LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
GYVULININKYTĖS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS GYVULININKYSTĖS KATEDRA
DARATA LUKOŠIENĖ
KARVIŲ PRODUKTYVUMO RODIKLIŲ IR SOMATINIŲ LĄSTELIŲ
SKAIČIAUS ANALIZĖ
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas dr. Ramutė Mišeikienė
2 PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO
SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Karvių produktyvumo rodiklių ir somatinių ląstelių skaičiaus analizė“.
1. Yra atliktas mano paties/pačios;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
2014 04 30 Darata Lukošienė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas) PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ
KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
2014 04 30 Darata Lukošienė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas) MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO
VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO
2014 04 30 dr. Ramutė Mišeikienė
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas) MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
APROBUOTAS KATEDROJE prof. habil. dr. R. Gružauskas
(data) (katedros vedėjo/jos vardas pavardė) (parašas) Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų komisijos įvertinimas:
3
SANTRUMPOS
CCMMP – Codex Alimentarius komisijos komitetas pienui ir pieno produktams DLK – didžiausias leistinas antibakterinių medžiagų likučių kiekis
DJ – Danijos juodmargiai ES – Europos Sąjunga H – holšteinai
H x LJ – holšteinų ir Lietuvos juodmargių mišrūnai IDF (liet. TPF) – Tarptautinė pienininkų asociacija ISO – Tarptautinė standartizacijos organizacija LJ – Lietuvos juodmargiai
PUT – vidutinė pieno užšalimo temperatūra
RVASVT – rizikos veiksnių analizės svarbiausių valdymo taškų sistema SL – somatinės ląstelės
4
TURINYS
SANTRAUKA ... SUMMARY.... ... ĮVADAS ... 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 1.1. Maisto produktų kokybės ir saugos reikalavimai ... 1.2. Pieno sudėtis ir maistinė vertė ... 1.3. Pieno kokybės reikalavimai ... 1.3.1 Somatinių ląstelių skaičius ………... 1.3.2. Pieno bakterinis užterštumas ... 1.3.3. Pieno sudėties, SLS ir kitų rodiklių kitimas metų eigoje ... 1.4. Energijos balanso rodikliai ……… 1.5. Karvių šėrimo ypatumai ………. 1.6. Aplinkos veiksnių įtaka ... 1.7. Veislės įtaka karvių produktyvumui ... 2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS... 3. REZULTATAI ... 3.1. Skirtingų veislių karvių bandos produktyvumas ... 3.2. Skirtingų veislių karvių pieno kokybės rodikliai ... 4. REZULTATŲ APTARIMAS ... IŠVADOS ... REKOMENDACIJA ... LITERATŪRA ... PRIEDAI ... 5 6 7 9 9 10 11 11 14 16 17 18 19 20 22 26 26 35 38 40 41 42 475
SANTRAUKA
KARVIŲ PIENO PRODUKTYVUMO RODIKLIŲ IR SOMATINIŲ LĄSTELIŲ SKAIČIAUS ANALIZĖ
Darbo vadovas: dr. Ramutė Mišeikienė
Kaunas, 2014. – 48 psl., 11 paveikslų, 2 lentelės.
Darbo tikslas – išanalizuoti skirtingų veislių karvių produktyvumo rodiklius ir somatinių ląstelių skaičiaus kaitą laktacijos eigoje.
Uždaviniai:
1. Išanalizuoti ir palyginti pieno sudėties rodiklius tvartiniu ir ganykliniu laikotarpiais. 2. Išanalizuoti ir palyginti pieno kiekio kitimus skirtingais laikotarpiais.
3. Išanalizuoti ir įvertinti somatinių ląstelių skaičiaus kaitą.
Tirtas X ūkyje Kėdainių rajone auginamų karvių produktyvumas ir SLS karvių piene. Tyrime naudotos 4 veislių antros-ketvirtos laktacijos karvės (po 15): Lietuvos juodmargės, holšteinai, Danijos juodmargės ir Lietuvos juodmargių x holšteinų mišrūnės.
Išvados: Laikymo laikotarpis turėjo įtakos Lietuvos juodmargių ir holšteinų veislės karvių pieno primilžiams – tvartiniu laikotarpiu šių veislių karvės davė statistiškai didesnį vidutinį pieno kiekį per parą – atitinkamai 2,47 ir 7,29 litrų (p < 0,05–0,01).
Tvartiniu laikotarpiu Lietuvos juodmargių x holšteinų mišrūnių, Danijos juodmargių ir
Lietuvos juodmargių veislių karvių pieno riebumas atitinkamai 0,41 proc., 0,42 proc. ir 0,49 proc. buvo didesni (p < 0,05) už holšteinų veislės karvių pieno riebumą.
Vidutiniam baltymų ir laktozės kiekiui piene laikymo laikotarpis įtakos neturėjo – visų veislių karvių piene šių rodiklių reikšmės svyravo nežymiai: vidutinis baltymų kiekis – nuo 3,43 iki 3,73 proc., laktozės – nuo 4,27 iki 4,50 proc. Ganiava statistiškai reikšmingai padidino urėjos kiekį holšteinų (7,13 mg/100 ml), Lietuvos juodmargių (8,7 mg/100 ml), Lietuvos juodmargių x holšteinų mišrūnių (9,39 mg/100 ml) ir Danijos juodmargių (12,32 mg/100 ml) karvių piene.
Vidutinis somatinių ląstelių skaičius laktacijos eigoje kito nuo 194,4 tūkst./ml iki 318,18 tūkst./ml. Šis skaičius tirtų veislių karvių piene skirtingais laikotarpiais kito nevienodai: tvartiniu laikotarpiu Lietuvos juodmargių veislės karvių piene buvo mažesnis (201,9 tūkst./ml) nei ganykliniu (283,2 tūkst./ml) (p < 0,05); holšteinų – tvartiniu laikotarpiu didesnis (318,18 tūkst./ml) nei ganykliniu (247,4 tūkst./ml) (p < 0,05), o Danijos juodmargių ir holšteinų x Lietuvos juodmargėms mišrūnėms somatinių ląstelių skaičiaus kitimai buvo statistiškai nereikšmingi.
6
SUMMARY
COWS MILK COMPOSITION AND SOMATIC CELLS COUNT COMPARATIVE ANALYSIS
Work supervisor: dr. Ramutė Miseikiene Kaunas, 2014. – 48 pages, 11 pictures, 2 tables.
Work objective – to analyse the rates of cows‘ productivity and milk quality according to the seasonality.
Tasks:
1. To analyse season‘s influence on milk quantity provided by the different breeds of cows. 2. To analyse season‘s influence on milk composition and quality provided by the different
breeds of cows.
The research was performed on the cows‘ milk productivity and composition at the X farm in the district of Kedainiai. There were used cows of 4 breeds (15 cows) during theresearch: Lithuanian black and white cattle, holstein, Danish black and white cattle and crossbred Lithuanian black and white cattle and holsteins. The cows were of the third lactation.
Conclusions: Seasonality had an influence on the milk yield of the Lithuanian black and white cattle and holsteins – during the indoor period the cows of these breeds gave statistically greater average milk quantity per twenty-four hours, respectively – 2,47 and 7,29 litres. During the indoor period cow milk fat of the breeds of crossbred Lithuanian black and white cattle and holsteins (0.41 % per unit), Danish black and white cattle (0.42 % per unit) and Lithuanian black and white cattle (0.49 % per unit) was statistically greater (p < 0,05). Seasonality did not have an influence on the average quantity of protein and lactose – the average values of these parameters in all breeds‘ cow milk ranged slightly: an average protein quantity – from 3.43 to 3.73 %, an average lactose quantity – from 4.27 to 4.50%. Pasturage had increased significantly on the statistical basis the urea quantity in the cow milk (p < 0,01–0,001) of the breeds of holsteins (7,13 mg/100 ml), Lithuanian black and white cattle (8,7 mg/100 ml), crossbred Lithuanian black and white cattle and holsteins (9,39 mg/100 ml) and Danish black and white cattle (12,32 mg/100 ml). Seasonal influence on the number of somatic cells in various cow breed herds appeared differently: Danish black and white cattle and crossbred Lithuanian black and white cattle and holsteins – seasonal fluctuations were statisticaly insignificant, Lithuanian black and white cattle – lower during the indoor period (201,9 thousand./ml), in comparison with pasturage (283,2 thousand./ml), holsteins – higher during the indoor period (318,18 thousand./ml), in comparison with pasturage (247,4 thousand/ml).
7
ĮVADAS
Pieno ūkis yra prioritetinis ir konkurencingas sektorius, gamintojams užtikrinantis pajamas, o vartotojams – geros kokybės pieno produktus (Pauliukas ir kt., 2005). Pienininkystės sektoriaus plėtojimas – viena svarbiausių Lietuvos Respublikos žemės ūkio krypčių (Juozaitienė ir kt., 2008), turinti ne tik ekonominę, bet ir socialinę naudą (Lukauskas ir kt., 2005). Nacionalinėje 2007–2013 metų kaimo plėtros strategijoje pažymima, kad pienininkystė yra svarbi ir viena iš pelningiausių žemės ūkio sektoriaus šakų. ES vykdoma pieno sektoriaus reforma veikia ir Lietuvos gamintojus. Ir toliau numatoma, kad pieno suvartojimas didės, o šių produktų ir po 2007–2013 metų laikotarpio bus gaminama daugiau, todėl būtina pasiekti, kad Lietuvos pienininkystė būtų tvari ir konkurencinga vidaus ir išorės rinkose, o gaminami produktai atitiktų ES reikalavimus (Gargasas ir Ramanauskas, 2009).
Po 2008–2009 metų pasaulinės ekonominės krizės 2011–2012 metais Lietuvos pieno ūkis pamažu pradėjo atsigauti, tačiau smulkūs pieno ūkiai toliau sparčiai nyko dėl senstančių ir nebegalinčių išlaikyti ūkio jų savininkų, o kiti negalėjo išgyventi dėl jiems mokamos žemos supirkimo kainos. Stambesni pieno ūkiai, nors ir gaudami aukštesnę kainą, neturėjo tiek paskatų augti, kad kompensuotų mažųjų pieno ūkių nykimą, todėl žaliavinio pieno Lietuvoje trūko (Melnikienė ir kt., 2013).
