Ganyklų žolė ir kiti žalieji pašarai noriai ėdami, lengvai virškinami, juose yra beveik visų organizmui būtinų maisto medžiagų. Geriausia ir pigiausia yra neperaugusi kultūrinių ganyklų žolė. Daugiausia žolės- apie 80- 90 kg per parą- karvės suėda, kai jos aukštis siekia 10- 15 cm. Tokiame žolės kiekyje esančios energijos ir svarbiausių maisto medžiagų gali pakakti 15- 18 kg pieno gauti. (Juraitis, Kulpys, 2003)

Norint, kad gyvuliai būtų produktyvūs vasarą reikia išlaikyti aukštos kokybės ganyklinius žolynus visą ganymo sezoną. Tai gali padaryti laikantis tokių rekomendacijų:

• pavasarį kuo anksčiau pradėti ganyti, kai žolynų aukštis- 8- 10 centimetrų; • padalinti visas ganyklas į atskirus aptvarus;

• ganant žolės aukštis turi būti 5- 15 centimetrų;

• kai atsiranda daug kupstų, juos būtina nupjauti (idealu- kas 2 nuganymai); • vasaros viduryje skirti papildomus ganyklų plotus ten, kur pirmoji žolė buvo

nupjauta silosui arba šienui. (Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, 2001) Ganiava mūsų respublikoje trunka nuo gegužės pradžios iki spalio pradžios, t.y. 145-155 dienas. (Bakutis, 2003)

Nustatyta, kad pereinamuoju nuo tvartinio prie ganyklinio laikotarpio metu pieno riebumas gali mažėti. Tai priklauso nuo to, kaip karvės šeriamos prieš išgenant į ganyklą ir kaip pirmosiomis ganymo dienomis. Jeigu pirmomis ganymo dienomis karvės gaus gero šieno, pakankami angliavandenių ir jų racione bus subalansuotos mineralinės medžiagos, pieno riebumas ir baltymingumas nesumažės. (Jukna, 1998)

Tvartuose karvės gali būti laikomos pririštos arba palaidos. Pas mus plačiausiai paplitęs saitinis laikymo būdas (karvės rišamos). Taip laikomos karvės šeriamos ir melžiamos stovėjimo vietose, todėl galima taupyti pašarus tiksliai normuojant pagal kiekvieno gyvulio produktyvumą. Kiekviena karvė per visą tvartinį laikotarpį turi pastovią, ramią šėrimo ir gulėjimo vietą bei tas pačias kaimynes, ir mažiau patiria stresų. Iš jų primelžiama 5- 24 procentų daugiau pieno, o pašarų sušeriama 4- 16 procentų mažiau negu laikant karves palaidas. Tačiau 1 cnt pieno pagaminti rišamų karvių tvartuose darbo tenka įdėti 1,5- 1,7 karto daugiau negu laikant jas palaidas.

Tiek rišamoms, tiek palaidoms karvėms labai svarbu tinkamai įrengti guoliavietes. Tvarte laikoma karvė sausoje, šiltoje ir pakankamai minkštoje guoliavietėje per parą guli 12- 14 val. Pririštos karvės guli šiek tiek ilgiau negu palaidos. Tačiaujei guoliavietės grindys kietos ir šaltos, karvės guli tik 8-10 vai. Jei guoliavietė šlapia, kartais karvė visai nesigula. H.Ganovskio bandymai su fistulinėmis karvėmis parodė, kad sutrikus jų poilsio režimui sutrinka atrajojimo funkcijos ir pašarų virškinimas. Jei poilsis normalus, per dvylikapirštės žarnos anastomozę praeidavo 9- 10 litrų humuso, o sutrikdžius karvės poilsį- tik 3- 6 litrai. Taigi netinkama guoliavietė neigiamai veikia karvės virškinimo procesus, apetitą ir produktyvumą. (Bendikas ir kt., 2001)

Pririštų karvių tvarte svarbu įrengti tinkamo ilgio perdarynes. Jei perdarynė per ilga, gyvulys ją labiau užteršia, todėl švarai palaikyti reikia daugiau darbo. Per trumpose perdarynėse laikomoms karvėms dažniau iškrinta makštis, daugiau jų serga sąnarių bei nagų ligomis, tešmens ir lytinių organų uždegimais. Susirgimų gali padažnėti ir dėl per didelio guoliavietės grindų nuolydžio, kuris turėtų būti 2- 3 procentai. Grabnerio saitu pririštai

vidutinio stambumo (500 kg) karvei pakanka 165-170 cm ilgio ir 110- 120 cm pločio stovėjimo vietos.

Laikant karves per visą žiemą tvartuose pririštas, silpnėja jų organizmas, jos sunkiau veršiuojasi, dažniau užsilaiko nuovalos. Be to, dalis karvių silpniau rujoja, sunkiau nustatyti jų rują. Todėl prie karvidžių gyvuliams reikia įrengti grįstas arba bent pažvyruotas pasivaikščiojimo aikšteles ir karves išleisti į jas po 1,5- 2 val.. (Bendikas ir kt., 2001) Laikomų tvarte karvių reguliarus, aktyvus mocionas pieningumą padidina iki 10 proc.

