LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Ieva Janušauskaitė
Šunų Otodectes cynotis paplitimas Vilniaus mieste
The prevalence of canine Otodectes cynotis infection in Vilnius city
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBASDarbo vadovas: Prof. dr. Habil. Saulius Petkevičius
2 DARBAS ATLIKTAS PATOBIOLOGIJOS KATEDROJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Šunų Otodectes cynotis paplitimas Vilniaus mieste”:
1. Yra atliktas mano pačios;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą. Ieva Janušauskaitė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe. Ieva Janušauskaitė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO Prof. Dr. Habil. Saulius Petkevičius
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE) Prof. Dr. Habil. Saulius Petkevičius
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentai: 1)
2)
(vardas, pavardė) (parašai)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3
Turinys
SANTRAUKA ... 4 SUMMARY ... 5 SANTRUMPOS ... 6 ĮVADAS ... 7 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 8 1.1. Sukėlėjas ... 8 1.2. Rizikos veiksniai ... 8 1.3. Klinikiniai požymiai ... 9 1.4. Vystimasis ... 9 1.5. Diagnozavimas ... 12 1.6. Epizootiniai duomenys ... 122. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 16
2.1. Tyrimo medžiaga ... 16
2.2. Tyrimo metodai ... 17
2.3. Rezultatų statistinė analizė ... 18
3. TYRIMŲ REZULTATAI ... 19
3.1. Sergamumas Vilniaus miesto klinikoje ... 19
3.2. Šunų užsikrėtimas pagal lytį ... 19
3.3. Šunų užsikrėtimas pagal veislę ... 20
3.4. Šunų užsikrėtimas pagal amžių ... 23
3.5. Šunų užsikrėtimas pagal ausų tipą ... 25
3.6. Šunų užsikrėtimas pagal laikymo sąlygas ... 27
3.7. Šunų užsikrėtimas pagal kontaktą su kitais gyvūnais ... 28
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 30
5. IŠVADOS ... 33
4
SANTRAUKA
Šunų Otodectes cynotis paplitimas Vilniaus mieste
Ieva Janušauskaitė
Magistro baigiamasis darbas
Darbo apimtis 36 puslapiai, 16 paveikslų, 30 literatūros šaltinių.
Šio atlikto tyrimo tikslas buvo išsiaiškinti šunų Otodectes cynotis paplitimą Vilniaus mieste. Baigiamojo darbo uždaviniai: ištirti ir apskaičiuoti šunų užsikrėtimą O. cynotis Vilniaus miesto klinikoje ir nustatyti invazijos paplitimą atžvelgiant į lytį, veislę, amžių, ausų formą, laikymo sąlygas ir kontaktą su kitais gyvūnais.
Tyrimo metodika: Duomenys buvo renkami nuo 2017 metų lapkričio 9 dienos iki 2018 metų spalio 30 dienos, Vilniaus miesto „X“ veterinarijos klinikoje. Atrinkti 73 šunys, turėję problemų su ausimis. Visi tiriamieji apžiūrėti kliniškai, atlikti du diagnostikos metodai: otoskopavimas ir ausų išskyrų mikroskopavimas,
Tyrimo rezultatai ir išvados: Klinikoje buvo nustatytas 36,38 proc. šunų sergamumas otodektoze (iš 73 šunų, sirgo 27). Patelės sirgo dažniau (55,6 proc.) nei patinai (44,4 proc.) Užsikrėtusių mišrūnų buvo tik 7,4 proc., tuo tarpu grynaveisliai šunys sudarė 92,6 proc. Mažų veislių šunų sergamumas buvo didžiausias, palyginus su vidutinių ir didelių veislių sergamumu. Labiausiai ši liga pasireiškė mopsams (22,2 proc.) ir Jorkšyro terjerams (18,6 proc.). Nuo 1 iki 4 metų amžiaus šunys sirgo dažniau (40,7 proc.), nei jauni ar vyresni šunys. Šunys su nulinkusiomis ausimis sudarė 66,7 proc. sergančiųjų, o su stačiomis ausimis- 33,3 proc. Dažniau sirgo šunys, kurie buvo laikomi namuose (62,96 proc.), lyginant su laikomais lauke (37,04 proc.). Didelę įtaką (p<0,001) turėjo kontaktas su kitais gyvūnais, nes tokie šunys sirgo dažniau (92,6 proc.). Ženklią įtaką turėjo kontaktas su kitais šunimis (37,1 proc.)
Raktažodžiai: Otodectes cynotis, otodektozė, šuo, paplitimas, otoskopas,
5
SUMMARY
The prevalence of canine Otodectes cynotis infection in Vilnius city
Ieva Janusauskaite
Master‘s thesis
Master Thesis consists of 35 pages, 16 pictures and 30 references.
The goal of performed study was to estimate the prevalence of Otodectes cynotis mites in the veterinary clinic “X” of Vilnius city. The data was analyzed according to the animals breed, age, sex, ear shape, keeping conditions and possible contact with other animals.
Matherials and Methods: Data was collected between November 2017 and October 2018 from 73 dogs with ear health problems. After clinical examination, two diagnostic tests were performed: otoscopy and ear secretion microscopy.
Results and Conclusions: The prevalence of Otodectosis was 36.38% (27 out of 73) and it was higher in female dogs compared to males (55.6% and 44.4%, respectively). The main factor which had highly significant influence on distribution of O. cynotis mites was contact with other dogs, which increased risk of infection on 92.6% (p<0.001). The prevalence of mites was significantly higher in purebred dogs - 92.6%, compared to crossbreeds - 7.4% (p<0.05). The infection level was highest in small breed dogs compared to to medium and large breeds. The disease was most prevalent amongst Pugs (22.2%) and Yorkshire Terriers (18.6%). In was shown, that in dogs from 1 to 4 years of age was a highest infection level (40.7%) compared to younger or older dogs. It was tendency, that breeds of dogs with drop or folded ears had higher infection level - 66.7%, compared to breed of dogs with erect or bate ears (33.3%). It was estimated, that indoor dogs had a higher prevalence of infection (62.96%) compared to outdoor dogs (37.04%). It was concluded, that contacts with other dogs is main factor of infection with
O. cynotis and significantly increases risk of infection.
6
SANTRUMPOS
7
ĮVADAS
Dauguma žmonių augina naminius gyvūnus. Dažniausiai tai būna šunys arba katės, tačiau vis daugiau gyventojų renkasi šunis. Tą sąlygoja žmonių noras turėti artimą ryšį su augintiniu, kas auginant šunis yra lengviau pasiekiama. Vis tik, nemažai gyvūnų augintojų neatsižvelgia į potencialią riziką užsikrėsti zoonotinėmis ligomis, o ši tikimybė ženkliai padidėja, kai į namus priimamas augintinis.
Gyvūnai serga įvairiomis ligomis, kurias svarbu laiku diagnozuoti ir imtis tinkamų priemonių. Viena iš dažniausiai pasitaikančių ligų yra išorinių arba ektoparazitų invazija. Blusos ir kraujasiurbės erkės yra dažniausiai sutinkami ir aprašomi ektoparazitai (2), tačiau labai trūksta informacijos apie niežinių erkių paplitimą ir jų pavojų augintinio sveikatai.
