Kačių ir šunų virškinamojo trakto nepraeinamumo diagnostika ir gydymas

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Jonė Ribinskaitė

Kačių ir šunų virškinamojo trakto nepraeinamumo

diagnostika ir gydymas

Gastrointestinal obstruction diagnosis and treatment in

dogs and cats

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

Darbo vadovas: Asist. Ligita Zorgevica – Pockeviča

2 DARBAS ATLIKTAS NEUŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDROJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Kačių ir šunų virškinamojo trakto nepraeinamumo diagnostika ir gydymas“.

1. Yra atliktas mano paties (pačios).

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas,

pavardė)

(parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas,

pavardė)

(parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas,

pavardė)

(parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)

(aprobacijos data) (katedros (klinikos)

vedėjo (-os) vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1)

2)

(vardas, pavardė) (parašai)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretorės (-iaus)

vardas, pavardė)

3

TURINYS

1.1 Dažniausios priežastys sukeliančios virškinamojo trakto nepraeinamumą ... 8

1.2 Svetimkūniai ... 8

1.3 Žarnų ligos ... 9

1.4 Audinių apimties padidėjimas ... 9

1.5 Skrandžio ligos ... 9

1.6 Klinikiniai požymiai ir diferencinė diagnostika ... 10

1.7 Etiologija ... 11

1.8 Diagnostika ... 12

1.8.1 Rentgenologinis tyrimas ... 13

1.8.2 Kontrastinis rentgenologinis tyrimas ... 15

1.8.3 Echoskopinis tyrimas ... 17 1.8.4 Endoskopinis tyrimas ... 18 1.8.5 Tiriamoji laparotomija... 18 1.9 Gydymas ... 18 1.9.1 Skrandžio operacijos ... 19 1.9.2 Žarnų operacijos ... 20 1.10 Pooperacinės komplikacijos ... 21

2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 22

3. TYRIMO REZULTATAI ... 24

REZULTATŲ APTARIMAS ... 33

IŠVADOS ... 36

LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 37

4

SANTRAUKA

Kačių ir šunų virškinamojo trakto nepraeinamumo diagnostika ir gydymas Jonė Ribinskaitė

Magistro baigiamasis darbas

Tema: Kačių ir šunų virškinamojo trakto nepraeinamumo diagnostika ir gydymas. Autorius: Jonė Ribinskaitė

Darbo vadovas: Asist. Ligita Zorgevica-Pockeviča

Darbo tikslas: Išanalizuoti kačių ir šunų virškinamojo trakto nepraeinamumo diagnostiką ir gydymo metodus.

Metodika: Duomenys surinkti Didžiosios Britanijos smulkių gyvūnų klinikoje 2014-2015 metais. Atrinkti šunys ir katės su patvirtinta virškinamojo trakto nepraeinamumo diagnozę. Buvo atrinkta 15 pacientų iš kurių 12 šunų ir 3 katės. Išanalizuota diagnostika ir gydymas.

Rezultatai: Virškinamojo trakto nepraeinamumo diagnostikoje dažniausiai naudojamas rentgeninis tyrimas. Visiems 15 pacientų diagnostikai arba diagnozės patvirtinimui buvo atlikta diganostinė laparotomija. Dažniausia virškinamojo trakto nepraeinamumo priežastis: svetimkūniai 66,7 proc. Dažniausiai pasitaikantis virškinamojo trakto svetimkūnis buvo akmuo, kuris sudarė 30 proc. visų tirtų šunų ir kačių svetimkūnių. Atlikus duomenų analizę dažniausiai taikytas chirurginis gydymas yra enterotomija 38,5 proc., enterotomija ir gastrotomija 23,1 proc.

5 SUMMARY

Gastrointestinal obstruction diagnosis and treatment in dogs and cats Jonė Ribinskaitė

Master‘s Thesis

Thesis: Gastrointestinal obstruction diagnosis and treatment in dogs and cats. Author: Jonė Ribinskaitė

Supervisor – Asist. Ligita Zorgevica – Pockeviča

Thesis aim: to analyse gastrointestinal obstruction in cats and dogs, diagnosis and methods of treatment.

Method: Data collected in United Kingdom Small Animal Clinic in 2014-2015. Dogs and cats were selected with a confirmed diagnosis of gastrointestinal obstruction. There were selected 15 patients of which 12 dogs and 3 cats. Diagnosis and treatment were analysed.

Results: In gastrointestinal obstruction diagnosis X-ray examination is commonly used. For all 15 patients the diagnosis or confirmation of diagnosis was confirmed by diagnostic laparotomy. The most common cause of gastrointestinal obstruction: foreign bodies 66.7 %. The most common gastrointestinal foreign body was a stone, which accounted for 30 % of all tested dogs and cats. The data analysis commonly applied surgical treatment - enterotomy 38.5 %., enterotomy and gastrotomy 23.1 %.

6

ĮVADAS

Virškinamąjį traktą sudaro organai kurie atsakingi už pašaro ar gėrimo priėmimą, mechaninį susmulkinimą, cheminį apdorojimą, absorbciją ir neabsorbuotų likučių pašalinimą. Virškinamasis traktas tęsiasi nuo burnos iki analinės angos ir liaukų – seilių liaukų, kasos, kepenų ir nutekėjimo latakų, kurie atsiveria virškinamajame trakte. Virškinamąjį traktą sudaro: burna, ryklė, stemplė, skrandis, plonoji žarna ir storoji žarna, analinė anga. (1)

Pirmieji klinikiniai duomenys apie svetimkūnių sukeltą virškinamojo trakto nepraeinamumą, diagnozavimą ir gydymą literatūros šaltiniuose atsirado XX amžiaus pradžioje. (2) Virškinamojo trakto nepraeinamumo tema yra aktuali, nes virškinamojo trakto nepraeinamumą gali sukelti daug rizikos veiksnių kaip: virškinamojo trakto parazitai, virusinės, uždegiminės virškinamojo trakto ligos, svetimkūnio nurijimas, invaginacijos, obstipacija ir kt. (3,4,5)

Dažniausiai virškinamojo trakto nepraeinamumą sukelia svetimkūniai. Virškinamojo trakto nepraeinamumas gali sukelti įvairius klinikinius požymius, kurie priklauso nuo vietos virškinamajame trakte, nepraeinamumo laipsnio ir trukmės. (6,7) Netinkamoje vietoje palikti daiktai gali tapti žaislu augintiniams, kurie gali jį suėsti ar praryti jo dalį. Dažniausiai randami skrandžio, žarnų svetimkūniai buvo: plastikiniai žaislai, aštrūs elementai, mediena, kamuoliai, kaulai, kukurūzų burbuolės, akmenys, vaisių dalys, maisto pakavimo medžiagos, vaikiški žaislai, butelių kamšteliai, žvejybiniai kabliukai ir siuvimo adatos. (8,9) Autoriaus Hayes G. teigia (10), kad šunims siūliniai svetimkūniai sudarė 16 procentų visų svetimkūnių ir katėms 33 procentus visų svetimkūnių. Atliktais tyrimais buvo nustatyta, kad šunų virškinamojo trakto nepraeinamumas dažniausiai pasitaiko tuščiojoje žarnoje. Dėl šios priežasties 8 procentai šunų, kuriems yra diagnozuotas virškinamojo trakto nepraeinamumas yra eutanazuojami arba gaišta, o kačių 12 procentų. (10)

Šeimininkams reikėtų dėti pastangas, kad apsaugoti savo augintinį nuo galimo svetimkūnių suėdimo. (3) Svetimkūniai gali praeiti per virškinamąjį traktą ir nesukelti nepraeinamumo, o gali užstrigti skrandyje arba toliau. (8) Medžiagos, kurios yra nuryjamos, patekusios į skrandį gali sukelti rimtą žalą skrandžio gleivinei pvz.: išopėjimus, gyvūno badavimą, dehidrataciją ir galiausiai jo mirtį (16, 19). Svetimkūniai virškinamajame trakte, sukeliantys dalinį ar visišką virškinamojo trakto nepraeinamumą, gali sukelti sunkų uždegimą, gleivinės įplyšimą ir dėl esančio audinių spaudimo sukelti nekrozę. (11).

Gyvūno savininkui laiku pastebėjus ligos klinikinius požymius ar pastebėjus suėstus svetimkūnius labai svarbu greitai kreiptis į veterinarijos gydytoją. (10) Dažniausiai pasitaikantys klinikiniai požymiai yra susiję su virškinamojo trakto nepraeinamumu: vėmimas, viduriavimas, vidurių užkietėjimas, anoreksija, svorio kritimas. (13) Mechaninis plonosios žarnos nepraeinamumas yra dažna priežastis sukelianti vėmimą šunims. (4)

7 Diagnostiniai tyrimai dažniausiai atliekami atsižvelgiant į savininkų finansinias galimybes. Pasitaiko atvejų, kad šeimininkų finansinės galimybės atlikti diagnostinius tyrimus ir gydymą yra ribotos. Tai gali turėti įtakos sprendimui gyvūną eutanazuoti. (10) Rentgeninis tyrimas dažniausiai atliekamas, įtariant virškinamojo trakto nepraeinamumą. (4) Nustačius mechaninį virškinamojo trakto nepraeinamumą dažniausia indikacija yra virškinamojo trakto chirurginis gydymas. (12) Chirurginio gydymo tikslas yra pašalinti virškinamojo trakto nepraeinamumą ir skubiai atkurti virškinamojo trakto veiklą. (10)

Kadangi virškinamojo trakto reikšmė organizmo egzistavimui yra neginčyjama, o virškinamojo trakto svetimkūniai gali sukelti sunkius ir kai kada negrįžtamus organizmo sveikatos sutrikimus ar net mirtį. Todėl yra svarbu išnagrinėti virškinamojo trakto nepraeinamumą sukeliančias priežastis, išanalizuoti virškinamojo trakto nepraeinamumui dignozuoti taikomus optimaliausius metodus bei dažniausiai taikomus virškinamojo trakto nepraeinamumo gydymo būdus.

Tikslas:

Išanalizuoti kačių ir šunų virškinamojo trakto nepraeinamumo diagnostiką ir gydymo metodus. Uždaviniai:

Išsiaiškinti priežastis, kurios sukelia nepraeinamumą virškinamajame trakte katėms ir šunims. Išanalizuoti katėms ir šunims dažniausiai naudojamus virškinamojo trakto nepraeinamumo diagnostikos būdus.

Išnagrinėti dažniausiai naudojamus kačių ir šunų virškinamojo trakto nepraeinamumo gydymo būdus.

