Šunų ir kačių mezenchiminių navikų paplitimas Prevalence of canine and feline mesenchymal tumours

(1)

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Donata Šetikaitė

Šunų ir kačių mezenchiminių navikų paplitimas

Prevalence of canine and feline mesenchymal tumours

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: doc. dr. Nomeda Juodžiukynienė

(2)

2

DARBAS ATLIKTAS VETERINARINĖS PATOBIOLOGIJOS

KATEDROJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Šunų ir kačių mezenchiminių navikų paplitimas “.

1. Yra atliktas mano paties (pačios).

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

2016-12-12 Donata Šetikaitė

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

2016-12-12 Donata Šetikaitė

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

2016-12-12 Nomeda Juodžiukynienė

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)

2016-12-12 Saulius Petkevičius

(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1)

2)

(vardas, pavardė) (parašai)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(3)

3 TURINYS

SANTRAUKA ... 4

SUMMARY ... 5

TERMINŲ IR SANTRUMPŲ SĄRAŠAS ... 6

ĮVADAS ... 7

1 LITERATŪROS APŽVALGA ... 8

1.1 Mezenchiminiai navikai ... 8

1.2 Mezenchiminių navikų klasifikacija ... 9

1.3 Dažniausiai pasireiškiantys mezenchiminiai navikai ... 11

1.3.1 Putliųjų ląstelių navikas ... 11

1.3.2 Lipoma ... 13

1.3.3 Kačių injekcijos vietos sarkoma ... 14

1.3.4 Šunų odos histiocitoma ... 15

1.3.5 Hemangiosarkoma ... 15

1.3.6 Fibrosarkoma ... 16

1.3.7 Hemangiopericitoma ... 17

2 TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 18

3 TYRIMO REZULTATAI... 19

3.1 Mezenchiminių navikų pasireiškimo analizė ... 19

3.2 Įvairių veiksnių įtaka mezenchiminių navikų pasireiškimui ... 21

3.2.1 Mezenchiminių navikų pasireiškimas priklausomai nuo amžiaus ... 21

3.2.2 Mezenchiminių navikų pasireiškimas priklausomai nuo lyties ... 23

3.2.3 Mezenchiminių navikų pasireiškimas priklausomai nuo veislės ... 24

3.3 Dažniausiai pasireiškusių mezenchiminių navikų analizė ... 26

3.3.1 Šunų mastocitoma ... 26

3.3.2 Šunų histiocitoma ... 28

3.3.3 Šunų lipoma ... 30

3.3.4 Kačių fibrosarkoma ... 32

3.4 Mezenchiminių navikų histopatologinė analizė ... 33

4 REZULTATŲ APTARIMAS ... 41

IŠVADOS ... 43

(4)

4

SANTRAUKA

Šunų ir kačių mezenchiminių navikų paplitimas Donata Šetikaitė

Magistro baigiamasis darbas

Magistro baigiamojo darbo apimtis 48 puslapiai, jame pateikta 12 lentelių ir 29 paveikslai. Darbo tikslas: ištirti mezenchiminių navikų paplitimo dažnumą įvairių veislių, amžiaus, lyties šunims ir katėms.

Darbo uždaviniai: nustatyti mezenchiminių navikų paplitimo dažnumą šunims ir katėms. Nustatyti kokių rūšių mezenchiminiai navikai pasireiškė šunims ir katėms. Įvertinti mezenchiminių navikų pasireiškimą įvairių amžiaus grupių ir lyties šunims ir katėms. Įvertinti mezenchiminių navikų pasireiškimą įvairių veislių šunims ir katėms. Įvertinti dažniausiai nustatytų mezenchiminių navikų pasireiškimą įvairių amžiaus grupių, veislių, lyties šunims ir katėms.

Tyrimo metodika: tyrimui buvo naudoti Lietuvos Sveikatos Mokslų Universiteto Veterinarijos Akademijos Patologijos centro sukaupti histopatologinių tyrimų duomenys. Tirtas laikotarpis nuo 2011 metų birželio 1 dienos iki 2016 metų lapkričio 1 dienos. Duomenys išanalizuoti, susisteminti, atliktas preparatų histopatologinis tyrimas.

Tyrimo rezultatai ir išvados: atlikus tyrimą nustatyta, kad mezenchiminiai navikai buvo diagnozuoti 51 proc. šunų ir 64 proc. kačių, kuriems buvo nustatyti navikiniai susirgimai. Šunims dažniausiai pasireiškė mastocitomos (23 proc.), histiocitomos (19,5 proc.) ir lipomos (14,9 proc.) (p<0,001), o katėms – fibrosarkomos (43,5 proc.) (p<0,001). Dažniausiai mezenchiminiai navikai buvo diagnozuoti 5-10 metų šunų (48,3 proc.) (p<0,001) ir kačių (47,8 proc.) (p<0,05) amžiaus grupėse. Šunų grupėje šie navikai dažniau pasireiškė patelėms (52 proc.) (p>0,05), o kačių tarpe – patinams (57 proc.) (p>0,05). Mezenchiniai navikai dažniausiai pasireiškė mišrūnams (11,5 proc.), Vokiečių aviganiams (10,3 proc.), Prancūzų buldogams ir Jorkšyro terjerams (po 6,9 proc.) (p>0,05), o kačių grupėje dažniau sirgo mišrūnės (69,6 proc.) (p>0,05).

(5)

5

SUMMARY

Prevalence of canine and feline mesenchymal tumours Donata Šetikaitė

Master‘s Thesis

The thesis consists of 48 pages with 12 tables and 29 pictures included.

The purpose of this study was to investigate the prevalence frequency of mesenchymal tumours in different canine and feline gender, breeds and age groups.

Tasks of the study: to investigate the prevalence frequency of mesenchymal tumours in canines and felines; to investigate types of mesenchymal tumours which are found in felines and canines; to evaluate the prevalence of mesenchymal tumours between different age groups and genders of canines and felines; to evaluate the prevalence of mesenchymal tumours in different canine and feline breeds; to evaluate the prevalence of most frequently diagnosed mesenchymal tumours between different age groups, breeds and genders of canine and feline.

Method of research: for the purposes of this research, saved data from June 2011 to November 2016 at the Pathology Centre of the Veterinary Academy of Lithuanian University of the Health Science was collected. All the assembled data was analysed, systematized, the histopatology research for specimes was also performed for each sample.

Results and conclusions: the research showed that mesenchymal tumours were diagnosed in 51% of samples taken from canines, tumours were diagnosed in 64% samples of feline specimen. The most frequently diagnosed canine tumours were mast cell tumours (23 %), histiocytomas (19,5 %) and lipomas (14,9 %) (p<0.001) while in feline group - fibrosarcomas (43,5 %) (p<0,001). Mesenchymal tumours were most frequently diagnosed in the 5-10 years old age group (canines – 48,3 %, p<0,001, felines – 47,8 %, p<0,05). In the canine group female tumours were diagnosed more oftenly (52 %) (p>0,05), while in feline group males were less intact (57 %) (p>0,05). Mesenchymal tumours were most frequently found in crossbreeds (11,5 %), German shepherd (10,3 %), French bulldog and Yorkshire Terrier breeds ( 6,9 %) (p>0,05), while in feline group crossbreeds were mostly affected by disease (69,6 % p>0,05).

(6)

6

TERMINŲ IR SANTRUMPŲ SĄRAŠAS

Alopecija – plikimas

Anaplazija – ląstelių ar jų grupės diferenciacijos praradimas Anizokariozė – branduolio dydžio ir formos polimorfizmas Atipija – tipiškų bruožų nebuvimas, nukrypimas nuo normos

Biopsija – gyvojo audinio gabaliuko išpjovimas mikroskopiniam tyrimui diagnostikos tikslu Demarkacija – atsiribojimas (nekrozinių dalių nuo sveikų audinių)

Ekscizija - išpjovimas

Eritema - odos raudonumas dėl uždegimo, kraujo susitvenkimo ar kitų priežasčių Hiperchromazija – pigmento padaugėjimas; intensyvesnis dažymasis

Incizija – pjūvis, įpjovimas, prapjovimas

Metastazė – patologinio prado persikėlimas į kitą vietą Mitozė – netiesioginis ląstelės dalijimasis

Monomorfizmas – formos vienodumas

Neoplazija – naujo audinio susidarymas; naviko susidarymas Pav. – paveikslas

Pleomorfizmas (sin. polimorfizmas) – daugelio formų, atmainų buvimas Proc. - procentai

Proliferacija – dauginimasis, vešėjimas Recidyvas – ligos kartojimasis

Regresija – grįžimas, atžanga

(7)

7

ĮVADAS

Piktybiniai navikai yra viena svarbiausių šunų ir kačių mirčių priežasčių. Atlikti tyrimai rodo, kad mirties priežastimi įvardintas vėžys nustatytas 15-30 proc. šunų ir 26 proc. kačių (1).

Šunims navikiniai susirgimai pasireiškia dvigubai dažniau, o katėms pusę karto dažniau nei žmonėms. Vidutinis šunų, kuriems diagnozuoti piktybiniai navikai, amžius yra 8,4 metai. Kiekvienais metais Amerikoje vidutiniškai nustatomi 6 milijonai šunų ir kačių piktybinių navikų atvejų (2).

Naminiams gyvūnams dažnai nustatomi mezenchiminio audinio navikai. Jungiamojo audinio navikų pasireiškimo dažnumas priklauso nuo gyvūno rūšies. Katėms šie navikai yra antri pagal dažnumą (pasireiškimo dažnis 17/10000), o šunims – treti dažniausiai nustatomi navikai ( pasireiškia 35,8 šunims iš 100000) po odos neoplazmų ir melanomų (3).

Navikinių susirgimų, ypač piktybinių, registracija yra svarbi priemonė atliekant jų kontrolę ir prevenciją. Vėžio registrų informacija paremia tolimesnes navikų priežasčių, diagnostikos, gyvūnų išgyvenimo ir gyvenimo kokybės studijas. Žinomi vėžio registrai Danijoje (Danish Veterinary Cancer Registry), Norvegijoje (Norwegian Canine Cancer Register), Kanadoje (Guelph Companion Animal Cancer Epidemiologic Registry) ir kitose valstybėse. Užsienio šalyse duomenis apie šunų navikinius susirgimus taip pat teikia navikų bankai, gyvūnų draudimo duomenų bazės (4).

