0 LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETO
VETERINARIJOS AKADEMIJA
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJOS STUDIJŲ PROGRAMA GYVŪNŲ MITYBOS KATEDRA
ROLANDAS BUKELIS
RACIONŲ SU SKIRTINGU BALTYMŲ KIEKIU
PANAUDOJIMAS NUTRIJŲ ŠĖRIMUI
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas
Prof. dr. ALGIRDAS JANUŠKEVIČIUS
1
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas (pavadinimas) RACIONŲ SU SKIRTINGU BALTYMŲ KIEKIU PANAUDOJIMAS NUTRIJŲ ŠĖRIMUI
yra atliktas mano paties
1. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje
2. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą. Rolandas Bukelis
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ
ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
Rolandas Bukelis
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO
Darbas atitinka reikalavimus, atlikti bandymai su nutrijomis, panaudojant racionus su skirtingų baltymų kiekiu, pateikta šios maisto medžiagos įtaka gyvūnų augimui ir vystimuisi, darbas parašytas savarankiškai.
Algirdas Januškevičius
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE
(aprobacijos data) (katedros vedėjo/jos vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS
(gynimo komisijos sekretorės (-riaus) parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
2 TURINYS
SUMMARY...3
ĮVADAS...6
1. LITERATŪROS APŽVALGA...9
1.1. Nutrijų anatominiai ir fiziologiniai ypatumai...10
1.2. Maisto medžiagų poreikiai ir svarba nutrijų organizmui...11
1.2.1. Baltymų svarba bei poreikiai nutrijų šėrime...12
1.2.2. Riebalų svarba ir poreikiai nutrijų šėrime...14
1.2.3. Angliavandenių svarba ir poreikiai nutrijų šėrime...15
1.2.4. Mineralinių medžiagų poreikiai ir svarba nutrijų mityboje...15
1.2.5. Biologiškai aktyvių medžiagų svarba ir poreikiai...17
1.3. Nutrijų mėsos energinė ir maistinė vertė...19
2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS...20
2.1. Tyrimų atlikimo laikas ir vieta...20
2.2. Tyrimų metodai...21
3. REZULTATAI...23
3.1. Bandymų atlikimo schema...23
3.2. Nutrijų šėrimas...23
3.3. Nutrijų svorio kitimas atskirais auginimo periodais...27
3.4. Nutrijų kūno masės priaugimas atskirais laikotarpiais...30
3.5. Nutrijų kontrolinio skerdimo rezultatai...33
3.6. Nutrijų mėsos cheminė sudėtis...36
3.7. Nutrijų sveikatingumo rodikliai...38
4. REZULTATŲ APTARIMAS...40
IŠVADOS...43
3 THE POSSIBILITY OF USING RATIONS WITH DIFFERENT AMOUNT OF
PROTEINES IN FODDERING NUTRIA
SUMMARY
Rolandas Bukelis – Master student, Faculty of Animal Technology. Advisor – prof. dr. Algirdas Januškevičius
University of health sciences veterinary academy, department of Animal Nutrition, Kaunas. Volume and structure of the final study
This final study is written in Lithuanian language, containing 49 pages and includes: an introduction, literature review, materials and methods, results, conclusions, a list of used literature including 74 references, 13 tables.
Wild animal breeding is a branch of economy that has existed for a long time, therefore, it is necessary for the global economy. Wild animal farming is necessary, because it not only produces exceptionally natural products, but also enables to ecologically utilize the waste produced by the food industry. In Lithuania, the wild animal breeding farms use about 30 thousand tons of the waste of animal origin. The furs of 40-50 million of furry animals are produced each year. At present, the biggest fur industry companies keep up to 30 thousand females, and medium farms keep about 10-20 thousand females. Lithuania is the only country in Eastern Europe where small, family-owned wild animal breeding farms are established, as such farms have been only in Poland for many years.
Furry animal breeding business is the branch of agriculture that is most subject to the economic and political processes going on in the world. At present, there are about 20 large wild animal breeding farms in Lithuania. On the other hand, individual breeders are also more and more involved in the wild life breeding industry. The animal breeding business in Lithuania started more than 50 years ago. In the European Union, there are no restrictions for this kind of business, except for environment protection ones.
Many nutrias are bred in the United States of America. They were brought to the state of California in 1899 for the first time. 20 nutrias were brought to the state of Louisiana in 1938, and in 1962 their population already reached 20 million. In 1950, 95 per cent of all the nutrias of the
4 USA were bred in this state. Nutrias are mostly spread in South and North Americas, Europe, Asia, Africa.
The aim of the Thesis is to evaluate the affect of the food ration with different amounts of protein upon the indices of the growing, development and health of nutrias; to evaluate the nutritional and energy values of the meat of nutrias according to the amount of protein in the food rations.
The tasks of the Thesis are the following:
to submit the nutritional and energy values of food rations with different amounts of proteins;
to follow the change of the weight of nutrias during different growth periods;
to calculate the makeweight of the day in different growth periods and during the whole time;
to establish the bio-chemical indices of the blood;
to submit the energetic and nutritional value indices of the nutria meat.
Having generalized the gained results, we can state that the amounts of protein in the food ration have influenced some parameters under analysis more, and other parameters less in certain cases.
The nutritional material in the food rations of nutrias: the ratio of protein : fat : carbohydrate: in the 1st group under analysis, the ratio was 21.6 : 2.9 : 57.0, respectively; in the 2nd group under analysis, it was 25.2 : 3.1 : 53.8, and in the third group – 28.8 : 3.5 : 49.6, respectively; the nutrias were fed on the food rations that had 21, 25 and 29 per cent of proteins, respectively.
The mass of the body of males at the age of 8 months was 5.83 – 5.58 – 6.10 kg, that of females was 4.46 – 4.98 – 5.20 kg. The most intensive growth of the body mass of males was at the age of 3-4 months, i.e. 32.14 – 42.14 g; the biggest growth of females was also at the age of 3-4 months, i.e. 25.28 – 36.43 g. During the period of six months, the makeweight of the day of the males in the 1st group was 23.90 g, or bigger by 28.70 per cent, if compared to that of females; the 2nd group
– 22.42 g, or 12.10 per cent as bigger, and the 3rd group – 24.78 g, or bigger by 28.13 per cent, if
compared to the makeweight of the mass of females’ body per day.
