ŽOLINIŲ PAŠARŲ MAISTINGUMO TYRIMAI LVA PRAKTINIO MOKYMO IR BANDYMŲ CENTRE

LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA

GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS GYVŪNŲ MITYBOS KATEDRA

Tadas Beniušis

ŽOLINIŲ PAŠARŲ MAISTINGUMO TYRIMAI LVA PRAKTINIO MOKYMO IR BANDYMŲ CENTRE

Magistro darbas

Darbo vadovas:

doc. dr. Vytautas Juraitis

KAUNAS, 2007m.

Mokslinis tiriamasis darbas atliktas 2005-2006 metais LVA Praktinių mokymo ir bandymų centre bei LŽI Agrocheminių tyrimų centre.

Magistro darbą paruošė: Tadas Beniušis _________________

Magistro darbo vadovas: doc. dr. Vytautas Juraitis _________________

(gyvūnų mitybos katedra)

Recenzentas(ė): ...

...__________________

( ... katedra)

TURINYS

ĮVADAS ... 5

1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 7

1.1. Pašarų maisto medžiagų fiziologinė reikšmė... 7

1.1.1. Pašarų azotiniai junginiai ...8

1.1.2. Pašarų angliavandeniai...10

1.1.3. Pašarų lipidai (žalieji riebalai) ...13

1.1.4. Biologiškai aktyvios pašarų medžiagos...14

1.1.5. Kitos biologiškai aktyvios pašarų medžiagos ...21

1.1.6. Neorganinės pašarų medžiagos ...22

1.2. Žaliųjų pašarų silosavimas ir siloso maistingumas ...30

1.2.1. Žaliųjų pašarų silosavimas ir silosavimo principai ...30

1.2.2. Silosinių augalų parinkimas ...33

1.2.3. Siloso kokybės vertinimas, maistingumas ir apskaita ...34

1.3. Šienainio gamyba ... 37

1.3.1. Šienainio kokybės vertinimas, maistingumas ir apskaita...38

2. DARBO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA... 41

3. TYRIMO REZULTATAI ... 42

3.1. Siloso maistingumo kitimas laikymo metu...42

3.2. Šienainio maitingumo kitimas laikymo metu ...47

IŠVADOS... 49

NAUDOTŲ LEIDINIŲ SĄRAŠAS ... 50

REZIUME ... 52

ĮVADAS

Tradicinė Lietuvos gyvulininkystės specializacija yra pieno–mėsos galvijininkystė bei bekoninė kiaulininkystė. Kad ir koks būtų aukštos turimų veislių gyvulių genetinis potencialas, nešerdami pilnaverčiais, geros kokybės ir maistingais pašarais neužauginsime labai produktyvios karvės, negausime gero penimų galvijų priesvorio.

Palankios klimato sąlygos žolėms ir kitiems žaliems pašarams augti Lietuvoje turėtų skatinti gyvulininkystės plėtojimą. Dėl to būtina auginti vertingiausias pašarines kultūras su mažiausiomis išlaidomis, kad pagamintų pašarų savikaina nulemtų gyvulininkystės produktų savikainą.

Kokybiški bei maistingi pašarai ir subalansuotas šėrimas turi didžiausią įtakos galvijų produktyvumui bei sveikatai. Tik sukaupus pakankamai pašarų bei pritaikius tinkamiausius jų ruošimo ir konservavimo būdus, galima intensyviai plėtoti pieno ir mėsos ūkį. Amerikiečių mokslininkų teigimu, gyvulių produktyvumas apie 50-57%

priklauso nuo pašarų ir šėrimo tobulinimo, o likusi dalis – nuo gyvulio paveldimųjų savybių bei laikymo sąlygų

(http://muextension.missouri.edu/explore/agguides/dairy/g03260.htm. Prieiga per internetą 2007 sausio 10d.)

Gyvulininkystę galima sėkmingai plėtoti tik turint gerą pašarų bazę, todėl reikia gaminti ir naudoti tik maistingus aukštos kokybės pašarus. Nuo augalų konservavimo ir laikymo trukmės bei būdų priklauso pašaro sausųjų ir maisto medžiagų kiekis. Didelę įtaką šiems rodikliams turi ir oro sąlygos. Net ir esant geram orui daugiausia sausųjų ir maisto medžiagų netenkama, kai iš augalų gaminamas šienas, o mažiausia – kai jie silosuojami. Tačiau atsižvelgiant į maisto medžiagų nuostolius, kurie susidaro silosui fermentuojantis, mažiausiai maisto medžiagų netenkama, kai gaminamas apvytintos žolės silosas arba šienainis (Juraitis, Kulpys 2003).

Ruošiant ir laikant pašarus reikia atsižvelgti ne tik į tai, kiek maisto medžiagų

juose išlieka, bet ir į tai kaip jie veikia atitinkamo amžiaus ir fiziologinės būklės

gyvulius. Tačiau nuomonės šiuo požiūriu yra labai įvairios. Kai kurie užsienio

mokslininkai teigia, kad tvartiniu periodu galima išsiversti su minimaliu šieno kiekiu,

turint gero maistingo žolių šienainio ir siloso. Kiti autoriai mano, kad veršeliai ir

karvės šieno tvartiniu laikotarpiu turi gauti pakankamai (Juraitis, Kulpys 2003).

Lietuvoje ir užsienio šalyse atlikti tyrimai rodo, kad pagrindinis sprendimas, kurį turi priimti ūkininkas, norėdamas pagaminti gerus žolinius pašarus – tai pjūties laikas ir sausųjų medžiagų kiekis pašare. Kai žolės per jaunos, mažas jų derlius, per didelis baltymų kiekis ir per mažas ląstelienos bei cukraus kiekis. Peraugusių žolių derlius didelis, tačiau jose labai daug ląstelienos ir mažai proteinų. Todėl visų pirma būtina parinkti optimalų augalų išsivystymo tarpsnį. Geriausias laikas doroti varpinius-ankštinius žolynus, kai varpinės žolės, vyraujančios pašare, yra plaukėjimo pradžioje. Ankštinių žolynai pjaunami kai pagrindinės ankštinės žolės esti butonizacijos pabaigoje – žydėjimo pradžioje. Minėtų vegetacijos tarpsnių žolių sausosiose medžiagose būna 15-18 % baltymų ir 24-28 % ląstelienos. Jei žolės sausojoje medžiagoje daugiau nei 35 % ląstelienos ir mažiau nei 12 % baltymų, ji esti peraugusi. Iš tokios žaliavos pagamintas silosas bus menkos energetinės vertės, gyvuliai jį nenoriai ės. Be to pašaro energinė vertė ir maistingumas laikymo metu (per tvartinį laikotarpį) dar labiau sumažės

(http://muextension.missouri.edu/explore/agguides/dairy/g03260.htm. Prieiga per internetą 2007 sausio 18d.)

Tad šio darbo tikslas buvo parodyti žolinių pašarų apdorojimo (nuo pat derliaus ėmimo laikotarpio) bei laikymo sąlygų svarbą ir įtaką pašaro maistingumui bei kokybei. Magistrinio darbo tikslui pasiekti buvo iškelti uždaviniai. Teorinės dalies uždavinys buvo apžvelgti esamą literatūrą šiuo klausimu ir taip įrodyti žolinių pašarų maistingumo svarbą. Tuo tarpu praktinės dalies uždavinys buvo tyrimų būdu išanalizuoti LVA Praktinio mokymo ir bandymų centre kai kurių žolinių pašarų kokybę ir maistingumą laikymo metu, ir tokiu būdu patvirtinti teorinės dalies teiginius.

Darbe laboratorinių tyrimų pagrindu nustatytas:

- siloso, pagaminto iš daugiamečių žolių mišinio maistingumo kitimas laikymo metu;

- siloso, pagaminto iš avižų ir žirnių mišinio maistingumo kitimas laikymo metu;

- siloso, pagaminto iš kukurūzų maistingumo kitimas laikymo metu;

- šienainio, pagaminto iš kultūrinių pievų žolės maistingumo kitimas laikymo

metu.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Pašarų maisto medžiagų fiziologinė reikšmė

Pašaruose yra įvairių medžiagų, kurios skirtingai veikia gyvulio organizmą.

Todėl norint racionaliau panaudoti pašarus, reikia detaliai išanalizuoti juose esančias medžiagas.

Pašaro sausoji medžiaga sudaryta iš sudegančios organinės medžiagos ir nesudegančios - pelenų. Sudegus organinei medžiagai, apskaičiuojamas pelenų - žalieji pelenai. Žaliuosius pelenus sudaro: kalis, kalcis, fosforas, natris ir kt.

Žaliųjų pelenų kiekis augaluose labai nevienodas (1 lentelė).

Džiovinant pašarus termostate iki 100-105°C temperatūroje, išgarinamas vanduo. Lieka pašaro sausoji medžiaga (SM). Ji apskaičiuojama taip: SM (%) = 100 - išgarintas vanduo (%). Sausosųjų medžiagų kiekiai pašaruose skiriasi, esti nevienodi.

Pašaro sausojoje medžiagoje svarbiausias esti azotinės (proteinai ir kt.) ir neazotinės (riebalai, ląsteliena ir kt.) medžiagos. Be minėtų medžiagų, augaluose yra kitų organinės kilmės junginių: fermentų, hormonų, vitaminų ir kt. Pašarų cheminė sudėtis nurodyta 1-oje lentelėje (Juraitis, Kulpys, 2003).

1 lentelė. Pašarų cheminė sudėtis (%).

Medžiagos Pašarai

šienas pašariniai runkeliai

miežiai

Vanduo 14 88 14

Baltymai 10 1 9

Riebalai 3 0 9

Ląsteliena 26 1 4

Neazotinės ekstraktinės medžiagos

41 9 68

Pelenai 6 1 3

1.1.1. Pašarų azotiniai junginiai

Pašarų azoto junginiams priskiriami baltymai ir azotinės nebaltyminės

medžiagos (aminai, amidai, alkaloidai, amino rūgštys ir kt.)- žalieji proteinai. Pagal žaliųjų proteinų kiekį galima skirti tris pašarų grupes:

1) pašarai, turintys daug žaliųjų proteinų. Tai žuvų miltai (iki 80%), mėsos miltai (iki 54%), išspaudos ir rupiniai (30-40%), ankštinių sėklos (25-30%), ankštinių šienas (iki 15%).