Šiuo metu šunų, kačių navikinių susirgimų tyrimai atlieka svarbų vaidmenį žmonių vėžio studijose. Gyvūnų augintinių vėžio modeliai yra taikomi žmonių medicinoje dėl panašios navikų biologinės elgsenos, atsako į terapiją (2,5).

Darbo tikslas: ištirti mezenchiminių navikų paplitimo dažnumą įvairių veislių, amžiaus, lyties šunims ir katėms.

Darbo uždaviniai:

1. Nustatyti mezenchiminių navikų paplitimo dažnumą šunims ir katėms; 2. Nustatyti kokių rūšių mezenchiminiai navikai pasireiškė šunims ir katėms;

3. Įvertinti mezenchiminių navikų pasireiškimą įvairių amžiaus grupių ir lyties šunims ir katėms;

4. Įvertinti mezenchiminių navikų pasireiškimą įvairių veislių šunims ir katėms;

(8)

8

1 LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Mezenchiminiai navikai

Mezenchinio audinio navikais vadinami minkštojo jungiamojo audinio navikai. Jie gali pasireikšti visuose organuose (3). Šie navikai santykinai dažnai nustatomi naminiams gyvūnams (3). Atlikto retrospektyvinio tyrimo metu Korėjoje buvo tiriamas odos navikų paplitimas šunų tarpe. Ištyrus 748 atvejus nustatyta, kad dažniausiai pasireiškė epiteliniai ir melanocitiniai navikai (56,95 proc.), mezenchiminiai navikai (38,90 proc.) ir hematopoetiniai navikai (40,14 proc.). Diagnozuotų mezenchiminių navikų didžiausią dalį sudarė mastocitomos (8,82 proc.) ir histiocitomos (7,49 proc.) (6). Katėms dažniausias nustatomas odos mezenchiminis navikas yra su injekcijos vieta susijusi sarkoma (7).

Mezenchiminių audinių sarkomos, dar vadinamos minkštųjų audinių sarkomomis, yra kilusios iš minkštojo jungiamojo audinio. Šios sarkomos dažniausiai pasireiškia šunų odoje, poodyje (8) ir sudaro 14-17 proc. visų odos ir poodžio navikų šunims (9), o katėms- 7-9 proc. (10). Dažniausiai pasireiškia vidutinio ir senyvo amžiaus šunims, vidutinių ir didelių veislių. Anatomiškai jos gali atsirasti bet kurioje kūno dalyje, dažniausiai įtraukdamos odos ir poodžio audinius (8).

Minkštojo audinio sarkomas dažniausiai supa pseudokapsulė, audinys, panašus į kapsulę, bet suformuotas iš suspausto aplinkinio jungiamojo audinio, kuris gali būti sudarytas arba susiliejęs su auglio ląstelėmis.

(9)

9

1.2 Mezenchiminių navikų klasifikacija

Minkštojo jungiamojo audinio navikų tiksli klasifikacija, histologinė charakterizacija yra sudėtinga ir diskutuotina dėl didelės jų rūšių įvairovės. Visos skirtingos klasifikacijos, aprašytos literatūroje, yra paremtos histologine struktūra ir atitinkamų ląstelių vyravimu (3).

Mezenchiminių navikų histologinė klasifikacija pagal Hendrick ir kt. (13): 1. Skaidulinio jungiamojo audinio navikai

1.1. Gerybiniai 1.1.1. Fibroma

1.1.2. Kolageninė hamartoma

1.1.3. Mazgelinė dermatofibrozė Vokiečių aviganiams 1.1.4. Mazgelinis fasciitas

1.1.5. Miksoma

1.1.6. Arklių sarkoidas 1.2. Piktybiniai

1.2.1. Fibrosarkoma

1.2.1.1. Kačių susijusi su vakcinavimu

1.2.1.2. Šunų viršutinio ir apatinio žandikaulio 1.2.2. Miksosarkoma

1.2.3. Piktybinė skaidulinė histiocitoma 1.2.3.1. Storiform- pleomorfinė 1.2.3.2. Uždegiminė

1.2.3.3. Gigantiškųjų ląstelių 2. Riebalinio audinio navikai

2.1. Gerybiniai 2.1.1. Lipoma 2.1.2. Infiltracinė lipoma 2.1.3. Angiolipoma 2.2. Piktybiniai 2.2.1. Liposarkoma 2.2.2. Lengvai diferencijuojama 2.2.3. Pleomorfinė 2.2.4. Miksoidinė

(10)

10 3.1. Gerybiniai

3.1.1. Lejomioma 3.2. Piktybiniai

3.2.1. Lejomiosarkoma

4. Ruožuotojo raumeninio audinio navikai 4.1. Gerybiniai

4.1.1. Rabdomioma 4.2. Piktybiniai

4.2.1. Rabdomiosarkoma

4.2.2. Šlapimo pūslės embrioninė rabdomiosarkoma 5. Kraujagyslinio audinio navikai

5.1. Gerybiniai

5.1.1. Hemangioma 5.1.2. Limfangioma

5.1.3. Kapšelio kraujagyslinė hamartoma 5.1.4. Galvijų odos angiomatozė

5.2. Tarpiniai

5.2.1. Kapoši sarkomos tipo kraujagyslinis navikas 5.3. Piktybiniai

5.3.1. Hemangiosarkoma 5.3.2. Limfangiosarkoma

5.3.2.1. Kačių ventralinė pilvo angiosarkoma 6. Periferinių nervų navikai

6.1. Gerybiniai

6.1.1. Traumatinė neuroma

6.1.2. Granuliuotųjų ląstelių navikas

6.1.3. Gerybinis periferinio nervo apvalkalo navikas (neurofibroma, švanoma) 6.2. Piktybiniai

6.2.1. Piktybinis periferinio nervo apvalkalo navikas (neurofibrosarkoma, piktybinė švanoma)

7. Sinovijos navikai 7.1. Gerybiniai

7.1.1. Sinovijos ląstelių sarkoma 8. Mezotelio navikai

(11)

11 8.1.1. Mezotelioma

9. Putliųjų ląstelių navikai 9.1. Kačių 9.1.1. Kačių, histiocitinis 9.2. Šunų 9.2.1. 1 laipsnio 9.2.2. 2 laipsnio 9.2.3. 3 laipsnio 9.3. Kitų gyvūnų rūšių 10. Histiocitiniai navikai

10.1. Gerybiniai

10.1.1. Šunų odos histiocitoma 10.1.2. Ksantoma 10.2. Tarpiniai 10.2.1. Odos histiocitozė 10.2.2. Sisteminė histiocitozė 10.3. Piktybiniai 10.3.1. Piktybinė histiocitozė 11. Įvairiarūšiai augliai 11.1. Gerybiniai 11.1.1. Apribota kalcinozė 12. Neklasifikuojami augliai 12.1. Piktybiniai 12.1.1. Šunų hemangiopericitoma 12.1.2. Piktybinė mezenchimona

1.3 Dažniausiai pasireiškiantys mezenchiminiai navikai

1.3.1 Putliųjų ląstelių navikas

Putliųjų ląstelių navikai, dar vadinami mastocitomomis, yra vieni dažniausių navikų šunims (sudaro 16-21 proc. odos neoplazijų) ir antri pagal dažnumą katėms (2-20 proc.) (14). Atlikus tyrimą, Jungtinėje Karalystėje nustatyti 129 mastocitomų atvejai 100 000 šunų per metus (15).

(12)

12 pasireiškimas nėra priklausomas nuo lyties. Didesnė tikimybė putliųjų ląstelių navikų pasireiškimui nustatyta bokserių, retriverių, mopsų, bostono terjerų, pitbulterjerų veislių šunims. Bokserių ir mopsų veislės šunims mastocitomos yra žemo ir vidutinio laipsnio, o šarpėjų - trečio laipsnio ir biologiškai agresyvios (16,17,18). Kačių tarpe genetinis polinkis nustatytas Siamo, Burmos, Rusų mėlynųjų ir Ragdoll veislėms (14).

Šie navikai gali pasireikšti bet kurioje kūno vietoje, dažniausiai odoje ir poodyje. Šunims, kuriems nustatyta mastocitoma, gali pasireikšti paraneoplastinė liga dėl histamino, heparino, proteazių atpalaidavimo iš putliųjų ląstelių granulių.

Odos navikų diferencijavimui plačiausiai naudojama yra Patnaiko sistema. Ją taikant mastocitomos skirstomos į 3 laipsnius (19):

1) Lengvai diferencijuojamos: monomorfinės apvalios ląstelės su ryškia citoplazma, vidutinio dydžio intracitoplazminėmis granulėmis, mitotinis aktyvumas nestebimas. Pažeidžiama derma. Tačiau kitų autorių nuomone poodinis audinys taip pat gali būti apimtas. 2) vidutiniškai sunkiai diferencijuojamos: dalis pleomorfinių ląstelių apvalios. Kai kurių ląstelių citoplazma mažiau ryški su didelėmis ir hiperchromatinėmis intracitoplazminėmis granulėmis. Galima edema, nekrozė. Pažeidžiamas dermos apatinis sluoksnis, poodinis audinys. 3) sunkiai diferencijuojamos: daug pleomorfinių ląstelių, turinčių neryškią citoplazmą, normalios arba neaiškios intracitoplazminės granulės. Dažnai stebima edema, hemoragija, nekrozė, opos. Stebimas didelis skaičius atipinių mitotinių struktūrų. Pažeidžiamas dermos apatinis sluoksnis, poodinis audinys.

