1
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
VETERINARIJOS AKADEMIJA VETERINARIJOS FAKULTETAS
GENETIKOS KATEDRA
AURA KURAITĖ
ŠUNŲ BABEZIOZĖS GENETINIAI ASPEKTAI
CANINE BABESIOSIS GENETIC ASPECTS
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovė: Prof. Dr. Ilona Miceikienė
2
TURINYS
SANTRAUKA ... 3
SUMMARY ... 4
TERMINŲ IR SANTRUMPŲ SĄRAŠAS ... 5
ĮVADAS ... 6
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 7
1. 1. Šunų babeziozės sukėlėjų klasifikacija ir charakteristika ... 7
1. 2. Patogenezė ir imunitetas ... 10
1. 3. Klinikiniai požymiai ... 11
1. 4. Diagnozavimas ... 12
1. 5. Molekulinis babeziozės tyrimo metodas ... 14
1. 6. Gydymas ... 15
1. 7. Prevencija ... 16
1. 8. Paplitimas tarp skirtingų veislių šunų ... 17
1. 9. Paplitimas tarp skirtingo amžiaus šunų ... 18
Paplitimas tarp skirtingos lyties šunų ... 19
1. 10. 1. Apibendrinimas ... 19
2. TYRIMŲ METODIKA IR ORGANIZAVIMAS ... 20
2. 1. Tirti gyvūnai ... 20
2. 2. Babezijų identifikavimas ... 20
2. 3. Morfologinis kraujo tyrimas... 22
3. TYRIMŲ REZULTATAI ... 23
3. 1. Šunų sergamumo babezioze populiaciniai tyrimai 2011 – 2013m. ... 23
3. 2. Šunų babeziozės pasireiškimas tarp skirtingų lyčių ... 24
3. 3. Šunų babeziozės pasireiškimas atskirose veislėse ... 25
3. 4. Šunų babeziozės pasireiškimas tarp skirtingo amžiaus šunų ... 28
3. 5. Šunų, sergančių babezioze simptomų kitimai ... 31
3. 6. Šunų, sergančių babezioze kraujo morfologinių rodiklių analizė ... 35
4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS ... 40
5. IŠVADOS ... 43
3
SANTRAUKA
Magistro darbas: "Šunų babeziozės genetiniai aspektai", 2014 m. Darbą atliko: Aura Kuraitė, darbo vadovė: Prof. Dr. Ilona Miceikienė . Darbą sudaro 45 puslapiai. Mano magistro darbe naudojami 6 nuotraukos, 10 lentelių ir 35 literatūros šaltiniai.
Raktažodžiai: šunų babeziozė, genetiniai aspektai, šuns lytis, šuns amžius, šunų veislės, morfologiniai kraujo tyrimai.
Tikslas: išanalizuoti įvairių veiksnių įtaką šunų babeziozės pasireiškimui, plitimui, atsižvelgiant į šuns lytį, amžių ir veislę, naudojant literatūros šaltinius bei asmeninius tyrimus.
Duomenys buvo surinkti iš " Jakovo veterinarijos centras", smulkių gyvūnų klinikos "Pas Filą " ir kraujo tyrimai buvo renkami ir atliekami Veterinarijos ir diagnostikos centre. Iš viso surinkome 1195 ligos atvejų, atsižvelgiant į lytį, amžių bei veislę. Anamnezė buvo surinkta iš 117 šunų, kraujo mėginiai buvo imami iš 31 sergančio šuns, kraujo morfologiniams tyrimams.
Išanalizavus esamus duomenis, pastebėjome, kad dažniausiai babezioze serga tam tikros šunų veislės: mišrūnai, vokiečių aviganiai, labradoro retriveriai ir sibiro haskiai. Atsižvelgiant į lytį, tai daugiausiai babezioze sirgo patinai ir žymiai rečiau patelės. Babezeliozė dažniausiai buvo diagnozuojama jauniems šunims, 1 iki 2 metų, bet sunkiausia klinika buvo pasireiškusi šuniukams iki 1 metų. Dažniausiai pasireiškianti klinikinė simptomatika: apatija, anoreksija, kliniškai išreikšta anemija, pakitusi kūno temperatūra, tamsus šlapimas, vėmimas, NS sutrikimai, viduriavimas, kliniškai išreikšta gelta. Analizuojant morfologinius kraujo rodiklių pokyčius, nustatėmė, kad visais atvejais buvo pasireiškusi trombocitopenija, sumažėjęs trombokrito kiekis.
4
SUMMARY
Master‘s degree thesis on „Canine babesiosis genetic aspects“ performed in 2014. Author Aura Kuraitė supervised by Ilona Miceikienė. Work consists 45 of pages. In my master degree thesis used 6 pictures,10 tables and 35 references.
Keywords: canine babesiosis, genetic aspects, dog sex, dog age, dog breed, morphology blood test.
Goal: to find out a variety of factors influence the occurrence of canine babesiosis, development, according to dog sex, age and breed, using known literature and personal research.
The data were collected from „Jakovo veterinary center“, small animal clinic „pas Filą“ and the blood tests were collected and conducted at Veterinaty and Diagnostic center. We collected 1195 disease cases according to sex, age and breed. Anamnesis were collected from 117 dogs, morphological studies of blood – 31.
According to the studies, we found out, that there are certain breeds are more susceptible to babesiosis: mongrels, german shepherds, labrador retrievers and siberian huskies. Also found, that babesiosis more prone males than females. Dog babesiosis were usually diagnosed in young dogs, 1 to 2 years, but the hardest clinic gets puppies up to 1 year. The most frequent clinical manifestations in patients with babesiosis : apathy, anorexia, symptomatic anemia, change in body temperature, dark urine, vomiting, NS disorders, diarrhea, clinical jaundice. Morphological characteristics of the blood we found that in all cases, is characterized by thrombocytopenia, a decrease thrombocyte.
5 TERMINŲ IR SANTRUMPŲ SĄRAŠAS
B. canis – Babesia canis B. gibsoni – Babesia gibsoni B. divergens – Babesia divergens B. odocolei – Babesia odocolei B. c. canis – Babesia canis canis B. c. rossi – Babesia canis rossi B. c. vogeli – Babesia canis vogeli
PGR – polimerazės grandininė reakcija WBC – leukocitai LYM – limfocitai MON – monocitai GRAN – granuliocitai RBC – eritrocitai HGB – hemoglobinas HCT – hemotokritas PLT – trombocitai PCT – trombokritas
MCV – vidutinis eritrocitų tūris
6
ĮVADAS
Šunų babeziozė - viena labiausiai paplitusių erkių pernešamų šunų ligų pasaulyje. Ją sukelia piroplazmų būriui priklausantys Babesia genties pirmuonys. Pagrindiniai šunų babeziozės sukėlėjų pernešėjai yra gan plačiai išplitusios ganyklinės erkės. Labiausiai paplitusi didžiųjų babezijų
Babesia canis sukeliama babeziozė (Mardosaitė, Radzijevskaja, 2012).
Šunys babezija užsikrečia, kai kraujasiurbės erkės pradeda maitintis jų krauju (Baneth et. al., 2004). Sukėlėjai patenka į naminio gyvūno eritrocitus, juose dauginasi, suardo eritrocitą, išsilaisvina iš jo ir vėl patenka į kitą sveiką eritrocitą, kuriame toliau dalinasi. Yrant eritrocitams, kraujagyslėse vyksta intensyvi hemolizė. Dėl stiprios anemijos sutrinka daugelio gyvybiškai svarbių organų mityba, todėl gali sutrikti inkstų, kepenų, širdies, galvos smegenų veikla (Udraitė, 2006).
Šunų babeziozė dažniau pasitaiko Europos vidurio zonoje, Ukrainoje, Kryme, Kaukaze, Baltarusijoje, Azijoje, Šiaurės Afrikoje, Amerikoje ir Lietuvoje. Daugiausiai susirgimų būna pavasarį, kada iš po žiemos sujudusios alkanos kraujasiurbės erkės puola šunis ir siurbia jų kraują. Vasaros metu susirgimai sumažėja, o rudenį kraujasiurbės erkės vėl siurbia kraują. Tačiau susirgimų būna mažiau nei pavasarį. Dažniau serga medžiokliniai šunys ir tie, kurie dažnai laksto krūmuose ir pievose kur yra erkių. Laukiniai mėsėdžiai sudaro šios ligos gamtinius židinius (Šarkūnas ir kt., 2006).
Darbo tikslas: išanalizuoti genetinių ir aplinkos veiksnių įtaką šunų babeziozės pasireiškimui
Darbo uždaviniai:
1. Surinkti ir išanalizuoti literatūrą apie šunų babeziozės sukėlėją, klinikinius požymius, diagnostikos ir gydymo metodus.
2. Įvertinti babeziozės pasireiškimą skirtingose veislėse, amžiuje bei tarp skirtingų lyčių. 3. Išanalizuoti šunų, sergančių babezioze, klinikinius požymius.
7
1.
LITERATŪROS APŽVALGA
Šunų babeziozė - tai erkių platinama liga, kurią sukelia parazitiniai pirmuonys priklausantys
Babesia genčiai (Malherbe, 1966), pavadinta Dr.Victor Babes vardu, kuris 1887 metais nustatė
sergančių galvijų ligos etiologiją Rumunijoje. Pirmasis pranešimas dėl šunų babeziozės buvo gautas Pietų Afrikoje 1885 metais (Hutcheon,1993). Pirmiausiai babeziozė pažeidžia eritrocitus, gali sutrikdyti daugelį kitų organų funkcijas ir pasireikšti nuo santykinai lengvos iki mirtinos ligos eigos (Breitschwerdt, 1990; Taboada, Merchant, 1991). Nors hemolizinė anemija yra pagrindinis infekcijos požymis, tačiau gali atsirasti ir daug kitų ligos variantų bei komplikacijų (Malherbe, 1966).
1. 1. Šunų babeziozės sukėlėjų klasifikacija ir charakteristika
Šunų babeziozę sukelia eritrocituose parazituojantys pirmuonys, kurie priklauso Sporozoa klasei, Piroplasmida būriui ir Babesiidae šeimai. Piroplasmida būriui taip pat priklauso ir
Theileriidae šeima, kuriai priklausantys pirmuonys sukelia panašius simptomus kaip ir Babesia
(Craig E. Green, 1990).
Babesia canis yra suskirstyta į tris biologiškai skirtingus porūšius: Babesia canis canis, Babesia canis vogeli, Babesia canis rossi (Uilenberg et. al., 1989), kurie buvo išskirti, naudojant
PGR metodą (PGR – polimerazinė grandininė reakcija (angl. PCR – Polymerase chain reaction)) (Carret et. al., 1999). Šie trys Babesia canis porūšiai pasižymi skirtinga struktūra, patogeniškumu, virulentiškumu bei skirtingu nešiotoju ir išplitimu pasaulyje (Craig E. Green, 1990).