2) pašarai, kuriuose yra vidutinis kiekis žaliųjų proteinų. Tai varpinių grūdai (apie 10%).

3) pašarai, turintys mažai proteinų. Tai - varpinių šienas (4-5%), varpinių žolė (1,5-3%), šakniavaisiai (1-2%).

Baltymai - tai pagrindinė plastinė, statybinė ląstelių medžiaga.

Organizme jie aptinkami įvairių junginių pavidalu, yra reikalingi visuose gyvybiniuose procesuose. Baltymai pagal struktūrą skirstomi į paprastuosius t.y.

proteinus, - kurie sudaryti tik iš amino rūgščių (albuminų, globulinų) ir sudėtin- guosius proteidus turinčius ir nebaltyminių junginių (nukleoproteidų, gliko- proteidų ir kt.).

Galvijams labiau tinka tie pašarai, kurių proteinų skilimo greitis prieskrandyje lėtesnis, o žarnyne jie lengvai virškinami (daugiamečių žolių šienas, įvairių žolių silosas, pašariniai šakniavaisiai, varpinių javų miltai, varpinių ir ankštinių augalų žolė ir kt.).

Sudėtiniai baltymai arba proteidai yra paprastųjų baltymų ir įvairių nebaltyminių medžiagų (nukleorūgščių, angliavandenių, lipidų, fosforo rūgšties ir kitų) junginiai. Jie yra svarbūs susidarant ląstelių branduoliams, hemoglobinui ir kitiems junginiams. Ypač reikalingi ląstelei sudėtingieji baltymai -nukleoproteidai, nuo kurių priklauso organizmo augimas, ląstelių dauginimasis, paveldimos savybės (Dovidaitis, 1998).

Iš sudėtinių baltymų svarbiausi yra šie:

1. Nukleoproteidai - biologiniu požiūriu svarbiausios baltyminės medžiagos, nes nuo jų priklauso ląstelių dalijimasis ir paveldimos savybės. Tai itin reikalinga ląstelių branduolių medžiaga.

2. Fosfoproteidai - baltymai, kurie hidrolizuojami skyla į paprastuosius

baltymus ir fosforo rūgštį. Jiems priklauso kiaušinio trynio baltymas - ovovitelinas, pieno - kazeinas, žuvies ikrų - ichtulinas.

3. Lipoproteidai - baltymų ir lipidų junginiai. Jų yra visose gyvūnų ląstelėse bei audiniuose ir rečiau augalų ląstelėse.

4. Chromoproteidai - paplitę gyvulių ir augalų ląstelėse. Jiems priklauso hemoglobinas, chlorofilas.

Azotinės nebaltyminės medžiagos — tai junginiai, kurie susidaro sintetinant ir skaidant baltymus. Jų gana daug jaunoje žolėje, augančiuose šakniavaisiuose, neprinokusiose sėklose, pradėjusiuose pelyti ar gesti pašaruose. Šiai grupei priklauso laisvosios aminorūgštys (glicinas, fenilalaninas, tirozinas, serinas, alaninas ir kt.), jų amidai (gliutaminas, asparaginas ir kt.), alkoloidai (solaninas, vicinas, atropinas, nikotinas), azoto turintys lipidai (lecitinai, kefalinai ir kt.), aminai (histaminas, putrescinas, kadaverinas ir kt.), nitratai, nitritai, amoniakas ir kt. Šios medžiagos yra nebaigtos baltymų sintezės arba jų skilimo tarpiniai produktai

Aminorūgštys svarbios sintetinant baltymus bei medžiagų apykaitoje, atlieka specifines funkcijas:

1. Lizinas - gyvulių organizmo nepakeičiamoji aminorūgštis. Nėra nė vienos baltyminės medžiagos, kurioje nebūtų lizino. Jis svarbus gyvuliams augant, būtinas hemoglobino sintezėje, padeda įsisavinti mineralines medžiagas, veikia gyvulio nervų sistemą, embriono vystymąsi, pigmentacijos procesą ir kt.

2. Histidinas yra reikalingas hemoglobinui sintetinti ir aktyvina energijos apykaitą. Jo trūkstant racione kraujyje sumažėja hemoglobino, sutrinka medžiagų apykaita, prieauglis lėčiau auga, suaugę gyvuliai blogiau įsisavina pašarus.

3. Argininas- raumenų kreat i no ir insulino susidarymo šaltinis, todėl jis ypač svarbus jaunam organizmui. Trūkstant arginino, prieauglis blogiau auga ir vystosi, sutrinka baltymų ir riebalų apykaita, šlapimo išsiskyrimas, patinų spermatogenezė.

4. Triptofanas reguliuoja endokrininės sistemos funkcijas, reikalingas kraujo

hemoglobino ir nikotino rūgšties (vit. PP) sintezėje. Trūkstant racione triptofano,

sparčiai mažėja gyvulių svoris, sutrinka regėjimas (vystosi katarakta), gyvuliai

šeriasi, nuplinka. Paukščiai taip pat netenka daug svorio, prasideda endokrininių

liaukų atrofija, anemija.

5. Metioninas- organizmo sieros šaltinis, turi įtakos riebalų, hormonų, cholesterino ir kitų medžiagų apykaitai, reikalingas permetilinino procesuose susidarant naujiems junginiams: cholinui, adrenalinui, kreatinui, niacinui. Jis skatina prieauglio augimą, plaukų dangos susidarymą. Trūkstant pašaruose metionino blogiau įsisavinami minėti junginiai, gyvuliai būna anemiški, atrofuojasi raumenys, sutrinka riebalų ir baltymų apykaita, kepenų funkcija.

Daug metionino yra gyvuliniuose ir ankštinių augalų pašaruose, išspaudose.

Metioninas kartu su vitaminais cholinu (vit. B

), ciankobalaminu (vit. B

) ir folio rūgštimi (vit. B

) padeda iš raciono geriau įsisavinti lipidus, todėl, papildžius racionus cholinu, iš dalies galima išvengti neigiamų metionino stokos reiškinių.

6. Leucinas būtinas organizmo baltymų sintezėje. Jo trūkstant blogėja gyvulių ir paukščių apetitas, lėtėja baltyminių audinių augimas, susidaro neigiamas azoto balansas racione.

7. Izoleucinas gerina kitų pašaro aminorūgščių įsisavinimą, reikalingų baltymų sintezėje bei susidarant cholesterinui ir karotinoidams. Medžiagų apykaitoje jis sąveikauja su leucinu ir valinu. Trūkstant racione izoleucino, sumažėja gyvulių svoris, blogėja apetitas, prasčiau auga prieauglis.

8. Treoninas kartu su izoleucinu padeda įsisavinti kitas pašaro amino rūgštis. Jo trūkstant gyvuliams, klinikiniai požymiai tampa panašūs kaip esant izoleucino deficitui. Fenilalaninas reikalingas hormonams tiroksinui ir adrenalinui susidaryti. Nuo jo priklauso ši ų hormonų fiziologinis aktyvumas.

Trūkstant fenilalanino, sutrinka skydliaukės ir antinksčių veikla.

10. Valinas būtinas, kad normaliai funkcionuotų nervų sistema, reikalingas cholesterino ir karotinoidų apykaitoje, iš gliukozės susidarant glikogenui.

Aminorugščių didesnis kiekis aptinkamas gyvuliniuose ir ankštiniuose pašaruose.

Kita azotinių nebaltyminių medžiagų grupė - amidai. Augaluose jų aptinkama nuo 3 iki 60% bendrų azotinių junginių. Visi azotiniai junginiai yra labai svarbūs gyvulių mitybai. Kuo pašare daugiau azotinių junginių ir kuo geriau jie tinka gyvulio organizmui, tuo pašaras yra maistingesnis (Juraitis, Kulpys, 2003).

1.1.2. Pašarų angliavandeniai

Jie laikytini pagrindiniu gyvulių energijos šaltiniu. Iš raciono angliavandenių galvijai gauna iki 85% reikiamo energijos kiekio. Ląstelienai priklauso dalis hemiceliuliozės ir pektininių medžiagų. Neazotinės ekstraktinės medžiagos yra cukrus, krakmolas, organinės rūgštys ir kt.

Angliavandeniai - tai anglies, vandenilio ir deguonies dariniai. Jie sudaro iki 60-80% augalų ląstelių sudėties. Angliavandeniai skirstomi į monosacharidus, oligosacharidus ir polisacharidus. Vandenyje netirpūs pašarų angliavandeniai vadinami ląsteliena arba mediena, o vandenyje tirpūs - neazotinėmis ekstraktinėmis medžiagomis.

Angliavandeniai gyvulių organizme būtini medžiagų apykaitos procesuose: iš jų gali susidaryti riebalai, kraujo cukrus ir glikogenas. Pastarojo atsargos organizme kaupiasi raumenyse (iki 4%) ir kepenyse (iki 18%). Be to iš angliavandenių gaunama apie 60-70% apykaitos energijos.

Svarbi augalinių pašarų angliavandenių dalis - ląsteliena arba mediena. Tai pagrindinė augalinių ląstelių apvalkalėlių dalis, kurią sudaro celiuliozė (2CM10%), hemiceliuliozė (10-40%), pektinai (1-10%) ir inkrustacinė medžiaga - ligninas (5- 10%).

Celiuliozė yra poli-B-anhidro-l,4-gliukozės junginys.

Pektinai - tai augalinių polisacharidų junginiai, kurių pagrindinė dalis yra galakturono rūgštis. Augalų sultims ji suteikia geležies prieskonį.

Ligninas - tai koncentruotose rūgštyse netirpus, mikroorganizmų neskaidomas ncangliavandeninių struktūros polimeras. Augalų ląstelių sienelėms jis suteikia tvirtumą.

Atrajotojai geriausiai prisitaikę virškinti pašarus, turinčius daug ląstelienos (nuo 16 iki 40%). Suaugusių galvijų racione ląsteliena turi sudaryti 16-22%

sausosios medžiagos.

Ląstelienos kiekis pašaruose labai įvairus. Jis priklauso nuo augalų vegetacijos tarpsnio. Jauni augalai jos turi mažiau negu seni. Pvz., motiejukai plaukėjimo metu ląstelienos turi apie 20%, o žydėjimo pabaigoje -31% sausosios medžiagos.

