1
Kauno Medicinos Universitetas
Rasa Račienė
Moksleivių dantų gydymo baimė ir su ja susiję socialiniai
bei psichologiniai veiksniai
Daktaro disertacija
Biomedicinos mokslai, visuomenės sveikata (10 B)
Kaunas 2009
Disertacija rengta 2000 – 2008 metais Vilniaus universitete. Disertacija ginama eksternu.
2
TURINYS
SANTRUMPOS ... 4
ĮVADAS ... 5
DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI ... 9
1. LITERATŪROS APŢVALGA ... 10
1.1. Dantų gydymo baimė ir jos samprata ... 10
1.2. Dantų gydymo baimės psichologiniai aspektai ... 12
1.3. Dantų gydymo baimės vertinimas ... 15
1.4. Dantų gydymo baimės paplitimas ... 18
1.5. Veiksniai, turintys įtakos dantų gydymo baimei ... 21
1.6. Paciento ir gydytojo odontologo sąveikos reikšmė dantų gydymo baimei ... 28
1.7. Dantų gydymo baimės ryšys su burnos sveikata ... 31
2. TYRIMO APIMTIS IR METODIKA ... 33
2.1. Tiriamųjų apklausos anketa ... 35
2.2 Tiriamųjų burnos apţiūra ir jos sveikatos įvertinimas ... 38
2.3. Statistinė duomenų analizė ... 40
3. REZULTATAI ... 42
3.1. Nerimo ir baimės dėl dantų gydymo paplitimas tarp moksleivių ... 42
3.2. Skirtingų odontologinių procedūrų analizė ... 45
3.3 Odontologinio gydymo patirties, gydytojo darbo vietos ir įsitikinimų, siejamų su dantų gydymu, reikšmė moksleivių dantų gydymo baimei ... 51
3.4 Sąsajos tarp moksleivių šeimos socialinių – ekonominių veiksnių ir su dantų gydymu siejamo nerimo, baimės bei įsitikinimų ... 58
3.5 Burnos sveikatos, higienos būklės ir dantų gydymo baimės ryšiai ... 64
3.6 Moksleivių savijautos sąsajos su dantų gydymo baime ... 77
3.7. Ryšys tarp išvaizdos vertinimo ir dantų gydymo baimės ... 79
3.8. Dantų gydymo baimės ir su ja susijusių veiksnių tarpusavio ryšių įvertinimas ... 82
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 85
3
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 100
PUBLIKACIJOS IR PRANEŠIMAI DARBO TEMA ... 101
LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 103
4
SANTRUMPOS
DGB – dantų gydymo baimė
NDGS – Nerimo dėl dantų gydymo skalė DGBS – Dantų gydymo baimės skalė
DGĮS – Su dantų gydymu susijusių įsitikinimų skalė
KPI – ėduonies paţeistų, plombuotų ir išrautų nuolatinių dantų skaičius K – ėduonies paţeistas dantis
Pl – plombuotas dantis I – pašalintas dantis
OHI–s – supaprastintas burnos higienos indeksas
Statistinių rodiklių ţymėjimas χ² – Chi kvadrato kriterijus n – atvejų skaičius grupėje GS – galimybių santykis p – statitinis reikšmingumas PI – pasikliautinasis intervalas proc. – procentai SN – standartinis nuokrypis
5
ĮVADAS
Dantų gydymo baimė kaip fenomenas moksle nagrinėjama tik apie 50 metų, tačiau dantų gydymo baimės istoriją galima susieti su 500 metų senumo įvykiais, kai vokiečių tapytojas Albrecht Dürer (1471– 1528) viename savo paveikslų pavaizdavo ekstremalią ţmogaus reakciją į danties pašalinimą. Apie 1960 metus moksliniuose straipsniuose pasirodė pirmosios diskusijos apie socialinių ir asmeninių veiksnių reikšmę odontologijoje, dantų gydymo baimės valdymo metodus. Pitsburgo universiteto Odontologijos mokykloje buvo įkurtas pirmasis Elgesio mokslų departamentas, kai Kanados mokslininkas, gydytojas odontologas Grant Phipps iš naujo „atrado“ psichologiją ir apgynė mokslų daktaro laipsnį klinikinės psichologijos srityje. Idėjos apie psichologinius dantų gydymo ypatumus po truputį sudomino ir kitų šalių mokslininkus bei gydytojus. Rytų Amerikos pakrantėje prasidėjusi elgesio mokslų integracija į odontologiją per dešimt metų pasiekė ir Europos valstybes. Mokslinių tyrimų, nagrinėjančių įvairias elgesio apraiškas dantų gydymo metu, rezultatai 1970 metais buvo paskelbti Didţiojoje Britanijoje, Airijoje, Skandinavijos valstybėse, Olandijoje, Japonijoje, šiek tiek vėliau ir Izraelyje. Nuo 1980 metų pradėjo kurtis specializuotos dantų gydymo baimės klinikos, kuriose bendradarbiavimą iki šių dienų tęsia dantų gydytojai, psichologai ir psichiatrai (P. Milgrom ir kt., 1995).
Paskutinio dešimtmečio moksliniai tyrimai orientuoti į gilesnį dantų gydymo baimės paţinimą, jos prieţasčių nustatymą. (S. Shinokara ir kt., 2005, M. Greabu, 2006, H. Shinji ir kt., 2006, R. Freeman, 2007). Toliau tęsiamos DGB paplitimo epidemiologinės studijos (N. Enkling ir kt., 2006, J. M. Armfield ir kt., 2006, D. Firat ir kt., 2006, E. Nicolas ir kt., 2007, S. Lahti ir kt., 2007), nagrinėjamas skausmo suvokimas dantų gydymo metu (A. J. van Wijk, J. Hoogstraten, 2005, K. Okawa ir kt., 2005, U. Klages ir kt., 2006), tiriama dantų gydymo baimės reikšmė burnos sveikatai (D. Q. Taani ir kt., 2005, M. K. Al-Omiri ir kt., 2006, S. Eitner ir kt., 2006, J. M. Armfield ir kt., 2007).
Yra sukaupta nemaţai įrodymų, kad vaikų, kurie bijo gydytis dantis, burnos sveikatos rodikliai yra prastesni nei nebijančių (E. Kruger ir kt., 1998, M. S. Kinirons, C. Stewart, 1998, M. Alberth ir kt., 2002). Ypač verčia nerimauti tai, kad dantų gydymo bijantys vaikai turi maţiau silantais padengtų dantų (R. Bedi ir kt., 1992), jie daţniau praleidţia vizitus pas gydytoją odontologą (E. Skaret ir kt., 1998, 1999).
6
Lietuvoje iki 2003 metų, kai „Stomatologijos“ ţurnale buvo paskelbti pirmieji pristatomo tyrimo rezultatai, nebuvo publikuota mokslinių straipsnių, nagrinėjančių dantų gydymo baimės problemas. 2006 metais V. Brukienės apgintoje daktaro disertacijoje „Lietuvos 15–16 metų amţiaus paauglių dantų būklės įvertinimas“ buvo nustatyta, kad 11,6 proc. Lietuvos šešiolikmečių jaučia didelį nerimą dėl dantų gydymo ir tai statistiškai reikšmingai susiję su odontologinio gydymo reikmėmis (V. Brukienė, 2006).
Lietuvoje atliktų epidemiologinių tyrimų duomenys rodo, kad nepaisant odontologijos paţangos, vaikų dantų ėduonis išlieka labai aktualia problema. Nors 12 ir 15 metų amţiaus vaikų KPI rodiklis nuo 1993 iki 2001 metų sumaţėjo 30 proc. (J. Aleksejūnienė ir kt., 2004), naujausi tyrimai rodo, kad net 92,3 proc. šešiolikmečių Lietuvoje turi ėduonies paţeistų dantų (V. Brukienė, 2006). Dantų ėduonies paplitimo analizė, atlikta skirtingą fluoro kiekį geriamajame vandenyje turinčiose vietovėse (J. Narbutaitė ir kt., 2007), ir mitybos bei higienos reikšmės burnos sveikatai tyrimai (J. Aleksejūnienė ir kt., 1996, V. Brukienė, 2006) nepateikia atsakymų į prevenciniu poţiūriu labai svarbų klausimą: kodėl didelė dalis mokyklinio amţiaus vaikų nesikreipia į specialistus profilaktiniam patikrinimui, o daţniausiomis atvykimo pas gydytoją odontologą prieţastimis nurodomos dantų problemos ir skausmas (J. Aleksejūnienė, 2001, V. Brukienė, 2006).
Yra nemaţai įrodymų, kad daugeliu atvejų dantų gydymo baimę lemia neigiama dantų gydymo patirtis vaikystėje (U. Berggren ir kt., 1997, P. Milgrom ir kt., 1998, D. Locker ir kt., 1996, 1999, A. de Jongh ir kt., 2003).
Yra pastebėta, kad dantų gydymo baimės paplitimas skiriasi priklausomai nuo amţiaus. Tiriant 9–12 metų amţiaus vaikų grupę nustatyta, kad dantų gydymo baimės rodikliai didėja (P. Murray ir kt., 1989), o nuo 15 iki 18 metų amţiaus grupėje dantų gydymo baimė kinta nereikšmingai (W. M. Thomson ir kt., 1997). Tačiau naujesnių studijų rezultatai rodo, kad amţiaus tarpsnyje nuo 15 iki 26 metų dantų gydymo baimė didėja (D. Locker ir kt., 2000), o penkioliktieji–šešioliktieji gyvenimo metai įvardijami kaip kritiniai dantų gydymo baimės atţvilgiu.
Todėl labai svarbu suvokti ir įvertinti veiksnius, galinčius turėti įtakos gydymo baimės atsiradimui iki šio, kritiniu laikomu, laikotarpio. Akivaizdu, kad ieškant atsakymų į šiuos klausimus būtina plėsti problemos tyrimų lauką, išsamiau paţinti sudėtingą psichologinių ir socialinių vaiko ir gydymo aplinkos veiksnių bei jų tarpusavio sąveiką.