Patnaiko mastocitomų klasifikavimo sistema netaikoma katėms. Joms nustatytos 2 skirtingos formos putliųjų ląstelių navikų: dažnesnė mastocitinė forma (panaši į šunų mastocitomą) ir atipinė (histiocitinė) forma. Mastocitinė forma išskiriama į difuzinę (pleomorfinė forma) ir kompaktinę (lengvai diferencijuojama) formas. Mastocitinė forma vidutiniškai pasireiškia 10-11 metų katėms, bet gali atsirasti bet kuriame amžiuje. Visceralinė forma dažniau pasireiškia katėms nei šunims ir dažniausiai paveikia blužnį, kepenis. Kačių atveju histologinė mastocitomų išraiška koreliuoja su prognoze (14).

(13)

13 280 šunų, buvo nustatyta, kad mastocitomų laipsnio sunkumas nėra susijęs su galima ligos prognoze (20).

Retais atvejais mastocitoma gali pasireikšti kaip sisteminis sutrikimas kai navikinės ląstelės aptinkamos periferiniame kraujyje (mastocitemija). Kai kuriais atvejais navikinės mastocitomos ląstelės gali kilti iš kaulų čiulpų (putliųjų ląstelių leukemija) arba iš visceralinių putliųjų ląstelių navikų ( sisteminė mastocitozė) (21).

1.3.2 Lipoma

Lipomos pasireiškia apie 16 proc. šunų. Dažniau nustatomos suaugusioms patelėms ( 3 kartus dažniau negu patinams (22)) ir vyresniems nutukusiems šunims. Lipomų pasireiškimo dažnumui gyvūno veislė neturi įtakos, bet dažniau nustatoma kokerspanielių ir taksų veislės šunims (3). Šie navikai dažniausiai yra lokalizuoti poodiniame audinyje, bet gali pasiekti tarpraumenį audinį ir giliuosius fascijos sluoksnius. Daugelis lipomų nesukelia klinikinių požymių, yra diagnozuojamos atliekant citologinį tyrimą ir nėra būtinybės taikyti gydymą. Tačiau dėl nervo kompresijos gyvūnas gali jausti diskomfortą (23).

Literatūroje aprašytas atvejis, kai šuns šlubavimo priežastimi buvo lipoma užspaustas riešo kanalas (24). 2011 metais užfiksuotas atvejis, kai lipoma nustatyta 7 metų amžiaus Persų veislės katinui šlapimo pūslės gleivinės paviršiuje. Lipomos apimtis buvo 3x6x4 centimetrai (25).

Vieno tyrimo metu 15 šunų, kuriems nustatytos lipomos ( 9 poodinės, 2 pofascijinės, 2 tarpraumeninės, 1 infiltruojanti), buvo gydyti steroidiniais vaistais. Iš jų devyniems šunims lipomos visiškai regresavo po 6 mėnesių gydymo kurso, kitiems sumažėjo lipomų diametras. Tyrėjai teigia, kad steroidinių vaistų injekcijos gali būti taikomos kaip efektyvus gydymas smulkioms lipomoms (23).

Lipomos dažnai turi ploną kapsulę, silpną kapiliarinę kraujotaką, storus kolageno pluoštus. Ląstelių branduoliai maži, suspausti prie membranos. Mitotinės figūros nestebimos. Lipocitų dydis gali būti įvairus lyginant su kaimyninėmis normaliomis riebalų ląstelėmis (26). Infiltruojančią lipomą sudaro lengvai diferencijuojamos riebalų ląstelės be anaplazijos proceso. Šios lipomos šunims ir katėms pasireiškia retai (27).

(14)

14 1.3.3 Kačių injekcijos vietos sarkoma

Kačių fibrosarkomos yra klasifikuojamos į dažniau pasitaikančias injekcijos vietos sarkomas ir retesnes – su injekcijos vieta nesusijusias ir virusines sarkomas (28,7). Pastarųjų etiologija yra nežinoma. Kačių injekcijos vietos sarkomos, dar įvardijamos kaip su vakcinavimu susijusios, yra dažniausiai pasitaikantis odos navikas katėms. Nenustatytas veislės, lyties polinkis. Šie navikai dažniausiai pasireiškia 8-12 metų gyvūnams ir siejami su kačių leukemijos ir pasiutligės vakcinomis. Su vakcinavimu susijusios sarkomos nustatomos jaunesnėms katėms ir dažniausiai pasireiškia praėjus 2-10 mėnesių po vakcinacijos. Nustatyta, kad šios rūšies sarkomų pasireiškimui įtakos turi pakartotinė vakcinacija, vakcinos žema temperatūra. Vakcinuojant gyvūną 3-4 kartus tarpmentiniame regione sarkomos tikimybė padidėja du kartus (7).

Pirmieji duomenys apie vakcinos injekcijos sukeltą sarkomą buvo gauti 1991 metais. Po vakcinavimo vietinės reakcijos pasireiškė dažniau, kai adjuvanto sudėtine dalime buvo aliuminis. Tačiau nustatyta, kad reakcijos stiprumas nėra susijęs su aliuminio buvimu vakcinoje (29). Sarkomos gali atsirasti po antibiotikų, ilgai veikiančių kortikosteroidų, insulino ir kitų medikamentų injekcijų (30). Reakcijos po injekcijų rečiau nustatomas leidžiant medikamentus į raumenis (29).

Šveicarijos kačių vėžio registro duomenimis, 1965-1990 metais fibrosarkomos atvejų katėms dažnumas padidėjo nuo 0 proc. iki 10 proc., o nuo 1990 metų – 20 proc. ir liko stabilus. Šis pokytis susijęs su injekcinių produktų vartojimu, įskaitant vakcinas. Fibrosarkomos dažniau pasireiškė vidutinio ir senyvo amžiaus katėms. Nustatytas reikšmingas skirtumas tarp atskirų veislių: Europos trumpaplaukėms katėms šis navikas pasireiškė 5 kartus dažniau. Skirtumas tarp lyties buvo nežymus (31).

Katėms nustatytas didesnis polinkis į uždegiminį atsaką nei šunims, pasireiškiantis fibroblastų proliferacija ir naviko susidarymu. Tačiau injekcijos sukelta sarkoma nustatoma ir šunims, triušiams. Sarkomos gali atsirasti, kai uždegimo sukėlėjas yra chirurginiai siūlai, mikročipai, implantai (29).

(15)

15 Vieno tyrimo metu, atlikus 2001-2007 metų retrospektyvinę kačių injekcijos vietų sarkomų analizę, buvo nustatyta, kad histologinis šių navikų laipsnis yra susijęs su metastazių pasireiškimu. Ištirta, kad katėms su 3 laipsnio injekcijos vietos sarkomomis dažniau pasireiškė metastazės lyginant su katėmis, kurioms nustatytos 1 ir 2 laipsnio šios sarkomos (32).

1.3.4 Šunų odos histiocitoma

Tai dažnas navikas šunims, sudarantis 14 proc. odos neoplazijų. Katėms šunų odos histiocitoma nustatoma retai (28). Didžioji dalis šunų ir kačių histiocitinių sutrikimų paremti Langerhanso ir intersticinių dendritinių ląstelių proliferacijos procesu, išskyrus histiocitinę sarkomą, kurios pasireiškimas susijęs su makrofagais (33,34,35,36,37,38). Odos histiocitoma išsivysto iš epiderminių Langerhanso ląstelių (28). Dažniau pasireiškia jaunesniems nei 3 metų amžiaus šunims, bet nustatoma visų amžiaus grupių atstovams. Šis navikinis susirgimas dažniau nustatomas bokseriams ir taksų veislės gyvūnams (39). Kitoje literatūroje išskiriamos kokerspanielų ir bulterjerų veislės (28). Lyties įtaka šių navikų pasireiškimui nenustatyta (3).

Nustatyta, kad būdingas greitas augimas, alopecija, eritema, kupolo formos mazgeliai su ulceracija, dažnai pasireiškia savaiminė regresija (40). Pažeidimai dažniau stebimi galvos srityje, ypač ausies kaušelyje (39). Daugeliu atvejų odos histiocitomos pasireiškia pavieniais pažeidimais, o daugybiniai pažeidimai sudaro mažiau nei 1 proc. visų atvejų ir yra dažnesni šarpėjų veislės šunims (33). Nustatytos pavienių histiocitomų metastazės į regioninius limfinius mazgus (39).

Po chirurginio histiocitomos pašalinimo regresijos tikimybė yra labai žema (pašalinus chirurgiškai regresija galima per 6 savaites-10 mėnesių (41)). Vieno tyrimo duomenimis, spontaninę šunų odos histiocitomų regresiją galima sieti su sumažėjusia tarpmenbraninio glikoproteino E-kadherino ekspresija (40).

Diagnozuojama atlikus citologinį, histologinį tyrimą. Histologiškai būdinga silpna demarkacija, intrakutaniniai mazgeliai (dažniausiai mažesni nei 2,5 cm skersmens), kapsulės nebuvimas. Stebimos apvalios, monomorfiškos su dideliu apvaliu-ovaliu branduoliu (gali būti dvigubas), gausiu citoplazmos kiekiu ląstelės. Dėl būdingos epidermio invazijos svarbu diferencijuoti nuo odos limfomos (41).

1.3.5 Hemangiosarkoma

(16)

16 neoplazijų ir dažnai pasireiškia dešiniajame širdies prieširdyje, tačiau gali būti nustatomos bet kurioje kūno vietoje. Tai dažniausia šunų širdies neoplazma ir smegenų metastazinė neoplazma (7,28). Nepaisant dažno hemangiosarkomų pasireiškimo, jų etiologija dar iki šiol nėra visiškai aiški (42).

Tamburini ir kt. teigia, kad hemangiosarkomos sudaro 7 proc. visų piktybinių navikų šunims, o vienam iš penkių auksaspalvių retriverių nustatoma hemangiosarkoma. Dažniausiai nustatoma auksaspalvių retriverių, bokserių, Vokiečių aviganių veislių šunims (43).

Šveicarijos šunų vėžio registro duomenimis, 1995-2008 metais hemangioma ir hemangiosarkoma pasireiškė 2,80 proc. šunų. Dažniausiai aviganiams, bokseriams. Nustatyta, kad patelėms hemangioma, hemangiosarkoma pasireiškė rečiau nei patinams (44).