Remiantis filogenetine analize, šie trys Babesia canis porūšiai priklauso virulentiškoms
Babesia rūšims, sensu stricto (siaurąja prasme) šias grupes sudaro B. c. canis ir B. c. rossi, o B. c. vogeli gali sudaryti monofiletinę grupę kartu su B. divergens ir B. odocolei, ši grupė dar vadinama
babezidais (Carret et. al., 1999).
Neseniai Babesia canis pirmuonis buvo išskirtas iš katės, kurį ištyrus PGR metodu, buvo pastebėta, kad B. canis žymiai skyrėsi nuo kitų, žinomų B. canis porūšių. Šis naujas kačių genotipas buvo priskirtas į naują porūšį, pavadintu B. canis subspp. presentii (Baneth et. al., 2004).
Babesia gibsoni, pagal morfologiją pavadintos mažosiomis babezijomis. Naudojant PGR
8
Babesia c. canis išplitęs Europoje, B. c. vogeli – Šiaurės Afrikoje, Šiaurės Amerikoje ir
Pietų Afrikoje, o B. c. rossi išplitęs Pietų Afrikoje (Matjila et. al., 2004). Babesia canis yra kriaušės formos trofozoitas, kuris siekia 4-5µm ilgį (didžioji babezija) ir dažniausiai eritrocituose randami poromis, nors gali būti aštuonios ir daugiau (Breitschwerdt, 1990).
Babesia gibsoni yra daug mažesnė babezija, ovalo formos ir 3µm ilgio, rasta Azijoje,
Australijoje, Šiaurės Amerikoje ir šiaurinėje bei rytinėje Afrikos dalyse (Breitschwerdt, 1990).
1 pav. Babesia canis pirmuonys eritrocite (panašūs į obuolio sėklytes) (http://www.super-retriveriai.lt/nuo-iki/sveikata/paveldimos-ligos/babezioze/)
9 1 lentelė. Geografinis Babesia pasiskirstymas ir morfologiškai patvirtintos piroplazmų rūšys naminiuose šunyse (Irwin, 2010)
Dydis Rūšis Užkrato
pernešėjas Geografinis pasiskirstymas Naujausia informacija Mažoji Babesia gibsoni (B. gibsoni Azijos porūšis) Haemaphysalis longicornis; Haemaphysalis bispinosa; Rhipicephalus sanguineus Azija, greitai plinta po kitus kontinentus
Už Azijos ribų, B. gibsoni dažniausiai
pasireiškia Pitbulterjerų ir kitų kovinių šunų
veislėse Babesia conradae (B. gibsoni Š. Amerikos porūšis-oficialiais duomenimis)
10
1. 2. Patogenezė ir imunitetas
Užkrėstai erkei įkandus naminiam gyvūnui ir jai maitinantis, babezijos patenka į šuns kraujoką per 2 – 3 paras nuo įsisiurbimo, t.y. greičiau nei erkė baigia maitintis ir nukrenta (Udraitė, 2006).
Babezijos dauginasi dalijimosi būdu į dvi ar keturias dalis. Trūkus eritrocitui pirmuonys išsilaisvina ir susiradę nepažeistą eritrocitą įsiskverbia į jį. Tolimesnis vystymasis vyksta erkių skrandyje, kai erkės užsikrečia besimaitindamos invazuoto gyvūno krauju (Šarkūnas ir kt., 2004).
Suagusių erkių žarnų epitelinėse ląstelėse vyksta Babesia sukėlėjo lytinis dauginimasis, ko pasekoje susiformuoja zigota, o jos viduje susidaro vakuolė, kurioje vystosi vienalytis kūnas. Po kiek laiko jis subręsta, išsilaisvina iš epitelinių ląstelių ir patenka į įvairius erkės organus. Erkių seilių liaukose, pasibaigus dauginimuisi susiformuoja maži, infekciniai sporozoitai. Erkei užpuolus šunį, sporozoitai iš erkės seilių patenka į šuns kraują, eritrocitus. Eritrocituose, vykstant merogonijai (dalijimuisi) susidaro merozoitai, kurie palikus ląstelę ieško naujų eritrocitų (Caccio et. al., 2002). Manoma, kad erkės užkratą perduoda ir savo palikuonims transovariniu būdu.
3 pav. Babesia pirmuonio vystymosi ciklas
(http://commons.wikimedia.org/wiki/File:Babesia_canis_life_cycle_de.svg)
11 progresuojanti eritrocitų hemolizė (Caccio et. al., 2002) bei eritrocitų agregacija. Dėl stiprios anemijos sutrinka daugelio gyvybiškai svarbių organų mityba, todėl gali sutrikti inkstų, kepenų, širdies, galvos smegenų veikla (Udraitė, 2006).
Sutrinka gyvūno medžiagų apykaita, atsiranda toksinių medžiagų, kurios skatina patologinį procesą. Dėl intoksikacijos sutrinka termoreguliacija. Iš suirusių eritrocitų išsiskyręs hemoglobinas pasišalina su šlapimu per inkstus, dėl to šlapimas būna tamsiai rusvos spalvos. Kita hemoglobino dalis virsta bilirubinu, nuo kurio pagelsta gleivinės. Sutrikus kraujo sistemai, atsiranda galūnių ir galvos edema (Šarkūnas ir kt., 2004).
Persirgę babezioze įgyja nesterilų ir nepatvarų imunitetą. Toks šuo yra infekcijos nešiotojas ir pagrindinis šaltinis, nuo kurio babezijomis užsikrečia erkės. Tokiems gyvūnams nesterilus imunitetas išsilaiko 1 – 2 metus. Tačiau invazinės erkės siurbdamos kraują imunitetą gali sutrumpinti. Streso poveikyje, prastai šeriamiems, infekcinėmis ligomis susirgusiems, nusilpusiu imunitetu šunims babeziozė recidyvuoja (Matjila et. al., 2004).
1. 3. Klinikiniai požymiai
Klinikiniai ligos požymiai pasireiškia praėjus 10-28 dienoms, priklausomai nuo Babesia rūšies, sukėlėjo virulentiškumo, šuns amžiaus bei organizmo rezistentiškumo, galimos antrinės infekcijos.
Šunų babeziozė kliniškai gali būti suskirstyta į komplikuotą ir nekomplikuotą formas (Jacobson, Clark, 1994). Kiti autoriai babeziozę skirsto į lėtinę, poūmę ir ūmią ligos eigas (Irwin, 2010).
Tipiški, nekomplikuotos babeziozės požymiai yra ūmi hemolizė, karščiavimas, anoreksija, depresija, išblyškusios gleivinės, splenomegalija (Breitschwerdt, 1990). Nekomplikuota babeziozės forma yra skirstoma į tris galimas ligos eigas: lengva, vidutiniškai sunki ir sunki, priklausomai nuo anemijos sunkumo (Jacobsan, Clark, 1994). Lengva nekomplikuota babezijos forma visada gali progresuoti į sunkią nekomplikuotą formą, kurios pasekoje anemija gali kelti pavojų gyvybei (hematokritas gali būti žemiau 15% ir kartais nukrenta net iki 5%).
12 Komplikuotai babeziozei esant, pasireiškia ir su hemolize nususiję klinikiniai požymiai. Taip pat daugėja ir klinikinių požymių, kurie gali būti ir netipiški, neįprasti esant šiai ligos formai (Irwin, 2010). Dažniausiai pasireiškiančios komplikacijos esant šiai babezijozei: ūminis inkstų nepakankamumas (angl. ARF – acute renal failure), nervų sistemos sutrikimai, koaguliopatija, gelta ir hepatopatija, imuninė hemolizinė anemija (angl. IMHA – immune-mediated haemolytic aneamia), poūmė babeziozė, ūmus kvėpavimo nepakankamumas (angl. ARDS – acute respiratory distress syndrome), hemokoncentracija, hipotenzija, miokardo patalogija, pankreatitas ir šokas. Retos komplikacijos – virškinimo trakto sutrikimai, mialgija, gilesni kvėpavimo judesiai, akių aptraukimas, galūnių nekrozė, skysčių susikaupimas ir chroniška eiga (Malherbe, 1966).
1. 4. Diagnozavimas
Šunų babeziozės diagnozė dažniausiai nustatoma remiantis: Epizootiniais duomenimis;
Anamneze, klinikiniais požymiais; Kraujo tyrimo rezultatais :
Tepinėlis
Molekulinis tyrimo metodas Imunodiagnostinis metodas
Užtikrintas, abejonių nekeliantis babeziozės diagnozavimas gali būti tik radus eritruocituose
Babesia pirmuonis. Kraujo tyrimui atlikti yra naudojamas periferinis kraujas iš ausies galiuko ar
13
Babesia pirmuonių identifikavimui, taip pat galima remtis ir kitais metodais, ypač kai tai
sunku padaryti iš kraujo tepinėlių dėl silpnos parazitemijos ar esant lėtinei ligos eigai. Vienas iš patikimiausių, tai molekulinės biologijos metodas – polimerazės grandininė reakcija (PGR), kuris leidžia padauginti DNR in vitro. Remiantis šiuo metodu parazitemija gali būti diagnozuota ir be klinikinių požymių. Kitas imunodiagnostinis metodas – ELISA yra geras tuo, kad galima identifikuoti babezijos rūšį (Taboada, Merchan, 1991). Taip pat, vienas iš dažniausiai naudojamų būdų – netesioginės imunofluorascencinės analizės metodas (IFA).
Babeziozę taip par reikėtų diferencijuoti ir nuo autoimuninės hemolitinės anemijos, leptospirozės, apsinuodijimo žiurknuodžiais, kitų tipų anemijų, erlichijozės, infekcinio hepatito (Udraitė, 2006). Specifinis požymis sergant babezioze – trombocitopenija, taip pat gali pasireikšti ir leukocitų kiekio pakitimai, hipokalemija, hipoglikemija, hiperglobulinemija, azotemija bei hiperbilirubinemija. Prie leptospirozės būna hematurija (šlapimo nuosėdose eritrocitai), o babeziozės atveju tokių nuosėdų nebūna. Infekcinis hepatitas pasireiškia pastoviu karščiavimu, anemiškumu ir ikteriškumu, bet šlapimas būna normalios spalvos (Šarkūnas ir kt., 2004).
2 lentelė. Diferencinė diagnozė esant hemolitinei anemijai (Irwin, 2010)
Labiau specifiniai klinikiniai požymiai esant babezijozei, tai išblyškusios gleivinės, gelta, splenomegalija, tamsi šlapimo spalva (rusva). Esant šiems požymiams, galima įtarti apie hemolitinius procesus organizme (2 lentelė) (Irwin, 2010).