Pastaruoju metu ypač didelis dėmesys kreipiamas į pieno produktų kokybę ir jų saugą (Sederevičius, 2004; Kondrotaitė ir kt., 2013), didėja vartotojų reikalavimai maisto produktų kokybei, didėja ir sveikų produktų poreikis. Maisto produktai turi būti švieži, natūralūs, skanūs, sveiki ir, jei įmanoma, pasižymėti funkcinėmis savybėmis. Pieno kokybės gerinimas yra vienas iš svarbiausių uždavinių tiek pieno gamintojams, tiek ir jo perdirbėjams (Adamavičiūtė ir kt., 2006).
Saugi maisto grandinė – tai socialinė ir ekonominė būtinybė Lietuvoje. Maisto pramonei vis svarbiau, kad vartotojai pasitikėtų jos gaminamų produktų sauga. Nuolatinė vartotojų apsauga, informavimas ir kiti veiksniai skatina kryptingų, gerai koordinuotų mokslinių tiriamųjų bei eksperimentinės plėtros darbų reikalingumą (Jasutienė ir Garmienė, 2007).
Šiuolaikinėje gyvulių veislininkystėje viena iš svarbiausių selekcijos efektyvumo priemonių yra veislinės vertės nustatymas ūkiškai naudingiems požymiams (Christian, 2004). Ekonomiškai svarbiausios pieninių galvijų savybės daugeliui pasaulio ūkininkų yra pieno kiekis, riebumas ir baltymingumas (Klaas et al., 2005). Nuo 2008 m. superkamo pieno kokybė ir pieno sudėties rodikliai Lietuvoje mažai keitėsi. 2008 metais ES veterinarijos ir higienos reikalavimus
8 atitiko 96,4 proc. viso supirkto pieno, o 2012 m. – 96,3 proc. Vidutinis supirkto pieno riebumas tiek 2008 m., tiek 2012 m. buvo 4,15 proc., o baltymingumas – 3,28 proc. 2008 m. ir 3,26 proc. 2012 m. (Melnikienė ir kt., 2013). Būtina pažymėti, kad modernios pienininkystės fermos sėkmė priklauso ne tik nuo pieno sudėties rodiklių, bet ir nuo gaminamo aukštos kokybės pieno, kurio kokybę apsprendžia somatinių ląstelių skaičius (SLS) ir bendras bakterinis užterštumas (Mišeikienė ir kt., 2011).
K. Pauliukas su kolegomis ištyrė, kad sezonas turi įtakos žaliavinio pieno kokybės rodikliams (Pauliukas ir kt., 2005), tačiau Lietuvoje trūksta išsamesnių tyrimų apie sezono įtaką pieno produktyvumo rodikliams (Kondrotaitė ir kt., 2013).
Darbo tikslas – išanalizuoti skirtingų veislių karvių produktyvumo rodiklius ir SLS kitimą laktacijos eigoje.
Uždaviniai:
1. Išanalizuoti ir palyginti pieno sudėties rodiklius tvartiniu ir ganykliniu laikotarpiais. 2. Išanalizuoti ir palyginti pieno kiekio kitimus skirtingais laikotarpiais.
9
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Maisto produktų kokybės ir saugos reikalavimai
Pastaruoju metu visuomenė ypatingą dėmesį skiria maisto produktų saugai ir jų kokybei. Saugus maistas labai svarbus mūsų sveikatai ir darbingumui, o pienas ir jo produktai – vieni dažniausiai vartojamų (Kondrotaitė ir kt., 2013). Pienas yra ne tik tarp plačiai vartojamų, bet ir vienas vertingiausių maisto produktų, todėl gerinti pieno kokybę yra pagrindinis uždavinys tiek pieno gamintojams, tiek jo perdirbėjams (Šalomskienė ir kt., 2012).
Maisto grandinėje atsakomybę už maisto saugumą, maistingumą ir kokybę dalinasi visi maisto grandinės dalyviai: produktų gamintojai, perdirbėjai, platintojai ir vartotojai (Tamošiūnas ir Mikalauskienė, 2009). G. Garmienė ir bendraautoriai (2010) pažymi, kad svarbiausias maisto saugos grandinės elementas yra vartotojas, dėl jo kuriami ir koreguojami reikalavimai maisto gamintojams, norint kad galutinis produktas būtų priimtinas vartotojams tiek juslinėmis, tiek maistinėmis savybėmis ir nesukeltų sveikatos sutrikimų. Tą patį pabrėžia D. Sekmokienė ir M. Malakauskas (2008), teigdami, kad vienas iš svarbiausių teisės aktų, skirtų maisto žaliavų bei produktų kontrolei, tikslų yra tinkama vartotojų sveikatos apsauga.
Maisto produktų kokybė – tai ne tik fizinės, cheminės, mikrobiologinės maisto produktų charakteristikos, sąlygojančios jų tinkamumą tenkinti tam tikrus vartotojo fiziologinius poreikius, bet ir maisto saugą nusakantys rodikliai, kurių didžiausios leidžiamos koncentracijos nustatytos teisės aktuose (Tamošiūnas ir Mikalauskienė, 2009).
Produkto kokybės samprata dažniausiai remiasi atitikties, skonine, maistine, fiziologine bei socialine, politine, ekologine verte. Mitybos mokslo požiūriu maistinė produktų vertė kaip vienas iš pagrindinių kokybinių parametrų, yra itin svarbus maisto produktams (Rutkovienė ir Nominaitis, 2004).
Produktų maistinė vertė nustatoma įvertinant maistines ir energetines medžiagas, jų mitybines ir toksikologines savybes, t. y. skaičiuojant produkto vertę, nustatomos vertę mažinančios ir didinančios sudedamosios medžiagos (1 lentelė).
10 1 lentelė. Maisto produktų kokybę lemiančios sudedamosios medžiagos (Rutkovienė ir Nominaitis, 2004)
Produktų maistinė vertė
Vertę didinančios medžiagos Vertę mažinančios medžiagos 1. Santykinis akumuliuotas energijos kiekis 1. Patogeniški mikroorganizmai
2. Maistinės medžiagos 2. Toksinai
3. Balastinės medžiagos 3. Nemaistinės medžiagos
4. Aromatinės medžiagos 4. Teršalai
5. Imunitetą stiprinančios medžiagos 5. Sintetinių medžiagų likučiai
Per maisto produktus, pavyzdžiui, pieną ir jo produktus, gali plisti patogeniniai mikroorganizmai, kurie, patekę į žmogaus organizmą su maistu, sukelia susirgimus, todėl labai svarbu, kad vartotojams siūlomuose maisto produktuose nebūtų tiek mikroorganizmų ar jų toksinų arba metabolitų, kad jie keltų nepriimtiną riziką vartotojų sveikatai (Sekmokienė ir Malakauskas, 2008).
S. Urbienė ir bendraautoriai (2009) pažymi, kad pastaruoju metu maisto saugos klausimams, maisto produktų užterštumui antibiotikais, mikotoksinais ir kitomis toksinėmis medžiagomis skiriamas itin didelis dėmesys. Daugelyje mokslinių tiriamųjų darbų sprendžiami klausimai, kurių tikslas – parengti metodus, kad būtų galima tiksliau nustatyti pašalines medžiagas, bei atrasti būdus, leidžiančius sumažinti jų kiekį.
1.2. Pieno sudėtis ir maistinė vertė
Pienas ir jo produktai labai svarbūs žmonių mitybai. Pienas mokslo leidiniuose apibūdinamas kaip daugiakomponentė nepastovios sudėties sudėtinga sistema, kurios dispersinėje terpėje (vandenyje) yra ištirpusi ir nevienodai pasiskirsčiusi dispersinė fazė, t. y. sausosios pieno medžiagos. Pieno sausųjų medžiagų svarbiausieji komponentai yra lipidai, baltymai, angliavandeniai, mineralinės medžiagos ir biologiškai aktyvios medžiagos (vitaminai, fermentai, hormonai, imuninės medžiagos ir kt.) (Gudonis, 2002). Nustatyta, jog piene yra daugiau kaip 200 įvairių medžiagų, naudingų žmogaus organizmui (Petereit ir kt., 2009).
11 Pieno riebalai yra viena iš svarbiausių pieno sudėtinių dalių. Jie lengvai asimiliuojami ir žmogaus organizmui reikalingi kaip energijos šaltinis (Haenlein, 2004). Riebalai piene sudaro smulkius rutulėlius, kurių plėvelėse yra baltymų, fosfolipidų (lecitino ir kefalino), vitaminų (A, D, E ir kt.), fermentų (fosfatazės ir kt.), metalų (vario, geležies ir kt.) ir kitų komponentų. Pieno riebalus sudaro įvairios riebiosios rūgštys: sočiosios (60 proc.) ir nesočiosios (40 proc.) (Zootechniko žinynas, 2007). Urbienė (2006) pažymi, kad įvairių riebalų rūgščių kiekis bei jų sudėtis piene nėra pastovūs, jos priklauso nuo metų laiko, pašarų, laktacijos periodo ir kt. veiksnių. Pieno baltymai yra svarbiausia ir sudėtingiausia pieno sudėtinė dalis. Bendras baltymų kiekis piene svyruoja nuo 2,9 iki 4,0 proc. Aminorūgščių kiekis pieno baltymuose priklauso nuo individualių gyvulio savybių, laktacijos periodo, metų laiko bei pašarų. Jų santykinis kiekis atskiruose pieno baltymuose yra skirtingas.
Laktozė, arba pieno cukrus, yra pagrindinis pieno angliavandenis. Laktozės koncentracija piene paprastai būna didesnė nei kitų angliavandenių (Barnet, Springer, 2003). Laktozė pieno liaukose daro pagrindinę įtaką pieno sausosios medžiagos (apie 52 proc.) ir skystosios frakcijos komplekso (apie 70 proc.) sintezei (Šernienė ir kt., 2004). Laktozė dalyvauja visuose pieno produktų gamybos procesuose, formuoja šių produktų savybes bei kokybę.
Mineralines medžiagas piene sudaro apie 50 įvairių elementų katijonų ir anijonų pavidalu (Barnet ir Springer, 2003). Svarbiausi iš makroelementų, esančių piene, yra kalis (K), kalcis (Ca), natris (Na), magnis (Mg), fosforas (P), citratai, chloridai (CI–), sulfatai (SO42–), vandenilio
karbonatai (HCO3–). Svarbiausi piene esantys mikroelementai yra geležis (Fe), varis (Cu), cinkas (Zn), manganas (Mn), kobaltas (Co), alavas (Sn), silicis (Si) ir kiti (Šernienė ir kt., 2004).
