LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Indrė Mockutė
Šunų demodekozės diferencinė diagnostika ir gydymo
schemų sudarymo ypatumai
Differential Diagnosis and Specificities of Treatment
Schemes Figuring in Canine Demodicosis
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: asist. Dovilė Šoliūnaitė
2 DARBAS ATLIKTAS DR. LEONO KRIAUČELIŪNO SMULKIŲJŲ GYVŪNŲ
KLINIKOJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Šunų demodekozės diferencinė diagnostika ir gydymo schemų sudarymo ypatumai“.
1. Yra atliktas mano pačios.
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą. Indrė Mockutė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe. Indrė Mockutė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO
asist. Dovilė Šoliūnaitė
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE) Doc. dr. Birutė Karvelienė
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1)
2)
(vardas, pavardė) (parašai)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3
TURINYS
SANTRAUKA ... 4 SUMMARY ... 5 ĮVADAS ... 6 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 7 1.1. Demodekozės sukėlėjas ... 71.2. Veiksniai, predisponuojantys šunų demodekozę ... 9
1.3. Šunų demodekozės klinikiniai požymiai ... 10
1.3.1. Lokalizuota demodekozės forma ... 10
1.3.2. Generalizuota demodekozės forma ... 11
1.4. Demodekozės diagnostika ... 12
1.4.1. Skutenos iš gilesnių odos sluoksnių ... 13
1.4.2. Trichograma ... 14
1.4.3. Odos biopsija ... 15
1.5. Gydymas nuo demodekozės ... 16
1.5.1. Gydymo schemos ... 17
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 21
3. TYRIMO REZULTATAI ... 23
3.1. Veislės, lyties ir amžiaus įtaka šunų sergamumui demodekoze ... 23
3.2. Klinikiniai požymiai ... 26
3.3. Demodekozės diagnostika ... 28
3.4. Šunų gydymas nuo demodekozės ... 30
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 32
5. IŠVADOS ... 35
4
SANTRAUKA
Šunų demodekozės diferencinė diagnostika ir gydymo schemų sudarymo ypatumai Indrė Mockutė
Magistro baigiamasis darbas
Darbo apimtis 40 puslapių, 29 paveikslai, 3 lentelės, 63 literatūros šaltiniai.
Šio tyrimo tikslas buvo įvertinti šunų demodekozės diagnostikai taikomus metodus bei pateikti gydymo schemų sudarymo principus.
Darbo uždaviniai: pateikti analizę veiksnių, galinčių predisponuoti šunų demodekozę, nustatyti dažniausius šunų demodekozės klinikinius požymius, išanalizuoti taikomus diagnostikos metodus, jų privalumus ir trūkumus bei pateikti gydymo schemų sudarymo principus.
Tyrimo metodika. Duomenys tyrimui buvo renkami nuo 2014 m. spalio mėn. 1 d. iki 2016 m. spalio mėn. 1 d., papildomos ir klinikinės praktikos metu, Kauno veterinarijos klinikoje „X“. Viso išanalizuota 31 ligos istorija šunų, sergančių demodekoze. Gyvūnai buvo tiriami kliniškai ir specialiaisiais odos tyrimų metodais: skutenų iš gilesnių odos sluoksnių ėmimo tyrimas ir trichograma.
Tyrimo rezultatai ir išvados. Nustatyta, kad demodekoze dažniausiai serga grynaveisliai šunys. Lokalizuotos formos susirgimai dažniau diagnozuojami šunims iki 12 mėnesių, o generalizuotos formos demodekozė nustatyta įvairaus amžiaus šunims.
Klinikinio tyrimo metu alopecija nustatyta visiems sirgusiems šunims. Taip pat dažnai pasireiškė odos paraudimai, hiperpigmentacijos, šašai, papulės, pustulės, odos pleiskanos bei niežulys. Skutenų iš gilesnių odos sluoksnių tyrimo metu demodekozė diagnozuota 90,32 proc. šunų, o trichogramos metodu
Demodex spp. parazitai nustatyti 51,61 proc. šunų.
Šiuo metu gydyti nuo demodekozės dažniausiai skiriamas oraliai ivermektinas ar/ir fluralaneras. Išoriškai naudojami imidakloprido lašai bei amitrazės tirpalas. Švariai odai palaikyti skiriamas antimikrobinis benzoilo peroksido šampūnas bei žaizdų gijimui skatinti tepami vaistinių augalų aliejai. Odos apsauginio barjero funkcijoms gerinti ir imuninei sistemai stiprinti oraliai rekomenduojami papildai, turintys omega riebalų rūgščių, vitamino B ir E bei seleno. Taip pat skiriamia antimikrobinių medžiagų terapija (amoksicilinas su klavulano rūgštimi ar enrofloksacinas), kad išvengti antrinės bakterinės infekcijos. Nuo Microsporum spp. sukeltos dermatofitozės naudotas enilkonazolo odos tirpalas.
5
SUMMARY
Differential Diagnosis and Specificities of Treatment Schemes Figuring in Canine Demodicosis Indrė Mockutė
Master‘s Thesis
The scope of the thesis 40 pages, 29 pictures, 3 charts, 63 references.
The aim of this particular research was to assess the methods applied in diagnosing canine demodicosis and to present the principles of treatment schemes figuring.
The tasks of the study were to present the analysis of factors predisposing canine demodicosis, to determine the most common clinical symptoms of demodicosis, to analyse the applied diagnosing methods: their advantages and drawbacks alongside with determination of principles for treatment schemes.
Research methods. The research data was collected in the period from October 1st, 2014 to October 1st, 2016 during the course of extra clinical practice in Kaunas veterinary clinic „X“.The total number of canine demodicosis cases analysed is 31. The dogs were checked up clinically and applying specific skin research methods: parings from deeper skin layers analysis and trichogram.
Research results and conclusion. It can be stated that demodicosis most commonly manifests in purebred dogs. Localized form of the disease is more often diagnosed in dogs up to 12 months of age while generalized form of demodicosis is met among dogs of different age.
In the course of clinical research alopecia was diagnosed in all cases of demodicosis. Skin blush, hyperpigmentation, scabs, papula, pustule, dandruff and itch are often symptoms as well. 90,32% manifestations of demodicosis were diagnosed applying the method of parings from deeper skin layers, while 51,61% of cases were diagnosed acording to trichogram data.
Currently, the most often oral pharmaceuticals for demodicosis are ivermectin and/or fluralaner. Imidacloprid drops and amitraz solution are used externally. To keep the skin clean antimicrobic benzoil peroxyde shampoo is indicated. Herbal oils are used to make wound healing faster. Oral supplements containing omega fat acids, vitamins B and E and selenium are prescribed to improve the skin state. Antimicrobic therapy (amoxicillin and clavulanic acid, enrofloxacin) is recommended to avoid collateral bacterial infection. From Microsporum spp. caused dermatophytosis used enilconazole skin solution.
6
ĮVADAS
Šunų odos ligas dažniausiai sukelia ektoparazitai. Demodex spp. patologinės proliferacijos sukeliama odos liga – demodekozė. Šis parazitas yra natūralios šuns odos mikrofloros dalis ir perduodamas nuo kalės šuniukui pirmomis gyvenimo dienomis (1). Demodekozė yra nezoonozinė liga ir labai retai nustatomas užsikrėtimas nuo kitų šunų (2).
1842 m. – vokiečių dermatologas C. G. T. Simon pirmą kartą istorijoje aprašė Demodex
folliculorum parazitą, kuris buvo išskirtas iš žmogaus plauko folikulo, o po dviejų metų A. Tulk nustatė
šuns plauko folikule parazitą, kuris 1859 m. F. Leydig buvo pavadintas Demodex canis (3).
Demodekozė ir šiuo metu yra viena iš dažniausiai nagrinėjamų odos ligų moksliniuose tyrimuose ir plačiai diskutuojama veterinarijos gydytojų tema (4). Dažniausiai demodekozę sukelia Demodex canis parazitai, bet šiuo metu žinomos ir kitos dvi parazito rūšys, tai Demodex injai ir Demodex sp. cornei (5).
Liga dažniausiai diagnozuojama jauniems šuniukams be kitų gretutinių ligų ir vadinama juveniline. Suaugę šunys demodekoze serga retai, iš 50 proc. visų susirgimų priežastis būna imunosupresija (2). Predisponuojančių veiksnių nustatymas bei jų šalinimas yra vienas pagrindinių tikslų gydant gyvūną nuo demodekozės, tačiau veterinarinėje praktikoje vis dar dažnai dėmesys kreipiamas tik į medikamentinį parazitų naikinimą.
Šunims nustatoma dviejų formų demodekozė: lokalizuota (dažniausiai jauniems šunims) ir generalizuota, kuri diagnozuojama tiek jauniems, tiek suaugusiems šunims (5). Svarbu nustatyti ligos priežastį, nes nuo to priklauso gydymas ir ligos baigties prognozė (6). Nepaisant gydymo galimybių, demodekozė yra sunkiai ir ilgai gydoma odos liga, o kai kurie vaistai gali būti neveiksmingi ar net toksiški (7).
Darbo tikslas – įvertinti šunų demodekozės diagnostikai taikomus metodus bei pateikti gydymo schemų sudarymo principus.
Darbo uždaviniai:
1. Pateikti veiksnių, galinčių predisponuoti šunų demodekozę, analizę. 2. Nustatyti dažniausius šunų demodekozės klinikinius požymius.