Daugiausia ląstelienos yra stambiuosiuose pašaruose: šiauduose - 35-45%, šiene,

žolės miltuose - 20-33%. Mažiau jos varpinių grūduose -2-10% ir

šakniavaisiuose-0,4-2%. Ląstelienos nebūna gyvuliniuose pašaruose. Ląstelienos

ir jos komponentų kiekis kai kuriuose pašaruose nurodytas lenteleje.

4 lentelė. Ląstelienos ir jos komponentų kiekis kai kuriuose pašaruose (% 1 kg sausosios medžiagos)

Ląstelienos

komponentai Miežiai Kvietrugiai Rugiai Kukurūzai Celiuliozė 5,0 0,4-2,7 2,9

Ilemiccliuliozė 9,1 3,9-5.4 - 6.0

Pektinas 0,6 0,4-8,8 8.0 0.2

Pentozanai 9,5 0-8,6 9,7 6.8

Ligninas 3,0 1,2-1,5 2,9 1.3

ADF (Acid Detergent

Kbre) 7,9 0-3,4 _ 3.7

NDF (Neutral Detergent

Fibre) 17,2 5,9-6,9 14,5 -

Mažesnio produktyvumo (iki 10 kg pieno per parą) karvių racionuose ląsteliena gali sudaryti iki 28% sausųjų medžiagų, o labai produktyvių, kai pieno primelžiama daugiau kaip 30 kg per parą, - 16-18%, galvijų prieauglio racionuose- 18-24%. Jei racione per daug ląstelienos, pašarų maisto medžiagos blogiau virškinamos (Juraitis, Kulpys, 2003).

Neazotines ekstraktines medžiagas (NEM) daugiausiai sudaro krakmolas ir cukrus.

NEM-pagrindinis gyvulių ir paukščių energijos šaltinis, nes ši frakcija sudaro apie 40% stambiųjų ir apie 70% koncentruotųjų pašarų kiekio. Jų virškinamumas paprastai būna šiek tiek didesnis negu proteinų, lipidų ar ląstelienos. NEM kiekis koncentruotuosiuose pašaruose yra atvirkščiai proporcingas žaliųjų proteinų kiekiui. Daug NEM turi grūdai (60-70%), bulvės (15-20%), mažai jų randama gyvuliniuose pašaruose.

Cukrus - tai tirpių angliavandenių junginiai. Vieni iš jų priklauso mono-

sacharidams: gliukozė, fruktozė, kiti – disacharidams: sacharozė, ir maltozė. Tai

tirpios, greitai virškinamos ir rezorbuojamos medžiagos, būtinos gyvulių

mityboje.

Geriausias cukraus šaltinis gyvuliams yra šakniavaisiai: cukriniai (144— 189 g/kg), puscukriniai (90-140g/kg), pašariniai runkeliai (58-80 g/kg). Iš žaliųjų pašarų daugiausia cukraus yra pašarinių runkelių lapuose, pašariniuose kopūstuose (15-29 g/kg). Melasoje jo yra - 400-540 g/kg, karvių piene laktozė sudaro 40-53 g/kg.

Krakmolas - tai augalų rezervinė medžiaga, polisacharidų grupės junginys.

Sėklose, grūduose jo yra iki 70%, vaisiuose, gumbavaisiuose ir šakniavaisiuose - iki 30% (27). Varpinių augalų grūdų krakmole amilazės yra 21-24%, o amilopektino - 76-79%, bulvėse - atitinkamai 19-22% ir 78-81%. Cukraus ir krakmolo

koncentracija kai kuriuose pašaruose g/kg natūralaus drėgnio pašare atsispindi pateikiama lentelėje.

5 lentelė. Cukraus ir krakmolo koncentracija kai kuriuose pašaruose g/kg natūralaus drėgnio pašare.

Pašarai Cukrus Krakmolas Pašarai Cukrus Krakmolas

Kviečiai 41 629 Bulvės 13 162

Miežiai 31 612 Melasa 476 110

Avižos 21 539 Žolė 20 73

Zirniai 34 496 Silosas 1 69

Šienainis 29 181 Pašariniai runkeliai

69 18

Krakmolo karvių racione neturėtų būti daugiau kaip 30% sausųjų

medžiagų kiekio. Jo esant daugiau, mažėja ląstelienos virškinamumas, karvės duoda mažiau pieno (Bartkevičiūtė, Černiauskienė, 1995).

1.1.3. Pašarų lipidai (žalieji riebalai)

Žaliųjų riebalų medžiagos skirstomos į tris pagrindines grupes:

1) lipidus, 2) sterinus, 3) pigmentines medžiagas.

Lipidai - tai riebiųjų rūgščių ir glicerino junginiai, kurie kartu su steri-nais ir

įvairiomis augalų pigmentinėmis medžiagomis sudaro fiziologiškai svarbią

medžiagų grupę, zootechninėje pašarų analizėje vadinamą žaliaisiais riebalais (Juraitis, Kulpys, 2003).

Daugiausiai lipidus sudaro riebalai bei vaškas, fosfolipidai ir kt.

Riebalai organizme būtini oksidacijos-redukcijos procesuose, lemia normalų odos ląstelių augimą ir vystymąsi, reguliuoja cholesterino kiekį kraujo plazmoje, yra organizmo energijos šaltinis. Riebalai - vertingiausia energinė medžiaga ir svarbus endogeninio vandens šaltinis gyvulio organizme. Riebalus sudaro sočiosios (stearino, palmitino, oktano, lauro) ir nesočiosios (oleino, linolo, linoleno, arachidono) riebalų rūgštys.

Vaškai - tai riebalų rūgščių junginiai su monohidroksiliais alkoholiais. Vaško yra augalų ir gyvulių organizmų ląstelėse. J i s sulaiko vandens garavimą ir neleidžia gyvulių odos epitelinėms ląstelėms, plaukams, vilnai ir plunksnoms permirkti. Svarbiausias gyvulių vaškas yra lanolinas ir spermacetas. Vaškas palyginti su riebalais, sunkiai skaidomas ir nevirškinamas. Jis atsparus bakterijų poveikiui.

Glikolipidai - tai riebalų rūgščių ir angliavandenių junginiai. Šiai sudėtinių lipidų grupei priklauso glikolipidai ir galaktolipidai. Glikolipidai -riebalų rūgščių bei gliukozės junginiai.

Galaktolipidai - riebalų rūgščių ir galaktozės junginiai. Ankštinių augalų lipiduose jų yra apie 60%.

Fosfolipidai - tai glicerolio ir riebalų rūgščių eteriai, tačiau riebalų rūgščių juose mažiau negu riebaluose. Šių junginių grupei priklauso kefali-nai, lecitinai, sfingomielinai.

Fosfolipidai svarbūs, nes reguliuoja riebalų šalinimą iš kepenų. Visi fosfolipidai nepatvarūs - ore greitai oksiduojasi.

Steroliai - tai hidrintų aromatinių alkoholių ir riebalų rūgščių junginiai. Pagal kilmę jie skirstomi į fitosterolius, sikosterolius ir zoosterolius. Iš fitosterolių svarbiausi yra sitosteroliai, o iš zoosterinų - cholesterolis.

Lipidų arba žaliųjų riebalų kiekis pašaruose yra nevienodas. Daug riebalų

aptinkama aliejinių augalų sėklose, pvz., sėmenyse - net iki 40%. Kituose

pašaruose randama mažiau: avižų ir kukurūzų grūduose - 4-6%, miežių, kviečių ir

rugių grūduose - 1-2%, šiene - 1-3%, šiauduose - iki 2%. Labai mažai riebalų yra

žolėje, šakniavaisiuose - 0,1-0,3%.

Kuo pašare daugiau riebalų, tuo j i s turi daugiau energijos ir yra maistingesnis.

Melžiamų ir užtrūkusių veršingų karvių racione riebalai turi sudaryti 2-4%

raciono sausųjų medžiagų, o galvijų prieauglio, vyresnio kaip 6 mėn. amžiaus - 3- 5% ( Juraitis, Kulpys, 2003).

1.1.4. Biologiškai aktyvios pašarų medžiagos

Tai organinių junginių grupė, kuriai priklauso fermentai, hormonai, vitaminai, antimaistinės medžiagos, antibiotikai, antioksidantai ir kt.

Fermentai arba enzimai - tai baltyminiai biologiniai katalizatoriai, reguliuojantys organizmo medžiagų apykaitos reakcijas. Jie katalizuoja baltymų skilimą į aminorūgštis, riebalų - į riebiąsias rūgštis ir glicerolį, angliavandenių - į paprastą cukrų. Pagal tai fermentus galima skirstyti į tris grupes:

1. Fermentus, kurie skaido peptidines jungtis (pepsinas, reninas, tripsinas, chimotripsinas, elastazės, dipeptidazės ir kt.).

2. Fermentus, kurie skaido esterines jungtis (skrandžio lipazės, kepenų lipazės).

3. Fermentus, kurie skaido glikozidines jungtis (amilazės, sacharozės, meltazės, glikozidazės, tregalazės ir kt.).

Fermentai išskiriami iš biologinių žaliavų: gyvūnų organų, augalų ir

mikroorganizmų. Šiuo metu žinoma apie du tūkstančiai skirtingų fermentų. Fermentai vienas nuo kito skiriasi pagal veikimą. Kiekvienas jų reaguoja tik su viena medžiaga.

Optimali daugelio fermentų veikimo temperatūra yra 37° C. Aukštesnė kaip 40° C temperatūra slopina pašaro fermentų aktyvumą. Tad ilgiau ir aukštesnėje

temperatūroje kaitintų pašarų fermentai tampa neaktyvūs, o 60- 70° C temperatūroje dauguma jų inaktyvuojami negrįžtamai. Šaltyje fermentų veikimas taipogi labai sumažėja.

Fermentai aktyvūs tik esant tam tikram pH. Dauguma pašarų fermentų optimaliai aktyvūs yra neutralioje arba silpnai rūgščioje terpėje. Taigi pašarus patartina ruošti ne aukštoje temperatūroje ir nerūgštinėje terpėje.