The output of the carcass, as calculated per live weight, was the highest of those males that had 29 per cent of protein in their food ration - 3355 g, or more by 66.00-274.00 g (p<0.001), if compared to the 1st and the 2nd groups; the output of the carcass of females was the highest in that group that had 29 per cent of protein in their ration, as well, i.e. 2885 g, or 249.00-104.00 g more (p<0.001), if compared to the 1st and 2nd groups. The output of the meat of males, if calculated per
5 live weight, was 31.6 – 32.2 per cent, and that of females was 28.8 – 30.9 per cent. Smaller amounts of humidity were detected in the meat of males. In the meat of males of the 3rd group, there was 31.43 per cent of dry material found, or more by 2.22 per cent (p<0.05), if compared to the 1st group, and more by 1.29 per cent, if compared to the 2nd group; the largest amount of proteins – 25.46 per cent –
was found in the meat of the nutrias of the 3rd group, or by 1.88 per cent as more (p<0.001), if compared to the 1st group; there was 2.01 per cent of fat found in the meat of the nutria of the 3rd
group, or by 0.18 per cent as more (p<0.001), if compared to the 2nd group of the nutrias; the biggest
amount of the dry material in the meat of the females was found in the meat of the nutria of the 3rd group; bigger amounts of proteins and fat were also found in this group. The food energy of the meat of males was 6.36 – 6.87 MJ kg-1; that of females was 6.08 – 6.25 kg-1.
The tendency of the increase of proteins was found in the blood composition from 48.12 g L-1 up to 48.86 g L-1, of bilirubin – from 5,62 μmol L-1 up to, 6,24 μmol L-1, the tendencies of the decrease of sugar, cholesterol and urea were noticed.
6 ĮVADAS
Žvėrininkystė – svarbi, bet ne esminė šaka gyvulininkystėje. Jos tikslas yra kailinių žvėrelių veisimas ir auginimas. Lietuvoje jau nuo seno auginami kailiniai žvėreliai, bet pastaruoju metu kreipiamas vis dilesnis dėmesys, nes kailių žaliavos kaina pasaulinėje rinkoje kyla. Tuo tikslu susidomėta auginti kailinius žvėrelius ir Lietuvoje, didinant šių žvėrelių auginimo kiekius, skiriant vis didesnį dėmesį vartojamų pašarų kokybei, nes tik pilnavertis šėrimas gali duoti maksimaliausius gerų kailiukų kiekius (audinės, lapės, šinšilos), taip pat dietinėmis savybėmis pasižyminčią mėsą (nutrijos, šinšilos).
Žvėreliai buvo pradėti auginti JAV, Vakarų Europoje, Skandinavijos šalyse. Dabartiniu metu labiausiai žvėrininkystė išvystyta Danijoje, Suomijoje, JAV, Kanadoje, Šveicarijoje, Lenkijoje ir NVS šalyse.
Šiuo metu Lietuvos kailinėje žvėrininkystėje yra daug pasikeitimų. Nuo 1996 metų pradžios kailinių žvėrelių auginimas Lietuvoje priskiriamas žemės ūkio veiklai. Žvėrelius augina įmonės ir privatūs asmenys.
Lietuvos kailinių žvėrelių augintojai dalyvauja užsienio šalių (daugiausia Skandinavijos) organizuojamuose kailių pardavimo aukcionuose, o kaip žinome anksčiau šie aukcionai vykdavo dabartinės Rusijos teritorijoje. Lietuvoje išaugintų kailių kokybė dar nepilnai prilygsta užsienio standartams (atskirais atvejais net lenkia) ir keliamiems reikalavimams, tačiau jų kokybė ir pirminis paruošimas yra tinkami.
Mūsų šalyje yra susikūrusios regioninės švelniakailių žvėrelių augintojų asociacijos. Tai pagerina žvėrininkystės veiklą šalyje, suteikia galimybę gauti informaciją apie naujoves žvėrininkystės srityje, naujas šėrimo, auginimo, kailių ruošimo technologijas.
Lietuvos kailinių žvėrelių augintojai priimami į Europos Žvėrelių Augintojų asociacijos Tarybą, kurioje yra gaunama visa informacija apie šio verslo padėtį pasaulyje ir net atskirose šalyse.
Dabartiniu metu Lietuvoje taikoma Europos kailinių žvėrelių augintojų patirtis, įvežami ir nutrijų bei kitų žvėrelių šėrimui vartojami užsienyje pagaminti pašarai bei pašariniai priedai, skirti atskiriems žvėrelių auginimo periodams, taikomos naujos kailinių žvėrelių auginimo ir veisimo technologijos. Nors pastaruoju metu ir mūsų šalies perdirbimo įmonės siūlo žvėrelių augintojams jose pagamintus visaverčius pašarus, kurie yra sėkmingai vartojami.
7 Norint gauti kokybiškus, užsienyje nustatytus standartus atitinkančius užsienio šalyse pagamintiems, kailius, reikalinga žvėrelių auginimui taikyti racionalius veisimo ir auginimo, iš jų gaunamos produkcijos kokybės gerinimo būdus. Tam reikia – žvėrelius šerti priklausomai nuo jų fiziologinės būklės, amžiaus, kūno masės, o svarbiausia auginimo tikslo visaverčiais pašarais, kurie būtų subalansuoti pagal vaisas maisto medžiagas ir jų sudedamąsias dalis ir gautų pakankamą kiekį apykaitos energijos.
Taigi, tas pagrindinis kriterijus, daug ką apsprendžiantis – pilnavertis racionas ir teisingas jo vartojimas, racionas turi būti nebrangus, nes pašarai smarkiai padidina kailiuko savikainą. Vartotini pašarai turi aprūpinti racioną visomis būtinomis maisto medžiagomis ir jos turi būti atitinkamame santykyje, kad žvėrelių organizmas galėtų jas kuo aukštesniu lygiu pasisavinti.