7
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Demodekozės sukėlėjas
Demodekozę šunims sukelia trijų rūšių skirtingos morfologijos Demodex spp. (D. canis, D. injai,
D. cornei) parazitai. Demodex canis randama šunų plaukų folikuluose, o ilgesne uodega Demodex injai
aptinkama odos riebalų liaukose (8). Trečioji trumpesnės formos Demodex sp. cornei parazituoja raginiame odos sluoksnyje. Pastarosios dvi rūšys galimai yra Demodex canis mutacijos arba atskiros parazitų rūšys. Demodex spp. rūšys skiriasi savo forma ir pilvelio (opistosomos) ilgiu (1 pav.), kuris matuojamas nuo parazito ketvirtos poros kojų iki kaudalinio galo (9). Parazitai primena aligatorių su aštuoniomis kojomis ar cigarą, kartais – morką (10). Suaugėlio Demodex spp. parazito ilgis – 200 – 300 μm (11).
1 pav. Demodex spp. patelės morfologija: A – Demodex canis, B – Demodex sp. cornei, C –
Demodex injai (9).
Parazitų kūnas skirstomas į tris dalis. Mažoji dalis – gnatosoma yra trapecijos arba stačiakampio formos. Podosoma yra vidurinė kūno dalis, šioje srityje yra keturios poros trumpų bei šeriuotų kojyčių, kurios užsibaigia dvišakiais nageliais pastarieji paprastai tik šiek tiek išsikiša už podosomos ribos. Ventralinėje pusėje epimeralinės plokštelės lengvai pastebimos. Uodeginė dalis yra ištįsusi su skersinėmis kutikulėmis ir vadinama opistosoma (2 pav.). Patinėliai dažniausiai yra šiek tiek trumpesni nei patelės (8).
100 μm 100 μm 100 μm
8
2 pav. Demodex canis morfologija (patelė) (8).
Demodex spp. vystymosi ciklas susideda iš keturių fazių: kiaušinėlis, šešių kojų lerva, aštuonių
kojų nimfa ir aštuonių kojų suaugęs parazitas (3 pav.) (12). Kiaušinėliai yra 70 – 90 x 25 μm dydžio, verpstės formos nusmailintais galais (10).
3 pav. Demodex canis vystymosi ciklas (13).
Demodex spp. atstovai parazituoja įsitvirtinę galva žemyn į plauko folikulą arba į riebalų liauką ir
minta odos ląstelėmis bei audinių skysčiu. Patelės deda apie 20 – 24 kiaušinėlius į plauko folikulą, kur vystosi dviejų lervų ir dviejų nimfų stadijų parazitai. Visų vystymosi stadijų parazitai gali būti aptinkami viename plauko folikule tuo pačiu metu. Visas vystymosi ciklas trunka nuo 18 iki 24 dienų.
Parazitų proliferacijai padidėjus, jie gali būti randami kraujyje, limfoidiniuose organuose (blužnyje, limfiniuose mazguose) bei parenchiminiuose vidaus organuose (kepenyse, plaučiuose) (14). Patekę į aplinką parazitai išgyvena mažiau nei valandą (12,15).
9
1.2. Veiksniai, predisponuojantys šunų demodekozę
Demodekozė laikoma neužkrečiama liga (14). Nedidelis kiekis Demodex spp. yra šuns odos mikrofloros dalis ir perduodamas nuo kalės šuniukui per pirmąsias gyvenimo dienas tiesioginio sąlyčio metu (4). Parazitų neturi šuniukai, kurie atvedami negyvi arba atliekant Cezario pjūvį (16). Kadangi demodekoze sirgusių šunų palikuonims liga nustatoma dažniau, tokių šunų veisti nerekomenduojama (1). Parazitai taip pat gali būti perduodami tiesioginio kontakto metu sveikam suaugusiam šuniui, tačiau paprastai klinikiniai požymiai nepasireiškia (13).
Genetinis polinkis tam tikrų veislių šunims yra vienas svarbiausių ir dažniausiai aprašomų predisponuojančių veiksnių. Grynakraujai šunys dažniau serga demodekoze (14). Plant ir kt. (17) atlikto tyrimo duomenimis, didžiausia rizika sirgti demodekoze šarpėjų, anglų buldogų, Bostono terjerų bei dogų veislės šunims. Predispozicija taip pat yra amerikiečių Stafordšyro terjerų, Stafordšyro bulterjerų, prancūzų buldogų, pitbulių, Amerikos buldogų, bokserių, nykštukinių pinčerių, Džeko Raselo terjerų, mopsų veislės šunims bei mišrūnams. Kitų veislių šunims, pavyzdžiui, rotveilerių, škotų terjerų, vakarų Škotijos baltųjų terjerų, šiame tyrime predispozicija nenustatyta, nors pasak kitų autorių šių veislių šunys įtraukti į rizikos grupę (14,17,18). Demodex spp. proliferacija tarpupirščiuose dažniausiai diagnozuojama bobteilų veislės šunims ir vadinama pododemodekoze (13).
Šunų demodekozei vystytis įtakos turi stresas, ruja bei pakitusi odos struktūra, t. y. sutrinka odos apsauginio barjero funkcijos. Rizikos veiksniu taip pat laikomas trumpas šuns kailis, tačiau nežinoma, kas tiksliai tai lemia. Manoma, kad predispozicija gali būti dėl plaukų folikulų ir riebalinių liaukų morfologijos ir fiziologijos skirtumų tarp trumpaplaukių ir ilgaplaukių šunų (13,17,19). Thushara ir kt. (20) tyrimo duomenimis, demodekozė kalėms buvo diagnozuota šiek tiek dažniau – 55 proc. tirtųjų šunų. Tačiau teigiama, kad abi lytys yra vienodai jautrios ir lyties predispozicija nenustatyta (17,20–23).
Dažniausiai liga diagnozuojama jauniems nuo 3 iki 18 mėnesių amžiaus šuniukams, ši ligos forma vadinama juveniline. Endoparazitai, nesubalansuota mityba šuniukams gali sukelti imunosupresiją – palankias sąlygas parazitų vystymuisi (4). Hormonų pusiausvyros pokyčiai taip pat gali skatinti Demodex spp. proliferaciją, nes ligos klinikiniai požymiai dažnai nustatomi gyvūno lytinio brendimo laikotarpiu (14).
10 šių veiksnių įtaką demodekozei vystytis, nes daugelis imunosupresijos paveiktų šunų niekada nesuserga demodekoze, o kai kuriems demodekoze sergantiems šunims pagrindinė priežastis taip ir nenustatoma. Imunologinis ligos mechanizmas dar nepakankamai ištirtas, tačiau manoma, kad keratinocitai gali atpažinti Demodex spp. chitino ląsteles ir taip kontroliuoti parazitų skaičių. T limfocitų skaičiaus sumažėjimas gali skatinti parazitų proliferaciją (24).
1.3. Šunų demodekozės klinikiniai požymiai
Demodekoze sergantiems šunims dažniausiai nustatoma alopecija, odos paraudimai, komedonai, pleiskanojimas (4). Klinikinio tyrimo metu įvertinus odos pažeidimus bei jų pasiskirstymą kūno plote, nustatoma demodekozės forma (lokalizuota ar generalizuota), kurių eiga ir prognozė yra skirtingos (13,19). Lokalizuotos formos demodekozės atveju randamos mažos alopecijos zonos, esant generalizuotai ligos formai, skirtingose kūno vietose nustatoma daugiau nei penkios pažeistos vietos (25,26). Negydant nuo lokalizutos demodekozės, 10 proc. atvejų progresuoja iki generalizuotos demodekozės (13,14). Demodekozė dažnai yra susijusi su folikulitu ir furunkulioze dėl antrinės bakterinės infekcijos. Dažniausiai antrines infekcijas sukelia Staphylococcus spp., rečiau Streptococcus spp., Pseudomonas spp. ir Proteus spp. bakterijų kultūros, dermatofitai (7,14,18).
Radus pažeidimus letenose diagnozuojamas demodekozinis pododermatitas. Pažeidimai gali būti lokalizuoti tik letenose, letenose ir kitose kūno srityse (12,27). Digitalinis, interdigitalinis ir plantarinis letenų demodekozinis pododermatitas įprastai būna komplikuotas antrine bakterine infekcija (4 pav.), tokiu atveju gydymas būna itin sudėtingas, ypač esant Pseudomonas spp. infekcijai. Pažeidimai gali būti labai skausmingi, dėl to šuo šlubuoja (13,14).
4 pav. Demodekozinis pododermatitas: A – komplikuotas interdigitaline bakterine infekcija, B –
dauginiai furunkulai ir karbunkulai tarp pagalvėlių (13).
1.3.1. Lokalizuota demodekozės forma
Lokalizuota demodekozės forma dažniausiai nustatoma 3 – 18 mėnesių amžiaus šuniukams, prognozė paprastai yra palanki – liga praeina spontaniškai (4,12). Daugeliu atvejų lokalizuota
11 demodekozė yra besimptomė, tačiau, ligai progresuojant, nustatomi nežymūs, niežulio nesukeliantys odos pažeidimai, tokie kaip, eritema, židininė alopecija, hiperpigmentacija (14,28). Jie matomi įvairiose kūno vietose, tačiau dažniausiai ant priekinių galūnių, snukio perioralinėje ir akių zonoje, ties ausimis (5 pav.) (10,28).
5 pav. Lokalizuota demodekozės forma: A – židininė alopecija ir hiperpigmentacija, B – židininė
alopecija akies zonoje (12,13).
Demodex spp. parazitų proliferacija kartais nustatoma tik ausies kanale, tuo tarpu diagnozuojamas
ir išorinės ausies uždegimas (6 pav.), dėl kurio atsiranda niežulys. Tokiu atveju būtina skirti gydymą (13).