8

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1

Dažniausios priežastys sukeliančios virškinamojo trakto

nepraeinamumą

Žarnų nepraeinamumas gali būti dalinis arba visiškas. (14) Virškinamojo trakto nepraeinamumą gali sukelti: svetimkūniai, invaginacija, skrandžio išsiplėtimas ir (ar) užsisukimas, audinių apimties padidėjimas, neoplazija, nenormalus susiaurėjimas žarnoje, peristaltikos sutrikimai, išvarža, kurioje gali įstrigti plonosios žarnos dalis ir sukelti nepraeinamumą dėl žarnų pasaito užsisukimo, uždegimo žarnoje (granuliominio enterito). (3)

Proksimaliau svetimkūnio, kuris sukelia nepraeinamumą, padidėja ertmės slėgis, pradeda kauptis skysčiai ir dujos. Dujos kaupiasi dėl nuryto oro dėl bakterinės fermentacijos, skysčiai kaupiasi iš suvartotų skysčių, virškinamojo trakto išskyrų, pavyzdžiui: seilių, tulžies, skrandžio, kasos, plonųjų žarnų išskyrų. Ertmės plėtimasis sukelia kapiliarų suspaudimą ir prasideda žarnos sienelės edema. (14) Virškinamojo trakto svetimkūniai gali sutrikdyti kraujo tekėjimą į žarnos segmentą, gali sukelti žarnos sienelės edemą ir progresuojančią nekrozę. Patogeninių bakterijų skaičius padidėja, pažeidžiamas gleivinės barjieras ir gali išsivystyti sisteminė endotoksemija. (10) Hematemezė gali nurodyti skrandžio eroziją arba išopėjimo ar krešėjimo sutrikimus. Peritonitas atsiranda esant perforacijai, kurią sukelia nekrozė arba išopėjimai. (15)

1.2

Svetimkūniai

Jie gali sukelti mechaninį nepraeinamumą plonosiose žarnose ir yra dažna priežastis sukelianti vėmimą šunims. (16) Medžiagos, kurios yra nuryjamos, patekusios į skrandį gali sukelti rimtą žalą skrandžio gleivinei pvz.: išopėjimus, gyvūno badavimą, dehidrataciją ir galiausiai jo mirtį. (9, 17) Svetimkūniai gali praeiti per virškinamąjį traktą ir nesukelti nepraeinamumo, o gali užstrigti skrandyje arba toliau. (8)

Dažniausiai rasti skrandžio, žarnų svetimkūniai buvo: plastikiniai žaislai, aštrūs elementai, mediena, kamuoliai, kaulai, kukurūzų burbuolės, akmenys, vaisių dalys, maisto pakavimo medžiagos, vaikiški žaislai, butelių kamšteliai, žvejybiniai kabliukai ir siuvimo adatos. (8,9) Šunims labiau paplitę svetimkūniai: audiniai, monetos ir plastmasiniai žaislai, jo plaukai, guminiai raiščiai, maži gabaliukai minkštos gumos (t.y. ausų kištukai ir t.t.) (8) Svarbu išlaikyti augintinį nuo galimų svetimkūnių praryjimo ir bandyti užkirsti kelią pakartotinam svetimkūnio suėdimui. (18)

Siūliniai svetimkūniai pasitaikantys šunims ir katėms (pvz.: siūlai, kiliminė danga, pluoštai, siūlai dantims). Proksimalinis siūlinio svetimkūnio galas gali būti nustatytas apsivyniojęs aplink liežuvio pagrindą ar įsitvirtinęs skrandyje, o distalinė dalis plonojoje žarnoje. Gali sukelti dalinį arba visišką nepraeinamumą dėl esančios peristaltikos gali įpjauti, pradurti žarnų sienelę. (19) Klinikiniai požymiai priklauso nuo trukmės ir nepraeinamumo laipsnio ir kitų veiksnių (pavyzdžiui, žarnų

9 perforacijos). Dažniausi klinikiniai požymiai vėmimas ir pilvo diskomfortas. (19) Siūliniai, metaliniai svetimkūniai kartais randami prievartyje, vidutinių ir didelių šunų veislių. (20)

1.3

Žarnų ligos

Invaginaciją sudaro žarnos segmento įsimovimas į kitą segmentą. (3, 13) Invaginacijos paprastai pasitaiko šunims ir katėms normalios peristaltikos kryptimi. (14) Dažniausia invaginacijos vieta klubinė žarna į akląją žarną. Tačiau gali pasitaikyti ir kitos invaginacijos vietos: tuščioji žarna į tuščiąją žarną, klubinė žarna į tuščiąją žarną ar gaubtinė žarna į tiesiąją žarną. (21) Dažnai virškinamojo trakto nepraeinamumas diagnozuojamas jauniems gyvūnams dėl rizikos veiksnių: virškinamojo trakto parazitų, virusinių, uždegiminių virškinamojo trakto ligų, mitybinio neapdairumo, svetimkūnio nurijimo, kuris sukelia nepraeinamumą. Senesniems gyvūnams invaginacijos turėtų būti atidžiai tikrinamos dėl ligų, kurios sukelia pakitimus virškinamojo trakto peristaltikoje. (3)

Obstipacija katėms ir šunims, dažniausiai yra netinkamo pašaro rezultatas arba prarijus nevirškinamų medžiagų (pavyzdžiui: kaulų, smėlio) arba kartais, aštrius daiktus. Taip pat gali išsivystyti antrinė obstipacija, kai užspaudžiama distalinė gaubtinės ar tiesiosios žarnos dalis, dėl prostatos padidėjimo, tarpvietės išvaržų arba tiesiosios žarnos išsiplėtimo (divertikulo), dubens ertmės audinių apimties padidėjimo ar dubens kanalo susiaurėjimo po dubens kaulų lūžių. Katėms obstipacija paprastai kyla dėl dubens kaulų lūžių pasekmių, taip pat dėl stuburo nervų pažeidimų. (5)

1.4

Audinių apimties padidėjimas

Žarnyno nepraeinamumas yra dažna diagnozė smulkių gyvūnų praktikoje, bet tai retai sukelia vidiniai plonosios žarnos navikai. Adenokarcinoma yra labiausiai paplitęs navikas plonojoje žarnoje šunims po limfosarkomos ir lygiųjų raumenų navikų. (8) Šunims storosios žarnos karcinoma dažniau diagnozuojama nei plonoje žarnoje. (22) Navikas žarnos ertmėje gali siaurinti žarnos spindį, pilvo ertmės navikai gali užspausti žarną ir sukelti nepraeinamumą. (14)

Audinių apimties padidėjimas pilvo ertmėje gali būti priskiriamas fiziologiniams ir pataloginiams procesams. Fiziologiniams: skrandžio išsiplėtimams (po valgio), gimdos padidėjimas (vaikingumo metu), blužnies padidėjimas anestezijai naudojant barbitūratus. Patologiniai procesai gali būti: uždegiminių procesų rezultatas, abcesai ar cistų formavimas, hematoma, neoplazija. Hipertrofija gali sukelti organo išsiplėtimą. (20)

1.5

Skrandžio ligos

Skrandžio išsiplėtimas ir (ar) užsisukimas. Skrandžio išplėtimas dujomis ir (ar) skysčiu žinomas, kaip skrandžio išsiplėtimas ir (ar) užsisukimas. (3, 19) Skrandžio užsisukimas įvyksta dėl to, kad jėga, kuria veikiamas išsipūtęs šuns skrandis pasisuka į dešinę arba į kairę pusę (dažniausiai pagal laikrodžio rodyklę) pagal ašį. Tačiau nėra visiškai aišku, kada skrandis iš pradžių išsiplečia ar skrandis pirma užsisuka. (23)

10 Skrandžio išsiplėtimo priežastys yra dujos, skysčiai, maistas ar jų kombinacijos. (24) Ūmus skrandžio išsiplėtimas gali pasireikšti ir be užsisukimo. Oro prarijimas dėl stemplės anomalijų arba dusulio gali sukelti lengvo laipsnio skrandžio išsiplėtimą. Pertrūkiais veikiantis užsisukimas gali atsirasti be išsiplėtimo. Kliniškai pilnas skrandžio užsisukimas reikalauja skubios pagalbos. (20)

Skrandžio motorikos sutrikimai gali sukelti nenormalų maisto ir skysčio susilaikymą skrandyje. (3) Motorikos sutrikimai gali būti per greitas arba per lėtas skrandžio turinio pasišalinimas iš skrandžio į dvylikapirštę žarną, ir gyvūnas gali vemti žarnų turiniu. (23) Skrandžio turinys po vidutinio dydžio ėdalo porcijos šunims paprastai turi pasišalinti praėjus 6-8 valandoms, o katėms po 4-6 valandų, Skrandžio turinio pasišalinimo laiką įtakoja tokie veiksniai: ėdalo kiekis, kolorijų, skaidulų kiekis. Vėminas nesuvirškintu maistu po 10-12 valandų nuo ėdimo gali rodyti skrandžio motorikos sutrikimus arba nepraeinamumą skrandyje ar plonojoje žarnoje. Pirminiai skrandžio motorikos sutrikimai dažnai yra nežinomos priežasties. Dauguma motorikos sutrikimų atsiranda kaip antrinė priežastis dėl: medžiagų apykaitos sutrikimų, nervų sistemos sutrikimų, streso, skausmo, medikamentų, dėl skrandžio ligų, skrandžio chirurginių operacijų, skrandžio išsiplėtimo ir (ar) užsisukimo. (3)

Prievarčio nepraeinamumas gali būti ūmus ir lėtinis. Dažnai ūmų prievarčio nepraeinamumą sukelia į prievarčio regioną patekę svetimkūniai arba prievarčio uždegimas. Lėtinis prievarčio nepraeinamumas atsiranda dėl susiaurėjusios prievarčio angos, tai gali sukelti hipertrofiją, fibrozę, stenozę arba neoplaziją. Kitos priežastys prievarčio nepraeinamumui yra skrandžio spazmai ir skrandžio užsisukimas. Su skrandžiu tiesiogiai nesiejamos ligos sukelia įšorinį nepraeinamumą, kuris atsiranda dėl kepenų ar kasos apimties padidėjimo, kuris gali sukelti spaudimą prievartyje ir slopina maisto praėjimą iš skrandžio. (20)