7
Tokiame kontekste moksleivių dantų gydymo baimė Lietuvoje beveik netyrinėta. Siekdami bent iš dalies uţpildyti šią spragą, nusprendėme atlikti Vilniaus mieste gyvenančių 12–15 metų moksleivių apklausą ir įvertinti jų burnos sveikatos būklę. Šis amţiaus tarpsnis buvo pasirinktas dėl to, kad vaikų kognityvinės raidos ekspertų nuomone, tik perkopus 10 metų amţiaus ribą vaikų abstraktaus mąstymo gebėjimai tampa pakankamai išvystyti (R. Ţukauskienė, 1998). Kitaip tariant, tik vyresni nei 10 metų vaikai geba suvokti dantų gydymo svarbą bei įvertinti nesigydymo pasekmes.
Tikimės, kad dantų gydymo baimės ir su ja susijusių socialinių bei psichologinių veiksnių analizė padės geriau paţinti galimas prastos moksleivių burnos sveikatos būklės prieţastis, numatyti prevencines priemones ir suteikti rekomendacijas gydymo paslaugų kokybės gerinimui.
Mokslinis naujumas. Lietuvoje dantų gydymo baimės reiškinys beveik netyrinėtas. Iš pastarojo dešimtmečio tyrimų ir dantų gydymo baimei skirtų mokslinių publikacijų matyti, kad tik V. Brukienė nagrinėjo nerimo, jaučiamo dėl dantų gydymo, sąsajas su paauglių dantų gydymo reikmėmis. Mūsų tyrimas suteikia galimybę pirmą kartą Lietuvoje įvertinti dantų gydymo baimės paplitimą ir su ja susijusius veiksnius tarp 12–15 metų moksleivių. Tyrimas parodė, kad vaikų neigiama dantų gydymo patirtis siejasi su tuo, kokioje gydymo įstaigoje – valstybinėje ar privačioje – buvo suteiktos gydymo paslaugos. Vaikai, kurie gydėsi valstybinėse įstaigose daţniau patyrė nemalonius išgyvenimus ir daţniau turėjo neigiamus įsitikinimus apie dantų gydymą. Lietuvoje iki šiol nebuvo duomenų apie dantų gydymo baimės ir kreipimosi profilaktinei apţiūrai sąsajas. Tyrimo rezultatai parodė, kad dantų gydymo bijantys 12–15 metų moksleiviai, palyginti su nebijančiais, kur kas rečiau atvyksta profilaktinei apţiūrai, nors šio amţiaus vaikus atvesti pas gydytoją apţiūrai privalėtų tėvai. Šiame tyrime taip pat analizavome dantų išvaizdos sąsajas su moksleivių dantų prieţiūra ir savo išvaizdos vertinimu. Tokio pobūdţio tyrimų stokojama ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Gauti rezultatai atskleidė, kad siekiant geriau suprasti su dantų gydymu susijusį paaugliško amţiaus moksleivių elgesį, šią problemą būtina giliau ir išsamiau nagrinėti.
Praktinė reikšmė. Atlikdami šį tyrimą parengėme ir statistiškai patikrinome dantų gydymo baimės ir nerimo įvertinimo skales, kurias gydytojai odontologai galės naudoti savo kasdieninėje praktikoje. Tyrimo rezultatus ir naudotos literatūros apţvalgą pateikėme moksliniuose ir populiariuose straipsniuose. Gydytojų tobulinimosi kursuose bei
8
mokslinėse konferencijose skaitytos paskaitos dantų gydymo baimės tema. Manome, kad tyrimo duomenys praverstų svarstant vaikų burnos sveikatos koncepciją, atliekant naujus mokslinius tyrimus.
Asmeninis indėlis. Disertacijos autorė suplanavo ir atliko tyrimą bei apibendrino gautus rezultatus.
9
DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI
Darbo tikslas:
Ištirti 12–15 metų Vilniaus miesto moksleivių dantų gydymo baimę ir su ja susijusius socialinius bei psichologinius veiksnius.
Uţdaviniai:
1. Nustatyti dėl dantų gydymo jaučiamo nerimo ir baimės paplitimą tarp 12–15 metų moksleivių atsiţvelgiant į amţiaus grupes ir tiriamųjų lytį.
2. Įvertinti sąsajas tarp moksleivių dantų gydymo baimės ir odontologinio gydymo patirties, gydytojo darbo vietos bei su dantų gydymu susijusių įsitikinimų.
3. Atskleisti ryšius tarp moksleivių šeimos socialinių – ekonominių veiksnių ir dantų gydymo baimės.
4. Išnagrinėti ryšius tarp burnos sveikatos ir higienos būklės bei nerimo, jaučiamo dėl dantų gydymo, dantų gydymo baimės ir su dantų gydymu susijusių įsitikinimų.
5. Įvertinti moksleivių savijautos ir poţiūrio į dantų išvaizdą bei sveikatą ryšius su dantų gydymo baime.
10
1. LITERATŪROS APŢVALGA
1.1. Dantų gydymo baimė ir jos samprata
Apibrėţimai ir sąvokos
Ţmogus turi įgimtą savybę jausti baimę. Priklausomai nuo intensyvumo, jos apibūdinimui gali būti naudojami skirtingi terminai: nerimas (pavor, anxietas lot.), baimė (fear angl.), fobija arba patologinė baimė (phobia lot., phobos gr.).
Nerimas. Tai laukimas kaţko negera, vidinė įtampa. Ţmogus tikrai neţino, kas gali atsitikti, bet jaučia, kad atsitiks kaţkas bloga (A. Dembinskas ir kt., 2003).
Baimė. Tai individo emocinis atsakas į suvokiamą grėsmę ar pavojų. Ji grindţiama savęs išsaugojimu, turi gynybinį charakterį ir pasireiškia fiziologiniais aukštosios nervinės veiklos poţymiais (P. Milgrom ir kt., 1995).
Baimė – tai bijojimas to, kas vyksta dabar. Jai būdingas konkretus turinys, ţmogus ţino, ko bijo (A. Dembinskas ir kt., 2003).
Fobija. Terminas naudojamas apibūdinti įkyrią baimę (A. Dembinskas ir kt., 2003). Ši perdėta ir daţnai bejėgiška baimė yra susijusi su specifine situacija ar konkrečiu objektu. Pagal A. T. Beck, fobija yra situacijos baimė, kuri, visuomenės nuomone arba paties paciento intelektualiu vertinimu iš šalies, yra neproporcinga situacijos tikimybei arba galimam jos ţalingumui (A. T. Beck, 2005).
Baimės atsakas yra adaptyvus ir jį sudaro trys skirtingos atsakų sistemos: pirmiausia įvertinama galima grėsmė (kognityvinis atsakas), tada aktyvuojama autonominė nervų sistema – simpatinė ir parasimpatinė (fiziologinis atsakas) ir galiausiai reaguojama – elgiamasi taip, kad būtų išvengta galimos grėsmės (elgesio atsakas) (P. Milgrom ir kt., 1995).
Norint paaiškinti dantų gydymo baimę ir bijančio paciento elgesį odontologiniame kabinete, galima remtis dar praėjusio šimtmečio pradţioje W.B. Cannon (1929 m.) aprašytu bendruoju organizmo adaptaciniu sindromu „kovoti ar skristi“ („fight or flight“), kai organizmas prisitaiko prie nepalankių sąlygų, t.y. sugeba išvengti stresinės situacijos arba ją įveikti (P. Milgrom ir kt., 1995).
Mūsų atliktame tyrime pagrindinis dėmesys skiriamas dantų gydymo baimės įvertinimui. Moksleivių apklausa vyko mokyklose, o ne odontologiniame kabinete, todėl tyrimo rezultatai labiau atspindi
11
subjektyvų baimės suvokimą, kai baimę sukelianti procedūra yra įsivaizduojama, o ne tiesiogiai patiriama.
Vaikų dantų gydymo baimės samprata
Daugumai vaikų vizitas pas gydytoją odontologą siejamas su stresu. Tai galima paaiškinti tiek dantų gydymo specifiškumu (neįprasti garsai ir skonis, gulima padėtis, nepaţįstami ţmonės, diskomfortas ar net skausmas), tiek vaiko psichologinės raidos poţiūriu. Tačiau vaikų dantų gydymo baimės samprata moksle iki šiol yra diskusijų objektas (R. Freeman, 2007, A. Holst ir kt., 1988, E. Skaret ir kt., 1998).
Nagrinėjant literatūrą įdomu pastebėti, kad yra keliama hipotezė, kad vaikų dantų gydymo baimė nėra specifinė baimė, nors, kita vertus, labai sunku įvertinti jos ryšį su bendru baimingumu (G. A. Winer, 1982). Autorius iškelia prielaidą, kad vaikų dantų gydymo baimė yra susieta su vaiko asmeninėmis savybėmis, tokiomis kaip impulsyvumo kontrolės trūkumas ir paţintinių funkcijų ribotumas.
Švedų mokslininkė G. Klingberg pateikia duomenis, kad tarp 4–11 metų vaikų elgesio problemos, kylančios, kai gydomi dantys, ne visada yra dantų gydymo baimės pasekmė. Vieni vaikai per dantų gydymo procedūras priešinasi, nors nejaučia baimės ar nerimo, kiti – net jausdami baimę yra pajėgūs susikaupti, trečių negatyvus elgesys odontologinio gydymo metu yra susijęs tik su baimės jausmu (G. Klingberg, 1995).
Gana įdomiai vaikų dantų gydymo baimė aiškinama remiantis psichodinamine teorija. Vaikų baimė gydytis dantis siejama ne su realia, bet su vidinių pavojų baime: baime būti atskirtam nuo motinos, baime susiţeisti ir bejėgiškumo jausmu. Išvardyti vidiniai pavojai tiesiogiai siejasi su dantų gydymu ir tai leidţia nesunkiai paaiškinti neigiamas vaikų reakcijas į odontologines procedūras (R. Freeman, 2007).
Moksliniai tyrimai rodo, kad tiek dantų gydymo baimė, tiek negatyvus elgesys dantų gydymo metu maţėja augant vaikui. Tai siejama su normalia psichologine vaiko raida. Jaunesni vaikai dantų gydymą vertina kitaip nei vyresnio amţiaus vaikai (G. Klingberg, A. G. Broberg, 2007). Todėl vyresnių vaikų dantų gydymo baimę galima vertinti labiau kaip specifinę, susijusią tiek su dantų gydymo patirtimi (A. Holst ir kt., 1988, E. Skaret ir kt., 1998), tiek su išmoktu elgesiu (S. Rachman, 1977).