6 pav. Išorinės ausies uždegimas dėl Demodex spp. proliferacijos išorinės ausies kanale (13).
1.3.2. Generalizuota demodekozės forma
Generalizuotos formos demodekozė diagnozuojama tiek jaunikliams (juvenilinė), tiek suaugusiems šunims (28). Ligos klinikiniai požymiai yra daugiažidininiai bei difuziniai, snukio, liemens, galūnių srityje (29). Generalizuotos demodekozės atveju nustatomi pažeidimai gali pasireikšti tik alopecija, odos paraudimais, komedonais, papulėmis, tačiau dažniausiai kartu matomos pustulės bei šašai. Esant sunkesnei ligos eigai, nustatoma edema, folikulitas ir furunkuliozė su hemoraginiu eksudatu ir pleiskanų luoba (7 pav.) (12,30). Niežulys pasireiškia tik piodermijos atveju (14).
12
7 pav. Juvenilinė generalizuota demodekozė (12).
Šunims, sergantiems generalizuota demodekoze, taip pat gali būti nustatoma anoreksija, letargija, dehidracija, elektrolitų pusiausvyros sutrikimas, limfodenopatija, karščiavimas (12,14). Reddy ir kt. (30) tyrimo duomenimis, sergant generalizuota liga, išsivysto eritrocitopenija, leukocitozė, lydima neutrofilijos, eozinofilijos bei limfopenijos, taip pat sumažėja hemoglobino kiekis kraujyje.
1.4. Demodekozės diagnostika
Pirmiausia surenkama anamnezė, kurią sudaro epidemiologiniai duomenys (šuns veislė, lytis, amžius), ligos rizikos veiksniai, laikymo sąlygos. Taip pat svarbi informacija yra apie ankstesnes ligas bei jų gydymą. Iš surinktos anamnezės suformuluojama hipotezė. Toliau atliekamas klinikinis šuns tyrimas, įvertinama bendra odos būklė, pažeidimų pasiskirstymas (19).
Demodekozės klinikiniai požymiai gali būti panašūs į kitas dermatozes, turinčias panašius simptomus. Demodex spp. parazitų sukeltą ligą reikia skirti nuo giliosios piodermijos, dermatofitozės, tačiau tai gali būti antriniai susirgimai. Demodekozės eritemines zonas gali priminti paviršiniai odos įbrėžimai (4.13,29). Kitos ligos, kurias būtina skirti nuo demodekozės, yra snukio odos furunkuliozė (aknė), ankstyvos stadijos juvenilinis celiulitas, kontaktinis dermatitas, sisteminė raudonoji vilkligė,
pemphigus foliaceus (31,32).
Įtariamai ligai patvirtinti taikomi specialieji laboratoriniai tyrimai. Demodekozei diagnozuoti dažniausiai atliekamas skutenų iš gilesnių odos sluoksnių tyrimas ir trichograma. Retais atvejais, kai šių tyrimų rezultatai yra neigiami, atliekama odos biopsija Demodex spp. parazitams nustatyti (4).
13 suspaudžiama, kad parazitai būtų išstumti į paviršių (8 pav.) (4,21). Pereira ir kt. (21) nustatė, kad lipnios juostos atspaudo tyrimas yra toks pat patikimas metodas kaip skutenų iš gilesnių odos sluoksnių tyrimas. Tai paprastas ir pigus tyrimas, kurio metu oda traumuojama mažiausiai (21,33). Deja, nepakankamai atlikta mokslinių tyrimų, todėl šie diagnostikos metodai negali būti naudojami diagnozei paneigti (4).
8 pav. Lipnios juostos pagalba imamas atspausdas demodekozės diagnostikai (34).
1.4.1. Skutenos iš gilesnių odos sluoksnių
Tai dažniausiai naudojamas demodekozės diagnostikos metodas. Imant mėginį, patariama ant odos ir skalpelio užlašinti mineralinio aliejaus, kad būtų lengviau surinkti skutenas. Pažeista oda suspaudžiama nykščiu ir smiliumi, kad parazitai būtų išspaudžiami iš plaukų folikulų. Geriausias rezultatas pasiekiamas imant mėginį iš pirminių pažeidimų – folikulinių pūlinėlių. Skalpelis laikomas 45 – 90 laipsnių kampu prie odos paviršiaus ir, saikingai spaudžiant, skutama plaukų augimo kryptimi, mažesniame plote (iki 2 cm2), kol pasirodo kapiliarinis kraujavimas. Skusta vieta turi atrodyti kaip nutrinta (9 pav.). Labai svarbu atskirti kapiliarinį kraujavimą nuo atplyšusių audinių kraujavimo dėl netinkamo skutimo, nes toks mėginys laikomas netinkamas (13,29).
9 pav. Kapiliarinis kraujavimas skutenų iš gilesnių odos sluoksnių tyrimo metu (35).
14 A
10 pav. Skirtingų vystymosi stadijų Demodex spp. parazitai: A – kiaušinėlis, B – lerva, C –
suaugėlis (35).
Šio tyrimo privalumai yra paprastumas, informatyvumas, o jautrumas – 90 – 100 proc. (21,36). Beje, kartais sunkiau paimti mėginį iš tokių kūno vietų kaip akių zonos, letenos ir tarpupirščiai. Šarpėjų veislės šunims Demodex spp. gali būti gilesniuose plaukų folikuluose, dėl to gaunamas klaidingai neigiamas tyrimo rezultatas, nors mėginys paimtas teisingai. Tiriant odos skutenas iš šunų, sergančių lėtiniu pododermatitu, klaidingo rezultato tikimybė didelė, nes letena būna ištinusi, fibrozinė ir granuliomatozinė. Dėl šių aplinkybių, reikia rinktis kitus diagnostikos metodus: trichogramą, odos
biopsiją (13).
1.4.2. Trichograma
Tai paprastas diagnostikos metodas, kai mikroskopu tiriami plaukai. Lyginant su skutenų iš gilesnių odos sluoksnių ėmimu, plaukų rovimas yra greitesnis metodas, minimaliai traumuoja audinius ir mažiau skausmingas. Trichogramos mėginį galima imti iš visų plaukuotų kūno paviršiaus vietų, net sudėtingai prieinamų (akių zona, tarpupirščiai). Deja, šio tyrimo jautrumas yra mažesnis – 50 – 70 proc. (4,12,37,38).
Atlikimo technika yra labai paprasta, tačiau reikia atkreipti dėmesį į kelis aspektus. Plaukai turi būti suimami kaip įmanoma arčiau odos paviršiaus, kad kuo mažiau traumuotųsi, naudojant hemostatinį spaustuką arba specialias žnyples. Geriausia, kai žnyplių galai padengti guma – tai sumažina plaukų traumavimą. Plaukus reikia išrauti smarkiu judesiu. Paimtas mėginys dedamas ant mineraliniu aliejumi padengto objektinio stiklelio. Būtina įsitikinti, kad visi plaukai sudėti viena kryptimi (29). Reikia išrauti 50 – 100 plaukų, kad tyrimo rezultatai būtų patikimi (4).
Uždėjus dengiamąjį stiklelį, mėginys mikroskopuojamas. Pirmiausia tiriama mažiausio padidinimo objektyvu, siekiant įvertinti plaukų skaičių, išsidėstymą bei akivaizdžius pokyčius, kuriuos reikia atidžiai
A
B
15 peržiūrėti. Toliau vertinama didesnio padidinimo objektyvu. Pradedama tirti nuo šaknies link stiebo viršūnės. Sergant demodekoze, parazitai randami aplink plauko svogūnėlį (11 pav.) (29). Gavus neigiamą rezultatą, patariama atlikti odos biopsiją. Teigiamas trichogramos rezultatas labai retai pasitaiko kliniškai sveikiems šunims (4).
11 pav. Demodex spp. parazitas ties plauko svogūnėliu, nustatytas trichogramos tyrimu (34).
1.4.3. Odos biopsija
Biopsija atliekama tik tada, kai skutenų iš gilesnių odos sluoksnių tyrimo ir trichogramos rezultatas neigiamas, ypač imant mėginį iš granuliominių bei furunkuliozinių audinių. Odos biopsija labiau reikalinga imant mėginį iš specifinių vietų, tokių kaip, letenos, taip pat kai kurių veislių šunims, pavyzdžiui, šarpėjams, dėl įgimtos mucinozės ar fibrozinių pakitimų (4,39). Mėginys turėtų būti imamas iš alopecijos židinių, mazgelių, kurių kilmė neaiški. Įtarus pododemodekozę, biopsija imama iš labiausiai pažeistos vietos dorsaliniame pirštų paviršiuje (5).
Demodekozės diagnostikoje naudojama perforacinė biopsija, kuri atliekama su biopsine adata. Atliekant procedūrą naudojamos sterilios, įvairaus dydžio (priklausomai nuo pjaunamos odos mėginio skersmens) biopsinės adatos. Dažniausiai naudojamos 6 mm skersmens, bet, imant mėginį iš jautresnių odos vietų (snukio, letenų), naudojamos 2 – 4 mm skersmens. Biopsinė adata tolygiai pridedama prie odos ir, tolygiai spaudžiant, sukama viena kryptimi (12 pav.) (40).
16 Tai patogi biopsijos rūšis, odoje lieka tik maža žaizdelė, kurios nereikia užsiūti, tačiau, atliekant šią procedūra, galimas kraujavimas pjūvio vietoje bei iškyla infekcijos rizika. Šis diagnostikos būdas yra brangesnis, skausmingesnis, o laukti rezultato reikia ilgiau. Iš paimto mėginio galima analizuoti visus odos sluoksnius (epidermį, dermą, poodį), tačiau paimtas mėginys yra nedidelis, o Demodex spp. parazitai linkę susitraukti histologiniame preparate, todėl juos sunkiau pastebėti (13 pav.) (38,40,41).