1.6

Klinikiniai požymiai ir diferencinė diagnostika

Klinikiniai požymiai, susiję su virškinamojo trakto nepraeinamumu: vėmimas, viduriavimas, vidurių užkietėjimas, anoreksija, svorio praradimas. Ligos pradžia priklauso nuo to, kurioje vietoje vystosi nepraeinamumas ir jis gali būti dalinis ar visiškas. (12). Klinikiniai požymiai labiau pasireiškia esant visiško nepraeinamumo atveju, pastebimas greitas gyvūno būklės blogėjimas. Dalinio virškinamojo trakto nepraeinamumo atveju, stebima lėtinė eiga ir būdingiausi klinikiniai požymiai yra valgymo sutrikimai ir malabsorbcija. (10, 3) Svetimkūniai skrandyje gali nesukelti jokių klinikinių simptomų, bet klinikiniai požymiai gali pasireikšti (protarpiais arba nuolat). Svetimkūniai sukelia: nepraeinamumą, skrandžio pūtimą ir gleivinės dirginimą. (15) Svetimkūniai gali sukelti nepraeinamumą prievartyje, kuris provokuos nuolatinį vėmimą, retai išprovokuoja skrandžio pūtimą ir gali išprovokuoti gastritą. (20)

Pirmieji klinikiniai požymiai skrandžio išsiplėtimo ir (ar) užsisukimo atveju: pilvo diskomfortas, neramumas ir seilėjimasis. Savininkai, kurie nežino šios būklės, gali praleisti pradinius

11 klinikinius požymius. Dažnai liga progresuoja labai greitai kartojasi neproduktyvus raugėjimas ir atpylimas, sparčiai besivystantis pilvo pūtimas, pilvo skausmas, tachikardija, padažnėjęs kvėpavimas arba dusulys. (5,3) Hipovoleminis ir kardiogeninis šokas, mirtis gali pasireikšti per kelias valandas nuo klinikinių požymių pasireiškimo. (23)

Invaginacija gali sukelti visišką ar dalinį nepraeinamumą. Dalinis nepraeinamumas gali nesukelti jokių klinikinių ligos požymių, todėl gali praeiti nepastebimai. Vis dėlto, siauras praėjimas per invaginaciją, sulaiko normalų maisto slinkimą virškinamuoju traktu ir per tam tikrą laiko tarpą, dėl invaginacijos žarna išsiplečia. Tempimas gali tapti toks didelis, kad gali imituoti didelę gaubtinę žarną. Klinikiniai požymiai nepraeinamumo ilgainiui tampa akivaizdūs. (20) Klinikiniai požymiai susiję su invaginacija priklauso nuo anatominės invaginacijos lokalizacijos vietos. (3) Katės gali rodyti neaiškius, lengvus, lėtinius klinikinio pobūdžio požymius, kurie gali būti ūmūs arba lėtiniai. Vėmimą ir viduriavimą gali lydėti hipovoleminis arba sepsinis šokas. (15) Klinikiniai požymiai katėms su žarnyno invaginacija paprastai pasireiškia: anoreksija, svorio netekimu, dehidratacija, o vėmimas ir viduriavimas yra retesni. (21) Klinikiniai požymiai plonųjų žarnų ligų yra nespecifiniai: vėmimas, anoreksija, pilvo skausmas (ūmus pilvo skausmas), depresija ir šokas. (13)

Dažniausi virškinamojo trakto nepraeinamumo klinikiniai požymiai gali būti: vėmimas, viduriavimas, atpylimas, apetito stoka, anoreksija, depresija, dehidracija, pilvo skausmas, pilvo pūtimas, apčiuopiamas tvirtas segmentas pilvo ertmėje, apčiuopiamas žarnyno išsiplėtimas ir kita. (16) Pagrindiniai klinikiniai požymiai sutrikusios skrandžio motorikos yra lėtinis vėmimas maistu po valgio. (3)

Diferencinė diagnozė gali būti: svetimkūnis, skrandžio išsiplėtimas ir (ar) užsisukimas, obstipacija, sąaugos, parazitai, invaginacija, išvarža, virškinamojo trakto opa, neoplazija, žarnos išemija, žarnos spazmai, pankreatitas, peritonitas, žarnų pasaito neoplazijos, užsisukimas, uždegimas, nepraeinamumas, išopėjimas, helicobacter spp. infekcija, motorikos sutrikimai, prievarčio stenozė, uždegiminės žarnų ligos, virusinis enteritas (parvovirusinis enteritas). (19,25)

1.7

Etiologija

Virškinamojo trakto nepraeinamumo priežastys: skrandžio išsiplėtimas ir (ar) užsisukimas, navikas, susiaurėjimas žarnoje, svetimkūnis, išvarža, uždegimas (granulominis enteritas), peristaltikos sutrikimai, invaginacija. (3) Ūmios žarnų nepraeinamumo priežastys yra: svetimkūnis, neoplazija ir invaginacija. (4)

Šunys yra labai smalsūs, turi įpročius žaisti ir gali suėsti neėdamus daiktus, kurie lemia skrandžio svetimkūnio sindromą. (26) Jauniems gyvūnams skrandžio svetimkūniai pasitaiko dažniau nei vyresnio amžiaus gyvūnams, dėl jų nepasotinamo ir neišrankaus ėdimo įpročių. (16,17) Kai kurie augintiniai turi tendenciją suėsti svetimkūnius, gali tai padaryti pakartotinai. (3) Svetimkūniai dažniau diagnozuojami šunims nei katėms. (2,8) Katėms diagnozuojami dažniausiai siūliniai svetimkūniai.

12 (16) Siūlinis svetimkūnis katėms, dažniausiai apsivynioją apie liežuvio pagrindą, o šunims diagnozuojamas prievartyje įsitvirtinęs kaip inkaras. (27)

Ūmus skrandžio išsiplėtimas ir (ar) užsisukimas yra staigus ir dažnai mirtinas virškinamojo trakto sutrikimas, kuris ypač dažnai pasireiškia didelių veislių šunims, turintiems plačias krūtines (pavyzdžiui: Dogams, Vokiečių aviganiams, standartiniam Pudeliui ir didelių mišrių veislių šunims). Nors tai gali atsirasti, bet kokio amžiaus šunims, bet tai yra didesnė atsiradimo rizika vyresnio amžiaus šunims, be to tai buvo pastebėta ir mažiems šunims bei katėms. (3,20,23) Skrandžio išsiplėtimas ir (ar) užsisukimas gali būti paveldimas veiksnys. (19)

Lėtinis išsiplėtimas taip pat atsiranda, pavyzdžiui dėl ilgalaikio dalinio nepraeinamumo prievartyje. Išsiplėtęs skrandis nustumia žarnyną kaudaliau. Skrandžio išsiplėtimas gali atsirasti dėl nepraeinamumo arba skrandžio sienelės atonijos. (20) Skrandžio išsiplėtimo ir (ar) užsisukimo etiologija yra neaiški: mitybiniai veiksniai, paralyžius skrandžio motorinės funkcijos, pernelyg didelis vandens suvartojimas ir persivalgymas prieš treniruotę. (19) Prievarčio stenozė – įgimtas susiaurėjimas dažniau pasitaiko: trumpanosiams, plokščiasnukiams – brachicefalikų veislių šunims ir Siamo katėms. Įgyta – lėtinė liga, kuriai būdingas sustorėjimas prievarčio srityje dažniau pasitaiko šioms šunų veislėms: Lasos Apsams, Ši Cu, Pekinams ir Pudeliams. Prievarčio stenozė – dažniausiai jauniems gyvūnams. Lėtinė hipertrofinė prievarčio stenozė – daugiau paplitusi vidutinio amžiaus ir vyresniems gyvūnams. (3)

Invaginacija – susijusi su žarnyno parazitais ir virusine infekcija (pvz.: virusiniu enteritu, parvovirusiniu enteritu), siūliniu svetimkūniu ar žarnyno naviku. (13, 3) Vidutinio amžiaus ir vyresniems pacientams, invaginacijos yra dažnai susijusios su žarnyno navikais. (20) Histologiniai tyrimai atskleidė, kad daugumai kačių pagrindinė invaginacijos priežastis yra neoplazija, o šunų pagrindinė invaginacijos priežastis yra žarnų uždegiminės ligos. Bet kokia liga, kuri keičia virškinamojo trakto motoriką, gali sukelti invaginaciją. (28)

1.8

Diagnostika

Išsamus anamnezės surinkimas padeda diagnozuoti virškinamojo trakto nepraeinamumą, tačiau kartais liga vystosi be būdingų klinikinių simptomų. (8) Klinikinės apžiuros metu atliekamas klinikinis tyrimas, kuris prasideda nuo galvos (t. y. burnos ertmės), toliau tęsiama kaklo ir pilvo palpacija, ir baigiasi tiesiosios žarnos rektiniu tyrimu. (23) Klinikinis tyrimas turi būti atliekamas atidžiai, kartais tyrimo metu, galima aptikti siūlinį svetimkūnį apsivijusį ant liežuvio pagrindo nors dažniau jie aptinkami katėms, bet gali pasitaikyti ir šunims. (3) Pilvo palpacija yra svarbi šunims ir katėms, kuriems yra stebimi virškinamojo trakto ligų klinikiniai požymiai. Labiau informatyvi procedūra katėms, dėl to, kad be vargo apčiuopiama dauguma vidaus organų. (23) Palpacijos metu reikėtų atidžiai įvertinti žarnas pagal: storį, standumą, dujų kiekį, apčiuopiamus objektus ir pilvo skausmą. (16,23)

13 Audinių apimties padidėjimas (pavyzdžiui: padidėję limfiniai mazgai, svetimkūniai, neoplazija, invaginacija ir kt.) gali sukelti dalinį ar visišką žarnyno nepraeinamumą, tačiau gali būti nepastebėtos per klinikinę apžiūrą dėl jų mažo dydžio. Skysčio pripildytos plonosios žarnos kilpos, dažnai juntamos pacientams, sergantiems ūminiu enteritu. Būdinga siūliniam svetimkūniui sutrauktos plonosios žarnos kilpos. (23)

Virškinamojo trakto nepraeinamumą gali padėti diagnozuoti patys savininkai, kai jie matė kaip gyvūnas suėdė neėdamą daiktą. Diagnostikai naudojami metodai: išsami gyvūno klinikinė apžiūra (apčiuopos metodu), rentgeno diagnostika, echoskopinis tyrimas, gastroskopija, (8, 16) kompiuterinė tomografija (KT) ir magnetinio rezonanso tyrimas (MRT). (23) Kompiuterinė tomografija gali pakeisti kontrastinį rentgenografinį tyrimą, nes galime geriau aptikti plonus, mažus svetimkūnius, kurie sunkiai matomi atliekant rentgenologinį tyrimą. (29) Tačiau įprasta rentgenografija ir echoskopija lieka esminiais, ekonomiškais, efektyviais ir lengvai prieinamais metodais diagnozuoti daug virškinamojo trakto sutrikimų šunims ir katėms. (23) Šiuo metu, dažnai taikomi keli diagnostikos metodai: rentgeno diagnostika, echoskopija ir endoskopija. (23) Netikslaus arba pavėluoto diagnozavimo atveju, galima žarnyno audinių perforacija ir pilvaplėvės uždegimas, o vėliau netgi gyvūno mirtis. (3)

Rekomenduojami laboratoriniai tyrimai: kraujo morfologinis ir biocheminis tyrimas, C reaktyvaus baltymo ir elektrolitų tyrimas, esant reikalui šlapimo tyrimas, jie atliekami priklausomai nuo poreikio. (16) Esant virškinimo trakto nepraeinamumui galimi sutrikimai: skysčių balansas, rūgščių – šarmų balansas ir serumo elektrolitų koncentracija dėl hipersekrecijos ir sekvestracijos virškinamajame trakte dar labiau blogina vėmimas ir sutrikęs skysčių, maistinių medžiagų suvartojimas. (10) Dehidratacija ir elektrolitų pusiausvyros sutrikimas dažniausiai pasireiškė gyvūnams kurie vemia. (16)

1.8.1 Rentgenologinis tyrimas

Rentgenogramos analizuojamos pagal penkis audinių rentgenokontrastiškumus: • metalas;

• kaulai arba mineralinės medžiagos; • skysčiai ar minkštieji audiniai; • dujos (oras);

• riebalai.