Šuns amžius Sutrikimas
Naujagimiai ir jauni šunys (iki 2-3m) Babezija
Naujagimių gelta
Paveldėti eritrocitų defektai (retai) Hemolizinė kraujo perpylimo reakcija
Senesni šunys Imuninė hemolizinė anemija
Babezija
Hemolizinė kraujo perpylimo reakcija Heinz kūnelių anemija (Heinz
kūneliai-eritrocitai sudaryti iš denatūruoto hemoglobino), esant intoksikacijai Caval sindromas (esant širdies
kirminams)
14
1. 5. Molekulinis babeziozės tyrimo metodas
1. Polimerazės grandininė reakcija (PGR)
Su molekulinės biologijos atsiradimu, ypač polimerazės grandinine reakcija (PGR), babesiozės diagnostika buvo pakelta iš pagrindų. Pirmas Babesia PGR tyrimas buvo aprašytas Fahrimal 1992. Nuo to laiko PGR tyrimų skaičius išaugo (Criado et. al., 2003). Svarbiausios šiuose tyrimuose buvo 18S rRNR geno sekos, bet kiti genai, tokie kaip vidiniai transkribuojantys tarpiniai regionai, citochromas b ir P50 galėjo būti taip pat naudojami kaip geno taikiniai. Tyrimais lyginant PGR jautrumą babesiozės diagnostikai ir nustatant mikroskopiškai, buvo nustatyta, kad PGR yra labiau jautresnis metodas daugelyje atvejų (Depoix et. al., 2002). PGR yra didesnio jautrumo ir specifiškumo. PGR tyrimuose naudojami pradmenys gali būti sukurti specifiniai rūšiai arba gali amplifikuoti rūšiai specifines DNR sekas, taigi galima nustatyti vienos rūšis tikslumu. Depoix ir kt., (2002) visi įvertino PGR jautrumą nustatant šunų Babesia nusekliais kraujo pavyzdžių skiedimais, žinomas parazitemijos procentas (svyruoja nuo 0,000118-0,00000073%). Aukšto laipsnio PGR jautrumas yra svarbus diagnozuojant stiprias infekcijas, kada parazitemija yra žema (t.y. <1%). Thomson ir kt., (1995) aprašo, kad PGR yra labiau jautresnė nei kraujo tyrimai ar IFAT diagnozuojant stiprias Babesia infekcijas.
Babesia DNR nustatymas polimerazės grandinine reakcija šunų kraujyje
15 Babesia DNR nustatymas polimerazės grandinine reakcija erkėse
Criado ir kt. (2003) apžvelgia, kad PGR taip pat turėtų būti amplifikuojama nustatant patogenų DNR erkių vektoriuose. Babesia bigemina, B.bovis (Criado ir kt., 2003), B.caballi ir
B.equi (Zahler ir kt. 2000) buvo nustatoma naudojant PGR, bet apie šunų Babesia nebuvo pranešta
jokių duomenų (Jefferies, 2006). Criado ir kt. (2003) aprašo, kad pagrindinė problema susijusi su PGR erkių tyrimu yra kontaminacija, esant nespecifiniams organizmams erkių paviršiuje, kurie gali būti įveikti etanolio sterilizacijos.
2. PGR-restrikcijos fragmento ilgio polimorfizmas (PGR-RFIP)
Zahler ir kt. (2000) pranešė, kad naudoti RFLP leidžia amplifilkuotų DNR produktų atskyrimas, pagal pagrindinius nukleotidų skirtumus. Restrikcijos fermentai yra naudojami DNR sukarpymui specifinėse vietose, taip kaip pagaminti skirtingą diapazoną mažesnių DNR fragmentų, kurie tokiu būdu gali būti naudojami kaip priemonės atskirti rūšis ar genotipus. Kiekviena B.canis subrūšis turi taip pat būti atskirtos RFLP, panaudojant dalinį 18S rRNR geno regioną (Carret ir kt., 1999). Šis metodas mažina laiką, nustatymo išlaidas ir pagerina amplifikuotos DNR atskyrimą, todėl nebūtina sekoskaita.
3. Kiekybinė PGR (Q-PCR)
Kiekybinė PGR ar Q-PGR leidžia įvertinti pradinę DNR koncentraciją pavyzdyje, panaudojant įvairias fluorescencines technologijas. Depoix ir kt. (2002) pritaikė Q-PGR kiekybiniam Theileria sergenti nustatyme, naudojant Taq Man reagnetus. TaqMan Q-PGR buvo nustatyta 0,00005% parazitemija, tai padarė didelę naudą, chroniškos infekcijos nustatymui ir taip pat efektyviam parazitemijos atskyrimui katėse. Tai dar nebuvo pranešta, nustatant kačių piroplasmą.
1. 6. Gydymas
Veiksmingo ir 100% saugaus piroplazmozės gydymo nėra. Daugiausiai, o gal net visi šunys, gydyti specifiniais antibabeziniais vaistais nėra iki galo išgydyti. Šuo, kuriam buvo patvirtinta, diagnozuota babezijozė, turi būti laikomas infekcijos nešiotoju visą savo likusį gyvenimą, nepaisant taikyto specifinio gydymo ir klinikinų ženklų pradingimo (Irwin, 2010). Babesia pirmuonis gali sporos pavidalu cirkuliuoti kraujyje iki kol bus palankios sąlygos dauginimuisi.
16 sunkiai anemijos formai), vandens kiekis, elektrolitų balansas (dėl dehidratacijos). Taip pat tinkama priemonė – kraujo perpylimas, kuris padės ląstelėms atsistatyti ir tinkamai funkcionuoti (Irwin, 2010). Profilaktiškai nuo galimų antrinių infekcijų rekomenduojami antibiotikai (Boozer, Macintire, 2005).
Specifiniam gydymui naudojami preparatai:
Imidocarb dipropionate (rekomenduojama dozė 5 – 7 mg/kg s.c., i.m., pakartoti po 14d.), injekcijos vietoje gali atsirasti guzelis, vietinis skausmas. Veikia didžiąsias babezijas;
Trypan blue (rekomenduojama dozė 10mg/kg i.v.), audinius dirginantis, naudojamas 1% tirpalas. Veikia didžiąsias babezijas;
Phenamidine isethionate (rekomenduojama dozė 15mg/kg s.c., pakartoti po 24h), šalutinis poveikis: pykinimas, vėmimas. Veikia didžiąsias ir mažąsias babezijas;
Pentamidine isethionate (rekomenduojama dozė 16,5 mg/kg i.m., pakartoti po 24h) Veikia didžiąsias ir mažąsias babezijas;
Diminazene aceturate (3,5 mg/kg i.m.). Galima nenuspėjama ir įvairi organizmo intoksikacija, sunkūs CNS sutrikimai. Veikia didžiąsias ir mažąsias babezijas;
Clindamycin ( rekomenduojama doze 25 mg/kg q 12h p.o.) Prieš mažąsias babezijas; Parvaquone (rekomenduojama doze 20 mg/kg s.c.) Prieš mažąsias babezijas (Irwin, 2010).
Lietuvoje nėra registruotų priešbabezinių preparatų, dėl to taikoma palaikančioji terapija.
1. 7. Prevencija
Erkių naikinimas – esminė prevencijos priemonė naikinant greitą babeziozės plitimą (Boozer, Macintire, 2005).
Norint išvengti šio susirgimo, reiktų saugoti šunis nuo kraujasiurbių erkių, vengti šunų pjautynių ir atsakingai tikrinti kraują, skirtą perpylimui (Irwin, 2010). Naudoti sterilius įrankius, kai atliekamos manipuliacijos, per šuniavimąsi, ausų pakirpimą. Veislynuose turetų įdiegti kraujo tikrinimo programas babeziozės atžvilgiu (Boozer, Macintire, 2005). Taip pat yra vakcina prieš šunų babeziozę, kuri yra užregistruota kai kuriose Europos šalyse apie 20 metų, tačiau ji nepasižymi efektyvumu ir veiksmingumu, nepilnai apsaugo nuo Babesia pirmuonio užsikrėtimo (Irwin, 2010).
17
1. 8. Paplitimas tarp skirtingų veislių šunų
Šunų babeziozė, pastaruoju metu, yra ypatingai greitai plintanti liga šunų tarpe. Nedaug yra žinoma apie šios ligos išplitimą skirtingose veislėse.
J. P. Schoeman (2011) atliko tyrimus, kuriose nagrinėjo babezijos pasireiškimą tarp skirtingų veislių. Buvo tiriama 12 000 šunų, kuriems buvo įtariama babeziozė. Tyrimai parodė, kad tam tikros šunų veislės yra atsparesnės ir turi nevienodą užsikrėtimo bei sergamumo riziką. Ištirtų šunų tyrimų rezultatai parodė, kad mažų veislių šunys (mopsai, jorkšyro terjerai, pekinai, čihuahos) turi mažesnę galimybę užsikrėsti nei darbo šunys (labradoro retriveriai, vokiečių aviganiai). Atlikti tyrimai parodė, kad dažniausiai babezioze užsikrečia maltos bišonai ir amerikiečių stafordšyro terjerai, bet šios veislės yra atsparesnės tolimesniam bebeziozės plitimui lyginant su labradorų veislių šunimis. Tačiau imliausi šiai parazitemijai yra sibiro haskiai, kurie turi didžiausius šansus užsikrėsti ir sirgti ūmia babeziozės forma.
Nėra tiksliai ištirta, kodėl mažų veislių šunys serga babezioze rečiau nei didelių veislių, tačiau manoma, kad tai gali būti ir dėl skirtingų laikymo sąlygų, nes didesnių veislių šunys daugiau gyvena priemiesčiuose, kur daugiau pievų, o tuo pačiu ir erkių. Taip pat gali būti dėl skirtingo veislių genomo, kuris įtakoja veislių atsparumą šiai parazitemijai (Mellanby et. al., 2011).
Vengrijoje (2006) atlikti tyrimai parodė, kad vokiečių aviganiai serga babezioze dažniau nei kitų veislių šunys. Sergančių vokiečių aviganių kraujo tyrimai parodė, kad jiems būdinga didelė antikūnių koncentracija lyginant su kitomis veislėmis. Taip pat šių veislių šunys dažniausiai serga sunkia (ūmia) babeziozės forma ir gydymo metu jie pasveiksta ir atsigauna ne taip greitai kaip kitų veislių šunys (Hornok et. al., 2006).
Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo pastebėta, kad mažoji babezija – Babesia gibsoni, yra paplitusi tarp tam tikrų veislių šunų, ypatingai tarp pitbulterjerų ir amerikiečių stafordšyro terjerų (Irwin, 2010). Dažniausiai pitbulterjerai ir stafordšyro terjerai serga lėtine babeziozes forma. Ištyrus šių veislių šunų kraują, jiems sergant lėtine babezioze, matoma, kad jiems būdinga trombocitopenija, žemas hematokritas bei trombokritas (Boozer, Macintire, 2005). Ši infekcija dažnai plinta dėl nelegalių šunų kovų, taip pat pasireiškia ir kitų veislių šunims, užpuolus infekuotiems pitbulių tipo veislių šunims (Irwin, 2010).
