LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Lina Nemajūnaitė
Šunų babeziozės paplitimas ir gydymo ypatumai
Babesiosis prevalence of canine and treatment specifics
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: Prof. habil. dr. Vytautas Špakauskas
DARBAS ATLIKTAS NEUŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDROJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Šunų babeziozės paplitimas ir gydymo ypatumai”.
1. Yra atliktas mano pačios.
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1)
2)
(vardas, pavardė) (parašai)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
TURINYS
SANTRAUKA ... 4 SUMMARY ... 5 SANTRUMPOS ... 6 ĮVADAS ... 7 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 91.1. Babeziozės samprata ir savybės ... 9
1.2. Babezijų klasifikacija ... 10
1.3. Epizootija ... 11
1.4. Patogenezė ir klinikiniai požymiai ... 13
1.5. Babezijų vystymosi ciklas ... 15
1.6. Babeziozės sukėlėjų vektoriai ... 15
1.6.1. Dermacentor erkės ... 16 1.6.2. Rhipicephalus erkės ... 17 1.6.3. Haemaphysalis erkės ... 18 1.7. Babeziozės diagnostika... 18 1.8. Gydymas ... 20 1.9. Prevencija ... 27
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 29
3. TYRIMŲ REZULTATAI... 30
3.1. Paplitimas tarp skirtingo amžiaus ir lyties šunų ... 30
3.2. Paplitimas tarp skirtingų šunų veislių ... 31
3.3. Kiti veiksniai įtakojantys paplitimą ... 32
3.4. Babezioze sergančių šunų klinikinių simptomų pasireiškimo analizė ... 33
3.5. Morfologinių kraujo tyrimų rezultatai ... 34
3.6. Biocheminių kraujo rodiklių tyrimo rezultatai ... 36
3.7. Šunų babeziozei gydyti naudoti preparatai ... 37
4. REZULTATŲ APIBENDRINIMAS ... 39
5. IŠVADOS ... 41
SANTRAUKA
Šunų babeziozės paplitimas ir gydymo ypatumai Lina Nemajūnaitė
Magistro baigiamasis darbas
Tyrimai atlikti vienoje X veterinarijos klinikoje, Kauno mieste. Darbo apimtis 47 puslapiai, juose yra 6 lentelės ir 14 paveikslų. Panaudoti 79 literatūros šaltiniai.
Tyrimo metu buvo analizuojamas šunų babeziozės paplitimas, atsižvelgiant į sezoniškumą, šunų amžių, lytį ir veislę. Taip pat buvo analizuojamos taikomos diagnostinės priemonės, klinikiniai simptomai, bei gydymo yaptumai.
Šunys tyrimui buvo atrinkti 2014 metų laikotarpiu, įvairaus amžiaus, lyties ir veislės. Pristatytų į kliniką sergančių šunų savininkų buvo prašoma pateikti išsamią gyvūno anamnezę: kokius ir kada pastebėjo pirmuosius ligos simptomus; ar nerado neseniai įsisiurbusių erkių; ar naudoja antiparazitines priemones; kokiomis sąlygomis gyvena šuo (lauke ar namie). Sergantiems gyvūnams, diagnozės patvirtinimui, buvo atliekamas periferinio kraujo tepinėlis, taip pat morfologiniai ir biocheminiai kraujo tyrimai. Statistinė duomenų analizė buvo atlikta, naudojant kompiuterinę programą „Microsoft office excel 2003“. Apskaičiuotos minimalios ir maksimalios reikšmės. Kraujo rodiklių vidurkiai ir jų paklaidos (SD). Patikimais skirtumais laikoma, kai p<0,05.
Nustatyta, kad dažniausiai serga 3 – 5 metų amžiaus šunys, iš 84 (100 proc.) sergančiųjų – 16 patelių (80 proc.) ir 4 patinai (20 proc.). Babezioze šunys dažniausiai serga pavasarį (64,29 proc.) ir rudenį (30,95 proc.). Dažniausiai pasireiškę klinikiniai požymiai: vangumas ir apatija (100 proc.), karščiavimas (79,8 proc.), sumažėjęs ar visai dingęs apetitas (63,1 proc.). Babezioze sergantiems šunims nustatyta trombocitopenija, neutrofilija, stipri monocitozė, nežymus eritrocitų ir hematokrito koncentracijos kraujyje sumažėjimas. Taip pat nustatytas padidėjęs kreatinino kiekis kraujyje. Gydymui buvo naudojamas imidokarbo dipropionatas (100 proc.) ir deksametazonas (58,33 proc.). Visi kiti preparatai buvo naudojami papildomai, norint sustiprinti imunitetą ir organizmo atsparumą infekcinėms ir invazinėms ligoms.
SUMMARY
Babesiosis prevalence of canine and treatment specifics Lina Nemajūnaitė
Master’s Thesis
The study was performed at one X veterinary clinic in Kaunas. Thesis consists of 47 pages, including 6 tablets, 14 figures and 79 sources of literature.
The study analyzed the distribution of canine babesiosis depending on the seasons, the age, gender and breed of the dog. Furthermore the study analyzes diagnostic tools, clinical symptoms and treatment.
Data was collected throughout the year 2014. Selected dogs varied in their age, gender and breed. The owners were asked to submit a detailed medical history of the animal: What and when the first symptoms were spotted, whether there were any recent tics; do they use any prevention for their dogs against parasites; in what kind of condition does the animal live ( inside , outside). To confirm the diagnosis colored blood swabs were investigated microscopically with morphological and biochemical blood tests. Statistical analysis was performed by “Microsoft office excel 2003” program. Blood parameters means with standard deviation (SD), minimal and maximal distributions were calculated. Significance level was set at p<0.05.
Results: majority of the cases with babesiosis were 3 to 5 year old dogs, from 84 (100 %) cases there was 16 ( 80 %) female and 4 (20 %) male patients. Majority of babesios cases were registered in spring ( 64,29 %) and autumn (30,95 %) . Most pronounced clinical symptoms are apathy (100 %) , fever (79,8 %), decreased or loss of appetite (63,1 %). Also other clinical features were thrombocytopenia, neutrophilia, strong monocitose , slight decrease in erythrocytes and hematocrit, increase of creatinine in blood. In majority of the cases the treatment was performed using imidocarb dipropionat (100 %) and dexametazon (58,33 %). Visi kiti preparatai buvo naudojami papildomai, norint pagerinti imunitetą ir organizmo atsparumą. All the other supplements were used to strengthen immune system of the patients.
SANTRUMPOS
RBC – eritrocitai HCT – hematokritas HGB – hemoglobinas WBC – leukocitai PLT – trombocitai NEU – neutrofilai LYM – limfocitai MONO – monocitai CREA – kreatininas UREA – šlapalasSVNU – steroidiniai vaistai nuo uždegimo PGR – polimerazinė grandininė reakcija IgM – imunoglobulinas M
ĮVADAS
Šunų babeziozė (piroplazmozė) pasaulyje gana plačiai išplitusi, ganyklinių kraujasiurbių erkių platinama liga, kurią sukelia kraujyje parazituojantys pirmuonys Babesia. Babesia sukelia eritrocitų irimą ir būna nuo lengvos iki mirtinos formos. Dėl šios parazitinės ligos sukeliamų komplikacijų yra pažeidžiama ne viena organų sistema. Pagrindinis infekcijos rodiklis yra hemolitinė anemija. Šią parazitozę šunims dažniausiai sukelia Babesia canis. Taip pat pas šunis gali parazituoti ir B.gibsoni. Šunys babezioze užsikrečia, kai kraujasiurbės erkės pradeda maitintis jų krauju.
Užkrėstos erkės seilių liaukose yra daug Babesia pirmuonių. Įsisiurbus užkrėstai erkei, šie pirmuonys patenka į aukos kraują, kurie skverbiasi į eritrocitus, ten bręsta ir dauginasi. Kad infekcija patektų į organizmą, nuo erkės įsisiurbimo dažniausiai turi praeiti 1 – 2 paros. Laikas nuo užsikrėtimo iki simptomų pasireiškimo trunka 10 – 21 dieną.
Neinfekuotai erkei įsisiurbus į užsikrėtusį šunį, iš jo į erkę patenka ir ligos sukėlėjų. Tokia motinėlė padeda iki 3000 babezijomis užkrėstų kiaušinių.
Šunų babeziozė dažniausiai pasitaiko Europos vidurio zonoje, Baltarusijoje, Azijoje, Šiaurės Afrikoje, Amerikoje, o taip pat ir Lietuvoje. Daugiausiai susirgimų būna pavasarį (svarbu, kad vidutinė paros temperatūra būtų apie 5 ˚C), kai iš po žiemos sujudusios alkanos kraujasiurbės erkės aktyviai puola šunis ir siurbia jų kraują. Vasaros metu susirgimai būna pavieniai, o rudenį kraujasiurbės erkės vėl labai aktyviai maitinasi. Tačiau susirgimų būna mažiau nei pavasarį. Pasireikšti jos mėgsta dažniausiai esant šiltam orui ir ypač po lietaus. Dažniau serga medžiokliniai šunys ir tie, kurie dažnai laksto krūmuose ir pievose, kur yra Dermacentor erkių.
Liga gali pasireikšti ūmia, lėtine ir subklinikine eiga. Šunų babeziozė gali būti komplikuotos ir nekomplikuotos formos. Gyvūno temperatūros pakilimas dažnai sutampa su pirmosios kraujasiurbės erkės kraujo prisisiurbimu ir nukritimu ant žemės.
Gydymui naudojami specifiniai vaistai. Nuo galimų antrinių infekcijų, profilaktiškai rekоmenduоjama skirti аntimikrobinius vaistus. Geri rezultatai pasiekiami atlikus kraujo perpylimą. Prireikus, sergаntiems šunims skiriаmi krаujоdarą skаtinаntys vаistаi. Sirgusių šunų kraujyje eritrоcitų kiekis didėja tik pо 3 – 4 sаvаičių ir аtsistаtо po 2 – 3 mėnesių. Tоdėl sirgusių šunų dаrbinis krūvis turi būti аtidžiai ribоjаmаs 2 – 3 sаvаites (1-4).