Dažniausiai nustatoma vidutinio ir senyvo amžiaus šunims, vidutiniškai 10 metų amžiaus (7).

Nustatyta, kad 10-15 proc. šunų, sergančių šia liga, išgyvena 12 mėnesių ir ilgiau, tačiau didžioji dalis gyvūnų miršta praėjus 3 mėnesiams nuo naviko diagnozavimo (42).

Dėl problematiško citologinio mėginio paėmimo ir sunkaus įvertinimo, hemangiosarkomos dažniausiai diagnozuojamos atliekant histopatologinį tyrimą. Jo metu nustatomos verpstiškos, daugiakampės ar ovalios ląstelės. Šios ląstelės dažnai formuoja vaskuliarizuotus kanalus ar ertmes navike (7).

1.3.6 Fibrosarkoma

Tai piktybinis skaidulinio jungiamojo audinio navikas, aptinkamas odoje, poodyje, burnos ertmėje, tačiau gali pasireikšti ir kitose kūno vietose. Odos fibrosarkomos yra dažnos vyresniems šunims, bet jauniems individams jos pasireiškia ypač agresyviai. Būdingas žemas - vidutinis metastazių dažnumas. Dažniau pasireiškia šioms šunų veislėms: Gordono seteriams, auksaspalviams retriveriams, Airių vilkogaudžiams, dobermanams, spanieliams. Daugybinės fibrosarkomos nustatomos retai ir tik jaunoms katėms, segančioms kačių leukemijos ir kačių sarkomos virusu (7,28).

Burnos fibrosarkoma yra trečia pagal dažnumą oralinė neoplazija šunims, pasižyminti vietiniu invazyvumu, maža metastazių tikimybe. Literatūroje aprašyta didelė šių neoplazijų recidyvo tikimybė ir trumpas gyvūnų išgyvenimo laikotarpis (45). Dažnai nustatoma auksaspalviams ir labradoro retriveriams (28).

(17)

17 1.3.7 Hemangiopericitoma

Tai verpstiškųjų ląstelių navikas, dažniausiai nustatomas šunims, o katėms – itin retai (46). Pirmą kartą hemangiopericitoma aprašyta 1949 metais, koli veislės patelei nustačius poodžio darinį alkūnės srityje (47). Hemangiopericitoma yra odos ir poodžio navikas, dažniausiai nustatomas šunų galūnėse, bet gali būti diagnozuojamas krūtinės ir pilvo ertmėse. Literatūroje aprašytas atvejis, kai 2008 metais Italijoje, Sibiro haskio veislės šuniui, atlikus kompiuterinės tomografijos tyrimą, buvo diagnozuota hemangiopericitoma plaučiuose (48).

Šis navikas dažniausiai diagnozuojamas vidutinio ir vyresnio amžiaus (7-10 metų), didesnių veislių šunims. Lyties predispozicija nėra nustatyta (46). Katėms hemangiopericitoma pirmą kartą diagnozuota ir aprašyta literatūroje tik 2006 metais (49).

Šios rūšies navikui būdinga lokali infiltracija, galimi recidyvai, bet metastazės retos (50). Hemangiopericitomos ląstelės yra kilusios iš kapiliarų poendotelio pericitų. Mikroskopiškai matomos verpsto formos ląstelės, susikusios vijomis apie kraujagyslę (47). Tačiau histopatologinė šio naviko diagnozė yra sudėtinga dėl nespecifinių požymių, būdingų daugeliui jungiamojo audinio navikų.

(18)

18

2 TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA

Tyrimui naudoti Lietuvos Sveikatos Mokslų Universiteto Veterinarijos Akademijos Patologijos centre esantys histologiniai mėginiai. Tiriamieji atrinkti pagal „Mėginių registracijos žurnalą“ nuo 2011 metų birželio mėnesio iki 2016 metų lapkričio mėnesio. Histologiniai mėginiai mikroskopuoti OLYMPUS BX41 mikroskopu, fotografuoti OLYMPUS U-CMAD3 fotoaparatu histopatologijos tyrimų laboratorijoje. Visos darbe pateiktos nuotraukos yra magistro baigiamojo darbo autorės.

Iš viso ištirta 110 mėginių. Dėl duomenų trūkumo į tyrimą neįtraukti 5 mėginiai.

Duomenys buvo grupuojami pagal gyvūno rūšį, amžių, lytį, veislę. Pagal amžių šunys ir katės suskirstyti į 4 grupes: iki 1 metų, 1-5 metų, 5-10 metų, 10 metų ir vyresni.

Apskaičiuoti tirtų gyvūnų amžiaus aritmetiniai vidurkiai, standartinis nuokrypis, vidurkio paklaida, mažiausia ir didžiausios reikšmės, moda. Taip pat skaičiuotas 95 proc. pasikliautinis intervalas (95 proc. PI), duomenų procentinės išraiškos. Sudaryti statistiniai modeliai ir įvertinta amžiaus, lyties, veislės priklausomybė mezenhiminių navikų pasireiškimui. Statistiniam patikimumui nustatyti naudotas x2 kriterijus ir Fišerio kriterijus. Tyrimo duomenys buvo laikomi patikimais, kai p<0,05, p<0,01, p<0,001 ir nepatikimais, kai p>0,05.

(19)

19

3 TYRIMO REZULTATAI

3.1 Mezenchiminių navikų pasireiškimo analizė

Išanalizavus patologijos centro „Mėginių registracijos žurnalo“ duomenis nustatyta, kad nuo 2011 metų birželio mėnesio iki 2016 metų lapkričio mėnesio šunims ir katėms buvo diagnozuoti 207 navikiniai susirgimai, kurių didžiają dalį sudarė mezenchiminiai navikai (n=110; 53 proc.). Šunims nustatyti 87 mezenchiminių navikų atvejai (95 proc. PI 43,4-58,4 proc.), o katėms – 23 (95 proc. PI 48,2 –79,6 proc.) (1,2 pav.).

1 pav. Šunų navikinių susirgimų pasiskirstymas 2011 06 01 – 2016 11 01 metais.

2 pav. Kačių navikinių susirgimų pasiskirstymas 2011 06 01- 2016 11 01 metais.

(20)

20 Šunims nustatyti 16 rūšių mezenchiminiai navikai ir nediferencijuotos sarkomos pasireiškė ne vienodu dažniu (p<0,001) Dažniausiai pasireiškė mastocitoma (n=20, 95 proc. PI 14,1-31,8), histiocitoma (n=17, 95 proc. PI 11,2-27,9) ir lipoma (n=13, 95 proc. PI 7,5-22,4). Vidutiniškai dažnai nustatyti epuliai (n=8, 95 proc. PI 3,1-15,3), hemangiopericitomos (n=6, 95 proc. PI 1,6-12,2) ir fibrosarkomos (n=5, 95 proc. PI 0,9-10,6). Vienodam šunų skaičiui pasireiškė hemangioma, hemangiosarkoma, histiocitinė sarkoma, lejomioma, limfosarkoma, šeivinių ląstelių sarkoma ir nediferencijuotos sarkomos (n=2, 95 proc. PI 0,9-5,4). Rečiausiai nustatyta fibroma, histiocitozė, limfoma, liposarkoma (n=1, 95 proc. PI 0,0-3,4) (3 pav.) .

3 pav. Įvarių rūšių mezenchiminių navikų pasireiškimo dažnumas šunims.

Katėms nustatyti 11 rūšių mezenchiminiai navikai taip pat pasireiškė ne vienodu dažniu (p<0,001). Žymiai dažniau buvo diagnozuotos fibrosarkomos (n=10, 95 proc. PI 23,2-63,7). Rečiau pasireiškė fibroma, mastocitoma, nediferencijuotos sarkomos (n=2, 95 proc. PI 0,0-20,2). Epulių, hemangiopericitomų, hemangiosarkomų, lipomų, liposarkomų, šeivinių ląstelių sarkomų ir vakcinos vietos sarkomų nustatyti tik pavieniai atvejai (n=1, 95 proc. PI 0,0-12,7) (4 pav.).

(21)

21

4 pav. Įvarių rūšių mezenchiminių navikų pasireiškimo dažnumas katėms.

3.2 Įvairių veiksnių įtaka mezenchiminių navikų pasireiškimui

3.2.1 Mezenchiminių navikų pasireiškimas priklausomai nuo amžiaus

Analizuojant mezenchiminių navikų pasireiškimą pagal gyvūnų amžių, nustatyta, kad jauniausias šuo, kuriam diagnozuoti šie navikai, buvo 5 mėnesių amžiaus, vyriausias – 18 metų, o amžiaus vidurkis - 6,7±0,4 metai (1 lentelė).

1 lentelė. Šunų amžiaus statistiniai duomenys.

Rodiklis Amžius, metais

Mažiausia reikšmė (MIN) 0,4

Didžiausia reikšmė (MAX) 18

Moda (MODE) 8

Aritmetinis vidurkis (AVERAGE) 6,7

Standartinis nuokrypis (STDEVA) 3,7

Vidurkio paklaida (SE) 0,4

Tiriamų navikų paplitimas pagal gyvūnų amžių buvo vertinamas šunis ir kates suskirsčius į keturias amžiaus grupes. Daugiausiai mezenchiminių navikų šunims pasireiškė 5-10 metų amžiaus grupėje (n=42, 95 proc. PI 37,8-58,8), 2 kartus mažiau 1-5 metų, 10 metų ir vyresnių šunų amžiaus grupėje (n=20, 95 proc. PI 14,1-31,8), 8,4 karto - jauniausioje amžiaus grupėje (iki

(22)

22 1 metų) (n=5, 95 proc. PI 0,9-10,6) (5 pav.). Nustatyta, kad navikų pasireiškimas priklauso nuo šunų amžiaus (p<0.001).

5 pav. Mezenchiminių navikų pasireiškimas skirtingose šunų amžiaus grupėse.

Analizuojant mezenchiminių navikų pasireiškimą pagal kačių amžių, nustatyta, kad jauniausia katė buvo 6 mėnesių amžiaus, o vyriausia – 18 metų, amžiaus vidurkis – 8,4±0,8 metai (2 lentelė).