Veterinarijoje pasitaikančios niežinių erkių rūšys: Psoroptes spp., Sarcoptes scabiei,
Chorioptes spp., Psorobia spp., Otodectes cynotis, Notoedres cati, Cheylletiela spp., Demodex spp. Aktualiausios yra Sarcoptes scabiei, Otodectes cynotis, Cheylletiela spp., ir Demodex spp.
niežų erkės, kadangi kitos niežų rūšys pas šunis neaptinkamos (1).
Tyrimų apie O. cynotis yra ženkliai mažiau, lyginant su kitomis niežinių erkių rūšimis, tačiau tai nemažina šio ektoparazito svarbos ir aktualumo.
Otodectes cynotis pasižymi dideliu plitimu, todėl yra svarbu gydyti ne tik sergantį šunį, bet
ir su juo kontaktą turėjusius gyvūnus (3).
Darbo tikslas: išsiaiškinti šunų O. cynotis erkių paplitimą Vilniaus mieste
Darbo uždaviniai:
1. Ištirti koks yra šunų O. cynotis užsikrėtimas Vilniaus miesto X klinikoje 2. Ištirti ir apskaičiuoti šunų užsikrėtimą O. cynotis pagal lytį
3. Ištirti ir apskaičiuoti šunų užsikrėtimą O. cynotis pagal veislę 4. Ištirti ir apskaičiuoti šunų užsikrėtimą O. cynotis pagal amžių 5. Ištirti ir apskaičiuoti šunų užsikrėtimą O. cynotis pagal ausų formą 6. Ištirti ir apskaičiuoti šunų užsikrėtimą O. cynotis pagal laikymo sąlygas
7. Ištirti ir apskaičiuoti šunų užsikrėtimą O. cynotis pagal kontaktą su kitais gyvūnais
8
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Sukėlėjas
Ausų niežinės erkės yra balti, labai aktyvūs parazitai, kurie gyvena vertikalioje ir horizontalioje ausų kanalo dalyje (retais atvejais parazitai randami ant gyvūnų galvos, kojų, uodegos) ir priklauso Psoroptidae šeimai. Be ausų erkių (Otodectes), šiai šeimai dar priklauso tokios gentys kaip Chorioptes ir Psoroptes (7,8,11,12).
Yra skirtingų nuomonių dėl Otodectes genties rūšių skaičiaus. Atsižvelgiant į tai, jog ausų niežinės erkės yra plačiai paplitusios pasaulyje ir parazituoja pas įvairius šeimininkus, buvo atliktas tyrimas, norint pagrįsti arba paneigti tik vienos, O. cynotis, rūšies egzistavimą (5).
Iš viso ištirta 11 kačių, 2 šunys, 1 arktinė lapė ir 2 šeškai. Gyvūnai paimti iš 4 skirtingų žemynų: Europos, Amerikos, Afrikos ir Azijos. Buvo lyginama erkių morfologija, bet jokių skirtumų nepastebėta, todėl prieita prie išvados, jog pas visus juos rasta viena, O. cynotis rūšis (5).
1.2. Rizikos veiksniai
Apskritai, šunims ausų ligos pasireiškia dažniau dėl išorinės ausies kanalo anatomijos. Taip pat, dėl kaušelio morfologijos, kuri būdinga tam tikroms veislėms bei dėl šeimininkų nedėmesingumo šunų ausų higienos klausimu (6). Didžiojoje Britanijoje atlikto tyrimo metu pastebėta, jog šunys, kurių ausys nulėpusios ir pusiau stačios, sudarė 29,1 proc., sergančių otodektoze (17) Taip pat, kaip predisponuojantis veiksnys gali būti išskirtas amžius, nes pastebėta, jog pas šuniukus O. cynotis randama dažniau, nei pas suaugusius. Tai galima paaiškinti tuo, jog maži šuniukai dar neturi stipraus imuniteto ir apsikrečia nuo motinos, jeigu ji serga otodektoze (11,12). Perdavimas galimas per užkrėstas priežiūros priemones (pavyzdžiui šepečius) arba guolius. (12). Norint visiškai išnaikinti ausų niežines erkutes reikia kruopščiai išvalyti aplinką, kurioje gyvena gyvūnas, išplauti guolius, šukavimo ir kitas priežiūros priemones. Taip pat, reikia nepamiršti gydyti visus naminius gyvūnus, ne tik sergantį (17,28).
9
1.3. Klinikiniai požymiai
Esant O.cynotis invazijai, ausyse matomas gausus kiekis dvokiančios juodos spalvos ausų sieros, atsiranda niežėjimas, šuo intensyviai purto galvą ir bando pasikasyti užkrėstas ausis. Vis tik, 10 proc., šunų gali nepasireikšti jokie klinikiniai požymiai. Daugiau nei 50 proc., šunų otodektozė gali komplikuotis išorinės ausies uždegimu. Taip pat, kadangi erkės maitinasi žuvusiomis epidermio paviršinėmis ląstelėmis ir audinių skysčiu, tai gali sukelti padidėjusį jautrumą ir duoti pradžią antrinei infekcijai. Normaliomis sąlygomis ant odos, nosyje ir ausies kanale yra randama stafilokokų, kurie nekelia pavojaus gyvūnui, tačiau dėl epidermio pažeidimo, jie tampa patogeniniais ir prasideda bakterinė infekcija. Atsiradus antrinei infekcijai, tampa sudėtinga rasti ausų niežines erkutes ir jos gali migruoti į kitas kūno vietas (6,7,9,12,17,24,27).
Nustatyta, kad ausų niežinės erkės gali būti susijusios su neurologinių reiškinių atsiradimu. Į Šri Lankos veterinarijos kliniką vuvo atgabenti trys rotveilerių veislės šunys, kuriems pasireiškė skirtingi klinikiniai požymiai. Atlikus otoskopinį ir mikroskopinį tyrimus rasta O. cynotis. Šunims nustatyta sensorinė ir motorinė neuropatija, užeidavo atsitiktiniai priepuoliai, sutriko koordinacija, pasireiškė sukimasis ratu, galvos kilnojimas. Nėra aišku, ar tai buvo sutapimas, ar tikrai O. cynotis retais atvejais gali sukelti tokius požymius rotveilerių veislės šunims (6).
1.4. Vystimasis
Atliekant in vitro tyrimus buvo pastebėta, jog O. cynotis vystymasis susideda iš 5 stadijų: kiaušinėlio, lervos, protonimfos, deutonimfos, suaugėlio ir trunka apie 3 savaites. Be šeimininko suaugusi erkė gali išgyventi kelias savaites, jei aplinkos sąlygos yra tinkamos (4,12,17).
10
1 pav. O. cynotis kiaušinėlis x100 mikroskopo padidinimu (30).
