LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Indrė Rudokaitė
Juodsidabrių lapių (Vulpes vulpes) kepenų pokyčių ir
elektros poveikio patomorfologinė analizė
Pathomorphological analysis of liver changes and
electricity effects in silver foxes (Vulpes vulpes)
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBASDarbo vadovas: prof. dr. Albina Aniulienė
2
DARBAS ATLIKTAS VETERINARINĖS PATOBIOLOGIJOS KATEDROJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Juodsidabrių lapių (Vulpes vulpes) kepenų pokyčių ir elektros poveikio patomorfologinė analizė“:
1. Yra atliktas mano pačios.
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE
(data) (katedros vedėjo vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1)
2)
(vardas, pavardė) (parašai)
Magistro baigiamųjų darbų komisijos įvertinimas:
3
TURINYS
SANTRAUKA ... 5 SUMMARY ... 6 SANTRUMPOS ... 7 ĮVADAS ... 8 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 101.1. Kailinių lapių žvėrininkystė ... 10
1.1.1. Lapių auginimas ... 10
1.1.2. Lapių šėrimas ... 10
1.2. Kepenų histologinė struktūra ir funkcijos ... 13
1.3. Dažniausiai pasitaikančios lapių kepenų degeneracijos ir ligos ... 14
1.3.1. Hepatocitų pabrinkimas ... 14 1.3.2. Kepenų hiperemija ... 15 1.3.3. Hemosiderozė ... 16 1.3.4. Glikogenozė ... 16 1.3.5. Proteinozė ... 16 1.3.6. Fibrozė ... 17 1.3.7. Amiloidozė ... 17 1.3.8. Lipidozė ... 18 1.3.9. Nekrozė ir apopozė ... 19 1.3.10. Portosisteminis šuntas ... 20 1.3.11. Hepatitas ... 21 1.4. Nutukimas ... 22 1.5. Elektros poveikis ... 22
1.5.1. Elektros poveikis organizmui ... 22
1.5.2. Lapių eutanazijos būdai ... 24
2. DARBO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA ... 26
3. TYRIMŲ REZULTATAI ... 28
3.1. Tiriamųjų lapių kepenų patologijų pasireiškimo dažnumas ir formos ... 28
3.2. Lapių nutukimo įtaka kepenų pokyčiams ... 35
3.3. Elektros šoko sukelti patomorfologiniai pokyčiai ... 38
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 42
4 REKOMENDACIJOS ... 45 LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 46
5
SANTRAUKA
Juodsidabrių lapių (Vulpes vulpes) kepenų pokyčių ir elektros poveikio patomorfologinė analizė
Indrė Rudokaitė Magistro baigiamasis darbas
Darbą sudaro įvadas, literatūros apžvalga, tyrimo rezultatai ir jų aptarimas, išvados, rekomendacijos bei literatūros sąrašas. Darbe yra 3 lentelės, 7 diagramos ir 20 paveikslėlių. Baigiamąjį darbą sudaro 50 puslapių. Iš viso buvo panaudoti 57 literatūros šaltiniai.
Šiame magistro baigiamajame darbe aprašytos dažniausiai pasitaikančios lapių kepenų patologijos, nutukimo etiologija ir patogenezė, elektros poveikis organizmui ir lapių eutanazijos būdai. Tyrime buvo nagrinėjami kepenų pažeidimai, jų pasireiškimo dažnumas, nutukimo ir elektros poveikio įtaka lapių organizmui. Tyrimo laikotarpis – 2015 m. gruodžio mėn. iki 2016 m. liepos mėn. Tyrimo metu buvo atliekamas patologinis anatominis 55 lapių gaišenų tyrimas, buvo paimti 45 kepenų mėginiai, iš kurių vėliau buvo paruošti preparatai, nudažyti hematoksilino-eozino dažais ir vertinti mikroskopuojant. Visos lapės buvo to paties amžiaus – 7 mėn., tačiau skirtingų lyčių.
Dažniausiai pasireiškusi kepenų patologija buvo lipidozė – ji nustatyta 100 proc. tirtų lapių. Kitos patologijos buvo retesnės: hemosiderozė nustatyta 53 proc., hepatitas – 31 proc., fibrozė – 7 proc. ir amiloidozė – 4 proc. tirtų lapių. Labai dažnai rasta mišri patologija: hepatocitų pabrinkimas, lipidozė, edema ir hiperemija.
Nutukusių patinų buvo daugiau negu patelių. Patelėms dažniausiai pasireiškė 5 laipsnio nutukimas, o patinams – 4 laipsnio nutukimas.
Lipidozės laipsnis buvo teigiamai proporcingas nutukimo laipsniui. 3 nutukimo laipsniui dažniausiai pasireiškė lengvas lipidozės laipsnis, 4 nutukimo laipsniui – išplitusi lipidozė, o 5 nutukimo laipsniui – difuzinė lipidozė.
Elektros poveikis 100 proc. tirtų lapių sukėlė hiperemiją, kraujosruvas ir hepatocitų pabrinkimą. Visų lapių (100 proc.) kepenys buvo plyšusios.
6
SUMMARY
Pathomorphological analysis of liver changes and electricity effects in silver foxes (Vulpes
vulpes)
Indrė Rudokaitė Master‘s Thesis
The work consists of: an introduction, literature review, research results and discussion, conclusions, recommendations and a list of references. The work contains 3 tables, 7 graphs and 20 pictures. Thesis consists of 50 pages. 57 references were used in total.
This master‘s thesis work describes the most common liver diseases, the ethiology, pathogenesis and effect of obesity, physiological effects of electricity and methods of euthanasia in farmed foxes. The study period was from December 2015 to July 2016. An autopsy was performed on 55 foxes and 45 liver samples were taken. Histological cuts were stained with hematoxylin-eosin stains and a microscopic evaluation was performed. All of the foxes were of the same age – 7 months, but different in gender.
The most common liver injury was found to be hepatic lipidosis – it occured in 100% of the studied foxes. Other degenerations were less common – haemosiderosis was found in 53%, hepatitis – 31%, fibrosis – 7% and amyloidosis – in 4% of the foxes. Mixed injury was very frequent – it consisted of cell swelling, lipidosis, oedema and hyperaemia.
There were more obese males than females. The 5th obesity degree was found mostly in females, meanwhile the 4th obesity degree was most frequent in males.
The level of lipidosis was positively proportional to the level of obesity. Slight lipidosis manifested mostly with the 3rd obesity level, outspread lipidosis – with the 4th level and diffuse lipidosis – with the 5th level of obesity.
The effects of electricity on the liver were found to consist of hyperaemia, haemorrhages and cell swelling. All of the studied livers (100%) were fractured.
7
SANTRUMPOS
AA – amiloido A baltymas AL – angl. amyloid light chain ATP - adenozin 5' trifosfatas C1-C5 – 1-5 kaklo slanksteliai C2-C3 – 2-3 kaklo slanksteliai
COMMD-1 – angl. Copper Metabolism Domain Containing 1 genas EB – Europos Bendrija
EEG - elektroencefalograma EKG – elektrokardiograma HE – hematoksilinas-eozinas JAV – Jungtinės Amerijos Valstijos Na-K – natrio-kalio siurblys
p – patikimumo reikšmė pH – vandenilio potencialas
8
ĮVADAS
Kailinių lapių žvėrininkystė prasidėjo Kanadoje, Princo Edvardo saloje, 1983 m. Anksčiau lapių kailiai drabužiams, apavui ir aksesuarams buvo išgaunami iš gamtos medžiojant. Kadangi medžiojimo būdu yra išgaunama nedaug produkcijos, o jos paklausa pasaulyje vis labiau augo, pradėta verstis kailine žvėrininkyste. Šiomis dienomis 80% kailių ir odų yra išgaunama iš tuo tikslu augintų gyvūnų, o likusi dalis – iš sumedžiotų (52).
Suomija yra lapių kailių gamybos lyderė pasaulyje. Lietuvoje kailinė žvėrininkystė prasidėjo 1950 m., o Lietuvos žvėrelių augintojų asociacija šiuo metu vienija 38 narius. Lietuvoje auginamų lapių kailiai parduodami tarptautiniuose Suomijos ir Kanados aukcionuose (52,56,57).
Didžioji dalis gyvūninės kilmės pašarų į kailinių žvėrelių ūkius atkeliauja iš Lietuvos skerdyklų, žuvų apdorojimo pramonės ir kitų maisto perdirbimo įmonių. Likusioji dalis – augalinės kilmės pašarai, tokie kaip grūdai, miltai, aliejai, bei pašariniai priedai. Pašarams naudojamų gyvūninės kilmės atliekų pradeda trūkti, nes kailinė žvėrininkystė sparčiai populiarėja (57).
Kailiniams žvėreliams racionai sudaromi remiantis sezoniškumu ir fiziologiniais procesais. Gyvūnai šeriami taip, kad būtų išgaunami kuo didesni ir su geresnės kokybės kailiais bei oda. Šiuo tikslu žvėrelių racionai prieš mušimą papildomi baltymingais ir riebiais pašarais, dėl ko gali išsivystyti įvairūs kepenų pažeidimai bei nutukimas (16).
Kailiniams žvėreliams gali būti taikomi įvairūs eutanazijos būdai, tačiau dažniausiai naudojamas krėtimas elektra. Šis būdas greičiausias, t.y. gyvūnas tuojau pat netenka sąmonės, o elektros srovės poveikis greitai sukelia mirtį, gyvūnui dar nespėjus pabusti (23). Tačiau elektros srovė organizme palieka ryškias žymes, kurios apsunkina organų patologinių požymių vertinimą.
Apžvelgę literatūrą radome labai mažai mokslinių straipsnių apie kailiams auginamų lapių virškinimo sistemos, kepenų ir kitų organų patologijas, jų atsiradimo priežastis, mechanizmus ir patohistologinius pokyčius. Mažai informacijos pateikiama ir apie lapėms naudojamų svaiginimo ir eutanazijos būdų efektyvumą, saugumą, vykstančius pakitimus organuose ir audiniuose. Tai rodo, kad ši sritis yra praktiškai menkai plėtojama arba slepiama galbūt dėl neigiamo gyvūnų globėjų požiūrio į lapių auginimą kailių pramonei, kurios produkcija skirta prabangos tikslams.