Žvėrininkystė kaip ūkio šaka egzistuoja, vadinasi, ji pasaulio ekonomikai reikalinga. Žvėrininkystės šaka reikalinga ir dėl to, kad pagamina išskirtinius natūralius gaminius, bet ir ekologiškai utilizuoja maisto pramonėje atsirandančias atliekas. Lietuvoje žvėrininkystės ūkiai sunaudoja apie 30 tūkst. tonų gyvūninės kilmės atliekų. Per metus pasaulyje pagaminama 40-50 mln. švelniakailių žvėrelių kailiukų. Šiuo metu didžiosiose žvėrininkystės įmonėse laikoma iki 30 tūkst. patelių, vidutiniuose ūkiuose - 10-20 tūkst. Lietuva yra vienintelė iš Rytų Europos valstybių, kur kuriasi nedideli šeimos žvėrininkystės ūkiai, toki ūkiai nuo seno buvo tik Lenkijoje.
Švelniakailių žvėrelių verslas bene labiausiai iš visų žemės ūkio šakų priklauso nuo pasaulinėje rinkoje vykstančių ekonominių bei politinių procesų. Šiuo metu Lietuvoje veikia apie dvi dešimtys stambių žvėrininkystės ūkių. Žvėrininkystės pastaruoju metu imasi ir vis daugiau pavienių augintojų. Žvėrelių auginimo verslas Lietuvoje gyvuoja jau daugiau nei penkios dešimtys metų. Europos Sąjungoje šiam verslui nėra nustatyta jokių apribojimų, išskyrus gamtosaugos.
Lietuvos ūkiuose šiuo metu daugiausia auginamos audinės ir nedideliais kiekiais lapės. Prieš kelerius metus buvo auginama ir šinšilos, bet šie gyvūnėliai gali būti tik žmonių hobis, o verslas tik su retomis išimtimis. Komerciniais tikslais Lietuvoje auginti nutrijas, ypač kailiui, neverta, nes labai didelių ir pigių, natūraliomis sąlygomis augusių nutrijų kailių įvežama iš Argentinos.
Beveik visų Lietuvoje auginamų žvėrelių veislės prieš kelerius metus pakeistos į skandinaviškas. Danija yra vienintelė šalis, kurioje vykdoma valstybinė plazmacitozės prevencijos politika.
Nutrija - žolėdis gyvūnas. Nutrijos vertinamos dėl mėsos ir kailio. Šiandien kailiukai nėra tokie vertingi, todėl nutrijos auginamos tik dėl mėsos. Mėsa yra liesa, turinti nedidelius kiekius cholesterolio, labai populiari, perkama. Nutrijų augintojų mūsų šalyje yra labai nedaug. Nutrijų augintojų pagrindinė motyvacija - nutrijos mėsa naudojama įvairiems gaminiams, gyvūnėlio
8 auginimo tarpsnis nėra ilgas - per 4-6 mėn. gali pasiekti 5-9 kg svorį, patelės subręsta per 4-6 mėn., patinėliai tinkami kergti 9 mėn. amžiaus, per metus gali susilaukti dviejų vadų, vadoje - nuo 5 iki 10 jauniklių (Hygstrom et al., 2005; Lessa et al., 2008; Mulherin, 2009).
Geriausi nutrijų kailiai žiemą, lapkričio-kovo mėnesiais, todėl reikia apskaičiuoti kergimo momentą. Veislei nutrijos naudojamos iki penkerių metų, o gali gyventi 7-8 metus. Nutrijos kailis ypač vertingas, nes jos yra vandens gyvūnai. Turinčių galimybę naudotis vandens procedūromis nutrijų kailis daug gražesnis.
Daug nutrijų auginama Jungtinėse Amerikos valstijose Pirmą kartą 1899 m. jos buvo atvežtos į Kalifornijos valstiją. Į Luizianos valstiją 1938 m. buvo atvežta 20 nutrijų, o 1962 m. jų populiacija pasiekė 20 mln. skaitlingumą, 1950 metų laikotarpiu šioje valstijoje buvo išauginta 95 proc. visų JAV nutrijų. Nutrijos didžiausiais kiekiais paplitusios Pietų ir Šiaurės Amerikoje, Europoje, Azijoje, Afrikoje.
Darbo tikslas - įvertinti racionų su skirtingu baltymų kiekiu poveikį nutrijų augimo ir vystimosi bei sveikatingumo rodikliams; įvertinti nutrijų mėsos maistinės ir energinės vertės pokyčius priklausomai nuo raciono baltymingumo.
Darbo uždaviniai:
pateikti racionų su skirtingu baltymų kiekiu maistinę ir energinę vertę; sekti nutrijų svorio kitimą atskirais auginimo periodais;
paskaičiuoti paros priesvorius atskiruose augimo perioduose ir per visą laikotarpį; nustatyti kraujo biocheminius rodiklius;
pateikti nutrijų mėsos energinės ir maistinės vertės rodiklius.
Naujumas - mūsų šalyje pirmą kartą atliktas mokslinis tiriamasis bandymas su nutrijomis, jų šėrimui panaudojant skirtingus baltymų kiekio atžvilgiu racionus. Pirmą kartą pateikiami darbe išanalizuoti duomenys apie nutrijų augimo spartą, sveikatos būklę, sprendžiant iš atliktų kraujo tyrimų, o taip pat pateikta šių švelniakailių žvėrelių dietinės mėsos energinė ir maistinė vertė.
9
1. LITERATŪROS APŽVALGA
Nutrijos auginamos kailiui ir mėsai. Jų kailiukai pagal kokybę prilygsta audinių, lapių ir daug vertingesni už triušių kailiukus. Nutrijų mėsa pagal skonį, maistines ir dietines savybes vertinama kaip triušiena. Iš vienos nutrijos gaunama 2-3 kg mėsos. Šių švelniakailių žvėrelių raciono pagrindą sudaro augalinės kilmės pašarai, bet būtinai reikia duoti ir gyvūninės kilmės baltymingų pašarų, kurių dėka geriau vystosi raumeninis audinys.
Pirmosios šalys, kuriose buvo pradėta auginti kailinius žvėrelius yra JAV, Kanada ir Rusija. 1899 m. į Jungtines Amerikos valstijas buvo įvežtos pirmosios nutrijos. Jos buvo auginamos Kalifornijoje kailinių žvėrelių fermoje (Ashbrook, 1948). 1930 m. laikotarpiu jos buvo importuotos į kailinių žvėrelių fermas Ohajo, Vašingtono, Mičigano, Oregono bei Jutos valstijose (Kinler et al., 1987). Labai sparčiai nutrijos plito Luizianos valstijoje: 1938 metais į šią valstiją buvo įvežta 20 nutrijų, o po 20 metų jų populiacija siekė 20 mln. Tai nulėmė tinkamos sąlygos (atviri vandens telkiniai, upės) joms veistis laisvėje. Tuo pačiu 1962 m. nutrijos pakeitė ondatras, iš kurių iki šiol buvo gaunama didžiausias kiekis kailiukų (Carter, Leonard, 2002; Long, 2003).