Darbo tikslas: išanalizuoti šunų babeziozės paplitimą, taikomas diagnostikos priemones, klinikinius simptomus, bei gydymo ypatumus.
Darbo uždaviniai:
1. Išanalizuoti šunų babeziozės paplitimo priežastis bei patogenezę.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Babeziozės samprata ir savybės
Babeziozė yra nauja arba pasikartojanti, Ixodidae šeimos erkių perduodama zoonozinė liga, kuri sukeliama Babesia/Theileria pirmuonių, taip pat vadinamų piroplazmomis (3).
Šios rūšies babezija yra 4 – 5 µm skersmens, todėl vadinama didžiąja babezija. Tai polimorfinis organizmas, kurio forma gali keistis nuo amebos iki žiedo formos. Šios rūšies babezijų dažnai aptinkama poromis išsidėsčiusių eritrocitų viduje. Šia parazitoze gali užsikrėsti visi naminiai gyvūnai, rečiau žmonės. Liga gali prasidėti ūmiai, tačiau inkubacinis ligos periodas gali trukti nuo 10 dienų iki 3 savaičių (5).
Babeziozę platina iksodinės (Ixodes ricinus, Ixodes scapularis) kraujasiurbės erkės, šunys babezioze užsikrečia tada, kai erkės pradeda maitintis jų krauju. Perduodant užkratą, didžiausią vaidmenį vaidina suaugusios erkių patelės, jos gali platinti ligos sukėlėjus bet kurioje ligos vystymosi stadijoje, babezijas gali platinti ir erkių lervos, bei nimfos. Erkė maitintis šuns krauju gali apie savaitę, o kai pirmuonys patenka į šuns organizmą ir ten pradeda vystytis, erkė būna pasimaitinusi ir iškrenta (2).
Užsikrėtus, kraujyje irsta eritrocitai, vyksta jų hemolizė, kuri ir sukelia ligai būdingus simptomus (6).
Šunų babeziоzė yra visame pаsаulyje рaрlitusi ligа. Eurоpоje ji dаžniаusiаi раsireiškiа vidurinėje Eurороs zоnоje. Раstаruоju metu šiоs ligоs раsireiškimаs Lietuvоje tik dаžnėjа (7). Parazitinių pirmuonių, priklausančių Babesia genčiai, žinoma apie 100 rūšių. Europoje iki šiandien yra žinomos keturios babezijos rūšys: Babesia canis, Babesia vogeli, Babesia gibsoni ir Babesia microti – žinomas kaip Theileria annae (8). Šunis puola dvi iš jų – Babesia canis ir Babesia gibsoni. Babesia canis turi tris porūšius – B. canis canis, B. canis vogeli ir B. canis rossi. Šie porūšiai skiriasi savo patogeniškumu, geografiniu paplitimu ir erkių rūšimis, kuriose apsistoja ir bręsta. B. canis vogeli yra paplitusi visame pasaulyje, Babesia canis canis – Europoje, B. canis rossi – Pietų Afrikoje (3,7,9). Tačiau šie trys potipiai yra morfologiškai vienodi (10).
Šunims kraujo parazitų infekcija apima plačius klinikinių požymių simptomus; nuo slaptos ligos iki sunkios, kuri pasireiškia karščiavimu, blyškumu, gelta, blužnies padidėjimu, silpnumu ir kolapsu, susijusiu su vidaus ir ekstravaskuline hemolize, taip pat pasireiškia hipoksijos sužalojimai, sisteminis uždegimas, trombocitopenija ir pigmenturija. Gyvūno temрerаtūrа рakylа iki 41 – 42 o
paralyžius. Vyksta virškinamojo trаktо аtоnija. Tоkiа eigа gali tęstis 3 – 7 pаrаs. Esаnt lėtinei ligоs eigаi, temрerаtūrа atsistato iki normalios pо kelių dienų. Šunys būnа silpni, greitаi раvаrgstа, рrаrаndа арetitą. Jie tampa apatiški, раsireiškiа depresijа. Vidurių užkietėjimas kaitaliojasi su diarėja. Liga tęsiasi nuo 3 savaičių iki 2 – 3 mėnesių (1,11).
Dažniausiai hematologiniai rodikliai parodo anemiją ir trombocitopeniją (11,12). Šunų
babeziozė dažniausiai yra trombocitopenijos priežastis. Leukopenija taip pat svarbi nustatant šunų babeziozę (13,14). Kraujyje sumažėja neutrofilų ir limfocitų skaičius, nes blužnyje sulaikomi baltieji kraujo kūneliai (13).
1.2. Babezijų klasifikacija
Šunų babeziozė istoriškai buvo suskirstyta kaip “didžioji babezija” – Babesia canis ir “mažoji babezija” – Babesia gibsoni. Šunis dažniausiai užkrečia šios dvi parazitų rūšys: Babesia canis, Babesia gibsoni; galvijams sukelia ligas: Babesia divergens, B.major, B.bigemina, B. bovis; katėms: B.felis; arkliams: B.caballi, B.equi, žmonėms sukelia ligas: B.divergens, B.microti (1,15,16).
Babesia canis. Tai didžiausia forma pasitaikanti šunų raudonuosiuose kraujo kūneliuose, kriaušės formos trofozoitai, kurie gali būti 4 – 5 µm ilgio, tipiškai randama poromis viename eritrocite. Babesia canis skirstoma į dar tris porūšius: Babesia canis canis, Babesia canis vogeli, Babesia canis rossi. Visai neseniai dar neįvardinta ketvirtoji “didžioji” Babesia sp. (coco) buvo išskirta iš šunų Šiaurės Karolinoje, JAV (17,18).
Babesia gibsoni. Šios babezijos yra mažesnės, pasitaikančios šunų eritrocituose. Jų ilgis apie 3 µm, ir dažniausiai apvalios formos (1). Genetiniai tyrimai parodė, kad yra mažų Babesia spp., kurios genotipiškai skiriasi nuo B. gibsoni. Tai yra Babesia conradae ir Babesia microti-like organizmai, kurie yra skirtingos kilmės (19,20).
Įvairios babezijos, kurios užkrečia naminius gyvūnus, labiausiai priklauso nuo jų dydžio, morfologijos ir kitokių elementų savo vystymosi cikle (21,22). Didžiosios piroplazmos, sukeliančios babeziozę naminiams šunims, buvo vadinamos “Babesia canis”. G. Uilenberg (23) atkreipė dėmesį į tai, kad buvo trys atskiri specifiniai vektoriai: B. canis, perduodama Dermacentor reticulatus; Babesia vogeli, perduodama Rhipicephalus sanguineus; ir Babesia rossi perduodama Haemaphysalis elliptica (anksčiau grupuojami su Haemaphysalis leachi) (15).
1.3. Epizootija
Babeziozė paplitusi visame pasaulyje tarp įvairių gyvūnų rūšių, įskaitant galvijus, avis ir ožkas, arklius ir šunis (24).
Ganyklinių erkių organizme babezijos bręsta ir dauginasi lytiniu keliu. Nors erkės organizme nėra babezijų, tačiau maitinimosi metu įsisiurbus į babezioze sergantį šunį, pati jomis užsikrečia. Tokios erkės perduoda babezijas transovariniu būdu kitoms erkių kartoms. Taip liga pamažu plinta, apimdama vis naujas teritorijas (25).
Šunų užkrato platinimo geografinė padėtis nuolat keičiasi, nes informacija apie parazitų infekcijų zonas vis atsinaujina. Ši informacija gali būti naudinga lyginant regioninį paplitimą ir infekcijos dažnumą tuose regionuose, kur specifinis parazitas yra žinomas ir nusistovėjęs (endemiškas). Taip pat tuose regionuose, kur buvo pranešta apie pavienius infekcijų atvejus, susijusius su keliaujančiais šunimis (1).
Liga pasireiškia visais metų laikais, bet dažniausi protrūkiai būna pavasarį ir rudenį. Šunų babeziozė gali varijuoti nuo ūmios ir mirtinos iki lėtinės ir slaptos, priklausomai nuo mikroorganizmų virulentiškumo ir šeimininko atsparumo. Šunų babeziozė paveikia naminius šunis, vilkus, kojotus ir šakalus. Šunų babeziozė pasireiškia su įvairiais simptomais, bet kai kurie iš jų kartais būna nesusiję su babezioze. Be to, gali būti nuolatinis lėtinis užsikrėtimas babezijomis tuo atveju, kai periferinio kraujo tepinėlyje babezijos nebuvo rastos (1).
Šunų babeziozę dažniausiai sukelia Babesia canis, B. rossi, B. vogeli ir vis dažniau B. gibsoni. Ligas sukeliančios B. canis rūšys yra paplitusios Europoje, B. rossi – pietų Afrikoje ir B. vogeli – pietų Europoje, tropiniuose ir pusiau tropiniuose regionuose visame pasaulyje. B. gibsoni sukelia ligą Afrikoje, Azijoje, JAV, pietų Europoje, Artimuosiuose Rytuose ir Australijoje (1 lent.). Gana neseniai aptiktos mažoji ir didžioji babezijos ir Theileria rūšys, turi gana ribotą geografinį pasiskirstymą: neįvardinta didžioji babezija (Babesia sp. (Coco)) šiaurės Karolinoje, Theileria annae Ispanijoje ir Portugalijoje, neįvardinta Theileria sp. pietų Afrikoje. Įvairių erkių rūšių šunų babeziozės perdavimas priklauso nuo geografinės padėties (1,26).