Darbo tikslas: įvertinti X ūkyje auginamų juodsidabrių lapių (Vulpes vulpes) kepenų patologinių pokyčių dažnumą, patologinius morfologinius pakitimus dėl elektros poveikio.
Darbo uždaviniai:
1. Nustatyti tiriamųjų lapių kepenų patologijų pasireiškimo dažnumą;
2. Nustatyti kepenų patologinių pokyčių formas taikant patologinį anatominį ir patologinį histologinį tyrimus.
9 3. Įvertinti lapių nutukimo pasireiškimo dažnumą ir įtaką kepenų pokyčiams.
4. Nustatyti elektros šoko, naudojamo lapėms eutanazuoti, poveikį organizmui ir patologinio tyrimo tikslumui.
10
1.
LITERATŪROS APŽVALGA
1.1.
Kailinių lapių žvėrininkystė
1.1.1. Lapių auginimas
Didžioji dauguma kailių produkcijos yra pagaminama Europoje: lapių kalių produkcija sudaro 63 proc. viso pasaulio produkcijos. Rusijos ir Baltijos šalių pagaminama produkcija sudaro 11 proc. Didžiausi pasaulio kailio gamintojai ir eksportuotojai yra Danija ir Suomija (52).
Didžiausias dėmesys skiriamas virusinėms ligoms, tokioms kaip mėsėdžių maras ir pasiutligė, bei bakterinėms ligoms, tokioms kaip kolibakteriozė, nuo kurių lapės kailininkystės ūkiuose yra vakcinuojamos, bei parazitozėms - toksokarozei ir kitoms helmintozėms, nuo kurių jaunikliai yra laiku dehelmintizuojami, norint užtikrinti, kad gyvūnas bus sveikas ir įsisavins visas jam duodamas maisto medžiagas. Ypatingas dėmesys skiriamas ektoparazitams, kurie tiesiogiai veikia kailio kokybę, bei su šėrimu susijusioms ligoms (avitaminozės, nutukimas ir kt.). Bet koks lapių sveikatos sutrikimas lemia prastą kailio kokybę ir ekonominius nuostolius (4,11).
Kailiniai žvėreliai veisiami taip, kad atėjus laikui lupti kailį jie būtų kuo didesni, taip siekiant gauti didesnę ekonominę naudą. Tačiau taikant šią technologiją, gyvūnams neišvengiamai gresia nutukimo pavojus. Ypatingai nutukimas yra žalingas jauniems lapiukams, todėl, kad tukinimas, po kurio seka badavimas ir svorio netekimas atėjus vaisos sezonui, turi neigiamą įtaką reprodukcinei sistemai (18).
1.1.2. Lapių šėrimas
Plėšrieji kailiniai žvėreliai minta gyvūninės kilmės pašarais. Kadangi lapių virškinimo procesas yra trumpas (pirmosios pašaro porcijos virškinimo traktą praeina per 6-8 val.), jų šėrimui naudojami lengvai virškinami pašarai. Ląstelienos šie žvėrys praktiškai visai nevirškina, o vitaminus mažai sintetina. Dėl šių savybių žvėrių šėrimas normuojamas pagal apykaitinę energiją ir virškinamąsias medžiagas. Kailiniams žvėreliams racionai sudaromi remiantis sezoniškumu ir fiziologiniais procesais (16).
Mokslininkai nustatė, kad sausųjų medžiagų, riebalų, baltymų ir angliavandenių virškinamumas tarp šunų ir lapių beveik nesiskiria, tačiau lapių krakmolo ir cukrų virškinamumas yra mažesnis nei šunų, o pelenų – didesnis nei šunų. Tyrinėjant lapių virškinimo trakto funkcijas galima remtis turimais duomenimis apie šunų virškinamąjį traktą, nes anatomiškai ir funkciškai šių gyvūnų virškinimo traktas yra panašus (1).
11 Mongolijoje atliktas tyrimas parodė, kad laukinės rudosios lapės jauniklių auginimo ir atjunkymo sezonu daugiausia mito vabzdžiais, o tuo tarpu poravimosi sezonu – graužikus ir stambius šiltakraujus. Augalinis maistas, toks kaip vaisiai, sėklos, lapai ir kt., tirtose lapių išmatose buvo randami retai, mažais kiekiais ir tik šiltuoju metų laiku (32). Arktinių lapių ramybės medžiagų apykaitos norma šiltuoju metų laiku gegužę buvo didesnė negu šaltuoju - lapkritį (9).
Suaugusiai lapei sausio mėnesį reikia 360-500 kcal, o liepos mėnesį – 500-730 kcal per parą, priklausomai nuo kūno masės. 2-8 mėn. jaunikliams reikia 530 kcal apykaitinės energijos per parą (1 lentelė).
1 lentelė. Dienos kilokalorijų norma lapėms priklausomai nuo jų amžiaus ir svorio (16). Amžius, mėn. Kūno masė, kg 5 5,5 6 6,5 7 7,5 8 1,5-2 350 380 410 440 460 480 500 2-3 410 450 490 510 550 570 620 3-4 540 580 620 670 720 740 790 4-5 560 600 630 660 700 720 780 5-6 570 580 630 680 710 760 820 6-7 440 510 530 570 600 610 620 7-8 390 420 440 480 500 510 550
Virškinamųjų proteinų – 7-15 g vienam kilogramui kūno masės, o virškinamųjų riebalų – 3-4,8 g kilogramui kūno masės ir virškinamųjų riebalų – 3,8-9,2 g kilogramui kūno masės priklausomai nuo metų laiko (2 lentelė).
2 lentelė. Lapių maisto medžiagų poreikis gramais ir kilokalorijomis priklausomai nuo amžiaus (16).
Amžius, mėn. Baltymai Riebalai Angliavandeniai
g kcal g kcal g kcal
1,5-6 7,5-8,5 36 4,2-4,8 42 4,3-6,7 22
6-7 9-10 43 3,5-4,1 36 4,2-6,6 21
7-8 9,5-10,5 45 3,0-3,6 31 5,2-6,8 24
Žvėrelių šėrimui naudojamos trys grupės pašarų – t.y. gyvūninės ir augalinės kilmės pašarai, bei pašariniai priedai. Gyvūniinės kilmės pašarus sudaro gyvulių mėsa, mėsa su kaulais ir subproduktai (plaučiai, skrandžiai, kepenys ir kt.), žuvis ir žuvų atliekos, gyvulinės kilmės produktų perdirbimo atliekos (žuvų, kaulų miltai ir pan.). Taip pat, kaip gyvūninės kilmės pašarai, gali būti naudojami įvairūs pieno produktai, kiaušiniai (16).
Atlikus tyrimą, kuomet vyriškos lyties lapių jaunikliams buvo duodami racionai su skirtinga žuvies produktų procentine dalimi (kontrolinė grupė – 21 proc, tiriamoji – 30 proc), nustatyta, kad jauniklių, gavusių mažesnę žuvies produktų dalį pašare odos plotas buvo didesnis, taip pat pačių
12 jaunikliai buvo didesni negu tiriamosios grupės. Remiantis šiais rezultatais galima teigti, kad norint išgauti didesnio ploto kailius, jaunikliams rekomenduojama sušerti mažiau žuvies produktų (24).
Kaip augalinės kilmės pašarai naudojamos varpinės grūdinės kultūros (kviečiai, miežiai, avižos, rugiai, kukurūzai). Grūdai prieš sušeriant yra susmulkinami ir išverdami. Lapių racionuose grūdai gali sudaryti iki 40 proc. Taip pat gali būti naudojamos ankštinės kultūros, sojos, grūdų perdirbimo atliekos, saulėgrąžos, sultingieji pašarai. Sultingieji pašarai jaunikliams naudojami norint, kad susidarytų tankesnis pūkas.
Pašariniais priedais laikomi žuvų taukai, alaus, pašarinės mielės, baltyminiai-vitamininiai koncentratai. 1-1,5 mėn. prieš skerdimą jauniklių racionai praturtinami riebalų rūgštimis, į racioną įtraukiant šilkverpių lėliukių, rupinių, augalinio aliejaus (16).
Kailiniai žvėreliai gali būti šeriami šviežiu ar šaldytu gyvūninės kilmės maistu, bei gali būti taikoma šėrimo technologija, kuomet gyvūnai šeriami jau subalansuotais sausais pašarais, panašiais į gyvūnų augintinių. Tyrimo metu nustatyta, kad geresnis maisto medžiagų įsisavinimas lapių augimo ir kailio vystymosi laikotarpiais buvo šeriant jas šviežiu ar šaldytu gyvūninės kilmės maistu bei virtais grūdais. Didelis kiekis riebalų ar aliejų racione, ypatingai augaliniai aliejai, apsunkina virškinamojo trakto veiklą (14).
Angliavandeniai ir riebalai gyvūno organizme atlieka energijos šaltinio vaidmenį. Narvuose laikomi gyvūnai daug nejuda, todėl riebalų energijos jiems daug nereikia. Tačiau, kad ir mažesnę, dalį riebalų būtina sušerti, nes riebalai dalyvauja angliavandenių apykaitoje, turi tik su riebalais įsisavinamų vitaminų ir yra svarbūs užtikrinant gerą reprodukciją (4).
Tyrimo rezultatai parodė, kad lapių, gavusių aukštos energinės vertės pašarus, masė buvo ženkliai padidėjusi, tačiau kailis buvo žymiai kokybiškesnis (21).
25 kailinėms mėlynosioms lapėms, kurios buvo padalintos į grupes pagal racioną sudarantį baltymų procentą, atitinkamai 15, 22,5 ir 30 proc., buvo tiriama baltymų kiekio racione įtaka kailio ir odos kokybei. Nei vienai grupei baltymų kiekis racione įtakos vizualiai vertinamai kailio kokybei nepadarė, tačiau didesnį kiekį gavusių lapių oda buvo storesnė. (5)
Kito tyrimo rezultatai parodė, kad mažesnis baltymų kiekis racione lėmė plonesnės odos vystymąsi, o metionino kiekis racione odos vystymuisi įtakos nedarė. Tačiau nuo metionino kieno racione priklausė kailio kokybė – lapių, gavusių didesnį metionino kiekį pašare, kailiai buvo tankesni (6)
Kiti tyrėjai nustatė, kad papildžius poliarinių lapių racionus sintetinėmis aminorūgštimis (metioninu, lizinu ir treoninu), morfologiniai ir biocheminiai kraujo rodikliai atitiko fiziologinę normą ir nedarė įtakos tirtiems vidaus organų ir virškinamojo trakto segmentams ir turėjo teigiamą poveikį kepenų morfologijai ir metabolizmui (27).