Maža, šešias kojas turinti lerva, yra vidutiniškai nuo 0,2 mm ilgio iki 0,1 mm pločio (šuns ausų sieros mėginyje). Savo dydžiu ir forma primena pirminę stadiją- kiaušinėlį, kadangi yra baltai blizganti ir beveik permatoma. Išsirisdama lerva pirmiausia pralaužia tą kiaušinėlio sluoksnio dalį, kuri dengia burną bei pirmąją ir antrąją poras kojų. Dažniausiai dar kurį laiką lerva nešiojasi kiaušinėlio kiautą ir nebūna pilnai išsilaisvinusi. Galima manyti, jog to pasėkoje, padidėja lervų mirtingumas. Atliekant tyrimus laboratorijoje, pastebėta, jog esant daugiau kaip 90 proc., oro drėgnumui, lervos neįstengia išsilaisvinti iš kiaušinėlio gniaužtų ir miršta nuo susidariusio vandens kondensato. Taip pat, po lervų patalpinimo in vitro, jos atrodė vangios, tačiau praėjus kelioms valandoms jų aktyvumas išaugo. Pirmoji ir antroji kojų poros naudojamos judėjimui, o trečioji yra neaktyvi ir neišlenda iš erkės kūno ribų (4).
Protonimfa tai pirmoji, aštuonias kojas turinti, nimfos stadija, kuri yra šiek tiek didesnė nei lerva. Jos ilgis siekia 0,3 mm, o plotis 0,2 mm (šuns ausų sieros mėginyje). Protonimfos virtimas deutonimfa trunka 4-5 dienas. Protonimfa turi mažą, segmentuotą ketvirtą kojų porą, kuri nerandama pas lervą, bet randama vėlesnėje, deutonimfos, stadijoje, tik yra kur kas mažesnė. Taip pat, judėdamos protonimfos naudojo tik pirmąją ir antrąją porą kojų, kaip ir lervos. Tiriant laboratorijoje, protonimfos buvo kur kas aktyvesnė, nei lervos. Dar vienas skirtumas, kuris pastebėtas, tai vietos, kuriose rastos protonimfos: ausų kaušelyje ir srityje aplink ausis. Šiose vietose lervų nerasta (4,17).
11 ši, tiek suaugėlio stadijos yra pačios aktyviausios, ir šis požymis lemia greitą niežinių erkių atsiradimą ant potencialaus šeimininko. Eksperimento metu viena gyvūno ausis buvo užkrėsta O.
cynotis. Nustatyta, jog deutonimfos ir suaugusios erkės buvo pirmosios, kurios pateko ant
neužkrėstos, kontrolinės ausies. Besibaigiant deutonimfos stadijai, niežinė erkė tampa neaktyvi. Šis procesas įvyksta tuomet, kai vienos deutonimfos prie anuso esantys siurbtukai susijungia su lytiškai subrendusio patino siurbtukais. Pats procesas gali būti išskiriamas į ankstesnę ir vėlesnę fazes. Jeigu erkės būtų atskiriamos ankstesnėje fazėje, tuomet patelė ieškotų kito subrendusio patinėlio, tačiau jeigu atskyrimas įvyktų vėlesnėje fazėje- erkė liktų neaktyvi, kokia buvo susijungimo metu. Ištirta, kad tokią sąjungą gali sudaryti ne tik patinas ir patelė, bet ir patinas su patinu, ar atvirkščiai. Vis tik paaiškėjo, jog šis veiksmas nėra būtina kopuliacijos sąlyga, tačiau jei patelė ruošiasi dėti kiaušinius, tuomet susijungimas turi būtinai įvykti reikiamu momentu, per patelės nėrimąsi (4).
Vaikinga patelė vidutiniškai yra 0,5 mm ilgio ir 0,3 mm pločio. Ji didesnė už patinėlį, kurio ilgis 0,4 mm ir plotis 0,3 mm (4). O. cynotis snukelis yra apvalus. Patelių pirmoji ir antroji pora kojų užsibaigia trumpais, nesegmentuotais pedikulais, ant kurių yra taurelės pavidalo siurbtukai. Pas patinus pedikulai randami ant visų keturių porų kojų. Tiek patinų tiek patelių trečioji ir ketvirtoji pora turi ilgus, porinius plaukelius, tačiau patelių ketvirtoji pora kojų yra trumpa ir neišlenda iš po kūnelio. Tuo tarpu pas patinus jos matomos aiškiai, yra ilgos, segmentuotos (4,17).
12
1.5. Diagnozavimas
Otodectes erkių diagnozavimui dažniausiai naudojami trys metodai. Vienas iš jų yra ausų
išskyrų paėmimas ir ištyrimas optiniu mikroskopu. Išskyras galima paimti su tamponėliu arba ausų krapštuku. Šis metodas laikomas pačiu efektyviausiu, bet turi ir tam tikrų trūkumų. Visų pirma, ne visos veterinarijos klinikos turi mikroskopus, o be jų diagnozavimas yra neįmanomas. Taip pat, šis metodas netinka tiriant miticidinių preparatų efektyvumą. Tokiu atveju, dalis erkių ir jų kiaušinėlių pašalinama kartu su sieros mėginiu ir dėl to rezultatų tikslumas sumažėja. Kitas būdas atliekamas naudojant specialų prietaisą otoskopą, kuris turi šviesos šaltinį ir didinimo stiklą. Šio metodo metu nėra pašalinamos išskyros iš ausies, todėl priimtina naudoti otoskopą tiriant vaistų efektyvumą. Be to, šis diagnozavimas atliekamas greitai, todėl yra sutaupomas darbo laikas (11, 26).
Video otoskopas pagal 2013 metų atlikto tyrimo duomenis yra vienas iš geriausių ausų niežinių erkių diagnozavimo priemonių. Veikimo principas yra pakankamai paprastas. Į ausies landą patalpinama labai maža kamera, kuri transliuoja vaizdą į ekraną. Video otoskopas pasižymi geresnės kokybės padidinimu, todėl gaunamas vaizdas ekrane yra raiškesnis ir ausų kanalas ir timpaninė membrana matomi geriau lyginant su vaizdu, kurį matome naudojantis įprastu otoskopu. Atlikto tyrimo metu buvo tirti 35 šunys ir 69 jų ausys (vieno šuns ausis tyrimui netiko, nes buvo ausies landos susiaurėjimas). Tiriant šiuo prietaisu, Otodectes erkės rastos 41 ausyje. Tos pačios ausys tirtos mikroskopavimo metodu ir erkių invazija pasireiškė taip pat 41 ausyse. Tuo tarpu naudojantis paprastuoju otoskopu ausų niežinės erkės rastos tik 27 ausų mėginiuose. Šis skirtumas buvo statistiškai patikimas (p<0,001) (26).
1.6. Epizootiniai duomenys
O. cynotis randama pas šunis, kates, lapes, šeškus, lūšis, šakalus, ernius ir retais atvejais pas
13 Vėliau, rastas dar vienas erkių pasireiškimas augalėdžiuose gyvūnuose, Patagoninėse marose (lot.
Dolichotis patagonum), kurios tikėtina, jog užsikrėtė nuo laukinių kačių (7,16,18).