1 lentelė. Dabartiniu metu pas šunis parazituojančių babezijų geografinis paplitimas (1)
Jungtinėse Amerikos valstijose B. canis vogeli ir B. gibsoni yra labiausiai paplitusios ir gerai aprašytos piroplazmų platinamos ligos. Pranešama, kad B. canis vogeli infekcija atkeliavo iš pietrytinių valstijų ir iš Kalifornijos, kur daug šunų laikoma vienoje vietoje (prieglaudos ir kurtų veislynai), ten babeziozės liga yra problematiška.
Jaunikliams B. vogeli sukelia sunkią babeziozę, o suaugusiems šunims klinikiniai požymiai dažnai būna lengvi. Antroji, panaši į B. vogeli, didžioji neįvardinta babezija buvo nustatyta šunims
Dydis Babesia spp. Pernešėjai Paplitimas ir specifika
Mažoji babezija B. gibsoni Haemaphysalis longicornis, Haemaphysalis bispinosa, (Rhipicephalus sanguineus)
Dažniausiai Azijoje, sporadiškai išplitę visame pasaulyje. Už Azijos
ribų paplitimas asocijuojamas su koviniais šunimis. B. conradae (mažoji babesia sp. – išskirta Kalifornijoje) Manoma, kad Rhipicephalus sanguineus Kalifornijoje B. microti (B.annae,
Theileria annae) Ixodes hexagonus
Ispanija, Portugalija, Kroatija, Švedija, Š. Amerika – lapės ir
pavieniai atvejai šunims (Misisipėje), Vokietija/Austija/Vengrija – tik lapėms Theileria sp. (neįvardinta – Pietų Afrikos padermė)
Nežinoma Pietų Afrika (diagnozuojama tik molekuliniais metodais).
Didžioji babezija
B. canis vogeli Rhipicephalus sanguineus
Visame pasaulyje
tropikai ir subtropikai, Viduržemio jūros regionas. Šaltesnės zonos. Pernešėjai ištisus metus prisitaikę
prie pastatuose esančio klimato. B. canis canis Dermacentor
reticulatus Europa
B. canis rossi Haemaphysalis
leachi (H. elliptica) Pietų Afrika B. coco (išskirta
šiaurės Karolinoje) Nežinoma
Šiaurės Karolina (JAV), šunims, kuriems buvo pašalinta blužnis arba
atlikta imunosupresija. Babesia sp.
(neįvardindinta; išskirta Didžiojoje
Britanijoje)
su sutrikusia imunine sistema Šiaurės Karolinoje, Naujajame Džersyje, Niujorke ir Teksase. Daugeliui šių šunų buvo pašalinta blužnis, jie buvo daug keliavę, ir manoma, kad jie užsikrėtė šiose valstybėse.
1979 metais JAV pirmą kartą buvo nustatyta B. gibsoni amerikiečių pitbulterjerams ir Stafordšyro terjerams. Liga būdavo perduodama apsikandžiojus nelegalių šunų kovų metu. Taip pat ši liga buvo užregistruota ir kitų veislių šunims, kurie buvo apkandžioti kovinių šunų (29).
Šunų babeziozė sukeliama Babesia canis yra gausiai aprašyta piroplazmų platinama liga Europoje. Nors anksčiau šunų babeziozės liga buvo reta, dabar ji tapo gana dažna. Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį registruojama vis daugiau šios ligos atvejų su įvairiais klinikiniais požymiais. Babezijų dydžiui ir morfologijai ištirti Lietuvos veterinarijos klinikos atlieka mikroskopinę analizę (30).
1.4. Patogenezė ir klinikiniai požymiai
Babezijas erkės perneša besimaitindamos šuns krauju. Erkės turi maitintis ne trumpiau kaip 24 – 48 valandas. Į šeimininko kraują patekęs parazitas prisitvirtina prie eritrocito, bręsta ir pradeda dalintis nelytiniu budu, gamina merozoitus. Užkrėsti eritrocitai pratrūksta, išsilaisvina merozoitai, kurie įsiskverbia į kitus eritrocitus. Babeziozės patogenezėje svarbiausia yra hemolitinė anemija. Dėl intravaskuliarinės ir ekstravaskuliarinės hemolizės pažeidžiami raudonieji kraujo kūneliai. Atsiranda imuninės kilmės ir oksidacinių raudonųjų kraujo kūnelių membranos pažeidimų. Dėl šių pažeidimų vystosi methemoglobinurija ir methemoglobinemija. Vėliau dėl anemijos vystosi metabolinė acidozė ir audinių hipoksija. Be to, daugeliui babezioze sergančių šunų nustatoma trombocitopenija. Šuniukai yra labiau jautrūs babeziozės ligai, todėl jiems yra didesnis pavojus sunkiai susirgti ar nugaišti. Esant deguonies trūkumui (hipoksemijai) ir anemijai, labiausiai patogeniškos padermės gali sukelti inkstų ir kepenų pažeidimus, taip pat sistemines uždegimines ligas (1,5,26).
Babesia canis sukeltos ligos klinikiniai požymiai priklauso nuo babezijų virulentiškumo, šuns amžiaus, imuniteto ir kitų faktorių. Šunys patekę į endeminę zoną suserga žaibiška babezioze. Jos metu vystosi žaibiška intravaskuliarinė hemolitinė anemija ir hipoksija, gyvūnas greitai gaišta. Lėtinės ligos atveju pasireiškia neintensyvi ekstravaskuliarinė hemolizė, ko pasekoje didėja blužnis ir atsiranda gelta. Sergant lėtine babezioze būna intermituojantis karščiavimas, blogėja apetitas ir bendra savijauta. Esant komplikuotai babeziozei, vystosi įvairių organų disfunkcijos sindromas (5,29).
paūmėjus sutrinka inkstų veikla ir vystosi hiperazotemija, hiperkeratinemija, proteinurija ir hematurija (5,29).
Babesia canis, Babesia gibsoni, Theileria annae ir Babesia conradae patogeniškumas (2 lentelė) šunims yra vidutinio sunkumo arba sunkus, tačiau ligos klinikiniai požymiai yra įvairūs ir įvairaus sunkumo, tad reikėtų stebėti individualiai (1).
2 lentelė. Babezijų patogeniškumas (31)
Porūšis Pernešėjai Patogeniškumas
Didžioji babezija
Babesia canis canis Dermacentor reticulatus Vidutinio sunkumo
Babesia canis rossi Haemaphysalis leachi Sunkus
Babesia canis vogeli Rhipicephalus sanguineus Vidutinio sunkumo Mažoji babezija
B. gibsoni Haemaphysalis longicornus Vidutinio sunkumo B. conrodae Manoma, kad Rhipicephalus
sanguineus Sunkus
B. microti Ixodes hexagonus -
Šiaurės Karolinoje neįvardintos didžiosios babezijos sukelta liga praeina su nespecifiniais ligos požymiais (letargija ir anoreksija), pigmenturija. Nedidelis karščiavimas ypač būdingas šunims su pašalinta blužnimi. Mažųjų babezijų rūšių tarpe Babesia conrodae laikoma labiau patogeniška nei B. gibsoni, todėl pasireiškia sunkesnė anemija. Theileria annae (B. microti) sukeltai ligai Ispanijoje būdinga sunki hemolizė ir azotemija. Labaratorinių tyrimų duomenys (įskaitant silpną anemiją ir sunkią trombocitopeniją) panašūs į Babesia vogeli invaziją.
1.5. Babezijų vystymosi ciklas
Pateikiamas babezijų vystymosi ciklas 1 paveiksle:1 pav. Babezijų vystymosi ciklas erkės organizme ir stuburiniuose (pelė). (Prieiga per internetą: http://cmr.asm.org/content/13/3/451/F1.large.jpg)
Pavaizduotas ciklas prasideda erkės viduje, matomi babezijų paveikti eritrocitai. Kai kurios ląstelės pradeda vystytis į spindulinius kūnus (A). Atsipalaidavusios gametos pradeda tirpti (pastaba, yra pavaizduotas tik vienas iš siūlomų mechanizmų; viena gameta turi spindulinio kūno formą, o kita ne) (B). Susiformavusios zigotos keliauja per kitus erkės audinius į seilių liaukas (C). Kai parazito seilių liaukos užkrėstos, susiformuoja daugiabranduolinis, bet nediferencijuotas sporoblastas (D). Kai erkė pradeda maitintis, iš specializuotų organelių išsivysto sporozoitai (E). Subrendę sporozoitai issilaisvina iš sporoblasto (F). Kai tik erkė maitinasi stuburinių krauju, šie sporozoitai inokuliuojami į šeimininką (G). Sporozoitai kontaktuodami su šeimininko eritrocitais virsta merozoitais, kurie įsiskverbdami pradeda infekcijos procesą (H). Parazitai tapę trofozoitais gali dalytis dvilypiškai skildami eritrocite, sudaro įvairias žiedo formas ir kryžius, kurie matyti tamsintuose kraujo tepinėliuose (I) (6).
1.6. Babeziozės sukėlėjų vektoriai
Erkės yra plokštaus kūno, be skersinės pertvaros. Kojos gali būti tokio pat ilgio kaip kūnas ar truputį ilgesnės. Erkių dydis svyruoja nuo 1 mm iki 30 mm, tai priklauso nuo to, kiek erkė yra prisisotinus kraujo. Tik erkių patelės minta krauju, patinėliai įsikabina tam, kad surastų patelę poravimuisi. Erkės turi chemo – mechanoreceptorinius jutimo organus, kurie yra priekinėse kojose. Jų dėka erkės gali nustatyti judėjimą, kvapą, bei silpniausias kūno šilumos sroves. Prisitvirtinus erkei prie gyvūno, šalia burnos kanalo yra specialios liaukos, kurios išskiria seiles. Seilėse yra antikoaguliantų, fermentų ir silpnų anestetikų (32). Šunų babeziozę dažniausiai perneša Rhipicephalus sanguineus, Hemaphysalis longicornis, Hemaphysalis leachi ir Dermacentor marginatus erkės (26).
