LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Užkrečiamųjų ligų katedra
Vientisųjų veterinarin÷s medicinos studijų programos magistras
Agn÷ Maciulevičiūt÷
Magistro baigiamasis darbas
Nematodų invazijos intensyvumas skirtingo dydžio ir laikymo
ožkų fermose
Darbo vadovas:
Prof. habil. dr. Saulius Petkevičius
2
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Nematodų invazijos intensyvumas skirtingo dydžio ir laikymo ožkų fermose’’
1. Yra atliktas mano paties/pačios;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie n÷ra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
(data) (parašas) (autoriaus vardas, pavard÷)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (parašas) (autoriaus vardas, pavard÷)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DöL DARBO GYNIMO
(data) (parašas) (autoriaus vardas, pavard÷) MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE
(aprobacijos data) (parašas) (Gynimo komisijos sekretor÷s/riaus vardas, pavard÷)
Magistro baigiamasis darbas yra patalpintas į ETD IS
(gynimo komisijos sekretor÷s/riaus parašas) Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavard÷) (gynimo komisijos sekretor÷s/riaus parašas) Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3
Turinys
Santrauka lietuvių ir anglų kalbomis……….……4
Įvadas……… 6
Literatūros apžvalga………...7
1.1. Nematodų vystymosi ciklas……….……….7
1.2. Nematodų sukeliamos patologijos………...….7
1.3. Parazitų paplitimas ir jį įtakojantys faktoriai………8
1.4. Gastrointestinalinių parazitų paplitimas Europoje ir pasaulyje……….……....10
1.5. Gastrointestinalinių parazitų kontrol÷s būdai………..………….14
Tyrimų metodika……….……….…..15 Tyrimų rezultatai……….……,….………..…18 Rezultatų aptarimas………,………26 Išvados………,………...28 Pad÷ka…………..………,………..……29 Literatūros sąrašas……….…..30
4
Summary of Master work ”Distribution of nematodes infection in different size
and system goat farms in Lithuania”
This study was performed to investigate distribution of nematodes infection in different size and system goat farms in Lithuania. Goat gastrointestinal parasites causes serious problems worldwide including Lithuania and all Baltics. Infected animals usually have significant economical losses of production, including milk, meat and wool.
We choose two different farms: one in Širvintai district, where total pasture area is 50 ha and other in Kaišiadoriai district – total pasture area 20 ha. We used two parasitological methods: modified Mac Master method (to identify dominant parasite family), larva culture preparation (identify genera and specific parasite species).
The results of performed study showed that predominant parasite family in investigated farms was Trichostrongylidae. Further, three important gastrointestinal parasites of genera Trichostrongylus spp., Teladorsagia spp., Oesophagostomum spp. and two specific species of nematodes Chabertia ovina and Haemonchus contortus were prevalent. The master work contains of 31 pages, 3 tables and 8 figures.
It can be concluded, that genera Trichostrongylus spp., Teladorsagia spp., Oesophagostomum spp. and two specific species of nematodes Chabertia ovina and Haemonchus contortus are most common in investigated goat farms in Lithuania. There is also strong connection between temperature rainfall and the number of eggs per gram of faeces. The treatment of goats with anthelmintics temporary reduced the intensity of nematodes infection, but afterwards in goats occured quick parasite reinvasion.
Magistrinio darbo „Nematodų invazijos intensyvumas skirtingo dydžio ir laikymo
ožkų fermose” santrauka
Šie tyrimai buvo atlikti, siekiant išnagrin÷ti nematodų invazijos pasiskirstymą skirtingo dydžio ir laikymo ožkų ūkiuose Lietuvoje. Ožkų virškinamojo trakto parazitai kelia daug problemų visame
5
pasaulyje, taip pat Lietuvoje ir Baltijos šalyse. Užsikr÷tę gyvuliai padaro ženklių ekonominių nuostolių produkcijos atžvilgiu: netenkama pieno, m÷sos, vilnos.
Tyrimams mes pasirinkome du skirtingus ožkų ūkius: vieną Širvintų rajone, kur bendras ganyklos plotas yra 50 ha, o kitą Kaišiadorių rajone - bendras ganyklos plotas 20 ha. Naudojome du
parazitologinius tyrimo metodus: modifikuotą Mak Masterio metodą (skirtą identifikuoti
dominuojančią parazitų šeimą), bei lervų kultūrų ruošimą (identifikuoti gentis ir konkrečias parazitų rūšis).
Atliktų tyrimų rezultatai parod÷, kad dominuojanti parazitų šeima tirtuose ūkiuose Trichostrongylidae. Be to, vyravo ir trys svarbios gastrointestinalinių parazitų gentys Trichostrongylus spp., Teladorsagia spp., Oesophagostomum spp. ir dvi konkrečios nematodų rūšys Chabertia ovina ir Haemonchus contortus. Magistrinį darbą sudaro 31 puslapių, 3 lentel÷s ir 8 diagramos.
Galima daryti išvadą, kad Trichostrongylus spp., Teladorsagia spp., Oesophagostomum spp. parazitų gentys ir Chabertia ovina ir Haemoncus contortus rūšys yra labiausiai paplitusios tirtose ūkiuose Lietuvoje. Taip pat yra glaudus ryšys tarp temperatūros, kritulių kiekio ir kiaušin÷lių skaičiaus viename grame išmatų. Ožkų gydymas antihelmintiniais preparatais laikinai sumažina užsikr÷timo nematodais lygį, bet greitai v÷l įvyksta parazitų reinvazija.
6
Įvadas
Ožkų virškinamojo trakto parazitai yra opi problema galvijų ūkiams, nes gyvūnai yra auginami produkcijos tikslams. Ši problema yra gana aktuali Lietuvoje, Europoje, bei visame pasaulyje. Virškinamojo trakto parazitai išlieka vienais pagrindinių priežasčių, kod÷l maž÷ja iš gyvulių gaunamos produkcijos vidutinių platumų ir tropinio klimato šalyse. Įprastas gastrointestinalinių parazitų kontrol÷s būdas pagrįstas antihelmintikų naudojimu, tačiau did÷jant parazitų atsparumui šiems preparatams, vis dažniau ieškoma kitų kontrol÷s priemonių (Elsevier B.V., 2005).
Deramas ir tikslingas viršinamojo trakto parazitų prevencijos vykdymas, kontrol÷s priemon÷s, bei kryptingas gydymas, gali apsaugoti ar sumažinti ožkų fermų nuostolius. Iš gastrointestinalinių parazitų, apvaliosios kirm÷l÷s, tokios kaip Haemonchus contortus, potencialiai kelia daugiausiai problemų, bei ekonominių nuostolių ūkininkams (David Scarfe).
Lietuvoje ir visame pasaulyje, did÷jant iš ožkų gaunamos produkcijos poreikiui, intensyv÷jant prekybai ožkų sūriais, ožkų m÷sa, vis daugiau d÷mesio imta skirti šių gyvūnų sveikatingumui. Žem÷s ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, Lietuvoje per 2012m. buvo laikoma 7410 ožkos, ir šis skaičius vis auga.
Mūsų atlikto darbo tikslas buvo atlikti nematodų, parazituojančių ožkų virškinamajame trakte
paplitimo tyrimus. Pasirinkta šio darbo tema yra aktuali ne tik su veterinarine medicina susijusiems asmenims, bet ir ūkininkams, bei smulkiems augintojams. Šio darbo tikslas yra apžvelgti kelių skirtingo laikymo ir dydžio ožkų fermų parazitų invazijos intensyvumą skirtingais ganymo m÷nesiais ir parazitų įtaką gyvulių
sveikatingumui, kontrol÷s būdus. Taip pat reikia apžvelgti ir skirtingų ganymo būdų,aplinkos sąlygų įtaką gyvulių parazitozių pasireiškimui.