2 lentelė. Kačių amžiaus statistiniai duomenys.

Moda (MODE) 8

Daugiausiai mezenchiminių navikų pasireiškė 5-10 metų katėms (n=11, 95 proc. PI 27,4-68,2), 1,3 karto mažiau 10 metų ir vyresnėms katėms (n=8, 95 proc. PI 15,3-54,2)), 3,6 karto mažiau 1-5 metų katėms (n=3, 95 proc. PI 0,0-26,8). Iki 1 metų amžiaus grupėje nustatytas tik vienas šių navikų atvejis (n=1, 95 proc. PI 0,0-12,7) (6 pav.). Nustatyta, kad navikų pasireiškimas priklausė nuo kačių amžiaus (p<0,05).

0,0 5,0 10,0 15,0 20,0 25,0 30,0 35,0 40,0 45,0 50,0

Iki 1 metų 1-5 metų 5-10 metų 10 metų ir

vyresni 5,7 23,0 48,3 23,0 P ro ce nta i (pro c. )

(23)

23

6 pav. Mezenchiminių navikų pasireiškimas skirtingose kačių amžiaus grupėse.

3.2.2 Mezenchiminių navikų pasireiškimas priklausomai nuo lyties

Šunų tarpe mezenchiminiai navikai nežymiai dažniau pasireiškė patelėms (n=45, 95 proc. PI 41,2-62,2) nei patinams (n=42, 95 proc. PI 37,8-58,8) (7 pav.). Nustatyta, kad navikų pasireiškimui šunų lytis įtakos neturėjo (p>0,05).

7 pav. Mezenchiminių navikų pasireiškimas priklausomai nuo šunų lyties.

0,0 5,0 10,0 15,0 20,0 25,0 30,0 35,0 40,0 45,0 50,0

vyresni 4,3 13,0 47,8 34,8 P ro ce nta i (pro c. )

Kačių amžiaus grupės, metais

52% 48%

(24)

24 Kačių tarpe mezenchiminių navikų pasireiškimas abiejoms lytims taip pat ženkliai nesiskyrė. Tiriami navikai dažniau pasireiškė patinams (n=13, 95 proc. PI 36,3-76,8) nei patelėms (n=10, 95 proc. PI 23,2-63,7) (8 pav.). Nustatyta, kad kačių lytis navikų pasireiškimui įtakos neturėjo (p>0,05).

8 pav. Mezenchiminių navikų pasireiškimas priklausomai nuo kačių lyties.

3.2.3 Mezenchiminių navikų pasireiškimas priklausomai nuo veislės

Dažniausiai mezenchiminiai navikai pasireiškė grynaveisliams šunims (88,5 proc.), o mišrūnai sudarė tik 11,5 proc. visų tiriamųjų šunų. Veislinių šunų tarpe dominavo Vokiečių aviganiai, Prancūzų buldogai ir Jorkšyro terjerai (3 lentelė). Nustatyta, kad navikų pasireiškimas nepriklausė nuo veislės (p>0,05).

3 lentelė. Mezenchiminių navikų pasireiškimas priklausomai nuo šunų veislės.

Veislės pavadinimas Gyvūnų

skaičius Procentai (proc.) PI (95 proc.)

Amerikiečių pitbulterjeras 1 1,1 0,0-3,4 Anglų buldogas 1 1,1 0,0-3,4 Anglų kokerspanielis 2 2,3 0,0-5,4 Anglų seteris 1 1,1 0,0-3,4 Auksaspalvis retriveris 3 3,4 0,0-7,3 Belgų aviganis 1 1,1 0,0-3,4 Berno zenenhundas 2 2,3 0,0-5,4 Bokseris 4 4,6 0,2-9,0 Cvergšnauceris 5 5,7 0,9-10,6 Dogas 1 1,1 0,0-3,4

Džeko Raselo terjeras 2 2,3 0,0-5,4

43%

57% Patelės

(25)

25

3 lentelės tęsinys

Veislės pavadinimas Gyvūnų _skaičius Procentai (proc.) PI (95 proc.)

Foksterjeras 1 1,1 0,0-3,4 Italų mastifas 1 1,1 0,0-3,4 Jagdterjeras 1 1,1 0,0-3,4 Jorkšyro terjeras 6 6,9 1,6-12,2 Kokerspanielis 1 1,1 0,0-3,4 Labradoro retriveris 4 4,6 0,2-9,0 Maltos bišonas 1 1,1 0,0-3,4 Maremo-Abruco aviganis 1 1,1 0,0-3,4 Mažasis pudelis 1 1,1 0,0-3,4 Mišrūnas 10 11,5 4,8-18,2 Mitelšnauceris 2 2,3 0,0-5,4 Mopsas 1 1,1 0,0-3,4 Prancūzų buldogas 6 6,9 1,6-12,2 Rotveileris 1 1,1 0,0-3,4 Spanielis 3 3,4 0,0-7,3 Stafordšyro bulterjeras 1 1,1 0,0-3,4 Stafordšyro terjeras 4 4,6 0,2-9,0 Šarpėjus 4 4,6 0,2-9,0 Šeltis 1 1,1 0,0-3,4 Škotijos terjeras 1 1,1 0,0-3,4 Šnauceris 1 1,1 0,0-3,4

Vakarų Škotijos baltasis

terjeras 2 2,3 0,0-5,4

Valų korgis pembrukas 1 1,1 0,0-3,4

Vokiečių aviganis 9 10,3 3,9-16,7

Kačių tarpe mezenchiminiai navikai dažniau diagnozuoti negrynaveislėms katėms (69,5 proc.) nei veislinėms (30,5 proc.). Siamo veislės katėms navikai pasireiškė 2 kartus dažniau nei Rusų mėlynosioms ir 4 kartus dažniau nei sfinksų veislės atstovėms (4 lentelė.). Nustatyta, kad navikų pasireiškimas katėms nuo veislės nepriklausė (p>0,05).

4 lentelė. Mezenchiminių navikų pasireiškimas priklausomai nuo kačių veislės.

Veislės

pavadinimas Gyūnų skaičius Procentai (proc.) PI (95 proc.)

Mišrūnas 16 69,6 50,8-88,4

Rusų mėlynoji 2 8,7 0,0-20,2

Sfinksas 1 4,3 0,0-12,7

(26)

26

3.3 Dažniausiai pasireiškusių mezenchiminių navikų analizė

3.3.1 Šunų mastocitoma

Nustatyta, kad jauniausias šuo, kuriam pasireiškė mastocitoma, buvo 5 mėnesių amžiaus, o vyriausias – 13 metų, amžiaus vidurkis 7,1±0,9 metai (5 lentelė).

5 lentelė. Šunų, kuriems diagnozuota mastocitoma, amžiaus statistiniai duomenys.

Moda (MODE) 8

Dažniausiai mastocitomos pasireiškė 10 metų ir vyresnių šunų amžiaus grupėje (40 proc., 95 proc. PI 18,5-61,5), o pasireiškimo dažnumas 1-5 metų (25 proc., 95 proc. PI 6,0-44,0) ir 5-10 metų (30 proc., 95 proc. PI 9,9-50,1) grupėse panašus. Mažiausiai mastocitomų diagnozuota jauniausiai šunų amžiaus grupei (iki 1 metų) (5 proc., 95 proc. PI 0,0-14,6) (9 pav.). Nustatyta, kad amžiaus įtaka mastocitomų pasireiškimui nereikšminga (p >0.05).

9 pav. Mastocitomos pasireiškimas skirtingose šunų amžiaus grupėse.

0 1 2 3 4 5 6 7 8

vyresni 1 5 6 8 Šu nų s ka ičius ( vnt. )

(27)

27 Šunų tarpe mastocitomos 1,8 karto dažniau diagnozuotos patinams (65 proc., 95 proc. PI 44,1-85,9) nei patelėms (35 proc., 95 proc. PI 14,1-55,9) (10 pav.). Lyties įtaka mastocitomų pasireiškimui statistiškai reikšminga (p<0,001).

10 pav. Mastocitomų pasireiškimas priklausomai nuo šunų lyties.

Mastocitomos žymiai dažniau pasireiškė grynaveisliams šunims (95 proc.) nei mišrūnams (5 proc.). Veislinių šunų tarpe 69,2 proc. mastocitomų pasireiškė pavieniais atvejais. Dažniau nustatyta šarpėjų, stafordšyro terjerų, Prancūzų buldogų ir cvergšnaucerių veislėms (6 lentelė). Veislės įtaka mastocitomų pasireiškimui nebuvo statištiškai reikšminga (p>0,05).

6 lentelė. Mastocitomų pasireiškimas priklausomai nuo šunų veislės

skaičius Procentai (proc.) PI (95 proc.) Bokseris 1 5 0,0-14,6 Cvergšnauceris 2 10 0,0-23,1 Dogas 1 5 0,0-14,6

Džeko raselo terjeras 1 5 0,0-14,6

(28)

28

.

3.3.2 Šunų histiocitoma

Jauniausias šuo, kuriam diagnozuota histiocitoma, buvo 6 mėnesių amžiaus, o vyriausias – 11 metų, amžiaus vidurkis 3,4±0,7 metai (7 lentelė).

7 lentelė. Šunų, kuriems diagnozuota histiocitoma, amžiaus statistiniai duomenys.

Moda (MODE) 2

Remdamiesi 11 paveikslu matome, kad histiocitomos dažnesnės jauniems šunims. Šie navikai dažniausiai pasireiškė 1-5 metų šunims (41,2 proc., 95 proc. PI 17,8-64,6). Histiocitomos diagnozuotos 1,4 karto rečiau ir 1,75 karto rečiau atitinkamai 5-10 metų (29,4 proc., 95 proc. PI 7,8-51,1) ir iki 1 metų (23,5 proc., 95 proc. PI 3,4-43,7) amžiaus grupėse. Mažiausias histiocitomų pasireiškimas nustatytas vyriausioje šunų amžiaus grupėje (10 metų ir vyresni) (5,9 proc., 95 proc. PI 0,0-17,1) (11 pav.). Atlikus statistinę analizę nustatyta, kad šunų amžius turėjo įtakos histiocitomų pasireiškimui (p<0,001).