Lietuvoje pagrindiniai šunų babeziozės pernešėjai yra Dermacentor reticulatus erkės.
3 lentelė. Babeziozės sukelėjų pernešėjai (1)
Dydis Porūšis Paplitimas Pernešėjai
Didžioji babezija
Babesia canis canis Pietinė ir centrinė Europos dalis
Dermacentor reticulatus Babesia canis rossi Pietų Afrika Haemaphysalis leachi
Babesia canis vogeli
Afrika, Azija, Šiaurės ir Pietų Amerika, Australija, Europa
Rhipicephalus sanguineus Babesia sp. (nepavadinta didžioji
babezija išskirta Šiaurės Karolinoje). Naujausiais duomenimis – B. coco
Šiaurės Karolina, JAV Nežinoma
Mažoji babezija
Babesia gibsoni
Azija (įskaitant Japonija), sporadiškai visame
pasaulyje
Haemaphysalis longicornis Babesia microti (B.annae,
Theileria annae) Ispanija, Portugalija
Ixodes putative, Ixodes hexagonus B. conradae (B. gibsoni išskirta
Kalifornijoje) Pietų Kalifornija
Manoma, kad Rhipicephalus sanguineus
B. gibsoni perneša Rhipicephalus sanguineus, Haemaphysalis bispinosa, Haemaphysalis longicornis. Tačiau dabar žinoma, kad didžioji dalis B. gibsoni Jungtinėse valstijose, šunims patenka tiesiogiai per žaizdas, kovojant (1).
1.6.1. Dermacentor erkės
Daugelis Dermacentor rūšių turi tris šeimininkus, bet keli iš jų turi tik vieną. Rūšis yra nedidelė, apie 30 porūšių. Kai kurių porūšių erkių seilių sekrete yra erkinio encefalito virusas (31).
Anksčiau Baltijos šalyse (Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje), Dermacentor reticulatus buvo randama tik Lietuvoje, daugiausia centrinėje ir vakarinėje šalies dalyje. Per pastarąjį dešimtmetį tiriant kintančią D. reticulatus rūšį Baltijos šalyse, Lietuvoje ir Latvijoje buvo pateikta naujų šunų babeziozės atsiradimo vietų. D. reticulatus erkės rastos atvirose teritorijose šalia vandens baseinų ir mišrių miškų. Naujausi tyrimų duomenys rodo, kad per pastaruosius du dešimtmečius D. reticulatus erkės ženkliai išplito Baltijos šalyse. D. reticulatus erkės buvo aptiktos 38 naujose vietovėse, kuriose apie šią rūšį nebuvo pranešta anksčiau. Nuo šiaurinio centrinės Europos krašto, D. reticulatus persikėlė toliau į šiaurę (33,34).
Dermacentor reticulatus erkės turi didelį morfologinį kintamumą. Suaugusi erkė yra 3,8 – 4,8 mm dydžio, pritvinkusi kraujo patelė gali siekti net iki 1 cm dydžio. Nimfa yra 1,4 – 1,8 mm dydžio. Šios erkės yra B. caballi, B.capreoli, B.divergens ir B. canis vektoriai ir sukelia žmonių, arklių, stirnų ir šunų babeziozę (35).
Nors yra žinoma, kad D. marginatus prisitaikę labiau prie pietinės platumos šiltesnio ir sausesnio klimato, o D. reticulatus prie šiaurinės platumos vidutiniškai drėgno klimato, tačiau abiejų erkių rūšių paplitimo ypatumai nėra gerai žinomi (36).
Šunims patogeniškos rūšys:
Dermacentor reticulatus Dermacentor silvarum Dermacentor variabilis Dermacentor marginatus Dermacentor andersoni Dermacentor nitens Dermacentor occidentalis 1.6.2. Rhipicephalus erkės
Rhipicephalus spp. erkės yra paplitusios visame pasaulyje. Jos paplitusios ne tik tropiniuose bei subtropiniuose regionuose, bet ir vidutinio klimato srityje. Mėgsta drėgną klimatą. Jos yra vektoriai tokių sukėlėjų, kaip B. caballi, B. equi, B. canis, B. gibsoni, ir sukelia arklių, šunų, galvijų, ožkų, avių ir laukinių raguočių babeziozę (31).
gyvūno arba jomis užsikrėtę jauni šuniukai. Tačiau ši erkė gali perduoti Rickettsia spp, Ehrlichia spp, Hepatozoon spp, Mycoplasma spp ir Babesiosis spp parazitus (37).
Šunims patogeniškos rūšys: Rhipicephalus sanguineus Rhipicephalus bursa
Rhipicephalus microplus (anksčiau: Boophilus microplus) Rhipicephalus decoloratus
Rhipicephalus haemaphysaloides Rhipicephalus turanicu
1.6.3. Haemaphysalis erkės
Šios erkės priklauso Ixodidae šeimai, Haemaphysalis genčiai, dar vadinamos "kietosiomis erkėmis", nes turi tvirtą kūno apsaugą. Jos yra nedidelės (nesimaitinusios suaugusios erkės ilgis <4,5 mm ), rudos ar rusvos spalvos ir neturi akių. Daugelis turi labai trumpą burną (30).
Haemaphysalis erkių rūšis gyvena drėgnose, gerai apsodintose, vietovėse Eurazijos ir Afrikos tropikų miškuose. Visos Haemaphysalis spp. erkės maitinasi žinduolių krauju, visose trijose vystimosi stadijose. Lervos ir nimfos parazituoja ant smulkių žinduolių ir paukščių. Suaugę užkrečia didesnius žinduolius, o svarbiausia gyvulius. Yra apie 160 porūšių, paplitę Azijoje, Afrikoje, Australijoje (31). Kelios iš jų užkrečia gyvulius, bei šunis. Dažnai užkrečia laukinius elnius, antilopes, tačiau taip pat gali užkrėsti ir naminius galvijus, rečiau avis ar ožkas. Erkės perneša B. gibsoni, B. motasi, B. ovis babezijas, kurios yra šunų, avių, laukinių raguočių babeziozės sukėlėjai (35).
Įvairios rūšys sukelia erkinį encefalitą, Ku (Q) karštinę, tuliaremiją, bruceliozę ir perneša Theileria orientalis, T. ovis, Babesia major, B. motasi, B. canis, Anaplasma mesaeterum ir kt. (38).
1.7. Babeziozės diagnostika
parazitemijos, labiau tinka periferinis kapiliarinis kraujas (pavyzdžiui, šviežios įpjautos ausies ar nukirpto nago), nei kraujas iš kraujagyslės.
2 pav. Rodyklės vaizduoja Babesia canis. (Prieiga per internetą:
https://quizlet.com/2253944/hematology-pictures-flash-cards/)
3 pav. Rodyklės vaizduoja Babesia gibsoni. (Prieiga per internetą:
https://quizlet.com/2253944/hematology-pictures-flash-cards/ )
Serologiniai tyrimai gali būti naudingi nustatant B. canis antikūnų buvimą. Siekiant nustatyti B. canis IgM ir IgG titrus, laboratorijoje atliekamas specifinis serologinis testas (IFA).
4 pav. Pavaizduoti PGR mėginiai agarozės gelyje. (Prieiga per internetą: http://jcm.asm.org/content/41/9/4172/F1.expansion.html )
1. Molekulinio svorio žymeklis 2. B. gibsoni (Azijos genotipas) 3. B. canis vogeli
4. B. canis canis 5. B canis rossi
6. B. gibsoni (Kalifornijos / JAV genotipas) 7. T. annae
8. Neigiama kontrolė
1.8. Gydymas
Segančius gyvūnus reikia nedelsiant pradėti gydyti, nes sergant ūmia babeziozės forma, gyvūnas gali greit nugaišti dėl anemijos, širdies ir kvėpavimo funkcijos nepakankamumo. Gydoma specifiniais preparatais, kurie naikina babezijas (7).
Šunų babeziozės gydymas susideda iš trijų dalių: 1) babezijas veikiančiais preparatais pašalinti iš kraujo parazitus ar ženkliai sumažinti jų skaičių; 2) gyvybei pavojinga anemija
sergantiems gyvūnams, dėl kurios sutrinka audinių aprūpinimas deguonimi, sustabdyti
mažakraujystės progresavimą (perpilti kraują ar vartoti kraujodarą skatinančius vaistus); 3) pagalbinėmis priemonėmis mažinti komplikacijas ir medžiagų apykaitos sutrikimus, bei pagerinti gyvūno priežiūrą (41).
Gydant šunų babeziozę naudojami specifiniai babezijas veikiantys vaistai (diminazeno aceturatas, imidokarbo dipropionatas, tripano mėlis, pentamidinas, fenamidinas, amikarbalidas), kiti pirmuonis veikiantys vaistai (atovakvonas, metronidazolas, kvinuronio sulfatas, parvakvonas),
Babezioze sergantiems šunims gydyti naudojami antibabeziniai preparatai.
Aromatiniai diamidinai. Jiems priklauso: diminazeno aceturatas, fenamidinas, pentamidinas ir stilbamidinas.
Diminazeno aceturatas. Gelsvi, vandenyje tirpūs milteliai.
5 pav. Struktūrinė diminazeno formulė. (Prieiga per internetą:
http://www.chemicalbook.com/ChemicalProductProperty_EN_CB9161027.htm )
Kadangi šis diamidinas sukelia vietines reakcijas injekcijos vietoje, jis firminiuose preparatuose gaminamas su 8,75 proc. fenazono, kuris veikia antipiretiškai ir analgetiškai.
Diminazeno derinį su stabilizatoriu fenazonu geriau toleruoja šunys (44).
Diminazenas veikia aerobinę glikolizę, slopina pirmuonių DNR sintezę, taip pat II tipo topoizomerazę,kuri yra reikalinga bakterijų DNR replikacijai, transkripcijai, atstatymui (45).