7
Literatūros apžvalga
1.1. Nematodų vystymosi ciklas
Virškinamojo trakto nematodai visame pasaulyje intensyviai paplitę tarp smulkiųjų atrajotojų, t.y. avių bei ožkų. Priklausomai nuo aplinkos klimatinių sąlygų, skirtingose regionuose vyrauja skirtingos šių nematodų rūšys. Visi jie turi tiesioginį vystymosi ciklą, kuris yra panašus visoms rūšims ir leidžia parazitams plisti atrajotojų tarpe. Kiekvienam iš jų inkubacinis periodas trunka maždaug 20 dienų. Suaugę helmintai parazituoja gyvulių šliuže ir plonojoje žarnoje. Parazitų patel÷s deda kiaušinius, kurie patenka į aplinką su išmatomis. Esant palankioms sąlygoms, kiaušin÷liai išsirita į pirmos stadijos lervas (L1), antros stadijos lervas (L2) ir galiausiai ligą sukeliančios trečios stadijos lervas (L3), kurios patenka
į atrajotojo virškinamąjį traktą ganymosi metu. Šios lervos virškinamajame trakte migruoja iki
dislokacijos vietos, kur pasiekia ketvirto lygio lervos stadiją (L4) ir tada tampa suaugusiais patinais bei
patel÷mis. Esant palankiomis dr÷gm÷s ir temperatūros sąlygoms, pirmo – trečio lygio lervos gali išgyventi ganykloje kelis m÷nesius (Scheuerle, 2009).
1.2. Nematodų sukeliamos patologijos
Ožkų fermose, viena iš pagrindinių problemų yra virškinamojo trakto nematodai. Šie parazitai sukelia įvairias ligas ir patologijas, gali predisponuoti ožkų keletos rūšių trichostrongiloidozę, priklausomai nuo parazitų kiekio bei rūšies, bendros ožkų būkl÷s, š÷rimo, imunologinių gyvulio savybių. Dažniausiai infekcija yra mišri. Pagrindiniai simptomai yra: išsekimas, diar÷ja ir svorio netekimas. Įvyksta
virškinamojo trakto gaurelių atrofija, ko pasekoje stebimi virškinimo ir maisto medžiagų rezorbcijos sutrikimai. Tai veda prie sumaž÷jusio gyvulio kūno mas÷s prieaugio, pieno gamybos, taip pat turi įtakos ožkų reprodukcijos efektyvumui (Perry, Randolph, 1999).
Lietuvoje ir visame pasaulyje virškinamojo trakto nematodai sukelia ženklius ekonominius nuostolius: daro neigiamą įtaką ožkų vaisingumui, imamasi priverstinio skerdimo, gydymas kainuoja brangiai, galimi gyvulių kritimai (Carmichael, 1972; Akerejola et al., 1979).
8 1.3. Parazitų paplitimas ir jį įtakojantys faktoriai.
Smulkių atrajotojų virškinimo trakto nematodų paplitimą ir jų išgyvenamumą aplinkoje, įtakoja keletas abiotinių ir biotinių faktorių. Iš abiotinių faktorių, vieni svarbiausių yra aplinkos temperatūra ir dr÷gm÷. Šie faktoriai įtakoja išmatose esančių lervų vystymąsi iš kiaušin÷lių ganyklose. Kiekvieno helminto vystymasis užtrunka priklausomai nuo temperatūros ir dr÷gm÷s (Manfredi, 2006).
Tyrimai atskleid÷ reikšmingų skirtumų, atsižvelgiant į ganymo sezonų kaitą. Pasteb÷ta, jog 40,00% didesnis parazitų paplitimas buvo pasteb÷tas lietingu metų sezonu, o savo ruožtu sausuoju metų sezonu paplitimas siek÷ 22,85%. Taip pat nematodų infekcijų paplitime reikšm÷s turi ir ožkų lytis bei amžius. Nustatyta, kad patel÷s buvo daugiau užsikr÷tusios, nei patinai. Patelių užsikr÷timo lygis siek÷ 37,14%, o patinų 25,71%. Taip pat klinikiniais tyrimais įrodyta, kad jauni gyvūnai daugiau užsikr÷tę, nei suaugę. Jaunų gyvūnų užsikr÷timo lygis siek÷ 34,28%, o suaugusių 28,57%. Pasteb÷ta, kad kūno sud÷jimas taip pat turi reikšm÷s parazitų paplitimui. Tie gyvūnai, kurie yra liesesni, silpno imuniteto, daugiau užsikr÷tę nematodais, nei kliniškai atrodantys sveiki gyvūnai. Taip pat pakankamas kritulių buvimas dr÷gnojo sezono metu, pad÷jo invazin÷ms lervoms išsilaikyti ganykloje ir padidino tikimybę užsikr÷sti virškinimo trakto helmintoz÷mis (Sissay et al., 2007).
Invazinių lervų geb÷jimas išgyventi ganykloje skirtingais metų laikotarpiais priklauso nuo kovos ir profilaktikos priemonių, nes tai lemia kiek ilgai ganykla gali būti pavojinga gyvuliams d÷l padid÷jusios invazinių lervų koncentracijos (Barger, 1998).
Ilgainiui infekcin÷s lervos nebegali misti ir joms tenka gyventi sukauptos energijos sąskaita
(hipobioz÷s būkl÷je). Žema temperatūra ir sausa aplinka sumažina lervos jud÷jimo aktyvumą ir taip sumažina jos energijos poreikius. Galima daryti išvadą jog lervų išgyvenamumo laikas ganyklose tiesiogiai priklauso nuo sklypo dydžio bei klimato sąlygų – dr÷gnuose tropikuose iki kelių savaičių, vidutinio klimato zonoje – beveik visus metus (Barger, 1998).
Tačiau kai kurie helmintai yra atsparūs žemai temperatūrai: Nematodirus spp., Ostertagia spp. Nematodirus lervos gali išgyventi per žiemą kiaušin÷lio viduje. Temperatūra ir dr÷gm÷ įtakoja lervų pasiskirstymą ir
išgyvenamumą ganykloje. Trečios (L3) stadijos lervos migruoja iš gyvulių išmatų, esančių ganykloje, į ganyklų
9
Sistemingų tyrimu metu, lankantis ūkyje reguliariais intervalais, buvo tiriama įvairūs ūkiniai pastatai, ganyklos, kur buvo ganomos ožkos. Išmatų m÷giniai, tiesiogiai buvo surinkti iš potencialaus parazitų šeimininko tiesiosios žarnos arba švieži m÷giniai buvo surinkti tiesiai iš ganyklos, įdedant juos į 10% formalino tirpalą. Kad nustatyti nematodų kiaušin÷lių invaziją, m÷giniai ištirti sedimentacijos ir flotacijos metodais. Kiaušin÷lių skaičiavimui, m÷giniai tiriami modifikuotu Makmasterio metodu (Urquhart et al., 1966).