13 pav. Histologiniame preparate nustatyti Demodex spp. parazitai (pažymėta rodykle) (41).
1.5. Gydymas nuo demodekozės
Nuo lokalizuotos demodekozės 90 proc. šunų pasveiksta savaime per 6 – 8 savaites, be jokio akaricidinio gydymo. Kai kuriais atvejais liga iš šios formos gali progresuoti į generalizuotą demodekozę, todėl svarbi stebėsena. Dėl šios priežasties dažnai skiriami lokalūs medikamentai gijimo skatinimui (15,32). Imunosupresiniai medikamentai yra kontraindikuotini, nes tai gali skatinti ligos atsiradimą (42). Nuo generalizuotos demodekozės pasveiksta be gydymo 50 proc. visų šunų. Tačiau gydymas yra rekomenduojamas, nes ligos eiga ir baigtis negali būti numatoma ligos pradžioje, o kai kuriems šunims gali žymiai pablogėti be medikamentinio gydymo (32). Gydymas nuo generalizuotos demodekozės yra sudėtingas ir dažniausiai reikalinga tęstinė intensyvi terapija (4). Šios formos demodekozė gali būti viena labiausiai varginančių ligų, dažniausiai to priežastis būna pirmalaikis šuns gydymo nutraukimas. Kadangi klinikiniai požymiai paprastai išnyksta anksčiau nei išnaikinami parazitai, būtina reguliariai tirti gyvūną (42). Kol šuo gydomas, skutenų ėmimas iš gilesnių odos sluoksnių turėtų būti atliekamas kas 2 – 4 savaites, geriausiai iš tos pačios vietos kiekvieną kartą (15). Gydymas visais atvejais tęsiamas tol, kol trys iš eilės odos skutenų tyrimai demodekozei nustatyti yra neigiami, nes yra kelių savaičių latentinis laikotarpis tarp gydymo pradžios ir akivaizdaus pagerėjimo (14,32,43).
17 rekomenduojama norint sumažinti streso lygį, kuris susijęs su ruja, poravimusi, dauginimusi. Kastracija rekomenduojama tiek patinams, tiek kalėms dėl genetinės predispozicijos tikimybės (32).
1.5.1. Gydymo schemos
Literatūroje pateikiama įvairių gydymo schemų, tačiau visos tarpusavyje susijusios pagrindiniais gydymo principais: naikinti parazitus, lengvinti simptomus ir stiprinti imuninę sistemą (1). Gydymo pasirinkimas priklauso nuo daugelio veiksnių, tokių kaip, šuns ligos istorija, klinikiniai požymiai, odos pažeidimai bei šuns veislė (44). Gydymas nuo demodekozės yra sudėtingas, reikalingas kompleksinis medikamentinis gydymas (1 lentelė) (2,18).
1 lentelė. Yatoo ir kt. sudaryta kompleksinė schema, skirta gydymui nuo demodekozės,
komplikuotos antrine bakterine infekcija (18).
Preparatas Gydymo rekomendacijos
Ivermektinas 0,3 – 0,6 mg/kg per burną kas 24 val.
Amitrazės tirpalas Tirpalo koncentracija 0,025 – 0,06 proc. Plaunamas visas kūno paviršius kas dvi savaites
Benzoilo peroksido (2 – 3 proc.)
šampūnas Šuo maudomas kas savaitę
Antimikrobinė terapija Cefalosporinai, 3 – 6 savaitės Meloksikamas 0,1 – 0,2 mg/kg kas 24 val.
Klemastinas 0,05 – 01 mg/kg per burną kas 12 val. Omega riebalų rūgštys,
vitaminas B, antioksidantai (selenas, vitaminas E)
Sistemiškai
18 (daugiau kaip 60 proc.), taip pat pasitaiko borderkoliams, Australijos aviganiams, Senosios Anglijos aviganiams, vokiečių aviganiams, Škotijos aviganiams (37,47).
Kartu skiriamas išorinis akaricidinis preparatas – amitrazė. Paruoštu tirpalu ištrinamas sergančio šuns kūnas (18). Taikant išorinius preparatus, šunys, kurių plaukai ilgi, turėtų būti nukirpti, taip būtų užtikrinamas tirpalo kontaktas su oda (26,46). Po akaricido aplikacijos gali atsirasti generalizuota eritema bei niežulys, ypač po pirmo plovimo amitrazės tirpalu. Tai galimai susiję su dideliu kiekiu žuvusių parazitų odoje (2). Amitrazė nerekomenduojama jaunesniems nei 4 mėnesių amžiaus šunims. Nepalankus preparato poveikis centrinei nervų sistemai (laikinas mieguistumas iki 72 val.) dažniau pasireiškia mažų veislių šunims, todėl jiems patartina skirti pusę rekomenduojamos dozės. Kadangi amitrazė veikia gliukozės koncentraciją plazmoje, reikia atsargiai skirti cukriniu diabetu sergantiems šunims. Negalima amitrazės skirti esant stipriai piodermijai, nes preparatas pasižymi dirginančiu poveikiu (48).
Būtina palaikyti švarią šuns odą, tam maudoma antimikrobiniu šampūnu, kurio sudėtyje yra benzoilperoksido. Benzoilo peroksido patenka į plauko folikulą ir sausina odą. Tačiau galimas dirginamasis poveikis (49). Kadangi dažniausiai nustatoma ir antrinė bakterinė infekcija, skiriama antibakterinių preparatų terapija. Antimikrobinės medžiagas parenkamos pagal antibiogramos rezultatus. Dažniausiai naudojamas amoksicilinas su klavulano rūgštimi arba plataus veikimo pirmos kartos cefalosporinai. Piodermijai gydyti taip pat skiriamas klindamicinas, sulfonamidas, trimetoprimas, eritromicinas bei linkomicinas (12,26,50,51).
Kartais, esant generalizuotai demodekozei, nustatomi sisteminiai klinikiniai požymiai (karščiavimas, alergija, niežulys), todėl simptominiam gydymui skiriami analgetikai, antipiretikai, antihistamininiai preparatai. Odos apsauginio barjero funkcijoms stiprinti naudojami papildai, kurių sudėtyje yra omega riebalų rūgščių. Žuvų taukai suteikia omega-3 riebalų rūgščių ir gali būti labai veiksmingi mažinant niežulį. Kiti omega-3 riebalų rūgščių šaltiniai yra sėmenų aliejus ir moliūgų sėklos. Taip pat į gydymo schemą įtraukiami kepenų veiklą gerinantis vitaminų B kompleksas ir antioksidantai, pvz., selenas ir vitaminas E (18,42).
19
2 lentelė. Heine ir kt. atlikto tyrimo, kurio metu buvo gydoma generalizuota demodekozė, rezultatai
(53).
– Gydymas imidakloprido ir
moksidektino lašais (užlašinamais)
Gydymas oraliai milbemicino oksimu
Gydytas šunų skaičius 30 33
Pasveikusių šunų skaičius 26 29
Nepasveikusių šunų skaičius 4 4
Pasveikusių šunų skaičius,
proc. 87,7 87,9
Paul ir kt. (54) duomenimis, imidakloprido ir moksidektino lašai (užlašinamieji) yra saugūs, nes tik vienam iš 36 gydytų šunų pasireiškė nepageidaujamas poveikis – vėmimas. Taip pat patvirtintas šių veikliųjų medžiagų naudojimo saugumas kolių veislės šunims (54). Tačiau Mueller ir kt. (55) nustatė, kad imidakloprido ir moksidektino lašai yra tinkami tik nuo lengvos formos demodekozės, o gydant nuo sunkios formos šunų demodekozės, norimas rezultatas gali būti nepasiektas. Milbemicino oksimo negalima skirti jaunesniems nei keturių savaičių amžiaus šunims (ar sveriantiems mažiau nei 0,5 kg) (2).
Vis dažniau naudojamos kramtomosios fluralanero tabletės gydyti nuo demodekozės. Fourie ir kt. (25) atlikto tyrimo metu nuo generalizuotos demodekozės buvo gydomi aštuoni šunys, naudojant fluralanerą, ir aštuoni šunys naudojant imidakloprido ir moksidektino užlašinamus lašus. Tyrimo metu nustatyta, kad po vienkartinės fluralanero dozės (minimali – 25 mg/kg) jau 12 savaitę nuo gydymo pradžios pastebimas odos būklės pagerėjimas ir naujų plaukų augimas. Buvo lyginamas gydymas vienkartine kramtomosios fluralanero tabletės doze ir imidakloprido ir moksidektino užlašinamais lašais tris kartus kas 28 dienas (3 lentelė). Skutenų iš gilesnių odos sluoksnių tyrimas buvo kartojamas kas 28 dienas. Nuo fluralanero aplikacijos praėjus 56 dienoms, mikroskopuojant skutenas, parazitų nerasta (25).
3 lentelė. Fourie ir kt. atlikto tyrimo, kurio metu buvo lyginami skirtingi gydymai nuo
generalizuotos demodekozės, rezultatai (25).
Kelinta gydymo diena
Gydymas fluralanero kramtomąja tablete
Gydymas imidakloprido ir moksidektino užlašinamais lašais (3 kartus kas 28 dienas) – Demodex spp. parazitu sumažėjimas, proc.
28 99,8 98
56 100 96,5
21
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA
Duomenys tyrimui buvo renkami nuo 2014 m. spalio mėn. 1 d. iki 2016 m. spalio mėn. 1 d., papildomos ir klinikinės praktikos metu, Kauno veterinarijos klinikoje „X“. Viso išanalizuota 31 ligos istorija šunų, sergančių demodekoze.