1.3. Pieno kokybės reikalavimai
Didelę įtaką gaminant produktus turi pieno sudėties ir savybių kitimai technologinių procesų metu, todėl priimant pieną perdirbimui yra nustatoma pieno sudėtis, sanitariniai– higieniniai rodikliai, įvertinama pieno kokybė (Urbienė, 2005). Pieno kokybė – tai visuma sudėties ir savybių rodiklių, nustatančių pieno vertę. Daugelis veiksnių – genetinių ir negenetinių – daro įtaką pieno kokybės rodikliams bei jų kaitai (Pauliukas ir kt., 2005). Bendras pieno kokybės įvertinimas, pieno būdingos ir pašalinės sudėtinės dalys, fizinės ir cheminės, biologinės bei technologinės savybės lemia tai, kas iš pieno yra gaminama – visi pieno produktai ar tik tam tikros produktų rūšys. Kartais pienas gali būti visiškai netinkamas žmonių mitybai (Lukauskas, Sederevičius, 2004).
12 Žalias pienas turi būti gaunamas iš gyvūnų, kurie kontrolės tarnybos oficialiai pripažinti nesergantys tuberkulioze ir brucelioze, be to, neturi jokių užkrečiamųjų ligų, kurios su pienu perduodamos žmonėms, simptomų. Gyvūnų bendra sveikatos būklė turi būti gera ir neturėtų jokių ligos, kuri galėtų užteršti pieną, simptomų. Jeigu gyvūnų, kurių profilaktinių tyrimų dėl tuberkuliozės arba bruceliozės, buvo gauta teigiama reakcija, žalio pieno negalima vartoti maistui (Šernienė ir kt., 2004).
V. Juozaitienė ir bendraautoriai (2008) pažymi, kad pieno kokybės rodikliai, darantys įtaką visuomenės sveikatai, priklauso nuo karvės sveikatos būklės, tešmens higienos, mitybos, genetinių savybių, užtikrintų melžimo reikalavimų ir kitų veiksnių.
Užtrunkančių karvių pienui būdingos blogos juslinės ir technologinės savybės. Produktai, pagaminti iš tokio pieno, greitai genda, yra nemalonaus skonio, todėl 7 dienas iki užtrukinimo pienas nevartojamas maistui ir nepriimamas į perdirbimo įmonę (Staniškienė, Tušas, 2007).
Pastaruoju metu ypač didelis dėmesys kreipiamas į pieno produktų kokybę ir jų saugą (Sederevičius, 2004), todėl pieno kokybės gerinimo klausimai itin svarbūs (Lukauskas ir kt., 2005). Pieno supirkėjų reikalavimai superkamo pieno kokybei nėra žemi, o ateityje juos numatoma tik griežtinti (Žilaitis, 2006).
Siekiant didesnio Lietuvos maisto produktų eksportabilumo ir konkurencingumo, būtina jiems taikyti pasaulyje priimtus kokybės kriterijus ir kokybės vertinimo metodus. Pasaulinius standartus pienui ir pieno produktams rengia Codex Alimentarius komisijos komitetas pienui ir pieno produktams (CCMMP), analizės metodų standartus – Tarptautinė standartizacijos organizacija (ISO), bendradarbiaudama su Tarptautine pienininkų asociacija (IDF).
Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 852/2004 nustatytos bendrosios maisto produktų higienos taisyklės maisto tvarkymo subjektams, kuriomis vadovaujasi visos ES narės. Šiuo metu visos Lietuvos pieno perdirbimo įmonės ir jų filialai yra įgyvendinę ES maisto gamybos sanitarijos bei higienos reikalavimus ir gali eksportuoti produkciją į ES šalis. 13 pieno perdirbimo įmonių ir jų filialų turi leidimus eksportuoti produkciją į Rusiją, o 9 – į Baltarusiją (Melnikienė ir kt., 2013).
Remiantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu Nr. 3D-963 ,,Dėl pieno supirkimo taisyklių patvirtinimo” pakeitimo (2009), pirminiais kokybės rodikliais apibūdinamos šios pieno savybės: spalva, kvapas, konsistencija, temperatūra, skonis, rūgštingumas, švarumas tankis, neutralizuojančios ir inhibitorinės medžiagos. Žalio karvių pieno kokybės rodikliai yra tokie: bendras bakterinis užterštumas, somatinių ląstelių skaičius, inhibitorinės (slopinančios) medžiagos ir pieno užšalimo temperatūra (Pieno supirkimo taisyklės, 2009). Šių rodiklių normos ir nustatymo periodiškumas pateiktas 2 lentelėje.
13 2 lentelė. Pieno kokybės rodikliai ir jų nustatymo periodiškumas (Pieno supirkimo taisyklės, 2009)
Rodiklis Norma Nustatymo periodiškumas
Užterštumas bakterijomis < 100 tūkst./ml Ne rečiau kaip du kartus per mėnesį laikotarpiais: nuo 1 iki 15 d. ir nuo 16 iki 31 d. Somatinių ląstelių skaičius < 400 tūkst./ml Ne rečiau kaip 3 kartus per mėnesį – ne rečiau
kaip po vieną tyrimą laikotarpiais: nuo 1 iki 15 d. ir nuo 16 iki 31 d.
Inhibitorinės
(slopinančiosios) medžiagos
Neturi būti Ne rečiau kaip 2 kartus per mėnesį laikotarpiais: nuo 1 iki 15 d. ir nuo 16 iki 31 d. Pieno užšalimo temperatūra < –0,515 °C Ne rečiau kaip vieną kartą per pusmetį
Kiekvieno rodiklio nuokrypiai daro įtaką pieno kokybei. Pavyzdžiui, padidėjus somatinių ląstelių kiekiui, piene galima aptikti inhibitorinių medžiagų. Somatinių ląstelių skaičius piene parodo atsparumą mastitams, kintančias karvių imunines savybes. Manoma, kad egzistuoja ryšys tarp didėjančio somatinių ląstelių skaičiaus ir inhibitorių piene (Kondrotaitė ir kt., 2013).
Perdirbant pieną į pieno produktus labai svarbu ir pieno sudėtis, ir pieno savybės. Pieno sudėtis bei įvairūs pokyčiai pieno polidispersinėje koloidinėje sistemoje lemia pieno savybes (Urbienė, 2005). Daugelis veiksnių daro įtaką pieno kiekio ir sudėties rodikliams bei jų kaitai. Svarbiausi – genetiniai (veislė) ir negenetiniai veiksniai (Pauliukas ir kt., 2005).
1.3.1 Somatinių ląstelių skaičius
Vertinant pieno kokybę vienas pagrindinių rodiklių yra somatinių ląstelių skaičius. Somatinės ląstelės – tai pieno liaukos epitelinės ląstelės ir leukocitai (Zootechniko žinynas, 2006). Kai tešmuo sveikas, apie 60 proc. somatinių ląstelių piene sudaro epitelinės ląstelės, o kai karvės serga tešmens uždegimu, apie 75 proc. ląstelių sudaro leukocitai (Šalomskienė ir kt., 2012). Somatinių ląstelių piene yra visada. Sveikų karvių piene somatinių ląstelių kiekis gali būti iki 300 tūkst./ml (Sederevičius, 2004). Didesnis jų kiekis piene rodo gyvulio organizmo nukrypimus nuo fiziologinės normos. Dažniausia SLS padidėjimo priežastis yra tešmens uždegimas – mastitas. Iš pieno, kuriame yra didelis SLS, gaunami žymiai blogesnės kokybės produktai (Aniulis ir kt., 2000), todėl ypač svarbu, kad piene jų būtų kuo mažiau. Vienas iš būdų SL kiekį sumažinti – stiprinti gyvulio imunitetą (Lukauskas ir kt., 2005).
14 Ryšį tarp melžimo savybių ir somatinių ląstelių skaičiaus karvių piene nustatė daugelis mokslininkų, tačiau, priklausomai nuo populiacijos genetinių savybių bei selekcijos intensyvumo, šių požymių koreliacijos koeficientai skiriasi (Juozaitienė, Japertienė, 2005).
Užtrunkančių karvių piene daugėja somatinių lastelių, riebalų, baltymų, mineralinių medžiagų, fermentų (lipazės ir kt.), bet mažėja pieno cukraus ir pieno rūgštingumas (Staniškienė, Tušas, 2007). J. Šalomskienė ir bendraautoriai (2012) nurodo, kad kiek didesnis SLS sveikų karvių piene yra tuoj po apsiveršiavimo, bet mažėjant krekenų kiekiui mažėja. Normalu, kad SLS didėja laktacijos pabaigoje ir pirmąsias 5–6 dienas po apsiveršiavimo. Krekenų laikotarpiu pirmąsias 2 dienas SLS būna iki 2,5 mln./ml, iš kurių 1 mln./ml leukocitų. 4–5 parą po apsiveršiavimo somatinių ląstelių būna mažiau negu 200 tūkst./ml. Antrą savaitę sveikų karvių piene SL būna mažiau negu 100 tūkst./ml.
Pagrindinė priežastis, susijusi su sveikatos būkle, nuo kurios priklauso somatinių ląstelių skaičius piene, yra pieno liaukos uždegimas – mastitas (Šalomskienė ir kt., 2012). Mokslininkai teigia, kad SLS bendroje pieno talpyklėje ankstyvos vasaros laikotarpiu padidėja dėl bandoje slaptuoju lėtiniu mastitu sergančių karvių. Be to, balandžio–birželio mėnesiais po žiemos sezono karvių imunitetas nusilpęs, o prasidėjus ganiavai, suintensyvėjus pieno gamybai, padaugėja susirgimų mastitu (Klimienė ir kt., 2005). Didelis SLS rodo, kad bandoje paplitęs klinikinis mastitas, dėl kurio karvės pradedamos gydyti antibiotikais, o jų likučiai patenka į pieną (Kondrotaitė ir kt., 2013).
Karvių, kurių piene daug somatinių ląstelių (sergančių tešmens uždegimu), randamas ir didelis bendras bakterinis užterštumas. Be to, tokių karvių piene yra ir bakterijų pagamintų toksinų (Japertas, Minkevičius, 2002).