Pristatomame tyrime dalyvavusių moksleivių dantų gydymo baimę vertinome kaip specifinį reiškinį, susijusį su dantų gydymo patirtimi. Moksleiviai, niekada nesilankę pas dantų gydytoją, tyrime nedalyvavo.
12
1.2. Dantų gydymo baimės psichologiniai aspektai
Dantų gydymo specifika
Norint suvokti dantų gydymo baimės prigimtį, svarbu įvertinti dantų gydymo ypatumus.
Pirmiausia, gydytojas odontologas dirba taip, kad jam būtų patogu naudotis instrumentais ir pasiekti paţeistą danties ar burnos vietą, be to, svarbu, kad būtų geras apšvietimas. Dėl to pacientas priverstas būti tam tikroje padėtyje, kuri nevisada gali būti jam priimtina.
Antra, burnos ertmė yra pakankamai intymi ţmogaus kūno vieta. Dauguma ţmonių drovisi, kai nepaţįstamas asmuo priartėja pernelyg arti. Bendraujant saugus atstumas tarp dviejų ţmonių yra apie 1–1,5 metro (D. W. Chambers ir R. G. Abrams, 1986). Priartėjus arčiau gali kilti nepatogumo, nerimo reakcija, bandymo atsitraukti atgal poreikis. Kai gydo dantis, odontologas yra priverstas perţengti šią intymumo ribą.
Trečia, burnos ertmei priskiriamos svarbios organizmo fiziologinės funkcijos, tokios kaip skonio paţinimas, kvėpavimas. Kai kurios odontologijoje naudojamos medţiagos gali būti priimamos kaip toksinai dėl nemalonaus jų skonio. Pacientams, turintiems problemų dėl adenoidų ar kitų obstrukcinių būklių, gydantis dantis gali pasunkėti kvėpavimas, kas tiesiogiai siejama su stresu (T. Willumsen, 1999).
Dantų gydymo baimės įgijimo būdai ir odontologinio gydymo vengimas
Pagal J. Wolpe (1981) yra du pagrindiniai baimių įgijimo būdai: autonominis tiesioginio patyrimo ir išmoktas elgesio būdas (naujų kognityvinių asociacijų sukūrimas jau egzistuojančioms baimėms). Remdamasis retrospektyvine baimių analize autorius nurodo, kad vienas trečdalis baimių yra įgyjama, mokantis iš aplinkos, kiti du trečdaliai baimių įgyjami per tiesioginę patirtį (J. Wolpe, 1981). Šis baimių įgijimo mechanizmas tinka vertinant ir dantų gydymo baimę. Individas, patyręs skausmingą dantų gydymą, ateityje gali būti nusiteikęs prieš šias procedūras. Nereguliarūs apsilankymai ir vizitų pas odontologą vengimas gali peraugti į dantų gydymo baimę. Bijoti gydytis dantis galima išmokti iš aplinkos: iš dantų gydymo bijančių šeimos narių, negatyvaus odontologo įvaizdţio, pasitaikančio groţinėje literatūroje, kino filmuose ir pan.
Suaugusiųjų dantų gydymo baimės atsiradimas daţniausiai siejamas su skausminga patirtimi vaikystėje (P. Milgrom ir kt., 1998, D. Locker ir
13
kt., 1996, 1999), ypač jei pacientas negalėjo kontroliuoti skausmingo gydymo (A. de Jongh ir kt., 2003).
Traumuojanti, nemaloni dantų gydymo patirtis turi reikšmingos įtakos dantų gydymo baimei, o to pasekmė – odontologinio gydymo vengimas (U. Berggren ir kt., 1997, O. Vassend, 1993). Tačiau apie penki procentai bijančių gydytis dantis ir vengiančių šių procedūrų negali nurodyti konkrečios prieţasties, kodėl jie nesilanko pas gydytoją odontologą (G. Kent, 1997).
Dantų gydymo vengimą gali lemti ne tik dantų gydymo baimė, bet ir daugelis kitų veiksnių, kaip antai būtinybės turėti sveikus dantis nesuvokimas, uţmaršumas, tingėjimas, nepasitikėjimas gydymo rezultatais ir kt. (G. ter Horst, C. A. de Wit, 1993). Maţiau ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse, tokiose kaip Indija, viena svarbiausių prieţasčių, be dantų gydymo baimės, nurodomas nepriteklius (S. Vignarajah, 1997).
Pastebėta, kad reguliariai besilankančių pas gydytoją odontologą pacientų tiek poţiūris į dantų gydymą, tiek burnos sveikatos rodikliai skiriasi lyginant su dantų gydymo bijančiais ir reguliarių apsilankymų vengiančiais pacientais. Tyrimų rezultatai rodo, kad nereguliariai besilankantys pacientai labiau bijo dantų gydymo, patį gydymą laiko nemalonesniu, yra praradę daugiau dantų (J. S. Smyth, 1994).
Išmoktą baimės elgesį argumentuotai įvertino suomių mokslininkas Heikki Murtomaa. 1999 metais išleistoje knygoje „Dantų gydymo baimė“ jis susistemino atliktų tyrimų rezultatus ir pateikė išvadas, kad Suomijoje ir Sietle yra gyventojų karta, uţaugusi be dantų ėduonies. Dauguma jų niekada nėra patyrę intraoralinių injekcijų, jiems atliktos tik profilaktinės burnos prieţiūros procedūros. Tačiau dalis jų vis tiek labai bijo dantų gydymo. Tai aiškinama būtent išmoktu baimės elgesiu iš kitų ţmonių (H. Murtomaa,1999, P. Milgrom ir kt., 1995, U. Berggren ir kt., 1997). Autorius pakankamai paprastai paaiškino, kad kai kurių bauginančių situacijų suaugęs ţmogus paprasčiausiai gali išvengti: bijantys skristi lėktuvu renkasi keliones automobiliu ar traukiniu, bijantys keltis liftu – tiesiog lipa laiptais. Tuo pačiu jis padarė išvadą, kad išvengti odontologo teikiamų paslaugų šiuolaikinėje visuomenėje beveik neįmanoma (H. Murtomaa, 1999).
Vertinant vaikų galimybes išvengti bauginančių situacijų, akivaizdu, kad tėvų įtaka ir priklausomybė nuo jų sprendimų neretai nepalieka galimybės vaikui pasirinkti ir išvengti bauginančios situacijos.
Todėl ţymiai sudėtingiau įvertinti vaikų dantų gydymo patirtį ir jo įtaką DGB formavimuisi, o mokslinėje literatūroje skelbiami duomenys pakankamai prieštaringi.
14
Ikimokyklinio ir jaunesnio mokyklinio amţiaus vaikų dantų gydymo baimės tyrimų analizė rodo, kad DGB nėra susijusi su odontologinio gydymo patirtimi. Tiriant 5–10 metų vaikų dantų gydymo baimės ryšį su gydymo procedūromis nenustatyta statistiškai reikšmingo ryšio tarp baimės ir plombavimo procedūrų, silpnas ryšys rastas tarp dantų šalinimo ir dantų gydymo baimės (D. van Waaijen ir kt., 2001). Tačiau kai kurie tyrimai, atlikti vyresnių vaikų (nuo 12 metų amţiaus) grupėse, patvirtino hipotezės apie skausmingo dantų gydymo įtaką dantų gydymo baimės formavimuisi (D. Q. Taani, 2001, M. Bergius ir kt., 1997, V. Brukienė ir kt., 2006).
Vaikų išmoktas baimės elgesys neabejotinai yra susijęs su šeimos narių dantų gydymo baime ir jos demonstravimu. Ir nors klinikinėje praktikoje tėvų dantų gydymo baimės įtaka vaiko elgesiui odontologinio gydymo metu yra pakankamai lengvai atpaţįstamas reiškinys (P. M. Bailey ir kt., 1973; G. Klingberg, U. Berggren, 1992; H. Tuuti, S. Lahti, 1987; J. A. Gershen, 1976), tėvai (ypač mamos) yra labiau linkę pateisinti netinkamą vaiko elgesį, nei pripaţinti savo nerimą ar baimę (V. J. de Oliveira ir kt., 2006).
Kai kurie tėvai, atvykę su vaiku į odontologijos kliniką, patys perdėtai nerimauja dėl gydymo procedūrų ir savo nerimą perduoda vaikams (B. Melamed, 1983, J. P. Bush, C. S. Cockrell, 1987). Vis dėlto mokslinės studijos pateikia priešrtaringus rezultatus: vieni tyrimų rezultatai patvirtina, kad motinos DGB turi daugiau įtakos vaiko dantų gydymo baimei nei kitų šeimos narių DGB (P. M. Bailey ir kt., 1973, G. Z. Wright ir kt., 1973, M. Bergius ir kt., 1997, G. Fabian ir kt., 2003), kitų studijų rezultatai nerodo tėvų DGB įtakos vaiko elgesiui ar baimei dantų gydymo metu (K. Arnrup ir kt., 2002, 2007). Pastatrųjų tyrimų išvados teigia, kad vaikų negatyviam elgesiui gydymo metu įtakos turi ne tik pačių odontologinių procedūrų baimė, bet ir vaiko temperamentas bei impulsyvumas (K. Anrup ir kt., 2002).
Vaikų apsilankymų pas gydytoją odontologą reguliarumui neabejotinai įtakos turi tėvų supratimas apie profilaktinių apsilankymų svarbą. Ir nors vieni autoriai teigia, kad su kiekvienu vizitu vaikai vis labiau pripranta prie gydomųjų procedūrų (L. Venham ir kt., 1980), kitų nuomone – vaikas lengviau priima dantų gydymą, kai jis neturi ar turi maţai dantų gydymo patirties (M. Varpio, B. Wellfelt, 1991). Tai leidţia daryti prielaidą, kad labai svarbu vesti vaikus pas gydytoją odontologą reguliariai, nesvarbu, koks būtų gydymas.