Pirmas žmogaus užsikrėtimo atvejis O. cynotis erkėmis buvo registruotas 1977 metais, Belgijoje. Ligoniui pasireiškė dešinės ausies skausmas ir buvo girdimas keistas garsas. Atlikus otoskopinį tyrimą pastebėta paraudusi, drėgna ausies kanalo oda, o ties ausų būgneliu didelis skaičius baltų mazgelių, kurie buvo iškilūs ir prisitvirtinę prie odos paviršiaus. Paskirtas simptomatinis gydymas nuo skausmo ir neomicino ausų lašiukai. Po savaitės, išorinės ausies uždegimo nebebuvo, tačiau iš ausies ištrauktos išskyrų plutelės, kurios buvo pamirkytos į chloro laktofenolį ir mikroskopuotos. Rasta O.cynotis patelė, patinėlis ir keturios lervos. Sprendžiant iš to, jog moteris gyveno ūkyje ir turėjo kontaktą ne tik su ūkyje laikomais gyvuliais, bet ir su katėmis ir šunimis, gali būti, jog užsikrėtimas įvyko nuo jų. Praėjus vieneriems metams, ta pati moteris buvo patikrinta ir ausyje rasta viena lerva ir 4 kiaušinėliai. Ausų oda ir būgnelis buvo fiziologiškai normalūs. Šis radinys patvirtina, jog ausų kanale vis dar buvo aktyvi parazitų infekcija (23).
Jau 1970 metais, Škotijoje buvo tiriamos dvi grupės šunų. Vieną jų sudarė atsitiktinai atrinkti 351 šunys, ausų niežinės erkės rastos 12,5 proc., individų. Tuo tarpu kitai grupei priklausė 100 šunų, kurie sirgo išorinės ausies uždegimu. Iš jų otodektozė sirgo 14 proc., individų (23).
Taip pat, Vokietijoje 1971 metais buvo nustatyta, jog O. cynotis paplitimas šunų tarpe buvo 26 proc. (sirgo 200 šunų), o 1974 metais, Didžiojoje Britanijoje 14 proc. (23).
2015 metais, Lenkijoje, norėta išsiaiškinti pagrindines, išorinės ausies uždegimo, priežastis. Buvo atrinkti 121 šunys su šiai ligai būdingais požymiais. Tirta otoskopu, įtarus bakterinę arba grybinę infekcijas-atliktas citologinis tyrimas. Pagrindinė priežastis, sukėlusi išorinės ausies uždegimą, buvo Malassezia pachydermatis rasta pas 59 šunis (48,6 proc.), tačiau O. cynotis rasta pas 45 šunis (37,1 proc.) (14).
2013 metais, Lietuvoje atliktas O.cynotis paplitimo Kauno ir Kaišiadorių rajonuose, tyrimas. Buvo tirti 133 šunys ir 133 katės. Otodektozė nustatyta 16 (12 proc.) šunų. Daugiausia pasireiškė abiejų ausų susirgimas (87,5 proc.) (19).
14 tepinėliuose O. cynotis rasta daugiau nei didelių veislių (1,69 proc.), trumpo plauko (1,90 proc.) tepinėliuose (20).
Albanijoje atliktas tyrimas ir nustatyta, jog iš 602 šunų, O. cynotis turėjo 18 (3 proc.) individų. Žiemos metu nesirgo nei vienas, pavasarį 4,1 proc., vasarą 0,8 proc., o rudenį sergamumas buvo didžiausias, 6,2 proc. (22).
Australijoje, 1969 metais, buvo tirti 350 šunys. Otodektoze sirgo 49,3 proc., visi sergantieji turėjo pusiau nulėpusias arba nulėpusias ausis. JAV, 1961 metais, O. cynotis sirgo 75 proc., šunų (23).
Brazilijoje, Rio de Žaneire, buvo atliktas tyrimas, kurio metu mikroskopiškai tirti 250 ausų sieros mėginiai. Otodektoze sirgo 15 (6 proc.,) šunų. Nustatyta, jog dešinioji ausis buvo du kartus dažniau užkrėsta nei kairioji ir dažniau sirgo tie šunys, kurie gyveno lauke (19). Tuo tarpu, kitame Brazilijos mieste Cuiaboje, O. cynotis pasitaiko pakankamai dažnai. Iš 320 tirtų šunų otodektoze sirgo 142 (44,37 proc.) (21).
Egipto sostinėje Kaire, 2011 metais, atliktas parazitų paplitimo tyrimas. Tirtos išmatos, odos skutenos ir ausų sieros mėginiai. Iš 223 tirtų šunų otodektoze sirgo 26 (11,65 proc.) augintiniai. 16 (7,17 proc.) šunų buvo nustatyta viena, O. cynotis parazitozė, likusieji 10 (4,48 proc.) sirgo mišria parazitoze (kartu su O. cynotis buvo rasta Sarcoptes, Demodex, Dermatofitai, blusos, erkės, askaridės, Dypilidium caninum ar Isosporos). Iš 16 šunų, kurie sirgo tik otodektoze, 9 (4,03 proc.) buvo jauno amžiaus šuniukai, 5 (2,24 proc.) suaugę ir 2 (0,89 proc.) vyresnio amžiaus. Iš 10 šunų, kurie sirgo mišria parazitoze, 6 (2,69 proc.) buvo jauno amžiaus, 3 (1,34 proc.) suaugę ir 1 (0,44 proc.) vyresnio amžiaus (13).
Kinijos trijose provincijose (Henan, Habei, Heilongjiang) ir viename regione (Xinjiang Uygur) buvo atliktas tyrimas, norint išsiaiškinti Sarcoptes scabiei, Demodex canis ir Otodectes
cynotis paplitimą. Iš viso tirta 484 šunys, 12 (2,5 proc.) individų sirgo otodektoze. Patelių buvo 9
(4,4 proc.), o patinų 3 (1,1 proc.). Iki 1 metų amžiaus pasitaikė 4 (1,6 proc.) atvejai, daugiau nei 1 metų amžiaus- 8 (3,3 proc.) atvejai (15).
15 Irane, į smulkių gyvūnų klinika, buvo atgabenti 4 šuniukai: 3 mėnesių Sibiro haskio patinas, 3,5 mėnesio Koker spanielio patinas, 4 mėnesių terjero patelė ir 3,5 mėnesio pekino mišrūnė. Visi jie atvežti iš Tailando. Klinikinio tyrimo metu pas visus šunis rasta tamsiai rudos spalvos išskyrų abejose ausyse. Kitų klinikinių požymių nepastebėta. Atlikus otoskopinį tyrimą rasta O. cynotis. Kadangi Irane ausų niežinės erkės pasitaiko retai, yra svarbu tirti gyvūnus, kurie importuojami iš kitų šalių, norint išvengti galimo užkrato plitimo (17).
16
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA
2.1. Tyrimo medžiaga
Tyrimas buvo atliekamas nuo 2017 m. lapkričio mėn. 9 dienos iki 2018 m. spalio 30 dienos papildomos ir klinikinės praktikos metu, Vilniaus miesto „X“ veterinarijos klinikoje. Iš viso buvo atrinkti 73 šunys, kurie turėjo problemų su ausimis.
