1
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETO
VETERINARIJOS AKADEMIJA
VETERINARINöS MEDICINOS FAKULTETAS
UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDRA
DOVILö ALEKNAITö
KAČIŲ CUKRINIO DIABETO KLINIKINIŲ
POŽYMIŲ ANALIZö, DIAGNOSTIKA IR GYDYMAS
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadov÷: prof. dr. Vita Riškevičien÷
2 PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „KAČIŲ CUKRINIO DIABETO KLINIKINIŲ POŽYMIŲ ANALIZö, DIAGNOSTIKA IR GYDYMAS“
1. Yra atliktas mano pačios;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ar užsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie n÷ra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS
TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DöL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas, pavard÷) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE
3 Magistro baigiamasis darbas įd÷tas į ETD IS
(gynimo komisijos sekretor÷s (-riaus) parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavard÷) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
4
Turinys
Santrauka ...5 Sutrumpinimai ...7 Įvadas...8 1. Literatūros apžvalga ...101.1. Kasos endokrinin÷ funkcija, insulino sintez÷ ir struktūra...10
1.2. Cukrinio diabeto etiologija ...10
1.3. Kačių cukrinio diabeto patogenez÷ ir klasifikacija...11
1.4. Kačių cukrinio diabeto pasireiškimo rizikos veiksniai...13
1.5. Kačių cukrinio diabeto klinikiniai simptomai ...14
1.6. Kačių cukrinio diabeto diagnostika ...15
1.6.1. Morfologinio kraujo tyrimo panaudojimas kačių cukriniam diabetui nustatyti ..16
1.6.2. Kačių biocheminių kraujo tyrimų panaudojimas kačių cukriniam diabetui nustatyti ...16
1.6.2.1. Gliukoz÷s kiekio kraujyje analiz÷...16
1.6.2.2. Fruktozaminų koncentracijos kačių kraujyje, sergančių cukriniu diabetu, tyrimai...17
1.6.2.3. Glikuoto hemoglobino kiekio kačių kraujyje, sergančių cukriniu diabetu, tyrimai...18
1.6.3. Šlapimo tyrimai...18
1.6.4. Ketoninių kūnų nustatymas cukriniu diabetu sergančių kačių šlapime ir kraujo plazmoje bei gautų rezultatų analiz÷ ...18
1.7. Gydymas ...19
1.7.1. Insulino terapija ...20
1.7.2. Cukraus kiekį kraujyje mažinantys hipoglikeminiai vaistai ...23
1.7.3. Kačių, sergančių cukriniu diabetu, dietin÷ mityba...23
2. Tyrimų metodika ...25
3. Rezultatai ...27
4. Rezultatų aptarimas ...39
Išvados ...42
5
Santrauka
D. Aleknait÷. „Kačių cukrinio diabeto klinikinių požymių analiz÷, diagnostika ir gydymas.“ Magistrinis baigiamasis darbas. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas. Veterinarijos akademija. Veterinarijos fakultetas. Užkrečiamų ligų katedra.
Magistrinį darbą sudaro įvadas, 4 skyriai (literatūros apžvalga, tyrimų metodika ir organizavimas, rezultatai, rezultatų aptarimas), išvados. Magistrinio darbo apimtis 40 psl., jame yra 2 lentel÷s, 1 schema, 17 paveikslų.
Šio darbo tikslas buvo išanalizuoti kačių cukrinio diabeto epidemiologiją, klinikinę eigą, diagnostikos ir gydymo metodus bei nustatyti ligos pasireiškimą įtakojančius veiksnius.
Tyrimai buvo atliekamai 2011 – 2012 metais. Buvo sudaryta į daugelį Lietuvos veterinarinių klinikų išsiųsta apklausos anketa. Atlikta gautų duomenų statistin÷ analiz÷.
Magistriniame darbe apžvelgiama kačių cukrinio diabeto epidemiologija, klinikiniai simptomai, patogenez÷ ir jų pasireiškimą sąlygojantys veiksniai, biocheminiai kraujo rodikliai, diagnostika ir gydymas.
Nustatytas cukrinio diabeto pasireiškimo dažnumas, išanalizuoti cukriniam diabetui būdingi klinikiniai simptomai bei nustatyti kraujo biocheminių rodiklių pokyčiai. Nustatyta, kad kačių lytis, svoris, amžius ir kastracija turi įtakos cukrinio diabeto pasireiškimui. Lietuvoje fruktozaminų ir glikuoto hemoglobino matavimai cukrinio diabeto diagnostikai nenaudojami, nors šis tyrimas, nustatant kačių CD, yra labai svarbus, nes leidžia išvengti streso sukeltos hiperglikemijos. Nustatyta, kad tik apie 50 proc. cukriniu diabetu sergančių kačių Lietuvoje yra gydomos.
6
Summary
D. Aleknait÷. „Diabetes mellitus: analysis of clinical signs, diagnosis and treatment“. Master thesis. Lithuanian University of Health Sciences. Veterinary Academy. Faculty of veterinary. Department of Infectious Diseases.
Master study consists of introduction, four chapters (literature review, research metods and organization, results an discussion), conclusions. There are two plates, one scheme and seventeen pictures in this master thesis.
The aim was to analyse epidemiology, clinical manifestations, diagnosis and treatment of feline diabetes mellitus and to identify factors, which has influence in manifestation of this disease.
The study was carried out in 2011 – 2012 year. There was composed questionnaire form, which was send to veterinary clinics of Lithuania. All received material was used for statistic analysis.
There was reviewed epidemiology, clinical manifestations, patogenesis and factors what influences it, blood biochemistry results , diagnosis and treatment of feline diabetes mellitus in this master study.
There was determinated frequency of disease, analysed clinical sings and alterations of blood biochemistry. Also there was found what sex, weight, age of cat and castration had influence in manifestation of feline diabetes mellitus. Fructosamine an glycosylated hemoglobin measurements are not used for diagnosis of feline diabetes mellitus in Lithuania, though this testing is very important to diagnose diabetes in cats, because it can differentiate stress – induced hyperglycemia. Where was determinated in this study what only about 50 percent cats with diabetes mellitus are treated in Lithuania.
7
Sutrumpinimai
AcAc – acetoacetatas
b – OHB – β hidroksibutiratas CD – cukrinis diabetas
DKA – diabetin÷ ketoacidoz÷ GPx – glutationo peroksidaz÷ HbG – glikuotas hemoglobinas PZI – protamino cinko insulinas
8
Įvadas
Cukrinis diabetas yra viena dažniausių kačių endokrininių ligų. Buvo nustatyta, kad šios ligos pasireiškimas nuolat dažn÷ja ne tik žmon÷ms, bet ir gyvūnams. JAV šios ligos paplitimimas išaugo nuo 0,08 proc. 1970 metais iki 1,2 proc. 2000 metais. Australijoje liga diagnozuojama 0,74 proc. kačių (Lederer et al., 2009), o Jungtin÷je Karalyst÷je 0,43 proc. registruotų kačių (McCann et al., 2007). Liga dažniausiai pasireiškia vyresnio amžiaus kat÷ms, dažniau patinams (Lund, 2011).
Cukrinio diabeto diagnoz÷ reikalauja atidaus klinikinių simptomų, kraujo biocheminių tyrimų įvertinimo, nes cukrinis diabetas pasireiškia simptomais, kurie gali būti būdingi daugeliui kitų ligų. Taip pat ligą gali sąlygoti daug skirtingų veiksnių, kurie gali tur÷ti įtakos ligos simptomams ir laboratoriniams rodikliams (Link and Rand, 2008; Little and Gettinby, 2008).
Tokie veiksniai iki šiol Lietuvoje nebuvo nagrin÷ti.
Vidutiniškai 80 proc. visų pasaulyje diagnozuojamų kačių cukrinio diabeto atvejų priklauso antro tipo diabetui. Šis ligos tipas pasireiškia d÷l ląstelių dalinio arba visiško rezistentiškumo insulinui arba insulino trūkumo. Ligos pasireiškimui įtakos gali tur÷ti išoriniai ir genetiniai veiksniai, bet pastarieji kačių cukrinio diabeto etiologijoje yra mažiausiai patvirtinti (Rijnberk and Koistra, 2010).
Kačių cukrinio diabeto diagnozei labai svarbus tikslus gliukoz÷s kraujyje nustatymas, nes gana dažnai kačių cukriniam diabetui būdinga streso sukelta hiperglikemija. Tod÷l tiksliausiai gliukoz÷s kiekį kraujyje galima nustyti tik įvertinus fruktozaminų koncentraciją kraujyje (Bakhtiari et al., 2012).
Lietuvoje fruktozaminų koncentracijos kraujyje tyrimas vis dar n÷ra atliekamas, nors šis tyrimas yra labai svarbus. Lietuvoje liga dažniausiai diagnozuojama tik vadovaujantis gliukoz÷s kiekiu kraujyje.
Kad įvertinti kačių cukrinio diabeto pasireiškimo, diagnozavimo, klinikos, gydymo ir priklausomyb÷s nuo skirtingų veiksnių būklę ir buvo suformuotas mūsų darbo tikslas.
9
Darbo tikslas
Išanalizuoti kačių cukrinio diabeto pasireiškimo dažnumą, kliniką, naudojamus
diagnostikos ir gydymo metodus bei nustatyti kačių amžiaus ir svorio įtaką biocheminių kraujo rodiklių koncentracijai.Šiam tikslui įgyvendinti buvo sprendžiami tokie darbo uždaviniai:
1. Atlikti epidemiologinę kačių cukrinio diabeto pasireiškimo analizę; 2. Nustatyti kačių amžiaus ir svorio įtaką cukrinio diabeto pasireiškimui; 3. Nustatyti kačių lyties ir kastracijos įtaką cukrinio diabeto pasireiškimui;
4. Nustatyti kačių, sergančių cukriniu diabetu, klinikinius požymius ir jų pasireiškimą;
5. Nustatyti kačių, sergančių cukriniu diabetu, amžiaus ir svorio įtaką gliukoz÷s koncentracijai kraujyje;
6. Nustatyti kačių, sergančių cukriniu diabetu, amžiaus ir svorio įtaką kepenų fermentų ALT ir AST koncentracijai kraujyje;
7. Įvertinti kačių, sergančių cukriniu diabetu, amžiaus ir svorio įtaką šlapalo ir kreatinino koncentracijai kraujyje;
10
1. Literatūros apžvalga
1.1. Kasos endokrinin÷ funkcija, insulino sintez÷ ir struktūra
Cukrinis diabetas yra endokrinin÷ liga, charakterizuojama daliniu arba visišku insulino sekrecijos nepakankamumu. Insulino sekrecija vyksta kasos β ląstel÷se, vadinamose Langerhanso salel÷mis (Rios, Ward, 2008).