1.1. Lentel÷. Virškinamojo trakto helmintų rūšinis paplitimas. Parazito
šeimininkas
Tirta Teigiami H.contortus T.ovis D.filaria C.ovina
Ožkos 70 22 (31,42%)
42,15% 37,46% 32,24% 18,78%
1.2. Lentel÷. Virškinamojo trakto helmintų sezoninis paplitimas. Parazito
šeimininkas
Tirta Teigiami Dr÷gnu metų sezonu Procentinis amžius Sausu metų sezone Procentinis amžius Ožkos 70 22 14/35 40,00 08/35 22,85 1.3. Lentel÷. Virškinamojo trakto helmintų paplitimas pagal nešiotojų lytį. Parazito
šeimininkas
Tirta Teigiami Ožiai Procentinis amžius
Ožkos Procentinis amžius Ožkos 70 22 09/35 25,71 13/35 37,14 1.4. Lentel÷. Virškinamojo trakto helmintų paplitimas pagal nešiotojų amžių. Parazito
šeimininkas
Tirta Teigiami Jauni Procentinis amžius
Suaugę Procentinis amžius Ožkos 70 22 12/35 34,28 10/35 28,57 1.5. Lentel÷. Parazitų paplitimas pagal žem÷s ūkio ir ekologijos lygį. Parazito
šeimininkas
Tirta Teigiami Žemumų Procentinis amžius
Aukštumų Procentinis amžius Ožkos 70 22 13/40 32,05 09/30 30,00
10
1.6. Lentel÷. Parazitų paplitimas pagal nešiotojų kūno sud÷jimą, įmitimą. Parazito
šeimininkas
Tirta Teigiami Gero įmitimo Procentinis amžius Liesos Procentinis amžius Ožkos 70 22 14/45 31,11 08/25 32,00
Dabartiniais tyrimais remiantis buvo prieita išvados, kad norint kontroliuoti šių helmintų paplitimą bei invazijos intensyvumą, būtina pl÷sti žinias apie parazitus ir tikimasi, kad išsamūs tyrimai suteiks daugiau žinių ir pad÷s kovojant su šiais virškinimo trakto nematodais. Tyrimai taip pat rodo, jog ganymo sezonų kaita, ožkų lytis, amžius ir geografin÷ pad÷tis yra vieni iš svarbiausių virškinimo trakto nematodų paplitimo faktorių (Kuchai et al., 2012).
1.4. Gastrointestinalinių parazitų paplitimas Europoje ir pasaulyje.
Virškinamojo trakto nematodai visoje Europoje pridaro daug ekonominių nuostolių ūkininkams. Tod÷l yra atliekami įvairūs parazitologiniai tyrimai, kad būtų lengviau sekti jų paplitimą ir mažinti nuostolius.
Tyrimams paimtos 64 ožkos iš šešių bandų, kurioms buvo išsivystęs rezistentiškumas įprastiems antihelmintikams, kurie veikia virškinamojo trakto nematodus. Per visą tyrimo laikotarpį ožkos buvo geros kondicijos ir atrod÷ gana sveikos. Iš tirtų m÷ginių išauginus lervų kultūras, aptikta: H. contortus, Trichostrongylus spp., Cooperia spp., Oesophagostomum/Chabertia spp. ir
Strongyloides papillosus. H. contortus buvo vyraujanti rūšis (Scheuerle, 2009).
2. Lentel÷. Nematodų genčių/rūšių vidutinis paplitimas tirtų ožkų bandose (%).
A B G J M R Vid. Haemonchus contortus 25,6 71,8 72,8 77,5 38,7 66,7 58,9 Trichostrongylus spp. 56,2 22,6 25,1 15,5 30,5 20,5 28,4 Oesophagostomum / Chabertia spp. 12,6 3,3 0,1 0,2 23,9 0,0 6,7
11
Teladorsagia spp. 5,2 1,0 0,0 0,7 1,2 0,0 1,3 Cooperia spp. 0,2 0,7 0,0 3,8 2,1 9,4 2,7
Strongyloides spp. 0,2 0,4 2,0 2,3 3,6 3,5 2,0
Teritorinis skirtingų helmintų rūšių pasiskirstymas ir tipiškas gyvulių pasiskirstymas bet kurioje Europos vietoje kinta kartu su klimatu. Parazitų invazijos sezoniškumas taip pat rodo lemiamą klimato kaitą. Tačiau šią kaitą suprasti, o tuo labiau nusp÷ti yra beveik neįmanoma. Gyvulininkyst÷, žem÷s ūkio valdymo sistemos, taip pat kinta bei yra priklausomos nuo klimato. Klimato, lervų kintamumo bei gyvulininkyst÷s valdymo supratimas, duoda pagrindą efektyviai ir ilgalaikei kontrolei, kuri gali būti pritaikyta prie klimato bei pramon÷s pokyčių Europoje (Barger, 1999).
Tačiau didelis trichostrongiloidų paplitimas Europoje ir epidemiologinių įvairių vietovių tyrimų rezultatai, suteikia kokybišką skirtingų parazitų rūšių pasiskirstymo ir santykin÷s svarbos Europoje, vaizdą.
Taigi, atsižvelgiant į gastrointestinalinių parazitų biologiją ir jų pasiskirstymą pietiniame pusrutulyje (Kao et al., 2000), H.contortus yra labiau paplitęs parazitas ir kelią didesnę gr÷smę šiltose, pietin÷se vietov÷se auginamiems atrajotojams. Tuo tarpu T. circumcincta nematodas dominuoja vidutin÷s klimato zonos šalyse ir šiaurin÷je Europos dalyje auginamiems atrajotojams. Trichostrongylus spp. ir Nematodirus spp. svarba skiriasi vietos mąstu. N.battus dažniausiai sukelia jauniklių ligas šiaurin÷je Europos dalyje, kadangi paprastai kiaušin÷liai reikalauja ilgesnio v÷sesn÷s temperatūros žemiau 11 laipsnių periodo kiaušin÷liams išsiristi, o ilgesnis pastarųjų išgyvenamumas esant minusinei temperatūrai, leidžia prisitaikyti prie atšiauraus šiaur÷s klimato (Van Dijk, Morgan, 2008).
Trichostrongiloidų pasiskirstymas Europoje vis kinta, Haemonchus išplito į šiaurę, o Nematodirus – pietų link. Taigi, H.contortus paprastai apibūdinama kaip termofilin÷ rūšis, su plačiu optimalios temperatūros diapazonu bei aukštesne slenkstine išgyvenamumo temperatūra, taip pat didesniu
ultravioletinių spindulių bei disekacijos (išsaus÷jimo) atsparumu, palyginus su kitais smulkių atrajotojų trichostrongiloidais (O’Connor et al., 2006; Van Dijk et al., 2009). Ši rūšis sukelia ligas šiaurin÷je Europoje ir didina savo svarbą šiame regione Tai kelia klausimą, ar parazitas prisitaiko prie v÷sesnių sąlygų šiaur÷je (Kenyon et al., 2009; Van Dijk et al., 2009).
12
Švedijoje eksperimentiniai tyrimai įrodo, jog šios parazitų rūšies temperatūros diapazonas nekinta, palyginus su paderm÷mis pietuose . H.contortus yra atsparus parazitas ir gali išgyventi atšiauriomis šiaurinio klimato sąlygomis (Troell et al., 2006).
Skirtingai nei H. contortus, N.battus parazitų paplitimas gali geografiškai skirtis, d÷l helmintų vystymosi ir temperatūros santykio. Pavyzdžiui, Škotijoje, kur žiemos yra v÷sios ir did÷janti temperatūra pavasarį suteikia palankias sąlygas lervų iš kiaušin÷lių išsiritimui, daugumai lervų reikalinga v÷sa. Europos pietuose, Anglijoje, pavasarį, dienos temperatūra dažnai viršija kiaušin÷lių išsiritimo ribą (Morgan, Van Dijk, 2012).