Šis diamidinas veikia pirmuonis (babezijas, tripanozomas). Didžiosios babezijos šiam diamidinui jautresnės nei mažosios. Praėjus 48 – 72 val. po preparato naudojimo, šunų kraujyje lieka mažai babezijų (Babesia canis) (46). B. canis, B. rossi ir B. vogeli dažniausiai yra jautrios diminazeno aceturatui (švirkščiant į raumenis ar po oda (3,5 mg/kg), tačiau B. gibsoni ir B. conradae yra mažai jautrios. Po dukartinio diminazeno 3,8 mg/kg sušvirkštimo į raumenis 28
šunims, kliniškai pasveiko 24 šunys, o 4 šunims, praėjus 14, 28, 35 ir 42 dienoms, toliau diagnozuota anemija ir parazitemija. Bendras gydymo veiksmingumas diminazenu buvo 85,7 proc., gyjimas vidutiniškai tęsėsi 24±2 dienas (44,47–49). Diminazenas nepašalina visų šunų organizme esančių babezijų, dalis babezijų vis dar lieka blužnyje (44,50).
Diminazenas išbandytas naudojant įvairias vaisto dozes. Sergant šunims B. canis sukelta babezioze, diminazenas išbandytas švirkščiant vaistą į raumenis ar į poodį dozėmis nuo 0,2 mg/kg iki 5 mg/kg. Užsikrėtus B. gibsoni po oda buvo švirkščiama 7 – 10 mg/kg diminazeno (41,51,52).
toksinis poveikis paprastai buvo susijęs su perdozavimu, toksinis poveikis (ataksija, nistagmas ir kartais traukuliai) gali pasireikšti vartojant rekomenduojamą dozę. Sušvirkštus diminazeno 3,5 mg/kg dvi dienas iš eilės į raumenis, jokių toksiškumo požymių šunims nebuvo, tačiau sušvirkštus 3,5 mg/kg 6 – 9 dienas iš eilės toksiškumo požymiai pasireiškė. Ženkliai perdozavus, šunys gaišta praėjus 36 – 54 val. po diminazeno patekimo į kraują (29,53–55).
Sušvirkštus šunims 4,2 mg/kg diminazeno tirpalo į raumenis nustatytas 0,77±0,18 l/kg/h klirensas, 2,28±0,6 l/kg pasiskirstymo tūris ir 5,31±3,89 valandų pusinis eliminacijos laikas. Cmax buvo 1849±268,7 ng/m, o Tmax – 0,37 val. 80 proc. diminazeno išsiskiria su šlapimu, likusi dalis – su tulžimi, išmatomis ir pienu (56–58).
Karbalinidai. Imidokarbo dipropionatas. Balti, vandenyje tirpūs milteliai, šlapalo bioproduktas.
6 pav. Struktūrinė imidokarbo dipropionato formulė. (Prieiga per internetą:
http://img.guidechem.com/casimg/55750-06-6.gif )
Manoma, kad imidokarbas slopina pirmuonių poliaminų ir DNR sintezę, sukelia citoplazmos vakuolizaciją ir glikolizę (56,59,60).
Imidokarbas veikia šunų babezijas ir erlichijas (61). B. canis, B. rossi ir B. vogeli babezijos yra labiausiai jautrios imidokarbo dipropionatui (švirkščiant į raumenis 7,5 mg/kg vieną kartą, ar 6,6 – 7 mg/kg du kartus su 14 dienų intervalu). B. gibsoni ir B. conradae babezijos šiam vaistui yra mažai jautrios (41,62).
Imidokarbo dipropionatu (6 mg/kg į raumenis) ir doksiciklinu (10 mg/kg oraliai) gydyta grandinine polimerazės reakcija atrinkti 72 babezioze sergantys šunys. Praėjus 30 dienų po gydymo visi šunys pasveiko (65). Kiti tyrėjai (51,66) babezioze sergančius šunis gydė šiuo vaistu, švirkšdami į raumenis po 6,6 mg/kg du kartus su 14 dienų intervalu. Visi šunys pasveiko.
Esant nekomplikuotai babeziozės formai, po imidokarbo sušvirkštimo, šunys kliniškai pasveiksta greitai. Per dieną sumažėja karščiavimas, per 48 val. sumažėja anemijos požymiai, po 2 savaičių biocheminiai kraujotyrimai grįžta į fiziologinę normą. Babezijos pasišalina iš eritrocitų praėjus 2 – 4 dienoms po vaisto sudavimo (44,63,64).
Dėl profilaktinio imidokarbo poveikio trukmės nuomonės išsiskiria. Jau sušvirkštus imidokarbą po oda 2,4 mg/kg kūno svorio, šunys gali būti apsaugoti nuo babeziozės (B. canis) apie 4 savaites. Naudojant 3 – 6 mg imidokarbo dipropionato 1 kg svorio, vienkartinė injekcija apsaugo šunis nuo užsikrėtimo B. canis 2 – 4 sav. (2).
Eksperimentiškai užkrėsti B.canis (merozoitais) bigliai šiuo vaistu gydyti vieną kartą (6 mg/kg). Šis gydymas šunis apsaugojo tik 2 savaites. Enzootinėse babeziozės paplitimo srityse taip pat tikslinga naudoti ilgai veikiančius akaricidus ir inaktyvuotą vakciną (Pirodog®), kuri dažniau naudojama Prancūzijoje ir Šveicarijoje. Kliniškai sveikiems šunims, turintiems artimą kontaktą su sergančiais gyvūnais, šis vaistas gali būti naudojamas tuo pačiu metu, kai yra gydomi kliniškai sergantys šunys, siekiant sumažinti klinikinių požymių pasireiškimo riziką (metafilaktinė terapija) (13,67).
Iš injekcijos vietos imidokarbas greitai patenka į kraują ir veikia eritrocituose esančias babezijas. Vaisto biotransformacija kepenyse vyksta ilgai. Imidokarbas išsiskiria ilgai nepakitęs, daugiausia su šlapimu ir 10 proc. su išmatomis. Pusinis eliminacijos laikas šunims, sušvirkštus į raumenis 12 proc. imidokarbo tirpalo (4 mg/kg), yra 207±45 minutės (68).
Imidokarbo toksiškumas šunims yra mažesnis nei kitų babezijas veikiančių vaistų (2,61). Imidokarbo šalutiniai požymiai susiję su jo cholinerginiu poveikiu (seilėtekis, ašarojimas, vėmimas, viduriavimas, tachikardija, dusulys, raumenų traukuliai), taip pat būna skausminga injekcijos vieta. Perdozavus vaistą gali būti nustatoma kepenų nekrozė ir inkstų pažeidimai (50,69). Sušvirkštus po oda 0,02 mg/kg svorio atropino cholinerginis poveikis ženkliai sumažėja. 72 šunys gydyti imidokarbu (Imizol) švirkščiant į raumenis 6 mg/kg svorio. Vietinė reakcija injekcijos vietoje nustatyta 14 šunų (t.t. 6 seroma atvejai, kuriuos teko gydyti). Praėjus 39 dienoms po gydymo pasveiko 69 šunys (41).
tirpalas dirgina audinius, todėl jis lėtai švirkščiamas (5 mg/kg svorio) tik į veną su 0,4 proc. natrio chlorido tirpalu. Gydymą šiuo preparatu galima pakartoti po 3 savaičių. Akriflavino hidrochloridas veikia šunų babezijas (B. canis) ir kitus pirmuonis. Kadangi patekęs po odą ir į raumenis, sukelia
uždegimą, todėl 1 proc. tirpalas švirkščiamas (3 – 4 mg/kg) tik į veną (48,56).
Pentamidino izetionatas – amidinų klasės vaistas nuo pirmuonių. Efektyviai veikia B. gibsoni slopindamas RNR sintezę. Šunims švirkščiamas į raumenis po 4 – 16 mg/kg kūno svorio 2 kartus su 24 valandų pertrauka (70). Šis preparatas potencialiai yra toksiškas, galintis sukelti sunkią leukopeniją, trombopeniją, hipotenziją, įvairių organų pažeidimus. Leidžiamas į raumenis gali sukelti vietinę reakciją, abscesus (56,71).
Fenamidino izetionatas – slopina babezijų fermentines sistemas, kurios yra atsakingos už poliaminų (biogeninių aminų) metabolizmą ir tuo pačiu metu blokuoja DNR sintezę (44).
Jis gerai veikia didžiosias šunų babezijas. 5 proc. fenamidino tirpalas švirkščiamas į raumenis po 8 – 15 mg/kg kūno svorio, gydymas kartojamas po 5 – 6 dienų. Kadangi nuo fenamidino dažnai pasireiškia alerginės reakcijos, jis naudojamas su antihistamininiais preparatais. Fenamidino terapinis indeksas yra mažas, todėl jį reikia dozuoti tiksliai ne daugiau nei 15 mg/kg svorio. Jau 20 mg/kg svorio dozė gali sukelti rimtus šalutinius poveikius: kepenų, miokardo, inkstų ir raumenų pažeidimus, encefalopatiją, anafilaksines reakcijas (41,56,70).