Taikant besaitį karvių laikymo būdą, darbo sąnaudos palaidų karvių priežiūrai ir melžimui, palyginti su pririštomis, sumažėja 1,5- 1,7 karto. Karvės šėrimo vieta atskirta nuo guoliavietes, todėl ją galima taip įrengti, kad karvė nepriterštų ir nereikėtų valyti.

Palaidai laikomos karvės melžiamos specialiose aikštelėse, kur darbo procesai yra labiau mechanizuoti ir automatizuoti negu pririštų karvių stovėjimo vietose. (Bendikas ir kt., 2001) Be to, greičiau pastebimos rujojančios karvės, jos lengviau veršiuojasi ir rečiau pasitaiko komplikacijų po veršiavimosi. Tačiau pasitaiko daugiau traumų: palaidos karvės dažnai susižaloja besibadydamos, besistumdydamos, paslysdamos ir pan. (Bakutis, 2003)

Karves tvarte laikant palaidas, banda suskirstoma į tokias grupes: • melžiamos;

• užtrūkusios;

• besiveršiuojančios karvės.

Palaidų karvių ramybei ir guoliaviečių švarai užtikrinti kiekvienam gyvuliui įrengiamas boksas, į kurį ji gali bet kada įeiti ir iš jo išeiti. 500- 600 kg svorio karvei bokso ilgis turėtų būti 210, plotis- 110-115 cm.

Kad karvės negulėtų ant mėšlo tako, boksų grindys įrengiamos 20- 25cm aukščiau negu mėšlo takas. Boksai kas 5- 10 dienų gausiai kreikiami. Pakratams tinka šiaudai, pjuvenos, samaninės durpės.

Ūkiai, turintys daug pakratų ir galintys kiekvienai karvei kraikui kasdieną skirti po 6- 8 kg šiaudų, gali jas laikyti palaidas ant gilaus kraiko. Mėšlas iš tokio tvarto šalinamas kartą per mėnesį arba dar rečiau. Taip laikomiems gyvuliams nereikia įrengti boksų, atpinga karvės stovėjimo vietos įrengimas, be to, pagaminama daug geros kokybės mėšlo. Tačiau šiuo atveju kiekvienai karvei reikia skirti bent po 10m2 tvarto grindų ploto (įrengus boksus pakanka 7,5m2 ).

Šienas, silosas ir kiti apėmingi pašarai arba jų mišiniai palaidoms karvėms šeriami lygiavos principu iš grupinių šėryklų. Todėl stambesnėse fermose palaidai laikomų karvių

grupės turi būti sudaromos atsižvelgiant į apsiveršiavimo laiką ir produktyvumą. Karves reikia kuo mažiau pervarinėti iš vienos grupės į kitą. Ypač svarbu išlaikyti pastovias grupes per pirmuosius keturis laktacijos mėnesius, kol primilžiai patys didžiausi.

Reikiamas koncentruotų pašarų kiekis karvėms dažniausiai atiduodamas melžimo aikštelėje. Fiziologiniu požiūriu tai netinkama, nes ėsdama karvė blogiau išskiria pieną. Jei palaidų karvių tvarte šėrimo metu gyvulius galima fiksuoti prie ėdžių, tada reikėtų sušerti ir koncentratus.

Nustatyta, kad 500 kg sverianti ir 25 kg pieno per parą duodanti karvė kas valandą į aplinką išskiria po 1050- 1060 kkal šilumos, o tokio pat svorio, bet 5 kg teduodanti karvė aplinkai per valandą atiduoda tik 800- 850 kkal.

Šilumos atidavimo intensyvumui didelę įtaką daro oro judėjimo greitis tvartuose. Jei oras juda labai lėtai, iš gyvulio organizmo išsiskirianti šiluma sušildo aplink jį esantį oro sluoksnį. Jis padeda gyvuliui apsisaugoti nuo peršalimo. Kai tvarte šalta, oro judėjimo greitis turėtų neviršyti 0,15 m/s. (Bendikas ir kt., 2001)

Pieningumui daro įtaką ir tvartų apšvietimas. Laikomos šviesiuose tvartuose (apšvietimas 1:10- 1:12) karvės duoda daugiau pieno Jei melžiant karvės tešmuo nepakankamai apšviestas, melžėjai beveik neįmanoma jo švariai nuplauti ir nešvarumai patenka į pieną. Jei tvarte nepakankamai šviesu, numelžus pirmąsias čiurkšles, sunku pastebėti dėl tešmens susirgimų atsirandančius pieno pakitimus (suskystėjęs, papilkėjęs pienas, krešulių, gleivių, kraujo pėdsakai ir kt.) Toks pienas gali užteršti visą likusį. Be to, sunkiau pastebėti, kada pienas baigia tekėti iš spenių, todėl nepakankamai apšviestame tvarte neretai melžikliai nuo spenių nuimami pavėluotai. Taip gadinami speniai. (Bendikas ir kt., 2001)

2.4.2.3. Karvių melžimo technologija ir jos įtaka pieno kiekiui ir kokybei

Apie 60- 80 proc. visų pieninės galvijininkystės darbų sudaro karvių melžimas. Tai sunkus ir labai atsakingas darbas. Nuo melžėjos patirties daug priklauso, ar bus sveikas tešmuo ir ar nekris karvių produktyvumas. (Jukna, 1998)

Pieno kiekis ir jo kokybė, melžiamų karvių sveikatingumas ir ilgaamžiškumas labai priklauso nuo taisyklingos melžimo technologijos.