1.3.2.Pieno bakterinis užterštumas
Pienas, be visų teigiamų savybių, kartu gali būti viena pavojingiausių maisto gamybos žaliavų, nes jame yra palankios sąlygos daugintis daugeliui mikroorganizmų. Bakterinis pieno užterštumas blogina pieno kokybę ir gali sukelti sunkius susirgimus. S. Juknevičius ir E. Jarienė (2008) nurodo, kad mikrobiologinis užteršimas yra vienas svarbiausių pieno kokybės rodiklių. Didelis mikroorganizmų kiekis sukelia pieno baltymų, riebalų ir laktozės skilimą. Toks pienas vartoti netinka nei šviežias, nei perdirbtas (Juknevičius, Jarienė, 2008).
Šiuo metu vienas pagrindinių dokumentų, reglamentuojančių maisto produktų mikrobiologinius rodiklius, yra Europos Bendrijos Komisijos reglamentas (EB) Nr. 2073/2005 ir
15 iš dalies jį keičiantis Komisijos reglamentas (EB) Nr. 1441/2007 dėl maisto produktų mikrobiologinių kriterijų.
Higienos norma HN 26:2006 nustato maisto produktų tvarkymo mikrobiologinius kriterijus, taikomus Lietuvos Respublikoje veikiantiems maisto produktų gamintojams, įgyvendinant rizikos veiksnių analizės ir svarbiųjų valdymo taškų (RVASVT) principais pagrįstą savikontrolę. Pieno produktus draudžiama tiekti rinkai, jei juose yra patogeninių mikroorganizmų (25 g arba 25 ml produkto jų neturi būti) ar viršyta užterštumo riba. Šios higienos normos nustatytus mikrobiologinius kriterijus turi užtikrinti visi maisto produktų gamintojai.
Žaliame, ką tik pamelžtame piene (jei karvė sveika ir neturi tešmens uždegimo) aptinkama iki 100 tūkst./ml bakterijų, kurios patenka iš tešmens ir iš aplinkos. Mikroorganizmams patekti į karvės tešmenį neleidžia organizmo apsaugos sistemos (Klimaitė, Aniulis, 2010). Bendras bakterijų skaičius rodo, kiek pienas yra užterštas bakterijomis. Bakterijų piene visiškai išvengti neįmanoma, tačiau galima sumažinti jų skaičių. Palankiausia temperatūra bakterijoms daugintis yra 20–40°C. Kai sąlygos netinkamos, bakterijos apmiršta ir nesidaugina (krentant temperatūrai, lėtėja jų dauginimasis) (Šalomskienė ir kt., 2012).
Pienas gali būti užkrėstas patogeniniais mikroorganizmais (dažniausiai stafilokokais, salmonelėmis ir listerijomis), kurie gali sukelti toksines infekcijas. Stafilokokai gali sukelti toksikozes, nes jų toksinai neinaktyvuojami pasterizacijos metu. Pienas su salmonelėmis taip gali sukelti toksikoinfekcijas (Ramanauskas ir kt., 2008).
Koliforminės bakterijos rodo pieno ir jo produktų užterštumą fekalijomis, nes pagrindinis šių bakterijų rezervuaras gamtoje yra žmogaus ir gyvulių virškinamasis traktas (Staniškienė ir kt., 2007). Šarmines medžiagas gaminančios bakterijos (Pseudomonas fluorescens atmainos bei Alcaligenes faecalis, artimos Enterobacter genties bakterijos) yra artimos puvimo bakterijoms. Į pieną šios bakterijos, kaip ir puvimo bakterijos, patenka iš aplinkos su įvairiais nešvarumais (Ramanauskas ir kt., 2000).
Pieno pirminį bakterinį užterštumą nulemia melžimo higienos stoka. Bendrajam bakteriniam karvių pieno užterštumui karvių laikymo periodas nedaro įtakos: ir tvartiniu, ir ganykliniu laikotarpiu šio užterštumo vidurkis yra gana nemažas – didžiausias nustatytas žiemą ir vasarą. Žiemą daugiau bakterijų patenka iš aplinkos dėl prastai vėdinamo tvarto ir netinkamos karvių priežiūros, vasarą – laiku neatšaldžius pieno. Bakteriniam pieno užterštumui įtakos turi ir karvių amžius: pirmagimių karvių parenchiminiam piene aptinkama pavienių bakterijų, tuo tarpu 3–5 laktacijos sveikų karvių piene jų randama 8-12 tūkst./cm3 (Klimaitė, Aniulis, 2010).
16 Didelį mikrobiologinį pieno užterštumą lemia bloga fermų sanitarinė-higieninė būklė ir nepakankamas pieno atšaldymas po melžimo. Žaliavinio pieno mikroflora patenka į jį iš karvės tešmens ir aplinkos (personalo, įrengimų, oro) melžimo metu ir po jo, bei dauginasi pieno laikymo ir transportavimo metu (Ramanauskas ir kt., 2002).
Karvių spenių paruošimo prieš melžimą pagrindinis tikslas yra gauti geros kokybės ir švarų pieną. Vienas svarbiausių karvės spenių paruošimo ir antiseptikos panaudojimo prieš melžimą tikslų – sumažinti bakterijų kiekį ant karvės spenių odos ir ypač ant spenio viršūnės. Tyrimais įrodyta, kad karvių tešmens sanitarija turi įtakos bendrajam bakteriniam pieno užterštumui, nes kai speniai ir tešmuo nešvarūs, atsiranda galimybė bakterijoms prasiskverbti į tešmenį (Mišeikienė ir kt., 2006).
1.3.3. Pieno sudėties, SLS ir kitų rodiklių kitimas metų eigoje
Pieno produkcijai ir sudėčiai įtakos turi sezonas (Pauliukas ir kt., 2005). Literatūroje (Žakas, 2002; Pečiulionienė, Pauliukas, 2004) pažymima, kad pieno sudėčiai įtakos turi ne tik genetiniai veiksniai (veislė), bet ir negenetiniai veiksniai, tokie kaip – metai, mėnuo, sezonas, laktacijos ir kt.
Tiek individualių karvių, tiek bandos pieno mėginiuose urėjos (šlapalo) koncentracija būna didesnė tų karvių piene, kurios ganėsi ganyklose, nei šertų karvidėje. Tam įtakos turi aukštas lengvai virškinamų žalių baltymų ir energijos santykis žolėje. Be to, vasarą ėsdamos žolę karvės sausųjų medžiagų gauna daugiau, nei šeriamos sausais pašarais žiemą. Įrodyta (Guo et al., 2004), kad urėjos koncentracijos svyravimo ribos yra didesnės vasarą nei žiemą, o tai yra susiję su didesne pašaro įvairove ganykliniu laikotarpiu. Didelė urėjos koncentracija galėtų būti sumažinta pridedant į racioną energijos turinčių koncentratų, o maža – šeriant baltymingu pašaru (Sederevičius ir kt., 2008).
Tik somatinių ląstelių skaičiui piene iš dalies turi įtakos genetiniai veiksniai, o visiems kitiems žaliavinio pieno kokybės rodikliams (inhibitorių kiekiui, vidutinei pieno užšalimo temperatūrai (PUT), somatinių ląstelių skaičiui, bendram bakteriniam užterštumui (BBU)) – tik aplinkos veiksniai: konkretūs metai ar sezonas (Pauliukas ir kt., 2005).
I. Pečiulionienė ir K. Pauliukas (2004) pažymi, kad sezono įtaka labiausiai pastebima somatinių ląstelių skaičiui piene. Negenetinių veiksnių įtaka (metai, mėnuo, ūkis, sezonas, laktacijos, amžius veršiavimosi metu, laktacijos mėnuo) SLS piene yra nežymi (Žakas, 2002). Sezoninė somatinių ląstelių skaičiaus piene kaita susijusi su sezoniniu mastitu, tešmens perkaitimais, peršalimais ir sumušimais (Juozaitienė ir Žakas, 2002).
17 Kondrotaitė ir bendraautoriai (2013) tyrimais nustatė, kad normas atitinkantis somatinių ląstelių skaičius vasaros–rudens laikotarpiu gali būti susijęs su klimato sąlygomis, gyvulių priežiūra.
P. J. Jamrozik ir bendraautoriai (2003) teigia, kad didesnė urėjos koncentracija buvo ganyklose ganomų karvių piene, nei laikomų tvartuose. Tam įtakos turėjo didesnis lengvai virškinamų žalių baltymų ir energijos santykis žolėje. Be to, dėl didesnės pašaro įvairovės ganykliniu laikotarpiu urėjos koncentracijos svyravimo ribos yra didesnės vasarą nei žiemą (Guo et al., 2004).
1.4. Energijos balanso rodikliai
Įvairūs pieno rodiklių tyrimai – pieno laktozės kiekis, pieno baltymai ir riebalai bei urėjos kiekis piene parodo energijos balansą ir yra reikšmingi produktyvių karvių bandoms (Reist et al., 2002).
Urėjos (šlapalo) kiekis karvių piene daugiausia priklauso nuo mitybinių veiksnių ir gali suteikti vertingos informacijos apie karvių bandos mitybą, medžiagų apykaitos sutrikimus, karvių fiziologinę būklę. Daugelis tyrėjų statistiškai patikimai įrodė, kad pagal urėją karvių piene galima spręsti apie baltymų ir energijos kiekį pašaruose (Savickas ir kt., 2010).
Piene kintantis urėjos kiekis – vienas svarbesnių indikatorių vertinant subalansuotą karvių pašarą proteinų atžvilgiu (Nielsen et al., 2005). Nustatytas urėjos kiekis piene padeda gyvulių augintojams efektyviai panaudoti pašarus, nes per didelis sušertų pašarų kiekis didina pieno savikainą, o pašarų trūkstant – negaunama pakankamai produkcijos. Urėjos kiekis piene rodo karvių apsirūpinimą pakankamu kiekiu baltymingais ir energetiniais pašarais. Baltymų apykaita organizme normali, kai urėjos piene randama 15-30 mg%. Jei urėjos yra mažiau, karvių racione nepakankamai baltymingų pašarų (Zootechniko žinynas, 2006).