Insulino sintez÷ prasideda grūd÷tajame endoplazminiame tinkle formuojantis preproinsulinui, kuris, pasišalinus vienam mažam peptido fragmentui, yra konvertuojamas į proinsuliną. Proinsulinas, pasišalinus kitam peptidui, vadinamam C- peptidu, toliau virsta į insuliną. Insulinas ir C – peptidas kaupiasi sekrecin÷se granul÷se ir yra išskiriami egzocitoz÷s proceso metu. Granul÷se insulinas kartu su cinko jonais paspartina mikrokristalų ir heksamerų formavimąsi, bet cirkuliuojantis insulinas yra monomeras. Insulinas yra vienintelis hormonas, kuris sumažina gliukoz÷s koncentraciją kraujyje (Rijnberk, Kooistra, 2010).
Insulinas yra polipeptidas, sudarytas iš dviejų tarpusavyje sujungtų disulfidinių grandinių. Visų rūšių insulino molekul÷ sudaryta iš 51 amino rūgšties, žmonių insulino molekul÷ nuo šunų skiriasi viena amino rūgštimi, o nuo kačių – keturiomis (Rios, Ward, 2008).
Kačių organizme insulino sekrecija vyksta bazalinio periodo metu. Likusio insulino sekrecija vyksta dviem faz÷mis:
• Pirma faz÷ yra greitas insulino išskyrimas iš ląstelių granulių.
• Antra insulino sekrecijos faz÷ prasideda ir tęsiasi tol, kol atsistato normoglikemija (Rios, Ward, 2008).
Cirkuliuojantis insulinas yra laisvas hormonas, neturintis jokių baltymų neš÷jų tod÷l yra išskiriamas priklausomai nuo gliukoz÷s koncentracijos kraujyje ir išsilaiko ne metabolizuotas 5 – 8 minutes (Rijnberk, Kooistra, 2010).
1.2. Cukrinio diabeto etiologija
Cukrinis diabetas yra dažniausiai pasitaikanti endokrinin÷ kačių liga. Sergamumo dažnumas yra gana įvairus, vidutiniškai iš 50 kačių serga viena kat÷, bet yra duomenų, kad gali sirgti viena kat÷ iš 400.
Cukrinis diabetas dažniausiai pasireiškia vidutinio ar vyresnio amžiaus kat÷ms. Daugiau kaip 95 proc. ligos atvejų yra nustatoma vyresnių nei 5 metų amžiaus kačių tarpe.
11 Cukrinis diabetas yra l÷tin÷ liga, kuri reikalauja nuolatin÷s medicinin÷s priežiūros siekiant išvengti komplikacijų ir užtikrinti gerą augintinio gyvenimo kokybę (Reusch et al., 2007).
1.3. Kačių cukrinio diabeto patogenez÷ ir klasifikacija Klasikin÷ kačių cukrinio diabeto klasifikacija:
Pirmo tipo cukrinis diabetas dar vadinamas nuo insulino priklausančiu.
Šis sutrikimas kat÷ms pasitaiko retai. Pirmo tipo cukrinio diabeto priežastis yra visiškas insulino sekrecijos nepakankamumas d÷l kasos β ląstelių suardymo (Rios, Ward, 2008). Tai pat yra genetinis priežastys, autoimuniniai procesai, kuriuos lemia aplinkos faktoriai, kurie yra vis dar silpnai išaiškinti (Rijnberk, Kooistra, 2010). • Antro tipo cukrinis diabetas dar vadinamas nuo insulino nepriklausančiu.
Šiuo metu, remiantis klinikiniais tyrimais ir kasos salelių histologija, yra teigiama, kad apie 80-90 proc. visų kačių cukrinio diabeto susirgimų, yra būtent antro tipo cukrinio diabeto atvejai. Antro tipo cukrinis diabetas charakterizuojamas dviem defektais: ląstelių rezistentiškumu insulinui ir β ląstelių disfunkcija (Hall et al., 2009). Antro tipo cukrinio diabeto patogenez÷ n÷ra pilnai išaiškinta, tačiau tyrimai rodo, kad tokios patologin÷s pasekm÷s, kaip kasos salelių amiloido polipeptido (IAPP) struktūros pakitimai ir jo agregacija iki toksiškų oligomerų, ir amiloido skaidulų veikimas, atlieka svarbų vaidmenį ligos molekulin÷je patogenez÷je. Senai yra žinoma, kad salelių amiloidoz÷s vystymasis susijęs su ryškiu kasos salelių ląstelių nykimu ir šis procesas prasideda pirmiau nei išsivysto antro tipo cukrinis diabetas (Henson et al., 2011).
Vidutiniškai 80-95 proc. atvejų, kačių cukrinis diabetas yra analogiškas žmonių 2 tipo cukriniam diabetui. Abu yra charakterizuojami visišku ar daliniu insulino trūkumu, atsiradusiu d÷l ląstelių rezistentiškumo insulinui. Likusiais 5–20 proc. atvejų, kat÷s serga kitais specifiniais cukrinio diabeto tipais, kurie pasireiškia d÷l įvairių kitų ligų:
Kasos β-ląstelių skaičiaus sumaž÷jimas (pvz., pankreatitas ar kasos adenokarcinoma);
Žymus ląstelių rezistentiškumas insulinui (pvz., akromegalija);
Nedidelis ląstelių rezistentiškumas insulinui (pvz., hiperadrenokorticizmas, hipertiroidizmas).
12 Cukriniu diabetu sergančioms kat÷ms gali pasireikšti ketoacidoz÷. Kačių, sergančių antro tipo cukriniu diabetu, diabetin÷s ketoacidoz÷s atsiradimo pagrindinis mechanizmas yra sumaž÷jusi insulino sekrecija arba β ląstelių disfunkcija. Tai parodo, kad sumaž÷jusi insulino sekrecija negali būti aiškinama negrįžtamu β ląstelių irimu, bet gali būti aiškinama laikinu funkciniu β ląstelių sutrikimu. Viena iš laikino funkcinio β ląstelių sutrikimo priežasčių yra β ląstelių desensibilizavimas d÷l ilgai užtrukusio gliukoz÷s kiekio padid÷jimo plazmoje. Po ilgalaikio l÷tin÷s hiperglikemijos buvimo, β ląstelių struktūroje ir funkcijose atsiranda negrįžtami pažeidimai, kurie yra susiję su gliukoz÷s toksiškumu ( Sieber-Ruckstuhl et al., 2008).
1 lentel÷. Ligos ir būkl÷s dažniausiai susijusios su ląstelių rezistentiškumu insulinui (Rios, Ward, 2008)
Būkl÷, liga Veikimo mechanizmas
Nutukimas Sumaž÷jusi insulino receptorių reguliacija,
susilpn÷jęs insulino surišimas, poreceptoriniai defektai
L÷tinis pankreatitas Padid÷jusi diabetogeninių hormonų
cirkuliacija (gliukagonas, kortizolis, katecholominai, augimo hormonai)
Inkstų nepakankamumas Sumaž÷jęs audinio jautrumas insulinui
Bakterin÷s infekcijos Padid÷jusi diabetogeninių hormonų
cirkuliacija
Hipertireoz÷ Galimas insuliną prijungiančių receptorių
sumaž÷jimas, susilpn÷jęs insulino surišimas ir poreceptorinių signalų defektai
Gydymas progestogenais Susilpn÷jęs insulino surišimas, sumaž÷jęs insulino sunaudojimas
Hiperadrenokorticizmas D÷l gliukokortikoidų susilpn÷jęs insulino surišimas, gliukoz÷s transporterių funkcijos susilpn÷jimas
Akromegalija Insulino receptorių skaičiaus sumaž÷jimas,
receptorinių ir poreceptorinių signalų defektai
Konkurentin÷s ligos Padid÷jusi diabetogeninių hormonų
13 Manoma, kad oksidacinis stresas yra svarbus veiksnys dalyvaujantis žmonių antro tipo ir kačių cukrinio diabeto patofiziologijoje. Viena iš oksidacinių laisvųjų radikalų produkcijos padid÷jimo priežasčių yra medžiagų apykaitos reakcija į hiperglikemiją. Didelio proteinų – mažo angliavandenių lygio dieta gali žymiai sumažinti oksidacinį stresą. Oksidacinis stresas gali pasireikšti kaip lipidų peroksidacijos padid÷jimas, pokyčiais glutationo oksidacijos – redukcijos struktūroje ar antioksidanto enzimo lygio sumaž÷jimu. Eritrocitų lipidų peroksidacijos padid÷jimas gali sukelti raudonųjų kraujo kūnelių irimą, o tuo tarpu pokyčiai glutationo oksidacijos – redukcijos struktūroje ar antioksidanto enzimo sumaž÷jimas gali sumažinti kat÷s galimybę metabolizuoti ar eliminuoti potencialiai pavojingus laisvuosius radikalus. Manoma, kad oksidacinis stresas susijęs su sen÷jimo procesu. Kačių cukrinio diabeto išsivystymas iš dalies yra susijęs su padid÷jusiu oksidaciniu stresu, ir dieta turi reikšmingą poveikį oksidacinio streso pasireiškimui ir GPx (glutationo peroksidaz÷s) aktyvumui (Webb, Falkowski, 2009).
1.4. Kačių cukrinio diabeto pasireiškimo rizikos veiksniai
Pagrindiniai cukrinio diabeto rizikos veiksniai yra amžius, vyriška lytis (apytiksliai 70 proc. sergančių yra patinai), kastracija, fizinis neaktyvumas, gliukokortikoidų, progestino vartojimas ir nutukimas. Apytiksliai 60 proc. kačių, sergančių cukriniu diabetu, turi viršsvorio, 35 proc. yra normalaus svorio ir 5 proc. - nepakankamo svorio (Rijnberk, Kooistra, 2010).
Australijoje, Naujoje Zelandijoje ir D. Britanijoje atliktų tyrimų duomenys rodo, kad Birmos veisl÷s kat÷s turi polinkį sirgti cukriniu diabetu (Marshall et al., 2009). Pagrindinis tai predisponuojantis mechanizmas vis dar n÷ra pilnai apibr÷žtas, bet po Australijoje atlikto tyrimo teigiama, kad Birmos kat÷s turi paveld÷tą cheminį lipidų sutrikimą. Tikslus lipidų cheminio sutrikimo mechanizmas n÷ra pilnai išaiškintas. Teigiama, kad hiperlipidemija išsivysto d÷l lipoproteinų lipaz÷s aktyvumo sumaž÷jimo arba apolipoproteino C – II nebūvimo, sukeliant pernelyg didelį lipoproteinų tankio sumaž÷jimą ir chilomikronų lygio sumaž÷jimą. Lipoproteinų lipaz÷s ir kepenų lipaz÷s aktyvumo sumaž÷jimas siejamas su sen÷jimo procesu ir taip pat gali predisponuoti hipertrigliceridemiją vyresn÷ms kat÷ms , ypač kat÷ms, kurioms išsivyst÷ rezistentiškumas insulinui, ar toms, kurios yra šeriamos aukšto riebalų lygio ÷dalu. Dislipidemijos gali predisponuoti cukrinį diabetą per daugelį mechanizmų. Manoma, kad laisvosios riebalų rūgštys gali prisid÷ti prie įvairių organų defektų, tokių kaip ląstelių rezistentiškumas insulinui, sumaž÷jusi insulino sekrecija, padid÷jusi kepenų gliukoz÷s produkcija ar sumaž÷jęs kepenų insulino suardymas, taip pat β ląstelių apoptoz÷, kurie yra cukrinio diabeto išsivystymo priežastis.