Pirmiausia buvo renkami šuns anamnezės duomenys (veislė, lytis ir amžius).
Remiantis anamneze tiriamoji šunų populiacija (n=31) buvo išskirta į grynakraujus ir mišrūnus. Šunys suskirstyti pagal lytį į dvi grupes (kalės ir patinai). Tirtų šunų amžius siekė nuo 2 mėnesių iki 151 mėnesio. Išskirtos 3 amžiaus grupės:
1. Iki 12 mėn.; 2. 12 – 48 mėn.; 3. Vyresni nei 48 mėn.
Vėliau gyvūnas tiriamas kliniškai – apžiūrima viso kūno oda, plaukai bei ausų landos, nustatomi pakitimai. Visai tirtai populiacijai klinikinio tyrimo metu buvo nustatyti odos pažeidimai, todėl išskirti pagrindiniai demodekozės klinikiniai požymiai: alopecija, niežulys, odos pleiskanos, papulės, pustulės, šašai, hiperpigmentacijos, odos paraudimai.
Pagal tai, kokie pažeidimai nustatyti esant skirtingų formų demodekozei (lokalizuotai ar
generalizuotai), klinikiniai požymiai išskirti į dvi grupes Taip pat buvo analizuojamos skirtingų formų demodekoze sergantiems šunims nustatytos gretutinės ligos.
Iš specialiųjų diagnostikos metodų buvo taikomas skutenų ėmimas iš gilesnių odos sluoksnių ir trichograma. Mėginiai imami, iš pirminių odos pažeidimų (papulių, pustulių), riboje tarp sveiko ir pažeisto audinio. Demodekozė diagnozuojama tada, kai mikroskopu matoma mažiausiai dviejų vystymosi stadijų Demodex spp. parazitai.
Skutenų iš gilesnių odos sluoksnių ėmimui naudojamas bukas skalpelis. Suspaudžiama oda tarp nykščio ir smiliaus, kad parazitai iš gilių folikulų būtų išspaudžiami į paviršių. Oda skutama plauko augimo kryptimi, kol pasirodo kapiliarinis kraujavimas. Skutenos perkeliamos ant objektinio stiklelio, užlašinama 30 proc. koncentracijos natrio hidroksido tirpalo. Ant viršaus uždedamas dengiamasis stiklelis. Tiriama mikroskopu. Nuleidus mikroskopo kondensatorių, kad būtų tinkamas vaizdo kontrastas, mėginys apžiūrimas naudojat 10X padidinimo objektyvą. Detalesniam mėginio vertinimui naudojamas 40X padidinimo objektyvas.
22 prispaudžiami dengiamuoju stikleliu. Mėginys mikroskopuojamas 4X, 10X ir 40X padidinimo objektyvais. Pradedama plauko struktūras vertinti mažiausio padidinimo objektyvu.
Gydymo schemos analizuotos pagal gydymui skirtas akaricidines veikliąsias medžiagas ir papildomus preparatus esant skirtingų formų demodekozėms.
Akaricidinės medžiagos: 1. Ivermektinas; 2. Fluralaneras; 3. Imidaklopridas; 4. Amitrazė. Papildomi preparatai: 1. Šampūnas su benzoilperoksidu; 2. Šaltalankių aliejus;
3. Omega riebalų rūgštys; 4. Vitaminas E ir Se;
5. Amoksicilinas su klavulano rūgštimi; 6. Enrofloksacinas;
7. Enilkonazolas.
23
3. TYRIMO REZULTATAI
3.1. Veislės, lyties ir amžiaus įtaka šunų sergamumui demodekoze
Demodekozė diagnozuota 90,32 proc. (n=28) grynaveisliams šunims ir 9,68 proc. (n=3) mišrūnams iš visos imties (n=31) (14 pav.).
14 pav. Grynaveislių ir mišrūnų šunų sergamumas demodekoze.
Daugiausia demodekozės atvejų nustatyta mopsų – 25,81 proc. (n=8) ir prancūzų buldogų 16,13 proc. (n=5) veislės šunims (15 pav.). Po du atvejus (6,46 proc.) liga diagnozuota vokiečių aviganių, labradoro retriverių, Jorkšyro terjerų, anglų buldogų ir amerikiečių Stafordšyro terjerų veislių šunims. Ir tik po vieną atvejį (3,23 proc.) nustatyta biglių, bokserių, pinčerių, špicų, toiterjerų veislių šunims.
15 pav. Skirtingų veislių šunų sergamumas demodekoze.
Grynaveisliai 90,32 proc. Mišrūnai 9,68 proc. 3,23 proc. 3,23 proc. 3,23 proc. 3,23 proc. 3,23 proc. 6,45 proc. 6,45 proc. 6,45 proc. 6,45 proc. 6,45 proc. 9,68 proc. 16,13 proc. 25,81 proc. Bigliai Bokseriai Pinčeriai Špicai Toiterjerai Amerikiečių Stafordšyro terjerai Anglų buldogai Jorkšyro terjerai Labradoro retriveriai Vokiečių aviganiai Mišrūnai Prancūzų buldogai Mopsai
Susirgimų kiekis, proc.
24 Šunų, kuriems diagnozuota demodekozė, populiacijoje (n=31) buvo 17 patinų (54,84 proc.) ir 14 kalių (45,16 proc.) (16 pav.).
16 pav. Skirtingų lyčių šunų sergamumas demodekoze.
Kalių grupėje nustatyti susirgimai toiterjerų (n=1), vokiečių aviganių (n=1), prancūzų buldogų (n=2), mopsų (n=4), labradoro retriverių (n=1), Jorkšyro terjerų (n=2), biglių (n=1) veislių šunims ir vienai mišrūnei (17 pav.).
Patinų grupėje susirgimas diagnozuotas pinčerių (n=1), vokiečių aviganių (n=1), špicų (n=1), prancūzų buldogų (n=3), mopsų (n=4), labradoro retriverių (n=1), bokserių (n=1), anglų buldogų (n=2), amerikiečių Stafordšyro terjerų (n=2) veislių šunims ir dviems mišrūnams.
17 pav. Skirtingų veislių ir lyčių šunų sergamumas demodekoze.
Kalės 45,16 proc. Patinai
54,84 proc.
0 1 2 3 4
25 Tirtų šunų populiacijoje didžiausią dalį sergantiems demodekoze sudarė iki 12 mėnesių šunys, kurių susirgimai siekė 48,39 proc. (n=15) visų susirgimų (18 pav.). 12 – 48 mėnesių šunys sudarė 35,48 proc. (n=11), o vyresni nei 48 mėnesių – 16,13 proc. (n=5).
18 pav. Skirtingų amžiaus grupių šunų sergamumas demodekoze.
Dažniausiai demodekoze sirgo šešių (n=4) ir septynių (n=4) mėnesių šunys (19 pav.). Sergančių šunų moda – šeši mėnesiai, amžiaus vidurkis – 29,45 ± 7,71 mėnesiai, o mediana lygi 13.
19 pav. Skirtingo amžiaus šunų sergamumas demodekoze.
Tirtoje imtyje (n=31) lokalizuotos formos demodekoze sirgo 19 šunų, o generalizuotos formos – 12. Nustatyta, kad lokalizuotos formos demodekozė diagnozuota 10 šunų iki 12 mėnesių, penkiems šunims 12 – 48 mėnesių, o vyresniems nei 48 mėnesių šunims diagnozuoti keturi atvejai (20 pav.).
48,39 proc.
35,48 proc.
16,13 proc.
Iki 12 mėn. 12 – 48 mėn. Vyresni nei 48 mėn.
S u sirgim ų k ieki s, p roc .
Šunų amžiaus grupės
26 Generalizuotos formos demodekozė diagnozuota penkiems šunims iki 12 mėnesių, šešiems – 12 – 48 mėnesių ir vienam, vyresniam nei 48 mėnesiai šuniui.
Lokalizuotos formos demodekoze sergančių šunų amžių vidurkis – 23,83 ± 11,1 mėnesiai, o sergančių generalizuotos formos demodekoze amžių vidurkis buvo 33 ± 11,1 mėnesiai. Atlikus statistinę duomenų analizę nustatyta, kad ryšys tarp šunų amžiaus ir demodekozės formos yra statistiškai nepatikimas (p > 0,05).
20 pav. Skirtingų amžiaus grupių šunų sergamumas lokalizuota ir generalizuota demodekoze.
3.2. Klinikiniai požymiai
Gyvūnams, sergantiems generalizuota ir lokalizuota demodekozės forma (n=31), nustatyta alopecija (21 pav.). Odos pleiskanos specialaus odos tyrimo metu rastos 61,29 proc. (n=19) populiacijos, hiperpigmentacija – 41,94 proc. (n=13). Niežulys diagnozuotas 38,71 proc. (n=12) šunų. Papulės apžiūros metu nustatytos 29,03 proc. (n=9), odos paraudimai – 25,81 proc. (n=8) tiriamų šunų. Šašai 19,35 proc. (n=6), pustulės 12,90 proc. (n=4).
10 5 4 5 6 1
Iki 12 mėn. 12 – 48 mėn. Vyresni nei 48 mėn.
S u sirgim ų sk aičiu s, vn t.
Šunų amžiaus grupės
27
21 pav. Klinikiniai požymiai, nustatyti demodekoze sergantiems šunims.