Energijos trūkumas racione gali lemti mažesnį pieno baltymingumą net ir esant normaliam baltymų kiekiui jame. Trūkstant energijos baltymų sintezei prieskrandyje, dalis pašaruose esačių baltymų išskiriami į pieną urėjos pavidalu. Nustatyta, kad energijos trūkumas racione (iki 50 % normos) lemia mažesnį baltymingumą (iki 3 %) ir 2-3 kartus fiziologinę normą viršijantį urėjos kiekį piene. Urėja atrajotojų kraujyje yra pagrindinis galutinis azoto metabolizmo produktas, o didelė jos koncentracija rodo, kad neefektyviai sunaudojamas pašaruose esantis azotas. Patikimai nustatyta, kad urėja iš kraujo proporcingais kiekiais greitai patenka į kūno skysčius, taip pat ir į pieną. Atlikti tyrimai, kuriuose nustatyta, kad racione
18 trūkstant baltymų, urėjos kiekis būna mažesnis kaip 15 mg/100 ml, esant pertekliui – didesnis kaip 30 mg/100 ml (Zootechniko žinynas, 2007).
Urėjos kiekiui karvių piene įtaką daro veislė, produktyvumas, pieno baltymų ir riebalų kiekis bei laktacijos stadija (Hojman et al., 2004).
1.5. Karvių šėrimo ypatumai
Visavertė karvių mityba yra vienas iš svarbiausių veiksnių jų produktyvumui bei pagamintų produktų kokybei gerinti. Tai priklauso nuo užtrūkimo laikotarpio, karvės produktyvumo, racionų sudėties, sausųjų medžiagų kiekio ir nuo maisto medžiagų koncentracijos pašarų daviniuose. Esant nepakankamam medžiagų kiekiui racione sumažėja karvių produktyvumas, jų rezistentiškumas įvairioms ligoms, gimsta silpni veršeliai, užaugę būna netinkami tolesnei reprodukcijai (Baranauskas ir kt., 2009).
Pieno gamybai karvės sunaudoja tik apie 28 proc. su pašarais gautos energijos. Kaip ir kitiems gyvūnams, melžiamoms karvėms irgi taikomas fazinis šėrimas, suskirstytas į tris laikotarpius (šimtadienius) per laktaciją. Pats produktyviausias yra pirmasis šimtadienis, kurio metu iš karvės primelžiama 45 proc. viso pieno, gaunamo per laktaciją. Šis laikotarpis yra labai svarbus šėrimo atžvilgiu. Kai kurių mokslininkų duomenimis, per šį laikotarpį šėrimo įtaka produktyvumui sudaro apie 60, veislė – 20–30, laikymas ir priežiūra – 10–20 proc. Todėl racionai turi būti visaverčiai (Baranauskas ir kt., 2009).
Baltymai yra labai svarbios maisto medžiagos, nuo kurių kiekio ir pilnavertiškumo (nepakeičiamų aminorūgščių) priklauso galvijų produktyvumas, produkcijos kokybė ir kt., nes iš jų susidaro kūno ir pieno baltymai. Riebalai yra svarbūs kaip organizmo energijos šaltinis bei skatina jame vykstančius medžiagų apykaitos procesus. Gyvulio organizmo riebalai gaminami iš pašarų riebalų, todėl jeigu racione jų yra per mažai, sumažėja riebalų kiekis piene. Angliavandeniai yra pagrindinis energijos šaltinis – galvijai iš pašarų angliavandenių gauna net iki 85 proc. jos reikmės (Zootechniko žinynas, 2007).
Mineralinės medžiagos labai svarbios gyvam organizmui, kadangi dalyvauja visuose vykstančiuose apykaitos procesuose. Karvių racionuose reikia suderinti mineralinių medžiagų kiekį ir jų santykį su kitomis medžiagomis. Šarminių elementų (jų daugiau sultinguose, žaliuosiuose pašaruose ir šiene) karvėms šeriamuose pašaruose turi būti daugiau negu rūgštinių (jų daugiau koncentruotuose pašaruose). Galvijams labai svarbūs riebaluose tirpstantys vitaminai
19 A, D, E, kadangi jie organizme nesintetinami – juos būtina gauti su pašarais (Zootechniko žinynas, 2007).
Ganiava Lietuvoje trunka nuo gegužės pradžios iki spalio pradžios, t. y. 145 – 155 dienas (Bakutis, 2003). V. Juraitis ir J. Kulpys (2003) pažymi, kad ganyklinis laikotarpis yra palankiausias pieno gamybos metas. Ganyklų žolė ir kiti žalieji pašarai noriai ėdami, lengvai virškinami, juose yra beveik visų organizmui būtinų maisto medžiagų. Geriausia ir pigiausia yra neperaugusi kultūrinių ganyklų žolė. Daugiausia žolės, apie 80 – 90 kg per parą, karvės suėda, kai jos aukštis siekia 10 – 15 cm. Tokiame žolės kiekyje esančios energijos ir svarbiausių maisto medžiagų gali pakakti 15 – 18 kg pieno gauti (Juraitis, Kulpys, 2003).
1.6. Aplinkos veiksnių įtaka
Vienas svarbiausių veiksnių, turinčių įtakos gyvulių organizmui, yra ne tik šėrimas, bet ir aplinkos oras. Gyvulininkystės laimėjimus 50–60 proc. lemia šėrimas, 20 proc. – veisimas ir amžius, 20–30 proc. – mikroklimatas ir laikymo sąlygos (Jukna ir kt., 2000). Laikymo sąlygos, priežiūra ir pašarai – svarbiausi veiksniai, darantys įtaką gyvulių sveikatai (Bakutis, 2006).
Pagal Europos konvenciją dėl ūkinės paskirties gyvūnų apsaugą (2006), apšvietimas, temperatūra, oro drėgnumas, oro cirkuliacija, vėdinimas ir kitos aplinkos sąlygos, kaip antai dujų koncentracija ar triukšmo intensyvumas vietoje, kur laikomas gyvūnas, atsižvelgiant į jo rūšį ir išsivystymą, prisitaikymą prie aplinkos ar prijaukinimą, turi būti tokie, kad atitiktų jo fiziologinius ir etologinius poreikius pagal nusistovėjusią patirtį ir mokslą.
Uždarų patalpų mikroklimatą sudaro daugelis veiksnių (temperatūra, drėgmė, oro judėjimo greitis, triukšmas, apšvietimas, CO2, CO, NH3, H2S ir kitų dujų kiekis, dulkių ir
mikroorganizmų kiekis), kurie priklauso nuo vietovės klimato, statybinių medžiagų savybių, ventiliacijos sistemos, mėšlo šalinimo būdo, kanalizacijos būklės, apšvietimo prietaisų, apšildymo, gyvulių tankumo, laikymo technologijos (Kavolėlis, 2003).
Pingant gyvulininkystės produkcijai, ieškoma būdų, kaip sumažinti gyvulių stovėjimo vietos kainą ir gaunamos produkcijos savikainą, todėl iškyla būtinybė ieškoti alternatyvių, pigių gyvulių laikymo būdų. Šalti tvartai statomi ne tik JAV, Prancūzijoje, Vokietijoje, bet ir Norvegijoje, Suomijoje, Estijoje, kur klimatas atšiauresnis negu Lietuvoje (Bakutis, 2007).
Galvijų fermose gali būti taikomos dvi gyvulių laikymo sistemos: 1) tvartinė–ganyklinė (gyvuliai žiemą laikomi tvarte, vasarą – ganykloje); 2) tvartinė (gyvuliai žiemą ir vasarą laikomi tvarte).
20 B. Bakutis ir kt. (2008) nurodo, kad galvijų sveikata ir produktyvumas labai priklauso nuo tvartų mikroklimato. Šaltose, drėgnose ir blogai vėdinamose patalpose laikomi gyvuliai suėda daugiau pašarų, bet yra mažiau produktyvūs, dažniau serga kvėpavimo takų, tešmens ir kitomis ligomis. Skirtingų veislių ir skirtingo produktyvumo galvijai į aplinkos temperatūros pokyčius reaguoja nevienodai.
1.7. Veislės įtaka karvių produktyvumui
Daugiau nei šimtą metų buvo kuriama ir tobulinama Lietuvos juodmargių galvijų veislė, sukurta naudojant Danijos juodmargius, vėliau gerinant Danijos juodmargiais ir anglerais. Ketvirto dešimtmečio pabaigoje veislė buvo baigiama kurti ir tobulinama panaudojant geriausių užsieninių veislių genetinį potencialą (Banys, 2002; Oberauskas ir kt., 2004). Lietuvos juodmargių galvijų populiaciją sudaro Lietuvos juodmargiai, Danijos juodmargiai, anglerai, Švedijos ir Vokietijos juodmargiai galvijai bei juodmargių Holšteinų ir Švicų veislės bulių įvairių kartų palikuonys ir juodmargėmis karvėmis. Šių veislių galvijų poravimo būdu gauti palikuonys pripažįstami grynaveisliais gyvuliais (Oberauskas ir kt., 2004). Pastarąjį dešimtmetį Lietuvos juodmargėms gerinti populiacijoje laikoma importuotų Danijos juodmargių, Anglerų, Švedijos ir Vokietijos juodmargių veislių galvijų. Yra įvežta Suomijos airšyrų ir kitų veislių galvijų. Stengiamasi gryninti ir išlaikyti tą patį jų genotipą. Išimtis taikoma Vokietijos kuodmargėms karvėms, kurios toliau gerinamos JAV ir Kanados selekcijos juodmargiais holšteinais. Suomijos airšyrai ir Švedijos juodmargiai veisiami tiek su Suomijos airšyrų, tiek su jiems giminingais Švedijos juodmargių buliais, o vėliau – ir Kanados airšyrais (Darbutas, Dulevičienė, 2003).
Literatūroje (Jukna, Pauliukas, 2004; Juozaitienė, Žakas, 2002) nurodoma, kad juodmargių veislės (Lietuvos juodmargių, holšteinų, Vokietijos juodmargių, Danijos juodmargių) įtaka pieno kiekiui ir sudėčiai yra reikšminga, tačiau SL skaičiui – nežymi, o holšteinų kraujo laipsnis darė didelę įtaką somatinių ląstelių skaičiaus piene svyravimui.