Paplitimo tyrimas buvo atliktas, norint nustatyti gastrointestinalinių parazitų paplitimą bei reikšmę Šveicarijoje. Virškinamojo trakto parazitų paplitimas ūkyje buvo: trichostrongiloidai 87 %; Trichuris sp. 74 %; Capillaria sp. 68 %; Nematodirus battus 63 %; Nematodirus sp. 53 %. Helmintų kiaušin÷lių išskyrimo lygis buvo pakankamai žemas. Didžiausia vertę siek÷ trichostrongiloidai, kurių vidutiniškai buvo rasta 53 kiaušin÷liai 1 grame fekalijų.
Mažas užkrečiamumo lygis gastrointestinaliniais nematodais susijęs su ganyklų priežiūra. Fekalijos ganykloje sunešamos į mažas krūvas. To pasekoje, ganyklose sumažinama arba bent jau dalinai lokalizuojama parazitologin÷ tarša (Hetzberg, 2006).
Gastrointestinaliniai parazitai kelia rūpesčių ūkininkams visame pasaulyje. Atlikti tyrimai įrod÷, kad Jamunapari veisl÷s jaunos ožkos yra labiau linkusios užsikr÷sti parazitin÷mis infekcijomis žindymo bei laktacijos periodu, nei Barbari. Šis tyrimas turi didelę prasmę smulkiems ūkiams. Barbari ožkos yra labiau prisitaikiusios pusiau sausringomis, bei kitomis aplinkos sąlygomis ne tik d÷l didesnio atsparumo nematodams, bet ir geresnių reprodukcinių galimybių (Chauhan et al., 2003).
Atlikti įvairūs tyrimai su ožkomis. Ožkos buvo atsitiktinai suskirstytos į keturias grupes. ir ganomos keturiose vietov÷se, kurios kiekviena atspindi keturias skirtingas agroklimatines zonas: labai dr÷gna, pusiau dr÷gna - pusiau sausringa, nepakankamai dr÷gna ir pusiau dr÷gna. Labai dr÷gnoje zonoje kasmet iškrenta 1500mm kritulių ir kasdien temperatūra svyruoja nuo 10 iki 28 laipsnių Celsijaus. Pusiau dr÷gna - pusiau sausringa, kasmet gauna 875-1000 mm kritulių ir ten temperatūra svyruoja nuo 17 iki 32 laispnių Celsijaus. Nepakankamai dr÷gnoje zonoje iškrenta apie 1000 – 1500mm kritulių kiekvienais metais, o temperatūra svyruoja nuo 18 iki 30 laipsnių Celsijaus, tuo tarpu kai pusiau dr÷gnoje zonoje kasmet iškrenta 1200mm kritulių ir temperatūros skirtumai yra nuo 12 iki 30 laipsnių Celsijaus. Taip pat vienos ožkos buvo laikomos palaidai ganykloje, o kitos
13 pririštos. Nors ožkų jauniklių išmatose rasta vidutiniškai daugiau parazitų kiaušin÷lių nei pas suaugusiuosius, skirtumas nebuvo ženkliai didelis. Ožkų išmatų m÷giniuose, kurios buvo ganomos ganykloje, buvo vidutiniškai daugiau parazitų kiaušin÷lių nei tų, kurios buvo pririštos. Lietingu metų sezonu bendras parazitų kiaušin÷lių kiekis buvo didesnis, nei esant sausringiems orams. Toje zonoje, kur buvo itin dr÷gna, ožkų išmatų m÷giniuose buvo rastas žymiai didesnis kiaušin÷lių kiekis, nei vidutinio dr÷gnumo (Magona, Musisi, 2002).
Kiti tyrimai parod÷, kad ganyklų užterštumas Haemonchus contortus, Trichostronglyus colubriformis ir Oesophagostomum columbianum, tiriant kiekvieną m÷nesį ištisus metus, tropinio klimato salose, kaip ir visų šių pamin÷tų rūšių kiaušin÷lių paplitimas intensyvus ir nuolatinis, su trumpu lervų išgyvenamumu ganyklose (3-7 savait÷s). Rotacinio ganymo sistema gali sumažinti antihelmintikų naudojimą. Palyginus su paprastu būdu ganomų ožkų, kurios gydomos nuo virškinimo trakto nematodų tris kartus per metus, kiaušin÷lių skaičiumi viename grame išmatų (daugiau nei 2000), rotaciniu būdu ganomų ožkų vvirškinimo trakto nematodų kiaušin÷lių viename grame išmatų buvo ženkliai mažiau (mažiau nei 1000) (Barger et al., 1994).
Haemonchus contortus suaug÷lius galima paprastai identifikuoti, nes jų specifin÷ parazitavimo vieta yra šliužas. Taip pat jie yra dažniausiai standartinio 2,0 – 3,0 cm dydžio parazitai (Taylor et al., 2007).
Dakaro skerdykloje buvo paskerstos 2234 avys ir 577 ožkos. Didžiausias helmintų paplitimas ir daugiausiai kiaušin÷lių aptikta baigiantis dr÷gnajam metų sezonui (Vercruysse, 1983).
Tose vietose, kur vyrauja pusiau sausas klimatas, taip pat stebimas paplitimas, bei sezoniniai pokyčiai virškinimo trakto nematodų populiacijoje. Stebima kiaušin÷lių ir suaugusių įvairių stadijų avių ir ožkų nematodų parazitų sezonin÷ gausa nuo sausio iki gruodžio. Imti išmatų m÷giniai iš 102 avių, 147 ožkų ir tirta modifikuotu Mak Masterio metodu, naudojant sotųjį natrio chlorido tirpalą (flotacinį).
Rezultatai: 44 (43,1%) avių ir 82 (55,8%) ožkų m÷giniuose buvo aptikta bent po vieną nematodų kiaušin÷lių tipą. Tyrimų metu buvo identifikuotos septynios gentys: Strongyloides, Trichostrongylus, Haemonchus, Trichuris, Cooperia, Oesophagostomum ir Bunostomum. Bunostomum rūšys buvo aptiktos tik pas avis. Suaug÷lių paplitimas sezoniškai varijavo ir atitiko kritulių periodiškumą visus metus, atliekant tyrimus. Haemonchus ir Trichostrongylus rūšys piką pasiek÷ ožkų – birželį, o avių – rugpjūtį. Strongyloides rūšys didžiausią piką pasiek÷ vienodai avių ir ožkų nepriklausomai nuo metų laiko (Nwosu et al., 2007).
Taip pat, skirtingų veislių jaunų ožkyčių ir ožiukų iki vienų metų amžiaus išmatų m÷giniai buvo analizuojami, siekiant nustatyti kiaušin÷lių ir oocistų skaičių viename grame išmatų, taip pat atliekamas lervų kultūrų auginimas, kad identifikuoti nematodų gentis. Helmintų kiaušin÷lių ir Eimeria spp.oocistų
14
buvo rasta 93,06% (188/202) atvejų ožiukų išmatų m÷giniuose ir 77,22% (156/202) atvejų ožkyčių išmatų m÷giniuose. Iš išmatų kultūrų išskirtos ir identifikuotos šios gentys: Cooperia 11.88% (24/202), Haemonchus 51.98% (105/202), Oesophagostomum 9.4% (19/202), Strongyloides 5.94 (12/202) ir
Trichostrongylus 20.79% (42/202). Identifikuotos eimerijų rūšys: E. alijevi 25.24% (51/202), E. arloingi .42% (15/202), E. caprina 2.97% (6/202), E. caprovina 10.39% (21/202), E. christenseni 4.45% (9/202), E. joklchijevi 11.38% (23/202), E. hirci 9.4% (19/202) ir E. ninakohlyakimovae 28.71% (58/202) (Coelho et al., 2012).