Tai patvirtina Italijoje atliktas tyrimas, kurio rezultatai parodė, kad net ir patyrus problemų per pirmą apsilankymą, ikimokyklinio amţiaus vaikų
15
dantų gydymo baimė kinta priklausomai nuo tolimesnių apsilankymų pas odontologą skaičiaus. Kuo daţniau vaikas atvedamas pas gydytoją odontologą, tuo jo DGB maţėja (K. Rantavuori ir kt., 2002). Išvadas apie reguliarių apsilankymų svarbą papildo Japonijos mokslininkų tyrimai. Jų atlikta studija rodo, kad vaikai, iki ketverių metų patyrę traumuojantį gydymą, per kurį buvo naudojama prievarta, kaip antai specialūs, kūną fiksuojantys įtvarai, vėlesniame amţiuje, jei reguliariai lankosi pas odontologą, dantų gydymo bijo maţiau (S. Tomiko ir kt., 2003).
Nors tėvai bus pakankamai sąmoningi ir suvoks profilaktinių apsilankymų svarbą, situacija gali keistis vaikui paaugus. Paauglystės laikotarpiu vaikai tampa savarankiškesni, labiau nepriklausomi nuo tėvų. Jei paauglys bijos dantų gydymo, gali tapti ţymiai sunkiau kontroliuoti apsilankymų pas gydytoją odontologą reguliarumą.
Norvegijoje atliktoje studijoje buvo nagrinėjamos prieţastys, dėl kurių 12–18 metų paaugliai daţniausiai praleidţia apsilankymus pas gydytoją odontologą. Gauti rezultatai parodė, kad respondentai, kuriems buvo nustatyta didelė dantų gydymo baimė, yra praleidę ar atšaukę daugiausia vizitų pas gydytoją odontologą (E. Skaret ir kt., 1999). Praleistų nepranešus iš anksto apsilankymų skaičius trigubai viršijo atšauktų vizitų skaičių (E. Skaret ir kt., 1998).
Todėl vertinant tiek dantų gydymo patirties, tiek reguliarių apsilankymų įtaką dantų gydymo baimei, reikėtų atkreipti dėmesį, kad labai svarbus vaidmuo tenka ir gydytojui odontologui. Ypač svarbu, kad vaikas ir tėvai pasitikėtų gydytoju odontologu. Todėl gydytojas odontologas turi išmanyti ne tik dantų ligas ir jų profilaktiką, bet ir bendrus psichologinius bendravimo aspektus su vaikais. Tas pats pasitikėjimo principas galioja ir vaikams paaugus. Gydytojas turi būti profesionaliai pasirengęs padėti bijančiam paaugliui: turėti ţinių kaip sumaţinti nerimą tiek psichologiniais, tiek medikamentiniais būdais.
1.3. Dantų gydymo baimės vertinimas
Dantų gydymo baimės įvertinimui naudojami įvairūs metodai ir priemonės: elgesio įvertinimo skalės, psichometrinės skalės, fiziologiniai matavimai ir projekcinės metodikos. Daţniausiai moksliniuose tyrimuose yra naudojami elgesio reitingai: vaiko elgesio, reakcijų stebėjimas dantų gydymo metu (atlieka pats odontologas ar kitas asmuo) ir baimės įvertinimas naudojant psichometrines skales (uţpildo pats tiriamasis arba vienas iš jį atlydėjusių tėvų, jeigu tiriamasis yra jaunesnis nei 13 metų). Tačiau yra pastebėta, kad kai vaiko baimės įvertinimą atlieka tėvai,
16
rezultatai gali būti labai netikslūs (A. de Los Reyes ir A. E. Kazdin, 2004).
Elgesio įvertinimo skalės padeda įvertinti vaiko elgesio tipą ir nusiteikimą bendradarbiauti su gydytoju. Daţniausiai šiam įvertinimui naudojama Frankl skalė (S. N. Frankl ir kt., 1962), pagal kurią vaiko elgesys dantų gydymo metu vertinamas kaip 1) neabejotinai negatyvus, 2) negatyvus, 3) pozityvus ir 4) neabejotinai pozityvus elgesys. Tačiau vertinant pagal šią sistemą, prarandama konkreti vaiko elgesio interpretacija (pvz., verksmingas, piktas). Todėl Japonijos mokslininkų grupė pateikė modifikuotą šios skalės versiją. Jos pagrindu elgesio reitingavimo skalė buvo sumaţintas iki 3 grupių, bet paties elgesio analizė tapo išplėsta (S. Shinohara ir kt., 2005). Tyrimai ir stebėjimai rodo, kad maţi, ikimokyklinio amţiaus vaikai savo nusiteikimą tiksliausiai gali įvertinti „Veido išraiškos skale“ arba pagal L. L. Venham sukurtą paveikslėlių testą, kuriame atskirose aštuoniose kortelėse pavaizduotos bijančio ir nebijančio ţmogeliukų figūrų poros (H. Buchanan, N. Niven, 2002).
Moksliniuose tyrimuose DGB vertinimui daţniausiai yra naudojamos psichometrinės skalės. Remiantis jomis yra vertinamas dantų gydymo baimės paplitimas, baimės kiekybinė ir kokybinė išraiškos. Viena populiariausių mokslinėse studijose naudojamų psichometrinių skalių yra Corah nerimo dėl dantų gydymo skalė NDGS (Corah Dental Anxiety Scale CDAS). Ją sudaro keturi klausimai, atsakymai į kuriuos rodo subjektyvią individo reakciją: belaukiant vizito pas gydytoją odontologą, atvykus dantų gydymui, laukiant dantų preparavimo procedūros ir konkrementų valymo procedūros metu (N. L. Corah, 1969).
Dar viena nemaţiau populiari psichometrinė skalė yra Kleinknecht dantų gydymo baimės skalė DGBS (Dental Fear Survey DFS). Ją sudaro trys atskiros dalys. Pateikti klausimai leidţia apibūdinti odontologinio gydymo vengimą dėl baimės, numatyti somatinius nerimo simptomus, įvertinti atskiras odontologines situacijas ir procedūras (R. A. Kleinknecht ir kt., 1984).
Dauguma dantų gydymo baimės psichometrinių skalių remiasi tik atskirų procedūrų vertinimu, todėl jomis remiantis galima susidaryti tik dalinį paciento baimės vaizdą. Ne maţiau svarbu, kaip pacientas subjektyviai suvokia gydytojo odontologo elgesį ir patį odontologinio gydymo procesą. Todėl buvo sukurta „Su dantų gydymu susijusių įsitikinimų skalė“ DGĮS (Dental Beliefs Survey, DBS), kurią naudojant galima nustatyti, kaip pacientas vertina savo ryšį su gydytoju (T. Smith ir kt., 1984). Gauta informacija suteikia galimybę ne tik įvertinti poţiūrį į dantų gydymą, bet tuo pačiu atskleidţia paciento problemas ir poreikius.
17
Tai suteikia galimybę sveikatos prieţiūros specialistui prisitaikyti prie specifinių paciento problemų bei poreikių. Yra autorių, kuriems kai kurie skalės klausimai atrodo dviprasmiški: pvz., man nepatogu ko nors klausti
odontologo ir odontologai neišklauso, ką sako pacientas (K. R. Kulich ir
kt., 2001). Tačiau nepaisant kritikos būtent DGĮS skalės pagalba galima įvertinti paciento ryšį su gydytoju, orientuojantis į tris pagrindines sritis: profesionalumą ir etiką, bendravimą ir paciento kontrolės lygį.
Tiriant jaunesnio amţiaus vaikus labai plačiai naudojama vaikų dantų gydymo baimės skalė (Children’s Fear Survey Schedule Subscale CFSS-DS), kurią pristatė M. I. Cuthbert ir B. G. Melamed 1982 metais. Šią skalę sudaro 15 klausimų, vertinamų pagal Likert balų sistemą nuo 1 (visai nebijau) iki 5 (labai bijau). Į skalę yra įtraukti klausimai apie injekcijų, dantų gręţimo, svetimų ţmonių baimę ir pan. (M. ten Berge ir kt., 2002, C. Y. Lee ir kt., 2007).
Be psichometrinių skalių, elgesio reitingavimo, vertinant dantų gydymo baimę moksliniuose tyrimuose atliekami ir fiziologiniai matavimai. Yra nustatyta, kad streso metu padidėja noradrenalino, adrenalino ir normetanefrino kiekis šlapime (N. Sakuma, N. Nagasaka, 1995), korizolio kiekis seilėse (P. Akyuz, S. Pince, 1996, M. Greabu, 2006), pakinta nosies odos temperatūra (Y. Hidefumi, 1999; H. Masahiro, 2000).
Iš projekcinių metodikų galima paminėti baimės vertinimą kai odontologiniame kabinete vaikui duodama ţaisti su lėlėmis ir paprašoma, kad jis tas lėles, atitinkančias jį patį, gydytoją, lydinčius asmenis, padėtų į „saugias“ vietas (H. Shinji ir kt., 2006). Vaiko elgesys ţaidybinėje situacijoje leidţia prognozuoti būsimą vaiko elgesį dantų gydymo metu.
Kad būtų tiksliau įvertinta dantų gydymo baimė, atliekant mokslinius tyrimus rekomenduojama naudoti ne vieną, bet kelias skales (A. H. B. Schuurs, J. Hoogstraten, 1993).
Taigi DGB vertinimas tebėra sudėtinga metodologinė problema. Kaip parodė atlikta mokslinės literatūros analizė, tarp tyrėjų nėra vieningo poţiūrio kaip ir kokiais metodais DGB turi būti vertinama. Visos šiam tikslui naudojamos metodikos, su kuriomis pavyko susipaţinti, turi vienokių ar kitokių trūkumų ir ribotumų. Pristatomame tyrime pasirinkome tris skales dantų gydymo baimei įvertinti. Kadangi tyrimas vyko mokyklose, naudojome psichometrines skales. Nerimui, susijusiam su dantų gydymu įvertinti pasirinkome Corah Nerimo dėl dantų gydymo
skalę NDGS.