Išskiriamų i virškinimo traktą fermentų kiekis ir kokybė tiesiogiai priklauso

nuo pašarų kokybės.

Hormonai - tai aktyvios specifinės medžiagos, darančios įtakos įvairioms funkcijoms. Jas gamina tam tikrų organų ir audinių ląstelės. Šiuo metu hormonai pagal cheminę kilmę skirstomi į dvi grupes:

1) baltyminius hormonus;

2) steroidinės struktūros hormonus.

Baltyminiais hormonais laikomi insulinas, adrenalinas, oksitocinas, tiroksinas, noradrenalinas ir kt.

Steroidinės struktūros hormonai - tai estrogenai arba moteriški lytiniai hormonai, androgenai arba vyriški lytiniai hormonai ir kortikoidai arba antinksčių žievės hormonai.

Augaluose esantys hormonai vadinami augaliniais arba fitohormonais. Jeigu jų yra pakankamai, augalai geriau auga, intensyviau žydi, geriau brandina sėklas.

Iš augalinių hormonų paminėtini: alfaauksinas, betaauksinas, heteroauksinas. Be šių hormonų augaluose ir gyvulių organizme aptinkami lytiniai hormonai, vadinami estrogenais. Augaluose esantys estrogeniniai junginiai vadinami fitoestrogenais. Jų daugiausia yra žolėje, ypač dobiluose ir liucernose. Estrogeniniškai itin aktyvūs raudonieji dobilai. Jų estrogeninis aktyvumas - 590 vnt/kg, baltųjų dobilų- 483 vnt/kg, liucernos - 332 vnt/kg, motiejukų- 280 vnt/kg. Šieno, siloso bei pašarinių runkelių estrogeninis aktyvumas yra 100-140 vnt/kg.

Nustatyta, kad kai kuriuose vegetacijos tarpsniuose augalų estrogeninis aktyvumas kinta ir gali virsti antiestrogeniniu aktyvumu. Pvz., kukurūzuose žaliosios masės maksimalaus kaupimo metu nustatytas didžiausias estrogeninis aktyvumas - 1367 mg/kg, tuo tarpu mažiausias — vaškinės brandos metu (0,36 mg/kg).

Estrogenai išlieka aktyvūs džiovintuose ar silosuotuose pašaruose, todėl šienas ir silosas gali tapti dauginimosi funkcijų sutrikimų priežastimi. Dauginimosi funkcijų sutrikimai veikiant estrogenui pastebėti šeriant veislinius gyvulius rapsu, linų išspaudomis ir rupiniais, pašariniais kopūstais. Gausiai šeriamos pašariniais kopūstais karvės dažnai lieka bergždžios, veršingoms užsilaiko nuovalos (Juraitis, Kulpys, 2003).

Vitaminai - tai biologiškai aktyvūs sudėtingi organiniai junginiai, be kurių

neįmanoma normali gyvybinė organizmo veikla. Jie būtini medžiagų apykaitos

procesuose. Pašaruose yra medžiagų, kurios nelaikomos vitaminais, tačiau organizme virsta vitaminais. Tokios medžiagos vadinamos provitaminais.

Vitaminai padeda susidaryti daugeliui fiziologiškai svarbių medžiagų, didinančių organizmo atsparumą infekcinėms ligoms, patogeninei mikroflorai, stresams ir kitiems neigiamiems aplinkos veiksniams. Nuo vitaminų kiekio organizme labai priklauso gyvulių veisimasis, prieauglio gyvybingumas, jo auginimas ir vystymasis.

Pagal tirpumą vitaminai skirstomi į dvi grupes: 1) tirpūs riebaluose: A (retinolis), D (kalciferolis), E (tokoferolis), K(filochinonas). 2) tirpūs vandenyje:

B

(tiaminas), B

(riboflavinas), B

(pantoteno rūgštis), B

(cholinas), B

(nikotino rūgštis), B

(piridoksinas), B

(ciankobalaminas), C (askorbo rūgštis), B

( biotinas), B

(inozitas), B

(folio rūgštis).

Retinoliai (vitaminas A ir jo provitaminai) gamtoje aptinkami vitamino A

- retinolio, A

- dehidroretinolio arba retino, retinalio arba retineno rūgšties pavidalo. Vitaminas A randamas tik gyvuliniuose pašaruose. Augaliniuose pašaruose yra tik vitamino A provitaminų, karotinų ir kriptoksantino. Karotinų aptinkama žolėje, o kriptoksantino - grūduose ir sėklose.

Vitaminas A organizme atlieka labai įvairias funkcijas. Jis pagreitina medžiagų apykaitą gyvulio organizme, reguliuoja įvairių, ypač epitelinių ląstelių, normalias funkcijas bei augimą. Kai stinga vitamino A gyvuliai žymiai blogiau virškina ir sunkiai įsisavina pašaro maistingąsias medžiagas, pradeda viduriuoti.

Suragėjus odos epitelinėms ląstelėms, atrofuojasi riebalinės ir prakaito liaukos, džiūsta oda, sutrinka plaukų mityba - plaukai praranda blizgesį, darosi šiurkštūs, pasišiaušę.

Vitaminas A svarbus regėjimo organams. Akies jautrumas šviesai priklauso nuo sudėtinio baltymo ir vitamino A aldehido junginio rodopsino kiekio.

Gyvuliai vitamino A gauna su baltyminiais vitamininiais priedais arba

kombinuotaisiais pašarais, į kuriuos įmaišyta premikso. Į premiksų sudėtį įeina

pramoniniu būdu pagamintas vitamino A koncentratas. Vitaminas A ir karotinas

jautrūs oro deguoniui. Šviesa, aukšta oro temperatūra, metalų druskos, ypač vario,

greitina jų oksidaciją. Stabilizuotuose sausuose preparatuose vitamino A per 6-12

mėn. netenkama 10-15%.

Kalciferoliai tai vitaminas D ir jo provitaminai. Vitaminui D priskiriami giminingi vitaminai (D

, D

, D

, D

, D

ir kt.), kuriems būdingos antirachitinės savybės.

Augalai turi mažai vitamino D

,išskyrus vaškinės brandos kukurūzus. Tik nupjautuose ir išdžiovintuose saulės šviesoje augaluose padaugėja vitamino D. Dėl šios priežasties šienainis vitamino D turi daugiau negu silosas. O džiovintas pradalgėse šienas jo turi daugiau negu šienainis. Mažai šio vitamino turi žolės miltai ir kapojai.

Daug vitamino D turi švitintos pašarinės mielės, saulėje džiovintas pievų šienas, šiek tiek mažiau jo randama šienainyje.

Tokoferoliai tai vitaminas E ir jo provitaminai. Vitaminą E sudaro 7 natūralios medžiagos, esančios augaluose, turinčiuose chlorofilo. Vitaminas E svarbus baltymų, riebalų ir angliavandenių apykaitoje, būtinas normaliai visų organizmo ląstelių veiklai. Vitaminas E neretai vadinamas antisteriliu. Gyvuliams, kuriems trūksta šio vitamino, sutrinka centrinė nervų sistema, judesių koordinacija, pradeda slinkti plaukai. Jis gerina karotino įsisavinimą ir veikia kaip antioksidantas, saugo neprisotintas riebalų rūgštis, karotiną ir vitaminą A nuo oksidacijos, juos stabilizuoja ir padeda organizmui įsisavinti.

Pagrindinis vitamino E šaltinis - augaliniai pašarai. Jo kiekis priklauso nuo augalo rūšies, vegetacijos tarpsnio, konservavimo būdo, laikymo trukmės ir kt. Ypač gausu vitamino E grūdų daiguose (150-300 mg/kg), augaliniuose riebaluose (150-170 mg/kg). Daug vitamino E yra jaunoje ganyklų žolėje (60-100 mg/kg), liucernoje (44-56 mg/kg). Grūdinės kultūros jo turi 15-25 mg/kg, išspaudos ir rupiniai - 1- 22 mg/kg. Gyvuliniuose pašaruose yra palyginti mažai šio vitamino - 1-8 mg/kg.

Natūraliai džiovinant žolę veikiant ultravioletiniams spinduliams, daug jo skyla.

Dirbtinai džiovinant arba silosuojant žolę, priklausomai nuo apvytinimo laipsnio, vitamino E išlieka daugiau. Laikant šieną vitamino E mažėja: per 6 mėnesius jo aktyvumas sumažėja 30-50%. Ypač greitai jis skyla apkartus pašarų riebalams, nes juose atsiranda peroksidų, kurie skaido tokoferolius.

Vitaminas E neatsiejamai veikia su mikroelementu selenu. Jei pašaruose trūksta

seleno, blogėja vitamino E įsisavinimas, didėja jo poreikis ir atvirkščiai, trūkstant

vitamino E daugiau reikia organizmui seleno.

Filochinonai tai vitaminas K ir jo provitaminai. Yra žinomos kelios šio vitamino formos. Vitaminas K

aptinkamas tik augaluose (žolėje, kopūstuose, ropėse, pomidoruose), o K, - gyvuliniuose pašaruose.

Vitaminas K lemia normalią protrombino koncentraciją kraujo plazmoje, nes veikia kepenų baltymus, iš kurių gaminasi protrombinas, fibrinogenas ir kitos kraujo krešėjimą skatinančios medžiagos. Todėl trūkstant vitamino K

ilgiau kreša kraujas, gali išsilieti po oda, raumenyse, kituose audiniuose ir virškinimo trakte. Be to, vitaminas K normalizuoja fosforo ir deguonies santykį ląstelių mitochondrijose.

Daug vitamino K yra žolėje (19-22 mg/kg), silose, ropėse, pašariniuose kopūstuose, bulvienojuose, šakniavaisių lapuose ir jų silose ( Juraitis, Kulpys, 2003).

Vandenyje tirpiems vitaminams priklauso B grupės vitaminai ir vitaminas C. Skirtingai nuo riebaluose tirpių vitaminų, organizme jų kaupiasi nedaug arba visai nesikaupia, todėl gyvuliai turi gauti su pašarais.

Tiaminas (vitaminas B

) tai daugelio fermentų, katalizuojančių angliavandenių apykaitą, aktyvioji dalis. Jo trūkstant sutrinka nervų sistema.