11 pav. Histiocitomų pasireiškimas skirtingose šunų amžiaus grupėse.

0 1 2 3 4 5 6 7

(29)

29 Histiocitoma 1,4 karto dažniau nustatyta patelėms (58,8 proc., 95 proc. PI 35,4-82,2) nei patinams (41,2 proc., 95 proc. PI 17,8-64,6) (12 pav.). Šių navikų pasireiškimui šunų lytis įtakos neturėjo (p>0,05).

12 pav. Histiocitomų pasireiškimas priklausomai nuo šunų lyties.

Histiocitomos daignozuotos tik grynaveisliams šunims (100 proc.). Pavieniais atvejais įvairioms veislėms pasireiškė 58,8 proc. histiocitomų. Prancūzų buldogams histiocitomos diagnozuotos 3 kartus, o Vakarų Škotijos baltiesiems terjerams ir bokseriams 2 kartus dažniau nei kitoms veislėms (8 lentelė). Veislė neturėjo įtakos histiocitomų pasireiškimui (p>0,05).

8 lentelė. Histiocitomų pasireiškimas priklausomai nuo šunų veislės.

skaičius Procentai (proc.) PI (95 proc.) Amerikiečių pitbulterjeras 1 5,9 0,0-17,1 Auksaspalvis retriveris 1 5,9 0,0-17,1 Berno zenenhundas 1 5,9 0,0-17,1 Bokseris 2 11,8 0,0-27,1 Cvergšnauceris 1 5,9 0,0-17,1

Džeko Raselo terjeras 1 5,9 0,0-17,1

Jorkšyro terjeras 1 5,9 0,0-17,1 Maltos bišonas 1 5,9 0,0-17,1 Mitelšnauceris 1 5,9 0,0-17,1 Prancūzų buldogas 3 17,6 0,0-35,8 Rotveileris 1 5,9 0,0-17,1 Stafordšyro terjeras 1 5,9 0,0-17,1

Vakarų Škotijos baltasis

(30)

30 3.3.3 Šunų lipoma

Jauniausias šuo, kuriam nustatyta lipoma, buvo 1,5 metų amžiaus, o vyriausias – 11 metų, amžiaus vidurkis 7,1±0,7 metai (9 lentelė).

9 lentelė. Šunims, kuriems diagnozuota lipoma, amžiaus statistiniai duomenys.

Moda (MODE) 8

Dažniausiai lipomos pasireiškė 5-10 metų šunims (61,5 proc., 95 proc. PI 35,1-88,0), 2,6 karto rečiau 1-5 metų (23,1 proc., 95 proc. PI 0,2-46,0) ir 3 kartus rečiau 10 metų ir vyresniems (15,4 proc., 95 proc. PI 0,0-35,0) šunims. Šunims iki 1 metų lipoma nebuvo diagnozuota (13 pav.).Nustatyta, kad amžius neturėjo įtakos lipomų pasireiškimui (p>0,05).

13 pav. Lipomų pasireiškimas skirtingose šunų amžiaus grupėse.

0 1 2 3 4 5 6 7 8

(31)

31 Lipomos patelėms (61,5 proc., 95 proc. PI 35,1-88.0) pasireiškė 1,6 karto dažniau nei patinams (38,5 proc., 95 proc. PI 12,0-64,9) (14 pav.). Lyties įtaka lipomų pasireiškimui nėra statistiškai reikšminga (p>0,05).

14 pav. Lipomų pasireiškimas priklausomai nuo šunų lyties.

Lipomos dažniau diagnozuotos grynaveisliams šunims (84,6 proc.) nei mišrūnams (15,4 proc.). Labradoro retriveriams, Jorkšyro terjerams lipomos pasireiškė dvigubai dažniau nei kitoms veislėms (10 lentelė). Nustatyta, kad veislė neturėjo įtakos lipomų pasireiškimui (p>0,05).

10 lentelė. Lipomų pasireiškimas priklausomai nuo šunų veislės.

skaičius Procentai (proc.) PI (95 proc.) Anglų buldogas 1 7,7 0,0-22,2 Auksaspalvis retriveris 1 7,7 0,0-22,2 Cvergšnauceris 1 7,7 0,0-22,2 Italų mastifas 1 7,7 0,0-22,2 Jorkšyro terjeras 2 15,4 0,0-35,0 Labradoro retriveris 2 15,4 0,0-35,0 Mišrūnas 2 15,4 0,0-35,0 Mitelšnauceris 1 7,7 0,0-22,2

Valų korgis pembrukas 1 7,7 0,0-22,2

(32)

32 3.3.4 Kačių fibrosarkoma

Jauniausia katė, kuriai diagnozuota fibrosarkoma, buvo 6 mėnesių amžiaus, o vyriausia – 15 metų. Kačių amžiaus vidurkis 7,6±1,3 metai (11 lentelė).

11 lentelė. Kačių, kurioms diagnozuota fibrosarkoma, amžiaus statistiniai duomenys.

Moda (MODE) 8

Dažniausiai fibrosarkomos pasireiškė 5-10 metų katėms (50 proc., 95 proc. PI 19,0-81,0), 1,6 karto rečiau 10 metų ir vyresnėms (30 proc., 95 proc. PI 1,6-58,4) ir 5 kartus rečiau iki 1 metų ir 1-5 metų amžiaus kačių grupėse (po 10 proc., 95 proc. PI 0,0-28,6) (15 pav.). Kačių amžius fibrosarkomų pasireiškimui įtakos neturėjo ( p>0,05).

15 pav. Fibrosarkomų pasireiškimas skirtingose kačių amžiaus grupėse.

Fibrosarkomos 2,3 karto dažniau pasireiškė patinams (70 proc., 95 proc. PI 41,6-98,4) nei patelėms (30 proc., 95 proc. PI 1,6-58,4) (16 pav.). Atlikus statistinę analizę nustatyta, kad lytis neturėjo įtakos fibrosarkomų pasireiškimui (p>0,05).

0 0,5 1 1,5 2 2,5 3 3,5 4 4,5 5

vyresni 1 1 5 3 K ačių sk aičius ( vnt. )

(33)

33

16 pav. Fibrosarkomų pasireiškimas priklausomai nuo kačių lyties.

Dažniausiai fibrosarkomos buvo nustatytos neveislinėms katėms (70 proc.). Veislinių kačių tarpe fibrosarkomos pasireiškė vienodu dažniu (po 10 proc.) (12 lentelė). Nustatyta, kad veislės įtaka fibrosarkomų pasireiškimui nėra statistiškai reikšminga (p>0,05).

12 lentelė. Fibrosarkomų pasireiškimas priklausomai nuo kačių veislės.

skaičius Procentai (proc.) PI (95 proc.) Mišrūnas 7 70 41,6-98,4 Rusų mėlynoji 1 10 0,0-28,6 Sfinksas 1 10 0,0-28,6 Siamo 1 10 0,0-28,6

3.4 Mezenchiminių navikų histopatologinė analizė

Atlikta mėginių histopatologinė analizė (17 - 29 pav.).

(34)

34

17 pav. Mastocitoma poodyje. Matomos įvairaus dydžio ir formos navikinės ląstelės su 1-3

branduolėliais(1), perskirtos jungiamojo audinio pertvaromis(2). Siamo veislės katė, patelė, 18metų. Dažyta hematoksilinu ir eozinu, x400.

18 pav. Šeivinių ląstelių sarkoma ausyje. Matomas gausus kiekis šeivos pavidalo navikinių

ląstelių(1). Šuo, Maremo–Abruco aviganis, 7 metai. Dažyta hematoksilinu ir eozinu, x200.

1

2

(35)

35

19 pav. Šeivinių ląstelių sarkoma ausyje. Navikinių ląstelių branduoliai pailgos formos su 1-3

branduolėliais(1), stebima hiperchromazija, mitozė(2). Dažyta hematoksilinu ir eozinu, x400.

20 pav. Histiocitoma odoje ir poodyje. Jungiamojo audinio nedaug, gausus kiekis limfocitų(1).

Navikiniai histiocitai įvairaus dydžio ir formos, jų branduoliai apvalūs, ovalūs su 1-2 branduolėliais. Šuo, cvergšnauceris, patelė, 6 mėnesių. Dažyta hematoksilinu ir eozinu, x200.

1

2

(36)

36

21 pav. Hemangiosarkoma kepenyse. Naviką sudaro ertmės, užpildytos krauju ir išklotos

atipiškomis endotelio ląstelėmis(1). Matomi pažeisti, suspausti hepatocitai. Šuo, patinas, Vokiečių aviganis, 11 metų. Dažyta hematoksilinu ir eozinu, x200.

22 pav. Lipoma poodyje. Darinį sudaro įvairaus dydžio ir formos vienalašės riebalinės ląstelės,

kurių branduoliai nustumti į ląstelės pakraštį(1). Ląstelių grupes skiria kolageninio jungiamojo audinio pertvaros(2). Šuo, patelė, labradoro retriveris, 4 metų. Dažyta hematoksilinu ir eozinu, x100.

1

(37)

37

23 pav. Fibrosarkoma poodyje. Preparate gausu jungiamojo audinio(1), navikiniai fibrocitai

pleomorfiški, ryški anizokariozė, hiperchromazija, branduoliai su 1-2 branduolėliais(2). Šuo, patelė, labradoro retriveris, 4 metai. Dažyta hematoksilinu ir eozinu, x400.

24 pav. Epulis dantenose. Navikiniai fibrocitai pailgi, ovalūs su įvairių formų branduoliais, ryški

anizokariozė(1). Gausus kolageninio jungiamojo audinio kiekis(2). Šuo, patinas, cvergšnauceris, 10 metų. Dažyta hematoksilinu ir eozinu, x400.

2

1

(38)

38

25 pav. Histiocitinė sarkoma odoje. Matomos daugiabranduolės, pleomorfiškos ląstelės(1).