13
1.2. Kepenų histologinė struktūra ir funkcijos
Kepenų pagrindinė struktūrinė ląstelė yra hepatocitas. Jie sudaro kepenų parenchimą, kuri jungiamojo stromos audinio yra organizuojama į struktūrinius elementus, vadinamus skiltelėmis. Kepenis apgaubia serozinis sluoksnis ar peritoneumas, kurį sudaro plona jungiamojo audinio kapsulė, kuri dalina kepenis į skiltis (1 pav.) (41).
1 pav. Kepenų histologinė struktūra. (1) Triada; (2) Centrinė vena; (3) Tarpskiltelinis jungiamasis audinys; (4) Tarpskiltelinė pertvara (53).
Kepenų parenchima yra suskirstyta į trijų rūšių skilteles (2 pav.): 1) portalinė skiltelė;
2) portalinis acinusas; 3) klasikinė skiltelė.
2 pav. Schematinis kepenų skiltelių vaizdas. (A) Portalinė skiltelė; (B) Portalinis acinusas; (C) Klasikinė skiltelė (41).
14 Klasikinės skiltelės centre yra portalinė triada sudaryta iš venos, arterijos ir tulžies latako (3 pav.). Portalinė skiltelė yra įsivaizduojamas vienetas, kuris nurodo kepenų egzokrininę funkciją. Hepatinio acinuso vienetas parodo kepenų angiostruktūrą ir nurodo kraujotakos kryptį. Hepatocitai dažnai turi du ar daugiau branduolių, kurie būna įvairių dydžių ir formų (41).
3 pav. Kepenų triada. (5) Portalinė vena; (6) Kepenų arterija; (7) Tulžies latakas (53). Mėsėdžių kepenys atlieka šias funkcijas:
1) yra virškinimo sistemos sudėtinė dalis dėl išskiriamos tulžies; 2) bilirubino metabolizmas;
3) kraujo depas;
4) kraujo filtras (Kupferio ląstelės išvalo nuo bakterijų, detoksifikacija);
5) hemostazinė funkcija – sintetina protrombiną, fibrinogeną ir I, II, VII, IX, X krešėjimo faktorius;
6) maisto medžiagų metabolizmas (riebalai, baltymai, angliavandeniai); 7) vitaminų ir mineralų depas (28).
1.3. Dažniausiai pasitaikančios lapių kepenų degeneracijos ir ligos
1.3.1. Hepatocitų pabrinkimas
Ląstelių pabrinkimas (hidrozė) yra beveik visų ląstelių pažeidimų pirminis atsakas ir atsiranda tada, kai ląstelės nebesugeba palaikyti reikiamos jonų ir skysčių homeostazės, kas lemia nevaldomą vandens kaupimą (27).
Esant ūminei hipoksinei traumai, ląstelės deguonis yra išeikvojamas akimirksniu, aerobinis oksidacinis fosforilinimas sustoja ir ATP lygis krenta. Tai stimuliuoja fosfofruktokinazę – anaerobinę
15 glikolizę reguliuojantį fermentą. Metaboliniam procesui pasikeitus į anaerobinį greitai išeikvojamos glikogeno sankaupos, kas lemia intraląstelinio laktato ir neorganinio fosforo kaupimąsi. Nors anaerobinis ATP sintetinimas nėra efektyvus – jis suteikia šiek tiek laiko organizmui gyvuoti. Labai diferencijuotos ląstelės, tokios kaip neuronai, negali sintetinti ATP anaerobiniu būdu, todėl yra ypatingai jautrios hipoksinėms traumoms. Galiausiai ATP trūkumas lemia Na-K siurblio funkcijos ir ląstelės tūrio kontrolės funkcijų sutrikimą (51).
Ląstelių pabrinkimas prasideda hipoksija, kurios degeneracinių procesų eigoje suyra ląstelių lipoproteinai, didėja pH ląstelės citoplazmoje ir aktyvėja lizosomų hidroliziniai fermentai. Jie suardo baltymų ir kitų audinių molekulinius ryšius ir prijungia vandenį (17).
Vanduo gali kauptis ląstelės organoiduose ar citoplazmoje. Pagal tai hidrozė skiriama į dvi formas – ląstelės edemą ir vakuolizaciją (44).
Makroskopiškai esant ląstelių pabrinkimui organas būna blyškus, pabrinkęs. Įpjovus – pjūvis skečiasi. Mikroskopiškai ląstelė atrodo didesnė, apvalesnė, citoplazma būna labiau drumsta arba grūdėta negu normaliai, o branduoliai lieka nepakitę. Padidėję hepatocitai spausdami kraujagysles sumažina jų spindį ir apsunkina organo aprūpinimą krauju (29,51).
1.3.2. Kepenų hiperemija
Hiperemija gali būti arterinės ir veninės kilmės. Arterinės, arba aktyvios, hiperemijos metu arterinio kraujo priteka daug, o veninio kraujo nutekėjimas normalus. Veninės, arba pasyvios, hiperemijos metu arterinio kraujo priteka normalus kiekis, o veninio kraujo nutekėjimas apsunkintas. Stebint makroskopiškai esant hiperemijai kepenys būna padidėjusios, tamsiai vyšninės spalvos, pjūvis skečiasi, o iš pjūvio sunkiasi kraujas. Mikroskopiškai matomos išsiplėtusios kraujagyslės prisipildžiusios kraujo.
Aktyvią hiperemiją sukeliančios priežastys: 1) vazomotorinių nervų dirginimas;
2) šiluma;
3) raumenų darbas;
4) kraujagyslių suspaudimas dingus jų tonusui; 5) vazodiliatacinės medžiagos.
Veninę hiperemiją sukelia: 1) veninė tromboembolija; 2) venų kompresija;
3) padidėjęs kapiliarų pralaidumas ir filtracija dėl uždegimo ar intoksikacijos; 4) širdies nepakankamumas ir bendras kraujo apytakos sulėtėjimas;
16 5) plaučių funkcijos sutrikimas (17).
1.3.3. Hemosiderozė
Hemosiderinas yra neorganinio geležies oksihidrato ir ląstelės baltymų, mukopolisacharidų ir riebalų mišinys, rūdžių spalvos pigmentas, susidarantis iš suirusio hemoglobino. Hemosiderino perteklius atsiranda intensyviai irstant eritrocitams (29). Hemosiderino grūdeliai kaupiasi ląstelių citoplazmoje, o už ląstelės ribų randamas pigmentas iš suirusių hemosideriną pagaminusių ląstelių.
Hemosiderozė gali būti bendrinė, kuomet eritrocitai yra kraujagyslėse (sepsio, babeziozės ir kt. atvejais), arba vietinė – eritrocitai suyra į audinius išsiliejus kraujui (dėl hemoraginio uždegimo, veninės hiperemijos, kraujosruvų) (17,44).
1.3.4. Glikogenozė
Glikogenas kepenyse ir raumenyse yra sintetinamas iš gliukozės. Sutrikus glikogeno apykaitai jo gali padaugėti, sumažėti arba jis gali pradėti kauptis neįprastose vietose. Glikogeno padidėjimas kraujyje ir jo kaupimasis vadinamas glikogenoze.
Glikogeno padaugėja tuomet, kai organizme padidėja insulino kiekis. Taip pat glikogenas gali kauptis uždegiminio židinio leukocituose bei aplink nekrozinius židinius kaip energijos šaltinis (17). Yra nustatytų atvejų, kuomet glikogenozę sąlygojo ir neoplastinės kilmės dariniai, vadinami insulinomomis. Insulinomos gamina nenormalius insulino kiekius, kurie skatina glikogeno kaupimąsi kepenyse (48).
Nustatyta, kad sumažėjus glikogeno kiekiui organizme dėl badavimo, buvo nerviniais signalais aktyvuojamas riebalų skaidymas iki trigliceridų energijos gamybai (15).
1.3.5. Proteinozė
Proteinozė pasireiškia nenormaliu baltymų kaupimusi ląstelės citoplazmoje arba tarpląstelinėje medžiagoje. Kepenyse dažniausiai pasitaiko citoplazminė proteinozė.
Ląstelių citoplazmoje kaupiami įvairūs infitravęsi, rezorbuoti ir absorbuoti kraujo plazmos baltymai, o jų prigimtį galima išsiaiškinti tik atlikus įvairias histochemines reakcijas. Šie baltymai mikroskopuojant matomi kaip smulkūs grūdeliai arba kiek stambesni homogeniški lašeliai, pažeistos ląstelės būna padidėjusios (44).
Hepatocituose yra didelis kiekis struktūrinių ir funkcinių baltymų, reikalingų kepenų ląstelių metaboliniams procesams užtikrinti. Dėl šėrimo klaidų, kuomet gyvūnas badauja, baltymai ląstelėse
17 gali pradėti kauptis dėl atrofijos, sukeltos hepatocitų struktūrinių baltymų skaidymo procesų po to, kai energijai sunaudojami glikogenas ir lipidai (7).
1.3.6. Fibrozė
Kepenų fibrozė gali būti grįžtamas pakitimas tada, kai kepenų pažeidimo lygis nedidelis ir kepenys gali regeneruoti iki jų pradinės sandaros. Tačiau jeigu pažeidimas yra per didelis ir per ilgai besitęsiantis, išsivysto kepenų fibrozė arba cirozė. Šios patologijos išsivysto po išplitusios nekrozės, kuomet susiformuoja randas, po lėtinių kepenis pažeidžiančių ligų.
Esant išplitusiai fibrozei makroskopiškai stebimos sustandėjusios kepenys, gali būti mazgelių, šviesios spalvos ar su pilkšvomis fibrozinėmis zonomis. Silpni pažeidimai makroskopiškai nėra pastebimi, tačiau mikroskopuojant pažeidimo vietoje randamos fibrininio audinio kolageninės skaidulos, fibroblastai (51).
Atlikus tyrimą su COMMD-1 baltymo trūkumą turinčiais šunimis, kuris lemia vario kaupimą kepenyse ir lėtinio hepatito išsivystymą, 3 iš 5 šunų buvo aptikta kepenų fibrozė ir cirozė (8).