Kasos salelių amiloido formavimasis yra toksiškas β ląstel÷ms ir sukelia ląstelių mirtį. Jei funkcionuojančios β ląstel÷s insulino poreikio neatstato, ilgainiui sukeliamas diabetas. Manoma,
14 kad d÷l nutukimo yra sukeliama intra – ir ekstramiocitų lipidų akumuliacija, kuri keičia insulino jautrumą ir padidina insulino poreikį (Lederer et al., 2009).
1.5. Kačių cukrinio diabeto klinikiniai simptomai
Dažniausiai kat÷ms, sergančioms cukriniu diabetu, pasireiškia tokie simptomai: polidipsija, poliurija, polifagija, kartais ir svorio netekimas (Rios, Ward, 2008).
Kat÷ms, kurioms laiku nediagnozuotas cukrinis diabetas ar jos negydomos, atsiranda rizika susirgti sistemine liga, kuri būna progresuojančios ketonemijos ar metabolin÷s acidoz÷s pasekm÷. Sunku nusp÷ti, per kurį laiką nekomplikuotas diabetas komplikuosis ketoacidoze, tai gali užtrukti savaites ar m÷nesius.
Komplikuoto cukrinio diabeto metu gali pasireikšti depresija, letargija, dehidratacija, v÷mimas ir ketoacidozei būdingas simptomas – ketoninis kvapas iš burnos.
Diabetin÷ ketoacidoz÷ paprastai pasireiškia po visiško ar santykinio insulino nepakankamumo, einančio kartu su konkurencinių hormonų gaus÷jimu. Šis hormonų pusiausvyros nebuvimas sustiprina kepenų gliukoneogenezę, glikogenolizę ir lipolizę. Kat÷ms, sergančioms antro tipo cukriniu diabetu, retai pasireiškia visiškas cirkuliuojančio insulino nepakankamumas. Taigi, galima tik÷tis, kad bus galima išvengti pernelyg didel÷s lipoliz÷s ar ketogenez÷s (Sieber – Ruckstuhl et al., 2008).
Diabetin÷ ketoacidoz÷, kuri atsiranda ankščiau už diabetinę ketozę, yra gyvybei pavojingas medžiagų apykaitos sutrikimas ir jai pasireiškus kartu su cukriniu diabetu, kat÷s sveikatos būkl÷ tampa kritiška.
Vienintelis ryškiai dažniau pasitaikantis klinikinis simptomas ketoacidoze sergančioms kat÷ms nei nesergančioms yra hipotermija. Laboratorin÷ diagnoz÷ grindžiama hiperglikemija, gliukozurija, ketonurija ir metaboline acidoze.
Diabetin÷ neuropatija pasireiškia apytiksliai 10 proc. diabetu sergančių kačių. Jos etiologija nežinoma, bet gali sietis su sorbitolio medžiagų apykaitos sutrikimais (Rios, Ward, 2008). Diabetin÷ neuropatija apibr÷žiama kaip klinikinis sindromas, kuris charakterizuojamas pastovia albinurija ir glomerulų filtracijos greičio nepaliaujamu maž÷jimu (Al-Ghazlat et al., 2011). Diabetin÷ neuropatija – tai cukrinio diabeto komplikacija, kuri yra sunkaus susirgimo, kuris neturi efektyvios terapijos, priežastis. Manoma, kad diabetin÷s neuropatijos patogenez÷ yra daugiaaspekt÷, susidedanti iš metabolinių ir su kraujagysl÷mis susijusių faktorių. Vis d÷l to, diabetin÷s neuropatijos išsivystymui taip pat įtakos turi mikroangiopatija.
Diabetin÷ neuropatija kat÷ms gali pasireikšti ryškiomis jud÷jimo anomalijomis, kai kat÷s priekines ar užpakalines letenas remia pilnu padu į grindis, t.y. vaikštant kulkšnys liečia grindis.
15 Tokio sutrikimo atvejais kat÷ms sunku vaikščioti ir šokin÷ti. Priekinių galūnių silpnumas pasireiškia retai (Estrella et al., 2008). Taip pat gali pasireikšti užpakalinių galūnių silpnumas ir raumenų atrofija. Elektrofiziologinis nervų įvertinimas ir raumenų biopsija rodo motorinių ir sensorinių nervų laidumo greičio sumaž÷jimą, Švano ląstelių plintantį pažeidimą, mielino deficitą ir aksonų degeneraciją (Rios, Ward, 2008).
Diabetin÷ neuropatija taip pat gali pasireikšti širdies laidumo deficitu ir sensorinių bei mišrių nervų pažeidimais. Nustatyta, kad diabetin÷ neuropatija taip pat susijusi su mikrokraujagyslių anomalijomis, įskaitant pamatin÷s membranos sustor÷jimą ir padid÷jusią skaidriąją zoną (Estrella et al., 2008).
Diabetin÷s neuropatijos atveju taip pat būdingas sausas, susiv÷lęs kailis (Rijnberk, Kooistra, 2010).
Kat÷ms, sergančioms cukriniu diabetu, katarakta dažniausiai pasireiškia kaip antrin÷ liga. Diabetin÷s kataraktos formavimasis iš esm÷s susijęs su osmosiniu pabrinkimu ir lęšiuko ląstelių struktūros sutrūkin÷jimu, kuriuos sukelia nesaikinga gliukoz÷s redukcija per monofosfatinį šuntą, ko pasekoje pasireiškia intraląstelin÷ sorbitolio akumuliacija. Sorbitolis tiesiogiai sąveikauja su lęšiuko proteinais ir sukelia amino rūgščių modifikaciją bei lęšiuko proteinų netirpumą ir po to sekantį kataraktos formavimąsi (Thoresen et al., 2002).
1.6. Kačių cukrinio diabeto diagnostika
Atliekant cukrinio diabeto diagnozę surenkama anamnez÷, įvertinami klinikiniai simptomai, atliekama klinikin÷ apžiūra, morfologinis kraujo tyrimas, kraujo serumo biocheminis tyrimas, šlapimo tyrimas ir šlapimo mikrobiologinis tyrimas.
Kadangi daugelis sergančių kačių yra vidutinio amžiaus arba vyresn÷s, serumo tiroksino koncentracija taip pat yra pirmin÷s diagnoz÷s dalis. Gali būti naudinga atlikti pilvo ultragarso tyrimą d÷l galimo konkurentinio pankreatito. Kačių pankreatito lipaz÷s imunoreaktyvumo koncentracija taip yra specifinis kačių pankreatito rodiklis (Rios, Ward, 2008).
Cukrinio diabeto diagnozei labai svarbu gliukoz÷s kreiv÷s nustatymas ir įvertinimas, kuris padeda įvertinti insulino veikimo laiką ir trukmę, gliukoz÷s kiekio kaitą kraujyje ir identifikuoti Somogyj fenomeną (Reusch et al., 2007).
Cukrinio diabeto diagnozei svarbu įvertinti nuolat did÷jančias hiperglikemiją ir glikozuriją, nes hiperglikemija padeda diferencijuoti cukrinį diabetą nuo pirmin÷s inkstų gliukozurijos, o gliukozurija padeda diferencijuoti cukrinį diabetą nuo kitų ligų, sukeliančių hiperglikemiją (Bakhtiari et al., 2012).
16 Kai yra pasireiškęs ląstelių rezistentiškumas insulinui, cukrinį diabetą reikia diferencijuoti nuo kitų ligų: dantų ligų, šlapimo takų, odos infekcijų, akromegalijos, hiperadrenokorticizmo, per didelio lytinių hormonų išskyrimo, hipertireoz÷s arba rečiau pasitaikančių hipotireoz÷s ar hipoadrenokorticizmo (Cross et al., 2012).
1.6.1. Morfologinio kraujo tyrimo panaudojimas kačių cukriniam diabetui nustatyti D÷l dehidratacijos gali būti padid÷jęs hematokritas, o nestipri neregeneruojanti anemija gali atspind÷ti l÷tin÷s ligą. Gali būti atliekama streso leukograma, charakterizuojama neutrofilija ir nestipria limfopenija, bet ji n÷ra specifin÷ cukrinio diabeto diagnozei. Taip pat remiantis padid÷jusiu leukocitų kiekiu gali būti įtariamos konkurentin÷ infekcija ar uždegimas (Rios, Ward, 2008).
1.6.2. Kačių biocheminių kraujo tyrimų panaudojimas kačių cukriniam diabetui nustatyti
1.6.2.1. Gliukoz÷s kiekio kraujyje analiz÷
Sveikų kačių gliukoz÷s kiekis kraujyje paprastai būna mažesnis nei 171 mg/dL (9,5 mmol/l) ( Rios, Ward, 2008).
D÷l streso poveikio gliukoz÷s koncentracijos kraujyje tyrimai gali rodyti nuolatinį gliukoz÷s koncentracijos did÷jimą arba ji gali būti pakilusi nuo pat pradžių. Tokiu atveju, neįmanoma diferencijuoti ar tai streso sukelta hiperglikemija, ar insulino perdozavimas, ar kitos insulino ne efektyvumo ar rezistentiškumo insulinui priežastys. Stacionare laikomos dažnai atsisako ÷sti, tai gali būti gliukoz÷s koncentracijos kraujyje sumaž÷jimo priežastis (Reusch et al., 2007). Nustatyta, kad sveikoms kat÷ms po stresinių įvykių (pvz., maudymo) atsiranda ryškūs gliukoz÷s kiekio pokyčiai, gliukoz÷s lygis pakyla iki 194 mg/dL (10 mmol/l). Kai kurioms kat÷ms gliukoz÷s kiekio pakilimas iki 200 mg/dL (11 mmol/l) išsilaiko net 90 minučių (Rios, Ward, 2008). Su liga susijusi streso hiperglikemija yra nurodoma viršija 20 mmol/l (360 mg/dl), ir gali išsilaikyti pakankamai ilgai, kad padid÷tų plazmos fruktozaminų koncentracija (Link, Rand, 2008).
Kai, atliekant serijinius gliukoz÷s koncentracijos matavimus, kraujyje gliukoz÷s koncentracija yra apie 20 mmol/l (360 mg/dl) galima atmesti streso sukeltą hiperglikemiją.