1.5. Gastrointestinalinių parazitų kontrol÷s būdai.
Gyvuliai dažniausiai gydomi ivermektinu, milbemicinu, benzimidazoliu, probenzimidazoliu,
levamizoliu, moranteliu. Ne visi vaistai tinka kontroliuoti lervas, esančias hipobioz÷s būkl÷je. Daugelio autorių nuomone, patikimiausias būdas parazitų sumažinimui, tai siekiamyb÷ sumažinti parazitologinę taršą pačioje ganykloje, kur ganomos ožkos (Elsheikha, Khan, 2011).
Naujausiais moksliniais tyrimais aptikti įvairūs nematodai ir stebimas jų paplitimas, atliekant ožkų išmatų tyrimus. Iš šių ožkų išmatų išskirti kiaušin÷liai, buvo identifikuoti kaip: Haemonchus contortus, Trichuris ovis, Dictyocaulus filarial ir Chabertia ovina. Šie nematodai buvo identifikuoti pagal
įvairius morfologinius ir morfometrinius požymius. Iš 70 gyvūnų, 22 (31, 42%) buvo užsikr÷tę viena ar net keliomis virškinamojo trakto parazitų rūšimis. Taip pat buvo ištirta, kad didžiausią invaziją suk÷l÷ H.contortus (42,15%), v÷liau sek÷ T.ovis (37,46%), D.filaria (32,24%) ir C.ovina (18,78%) (Kuchai et al., 2012).
Moderniausi antihelmintikai, ožkų parazitų epidemiologijos studijavimas, organizmo imuninis atsakas, bei ožkų mitybos reikalavimai, šiuo metu įgalina valdyti šias problemas. Tačiau, parazitų atsparumas prieinamiems antiparazitiniams preparatams yra gana didelis ir gana sud÷tinga išlaikyti aukštą produkcijos lygį ožkų pramon÷je. Nauji nematodų kontrol÷s būdai, tokie kaip biologiniai
antihelmintikai, genetiniai markeriai, ir selektyvus ožkų veisimas, ateityje gal÷tų būti kaip papildomos ar alternatyvios priemon÷s parazitų kontrolei. Tačiau tokios kontrol÷s priemon÷s labiau priklauso nuo parazito rūšinių ypatumų, vystymosi ciklo, parazito populiacijos dinamikos, įtraukiant ir
epidemiologiškai nustatomas ligas, kurias jie sukelia, tod÷l negalima pasikliauti vien tik plataus veikimo spektro antihelmintikais (Kuchai et al., 2012).
15
Tyrimų metodika
Vieta. Savo darbą atlikau 2011 02 – 2013 02 m. LSMU VA Užkrečiamųjų ligų katedroje. M÷ginius tyrimams ÷m÷me periodiškai iš ožkų ūkio, esančio Griciūnų kaime, Širvintų rajone ir ožkų ūkio, esančio Kaišiadorių rajone.
Tiriamieji gyvūnai. Širvintų rajone esančioje ožkų fermoje ožkos ganomos laisvai 50 ha plote, o ožiukai ir ožkyt÷s aptvare 4 ha plote. Kaišiadorių rajone esančioje ožkų fermoje ožkos rišamos grandine, o ožkyt÷s ir ožiukai laisvai toje pačioje ganykloje, bendras ganyklos plotas 20 ha. Tyrimo rezultatams itin svarbus yra ir ganymo tankis (Širvintų raj. 4 ožkos/ha, jaunikliai 37/ha, Kaišiadorių raj. - 5 ožkos/ jaunikliai/ha).
Širvintų rajone tyrimai atlikti su 20 melžiamomis ožkomis, su 15 jauniklių (ožiukų ir ožkyčių). Išmatos imtos 2 kartus per m÷nesį, šešis m÷nesius iš eil÷s (gegužę-spalį). Taip pat papildomai paimta 15 ožiukų ir ožkyčių grup÷, kurie buvo gydyti antihelmintikais. Eksperimentiniai gyvūnai iš kiekvienos grup÷s buvo parinkti atsitiktinai, kad įvertinti visos grup÷s užsikr÷timo lygį.
Kaišiadorių rajone tyrimai atlikti su 20 melžiamomis ožkomis virš metų amžiaus. 15 jauniklių (ožkyčių ir ožiukų). Išmatos imtos 2 kartus per m÷nesį, šešis m÷nesius iš eil÷s (gegužę-spalį). Eksperimentiniai gyvūnai iš kiekvienos grup÷s buvo parinkti atsitiktinai, kad įvertinti visos grup÷s užsikr÷timo lygį.
Parazitai. Tiriant m÷ginius, aptiktos gentys: Trichostrongylus spp., Teladorsagia spp., Skrjabinema spp. Aptiktos konkrečios rūšys: Haemonchus contortus, Trichuris ovis.
Parazitologiniai metodai. Tyrimams atlikti pasirinktas modifikuotas Makmasterio (MacMaster) metodas, kad sužinoti helmintų kiaušin÷lių skaičių viename grame fekalijų (EPG). Šis tyrimas yra pakankamai patogus ir tuo, jog yra paprastai atliekamas ir nereikalauja didelių ekonominių sąnaudų ir studento įgūdžių. Makmasterio pagrindinis principas tas, kad naudojamas flotacinis tirpalas atskiria helmintų kiaušin÷lius nuo išmatų dalelių ir iškelia juos į skysčio paviršių skaičiavimo kameroje iš dviejų atskirtų dalių.
16
1. Iš tiriamų m÷ginių pasverti 4,0g išmatų 0,1g tikslumu ir d÷ti į plastikinį 200,0 ml talpos puodelį. 2. Ant puodelyje esančių išmatų užpilti iš anksto pasiruošto flotacinio tirpalo (cinko chloridas, kurio tankis 1,4) 56,0 ml.
3. Plastmasin÷s mentel÷s pagalba atsargiai, kad nepažeisti kiaušin÷lių, išmaišomas puodelio turinys. Stengtis išmaišyti kuo geriau, kad neliktų sausų išmatų, nes tyrimo rezultatai bus netikslūs.Palikti nusistov÷ti 30 min.
4. Mišinį pakartotinai išmaišyti ir košti per tinklelį į kitą stiklinę.
5. Išmaišius filtratą, 10,0 ml mišinio tuoj pat pilti į centrifuginį m÷gintuv÷lį ir centrifuguoti 1200 aps. /min. dažniu 7 minutes.
6. Pipete nusiurbti paviršinį skystį, paliekant nuos÷das.
7. Į m÷gintuv÷lį su nuos÷domis pilti flotacinio tirpalo iki 4,0 ml, gerai išmaišyti ir tuojau pat pipete šio tirpalo pripildyti abi Makmasterio kameros puses. Palikti nusistov÷ti 2-3min.
8. Kamera dedama ant objektinio stiklelio ir mikroskopuojama. Mikroskopuojant didinti 50 kartų. Skaičiojami kiaušin÷liai abiejose kameros pus÷se.