Fibrozė gali būti ir įgimta – tyrėjai aprašė 5 įgimtus šunų kepenų fibrozės atvejus ir siejo juos su tulžies latakų anomalijomis ir portaline hipertenzija (2).
1.3.7. Amiloidozė
Amiloidas chemiškai yra glikoproteidas, kurį sudaro fibrilinis baltymas susijungęs su kraujo plazmos baltymais ir polisacharidais. Esant kepenų amiloidozei, amiloidas kaupiasi perisinusoidiniuose plyšeliuose ir tarpskiltelinių kraujagyslių sienelėse. Pažeistam organui išsivysto parenchimos atrofija, sutrinka kraujotaka ir limfos apytaka, todėl tokio organo funkcijos po truputį silpsta (17).
Amiloido masė, priklausomai nuo amiloidozės tipo (AA amiloidozė arba AL amiloidozė) ir jos klinikinių formų, skiriasi sudėtimi. AA amiloidozė, kitaip dar vadinama reaktyvi arba antrinė, yra dažniausia amiloidozės rūšis gyvūnams. Jos atsiradimui gali turėti lėtiniai uždegimai, neoplastinės bei idiopatinės kilmės ligos. Šios formos amiloido baltymas yra gaunamas iš kepenyse sintetinamo serumo amiloido – A. AL amiloidoze dažniausiai serga žmonės (19,49,51).
Židininis amiloido atsidėjimas kepenyse yra itin retas reiškinys. Klinikinių požymių dažniausiai nėra, arba jie neryškūs ir nespecifiniai, tačiau yra nustatytų portalinės hipertenzijos atvejų, kurie siejami su bloga prognoze. Atlikto tyrimo su lapėmis duomenys parodė, kad amiloidas kepenis pažeidė tik 9 proc. tirtų lapių, tuo tarpu pažeidžiamiausi organai yra inkstai (76 proc.) ir blužnis (58 proc.) (10,13,42).
18 Amiloidas mėsėdžių kepenyse dažniausiai atsiranda kaip antrinė ligos pasekmė dėl ilgą laiką besitęsiančio uždegimo ar audinių pažeidimo. Esant masyvioms amiloido sankaupoms kepenyse, jos padidėja ir pasidaro trapios, būdingi kraujavimai ir spontaniški plyšimai. Kepenys, kuriose amiloido infiltracija negausi, būna nepadidėjusios, tačiau ypač standžios. Kepenyse randami dariniai, kurie toliau tiriami histologiškai. Histologiškai amiloidozei būdingi hialininės eozinofiliškos medžiagos atsidėjimai Disjė tarpuose. Patvirtinimui preparatas dažomas Kongo raudonuoju ir poliarizuojančiu mikroskopu ieškomas obuolio žalumo švytėjimas (39,43).
1.3.8. Lipidozė
Lipidozė gali būti smulkialašelinė ir stambialašelinė. Smulkialašelinė – kuomet hepatocito citoplazma būna nusėta mažesnių už branduolį, įvairaus didumo ir formų riebalų vakuolių. Stambialašelinė – kuomet hepatocito citoplazmoje randamos didesnės už branduolį vakuolės, kurios neretai nustumia branduolius į ląstelės periferiją. Gali pasitaikyti ir mišri forma, kuomet stebimos įvairaus dydžio vakuolės hepatocito citoplazmoje.
Kepenų lipidozė yra grįžtamo tipo degeneracija, sukeliama įvairių priežasčių, lemiančių trigliceridų kaupimą ląstelėse. Laisvosios riebalų rūgštys iš riebalinio audinio ar pašaro yra kraujo nešamos į kepenis, kur esterifikuojamos į triglicerolį, kuris vėliau verčiamas cholesteroliu ar fosfolipidais arba oksiduojamas iki ketoninių kūnų. Trigliceridų pašalinimui iš kepenų reikalinga sąveika su apoproteinais, kad būtų suformuoti lipoproteinai, kurie galėtų būti pernešti į kraujotaką. Lipidozė gali išsivystyti dėl bet kurio iš šių procesų sutrikdymo. Vakuolių pasiskirstymas ląstelėje skirstomas į: centrolobuliarinį, židininį, periportalinį ir išplitusį (39).
Kepenų morfologiniai pokyčiai priklauso nuo lipidų, atsidėjusių kepenyse, kiekio. Jeigu jų kiekis minimalus – organas gali būti makroskopiškai nepakitęs, tačiau jeigu atsidėjimo lygis aukštas – kepenys gali būti padidėjusios, geltonos spalvos ir minkštos konsistencijos. Mikroskopiškai hepatocitų citoplazmoje stebimos įvairaus dydžio apvalios formos vakuolės, kurios gali nustumti branduolį į ląstelės periferiją (29).
Yra trys lipidozės stadijos: paprastasis suriebėjimas, kuomet nesudirgintos mezenchimos ląstelės ir nėra hepatocitų nekrozės, suriebėjimas, kai nekrozuoja ląstelės ir proliferuoja mezenchimos ląstelės ir stiprus suriebėjimas, kuomet hepatocitai nekrozuoja, suyra sijinė struktūra ir proliferuoja mezenchimos ląstelės. Trečioji stadija negrįžtama – po jos seka kepenų cirozė.
Kepenyse intensyviai metabolizuojami riebalai, todėl gyvūną pašėrus normaliai hepatocituose galima rasti riebalų lašelių. Dėl lipidozės ne tik labai padaugėja riebalų lašelių hepatocituose, bet ir pakinta jų kokybinė sudėtis (17).
19 Sveikuose hepatocituose lipidų daugėja tik tada, kai jų per daug atnešama iš žarnyno ar depų ir kepenys nespėja jų utilizuoti arba trūksta lipotropinių faktorių ir sutrinka fosfolipidų sintezė. Pažeisti hepatocitai riebėja nors ir į juos patenka normalus lipidų kiekis. Taip atsitinka todėl, kad tokie hepatocitai nepagamina pakankamai energijos ir jų fermentinės sistemos būna nuslopintos. Nutukimo priežastys gali būti: alimentinės, kuomet yra per gausus maitinimasis, neatitinkantis organizmo energetinių poreikių, kartu su mažu fiziniu aktyvumu; sutrikusi neuroendokrininė reguliacija (44).
Kepenyse normaliai yra nedideli riebalų kiekiai ir tai nėra pagrindinė riebalų kaupimosi vieta. Sveikose kepenyse randama 2 – 4 proc. riebalų, o esant kepenų suriebėjimui jų kiekis padaugėja net iki 25 – 34 proc. Tačiau kepenų lipidozė gali išsivystyti ne tik dėl nutukimo. Badavimas taip pat gali sukelti kepenų lipidozę ir netgi duoti pradžią uždegiminiams procesams kepenyse (40).
Hiperlipidemija šunims taip pat yra siejama su pankreatitu, tačiau dar nėra tiksliai žinoma, ar hiperlipidemija išsivysto kaip pankreatito pasekmė, ar yra pankreatito priežastis (50).
1.3.9. Nekrozė ir apopozė
Kepenys gali regeneruoti net po masyvios ląstelių mirties. Pavyzdžiui, po hepatoektomijos hepatocitų proliferacija prasideda po 24 val. periportalinėje zonoje, po 36-48 val. pericentralinėje zonoje, po 48 val. prasideda kraujagyslių tinklo formavimasis, o po 7 dienų yra atkuriama tipinė kepenų skiltelinė struktūra. Tačiau pažeidimui pasiekus atitinkamą slenkstį, kuomet pažeidžiamas didesnė organo masės dalis, negu jos reikia regeneracijai užtikrinti, arba pažeidimas vyksta didesniu tempu negu atsistatymas, regeneracija nebevyksta ir jos vietą užima kepenų funkcijos nepakankamumas ir, galiausiai, jų žūtis (30,33).
Hepatocitai gali žūti dėl įvairiausių veiksnių, tokių kaip hipoksija, toksinai, mikroorganizmai, imunologiniai procesai ir sunkūs metaboliniai sutrikimai. Apoptozė yra nuo kaspazių priklausomas aktyvus užprogramuotos ląstelių žūties procesas, kuris pasireiškia ląstelės susitraukimu be ląstelės sienelės ir branduolio vientisumo sutrikdymo, su vėliau pasireiškiančia branduolio fragmentacija ir Kuperio ląstelių fagocitoze. Nekrozė pasireiškia citoplazmos pabrinkimu, ląstelės vientisumo sutrikdymu.
Esant besitęsiančiam kepenų parenchimos dirginimui ir pažeidimui, ar stipriam hepatocitų netekimui ir dėl ponekrotinio rando, gali susiformuoti intrahepatiniai portaliniai šuntai ir prailginto regeneracijos proceso pasėkoje gali susiformuoti parenchiminiai mazgeliai (39).
Ištyrus laukines rudąsias lapes, gaišusias dėl infekcinio mėsėdžių hepatito, histopatologiniai duomenys parodė kepenų kongestiją ir geltą. Hepatocitų branduoliuose buvo matomi intarpai, o hepatocitai buvo suirę ir nekrozavę (10).
20 Nekrozė nuo apoptozės skiriasi pokyčiais ląstelės branduolyje. Nekrozės atveju branduolyje esantis chromatinas sulimpa atsitiktine tvarka ir nereguliariai. Apoptozės atveju chromatinas kondensuojasi tam tikra tvarka prie vidinės branduolio membranos. Apoptozės etapai įvyksta labai greitai, tuo tarpu nekrozė gali vystytis valandas ar dienas (41).
Onkozė – ląstelės žūtis po negrįžtamo hipoksijos, ischemijos ir tiesioginės ląstelės sienelės traumos poveikio. Ūmus ląstelių pabrinkimas gali būti grįžtamas arba išsivystyti į nekrozę. Negrįžtamai ląstelė paveikiama tada, kai nebeatsistato mitochondrijų funkcija ir kai yra ląstelės membranos pažeidimo požymių (51).
Kepenys yra daugiafunkcinis organas, kuris vaidina nepakeičiamus vaidmenis metabolizme, biosintezėje, sekrecijoje, šalinime ir detoksikacijoje. Visiems šiems procesams yra reikalingas deguonis – tai lemia kepenų priklausomybę nuo deguonies ir bet kokio hipoksijos ar anoksijos laipsnio netoleravimą (30).