17 1.6.2.2. Fruktozaminų koncentracijos kačių kraujyje, sergančių cukriniu diabetu,
tyrimai
Fruktozaminai – tai glikozilinti baltymai, kurie susidaro nefermentin÷s, negrįžtamos reakcijos tarp gliukoz÷s ir serumo baltymų metu. Fruktozaminų koncentracijos neįtakoja staigūs gliukoz÷s koncentracijos pokyčiai (trunkantys kelias valandas), tod÷l fruktozaminai padeda diferencijuoti streso sukeltą trumpalaikę hiperglikemiją nuo nuolatin÷s hiperglikemijos, kuri pasireiškia cukrinio diabeto metu (Gilor et al., 2010).
Tiksliai cukrinio diabeto diagnozei nustatyti reikia tirti serumo fruktozaminų koncentraciją, kuri sergant cukriniu diabetu yra didesn÷ nei 350 µmol/l ir gali siekti iki 1500 µmol/l kiekį, tačiau yra nepakilusi kat÷ms, kurioms pasireišk÷ streso sukelta hiperglikemija (Hall et al., 2008). Fruktozaminų koncentracija gali būti nepakilusi, kai diabetas yra neseniai pasireiškęs arba kai jis pasireiškia kartu su hipertireoze ar hiperproteinemija (Rijnberk, Kooistra, 2010).
Fruktozaminų tyrimo rezultatai naudingi įvertinant ilgesnio laikotarpio cukrinio diabeto glikeminę kontrolę kat÷ms, tačiau nustatant insulino dozę, gliukoz÷s koncentracijos kraujyje tyrimas yra naudingesnis (Marshall et al., 2009).
Plazmos fruktozaminų koncentracijos pakilimas iki 120 µmol/l gali pasireikšti ir be gliukoz÷s koncentracijos pokyčių (Link, Rand, 2008).
Daugeliui cukriniu diabetu sergančių kačių pradin÷s diagnoz÷s metu plazmos fruktozaminų koncentracija būna virš 600 µmol/l.
Plazmos fruktozaminų koncentraciją įtakoja gliukoz÷s koncentracija, taip pat įtakoja hipoprotinemija ir hiperproteinemija, hipertireoz÷. Pradin÷s diagnoz÷s metu, diabetu sergančioms kat÷ms dažnai būna išsivysčiusi dehidratacija. Tai gali papildomai padidinti plazmos fruktozaminų koncentraciją. Kiti faktoriai, tokie kaip lipidoz÷, hiperlipemija ir kiti medžiagų apykaitos pakitimai, taip pat gali įtakoti plazmos fruktozaminų koncentraciją.
Kai nustatoma vidutin÷ hiperglikemija (apie 17 mmol/l; 310 mg/dl) ir minimalus plazmos fruktozaminų koncentracijos pakilimas, ypač jei kat÷ms išsivysčiusi dehidratacija ir nustatyta hiperproteinemija, būna įtariama laikina pagrindin÷s ligos sukelta hiperglikemija. Tačiau normali plazmos fruktozaminų koncentracija nepaneigia cukrinio diabeto diagnoz÷s. Tod÷l, reikia remtis klinikiniais simptomais ir serijiniais gliukoz÷s kraujyje matavimais, o ne vien pavieniais plazmos fruktozaminų ir gliukoz÷s koncentracijos kraujyje matavimais, ypač kai kat÷ms yra pasireiškusi ketoacidoz÷ ir gliukoz÷s koncentracija apie 20 mmol/l (360 mg/dl). Tai dar kartą pasako, kad kačių cukrinio diabeto diagnozei reikalinga tiksli klinikin÷ informacija ir netur÷tų būti remiamasi vien plazmos fruktozaminų koncentracijos matavimais (Link, Rand, 2008).
18 1.6.2.3. Glikuoto hemoglobino kiekio kačių kraujyje, sergančių cukriniu diabetu,
tyrimai
Glikuotas hemoglobinas (HbG) – tai negrįžtamos reakcijos tarp gliukoz÷s ir hemoglobino produktas. Glikuoto hemoglobino susidarymas yra negrįžtamas procesas, jo kiekis priklauso nuo eritrocitų gyvenimo trukm÷s ir kelių ankstesnių savaičių gliukoz÷s koncentracijos. Glikuoto hemoglobino susidarymas nepriklauso nuo trumpalaikių faktorių. Trumpaplauk÷ms namin÷ms kat÷ms glikuoto hemoglobino kiekis stipriai koreliuoja vidutiniškai aštuonias savaites did÷jant gliukoz÷s kiekiui ir tai turi svarbią reikšmę diagnozuojant cukrinį diabetą. HbG koncentracija yra retrospektyvus kraujo gliukoz÷s matas ir jis nepriklauso nuo neseniai įvykusių streso, ÷dimo, fizinio krūvio, jis koreliuoja su did÷jančia gliukoz÷s koncentracija. Stipri koreliacija tarp gliukoz÷s kiekio ir glikuoto hemoglobino kiekio leidžia manyti, kad glikuotas hemoglobinas gali būti naudojamas cukrinio diabeto diagnostikai (Bakhtiari et al., 2012).
1.6.3. Šlapimo tyrimai
Cukrinio diabeto metu pasireiškia gliukozurija, o streso metu gliukozurija dažniausiai nepasireiškia, nes trumpalaikis gliukoz÷s kraujyje padid÷jimas neleidžia susikaupti pakankamam gliukoz÷s kiekiui šlapime, kad jis būtų aptiktas (Bakhtiari et al., 2012).
Kat÷ms sergant cukriniu diabetu gali pasireikšti ketonurija. Taip pat gali būti nustatoma proteinurija, kuri gali būti bakterin÷s infekcijos rodiklis arba rodyti glomerulų membranos pažeidimą d÷l cukrinio diabeto. Refraktometrijos tyrimo rezultatai, nepaisant pasireiškusios poliurijos, gali rodyti gana koncentruotą šlapimą, kadangi gliukoz÷ padidina specifinį šlapimo tankį.
1.6.4. Ketoninių kūnų nustatymas cukriniu diabetu sergančių kačių šlapime ir kraujo plazmoje bei gautų rezultatų analiz÷
Standartinis ketoninių kūnų aptikimo metodas kat÷ms yra ketoninių kūnų nustatymas naudojant diagnostines juosteles. Tai yra testas, kurio veikimas pagrįstas natrio nitroprusido reakcija, kuria nustatomas acetoacetatas (AcAc) ir taip pat, jei yra naudojamas glicinas, acetonas. Ketonurijos buvimas rodo ketoanemiją. Nepaisant to, kad atliekama cistocentez÷ ir to fakto, kad osmosin÷ diurez÷ sustiprina šlapimo gamybą, kartais šlapimo m÷ginį yra sunku paimti. Plazmos ketonų diagnostinių juostelių testas ir šlapimo diagnostinių juostelių kolorimetrijos metodai yra naudojami daugelyje veterinarijos klinikų (Zeugswetter, Pagitz, 2009).
19 Ant diagnostin÷s juostel÷s užlašinamas vienas lašas plazmos arba, naudojant ketonų nustatymo šlapime testą, diagnostin÷ juostel÷ merkiama į šlapimą. Abiem atvejais diagnostinių juostelių spalvos pokyčiai yra lyginami su diagnostine spalvų skale.
Neigiami ketonų šlapime testo rezultatai gali būti gaunami esant teigiamam plazmos ketonų testui. Daugeliu atvejų teigiamas ketonų šlapime rezultatas yra laikomas diagnostiniu rodikliu kat÷ms, sergančioms diabetine ketoacidoze.
Klaidingi neigiami rezultatai gali būti gaunami d÷l sąlyginai mažos AcAc koncentracijos ir inkstų būkl÷s pablog÷jimo, bakterinio cistito, d÷l didelio šlapimo rūgštingumo, kuris pasireiškia po gydymo vitaminu C.
Ketoniniai kūnai yra filtruojami ir rezorbuojami inkstuose, išskyrimas taip pat priklauso nuo inkstų funkcijos. Taigi, kat÷ms su inkstų sutrikimais ketonai šlapime gali būti neaptinkami.
Ne visada kačių šlapimo m÷ginį yra įmanoma paimti, ypač jei kat÷ yra nutukusi ar jai išsivysčiusi dehidratacija. Tod÷l ketoniniams kūnams šlapime nustatyti yra rekomenduojami naudoti tokie metodai: b-OHB (β hidroksibutiratai) matavimus laboratorijose, b-OHB matavimus naudojant rankinį ketonų matuoklį ir diagnostinių juostelių naudojimas, tiriant ketoninių kūnų kiekį kraujyje (Zeugswetter, Pagitz, 2009).
1.7. Gydymas
Terapijos tikslas - pašalinti ligos simptomus, apsaugoti kates nuo komplikacijų (hipoglikemija, ketoacidoz÷) ir kartu užtikrinti augintinio gerą gyvenimo kokybę (Reusch, 2011). Dažnai naujai diagnozavus katei cukrinį diabetą tikimasi, kad pasireikš remisija ir insulino injekcijų nereik÷s (Marshall et al., 2009).
Priešingai nei šunims, kat÷ms, paskyrus atitinkamą gydymą, atsiranda palyginti didel÷ remisijos tikimyb÷. Remisija per tris pirmuosius terapijos m÷nesius pasitaiko 50 proc. ar daugiau kačių (Reusch, 2011). Cukrinio diabeto remisija – tai būkl÷, kai gliukoz÷s ir fruktozaminų kiekis kraujyje normalizuojasi, gliukozurija ir klinikiniai simptomai susilpn÷ja nutraukus antidiabetinę terapiją mažiausiai m÷nesiui ( Reusch, 2011; Sieber-Ruckstuhl et al., 2008).
Gera glikemin÷ kontrol÷ tur÷tų būti vykdoma kartu su insulino terapija, kadangi glikemin÷ kontrol÷ padidina šansus pasireikšti remisijai ir sumažina klinikin÷s hipoglikemijos riziką ( Marshall et al., 2009).
20 1.7.1. Insulino terapija
Yra įvairių insulino preparatų, tačiau tinkamiausias insulinas yra tas, kuris atkuria normalų gliukoz÷s kiekį kraujyje, potencialiai pakeisdamas kasos β ląstelių funkcijas (Hall et al., 2009).
Šio metu naudojami insulinai kat÷ms: • Caninsulin
• Žmonių insulinas Glargine Lantus • Žmonių Lente insulinas
• PZI VET
Caninsulin yra mišrus insulinas, kurio sud÷tyje yra 30 proc. nekristalinio cinko, kuris yra greitai absorbuojamas ir veikia trumpą laiko tarpą, ir 70 proc. kristalinio cinko, kuris yra absorbuojamas l÷čiau ir jo veikimo efektas yra ilgesnis. Nekristalin÷ frakcija maksimalų efektą pasiekia maždaug po keturių valandų po injekcijos suleidimo po oda ir efektas tęsiasi maždaug aštuonias valandas. Kristalin÷ frakcija maksimalų efektą pasiekia maždaug po aštuonių valandų po injekcijos suleidimo ir efektas palaipsniui maž÷ja pra÷jus dvidešimt keturioms valandoms po injekcijos. Rekomenduojama insuliną leisti du kart paroje, bet vienkartin÷ doz÷ taip pat gali būti efektyvi hiperglikemijos kontrolei. Rekomenduojama pradin÷ doz÷ 1 – 2 TV/vienai injekcijai, švirkščiama du kartus per parą (Zerrenner et al., 2007).