4 lentelė. Preparatai ir jų dozės babeziozės gydymui (48) Babesia spp. Veiklioji medžiaga Dozė Injekcijos vieta Gydymo laikas Komentarai B. canis Imidokarbo dipropionatas (Imizol®) 6,6 – 7 mg/kg IM/SC Du kartai. Antras gydymas po 14 dienų. Skausminga injekcijos vieta, gali susidaryti guziukas. Cholinerginiai požymiai kontroliuojami naudojant atropiną 0,04 mg/kg SC. Tripano mėlynasis (Trypan blue®) 10 mg/kg IV Viena dozė (praėjus 1 savaitei po gydymo imidokarbu ar diminazenu). Dirgina audinius. Naudojamas 1 proc.
tirpalas. Dažo kūno audinius. Naudojamas pietų Afrikoje gydyti B. rossi. B. canis B. gibsoni Diminazeno aceturatas (Berenil®) 3,5 – 4,2 mg/kg IM/SC Vienkartinė. Gydymą galima kartoti po 21 dienos. Kintamas ir nenuspėjamas toksiškumas, gali būti sunkūs CNS sutrikimai. Pentomidino izetionatas 2 – 4 mg/kg IM 2 kartus su 48 val pertrauka. - Fenamidino izetionatas 15 mg/kg SC Vienkartinė arba pakartoti po 24 val. Pykinimas, vėmimas ir CNS sutrikimai dažnas šalutinis poveikis. B. gibsoni Atovakvono ir Azitromicino kombinacija 13,3 mg/kg 10mg/kg Per os Per os Kas 8 val., 10 dienų iš eilės.
Kas 24 h., 10 dienų iš eilės.
Preparatas, kurio sudėtyje yra prokvanilo, sukelia vėmimą. Klindamicino, metronidazolio ir doksiciklino kombinacija 25 mg/kg 15 mg/kg 5 mg/kg
Per os Kas 12 val
Neskirti klindamicino sergant kolitu ar enteritu. Nutraukti pradėjus viduriuoti.
Specifinis gydymas (jei prasidėjo per vėlai, arba nustatyta komplikuota ligos forma) turi būti atliekamas su papildoma terapija (skysčių infuzija po kraujo perpylimo, kepenų veiklą gerinantys preparatai, diuretikai, vitamino B kompleksas, prednizolonas). Visi vaistai nuo babeziozės yra mažiau aktyvūs prieš B. gibsoni nei prieš B. canis (52).
Babesia gibsoni laikoma, kad yra sunkiau gydyti nei B. canis vogeli. Rekomenduojamas gydymo planas B. gibsoni ir B. conradae įtraukiant atovakvoną kartu su azitromicinu (74).
Kai kurių rūšių mažąsias babezijas galima gydyti klindamicinu. Atliktame tyrime, kuriame šunys buvo gydomi klindamicinu, lyginant su negydytais (kontroliniai šunys), parazitai nebuvo pašalinti ir nedidelis piroplazmų kiekis buvo matomos šunų kraujyje po 108 dienų, po infekcijos. Išgydyti 3 iš 4 B. gibsoni sergantys šunys, kurie nereagavo į pakartotinį diminazeno gydymą kartu su klindamicinu, metranidazolonu ir doksiciklinu. Sėkmingas šių šunų gydymas nustatytas remiantis klinikiniais tyrimais ir B. gibsoni DNR periferiniame kraujyje tyrimais. Azitromizino ir atovakvono derinys 10 dienų buvo naudotas B. gibsoni sukeltai babeziozei gydyti. Tinkamai kombinuojant nustatytas klinikinis veiksmingumas su dideliu saugumu. Atovakvono kaina riboja šio preparato platesnį naudojimą. Atovakvonas su prokvanilu gali sukelti šunims šalutinį poveikį virškinimo traktui. Gydant babeziozę, šis vaistų derinys taip pat ne visada yra veiksmingas, nes jau išsivystė babezijos, atsparios atovakvonui (1).
Taip pat yra perspektyvus chinino, azitromicino, atovakvono ir/ar klindamicinu derinys. Šunų babeziozei gydyti taip pat tinka jau žmonėms pavojingos Babesia microti gydymui naudojamas klindamicinas. Kadangi tai yra lengvai prieinamas antibiotikas, o specifiniai vaistai gydantys Babesia spp. yra sunkiau gaunami, klindamicinas yra puiki alternatyva terapijai (40).
Išvengti antrinių infekcijų taip pat naudojami šie antibiotikai:
Klindamicinas. Linkomicino darinys. Jis nesunaikina parazitų kraujyje, bet skatina ląstelinį bei humoralinį rezistentiškumą. Geitai ir veiksmingai pagerina šuns savijautą. Tačiau reikėtų žinoti ir jo šalutinius poveikius: gali sukelti viduriavimą, vėmimą, alergines reakcijas.
Doksiciklinas. Tetraciklinų grupei priklausantis antibiotikas. Sušertas per os gerai rezorbuojasi iš virškinamojo trakto. Rezorbcija mažina kartu vartojami antiacidiniai preparatai, kurių sudėtyje yra kalcio, magnio ar aliuminio. Doksiciklinas kaupiasi kepenyse, tulžyje, praeina placentą. Galima vartoti esant inkstų funkcijos nepakankamumui, nes pasišalina kartu su išmatomis ir šlapimu, todėl nesikaupia kraujyje. Duodamas tabletėmis kartu su pašaru neigiamo poveikio nesukelia. Gali tik pykinti ir sukelt vėmimą.
Kartu su antibabeziniais preparatais taikomas simptominis gydymas. Sunkios anemijos atveju, kai 10 – 15% sumažėjęs hematokritas, būtina perpilti kraują, taikyti simptominį gydymą:
Inrtaveninės infuzijos (0,9 proc. NaCl, Ringer, gliukozės tirpalas 5 proc.)
Kraujodarą skatinantys preparatai (vit. K, geležies preparatai)
Imunitetą stiprinantys vitaminai (B vitaminų kompleksas, vitaminas C)
Uždegimą mažinantys vaistai (deksametazonas, metamizolis)
Vaistai, pedadantys appsaugoti kepenis („Hepagen“)
Kepenų veiklą gerinantys (Hepar compositum)
Terapija sergant babezioze nėra palanki. Kadangi specifiniai vaistai nuo babeziozės sukelia daug šalutinių poveikų, jie netinka ligos profilaktikai. Gydant Babesia gibsoni ir tikriausiai kitų mažųjų babezijų sukeltą babeziozę, pilnai nepašalinami visi pirmuonys. Babezioze sirgusios patelės neturėtų būti veisiamos, nessavo palikuonims pirmuonys yra perduodami transovariniu būdu (40).
1.9. Prevencija
Siekiаnt užkirsti kelią šunų užsikrėtimui bаbeziоze, būtinа imtis kruорščiоs арsaugоs nuо krаujаsiurbių erkių. Dažna odos ir kailio apžiūra, ar šuo neturi erkių, gali sumažinti susirgimo tikimybę šia liga. Рrieš išvedаnt šunis į раrkus, miškus ar pievas, būtina juos apdoroti akaricidiniais preparatais, repelentais, užlašinamaisias tirpalais ar uždėti jais impregnuotą antkaklį. Nuо krаujаsiurbių erkių rekоmenduоjamа nаudоti fiрrоnilį (Frоntline sрrаy, Frоntline sроt оn), imidaklopridą (Advantix, Spot-on), permetriną (Duowin contact), propoksurą (Bolfo), аmitrаzės рreрaratus, akаricidаis imрregnuоtus аntkaklius, аntiрarаzitines рudrаs, kurie visiškаi аr dаlinаi аpsаugо nuо erkių įkаndimo (5,75). Sugirdžius tabletę su fluralaneru (Bravecto), nustatyta 12 savaičių apsauga nuo B. canis ir D. reticulatus (76,77). Parvedus iš pasivaikščiojimo, patartina apžiūrėti šuns kailį. Šviesiaplaukių šunų kailyje lengvai pastebimos kraujasiurbės erkės, kurias reikia išrinkti ir sunaikinti.
Profilaktikai galima naudoti vakciną Pirodog (Merial), dažnai naudojamą Prancūzijoje ir Šveicarijoje, bei Lietuvoje platinamą vakciną Nobivac piro (Intervet), kuri registruota centralizuotai visoje Europoje. Vakcinos buvo sėkmingai naudojamos daugelyje šalių, įskaitant Argentiną, Australiją, Braziliją, Izraelį, Pietų Afriką ir Urugvajų. Del vakcinų apsaugojančio poveikio nuo šios ligos nuomonės skiriasi, jos negarantuoja pilnos apsaugos nuo šunų babeziozės, be to antikūnų titrai sumažėja maždaug po 5 mėnesių (1,78). Kiti tyrėjai (29) nurodo, kad po vakcinacijos antikūnų titrai išlieka ilgą laiką.
arba komercinius erkių traukimo įtaisus. Reikia vengti salyčio su erkių turiniu, geriausia dėvėti pirštines. Taip pat rekomenduojama po erkių šalinimo atidžiai plauti rankas.
Kraujo donorai turi būti tikrinami dėl babeziozės, atliekant serologinius tyrimus, polimerazinės grandininę reakciją (PGR) ir periferinio kraujo tepinėlių tyrimus, o esant teigiamiems tyrimų rezultatams, kraujas turi būti nenaudojamas.
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA
Tiriamajam darbui medžiaga buvo renkama X veterinarijos klinikoje 2014 metais nuo sausio iki gruodžio mėnesio. Tyrimui šunys buvo atrinkti pagal surinktą anamnezę, apie augintinių staiga pablogėjusią sveikatą. Pagrindiniai požymiai, kuriuos pastebėjo šuns savininkai: gyvūnas nebenori žaisti, daugiau gulinėja, sunkiai keliasi, eina svirduliuodamas, sumažėjęs arba visai dingęs apetitas, vemia, tuštinasi neformuotomis išmatomis (minkštesnės), pasikeitusi šlapimo spalva (nuo šlapimo su kraujo priemaiša iki tamsiai rusvos). Taip pat savininkų buvo paklausta ar rado ant šuns įsisiurbusių erkių, kada tai buvo ir kada pastebėjo pirmuosius sveikatos sutrikimo požymius. Ar šeimininkai naudoja šunims antiparazitines priemones. Išanalizuoti 84 šunys, kuriems buvo patvirtinta babeziozės diagnozė. Buvo tirti 37 skirtingų veislių, įvairaus amžiaus ir skirtingų lyčių šunys.