Nekrozės pažeistų kepenų skiltelės būna suirusios, vietomis matomos kraujosruvos. Hepatocitų ribos neaiškios, citoplazmoje grūdeliai arba vakuolės, o branduoliai suskilę. Tokiose kepenyse randamos pavienės uždegiminės ląstelės, tokios kaip limfocitai, neutrofilai ir makrofagai (29).
Tiriant mikroskopu stebimi nekrozuotų ląstelių branduolio pakitimai – jis netenka vandens, būna intensyviau nusidažęs ir susiraukšlėjęs – kariopiknozė. Vėliau jis sutrupa į įvairaus dydžio daleles – karioreksė, ir, paskiausiai, visai ištirpsta – kariolizė. Vėliau tas pats atsitinka ir su ląstelės citoplazma.
Nekrozė gali būti židininė ir išplitusi ir skiriamos penkios nekrozės formos: koaguliacinė, kolikvacinė, gangrena (šlapioji, sausoji), sekvestras ir infarktas. Priklausomai nuo to, kuris procesas vyrauja, nekrozė skiriama į koaguliacinę (denatūruoja baltymai) ir kolikvacinę (vyrauja autolizė) (17).
1.3.10. Portosisteminis šuntas
Portosisteminiai šuntai yra kraujagyslinės anomalijos, jungiančios portalinę kraujotaką su sistemine venine kraujotaka. Jie gali būti įgimti ir įgyti. Įgimti intrahepatiniai portosisteminiai šuntai gali išsivystyti dėl laiku neužsidariusio ductus venosus ir visur, kur sisteminė ir portalinė kraujotaka jungiasi kapiliarų tinklo anastomozėmis ar kolateralėmis, tada, kai padidėja veninis portalinis spaudimas.
Tiriant histologiškai stebimi dėl portalinės veninės hipoperfuzijos susidarę neryškūs portalinių venų profiliai, padidėjęs arteriolių kiekis ir jų sudvigubėjimas, hepatocitų ir skiltelių atrofija su lipogranulėmis ir, kartais, periportalinių sinusų išsiplėtimas (25,39).
21 Esant išplitusiam kepenų pažeidimui vyrauja sumažėjęs portalinis veninis ir padidėjęs arterinis kraujo spaudimas. Portalinė hipertenzija gali būti:
1) prehepatinė; 2) intrahepatinė; 3) posthepatinė.
Prehepatinė sukeliama tuomet, kai blokuojamas kraujo pritekėjimas į kepenis portalinėje venoje dėl uždegiminių procesų ar trombozės. Intrahepatinė hipertenzija atsiranda dėl kraujo nepratekėjimo į arba pačiose sinusoidėse, sukeliamo amiloidozės, fibrozės ir kitų ligų. Posthepatinė hipertenzija labai reta ir sukeliama sutrikusio kraujo nutekėjimo į kepenų ar tuščiąją veną dėl venų trombozės, kongestinio širdies nepakankamumo (51).
1.3.11. Hepatitas
Uždegimą ir apoptozę su nekroze sieja sudėtingas ryšys, kuomet pastarieji procesai inicijuoja uždegimą. Hepatitas gali būti pirminis arba antrinis, pagal trukmę – ūminis arba lėtinis, o pagal pobūdį – eksudacinis arba proliferacinis (17,29).
Ūminis hepatitas morfologiškai apibūdinamas kaip uždegimo, hepatocitų apoptozės ir nekrozės, ir, kartais, regeneracijos kombinacija. Jam esant stromoje ir persinusoidinėse ertmėse kaupiasi serozinis skystis, tačiau jo būna nedaug. Kepenys būna padidėjusios, hiperemiškos. Būdinga riebalinė ar grūdėtoji hepatocitų degeneracija, nekrozė ir uždegiminių ląstelių infiltracija. (29).
Kitaip nei žmonėms, mėsėdžiams lėtinis hepatitas dažniausiai būna idiopatinės kilmės. 66,3 proc. šunų buvo nustatytas lėtinis hepatitas, o tik 20,8 proc. - ūmus hepatitas. 64 proc., kuriems buvo nustatytas lėtinis hepatitas, jis įvardintas kaip idiopatinės kilmės, o tuo tarpu 36 proc. - susijęs su vario kaupimu (3,35).
Lėtinį proliferacinį hepatitą sukelia mikroorganizmai formuodami granulomas. Proliferacinis uždegimas yra toks, kuriam būdinga audinių elementų išbujojimas ir uždegiminių ląstelių infiltracija. Jis gali būti išplitęs ir židininis (17).
Lėtinį hepatitą sukelia įvairūs infekcijų sukėlėjai, vaistai ar toksinai, kurie sukelia nuo dozės ir ekspozicijos laiko priklausomas reakcijas (20). Nors mėsėdžių adenovirusas ir sukelia ūminį hepatitą, jis gali sukelti lėtinį hepatitą iš dalies atspariems šunims (3).
Lėtinis hepatitas 47 iš 55 tirtų šunų pasireiškė nekroze ir uždegiminiu procesu (47). Kito tyrimo rezultatai 4 iš 19 šunų parodė apoptozę, 5 iš 19 – regeneraciją, o 4 iš 19 – nekrozę. Fibrozė buvo rasta 17 iš 19 tiriamųjų. Vyraujančios uždegiminės ląstelės buvo limfocitai, plazminės ląstelės ir neutrofilai (20).
22
1.4. Nutukimas
Nutukimas apibūdinamas kaip patologinė būklė, kuriai esant riebalinio audinio perteklius kūne daro įtaką įvairių organų ir jų funkcijų modifikacijoms. Pašaras, kurio sudėtyje yra daug riebalų ir angliavandenių, yra viena iš nutukimo priežasčių (34).
Gyvūnai nutunka tuomet, kai su pašaru gautos energijos kiekis yra didesnis negu yra sunaudojama. Taip atsitinka dėl netinkamai subalansuoto pašaro, mažo fizinio aktyvumo ar sumažėjusio metabolinio pajėgumo. Šunys, kurie buvo šeriami vieną kartą dienoje, buvo labiau linkę tukti nei tie, kurie buvo šeriami du kartus ar daugiau. Nustatyta, kad šunys gyvenę bute buvo labiau nutukę negu gyvenantys lauke (31 proc. su 23 proc.) (37).
Patelės yra labiau linkusios tukti negu patinai, o didėjant amžiui, abiejų lyčių atstovams didėja nutukimo tikimybė, todėl gyvūnus reikėtų šerti atsižvelgiant į jų laikymo sąlygas bei fiziologiją (31).
Yra apibrėžta, kad gyvūnas yra nutukęs, kuomet jo svoris 15 proc. viršija optimalų.
Mokslininkų atlikto tyrimo metu buvo vertinta lapių kūno kondicija pagal gyvūno svorį, ilgį, dydį, poodinių riebalų storį ir viso korpuso riebalų kiekį. Pagal tai kondicija buvo suskirstyta į 5 laipsnius: labai liesas, liesas, idealus, nutukęs, labai nutukęs. Vidutinis nutukimo laipsnis mušimo metu buvo 3,9 (nutukęs). Daugumos tirtų lapių nutukimo laipsnis buvo įvertintas 4 ar 5 balais. Vyriškos lyties gyvūnai turėjo šiek tiek aukštesnę nutukimo laipsnio reikšmę nei moteriškos. Vyresni žvėreliai taip pat turėjo aukštesnę nutukimo laipsnio reikšmę, negu jaunesni. Jaunų patelių jaunikliai buvo labiau linkę į nutukimą negu vyresnių (18).
1.5. Elektros poveikis
1.5.1. Elektros poveikis organizmui
Elektra sklisdama per audinius generuoja karštį. Karštis denatūruoja gyvybiškai reikalingus ląstelių fermentus ir kitus baltymus. Elektra taip pat neigiamai veikia nervų ir raumenų laidumą. Elektros srovės įėjimo ir išėjimo vietose nudeginami plaukai, sutrinka kraujo apykaita, atsiranda kraujosruvų. Elektros srovei laidžiausios yra kraujagyslės, todėl ant kūno ir organų matomi medžio pavidalo nudegimai (17,51).
Traumos, sukeltos elektros srovės poveikio, yra dviejų tipų: 1) nudegimai;
2) skilvelių fibriliacija (virpėjimas) arba širdies darbo ir kvėpavimo reguliacinio centro darbo sutrikimas dėl normalių elektros impulsų perdavimo sutrikdymo.
23 Traumos tipas ir jos stiprumo lygis priklauso nuo srovės stiprumo, trukmės ir veikimo vietos. Jeigu srovės veikimo trukmė pakankamai ilga – jos įėjimo ir išėjimo vietose, o taip pat ir vidaus organuose, gali atsirasti nudegimo žymės. Elektros srovė iš aukštos įtampos įrenginių dažniausiai paralyžiuoja smegenų žievės centrus ir palieka ryškius nudegimus (51).
Sužalojimo stiprumas priklauso nuo srovės savybių, sąlyčio su kūnu sąlygų ir organizmo savybių. Srovės savybes apibūdina jos stiprumas, įtampa ir tipas (kintamoji ar nuolatinė). Organizmui pavojų sukelia jau 0,1 A srovė, o mirtinai sužalojama esant 110-240 A įtampai.120-200 V srovė yra pakankamai aukšta, kad kontakto su šlapia oda ar gleivine metu sukeltų skilvelių virpėjimą (3 lentelė).
3 lentelė. Skirtingos elektros srovės poveikis organizmui (36).
Elektros srovė, mA Poveikis
1-4 Silpnas dilgčiojimas
4-10 Stiprūs raumenų spazmai, tačiau įmanoma
atsitraukti
10-20 Raumenų paralyžius
20-50 Kvėpavimo paralyžius
60-120 Skilvelių virpėjimas
Nuolatinė srovė mažiau pavojinga nei kintamoji, nes jai veikiant raumenų susitraukimas yra staigus ir stiprus, bet trumpas, tuo tarpu kintamosios srovės veikiami raumenys susitraukę išlieka ilgą laiką (36,51).