1914 metais kailinių žvėrelių veisimu susidomėta ir Europoje, ypač Skandinavijos šalyse, kai į Norvegiją pirmą kartą iš Kanados buvo įvežtos sidabrinės lapės. Taigi, Norvegija tapo pirmąja Skandinavijos šalimi, kurioje buvo pradėtos intensyviai veisti ir auginti lapės, o jau keturiolika metų vėliau lapių veisimu susidomėta ir Danijoje. Audinės pradėtos veisti intensyviai nuo 1930 m. Jų veisimo pradininkais laikomi Danijos žvėrelių augintojai. Vėliau buvo susidomėta nutrijų auginimu ir veisimu. Didžiausi nutrijų kiekiai buvo auginami 1975-1985 metų laikotarpiu, nes šiuo laikotarpiu buvo pati didžiausia nutrijų kaliukų paklausa rytų rinkai.
Nutrijos yra atsparios kai kurioms ligoms, ypač sergamumas sumažėja, kada jos prisitaiko prie sąlygų tam tikrose zonose, regionuose, nereikalauja ypatingos priežiūros, daug pašarų. Jų mėsa ekologiška, nes daugiausiai šeriamos daigintais grūdais. Nutrijų mėsa labai sveika mažiems vaikams, nes ji liesa, bet ne sausa (Glogowski, Panas, 2009). Yra ir priešinga nuomonė, kuri leidžia spręsti, kad laisvėje gyvenančios nutrijos gali būti fascioliozės sukėlėjos. Fascioliozė - zoonozinis susirgimas, kurį sukelia sukėlėjas Fasciola hepatica (Gayo et al., 2011).
D. J. LeBlanc (1994) Pateikia savo pastebėjimus, kuriais įrodo, kad nutrijos naminius gyvulius gali užkrėsti parazitais, kurie patenka į gyvulio organizmą geriant vandenį užterštą išmatomis ir
10 šlapimu. Žmonės, kurie turi sąlytį su nutrijomis, gali susirgti toksoplazmoze, chlamidioze ir salmonelioze (Bounds et al., 2003), o taip pat leptospiroze, paratifu, hemoraginiu kraujo užkrėtimu.
1.1. Nutrijų anatominiai ir fiziologiniai ypatumai
Nutrijos priskiriamos žolėdžių klasei, graužikų būriui, nutrijų šeimai (Mach, 2002). Savo išvaizda primena bebrus, kartais nutrijos yra vadinamos „balų bebrais“, nes natūraliomis sąlygomis gyvena ežeruose, tvenkiniuose, t. y. netekančiame vandenyje. Nutrijos gali gyventi ir sūraus vandens telkiniuose, troškulį numalšindamos įvairiais augalais, šakniavaisiais (Daidžiūnienė, Zapasnikienė, 1998).
Nutrija - Myocaster coypus - vienintelė nutrijų šeimos rūšis. Pirmą kartą nutrija buvo aprašyta Juano Ignacio Molinos 1782 metais kaip Mus coypus, turinti pelės genus, Myocastor genus nustatė R. Kerr (1792) (Woods et al., 1992).
Nutrijos ausų kaušeliai iš vidaus padengti tankiais plaukais bei pūku, kurie neleidžia vandeniui patekti į ausį. Virš viršutinės lūpos esantys ūsai, žandų stori ūseliai - vibrisos atlieka jutimo funkciją. Akys yra kaktos lygyje, todėl šis gyvūnas plaukdamas gerai mato. Kaklas trumpas, palaipsniui pereinantis į raumeningą kūną. Uodega ilga, apvali, padengta mažais minkštais žvynais, kartais ilgais plaukais. Suaugusios nutrijos kūno ilgis (nuo nosies galiuko iki uodegos šaknies) - 45-60 cm, uodegos ilgis - 30-40 cm. Suaugusi nutrija sveria 5-7 kg, atskirais atvejais gali sverti iki 9 kg. Patinėliai už pateles yra stambesni. Gyvena vidutiniškai 8 metus (Carter et al., 1999).
Nutrijų anatominė sandara yra savita. Jos yra vandens gyvūnai, bet gali gyventi ir sausumoje. Nutrijos patelės pieno liaukos yra šonuose, arčiau nugaros, todėl jaunikliai gali maitintis ir tada, kada motina yra negiliai vandenyje. Kiekviename šone yra po 4-5 spenius, padengtus tankiais plaukais, matomus tik žindymo metu. Pieno liaukos pieną išskiria nuolatos, bet nedidelėmis porcijomis.
Nutrijos uodega vandenyje atlieka vairo vaidmenį. Priekinės kojos gerokai trumpesnės už užpakalines, pritaikytos maistui pasiimti ir laikyti ėdant, o taip pat plaukams sušukuoti, kailiui valyti. Kojos su penkiais pirštais: priekinių letenėlių pirštai ilgesni tik pirmas yra trumpesnis, tarp užpakalinių letenėlių pirštų yra plaukimo plėvė, kaip vandens paukščių, o paskutinis pirštas - nesujungtas plėve. Priekiniai dantys - kapliai yra 4; 2 viršuje ir 2 apačioje. Kapliai yra ypatingai dideli, spalvoti. Kapliai nežymiai ilgėja per visą nutrijos gyvenimą. Nutrija iš viso turi 20 dantų.
11 Pagal kaplių spalvos intensyvumą galima spręsti apie nutrijos sveikatos būklę. Jeigu kapliai ryškiai oranžinės spalvos - nutrija sveika. Šviesiai oranžinius kaplius turi prieauglis ir senos nutrijos. Jeigu kapliai blyškūs, su tamsiomis dėmėmis - nutrija serga.