K. Pauliukas ir bendraautoriai (2005) nustatė, kad jų atlikto tyrimo metu Lietuvos, Vokietijos ir Danijos juodmargių karvių pieno produkcijos rodikliai buvo gana panašūs. Visų trijų veislių karvių pieno kiekis, gautas atskirais laktacijos mėnesiais, buvo beveik vienodas, o didžiausias pieno riebalų kiekis (4,46%) per laktaciją nustatytas Lietuvos juodmargių karvių piene, mažiausias – Danijos (4,19%). Vidutiniškai per laktaciją somatinių ląstelių skaičius didžiausias buvo Vokietijos juodmargių karvių piene, o mažiausias – Danijos juodmargių.
21 V. Juozaitienė su bendraautoriais (2004) nustatė, kad įvairių galvijų veislių somatinių ląstelių kiekio piene tyrimų statistiniai duomenys įrodo pieno kokybės priklausomybę nuo veislės. Dispersinės analizės metodu įvertinus kontroliuotų juodmargių veislių karvių pieno kokybės duomenis nustatyta, kad somatinių ląstelių kiekį piene statistiškai patikimai veikė karvės veislė. Didžiausias somatinių ląstelių skaičius nustatytas aukščiausio produktyvumo Švedijos (763 tūkst./ml), Vokietijos juodmargių (710 tūkst./ml) ir holšteinų (688 tūkst./ml) veislių karvių piene. Geriausia pieno kokybe pagal SLS pasižymėjo prie vietinių sąlygų gerai prisitaikiusios, seniausiai į Lietuvą įvežtos Olandijos (378 tūkst./ml), Danijos (513 tūkst./ml) ir Anglijos juodmargės (529 tūkst./ml) bei Lietuvos juodmargių veislės karvės (528 tūkst./ml).
Lietuvos juodmargės yra pieninių galvijų veislė, sukurta vietinius galvijus iš pradžių kryžminant su įvairių veislių, vėliau – su Olandijos juodmargiais, ostfryzais bei Švedijos juodmargiais galvijais. Didžiausią įtaką veislei padarė Olandijos juodmargiai. 1901 m. šie galvijai pradėti registruoti į kilmės knygą. Veislė patvirtinta 1951 m. Šiuolaikiniai Lietuvos juodmargiai yra stiprios konstitucijos, proporcingo, bet neretai per daug kompaktiško kūno sudėjimo. Lietuvos juodmargiai galvijai, kaip atvira populiacija, gerinami produktyvių artimų veislių buliais. Iš Lietuvos juodmargių karvių 2006 m. primelžta 5612 kg. 4,31 proc. riebumo ir 3,35 proc. baltymingumo pieno (Zootechniko žinynas, 2007).
Lietuvos juodmargių karvių genetinis pieno produktyvumo potencialas didinamas veisiant galvijus linijomis, bei mažesnio produktyvumo linijas nuosekliai keičiant produktyvesnėmis, kartu siekiant išvesti naujas, produktyvesnių ir geresnėmis veislinėmis savybėmis gyvulių linijas (Paleckaitis, Masiulienė, 2002).
22
2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS
Empiriniams bandymams atlikti buvo pasirinktos trijų veislių – Lietuvos juodmargių, holšteinų, Danijos juodmargių ir Lietuvos juodmargių x holšteinų veislių mišrūnės. Šiam eksperimentui kiekvienos veislės imta po 15 karvių. Tyrimams buvo pasirinktos melžiamos Kėdainių rajone X ūkio fermoje laikomų antros-ketvirtos laktacijos karvių grupės.
Veislių aprašas.
Lietuvos juodmargės (LJ). Lietuvos juodmargiai galvijai turi daug Olandijos juodmargių kraujo ir yra panašaus kūno sudėjimo. Senojo genotipo Lietuvos galvijų privalumai: gera pieno sudėtis, tvirta kūno sandara, ilgaamžiškumas, geros vaisos savybės, geros mėsinės savybės, geras prisitaikymas prie aplinkos sąlygų. Lietuvos juodmargių pieningumas gerai dera su pieno riebumu ir baltymų kiekiu. Senojo genotipo Lietuvos juodmargių produktyvaus amžiaus trukmė yra 3, 4 laktacijos.
Danijos juodmargės (DJ). Nors dabartinės šios veislės karvės yra pieningesnės, su gerai išvystytais tešmenimis, nei buvo prieš kelis dešimtmečius Danijos juodmargių galvijų. Lietuvoje veisiami Danijos juodmargiai galvijai patiria vis didėjančią holšteinų–fryzų įtaką. Pagal produktyvumą šios veislės galvijai užima trečią vietą visų Lietuvoje veisiamų juodmargių tarpe.
Holšteinai (H). Labiausiai pasaulyje paplitę juodmargiai holšteinai yra labai nereiklūs, gerai prisitaiko prie pramoninės gamybos sąlygų. Tai vieni pieningiausių galvijų pasaulyje, kuriems priklauso visi pieno produkcijos rekordai. Holšteinai gerai išnaudoja ganyklas ir stambiuosius pašarus.
Lietuvos juodmargių ir holšteinų mišrūnai (LJ x H). Holšteinus sukryžminus su Lietuvos juodmargėmis pagerėja galvijų produktyvumas, tobulinamas galvijų kūnas, sugebantis suvirškinti ir pasisavinti didelį pašarų kiekį, kurį paverčia pienu ir mėsa. Holšteinai, būdami labai rezistenciški klimato kaitai, produktyviąsias ir ūkines savybes stabiliai perduoda palikuonims, juos sukryžminus su kitomis veislėmis. Holšteinai, esant aukštam šėrimo lygiui, ženkliai pagerina Lietuvos juodmargių pieningumą (Jukna, Pauliukas, 2001). Holšteinų veislė, plačiai naudojama gerinti kitų galvijų veislių produktyvumą, didina karvių pieningumą 10–45 proc. daugeliu atveju sumažindami pieno riebumą ir baltymingumą.
Karvių laikymo ir priežiūros sąlygos. Karvės ūkyje melžiamos du kartus. Tvartiniu laikotarpiu gyvuliai šeriami kokybiškais ir mitybinius reikalavimus atitinkančiais pašarais du kartus per dieną melžimo metu. Ankstyvojoje laktacijoje gyvuliai šeriami taip: 20 kg kukurūzų, 11 kg – žolių siloso, 3 kg šalto spaudimo rapsų išspaudų, 4,5 kg traiškytų kvietrugių, 1 kg
23 melasos, 100 g kreidos, 200 g mineralų. Vėlyvojoje laktacijoje: 16 kg kukurūzų, 15 kg žolių siloso, 2 kg rapsų, 3,5 kg traiškytų kvietrugių, 1 kg melasos, 160 g mineralų. Vasarą gamonų galvijų pašarų dalis keičiama žole. Visi nekoncentruoti ir dalis koncentruotųjų pašarų gaminami ūkyje, tačiau energetinės pašarų vertės išlaikomos.
Tyrimo metodai.
Bandymų metu kas mėnesį – nuo 2013 m. sausio iki gruodžio mėn. – buvo atliekami kontroliniai karvių melžimai. Jų metu buvo registruojama iš kiekvienos karvės primelžto pieno kiekis (ryte ir vakare). Tyrimams buvo imti individualūs kiekvienos karvės atskirų melžimų pieno mėginiai, iš kurių buvo nustatytas pieno riebumas, baltymingumas, laktozės, somatinių ląstelių ir urėjos kiekis. Karvių pieno sudėties ir kokybės rodikliai buvo įvertinti VĮ „Pieno tyrimai“.
Riebalų, baltymų, laktozės ir urėjos kiekio tyrimas atliktamas infraraudonosios spinduliuotės vidurinės srities matuokliu LactoScopeFTIR. Somatinių ląstelių skaičiaus tyrimas atliktas Somascope matuokliu, kuris veikia srauto citometrijos principu.
Darbe pateikiami ir lyginami skirtingų karvių veislių produktyvumo kiekybiniai ir kokybiniai rodikliai:
Vidutinis pieno kiekis (kg);
Vidutinis pieno baltymingumas (proc.);
Vidutinis pieno riebumas (proc.);
Vidutinis laktozės kiekis piene (proc.);
Vidutinis somatinių ląstelių skaičius (tūkst./ml);
Vidutinis urėjos kiekis piene (mg/100 ml).
Pateikiami kiekvieno mėnesio vidutiniai ir atskirai pateikiami skirtingų laikotarpių – tvartinio ir ganyklinio – vidutiniai rodikliai. Tvartinio laikotarpio duomenys fiksuoti nuo 2013 m. sausio iki balandžio, ir nuo lapkričio iki gruodžio mėnesio. Ganyklinis laikotarpis truko nuo gegužės iki spalio mėnesio.
Gautiems tyrimo rezultatams apdoroti buvo taikytas matematinės statistikos metodas bei atlikta gautų duomenų interpretacija. Skaičiavimai atlikti Microsoft Exel programa. Darbe pateikiami tokie statistiniai rodikliai: aritmetinis vidurkis ir statistinio patikimumo rodiklis – Stjudento t kriterijus:
kai p < 0,05 – skirtumai tarp dviejų lyginamų grupių laikomi statistiškai reikšmingais, esant 95,0 proc. patikimumui,
24 kai p < 0,01 – skirtumai tarp dviejų lyginamų grupių laikomi statistiškai reikšmingais, esant 99,0 proc. patikimumui,
kai p < 0,001 – skirtumai tarp dviejų lyginamų grupių laikomi statistiškai reikšmingais, esant 99,9 proc. patikimumui,
kai p > 0,05, p > 0,01, p > 0,091 – skirtumai laikomi statistiškai nepatikimais, atitinkamai esant 95,0, 99,0 ir 99,9 proc. patikimumui.
Klimato sąlygų apibūdinimas tyrimo metu. 2013 m. kovo mėnesio vidutinė oro temperatūra siekė minus 2,5–6,0°C (2,5–4,5°C žemesnė nei standartinė klimato norma – SKN). Žemiausia oro temperatūra nukrito iki minus 15–21°C. Aukščiausia oro temperatūra kovo pirmojo dešimtadienio viduryje buvo pakilusi iki plius 7–11°C.
Balandžio mėnesio vidutinė oro temperatūra buvo 4,0–6,0 °C (0,2–0,9°C žemesnė nei SKN). Šalčiausias buvo pirmasis dešimtadienis. Žemiausia oro temperatūra nukrito iki minus 7– 14°C. Aukščiausia oro temperatūra buvo pakilusi iki plius 18–23°C.