Kiekvieno paciento šeimininkas turėjo užpildyti anketą ir pateikti išsamius duomenis apie gyvūną. Ši informacija padėjo suskirstyti šunis į tokias tiriamųjų veiksnių grupes:
1. Pagal lytį: patinai ir patelės;
2. Pagal veislę: grynaveisliai ir mišrūnai. Tuomet grynaveisliai išskirstyti į mažų veislių (Cvergšnauceris, Jorkšyro terjeras, Trumpaplaukis taksas, Maltos bišonas, Mopsas, Karaliaus Karolio spanielis, Vakarų Škotijos baltasis terjeras, Prancūzų buldogas, Biglis, Čihuahua, Džeko Raselo tarjeras), vidutinių veislių (Mitelnšnauceris, Labradoro retriveris, Anglų kokerspanielis, Sibiro haskis, Auksaspalvis retriveris, Šarpėjus, Vokiečių bokseris, Vengrų vižlas) ir didelių veislių (Vokiečių aviganis, Kurtsharas, Rotveileris, Berno zenenhundas, Dobermano pinčeris, Airių seteris) grupes;
3. Pagal amžių: į 5 grupes (jaunesni nei 1 metai; nuo 1 iki 4 metų; nuo 4 iki 8 metų; nuo 8 iki 12 metų; vyresni nei 12 metų);
4. Pagal ausų tipą: stačios ausys ir nulėpusios ausys;
5. Pagal laikymo sąlygas: laikomi namuose (butas, nuosavas namas ir t.t), laikomi lauke (voljeras, palaidi kieme ir t.t);
17
2.2. Tyrimo metodai
Pirmiausiai buvo atliekamas šuns bendras klinikinis tyrimas. Didžiausias dėmesys kreiptas į ausis, apžiūrima jų būklė, ar yra išskyrų ir jei yra, tuomet ar sklinda nemalonus kvapas bei kokios spalvos nešvarumai. Šeimininko klausiama ar šuo intensyviai kasosi ausis, ar purto galvą.
Toliau atlikti specialieji tyrimai. Pirmiausia ausys apžiūrimos specialiu prietaisu otoskopu. Jo pagalba matomi ausų niežinių erkių padaryti pažeidimai landoje arba pačios erkės. Jeigu erkių nematyti, tuomet patikslinimui buvo atliekamas natyvinio tepinėlio tyrimas. Su paprastu ausų krapštuku paimamas nedidelis kiekis ausies išskyrų, dedama ant objektinio stiklelio, užlašinama glicerino ir mikroskopuojama. Matomos suaugusios, judančios erkės arba jų kiaušinėliai (3 pav).
3 pav. O. cynotis rasta ausų išskyrų mėginyje (nuotr. Autorės)
Sergančiam šuniui ant keteros sulašinami antiparazitinio preparato „Stronghold“ lašai, po vieno mėnesio buvo rekomenduojama preparato aplikaciją pakartoti. Reikia nepamiršti ausis valyti specialiu ausų valikliu (klinikoje naudojamas „Otosol“ valomasis tirpalas).
18
2.3. Rezultatų statistinė analizė
19
3. TYRIMŲ REZULTATAI
3.1. Sergamumas Vilniaus miesto klinikoje
Iš 73 tirtų šunų, otodektozė diagnozuota 36,98 proc., (n=27). Likę 63,01 proc., (n=46) niežinių ausų erkių neturėjo, tačiau sirgo išorinės ausies uždegimu (4 pav.).
4 pav. Šunų sergamumas otodektoze Vilniaus miesto klinikoje
3.2. Šunų užsikrėtimas pagal lytį
Otodectes cynotis rasta pas 55,6 proc., patelių (n=15) ir 44,4 proc. patinų (n=12).
Apsikrėtusių patelių buvo 11,2 proc., arba 1,25 karto daugiau nei patinų. Atlikus statistinę analizę ir apskaičiavus patikimumą gautas statistiškai nereikšmingas rodiklis (p=0,779), todėl tikimybė apsikrėsti ausų niežų erkėmis nepriklauso nuo šuns lyties (5 pav.)
20
5 pav. Šunų užsikrėtimas O. cynotis pagal lytį
3.3. Šunų užsikrėtimas pagal veislę
6 pav. Mišrūnų ir grynaveislių sergamumas otodektoze
12 15 0 2 4 6 8 10 12 14 16 Patinai Patelės Su sirg im ų skauči u s, vn t
Šunų lyties grupės
Grynaveisliai
92,6 proc
Mišrūnai
21 27 šunys, kuriems nustatyta otodektozė, buvo suskirstyti į grynaveislius ir mišrūnus. Grynaveisliai sudarė 92,6 proc. (n=25), tuo tarpu mišrūnai tik 7,4 proc. (n=2) (6 pav).
Didžiausias sergamumas pastebėtas mažų veislių šunų grupėje, kuri sudarė 74,1 proc. (n=20) atvejų. Vidutinėms veislėms teko 11,1 proc. (n=3), o didelių veislių grupę ir mišrūnų grupę sudarė po tiek pat individų (n=2 ir 7,4 proc.). Atlikus statistinius skaičiavimus gautas patikimumo rodiklis p=0,02, todėl veislė gali turėti įtakos otodektozės susirgimams (7 pav).
7 pav. Šunų užsikrėtimas pagal veislių grupes
Daugiausia otodektozės susirgimų nustatyta Mopsams (n=6 ir 22,2 proc.) ir Jorkšyro terjerams (n=5 ir 18,6 proc.). Du atvejai diagnozuoti Vakarų Škotijos baltiesiems terjerams ir mišrūnams (po 7,4 proc.). Tik po vieną atvejį nustatyta Mitelnšnauceriams, Labradoro retriveriams, Maltos bišonams, Vokiečių aviganiams, Karaliaus Karolio spanieliams, Anglų kokerspanieliams, Kurtsharams ir Prancūzų buldogams (po 3,7 proc.) (8 pav.).
Prancūzų buldogų (n=1), Karaliaus Karolio spanielių (n=1), Maltos bišonų (n=1), Labradoro retriverių (n=1) ir Mitelnšnaucerių (n=1) veislių šunų tarpe sirgo tik patelės. Tuo tarpu Kurtsharų (n=1), Anglų kokerspanielių (n=1), Vokiečių aviganių (n=1) ir Trumpaplaukių taksų (n=2) veislių sergantys šunys buvo tik patinai. Mišrūnai, Vakarų Škotijos baltieji terjerai ir Cvergšnauceriai turėjo po vienodą kiekį susirgimų patinų (n=1) ir patelių (n=1) grupėse. Mopsų
20 3 2 2 0 5 10 15 20 25
Mažų veislių grupė Vidutinių veislių grupė
Didelių veislių grupė Mišrūnų grupė
22 tarpe daugiau sirgo patelės (n=5) nei patinai (n=1), o Jorkšyro terjerų atvirkščiai- 3 patinai ir 2 patelės (9 pav.).