Žinduolių ląstelių transmembraninis potencialas yra <100 mV. Kai šis potencialas pakyla iki >200 mV – prasideda intramembraniniai molekuliniai pakitimai, kurie gali pažeisti membranas. Vieni dažniausių pažeidimų – elektroporacija ir membranos baltymų denatūracija. Dėl šių pakitimų sutrinka Na-K siurblio veikla, įvyksta eritrocitų hemolizė (26,46).
Elektros srovei laidžiausi organai yra nervai, raumenys, gleivinės ir kraujagyslės. Kraujagyslės ir raumenys laidūs todėl, kad turi aukštą elektrolitų ir vandens kiekį. Labiausiai atsparūs – kaulai, sausgyslės ir riebalai. Dėl juos sudarančio didelio kiekio inertinio matrikso jie yra labiau linkę įkaisti ir koaguliuoti, negu praleisti srovę. Dėl elektros srovės sukeliamų raumenų spazmų gali būti pažeidžiami vidaus organai (36).
Šuniui, nukrėstam elektra bekramtant elektros laidą, sužalojimo požymiai buvo tipiški C1 – C5 slankstelių mielopatijai, tačiau atliktas magnetinio rezonanso tyrimas parodė C2 – C3 tarpslankstelinio disko pažeidimą, be išvaržoms ar kitoms ligoms būdingų požymių. Nuspręsta, kad teisingiausia šią diagnozę būtų įvardinti kaip ischeminę mielopatiją (39).
Elektros žymės histologinis vaizdas specifinis: epidermio Malpigijaus sluoksnio, kuris yra germinatyvinio sluoksnio dalis, ląstelės ir jų branduoliai yra pailgėję, atrodo lyg šukos. Raginiame sluoksnyje matomos įvairaus dydžio vakuolės, audiniai homogeniški, o kartais raginis sluoksnis gali
24 būti atsisluoksniavęs. Vidaus organų pokyčiai esti nespecifiniai: hiperemija, skystas tamsus kraujas širdies kamerose bei kraujagyslėse, smulkios kraujosruvos po seroziniais organų dangalais.
Kvėpavimo ir vazomotorinio centrų funkcija slopinama dėl hipoksijos, sukeltos elektrošoko metu vykstančios širdies fibriliacijos, kuomet širdis nesugeba net svarbiausių organų aprūpinti reikiamu kiekiu deguonies. Kvėpavimo nutrūkimas įvyksta dėl pailgųjų smegenų kvėpavimo centro slopinimo ir paralyžiaus, toninių diafragmos bei balso plyšio raumenų traukulių. Širdies sustojimas įvyksta dėl pailgųjų smegenų vazomotorinio centro paralyžiaus, vainikinių širdies arterijų refleksinio spazmo, nutrūkus dirginimo procesų perdavimui arba dėl širdies skilvelių virpėjimo (12,23).
1.5.2. Lapių eutanazijos būdai
Norint užtikrinti, kad mušimas elektra atitiktų gyvūnų gerovės reikalavimus, šiam eutanazijos būdui turi būti taikomi du kriterijai: pirmiausia, gyvūnas turi netekti sąmonės tuojau pat po elektros srovės panaudojimo. Antra, jis turi išlikti be sąmonės, iki kol jį ištiks mirtis dėl smegenų funkcijos netekimo.
Smegenų funkcijos netekimas pasiekiamas tokiu elektrinės eutanazijos būdu, kuomet galvos smegenys veikiamos dviem elektrodais, juos pridėjus prie galvos. Kitaip nei šis metodas, elektrinė eutanazija elektros srove veikiant anusą ar burnos ertmę, sukelia širdies fibriliaciją ar jos infarktą, taip sukeldama gyvūno mirtį. Tačiau prieš tai minėto eutanazijos būdo padariniai smegenyse pastebimi ir atlikus viso kūno elektrošoką. Viso kūno elektrošokas laikomas tradiciniu kailinių lapių eutanazijos būdu.
Tyrimo metu buvo naudojama 0,32-0,69 A elektros srovė, o krėtimo trukmė svyravo nuo 2,34 iki 5,21 sek. Po nukrėtimo visos 15 lapių buvo be sąmonės – junginės refleksai užfiksuoti tik 3 lapėms iš karto po nukrėtimo, tačiau jie dingo praėjus 10 sek. Visoms lapėms elektrošoko metu EKG parodė skilvelių virpėjimą, kuris nutrūko iškart po srovės nutraukimo. Nutraukus srovę EKG nebefiksavo širdies darbo signalų. Patomorfologinis tyrimas parodė neryškius pokyčius. EEG mušimo elektra metu fiksavo status epilepticus būklę, kuri baigėsi tuoj pat po elektros srovės nutraukimo. Dažniausiai pasitaikanti patologija buvo kraujavimas blužnyje – pakitimas nustatytas 12 lapių iš 15.
Tyrimo autoriai teigia, kad krėtimas elektra yra saugus, greitas ir efektyvus kailinių lapių eutanazijos būdas, sukeliantis mirtinus ir negrįžtamus centrinės nervų sistemos ir širdies ir kraujotakos sistemos pakitimus (23).
Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1099/2009 2009 m. rugsėjo 24 d. dėl žudomų gyvūnų apsaugos nustato, kad kailiniams žvėreliams eutanazuoti yra tinkami šie eutanazijos būdai:
1) Tik į galvą nukreiptas svaiginimas elektros srove; 2) Svaiginimas, elektros srove veikiant gyvūno kūną;
25 3) Anglies monoksidas (grynas šaltinis);
4) Anglies monoksido ir kitų dujų mišinys; 5) Mirtina injekcija;
6) Trenkiamasis smūgis į galvą;
7) Šaunamieji ginklai, užtaisomi šoviniais; 8) Skverbiamasis strypinis prietaisas.
Naudojant elektros srovę elektrodai įvedami į nasrus ir tiesiąją žarną; mažiausias elektros srovės stipris – 0,3 A, mažiausia įtampa – 110 V, srovė naudojama ne trumpiau kaip 3 sekundes (45).
Nors yra įvairių kailinių lapių eutanazijos būdų, dažniausiai yra naudojamas mušimas elektra (23).
Jungtinėse Amerikos Valstijose vienintelis rekomenduojamas lapių eutanazijos būdas yra mirtina injekcija (55).
26
2. DARBO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA
Tyrimai, reikalingi baigiamojo darbo rašymui, buvo atlikti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Veterinarinės patobiologijos katedroje esančiame Patologijos centre. Tyrimai buvo atlikti 2015-2016 metais.
Tyrimų medžiaga. Tiriamoji medžiaga buvo 50 juodsidabrių lapių (Vulpes vulpes) gaišenų, buvo atvežta iš X kailinių žvėrelių ūkio. Gaišenos buvo atvežtos jau nudirtais kailiais ir laikytos šaltoje patalpoje iki patologinio anatominio tyrimo pradžios. Tyrimas buvo atliktas ir mėginiai paimti praėjus mažiau nei 24 val. po eutanazijos.
Tiriamosios lapės buvo 7 mėnesių amžiaus (gimusios 2015 m. gegužės mėn.) ir, atėjus mušimo sezonui, eutanazuotos sertifikuotais elektros prietaisais į anusą ir nasrus.
Lapės ūkyje laikomos individualiuose narveliuose. Jų racioną sudaro 30 proc. angliavandenių (miltai, grūdai), 30 proc. žuvies atliekos, 30 proc. mėsos subproduktai. 10 proc. raciono sudaro įvairūs pašariniai priedai.
Žvėreliai vakcinuoti nuo mėsėdžių maro ir dehelmintizuoti toksokarozei išvengti.
Juodsidabrių lapių ir jų jauniklių kailiai apdirbami ir parduodami Suomijos aukcionuose. Makroskopinis tyrimas. Gaišenos buvo skrostos Patologijos centro skrodimų salėje pagal mėsėdžių gaišenų skrodimo metodiką, o skrodimo metu buvo įvertinti virškinimo ir šlapimo ir lyties organų morfologiniai pokyčiai, lapių įmitimas ir nutukimo laipsnis, taikyto eutanazijos metodo poveikis organizmui. Įvertinus makroskopinius patologinius požymius ir juos apsirašius, buvo paimti kepenųir liežuvio mėginiai histologiniam tyrimui.
Patologinis histologinis tyrimas. Patologijos centro histologijos laboratorijoje, atlikta mėginių fiksacija su 10% formalino fosfatiniu buferiniu tirpalu. Fiksacija truko 24 valandas. Po fiksacijos mėginių gabaliukai buvo supjaustyti taip, kad būtų kuo mažesni, tačiau apimtų visas audinio struktūras. Supjaustyti mėginiai buvo įdėti į biopsines kasetes ir plauti tekančiu vandeniu 24 valandas.
Išplovus iš mėginių formalino fosfatinio buferio likučius, kasetės su mėginiais patalpintos į mėginių įmirkimo procesorių – „Shandon Pathcentre“ (gamintojas: Thermo Scientific, JAV), kur buvo dehidratuojami 60°, 80° ir 96° etanolyje po 2 val. 30 min. Vėliau mėginiai įrenginyje praskaidrinami izopropanolyje tris kartus po 1 val. 30 min. ir chloroforme 3 kartus po 1 val. 30 min. Mėginių impregnavimas atliekamas 4 val. 30 min. mėginius impregnuojant 60°C temperatūros parafinu.
Praėjus 24 val. mėginiai įlieti į parafininius blokus, naudojant „Tess 99“ (gamintojas: MEDITE, JAV) įliejimo įrangą. Parafininiai blokai atvėsinti ant įrenginyje įmontuoto šaldomojo stalelio.
27 Mėginių pjaustymas atliktas rotaciniu mikrotomu „Accu-Cut ®SRMTM“ (gamintojas: Sakura, Japonija). Daromi 4 µm storio pjūviai, jie paskleidžiami 37°C temperatūros vandens vonelėje, perkeliami ant objektinio stiklelio ir paliekami džiūti. Pjūviai džiovinami 5 val. 37°C temperatūros kaitinimo plokštės „Hotplate“ (gamintojas: Thermo Scientific, JAV), o vėliau, praėjus džiovinimo laikui, talpinami į termostatą 37°C temperatūros „B28“ (gamintojas: BINDER, Vokietija), ten laikomi 24 val. ir galutinai išdžiovinami.