Metalinės medžiagos yra labai tankios ir slopina beveik visą spinduliuotės praėjimą. Rentgeno nuotraukoje metalas atrodo baltas (rentgenokontrastiškas). (20)

Kaulas nėra toks tankus kaip metalas. Tai leidžia mažiau praeiti rentgeno spinduliuotei, lyginant su kitais kūno audiniais. Rentgenogramoje kaulas atrodo beveik baltos spalvos. (20)

14 Skysčiai slopina daugiau spindulių nei dujos. Skysčiai atrodo pilki rentgenogramoje. Rentgeno nuotraukoje neįmanoma atskirti kraujo, transudato ir eksudato. Riebalai gali padėti apibrėžti struktūras, pvz.: inkstų audinius. Dujos, įskaitant oro, leidžia rentgeno spinduliams galimybę laisvai praeiti pro jas. (20)

Mineraliniai ir metaliniai objektai, kaulai ir jų fragmentai, uolos, akmenys, žvirgždas, tanki guma, kai kurie stiklo tipai paprastai yra lengvai matomi. (19) Nerengenokontrastiški: mediena, vaisių dalys, plastikas, audiniai, kiliminė danga, kukurūzų burbuolės, fitobezoarai, trichobezoarai ir kt. gali būti matomi jei juos supa oras. (19)

Pilvo rentgenologinis tyrimas yra labai svarbi priemonė, daugelio priežasčių diagnostikai. (24) Tradicinė rentgenografija gali būti naudinga nustatyti skrandžio svetimkūnius, ypač kai medžiaga yra rentgenokontrastiška. (8) Daugelis svetimkūnių yra rentgenokontrastiški ir todėl lengvai matomi paprastu rentgenologiniu tyrimu. (20) Rentgenologinis tyrimas atliekamas siekiant aptikti peritonitą, skysčių sankaupas ir dujų sisikaupimus (dažniausiai proksimaliai nepraeinamumo vietos), blogai apibrėžtas audinių apimties padidėjimus ir anomalijas kepenyse. (21,23) Svarbiausias tikslas yra kuo greičiau diagnozuoti: skrandžio išsiplėtimą ir (ar) užsisukimą, svetimkūnius, žarnos nepraeinamumą, trūkusį virškinamojo trakto segmentą. Paprastas rentgeninis pilvo tyrimas visada turėtų būti atliekamas pacientams, kurie vemia arba yra įtariamas nepraeinamumas. (24)

Rentgenologinio tyrimo projekcijos: kairė šoninė, dešinė šoninė, ir ant nugaros (ventrodorsali). Dorsoventralinė projekcija naudojama retai, nes vidaus organai yra suspausti ir dažnai netaisyklingai pasislinkę. (20)

Paprastasis rentgeninis tyrimas turėtų būti daromas prieš duodant kontrastines medžiagas (bario sulfatą), norint atmesti pažeidimus arba svetimkūnį, svetimkūnį gali maskuoti bario sulfatas. (18, 20) Skrandyje svetimkūniai gali būti rasti atsitiktinai, nes kol atsiranda pirmi klinikiniai požymiai gali užtrukti nuo kelių valandų iki kelių parų ar savaičių. (16,30) Mechaninio nepraeinamumo ženklas rentgenogramoje yra išsiplėtusios ir dujomis užpildytos plonųjų žarnų kilpos. (16) Peristaltika skatina skysčių ir dujų kaupimąsi plonosios žarnos kilpose. Virškinamojo trakto nepraeinamumo rentgenologinė diagnozė remiasi požymiais: skrandžio ir žarnų išsiplėtimu dujomis ir (ar) skysčiu, nenormaliomis žarnų kilpų formomis (klostėmis arba raukšlėmis), rentgenokontrastiškais svetimkūniais virškinamajame trakte. (22) Išsiplėtusių žarnų ilgis ir išsiplėtimo laipsnis gali skirtis priklausomai nuo vietos, virškinamojo trakto nepraeinamumo trukmės ir laipsnio. (22)

Audinių apimties padidėjimą pilvo ertmės organuose, galima diagnozuoti atlikus rentgeninį tyrimą be kontrastinių medžiagų. Kartais sunku diagnozuoti audinių apimties padidėjimą, jeigu tuo pačiu metu stebimas skysčių susikaupimas pilvo ertmėje, nes minkštieji audiniai ir skysčiai yra to paties rentgenokontrastiškumo. Tokiais atvejais informatyvesnis diagnostikos metodas yra echoskopinis tyrimas. (20) Rentgenokontrastiškus svetimkūnius pavyksta atpažinti rentgenogramose

15 be kontrastinių medžiagų pagalbos, tačiau nerentgenokontrastiškų svetimkūnių diagnostikai naudojamas rentgenografinis tyrimas su kontrastinėmis medžiagomis. (16)

Esant skrandžio išsiplėtimui rentgeno nuotraukoje, matomas didelis, dujomis užpildytas, išsipūtęs skrandis. Išsiplėtęs skrandis rentgenogramoje gali užpildyti beveik visą pilvą, žarnos pastumtos kaudaliai, taip pat plonajame žarnyne gali būti didelis kiekis dujų. Stebimas blužnies audinių apimties padidėjimas ir pasislinkimas į dešinę pusę. Nenormali skrandžio padėtis gali padėti atskirti skrandžio užsisukimą nuo paprasto išsiplėtimo, gali būti identifikuojama atliekant rentgenogramą ant dešiniojo šono. Kai kuriems pacientams skrandžio išsiplėtimas ir (ar) užsisukimas gali sukelti skrandžio gleivinės nekrozę, ir leisti dujoms pereiti į pogleivinę, plonas kreivas dujų šešėlis rentgenogramoje gali parodyti skrandžio gleivinės ir raumenų sluoksnių atsiskyrimus. (20)

Ūmus prievarčio nepraeinamumas gali neturėti jokių pakitimų rentgeno nuotraukoje. Lėtinio prievarčio nepraeinamumo atvejais rentgenogramoje dažniausiai matomas išsiplėtęs skrandis. Skrandžio turinys gali būti matomas net po ilgo badavimo. Matomas didelis kiekis skysčio skrandyje. (20)

Mineralizuotos drumstys kartais matomos skrandyje proksimaliai nepraeinamumo. Tokios drumstys dažnai vadinamos žvyro ženklais ir yra dažniausiai susiję su lėtiniu daliniu nepaeinamumu. Tokiais atvejais diagnozės nustatymui naudinga atlikti rentgeninį tyrimą naudojant kontrastines medžiagas. Stebimas uždelstas kontrastinių medžiagų pasišalinimas iš skrandžio. Peristaltinės bangos gali stumti kontrastines medžiagas iš skrandžio. Dvylikapirštėje žarnoje jei nematome arba matome mažą bario sulfato kiekį, galime patvirtinti prievarčio nepraeinamumą. (20)

Proksimaliai invaginacijos matomos žarnos išsiplėtusios kilpos, užsipildžiusios dujomis ir skysčiu, distalinė žarnos dalis gali būti tuščia. Invaginacijos vieta gali būti tankesnė, matomas minkštųjų audinių šešėlis. (20) Storosios žarnos rentgeninis tyrimas retai padeda diagnozuoti storosios žarnos ligas, bet gali būti naudinga gyvūnams, kurių išsiplėtusi gaubtinė žarna. Siekiant pagerinti vizualizaciją reikia gyvūnui neduoti maisto (24 val.). Rentgenografija naudojant kontrastines medžiagas padeda diagnozuoti patologijas storajam žarnyne (pvz.: susiaurėjimus, išorinį suspaudimą, audinių apimties padidėjimą, invaginaciją). (15) Svetimkūniai gaubtinėje ir tiesiojoje žarnoje retai kliniškai reikšmingi, nes jie paprastai lengvai praėjo ar lengvai pašalinami. Kartais, aštrūs gabalėliai su kaulais gali užstrigti gaubtinėje ar tiesiojoje žarnoje, siekiant nustatyti svetimkūnio poziciją galima atlikti rentgenologinį tyrimą. (20)

1.8.2 Kontrastinis rentgenologinis tyrimas

Gali būti atliekamas: teigiamas, neigiamas arba dvigubas kontrastas. Bario sulfatas arba medžiagos, kurių sudėtyje yra jodo junginiai (joninės ir nejoninės) tai preparatai, kurie gali būti naudojami kaip teigiamas kontrastas. (19,20) Bario sulfatas nėra absorbuojamas iš virškinamojo trakto ir yra rentgenokontrastiškas. (18) Neigiamos kontrastinės medžiagos: anglies dioksidas, azoto

16 oksidas, deguonis, oras. (19) Neigiamas kontrastas nėra patikimas tiriant skrandį, gali būti naudingas diagnozuojant svetimkūnius ir siekiant įvertinti skrandžio sienelės storį. Derinant teigiamą ir neigiamą kontrastą yra atliekamas dvigubo kontrasto tyrimas. Svetimkūniai geriausiai matomi naudojant teigiamą kontrastą. (20)

Indikacijos kontrastiniam rentgeniniam tyrimui: nuolatinis vėmimas, vėmimas su krauju (hematemezė), virškinamojo trakto poslinkis yra susijęs su diafragmos plyšimu. Atliekamas norint įvertinti virškinamojo trakto tūrių pokytį. (19) Gali būti naudojamas įvertinti skrandžio turinio pasišalinimo laiką, taip pat gali būti vertinamas laikas per kurį turinys pasiekia tiesiąją žarną arba nepraeinamumo vietą. (19,25)