Insulino absorbcija gali būti nepastovi, sukelianti gliukoz÷s koncentracijos nepastovius svyravimus, tod÷l buvo prad÷ti kurti insulino analogai. Šiuo metu, dažniausiai naudojamas toks junginys – insulino glarginas (Reusch, 2011). Glarginas yra ilgai veikiantis rekombinantinis žmonių insulinas, kuris žmonių organizme turi santykinai pastovų sisteminį absorbcijos profilį (Hall et al., 2009). Jis paprastai veikia mažiau nei 24 valandas (Reusch, 2011; Marshall et al., 2009). Glarginas gali būti tinkama alternatyva kat÷ms, kurioms Lente insulino veikimas yra per trumpas (Reusch, 2011).
Lente insulinas n÷ra absoliučiai veiksmingas kačių glikeminei kontrolei vykdyti. Tai įtakoja dvi priežastys. Pirma, jis turi santykinai trumpą veikimo laiką, kai insulinas leidžiamas du kartus dienoje, ženkli hiperglikemija (> 18 mmol/l) pasireiškia keliomis valandomis anksčiau nei bus suleista kita insulino injekcija. Antra, d÷l tokio insulino naudojimo gali greitai kristi gliukoz÷s koncentracija kraujyje ir pasireikšti hipoglikemija ar hipoglikemin÷ koma (Marshall et al., 2009).
21 PZI VET insulino sud÷tyje yra žuvų baltymų protaminų ir cinko, kurie sul÷tina insulino absorbciją ir tokiu būdu prailgina insulino veikimo laiką. Lente insulino sud÷tyje svetimų baltymų n÷ra, tačiau yra cinko (Zerrenner et al., 2007).
D÷l pernelyg didelių insulino dozių gali išsivystyti sunki klinikin÷ hipoglikemija (gliukoz÷s kraujyje koncentracija < 3 mmol/l, kuri pasireiškia klinikiniais simptomais: ataksija, traukuliais, sąmon÷s praradimu), kuri yra pavojinga gyvybei ir reikalauja skubaus gydymo, dažniausiai tokiu atveju reikalingos intravenin÷s gliukoz÷s injekcijos.
Kates gydant glarginu yra mažesn÷ tikimyb÷, kad išsivystys klinikin÷ hipoglikemija (Marshall et al., 2009).
Kat÷s, kurioms pasireišk÷ diabetin÷ ketoacidoz÷, yra gydomos pagal DKA protokolą. Šis protokolas apima: infuzinę terapiją (0,9 % NaCl); kalio ir fosforo papildų naudojimą; monitoringą ir elektrolitų naudojimą kas 4-6 valandas; insulino terapiją trumpo veikimo insulinu (pradin÷ doz÷ 0,05 – 0,1 U/kg/h); gydymą amoksicilino – klavulanine rūgštimi (12,5 mg/kg kas 12h); gydymą buprenorfinu (0,03 mL/kg kas 8h); mažos molekulin÷s mas÷s heparinu (100 U/kg q24h); ir kitus gydymus ( pvz., metoklopramidu, tietilperazinu, ursodeoksicholine rūgštimi ir keičiant mitybos pagrindus). Kai ketonurija išgydoma ir kat÷s pradeda ÷sti, lakti, insulino terapijai naudojamas vidutinio veikimo insulinas (Lente insulinas, pradin÷ doz÷ 0,25 – 0,5 U/kg kas12h). V÷l įvertinama ligos istorija, atliekama klinikin÷ apžiūra, proteinų, albuminų ir fruktozaminų koncentracijos matavimai, br÷žiama 12 valandų gliukoz÷s kiekio kraujyje kreiv÷ (Sieber-Ruckstuhl et al., 2008).
Klinikiniai simptomai lengviau kontroliuojami, jei gliukoz÷s koncentracija kraujyje palaikoma tarp 5-15 mmol/l (90- 270 mg/dl) (Reusch, 2011).
2 lentel÷. Kačių cukrinio diabeto gydymo protokolas naudojamas Ziuricho smulkių gyvūnų vidaus ligų klinikoje (Reusch, 2011).
Pirmin÷ diagnoz÷ ir gydymo paskyrimas
• Cukrinio diabeto diagnoz÷ (hiperglikemija, gliukozurija, padid÷jęs fruktozaminų kiekis)
• Eilinis laboratorinis įvertinimas (pilnas kraujo tyrimas, kraujo serumo biochemija, šlapimo tyrimas ir šlapimo mikrobiologinis tyrimas)
• Radiografija, pilvo ultrasonografija, kasos lipaz÷s imunoaktyvumas (fPLI) • Gydymo kurso vidutinio ar ilgo veikimo insulinu pradžia
22 • Dietos paskyrimas; didelio proteinų – mažo angliavandenių kiekio; 45-60 kcal
per dieną
• Šeimininko informavimas apie ligą, gydymo instrukcijų paaiškinimas Būkl÷s įvertinimas po savait÷s
• Insulino injekcijos namuose; pakartotinas kat÷s atvežimas i kliniką • Anamnez÷, medicinin÷ apžiūra, kūno svorio įvertinimas
• Gliukoz÷s kiekio matavimas kasdien kas 1 – 2 valandas, fruktozaminų koncentracijos nustatymas
• Jei reikia, insulino doz÷s reguliavimas Būkl÷s įvertinimas po 3 savaičių
• Pakartojamos visos procedūros kaip po pirmos savait÷s
• Monitoringo namuose ir reikalingų techninių aspektų paaiškinimas
• Šeimininkas turi matuoti gliukoz÷s kiekį kraujyje 2 kartus per savaitę ir reguliuoti gliukoz÷s koncentraciją kraujyje kartą per m÷nesį
Įvertinimas po 6-8 savaičių
• Pakartojamos visos procedūros kaip po pirmos savait÷s
• Gliukoz÷s koncentracijos kraujyje matavimas nebūtinas, jei kat÷ atrodo kliniškai sveika
• Įvertinama šeimininko monitoringo namuose metodika. Jei matomi klinikiniai simptomai tiriama d÷l kitų ligų
Įvertinimas po 10-12 savaičių ir tada kas keturis m÷nesius • Pakartojamos tos pačios procedūros kaip po 6-8 savaičių Terapijos tikslai
• Klinikinių simptomų panaikinimas: poliurija, polidipsija, polifagija; normalus kūno svoris
• Gliukoz÷s koncentracija kraujyje: labai gera, jei prieš insulino suleidimą neviršija 15 mmol/dL – 270 mg/dl, bet ne mažiau nei 5 mmol/dL – 90 mg/dl • Fruktozaminų koncentracija: labai gera, jei 350-450 µmol/l (fruktozaminų
koncentracijos kitimas yra mažiausiai svarbus metabolin÷s kontrol÷s įvertinimui).
23 1.7.2. Cukraus kiekį kraujyje mažinantys hipoglikeminiai vaistai
Kadangi 80 proc. kačių serga antro tipo cukriniu diabetu, teoriškai kat÷s gal÷tų būti gydomos per os vartojamais hipoglikeminiais vaistais.
Šiuo metu yra žinoma nemažai skirtingų per os vartojamų diabetogeninių vaistų. Bet didžioji dalis jų, išskyrus sulfanilšlapalo, arba n÷ra pakankamai ištirtos, arba turi labai mažą poveikį reguliuojant kačių hiperglikemiją. Sulfanilšlapalo klas÷s vaistai, iš kurių dažniausiai naudojamas glipizidas, stimuliuoja insulino sekreciją, bet tam, kad vaistai būtų efektyvūs, būtinas bent nedidelis β kasos ląstelių funkcionavimas.
Glipizidas tur÷tų būti naudojamas tik pacientams, kurių fizin÷ būkl÷ yra gera, neserga ketoacidoze ir kuriems pasireišk÷ tik vidutinio sunkumo simptomai. Pradin÷ doz÷ yra 2,5 mg katei ir jei per dvi savaites nepastebimas neigiamas poveikis ir vis dar išsilaiko hiperglikemija, doz÷ padidinama iki 5 mg/katei. Tačiau gydymo efektyvumas tik 30 proc. ir vaistai gali neigiamai paveikti kasos saleles, sukeldami pagreitintą likusių β kasos ląstelių nykimą. Glipizidas n÷ra geresnis vaistas už insuliną, tod÷l jis gal÷tų būti naudojamas tik tai atvejais, kai šeimininkai negali naudoti insulino (Reusch, 2011).
1.7.3. Kačių, sergančių cukriniu diabetu, dietin÷ mityba
Kat÷ms, sergančioms cukriniu diabetu, dietos pakeitimas yra svarbus insulino terapijos etapas. Teisingas ÷dalo paskyrimas taip pat svarbus cukrinio diabeto prevencijai (Hall et al., 2009; Mori et al., 2009). Taigi tinkamai paskirtas ÷dalas gali padidinti gydymo efektyvumą ir taip pat palengvinti kai kuriuos simptomus.
Pagrindin÷ priežastis yra ta, kad kat÷s yra m÷s÷d÷s ir turi didesnį proteinų poreikį nei visa÷džiai (Mori et al., 2009).
Kat÷s natūraliai buvo ir yra m÷s÷d÷s, o jų natūraliame ÷dale, kurį jos ÷da gyvendamos laisvai yra gausu proteinų ir mažai angliavandenių. Po domestikacijos ir urbanizacijos kat÷s iš aktyvių medžiojančių gyvūnų tapo daugiau s÷sliais gyvūnas, šeriamais komerciniu ÷dalu. Toks sausas ÷dalas dažniausiai turi daug didesnį angliavandenių kiekį, kuriame angliavandeniai sudaro apie 50 proc. energijos. Konservuotas kačių ÷dalas dažniausiai turi mažiau nei 10 proc. angliavandenių energijos ir gali būti laikomas žemo angliavandenių lygio ÷dalu (Slingerland et al., 2009).
Kai kurie tyrimai rodo, kad cukriniu diabetu sergančioms kat÷ms šerti naudojant mažai angliavandenių, daugiau baltymų turintį ÷dalą, pasiekiama geresn÷ klinikin÷ kontrol÷ ir padidinamas remisijos koeficientas (Lederer et al., 2009; Slingerland et al., 2009).
24 Kat÷ms, sergančioms curinu diabetu, konservuotas ÷dalas gali būti paskirtas vietoje sauso ÷dalo d÷l mažesnio angliavandenių kiekio ir mažesnio kaloringumo. Toks paskyrimas taip pat leidžia lengviau kontroliuoti porcijas ir taip kat÷s gauna papildomą vandens kiekį.