Alopecija pasireiškė visiems gyvūnams, kurie sirgo lokalizuota demodekozės forma (n=19) (22 pav.). Odos pleiskanų turėjo 47,37 proc. tirtų šunų, hiperpigmentacija pasireiškė – 26,32 proc. šunų. Niežulys nustatytas 15,79 proc. šunų, papulės 15,79 proc. gyvūnų. Odos paraudimai, pustulės ir šašai nustatyti 5,26 proc. lokalizuotos formos demodekoze sergantiems šunims.
Generalizuotos formos demodekoze sergantiems šunims alopecija nustatyta 100 proc. (n=12). Odos pleiskanos ir hiperpigmentacijos požymiai sudaro po 66,67 proc., o niežulys pasireiškė 75 proc. šunų. Papulės rastos 50 proc., odos paraudimai – 58,33 proc. visų generalizuotos formos demodekoze sergančių gyvūnų. Pustulės nustatytos 25 proc. šunų.
22 pav. Klinikiniai požymiai, nustatyti skirtingų formų demodekoze sergantiems šunims.
12,9 proc. 19,35 proc. 25,81 proc. 29,03 proc. 38,71 proc. 41,94 proc. 61,29 proc. 100 proc. 87,1 proc. 80,65 proc. 74,19 proc. 70,97 proc. 61,29 proc. 58,06 proc. 38,71 proc. Pustulės Šašai Odos paraudimai Papulės Niežulys Hiperpigmentacija Odos pleiskanos Alopecija
Nustatymo dažnumas, proc.
K li n ik in iai p ož ym iai
Požymis nustatytas Požymis nenustatytas
25 proc. 41,67 proc. 58,33 proc. 50 proc. 75 proc. 66,67 proc. 66,67 proc. 100 proc. 5,26 proc. 5,26 proc. 5,26 proc. 15,79 proc. 15,79 proc. 26,32 proc. 47,37 proc. 100 proc. Pustulės Šašai Odos paraudimai Papulės Niežulys Hiperpigmentacijos Odos pleiskanos Alopecija
Nustatymo dažnumas, proc.
K li n ik in iai p o žym iai
28 Lokalizuotos formos demodekoze (LD) sergančių šunų grupėje išorinės ausies uždegimas nustatytas tik vienam gyvūnui (5,26 proc.) (23 pav.).
23 pav. Gretutinės ligos, nustatytos lokalizuotos formos demodekoze sergantiems šunims.
Generalizuotos formos demodekoze (GD) sergančių šunų grupėje vienam šuniui (8,33 proc.) nustatyta Microsporum spp. sukelta dermatofitozė (24 pav.). Trims šunims (25 proc.) diagnozuota gilioji piodermija, o dviem (16,67 proc.) – išorinės ausies uždegimas.
Atlikus statistinę duomenų analizę nustatyta, kad nuo demodekozės formos priklauso gretutinių ligų atsiradimas (p < 0,05). Rizika sirgti kita liga esant generalizuotos formos demodekozei yra 0,5.
24 pav. Gretutinės ligos, nustatytos generalizuotos formos demodekoze sergantiems šunims.
3.3. Demodekozės diagnostika
Visa populiacija (n=31) buvo tiriama skutenų iš gilesnių odos sluoksnių tyrimo ir trichogramos diagnostikos metodais (25 pav.). Atlikus odos skutenų tyrimą daugumai – 90,32 proc. (n=28), iš tirtų gyvūnų buvo rasta parazitų. Atliekant trichogramą Demodex spp. parazitai rasti 51,61 proc. (n=16) atvejų. Išorinės ausies uždegimas 5,26 proc. Be gretutinės ligos 94,74 proc. Microsporum 8,33 proc. Gilioji piodermija 25 proc. Išorinės ausies uždegimas
16,67 proc.
Be gretutinės ligos 50 proc.
29
25 pav. Demodekozės nustatymas skirtingais diagnostikos metodais.
Lokalizuotos formos demodekozė (n=19) diagnozuota skutenų iš gilesnių odos sluoksnių tyrimu 84,21 proc. (n=16) atvejų, o trichogramos tyrimas buvo teigiamas 31,58 proc. (n=6) susirgimų (26 pav.). Generalizuotos formos demodekozė (n=12) diagnozuota skutenų iš gilesnių odos sluoksnių tyrimu visiems sirgusiems šunims (n=12), o trichogramos tyrimo metu Demodex spp. parazitai nustatyti 75 proc. (n=9) atvejų.
26 pav. Lokalizuotos ir generalizuotos demodekozės nustatymas skirtingais tyrimo metodais.
90,32 proc. 51,61 proc. Diagn oz u otas at ve jų k ieki s, p roc . Diagnozavimo metodai
Skutenų iš gilesnių odos sluoksnių tyrimas Trichograma
84,21 proc.
31,58 proc. 100 proc.
75 proc.
Skutenų iš gilesnių odos sluoksnių tyrimas Trichograma
Diagn oz u otas at ve jų k ieki s, p roc . Diagnozavimo metodai
30
3.4. Šunų gydymas nuo demodekozės
Lokalizuotos formos demodekozės gydymui oraliai ivermektinas naudotas 63,16 proc. (n=12) atvejų (27 pav.). Fluralaneras per burną suduotas 36,84 proc. (n=7) šunų, o imidaklopridas sulašintas – 5,26 proc. (n=1). Taip pat 15,79 proc. (n=3) naudotas paruoštas amitrazės plovimo tirpalas lokalizuotos formos demodekozei gydyti.
27 pav. Medikamentų naudojimas lokalizuotos formos demodekozės gydymui.
Generalizuotos formos demodekozės gydymui ivermektinas bei fluralaneras oraliai buvo naudotas 66,67 proc. (n=8) atvejų (28 pav.). Imidaklopridas sulašintas 8,33 proc. (n=1) šunų. Taip pat 25 proc. (n=3) naudotas paruoštas amitrazės plovimo tirpalas.
28 pav. Medikamentų naudojimas generalizuotos formos demodekozės gydymui.
63,16 proc. 36,84 proc. 5,26 proc. 15,79 proc. M ed ik am en tų n au d ojim as, p roc .
Medikamentai, gydymui nuo lokalizuotos demodekozės Ivermektinas Fluralaneras Imidaklopridas Amitrazė
66,67 proc. 66,67 proc. 8,33 proc. 25 proc. M ed ik am en tų n au d ojim as, p roc .
31 Lokalizuotos formos demodekozės (n=19) gydymui papildomai naudotas benzoilo peroksido šampūnas 73,68 proc. (n=14) susirgimo atvejų (29 pav.). Taip pat naudotos oraliai omega riebalų rūgštys 89,47 proc. (n=17) ir vitaminas E su selenu 10,53 proc. (n=2) visų atvejų. Amoksicilinas su klavulano rūgštimi per būrną duotas 5,26 proc. (n=1) šuniui.
Generalizuotos formos demodekozei (n=12) gydyti papildomai naudotas benzoilo peroksido šampūnas 83,33 proc. (n=10) atvejų. Šios formos susirgimams taip pat buvo tepamos žaizdos šaltalankių aliejumi – 25 proc. (n=3) atvejų, omega riebalų rūgštys oraliai paskirtos visiems gyvūnams (n=12). Per burną duota vitamino E su selenu 33,33 proc. (n=4) susirgimų. Oraliai naudotas amoksicilinas su klavulano rūgštimi 33,33 proc. (n=4), enrofloksacinas 8,33 proc. (n=1) ir enilkonazolo odos tirpalas skirtas 8,33 proc. (n=1) šunų.
29 pav. Papildomų preparatų naudojimas skirtingų formų demodekozėms gydyti.
73,68 proc. 89,47 proc. 10,53 proc. 5,26 proc. 83,33 proc. 25,0 proc. 100 proc. 33,33 proc. 33,33 proc. 8,33 proc. 8,33 proc. Šampūnas su benzoilperoksidu Šaltalankių aliejus Omega riebalų rūgštys Vitaminas E ir Se Amoksicilinas + klavulano r. Enrofloksacinas Enilkonazolas Papildomi preparatai P re p ar atų n au d ojim as, p roc .
32
4. REZULTATŲ APTARIMAS
Nuo 2014 m. spalio mėn. 1 d. iki 2016 m. spalio mėn. 1 d. Kauno veterinarijos klinikoje „X“ atliktas tyrimas, siekiant įvertinti šunų demodekozę predisponuojančius veiksnius, diagnostikos galimybes atsižvelgiant į atsiradusius klinikinius požymius, bei išanalizuoti šunų, sergančių demodekoze, gydymo schemas.
Tyrimo metu demodekoze sergantys šunys buvo suskirstyti pagal veislę, lyti, amžių, matomus klinikinius požymius, ligos diagnozavimo būdus ir gydymo schemas.
Tarp tirtų demodekoze sergančių šunų buvo 28 (90,32 proc.) grynakraujai ir trys (9,68 proc.) mišrūnai. Literatūroje teigiama, kad demodekoze dažniau serga grynakraujai šunys (12,14).
Didžiąją sergančiųjų dalį sudarė mopsų veislės šunys. Taip pat demodekozė diagnozuota prancūzų buldogų, vokiečių aviganių, labradoro retriverių, Jorkšyro terjerų, anglų buldogų ir amerikiečių Stafordšyro terjerų veislės šunims. Tik po vieną atvejį demodekozė diagnozuota biglių, bokserių, pinčerių, špicų, toiterjerų veislių šunims. Dauguma autorių nurodo, kad didžiausią riziką sirgti demodekoze turi tokių veislių šunys kaip mopsai, buldogai, amerikiečių Stafordšyro terjerai, vokiečių aviganiai, pinčeriai, bokseriai (2,13,14).