Gegužės mėnesio vidutinė oro temperatūra buvo 13,8–16,2°C (3–4°C aukštesnė nei standartinė klimato norma). Žemiausia oro temperatūra mėnesio pradžioje daugelyje rajonų buvo nukritusi iki 0–3°C šalčio. Aukščiausia oro temperatūra siekė 27–31°C.
Birželio mėnesio vidutinė oro temperatūra siekė 16,4–18,9°C (2,2–3,8°C aukštesnė nei SKN). Žemiausia oro temperatūra buvo 6–9 °C. Aukščiausia oro temperatūra siekė 28–33°C.
Liepos mėnesio vidutinė oro temperatūra buvo 17,3–18,6°C (1–2°C aukštesnė nei standartinė klimato norma). Žemiausia oro temperatūra buvo 6–10°C. Aukščiausia oro temperatūra siekė 28–32°C.
Rugpjūčio mėnesio vidutinė oro temperatūra buvo 16,9–19,1°C (1–2°C aukštesnė nei SKN). Aukščiausia oro temperatūra pirmąjį dešimtadienį siekė 30–34°C. Žemiausia oro temperatūra trečiąjį dešimtadienį nukrito iki 4–9°C.
Vidutinė oro temperatūra antrąjį liepos dešimtadienį (17–18 °C) buvo 0,5–1,4 laipsnio aukštesnė už standartinę klimato normą. Trečio dešimtadienio vidutinė oro temperatūra (17,6– 19°C) buvo 0,6–1,6 laipsnio aukštesnė už standartinę klimato normą.
Rugpjūčio pirmojo dešimtadienio vidutinė oro temperatūra (19,5–21,0°C) buvo 2,5–3,5 laipsnio aukštesnė už SKN. Antrojo rugpjūčio dešimtadienio vidutinė oro temperatūra buvo 16,3–17,3°C. Rugpjūčio pirmojo dešimtadienio vidutinė oro temperatūra (19,5–21,0°C) buvo 2,5–3,5 laipsnio aukštesnė už SKN. Antrojo rugpjūčio dešimtadienio vidutinė oro temperatūra buvo 16,3–17,3°C. Trečiojo rugpjūčio dešimtadienio oro temperatūra buvo 15,0–16,7°C (apie 1 laipsnį aukštesnė už SKN).
25 Rugsėjo mėnesio pirmojo dešimtadienio vidutinė oro temperatūra buvo 12,5–15,0°C ir tai beveik atitiko standartinę klimato normą. Rugsėjo mėnesio vidutinė oro temperatūra buvo 11,4– 14,2°C (artima SKN). Aukščiausia oro temperatūra pirmoje rugsėjo pusėje siekė 22–25°C. Trečiąjį dešimtadienį daug kur stebėtos šalnos, žemiausia oro temperatūra nukrito iki 0 – minus 2°C.
Spalio mėnesio vidutinė oro temperatūra buvo 7,4–10,2°C (1–1,5°C aukštesnė nei standartinė klimato norma). Aukščiausia oro temperatūra pakilo iki 15–19°C. Žemiausia oro temperatūra nukrito iki –1–5°C.
26
3. REZULTATAI
3.1. Skirtingų veislių karvių bandos produktyvumas
Pažvelgus į tai, kiek vidutiniškai visų veislių karvės davė pieno sezono metu skirtingais mėnesiais, matyti, kad holšteinų karvės didžiausius primilžius per parą pasiekė gegužės – rugpjūčio mėnesiais, t. y. nuo ganiavos pradžios iki ganiavos antrosios pusės. Šiais mėnesiais jų vidutinis per parą gautas pieno kiekis svyravo nuo 26,39 litrų (birželio mėn.) iki 30,91 litrų (gegužės mėn.) (1 pav.). Holšteinų karvių primilžiai buvo statistiškai didesni nei kitų trijų veislių karvių (p < 0,05; p < 0,01).
Ganyklinio laikotarpio pabaigoje (rugsėjo – spalio mėn.), kadangi ruduo buvo ilgas ir šiltas, visų veislių ir mišrūnių karvių primilžiai ženkliai nesumažėjo, išskyrus holšteinus, kurių vidutiniai primilžiai per parą buvo didesni arba panašūs kaip kitų tirtų veislių (rugėjo mėn. – 21,27 l, spalio mėn. – 24,37 l), tačiau nebe tokie dideli kaip gegužės–rugpjūčio mėnesiais (1 pav.).
Sausio–kovo mėnesiais holšteinų veislės karvių vidutiniai primilžiai buvo ženkliai mažesni nei kitų veislių. Jei palygintume vidutinius šios veislės karvių primilžius su sausio–kovo mėnesiais (neganykliniu laikotarpiu) daugiausiai pieno davusios veislės – Danijos juodmargių – karvėmis, matytume, jog pastarosios veislės karvės davė atitinkamai 7,42–9,5 litrų per parą statistiškai reikšmingai daugiau (p = 0,035 ir p = 0,029, p < 0,05).
Balandžio mėnesį didžiausiais primilžiais pasižymėjo Lietuvos juodmargės ir holšteinai, atitinkamai – vidutiniškai 24,64 ir 24,92 litrai per parą. Lietuvos juodmargių ir holšteinų veislių mišrūnės bei Lietuvos juodmargių veislės karvės davė tik statistiškai nereikšmingai 2,56–3,52 litrais mažiau (p > 0,05). Šį mėnesį, palyginus su sausio–kovo mėnesių primilžiais, ženkliai (7,70–10,43 l) padidėjo holšteinų vidutinis per parą duodamas pieno kiekis (p < 0,01).
Lapkričio–gruodžio mėnesiais didžiausiais ir stabiliausiais primilžiais pasižymėjo holšteinų veislės karvės ir Lietuvos juodmargės, davusios didesnius nei 20 litrų per parą pieno kiekius.
Holšteinų x Lietuvos juodmargių mišrūnės nė vieną iš tiriamų mėnesių nedavė didžiausių primilžių, tačiau primilžiai nebuvo ir patys mažiausi, palyginus su kitomis tirtomis karvių veislėmis, išskyrus lapkričio mėnesį, kai iš H x LJ mišrūnių buvo gauta vidutiniškai 14,40 litrų pieno, arba apie 29 proc. mažiau nei iš holšteinų ir Lietuvos juodmargių, tačiau statistiškai
27 reikšmingų skirtumų nebuvo nustatyta. Taigi, holšteinų x Lietuvos juodmargių mišrūnės viso tyrimo metu išlaikė stabiliausius vidutinius primilžius per parą.
1 pav. Vidutinis pieno primilžis per parą skirtingais laktacijos mėnesiais, litrais
Danijos juodmargės ir Lietuvos juodmargės tvartiniu laikotarpiu (gegužės – spalio mėn.) davė didesnį vidutinį pieno kiekį per parą, palyginus su ganykliniu laikotarpiu (2 pav.), tačiau tik Lietuvos juodmargių vidutinis paros primilžis tvartiniu laikotarpiu buvo 2,47 litrais per parą statistiškai didesnis nei ganykliniu laikotarpiu (p = 0,043, p < 0,05).
Lietuvos juodmargių ir holšteinų mišrūnių bei holšteinų veislės karvės, atvirkščiai – tvartiniu laikotarpiu davė vidutiniškai mažiau pieno per parą nei ganykliniu laikotarpiu: LJ x H mišrūnių vidutiniai pieno primilžiai per parą tvartiniu ir ganykliniu laikotarpiu skyrėsi statistiškai nereikšmingai (0,60 l), o holšteinų veislės karvių ganykliniu laikotarpiu buvo 7,29 litrais per parą statistiškai didesnis nei tvartiniu laikotarpiu (p = 0,003, p < 0,01).
28 * - skirtumai tarp grupių statistiškai reikšmingi, kai p < 0,05, ** - kai p < 0,01, *** - kai p < 0,001
2 pav. Laikotarpio įtaka skirtingų veislių karvių primilžiams, litrais
Riebalų kiekis yra vienas iš svarbių pieno kokybės rodiklių. Riebalų kiekiui karvių piene įtakos gali turėti ne vienas veiksnys: karvės veislė, laktacijos laikas, šėrimas ir kt.
Šio tyrimo metu riebalų kiekis karvių piene skirtingais mėnesiais labai įvairavo, o riebalų kiekio kitimas labai priklausė nuo karvių veislės.
Lietuvos juodmargių veislės karvių piene daugiau kaip pusę viso tyrimo laikotarpio (7 mėnesius) vidutinis pieno riebumas buvo didesnis nei kitų karvių veislių, tai: vasario – gegužės, liepos, spalio ir lapkričio mėnesiais (3 pav.). Šiais mėnesiais Lietuvos juodmargių karvių pieno riebumas svyravo nuo 4,59 proc. (vasario mėn.) iki 5,54 proc. (lapkričio mėn.). Mažiausias pieno vidutinis riebumas buvo nustatytas rugpjūčio (4,02 proc.) ir rugsėjo mėnesiais (4,21 proc.), t. y. ganiavos antrąją pusę.
Danijos juodmargių karvių piene vidutinis riebalų kiekis viso tyrimo laikotarpiu svyravo nuo 3,32 proc. (rugsėjo mėn.) iki 5,21 proc. (sausio mėn.). Rugsėjo mėnesį Danijos juodmargių pieno riebalingumas buvo statistiškai mažesnis nei kitų veislių karvių pieno (p < 0,05; p < 0,01).
29 Viso tyrimo metu šios karvių veislės vidutiniai pieno riebumo rodikliai buvo gana aukšti (išskyrus rugsėjo mėn.) – daugiau nei 4,25 proc.
Holšteinų x Lietuvos juodmargių mišrūnių pieno riebumas įvairavo nuo 4,17 proc. (vasario ir rugsėjo mėn.) iki 5,26 proc. (sausio mėn.). Taigi, šios veislės pieno riebumo rodikliai buvo aukšti ir stabilūs viso tyrimo laikotarpiu.
Holšteinų karvių vidutinis pieno riebumas palyginti su kitomis tirtomis karvių veislėmis, buvo mažiausiais beveik visais tyrimo mėnesiais, išskyrus rugpjūtį ir rugsėjį. Vidutinis riebalų kiekis svyravo nuo 3,63 proc. (vasario mėn.) iki 4,38 proc. (gruodžio mėn.).