Kadangi nutukimo sukeltas rezistentiškumas insulinui yra iš dalies grįžtamas procesas, kat÷s svorio sumažinamas yra labai svarbus. Net nežymus svorio netekimas paspartina medžiagų apykaitą ir palengvina kontrolę. Svorio kontrol÷ privalo būti atliekama apdairiai, nes kat÷ gali prarasti ne daugiau nei vidutiniškai 1 – 2 proc. svorio per savaitę, kadangi krentant kat÷s svoriui, insulino poreikis tikriausiai taip pat sumaž÷s (Rios, Ward, 2008). Daugelis ÷dalų, parduodamų prekybos centruose, turi didelį angliavandenių kiekį. Tod÷l yra labai svarbus tinkamo ÷dalo parinkimas, kurį ÷sdama kat÷ svorį numestų palaipsniui, be streso ir neigiamų pasekmių (Hall et al., 2009).
Dietinis maitinimas gali pagerinti gydymo rezultatus, sergančios kat÷s sveikatos būklę, bet insulino terapija vis viena lieka privaloma ir ji duodą efektyviausią ir patikimiausią glikemin÷s kontrol÷s rezultatą (Marshall et al., 2009).
25
2. Tyrimų metodika
2.1. Tyrimų atlikimo schema
2.2. Duomenų rinkimo apklausos anketa
1. Kiek per metus Jūsų klinikoje vidutiniškai nustatoma kačių cukrinio diabeto susirgimų? 2. Kokiu būdu kat÷s cukrinis diabetas buvo nustatytas ?
• Savininkai pasteb÷jo cukriniam diabetui būdingus simptomus?
• At÷jo d÷l kitos ligos/priežasties (nutukimas, kastracija, akromegalija, inkstų nepakankamumas) ir atlikus tyrimus buvo nustatytas cukrinis diabetas?
• Kokiu būdu diagnoz÷ patvirtinta?
• Ar buvo tirti fruktozaminai ar glikuotas hemoglobinas?
3. Kokių kitų organų ligos dažniausiai buvo nustatomos kartu su kačių cukriniu diabetu? Apklausos anketa
Duomenų surinkimas Cukrinio diabeto
klinikinių atvejų rinkimas Duomenų analiz÷ Klinikinių simptomų analiz÷ Svorio įtakos CD pasireiškimui įvertinimas Amžiaus įtakos CD pasireiškimui įvertinimas Lyties įtakos CD pasireiškimui įvertinimas Laboratorinių tyrimų analiz÷ Duomenų analiz÷ Statistinis duomenų pateikimas
26 a) inkstų b) antinksčių c) širdies d) akių e) odos
4. Koks gydymas buvo skirtas CD kontrolei? 5. Kokia tolesn÷ paciento ligos eiga?
• Šeimininkai gydo ir rūpinasi • Eutanazuoja
• Nieko nedaro • Nežinote
Tyrimo objektas: kat÷s, sergančios cukriniu diabetu.
Į skirtingų miestų veterinarines klinikas buvo išsiųsta 150 apklausos anketų. Atsakymai ir duomenys buvo gauti iš trisdešimt vienos veterinarijos klinikos apie kačių cukrinio diabeto pasireiškimo dažnumą, klinikinius simptomus, diagnostiką ir gydymą, trisdešimt keturių kačių gautos pilnos ligos istorijos.
Duomenų statistin÷ analiz÷
Statistin÷ analiz÷ atlikta statistiniu paketu (SPSS for Windows 15, SPSS Inc., Chicago, IL, USA). Duomenų analizei panaudota aprašomoji ir daugiafaktorin÷ statistika (ANOVA),
Spearmano koreliacin÷ matrica bei dispersin÷ analiz÷. Skirtumai įvertinti Stjudento t-testu. Gauti duomenys laikyti statistiškai patikimi, kai p<0,05.
27
3. Rezultatai
3.1. Apklausos anketos duomenų analiz÷
83,8% 12,9% 3,3% 1 - 2 atvejai 3 - 5 atvejai 6 - 10
1 pav. Kačių cukrinio diabeto pasireiškimo dažnumas per metus.
Išanalizavę 31 Lietuvos klinikų pateiktus duomenis nustat÷me, kad per metus kiekvienoje klinikoje vidutiniškai užregistruojami 2,32 ± 1,35 kačių cukrinio diabeto atvejai. Dažniausiai užregistruojami vienas – du cukrinio diabeto atvejai (83,8 proc.), rečiau trys – penki atvejai (12,9 proc.) , didesnis sergančiųjų skaičius (trys – penki atvejai) užregistruojamas retai (3,3 proc.), (1 pav.).
28 22,6% 77,4% Savininkai pateb÷jo cukriniui diabetui būdingus simptomus At÷jo d÷l kitos ligos ir atlikus tyrimus buvo nustatytas cukrinis diabetas
2 pav. Cukrinio diabeto diagnoz÷s įtarimo priežastys
Į klausimą, kokiu būdu dažniausiai yra nustatoma, kad kat÷ serga cukriniu diabetu 77,4 proc. respondentų atsak÷, kad dažniausiai žmon÷s į veterinarijos gydytojus kreipiasi patys pasteb÷ję katei cukriniam diabetui būdingus požymius ir tik 22,6 proc. atvejų, kai cukrinis diabetas buvo nustatytas atlikus tyrimus, kai klinikoje buvo apsilankyta d÷l kitų ligų (2 pav.).
Kačių cukrinio diabeto diagnozei patvirtinti klinikose dažniausiai atliekami kraujo biocheminiai tyrimai ir įvertinami pasireiškę klinikiniai požymiai. Šlapimo tyrimai atliekami ne visada. Fruktozaminų kiekis ir glikuoto hemoglobino procentas nei vienoje iš apklausoje dalyvavusių klinikų nenustatomi.
61,2% 9,7% 6,5% 22,6% Inkstų patologijos Širdies patologijos Antinksčių patologijos Akių patologijos
29 Dažniausiai (61,2 proc.) kartu su cukriniu diabetu pasitaiko inkstų patologijos, rečiau, tik 22,6 proc. - akių patologijos, širdies patologijos nustatomos 9,7 proc., o antinksčių patologijos 6,5 proc. pacientų, (3 pav.).
Eutanazuoja 16,1% Nežinoma 16,2% Šeimininkai gydo ir rūpinasi 58,0% Nieko nedaro 9,7%
4 pav. Sergančių cukriniu diabetu kačių ligos eiga/baigtis
Išanalizavę apklausos rezultatus nustat÷me, kad 58 proc. atvejų šeimininkai kat÷mis rūpinasi ir jas gydo, 16,2 proc. atvejų tolimesn÷ ligos eiga lieka nežinoma, nes šeimininkai daugiau į veterinarijos gydytoją nesikreipia, o 16,1 proc. atvejų kat÷s yra eutanazuojamos iš karto po diagnoz÷s nustatymo. Net 9,7 proc. atvejų šeimininkai nieko nedaro kat÷s sveikatos būklei pagerinti ir palieka gyvūną l÷tai mirčiai, (4 pav.).
Įvertinus kačių cukrinio diabeto gydymą apklausoje dalyvavusiose klinikose nustatyta, kad visada cukriniu diabetu sergančioms kat÷ms skiriama dieta. Dažniausiai rekomenduojami tokie ÷dalai: Royal Canin Diabetic DS 46, Specific FRD Weight Reduction, Hills Prescription Diet m/d.
Lietuvoje šiuo metu yra registruotas veterinarinis insulinas – Caninsulin. Insulinas leidžiamas du kartus per dieną, vidutin÷ doz÷ 1 – 2 TV injekcijai. Doz÷ nuolat turi būti koreguojama pagal gliukoz÷s kreivę.
Gydymas insulinu skiriamas retai. Tai dažniausiai priklauso nuo šeimininkų pasiryžimo rūpintis augintiniu. Šeimininkai supažindinti su gydymo insulinu eigos r÷žimu supranta, kad ši liga yra reikalaujanti daug pasiaukojimo, pastangų bei l÷šų ir tęsis visą likusį augintinio
30 gyvenimą. Tod÷l daugelis gydymo atsisako iš karto, teigdami nesugeb÷siantys arba d÷l kitų priežasčių negal÷siantys tinkamai pasirūpinti augintiniu.
3.2. Kačių sergančių cukriniu diabetu klinikinių duomenų analiz÷
28 20 5 10 13 2 7 2 0 5 10 15 20 25 30 K a či ų s k a ič iu s Klinikiniai požymiai Polidipsija Poliurija Polifagija Svorio netekimas Mažiau ÷da V÷mimas Ketoacidoz÷ Odos pleiskanojimas
5 pav. Klinikinių požymių pasireiškimas kat÷ms, sergančioms cukriniu diabetu
Įvertinus kačių, sergančių cukriniu diabetu, klinikinius duomenis nustatyta (5 pav.), kad cukriniu diabetu sergančių kačių polidipsija pasireišk÷ dvidešimt aštuonioms (82,3 proc.) kat÷ms, poliurija – dvidešimčiai kačių (58,8 proc.), penkioms kat÷ms (14,7 proc.) pasireišk÷ padid÷jęs apetitas (polifagija), dešimčiai kačių (29,4 proc.) pasireišk÷ ryškus svorio netekimas, sumaž÷jęs apetitas pasireišk÷ trylikai kačių (38,2 proc.), dviem kat÷m pasireišk÷ (5,8 proc.) v÷mimas, septynioms (20,6 proc.) – ketoacidoz÷ ir dviem kat÷m (5,8 proc.) pasireišk÷ odos pleiskanojimas.
Cukrinio diabeto simptomų pasireiškimui kačių amžius, svoris bei kastravimas įtakos netur÷jo (p > 0,05).
31 5 16 4 10 0 5 10 15 20 25 P a ci en tų s k a ič iu s Patinai Patel÷s Kastruoti Nekastruot
6 pav. Kačių lyties įtaka cukrinio diabeto pasireiškimui
Įvertinus ligos pasireiškimo dažnumą skirtingų lyčių gyvūnams bei kastracijos įtaką ligos pasireiškimui nustatyta (6 pav.), kad patinai sudar÷ didžiąją dalį - 62 proc. visų sergančiųjų cukriniu diabetu, o net 76 proc. iš jų, buvo kastruoti patinai. Patel÷s atitinkamai sudar÷ 38 proc., o 71 proc. iš jų buvo sterilizuotos.
0 2 4 6 8 10 12 14 16 18
iki 5 m nuo 6 iki 8 m nuo 9 m ir daugiau Amžius K a či ų , se rg a n či ų c u k ri n iu d ia b e tu sk a ič iu s
32 Vertinant kačių amžiaus įtaką ligos pasireiškimui cukriniu diabetu sergančios 34 kat÷s buvo sugrupuotos į tris grupes: pirmąją grupę sudar÷ kat÷s iki penkių metų amžiaus, antrąją – kat÷s nuo šešių iki aštuonerių metų amžiaus ir trečiąją grupę sudar÷ kat÷s nuo devynių metų amžiaus ir vyresn÷s.