Visiems į kliniką pristatytiems šunims buvo matuojama temperatūra. Babeziozės patvirtinimui buvo atliekamas periferinio kraujo tepinėlis. Kraujas buvo imamas iš ausies galiuko (galima imti ir nukirpus nago galiuką), jį pradrėskus su adata ir keli lašai užlašinami ant švariai paruošto objektinio stikliuko. Su objektiniu stikliuku lašas buvo paskleidžiamas per visą objektinį stiklelį ir dažomas Gimzos – Romanovskio dažais. Tam spiritinis koncentruotų dažų tirpalas buvo skiedžiamas distiliuotu vandeniu (1 – 2 lašai dažų ir 1 ml distiliuoto vandens arba 5 ml dažų ir 95 ml vandens). Ant tepinėlių storu sluoksniu buvo pilama praskiestų dažų ir laikoma 15 – 20 min. Baigus dažymą, tepinėlis buvo nuplaunamas distiliuotu vandeniu ir džiovinamas (79,80). Ant paruošto tepinėlio buvo užlašinamas lašas imersinio aliejaus ir mikroskopuojant buvo ieškoma eritrocitų su jame esančiomis babezijomis. Matomi eritrocitai nusidažo rožine spalva, babezijos – mėlynai (79).
Sergantiems šunims taip pat buvo atliekamas morfologinis ir biocheminis kraujo tyrimas. Kraujas buvo imamas aseptinėmis ir antiseptinėmis salygomis iš priekinės kojos venos (v. cephalica) į vakuuminius mėgintuvėlius. Morfologiniai kraujo tyrimai atlikti analizatoriumi IDEXX LaserCyte (IDEXX Labaratories, JAV). Tyrimų metu buvo nustatyti eritrocitai (RBC), hematokritas (HCT), hemoglobinas (HGB), leukocitai (WBC), trombocitai (PLT), neutrofilai (NEU), limfocitai (LYM), monocitai (MONO).
Kraujo biocheminiai tyrimai atlikti “Reflotron Plus” (Roche, Vokietija) analizatoriumi, jų metu buvo nustatyta šlapalo (UREA) ir kreatinino (CREA) koncentracijos kraujo plazmoje.
0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 < 1 1-3 3-5 5-7 7-9 >9 Š u n ų sk aičiu s Amžius, m. Patelės Patinai
3. TYRIMŲ REZULTATAI
Iš tirtų 84 (100 proc.) šunų nustatyta, kad nugaišo 1 (1,19 proc.). 7 (8,33 proc.) buvo naudojama apsauga nuo erkių, o kiti 77 (91,67 proc.) šunys nebuvo saugojami antiparazitinėmis priemonėmis.
3.1. Paplitimas tarp skirtingo amžiaus ir lyties šunų
Analizuojant šunų babeziozės ligos paplitimą tarp skirtingų amžiaus grupių ir lyčių (7 pav), matome, kad dažniausiai sirgo 3 – 5 metų amžiaus šunys – 20 (23,81 proc.) pacientų, iš kurių 16 patelių (80 proc.) ir 4 patinai (20 proc.). Antroje pagal paplitimą grupėje buvo 1 – 3 metų amžiaus 17 šunų (20,24 proc.), šioje grupėje dažniausiai sirgo patinai 14 (82,35 proc.). Rečiausiai sirgo jaunesni nei 1 metų amžiaus šunys – 5 atvejai (5,95 proc.).
7 pav. Amžiaus grupės ir lyčių sergamumo paplitimas.
5 lentelė. Sergamumo paplitimas tarp lyčių
Lytis Skaičius Proc.
Patinai 43 51,19
Patelės 41 48,81
Viso 84 100
3.2. Paplitimas tarp skirtingų šunų veislių
Analizuojant paplitimą tarp ivairų šunų veislių (8 pav.), gyvūnai buvo suskirstyti į 7 grupes. Didžiausioje grupėje “kitos veislės”, kurią sudarė pavieniai (1 – 2) įvairių veislių šunys, buvo 24 gyvūnai (45,24 proc.). Kiek mažesnėje mišrūnų grupėje buvo 26 šunys (30,95 proc.). Kitos šunų veislės babezioze sirgo rečiau: 6 vokiečių aviganiai (7,14 proc.), 4 samojėdai ir 4 labradoro retriveriai (4,76 proc.), 3 pudeliai ir 3 Vakarų Škotijos baltieji terjerai (3,57 proc.).
8 pav. Sergamumo paplitimas tarp šunų veislių.
*Kitos veislės. Po vieną atvejį sudarė šios šunų veislės: airių seteris, amerikiečių kokerspanielis, australų aviganis, Berno zenenhundas, bokseris, borderkolis, čiau–čiau, erdelterjeras, estų skalikas, ispanų alano, karelų – suomių laika, Kaukazo aviganis, laika, Maltos bišonas, mitelšnauceris, rusų juodasis terjeras, Rytų Europos aviganis, šarpėjus, senbernaras, ši cu,
0 5 10 15 20 25 30 35 40 45 50 *Kitos veislės Mišrūnai Vokiečių aviganiai Samojedas Labradoro retriveriai Pudeliai Vakarų Škotijos baltasis terjeras
Užsikrėtę šunys, proc.
škotų terjeras, špicas, springer spanielis, toiterjeras. Po du atvejus – Vidurinės Azijos aviganis, foksterjeras, ilgaplaukis kolis, Jorkšyro terjeras, rusų spanielis, Sibiro haskis, Vakarų Sibiro laika.
3.3. Kiti veiksniai, įtakojantys paplitimą
Analizuojant sergamumą babezioze atskirais mėnesiais buvo nustatyta (9 pav.), kad šunų, užsikrėtusių babezijomis, pradėjo daugėti kovo mėnesį, iš viso buvo 7 užsikrėtimo atvejai (8,33 proc.). Daugiausia (30 atvejų) šunų babezioze sirgo balandžio mėnesį (35,71 proc.), o gegužę sergančių kiekis sumažėjo per pusę (17,86 proc.). Antras ligos protrūkis, tačiau ne toks intensyvus, kaip pavasarį, pasireiškė per rudens sezoną (rugsėjo – lapkričio mėnesiais). Rugsėjį nustatyta 8,33 proc., spalį – 11,9 proc., lapkritį – 10,71 proc. visų susirgimų. Sausio, vasario ir birželio mėnesiais užregistruota tik po 1 ligos atvejį (1,19 proc), rugpjūčio mėnesį – 3 (3,57 proc.) atvejai, o gruodžio ir liepos mėnesiais susirgimų nebuvo.
9 pav. Ligos pasireiškimas atskirais mėnesiais 2014 metais.
10 pav. Ligos sezoninis pasireiškimas.
3.4. Babezioze sergančių šunų klinikinių simptomų pasireiškimo analizė
Renkant anamnezės duomenis apie gyvūno būklę, buvo išskirti 6 dažniausiai pasireiškiantys simptomai (11 pav.). Apžiūros metu išskirti 3 pagrindiniai pasireiškiantys simptomai. Visiems 84 šunims nustatytas apatiškumas ir vangumas (100 proc.). Taip pat daugumai (53) tirtų šunų buvo sumažėjęs arba dingęs apetitas (63,1 proc.). Kiekvienam pristatytam į kliniką gyvūnui buvo matuojama temperatūra. 67 gyvūnams su įtariama ar nustatyta babeziozės diagnoze buvo pakilusi temperatūra (79,8 proc. visų atvejų). 40 šunų (47,6 proc.) nustatyta blyškesnės spalvos gleivinės. Savininkai pastebėjo, kad jų augintinio šlapimo spalva įgavo tamsesnį atspalvį (22,9 proc.). Palpuojant vidaus organus, kai kuriems gyvūnams buvo apčiuopta padidėjusi blužnis (13,1 proc.). Užpakalinių galūnių ar visos užpakalinės dalies silpnumas nustatytas 15,5 proc. gyvūnų. Užfiksuoti keli vėmimo (10,7 proc.) ir viduriavimo (14,3 proc.) atvejai.2.38 61.90
4.76
30.95
Užsikrėtimo atvejai sezonais, proc.
11 pav. Dažniausiai pasireiškiantys simptomai šunims užsikrėtus babezijomis.
3.5. Morfologinių kraujo tyrimų rezultatai
Analizuojant babeziozės liga sirgusių šunų tirtus morfologinius kraujo rodiklius (6 lent.), matyti, kad eritrocitų kiekis kraujyje (RBC) nei vienu tirtu atveju neviršijo normos. 39 (46,43 proc.) šunims eritrocitų kiekis atitiko fiziologinę normą, o likusiems 45 (53,57 proc.) – fiziologinės normos nesiekė. Visų tirtų šunų eritrocitų skaičiaus vidurkis kraujyje nesiekė fiziologinės normos ir buvo 5,10±0,14×1012/l. Mažiausia (MIN) nustatyta eritocitų reikšmė buvo 1,62×1012/l, didžiausia (MAX) – 8,33×1012/l.
Babezioze sirgusių šunų hematokrito kiekis kraujyje (HCT) 35 šunims (41,67proc.) atitiko fiziologinę normą, o kitiems 48 (57,14 proc.) – nesiekė fiziologinės normos . Hematokrito skaičiaus vidurkis buvo 35,40±1,02 proc., t.y. mažiau nei fiziologinė norma. Mažiausia hematokrito reikšmė buvo 10,1 proc., didžiausia – 63,6 proc.
Babezioze sirgusių šunų hemoglobino kiekis kraujyje (HGB) 49 šunims (58,33 proc.) buvo normos ribose, o kitiems 34 šunims (40,48 proc.) nesiekė fiziologinės normos. Hemoglobino vidurkis buvo 12,37±0,29 g/dL, t.y. atitinka normą. Mažiausia nustatyta HGB reikšmė buvo 4 g/dL, didžiausia – 19,8 g/dL. 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100 110 Vangumas/apatija Karščiavimas Sumažėjęs/dingęs apetitas Anemija Pakitusi šlapimo spalva Galinės kūno dalies silpnumas Viduriavimas Splenomegalija Vėmimas
Simptomų pasireiškimas, proc.