Antrąja, pagrindine dantų gydymo baimės vertinimo skale, leidţiančia labiau detalizuoti dantų gydymo baimės specifiškumą, pasirinkome Kleinknecht Dantų gydymo baimės skalę DGBS. Jos analizė taip pat
18
parodė, kurių odontologinių procedūrų bijomasi labiausiai. Abiejų skalių rezultatų analizė parodė nerimo bei dantų gydymo baimės paplitimą ir leido palyginti rezultatus su panašios amţiaus grupės vaikų DGB kitose šalyse (R. Bedi ir kt., 1992, P. Muray ir kt., 1989, W. M. Thomson ir kt., 1997, M. Bergius ir kt., 1997, E. Skaret ir kt., 1998). Nuo 1986 iki 2006 metų mokslinėje literatūroje paskelbta 10 epidemiologinių studijų, nagrinėjančių panašios amţiaus grupės vaikų DGB (G. Klingberg, A.G. Broberg, 2007). Septynios iš jų rėmėsi NDGS ir DGBS skalių rezultatais (R. Bedi ir kt., 1992, P. Muray ir kt., 1989, W.M. Thomson ir kt., 1997, M. Bergius ir kt., 1997, E. Skaret ir kt., 1998, P. Milgrom ir kt., 1992).
Trečiąja skale pasirinkome Su dantų gydymu siejamų įsitikinimų skalę DGĮS. Ja remiantis siekėme nustatyti, kokie įsitikinimai labiau būdingi dantų gydymo bijantiems moksleiviams, ar šie įsitikinimai siejasi su nagrinėjamais socialiniais ir psichologiniais veiksniais.
1.4. Dantų gydymo baimės paplitimas
Dantų gydymo baimė bendrų baimių sąraše uţima penktą vietą (A. De Jongh ir kt., 1995).
Dar viename pirmųjų 1958 metais JAV atliktame tyrime E. Freidson ir J. J. Feldman nurodė, kad 6 proc. gyventojų nesigydo dantų dėl baimės. Maţdaug 30 metų atliekamų tyrimų rezultatai įvairiose šalyse buvo labai panašūs: didelę dantų gydymo baimę nurodė apie 6 proc. Švedijos gyventojų (M. Hakeberg ir kt.,1992), 5 proc. viename didţiausių JAV mieste Sietle gyvenančių ţmonių (P. Milgrom ir kt.,1988). Toks pat procentas (5 proc.) Norvegijos suaugusių labai bijojo gydytis dantis 1993 m. ir bet kokiomis priemonėmis stengėsi šio gydymo išvengti (O. Vassend, 1993). Šiuo laikotarpiu išsiskyrė tik Olandijoje ir Didţiojoje Britanijoje atliktų DGB tyrimų rodikliai. Rezultatai rodė, kad iki 40 proc. olandų jaučia nerimą prieš dantų gydymą, o 20 proc. iš jų galima priskirti labai bijančių gydytis dantis ţmonių grupei (M. E. A. Stouthard, J. Hoogstraten, 1990). 1988 metais Didţiojoje Britanijoje 45 proc. suaugusių dantų gydymo baimę nurodė kaip pagrindinę prieţastį neiti gydytis dantų (J. Todd, D. Lader, 1988), tačiau po 10 metų šis skaičius sumaţėjo iki 30 proc., o reguliariai besitikrinančiųjų burnos sveikatą procentas skirtinguose regionuose išaugo nuo 5 iki 10 proc. (M. Kelly ir kt., 1998).
1995 metais buvo konstatuota, kad dantų gydymo baimė Jungtinėse Amerikos Valstijose pasiekė epidemijos lygį. Net 50 milijonų ţmonių šioje šalyje bijojo gydytis dantis, o pusė jų stengėsi išvengti
19
odontologinių procedūrų dėl bauginančios gydymo patirties vaikystėje (A. De Jongh ir kt., 1995).
Naujausi straipsniai dantų gydymo baimės paplitimo tema rodo, kad dantų gydymo baimės paplitimas neturi tendencijos maţėti: 11 proc. Vokietijos gyventojų (N. Enkling ir kt., 2006), 13,5 proc. prancūzų (E. Nicolas ir kt., 2007), 16,1 proc australų (J. M. Armfield ir kt., 2006), 21,3 proc. Turkijos gyventojų (D. Firat ir kt., 2006) ir net 37 proc. Suomijos gyventojų (S. Lahti ir kt., 2007) jaučia dantų gydymo baimę.
Skirtingų dantų gydymo baimės metodikų naudojimas galėjo būti viena iš prieţasčių, nulėmusių skirtingus atsakymų rezultatus atskirose šalyse. Pvz., jei Prancūzijos DGB analizė atlikta, naudojant Corah nerimo dėl dantų gydymo skalę (E. Nicolas ir kt., 2007), Vokietijos – HAQ indeksu (N. Enkling ir kt., 2006), tai Suomijos gyventojai buvo apklausiami uţduodant vieną klausimą „Kaip labai jūs bijote dantų gydymo?“ (S. Lahti ir kt., 2007), o Australijos gyventojai buvo apklausiami telefonu (J.M. Armfield ir kt., 2006) ir tai galėjo turėti įtakos gautiems rezultatams.
Vaikų dantų gydymo baimės tyrimai rodo, kad nuo 4 iki 11 metų DGB paplitimas įvairiose šalyse svyruoja apie 6 proc. (G. Klinberg ir kt., 1994; M. ten Berge ir kt., 2002; P. Wogelius ir kt., 2003; P. Milgrom ir kt., 1995). Tiriant šią amţiaus grupę rezultatai išsiskiria tik tarp vaikų, gyvenančių JAV skurdţiose šeimose, kur dantų gydymo baimės paplitimas siekia 19 proc. (M. Raadal ir kt., 1995). Nuo 12 iki 18 metų amţiaus atskirose šalyse stebimas nuo 7,1 iki 19 proc.DGB paplitimas (1.4.1 lentelė).
20
1.4.1 lentelė. Su dantų gydymu siejamo nerimo ir baimės paplitimas
skirtingose šalyse tarp 11–18 metų amžiaus vaikų
Valstybė Tyrėjas ir tyrimo metai Amţiaus grupė ir tiriamųjų skaičius Dantų gydymo nerimas/b aimė (proc.) Tyrime naudota skalė Kanada P.Murray ir kt.,1989 9–12 metų (n=223) 9,4 NDGS Singapūras P.Milgrom ir kt.,1992 13–15 metų (n=1564) 12,2 NDGS, DGBS Škotija R. Bedi ir kt.,1992 13–14 metų (n=1076) 7,1 NDGS, DGBS Naujoji Zelandija W.M.Thom son ir kt.,1997 15–18 metų (n=691) 10,9 NDGS Rusija M.Bergius ir kt., 1997 14–16 metų (n=288) 12,6 NDGS Norvegija E.Skaret ir kt., 1998 18 metų (n=571) 19 DGBS Jordanija D.Q.Taani ir kt.,2005 12–13 metų (n=1021) 10 NDGS, DGBS Lietuva V. Brukienė, 2006 15–16 metų (n=885) 11,3 NDGS
Skaitant mokslinę literatūrą pavyko rasti tik vieną ilgalaikę studiją, atliktą Kanados mokslininkų, kurie įvertino tų pačių asmenų dantų gydymo baimės dinamiką nuo ankstyvos vaikystės iki 26 metų amţiaus. Nuo 15 iki 26 metų amţiaus buvo stebimas statistiškai reikšmingas dantų gydymo baimės augimas nuo 10,6 proc. iki 21,1 proc. (D. Locker ir kt., 2001). Dar dvi studijos, atliktos per paskutinius 20 metų, vertinančios tų pačių tiriamųjų dantų gydymo baimės dinamiką, papildo D. Locker ir bendraautorių studijos duomenis: reikšmingas DGB didėjimas stebimas tarp vaikų nuo 9 iki 12 metų amţiaus (P. Murray ir kt., 1989), tačiau vertinant 15–18 metų tarpsnį, nustatytos nors ir nereikšmingos, tačiau maţėjimo tendencijos tarp Naujosios Zelandijos gyventojų (W.M. Thomson ir kt., 1997). Tai, kad D. Locker ir P. Murray tyrimai atlikti Kanadoje, gali paaiškinti, kodėl šie rezultatai skyrėsi nuo W. M. Thomson N. Zelandijoje paskelbtų rezultatų, be to, skyrėsi tyrimuose naudota vertinimo metodika.
21
1.5. Veiksniai, turintys įtakos dantų gydymo baimei
Skausmas
Nekelia abejonių faktas, kad odontologinio gydymo metu ţmonės labiausiai bijo galimo skausmo (M. W. Heft ir kt., 2007). Norvegijoje atliktame tyrime konstatuota, kad 20–30 proc. suaugusių paskutinį savo dantų gydymo vizitą vertina kaip vidutiniškai ir daugiau skausmingą, 60 proc. yra patyrę bent vieną labai skausmingą apsilankymą, o 5–6 proc. dantų gydymą bendrai vertina kaip labai skausmingą procedūrą (O. Vassend, 1993).
Pagal Tarptautinės Skausmo Studijų Asociacijos (IASP, 1986) apibūdinimą, skausmas yra nemalonus pojūtis ir emocinis patyrimas, susijęs su tikru ar potencialiu audinių suţalojimu. Pagal šį apibrėţimą skausmas yra subjektyvus jausmas, tai nėra kūno objektyvi būklė. W. T. Zempsky ir N. L. Schechter 2003 metais akcentavo, kad šis patyrimas atsiranda ankstyvame amţiuje ir apibrėţė skausmą kaip „įgimtą gebėjimą, kuris išsivysto ankstyvame amţiuje ir parodo audinių paţeidimą“. Fiziologiškai skausmas skirtas individui apsaugoti nuo kenksmingų išorinių veiksnių ir atlieka gynybinę funkciją. Jei nebūtų skausmo suvokimo, kūnas kentėtų nuo įvairiausių suţeidimų (J. D. Greenspan, 1997).
Skausmo suvokimas ir reakcija į jį susijusi su amţiumi, lytimi, temperamentu, paţinimo lygiu, emocijomis, ankstesniu skausmo patyrimu (Pediatrų ir Vaikų Sveikatos Skyrius, Karališkoji Australijos– Azijos Gydytojų Kolegija, 2006).
Patirtas skausmas dantų gydymo metu siejamas ne tik su procedūros atlikimu, bet ir su psichologiniu nerimu, kuriam turi įtakos emociniai, kultūriniai ir psichologiniai veiksniai (R. A. Kleinknecht ir kt.,1973).