Dažniausiai atsiranda šie pokyčiai: sutrinka periferinė nervų sistema, gyvuliai suserga polineuritu, t.y. beriberio liga, atsiranda skausmai išilgai kojų nervinių kamienų, vystosi paralyžius, kojų raumenų atrofija.

Daugiau šio vitamino B

yra pašarinėse mielėse (iki 77 mg/kg), sėlenose (8,3-8,9 mg/kg), išspaudose ir rupiniuose (10-15 mg/kg), ankštinių augalų grūduose (6-10 mg/kg), varpinių augalų grūduose (4-8 mg/kg). Šakniavaisiuose ir gyvuliniuose produktuose bei pašaruose vitamino B, beveik nėra (Tamulis, 1986).

Ribofiavinas tai vitaminas B

. Jis įeina į kvėpavimo fermentų, būtinų oksidacijos-redukcijos reakcijose, aktyviosios dalies (kofermento) sudėtį. Jis būtinas nervų sistemos ir lytinių liaukų veiklai, normaliam regėjimui, vaisiui vystytis, hemoglobinui sintetinti. Nepakankamai gaunant šio vitamino sulėtėja gyvulių ir paukščių medžiagų apykaita, prieauglis blogiau auga, viduriuoja, mažėja atsparumas infekcinėms ligoms, suaugę gyvuliai nusilpsta, atsiranda traukuliai, labai pablogėja paukščių kiaušinių inkubacinės savybės, sutrinka vitamino C sintezė.

Nemažai šio vitamino turi pašarinės mielės (20-60 mg/kg), žolės miltai (12-15 mg/kg). Nedaug jo aptinkama grūduose ir šakniavaisiuose (išskyrus bulves).

Gyvuliniuose pašaruose šio vitamino kiekis gana įvairus (0,7-21 mg/kg).

Pantoteno rūgštis (vitaminas B

) įeina į fermentų, katalizuojančių angliavandenių ir riebalų susidarymą, sudėtį. Medžiagų apykaitoje ji veikia kartu su kitais B grupės vitaminais. Todėl jos trūkstant silpnėja kitų fermentų, kurių aktyviojoje dalyje yra B grupės vitaminų, veikla.

Didžiausias vitamino B

šaltinis yra pašarinės mielės (50-100 mg/kg), kvietinės sėlenos (22-28 mg/kg). Šakniavaisiai ir jų perdirbimo produktai šio vitamino turi palyginti nedaug, grūdinės kultūros - vidutiniškai. Karvės piene jo yra 2,8-4,1 mg/l.

Cholinas (vitaminas B

) įeina į fosfolipidų, būtinų riebalų apykaitoje, sudėtį.

Kartu su kitais junginiais vitaminas B

saugo kepenis nuo riebalų infiltracijos, svarbus perduodant nervinius signalus. Cholinas yra metilinių grupių šaltinis metionino, kreatino ir adrenalino sintezėje, todėl jo reikia priklausomai nuo metionino, folio rūgšties ir vitamino B

kiekio racione.

Nikotino rūgštis (vitaminas B

arba vitaminas PP, niacinas) įeina į daugelio fermentų, katalizuojančių vandenilio transportavimo reakcijas, aktyviosios dalies sudėtį, gerina ląstelių kvėpavimą, veikia medžiagų apykaitos procesus. Be to niacinas veikia kraujo apytaką, praplečia kapiliarus.

Vitamino B

gausu mielėse (50-500 mg/kg), kvietinėse sėlenose (150-200 mg/kg), išspaudose ir rupiniuose (40-200 mg/kg). Gyvuliniuose pašaruose jo yra 50-90 mg/kg, grūduose - 10-70 mg/kg.

Piridoksinas (vitaminas B

) įeina į daugelio fermentų, būtinų aminorugščių apykaitoje, sudėtį kaip kofermentas, todėl trūkstant piridoksino nevyksta baltymų sintezė.

Piridoksinas mažina cholesterino kiekį organizme ir riebalų kaupimąsi kraujagyslių sienelėse, gerina kepenų veiklą, nervų sistemą. Jo trūkstant racione, sutrinka hemoglobino gamyba kraujyje, nervų sistema.

Geriausias vitamino B

šaltinis yra pašarinės mielės (10-38 mg/kg) ir kviečių sėlenos (6-23 mg/kg). Daugumoje gyvulinių pašarų jo yra mažai (0,5-2,5 mg/kg), panašus kiekis - grūduose ir šakniavaisiuose.

Biotinas (vitaminas B

arba vitaminas H) yra fermento, katalizuojančio karboksilinimą, kofermentas.

Trūkstant biotino gyvuliams ir paukščiams atsiranda būdingi odos

sutrikimai (parausta oda, susidaro žvyneliai, iškrenta šeriai, plaukai ar

plunksnos, lūžinėja ragai).

Grūduose biotinas daugiausia yra junginiuose, todėl organizmas jo įsisavina tik apie trečdalį.

Biotino gausu mielėse (1740 ug/kg), žuvų miltuose (140-280 u.g/kg), sojos išspaudose ir rupiniuose (160-350 ug/kg). Grūdinėse kultūrose jo aptinkama 50- 150 ug/kg. Labai nedaug šio vitamino bulvėse ir runkeliuose.

Bioinozitas (vitaminas B

, inozitas) reikalingas fosfolipidų sintezėje, saugo kepenis, ypač vištų, nuo riebalų infiltracijos. Tai mielių ir gyvūnų organizmo augimo faktorius. Jo trūkstant sutrinka augimas, slenka plaukai, silpsta regėjimas, susergama dermatitu.

Folio rūgštis (vitaminas B

arba vitaminas B ) yra daugelio fermentų aktyviosios dalies komponentas, svarbus įvairiose medžiagų apykaitos funkcijose. Vitaminas B

būtinas kraujo forminiams elementams susidaryti.

Daug folio rūgšties yra žaliosiose augalų dalyse (1-4 mg/kg), mielėse (11-87 mg/kg), sojų išspaudose (3-6 mg/kg). Palyginti nedaug jos randama grūdinėse ir varpinėse kultūrose (0,3-1 mg/kg).

Ciankobalaminas (vitaminas B

) labai svarbus baltymų ir nukleojunginių, įeinančių į kraujo sudėtį, sintezėje, todėl jo trūkstant atsiranda sąlygos vystytis piktybinei mažakraujystei.

Gyvuliai, gaunantys pakankamai šio vitamino, geriau įsisavina augalinius baltymus. Vitaminas B

ypač būtinas, kai racione daugiau žirnių ar pupų miltų, sojos išspaudų ir kt. Augaliniai pašarai visiškai neturi vitamino B

.

Askorbo rūgštis (vitaminas C) reikalinga baltymų ir angliavandenių apykaitoje, turi antiskorbutinių savybių, lemia glikogeno kaupimąsi kepenyse, svarbus šalinant nuodingas medžiagas iš organizmo, neleidžia formuotis tulžies akmenims.

Nemažai vitamino C randama augaliniuose, ypač žaliuosiuose pašaruose (400- 900 µg/kg). Gyvuliniuose pašaruose šio vitamino yra mažai. Džiovinamoje ir laikomoje žolėje, bulvėse, veikiant oro deguoniui, šilumai ir fermentams, vitamino C mažėja. Skilimo procesą spartina geležies, vario ir kitų metalų jonai.

Šių grupių vitaminai organizme veikia funkciškai skirtingai: riebaluose tirpūs

vitaminai daro įtaką organizmo raumenų formavimosi procesams ir atskiroms

ląstelių grupėms, o dauguma vandenyje tirpių vitaminų sudaro fermentų aktyviąją

dalį (kofermentą) ir veikia įvairios organizmo medžiagų apykaitos procesus, gerina

pašarų maisto medžiagų įsisavinimą . Vitaminų svarba ir poreikis karvių organizme

pateikiamas lentelėje (Juraitis, Kulpys, 2003).

6 lentelė. Vitaminų poreikis karvių organizme

Vitaminas Veikia Kas jį veikia Pastaba

Riebaluose tirpūs vitaminai A (β-

karotinas)

Gleivinių epitelį Pieno produkciją Priesvorį

Nitratai Stresas Rekomenduotina nuo 100000 iki 200000 TV arba 250-450 mg karotino

D Kaulų formavimąsi Kalcis Rekomenduotina

nuo 40000 iki 80000 TV E Reprodukciją Jo

trūkstant suserga raumenų distrofija Panaikina geležies skonį piene

Selenas nuo 100 iki 500 TV

Vandenyje tirpūs vitaminai Niacinas (B

) Pieno produkciją Jo

trūkstant susergama ketoze Fermentaciją didžiajame prieskrandyje

Nenustatyta 6 mg per dieną, priedas 12 mg per dieną

Tiaminas (B

)

Nervų sistemą Koncentratinio tipo racionas

Gaminasi didžiajame prieskrandyje Kiti B

grupės vitaminai

Fermentaciją didžiajame prieskrandyje

Nenustatyta --“--

1.1.5. Kitos biologiškai aktyvios pašarų medžiagos

Be fermentų, hormonų ir vitaminų pašaruose yra daug kitų biologiškai aktyvių

medžiagų. Tai pigmentai, antimikrobinės ir antimaistinės medžiagos, turinčios

įtakos organizmo funkcijoms, pašarų gamyboje vartojami įvairūs antioksidantai ir kitos medžiagos.

1. Pigmentai. Šios medžiagos suteikia augalams spalvą ir veikia gyvulių ir paukščių kraujodarą. Augaluose dažniausiai paplitusios yra šios pigmentinės medžiagos: chlorofilas, ksantofilas, karotinas.

2. Antimikrobinės medžiagos. Tai mikroorganizmų, augalų ir gyvulių gyvybinės veiklos produktai, kuriems būdingos antimikrobinės savybės. Jie dažnai vadinami antibiotikais. Gyvuliai ir augalai šias medžiagas gamina, kad galėtų apsisaugoti nuo kenksmingo mikroorganizmų poveikio.

Augalų gaminamos antimikrobinės medžiagos vadinamos fitoncidais. Tokių medžiagų yra ropėse, pomidoruose, krienuose, česnakuose, garstyčiose.