Labai svarbu, kad gyvūnas būtų tinkamai parengtas prieš kontrastinį tyrimą. Pacientas turi būti nešeriamas mažiausiai 12 valandų iki tyrimo, vandenį leidžiama lakti. (20) Kontrastas turi būti duodamas per burną sėdimoje ar stovimoje padėtyje, pacientas turi būti sąmoningas, jei įmanoma. Lengva sedacija gali būti naudojama, nors tai padidina kontrasto aspiracijos riziką. (18)

Sugirdžius bario sulfatą, daromas rentgeninis tyrimas, norint įvertinti stemplę. Vėliau rentgenogramoje turi matytis užpildytas skrandis, norėdami įvertinti skrandžio turinio pasišalinimą pakartotina rentgenograma atliekama po 5-10 min. (18) Galima atlikti rentgenogramas kas 20 minučių intervalu per 1 valandą arba kol visas bario sulfatas išeis iš skrandžio. Jei atliekamas viso virškinamojo trakto tyrimas, tolimesnės rentgeno nuotraukos daromos kas valandą kol kontrastas pasiekia storąją žarną arba kol nustatoma diagnozė. Įprastai bario sulfato tranzito laikas per plonąją žarną svyruoja nuo 2 iki 4 valandų. (19) Normalus skrandžio turinio pasišalinimo laikas yra 30-120 min. Įprastai į plonąją žarną bario sulfatas patenka po 30-120 minučių, o visiško pasišalinimo laikas yra 180-300 min. (31)

Neduoti maisto 12-24 valandas, neduoti vandens 1-2 valandas, statyti klizmą jei būtina 2-4 valandas iki tyrimo. (30) Praėjus 24 valandoms po kontrastinės medžiagos vartojimo, visa kontrastinė medžiaga jau turi būti pasiekusi storąją žarną. (18)

Maišymas bario su metilceliulioze gali pagerinti virškinamojo trakto tyrimo saugumą ir kokybę, galima naudoti skystą ar pastos konsistencijos, taip tap galima maišyti su maistu. Bario milteliai (bario pasta dedama į maistą) naudojami nustatyti funkcinias anomalijas. Bario sulfatą taip pat galima maišyti su maistu, galima diagnozuoti stemplės susiaurėjimą ar išsiplėtimą, ko galima nematyti su skystu ar pastos pavidalo bario sulfatu. (18)

Bario pasta dažnai naudojama stemplės kontrastiniam tyrimui ieškant svetimkūnio. Stemplės kontrastinis tyrimas labiausiai naudingas vertinti stemplės peristaltiką, susiaurėjimus, svetimkūnius, perforacijas ar išsiplėtimus. (31) Įtariant stemplės arba virškinamojo trakto perforaciją, turėtų būti naudojama žemo osmoliškumo vandenyje tirpi kontrastinė medžiaga. (18) Kontrastinis tyrimas paprastai atskleidžia žarnų išpūtimą proksimaliniai nepraeinamumo, įskaitant ir invaginaciją. (21)

17 Kontrastinis tyrimas turi būti vartojamas atsargiai esant įtariamam siūliniam svetimkūniui, nes 16 proc. kačių turėjo žarnyno perforaciją. (12) Bario sulfato negalima naudoti jei įtariama perforacija, plonosios žarnos išsiplėtimas, didelis, mechaninis nepraeinamumas, nes nutekėjęs į kūno ertmes gali sukelti granuliomatozines reakcijas ar adheziją (suaugimus). (3,18,24) Priežiūra reikalinga, kai naudojamas bario sulfatas esant disfagijai arba esant stemplės ligoms, nes gali sukelti aspiracinę pneumoniją. Galimos komplikacijos: vidurių užkietėjimas, laikinas viduriavimas ir pilvo skausmas, aspiracinė pneumonija, vėmimas. (18)

Bario sulfatas daro įtaką echoskopinui tyrimui. Jei echoskopinis tyrimas yra būtinas tai turėtų būti atliekamas prieš bario tyrimą. Jei endoskopija bus atliekama, pageidautina naudoti vandenyje tirpias kontrastines medžiagas, nes baris neleis įvertinti gleivinės. (18)

1.8.3 Echoskopinis tyrimas

Echoskopija yra naudinga patvirtinanti klinikinę arba rentgenologinę diagnozę. Taip pat leidžia identifikuoti kilmę ir patvirtinti lokalizaciją. Pastaruoju metu echoskopinis tyrimas buvo sėkmingai naudojamas žarnyno invaginacijų diagnostikoje. (20)

Echoskopiniu tyrimu galima nustatyti invaginaciją, pilvaplėvės infiltracines ligas, virškinamojo trakto sienų infiltraciją, nepraeinamumo pakitimus, uždegimą ir neoplastines ligas, svetimkūnius. Taip pat nustatyti žarnyno peristaltiką ir hemodinamikos sutrikimus. (8,16,32)

Echoskopiniu tyrimu vertinamas virškinamojo trakto sienelių storis ir sluoksniai, sienelės simetrija, audinių struktūra, vertinama peristaltinė veikla, ertmės turinys ir skersmuo, galima aptikti skysčių sankaupas, vizualiai vertinti gretimas struktūras, pavyzdžiui: limfinius mazgus ir pilvaplėvę. (24,32,15) Vertinamas limfinių mazgų dydis, taip pat vertinamas laisvas dujų ar skysčio buvimas pilvo ertmėje. (32)

Padidėjusi virškinamojo trakto motorika, signalizuoja mechaninį nepraeinamumą, kaip ir skysčių ar dujų susikaupimas. Negalima tiksliai diagnozuoti virškinamojo trakto perforacijos buvimo, net jei matuojamas sienelės storis. (16) (1 lentelė) Paprastai, skrandžio ir plonosios žarnos atliekama peristaltika, nuo trijų iki penkių susitraukimų per minutę. (32)

Būdinga invaginacijos išvaizda tiriant ultragarsu, šunims ir katėms matoma kaip audinių apimties padidėjimai, kuriuos sudaro labai echogeniški ir mažai echogeniški koncentriniai žiedai ir daugkartinės labai echogeniškos ir mažai echogeniškos, lygiagrečios, išilginės linijos. (21,28)

1 Lentelė. Intervalai normalių skrandžio ir žarnyno sienelių storio (32)

Šuo (mm) Katė (mm) Skrandis 3-5 1,1-3,6 Dvylikapirštė žarna 2-6 1,3-3,8 Tuščioji žarna 2-4,7 1,5-3,6 Klubinė žarna 2,5-3,2 Gaubtinė žarna 1,1-2,5

18 Echoskopu stebima perkutaninė audinio biopsija gali būti atliekama siekiant surinkti mėginius citologiniams ar histologiniams tyrimams. Tačiau klinikinis naudingumas echoskopijos yra labai skirtingas aptinkant ir aiškinant pokyčius tai priklauso nuo veterinarijos gydytojo kompetencijos. (23) Privalumai echoskopiją palyginti su bario sulfato klizma ar pasta diagnozuojant invaginacijas yra: nėra poreikio anestezijai ar sedacijai, greitesnis diagnozavimas, galima nagrinėti gretimas struktūras, pavyzdžiui limfinius mazgus, kurie paprastai nėra matomi rentgenogramose. (21)

1.8.4 Endoskopinis tyrimas

Skrandžio endoskopinis įvertinimas gali būti informatyvus, vertinant skrandžio ligas. Endoskopija leidžia tiesiogiai vizualiai įvertinti skrandžio opas ir sienos navikus, svetimkūnius, skrandžio gleivinę. (33)

Gastroskopijos tyrimas gali būti naudingas diagnozuojant nerentgenokontrastiškus skrandžio ir stemplės svetimkūnius. (8,16) Stemplės ir daugelio skrandžio svetimkūnių gali būti diagnozuota ir pašalinta endoskopu. (16). Endoskopijai yra teikiama pirmenybė, nes ji leidžia vizualiai, tiesiogiai įvertinti ertmes, galime paimti gleivinės biopsiją, mėginius citologijai ir kt. (8) Endoskopija gali būti naudojama dvylikapirštės žarnos pažeidimų diagnostikoje, kartais pavyksta paimti mėginį (bioptatą) net iš tuščiosios žarnos pradžios gleivinės. (34)

Kolonoskopija yra saugus ir informatyvesnis diagnozavimo būdas nei rentgenologinis tyrimas, jos metu galima diagnozuoti: opas, audinių infiltraciją gleivinėje ir invaginacijas. (15)

1.8.5 Tiriamoji laparotomija

Tiriamoji laparotomija reguliariai atliekama smulkių gyvūnų praktikoje, turėtų būti atliekama siekiant rasti tikslią vietą, indentifikuoti pagrindines priežastis ir kartu atlikti chirurginį gydymą. (16,35)

Pilvo vidurinės linijos laparotomijos pjūvio ilgis nuo krūtinkaulio kardinės ataugos iki gaktikaulio yra standartinis metodas leidžiantis ištirti sistemingai visą pilvo ertmę. Pilvo ertmė apžiūrima dviem kvadratais. Pirmasis kvadratas: apžiūrime diafragmą, kepenis, tulžies pūslę ir latakus, blužnį, skrandį, dvylikapirštę žarną ir kasą. Kitas kvadratas: tuščioji žarna, klubinė žarna, akloji žarna, gaubtinė žarna, tiesioji žarna, šlapimo pūslė ir prostata arba gimda, įskaitant inkstus, antinkščius, šlapimtakius ir kiaušides. (35)

1.9

Gydymas

Gyvūnams chirurginės operacijos turėtų būti atliekamos kuo greičiau, prieš tai stabilizavus jų būklę. (3,15) Intraveniniai tirpalai – būtini kompensuoti dehidrataciją, palaikyti kraujo kiekį, ištaisyti rūgščių – šarmų ir elektrolitų pusiausvyrą. (3)

Tarp chirurginių procedūrų, enterotomija (pjūvis žarnos sienelės), žarnų rezekcija (pašalinimas žarnos segmento), žarnos anastomozė (galo su galu sujungimas) ir žarnos fiksavimas vienos žarnos

19 segmento prie kito, gastrotomija (skrandžio ertmės atvėrimas), gastropeksija (skrandžio fiksavimas prie pilvo sienos). (14)