Dar 1967 metais Keele suskirstė ţmones į tris grupes pagal skausmo jutimo slenkstį. Pagal autorių 61 procentas ţmonių skausmą suvokia normos ribose, 22 procentai turi padidėjusį skausmo suvokimą ir 17 procentų gali iškęsti didesnį skausmą nei įprastai dėl pakankamai aukšto skausmo slenksčio.
Naujausios studijos apie jautrumą skausmui teigia, kad skausmo jutimas gali būti susijęs ir su genetiniais veiksniais (C. S. Nielsen ir kt., 2007).
Nerimas ir baimė gali turėti įtakos skausmo suvokimui (J. L. Rhudy, M. W. Meagher, 2000, E. Keogh ir kt., 2001). Bijantys pacientai daţniausiai pervertina tikėtiną skausmą (A Arntz ir kt., 1994). Skausmo
22
pervertinimas labiausiai būdingas pacientams, kuriems numatytas endodontinis dantų šaknų kanalų gydymas. Pacientai, kuriems atliktas dantų šaknų kanalų gydymas, gydymą įvertino kaip neskausmingą keturis–penkis kartus daugiau, nei tie, kuriems šis gydymas nebuvo atliktas (Amerikos Endodontų Asociacija, 1984). Nustatyta, kad pacientai patiria daugiau skausmo dantų šalinimo, nei dantų šaknų kanalų gydymo metu, o 92 proc. pacientų po atlikto endodontinio gydymo pripaţino, kad skausmas buvo ţymiai maţesnis, nei jie tikėjosi (W. H. Rousseau ir kt., 2002). Tačiau kai buvo atliekamos periodontologinės procedūros (dantenų kišenių ištyrimas), bijantys pacientai ţymiai skausmingiau reagavo į ištyrimą, (A. J. van Wijk, J. Hoogstraten, 2005), kaip ir bijantys pacientai skausmingiau reagavo į dantų šalinimą nei nebijantys (K. Okawa ir kt., 2005).
Naujausi tyrimai rodo, kad padidintas skausmo suvokimas bijantiems pacientams būdingas ir atliekant eilinį dantų gydymą (valant kariozinę ertmę rankiniais instrumentais ir plombuojant) (U. Klages ir kt., 2006).
Amţius
Amţiaus įtaka dantų gydymo baimės dinamikai yra pakankamai diskutuotina tema. Nors, kita vertus, analizuojant daugelio tyrimų rezultatus, galima numatyti tam tikras tendencijas.
P. Milgrom su bendraautoriais, remdamiesi ilgalaikių studijų rezultatais, teigia, kad su amţiumi dantų gydymo baimė maţėja. Autoriai teigia, kad nuo 40 metų amţiaus dantų gydymo baimė gerokai maţėja, palyginti su kitomis amţiaus grupėmis (P. Milgrom ir kt., 1995). Naujesni tyrimų rezultatai taip pat rodo, kad dantų gydymo baimė labiau būdinga jaunesniems asmenims, tačiau amţiaus riba labai bijančių dantų gydymo yra gerokai sumaţėjusi. Kanadoje ilgą laiką stebėjus tuos pačius asmenis, buvo išsiaiškinat, kad nuo 3 iki 26 metų amţiaus dantų gydymo baimė tik didėjo (D. Locker ir kt., 2001), o JAV atlikti tyrimai tarsi nubrėţė ribą ties 26-aisiais metais įrodydami, kad būtent iki 26 metų ţymiai labiau bijoma gydytis dantis nei vyresniame amţiuje (M. M. Rowe, 2005). Vaikų dantų gydymo baimės dinamikos studijos rodo, kad nuo 9 iki 12 metų DGB didėja (P. Murray ir kt., 1989), tačiau reikšmingai nekinta nuo 15 iki 18 metų (W. M. Thomson ir kt., 1997).
Atliktų tyrimų apţvalga parodė, kad dantų gydymo baimė vaikystės periodu (4–11 metų) yra pakankamai stabili įvairiose šalyse ir svyruoja apie 6 proc. (G. Klingberg ir kt.,1994, M. ten Berge ir kt., 2002, P. Wogelius ir kt., 2003). Kai kurie autoriai tai aiškina dantų gydymo
23
baimės nespecifiškumu, tai yra, kad baimė gydytis dantis nėra susijusi su tiesioginėmis odontologinėmis procedūromis, bet labiau siejama su vidinių pavojų baime (G. A. Winer, 1982). Šioje amţiaus grupėje išsiskiria tik JAV skurdţiose šeimose atlikta vaikų DGB analizė, kur nustatytas net 19,5 proc. DGB paplitimas (M. Raadal ir kt., 1995). Nuo 12 iki 18 metų stebimos kur kas didesnės DGB variacijos. Tai gali būti paaiškinama ne tik galimais vaiko raidos dėsningumais, bet ir tuo, kad tyrimų metu yra naudojamos pakankamai skirtingos metodikos dantų gydymo baimei vertinti. Dantų gydymo baimės paplitimas skirtingose šalyse šioje amţiaus grupėje svyruoja nuo 9 iki 19 proc. (P. Murray ir kt., 1989, R. Bedi ir kt., 1992, M. Bergius ir kt., 1997, E. Skaret ir kt., 1998). Įdomu pastebėti, kad nors tarp jaunesnio amţiaus ţmonių yra daugiau bijančių dantų gydymo, tačiau negatyvus tam tikrų odontologinių procedūrų vertinimas yra panašus tiek jaunesnių, tiek vyresniųjų grupėse. Nuskausminimo baimė neabejotinai yra bendra bet kokio amţiaus pacientams, o vyresniems ţmonėms labiau būdinga ir radiologinio ištyrimo galima ţala organizmui (M. M. Rowe, 2005).
Lytis
Vertinant lyties reikšmę dantų gydymo baimei, vienareikšmiškai daugumoje tyrimų nurodoma, kad mergaitėms būdingi aukštesni DGB rodikliai nei berniukams (M. Bergius ir kt., 1997; D. Q. Taani ir kt., 2004; B. Peretz, J. Efrat, 2000; G. Klingberg, A. G. Broberg, 2007; R. Bedi ir kt., 1992; W. M. Thomson ir kt., 1996; U. Berggren ir kt., 1997; E. Skaret ir kt., 1998) nepriklausomai nuo amţiaus ir šalies, kur tyrimai atlikti. Tai aiškinama skirtingu vyrų ir moterų poţiūriu į skausmą ir kontrolę (A. Liddel, D. Locker, 1997). Moterys ilgiau prisimena patirtą skausmą dantų gydymo metu (I. Eli ir kt., 2000) ir skundţiasi patyrusios daugiau negatyvaus dantų gydymo (D. Locker ir kt., 1996), nors labiau pasitiki gydytojais odontologais, maţiau praleidţia dantų gydymo vizitų (E. Skaret ir kt., 2003). Remiantis neurobiologiniais tyrimais yra nustatyta, kad moterų didesnį polinkį į nerimo sutrikimus (jiems priskiriamos ir specifinės baimės, taip pat ir dantų gydymo baimė) lemia moteriški hormonai estrogenai (R. M. Shansky ir kt., 2004). Moterys ţymiai blogiau negu vyrai vertina visas dantų gydymo procedūras, išskyrus dantų gręţimą (M. W. Heft ir kt., 2007).
Tiriant dantų gydymo baimės priklausomybę nuo lyties vaikų amţiuje, pavyko rasti tik keletą DGB skirtumų tarp lyčių nepatvirtinančių tyrimų. (P. Milgrom ir kt., 1992, W. M. Thomson ir kt., 1997).
24
Asmeninės savybės, savijauta, psichinė sveikata
Mokslinių studijų rezultatai rodo, kad dantų gydymo baimė siejama su tam tikromis asmeninėmis savybėmis, tokiomis kaip nervingumas, priešiškumas, nepasitenkinimas (M. Frazer, S. Hampson, 1988). 83,8 proc. bijančių gydytis dantis pacientų turi psichologinių problemų, net 60,4 proc. iš jų – bendravimo sunkumų (D. Locker, 2003), tačiau šių išvadų nereikėtų suabsoliutinti, nes jos pateikiamos ištyrus 135 bijančius dantų gydymo pacientus.
Izraelyje buvo atliktas unikalus tyrimas kibuce – uţdaroje homogeninėje visuomenėje, kur visi gyventojai nuo pat vaikystės gydosi dantis pas vieną odontologą be galimybės pasirinkti. Rezultatai parodė, kad dantų gydymo baimė yra susijusi ne tik su gydytojo odontologo vertinimu, vaikystės prisiminimais, bet ir su tirtųjų jautrumu, nerimu, baimingumu (I. Eli ir kt., 1997).
Atliktų tyrimų rezultatai parodė, kad socialinės baimės elementas, toks kaip drovėjimasis būti apţiūrimam, yra svarbus individo bruoţas, turintis stiprų ryšį su dantų gydymo baime (G. C. Economou, B. S. Honours, 2003).
93 proc. bijančių gydytis dantis nurodo dar bent vieną stiprią su kuo nors siejamą baimę, o 50 proc. pacientų tų baimių turi iki penkių ir net daugiau (U. Berggren, 1992). Bijantiems gydytis dantis labiau būdinga „visada kaţko bijoti“, „baimė patirti skausmingą gydymą“, jie daţniau vertina gydytoją odontologą kaip nedėmesingą, nurodo asmeninį jautrumą, depresiją, įkyrias mintis (K. H. Abrahamsson ir kt., 2000). 19– 65 metų pacientų tarpe beveik pusė apklaustųjų nurodė, kad bendraudami dėl blogos dantų būklės stengiasi pridengti burną ranka, lūpomis ar lieţuviu (R. Moore, I. Brödegaard, 1995). Šiems pacientams buvo nustatyta papildomos gyvačių, injekcijų, uţdarų erdvių, aukščio baimės. Bijantys gydytis dantis daţniau bijo mirties, automobilių avarijų, bijo kvailai pasisakyti, nesutaria su tėvais, bijo vietų, kur susirenka daug ţmonių, tamsos ir vorų (M. Hakeberg ir kt., 1995).