(http://www.lva.lt/mmc/files/karviu-melzimas.pdf. Prieiga per interneta 2006 09 06) Pienas yra biologiškai labai vertingas produktas. Tačiau nesilaikant karvių melžimo, jų laikymo bei pieno inventoriaus sanitarinių- higieninių reikalavimų, pienas gali tapti nekokybiškas ir net pavojingas žmonių sveikatai produktas.

Pagrindinė pieno kokybės pablogėjimo priežastis - mikroorganizmai. Patekus į pieną daug ligas sukeliančių arba nuodus gaminančių mikroorganizmų galima apsinuodyti. Daug mikroorganizmų yra ant karvės tešmens ir odos, spenio kanale, karvidžių ore, pašaruose, pakratuose, gali būti pieno induose ir melžimo įrenginiuose bei kt. Net ir laikantis visų higienos reikalavimų, praktiškai neįmanoma išvengti, kad karves melžiant bei apdorojant pieną, į jį nepatektų mikroorganizmai. Daug mikroorganizmų aplinkoje, ant tešmens odos ir tešmenyje esti sergant karvėms mastitu, metritu, enteritu. Blogai nuplovus ir nuvalius karvės tešmenį prieš melžimą, daug bakterijų patenka į pieną.

Todėl prieš melžimą ypač kruopščiai reikia ruošti tešmenį melžimui ir jį tinkamai prižiūrėti pamelžus.

Jeigu prieš melžimą iš spenių išmelžiamos ir patikrinamos pirmosios pieno čiurkšlės, tešmuo plaunamas ir dezinfekuojamas, tai ne tik mažiau mikroorganizmų patenka į pieną, bet ir skatinamas aktyvus pieno atleidimas.

Dabartiniu metu karvių tešmenų valymui prieš melžimą siūloma visa eilė priemonių. Tešmenims valyti prieš melžimą siūlomos vienkartinės tvirtos struktūros popierinės servetėlės, kurias galima drėkinti. Taip pat gali būti naudojamos daugkartinio naudojimo servetėlės individualiai kiekvienai karvei.

Nešvarius karvių tešmenis galima plauti dviem būdais: tiesiog iš kibiro arba vandens srove.

Tešmuo melžimui ruošiamas sekančiai: 1) išmelžiamos pirmosios pieno čiurkšlės; 2) nuplaunamas tešmuo ir speniai;

3) sausai nušluostomas tešmuo ir speniai.

Jeigu karvių tešmenys ir speniai labai nešvarūs, tuomet tešmuo pirmiausiai plaunamas, nušluostomas dezinfekuojančiu rankšluosčiu arba servetėle ir tik po to išmelžiamos pirmosios pieno čiurkšlės. Taip sužadinamas aktyvus pieno atleidimas ir karvę tenka melžti, nors ir nustatomas kurio nors tešmens ketvirčio susirgimas. Susidaro palankios sąlygos ligos sukėlėją pernešti sveikoms karvėms.

Tuo tarpu pirmiausiai išmelžiant pirmąsias čiurkšles, įvertinamas tešmens ketvirčių sveikatingumas. Jeigu yra pieno pakitimas bet kuriame tešmens ketvirtyje, karvė paliekama melžimui paskutinė, pamelžus sveikąsias. Pieno atleidimas pilnai esti nesužadintas.

Visas paruošiamasis darbas melžimui turi trukti ne ilgiau 1 min ir ne trumpiau kaip 30s. Ruošiant karvės tešmenį ilgiau negu 2- 5 min, pieno primelžiama iki 16 % mažiau. Jeigu tešmens paruošimas melžimui trunka 5- 8 s, tai pieno gali būti primelžiama iki 30 % mažiau.

Automatizuotuose melžimo įrenginiuose, kuriuose po tešmens ir spenių nuvalymo melžikliai papildomai masažuoja apie 1 min spenius, galutinai sužadinamas pieno atleidimas.

Tačiau tenka atkreipti dėmesį į tai, kad melžiant melžtuvais būtina turėti karves labai švariais tešmenimis. Priešingu atveju, jeigu prieš melžimą tenka ilgiau negu 1 min plauti karvės tešmenį ir spenius, o po to melžikliai juos dar masažuoja 1 min laiko, iki normalaus melžimo proceso praeina 3- 4 min, o kartais ir daugiau laiko. Prarandamas oksitocino, skatinančio pieno išskyrimą, laikas. Tai atsiliepia į bendrą išmelžiamą pieno kiekį ir jo riebumą. Nuolatos tai kartojantis trumpėja karvių laktacija. Užsienio fermeriai teigia, kad ir laikantis visų melžimo taisyklių, dėl melžėjų meistriškumo, per laktaciją iš karvės galima primelžti 300- 900 kg daugiau ar mažiau pieno. (Stankūnienė, 2004)

Melžimo metu atsiradus pašaliniams dirgikliams, gali visiškai nutrūkti pieno atleidimas.Karvė ne visiškai išmelžiama ir tešmenyje lieka pieno.