9. Gautas kiaušin÷lių skaičius turi būti perskaičiuojamas, kad sužinoti vnt./g. Suskaičiavus gautas kiaušin÷lių skaičius sudedamas ir padauginamas iš 20: kiaušin÷lių skaičius 1 g išmatų = kiaušin÷lių skaičius abiejose kameros pus÷se * 20.
Atliekant šį tyrimo metodą, labai svarbu gauti gerai homogenizuotą išmatų bei vandens mišinį, gerai jį išmaišyti, kamerą pripildyti, nepaliekant oro burbulų. Tikslius tyrimo rezultatus galima gauti griežtai laikantis nurodymų (Šarkūnas, 2003).
Kitas, naudotas parazitologinis tyrimo metodas, tai lervų kultūrų ruošimas. Jis reikalingas tam, kad lengviau ir tiksliau atskirti kiaušin÷lių rūšį. Tam iš kiaušin÷lių išauginamos invazin÷s L3 stadijos lervos. Jas nesunku atskirti pagal būdingus morfologinius požymius. Joms išauginti ir yra ruošiamos lervų kultūros. Šis metodas taip pat n÷ra brangus ir nereikalauja sud÷tingos laboratorin÷s įrangos ir atlikimo technikos.
Lervų kultūrų ruošimo eiga:
1. Pasveriama 10,0 g šviežių neatšaldytų išmatų ir gerai sumaišoma su 4,0 g vermikulito arba pjuvenų. Gerai išmaišius įpilama (6-8ml) vandens, kad susidarytų tarytum tirštos grietin÷s konsistencijos mas÷.
17
2. Į pusiau perkirpto indelio apatinę dalį (indelio dugne reikia pradurti kelias skylutes, kad oras patektų), dedama išmatų bei vermikulito mišinio ir uždengiama marle. Marl÷ fiksuojama užmovus viršutinę indelio dalį ant apatin÷s dalies.
3. Į kitą, neperkirptą indelį, pilama 10,0 ml vandens ir dedamas apverstas indelis su išmatomis. Taip paruošti m÷ginia idedami į sandarią d÷žutę ir 14 dienų laikoma termostate 21-24 laipsnių
temperatūroje.
4. Indelis, esantis kitame indelyje, išimamas ir dedamas į konusinę taurę su kambario temperatūros vandeniu. Indelis taur÷je prilaikomas vieliniu laikikliu. Vanduo turi apsemti išmatas. Lervos tuo metu migruoja į vandenį ir nus÷da ant taur÷s dugno.
5. Po 24 val. ant taur÷s dugno nus÷dusias lervas atsargiai nusiurbiama pipete ir supilama į m÷gintuv÷lį. M÷gintuv÷liai su turiniu centrifuguojami 1000 aps./min. greičiu 5-10 min.
6. Lašas lervų koncentrato užlašinamas ant objektinio stiklelio, ant koncentrato užlašinama keli lašai Liugolio (Jodo ir Kalio jodido vandeninis tirpalas) tirpalo ir mikroskopuojama (Šarkūnas, 2003). Statistinių duomenų analiz÷: Analizuojant duomenis, buvo atliekamas jų aprašymas naudojantis aprašomąja statistika, skaičiuotas aritmetinis vidurkis. Naudota programa Microsoft Office Exel 2007.
18
Tyrimų rezultatai
Tiriant kiaušin÷lius, abiejose fermose nustatyta dominuojanti parazitų šeima Trichostrongylidae, tai yra strongiliatai. Taip pat rasta daug Eimeria genties pirmuonių (nuo 20 iki 89520). Laikoma, kad esant daugiau nei 6000 eimerijų, gali pasireikšti klinika, tačiau net esant 10000 parazitų kartais klinikos nebūna.
Tiriant lervų kultūras nustatytos gentys abiejose fermose yra Trichostrongylus spp., Teladorsagia spp., Oesophagostomum spp., taip pat identifikuotos dvi konkrečios rūšys, tai Chabertia ovina ir
Haemonchus contortus. Taip pat aptikta Skrjabinema spp,.tačiau šis nematodas didel÷s reikšm÷s neturi ir yra aptinkamas tik ganymo pradžioje.
19
2pav. Iš lervų kultūrų identifikuotų pirmųjų 100 lervų procentin÷ išraiška ožiukų ir ožkyčių grup÷je, Širvintų raj.
20
4pav. Iš lervų kultūrų identifikuotų pirmųjų 100 lervų procentin÷ išraiška ožiukų ir ožkyčių grup÷je, Kaišiadorių raj.
Matome (1pav., 2pav., 3pav., 4pav.), jog aiškiai vyrauja Trichostrongylus spp. ir Teladorsagia spp. helmintai. Oesophagostomum spp. sudaro tik nedidelę dalį identifikuotų lervų. Šie parazitai taip pasiskirstę vienos fermos, esančios Širvintų rajone ožiukų ir ožkyčių grup÷je ir ožkų grup÷je, bei kitos fermos, esančios Kaišiadorių rajone ožiukų ir ožkyčių bei ožkų grup÷se apytiksliai vienodai. Palyginus rezultatus tarp fermų ir visų keturių tirtų grupių lervų kultūrų procentinius rezultatus, matyti, jog Trichostrongylus spp. ir Teladorsagia spp. taip pat vyrauja apytiksliai vienodai.
3. Lentel÷. Klimato sąlygos tiriamuoju laikotarpiu.
Geguž÷ Birželis Liepa Rugpjūtis Rugs÷jis Spalis Vidutin÷ m÷nesio tº 12-14 13,8-15,3 17,6-19,6 15,6–18,2 12,5–15,0 6-9,2 Kritulių kiekis per
m÷n. (mm)
21
Svarbūs rodikliai yra ir oro temperatūra bei iškrentančių kritulių kiekis. Šie veiksniai įtakoja kiaušin÷lių vystymąsi.
3pav. Temperatūros ir kritulių kiekio kitimai.
Vidutin÷ m÷nesio temperatūra 2012 metų tirtaisiais m÷nesiais ženkliai nesiskiria, tačiau kritulių kiekis varijuoja aiškiai. Temperatūra ir kritulių kiekis, pasiek÷ piką liepos m÷nesį. Pagal gautus tyrimų
rezultatus, tai netur÷jo ryškių skirtumų helmintų kiaušin÷lių invazijai. V÷liau rugs÷jį šis skaičius išaugo (Širvintų raj. fermoje 10 kartų, o Kaišiadorių raj.fermoje 2 kartus). Melžiamų ožkų grup÷je, Kaišiadorių raj. fermoje, liepos m÷nesį kiaušin÷lių skaičius 1g išmatų išaugo 2 kartus, tuo tarpu Širvintų raj.
22
5pav. Helmintų kiaušin÷lių vidutinis paplitimas tarp abiejų fermų melžiamų ožkų grupių geguž÷s – spalio m÷n.
Penktame paveiksle aiškiai matyti, jog rugs÷jo bei spalio m÷nesiais didžiausias užsikr÷timo laipsnis Trichostrongylus spp.yra užfiksuotas melžiamų ožkų grup÷je Širvintų rajone esančioje fermoje (rugs÷jį vidutiniškai 710,67, spalį vidutiniškai 572,00). Geguž÷s pradžioje, rugs÷jo m÷nesį bei spalio m÷nesį, didžiausias kontrastas tarp helmintų paplitimo Širvintų ir Kaišiadorių rajone. Iš to galime spręsti, jog pririštos melžiamos ožkos užsikr÷t÷ mažiau, nei laisvai ganomos ganykloje. Geguž÷s gale, liepos gale ir rugpjūčio gale, helmintų paplitimas tarp abiejų fermų melžiamų ožkų grupių apytiksliai vienodas.