Australijos mokslininkas J. M. Armfield, ištyręs respondentų dantų gydymo ir kitas specifines baimes, jautrumą suţalojimui bei pasibjaurėjimą maistu, gyvūnais, kūno produktais, išoriniais kūno paţeidimais, mirtimi ir higiena, gautuose rezultatuose nurodo, kad dantų gydymo baimė statistiškai reikšmingai koreliuoja su jautrumu suţalojimui ir pasibjaurėjimo jausmu. Išvadose teigiama, kad nepaisant dantų gydymo baimės ryšio su kitomis medicininėmis baimėmis ir
25
ypatingai su neigiama dantų gydymo patirtimi, DGB galima labiau susieti su nesėkmės baime, kontrolės praradimu, aukščio baime, nei su gydytojų ar injekcijų baime (J. M. Armfield, 2007).
1997 metais paskelbtoje studijoje nurodoma, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose pacientai, be odontologinių procedūrų baimės, susijusios su dantų gydymui naudojamais instrumentais, nerimo dėl personalo elgesio, į pirmą vietą iškelia infekcijos kontrolę ir baimę uţsikrėsti ŢIV (M. M. Rowe, 1997).
Dantų gydymo baimė siejama ir su psichinėmis ligomis: moterims, bijojusioms dantų gydymo, nustatytas aukštesnis neurotiškumo laipsnis, psichinės sveikatos pablogėjimas (C. Häggling ir kt., 2001, H. Lautch, 1971). Apie 70 proc. bijančių nuskausminimo gydant dantis, diagnozuota papildomi psichiatriniai susirgimai (T. Kaakko ir kt., 2000).
Kai vertinamos vaikų reakcijos į dantų gydymą, pirmiausia išskiriama vaiko psichologinės raidos svarba, vaiko-motinos diada, vaiko gyvenimo patirtis. Vaikų dantų gydymo baimės daţniausiai aiškinamos kaip turinčios neurotinę kilmę, bet nesiejamos su realybe (R. Freeman, 2007). Tokios temperamento savybės kaip drovumas ir negatyvus emocionalumas (G. Klingberg, A. G. Brodberg, 1998), didesnis impulsyvumas (K. Anrup ir kt., 2002) įvardijamos kaip potencialiai didinančios riziką dantų gydymo baimės problemų išsivystymui. Dėmesio ir mokymosi problemos bei hiperaktyvumas neturi įtakos dantų gydymo baimės lygiui, bet gali turėti įtakos negatyvaus elgesio apraiškoms dantų gydymo metu (M. Blomqvist ir kt., 2004, 2006).
Paauglių, panašiai kaip ir suaugusiųjų, dantų gydymo baimės siejamos su įvairiais savijautos ir psichinės sveikatos aspektais.
Literatūroje randame prieštaraujančių duomenų apie DGB ir generalizuoto nerimo sutrikimo ryšį. 14 metų Škotijos moksleiviams nustatytas statistiškai reikšmingas ryšys tarp dantų gydymo baimės ir generalizuoto nerimo sutrikimo (R. Bedi ir kt., 1992), o tai prieštarauja Vengrijoje atliktų studijų rezultatams (G. Fabian ir kt., 2003, E. Marcovics ir kt., 2005). Tačiau Vengrijoje tirta ţymiai platesnė amţiaus grupė (8–19 metų), daugiau nei 10 metų skiriasi tyrimų atlikimo laikas, kas galėjo turėti įtakos rezultatų skirtumams tarp šių dviejų Europos šalių. Naujausiais literatūros duomenimis, impulso kontrolė, agresyvumas gali būti siejami su intelektu lygiu (M. Van Nieuwenhuijzen ir kt., 2008). Nustatyta, kad agresyvios, į nusikaltimus linkusios paauglės mergaitės labiau bijo gydytis dantis (M. Majstorović ir kt., 2007). Tuo tarpu aukštesnio intelekto vaikai ypatingai pirmo vizito
26
pas odontologą metu demonstruoja maţiau baimės ir neigiamų emocijų (M. Toledano ir kt., 1995).
Tiriant aštuoniolikmečius nustatyta, kad daugiau kaip pusė (55 proc.) bijančių gydytis dantis turėjo bent vieną, o 42 proc. – kelis psichologinius sutrikimus, tokius kaip agorofobija, socialinė fobija, priklausomybė nuo alkoholio (D. Locker ir kt., 2001). Tai patvirtina anksčiau pateiktus literatūros duomenis, kad dantų gydymo bijantys pacientai paprastai turi psichologinių sutrikimų (U. Berggren, 1992; M. Hakeberg ir kt., 1995; R. Moore, I. Brödegaard, 1995).
Apibendrindami pateiktus duomenis norėtume pastebėti, kad nepaisant to, jog dauguma įvairiuose tyrimuose pateikiamų DGB pasiţyminčių pacientų charakteristikų sutampa, juos vertinant reikėtų nepamiršti, kad daţniausiai tokie vertinimai atliekami ne populiacijos mastu, bet tiriant pacientus, atvykusius į specializuotas dantų gydymo baimės klinikas (U. Berggren, 1992, K. H. Abrahamsson ir kt., 2000, R. Moore, I. Brödegaard, 1995, T. Kaakko ir kt., 2000). Dantų gydymo bijantys pacientai nėra homogeninė grupė, todėl gali būti, kad toli graţu ne visi dantų gydymo baimės ir asmeninių savybių, savijautos bei psichinės sveikatos ryšiai jau yra atskleisti.
Socialinė aplinka, kultūriniai ir ekonominiai veiksniai
G. Eberlein (1981) teigia, kad vaikų baimės yra susijusi su aplinka, kurioje jie gyvena. Socialinis–ekonominis šeimos statusas turi įtakos ne tik šeimos materialinių, kultūrinių poreikių patenkinimui, gali veikti socialinius santykius tarp ţmonių, bei turi įtakos ir savęs kaip asmenybės realizavimui (F. P. Rice, 2000)
Paauglystės laikotarpiu, kai vis labiau atsiskiriama nuo tėvų, socialiniai–ekonominiai veiksniai gali paaštrinti ir taip sudėtingą šį asmenybės raidos etapą. Tačiau mokslinių tyrimų rezultatai, vertinantys dantų gydymo baimės priklausomybę nuo socialinės–ekonominės šeimų padėties, yra pakankamai prieštaringi.
Ištyrus didelę grupę 7–19 metų vaikų, turinčių elgesio problemų dantų gydymo metu, nustatyta, kad ţemesnio išsilavinimo ir tokias specialybes, kaip taksi vairuotojai, pardavėjos, slaugės, turinčių tėvų vaikai daţniau elgdavosi negatyviai dantų gydymo metu. Maţas pajamas turinčių šeimų vaikai labiau bijo gydytis dantis, net jeigu jų burnos sveikata yra pakankamai gera (M. Raadal ir kt., 1995, R. Bedi ir kt., 1992).
27
Nigerijos vaikai, lankantys privačią mokyklą (didesnes pajamas turinčių šeimų), maţiau bijojo gydytis dantis, nei lankantys visuomeninę mokyklą (M. O. Folayan ir kt., 2003, D. Q. Taani, 2001).
Yra duomenų, kad socialinė klasė taip pat turi įtakos dantų gydymo baimei. Didţiojoje Britanijoje atliktų tyrimų rezultatai parodė, kad tarp ţemesnės socialinės klasės atstovų buvo daugiau dantų gydymo bijančių ţmonių, o jų burnos sveikatos rodiklai buvo prastesni palyginti su nebijančiais dantų gydymo (C. Mc Grath, R. Bedi, 2004).
Tarp bijančių gydytis dantis Rusijos ir Kroatijos moksleivių nenustatyta reikšmingos priklausomybės nuo socialinės šeimos padėties (M. Bergius ir kt., 1997; M. Majstorovic, 2001).
Etninė kultūra taip pat gali būti reikšmingu veiksniu vertinant dantų gydymo baimę. Palyginus Amerikos, Australijos, Kinijos vaikų dantų gydymo baimę su Nigerijos vaikų DGB, rezultatai parodė, kad Nigerijos vaikų DGB buvo didesnė nei tarp minėtų šalių vaikų DGB (T. H. Ollendick ir kt., 1996), ką autoriai aiškina būtent kultūriniais šalių skirtumais. Kai kurių mokslininkų nuomone, yra skirtumų lyginant krikščionių ir musulmonų vaikų DGB (K. A. Ingman ir kt., 1999, A. B. Fuks ir kt., 1993). Tai aiškinama ne vien tuo, kad musulmonų kraštuose vaikai nuo maţens mokomi būti drąsiais ir nepakančiais baimės jausmui, bet tyrimų rezultatai remiasi prielaida, kad dantų gydymo baimę lemia nemaţai individo išmoktų elgesio mechanizmų, priklausomų nuo kultūrinių šalies ypatumų (M. O. Folayan ir kt., 2004).
Tuo pačiu norėtųsi atkreipti dėmesį į tai, kad tiriant vaikus, sunkumų sukelia pats šeimos ekonominių galimybių įvertinimas. Suaugusiems pritaikyti ekonominio vertinimo klausimynai daţniausiai netinka apklausiant vaikus. Kas penktas 11–15 metų vaikas neţino savo tėvo uţsiėmimo, 2 proc. šio amţiaus vaikų nesugeba atsakyti net į tokius klausimus, kaip ar turi atskirą kambarį, ar kokiu automobiliu naudojasi šeima (C. E. Currie ir kt., 1997). Apklausdami vaikus mokslininkai, vertindami šeimos ekonomines galimybes, daţniausiai klausia jų apie tėvų profesiją, išsilavinimą, šeimos pilnumą (M. Raadal ir kt., 1995, R. Bedi ir kt., 1992, M. O. Folayan ir kt., 2003, M. Alberth, J. Nemes, 2003), tačiau norėtųsi pritarti nuomonei, kad vaikai tiksliai gali atsakyti į klausimą apie tai, kur šeima atostogauja, kas ir gali būti materialinės gerovės rodikliu (J. Aleksejūnienė, V. Brukienė, 2008).