3. Antimaistinės medžiagos (antialimentiniai faktoriai). Šiai medžiagų grupei priskiriami: glikozidai - tai junginiai, sudaryti iš cukrinės dalies - glikono ir necukrinės – aglikono; saponinai - tai junginiai, sudaryti iš cukrinės dalies (gliukozės, arabi-nozės) bei aglikono – sapogenino; gryni saponinai - tai amorfiniai, tirpūs vandenyje milteliai. Plakami su vandeniu putoja, todėl vadinami saponinais (lot. šapo, saponis, m - muilas).

Saponinų biologinė reikšmė gana didelė. Jie aktyvina virškinimo trakto ir kvėpavimo takų liaukų sekreciją; inhibitoriai - tai medžiagos, kurios patekusios su pašaru į virškinimo traktą, sudaro kompleksinius junginius su baltymus skaidančiais proteolitiniais fermentais (tripsinu, chimotripsinu, elastaze ir kt.) bei mažina jų aktyvumą. Šie proteinazių inhibitoriai gana paplitę augaliniuose pašaruose ir labiausiai veikia kasos sekrecijos funkciją. Proteinazių, ypač tripsino inhibitorių daugiausia randama sojose, pupose, pupelėse, vikiuose, žirniuose ir bulvėse. Antivitaminai - tai tokie junginiai, kurie patekę į organizmą, sumažina ar visai panaikina specifinį vitaminų veikimą. Antivitaminai reguliuoja vitaminų apykaitą organizme, saugo jį nuo vitaminų pertekliaus. Iš visų antivatiminų praktiškai svarbiausios yra askorbinazė ir tiaminazė. Askorbinazės daug yra kopūstuose, mažai morkose, burokėliuose. Tiaminazės randama gyvuliniuose ir augaliniuose pašaruose, ilgiau juos laikant tiamino kiekis gerokai sumažėja.

Tiaminazės gana daug sėlenose, kopūstuose.Niacino antivitaminai — niacenas ir niacinogenas yra išskirti iš kukurūzų. Šie junginiai slopina niacino įsisavinimą.

Demineralizuojančios medžiagos. Jos slopina mineralinių elementų kalcio,

geležies, cinko ir kt. įsisavinimą. Daugiausia oksalo rūgšties randama runkelių ir

morkų lapuose, rūgštynėse ir burokėliuose. Šeriant ilgesnį laiką ar didesniais šių pašarų kiekais, gyvulius galima susargdinti.

Antioksidantai. Jie gali būti natūralūs ir sintetiniai. Natūralūs antioksidantai yra lecitinas, ksantofilas, tokoferolas (vitaminas E) bei jo deriniai ir kt. Iš sintetinių antioksidantų dažniausiai vartojami difenilparafanilenaminas, hidrochinonas, difenilheksametilendiaminas propiloktildodecilgalatas, etoksichinas. Pastarasis neleidžia suirti karotinui ir vitaminui A kombinuotuosiuose pašaruose.

Antioksidantai dedami į kombinuotuosius pašarus, kuriuose yra riebalų, riebaluose tirpių vitaminų ir riebalų rūgščių. Į kombinuotuosius pašarus, kuriuose yra iki 8% riebalų, maišoma apie 0,004% antioksidanto.

Rafinuoti riebalai, aliejai, kuriuose rafinavimo metu sunaikinti natūralūs antioksidantai, greičiau apkarsta. Todėl į kombinuotuosius pašarus geriau pilti mažai valytus riebalus ( Juraitis, Kulpys, 2003).

1.1.6. Neorganinės pašarų medžiagos

Neorganinių medžiagų grupei priskiriamas vanduo ir mineralinės medžiagos (druskos).

Vanduo. Jis sudaro visas ląsteles bei audinius. Vanduo augalų ir gyvulių organizmuose atlieka gyvybines funkcijas: svarbus biocheminėse reakcijose, palaiko organizmo skysčių osmosinį slėgį, tirpina mineralines druskas. Visi gyvybiniai procesai gali vykti tik tada, kai ląstelėse yra pakankamai vandens. Pagrindinė vandens reikšmė - sudaryti organizme terpę, kurioje vyksta įvairios cheminės reakcijos.

Iš pašarų daugiausia vandens turi spirito gamyklų atliekos - žlaugtai (iki 94%), cukraus gamybos atliekos - cukrinių runkelių griežiniai (apie 93%).

Žolėje vandens būna 60-80%, šakniavaisiuose - 80-90%, grūduose — 12-20%, šiene ir šiauduose - 12-16%. Nuo vandens kiekio pašaruose labai priklauso jų maistingumas. Kuo mažiau pašare yra vandens, o daugiau sausosios medžiagos, tuo jis maištingesnis. Išimtis - šiaudai, sumedėjęs šienas ir kiti daug ląstelienos turintys pašarai. Vanduo daro įtaką ne tik pašarų maistingumui, bet ir jų laikymui.

Daug vandens turintys pašarai greitai genda, juos sunku laikyti.

Vandens kiekiui nustatyti nedidelis pašaro kiekis pasveriamas ir džiovinamas

termostate 100-105°C temperatūroje, kol svoris tampa pastovus, po to vėl

sveriamas. Svorio skirtumas procentais išreiškia vandens arba drėgnio kiekį pašare (Januškevičius, Kulpys, Vaičiulaitienė, 1999).

Mineralinės medžiagos arba pelenai. Bendras š i ų medžiagų kiekis pašaruose turi nemažą reikšmę, nes geriausiai racione organinės pašarų medžiagos suvirškinamos, kai racione yra optimalus mineralinių medžiagų kiekis ir tinkamas atskirų elementų santykis.

Mineralinės medžiagos dažniausiai aptinkamos įvairių druskų pavidalu.

Cheminiai elementai skirstomi į tris grupes:

1. Makroelementai: a) šarminiai - kalcis (Ca), natris (Na), kalis (K), magnis (Mg),

b)rūgštiniai - fosforas (P), siera (S), chloras (Cl).

2. Mikroelementai: a) gyvybiškai svarbūs - geležis (Fe), kobaltas (Co), varis (Cu),manganas (Mn), cinkas (Zn), jodas (J), selenas (Se), b) glaudžiai susiję su kitais elementais - boras (B), bromas (Br), litis (Li), rubidis (Rb), osmis (Os).

3. Ultramikroelementai: a) toksiniai - švinas (Pb), gyvsidabris (Hg), silicis (Si), nikelis (Ni), chromas (Chr), kadmis (Kd), fluoras (F) ir kt, b) nepakankamai ištirti - molibdenas (Mo), auksas (Au), titanas (Ti) ir kt. ( Juraitis, Kulpys, 2003).

Didžiausią reikšmę gyvulių mityboje turi Ca, Mg, K, Na, S, Cl ir P kiekis bei Ca ir P.

Kalcio iš visų mineralinių medžiagų gyvulio organizme yra daugiausiai.

Kartu su fosforu jis sudaro iki 75 % visų organizme esančių mineralinių medžiagų. Kalcis reikalingiausias susidarant kauliniam audiniui, todėl apie 98%

organizme esančio kalcio yra kaulų audiniuose. Pašaruose jo randama blogai tirpstančiose druskose (karbonatuose, fosfatuose, oksala-tuose). Kalcio rezorbciją gerina skrandžio sultyse esanti druskos rūgštis, kuriai veikiant jis virsta vandenyje tirpiu junginiu CaCl

.

Kalcio jonai reguliuoja raumeninio ir nervinio audinio jautrumą, stiprina organizmo apsauginę funkciją, itin svarbūs palaikant organizme rūgštinę-šarminę pusiausvyrą, gerina širdies veiklą, geležies apykaitą, vitamino B

įsisavinimą, mažina toksinį poveikį, aktyvina kai kurių fermentų veiklą ir kt.

Kalcio santykis su fosforu galvijų racionuose turi būti nuo 1,5:1 iki 2:1,

kiaulių racionuose - 1,2-1,5:1.

Gana daug kalcio yra mėsos-kaulų ir žuvų miltuose (40-60 g/kg), ankštinėse žolėse (10-20 g/kg) ir cukrinių runkelių lapuose (10-12 g/kg), vidutiniškai - pievų ir ganyklų žolėje (3-7 g/kg), šiauduose (2-4 g/kg).

Natrio druskas lengvai įsisavina organizmas, jos kaupiasi odoje, kepenyse, raumenyse. Daugiausia aptinkama susijungusio su chloru. Natrio chloridas aktyvina amilazę ir greitina gliukozės rezorbciją žarnose. Natris yra pagrindinis katijonas, neutralizuojantis organizme susidarančias rūgštis. Natris reguliuoja kraujo ir skysčių reakciją.

Trūkstant organizme natrio, prastėja riebalų ir baltyminių medžiagų sintezė, iš organizmo išsiskiria daugiau šilumos, gyvuliai blogiau ėda ir virškina pašarus, lėčiau auga, mažėja produktyvumas, pieno riebumas, keičiasi kalcio ir kalio santykis organizme, blogėja širdies raumenų mityba, atsiranda širdies aritmija, širdies raumuo visiškai nesusitraukia ir neatsileidžia, blogėja kraujo apykaita.

Kad normaliai vyktų maisto medžiagų apykaita, natrio ir kalio santykis organizme turi būti 1:4-7.

Daug natrio randama gyvuliniuose pašaruose (4-7 g/kg), pašariniuose kopūstuose, runkeliuose (3-5 g/kg). Kituose pašaruose (šiauduose, grūduose, žoliniuose pašaruose) šio elemento yra palyginti nedaug (0,1- 0,8 g/kg).

Kalis gyvulių organizme randamas hidrokarbonatų, fosfatų ir chloridų pavidalu. Kartu su natriu kalis palaiko organizmo skysčių koncentraciją bei osmosinį slėgį, daro didelę įtaką perduodant nervinius signalus, aktyvina daugelį fermentų. Atitinkamas kalio, natrio ir kalcio jonų santykis būtinas normaliai širdies veiklai, todėl trūkstant kalio, prasideda širdies aritmija, pasikeičia kraujo osmosinis slėgis, sutrinka nervinė veikla, pakinta virškinimo sulčių sudėtis,

sutrinka kepenų, inkstų, lytinių liaukų funkcijos. Kalis labai reikalingas augantiems gyvuliams. Gyvuliai iš pašarų kalį įsisavina lengvai. Jis kaupiasi daugiausiai raumenų audiniuose.