18
1. 9. Paplitimas tarp skirtingo amžiaus šunų
Babeziozės patogeniškumas, ligos sunkumas priklauso ne tik nuo Babesia rūšies, bet ir nuo užsikrėtusio šuns amžiaus, organizmo rezistentiškumo. Babezioze gali sirgti įvairaus amžiaus šunys, bet imliausi yra jauni (Taboada, Merchant, 1991).
Šunų babeziozė dažniausiai plinta per erkes, bet taip pat galimas ir vertikalus perdavimo būdas, kai lėtine babeziozės forma serganti patelė perduoda ligos sukėlėją savo palikuonims (Boozer, Macintire, 2005).
J. Taboada (1998) diagnozavo babeziozę kurtų veislės šuniukui, kuris buvo atvestas tik prieš 36 valandas. Sergančiojo šuniuko hematokritas buvo žemas. Kiti vados šuniukai buvo sveiki. Iš kalės buvo paimtas kraujas tyrimams, iš kurio vėliau nustatė Babesia canis buvimą (Cuncha, 2006).
Babesia canis infekcija taip pat buvo diagnozuota ir 3 savaičių mastifo veislės šuniukams,
kurie buvo menko svorio, vienas vados šuniukas buvo letargiškas, o kitiems buvo pasireiškusi anemija ir trombocitopenija. Šuniukams pasireiškė sunki babeziozės forma, nors suagusiai patelei nebuvo pastebėti jokie klinikiniai požymiai (Harve et. al., 2000).
Mažiems šuniukams, ši parazitemija dažniausiai pasireiškia sunkia forma, galimas didelis mirtingumas, o suagusiems šunims dažnai būna tik pasireiškę klinikiniai požymiai (Irwin, 2010).
19
1.10. Paplitimas tarp skirtingos lyties šunų
Sveiki ir kastruoti patinai, kastruotos patelės yra imlesni babeziozei lygininat su sveikomis patelėmis (Mellanby et. al., 2011).
Pretorijos universitete ( Pietų Afrikos Respubika), 2011 metais buvo tirtas babeziozės pasireiškimas šunų tarpe, atsižvelgiant ir į jų lytį. Tyrimai parodė, kad sveikos labradoro retriverių veislės patelės yra linkusios sirgti babezioze. Nors tai gali įtakoti ir jų didelis populiarumas lyginant su kitų veislių šunimis. Tačiau padidintos rizikos grupėje išlieka tiek sveiki, tiek kastruoti patinai.
Didelį patinų sergamumą babezioze galima paaiškinti kaip skirtingą jų elgseną, polinkį žymėti teritoriją, daugiau lakstant. Tai padidina riziką prisirinkti daugiau erkių. Nors neatmetama galimybė ir dėl lyties neatsparumo esant skirtingam genomui ar hormoninei reaguliacijai nei patelių (Mellanby et. al., 2011).
1. 11. Apibendrinimas
20
2. TYRIMŲ METODIKA IR ORGANIZAVIMAS
2. 1. Tirti gyvūnai
Duomenys, apie šunų babeziozės ligos pasireiškimą, buvo surinkti UAB „Jakovo veterinarijos centras“ smulkių gyvūnų veterinarijos klinikoje, Veterinarijos ir diagnostikos gydymo centre ir UAB „Pas Filą“ veterinarijos klinikoje. Duomenys buvo renkami nuo 2011 iki 2013 metų. Viso surinkta duomenų iš 1195tirtų šunų, 70 veislių, kurių amžius svyravo nuo5 mėnesiųiki 15 metų. Anamnezė apie šunis buvo surinkta iš UAB „Jakovo veterinarijos centras“ 117 šunų. Šunų, įtariamų sergant babezioze kraujo tyrimai – tepinėliai babezijai identifikuoti ir kraujo morfologiniai tyrimai, buvo atlikti Veterinarijos ir diagnostikos gydymo centre 31 šuniui. Visi tyrimai buvo atlikti sutikus gyvūno savininkui ir laikantis Nacionalinių ir Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimų: Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo (Žin., 1997, Nr.108-2728); Europos Ekonominės Bendrijos Stuburinių gyvūnų, naudojamų eksperimentiniams ir kitiems mokslo tikslams, apsaugos direktyvos ir Stuburinių gyvūnų, naudojamų eksperimentams ir kitiems mokslo tikslams, apsaugos Europos tarybos Konvencijos http://conventions.coe.int/treaty/en/treaties/html/123.htm.
2. 2. Babezijų identifikavimas
Visiems šunims, kuriems pagal esamus klinikinius požymius, surinktą anamnezę, buvo galima įtarti babeziozę, buvo paimtas kraujas tyrimams. Kraujo tepinėliui gauti buvo imami pirmieji kraujo lašai iš ausies krašto, nors galima imti ir iš nago, jį pakerpant ties nago kraujagysle. Imamas periferinis kraujas dėl to, kad ligos pradžioje, babezijos daugiausiai lokalizuojasi būtent ten. Kraujo tepinėlį imant, ausies kraštas apkerpamas, pašalinami plaukai ir dezinfekuojamas.
Kraujo tepinėlio ruošimas buvo atliekamas pagal J. Sutkevičiaus (2003) metodiką:
Objektinių stiklelių ruošimas. Nauji, nenaudoti objektiniai stikleliai plaunami vandentiekio, po to – distiliuotu vandeniu, džiovinami. Naudoti objektiniai stikleliai ant kurių esti imersinis aliejus, nuvalomi vatos tamponu, nuplaunami specialiu indų plovikliu, džiovinami.
21 objektinio stiklelio. Palaukiama, kol kraujas pasiskleis palei visą dengiamojo stiklelio kraštinę, švelniai spaudžiant kraujas stumiamas į kitą stiklelio galą. Tepinėlis daromas plonas, išdžiovinamas.
Tepinėlių fiksavimas. Per parą būtina kraujo tepinėlį fiksuoti ar nudažyti, nes ilgiau pabuvęs tepinėlis blogiau nusidažo ir tada būna sunkiau pastebėti babezijas eritrocituose. Kraujo tepinėlis merkiamas į fiksatorių ir palaikoma 3 minutes. Po to ištraukiami ir džiovinami ore.
Kraujo tepinėlio dažymas Gimzos – Romanovskio metodu. Objektiniai stikleliai su kraujo tepinėliais dedami ant stiklinio rėmelio kiuvetėje ir storu sluoksniu užpilami praskiesti dažai (1 – 2 lašai spiritinis koncentruotas dažų tirpalas skiedžiamas su 1ml distiliuotu vandeniu). Vienam tepinėliui sunaudojama apie 3 – 5 ml dažų. Dažymas trunka apie 15 – 20 min. Baigus dažymą, tepinėlis nuplaunamas distiliuotu vandeniu ir džiovinamas.
Kraujo tepinėlio mikroskopavimas atliekamas imersiniu mikroskopu. Ant paruošto kraujo tepinėlio užlašinamas lašas imersinio aliejaus, tada fiksuojamas ant mikroskopo stalelio ir į imersinio aliejaus lašą įleidžiamas mikroskopo objektyvas (90x). Mikroskopuojant kraujo tepinėlį ieškoma eritrocituose esančių babezijų. Eritrocitai matomi rožiniai, o juose esančios babezijos – mėlynos. Jos gali būti randamos ir kraujo plazmoje.
4 pav. Babezijos eritrocituose (pirmuonys 5 pav. Optinis video mikroskopas Nicon eclipse panašūs į lašelius) 80 i (autorės nuotrauka)
22
2. 3. Morfologinis kraujo tyrimas
Sergantiems šunims taip pat buvo imamas kraujas ir morfologiniams tyrimams. Kraujo morfologinį tyrimą atlikome aparatu MINDRAY, kuriuo nustatėmė šiuos rodiklius: leukocitus (WBC), limfocitus (LYM), monocitus (MON), granuliocitus (GRAN), eritrocitus (RBC), hemoglobiną (HGB), hematokritą (HCT), vidutinį eritrocitų tūrį (MCV), vidutinį hemoglobino kiekį eritrocite (MCH), vidutinę eritrocitų hemoglobino koncentraciją (MCHC), eritrocitų apimties variaciją (RDW), trombocitus (PLT), trombokritą (PCT).
Kraujas imtas aseptinėmis ir antiseptinėmis sąlygomis. Pasirinkta kraujo ėmimo vieta turi būti atiitnkamai ir paruošta – kerpami plaukai, oda dezinfekuojama. Šunims kraujas buvo imamas iš priekinės kojos kraujagyslės – v. cephalica į 5 ml vakuminius mėgintuvėlius (Vacutainer) be konservanto. Kraujas iki tyrimo buvo laikomas ne aukštesnėje kaip +380 C ir ne žemesnėje kaip +40 C temperatūroje. Laikas nuo kraujo paėmimo iki tyrimo pradžios niekada neviršijo 12 val.
23
3.
TYRIMŲ REZULTATAI
3. 1. Šunų sergamumo babezioze populiaciniai tyrimai 2011 – 2013m.
Duomenys, apie šunų sergamumo babezioze pasireiškimą buvo renkami iš trijų klinikų: UAB „Jakovo veterinarijos centras“ smulkių gyvūnų veterinarijos klinikos, Veterinarijos ir diagnostikos gydymo centro, UAB „Pas Filą“. Renkant duomenis, buvo atsižvelgiama ir į infekcijos pasireiškimo laiką, t.y. mėnesį. Taip pat buvo atsižvegiama ir į sergančiųjų veislę, lytį bei amžių.
Babeziozės atžvilgiu, per tris metus, ištirta 1195 šunų. Iš visų tirtų sirgusiųjų, diaugiausiai atvejų buvo 2011-ais metais, net 460 šunų, nors 2012-ais metais neženkliai sumažėjo – 453 atvejai, o 2013-aisiais metais sergančių babezioze buvo ženkliai mažiau, tik 282 atvejai, tai rodo, kad žmonės labiau rūpinasi profilaktinėmis priemonėmis prieš erkes, jų sezono metu (7 pav.). 460 2011 m. 453 2012 m. 282 2013 m. 0 100 200 300 400 500 S usi rgim ų s k a ič ius
24 3 lentelė. Šunų sergamumas babezioze 2011 – 2013 metais
Metai
Mėnesis 2011 proc. 2012 proc. 2013 proc.