Po operacijos pacientui turi būti skiriami skausmą malšinantys vaistai ir jei reikia intraveniniai skysčiai. (3,15) Autoriaus nuomone, naudojimas nesteroidinių priešuždegiminių vaistų pacientams, kuriems atlikta virškinamojo trakto operacija – nerekomenduojama. Sunkiausias nepageidaujamas poveikis, susijęs su visais nesteroidiniais priešuždegiminiais vaistais, pasitaiko virškinamajame trakte, pavyzdžiui: opos, kraujavimas. (27)

Vaistai kontroliuojantys pykinimą ir vėmimą – metoklopramidas; gali būti paskirtas po invaginacijos arba po nepraeinamumo gydymo. H2 receptorių blokatoriai (pvz.: Ranitidinas) ir (arba) skrandžio – gleivinę saugantys (pvz.: Sukralfatas) gali būti skiriami pacientams su skrandžio ar žarnų opomis. (3)

Antibiotikai skiriami jei operacija trunka ilgiau nei 2-3 valandas. (36) Plataus spektro antibiotikai turėtų būti skiriami, jei diagnozuotas peritonitas arba buvo pilvo ertmės užteršimas. (3,36) Jei peritonitas įtariamas, reikėtų tirti pilvo skysčius, nustatyti bakterijų kultūrą ir jautrumą antibiotikams. (15) Pirmosios kartos cefalosporinai turi būti vartojami prieš operaciją, esant viršutinio virškinamojo trakto operacijoms, o antros kartos cefalosporinai arba išplėsti spektrą penicilino grupės antibiotikais, kai atliekamos distalinės plonosios žarnos ir storosios žarnos operacijos. (36) Infekcijos po tiesiosios žarnos operacijos rizika yra didelė, reikėtų skristi sisteminius antibiotikus prieš atliekant chirurginį gydymą. (15)

Praėjus 8-12 valandų po operacijos duodami nedideli kiekiai vandens. (15) Daugelis pacientų gali būti maitinami po 24 valandų po chirurginio gydymo. Pacientui rekomenduojama naudoti pavadėlį pasivaikščiojimo metu, reikia apriboti bėgiojimą ir šokinėjimą 10-14 parų po operacijos, norint išvengti kai kurių komplikacijų. (3)

1.9.1 Skrandžio operacijos

Skrandžio operacijos yra dažniausiai atliekamos siekiant pašalinti svetimkūnius ir esant skrandžio išsiplėtimui ir (ar) užsisukimui ir rečiau atliekamos gydyti skrandžio opas ar erozijas, neoplaziją. Atstačius skrandžio užsisukima arba esant skrandžio išsiplėtimui atliekama gastropeksija. Gastropeksijos metu sukuriamas nuolatinis sukibimas skrandžio prie kūno sienos. (15) Chirurginės korekcijos turėtų būti atliekamos kuo greičiau. Siekiant sumažinti skrandžio užsisukimo pasikartojimo galimybę skrandis turi būti pritvirtintas prie pilvo sienos atliekant gastropeksiją. (5)

Atliekant gastrotomiją skrandžiui laikyti galime naudoti siūlus, jie padeda manipuliuoti skrandį ir padeda užkirsti kelią skrandžio turinio išsiliejimui. Pjūvis skrandyje atliekamas su 10-11 Nr. skalpeliu kur mažiausiai kraujagyslių, padidinti pjūvį naudojamos metzembaumo tipo žirklės. Atvėrus skrandį pašalinamas svetimkūnis ir skrandis užsiuvamas dviem sluoksniais. Siekiant sumažinti skrandžio turinio patekimą į pilvo ertmę, skrandis izoluojamas nuo pilvo ertmės organų

20 fiziologiniu tirpalu sudrėkintomis laparotomijos servetėlėmis. Siurbimo mašina naudojama sumažinti skrandžio ar žarnų turinio išsiliejimui į pilvo ertmę. Skrandžio siuvimui naudojamas 2-0 arba 3-0 besirezorbuojantis vienagyslis siūlas, (t.y. polidioksanono [PDS] arba poliglekaprono 25 [Monocryl]), su atraumatine (apvalia) adata. Šie siūlai yra stiprūs, sukuria minimalų audinių pasipriešinimą, išlaiko tempimą ir stiprumą ilgiau, nei 20 parų. Naudojama dviejų sluoksnių siūlė, pirmiausia Kušingo arba paprastoji mazginė, po to Lemberto ar Kušingo. Prieš užsiuvant pilvo ertmę, reikia pakeisti pirštines ir sterilius instrumentus. (14) Naudojamas fiziologinis tirpalas arba hartmano tirpalas, pašildytas iki 37-39°C, 1 litras naudojamas vidutinio dydžio šuniui, 500 ml katei ir keli litrai didelių veislių šunims. (34)

1.9.2 Žarnų operacijos

Esant žarnos nepraeinamumui dažniausiai gydoma chirurgiškai. (3) Enterotomija dažniausiai naudojama svetimkūnio pašalinimui ir žarnyno biopsijai. Šunims dažniausiai atliekama enterotomija tuščiojoje žarnoje, rečiau dvylikapirštėje žarnoje. (27) Kai atliekama chirurginė žarnyno operacija svetimkūniams pašalinti, būtina pašalinti svetimkūnius su minimaliomis žarnų traumomis. Svetimkūnius stengtis išimti per kiek mažiau enterotomijų vietų. (16)

Žarnyno invaginacijos gydymas gali pareikalauti žarnos rezekcijos, nors kartais rankomis švelniai traukiant yra sėkmingai sumažinama invaginacija. Jei žarna yra abejotino gyvybingumo tada rezekcija ir anastomozė yra būtina. Žarnos gali būti sukabinamos tarpusavyje, bandant užkirsti kelią invaginacijos atsikartojimui. (3,27) Bendra anestezija ir analgezija gali prisidėti prie spontaniško invaginacijos sumažinimo. Todėl pasikartojimo tikimybė yra didelė. Pasikartojimas dažniausiai įvyksta po 3 parų, nors yra duomenų iki 3 savaičių po operacijos. (27)

Svarbus aspektas plonosios žarnos operacijos metu yra žarnos gyvybingumo nustatymo kriterijai: žarnos sienelių spalva, arterinė pulsacija, peristaltika ir kraujavimas padarant pjūvį. Šie kriterijai yra subjektyvūs. Sprendimų priėmimas žarnyno rezekcijos metu gali būti sudėtingas. (14) Rausva – normali žarnos sienos spalva. Tamsiai raudona, violetinė – laukti apie 10 minučių ir įvertinti kitus parametrus. Balta, juoda, žalsva – spalvos rodo žarnos nekrozę. Įvertinti žarnos gyvybingumą gali būti naudojamas pulsoksimetras, fluoresceinas intraveninis, ultragarsinis doplerio tyrimas. (34)

Žarnų rezekcija ir anastomozė yra atliekama kai yra išemija, nekrozė, neoplazija arba kai randamos neatitaisomos invaginacijos. (15) Anastomozė gali būti atliekama naudojant galą – su – galu, galą – su – šonu ar šoną – su – šonu techniką. Rekomenduojama sujungti žarnos galą su galu. (15,27)

Chirurgija storosios žarnos indikuotina esant pažeidimams, nepraeinamumui, perforacijai, lėtiniam uždegimui. Dažniausios nepraeinamumo priežastys yra invaginacijos ir audinių apimties padidėjimai. Svetimkūniai, paprastai pasišalina su išmatomis, nebent distalinis gaubtinės ar tiesiosios žarnos yra užblokuotos ar objektas turi aštrių briaunų. Chirurginiai principai storosios žarnos

21 operacijos yra panašūs į plonosios žarnos operacijas. Įvertinti žarnyno gyvybingumą gali būti sunku, bet svarbu, kad nekrozės arba avaskulinės sritys gaubtinėje žarnoje būtų pašalintos chirurgiškai, bet reikėtų vengti nereikalingų rezekcijų. (15)

Esant siūliniam svetimkūniui negalima traukti per stipriai, nes galima sukelti perforaciją, kuri yra pavojinga dėl perforacijos. Perforacija gali būti nematoma, nepastebėta, kol neatsipalaiduoja žarna, perforaciją gali slėpti žarnų pasaito riebalai. Tokiems gyvūnams antroji tiriamoji laparotomija turėtų būti planuojama po 24 valandų, dėl pakartotinio žarnos gyvybingumo nustatymo ir dėl atitinkamo gydymo, rezekcijos ir anastomozės. (27)

Atliekama vidurio linijos laparotomija. (34) Pjūvį atliekame nuo krūtinkaulio kardinės ataugos iki gaktikaulio. (14) Pradžioje reikėtų apžiūrėti visą pilvo turinį. (15) Daromas išilginis pjūvis žarnos sienoje, distaliau svetimkūnio siekiant sumažinti pjūvio išsiskyrimo riziką, dėl patirto spaudimo, nekrozės ar išsiplėtimo žarnoje. (27)

Enterotomijos vieta paprastai užsiuvama išilgai vienu sluoksniu su paprasta mazgine siūle arba mazginė Gambio paprastąją siūle, kuri yra rekomenduojama. Žarnų rezekcija ir anastomozė rekomenduojama jei pašalinti žarnos segmentą yra būtina. (27) Naudojami vienagijai siūlai, absorbcinės siuvimo medžiagos (4-0 arba 3-0 PD, polyglyconate arba poliglecaprone 25). (27,34) Tikrinama steriliu fiziologiniu tirpalu žarnos pralaidumą, norėdami išbandyti užsiuvimą, reikia sterilų fiziologinį tirpalą sušvirkšti netoli enterotomijos vietos, stebėti ar nėra nutekėjimo per siūlę. (15,27) Jei skystis prateka uždedame siūlę. Po to pjūvio vieta apsukama taukine. (27) Pakeičiame užterštus instrumentus ir pirštines prieš pilvo sienos užsiuvimą. (15)

1.10

Pooperacinės komplikacijos

Dauguma pasikartojančių invaginacijos atvejų atsiranda per pirmąsias kelias dienas po operacijos, tačiau pasikartojimas buvo stebėtas iki 3 savaičių po operacijos. Invaginacijos pasikartojimo rizika nuo 6 proc. iki 27 proc. pacientų. (3) Žarnų žaizdos išsiskyrimas ir pratekėjimas yra rimčiausia komplikacija, žarnų anostomozė gali pratrūkti, iširti siūlė, tai paprastai įvyksta per 3-5 paras po operacijos. (3,10) Komplikacijos gali būti: vėmimas, išopėjimai anastomozių vietoje, pankreatitas. (15) Komplikacijos susiję su žarnų sukabinimu tarpusavyje paprastai atsiranda po operacijos praėjus daug mėnesių kai apima žarnyno perforaciją ir peritonitą, nepraeinamumą ir susiaurėjimus. Žarnų sukabinimas turėtų būti naudojamas išvengiant pasikartojimo, kai nėra žinoma priežastis, kuri lemia invaginaciją. (27) Jei didelis žarnyno segmentas turi būti pašalintas, katėms gali atsirasti trumpos žarnos sindromas. (16) Trumpos žarnos sindromas yra reta komplikacija, kuri gali atsirasti, kai didelis žarnų ilgis yra pašalintas chirurginiu būdu (paprastai daugiau nei 70 proc. žarnos). (3)

22

2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA

Tyrimo duomenys buvo surinkti Didžiosios Britanijos smulkių gyvūnų klinikoje 2014-2015 metais.