Si
m
ptom
6 lentelė. Morfologinių kraujo tyrimų rezultatai Kraujo
rodiklis Norma
Tirtų šunų rezultatas skaičiais Vidurkis ± SD Nesiekė normos Normos ribose Viršijo normą RBC, ×1012/l 5,5 – 8,5 5,10±0,14 45 39 0 HCT, proc. 37,0 – 55,0 35,40±1,02 48 35 1 HGB, g/dL 12,0 – 18,0 12,37±0,29 34 49 1 WBC, ×109/l 5,5 – 16,9 6,12±0,52 52 27 5 PLT, K/µl 175,0 – 500,0 121,14±11,13 64 19 1 NEU, proc. 60,0 – 70,0 57,70±1,80 42 20 22 LYM, proc. 12,0 – 30,0 23,84±1,33 11 50 23 MONO, proc. 3,0 – 10,0 15,20±0,65 0 19 65
Babezioze sirgusių šunų leukocitų kiekis kraujyje (WBC) 5 sirgusiems (5,95 proc.) viršijo fiziologinės normos ribas, 27 šunims (32,14 proc.) atitiko normą, kitiems 52 (61,90 proc.) šunims nesiekė normos. Leukocitų skaičiaus vidurkis (6,12±0,52 ×109
/l) atitiko fiziologinės normos ribas. Minimali leukocitų reikšmė buvo 1,19 ×109
/l, maksimali – 27,44 ×109/l.
Babezioze sirgusių šunų trombocitų kiekis kraujyje (PLT) 19 šunų (22,62 proc.) nustatytas normos ribose, kitiems 64 (76,19 proc.) fiziologinės normos nesiekė. Mažiausia nustatyta trombocitų reikšmė buvo 16,0 K/µl, didžiausia – 525,0 K/µl. Babezioze sirgusių šunų vidutinis trombocitų kiekis kraujyje buvo 121,14±11,13 K/µl, tai yra ženkliai mažiau nei fiziologinė norma.
Babezioze sirgusių šunų neutrofilų kiekis kraujyje (NEU) 22 šunims (26,19 proc.) viršija fiziologinę normą, 20 šunų (23,81 proc.) neutrofilų kiekis atitiko fiziologinę normą, o kitiems 42 (50,0 proc.) – fiziologinės normos nesiekė. Mažiausia nustatyta neutrofilų reikšmė – 19,42 proc., didžiausia – 84,1 proc. Vidutinis neutrofilų kiekis tirtiems šunims nesiekė fiziologinės normos – 57,70±1,80 proc.
Babezioze sirgusių šunų limfocitų kiekis kraujyje (LYM) 23 (27,38 proc.) šunims viršijo fiziologinę normą, 50 šunims (59,52 proc.) – nustatytas normos ribose, kitų 11 (13,10 proc.) – nesiekė fiziologinės normos. Mažiausia nustatyta limfocitų reikšmė – 3,9 proc., didžiausia - 48,5 proc. Vidutinis limfocitų kiekis kraujyje buvo 23,84±1,33 proc., tai atitinka fiziologinę normą.
3.6. Biocheminių kraujo rodiklių tyrimo rezultatai
Iš 84 tirtų šunų, tik nedaugeliui buvo atlikti biocheminiai kraujo tyrimai (12 pav.). Kreatinino kiekis kraujyje (CREA) buvo ištirtas 33 šunims (39,29 proc.), šlapalo kiekis kraujyje tirtas 25 šunims (26,76 proc.).
12 pav. Šunų kiekis procentais, kuriems buvo atlikti UREA/CREA kraujo tyrimai, visų tiriamųjų atžvilgiu.
Babezioze sirgusių šunų šlapalo kiekis kraujyje (UREA) vieno šuns (4 proc.) viršijo normą (13 pav.).
13 pav. Biocheminių kraujo tyrimų rezultatai.
UREA: *< 8,7 µmol/l; **8,8 – 27,0 µmol/l; *** >27,1 µmol/l CREA: *< 43 µmol/l; **44 – 138 µmol/l; *** >139 µmol/l
Keturiems šunims (16 proc.) UREA fiziologinės normos nesiekė. Daugiausiai – 20 šunų (80 proc.), UREA atitiko fiziologinės normos ribas. Vidutinė šlapalo kiekio reikšmė buvo 20,91±2,45 µmol/l.
39.29 29.76
UREA / CREA rodikliai atlikti visų šunų atžvilgiu, proc.
CREA UREA 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90
UREA, µmol/l CREA, µmol/l
Kreatinino kiekis kraujyje (CREA) 24 šunims (72,73 proc.) taip pat buvo fiziologinės normos ribose. Šešiems šunims (18,18 proc.) CREA norma buvo viršijama. Kitiems 3 šunims (9,09 proc.) CREA koncentracija kraujyje buvo mažesnė nei fiziologinė norma. Vidutinė kreatinino kiekio koncentracija buvo 145,66±22,94 µmol/l.
3.7. Šunų babeziozei gydyti naudoti preparatai
84 šunys (100 proc. sirgusiųjų), buvo gydyti imidokarbo dipropionatu (firminiu preparatu “Imizol”). Taip pat, uždegimams ir alerginėms reakcijoms mažinti, dažnai buvo naudojamas steroidinis vaistas nuo uždegimo (SVNU) deksametazonas (“Rapidexon”). Juo gydyti 49 (58,33 proc.) šunys. 28 (33,33 proc.) šunims, karščiavimui mažinti, buvo leidžiamas metamizolis (“Pyralgin”) (14 pav.).
14 pav. Babezioze sergantiems šunims gydyti naudojami preparatai.
Kraujodarai skatinti, nervinės sistemos veiklai gerinti buvo naudojamas B grupės vitaminų kompleksas (“Vitamin B – complex”). Šis vitaminų kompleksas naudotas 24 (38,6 proc.) šunims. Vienam šuniui (1,19 proc.) buvo panaudotas vitaminas C. Siekiant išvengti antrinių infekcijų, 7 (8,33 proc.) šunims buvo naudojami antimikrobiniai vaistai. 13 (15,48 proc.) pacientų buvo suleisti kepenų veiklą gerinantys vaistai “Hepagen”. Kepenims apsaugoti nuo intoksikacijos dviems šunims (2,38 proc.) buvo naudojamas homeopatinis vaistas (“Hepar compositum”), virškinamojo
0 5 10 15 20 25 30 35 40 45 50 55 60 65 70 75 80 85 90 95 100105 Imizol Rapidexon Pyralgin Bimoxyl LA Izokappa Hepagen Hepar compositum Vit B-complex Vit C No-spa Metoclopramidas Kraujo perpylimas Infuziniai tirpalai
Skirtas gydymas, proc.
4. REZULTATŲ APIBENDRINIMAS
X klinikoje atlikta šunų babeziozės analizė parodė, kad surinkus anamnezę, atlikus reikiamus klinikinius, laboratorinius tyrimus ir įdentifikavus sukėlėją, šią ligą yra nesunku diagnozuoti. Abejonių nekeliantis babeziozės diagnozavimas gali būti tik radus eritruocituose Babesia pirmuonis, todėl visiems 84 (100 proc.) pacientams buvo atliekamas periferinio kraujo tepinėlis. Babezijų atžvilgiu visi mėginiai buvo teigiami. Lietuvoje tai yra pagrindinis tyrimas babeziozei nustatyti.
Pagal atliktus tyrimus nustatyta, kad 7 (8,33 proc.) šunims, kuriems buvo naudojami repelentai nesuteikia 100 proc. garantijų apsaugant nuo erkių įsisiurbimo.
Apibendrinus klinikinį tyrimą galima teigti, kad babeziozė pasireiškė įvairaus amžiaus šunims, bet dažniausiai serga 3 – 5 metų amžiaus šunys (23,81 proc.), šiek tiek rečiau serga 1 – 3 metų amžiaus šunys (20,24 proc.). Vertinant pagal lytį, babezioze dažniau sirgo patinai (51,19 proc.), nei patelės (48,81 proc.). Bet lyties predispozicija nenustatyta.
Apžvelgiant sergamumo paplitimą tarp šunų veislių, matyti, kad dažniausiai serga mišrūnai (30,95 proc.), rečiau – vokiečių aviganiai (7,14 proc.), samojėdai ir Labradoro retriveriai – (4,76 proc.), pudeliai ir Vakarų Škotijos baltieji terjerai – (3,57 proc.). 45,24 proc. kitų veislių šunų babezioze sirgo retai.
Apibendrinant atlikus babeziozės paplitimo atskirais mėnesiais ir metų laikais tyrimus, matyti, kad per metus pasireiškia dvi protrūkio bangos: pavasarį, kovo – balandžio – gegužės mėnesiais (64,29 proc.) ir rudenį, rugsėjo – spalio – lapkričio mėnesiais (30,95 proc.). Šie rezultatai sutampa su literatūroje aprašomais kitų mokslininkų tyrimais (1).
Analizuojant atlikus klinikinius tyrimus nustatyti dažniausiai pasireiškiantys klinikiniai požymiai: vangumas/apatija (100 proc.), karščiavimas (79,8 proc.), sumažėjęs ar visai dingęs apetitas (63,1 proc.), anemija (47,6 proc.), pakitusi šlapimo spalva (22,6 proc.), galinės kūno dalies silpnumas (15.5 proc.), viduriavimas (14,3 proc.), splenomegalija (13,1 proc.), vėmimas (10,7 proc.). Nustatyti ligos klinikiniai požymiai sutampa su aprašytais literatūroje (5,29).