Išdžiovinti mėginių pjūviai dažomi hematoksilino–eozino dažais histologinių pjūvių automatiniame dažymo įrenginyje – „Tissue-Tek ®DRSTM“ (gamintojas: Sakura, Japonija) tokia eiga:
1. Deparafinavimas ksilenu 2 kartus po 6-7 min. Jo metu iš pjūvio pašalinamas parafinas; 2. Rehidratavimas izopropanoliu 2 min. ir 96° etilo alkoholiu – 4 min.;
3. Išplaunamas alkoholis skalaujant vandeniu 3 min.; 4. Dažymas hematoksilinu – 10 min.;
5. Plovimas: vandeniu – 5 min., 96° etilo alkoholiu – 2 min., vandeniu – 5 min.; 6. Dažymas eozinu – 5 min.;
7. Plovimas vandeniu – 1 min.
8. Dehidratavimas 96° etilo alkoholiu – 1 min. ir izopropanoliu – 1 min.; 9. Praskaidrinimas ksilenu – 1 min.
Įrenginiui atlikus visus šiuos dažymo etapus dažymo procesas yra baigiamas. Nudažyti pretaratai padengiami ilgalaikio saugojimo dengiamąja terpe „Shandon Consul-Mount TM“ (gamintojas: Thermo Scientific, JAV) ir uždengiami dengiamaisiais stikleliais.
Paruošti preparatai mikroskopuoti Patologijos centro laboratorijoje esančiu mikroskopu OLYMPUS, o histologinių preparatų vaizdai fiksuoti prie mikroskopo pritvirtintu fotoaparatu.
Statistinė analizė. Buvo apskaičiuotas kepenų patologijų pasireiškimo dažnumas ir standartinis 95 proc. pasikliautinis intervalas (PI). Skirtumas laikytas statistiškai reikšmingu, kai p reikšmė <0,05.
28
3. TYRIMŲ REZULTATAI
3.1. Tiriamųjų lapių kepenų patologijų pasireiškimo dažnumas ir formos
Patologinio anatominio tyrimo metu buvo tirtos skirtingų lyčių juodsidabres lapės. Iš 55 tirtų lapių 47 proc. (95 proc. PI: 34-61 proc.) sudarė patinai, o 53 proc. (95 proc. PI: 39-66 proc.) - patelės (4 pav.).
4 pav. Lapių pasiskirstymas pagal lytį.
Makroskopiškai tiriant lapių kepenis buvo nustatyta, kad 100 proc. kepenų yra su pažeidimais. Dauguma kepenų buvo trapios, tamsiai vyšninės spalvos, pjūvyje kepenų parenchima skutosi, pjūvio griovelyje rinkosi kraujas.
Dauguma šių kepenų pažeidimų buvo susiję su lapių eutanazijos būdu, trukdė vertinti kitus kepenų pakitimus, todėl iš 55 skrostų lapių paimti 45 lapių kepenų mėginiai buvo vertinti atlikus histologinį tyrimą tam, kad būtų galima tiksliai įvertinti kepenų patologijas.
26 29 24.5 25 25.5 26 26.5 27 27.5 28 28.5 29 29.5 PATINAI PATELĖS Ti ri am ųj ų s kai či us , vnt . Lytis
29
5 pav. Kepenų patologinių histologinių pakitimų pasireiškimo dažnumas.
Iš visų tirtų lapių 100 proc. (95 proc. PI: 92-100 proc.) buvo nustatyta kepenų hiperemija, kraujosruvos, židininė hepatocitų nekrozė, pabrinkimas. Taip pat 100 proc. (95 proc. PI: 92-100 proc.) lapių kepenų nustatyta lipidozė, 53 proc. (95 proc. PI: 38-68 proc.) - hemosiderozė, 31 proc. (95 proc. PI: 18-47 proc.) - hepatitas, 7 proc. (95 proc. PI: 1-8 proc.) - fibrozė, o 4 proc. (95 proc. PI: 1-5 proc.) – amiloidozė (5 pav.).
Kepenų lipidozės atvejai sudarė 1,9 karto daugiau negu hemosiderozės ir skirtumas buvo statistiškai patikimas (p<0,05), 3,2 karto daugiau nei hepatito (p<0,05), 15 kartų daugiau nei fibrozės ir 22,5 karto daugiau negu amiloidozės atvejų (p<0,05).
Remiantis atlikto histologinio tyrimo gautais duomenimis galima teigti, kad dažniausiai pasitaikanti kepenų patologija juodsidabrėms lapėms yra lipidozė, o rečiausiai pasitaikanti – amiloidozė ir fibrozė (p<0,05).
Lyginant kepenų hiperemijos ir kraujosruvų pasireiškimą su hemosiderozės atvejais rastas statistiškai patikimas skirtumas (p<0,05). Hepatitas buvo diagnozuotas statistiškai reikšmingai rečiau nei kraujo apytakos sutrikimai, židininė hepatocitų nekrozė ir pabrinkimas atitinkamai (p<0,05). Tuo tarpu fibrozės lyginant su hepatitu buvo diagnozuota žymiai mažiau (p<0,05).
Reikšmingo skirtumo nerasta tarp amiloidozės ir fibrozės, hepatito ir hemosiderozės (p˃0,05). Labai dažnai rasta mišri patologija: hepatocitų pabrinkimas, lipidozė, edema ir hiperemija. Hepatocitų pabrinkimo atveju kepenų skiltelių struktūra nedaug pakitusi, sijos deformuotos dėl nevienodai padidėjusių hepatocitų. Hepatocitų citoplazma neskaidri - grūdėta, branduolių pokyčių nepastebima. Hepatocitai, pažeisti lipidozės, yra su įvairaus dydžio riebalų lašeliais, branduolys daugeliu atveju pastumtas į ląstelės pakraštį. Dėl edemos stromoje susikaupęs pilkai rožine spalva nusidažęs transudatas. Dėl hiperemijos kapiliarai išplėsti, gausiai užpildyti eritrocitais (6 pav.).
45 45 24 45 45 2 45 14 3 0 5 10 15 20 25 30 35 40 45 50 A tvej ų sk ai či us , vnt .
30
6 pav. Hepatocitų pabrinkimas (1), riebalų vakuolės (2), hiperemija (3) ir stromos edema (4). HE, x400.
Visose kepenyse, kuriose buvo aptiktas uždegimas, jis buvo smulkiažidininis, su negausiomis uždegiminių ląstelių sankaupomis. Visur dominavo limfocitai, pavieniai neutrofilai ir eozinofilai. Daugiau imuninio atsako ląstelių buvo susikaupusių šalia kraujagyslių, mažiau stromoje tarp skiltelių ir skiltelėse (7 pav.).
7 pav. Hepatitas. HE, x400.
Hemosiderozės metu kepenys makroskopiškai buvo nepakitusios, o histologiškai matomos įvairaus dydžio ir formos rudos hemosiderino sankaupos, išsidėsčiusios visame kepenų audinyje (8 pav.).
31
8 pav. Kepenų hemosiderozė. HE, x400.
Kolageninių skaidulų išvešėjimas (fibrozė) kepenyse galėjo atsirasti po nekrozinių kepenų pažeidimų arba ūmiam uždegimui perėjus į lėtinį. Histologiniame preparate matomi židiniai sudaryti iš jungiamojo audinio skaidulų ir fibroblastų bei fibrocitų (9 pav.).
9 pav. Kepenų fibrozė. Ryškios fibrozinio audinio kolageninės skaidulos. HE, x200.
Nekrozės atveju, kepenys buvo minkštos, šiek tiek padidėjusios, rudos, taip pat yra šviesiai gelsvų ar pilkos spalvos zonų. Histologiškai matomos suirusios struktūros, sijų struktūra suardyta, nekrozuoti hepatocitai padidėję, nusidažę eozinofiliškai, jų ribos neryškios, vienų hepatocitų branduoliai piknozės, kitų - lizės stadijoje. Kepenų kapiliarai išplėsti, užpildyti eritrocitais arba tarpskiltelinis audinys užpildytas transudatu dėl išsivysčiusios edemos (11 pav.).
32
10 pav. Nekrozių tipai.
Hepatocitų nekrozė išsiskyrė į du tipus: centrolobuliarinę ir išplitusią. (10 pav.) Išplitusi nekrozė buvo nustatyta 5-iose lapių kepenyse (95 proc. PI: 4-24 proc.), o tuo tarpu centrolobuliarinė – 40-tyje lapių kepenų (95 proc. PI: 76-96 proc.).
Centrolobuliarinė hepatocitų nekrozė pasireiškė 8 kartus dažniau negu išplitusi nekrozė (p<0,05).
11 pav. Centrolobuliarinė nekrozė, edema ir hiperemija. HE, x100.
Lipidozė vertinant pagal riebalų vakuolių pasiskirstymo intensyvumą suskirstyta į 4 grupes: lengvo laipsnio, vidutinio laipsnio, išplitusią ir difuzinę. (12 pav.)
Lengvo laipsnio lipidozė (14 pav.) nustatyta 2-ejoms lapėms (95 proc. PI: 1-5 proc.), vidutinio laipsnio - 12-ai lapių (95 proc. PI: 15-42 proc.), išplitusi – 16-ai lapių (95 proc. PI: 22-51 proc.), o difuzinė lipidozė nustatyta 15-ai lapių (95 proc. PI: 20-49 proc.).
Išplitusi lipidozė (15 pav.) pasireiškė 8 kartus dažniau negu lengvo laipsnio lipidozė, 1,3 karto dažniau negu vidutinio laipsnio lipidozė ir 1,06 karto dažniau negu difuzinė lipidozė.
89% 11%
Centrolobuliarinė Išplitusi
33 Pagal šiuos duomenis galima spręsti, kad dažniausiai juodsidabrių lapių kepenyse pasireiškia išplitusi lipidozė, o rečiausiai – lengvo laipsnio lipidozė (p<0,05).
12 pav. Lipidozės laipsnių dažnumas.
Pagal vakuolių dydį lipidozė buvo suskirstyta į smulkialašelinę, stambialašelinę ir mišrią. Smulkialašelinės lipidozės atveju vakuolės smulkesnės už branduolį, pasiskirsčiusios po visą citoplazmą. Stambialašelinės lipidozės atveju riebalų vakuolės stambesnės už branduolį ir viena ar kelios tokios vakuolės užima visą citoplazmą, į šoną nustumdamos branduolį. Mišrios lipidozės atveju hepatocitų citoplazmoje buvo įvairaus dydžio vakuolių. (13 pav.)