Ląstelių branduoliuose stebimi 1-3 branduolėliai, ryški anizokariozė. Chromatinas nepermatomas, šiurkščiai granuliuotas. Šuo, patelė, Škotijos terjeras, 2 metai. Dažyta hematoksilinu ir eozinu, x400.

26 pav. Lejomioma. Darinys nuo šlapimkanalio. Matomas išilgai ir skersai išsidėsčiosios

raumenio audinio ląstelės(1). Tarp neruožuotojų miocitų gausus kiekis jungiamojo audinio(2). Šuo, patelė, vokiečių aviganis, 13 metų. Dažyta hematoksilinu ir eozinu, x200.

1

(39)

39

27 pav. Hemangioma odoje. Preparate matomas gausus kiekis kraujo telkinių, išklotų netipiniu

epiteliu(1). Šuo, patelė, mišrūnas, 5 metai. Dažyta hematoksilinu ir eozinu, x200.

28 pav. Hemangiopericitoma odoje. Preparate gausu ląstelių. Navikinės ląstelės pailgais,

ovaliais branduoliais, jose matomi 1-5 branduolėliai(1). Šuo, Vokiečių aviganis, patinas, 6 metai. Dažyta hematoksilinu ir eozinu, x400.

1

(40)

40

29 pav. Vakcinos vietos sarkoma strėnų srityje. Matomas skersinis ir išilginis pjūvis. Navikinės

ląstelės pleomorfiškos su ryškiais įvairių formų branduoliais. Juose aiškai matomi šviesūs branduolėliai. Ląstelių citoplazmoje matomos vakuolės(1). Katė, patinas, Rusų mėlynoji, 12 metų. Dažyta hematoksilinu ir eozinu, x200.

(41)

41

4 REZULTATŲ APTARIMAS

Atlikto tyrimo metu nustatyta, kad nuo 2011 metų birželio mėnesio iki 2016 metų lapkričio mėnesio Patologijos centre dėl navikinių susirgimų iš viso buvo tirti 207 šunų ir kačių histologiniai mėginiai. Mezenchiminiai navikai sudarė 53 proc. visų šių mėginių. Šunims šie navikai sudarė 51 proc., o katėms 64 proc. visų navikinių susirgimų. Autorių duomenimis, katėms šie navikai yra antri pagal dažnumą, o šunims treti (3). Mezenchiminiai navikai dažniausiai buvo diagnozuoti 5 -10 metų šunims (48,3 proc.) ir katėms (47,8 proc.). Šunų tarpe dažniau patelėms, o kačių – patinams. Šie navikai dažniausiai pasireiškė mišrūnams (11,5 proc.), Vokiečių aviganiams, Prancūzų buldogams, Jorkšyro terjerams, o kačių grupėje – mišrūnėms (69,6 proc.) ir Siamo veislės katėms.

Šunims dažniausiai nustatytos mastocitomos (23 proc.), histiocitomos (19,5 proc.) ir lipomos (14,9 proc.), o katėms – fibrosarkomos (43,5 proc.) . Anot L. Blackwood ir kitų, mastocitoma yra vienas dažniausių navikų šunims ir katėms. Šunims mastocitomos sudaro 16-21 proc. odos navikų, o katėms 2-20 proc. (14). Šio tyrimo metu mastocitomos katėms sudarė 8,7 proc. Remiantis literatūra, histiocitomos yra dažnas navikas šunims, o katėms nustatomas retai (28). Mūsų gauti rezultatai tai patvirtina, nes katėms šis navikas nebuvo nustatytas, o šunims buvo antras pagal dažnumą. Autorių teigimu, dažniausias odos navikas katėms yra vakcinos vietos fibrosarkomos (7), tačiau šio tyrimo metu buvo nustatytas tik vienas toks atvejis. Kadangi tiriamoms katėms žymiai dažniau pasireiškė fibrosarkomos nei kiti mezenchiminiai navikai, galima daryti prielaidą, kad dalis jų galėjo būti sukeltos vakcinavimo, o dėl anamnezės duomenų trūkumo naviko galima priežastis nebuvo tiksliai žinoma. Anot R. Klopfleisch, vakcinos sukeltos fibrosarkomos dažniausiai nustatomos 8-12 metų katėms (7), o Šveicarijos kačių vėžio registro duomenimis – vidutinio ir senyvo amžiaus katėms (31). Mūsų tyrime šios sarkomos dažniausiai pasireiškė 5-10 metų amžiaus katėms, o amžiaus vidurkis buvo 7,6 metai (p>0,05). Tai atitinka kitų autorių pateiktus duomenis. Nustatėme, kad fibrosarkomos dažniau pasireiškia patinams (70 proc.) ir neveislinėms katėms (70 proc.) (p>0,05). Šveicarijos kačių vėžio registro duomenimis, fibrosarkomos žymiau dažniau nustatomos Europos trumpaplaukėms katėms, o skirtumas tarp lyties yra nežymus (31). Tokie rezultatų neatitikimai galimi dėl to, kad buvo per maža tiriamųjų imtis ir Lietuvoje yra mažiau auginama veislinių kačių lyginant su kitomis Europos šalimis.

(42)

42 predispozicija šioms veislėms: bokserių, retriverių, mopsų, bostono terjerų ir pitbulterjerų (16,17,18). Mūsų tyrimo metu nustatyta, kad mastocitomos dažniausiai pasireiškė vyresnio amžiaus šunims ( 10 metų ir vyresnių amžiaus grupei) (p>0,05), dažniau šarpėjų (20 proc.), stafordšyro terjerų, Prancūzų buldogų ir cvergšnaucerių veislėms (po 10 proc.) (p>0,05). Bokserių, retriverių ir mopsų veislėms nustatyti tik pavieniai šio naviko atvejai, o Bostono terjerams ir pitbulterjerams nenustatytas nei vienas mastocitomų atvejis. Patinams mastocitomos buvo nustatytos beveik dvigubai dažniau nei patelėms (p<0,001). Tokie veislių ir lyties neatitikimai galimi dėl mažos tiriamųjų imties.

Literatūroje teigiama, kad histiocitomos dažniausiai pasireiškia jaunesniems nei 3 metų gyvūnams, tačiau gali būti nustatomos ir kitoms šunų amžiaus grupėms. Dažniausiai diagnozuojamos bokseriams ir taksams (39), o kiti autoriai įvardija kokerspanielių ir bulterjerų veisles (28). Šio tyrimo rezultatai parodė, kad histiocitomos dažniausiai pasireiškė 1-5 metų šunims (41,2 proc.), o mažiausiai – vyresniems gyvūnams (10 metų ir vyresni) (p<0,001). Jauniausias gyvūnas buvo 6 mėnesių amžiaus, vyriausias - 11 metų, o amžiaus vidurkis – 3,4 metai. Taigi, galima teigti, kad šie navikai dažniau pasireiškia jauniems gyvūnams. Histiocitomos dažniau diagnozuotos patelėms, tačiau šis skirtumas nėra statistiškai patikimas. Literatūroje teigiama, kad skirtumas tarp lyties nebuvo nustatytas (3). Taip pat nustatyta, kad histiocitomos dažniausiai pasireiškė Prancūzų buldogams (17,6 proc.), Vakarų Škotijos baltiesiems terjerams ir bokseriams (po 11,8 proc.) (p>0,05). Literatūroje minimų taksų, kokerspanielių ir bulterjerų veislių šunims šis navikas nebuvo diagnozuotas. Tokie rezultatai galimi dėl mažos imties.

(43)

43

IŠVADOS

1. Mezenchiminiai navikai pasireiškė 51 proc. ( 95 proc. PI 43,4-58,4) tirtų šunų ir 64 proc. (95 proc. PI 48,2-79,6) kačių.

2. Šunims dažniausiai pasireiškė mastocitomos (23 proc.), histiocitomos (19,5 proc.), lipomos (14,9 proc.), epuliai (9,2 proc.), hemangiopericitomos (6,9 proc.), fibrosarkomos (5,7 proc.), o katėms – fibrosarkomos (43,5 proc.), fibromos, mastocitomos, nediferencijuotos sarkomos (po 8,7 proc.) (p<0,001).

3. Mezenchiminiai navikai dažniausiai buvo diagnozuoti 5-10 metų šunims (48,3 proc.) (p<0,001) ir katėms (47,8 proc.) (p<0,05). Šunų tarpe dažniau pasireiškė patelėms (52 proc.), o kačių – patinams (57 proc.).

4. Mezenchiminiai navikai dažniausiai pasireiškė mišrūnams (11,5 proc.), Vokiečių aviganiams (10,3 proc.), Prancūzų buldogams ir Jorkšyro terjerams (po 6,9 proc.). Kačių tarpe mezenchiminiai navikai dažniau diagnozuoti mišrūnėms (69,6 proc.), Siamo veislės katėms (17,4 proc.).

5. Mastocitomos dažniausiai diagnozuotos 10 metų ir vyresniems šunims (40 proc.). Dažniau patinams (65 proc.) (p<0,001), šarpėjų veislės šunims (20 proc.).

6. Histiocitomos dažniau pasireiškė 1-5 metų (41,2 proc.) (p<0,001) amžiaus šunims. Dažniau Prancūzų buldogams (17,6 proc.) ir patelėms (58,8 proc.).

7. Lipomos dažniausiai nustatytos 5-10 metų šunims (61,5 proc.), Jorkšyro terjerams ir labradoro retriveriams ( po 15,4 proc.). Patelėms (61,5 proc.) dažniau nei patinams. 8. Fibrosarkomos dažniausiai diagnozuotos 5-10 metų katėms (50 proc.). Mišrūnėms (70

(44)

44

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Brønden LB, Flagstad A, Kristensen AT. Veterinary cancer registries in companion animal cancer: a review. Veterinary and Comparative Oncology. 2007 August; 5(3).

2. Cekanova M, Rathore K. Animal models and therapeutic molecular targets of cancer: utility and limitations. Dove Press. 2014 October ; 8.

3. Baba AI, Câtoi C. Comparative oncology. In Baba AI, Câtoi C. Comparative oncology. Bucharest: The Publishing House of the Romanian Academy; 2007.