Tiriant pacientus buvo surinkta anamnezė, atliktas klinikinis tyrimas, pilvo palpacija priklausomai nuo gyvūno būklės ir situacijos, atliktas kraujo morfologinis ir biocheminis tyrimas, rentgeninis tyrimas, echoskopinis tyrimas, endoskopijos tyrimas ar jų kombinacijos arba pasirinkta tiriamoji laparotomija diagnozei patvirtinti arba kaip diagnostikos priemonė. Tyrimui atrinkti šunys ir katės kuriems buvo diagnozuotas virškinamojo trakto nepraeinamumas. Patvirtinus diagnozę, gyvūnui buvo taikytas chirurginis gydymas. Asistavau tiriamosiose laparotomijose patvirtinti diagnozę ir chrirurginiam gydymui taikyti, dvejose skrandžio atvėrimo ir dvejose žarnos enterotomijos operacijose. Vienoje žarnos rezekcijos ir vienoje žarnos invaginacijos atitaisymo operacijose.

Patvirtinta virškinamojo trakto nepraeinamumo diagnozė 15 pacientų per 2014-2015 metus. 12 šunų ir 3 katėms.

Anamnezės duomenys surinkti prieš arba atliekant klinikinį tyrimą. Surinkta informacija apie gyvūno savijautą, pirmųjų klinikinių požymių atsiradimą ir jų trukmę. Taip pat informaciją apie ligos eigą nuo pirmųjų klinikinių požymių pasireiškimo iki apsilankymo veterinarijos klinikoje ir apie pastebėtų svetimkūnių prarijimą, gretutines ligas, šėrimą, girdymą, apetitą, tuštinimasi, šlapinimasi, vėmimą, viduriavimą, savijautą, elgseną.

Surinkus anamnezę atliekamas klinikinis tyrimas: įvertinama gyvūno sąmonė, elgsena, burnos ertmės apžiūra, gleivinių spalva, kapiliarų prisipildymo laikas, limfinių mazgų apčiuopa, vizualiai įvertinama dehidratacija, įvertinamas pulsas, atliekama širdies ir plaučių auskultacija, pilvo apčiuopa, temperatūros matavimas, rektinis tyrimas.

Laboratoriniai tyrimai atliekami priklausomai nuo gyvūno būklės ir situacijos, atliktas kraujo morfologinis ir biocheminis tyrimas.

Diagnozei patvirtinti buvo atliekamas rentgeninis tyrimas su stacionariu rentgeno aparatu (naudojant ACEM x-ray way Raffaello HF, REGIUS ΣⅡ, rentgeno aparatą), echoskopinis tyrimas, endoskopijos tyrimas atliktas lanksčiu endoskopu. Diagnostikoje buvo naudojamas vienas tyrimas ar jų kombinacijos, arba pasirinkta tiriamoji laparotomija diagnozei patvirtinti ar kaip diagnostikos priemonė. Prieš atliekant rentgeninį tyrimą gyvūnai buvo seduojami arba narkotizuojami. Dažniausiai rentgenogramos buvo atliekamos dešinėje lateralinėje projekcijoje. Endoskopinis tyrimas – atliktas lanksčiu endoskopu, norint įvertinti stemplės, skrandžio gleivinę, diagnozuoti skrandžio svetimkūnius. Echoskopinis tyrimas – atliktas norint įvertinti žarnos sienelės storį, žarnos išsiplėtimą, žarnų motoriką. Diagnostinė laparotomija buvo atlikta visiems 15 pacientų nustatyti arba patvirtinti

23 diagnozę, jei patvirtinamas virškinamojo trakto nepraeinamumas buvo atliktas chirurginis gydymo būdas. Vidurinės linijos diagnostinė laparotomija atliekama pagal metodika. (35)

Remiantis pacientų registracijos žurnalo duomenimis, paskaičiuotas dienų skaičius nuo klinikinių požymių pasireiškimo arba apsilankymo pas veterinarijos gydytoją iki chirurginio gydymo. Paskaičiuota klinikinių požymių trukmė arba laikas dienomis nuo svetimkūnio suėdimo iki apsilankymo pas veterinarijos gydytoją. Atrinkti naudoti analgetikai ir antibiotikai, paskaičiuota kiek dienų paskirti. Vertinta gyvūnų gydymo trukmė stacionare po chirurginio gydymo.

Duomenys surinkti naudojantis klinikos pacientų registracijos duomenų baze buvo apdoroti „Microsoft Exel 2013“. programa. Apskaičiuoti kintamųjų procentai, vidurkiai ir jų paklaidos.

24

3. TYRIMO REZULTATAI

Išanalizavus duomenis, surinktus Didžiosios Britanijos smulkių gyvūnų klinikoje 2014-2015 metais. Virškinamojo trakto nepraeinamumas buvo įtariamas 23 gyvūnams iš jų: 19 šunų ir 4 katėms. Virškinamojo trakto nepraeinamumo diagnozė patvirtinta 15 pacientų per 2014-2015 metus, 12 šunų ir 3 katėms.

1 pav. Diagnozuotas virškinamojo trakto nepraeinamumas

Išanalizavus šunų ir kačių diagnozuotus virškinamojo trakto nepraeinamumo atvejus pasitaikiusius 2014-2015 metais. Šunys sudarė didžiąją dalį 12 atvejų imties, kuriems buvo diagnozuotas virškinamojo trakto nepraeinamumas, o katės sudarė 3 atvejus (1 pav.).

2 pav. Bendra lyties įtaka šunų ir kačių virškinamojo trakto nepraeinamumui 80 proc. 20 proc. Šunys Katės 40 proc. 60 proc. Patelės Patinai

25 Išanalizavus duomenis patinai dažniau nei patelės patiria virškinamojo trakto nepraeinamumą. Buvo diagnozuota 9 patinams ir 6 patelėms (2 pav.).

3 pav. Šunims ir katėms nepraeinamumo virškinamojo trakto pasiskirstymas pagal amžių

Išanalizavus šunų ir kačių virškinamojo trakto nepraeinamumo atvejų imtį 2014-2015 metais dažniausiai pasitaikė virškinamojo trakto nepraeinamumas nuo 1-6 metų 8 gyvūnams, nuo 6-12 metų amžiaus diagnozuotas 5 gyvūnams. Du jauniausi gyvūnai kuriems buvo diagnozuotas virškinamojo trakto nepraeinamumas buvo 5 mėnesių amžiaus. 12 metų amžiaus gyvūnas, buvo vyriausias tiriamųjų grupėje. Tiriamųjų šunų ir kačių amžiaus vidurkis buvo 5,07±0,95 metų (3 pav.).

4 pav. Diagrama. Šunų virškinamojo trakto nepraeinamumo priežastys 13 proc. 54 proc. 33 proc. <1 m. 1-6 m. 6-12 m. Invaginacija 8,3 proc. Skrandžio išsiplėtimas -užsisukimas 8,3 proc. Išsiplėtusi gaubtinė žarna 8,3 proc. Svetimkūnis 66,7 proc. Siūlinis svetimkūnis 8,3 proc. 75 proc.

26 Išanalizavus šunų virškinamojo trakto nepraeinamumo priežastis dažniausiai pasitaikė 9 svetimkūniai šunims. Iš jų: 8 šunims įvairūs svetimkūniai, 1 šuniui pasitaikė siūlinis svetimkūnis. Vienam šuniui skrandžio išsiplėtimas ir užsisukimas, 1 šuniui gaubtinės žarnos išsiplėtimas ir invaginacija 1 gyvūnui (4 pav.).

2. Lentelė Kačių virškinamojo trakto nepraeinamumo priežastys

Kačių virškinamojo trakto nepraeinamumas pasireiškė rečiau nei šunims. 2 lentelėje, matome 2014-2015 metais kačių virškinamojo trakto nepraeinamumo priežastis (2 lentelė).

3. Lentelė. Būdingiausi kačių ir šunų virškinamojo trakto nepraeinamumo klinikiniai požymiai Kačių ir šunų virškinamojo trakto nepraeinamumo

klinikiniai požymiai Gyvūnų skaičius (procentais) Vėmimas 12 (80 proc.) Apatiškumas 7 (46,66 proc.) Neėdimas 6 (40 proc.)

Svorio praradimas 3 (20 proc.)

Apetito praradimas 3 (20 proc.)

Žiaukčiojimas 3 (20 proc.)

Nervingumas 2 (13,33 proc.)

Pilvo skausmas 2 (13,33 proc.)

Dehidratacija 2 (13,33 proc.)

Sutrikusi defekacija 2 (13,33 proc.)

Nelakimas 1 (6,66 proc.)

Tachikardija 1 (6,66 proc.)

Silpnas femoralinis pulsas 1 (6,66 proc.)

Žolės ėdimas 1 (6,66 proc.)

Išsipūtęs pilvas 1 (6,66 proc.)

Diarėja 1 (6,66 proc.)

Kačių virškinamojo trakto nepraeinamumo priežastys Gyvūnų skaičius vienetais Žarnų pasaito limfinių mazgų adenokarcinoma 1

Siūlinis svetimkūnis 1

27 Būdingiausi kačių ir šunų virškinamojo trakto nepraeinamumo klinikiniai simptomai matomi (3 lentelėje).

5 pav. Parų skaičius nuo klinikinių požymių pasireiškimo arba apsilankymo pas veterinarijos gydytoją iki chirurginio gydymo

Dažniausiai pasireiškus klinikiniams požymiams ar apsilankius pas veterinarijos gydytoją 60 proc. gyvūnų greičiau nei viena para buvo diagnozuoti ir gydyti chirurginiu būdu. 13,33 proc. gyvūnų imties, diagnozuoti ir chirurginiu būdu gydyti po 1 paros, 13,33 proc. gyvūnų imties po 2 parų ir kiti 13,33 proc. gyvūnų po 4 parų. Vidutiniškai 0.93 ± 0.37 paros (5 pav.).