Nutrijų skrandis - vienkameris, talpa - 500 cm3. Suaugusios nutrijos žarnynas 10-12 kartų
ilgesnis už žvėrelio kūno ilgį. Bendras žarnyno ilgis siekia 6-7 m. Pašaro maišymas prasideda tik dvylikapirštėje žarnoje. Šiam procesui turi didelę įtaką stipri žarnyno peristaltika. Pašaras virškinamajame trakte užsilaiko - 60-70 val., suaugusių nutrijų, 24-30 val. jauniklių. Suaugusi nutrija per parą išskiria 150-200 g išmatų ir 300-600 cm3 šlapimo (Bounds et al., 2003).
Nutrijos gerai plaukioja ir nardo. Gali nuplaukti iki 100 metrų ir po vandeniu išbūti iki 5 minučių. Po ledu nutrijos orientuojasi blogai, nesurasdamos kelio atgal, daugeliu atvejų žūva. Žemiau išangės yra neporinė analinė liauka. Patinų išsivysčiusi labiau palyginti su patelių. Liaukos išskyros aliejingos, jomis nutrija ištrina kailiuką.
Šie žvėreliai poruojasi ištisus metus - nėra sezoniškumo faktoriaus (Bounds et al., 2003). Patelės lytinis aktyvumas pasireiškia kas 20-30 dienų, bet būna ir nukrypimų: gali pasireikšti kas 14-16 arba 35-40 dienų. Nutrijos ruja tęsiasi apie 36 val. Rujos metu patelė susiporuoja 4-6 kartus (Whitaker, 1988). Poravimosi trukmė - 20-40 sekundžių. Atsivedusiai jauniklių patelei pirmasis rujojimas prasideda antrąją dieną arba praėjus 2-3 dienoms po apsivaikavimo. Nutrijos vaikingumas trunka 128-133 dienas. Jaunikliai gimsta gerai išsivystę, regintys, gali savarankiškai judėti, su dantimis ir plaukais. Suaugusi nutrija atsiveda 4-5 jauniklius (Bounds et al., 2003). Jauniklis sveria iki 225 g (Whitaker, 1988). Jaunikliai atjunkomi 5-7 savaičių amžiuje.
Nutrija - neagresyvus žvėrelis, daugiau aktyvi būna nakties metu. Laisvėje gyvenanti nutrija daugumoje minta nakties metu. Per parą nutrija suėda pašaro, kuris sudaro iki 25 proc. pačios nutrijos kūno masės.
1.2. Maisto medžiagų poreikiai ir svarba nutrijų organizmui
Iš Pietų Amerikos kilę ir daugiau kaip prieš pusšimtį metų Lietuvoje išplitę gyvūnai nėra išrankūs pašarui. Paprastai jos šeriamos vieną kartą per dieną. Vasarą nutrijos šeriamos žole ir daigintais javais, o žiemą - morkomis, runkeliais, ypač mėgsta cukrinius runkelius. Per dieną suaugęs gyvūnas suėda apie 300 gramų šakniavaisių ir 100 gramų daigintų grūdų.
Nutrijų šėrimui yra naudojamos labai įvairios dietos, nes jų mėsai yra keliami aukšti kokybės reikalavimai. Nutrijų mėsa vartotojui pateikiama šviežios mėsos forma ir įvairių gaminių pavidalu.
12 Daugeliu atvejų naudojamas intensyvus nutrijų šėrimas, kurio dėka pasiekiamas mažesnis riebalų kaupimasis mėsoje (Cabrera et al., 2007). D. Beutling et al. (2008) teigia, kad auginimo būdas, intensyvumas gali skirtingai nulemti mėsos sudėtį, pagrindinių maisto medžiagų atžvilgiu, priklausomai nuo žvėrelio lyties.
J. Mertin et al. (2003) teigia, kad nutrijas galima šerti kombinuotaisiais granuliuotais pašarais ir liucernos žole pavasario ir vasaros periodais, ją rudens - žiemos periodais pakeičiant cukriniais runkeliais. Didesnės masės nutrijas užauginsime, kada jos su racionu gaus daugiau energijos, baltymų ir kitų maisto medžiagų, tarp kurių bus išlaikytas atitinkamas santykis (Glogowski, Panas, 2009).
Laisvėje gyvenančios nutrijos mitybos poreikiams patenkinti padaro labai didelę žalą žemdirbyste užsiimančiais ūkininkais, taip pat pavieniams asmenims. Jos sunaikina didelius plotus cukranendrių ir ryžių, kukurūzų ir sorgų, cukrinių runkelių ir valgomųjų burokėlių, dobilų. Kviečių, miežių, avižų, žemės riešutų, melionų ir kitų daržovių (Le Blanc, 1994). Atskirose vietovėse nutrijos maitinasi vandens augmenija bei vėžiagyviais.
Gyvybingumui, normaliai sveikatos būklei ir gražiam kailiui gauti, kalinių žvėrelių racionai turi būti subalansuoti pagal energijos kiekį bei baltymus, riebalus, angliavandenius, mineralines medžiagas, vitaminus ir kitas biologiškai aktyvias medžiagas. Maisto medžiagos turi būti pateikiamos aukšto įsisavinimo lygio, tarp pagrindinių maisto medžiagų turi būti išlaikomas atitinkamas santykis, nes atskirais atvejais viena maisto medžiaga kitos pakeisti negali. Kiekviena maisto medžiaga savo ruožtu yra svarbi, todėl būtina, kad žvėreliai su pašaru gautų jų optimalius kiekius.
1.2.1. Baltymų svarba bei poreikiai nutrijų šėrime
Iš maisto medžiagų nutrijoms ypatingai svarbūs visaverčiai baltymai, kurių gausu ankštiniuose augaluose, išspaudose, jaunoje žolėje, gyvūninės kilmės pašaruose. Baltymais turtingų pašarų racione turi būti nuolat. Žali baltymai yra nepakeičiama maisto medžiaga. Jų pakeisti negali nei riebalai, nei angliavandeniai. Su žaliais riebalais nutrijos organizmas gauna aminorūgštis, kurios labai svarbios augimui, vystimuisi, reprodukcijai, produkcijai, kailiui.