Liekamasis pienas – tai pieno dalis, liekanti tešmens liaukinėje dalyje po melžimo, pasibaigus oksitocino veikimo laikui.

Didelis neigiamas dirgiklis yra gyvulių šėrimas arba pašarų vežimas į tvartą prieš pat melžimą arba melžiant. Mažiausiai pieno lieka tešmenyje tuomet, kai karvės pašeriamos prieš melžimą.

Jeigu gyvulių laikymas, melžimas atitinka biologinius organizmo reikalavimus, tešmuo visiškai išmelžiamas ir liekamojo pieno beveik nelieka.(Stankūnienė, Tacas, 1999)

Pieno gamybą lemia gera, tinkamai laikoma karvių banda, pilnaverčiai pašarai ir dirbančių žmonių kvalifikacija. (Stankūnienė, 2004)

3 DARBO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA

Darbas buvo atliktas Lietuvos veterinarijos akademijoje, gyvulininkystės katedroje bei valstybės įmonėje “Pieno tyrimai” 2005- 2007 magistratūros studijų metais.

Pirmame tyrimų etape buvo atlikta specialiosios literatūros paieška, jos sisteminimas ir analizė.

Antrame tyrimų etape buvo atliktas tiriamųjų karvių pieno kiekio bei sudėties statistinis įvertinimas.

Tyrimams buvo naudojami:

• Pieno sudėties ir kokybės duomenys iš Valstybės įmonės „Pieno tyrimai“. • ŽŪIKVC duomenys apie kontroliuojamų karvių produktyvumą

Tyrimų metu buvo analizuojami kontroliuojamų karvių produktyvumo duomenys pagal Galvijų veislininkystės apyskaitų informaciją .

Duomenys statistiškai buvo išanalizuoti skaičiuokle EXCEL bei "R" statistiniu paketu. (http://www.r-project.org. Prieiga per internetą 2006 rugsėjo 23 d.) Buvo paskaičiuoti požymių aritmetiniai vidurkiai (M), jų paklaidos (se) bei sklaidos charakteristikos – vidutiniai kvadratiniai nuokrypiai (SD) ir variacijos koeficientai (Cv). Tyrimų metu įvertinome 98 Lietuvos juodmargių, Lietuvos žalųjų bei Airšyrų veislių karves.

4 TYRIMŲ REZULTATAI

4.1 Įvairių karvių veislių pieningumo kitimas per laktaciją

Pieningumo kitimas laktacijos mėnesiais daug priklauso nuo individualių karvės savybių, ir šėrimo. Žinomi atvejai, kai daugiausia pieno karvės davė per VIII-X laktacijas. Kiek per pirmą laktaciją primelžiama pieno, priklauso nuo gyvulio brendimo spartos. Greitai bręstančių veislių pirmaveršės jau per pirmą laktaciją duoda apie 80 proc., o vėlesnio brendimo pirmaveršės - apie 70 proc. pieno, palyginti su didžiausio pieningumo laktacija. Pirmaveršių produktyvumui didelę įtaką turi tinkamas telyčių auginimas, gera jų priežiūra bei pilnavertis šėrimas per laktacijas. Intensyvios pieno gamybos sąlygomis daugelyje ūkių karvių amžius neilgas, todėl reikia dėti visas pastangas, kad kuo daugiau pieno iš jų būtų primelžiama per pirmąsias laktacijas.

Užtrūkimo laikas. Pirmą veršingumo laiko pusę, kai vaisius sveria apie 2 kg ir jam reikia nedaug maisto medžiagų, karvių pieningumas beveik nekinta. Per antrą veršingumo laiko pusę, kai augančiam vaisiui reikia gerokai daugiai; maisto medžiagų, karvės pieningumas pradeda mažėti, ypač tai pastebima nuo VI veršingumo mėnesio. Tuo metu, veikiama hipofizės ir placentos hormonų, pakinta endokrininės sistemos veikla, tešmenyje mažėja liaukinio audimo ir jį vis labiau pakeičia jungiamasis bei riebalinis. Užtrukimo pradžioje šis procesas dar labiau suintensyvėja, o pabaigoje labiau vystosi liaukinis, audinys, riebalinis redukuojasi. Visi šie procesai priklauso nuo karvės amžiaus, šėrimo ir užtrukimo trukmės.

Daugelis karvių per pirmuosius laktacijos mėnesius nesuėda tiek pašaro, kiek maisto medžiagų išsiskiria su pienu. Todėl labai svarbu karves laiku užtrūkinti ir tinkamai šerti, kad organizme susikauptų maisto medžiagų atsargos, kurių reikia intensyviausiam laktacijos laikotarpiui.

Remiantis daugelio tyrimų duomenimis galima teigti, kad optimali užtrūkimo laikotarpio trukmė yra 50- 60 dienų. Labai produktyvias karves kartais labai sunku užtrūkinti, o mažo produktyvumo kartais pačios užtrūksta net likus 3- 4 mėnesiams iki veršiavimosi.