8 pav. Skirtingų veislių šunų sergamumas otodektoze
23
9 pav. Skirtingų veislių ir lyčių šunų sergamumas otodektoze
3.4. Šunų užsikrėtimas pagal amžių
Nustatyta, kad 11 šunų, kurie sirgo otodektozė, priklausė amžiaus grupei nuo 1 iki 4 metų amžiaus (40,7 proc.). Iki vienerių metų amžiaus sirgo 33,3 proc. šunų (n=9). Nuo 4 iki 8 metų amžiaus šunų sergamumas buvo 14,8 proc. (n=4), nuo 8 iki 12 metų 7,4 proc. (n=2). Vyresnis nei 12 metų šuo buvo tik vienas (3,7 proc.). Šie duomenys nėra statistiškai reikšmingi (p=0,2), todėl šunų amžius neturi įtakos otodektozės susirgimo rizikai (10 pav.).
24
10 pav. Šunų užsikrėtimas O. cynotis pagal amžiaus grupes
Daugiausia šunų (n=4) sirgo būdami 16 mėnesių amžiaus. 9 mėnesių amžiaus šunų buvo 3 sergantys individai. 6, 11 ir 20 gyvenimo mėnesiais sirgo po 2 šunis. Likusiais mėnesiais sirgo tik po vieną šunį. Amžiaus vidurkis yra 38,1 mėnesio (11 pav.).
9 11 4 2 1 0 2 4 6 8 10 12 Serg an čių šun ų sk aiči u s, vn t
Šunų amžiaus grupės
25
11 pav. Sergančių šunų amžius mėnesiais
3.5. Šunų užsikrėtimas pagal ausų tipą
12 pav. Šunų sergamumas ausų niežinėmis erkutėmis pagal ausų tipą
6 7 9 10 11 16 20 21 23 35 39 46 59 66 76 93 110 132 168 Sergančių skaičius 2 1 3 1 2 4 2 1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 0 0.5 1 1.5 2 2.5 3 3.5 4 4.5 Serg an čių šun ų sk aiči u s, vn t Šunų amžius, mėn
33.3 proc
66.7 proc
26 Prie nulinkusių ausų priskyriau Cvergšnaucerių, Mitelnšnaucerių, Trumpaplaukių taksų, Labradoro retriverių, Maltos bišonų, Mopsų, Karaliaus Karolio spanielių, Anglų kokerspanielių, Kurtsharų veislės šunis ir mišrūnus. Prie stačių ausų- Jorkšyro terjerų, Vokiečių aviganių, Vakarų Škotijos baltųjų terjerų ir Prancūzų buldogų veislės šunis. Šunys su nulinkusiomis ausimis sirgo dažniau, 66,7 proc. (n=18), o stačiaausių buvo dvigubai mažiau (n=9 ir 33,3 proc.). Nulinkusiose ausyse 33,4 proc. arba 2 kartais daugiau rasta O. cynotis, nei stačiose ausyse, tačiau atlikus statistinius skaičiavimus, gautas patikimumo rodiklis p=0,4, todėl šio tyrimo rezultatams ausų tipas neturėjo įtakos (12 pav.)
Daugiausiai sirgo patelės su nulinkusiomis ausimis (n=11 ir 40,7 proc.). Patinėlių šioje grupėje buvo 7 atvejai ir jie sudarė 25,9 proc. Stačių ausų šunys pasiskirstė beveik vienodai- 4 patelės (14,8 proc.) ir 5 patinai (18,6 proc.) (13 pav.)
13 pav. Sergamumas pagal ausų tipą ir lytį
5 7 4 11 0 2 4 6 8 10 12 Stačios ausys Nulinkusios ausys
Sirgusios lyties skaičius, vnt
Ausų tipas
27
3.6. Šunų užsikrėtimas pagal laikymo sąlygas
62,96 proc. šunų (n=17) sirgo otodektoze ir buvo laikomi namuose. 37,04 proc. šunų (n=10) gyveno lauke. Šunys, kurie gyveno namuose, 25,93 proc. arba 1,7 karto sirgo daugiau, nei tie augintiniai, kurie buvo laikomi lauke. Atlikus skaičiavimus, gautas nereikšmingas patikimumo rodiklis (p=0,6), todėl šiuo atveju laikymo sąlygos nedarė jokios įtakos O. cynotis pasireiškimui (14 pav).
14 pav. Šunų sergamumas pagal laikymo sąlygas
28
3.7. Šunų užsikrėtimas pagal kontaktą su kitais gyvūnais
92,6 proc. šunų turėjo kontaktą su kitais gyvūnais (n=25). Likę 7,4 proc. jokio kontakto neturėjo (n=2). (15 pav)
Taip pat, buvo išskirstytos grupės pagal kontakto būdą. Daugiausiai otodektoze sirgo tie šunys, kurie turėjo kontaktą su kitais šunimis (n=10 ir 37,1 proc.). Su katėmis kontaktą turėjo 7 atvejai (25,9 proc.). Tiek su katėmis tiek su šunimis kontaktavo 8 sergantieji (29,6 proc.). Atlikus statistinius skaičiavimus gautas labai patikimas rodiklis (p=0,001), todėl kontaktas su kitais gyvūnais gali padidinti riziką apsikrėtimui (16 pav).
15 pav. Sergančių šunų kontaktavimo galimybė
92,6
proc
7,4 proc
29
16 pav. Sergančių šunų kontaktavimo tipas
10 7 8 2 0 2 4 6 8 10 12 Kontaktas su šuniu Kontaktas su kate Kontaktas su šuniu ir kate Jokio kontakto
Sergančių šunų skaičius, vnt
30
4. REZULTATŲ APTARIMAS
Duomenys tyrimui buvo renkami nuo 2017 metų lapkričio 9 dienos iki 2018 metų spalio 30 dienos, Vilniaus „X“ veterinarijos klinikoje. Atrinkti 73 šunys, kurie pagal klinikinius požymius galimai sirgo otodektoze. Jie suskirstyti į grupes, pagal tiriamuosius veiksnius: lytis, veislė, amžius, ausų forma, laikymo sąlygos, kontaktas su kitais gyvūnais.
Atlikus specialiuosius tyrimo metodus, iš 73 tiriamųjų šunų O. cynotis rasta pas 27 šunis (36,98 proc.). Likusieji 46 šunys (63,01 proc.) otodektoze nesirgo, tačiau jiems nustatytas išorinės ausies uždegimas. Palyginus gautus rezultatus su 2013 metais atliktu tyrimu Lietuvoje, matoma, jog Vilniuje sergamumas yra 24,98 proc. didesnis nei Kauno ir Kaišiadorių rajonuose (iš 133 šunų sirgo 12 proc.). Mažas sergamumas nustatytas Graikijoje (3,31 proc.) ir Albanijoje (3 proc.). Brazilijos Rio De Žaneire nustatytas 6 proc. o Cuiaboje net 44,37 proc. sergamumas. Taip pat, literatūroje rašoma, jog Korėjoje šunų otodektozė pasireiškia 22,3 proc. ir yra dažniausiai pasitaikanti liga, lyginant su kitais ektoparazitais (19, 20, 21, 22, 25).