Baltymai nutrijoms sudaromuose racionuose turi būti atitinkamu kiekiu ir santykiu su kitomis maisto medžiagomis, kadangi tai pagrindinė statybinė medžiaga organizmo ląstelėms. Nutrijoms, kaip ir kitiems kailiniams žvėreliams: šunims, katėms, lapėms, baltymai yra energijos šaltinis,
13 tačiau per didelis jų kiekis racione yra nepageidautinas, kadangi tai yra neefektyvu ir neekonomiška, nes baltymai pašare yra patys brangiausi. Norint išvengti tokių klaidų, reikia racionus sudaryti atsižvelgiant į žvėrelių produktyvumą ir fiziologinę būklę (Hansen et al., 2001; Hellwing et al., 2005; Krogdahl et al., 2004; Sandbol et al., 2003).
Augalinės ir gyvūninės kilmės pašaruose esančių baltymų kokybė priklauso nuo juose esančių aminorūgščių. Žvėreliai, skirtingai nei augalai, nesugeba sintetinti aminorūgščių, kurios jiems reikalingos palaikyti gyvybinėms funkcijoms, produktyvumui ir reprodukcijai, iš paprastų neorganinių junginių, kadangi jų organizme nesusidaro NH2 amino grupė (Damgaard et al., 1998).
Baltymo susidarymui jie turi gauti būtinas aminorūgštis iš augalų, kitų gyvūnų audinių. Nutrijų organizmas yra apribotas galimybės, kad organizme viena aminorūgštis virstų kita. Tokie procesai vyksta kepenyse.
P. Rasmussen ir C. Borsting (2001) teigia, kad baltymų kokybė priklauso nuo juose esančių aminorūgščių ir kad baltymų kiekis, reikalingas žvėreliams, priklauso nuo jų pilnavertiškumo bei jų biologinės vertės ir nuo to, kiek ir kokių racione yra riebalų bei angliavandenių. Taip pat priklauso nuo paties žvėrelio amžiaus, lyties, fiziologinės būklės bei produktyvumo. Pašaruose angliavandenių turi būti tiek, kad gyvūnai jų sąskaita galėtų patenkinti organizmo energinius poreikius, o baltymus galėtų panaudoti organizmo baltymų sintezei, kitaip sakant, raumeninio audinio kaupimui.
Optimalus pilnaverčių baltymų kiekis yra toks, kai jie subalansuoti aminorūgščių atžvilgiu ir visiškai panaudojama organizmo bei sąlygoja geras reprodukcines ir produktyviąsias savybes: augimą, vystimąsi, kailio susidarymą ir kokybę. Visus šiuos poreikius geriausiai tenkina gyvūninės kilmės pašarų baltymai (Storebakken el al., 2004; Szymeczko, Skrede, 2001).
Proteinų sudėtyje turi būti visos aminorūgštys, iš kurių 11 yra būtinos ir nusako proteinų kokybę ir biologinę vertę. Kuo didesnis jų kiekis ir optimalesnis santykis pašaruose, tuo didesnė pašaro maistinė vertė, o tuo pačiu ir biologinė vertė (Fink et al., 2005).
Jei pašaruose yra trūkumas būtinų aminorūgščių, sumažėja organizmo baltymų sintezė, o aminorūgštys bus panaudojamos energiniams poreikiams patenkinti.
Aminorūgščių sudėtis raumenyse atskirų rūšių gyvūnų skiriasi nedaug ir šis skirtumas yra apspręstas proteinų aminorūgščių kiekio skirtumais įvairiose kūno dalyse. Nutrijoms yra būtinos sieros turinčios aminorūgštys – metioninas ir cistinas. Šios rūgštys, esant tam tikromis sąlygomis, gali pakeisti viena kitą. Jos yra labai svarbios kailio susiformavime ir nemaža dalimi lemia jo kokybę. Nutrijoms šių aminorūgščių didesni kiekiai būtini dėl kailio tankumo: pūko, akuotinių ir
14 krypties plaukų kiekiui viename kvadratiniame centimetre, nes kailio kokybę nulemia ne tik jo dydis, bet ir plaukų dangos tankis (Clausen et al., 2004).
1.2.2. Riebalų svarba ir poreikiai nutrijų šėrime
Su riebalais žvėrelių organizmas gauna reikalingas metaboliniams procesams riebalų rūgštis: linolo, linoleno, arachido bei didžiąją dalį apykaitos energijos. Riebalai susideda iš glicerolio ir daugiau nei 20 lakiųjų riebalų rūgščių. Riebalų rūgštys gali būti sočios ir nesočios.
Skirtingų riebalų tipų virškinamumas skiriasi pagrinde sąveika tarp sočiųjų ir nesočiųjų riebalų rūgščių. Virškinimui ypač palankios riebalų rūgštys, turinčios grandinėje daugiau nei 18 anglies atomų (Mayntz et al., 2008).
Linolo, linoleno ir arachido rūgštys yra laikomos būtinosiomis, nes jos yra svarbios plaukų dangos vystimuisi ir augimui, bendram organizmo augimui, reprodukcijai ir produktyvumui, nes motinų pienas yra palyginti riebus – apie 8 proc., tai šiam lygiui palaikyti reikalingas atitinkamas kiekis ir išvardintų riebalų rūgščių (Tauson et al., 2005). Šios rūgštys nesintezuojamos organizme, todėl, esant jų trūkumui pašaruose, sutrinka prieauglio augimas ir bendras išsivystymas, o suaugusioms žvėreliams sutrinka reprodukcinės funkcijos, pasireiškia įvairūs odos susirgimai. Visi išvardinti pasireiškiantys požymiai smarkiai pablogina laukiamą galutinį rezultatą – kailiuko kokybę. Kad išvengti šių nepageidaujamų reiškinių, reikia optimizuoti racionus, pateikti atitinkamus minėtų riebalų rūgščių kiekius: suaugusi nutrija turi gauti 0,5 proc., vaikingos ir laktuojančios patelės – 1,5 proc. nuo pašaro bendro sausųjų medžiagų kiekio (Ahlstrom, 1992; Rouving, Mӓntysalo, 1999; Rouving et al., 2001).
Kai kurie autoriai nurodo, kad esant nutrijų jaunikliams skirtuose racionuose daug riebalų, jiems reikia sušerti mažesnius pašaro kiekius, nes juose būna sukoncentruota daugiau energijos. Tokiu pašaru šeriamas prieauglis pasižymi spartesniu augimu, didesniais priesvoriais, iš jų gaunami didesnio ploto kailiukai (Rouving et al., 2001).