Servis periodas - tai laikas nuo apsiveršiavimo iki apvaisinimo. Lyginant karvių produktyvumą per laktaciją reikia žinoti, kurį laktacijos mėnesį jos buvo vėl apvaisintos. Juo anksčiau po apsiveršiavimo karvė bus apvaisinta, tuo trumpesnė bus jos laktacija ir greičiau laktacijos kreivė pradės leistis žemyn. Vystantis vaisiui kinta organizmo fiziologinės funkcijos ir nuo penkto veršingumo mėnesio pieningumas sumažėja 15- 20 proc., palyginti su neapvaisintomis karvėmis. Jeigu servis periodas būna ilgas, iš karvės per jos gyvenimą primelžiama mažiau pieno ir gaunama mažiau veršelių. Laikoma, kad optimali servis periodo trukmė - 60- 80 dienų. Tada iš karvės gaunama daugiausia pieno ir veršelių. Mažo produktyvumo karvių šis laikas gali būti trumpesnis, o labiau produktyvių - ilgesnis.

Veršiavimosi laikas. Nustatyti metų laiko įtaką karvių pieningumui labai sunku, nes pieningumui daro įtakos labai daug veiksnių: pašarai, temperatūra, oro drėgmė, radiacija ir kt. Dauguma autorių mano, kad gerai šeriamų ir tinkamai laikomų bei prižiūrimų karvių pieningumui apsiveršiavimo sezonas neturi reikšmės. Tačiau daugelyje ūkių karvių šėrimo ir laikymo sąlygos atskirais m et ų laikais nevienodos. Ūkiuose, kurie turi mažiau pašarų ir prastesnes karvides, daugiausia pieno primelžiama, kai karvės veršiuojasi vėlai rudenį arba žiemą. Tada antroji laktacijos pusė sutampa su ganykliniu laikotarpiu, ir iš karvės primelžiama 10- 20 proc. daugiau pieno, negu kai ji veršiuojasi vasarą. Daugiausia pieno primelžiama, kai karvės veršiuojasi vasario-balandžio mėnesiais, nes tada intensyviausias laktacijos laikas sutampa su ganyklinio laikotarpio pradžia. Mažiausiai primelžiama, kada karvės veršiuojasi birželį- rugpjūtį.

Didelėse fermose karvių šerinio ir laikymo sąlygos visais metų laikais beveik vienodos, todėl čia jos turėtų veršiuotis per visus metus tolygiai, nes tada geriau panaudojamos patalpos, darbuotojams tenka vienodesnis darbo krūvis ir būtina tolygesnė pieno gamyba.(Jukna, 1998)

4.2 Airšyrų, Lietuvos žalųjų, Lietuvos juodmargių vidutinis

produktyvumas tirtuose ūkiuose 2005m.

Analizuojamais metais bandymams naudotų karvių veislių pieno produktyvumas skyrėsi (4.1 lentelė). Lietuvos juodmargių karvių primilžis buvo 1160 kg pieno daugiau nei

Airšyrų ir 1252kg pieno daugiau negu Lietuvos žalųjų. Airšyrų veislės karvių vidutinis pieno primilžis buvo 92 kg daugiau nei Lietuvos žalųjų.

Lietuvos juodmargių karvių piene riebalų buvo 0,53- 0,83%, o baltymų - 0,24- 0,25% mažiau nei Airšyrų ar Lietuvos žalųjų. Lietuvos juodmargės karvės pieno riebalų davė 1,0-15,0 kg (arba 0,3 - 4,8%), pieno baltymų – 23,0- 25,0 kg (arba 11,2- 9,4%) daugiau nei Airšyrės ar Lietuvos žalosios karvės.

4.1 lentelė. Vidutinis karvių produktyvumas tirtuose ūkiuose 2005m.

Vidutinis produktyvumas Pieno riebalų Pieno baltymų Karvių veislė Karvių skaičius Pieno kiekis, kg % kg % kg Riebalų ir baltymų suma, kg Airšyrai 14 6309 4,74 299 3,51 221 520 Lietuvos žalieji 43 6217 5,04 313 3,52 219 532 Lietuvos juodmargiai 41 7469 4,21 314 3,27 244 558

4.3 Airšyrų, Lietuvos žalųjų, Lietuvos juodmargių karvių pieno

sudėties kitimas per laktaciją

Ištirta, kad pieno baltymingumas ir riebumas tarpusavyje susiję. Įvairių veislių karvių piene baltymai sudaro 77- 89 proc. riebalų kiekio. Amerikiečių tyrinėtojų duomenimis, holšteinų veislės karvių - 88, Švedijos holšteinų - 87, džersių - 79, lietuviškų veislių - apie 80 proc.

Santykis tarp baltymų ir riebalų kiekių kartais pakinta. Tai įvyksta dėl virškinimo sutrikimų bei šėrimo klaidų: kai kurie pašarai mažina pieno riebumą, didina baltymingumą arba atvirkščiai. Klinikinis ar slaptasis mastitas padidina baltymų kiekį.