Analizuojamoje šunų grupėje lyties predispozicija demodekozei nenustatyta, nors patinų buvo šiek tiek daugiau – 54,84 proc. Bezerra ir kiti autoriai teigia, jog šunų lytis nėra predisponuojantis veiksnys sirgti demodekoze (21,57).
Sirgusių demodekoze šunų amžių vidurkis siekia 29,45 ± 7,71 mėnesius, o dažniausiai liga buvo diagnozuota šešių ir septinių mėnesių šunims. Išskirsčius šunis į grupes pagal amžių ir demodekozės formą, priklausomybė tarp generalizuotos ir lokalizuotos formos statistiškai nepatikima (p > 0,05). Tai reiškia, jog nuo amžiaus nepriklauso nei viena demodekozės forma, nors lokalizuotos formos demodekoze daugiausia (10 iš 19 šunų) sirgo iki 12 mėnesių šunys. Vyresnių šunų grupėse susirgimai nustatyti pavieniais atvejais: 12 – 48 mėnesių šunims diagnozuoti penki, o vyresniems nei 48 mėnesių šunims diagnozuoti keturi lokalizuotos demodekozės atvejai. Tačiau daugumos mokslinių tyrimų duomenimis, lokalizuotos formos demodekozė dažniausiai nustatoma 3 – 18 mėnesių šunims (12,28).
Lokalizuotos formos demodekoze sergančių šunų amžių vidurkis buvo 23,83 ± 11,1 mėnesiai. Singh ir kt. (58) atliktame tyrime lokalizuotos formos demodekoze sergančių šunų amžių vidurkis buvo 26,76 ± 18,3 mėnesiai.
33 gyvūnams diagnozuotas vienas generalizuotos demodekozės atvejis. Moksliniuose tyrimuose nurodoma, kad generalizuotos formos liga įprastai serga įvairaus amžiaus šunys (12,28).
Sergančiųjų generalizuotos formos demodekoze amžių vidurkis buvo 33 ± 11,1 mėnesiai. Singh ir kt. (58) atliktame tyrime generalizuotos formos demodekoze sergančių šunų amžių vidurkis buvo 31,38 ± 23,89 mėnesiai.
Visais atvejais nustatytas klinikinis požymis buvo alopecija. Taip pat daugeliui buvo matomos odos pleiskanos – 61,29 proc. iš visų susirgimo atvejų. Kiti dažni klinikiniai požymiai buvo pasireiškęs niežulys, papulės, pustulės, šašai, odos paraudimai, hiperpigmentacijos požymiai. Pasak Fourie ir kt. (25) demodekozės susirgimo atvejais nustatomi įvairaus dydžio alopecijos židiniai. Craig (14) teigia, jog sergantiems demodekoze šunims nustatomi odos paraudimai, pleiskanojimai, papulės, pustulės, hiperpigmentacijos požymiai.
Klinikiniai požymiai buvo išskirstyti pagal tai, kokios formos demodekozė buvo diagnozuota. Visi klinikiniai požymiai tokie kaip alopecija, odos pleiskanos, hiperpigmentacijos, niežulys, papulės, odos paraudimai, šašai, pustulės, buvo nustatyti esant lokalizuotos ir generalizuotos formos demodekozei. Tačiau skyrėsi pasireiškusių klinikinių požymių dažnumas. Generalizuotos formos demodekozės atveju klinikiniai požymiai buvo nustatomi dažniau, dažniausiai pasireiškė niežulys, kuris nustatytas esant generalizuotai formai tris kartus dažniau nei esant lokalizuotai demodekozės formai. Literatūroje pateikiama, jog niežulys dažniausiai nustatomas tik generalizuotos formos metu (25).
Tyrimo metu vienam gyvūnui sergančiam lokalizuota demodekozės forma buvo diagnozuotas išorinės ausies uždegimas. Generalizuotos formos demodekoze sergantiems šunims dažniausiai diagnozuota buvo gilioji piodermija (25 proc.), rečiau išorinės ausies uždegimas (16,67 proc.) ir
Microsporum spp. sukelta dermatofitozė (8,33 proc.). Atlikus statistinę duomenų analizę nustatyta, kad
generalizuotos formos demodekozės atveju gretutinė liga būna dažniau (p < 0,05), o rizika ja sirgti lygi 0,5. Literatūroje pateikiama, kad gretutinės ligos dažniau nustatomos generalizuotos formos demodekozės atveju, bet komplikuotis gali ir lokalizuotos formos demodekozė (14,16).
34 ištinusi, fibrozinė ir granuliomatozinė. Dėl šių aplinkybių rekomenduojama atlikti trichogramą (4,12,13,38,52).
Gydymui nuo demodekozės dažniausiai buvo per burną naudojamas ivermektinas: lokalizuotos formos – 63,16 proc. (n=12) ir generalizuotos – 66,67 proc. (n=8) atvejų. Generalizuotos formos atveju taip pat dažnai buvo šeriamas fluralaneras (66,67 proc.). Imidakloprido lašai ir amitrazės plovimo tirpalas buvo naudojami rečiau. Paterson ir kt. (22) atlikto tyrimo metu nustatyta, kad gydymas oraliai ivermektinu yra efektyvesnis nei imidakloprido užlašinamieji lašai, po vieno mėnesio naudojimo. Tačiau po keturių mėnesių gydymo rezultatas panašus – ivermektinu gydytoje grupėje pasveiko 98 proc. šunų, o imidaklopridu – 89 proc. (22). Fourie ir kiti autoriai teigia, kad demodekozės gydymo laikotarpis šeriant fluralanerą yra trumpesnis nei lašinant imidaklopridą ant odos. Po fluralanero panaudojimo praėjus tik 28 dienoms, Demodex spp. odos skutenose neaptikta po 84 dienų imidakloprido naudojimo parazitų skaičius sumažėjo 97,7 prc. (25). Efektyvi terapinė intervencija pasiekiama greičiau, kai naudojami kelių medžiagų derivatai. Arora ir kt. (59) atliktame tyrime generalizuota demodekozė buvo išgydyta per 28 dienas šeriant ivermektino tabletes ir plaunant gyvūną amintrazės tirpalu.
Gydant demodekozę skiriami papildomi preparatai. Dažniausiai buvo skiriami papildai su omega riebalų rūgštimis, kurios slopina odos uždeginimes reakcijas (60). Taip pat įprastai skirtas benzoilperoksido šampūnas. Rečiau oraliai skirtas vitaminas E su selenu, o generalizuotos demodekozės atveju tepti žaizdoms skirtas šaltalankių aliejus. Literatūroje pateikiama, kad gydant šunis nuo demodekozės papildomai maudoma benzoilperoksido šampūnu, taip pat per burną skiriamos omega riebalų rūgštys, vitaminas E ir selenas (14,18). Šaltalankių aliejus skatina odos pažeidimų gijimą (61).
35
5. IŠVADOS
1. Demodekoze dažniausiai sirgo grynaveisliai šunys, lokalizuotos formos susirgimai dažniau diagnozuoti iki 12 mėnesių, o generalizuotos formos demodekozė nustatyta įvairaus amžiaus šunims.
2. Alopecija yra dažniausiai pasireiškiantis šunų demodekozės klinikinis požymis, taip pat dažnai nustatomi klinikiniai požymiai tokie kaip odos paraudimai, hiperpigmentacijos, šašai, papulės, pustulės, odos pleiskanos bei niežulys.
3. Demodekozės diagnostikoje dažniausiai yra naudojamas skutenų iš gilesnių odos sluoksnių tyrimas.
36
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Mueller RS. An update on the therapy of canine demodicosis. Compend Contin Educ Vet. 2012;34(4):E1-4.
2. Patel A, Forsythe PJ. Saunders Solutions in Veterinary Practice: Small Animal Dermatology. London: Elsevier; 2008. p. 156-60.
3. Chen W, Plewig G. Human demodicosis: revisit and a proposed classification. Br J Dermatol. 2014;170(6):1219-25.
4. Mueller RS, Bensignor E, Ferrer L, Holm B, Lemarie S, Paradis M, et al. Treatment of demodicosis in dogs: 2011 clinical practice guidelines. Vet Dermatol. 2012;23(2):86-96.
5. Gross TL, Ihrke PJ, Walder EJ, Affolter VK. Skin Diseases of the Dog and Cat: Clinical and Histopathologic Diagnosis. 2nd ed. Oxford: Wiley Blackwell; 2005. p. 442-9.
6. Neuber A, Horvath C. Treatment of canine demodicosis. UK Vet. 2007;12(3):54-7.
7. Ranjan R, Dua K, Turkar S, Singh H, Singla LD. Successful management of refractory cases of canine demodicosis with homeopathy medicine Graphitis. J Parasit Dis. 2014;38(4):417-9. 8. Izdebska JN, Fryderyk S. Diversity of Three Species of the Genus Demodex (Acari, Demodecidae)
Parasitizing Dogs in Poland. Pol. J. Environ. Stud. 2011;20(3):565-9.
9. De Rojas M, Riazzo C, Callejon R, Guevara D, Cutillas C. Molecular study on three morphotypes of Demodex mites (Acarina: Demodicidae) from dogs. Parasitol Res. 2012;111(5):2165-72. 10. Hendrix CM, Robinson E. Diagnostic Parasitology for Veterinary Technicians. 4th ed. St. Louis:
Elsevier; 2014. p. 241-4.
11. Foreyt WJ. Veterinary Parasitology Reference Manual. 5th ed. Ames: Wiley Blackwell; 2001. p. 42.
12. Gortel K. Update on Canine Demodicosis Vet Clin North Am Small Anim Pract. 2006;36(1):229-41.
13. Miller WH, Griffin CE, Campbell KL. Muller and Kirk's Small Animal Dermatology. 7th ed. St. Louis: Elsevier; 2013. p. 78-313.