Tyrimo metu nustat÷me, kad pirmąją grupę sudar÷ 11,7 proc., antrąją grupę – 38,3 proc. ir trečiąją – 50 proc. kačių. Septintame paveiksle matyti, kad did÷jant kačių amžiui, susirgimų cukriniu diabetu skaičius taip pat did÷ja, (p < 0,05) (7 pav.).
0 5 10 15 20 25 30
iki 4,5 kg daugiau nei
4,5 kg Kačių svoris K ač ių , se rg an či ų c u k ri n iu d ia b et u , sk ai či u s
8 pav. Kačių svorio įtaka sergamumui
Pagal svorį tiriamosios kat÷s buvo suskirstytos į dvi svorio grupes, (8 pav.): pirmoji – iki 4,5 kg ir antroji – daugiau nei 4,5 kg sveriančios kat÷s. Nustatyta, kad antsvorį turinčios kat÷s cukriniu diabetu serga dažniau (p < 0,05), ir tai sudaro 70,6 proc. visų cukriniu diabetu sergančių tirtų kačių. Normalaus svorio (iki 4,5 kg svorio) kat÷s sudar÷ 39,4 proc., (8 pav.).
33 0 5 10 15 20 25 30 35 1 2 3 4 5 6 7 8 9 1 0 1 1 1 2 1 3 1 4 1 5 1 6 1 7 1 8 1 9 2 0 2 1 2 2
Kat÷s, sergančios cukriniu diabetu
G li u k o z÷ s k o n ce n tr a ci ja , m m o l/ l
9 pav. Gliukoz÷s koncentracija sergančių cukriniu diabetu kačių kraujyje ligos diagnozavimo metu
Atlikus tyrimus nustatyta, kad cukriniu diabetu sergančių kačių vidutin÷ gliukoz÷s koncentracija kraujyje buvo 20.98 ± 4,97 mmol/l.
Net 54,5 proc. tiriamųjų kačių gliukoz÷s koncentracija kraujyje buvo didesn÷ nei 20 mmol/l, 40,9 proc. kačių gliukoz÷s koncentracija buvo 15 – 20 mmol/l ir tik 4,5 proc. kačių gliukoz÷s koncentracija kraujyje buvo mažesn÷ nei 15 mmol/l, (9 pav.).
19 19,2 19,4 19,6 19,8 20 20,2 20,4 20,6 20,8 G li u k o zė s k o n ce n tr a ci ja , m m o l/ l
1 grupė 2 grupė 3 grupė Kačių amžiaus grupė
Gliukoz÷s
koncentracijos vidurkis
10 pav. Gliukoz÷s koncentracijos pokyčiai skirtingo amžiaus cukriniu diabetu sergančių kačių grup÷se
34 Atlikus statistinius skaičiavimus nustatyta, kad pirmos grup÷s (kat÷s iki penkių metų amžiaus) kačių vidutin÷ gliukoz÷s koncentracija diagnoz÷s metu buvo 19, 6 ± 3,8 mmol/l, antros grup÷s (šešių – aštuonių metų amžiaus) – 19,9 ± 4,3 mmol/l, o trečios grup÷s (devynių metų amžiaus ir vyresn÷s) – 20,7 ± 3,7 mmol/l.
Gliukoz÷s koncentracija kraujyje statistiškai patikimai (p < 0,05) skyr÷si tarp amžiaus grupių. Trečioje grup÷je gliukoz÷s koncentracija buvo 5,31 proc. didesn÷ nei pirmoje grup÷je (p < 0,05), o pirmos ir antros grup÷s kačių vidutin÷ koncentracija tarpusavyje skyr÷si 1,5 proc. (p < 0,05), (10 pav.). 0 5 10 15 20 25 G li u k o zė s k ra u jy je k o n ce n tr a ci ja , m m o l/ l 1 grupė 2 grupė Svorio grupės Vidutinė gliukozės koncentracija
11 pav. Gliukoz÷s koncentracijos pokyčiai skirtingo svorio cukriniu diabetu sergančių kačių grup÷se
Gliukoz÷s koncentracija kraujyje statistiškai patikimai (p < 0,02) skyr÷si ir tarp skirtingo svorio cukriniu diabetu sergančių kačių grupių. Normalaus svorio kačių (I gr. – kat÷s iki 4,5 kg svorio) gliukoz÷s koncentracija diagnoz÷s patvirtinimo metu vidutiniškai buvo 17,72 ± 3,52 mmol/l, o didelio svorio kačių (II gr. – kat÷s > nei 4,5 kg svorio) vidutin÷ gliukoz÷s koncentracija buvo 22,83 ± 4,80 mmol/l. Antrojoje grup÷je gliukoz÷s koncentracija buvo 4,66 mmol/l didesn÷ nei pirmoje grup÷je ir šis skirtumas buvo statistikai patikimas (p < 0,02), (11 pav.).
35 0 20 40 60 80 100 120 ALT AST T V /l 1 grupė ( <4,5 kg) 2 grupė (>4,5 kg)
12 pav. ALT ir AST koncentracijos pokyčiai skirtingo svorio cukriniu diabetu sergančių kačių kraujyje
Įvertinus cukriniu diabetu sergančių kačių kepenų fermentų pokyčius nustatyta, kad vidutin÷ ALT koncentracija pirmoje cukriniu diabetu sergančių kačių svorio grup÷je buvo 80,65 ± 36,14 TV/l, o antroje svorio grup÷je vidutin÷ ALT koncentracija buvo 108,40± 81,78 TV/l. Vidutin÷ AST koncentracija pirmoje kačių svorio grup÷je buvo 57,40 ± 26,65 TV/l, o antroje svorio grup÷je buvo 114,25 ± 70,57 TV/l. Pirmoje grup÷je vidutin÷ ALT koncentracija buvo 25,6 proc. mažesn÷ nei antroje grup÷je. AST koncentracija tarp šių dviejų grupių taip pat skyr÷si, antroje grup÷je vidutin÷ AST koncentracija buvo 38,23 proc. didesn÷ nei pirmoje (p < 0,05), (12 pav.). 0 20 40 60 80 100 120 T V /l AST ALT 1grupė (iki 5m.) 2 grupė (6-8m.) 3 grupė ( virš 9m.)
13 pav. ALT ir AST koncentracijos pokyčiai skirtingo amžiaus cukriniu diabetu sergančių kačių kraujyje
36 Buvo nustatyta, kad pirmoje amžiaus grup÷je vidutin÷ ALT koncentracija buvo 66,75 ± 15,23 TV/l, o vidutin÷ AST koncentracija buvo 76,50 ± 37,47. Antroje amžiaus grup÷je vidutin÷ ALT koncentracija buvo 115,12 ± 86,52 TV/l, o vidutin÷ AST koncentracija buvo 81,85 ±66,06 TV/l. Trečioje amžiaus grup÷je nustatyta vidutin÷ ALT koncentracija buvo 95,0 ± 24,04 TV/l, o vidutin÷ AST koncentracija buvo 80,25 ± 61,10 TV/l.
Didžiausia nustatyta ALT koncentracija buvo 6 – 8 metų amžiaus kačių grup÷je. pirmoje grup÷je ALT koncentracija buvo 42,01 proc. mažesn÷, o seniausių kačių grup÷je (III gr.) šio fermento kiekis buvo 17,48 proc. mažesnis nei antroje grup÷je (p < 0,05).
AST koncentracija taip pat skyr÷si, bet statistinis patikimumas nustatytas nebuvo. Didžiausia koncentracija buvo nustatyta taip pat antroje grup÷je. Trečioje grup÷je AST
koncentracija buvo 1,95 proc. mažesn÷, o pirmoje grup÷je 6,53 proc. mažesn÷ nei antroje grup÷je (13 pav.) 0 5 10 15 20 m m o l/ l Šlapalas 1 grup÷ ( <4,5 kg) 2 grup÷ (>4,5 kg)
14 pav. Šlapalo koncentracijos pokyčiai skirtingo svorio cukriniu diabetu sergančių kačių kraujyje
Nustatyta, kad pirmoje kačių svorio grup÷je vidutin÷ šlapalo koncentracija buvo 19,17 ± 3,92 mmol/l, o antroje grup÷je vidutin÷ koncentracija buvo 13,89± 4,83 mmol/l. Antros grup÷s kačių vidutin÷ šlapalo koncentracija buvo 29,49 proc. mažesn÷ nei kačių, esančių pirmoje svorio grup÷je, (14 pav.).
37 13 13,5 14 14,5 15 15,5 16 16,5 17 17,5 m m o l/ l Šlapalas 1grup÷ (iki 5m.) 2grup÷ (6-8m.) 3 grup÷ (virš 9 m.)
15 pav. Šlapalo koncentracijos pokyčiai skirtingo amžiaus cukriniu diabetu sergančių kačių kraujyje
Nustatyta, kad pirmoje amžiaus grup÷je vidutin÷ šlapalo koncentracija buvo 14,60 ± 6,78 mmol/l, antroje amžiaus grup÷je - 15,33 ± 6,27 mmol/l, o trečioje grup÷je - 17,37 ± 4,20 mmol/l.
Didžiausia vidutin÷ šlapalo koncentracija buvo nustatyta trečioje grup÷je, ji buvo 15,97 proc. didesn÷ nei pirmoje grup÷je ir 11,74 proc. didesn÷ lyginant su antros grup÷s šlapalo koncentracija, (15 pav.). 0 20 40 60 80 100 120 m m o l/ l Kreatininas 1 grup÷ ( <4,5 kg) 2 grup÷ (>4,5 kg)
16 pav. Kreatinino koncentracijos pokyčiai skirtingo svorio cukriniu diabetu sergančių kačių kraujyje
38 Atlikus tyrimus nustatyta, kad mažesnio svorio kačių kraujyje (I gr.) vidutin÷ kreatinino koncentracija buvo 84,72 ± 16,79 mmol/l, o antrojoje grup÷je vidutin÷ kreatinino koncentracija buvo net 106,70 ± 4,83 mmol/l, bet normos ribų nei vienoje grup÷je kreatinino koncentracija neviršijo (kreatinino norma kat÷ms 49 – 165 mmol/l). Pirmos ir antros grup÷s kačių kreatinino koncentracija skyr÷si 20,6 proc., (16 pav.).
0 20 40 60 80 100 120 140 m m o l/ l Kreatininas 1grupė (iki 5m.) 2grupė (6-8m.) 3 grupė (virš 9 m.)