4. Nødtvedt A, Berke O, Bonnett BN, Brønden L. Current status of canine cancer registration – report from an international workshop. Veterinary and Comparative Oncology. 2012 June; 10(2).

5. Shearin AL, Ostrander EA. Leading the way: canine models of genomics and disease. Disease Models & Mechanisms. 2010 January/February; 3(1/2).

6. Pakhrin B, Kang MS, Bae H, Park MS, Jee H, You MH, et al. Retrospective study of canine cutaneous tumors in Korea. Journal of Veterinary Science. 2007 September; 8(3). 7. Klopfleisch R. Veterinary Oncology:A Short Textbook Switzerland: Springer

International Publishing; 2016.

8. Dennis MM, McSporran KD, Bacon NJ, Schulman FY, Foster RA, Powers BE. Prognostic Factors for Cutaneous and Subcutaneous Soft Tissue Sarcomas in Dogs. Veterinary Pathology. 2011 January; 48(1).

9. Stefanello D, Morello E, Roccabianca P, Iussich S, Nassuato C, Martano M, et al. Marginal Excision of Low-Grade Spindle Cell Sarcoma of Canine Extremities: 35 Dogs (1996–2006). Veterinary surgery. 2008 July; 37(5).

10. Miller MA, Nelson SL, Turk JR, Pace LW, Brown TP, Shaw DP, et al. Cutaneous neoplasia in 340 cats. Veterinary Pathology. 1991 September; 28(5).

11. Chase D, Bray J, Ide A, Polton G. Outcome following removal of canine spindle cell tumours in first opinion practice: 104 cases. Journal of Small Animal Practice. 2009 November; 50(11).

12. Loung RH, Baer KE, Craft DM, Ettinger SN, Scase TJ, Bergman PJ. Prognostic Significance of Intratumoral Microvessel Density in Canine Soft-Tissue Sarcomas. Veterinary Pathology. 2006 September; 46(5).

(45)

45 14. Blackwood L, Murphy S, Buracco P, De Vos JP, De Fornel-Thibaud P, Hirschberger J, et al. European consensus document on mast cell tumours in dogs and cats. Veterinary and Comparative Oncology. 2012 September; 10(3).

15. Welle MM, Rohrer BC, Howard J, Rüfenacht S. Canine mast cell tumours: a review of the pathogenesis, clinical features, pathology and treatment. Veterinary Dermatology. 2008 December; 19(6).

16. London CA, Seguin B. Mast cell tumors in the dog. The Veterinary Clinics of North America. Small Animal Practice. 2003 May; 33(3).

17. McNeil EA, Prink AL, O’Brien TD. Evaluation of risk and clinical outcome of mast cell tumours in pug dogs. Veterinary and Comparative Oncology. 2006 March; 4(1).

18. Mullins MN, Dernell WS, Withrow SJ, Ehrhart EJ, Thamm DH, Lana SE. Evaluation of prognostic factors associated with outcome in dogs with multiple cutaneous mast cell tumors treated with surgery with and without adjuvant treatment: 54 cases (1998–2004). Journal of the American Veterinary Medical Association. 2006 January; 228(1).

19. Patnaik AK, Ehler WJ, MacEwen EG. Canine Cutaneous Mast Cell Tumor: Morphologic Grading and Survival Time in 83 Dogs. Veterinary Pathology. 1984 September; 21(5).

20. Murphy S, Sparkes AH, Blunden AS, Brearley MJ, Smith KC. Effects of stage and number of tumours on prognosis of dogs with cutaneous mast cell tumours. Veterinary Record. 2006 March; 158(9).

21. Grano FG, Silva JES, Melo GD, Schweigert A, Ciarlini PC, Machado GF. Visceral mast cell tumor and mastocythaemia in dog. Veterinary Pathology. 2012 September; 5(3).

22. Hobert MK, Brauer C, Dziallas P, Gerhauser I, Algermissen D, Tipold A, et al. Infiltrative lipoma compressing the spinal cord in 2 large-breed dogs. The Canadian Veterinary Journal. 2013 January; 54(1).

23. Lamagna B, Greco A, Guardascione A, Navas L, Ragozzino M, Paciello O, et al. Canine Lipomas Treated with Steroid Injections: Clinical Findings. Plos One. 2012 November; 7(11).

24. Szabo D, Ryan T, Scott HW. Carpal canal lipoma causing lameness in a dog. Veterinary and Comparative Orthopaedics and Traumatology. 2011 April; 24(4).

25. Tafti AK, Shirian S, Vesal N, Hadadi S. Lipoma of the Urinary Bladder in a Cat. Journal of Comparative Pathology. 2011 February-April; 144(2-3).

(46)

46 Blackwell Publishing company; 2005. p. 765,766.

27. Kim HJ, Chang HS, Choi CB, Song YS, Kim SM, Lee JS, et al. Infiltrative Lipoma in Cervical Bones in a Dog. Journal of Veterinary Medical Science. 2005 October; 67(10). 28. Dobson JM, Duncan B, Lascelles X. BSAVA Manual of Canine and Feline Oncology. 3rd

ed. England: British Small Animal Veterinary Association; 2011.

29. Jane L. Injection Site-Associated Sarcoma in the Cat. Treatment recommendations and results to date. Journal of Feline Medicine and Surgery. 2013 May; 15(5).

30. Kass HK, Spangler WL, Hendrick MJ, McGill LD, Esplin DG, Lester S, et al. Multicenter case-control study of risk factors associated with development of vaccine-associated sarcomas in cats. Journal of the American Veterinary Medical Association. 2003 November; 223(9).

31. Graf R, Gruntzig K, Boo G, Hassig M, Axhausen KW, Fabrikant S, et al. Swiss Feline Cancer Registry 1965-2008: the Influence of Sex, Breed and Age on Tumour Types and Tumour Locations. Journal of Comparative Pathology. 2016; 154.

32. Romanelli G, Marconato L, Olivero D, Massari F, Zini E. Analysis of prognostic factors associated with injection-site sarcomas in cats: 57 cases (2001–2007). Journal of the American Veterinary Medical Association. 2008 April; 232(8).

33. Affolter VK, Moore PF. Canine Cutaneous and Systemic Histiocytosis: Reactive Histiocytosis of Dermal Dendritic CellsNANA. American Journal of Dermatopathology. 2000 February; 22(1).

34. Affolter VK, Moore PF. Feline Progressive Histiocytosis. Veterinary Pathology. 2006 September; 43(5).

35. Affolter VK, Moore PF. Localized and Disseminated Histiocytic Sarcoma of Dendritic Cell Origin in Dogs. Veterinary Pathology. 2002 January; 39(1).

36. Busch MD, Reilly CM, Luff JA, Moore PF. Feline Pulmonary Langerhans Cell Histiocytosis with Multiorgan Involvement. Veterinary Pathology. 2008 November; 45(6). 37. Friedrichs KR, Young KM. Histiocytic sarcoma of macrophage origin in a cat: case report

with a literature review of feline histiocytic malignancies and comparison with canine hemophagocytic histiocytic sarcoma. Veterinary Clinical Pathology. 2008 March; 37(1). 38. Moore PF, Affolter VK, Vernau W. Canine Hemophagocytic Histiocytic Sarcoma: A

Proliferative Disorder of CD11D+ Macrophages. Veterinary Pathology. 2006 September; 43(5).

(47)

47 2014 January; 51(1).

40. Pires I, Queiroga FL, Alves A, Silva F, Lopes C. Decrease of E-Cadherin Expression in Canine Cutaneous Histiocytoma Appears to be Related to its Spontaneous Regression. Anticancer Research. 2009 July; 29(7).

41. Coomer AR, Liptak JM. Canine Histiocytic Diseases. Compendium : continuing education for veterinarians. 2008 April; 30(4).

42. Tamburini BA, Phang TL, Fosmire SP, Scott MC, Trapp SC, Duckett MM, et al. Gene expression profiling identifies inflammation and angiogenesis as distinguishing features of canine hemangiosarcoma. BMCCancer. 2010 November; 10.

43. Tamburini BA, Trapp S, Phang TL, Schappa JT, Hunter LE, Modiano JF. Gene Expression Profiles of Sporadic Canine Hemangiosarcoma Are Uniquely Associated with Breed. PLoS ONE. 2009 May; 4(5).

44. Gruntzig K, Graf R, Boo G, Guscetti F, Hassig M, Axhausen KW, et al. Swiss Canine Cancer Registry 1955-2008:Occurrence of the Most Common Tumour Diagnoses and Influence of Age, Breed, Body Size,Sex and Neutering Status on Tumour Development. Journal of Comparative Pathology. 2016 August-October; 155(2-3).

45. Frazier SA, Johns SM, Ortega J, Zwingenberger AL, Kent MS, Hammond GM, et al. Outcome in dogs with surgically resected oral fibrosarcoma (1997–2008). Veterinary and Comparative Oncology. 2011 May; 10(1).

46. Namazi F, Hasiri MA, Oryan A, Moshiri A. Hemangiopericytoma in a young dog: Evaluation of histopathological and immunohistochemical features. Veterinary research forum. 2014; 5(2).

47. Ha-Young K, Gye-Hyeong W, Bum-Tae H, jung-Won P, Cheong-Up C. Canine hemangiopericytoma in a Golden Retriever: A case report. Korean Journal of Veterinary Service. 2007; 30(4).

48. Vignoli M, Buchholz J, Morandi F, Laddaga E, Brunetti B, Rossi F, et al. Primary pulmonary spindle cell tumour (haemangiopericytoma) in a dog. Journal of Small Animal Practice. 2008 October; 49(10).

49. Blutke A, Knebel J, Brühschwein A, Breuer W, Hermanns W. Hemangiopericytoma in a cat: a case report. Veterinarni Medicina. 2012 May; 5(57).

50. Cho HS, Park NY. Primary Haemangiopericytoma in the Pelvic Cavity of a Dog. Journal of Veterinary Medicine. 2006 May; 53(4).

(48)

48 postvaccinal reactions, and vaccine site-associated sarcomas in cats. Journal of the American Veterinary Medical Association. 2002 May; 220(10).