Kalio kiekis pašaruose yra gerokai didesnis negu natrio. Gana daug jo turi

šakniavaisių lapai (30-45 g/kg), visi žalieji pašarai (10-80 g/kg), bulvės (15-25

g/kg), išspaudos ir rupiniai (15-25 g/kg). Palyginti nedaug kalio yra grūduose (3-

10 g/kg).

Magnio daugiausia yra kauluose ir dantyse, mažiau minkštuose audiniuose.

Trūkstant magnio sutrinka širdies veikla, atsiranda traukuliai, gyvulys suserga hipomagnezija.

Magnį rezorbuoja plonosios žarnos. Jeigu pašaruose daug riebalų, fosfatų, kalcio druskų ir kitų šarminių elementų, magnio rezorbcija yra menka.

Magnio perteklius organizme slopina medžiagų apykaitą ląstelėse, todėl jauni gyvuliai lėčiau auga, suaugusių mažėja produktyvumas. Didesnis magnio perteklius sukelia gyvulių viduriavimą, padidėja pašarų sąnaudos.

Daug magnio yra sėlenose ir išspaudose (4-10 g/kg), palyginti nemažai jų randama runkelių, morkų, bulvių lapuose (2,5-4,0 g/kg). Šakniavaisiai, gumbavaisiai, gyvūniniai pašarai, grūdai ir žoliniai pašarai magnio turi 1,0— 2,0 g/kg.

Fosforas palyginti su kitais elementais organizme atlieka daugiau funkcijų.

Jis reikalingas oksidacijos procesuose, aktyvina daugelį fermentinių sistemų, yra kai kurių fermentų sudėtinė dalis. Fosforo, kaip ir kalcio, daugiausia kaupiasi kauliniuose audiniuose, tačiau jis yra kiekvienos organizmo ląstelės būtina sudėtinė dalis. Fosforas reikalingas medžiagų rezorbcijai. Kaip buferis jis svarbus palaikant šarmų ir rūgščių pusiausvyrą.

Kai pašaruose trūksta fosforo, blogėja proteinų, angliavandenių, riebalų virškinamumas, gyvuliai prasčiau ėda, greitai liesėja, blogėja reprodukcijos savybės, prieaugliui vystosi rachitas, suaugusiems - osteomaliacija.

Geriausias fosforo santykis su kalciu yra nuo 1:2 iki 1:1.

Varpinių augalų grūduose, aliejaus gamybos atliekose (išspaudose ir rupiniuose) fosforo rūgštis sujungta su kalciu bei magniu ir sudaro sunkiai tirpstantį ritino junginį — inozitfosforo rūgštį.

Gana daug fosforo turi išspaudos ir rupiniai (3-10 g/kg), žuvų miltai (1,7-4,9 g/kg), mėsos-kaulų miltai (3,9-5,6 g/kg). Grūduose šio elemento yra 2,5-5,0 g/kg.

Mažai fosforo randama šiauduose (0,3-1,0 g/kg), taip pat šakniavaisiuose ir bulvėse ( Juraitis, Kulpys, 2003).

Siera organizme randama baltymų (keratino, mucino), amino-rūgščių (cistino,

cisteino, metionino), hormonų (insulino, pituitrino), B grupės vitaminų ir kai kurių

polisacharidų sudėtyje. Siera būtina neutralizuojant organizme nuodingas medžiagas

(indolą, skatolą).

Gyvuliniuose pašaruose siera daugiausia aptinkama organiniuose junginiuose.

Gana daug sieros turi išspaudos, avižos, žuvų miltai, mėsos-kaulų miltai, sausos pašarinės mielės, pašarinių runkelių lapai, dobilai (5-8 g/kg). Apskritai visi pašarai, kuriuose yra daugiau baltymų, turi daugiau sieros.

Chloras organizme yra natrio, kalio, kalcio ir mangano druskų pavidalo ir t ik jonizuotos formos. Chloras reikalingas druskos rūgšties sintezei skrandyje, kuri sudaro optimalią pH terpę pepsino veiklai. Trūkstant chloro blogiau virškinamos baltyminės medžiagos. Be to, chloras kartu su natriu reguliuoja osmosinį slėgį, sulaiko vandenį audiniuose, padeda šalinti iš organizmo nereikalingas medžiagas, gerina kalio, magnio ir kitų mineralinių medžiagų rezorbciją. Kadangi chloras yra kalio antagonistas, žolėdžiams chloro reikia daugiau, kad neutralizuotų kalio perteklių, kurio paprastai daug žoliniuose pašaruose.

Gana daug chloro turi runkelių lapai bei gyvuliniai pašarai (5-10 g/kg), žoliniai pašarai (2-3,5 g/kg). Varpinių ir ankštinių augalų grūduose, rupiniuose ir išspaudose, mielėse chloro aptinkama apie 0,5-1,5 g/kg.

Gyvulių ir augalų organizmuose randami apie 65 elementai, iš kurių 45-57 - mikroelementai. Ypač svarbūs mikroelementai yra varis (Cu), geležis (Fe), cinkas (Zn), manganas (Mn), kobaltas (Co), molibdenas (Mo), jodas (J), selenas (Se).

Varis aktyvina daugelį fermentų arba įeina į jų sudėtį, svarbus angliavandenių apykaitoje, yra nepakeičiamas katalizatorius hemoglobino sintezėje. Varis būtinas normaliai pigmentacijai, nerviniam audiniui formuotis, reprodukcinėms organizmo funkcijoms ir skeletui vystytis.

Trūkstant vario pakinta plaukų spalva, gyvuliai praranda apetitą, liesėja, atrofuojasi miokardas, pradeda sirgti anemija, blogėja reprodukcinės savybės.

Vario gausu dobilų žolėje (10-16 mg/kg), išjos paruoštame šienainyje bei

žolės miltuose ir kapojuose (9-11 mg/kg). Daug šio elemento yra pašarinių

runkelių šaknyse ir lapuose (9-10 mg/kg). Su visų rūšių kombinuotaisiais bei

gyvuliniais pašarais gyvuliai taip pat gauna reikiamą vario kiekį. Įvairių rūšių

šiaudai vario turi nedaug (2,5-5,0 mg/kg).

Geležis, kaip hemoglobino sudėtinė dalis, su deguonimi sudaro oksihemoglobiną, kuris vykstant kraujo apytakai deguonį išnešioja po visą organizmą. Be to, geležis aptinkama kai kurių fermentų sudėtyje.

Gana daug jos yra gyvuliniuose pašaruose, silose, šienainyje, žolės miltuose (215-525 mg/kg), negausu pieno produktuose, koncentruotuosiuose pašaruose.

Cinkas būtinas daugeliui fermentų (fosfotazei, amidazei, arginazei ir kt.) aktyvinti. Be to cinkas yra fermento karboanhidrazės, padedančios šalinti anglies dioksidą iš organizmo, struktūrinis elementas.

Trūkstant cinko sutrinka gyvulių dauginimasis, dažnėja išsimetimai, gimsta negyvybingas prieauglis, gyvuliai liesėja, iškrinta plaukai, lėtėja vitamino A sintezė iš karotino.

Gausu cinko gyvuliniuose pašaruose, mielėse (70-100 mg/kg). Daug jo cukrinių runkelių lapų silose (30-40 mg/kg). Visų rūšių koncentruotuosiuose pašaniose yra reikiamas gyvuliams cinko kiekis (30-70 mg/kg). Nedaug šio mikroelemento turi šiaudai, bulvės (8-20 mg/kg) ((V. Juraitis, J. Kulpys, 2003).58 psl.).

Manganas būtinas baltyminių medžiagų, angliavandenių ir riebalų apykaitoje, stimuliuoja audinių ląstelių kvėpavimą, reikalingas vitamino C sintezei, gerina tiamino naudojimą organizme. Manganas aktyvina kai kurių fermentų (arginazės, peptidazės, karboksilazės, fosfatazės ir kt.) veiklą. Trūkstant racione mangano, gimsta mažesnio svorio prieauglis, sutrinka jo augimas, lytinė branda, kaulų formavimasis, gyvuliai ir paukščiai sunkiai juda.

Daug mangano randama cukrinių runkelių lapų silose (176 mg/kg), žoliniuose pašaruose, sėlenose (40-70 mg/kg). Mangano kiekis įvairiuose grūduose labai nevienodas (10,7-119,0 mg/kg). Varpinių augalų grūdai šio elemento turi daugiau negu ankštiniai. Išimtis - lubinai, juose mangano ypač gausu (119 mg/kg). Nedaug jo yra bulvėse.

Kobaltas įeina į vieno iš svarbiausių vitaminų B

sudėtį. Be to, kobaltas skatina nukleino rūgščių ir audinių baltymų sintezę, mažina lipidų kiekį kepenyse, aktyvina kai kurių fermentų (dipeptidazės, fosfatazės, orginazės ir kt.) veiklą.

Kai jo trūksta vidutiniškai, sumažėja gyvulių apetitas ir produktyvumas,

lėčiau auga prieauglis. Jo trūkstant daugiau gyvuliai liesėja, nusilpsta, suserga

anemija, prieauglis dažnai viduriuoja, išsenka ir nugaišta.

Daug kobalto turi pašarinės mielės (0,9-1,7 mg/kg), žuvų miltai (0,6-0,9 mg/kg), vidutiniškai - išspaudos, sėlenos, šakniavaisiai, jų lapai. Labai negausu kobalto šiauduose (0,04-0,07 mg/kg).

Jodas aptinkamas visuose organizmo audiniuose, skysčiuose ir ląstelėse.

Daugiau negu pusė organizmo jodo kiekio kaupiasi skydliaukėje. Kai jo trūksta, gyvuliai suserga striuma, smarkiai išauga skydliaukės jungiamasis audinys, sutrinka gyvulių augimas, mažėja vislumas ir produkcija. Karvėms, ypač produktyvioms, dažniau negu kitiems gyvuliams trūksta jodo, nes nemažai jo išsiskiria su pienu.