17 pav. Kreatinino koncentracijos pokyčiai skirtingo amžiaus CD sergančių kačių kraujyje. Išanalizavus duomenis nustatyta, kad pirmoje amžiaus grup÷je vidutin÷ kreatinino koncentracija buvo 132,50 ± 20,50 mmol/l, antroje amžiaus grup÷je 90,40 ± 34,51 mmol/l, o trečioje grup÷je vidutin÷ kreatinino koncentracija buvo 88,12 ± 17,36 mmol/l. Pirmoje grup÷je vidutin÷ kreatinino koncentracija buvo 31,77 proc. didesn÷ nei antroje grup÷je ir 33,49 proc. didesn÷ nei trečioje grup÷je, (17 pav.).
39
4. Rezultatų aptarimas
Šio darbo tikslas buvo išanalizuoti kačių cukrinio diabeto pasireiškimo dažnumą, kliniką, naudojamus diagnostikos ir gydymo metodus bei nustatyti kačių amžiaus ir svorio įtaką biocheminių kraujo rodiklių koncentracijai.
Išanalizavus anketų duomenis, nustatyta, kad Lietuvos veterinarijos klinikose paprastai per metus užregistruojami 2,32 ± 1,35 kačių cukrinio diabeto atvejai. Dažniausiai į veterinarijos gydytojus kreipiamasi patiems šeimininkams pasteb÷jus cukriniam diabetui būdingus klinikinius požymius (77,4 proc.).
Inkstų patologijos yra dažniausiai cukriniu diabetu sergančioms kat÷ms pasitaikančios gretutin÷s ir interkurentin÷s organų sistemų patologijos, rečiau pasitaiko akių patologijos ir dar rečiau širdies ir antinksčių patologijos.
Mūsų tyrimo metu dažniausiai kat÷ms pasireiškiantys klinikiniai simptomai buvo polidipsija ir poliurija, rečiau pasitaik÷ polifagija, svorio netekimas, apetito sumaž÷jimas, v÷mimas, ketoacidoz÷, šiurkštus kalis.
Mūsų tyrimo metu 50 proc. kačių, sergančių cukriniu diabetu, buvo vyresn÷s nei devynių metų amžiaus ir 39 proc. kačių – vidutinio amžiaus, t.y. šešių – aštuonių metų amžiaus. Jauniausia cukriniu diabetu serganti kat÷ buvo trijų metų amžiaus. Did÷jant kačių amžiui, susirgimų cukriniu diabetu skaičius did÷ja (p < 0,05). Antsvorį turinčios kat÷s cukriniu diabetu serga dažniau (p < 0,05) nei normalaus svorio kat÷s.
Kad cukrinis diabetas dažniausiai pasireiškia vidutinio amžiaus ir vyresn÷ms kat÷ms, o pasireiškimo pikas nustatytas devynių – vienuolikos metų amžiaus kat÷ms patvirtina ir kiti mokslininkai (McCann et al., 2007; Gilor et al., 2010; Bakhtiari et al., 2012).
Mūsų tyrimo metu, didžiausią cukriniu diabetu sergančių kačių dalį (70,6 proc.) sudar÷ kat÷s, kurių kūno mas÷ buvo didesn÷ nei 4,5 kilogramų svorio, tai yra jos tur÷jo antsvorį. Kad nutukusios kat÷s turi didesnę riziką susirgti cukriniu diabetu teigia ir M. Hoenig et al., (2012).
Kat÷s lytis taip pat yra svarbi cukrinio diabeto etiologijoje. Teigiama, kad patinai cukriniu diabetu serga dažniau, didžioji dalis jų - kastruotų patinų (Lund, 2011). Mūsų tyrimo metu, patinai sudar÷ beveik 62 procentus, o 76 procentai iš jų buvo kastruoti patinai.
Nustat÷me, kad cukriniu diabetu sergančių kačių vidutin÷ gliukoz÷s koncentracija buvo 20.98 ± 4,97. Tyrimo metu dižiąją dalį cukriniu diabetu sergančių kačių sudar÷ kat÷s, kurių gliukoz÷s koncentracija kraujyje buvo didesn÷ nei 20 mmol/l (54,5 proc.). Tai gal÷jo lemti tai, kad dažnai šeimininkai į veterinarijos gydytojus kreipiasi tada, kai kat÷ms pasireiškia ryškūs cukrinio diabeto simptomai ir kačių sveikatos būkl÷ būna žymiai pablog÷jusi. Gliukoz÷s koncentracija kraujyje patikimai did÷jo did÷jant kačių amžiui (p < 0,05) ir svoriui (p < 0,02).
40 Sergant cukriniu diabetu pakinta kraujo biocheminiai rodikliai: ALT, AST, šlapalas ir kreatininas. Didžiausia ir statistiškai patikima vidutin÷ ALT koncentracija buvo nustatyta antroje (6 – 8 metų) kačių amžiaus grup÷je (115,12 ± 86,52 TV/l) ir antroje kačių (> nei 4,5 kg) svorio grup÷je (108,40 ± 81,78 TV/l). AST koncentracija taip pat did÷jo did÷jant kačių amžiui ir svoriui. Didžiausia (114,25 ± 70,57 TV/l) AST koncentracija taip pat buvo antroje svorio ir amžiaus grup÷je ( 81,85 ± 66,06 TV/l).
Šlapalo vidutin÷ koncentracija buvo 29,49 proc. didesn÷ pirmoje svorio grup÷je nei antroje. Did÷jant kačių amžiui šlapalo koncentracija did÷jo, trečioje grup÷je ji buvo 15,97 proc. didesn÷ nei pirmoje grup÷je, bet statistiškai patikimo skirtumo nusatyta nebuvo.
Nors kreatinino koncentracija skyr÷si skirtingose svorio ir amžiaus grup÷se, bet taip pat statistiškai nepatikimai. Didžiausia kreatinino koncentracija buvo antroje svorio grup÷je (106,70 ± 4,83 mmol/l) ir pirmoje kačių amžiaus grup÷je (132,50 ± 20,50 mmol/l).
Apie kreatinino koncentracijos pokyčius atsižvelgiant į kat÷s amžių, kat÷ms sergant cukriniu diabetu d÷l l÷tin÷s inkstų ligos, aprašoma viename iš Australijoje atliktų tyrimų. Tyrimo metu 48,1 proc. kačių, sergančių cukriniu diabetu, buvo vyresn÷s nei šešiolikos metų, kurioms buvo nustatytas kreatinino koncentracijos padid÷jimas (Roomp, Rand, 2012).
Kačių cukrinio diabeto diagnostika reikalauja tinkamo ir detalaus klinikinių simptomų ir laboratorinių tyrimų rezultatų įvertinimo. Kačių cukrinio diabeto diagnostikos laboratoriniai tyrimai apima gliukoz÷s, fruktozaminų koncentracijos ir glikuoto hemoglobino matavimus (Reusch et al., 2006). Fruktozaminų matavimas labai svarbus, kadangi kat÷ms gliukoz÷s koncentracijos padid÷jimą gali įtakoti stresas (Casella et al., 2005).
Tačiau Lietuvoje cukrinio diabeto diagnoz÷ patvirtinama pagal gliukoz÷s koncentraciją kraujyje ir klinikinius simptomus, o fruktozaminų ir glikuoto hemoglobino tyrimas, leidžiantys atmesti streso sukeltą hiperglikemiją, Lietuvoje nenaudojami, kai tuo tarpu užsienio klinikose dažniausiai visada atliekami.
Vidutiniškai 58 proc. cukriniu diabetu sergančių kačių, apklausoje dalyvavusiose klinikose, yra gydomos, kitos kat÷s yra migdomos arba jų tolimesn÷ ligos eiga nežinoma.
Užsienio autoriai teigia, kad kačių cukrinio diabeto gydymas yra kompleksinis ir susideda iš insulino injekcijų ir specialios antidiabetin÷s dietos (Hall et al., 2009).
Mūsų tyrimai rodo, kad Lietuvoje (mūsų apklaustose klinikose) dažniausiai kat÷ms buvo paskiriama tik dieta, o insulino injekcijos skiriamos retai.
Apibendrindami savo atliktus tyrimus galime teigti, kad labiausiai, ko stinga Lietuvoje diagnozuojant ir gydant kačių cukrinį diabetą yra tai, kad diagnostikai naudojami nepakankamai tikslūs ir informatyvūs diagnozavimo metodai.
41 Antra - yra nepakankamas kačių augintojų švietimas, kaip elgtis, kad kat÷ nepriaugtų viršsvorio, ypač po kastracijos;
Trečia – kad sergantis gyvūnas dar n÷ra pasmerktas ir naudojant insulino injekcijas ir tinkamą dietą liga gali būti pakankamai gerai ir ilgai kompensuojama bei kontroliuojama.
42
Išvados
1. Analiz÷je dalyvavusiose Lietuvos veterinarijos klinikose per metus vidutiniškai užregistruojami 2,32 ± 1,35 kačių cukrinio diabeto atvejai.
2. Kačių cukrinis diabetas diagnozuojamas šeimininkui pačiam pasteb÷jus ligai būdingus požymius (77,4 proc.) arba atvykus d÷l kitų priežasčių, dažniausiai d÷l inkstų ligų (61,2 proc.).
3. Dažniausi kačių, sergančių CD, nepriklausomai nuo jų amžiaus, kastracijos ir svorio klinikiniai simptomai yra polidipsija (28 proc.) ir poliurija (20 proc.).
4. Did÷jant kačių amžiui, susirgimų cukriniu diabetu skaičius did÷ja (p < 0,05). Antsvorį turinčios kat÷s cukriniu diabetu serga dažniau (p < 0,05).
5. Katinai sudaro didžiąją dalį - 62 proc. visų sergančiųjų cukriniu diabetu, o 76 proc. iš jų, yra kastratai.
6. Didžiausia (20,7 ± 3,7 mmol/l), lyginant su kitomis grup÷mis (p < 0,05), gliukoz÷s koncentracija kraujyje nustatyta 9 ir daugiau m. amžiaus kačių grup÷je, o viršsvorį turinčių kačių gliukoz÷s koncentracija yra 4,66 mmol/l (p < 0,02) didesn÷ nei normalaus svorio kačių.
7. Statistiškai patikimai (p < 0,05) padid÷jusi kepenų fermentų ALT ir AST koncentracija kraujyje nustatyta 6 – 8 metų amžiaus ir antsvorį turinčių kačių grup÷se.
8. Šlapalo ir kreatrinino koncentracijai CD sergančių kačių kraujyje pokyčiams nei kat÷s amžius nei svoris įtakos netur÷jo (p > 0,05).
9. Cukrinio diabeto diagnoz÷ patvirtinama pagal gliukoz÷s koncentraciją kraujyje ir klinikinius simptomus, o fruktozaminų tyrimas, leidžiantis atmesti streso sukeltą hiperglikemiją, Lietuvoje nenaudojamas.
10. Vidutiniškai 58 proc. sergančių kačių yra gydomos skiriant specialią dietą, o gydymas insulinu skiriamas retai.