3 pav. Vidutinis riebalų kiekis piene skirtingais laktacijos mėnesiais, proc.
Įvertinus laikotarpio įtaką vidutiniam riebalų kiekiui matyti, kad Danijos juodmargių ir Lietuvos juodmargių veislių bei holšteinų x Lietuvos juodmargių mišrūnių karvių piene riebalų kiekių tendencijos skirtingais laikotarpiais buvo analogiškos – tvartiniu laikotarpiu riebalų kiekis buvo statistiškai didesnis nei ganykliniu: Danijos juodmargių – 0,42 proc. (p = 0,049, p < 0,05),
30 LJ x H mišrūnių – 0,41 proc. (p = 0,049, p < 0,05), Lietuvos juodmargių – 0,49 proc. daugiau (p = 0,038, p < 0,05). Holšteinų karvių piene riebalų kiekis abiejų sezonų metu skyrėsi statistiškai nereikšmingai – 0,15 proc. vnt. (p = 0,340, p < 0,05).
* - skirtumai tarp grupių statistiškai reikšmingi, kai p < 0,05, ** - kai p < 0,01, *** - kai p < 0,001
4 pav. Laikotarpio įtaka vidutiniam riebalų kiekiui karvių piene, proc.
Danijos juodmargių karvių pieno baltymingumas pirmąjį metų pusmetį (sausio – birželio mėn.) buvo mažesnis nei kitų tirtų veislių, ir svyravo nuo 3,11 proc. (birželio mėn.) iki 3,35 proc. (kovo mėn.) (5 pav.). Vėlesniais mėnesiais pieno baltymų kiekio rodikliai didėjo ir svyravo nuo 3,35 proc. (rugpjūčio mėn.) iki 4,10 proc. (spalio mėn.).
Holšteinų ir juodmargių karvių mišrūnių pieno mažiausias vidutinis baltymingumas buvo gegužės (3,12 proc.) ir birželio mėnesiais (3,17 proc.), o vėliau didėjo, kol spalio mėnesį pasiekė aukščiausius rodiklius – 3,94 proc. Lapkričio mėnesį ženkliai sumažėjo iki 3,11 proc. (p = 0,044, p > 0,05).
31 Lietuvos juodmargių karvių pieno baltymingumas buvo didesnis nei 3,5 proc. (išskyrus liepos ir lapkričio mėn.). Didžiausius rodiklius pasiekė sausio ir gruodžio mėnesiais (3,90 proc.), mažiausius – liepos mėnesį (2,98 proc.).
Holšteinų pieno baltymingumas sausio–kovo mėnesiais buvo didesnis nei 3,5 proc. Balandžio–rugsėjo mėnesiais sumažėjo ir svyravo nuo 3,08 iki 3,48 proc. Spalio–gruodžio mėnesiais vidutinis pieno baltymų kekis vėl padidėjo ir aukščiausias vidutinis rodiklis buvo spalio mėnesį – 4,74 proc.
5 pav. Vidutinis baltymų kiekis skirtingais laktacijos mėnesiais, proc.
Baltymų kiekis skirtingų veislių karvių piene tvartiniu ir ganykliniu laikotarpiu skyrėsi statistiškai nereikšmingai – 0,03–0,15 procentiniais vienetais (6 pav.).
32 6 pav. Laikotarpio įtaka vidutiniam baltymų kiekiui skirtingų veislių karvių piene, proc.
Sausio–gegužės mėnesiais Danijos juodmargių, H x LJ mišrūnių ir Lietuvos juodmargių piene laktozės kiekio rodikliai buvo panašūs (4,37–4,54 proc.) (7 pav.). Vėlesniais mėnesiais laktozės rodikliai labai priklausė nuo karvių veislės, todėl įvairavo, nors pastebėta ir bendrų tendencijų – visų tirtų veislių (išskyrus holšteinus) laktozės koncentracija aukščiausius rodiklius pasiekė rugpjūčio mėnesį, po to iki lapkričio mėnesio mažėjo, o gruodžio mėnesį vėl ženkliai padidėjo.
Pažvelgus į visų tirtų karvių veislių laktozės aukščiausias ir žemiausias reikšmes matyti, jog mažiausiai laktozės Lietuvos juodmargių karvių piene nustatyta lapkričio mėnesį – 4,01 proc., daugiausiai – gruodžio mėnesį – 4,70 proc. Tai pats didžiausias (0,69 proc. vnt.) laktozės rodiklių svyravimas viso tyrimo metu ne tik šios veislės karvių, bet ir kitų tirtų veislių. Beje, kitais tyrimo mėnesiais (nuo sausio iki spalio) Lietuvos juodmargių karvių piene laktozės kiekis svyravo nežymiai – nuo 4,39 iki 4,47 proc.
33 7 pav. Vidutinis laktozės kiekis karvių piene skirtingais laktacijos mėnesiais, proc.
Vidutinis laktozės kiekis, panašiai kaip ir baltymų kiekis, ganykliniu ir tvartiniu laikotarpiu skyrėsi labai nereikšmingai: LJ x H mišrūnų ir holšteinų – statistiškai nežymiai didesnis ganykliniu laikotarpiu, atitinkamai – 0,09 proc. (p = 0,439, p > 0,05) ir 0,11 proc. vnt. (p = 0,223, p > 0,05), o Danijos juodmargių ir Lietuvos juodmargių – statistiškai nereikšmingai didesnis tvartiniu laikotarpiu, atitinkamai – 0,09 proc. (p = 0,144, p > 0,05) ir – 0,05 proc. (p = 0,245, p > 0,05).
34 * - skirtumai tarp grupių statistiškai reikšmingi, kai p < 0,05, ** - kai p < 0,01, *** - kai p < 0,001
8 pav. Laikotarpio įtaka vidutiniam laktozės kiekiui skirtingų veislių karvių piene, proc.
Mažiausi vidutiniai urėjos kiekiai kiekvieno mėnesio tyrimo metu buvo nustatyti Lietuvos juodmargių veislės karvių piene, t. y. mažiausi rodikliai – vasario, didžiausi – spalio mėnesiais. Nors urėjos rodikliai labai priklausė nuo galvijų veislės, tačiau bendros tendencijos buvo panašios visų tirtų veislių.
Vidutinis urėjos kiekis tvartiniu ir ganykliniu laikotarpiu skyrėsi statistiškai reikšmingai visų tirtų veislių karvių piene (9 pav.).
Danijos juodmargių karvių piene urėjos kiekis ganykliniu laikotarpiu buvo 12,32 mg/100 ml statistiškai didesnis nei tvartiniu laikotarpiu (p = 0,0002, p < 0,001), Lietuvos juodmargių x holšteinų mišrūnių – analogiškai 9,39 mg/100 ml (p = 0,007, p < 0,01), Lietuvos juodmargių veislės – 8,7 mg/100 ml (p = 0,009, p < 0,01), holšteinų veislės karvių – 7,13 mg/100 ml (p = 0,003, p < 0,01).
35 * - skirtumai tarp grupių statistiškai reikšmingi, kai p < 0,05, ** - kai p < 0,01, *** - kai p < 0,001
9 pav. Laikotarpio įtaka vidutiniam urėjos kiekiui skirtingų veislių karvių piene, mg/100 ml
3.2. Somatinių ląstelių skaičius skirtingų veislių karvių piene
Danijos juodmargių karvių piene somatinių ląstelių skaičius svyravo nuo 152,4 tūkst./ml (gruodžio mėn.) iki 393,6 tūkst./ml (balandžio mėn.) (10 pav.). Didžiausias reikšmes (maždaug nuo 320 iki 400 tūkst./ml) pasiekė balandžio–birželio ir rugpjūčio–lapkričio mėnesiais.
Lietuvos juodmargių ir holšteinų mišrūnių piene vidutinis somatinių ląstelių skaičius beveik per visą laktaciją buvo apie 200 tūkst./ml, tik vasario, kovo ir lapkričio mėnesiais – kiek aukštesnis, tačiau nesiekė 350 tūkst./ml.
Lietuvos juodmargių karvių piene mažiausi vidutiniai somatinių ląstelių skaičiai (141,9 – 194,8 tūkst. ml) nustatyti metų pradžioje (tvartiniu laikotarpiu). Ganykliniu laikotarpiu svyravo – iš pradžių (gegužės – liepos mėn.) buvo linkęs nežymiai didėti, o rugpjūčio–spalio mėnesiais pasiekė aukščiausias reikšmes (313,3–340,0 tūkst./ml). Metų pabaigoje, prasidėjus tvartiniam laikotarpiui, labai skyrėsi: lapkričio mėnesį nesiekė 200 tūkst./ml, gruodžio mėnesį vėl didėjo ir pasiekė didžiausias vidutines reikšmes, tačiau 400 tūkst./ml skaičius neviršijo.
36 Holšteinų veislės karvių piene pastebėta tendencija ganykliniu laikotarpiu turėti vidutiniškai mažiau somatinių ląstelių, nei tvartiniu laikotarpiu. Daugiausia SLS buvo nustatyta sausio, vasario, lapkričio ir gruodžio mėnesiais, kai vidutinis somatinių ląstelių skaičius svyravo nuo 327,8 iki 392,4 tūkst./ml.
10 pav. Vidutinis somatinių ląstelių skaičius skirtingais laktacijos mėnesiais, tūkst./ml
Skirtingais karvių laikymo laikotarpiais visų tirtų veislių karvių piene vidutiniai SLS rodikliai labai svyravo. Lietuvos juodmargių karvių piene somatinių ląstelių skaičius 81,3 tūkst./ml didesnis buvo ganykliniu laikotarpiu (11 pav.).
37 * - skirtumai tarp grupių statistiškai reikšmingi, kai p < 0,05, ** - kai p < 0,01, *** - kai p < 0,001
11 pav. Laikotarpio įtaka vidutiniam somatinių ląsteliui skaičiui skirtingų veislių karvių piene, tūkst./ ml
Kitų trijų veislių SLS karvių piene kitimo tendencijos buvo priešingos: tvartiniu laikotarpiu Danijos juodmargių – 54,1 tūkst./ml, LJ x H mišrūnių – 51,6 tūkst./ml, holšteinų – 71,4 tūkst./ml SLS piene didesnis buvo tvartiniu laikotarpiu.