Sausis 9 2.0 14 3.1 1 0.4 Vasaris 9 2.0 6 1.3 0 0.0 Kovas 14 3.0 23 5.1 1 0.4 Balandis 90 19.6 111 24.5 41 14.5 Gegužė 104 22.6 139 30.7 125 44.3 Birželis 39 8.5 31 6.8 13 4.6 Liepa 18 3.9 5 1.1 3 1.1 Rugpjūtis 25 5.4 8 1.8 6 2.1 Rugsėjis 51 11.1 41 9.1 41 14.5 Spalis 51 11.1 59 13.0 28 9.9 Lapkritis 45 9.8 15 3.3 22 7.8 Gruodis 5 1.1 1 0.2 1 0.4 Viso: 460 100.0 453 100.0 282 100.0
Iš 3 lentelėje pateiktų duomenų, matome, kad didžiausias sergamumas per visus trejus metus buvo gegužės mėnesį, 2013 metais šių susirgimų būta daugiausiai – 44,3 proc., 2012 metais – 30,7 proc., o 2011 metais sergančių babezioze gegužės mėnesį buvo mažiausiai (22,6 proc.).
3. 2. Šunų babeziozės pasireiškimas tarp skirtingų lyčių
4 lentelė. Skirtingos lyties šunų sergamumas babezioze 2011 – 2013 metais
Analizuojant skirtingų lyčių sergamumą babezioze (4 lentelė), nustatėm, kad dažniau serga patinai nei patelės, iš viso 739 susirgimo atvejų per trejus metus, kai patelių šiuo atveju užsikrėtė tik 456. Lyginant skirtingų lyčių sergamumą skirtingais metais, tai tiek patinų, tiek patelių užsikrėtimas apylygis, procentaliai skiriasi neženkliai, tik 2013-ais metais patinų sirgo apie 14 proc. mažiau nei 2011 ir 2012 metais. Eil. Nr. Metai Sirgusių babezioze Iš jų: Patinai Patelės
skaičius proc. skaičius proc. skaičius proc.
1 2011 460 38.5 279 60.7 181 39.3
2 2012 453 37.9 273 60.3 180 39.7
3 2013 282 23.6 187 66.3 95 33.7
25
3. 3. Šunų babeziozės pasireiškimas atskirose veislėse
5 lentelė. Skirtingų veislių šunų sergamumas babezioze Eil.
Nr. Šuns veislė
Sirgusių
babezioze: Patinų Patelių
skaičius proc. skaičius proc. skaičius proc.
1 Airių seteris 7 0,6 4 0,5 3 0,7 2 Akita 8 0,7 4 0,5 4 0,9 3 Aliaskos malamutas 3 0,3 1 0,1 2 0,4 4 Amerikiečių kokerspanielis 5 0,4 2 0,3 3 0,7 5 Amerikiečių stafordšyro terjeras 8 0,7 5 0,7 3 0,7 6 Anglų buldogas 6 0,5 3 0,4 3 0,7 7 Anglų kokerspanielis 23 1,9 12 1,6 11 2,4 8 Anglų seteris 3 0,3 2 0,3 1 0,2 9 Argentinos dogas 4 0,3 2 0,3 2 0,4 10 Auksaspalvis retriveris 45 3,8 34 4,6 11 2,4 11 Australų aviganis 4 0,3 4 0,5 0 0,0 12 Bavarų pėdsekys 4 0,3 2 0,3 2 0,4 13 Belgų aviganis 6 0,5 4 0,5 2 0,4 14 Berno zenenhundas 35 2,9 22 3,0 13 2,9 15 Biglis 9 0,8 3 0,4 6 1,3 16 Bokseris 6 0,5 5 0,7 1 0,2 17 Border koli 6 0,5 4 0,5 2 0,4 18 Bulmastifas 7 0,6 4 0,5 3 0,7 19 Bulterjeras 3 0,3 3 0,4 0 0,0 20 Čiau-čiau 3 0,3 2 0,3 1 0,2 21 Čihuaha 5 0,4 4 0,5 1 0,2 22 Cvergpinčeris 5 0,4 5 0,7 0 0,0 23 Cvergšnauceris 8 0,7 6 0,8 2 0,4 24 Dobermanas 3 0,3 2 0,3 1 0,2 25 Dogas 3 0,3 1 0,1 2 0,4 26 Foksterjeras 6 0,5 5 0,7 1 0,2 27 Garbanotasis retriveris 3 0,3 0 0,0 3 0,7 28 Jagterjeras 10 0,8 5 0,7 5 1,1 29 Jorkšyro terjeras 40 3,3 20 2,7 20 4,4
30 Juodasis rusų terjeras 6 0,5 6 0,8 0 0,0
26 5 lentelės tęsinys
Eil.
Nr. Šuns veislė
Sirgusių
babezioze: Patinų Patelių
skaičius proc. skaičius proc. skaičius proc.
40 Maskvos sargybinis 2 0,2 1 0,1 1 0,2 41 Mitelšnauceris 5 0,4 4 0,5 1 0,2 42 Mix 271 22,7 166 22,5 105 23,0 43 Mopsas 7 0,6 3 0,4 4 0,9 44 Niufaunledas 5 0,4 2 0,3 3 0,7 45 Pekinas 16 1,3 10 1,4 6 1,3
46 Pikardijos žydrasis epanjolis 3 0,3 3 0,4 0 0,0
47 Podhalijos aviganis 5 0,4 0 0,0 5 1,1
48 Prancūzų buldogas 30 2,5 19 2,6 11 2,4
49 Pudelis 13 1,1 10 1,4 3 0,7
50 Ralf Kavalieriaus Karaliaus K.
Spanielis 5 0,4 2 0,3 3 0,7
51 Rotveileris 22 1,8 5 0,7 17 3,7
52 Rusų ilgaplaukis kurtas 4 0,3 4 0,5 0 0,0
53 Rusų skalikas 2 0,2 2 0,3 0 0,0
54 Rusų spanielis 4 0,3 2 0,3 2 0,4
55 Rytų Europos aviganis 4 0,3 2 0,3 2 0,4
56 Ryzenšnauceris 3 0,3 2 0,3 1 0,2 57 Samojedas 8 0,7 5 0,7 3 0,7 58 Šarpėjus 20 1,7 13 1,8 7 1,5 59 Senbernaras 10 0,8 10 1,4 0 0,0 60 Sibiro haskis 52 4,4 31 4,2 21 4,6 61 Ši-cu 2 0,2 1 0,1 1 0,2 62 Škotų seteris 5 0,4 1 0,1 4 0,9 63 Škotų terjeras 8 0,7 5 0,7 3 0,7 64 Špicas 7 0,6 6 0,8 1 0,2 65 Taksas 31 2,6 19 2,6 12 2,6 66 Toiterjeras 3 0,3 2 0,3 1 0,2
67 Vakarų škotijos baltasis
terjeras 23 1,9 13 1,8 10 2,2
68 Vid. Azijos aviganis 29 2,4 17 2,3 12 2,6
69 Vipetas 5 0,4 1 0,1 4 0,9
70 Vokiečių aviganis 191 16,0 122 16,5 69 15,1
Viso: 1195 100 739 61,8 456 38,2
27 Nagrinėjant babeziozės pasireiškimą tarp skitingų veislių šunų, pastebėjome, kad daugiausiai sirgo didelių veislių šunys.
Dažniausiai iš veislinių šunų babezioze užsikrėtė – vokiečių aviganiai, net 191 atvejas per tris metus, kurie sudaro net 16,0 proc. iš visų šunų, užsikrėtusių babezioze (daugiausiai sirgo patinai – 122 ir beveik perpus mažiau patelių (69)). Dažnai sirgo ir labradoro retriveriai – 79 (6,6 proc.), daugiausiai susirgimo atvejų pasitaikė tarp patinų – 54, o patelių tarpe per pus mažiau – 24 susirgimo atvejai. Sibiro haskiai taip pat sudarė didelį kiekį sergančiųjų – 52 (4,4 proc. iš visų sirgusių). Šios veislės atžvilgiu taip pat sirgo dažniau patinai (31) nei patelės (21).
Atsižvelgiant į didelių veislių sergamumą babezioze, tai taip pat dažnai sirgo ir auksaspalviai retriveriai – 45, sudaro 3,8 proc. Šioje veislėje, žymiai dažniau sirgo patinai – 34 ir tik 11 patelių.
Kitos didesnės veislės, kurioms pasireiškė babeziozė: prancūzų buldogai (30), vidurio azijos aviganiai (29), anglų kokerspanieliai (23), rotveileriai (22), šarpėjai (20). Iš visų išvardintų didelių veislių, tai tik rotveilerių veislės patelės sirgo daug dažniau nei patinai. Viso rotveilerių patelių – 17 susirgimo atvejų, o patinų tik 5.
Analizuojant babeziozės pasireiškimą tarp mažų veislių šuniukų, matome, kad daugiausiai sirgo jorkšyro terjerai, iš viso net 40 susirgimo atvejų, o tai sudaro 3,3 proc. iš 70 skirtingų veislių. Šiuo atveju patinai sirgo lygiai tiek pat kiek ir patelės, po 20 susirgimo atvejų. Atsižvelgiant į sergamumą tarp didelių ir mažų veislių matome, kad vokiečių aviganiai (191) sirgo maždaug 4 kartus dažniau nei jorkšyro terjerai (40).
Iš mažų veislių dažnai babezioze užsikrėtė ir sirgo taksai – 31 susirgimo atvejas, o tai sudaro 2,6 proc. visų veislių. Iš taksų daugiausiai sirgo patinai – 19 susirgimų, o patelių – 12. Kiek rečiau sirgo vakarų škotijos baltieji terjerai – 23 (1,9 proc. iš visų sirgusiųjų). Nežymus skirtumas ir tarp šios veislės lyčių, patinų sirgo 13, o patelių – 10.
Kitos, mažų veislių šunys, kuriems pasireiškė piroplazmozė - pekinai (16), pudeliai (13), jagterjerai (10) ir špicai (7).