Baltymų kiekį piene lemia:

• daugiausia baltymų - krekenose, mažiausiai - 25- 50 dienų po veršiavimosi.

• pieno baltymingumas didėja nuo 4 iki 8 laktacijos mėnesio; • sezonas. Baltymų piene padaugėja rudenį;

• veršiavimosi laikas. Vasarą ir rudenį apsiveršiavusių karvių pieno baltymingumas buvo 0,07- 0,08 proc. mažesnis, palyginti su apsiveršiavusiomis žiemą ir pavasarį;

• paveldimumas- genetika. Pieno baltymingumas ir riebumas paveldimas labiau nei pieno kiekis;

• šėrimas pieno baltymų kiekį veikia ne taip smarkiai kaip riebalų. Baltymingumas kinta 0,1- 0,4 proc., tuo tarpu riebumas - iki 1 proc.

• baltymingumas didėja šeriant daug energijos ir mažiau ląstelienos turinčiais pašarais. Tačiau jie dažniausiai sumažina pieno riebumą. Energijos trūkumas būna dėl nepakankamo koncentratų kiekio arba stambiųjų pašarų stygiaus ar jų blogos kokybės (sumažėja ir riebumas, ir baltymingumas);

• baltymingumas mažėja, kai racione trūksta proteinų (baltymų); • daug riebalų pašare - baltymų gali sumažėti 0,1- 0,3 proc.;

• jei nebaltyminiai priedai (karbamidas) sudaro per didelę pašarų dalį, baltymingumas gali sumažėti iki 0,3 proc.;

• Daugiau baltymų piene būna tada, kai gyvuliai šeriami suderintais pašarais, atitinka melžiamų karvių fiziologinius poreikius, t.y. kai: pašarai subalansuojami pagal proteinus, energiją, mineralines medžiagas;

• kontroliuojamas produktyvumas;

• bandai papildyti telyčios atrenkamos ne tik pagal tėvų pieno riebumą, bet ir pagal baltymingumą. (Gelažis, 1999)

Didžiausios įtakos pieno riebumui turi galvijų veislė. Vienų veislių (džersių, Lietuvos žalųjų ir kt.) karvių pienas būna riebesnis, kitų (holšteinų, Lietuvos juodmargių ir kt.) -mažesnio riebumo.

Stebėjimai parodė, kad karvių, apsiveršiavusių rudenį bei žiemos pradžioje, pienas būna riebesnis, nes vasarą ir rudenį yra pakankamai geros kokybės pašarų, vertingų maisto medžiagų ir ląstelienos, iš kurios ir sintetinamos pirminės pieno riebalų medžiagos. Pavasarį pašarai būna blogesni. Anksti išginus karves į ganyklą, žolėje yra mažai ląstelienos. Dėl to pieno riebumas sumažėja.

Pirmaveršių pieno riebumas būna mažesnis, nes dar nepakankamai išsivysčiusi ir silpniau funkcionuoja pieno liauka.

Laktacijos pradžioje pieno riebumas būna mažesnis, o laktacijos pabaigoje - didesnis. Tai priklauso nuo liaukos ir riebalų sintezės, kuri pieno davimo laikotarpiu gerėja.

Šeriant karves pilnaverčiais ir subalansuotais pašarais, gaunamas riebesnis pienas, negu šeriant prastais.

Pastebėta, kad pieno cheminė sudėtis keičiasi: vakare dažniausiai primelžiama mažiau, bet riebesnio pieno negu ryte. Tai priklauso nuo nevienodos karvės organizmo apykaitos dieną ir naktį. Laiko tarpas tarp melžimų turi reikšmės pieno riebumui. Karvę pamelžus anksčiau nei įprasta, pienas būna riebesnis. Tik pradėtas melžti pienas būna ne toks riebus (0,6- 1 proc.), o baigiant - riebesnis (10- 11 proc.). Taigi galima daryti išvadą, jog norint gauti riebesnio pieno karvę reikia gerai išmelžti. Be to, pienas būna riebesnis, jei prieš melžimą masažuojamas tešmuo.

Jeigu geri primilžiai, pieno riebumas bus mažesnis ir atvirkščiai. Pieno riebumui įtakos turi ir užtrūkimo laikas. Jei jis normalus (45- 60 dienų), po apsiveršiavimo gaunamas riebesnis pienas negu tuomet, kai užtrūkimo laikas trumpesnis kaip 45 dienos. Jei užtrūkimo laikas trumpas, karvės organizmas negali visiškai atgauti išeikvotos energijos ir gerai pasirengti tolimesnei laktacijai.

Pieno riebumas dažniausiai didėja iki šeštos laktacijos. Paskui po truputį mažėja, nes gyvulys sensta, sulėtėja pieno riebalų sintezė.

Vasarą pieno riebumas truputį sumažėja. Tai priklauso nuo aukštos oro temperatūros, padidėjusios drėgmės ir kt. Nuolat karves išleidžiant pasivaikščioti, pagerėja ir jų medžiagų apykaita, padidėja ir pieno riebumas.