13 pav. Lipidozės tipų dažnumas.
Smulkialašelinis lipidozės tipas buvo rastas 27 mėginiuose (95 proc. PI: 44-74 proc.), stambialašelinis – 7 (95 proc. PI: 6-29 proc.), o mišrus – 11 mėginių (95 proc. PI: 13-40 proc.).
Smulkialašelinė lipidozė pasitaikė 2,5 kartus dažniau nei mišri (p<0,05) ir 3,9 kartus dažniau nei stambialašelinė lipidozė (p<0,05).
4% 27% 36% 33% Lengvo laipsnio Vidutinio laipsnio Išplitusi Difuzinė 60% 16% 24% Smulkialašelinė Stambialašelinė Mišri
34 Histologiškai vertinant kepenų lipidozę, hepatocitų citoplazmoje rastos įvairaus dydžio, apvalios formos vakuolės. Esant didelėms vakuolėms ląstelių branduoliai nustumti prie ląstelės sienelės arba jis visiškai išnykęs, kai kurios ląstelės perėjusios į nekrozinį procesą.
14 pav. Lengvo laipsnio kepenų lipidozė. Riebalų vakuolės pavieniuose hepatocituose. HE, x400.
35
16 pav. Kepenų lipidozės makroskopinis vaizdas. Kepenų parenchima išmarginta geltonomis zonomis.
Vertinant kepenų lipidozę makroskopiškai buvo nustatyta, kad kepenys padidėjusios, geltonos spalvos, minkštos konsistencijos (16 pav.).
3.2. Lapių nutukimo įtaka kepenų pokyčiams
Skrodžiant lapes buvo vertinamas jų nutukimo laipsnis naudojant Edney and Smith (1986 m.) 5 nutukimo laipsnių skalę (18). Iš 5 laipsnių buvo nustatyti 3 laipsniai. Buvo įvertinta nutukimo laipsnio priklausomybė nuo lyties (17 pav.) ir lipidozės laipsnio priklausomybė nuo nutukimo laipsnio (18 pav.).
17 pav. Nutukimo laipsnių pasiskirstymas tarp lyčių.
0 15 11 3 10 16 0 5 10 15 20 3 4 5 Atvejų skaičius, vnt. N ut uk im o lai ps ni s Patelės Patinai
36 10 proc. (95 proc. PI: 2-27 proc.) patelių buvo priskirtos 3 nutukimo laipsnio kategorijai ir buvo laikyta, kad jų įmitimas yra optimalus. 34 proc. (95 proc. PI: 18-54 proc.) patelių buvo nustatytas 4 laipsnio nutukimas, o 55 proc. (95 proc. PI: 36-74 proc.) - 5 laipsnio nutukimas.
Patinams 3 laipsnio nutukimas nebuvo nustatytas. 58 proc. (95 proc. PI: 37-77 proc.) patinų buvo nustatytas 4 laipsnio nutukimas, o 42 proc. (95 proc. PI: 23-63) patinų – 5 laipsnio nutukimas. Abiejų lyčių tarpe 3 laipsnio nutukimas sudarė 5 proc. (95 proc. PI: 1-5 proc.), 4 laipsnio nutukimas – 45 proc. (95 proc. PI: 32-59 proc.), o 5 laipsnio nutukimas – 49 proc. (95 proc. PI: 35-63 proc.).
Patelėms 5 laipsnio nutukimas pasireiškė 1,6 kartus dažniau negu 4 laipsnio nutukimas (p>0,05) ir 5,3 kartus dažniau negu 3 laipsnio nutukimas (p<0,05).
Patinams 4 laipsnio nutukimas pasireiškė 1,4 kartus dažniau negu 5 laipsnio nutukimas (p<0,05).
Patelėms 5 laipsnio nutukimas pasireiškė 1,5 kartus dažniau negu patinams (p>0,05), o 4 laipsnio nutukimas – 1,5 kartus rečiau negu patinams (p>0,05).
Manant, kad 4 ir 5 nutukimo laipsnis yra laikomi nutukimu, nutukusių patelių buvo 90 proc. (95 proc. PI: 73-98 proc.), o patinų – 100 proc. (95 proc. PI: 87-100 proc.). Taigi nutukusių patinų buvo daugiau negu patelių (p>0,05).
Vertinant abiejų lyčių rezultatus kartu matome, kad 5 laipsnio nutukimas pasireiškė 1,1 kartą dažniau negu 4 laipsnio nutukimas (p>0,05) ir 9 kartus dažniau negu 3 laipsnio nutukimas (p<0,05).
18 pav. Lipidozės laipsnio priklausomybė nuo nutukimo laipsnio.
Iš 45 lapių, kurių kepenų mėginiams buvo atliktas histologinis tyrimas, 3 nutukimo laipsnio lapėms buvo nustatyta tik lengva lipidozė, kuri sudarė 4 proc. (95 proc. PI: 1-5 proc.) visų lapių.
4 ir 5 laipsnio nutukimo lapėms buvo nustatytos 3 laipsnių lipidozės: vidutinio laipsnio, išplitusi ir difuzinė. 2 0 0 0 6 6 0 8 8 0 4 11 0 2 4 6 8 10 12 3 4 5 Atvejų skaičius, vnt. N ut uk im o lai ps ni ai
Lipidozės laipsnis Difuzinė Lipidozės laipsnis Išplitusi Lipidozės laipsnis Vidutinis Lipidozės laipsnis Lengvas
37 4 nutukimo laipsnio lapių kepenys sudarė 40 proc. (95 proc. PI: 26-56 proc.) visų lapių. Iš jų 33 proc. (95 proc. PI: 13-59 proc.) sudarė vidutinio laipsnio lipidozė, 44 proc. (95 proc. PI: 22-69 proc.) - išplitusi lipidozė ir 22 proc. (95 proc. PI: 6-48 proc.) sudarė difuzinė lipidozė.
5 nutukimo laipsnio lapių kepenys sudarė 56 proc. (95 proc. PI: 40-70 proc.) visų lapių. Iš jų 24 proc. (95 proc. PI: 9-45 proc.) sudarė vidutinio laipsnio lipidozė, 32 proc. (95 proc. PI: 15-54 proc.) - išplitusi lipidozė, o difuzinė lipidozė sudarė 44 proc. (95 proc. PI: 24-65 proc.) visų 5 nutukimo laipsnio lapių.
4 nutukimo laipsnio lapių kepenų išplitusi lipidozė pasireiškė 1,3 karto dažniau nei vidutinio laipsnio lipidozė (p>0,05) ir 2 kartus dažniau nei difuzinė lipidozė (p>0,05).
5 nutukimo laipsnio lapių kepenų difuzinė lipidozė pasireiškė 1,6 kartus dažniau nei vidutinio laipsnio lipidozė (p>0,05) ir 1,4 kartus dažniau nei išplitusi lipidozė (p>0,05).
4 ir 5 nutukimo laipsnio lapių kepenų vidutinio laipsnio ir išplitusi lipidozė pasireiškė tokiu pačiu dažnumu (p>0,05). Išsiskyrė tik difuzinė lipidozė, kuri 5 nutukimo laipsnio lapių kepenyse pasireiškė 2,8 kartus dažniau negu 4 nutukimo laipsnio lapių kepenyse (p>0,05).
19 pav. Nutukimas. Išvešėjęs poodinis riebalinis audinys.
Tiriant makroskopiškai lapių raumenys, poodinis audinys (19 pav.) ir taukinė (20 pav.) buvo gausiai infiltruoti riebaliniu audiniu. Riebalinis audinys rožinės spalvos, vietomis matomos kraujosruvos.
38
20 pav. Nutukimas. Riebalinio audinio sankaupos taukinėje, pilvo ertmėje.
Patologinio anatominio skrodimo metu visoms lapėms buvo nustatyta širdies diliatacija. Širdies maišelį buvo infiltravęs riebalinis audinys (21 pav.).
21 pav. Širdies maišelis apaugęs riebaliniu audiniu. Širdis laikoma pagrindu į apačią.
3.3. Elektros šoko sukelti patomorfologiniai pokyčiai
Nustatyti pakitimai būdingi elektros srovės poveikiui organizme. Visų tirtų lapių gaišenos ir jų organai buvo hiperemiški, pilvo ertmėje ir krūtinės ląstoje rasta daug tiršto kraujingo skysčio (22 pav.). Iš tiesiosios žarnos ir nosies šnervių tekėjo kraujingas skystis. Tipinėje eutanazijos elektros srove vietoje, burnoje, ant liežuvio, rastos elektros žymės: įtrūkimai, žaizdelės, epitelio atsidalinimas, paraudimas (23 pav.).
39
22 pav. Kraujas pilvo ertmėje.
23 pav. Liežuvio įtrūkimai, kraujosruvos, epitelio atsidalinimas.
Tiriant histologiškai liežuvio speneliai suardyti ir deformuoti. Plokščiajame ragėjančiame epitelyje, atsidalinęs raginis sluoksnis, kituose sluoksniuose yra netaisyklingos formos, apvalių, ovalių ertmių. Savoji gleivinės plokštelė edemiška (24 pav.).
40
24 pav. Liežuvio epidermio pažeidimas dėl elektros poveikio. HE, x200.
Kepenys buvo tamsiai raudonos, kraujingos, trapios, visas kepenų paviršius išraižytas įtrūkimais (25 pav.) Atlikus šių lapių kepenų histologinį tyrimą nustatytos suardytos kepenų sijos, centrolobuliarinė nekrozė, hiperemija, eritrocitų hemolizė, hepatocitų pabrinkimas ir kraujosruvos kepenyse (27 pav.). Iš visų (100 proc.) tirtų lapių 100 proc. (95 proc. PI: 92-100 proc.) buvo nustatyta kepenų hiperemija, kraujosruvos, hepatocitų pabrinkimas. Šios patologijos vertintos daugiau kaip eutanazijos būdo pasekmė.
25 pav. Makroskopinis kepenų vaizdas. Kepenų įtrūkimai.
Tiriant histologiškai kepenų įtrūkimai matomi kaip smulkūs tarpai tarp hepatocitų užpildyti eritrocitais (26 pav.).
41
26 pav. Kepenų hiperemija, kraujosruvos. HE, x400.