23
6pav. Helmintų kiaušin÷lių vidutinis paplitimas tarp abiejų fermų ožkyčių ir ožiukų grupių geguž÷s – spalio m÷n.
Šeštame paveiksle matome ryškius skirtumus tarp abiejų fermų ožiukų ir ožkyčių grupių užsikr÷timo helmintais. Ypatingai didelis kiaušin÷lių skaičius 1 g išmatų užfiksuotas rugpjūčio-spalio m÷nesiais Širvintų raj. fermoje. Čia pastebimas dešimtimis kartų padid÷jęs užsikr÷timo helmintais lygis. Nors nuo geguž÷s pradžios iki liepos galo ryškių kiaušin÷lių skaičiaus pokyčių ožiukų ir ožkyčių išmatų
m÷giniuose nematyti. Tačiau birželį ir liepą didesnis vidutinis helmintų skaičius užfiksuotas
Kaišiadorių rajone esančios fermos ožiukų ir ožkyčių grup÷je, kur ožiukai ganomi palaidai ganykloje. Širvintų rajone ožiukai ir ožkyt÷s išleisti į ganyklą balandį, kai jiems buvo 2 m÷nesiai amžiaus. Jie buvo išleisti kartu su pirmamečiais ožiukais, šie savo ruožtu teršia ganyklą parazitų kiaušin÷liais. Ožiukų ir ožkyčių grup÷je, rugs÷jį ir spalį Širvintų rajone užfiksuotas vidutiniškai 10 kartų didesnis užsikr÷timo laipsnis, lyginant su ankstesniais m÷nesiais. Čia užsikr÷timo lygis nuo rugs÷jo pradžios ÷m÷ nežymiai maž÷ti. Tuo tarpu Kaišiadorių raj.fermoje nuo rugs÷jo pradžios iki spalio pradžios kiaušin÷lių skaičius 1 g išmatų did÷jo, bet spalio gale staiga v÷l krito. Palyginę Širvintų rajone esančioje fermoje melžiamų ožkų ir ožiukų bei ožkyčių grup÷se didžiausią užsikr÷timo intensyvumą,
24
galime pasteb÷ti, jog jis didžiausias yra rugs÷jo m÷nesį ( melžiamos ožkos vidutiniškai 1181,25, ožiukai ir ožkyt÷s vidutiniškai 3723,33).
Kaišiadorių rajone esančioje fermoje, didžiausias užsikr÷timo laipsnis Trichostrongylus spp., melžiamų ožkų grup÷je, lyginant su ožiukų ir ožkyčių grupe, nebuvo itin kontrastiškas, kaip Širvintų raj. fermoje.
7pav. Dviejų ožiukų ir ožkyčių grupių (vienus gydant, o kitų negydant) palyginimas Širvintų raj.
Liepos 23 dieną buvo paimti visų grupių ožiukų išmatų m÷giniai ir po to eksperimentin÷ grup÷ dehelmintizuota (suleistas injekcinis tirpalas IVOMEC PLUS (veikliosios medžiagos 1 ml tirpalo yra: ivermektino 10 mg, klorsulono 100 mg)), bei taip pat duota PANACUR GRANULES granul÷s (veikliosios medžiagos 1 g yra 222,22 mg fenbendazolo). Po pirmojo gydymo matome (7pav.), jog eksperimentin÷je grup÷je, kiaušin÷lių skaičius 1 g išmatų (nuo vidutiniškai 236,0 iki vidutiniškai 14,0) sumaž÷jo, o rugs÷jį siek÷ 1258,67. Taip nutiko d÷l pakartotin÷s reinvazijos iš aplinkos. Tuo tarpu negydytų ožiukų ir ožkyčių užsikr÷timo lygis tuopat laikotarpiu padid÷jo 10 kartų ir rugs÷jį išaugo iki 3723,33 kiauš./g. Po antrojo eksperimentin÷s grup÷s ožiukų gydymo, jų užsikr÷timo
25
gastrointestinaliniais parazitais lygis sumaž÷jo net 640 kartų (nuo 3202,0 kiauš./g. iki 5,33 kiauš./g.). Tuo tarpu negydomų ožiukų ir ožkyčių užsikr÷timo gastrointestinaliniais parazitais lygis išliko gana aukštas (nuo 3680 kiauš./g. iki 3800 kiauš./g.)
26
Rezultatų aptarimas
Atlikus tyrimus abiejose mūsų tirtose fermose modifikuotu Makmasterio metodu nustatyta viena dominuojanti parazitų šeima. Iš lervų kultūrų nustatytos trys svarbios gastrointestinalinių parazitų gentys. Didžiąją dalį (%), už÷m÷ Trichostrongylus spp., ir Teladorsagia spp. Tai reiškia, kad šios gentys geriausiai prisitaikiusios prie aplinkos sąlygų. Tai atitinka anksčiau atliktų tyrimų rezultatus Europoje ( Scheuerle, rašant daktaro disertaciją, nustat÷ konkrečius parazitus, bei gentis: Haemonchus contortus, Trichostrongylus spp., Oesophagostomum / Chabertia spp., Teladorsagia spp., Cooperia spp., Strongyloides spp.).
Identifikuotos dvi nematodų konkrečios rūšys. Viena jų, labiausiai paplitusi rūšis – Haemonchus contortus, lyginant su kitų autorių duomenimis. Šią rūšį aptikę ir savo atliktame darbe, galima sutikti su kitų autorių nuomone apie Haemonchus contortus paplitimą (Europoje buvo atlikti tyrimai ir nustatyta, kad pagal visų identifikuotų parazitų vidutinį paplitimą, H. contortus sudaro 42, 15% (Kuchai et al., 2012)).
Pastebimas d÷sningumas, kad parazitų genčių bei rūšinis paplitimas nesiskiria abiejose fermose, tad galima daryti prielaidą, kad gastrointestinaliniai parazitai vidutiniškai vienodai paplitę Lietuvoje. Tačiau, žinoma tai priklauso ir nuo kintančių klimato sąlygų kiekviename Lietuvos regione, tuo pačiu laiko intervalu.
Mūsų atliktuose tyrimuose galima pasteb÷ti panašių tendencijų, tačiau temperatūriniai kitimai, kritulių kiekis ir kiaušin÷lių skaičius 1 g išmatų tirtaisiais m÷nesiais varijavo. Vasaros viduryje, kai buvo šilta ir kritulių kiekis pasiek÷ piką, tirtų abiejų fermų gyvulių grupių m÷giniuose kiaušin÷lių kiekis 1 g išmatų ženkliai nesiskyr÷ nuo kitų m÷nesių, tačiau pasteb÷jome, kad jau rudens pradžioje, kai temperatūra buvo žemesn÷, o kritulių kiekis v÷l ÷m÷ did÷ti, kiaušin÷lių skaičius 1 g išmatų ÷m÷ smarkiai augti. Galime teigti, kad kiaušin÷lių skaičius did÷ja, esant tinkamai temperatūrai ir kritulių kiekiui, tod÷l tai yra svarbus faktoriai parazitų epidemiologijoje. Tai sutapo su anksčiau atliktais tyrimų rezultatais Europoje (tyrimai atskleid÷ reikšmingų skirtumų, atsižvelgiant į ganymo sezonų kaitą. Pasteb÷ta, jog 40,00% didesnis parazitų paplitimas buvo pasteb÷tas lietingu metų sezonu, o savo ruožtu sausuoju metų sezonu paplitimas siek÷ 22,85% (Sissay et al., 2007)).