28
3. 4. Šunų babeziozės pasireiškimas tarp skirtingo amžiaus šunų
6 lentelė. Skirtingų veislių šunų, sirgusių babezioze, amžius
Eil . N r. Šuns veislė Sirgusi ų babezi oze sk. Amžius iki 1 m. 1-2 m. 3-6 m. 7-9 m. virš 9 m. sk. % sk. % sk . % sk . % sk . % 1 Airių seteris 7 0 2 28,6 3 42,9 1 14,3 1 14,3 2 Akita 8 2 25 5 62,5 0,0 1 12,5 0,0 3 Aliaskos malamutas 3 0 3 100,0 0,0 0,0 0,0 4 Amerikiečių kokerspanielis 5 0 1 20,0 3 60,0 1 20,0 0,0 5 Amerikiečių stafordšyras 8 0 3 37,5 2 25,0 2 25,0 1 12,5 6 Anglų buldogas 6 0 3 50,0 3 50,0 0,0 0,0 7 Anglų kokerspanielis 23 1 4,3 13 56,5 2 8,7 5 21,7 2 8,7 8 Anglų seteris 3 0,0 1 33,3 2 66,7 0,0 0,0 9 Argentinos Dogas 4 0,0 1 25,0 1 25,0 1 25,0 1 25,0 10 Auksaspalvis retriveris 45 3 6,7 9 20,0 21 46,7 9 20,0 3 6,7 11 Australų aviganis 4 0,0 1 25,0 3 75,0 0,0 0,0 12 Bavarų pėdsekys 4 1 25,0 1 25,0 2 50,0 0,0 0,0 13 Belgų aviganis 6 0,0 4 66,7 2 33,3 0,0 0,0 14 Berno zenenhundas 35 3 8,6 20 57,1 6 17,1 6 17,1 0,0 15 Biglis 9 0,0 5 55,6 3 33,3 0,0 1 11,1 16 Bokseris 6 0,0 1 16,7 1 16,7 2 33,3 2 33,3 17 Border koli 6 2 33,3 4 66,7 0,0 0,0 0,0 18 Bulmastifas 7 2 28,6 4 57,1 0 0,0 1 14,3 0,0 19 Bulterjeras 3 0,0 2 66,7 1 33,3 0,0 0,0 20 Čiau-čiau 3 0,0 1 33,3 2 66,7 0,0 0,0 21 Čihuaha 5 0,0 4 80,0 0,0 1 20,0 0,0 22 Cvergpinčeris 5 0,0 3 60,0 2 40,0 0,0 0,0 23 Cvergšnauceris 8 2 25,0 4 50,0 2 25,0 0,0 0,0 24 Dobermanas 3 1 33,3 1 33,3 0,0 1 33,3 0,0 25 Dogas 3 1 33,3 0,0 0,0 0,0 2 66,7 26 Foksterjeras 6 0,0 2 33,3 3 50,0 1 16,7 0,0 27 Garbanotasis retriveris 3 0,0 0,0 3 100,0 0,0 0,0 28 Jagterjeras 10 0,0 2 20,0 4 40,0 4 40,0 0,0 29 Jorkšyro terjeras 40 1 2,5 16 40,0 19 47,5 4 10,0 0,0
30 Juodasis Rusų terjeras 6 0,0 1 16,7 3 50,0 2 33,3 0,0
29 6 lentelės tęsinys Eil . N r. Šuns veislė Sirgusi ų babezi oze sk. Amžius iki 1 m. 1-2 m. 3-6 m. 7-9 m. virš 9 m. sk. % sk. % sk. % sk. % sk. % 37 Leonbergeris 6 2 33,3 2 33,3 2 33,3 0 0 38 Lietuvos skalikas 3 0 0 2 66,7 0 1 33,3 39 Lygiaplaukis retriveris 3 0 0 3 100 0 0 40 Maskvos sargybinis 2 0 1 50 1 50 0 0 41 Mitelšnauceris 5 0 2 40 3 60 0 0 42 Mix 271 58 21,4 124 45,8 50 18,5 29 10,7 10 3,7 43 Mopsas 7 0 3 42,9 4 57,1 0 0 44 Niufaunledas 5 1 20 3 60 1 20 0 0 45 Pekinas 16 1 6,3 7 43,8 7 43,8 0 1 6,3 46 P. Žydrasis epanjolis 3 0 3 100 0 0 0 47 Podhalijos aviganis 5 0 3 60 2 40 0 0 48 Prancūzų buldogas 30 0 10 33,3 18 60 2 6,7 0 49 Pudelis 13 0 9 69,2 1 7,7 0 3 23,1 50 R. K. Karaliaus Spanielis 5 1 20 3 60 1 20 0 0 51 Rotveileris 22 1 4,5 4 18,2 11 50 6 27,3 0
52 Rusų ilgaplaukis kurtas 4 0 1 25 3 75 0 0
53 Rusų skalikas 2 0 1 50 1 50 0 0
54 Rusų spanielis 4 0 2 50 1 25 1 25 0
55 Rytų Europos aviganis 4 1 25 1 25 0 0 2 50
56 Ryzenšnauceris 3 0 0 2 66,7 1 33,3 0 57 Samojedas 8 0 7 87,5 1 12,5 0 0 58 Šarpėjus 20 3 15 7 35 8 40 1 5 1 5 59 Senbernaras 10 1 10 4 40 4 40 0 1 10 60 Sibiro haskis 52 2 3,8 27 51,9 19 36,5 3 5,8 1 1,9 61 Ši-cu 2 0 2 100 0 0 0 62 Škotų seteris 5 0 0 2 40 2 40 1 20 63 Škotų terjeras 8 1 12,5 1 12,5 5 62,5 1 12,5 0 64 Špicas 7 0 5 71,4 1 14,3 0 1 14,3 65 Taksas 31 0 6 19,4 16 51,6 6 19,4 3 9,7 66 Toiterjeras 3 0 1 33,3 1 33,3 1 33,3 0 67 V. Škotijos terjeras 23 0 9 39,1 11 47,8 3 13 0
68 Vid. Azijos aviganis 29 3 10,3 13 44,8 7 24,1 2 6,9 4 13,8
69 Vipetas 5 0 2 40 3 60 0 0
70 Vokiečių aviganis 191 48 25,1 80 41,9 52 27,2 6 3,1 5 2,6
30 Analizuojant šunų sergamumą babezioze, atsižvelgiant į jų amžių (6 lentelė), matoma, kad daugiausiai sirgo jauni šunys, nuo 1 iki 2 metų (497), maždaug šimtu atvejų mažiau sirgo vyresni, 3 – 6 metų šunys (377). Taip pat rečiau sirgo šuniukai, iki 1 metų – 150 užsikrėtimo atvejai, o dar rečiau šunys nuo 7 - 9 metų (120) ir nuo 9 metų (51).
Kadangi imliausi šiai parazitemijai jauni šunys, pagal esamus duomenis, atsižvelgiant į šunų veislę, matome, kad daugiausiai sirgo mišrūnai 1 – 2 metų (124), taip pat daug sirgo, to paties amžiaus ir vokiečių aviganių veislės šuniukai (80). Daug mažiau sirgo sibiro haskiai (27), anglų kokerspanieliai ir vidurio azijos aviganiai (13). Atsižvelgiant į didžiausią sergamumą savo veislėse, daugiausiai užsikrėtė ir sirgo: aliaskos malamutai, pikardijos žydrieji epanjoliai ir ši – cu veislės, sudaro net 100 proc. Taip pat daug sirgo ir samojedai – 87,5 proc., čihuahos – 80 proc., koli – 75 proc., špicai – 71,4 proc., pudeliai – 69,2 proc., border koli, bulterjerai ir kurstharai – 66,7 proc., niufaundledai, podhalijos aviganiai, R. K. kavalieriaus karolio spanieliai, cvergpinčeriai – 60 proc. Ir daugiau kaip 50 proc. sergamumas savo veislėse pasireiškė anglų buldogams, amerikiečių kokerspanieliams, berno zenenhundams, bigliams, cvergpinčeriams, maskvos sargybiniams, rusų skalikams, rusų spanieliams ir sibiro haskiams.
Nagrinėjant kitą, didelio sergamumo, amžiaus grupę (3 – 6 m.) ir atsižvelgiant į veislę, iš 4 lentelės matome, kad daugiausiai sirgo vokiečių aviganiai (56), mišrūnai (50), labradoro retriveriai (33), auksasplaviai retriveriai (21), prancūzų buldogai (18) ir kiti. Remiantis didžiausiu sergamumu veislėje, būtent šio amžiaus (3 – 6 m.), tai daugiausiai serga garbanuotieji ir lygiaplaukiai retriveriai – 100 proc., australų aviganiai ir rusų ilgaplaukiai kurtai – 75 proc., škotų terjerai – 65,5 proc., anglų seteriai, čiau – čiau ir lietuvos skalikai – 66,7 proc., amerikiečių kokerspanieliai, laikos, mitelšnauceriai, prancūzų buldogai ir vipetai – 60 proc., taksai – 51,6 proc.
Analizuojant iki 1 metų šuniukų sergamumą, tai daugiausiai sirgo mišrūnai (58) ir vokiečių aviganiai (48). Savo veislėje, didžiausią procentą sergančių sudarė border koli, dobermanai, dogai ir leonbergeriai – 33,3 proc., bulmastifai – 28,6 proc., vokiečių aviganiai, rytų europos aviganiai ir bavarų pėdsekiai – 25proc.
Remiantis kita amžiaus kategorija (7 – 9 m.), daugiausiai sirgo mišrūnai (29), labradoro retriveriai (11) ir auksaspalviai retriveriai (9). Didžiausias sergamumas veislėje, šioje amžiaus grupėje, pasireikškė jagterjerams ir škotų seteriams – 40 proc., bokseriams, dobermanams, ryzenšnauceriams, juodiesiems rusų terjerams, kurtsharams ir toiterjerams – 33,3 proc., rotveileriams – 27,3 proc., amerikiečių stafordšyrams ir argentinos dogams – 25 proc.
Virš 9 metų, daugiausiai sirgo mišrūnai (10), vokiečių aviganiai (5) ir vidurio azijos aviganiai (4).
31
3. 5. Šunų, sergančių babezioze simptomų kitimai
Babezioze sirgusių šunų anamnezė buvo renkama iš UAB „Jakovo veterinarijos centras“ smulkių gyvūnų veterinarijos klinikos. Iš viso buvo surinkta 117 skirtingų ligos aprašymų sergant babezioze per pastaruosius trejus metus, nuo 2011 iki 2013 metų. Nagrinėjant ligos simptomatiką, didelis dėmesys buvo skiriamas šunų amžiui, dėl galimų skirtingų simptomų sunkumo esant tam tikram amžiui. Dažniausiai pasireiškę ligos požymiai sergant babezioze: kliniškai pasireiškusi anemija (išbąlusios gleivinės), tamsios spalvos šlapimas (rusvas ar rudas), anoreksija, apatiškumas, bendras silpnumas, kūno temperatūros pokyčiai, viduriavimas, vėmimas, kliniškai pasireiškusi gelta (pageltusios gleivinės), nervų sistemos sutrikimai (sutrikusi koordinacija, svyravimas, kojų „silpnumas“).
Analizuojant dažniausiai pasireiškusius simptomus esant babeziozei (7 lentelė), matome, kad iš 117 susirgimo atvejų, daugiausiai šunų pasireiškė apatiškumas (102), anoreksija (98) ir kliniškai pasireiškusi anemija (91). Kiek rečiau pasireiškę ligos požymiai: pakitusi kūno temperatūra (64), patamsėjusi šlapimo spalva (63), vėmimas (29), nervų sistemos sutrikimai (16), viduriavimas (15) ir gelta (14).