Iš 27 apsikrėtusių šunų, neženkliai daugiau sirgo patelės (n=15 ir 55,6 proc.) nei patinai (n=12 ir 44,4 proc.). Patelių buvo 11,2 proc. arba 1,25 karto daugiau. Nors literatūroje lytis nėra išskiriamas, kaip predisponuojantis veiksnys, tačiau apžvelgus Kauno ir Kaišiadorių rajonų tyrimo rezultatus, taip pat matomas didesnis patelių (n=10) sergamumas, nei patinų (n=6). Kinijoje iš 12 sergančių šunų, 9 (4,4 proc.) buvo patelės ir 3 (1,1 proc.) patinai. Tuo tarpu, Graikijoje ir Rusijoje labai mažu skirtumu daugiau sirgo patinai: Graikijoje patelės sudarė 3,18 proc., o patinai 3,53 proc. Rusijoje sirgo 2 patelės ir 3 patinai (10, 15, 19, 20).
31 Iš visų ausų niežinėmis erkėmis apsikrėtusių šunų, net 40,7 proc. buvo nuo 1 iki 4 metų amžiaus (n=11). 4 iš jų buvo 16 mėnesių amžiaus. Jaunesnių nei vieneri metai amžiaus buvo 9 atvejai (33,3 proc.). 3 iš jų buvo 9 mėnesių amžiaus. Nuo 4 iki 8 metų amžiaus šunų sergamumas buvo 14,8 proc. (n=4), nuo 8 iki 12 metų 7,4 proc. (n=2), o daugiau nei 12 metų turėjo tik vienas sergantis šuo (3,7 proc.). Literatūroje rašoma, jog kaip predisponuojantis veiksnys gali būti išskirtas amžius, nes pastebėta, jog pas šuniukus O. cynotis randama dažniau, nei pas suaugusius. Tai galima paaiškinti tuo, jog maži šuniukai dar neturi stipraus imuniteto ir apsikrečia nuo motinos, jeigu ji serga otodektoze. Kauno ir Kaišiadorių rajonuose atlikto tyrimo metu šunys buvo išskirstyti į jaunų (iki vienerių metų amžiaus) ir suaugusių (nuo 1 iki 3 metų amžiaus) grupes. Matoma, jog jaunų šuniukų grupėje buvo 5 sergantieji, o suaugusių grupėje-11 atvejų, todėl didesnis sergamumas pastebėtas vyresnio amžiaus šunims. Kinijoje taip pat pastebėtas dvigubai didesnis sergamumas suaugusių šunų tarpe (4 atvejai buvo jaunesni nei vienerių metų amžiaus, o 8 atvejai buvo vyresni nei vieneri metai amžiaus). Tuo tarpu Graikijoje ir Rusijoje, jaunesniems šunims otodektozė pasireiškė dažniau nei vyresniems: Graikijoje jaunesni sudarė 8,33 proc., o vyresni 0,63 proc. O Rusijoje 4 atvejams buvo mažiau nei vieneri metai amžiaus ir tik vienas atvejis buvo vyresnis nei vieneri metai amžiaus.. Egipto sostinėje Kaire, taip pat pastebėta amžiaus predispozicija: iš 16 šunų, kurie sirgo tik otodektoze, 9 buvo jauno amžiaus šuniukai (4,03 proc.), 5 suaugę (2,24 proc.) ir 2 vyresnio amžiaus (0,89 proc.). Iš 10 šunų, kurie sirgo mišria parazitoze, 6 buvo jauno amžiaus (2,69 proc.), 3 suaugę (1,34 proc.) ir vienas vyresnio amžiaus (0,44 proc.) (10, 11, 12, 13, 15, 19, 20).
Gauti rezultatai, jog šunys su nulinkusiomis ausimis sirgo dažniau, 66,7 proc. (n=18), o stačiaausių buvo dvigubai mažiau (n=9 ir 33,3 proc.). Nulinkusiose ausyse 33,4 proc. arba 2 kartais daugiau rasta O. cynotis, nei stačiose ausyse. Literatūroje užsimenama, jog apskritai šunų ausų ligas gali predisponuoti kaušelio morfologija (nulėpusios ausys), kuri būdinga tam tikroms veislėms. Didžiojoje Britanijoje atlikto tyrimo metu pastebėta, jog šunys, kurių ausys nulėpusios ir pusiau stačios, sudarė 29,1 proc., sergančių otodektoze. Australijoje, 1969 metais, buvo tirti 350 šunys. Otodektoze sirgo 49,3 proc., visi sergantieji turėjo pusiau nulėpusias arba nulėpusias ausis. Vis tik Lietuvoje atlikto tyrimo metu nepastebėta, jog šunys su nulinkusiomis ausimis sirgo dažniau, priešingai- jų skaičius buvo mažiausias (n=2), o daugiausiai sirgo šunys su pusiau stačiomis ausimis (n=9) (6, 7, 19, 23).
33
5. IŠVADOS
1. Nuo 2017 metų lapkričio mėnesio 9 dienos iki 2018 metų spalio 30 dienos, Vilniaus miesto „X“ klinikoje, sergamumas otodektoze, tarp šunų ausų ligų sudarė 36,38 proc. atvejų.
2. Ausų niežinės erkės rastos pas 55,6 proc. patelių ir 44,4 proc. patinų, tačiau gyvūno lytis neturėjo statistiškai ženklios įtakos šunų užsikrėtimui.
3. Grynaveisliai sudarė 92,6 proc., o mišrūnai tik 7,4 proc. Daugiausiai sirgo mažų veislių šunys (74,1 proc.), iš jų 22,2 proc. mopsai ir 18,6 proc. Jorkšyro terjerai.
4. Labiausiai sirgo nuo 1 iki 4 metų amžiaus šunys (40,7 proc.), tačiau amžius šiame tyrime neturėjo statistinės reikšmės.
5. Nors ausų forma nedarė įtakos O. cynotis užsikrėtimui, nustatyta, kad šunys su nulinkusiomis ausimis sirgo dažniau (66,7 proc.), o užsikrėtusių stačiaausių šunų buvo dvigubai mažiau (33,3 proc.).
6. Ištirta, kad 62,96 proc. otodektoze sirgusių šunų buvo laikomi namuose, o 37,04 proc. - lauke, bet laikymo sąlygų ženkli įtaka ligos paplitimui nenustatyta.
34
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Hany M. Elsheikha, Naveed Ahmed Khan; Essentials of veterinary parasitology; School of veterinary medicine and science; 2011; 124-125.
2. Xhaxhiu, D., Kusi, I., Rapti, D., Visser, M., Knaus, M., Lindner, T., & Rehbein, S. (2009). Ectoparasites of dogs and cats in Albania. Parasitology Research, 105(6), 1577–1587.
3. Stephen C. Barr, Dwight D. Bowman; Blackwell‘s five-minute veterinary consult clinical companion: canine and feline infectious diseases and parasitology; 2012 by John Wiley & Sons, Inc. 200-203.