Pieno riebumą mažina blogos melžimo sąlygos (pašaliniai asmenys, triukšmas, grubus elgesys su galvijais), melžimo laiko keitimas, nekvalifikuotas melžimas ir kt. (Milto, 1999)

4.3.1 Airšyrų, Lietuvos žalųjų, Lietuvos juodmargių karvių pieno riebumo ir baltymingumo kitimas per laktaciją

Ištyrę karvių pieno sudėties bei somatinių ląstelių skaičiaus kaitą per laktaciją, pastebime kai kuriuos skirtumus tarp karvių veislės bei šių rodiklių atitinkamą laktacijos mėnesį po apsiveršiavimo (4.2 lentelė).

4.2 lentelė. Pieno riebumas ir baltymingumas per laktaciją

Pieno riebumas, % Pieno baltymingumas, %

Laktacijos mėnesiai _AI n=14 Lž n=43 Lj n=41 AI n=14 Lž n=43 Lj n=41 I 6,12 5,55 4,88 3,53 3,37 3,21 II 5,02 4,88 4,13 3,22 3,27 3,12 III 4,81 4,83 4,17 3,15 3,32 3,15 IV 4,52 4,50 4,08 3,37 3,32 3,17 V 4,21 4,46 3,84 3,58 3,47 3,21 VI 4,83 4,49 3,73 3,61 3,65 3,36 VII 5,21 4,90 4,02 3,94 3,86 3,53 VIII 5,31 5,02 4,17 3,96 4,05 3,64 IX 5,05 4,99 4,26 4,05 4,21 3,83 X 5,28 5,21 4,39 4,08 4,36 3,94 XI 5,16 - 4,61 3,97 - 3,85 Vidutiniškai 5,05 4,88 4,21 3,68 3,69 3,46

Visais laktacijos mėnesiais pieno riebalų daugiausia buvo Airšyrų karvių piene (5,05%), mažiausia - Lietuvos juodmargių (4,21%). Lietuvos juodmargių ir Lietuvos žalųjų karvių pieno riebumas laktacijos metu kito mažiau palyginti su Airšyrų veislės karvėmis. Airšyrų karvių pieno riebumas ženkliai sumažėjo IV, V ir VI laktacijos mėnesiais. (4.1 grafikas)

3,6 4 4,4 4,8 5,2 5,6 6 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 Laktacijos mėnuo P ieno ri eb u m as , %

Airšyrai Lietuvos žalieji Lietuvos juodmargiai

4.1 grafikas. Pieno riebalų priklausomybė nuo karvės veislės ir laktacijos mėnesio

Visais laktacijos mėnesiais baltymų kiekis buvo didžiausias Lietuvos žalųjų ir Airšyrų (3,69- 3,68%), o mažiausias - Lietuvos juodmargių karvių (3,46%). (4.1 lentelė)

Visų veislių, karvių pieno baltymingumas buvo mažiausias per II, III, IV laktacijos mėnesius. Karvių baltymingumas nuo V iki X laktacijos pastoviai kilo tarp visų 3 veislių karvių. (4.2 grafikas) 3 3,2 3,4 3,6 3,8 4 4,2 4,4 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 Laktacijos mėnuo Pi e n o b a lt y m a i, %

Airšyrai Lietuvos žalieji Lietuvos juodmargiai

4.3.2 Airšyrų, Lietuvos žalųjų, Lietuvos juodmargių karvių pieno laktozės , urėjos ir somatinių ląstelių skaičiaus kitimas per laktaciją

Karvės primelžiamo pieno kiekį lemia laktozė. Paprastai piene laktozės kiekis svyruoja nežymiai - apie 4,5- 5,0 % dažniausia 4,7- 4,8 %.

Laktozė tirpsta vandenyje. Kaip minėjome piene jos būna stabilus kiekis 4,7- 4,8 % arba 47- 48 g/kg. Tokiu būdu pieną sintetinančios ląstelės, paimdamos iš kraujo reikiamą kiekį vandens, praskiedžia pieno cukrų iki reikiamos koncentracijos.

4.3 lentelė. Laktozės, urėjos ir somatinių ląstelių skaičiaus kitimas per laktaciją

Laktozės kiekis,%

Somatinių ląstelių skaičius,

tūkst/ml Urėja mg,% Laktacijos mėnesiai _AI n=14 Lž n=43 Lj n=41 AI n=14 Lž n=43 Lj n=41 AI n=14 Lž n=43 Lj n=41 I 4,52 4,68 4,72 519,71 727,16 321,71 16,23 21,51 18,26 II 4,67 4,70 4,81 377,14 946,26 331,83 19,09 25,24 25,99 III 4,67 4,62 4,72 565,68 887,28 279,54 18,55 29,09 31,54 IV 4,51 4,67 4,65 631,29 500,91 295,61 19,94 28,55 28,95 V 4,54 4,60 4,66 979 858,91 244,39 21,64 31,61 25,74 VI 4,57 4,56 4,64 238,21 953,42 405,61 23,42 31,56 24,83 VII 4,47 4,52 4,60 647,93 1194,23 377,39 24,71 28,95 21,20 VIII 4,41 4,50 4,52 479,5 680,28 341,20 22,23 24,6 21,87 IX 4,44 4,55 4,48 379,31 714,47 464,22 27,42 21,91 21,02 X 4,26 4,45 4,51 827,17 606,60 347,41 28,50 21,97 20,05 XI 4,37 - 4,65 239,25 - 483,24 19,81 - 18,55 Vidutiniškai 4,49 4,59 4,63 534,93 806,95 353,83 21,96 26,50 23,45