Atsižvelgiant į sirgusių šunų amžių, iš 7 lentelės duomenų matome, kad jauniausiems šuniukams, iki vienerių metų, 100 proc. pasireiškė anoreksija, apatiškumas, anemija ir pakitusi kūno temperatūra. Kiek rečiau šuniukams pasireiškė vėmimas – 66,7 proc. , patamsėjusi šlapimo spalva, gelta ir NS sutrikimai – 33,3 proc. Viduriavimo atvejų iš vis nepasitaikė.
Nagrinėjant kitą, jaunų šunų amžiaus grupę, nuo 1 – 2 metų, matome, kad visiems šuniukams pasireiškė anoreksija (100 proc.), apie 90 proc. šuniukų pasireiškė anemija ir apatiškumas. Taip pat vieni iš dažniausiai pasireiškusių požymių, tai pakitusi kūno temperatūra (67 proc.) ir patamsėjusi šlapimo spalva (48, 9 proc.). Kiek rečiau pasitaikė vėmimo atvejų (24,4 proc.), viduriavimo ir NS sutrikimų – 15,6 proc. bei kliniškai pasireiškusios geltos (4,4 proc.).
Analizuojant suaugusių šunų (3 – 6 m.) simptomatikos dažnumą, iš 7 lentelės matome, kad kaip ir jaunesniems šunims dažniausiai pasireiškė apatiškumas (83 proc.), anemija (74,5 proc.) ir anoreksija (63,8 proc.). Maždaug apie 50 proc. šunų pasireiškė pakitusi kūno temperatūra ir patamsėjusi šlapimo spalva. Kiti ligos požymiai, vėmimas (21,3 proc.) ir viduriavimas (14,9 proc.), pasireiškė procentaliai apylygiai kaip ir jaunų šunų. Gelta pasireiškė 17 proc. šunų, NS sutrikimai tik 6, 4 proc.
32 jauniausiems (iki 1 m.). Procentaliai vienodai pasireiškė gelta ir pakitusi kūno tempr. – 20 proc, o viduriavimo atvejų pasitaikė apie 7 proc. šunų.
33 7 lentelė. Skirtingo amžiaus šunims, dažniausiai pasireiškę simptomai esant babeziozei
Eil. Nr. Amž ius S irgusių s ka ičius
Sirgusiems babezioze pasireiškę simptomai: Anemija šlapimas Tamsus Anoreksija Apatiškumas Temperatūr
34 Apibendrinant 7 lentelės duomenis, galima spręsti, kad jauni šuniukai, nuo 0 iki 2 metų ir pagyvenę šunys, nuo 9 metų, serga sunkiau dėl didesnių ligos požymių pasireiškimų.
8 lentelė. Skirtingo amžiaus šunų kūno temperatūros pakitimai
Eil. Nr. Amžius Temperatūra Tikrinta kūno temperatūra
Nukritusi Normali Pakilusi
Skaičius % Skaičius % Skaičius %
1 iki 1m. 3 0 0 0 0 3 100,0 2 1-2m. 30 4 13,3 4 13,3 22 73,3 3 3-6m. 25 2 8,0 3 12,0 20 80,0 4 7-9m. 3 0 0 1 33,3 2 66,7 5 virš 9m. 3 0 0 0 0,0 3 100,0 Viso: 64 6 9,4 8 12,5 50 78,1
Sveikų šunų kūno temperatūra gali svyruoti priklausomai nuo amžiaus, paros laiko, fiziologinių ir aplinkos veiksnių. Jaunų šuniukų (iki 1 metų) normali kūno temperatūra svyruoja nuo 38,2 – 39,3 C°, o suaugusių nuo 37,5 – 38,5 C° (Sutkevičius, 2003).
Analizuojant sirgusių babezioze šunų kūno temperatūrą, iš 8 lentelės matome, kad iš visų tirtų šunų (117), tik 64 šunims buvo pakitusi kūno temperatūra sergant babezioze: nukritusi kūno tempr. pasireiškė tik 6 šunims, o pakilusi – 58 susirgusiesiems. Normali kūno temperatūra išliko sergant babezioze net 53 šunims.
Nagrinėjant šunų kūno temperatūros pakitimus ir atsižvelgiant į jų amžių, iš duomenų matome, kad jauniausiems šuniukams (iki 1m.), kūno temperatūra pakilo visiems (100proc.).
Jauniems šunims (1-2m.), kūno temperatūra pakilo taip pat didžiajai daliai (55,6 proc.), tačiau per pus mažiau nei šuniukams iki 1m. Net 40 proc. šunų, kūno temperatūra iš vis nepakito – išliko normali. Ir tik 4,4 proc. šunų kūno tempr. nukrito žemiau normos.
Analizuojant suaugusių šunų (3-6m.) kūno temperatūros pakitimus esant babeziozei, matoma, kad daugiausiai šunų, net apie 50 proc., kūno temperatūra išliko normali. Kitai daugumai šunų (42,6 proc.) – kūno tempr. pakilo. Nukritusi kūno temperatūra pasireiškė daugiausiai šio amžiaus kategorijai, net 8,5 proc.
Vyresnių šunų (7-9m.) kūno temperatūra išliko normali daugumai šunų, sergant babezioze, net 60 proc. Pakilusi kūno temperatūra pasireiškė procentaliai apylygiai kaip ir suaugusiems šunims – 40,0 proc. Šio amžiaus šunims, nukritusios kūno temperatūros atvejų iš vis nepasitaikė.
35
3. 6. Šunų, sergančių babezioze kraujo morfologinių rodiklių analizė
Babezioze sirgusių šunų kraujas buvo imamas Veterinarijos ir diagnostikos gydymo centre, iš viso buvo paimti 31 kraujo mėginiai. Kraujo morfologinį tyrimą atlikome aparatu Mindray analizatoriumi. Tyrimų metu nustatėmė leukocitų (WBC), limfocitų (LYM), monocitų (MON), granuliocitų (GRAN), eritrocitų (RBC), trombocitų (PLT), hemoglobino (HGB), hematokrito (HCT), trombokrito (PCT) kiekį, kurių svyravimai, sergant babezioze pateikti 7 lentelėje.
Esant babeziozei, dėl intensyvios hemolizinės anemijos, atsiranda didelis hematokrito, eritrocitų skaičiaus sumažėjimas, taip pat leukopenija, limfocitozė, trombocitopenija (Breitschwerdt, 1990).
9 lentelė. Sirgusių šunų kraujo morfologinių rodiklių: leukocitų (WBC), limfocitų (LYM), monocitų (MON), granuliocitų (GRAN), eritrocitų (RBC), hemoglobino (HGB), hematokrito (HCT), trombocitų (PLT), trombokrito (PCT) pakitimai.
Kraujo
rodikliai WBC LYM MON GRAN RBC HGB HCT PLT PCT
36 9 lentelės tęsinys
Kraujo
rodikliai WBC LYM MON GRAN RBC HGB HCT PLT PCT
Normų ribos Eil. Nr. 6,0 - 17,0 (*10⁹/L) 0,8 - 5,1 (*10⁹/L) 0,0 - 1,8 (*10⁹/L) 4,0 - 12,6 (*10⁹/L) 5,50 - 8,50 (*1012/L) 110 - 190 (g/L) 39,0 - 56,0 (%) 117 - 460 (*10⁹/L) 0,190 - 0,360 (%) 17 9 2,6 0,3 6,1 6,29 151 45,2 74 0,08 18 11,5 4,6 0,5 6,4 6,73 155 47,1 87 0,08 19 7,5 3,3 0,5 3,7 4,71 114 33,6 11 0,01 20 11 1,7 0,4 8,9 6,3 170 48,5 27 0,02 21 3,1 0,8 0,1 2,2 2,98 70 21 9 0,01 22 26,7 3,6 0,7 22,4 5,81 127 39,9 108 0,1 23 21,2 3,7 0,6 16,9 4,92 114 35 19 0,02 24 20,4 7,7 1,1 11,6 11,24 156 45,9 74 0,06 25 1,7 0,9 0 0,9 9,53 95 70,9 60 0,06 26 22,5 3,8 0,6 18,1 6,55 166 50,1 89 0,08 27 7,3 2,4 0,4 4,5 5,44 135 43,8 89 0,08 28 2,1 0,4 0,1 1,6 5,07 121 35,5 27 0,02 29 17,9 2,6 0,8 14,5 4,51 102 31,9 12 0,01 30 16,9 5,8 1,4 9,7 7,36 181 53,2 114 0,11 31 5,3 1,1 0,2 4 5,14 123 36,8 18 0,02 Vidurkis: 12,6 2,7 0,5 9 5,9 135,2 41,2 44,2 0,04
Analizuojant 31 šuns kraujo morfologinius pakitimus (9 lentelė), matome, kad leukocitų kiekis kraujyje svyruoja nuo 1,7*10⁹/L iki 29,8*10⁹/L, pagal normas (6,0 – 7,0*10⁹/L) aiškiai matoma, kad babeziozės atveju pasireiškė ne tik leukocitopenija, bet ir leukocitozė. Leukocitų sumažėjimas pasireiškė 8 susirgimo atvejams, svyruoja nuo 1,7*10⁹/L iki 5,3*10⁹/L. Leukocitozės atveju, leukocitų kiekis svyruoja nuo 17,9*10⁹/L iki 29,8*10⁹/L, iš viso leukocitų kiekio padidėjimas pasireiškė 9 atvejais. Nagrinėjant 31 kraujo mėginio leukocitų vidurkį (12,6*10⁹/L, p<0,05), matoma, kad nenukrypstama nuo normos.
Atsižvelgiant į limfocitų pakitimus, matome, kad rodikliai svyruoja nuo 0,4*10⁹/L iki 7,7*10⁹/L, taip pat pasireiškė tiek ląstelių sumažėjimas, tiek padaugėjimas (normų ribos 0,8 – 5,1*10⁹/L). Limfocitopenija pasireiškė 3 atvejais, kai rodikliai svyruoja 0,4 – 0,5*10⁹/L, o limfocitozė buvo tik 2 susirgimo atvejais, limfocitų kiekis svyravo 5,8 – 7,7*10⁹/L. Limfocitų kiekio vidurkis – 2,7*10⁹/L (p<0,05) , atitinka normų ribas (0,8 – 5,1*10⁹/L).
37 Nagrinėjant granuliocitų pakitimus, iš duomenų matoma, kad pasireiškė tiek ląstelių sumažėjimas (0,9*10⁹/L), tiek padidėjimas (23,2*10⁹/L), norma - 4,0- 12,6*10⁹/L. Granuliocitopenija pasireiškė 8 atvejais iš 31, svyravo nuo 0,9 – 3,7*10⁹/L. Ląstelių padaugėjimas buvo nuo 14,4 – 23,2*10⁹/L, iš viso buvo 7 atvejams. Tai reiškia, kad granuliocitų kiekis nebuvo pakitęs 16 susirgimo atvejų.