4. Tonn, R. J. (1961). Studies on the Ear Mite Otodectes cynotis, including Life Cycle. Annals of the Entomological Society of America, 54(3), 416–421.
5. Lohse, J., Rinder, H., Gothe, R., & Zahler, M. (2002). Validity of species status of the parasitic mite Otodectes cynotis. Medical and Veterinary Entomology, 16(2), 133–138.
6. A.D.H. Yasakeerthi, S. Samarasinghe, R.B. Adhikari and E. Rajapaksha; Rottweiler dogs vs. Otodectes cynotis: emergence of neurologic manifestations of parasitic ear infections;
Proceedings of the Peradeniya Univ. International Research Sessions, Sri Lanka, Vol. 18, 4th & 5th July, 2014.
7. Md. Ahaduzzaman; Ear Mite (Otodectes cynotis) Induced Otitis Externa and Complicated by Staphylococci Infection in a Persian cat; The Journal of Advances in Parasitology 2 (2): 21 – 23.
8. Wall, Richard; Shearer, David (2008). "2.7.2. Psoroptidae". Veterinary Ectoparasites Biology, Pathology & Control (2nd ed.). Chichester: John Wiley & Sons.
9. B Mosallanejad, AR Alborzi, and N Katvandi; A survey on ectoparasite infestations in
companion dogs of Ahvaz district, South-west of Iran; J Arthropod Borne Dis. 2012; 6(1): 70– 78.
10. Moskvina, T. V., & Zheleznova, L. V. (2015). A survey on endoparasites and ectoparasites in domestic dogs and cats in Vladivostok, Russia 2014. Veterinary Parasitology: Regional Studies and Reports, 1-2, 31–34.
11. Six, R. H., Becskei, C., Mazaleski, M. M., Fourie, J. J., Mahabir, S. P., Myers, M. R., &
35 12. Taenzler, J., de Vos, C., Roepke, R. K. A., Frénais, R., & Heckeroth, A. R. (2017). Efficacy of
fluralaner against Otodectes cynotis infestations in dogs and cats. Parasites & Vectors, 10(1).
13. Fayez Awadalla Salib and Taher Ahamed Baraka; Epidemiology, genetic divergence and acaricides of Otodectes cynotis in cats and dogs; Veterinary World, 2011, Vol.4(3):109-112.
14. N. ŚWIĘCICKA, H. BERNACKA, E. FAC & J. ZAWIŚLAK; PREVALENCE AND COMMONEST CAUSES FOR OTITIS EXTERNA IN DOGS FROM TWO POLISH
VETERINARY CLINICS; Bulgarian Journal of Veterinary Medicine, 2015, 18, No 1, 65−73.
15. Cai D, Q Zhang, L Zhang, H Zhang, Z Fu, G He, G Liu and J Liu, 2014. Prevalence of fur mites in canine dermatologic disease in Henan, Hebei, Heilongjiang Provinces and Xinjiang Uygur Autonomous Region, China. Inter J Vet Sci, 3(1): 29-32.
16. Carolina Lopes da Cruz, Torres Alpino, and Jack Kottwitz (2017) RECURRENT EAR MITE (OTODECTES CYNOTIS) INFESTATION IN THREE RELATED GROUPS OF
PATAGONIAN CAVIES (DOLICHOTIS PATAGONUM). Journal of Zoo and Wildlife Medicine: June 2017, Vol. 48, No. 2, pp. 484-490.
17. N Maazi, Sh Jamshidi, and HR Hadadzadeh; Ear mite infestation is four imported fogs from Thailand: A case report; Iran J Arthropod Borne Dis. 2010; 4(2): 68–71.
18. Mostafa Razmjo Ali Mohammad Bahrami, Ehsan Hosseini; Infestation Diagnosis of
Ectoparasitism in Red Fox and Jackles in South-west of Iran; Adv. Biores., Vol4 (3) September 2013: 123-126.
19. Agneta Karpovaitė, Vytautas Špakauskas, Saulius Petkevičius, Gintaras Daunoras;
INSEKTOAKARICIDŲ POVEIKIS ŠUNŲ IR KAČIŲ OTODEKTOZEI; ISSN 1392-2130. VETERINARIJA IR ZOOTECHNIKA (Vet Med Zoot). T. 61 (83). 2013.
20. Lefkaditis, M.A.1, Athanasiou, L.V., Ionicã, A.M., Koukeri, S.E., Panorias, A., Eleftheriadis, T.G. and Boutsini, S; Ectoparasite infestations of urban stray dogs in Greece and their zoonotic potential; Tropical Biomedicine 33(2): 226–230 (2016).
21. Rita C.S.M. Neves, Lúcia A.F. Mateus, Samara R. Lima, Felipe A.C.S. Cruz , Jaqueline G. Rosa, Rosa H.S. Ferraz, Adriane J.Mendonça e Luciano A. Barros; Avaliação dos métodos de otoscopia e exame do swab parasitológico no diagnóstico da otocariose canina: uma abordagem bayesiana; Pesq. Vet. Bras. 35(7):659-663, julho 2015.
36 23. Heyning, J. V. D., & Thienpont, D. (1977). Otitis Externa In Man Caused By The Mite
Otodectes Cynotis. The Laryngoscope, 87(11), 1938–1941. doi:10.1002/lary.1977.87.11.1938.
24. Rodriguez-Vivas, R. I., Ortega-Pacheco, A., Rosado-Aguilar, J. A., & Bolio, G. M. E. (2003). Factors affecting the prevalence of mange-mite infestations in stray dogs of Yucatán, Mexico. Veterinary Parasitology, 115(1), 61–65.
25. Jeong-Hyun Chee,Jung-Kee Kwon, Ho-Seong Cho,Kyoung-Oh Cho,Yu-Jin Lee,A. M. Abd El-Aty,and Sung-Shik Shin; A survey of ectoparasite infestations in stray dogs of Gwang-ju city, Republic of Korea; Korean J Parasitol. 2008 Mar; 46(1): 23–27.
26. Souza, C. P. de, Verocai, G. G., Balbi, M., & Scott, F. B. (2013). Video otoscopy as a diagnostic tool for canine otoacariasis. Revista Brasileira de Parasitologia Veterinária, 22(3), 440–442.
27. Carithers, D., Crawford, J., de Vos, C., Lotriet, A., & Fourie, J. (2016). Assessment of afoxolaner efficacy against Otodectes cynotis infestations of dogs. Parasites & Vectors, 9(1).
28. Arther, R. G., Davis, W. L., Jacobsen, J. A., Lewis, V. A., & Settje, T. L. (2015). Clinical evaluation of the safety and efficacy of 10% imidacloprid+2.5% moxidectin topical solution for the treatment of ear mite (Otodectes cynotis) infestations in dogs. Veterinary Parasitology, 210(1-2), 64–68.
29. Rehbein S , Kaulfuß KH , Visser M , Sommer MF , Grimm F , Silaghi C ; Parasites of sheep herding dogs in central Germany; Berliner und Munchener Tierarztliche Wochenschrift [01 Jan 2016, 129(1-2):56-64].