14. Craig M. Canine demodicosis. Companion Animal. 2011;16(4):27-31.
15. Arther RG. Mites and lice: biology and control. Vet Clin North Am Small Anim Pract. 2009 November;39(6):1159-71.
37 17. Plant JD, Lund EM, Yang M. A case-control study of the risk factors for canine juvenile-onset
generalized demodicosis in the USA. Vet Dermatol. 2011;22(1):95-9.
18. Yatoo MI, Jhambh R, Malepad DP, Kumar P, Dimri U. Advances in therapeutic management of complicated demodicosis in canines. J. Adv. Parasitology. 2014;1(1):6-8.
19. Mederle N, Darabus G, Oprescu I, Morariu S, Ilie M , Indre D, et al. Diagnosis of canine demodicosis. Sci Parasitol. 2010;11(1):20-3.
20. Thushara MR, Tresamol PV, Saseendranath MR, Devada K. Host related managemental factors of canine demodicosis. Indian Vet. 2012;89(12):55-6.
21. Pereira AV, Pereira SA, Gremiao ID, Campos MP, Ferreira AM. Comparison of acetate tape impression with squeezing versus skin scraping for the diagnosis of canine demodicosis. Aust Vet J. 2012;90(11):448-50.
22. Paterson TE, Halliwll RE, Fields PJ, Louw ML, Louw JP, Ball GS et al. Treatment of canine-generalized demodicosis: a blind, randomized clinical trial comparing the efficacy of Advocate® (Bayer Animal Health) with ivermectin. Vet Dermatol. 2009;20(5-6):447-55.
23. Paterson TE, Halliwell RE, Fields PJ, Louw ML, Ball G, Louw J et al. Canine generalized demodicosis treated with varying doses of a 2.5% moxidectin+10% imidacloprid spot-on and oral ivermectin: parasiticidal effects and long-term treatment outcomes. Vet Parasitol. 2014;205(3-4):687-96.
24. Ferrer L, Ravera I, Silbermayr K. Immunology and pathogenesis of canine demodicosis. Vet Dermatol. 2014;25(5):427-e65.
25. Fourie JJ, Liebenberg JE, Horak IG, Taenzler J, Heckeroth AR, Frenais R. Efficacy of orally administered fluralaner (BravectoTM) or topically applied imidacloprid/moxidectin (Advocate®) against generalized demodicosis in dogs. Parasit Vectors. 2015;8:187.
26. Shipstone M. Generalised demodicosis in dogs, clinical perspective. Aust Vet J. 2000;78(4):240-2.
27. Grandi F, Pasternak A, Beserra HEO. Digit loss due to Demodex spp. infestation in a dog: clinical and pathological features. Open Vet J. 2013;3(1):53-5.
28. Anderson LC, Otto G, Pritchett-Corning KR, Whary MT. Laboratory Animal Medicine. 3rd ed. China: Elsevier; 2015. p. 528.
38 30. Reddy BS, Kumari KN, Sivajothi S. Haemato-biochemical findings and thyroxin levels in canine
demodicosis. Clin Pathol. 2015 March;24(2):287-90.
31. Rhodes KH, Werner AH. Blackwell's Five-Minute Veterinary Consult Clinical Companion: Small Animal Dermatology. 2nd ed. Ames: John Wiley & Sons; 2011. p. 40-7.
32. Cote E. Clinical Veterinary Advisor Dogs and Cats. 3rd ed. St. Louis: Elsevier. 2014. p. 1788-9. 33. Pereira DT, Castro LJM, Centenaro VB, Amaral AS, Krause A, Schmidt C. Skin impression with
acetate tape in Demodex canis and Scarcoptes scabiei var. vulpes diagnosis. Arq. Bras. Med. Vet. Zootec. 2015;67(1):49-54.
34. Boer DJ. Skin scraping for external parasites. 2016 m. balandžio mėn. Interneto prieiga:
http://www.cliniciansbrief.com/sites/default/files/attachments/ProP_Skin%20Scraping%20for%2
0External%20Parasites.pdf [žiūrėta 2016-11-13]
35. Power H. Parasitic dermatoses: demodicosis – canine. Interneto prieiga:
https://www.zoetisus.com/Conditions /Page-s /Dermatology/deep-skin-scraping.aspx [žiūrėta
2016-08-11]
36. Saridomichelakis MN, Koutinas AF, Farmaki R, Leontides LS, Kasabalis D. Relative sensitivity of hair pluckings and exudate microscopy for the diagnosis of canine demodicosis. Vet Dermatol. 2007;18(2):137-41.
37. Zhu M, Yancy HF, Deaver C, Jones YL, Myers MJ. Loperamide-induced expression of immune and inflammatory genes in Collies associated with ivermectin sensitivity. Vet. Pharmacol. Therap. 2015;39(2):131-7.
38. Fondati A, Lucia M, Furiani N, Monaco M, Ordeix L, Scarampella F. Prevalence of Demodex canis-positive healthy dogs at trichoscopic examination. Vet Dermatol. 2010;21(2):146-51. 39. Cury GMM, Pereira ST, Botoni LS, Pereira RDO, Telles TC, Ferreira APL et al. Diagnosis of
canine demodicosis: comparative study between hair plucking and adhesive tape tests. 2013;20(3):137-9.
40. Seltzer JD. Skin biopsies in mammals. Lab Animal. 2007;36(4):23-4.
41. Caswell JL, Yager JA, Barta JR, Parker W. Establishment of Demodex canis on Canine Skin Engrafted onto Scid-Beige Mice. J. Parasitol. 1996;82(6):911-5.
42. Singh SK, Kumar M, Jadhav RK, Saxenab SK. An Update on Therapeutic Management of Canine Demodicosis. Vet World. 2011 January;4(1):41-4.
39 44. Horne KL. Canine Demodicosis. Veterinary Technician. 2010;31(3):E1-6.
45. Kenny PJ, Vernau KM, Puschner B, Maggs DJ. Retinopathy associated with ivermectin toxicosis in two dogs. JAVMA. 2008;233(2):279-84.
46. Schnabl B, Bettenay S, Glos N, Linek M, Loewenstein C, Mueller RS. Oral selamectin in the treatment of canine generalised demodicosis. Vet. Res. 2010;166(23):710-4.
47. Geyer J, Janko C. Treatment of MDR1 mutant dogs with macrocyclic lactones. Curr Pharm Biotech. 2012;13:969-986.
48. Koch SN, Torres SMF, Plumb DC. Canine and Feline Dermatology Drug Handbook. Ames: John Wiley & Sons. 2012. p. 73-333.
49. Ghubash R. Parasitic miticidal therapy. Clin Tech Small Anim Pract. 2006;21(3):135-44.
50. Ganiere JP, Medaille C, Mangion C. Antimicrobial Drug Susceptibility of Staphylococcus intermedius Clinical Isolates from Canine Pyoderma. Journal of Veterinary Medicine. 2005;52(1):25-31.
51. Shaw SE, Foster AP. Treatment of canine adult-onset demodicosis. Aust Vet J. 2000;78(4):243-4. 52. Arsenovic M, Pezo L, Vasic N, Ciric R, Stefanovic M. The main factors influencing canine
demodicosis treatment outcome and determination of optimal therapy. Parasitol Res. 2015 July;114(7):2415-26.
53. Heine J, Krieger K, Dumont P, Hellmann K. Evaluation of the efficacy and safety of imidacloprid 10% plus moxidectin 2.5% spot-on in the treatment of generalized demodicosis in dogs: results of a European field study. Parasitol Res. 2005;97:S89-96.
54. Paul AJ, Hutchens DE, Firkins LD, Borgstrom M. Dermal safety of imidacloprid/ moxidectin topical solution in the ivermectin-sensitive collie. Vet Parasitol. 2004;121(3-4):285–91.
55. Mueller RS, Meyer D, Bensignor E, Sauter-Louis C. Treatment of canine generalized demodicosis with a 'spot-on' formulation containing 10% moxidectin and 2.5% imidacloprid (Advocate, Bayer Healthcare). Vet Dermatol. 2009;20(5-6):441-6.
56. Walther FM, Allan MJ, Roepke RKA, Nuernberger MC. Safety of fluralaner chewable tablets (BravectoTM), a novel systemic antiparasitic drug, in dogs after oral administration. Parasit Vectors.
2014;7(1):87.
40 58. Singh SK, Dimri U, Sharma MC, Swarup D, Sharma B, Pandey HO et al. The role of apoptosis in immunosuppression of dogs with demodicosis. Vet Immunol Immunopathol. 2011;144(3-4):487-92.
59. Arora N, Vohra S, Singh S, Potliya S, Lather S, Gupta A et al. Therapeutic Management of Chronic Generalized Demodicosis in a Pug. Adv. Anim. Vet. Sci. 2013;1(2S):26-8.
60. Lenox CE, Bauer JE. Potential Adverse Effects of Omega-3 Fatty Acids in Dogs and Cats. JVIM. 2013;27(2):217-26.
61. Hsu YW, Tsai CF, Chen WK, Lu FJ. Protective effects of sea buckthorn (Hippophae rhamnoides L.) seed oil against carbon tetrachloride-induced hepatotoxicity in mice. Food Chem Toxicol. 2009;47(9):2281-8.
62. Hillier A, Lloyd DH, Weese JS, Blondeau JM, Boothe D, Breitschwerdt E. Guidelines for the diagnosis and antimicrobial therapy of canine superficial bacterial folliculitis (Antimicrobial Guidelines Working Group of the International Society for Companion Animal Infectious Diseases). Vet Dermatol. 2014;25(3):163-75.