Eritrocitų kiekis kraujyje svyravo nuo 2,98*1012
/L iki 11,24*1012/L, pagal normą (5,50- 8,50*1012/L) matome, kad babeziozės atveju būta ne tik eritropenijos, bet ir eritrocitozės. Raudonųjų kraujo kūnelių vidurkis - 5,9*1012
/L (p<0,05), vis dėlto atitinka normų ribas. Iš viso eritropenija pasireiškė 14 sirgusių šunų, kuriems ląstelių sumažėjimas svyravo nuo 2,98*1012
/L iki 5,44*1012/L. Nors babeziozei būdinga eritropenija, tačiau eritrocitozė pasireiškė 2 atvejais, svyravo nuo 9,53 – 11,24*1012/L. Beveik pusę tirtų šunų (15), eritrocitų kiekis buvo pakankamas, t.y. rodikliai nenukrypo nuo normos ribų.
Hemoglobino svyravimai, šiuo atveju, buvo tik sumažėję arba normalūs, svyravo nuo 70 g/L iki 187 g/L, kai norma – 110- 190 g/L. Vidurkis taip pat atitinka normų ribas - 135,2 g/L (p<0,5). Hemoglobino sumažėjimas pasireiškė tik 9 atvejams, rodikliai svyravo nuo 70 – 103 g/L.
Analizuojant hematokrito rodiklius kraujyje, iš duomenų matome, kad dažniausiai buvo sumažėjęs (nuo 21,00 proc.) ir tik vienu atveju padidėjęs iki 70,90 proc. HCT norma siekia 39,0 – 56,0 proc., o vidurkis atitinka normų ribas – 41,2 proc (p<0,5). Hematokrito sumažėjimas pasireiškė tik 13 atvejų, nors babeziozės atveju būdingas didelis hemotokrito nukritimas. HCT sumažėjimas svyravo nuo 21 – 35,5 proc.
Nagrinėjant trombocitų kiekį, iš duomenų matome, kad visais atvejais ryški trombocitopenija, rodikliai svyruoja nuo 6 - 114*10⁹/L, vidurkis (44,2*10⁹/L, p<0,5) neatitinka normų ribų 117 - 460*10⁹/L. Babeziozės atžvilgiu, trombocitopenija labai ryški.
38 10 lentelė. Skirtingo amžiaus šunų kraujo morfologinių rodiklių pakitimai
Eil.
Nr. Kraujo rodikliai Mato vienetas Normų ribos
Tyrimų rezultatai skirtingo amžiaus šunų
39 Analizuojant 10 lentelę, buvo išvesti kiekvieno kraujo morfologinio rodiklio vidurkis atsižvelgiant į sirgusio šuns amžių.
Analizuojant jaunų šuniukų (iki 1m.) kraujo morfologinius duomenis, iš esamų duomenų matome, kad jiems būdinga leukocitopenija - 5,0*10⁹/L (vidurkis) , nes sveikų šunų kraujyje būna 6,0 - 17,0*10⁹/L leukocitų. Taip pat būdinga eritropenija (3,2*1012
/L), nes normos ribos siekia 5,50 – 8,50*10⁹/L, ryški trombocitopenija (56,7*10⁹/L), PLT norma 117 - 460*10⁹/L.
Šio amžiaus šuniukams taip pat pasireiškė hemoglobino (100,0 g/L) sumažėjimas (HGB norma 110- 190 g/L), hematokrito (28,0 proc.) sumažėjimas (kai norma 39,0- 56,0 proc.) ir trombokrito (0,06 proc.) sumažėjimas (norma 0,2- 0,4 proc.).
Nagrinėjant jaunų šunų (1 – 2m.) kraujo morfologinius kitimus, matome, kad jiems taip pat būdinga leukocitopenija (5,3*10⁹/L), limfocitozė (5,8*10⁹/L), eritropenija (4,0*10⁹/L), trombocitopenija (37,8*10⁹/L). Taip pat ryškus hemoglobino (102,0 g/L), hemotokrito (35,0 proc.) ir trombokrito (0,04 proc.) sumažėjimas.
Analizuojant suagusių šunų (3 – 6m.) kraujo kitimus, matome, kad jiems pasireiškė ryški trombocitopenija (48,9*10⁹/L) bei hematokrito (38,0 proc.) ir trombokrito (0,05 proc.) sumažėjimas.
Vyresniems šunims (7 – 9m.) pasireiškė eritropenija (5,1*1012
/L) kaip ir jaunesniems (iki 2 metų), taip pat aiški trombocitopenija (43,2*10⁹/L) bei sumažėjęs trombokrito kiekis (0,04 proc.).
Remiantis pagyvenusių šunų (virš 9m.) duomenimis, matome, kad jiems taip pat pasireiškė kai kurių kraujo ląstelių sumažėjimas: eritrocitų (5,0*1012
40
4.
TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS
Tyrimų duomenis apie babeziozės pasireiškimą ir išplitimą per pastaruosius trejus metus, nuo 2011 – 2013 m., buvo surinkti UAB „Jakovo veterinarijos centras“ smulkių gyvūnų veterinarijos klinikoje, Veterinarijos ir diagnostikos gydymo centre ir UAB „Pas Filą“ veterinarijos klinikoje. Iš visų trijų veterinarijos klinikų buvo surinkta 1195 susirgimo babezioze atvejų, o tai rodo didžiulį erkių paplitimą Lietuvoje. Erkių išplitimo priežastis gali būti šiltos pastarosios žiemos, per kurias jos išgyveno ir atšilus orams pradėjo intensyviai daugintis, tuo pačiu padidindamos ir užsikrėtimą babezioze, nes erkės šiuos parazitus perduoda ir savo palikuonims. Erkės Babesia pirmuonį perduoda savo palikuonims transovariniu būdu. Taip pat erkės gali išlikti infekcijos nešiotojomis per keletą kartų (Caccio et. al., 2002). Spartų infekcijos plitimą galima paaiškinti ir tuo, kad jei neserganti erkė įkanda sergančiam šuniui – pirmuonis patenka pas ligos pernešėją ir taip liga toliau plinta. (Collet, 2000).
Didžiausias skaičius sergančiųjų pasireiškė 2011 metais, net 460 susirgimo atvejų, ne ką mažiau – 2012m. (453), o 2013 metais tik 282 užsikrėtusiųjų babezioze. Tai rodo, kad pastaraisiais 2013 metais susirgimų būta daug mažiau, o tai galima paaiškinti ir dėl veterinarijos gydytojų rekomendacijų vengti erkių, naudoti profilaktines priemones prieš jas, parėjus iš pasivaikščiojimų lauke, patikrinti šunis, ar neprisirankiojo erkių, ypatingai kruopščiai patikrinant ilgo kailio šunis. Tikrinant šuns kailį kasdien, tuoj pat ištraukiant aptiktas erkes (infekcijos sukėlėjas perduodamas tik po 24 – 48 h, po įkandimo) po pasivaikščiojimų, ypatingai erkių sezono metu, naudojant profilaktines priemones prieš parazitus (antkaklius, purškalus ar lašiukus) galima užkirsti kelią tolimesniam erkių plitimui ir babeziozės pasireiškimui (Matijatko et. al., 2012).
Atsižvelgiant į šunų sergamumą piroplazmoze skirtingais metų laikais, pastebėjome, kad didžiausias sergamumas pasireiškė pavasarį, gegužės mėnesį – 368 susirgimo atvejų ir balandį – 242, iš visų 1195 sirgusiųjų per trejus metus. Taip pat nemažai būta užsikrėtimo atvejų ir birželį – 83. Rudenį, didžiausiais sergamumas buvo pasireiškęs spalį (138) bei rugsėjį (133). Šaltuoju metų laiku, gruodį, sausį, vasarį susirgimų taip pat pasitaikė. Pagal literatūros duomenis, erkių aktyvumas turi du pikus. Pirmasis prasideda anksti pavasarį – Kovą (priklasomai nuo oro sąlygų, kartais erkės randamos net ant sniego), o antrasis pikas – rudenį (rugsėjį, spalį). Kadangi erkės yra jautrios aukštai temperatūrai, tai vasarą jų aktyvumas sumažėja, o rudenį, atvėsus orams, vėl suaktyvėja (Konvalinova et. al., 2012).
41 sergamumas babezioze taip pat gali priklausyti ir nuo lyčių skirtingo genomo bei hormoninės reaguliacijos. Sveiki ir kastruoti patinai, kastruotos patelės yra padidintos rizikos grupėje užsikrėsti babezioze lygininat su sveikomis patelėmis (Mellanby et. al.,2011).
Nagrinėjant skirtingų veislių šunų sergamumą babezioze, pastebėjome, kad daugiausiai sirgo mišrūnai, net 271 susirgimo atvejas iš 1195 visų sirgusiųjų per trejus metus. Ankstesni tyrimai parodė, kad labiausiai imlūs babeziozei, tai negrynaveisliai (Mellanby et. al., 2011).
Iš grynaveislių šunų didžiausias sergamumas babezioze pasireiškė vokiečių aviganių tarpe (191). Remiantis Vengrijoje (2006) atliktais tyrimais, tai vokiečių aviganiai ne tik linkę sirgti šia parazitemija, bet ir sunkiau ją perneša, t.y. serga ūmia babeziozės forma bei serga ilgiau nei kitų veislių šunys (Hornok et. al., 2006). Taip pat dažnai sirgo ir labradorų veislės šunys (79) bei sibiro haskiai (52). Atsižvelgiant į sergamiausiais babezioze veisles, tai didžiausius šansus sirgti šia parazitemija turi darbo šunys: labradoro retriveriai, sibiro haskiai, vokiečių aviganiai, rotveileriai (Mellanby et. al., 2011). Manoma, kad priežastis gali būti dėl skirtingo veislių genomo, kuris lemia silpnesnį imunitetą. Analizuojant mažų veislių sergamumą, pastebėjome, kad daugiausiai sirgo jorkšyro terjerai (40), taksai (31), vakarų škotijos baltieji terjerai (23) bei pekinai (16). Pagal literatūros duomenis, tai mažų veislių šunys turi mažesnę galimybę užsikrėsti šia parazitemija. Jorkšyro terjerai, mopsai, maltos bišonai, pekinai ir čihuahos turi žymiai mažesnę galimybę sirgti babezioze nei darbo šunys (Mellanby et. al.,2011). Taip pat neatmetamos ir aplinkos sąlygų, gyvenamos vietos reikšmė veislių sergamume. Mažų veislių šunys dažniausiai laikomi miesto aplinkoje, rečiau laksto miškų, pievų vietovėse kur gausu erkių (Konvalinova et. al., 2012).