Poravimosi metu patartina racionuose sumažinti riebalų kiekį, vengiant patelių nutukimo. Norint gauti kokybiškesnius kailius, patartina du mėnesius iki mušimo sumažinti riebalų kiekį ir padidinti angliavandenių kiekį racionuose (Helwing et al., 2005).
Riebalų rūgštys absorbuojamos per žarnų sieneles ir su krauju išnešiojamos po visą organizmą, kur panaudojamos kaip energijos šaltinis, pieno sintezei laktacijos metu arba deponuojami (Fink et al., 2004).
15 1.2.3. Angliavandenių svarba ir poreikiai nutrijų šėrime
Lengvai įsisavinami angliavandeniai pagerina baltymų ir riebalų įsisavinimą (Buddington et al., 2000). Ilgesnį laiką trūkstant pašaruose lengvai įsisavinamų angliavandenių, žvėreliai gali susirgti acidoze – medžiagų apykaitos sutrikimu. Labai ilgą laiką šeriant žvėrelius pašarais, kuriuose trūksta lengvai įsisavinamų angliavandenių, tinkamai neapdorojant pašaro ir jeigu juose vyrauja virškinamajam traktui netinkami angliavandeniai, sutrinka prieauglio augimas, patelės neprodukuoja pieno, gaunami prastesnės kokybės kailiai (Hansen, 1997).
Didinant angliavandenių kiekį pašaruose, sumažėja poreikis baltymams. Angliavandeniai racione gali sudaryti 10 – 35 proc. visų maisto medžiagų poreikio. Optimaliausias angliavandenių kiekis racionuose yra 20 – 30 proc. nuo bendro pašarų kaloringumo (Fink et al., 2004; Wamberg et al., 1996).
Kailinių žvėrelių virškinamajame trakte blogiausiai skaldomas kukurūzų miltų krakmolas. Paskutiniu metu stengiamasi iš racionų išimti kukurūzus, nes daugeliu atvejų jie sukelia alergines reakcijas. Ypač pradėta nevertinti pramoninių pašarų šunims, kurių sudėtyje , kaip komponentas, eina kukurūzai. Termiškai apdorojant šiuos populiarius pašarus jų angliavandenių įsisavinimas padidėja iki 85 – 90 proc. (Fink et al., 2005).
Palyginus su kitais gyvūnais žvėreliai prastai virškina karbohidratus. Karbohidratai skaidomi virškinamajame trakte iki gliukozės ir organinių rūgščių. Taip suskaidyti jie rezorbuojasi į kraują per žarnų sieneles. Gliukozė kepenyse paverčiama į glikogeną, kuris yra lengviausiai metabolizuojama energijos forma organizme. Net nedidelis kiekis glikogeno, sukaupto organizme (kepenyse), gali aprūpinti organizmą pakankamu kiekiu energijos trumpam laiko tarpui. Be to, gliukozė ir organinės rūgštys gali būti paverčiami riebalais ir deponuotis kaip riebalinis energijos rezervas, gali būti išskirti su pienu laktozės pavidalu laktacijos metu (Fink et al., 2005; Wamberg et al., 1996).
1.2.4. Mineralinių medžiagų poreikiai ir svarba nutrijų mityboje
Pašariniai priedai, tokie kaip neorganinės rūgštys, penėjimo agentai, konservantai ir kiti, dažnai gali surišti įvairius metalus taip stipriai, kad jie pilnai arba dalinai tampa neprieinami skaidymui, tai reiškia druskos nėra suskaidomos ir jų organizmas negali rezorbuoti į virškinamąjį traktą. Todėl
16 žvėrelių šėrimui gali būti panaudojami tik žinomi ir pilnai ištirti priedai bei papildai (Hazwinkel, Van der Bron, 2001; Süvegova et al., 2000; Thornburg et al., 1985).
Didžiausią reikšmę kailiniams žvėreliams turi šie makroelementai: kalcis, fosforas, natris, chloras; mikroelementai: geležis ir varis. 99 proc. kalcio ir 80 proc. fosforo organizme yra kaupiama kauliniame audinyje. Prieaugliui ir laktuojančioms patelėms reikia: Ca – 0,15 – 0,25 g: P 0,12 – 0,18 g 100-ui kcal pašaro energinės vertės. (Skrede, 2003). Nedidelis kalcio likutis svarbus kraujo krešėjimui ir nervų sistemos funkcionavimui.
Kalcio įsisavinimo lygis organizme priklauso nuo organizmo aprūpinimo vitaminu D, kalcio ir fosforo santykio pašaro davinyje, pH, nuo riebalų rūgščių pasisavinamumo virškinamajame trakte.
Fosforas svarbus žvėrelių organizmui, kurio 80 proc. randama kauluose, kaip jau buvo minėta, o 10 proc. organizmo baltymuose, riebaluose ir karbohidratuose. Minėti 10 proc. atlieka svarbų vaidmenį metabolizmo procesuose. Rezorbuoto iš pašaro fosforo kiekis priklauso nuo vitamino D, o taip pat nuo fitino, kuris mažina fosforo pasisavinamumą.
Esant šių mineralinių elementų trūkumui pašaruose, organizmas panaudoja savo kauliniame audinyje sukauptą trūkstamą elementą, dėl ko gali atsirasti su tuo susijusios ligos. Kalcio ir fosforo perteklius neigiamai veikia kailių kokybę. Tiek šių elementų perteklius, tiek ir jų trūkumas yra žalingas, lemia įvairių susirgimų atsiradimą, blogina produkcijos kokybę, sudaro daug ekonominių nuostolių, nes sumažėja kailiukų prekinė vertė (Skrede, Krogdahl, Austreng, 2003).
Natris organizme kaupiamas nedideliais kiekiais, todėl jo poreikiai turi būti patenkinami kasdieniniais jo priedais pašaruose. Organizmas natrį panaudoja reguliavimui santykio tarp skysčio ląstelėse ir už jų ribų. Bet koks šio elemento perteklius pašalinamas per inkstus su šlapimu.
Kalis kaip ir natris, reikalingas skysčių balansui, bet jeigu natrio yra pagrinde tarpląsteliniame skystyje, tai kalio – ląstelės viduje. (Joergensen, 1985).