6 pav. Klinikinių požymių trukmė arba laikas paromis nuo svetimkūnio suėdimo iki apsilankymo pas veterinarijos gydytoją

9 2 2 2 0 2 4 6 8 10 Gy vū nų skaičius, vnt.

<1 para 1 para 2 paros 4 paros

1 2 2 3 1 1 0 1 2 3 4

< 1 para 2 paros 3 paros 5 paros 6 paros 14 parų

Gy

vūnų

skaič

ius, vnt.

Šeimininkas žino apie suėstus svetimkūnius

Šeimininkas nežinojo apie suėstus svetimkūnius

28 Išanalizavus 2014-2015 metais virškinamojo trakto nepraeinamumo atvejus gyvūno šeimininkas dažniausiai nežino apie suėstus svetimkūnius. 20 proc. gyvūnų šeimininkų žinojo apie suėstus svetimkūnius. 13,33 proc. šeimininkų kurie žinojo apie suėstus svetimkūnius kreipėsi po 5 parų, 6,66 proc. po mažiau nei vienos paros. Savininkai kurie nežinojo apie svetimkūnių suėdimą kreipėsi į veterinarijos gydytoją nuo pirmų klinikinių požymių atsiradimo praėjus 2-14 parų. 13,33 proc. savininkų kreipėsi po 2 parų, 20 proc. savininkų po 3 parų, 6,66 proc. po 6 parų ir 6,66 proc. po 14 parų. Dažniausiai savininkai kreipėsi po 3 parų nuo klinikinių požymių atsiradimo. Savininkui nežinant apie suėstą svetimkūnį vidutinė trukmė paromis iki klinikinių požymių atsiradimo 4,71±1,36 paros ir savininkui žinant apie suėstą svetimkūnį 3.66±1.33 paros. Skirtumas lyginant imčių vidurkius buvo statistiškai nereikšmingas (p>0,05). Vidutinė trukmė nuo klinikinių požymių atsiradimo arba nuo svetimkūnio suėdimo iki apsilankymo pas veterinarijos gydytoją buvo 4,33±1,31 paros (6 pav.).

7 pav. Bendras tyrimų skaičius atliktas diagnozuojant virškinajomo trakto nepraeinamumą.

Visiems 100 proc. pacientų buvo atlikta diagnostinė laparotomija patvirtinti diagnozę arba diagnostikai. Kiti diagnostiniai tyrimai kaip rentgeninis tyrimas 66,66 proc. atvejų, echoskopinis tyrimas 6,66 proc atvejų, ir atlikti kraujo morfologiniai ir biocheminiai tyrimai 53,33 proc. atvejų. Dažniausiai tyrimų skaičius priklausė nuo gyvūno būklės ir šeimininko finansinių galimybių.

Išanalizavus pagrindinius virškinamojo trakto nepraeinamumo diagnozavimo metodus nustatyta, kad be įprastinio klinikinio tyrimo (anamnezės rinkimo, paciento apžiūros), diagnostikoje taip pat yra naudojamas: rentgeninis tyrimas, endoskopinis tyrimas, echoskopinis tyrimas, kraujo

8 1 15 10 1 0 2 4 6 8 10 12 14 16 Kraujo morfologinis ir biocheminis tyrimas Endoskopinis tyrimas Diagnostinė laparotomija Rentgeninis tyrimas Echoskopinis tyrimas Atliktų ty rimų skai čius , vnt.

29 morfologinis ir biocheminis tyrimas (7 pav.).

8 pav. Šunų ir kačių nepraeinamumo priežastys virškinamajame trakte.

Dažniausia virškinamojo trakto nepraeinamumo priežastis šunims ir katėms buvo svetimkūniai – 66,66 proc. Kitos virškinamojo trakto nepraeinamumo priežastys buvo išsiplėtusi gaubtinė žarna – 6,66 proc. gyvūnų , skrandžio užsisukimas ir išsiplėtimas 6,66 proc. gyvūnų, žarnų pasaito limfinių mazgų adenokarcinoma diagnozuota 6,66 proc. gyvūnų. Invaginacija pasireiškė 13,33 proc. pacientų (8 pav.).

4 Lentelė. Kačių ir šunų virškinamojo trakto nepraeinamumą sukėlę svetimkūniai. Kačių ir šunų virškinamojo trakto

nepraeinamumą sukėlę svetimkūniai

Gyvūnų skaičius vienetais Akmuo 3 Kukurūzo burbuolė 1 Rankšluostis 1 Žolė 1 Golfo kamuoliukas 1 Siūlas 1

Žaislinis plastikinis automobilis 1

Kalėdų eglutės žaislas - žvaigždė 1

10 1 1 2 1 0 2 4 6 8 10 12 Gy vūnų skaičius, vnt. Svetimkūnis

Skrandžio išsiplėtimas - užsisukimas Išsiplėtusi gaubtinė žarna

Invaginacija Adenokarcinoma

30 Dažniausiai virškinamojo trakto nepraeinamumą sukėlė svetimkūniai akmenys, kurie diagnozuoti 30 proc. visų tirtų gyvūnų. Kiti svetimkūniai sudarė po 10 proc. visų tiriamų gyvūnų (4 lentelė).

Virškinamojo trakto nepaeinamumas diagnozuotas rentgenologinio tyrimo pagalba 8 gyvūnams. Atlikus diagnostinę laparotomija 8 šunims rasta: golfo kamuoliukas (1 priedas, 2 priedas), žaislinis plastikinis automobilis (5 priedas, 6 priedas), rasta kalėdų eglutės žaisliukas - žvaigždė, kukurūrų burbuolė, pas tris šunis akmuo (7 priedas), rankšluostis. Atlikus rentgenologinį tyrimą vienam šuniui buvo įtartas virškinamojo trakto nepraeinamumas, kuris patvirtintas atlikus endoskopinį tyrimą, rasta žolė (3 priedas, 4 priedas). Katinui klinikinio tyrimo metu rastas siūlas apsisukęs aplink liežuvio pagrindą (8 priedas).

Atlikus duomenų analizę virškinamojo trakto nepraeinamumo chirurginis gydymas dažniausiai enterotomija 5 gyvūnams, 3 gyvūnams taikyta enterotomija ir gastrotomija, 2 gyvūnams gastrotomija, 2 gyvūnams žarnos rezekcija ir anastomozė, 1 gyvūnui skrandžio užsisukimo atstatymo chirurginis gydymas.

9 pav. Šunų ir kačių nepraeinamumo vietos virškinamajame trakte

Išanalizavus šunų ir kačių nepraeinamumo vietą virškinamajame trakte dažniausiai stebima tuščiojoje žarnoje 40 proc. gyvūnų, 20 proc. gyvūnų virškinamojo trakto nepraeinamumas diagnozuojamas skrandyje. Nuo skrandžio iki tuščiosios žarnos – 13,33 proc. gyvūnų. Nuo klubinės

3 6 2 2 1 1 0 1 2 3 4 5 6 7 Skrandyje Tuščiojoje žarnoje Nuo skrandžio iki tuščiosios žarnos Nuo klubinės žarnos iki aklosios žarnos Gaubtinėje žarnoje Nuo liežuvio pagrindo iki tuščiosios žarnos Gy vūnų skaičius, vnt.

31 iki aklosios žarnos – 13,33 proc. gyvūnų ir gaubtinėje žarnoje – 6,66 proc. gyvūnų, ir – 6,66 proc. gyvūnų svetimkūnis prisitvirtięs nuo liežuvio pagrindo iki tuščiosios žarnos (9 pav.).

10 pav. Parų skaičius stacionare po chirurginio gydymo

Dažniausiai gyvūnai stacionare buvo laikomi 2 paras (46,66 proc. pacientų). Pacientai po chirurginio gydymo laikyti stacionare 3 paras (20 proc. pacientų), 5 paras (6,66 proc. pacientų) ir laikytas trumpiausiai 1 parą (6,66 proc. pacientų). Ilgiausiai buvo laikoma 12 parų (6,66 proc. pacientų). Ilgą gyvūno laiką stacionare lėmė pooperacinės komplikacijos. Vidutiniškai (3.13±0,68 paros). (10 pav.).

11 pav. Analgetikų skyrimas po chirurginės operacijos, parų skaičius. 1 7 5 1 1 0 1 2 3 4 5 6 7 8 Gy vūnų skaičius, vnt.

1 para 2 paros 3 paros 5 paros 12 parų

1 3 7 1 3 0 1 2 3 4 5 6 7 8

2 paros 3 paros 4 paros 5 paros 7 paros

Gy

vūnų

32 Dažniausiai analgetikai po operacijos skiriami 4 paras (46,66 proc. gyvūnų), rečiausiai skiriami 2 ir 5 paroms (6,66 proc. gyvūnų), 3 paroms skirami (20 proc. gyvūnų), ilgiausiai skiriami 7 paroms (20 proc. gyvūnų). Vidutiniškai 4,33±0,4 paros (11 pav.).

12 pav. Buprenorfino hidrochlorido naudojimas po chirurginės operacijos

Išanalizavus duomenis buprenorphine hydrochloride dažniausiai buvo skiriamas 5 gyvūnams 1 parą po operacijos. Skirtas 2 paras 3 gyvūnams ir 1 gyvūnui skirtas 5 paras. Skiriamas įvertinant gyvūno skausmą. Vidutiniškai skirtas 1,77±0,43 paros (12 pav.).

Po virškinamojo trakto nepraeinamumo chirurginio gydymo katėms ir šunims meloksikamas buvo skiriamas nuo 1-6 parų. Trumpiausiai buvo paskirtas 1 parai, o ilgiausiai 6 paroms. Vidutiniškai 2,14±0,36 paros. Skiriamas antibiotikų kursas svyravo nuo 6-11 parų. Trumpiausias antibiotikų kursas buvo skirtas 1 pacientui 6 paroms. Ilgiausias buvo paskirtas 2 pacientams 11 parų. Vidutiniškai 8,5±0,36 paros.

Virškinamojo trakto nepraeinamumo chirurginio gydymo komplikacijos pasireiškė 6 gyvūnams,o komplikacijų nepasitaikė 9 gyvūnams. Dažniausia pasitaikiusi komplikacija buvo seroma 2 gyvūnams. Kitos pasiskirstė po 1 atvejį: pjūvio vietos uždegimas, hemoraginė diarėja, peritonitas, aspiracinė pneumonija.

Šunų ir kačių virškinamojo trakto nepraeinamumo atstatymo operacijos atliktos 15 gyvūnų. Virškinamojo trakto nepraeinamumas pasikartojo 1 gyvūnui. 13 gyvūnų pasveiko, 2 gyvūnai buvo eutanazuoti dėl komplikacijų.

56 proc. 33 proc.

11 proc.