Daugiausiai jodo randama žuvų miltuose (0,7-1,1 mg/kg), mėsos-kaulų miltuose (0,6-1,0 mg/kg), šakniavaisiuose (0,5-0,7 mg/kg), grūduose (0,04-0,5 mg/kg). Mažai yra bulvėse (0,06-0,09 mg/kg). Geriausias jodo šaltinis gyvuliams - konservuotos žuvies atliekos, žuvų miltai, jūrų augalai.

Selenas pašaruose paprastai susijungęs su baltymais ar aminorūgštimis (selenocistinas, selenometioninas), yra metalų selenitų ir kitokių junginių pavidalo. Iš augalinių pašarų šis elementas įsisavinamas gana gerai - 60-90%.

Seleno perteklius pašaruose slopina organizmo oksidacijos ir redukcijos reakcijas, metionino sintezę, odos raginių darinių susidarymą (slenka plaukai, plunksnos, minkštėja ragai, kanopos), sukelia anemiją, slopina širdies veiklą, trikdo kepenų funkciją, kenkia sąnariams (Kalpokas, 1989).

Stingant kai kurių mikroelementų gyvulių racionuose gali būti papildomai duodama mikroelementų druskų. Mineralinių medžiagų poveikis galvijų organizmui pavaizduotas lentelėje.

8 lentelė.Mineralinių medžiagų poveikis galvijų organizmui.

Mineralinė Kam daro įtaką Kas jį veikia Rekomenduotinas

medžiaga organizme kiekis racione

Kalcis (Ca) Kaulų augimui Fosforas Nuo 0.6 iki 19; viso Pieno produkcijai Vitaminas D raciono sausųjų

linzimų sistemai Geležis medžiagų

Raumenų funkcijoms Pašaro lipidai Manganas Cinkas

Fosforas (P) Kaulų augimui Kalcis Santykis

Pieno produkcijai Vitaminas D Ca:P= nuo 1,5 iki

2:1

Apetitui Geležis

Reprodukcijai Magnis

Angliavandenių apykaitai

Kalis (K) Vandens balansui Magnis Nuo 0.8 iki 1,5%

viso

Nervų sistemai Natris raciono sausųjų

Pieno produkcijai medžiagų.

Rūgščių ir šarmų balansui

Pašaro ėdamumui Plaukų žvilgesiui

Natris (Na) Vandens balansui Kalis 0,2% viso raciono

Pieno produkcijai sausųjų medžiagų

Apetitui arba iki 0.5%'

Plaukų dangai valgomosios

druskos.

Siera (S) Sieros turinčių amino Varis Iki 0,2% viso raciono

rūgščių sintezei Selenas sausųjų medžiagų.

Geležis (Fe') Ląstelių kvėpavimui. Kobaltas Nuo 50 iki 100 mg

Kraujodarai Varis (nepakenkia iki 400

Kalcis mg)

Fosforas

Varis (Cu) Kaulų formavimuisi Cinkas Nuo 10 iki 15 mg Fncrgijos apykaitai Siera (daugiau kaip 80 mg

Molibdenas kenksminga) Reprodukcijai Geležis

Nuovalų užsilaikymui Fosforas Plaukų žvilgesiui apie Švinas

akis Magnis

Cinkas (Zn) Vidaus sekrecijos liaukų Kalcis Nuo 40 iki 50 mg

veiklai Varis (daugiau kaip 500

mg

Reprodukcijai Geležis kenksminga)

Didžiojo prieskrandžio Fosforas

veiklai Švinas

Magnis Kobaltas

(Co)

Vitamino B12 sintezei Geležis Nuo 0,1 iki 0,15 mg.

Kraujodarai Jodas (daugiau kaip 50 mg

Nervų sistemos funkcijai kenksminga)

Selenas (Se) Reprodukcijai Vitaminas E Nuo 0.1 iki 0,3 mg, Nuovalų užsilaikymui Siera (daugiau kaip 5 mg Raumenų distrofijai Lipidai nuodinga)

Kepenų nekrozei Proteinai Sąnarių lankstumui

Manganas (Mn)

Kaulų augimui Kalcis Nuo 40 iki 50 mg

Raumenų vystymuisi Fosforas Rujai ir embriono Geležis vystymuisi

1.2. Žaliųjų pašarų silosavimas ir siloso maistingumas.

1.2.1. Žaliųjų pašarų silosavimas ir silosavimo principai

Stengiantis išvengti nuostolių, žolinius pašarus efektyviausia silosuoti.

Silosuojamuose augaluose intensyviai dauginasi mikroorganizmai, kurie iš cukraus gamina pieno, acto ir kitas organines rūgštis, kurių veikiamas silosas negenda.

Geriausias silosas gaunamas, kai masėje gausu pieno rūgšties bakterijų. Jos

raugina augaluose esančius angliavandenius. Rūgimo metu susidaro pieno rūgštis,

jos veikiamas silosas negenda. Pieno rūgšties bakterijos gali daugintis, kai masėje

yra pakankamai cukraus, krakmolo. Todėl augalus turinčius daug cukraus labiau

tinka silosuoti, o baltymingi augalai, kuriuose cukraus yra mažai, silosui tinka prasčiau.

Sumažėjus žolės drėgniui, smarkiai mažėja visų nenaudingų mikroorganizmų veikla. Jei žolėje yra 30% sausųjų medžiagų, praktiškai galima silosuoti beveik visas žoles. Todėl iš pavytintos žolės visuomet galima gauti geresnės kokybės silosą. Silosuojamoje masėje vyksta sudėtingi mikrobiologiniai, biologiniai ir fizikiniai procesai, kurie lemia pašaro kokybę ir maisto medžiagų nuostolius ( Juraitis, Kulpys, 2003).

Gaminant silosą reikia stengtis išsaugoti didžiausią silosuojamos žaliavos maisto medžiagų kiekį. Nupjautos ir susmulkintos žolės dalelytės kurį laiką būna gyvos ir intensyviai kvėpuoja. Kvėpuodamos augalų ląstelės skaido cukrų, reika- lingą silosui rūgti. Cukraus stokojantis pašaras laikomas ne itin maistingu. Jeigu nupjautų augalų ląstelės lieka gyvos pakankamai ilgai, pradeda skilti ne tik cukrus, bet ir krakmolas, baltymai. Kad fermentacijos procesas vyktų tinkamai ir būtų gautas geras silosas, turi būti reikiama silosuojamos masės drėgmė, pakankamas cukraus kiekis augaluose, masė gerai suslėgta ir susilosavus tuojau uždengta (Kadžiulis, 1998).

Visą augalų silosavimo procesą galima suskirstyti į penkias fazes:

Pirma fazė: tai aerobinis ir augalų kvėpavimo tarpsnis, trunkantis tol, kol visas masės deguonis išeikvojamas. Kuo ilgiau užtrunka šis procesas, tuo didėja maisto medžiagų ir pašaro energijos nuostolis.

Antra fazė: prasideda išeikvojus visą deguonį, kai ima aktyviai daugintis anaerobinės bakterijos. Jos vandenyje tirpius augalų angliavandenius verčia pieno bei acto rūgštimis, alkoholiu ir anglies dvideginiu. Pasigaminusios rūgštys mažina silosuojamos masės pH. Mažėjantis pH trikdo acto rūgšties bakterijų veiklą, todėl atsiranda palankios sąlygos pieno rūgšties bakterijoms vystytis.

Antra fazė trunka 24-72 valandas. Jei ši fazė tęsiasi ilgiau ir pH lieka didelis, t.y. nepakankamai greitai rūgštėja masė, tada suaktyvėja sviesto rūgšties bakterijos ir padidėja pašaro sausųjų medžiagų nuostoliai.

Trečia fazė: tai anaerobinės fermentacijos tęsinys, kai ima vyrauti pieno rūgšties bakterijos. Ši fazė prasideda siloso pH esant apie 5,0. Silosuojamos masės pH mažėja pašaro tirpiesiems angliavandeniams virstant pieno rūgštimi.

Trečia fazė arba silosavimosi procesas baigiasi, kai susikaupia

pakankamai rūgščių ir masės pH sumažėja iki 4,5-3,9.

Ketvirtos fazės metu rūgščių kiekis, jų santykis, pH dydis išlieka vienodi ilgą laiką, kol pašaras nepradedamas šerti arba kol dėl įvairių priežasčių į pašarą nepatenka oro ir drėgmės. Ši fazė vadinama siloso stabiliąja faze. Todėl papildomų maisto medžiagų nuostolių nepatiriama.

Penkta fazė prasideda atidengus tranšėją, imant iš jos pašarą ir šeriant gyvulius. Silosui gavus oro, prasideda antrinė fermentacija ir pašaro kokybė prastėja.

Mielės ir pelėsiai, kurių veikla buvo nuslopinta fermentacijos metu, gali vėl pradėti daugintis, pabloginti siloso kokybę ir sumažinti maisto medžiagų.

Siloso fermentacijos kokybė labai priklauso nuo silosuojamos masės sausųjų medžiagų kiekio. Kai žaliava per sausa (daugiau kaip 65% sausųjų medžiagų), sunkiau ją susmulkinti ir suslėgti saugykloje, lieka daug oro tarpų, atsiranda sąlygos mielėms ir pelėsiams daugintis.

Silosuojant per drėgną masę (ypač lietingu oru) kenkiama fermentacijai, pašaras perrūgsta, daug maisto medžiagų išbėga su sultimis.

Lietuvos sąlygomis geras silosas gaunamas, kai silosuojama nevytinta žolė ar kita žalioji masė turi 20-25%, o vytinta - 35-40% sausųjų medžiagų (SM). Tačiau (JAV) Misurio ūkininkai, įtakoti patirties ir Misurio universiteto mokslininkų bandymų teigia, jog labiausiai silosavimui tinka 45% SM turinti žalioji masė bei nurodo tranšėjas kaip tinkamiausią ir ekonomiškiausią silosavimo būdą (http://muextension.missouri.edu/explore/agguides/ansci/g02059.htm. Prieiga per internetą 2007, lapkričio 5d.).

1 ir 2 paveiklslėliai. Tranšėja, jos sandara.

Sausųjų medžiagų ir apykaitos energijos nevienodai netenkama priklausomai nuo silosuojamos masės drėgnio. Dydžiai pateikiami lentelėje.

9 lentelė. Sausųjų medžiagų ir apykaitos energijos nuostoliai silosuojamojc masėje