28
1.6. Paciento ir gydytojo odontologo sąveikos reikšmė dantų gydymo baimei
Tiek bijantiems, tiek nebijantiems pacientams, gydytojas odontologas yra svarbiausias asmuo odontologijos klinikoje. Ir nors daţniausiai bijomasi tam tikrų dirgiklių, kaip „adata“, „grąţtas“, jie neatskiriami nuo gydytojo ir gali veikti paciento suvokimą apie patį odontologą. Apklausus bijančius pacientus, trečią poziciją po skausmingos dantų gydymo patirties ir bendro baimingo nusiteikimo nurodomas gydytojo odontologo neatidumas (K. J. Abrahamsson ir kt., 2000). Kitiems veiksniams, turintiems įtakos odontologinio gydymo įvaizdţiui, priskiriami gydytojo profesinis elgesys ir asmeninės savybės (M. E. Bronsky ir kt., 2003). Jaunimo grupėje svarbiausiais dantų gydymo baimės formavimosi veiksniais nurodomi pasitikėjimas gydytoju odontologu ir galimybė kontroliuoti situaciją dantų gydymo metu (C. S Teo ir kt., 1990).
Gydytojo elgesys ir bendravimas su pacientu ne tik dantų gydymo, bet ir konsultacijos, gydymo plano sudarymo metu, gali turėti įtakos paciento nerimui ir baimei.
Jau prieš 40 metų buvo įrodyta, kad gydytojui odontologui labai svarbu pradėti bendravimą su pacientu anksčiau, nei bus pradėtas gydymas. Per pirmą apsilankymą reikėtų ne tik ištirti burnos ertmę, bet ir išsamiai paaiškinti pacientui esamą situaciją, kartu su juo aptarti galimus gydymo variantus. Bijančiam pacientui gali uţtekti tik šių priemonių stresui sumaţinti (N. L. Corah, 1969). Išsamiai paaiškindamas procedūrų eigą, šypsodamasis, kalbėdamas ramiu tonu gydytojas gali valdyti paciento nerimą dantų gydymo metu (R. S. Baron ir kt., 1991).
Konsultuojant dantų gydymo bijančius pacientus rekomenduojama remtis Goteborg universiteto mokslininkų grupės pasiūlytu konsultavimo modeliu, kuris grindţiamas gydytojo ir paciento „priklausomybės
teorija“ (K. R. Kulich ir kt., 2000). Gydytojui odontologui konsultacijos
metu rekomenduojama stengtis įtvirtinti partnerystės su pacientu principus. Labai svarbu, kad pasitelkiant verbalinius ir neverbalinius įgūdţius būtų sudarytos sąlygos pacientui išsipasakoti, sukurti pasitikėjimo ir bendradarbiavimo atmosferą. Toks ryšys padeda pacientui atskleisti emocijas ir išgyvenimus. Didesnė empatija skatina pasitikėjimą gydytoju odontologu. Bijančių pacientų gydymo sėkmė priklauso ne tik nuo odontologo manualinių įgūdţių, bet ir asmeninių gebėjimų bendrauti ir išreikšti empatiją paciento atţvilgiu (K. H. Abrahamsson ir kt., 2002) (1.6.1 pav.). Tačiau nereikėtų pamiršti, kad ne visada sėkmingo
29
bendradarbiavimo galimybės priklauso vien nuo gydytojo pastangų. Sudėtingais atvejais, kai DGB yra itin stipriai išreikšta, prieţastys gali slypėti uţ gydytojo paciento santykio ribų. Tokiems pacientams gali būti reikalinga psichologo ar psichoterapeuto konsultacija.
Paciento verbaliniai ir neverbaliniai sugebėjimai
Demonstruojamos emocijos Slepiamos emocijos
Odontologo kaip gydytojo vaidmuo
Aktyvus klausymasis Verbalinės bendravimo savybės Neverbalinės bendravimo savybės
Pasitikėjimas
Paremtas emociniu rezonansu ir vaidmenų harmonija Bijančio paciento emocijos nervingumas ir įtampa baimė drovumas nepasitikėjimas Odontologo kaip partnerio vaidmuo pabrėžtas supratingumas pasitikėjimo sukūrimui ir pagarbos rodymas
1.6.1. pav. Gydytojo odontologo ir bijančio gydytis dantis paciento
konsultavimo modelis
Gydytojas odontologas ir pats turėtų kritiškai įvertinti savo bendravimo stilių, nes yra duomenų, kad staigus, ūmus būdas, skuba didina paciento baimę (R. A. Rouse, M. A. Hamilton, 1990).
JAV atliktos studijos rezultatai parodė, kad daugiau nei 90 procentų apklaustųjų išreiškia vidutinišką ir didelę pagarbą gydytojo odontologo profesijai, nepasitikinčių šios profesijos atstovais šioje šalyje – tik du procentai (M. R. Dimatteo ir kt., 1995).
Tačiau bijančių gydytis dantis pacientų apklausos duoda visai kitus rezultatus: 50 proc. respondentų, turinčių didelę DGB, negatyviai vertina patį gydytoją odontologą ir jo elgesį ir būtent tai nurodoma kaip pagrindinė dantų gydymo baimės prieţastis (D. A. Bernstein ir kt., 1979). Tai rodo, kad gydytojas odontologas ir jo elgesys darbo metu gali turėti reikšmingos įtakos dantų gydymo baimės formavimuisi.
Bijantys dantų gydymo pacientai yra jautrūs galimai kritikai. Yra pastebėta, kad kai kurie gydytojai praktikai atkreipia dėmesį į tai, kad
30
pacientai, kurie stengiasi viešose vietose prisidengti burną ranka dėl blogos dantų būklės, daţniausiai net neina pas gydytoją odontologą, nes galimybė išgirsti „blogas naujienas“ apie burnos ertmės būklę, skatina vengti vizito pas dantų gydytoją. Jie daţnai nurodo, kad gydymo metu neturi galimybės paprašyti gydytojo sustabdyti procedūras, leisti pailsėti, dėl ko jaučiasi paţeminti ir mano, kad jų nerimo jausmas nėra deramai įvertintas (R. Moore, I. Brödegaard, 1995). Kokybinių tyrimų rezultatai rodo, kad kai kurie bijantys pacientai mano, kad gydytojas gali „juoktis, kai paţvelgs į mano burną“, „komentuos, kad mano dantys yra labai prasti“ (M. E. A. Stouthard, J. Hoogstraten, 1978). Bijantiems pacientams netgi kyla minčių apie mirtį, kad „to, kas dabar vyksta, gydantis dantis, neįmanoma išgyventi“, kad yra be galo nemalonu, kai „tavo burnoje pridėta tiek įvairiausių dalykų, o dar vanduo, nuo kurio galima netgi uţdusti“ (K. H. Abrahamsson ir kt., 2002).
Švedijos mokslininkų apibendrinimais, bijantys pacientai, vertindami gydytojo odontologo supratingumą ir palaikymą, kaip negatyvius dalykus iškelia empatijos ir pagarbos trūkumą, kuriuos labiausiai apibūdina tokie pacientų vertinimai:
gydytojas nekreipia dėmesio į mano rodomus signalus, gydytojui aš nerūpiu kaip asmenybė,
gydytojas nesupranta mano baimės,
gydytojas kuo greičiau nori atlikti savo darbą (K. H. Abrahamsson ir kt., 2002).
Vertinant vaikų poţiūrį į dantų gydytoją, nagrinėtoje literatūroje nepavyko rasti duomenų apie tai, kokios gydytojo savybės lemia pasitikėjimą ir sėkmingą bendradarbiavimą. Daugiau tyrimų randama apie tai, kaip paties odontologo elgesys įtakoja vaiko paklusnumą dantų gydymo metu (G. Klinberg, 1995; B. Melamed, 1983; P. Weinstein ir kt., 1982). Gydydamas vaikus, odontologas negali laikytis neutralios pozicijos, nes vaikas pacientas neišmoks tinkamo elgesio dantų gydymo metu. Dirbant su bijančiu vaiku didţiausias efektas maţinant DGB pasiekiamas derinant skatinimą (giriant vaiką uţ susikaupimą, kaţkokios uţduoties atlikimą) su bausmėmis (R. Di Lenarda ir kt., 2000).
Apklausus Jordanijos 10–16 metų moksleivius apie jų poţiūrį į dantų gydytojus ir patį gydymą, gauta, kad 72 proc. mokinių mano, kad odontologai teikia reikalingą pagalbą, paaiškina procedūrų eigą (69 proc.), tačiau pačių dantų gydymo procedūrų baimė net 49 proc. yra nurodoma kaip pagrindinė prieţastis, dėl kurios mokiniai neatvyko reguliariai, profilaktinei apţiūrai (M. K. Al-Omiri ir kt., 2006).
31
1.7. Dantų gydymo baimės ryšys su burnos sveikata
Pacientai, bijantys gydytis dantis, lankosi pas gydytoją odontologą ţymiai rečiau ir jų vizitas daţniausiai siejamas su būtinąja pagalba, kai skauda dantį. Klinikose, teikiančiose būtinąją pagalbą, atliktos apklausos parodė, kad dauguma pacientų kreipėsi į gydytoją odontologą pralaukę bent vieną dieną nuo prasidėjusio danties skausmo ir patys savarankiškai jį pabandę malšinti nuskausminančiais vaistais (V. Kontturi-Närhi, 1993).
Visa tai sudaro prielaidas ydingo dantų gydymo baimės rato susidarymui, dėl kurio blogėja paciento burnos sveikata ir gydymo prognozė (J. M. Armfield ir kt., 2007) (1.7.1. pav.).
Simptominis gydymas Dantų gydymo baimė Atidėliojami apsilankymai Burnos sveikatos problemos Dantų gydymo baimė
1.7.1. pav. Ydingas dantų gydymo baimės ratas
Tačiau skirtingų amţiaus grupių tyrimų rezultatai įvairiose šalyse skiriasi.
Tarp bijančių gydytis dantis suaugusių norvegų, palyginti su nebijančiais, yra daugiau tokių, kurie turi daugiau sugedusių bei pašalintų dantų. Bijantys pacientai turi maţiau plombuotų dantų, funkcionuojančių dantų paviršių ir apskritai dantų (A. A. Shuller ir kt., 2003). Privalomoji Vokietijos kariuomenės šauktinių patikra parodė, kad bijančiųjų burnos sveikata yra prastesnė nei nebijančių (S. Eitner ir kt., 2006).
Tarp dantų gydymo bijančių moksleivių, lyginant su nebijančiais, nustatytas didesnis dantų ėduonies paplitimas Naujojoje Zelandijoje (E.