27
Galime pasteb÷ti sąsajų tarp ožkų amžiaus skirtumų. Jaunesni gyvūnai yra imlesni parazitų invazijai, nei suaugę. Taip yra tod÷l, kad jaunesnių gyvulių dar n÷ra pilnai susiformavęs imunitetas. Tai atitinka anksčiau atliktų tyrimų rezultatus (klinikiniais tyrimais įrodyta, kad jauni gyvūnai daugiau užsikr÷tę, nei suaugę. Jaunų gyvūnų užsikr÷timo lygis siek÷ 34,28%, o suaugusių 28,57% (Sissay et al., 2007)). Kaišiadorių rajono fermoje, ožkų ganymo intensyvumas mažesnis, tod÷l ir užsikr÷timas mažesnis, taip pat vyresni gyvuliai kaip siurbliai pritraukia parazitus, taip jaunesni gyvuliai yra apsaugomi nuo didesn÷s infekcijos.
Atliktas eksperimentinis tyrimas, gyvulius gydant antihelmintikais parod÷, jog galima sumažinti parazitų invazijos intensyvumą, tačiau neilgam. Neužtenka vien vaistų, norint gyvulius apsaugoti nuo gastrointestinalinių parazitų invazijos. Suleidus antihelmintikų, reinvazija pasikartojo pra÷jus neilgam laiko tarpui. Ir anksčiau atlikti tyrimai tai įrodo (negalima pasikliauti vien tik plataus veikimo spektro antihelmintikais (Kuchai et al., 2012)).
28
Išvados
1. Atlikti tyrimai parod÷, kad helmintų paplitimas nagrin÷tuose ožkių ūkiuose priklauso nuo daugelio faktorių: ožkų laikymo būdo, ganymo tankio, temperatūros, dr÷gm÷s, kontrol÷s būdų.
2. Temperatūra ir dr÷gm÷ tur÷jo tiesiogin÷s įtakos kiaušin÷lių ir lervų vystymuisi.
3. Pavasarį ir rudenį, ožkos tampa labiau pažeidžiamos helmintų. Taip yra, nes po ožkiavimosi duodant daug pieno, nusilpsta ožkų imunin÷ sistema. Taip pat jautresnis helmintams yr air prieuglis, nes dar n÷ra susiformavusio imuniteto, tod÷l ūkiuose įvyksta jauniklių kritimų. Ūkininkams tai yra nuostolinga.
4. Gydymas antihelmintikais ženkliai sumažino gyvulių užsikr÷timą virškinamojo trakto nematodais, tačiau pra÷jus tam tikram laiko tarpui, gyvūnai v÷l užsikr÷t÷ helmintais iš aplinkos. Tod÷l gydymą reikia kartoti iš naujo, kas yra ekonomiškai nenaudinga ūkininkams.
5. Norint efektyviai sumažinti ožkų užsikr÷timą virškinamojo trakto nematodais, reik÷tų tai atlikti kompleksiškai, pradedant nuo pastovių bandos valdymo planų, dehelmintizavimo ir jo monitoringo, kitų kontrol÷s priemonių.
29
Pad÷ka
Nuoširdžiai d÷koju savo magistrinio darbo vadovui, prof.habil.dr. Sauliui Petkevičiui, už galimybę atlikti tyrimus parazitologijos laboratorijoje, už suteiktą medžiagą tyrimams atlikti, už geranorišką bendradarbiavimą atliekant tyrimus ir sprendžiant su tema susijusius klausimus. Taip pat ačiū už profesionalumą, kruopštumą, žmogiškumą, bei pasitik÷jimą manimi.
30
Literatūros sąrašas
Valstybin÷s įmon÷s žem÷s ūkio informacijos ir kaimo verslo centras, ūkinių gyvulių registro metin÷ ataskaita 2011.01.01 – 2012.01.01 www.vic.lt (žiūr÷ta: 2013-01-05).
Barger I.A., Siale K, Banks DJ, Le Jambre LF. Rotational grazing for control of gastrointestinal nematodes of goats in a wet tropical environment,Veterinary parasitology, 1994, p 16.
Barger I.A. The role of epidemiological knowledge and grazing management for helminth control in small ruminants, International Journal for Parasitology, Volume 29, Issue 1, 1999, pp 41-47.
Chauhan K.K., Rout P.K., Singh P.K., Mandal A., Singh S.K., Roy R. Genetic Resistance of Barbari and Jamunapari Kids to Natural Infection with Gastrointestinal Nematodes, Volume 35, Issue 5, Tropical animal health and production, 2003, pp 397-408.
Chauhan K.K., Rout P.K., Singh P.K., Mandal A., Singh H.N., Roya R., Singh S.K.. Susceptibility to natural gastro-intestinal nematode infection in different physiological stages in Jamunapari and Barbari goats in the semi-arid tropics, Small ruminant research, Volume 50, Issues 1–2, 2003, pp 219–223.
Coelho W.M., Amarante A.F., Bresciani K.D. Occurrence of gastrointestinal parasites in goat kids, Volume 19, No 3, 2012, p 7.
Hany M. Elsheikha, Naveed Ahmed Khan. Essentials of veterinary parasitology, 2011, p 53.
Hertzberg H., Kohler L. Prevalence and significance of gastrointestinal helminths and protozoa in South American Camelids in Switzerland, Berl Munch Tierarztl Wochenschr., 2006.
J. A. Kuchai , M. Z. Chishti H.Tak & B. A. Lone. Faecal Examinations of Pashmina Goats (Capra siberica) of Ladakh for Nematode Infections, Global Journal of Science Frontier Research, Volume 12, Issue 4, Version 1.0, April 2012, p 1-4.
31
Magona J.W. Influence of age, grazing system, season and agroclimatic zone on the prevalence and intensity of gastrointestinal strongylosis in Ugandan goats, Small ruminant research, Volume 44, Issue 3, 2002, pp 187-192.
Manfredi M.T. Biology of gastrointestinal nematodes of ruminants, Parassitologia, 2006, pp 397-401.
Morgan E.R. Climate and the epidemiology of gastrointestinal nematode infections of sheep in Europe, Veterinary Parasitology, 2012, pp 8-14.
Šarkūnas M. Veterinarin÷ parazitologija, 2005, pp 376-378.
Scheuerle M. Antihelmintic resistance Haemonchus contortus, and the famacha –method as a tool to delay the development of antihelmintic resistance, 2009, pp 2-62.
Nwosu C.O., Madu P.P., Richards W.S. Prevalence and seasonal changes in the population of gastrointestinal nematodes of small ruminants in the semi-arid zone of north-eastern Nigeria, Veterinary parasitology, Volume 144, Issues 1–2, 2007, pp 118-124.
Taylor M.A., R.L.Coop, R.L.Wall. Veterinary parasitology, third edition, 2007, p 158.
Vercruysse J. A survey of seasonal changes in nematode faecal egg count levels of sheep and goats in Senegal. Veterinary parasitology, 1983, p 44.
ANTHELMINTIC RESISTANCE OF HAEMONCHUS
©