Tirtų karvių veislių laktozės kiekis buvo optimalus ir labai panašus - 4,49- 4,63% (4.3 lentelė) ir palaipsniu mažėjo nuo II iki X laktacijos mėnesio. (4.3 grafikas)

4,2 4,3 4,4 4,5 4,6 4,7 4,8 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 Laktacijos mėnuo Lakt o zė s k ie k is ,%

Airšyrai Lietuvos žalieji Lietuvos juodmargiai

4.3 grafikas. Laktozės kiekio priklausomybė nuo karvės veislės ir laktacijos mėnesio

Somatinių ląstelių skaičiaus padidėjimas piene yra vienas iš pagrindinių tešmens uždegimo rodiklių. Atlikti tyrimai parodė, kad karvės mastitu dažniau serga tvartiniu laikotarpiu. Šiuo laikotarpiu sergamumas padidėja dėl prastos tvartų ventiliacijos. Karvės išskiria daug šilumos ir drėgmės, dėl ko tvarto temperatūra pakyla, o šilta ir drėgna aplinka sudaro palankias sąlygas bakterijoms daugintis. Tai padidina tvarto užterštumą bakterijomis, kurios sukelia tešmens uždegimą. O be to karvės suėda mažiau pašarų, krenta jų produktyvumas, karvės pasidaro jautresnės infekcijai. (Japertas, 2001)

Tirtų karvių duomenys parodė, kad mažiausias somatinių ląstelių skaičius buvo Lietuvos juodmargių karvių piene (353,83 tūkst/ml), žymiai didesnis somatinių ląstelių skaičius aptinkamas kitų dviejų veislių karvių piene Airšyrų ir Lietuvos žalųjų atitinkamai 534,93 tūkst/ml ir 806,95 tūkst/ml. Airšyrų ir Lietuvos žalųjų veislių karvių piene somatinių ląstelių skaičius viršija 400 tūkst/ml toks pienas yra nesuperkamas, jei rodikliai viršija norma 3 mėn. Lietuvos žalųjų karvių pieno somatinių ląstelių skaičius viršija 400 tūkst/ml visais laktacijos mėnesiais, o Airšyrų I, III, IV, VII, VIII, X laktacijos mėnesiais. (4.3 lentelė)

0 200 400 600 800 1000 1200 1400 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 Laktacijos mėnuo Som at ini ų lą st el ių sk ai ci us tū ks t/ m l

Airšyrai Lietuvos žalieji Lietuvos juodmargiai

4.4 grafikas. Somatinių ląstelių skaičiaus priklausomybė nuo karvės veislės ir laktacijos mėnesio

Daugelyje išvystytos pienininkystės šalių nustatomas urėjos kiekis piene. Urėja (šlapalas arba karbamidas) yra galutinis azoto apykaitos organizme produktas. Jos kiekis piene parodo azoto pusiausvyrą organizme, karvių "apsirūpinimą" baltymingais ir energetiniais pašarais.

Karvių organizme baltymų atsargų nėra, todėl baltymingi pašarai karvių racione būtini. Šeriamo pilnaverčiais pašarais suaugusio sveiko gyvulio organizme yra azoto pusiausvyra, t.y. su pašaru gauto azoto kiekis lygus išsiskyrusiam azoto kiekiui. Tai rodo normalią baltymų apykaitą. Azoto pusiausvyra išlieka ir tada, kai gyvulys gauna daugiau baltymų, negu jų reikia sunaudotiems baltymams atstatyti. Tuomet daugiau urėjos (azoto) išsiskiria su pienu ir šlapimu. Šiuo atveju pašarai naudojami neefektyviai, didėja pieno savikaina. Ląstelių bei pieno baltymų sintezei nesunaudoti baltymai organizme dezamininami, o neazotinė dalis panaudojama kaip energetinė medžiaga arba iš jos kaupiasi glikogeno ar riebalų pavidalo atsargos. Per didelis baltymų kiekis neigiamai veikia įvairius fiziologinius procesus ir karvės pradeda sirgti medžiagų apykaitos ligomis, pvz.: alkaloze.

Jei iš organizmo urėjos (azoto) išsiskiria daugiau negu gyvulys jo gauna, organizme vyksta baltymų irimas stipresnis už jų sintezę. Tai būna, kai gyvulys badauja, gauna nepilnaverčius baltymus ar serga įvairiomis ligomis (acidozė, ketozė, kepenų ligos).

Nustatant baltymų normas pašaruose, svarbu ne tik jų kiekis, bet ir kokybė. Baltymų apykaitai reikalingos ir kitos maisto medžiagos - angliavandeniai, riebalai, mineralinės medžiagos. Jos saugo baltymus nuo irimo. Dalis amino rūgščių naudojama biologiškai