Svarbus yra ir magnis, nes jis aktyvuoja daugybę fermentų, kurie svarbūs maisto medžiagų metabolizmui. Magnio įsisavinimo laipsnis organizme priklauso nuo bendro jo kiekio pašare. Geležies didžiausia dalis yra kaupiama kraujyje. Ji yra kraujo hemoglobino sudėtinė dalis, taip pat įeina į daugybės fermentų sudėtį. Hemoglobino geležis veikia kaip depas, iš kurio žvėrelių organizmas gali padengti savo poreikius įvairioms funkcijoms atlikti.
Trūkstant pašaruose geležies arba sutrikus jos įsisavinimui, nutrijos gali susirgti anemija. Jos trūkumui ypač jautrus prieauglis. Anemija pasireiškia apetito nebuvimu, augimo sutrikimais, hemoglobino sumažėjimu kraujyje, silpnu pūko išsivystymu, nuslinkimu, reprodukcijos sutrikimais. Anemijos profilaktikai į pašarų mišinius galima pridėti 1,0 – 1,5 mg vario sulfato.
17 1.2.5. Biologiškai aktyvių medžiagų svarba ir poreikiai
Vitaminai labai svarbios biologiškai aktyvios medžiagos, reguliuojančios biocheminius procesus organizme. Visiems vitaminams yra bendra tai, kad jų reikia labai nedideliais kiekiais ir kad organizmas pats jų nesintezuoja. Kaip bebūtų, šiai taisyklei yra išimtis: vitaminas D sintezuojamas odoje saulės spindulių poveikyje, tam tikros virškinamojo trakto bakterijos gamina folinę rūgštį, biotiną ir vitaminą K.
Riebaluose tirpūs vitaminai atidedami riebalų depuose ir reikalui esant gali būti panaudojami. Vandenyje tirpūs vitaminai organizme nesikaupia, todėl gyvūnai turi jų gauti pakankamai su pašarais.
Pašaro maisto medžiagų skaidymas ir panaudojimas vyksta veikiant biologiniams katalizatoriams – fermentams, kuriuos sudaro specifiniai baltymai ir kofermentai, į kurių sudėtį įeina vitaminai.
Dauguma gyvūnų organizme karotiną gali paversti vitaminu A, bet yra žinoma, kad kai kurių žvėrelių organizme toks procesas vyksta labai neintensyviai, o pagrindinis natūralus vitamino A šaltinis raciono sudėtyje yra kepenys. Vitaminas A organizme deponuojamas gana dideliais kiekiais, tai priklauso nuo poreikių. Vitamino A deficitas neigiamai veikia augimą, sukelia vištakumą bei nenormalų kailinės dangos formavimąsi, sausų, šiurkščių plaukų susidarymą ir pleiskanojančią odą. Didelis vitamino A trūkumas poravimosi metu gali iššaukti didesnius embrionų mirtingumus, patelių ir patinų sterilumą. Vitamino A perdozavimas lemia sumažėjusį apetitą, kaulų formavimosi pokyčius, nuplikimą.
Vitaminas D įtakoja kalcio ir fosforo absorbciją iš virškinamojo trakto ir yra būtinas kaulų formavimuisi. Šio vitamino poreikiai priklauso nuo kalcio ir fosforo kiekio pašaruose ir jų tarpusavio santykio (Ca : P). Jei jų santykis svyruoja 0,75:1,0 – 1,7:1,0; poreikiai vitaminui D patenkinami 100 TV per parą. Tipiškas vitamino D deficito simptomas yra rachitas, kuris pastebimas dažniau jaunų ir augančių gyvūnų tarpe, o depas – kepenys. Be to, šia liga sergantys gyvūnai nesugeba kaupti kalcį ir fosforą kauliniame audinyje, dėl ko kaulai minkštėja ir deformuojasi dėl didėjančio gyvūnų svorio. Vitamino D perdozavimas sukelia ir intoksikacijas.
Vitaminas B1 būtinas proteinų ir karbohidratų metabolizmui organizme (Zöllner, 2002).
Vitamino B1 avitaminozė pasireiškia apetito nebuvimu, kūno svorio mažėjimu, kaustyta eisena,
18 Vitaminas B2 reguliuoja riebalų bei aminorūgščių, karbohidratų metabolizmą. Jo deficitas
pasireiškia sutrikusiu augimu, žemu hemoglobino kiekiu kraujyje bei pilkos ir baltos pavilnės atsiradimu. Vitaminas B6 svarbus baltymų sintezei organizme, riebalų ir karbohidratų absorbavime.
Augaliniai pašarai yra pagrindinis šio vitamino natūralus šaltinis. Šio vitamino trūkumas sukelia apetito praradimą, augimo sutrikimus, žemą hemoglobino kiekį kraujyje ir sutrikimus nervinėje bei reprodukcinėje sistemose.
Biotinas svarbus energijos metabolizmui ir riebalų rūgščių sintezei organizme. Natūralus biotino šaltinis – augalinis pašaras. Jo stygius sukelia rimtus pokyčius odoje ir neigiamai veikia kailio plaukų dangos formavimąsi.
Nikotininė rūgštis dalyvauja baltymų, riebalų ir angliavandenių metabolizme. Pantoteno rūgštis svarbi energijos metabolizmui ir riebalų rūgščių formavimuisi organizme. Jos stygiaus atvejais pasireiškia svorio sumažėjimas, apetito nebuvimas, nuplikimas ir ekstremaliais atvejais – mirtis.
Folinė rūgštis reikalinga baltymų apykaitai ir kraujo formavimuisi. Tipinis jos deficito simptomas – sutrikęs augimas, diarėja ir apetito stygius.
Vitaminas B12 – svarbus kraujo formavimuisi ir riebalų metabolizmui. Tikslūs jo poreikiai nėra
žinomi. Esant trūkumui sutrinka augimas, išsivysto anemija, sumažėja apetitas.
Vitaminas K didžiausią reikšmę turi kraujo krešėjimui. Vitaminas E pasižymi antioksiduojančiu poveikiu ir pagrindinė jo funkcija organizme yra apsaugoti riebalus ir kitus junginius nuo oksidacijos. Vitamino E trūkumas neigiamai veikia žvėrelių reprodukcines funkcijas. Natūralūs vitamino E šaltiniai – žalios augalų dalys, jauna žolė, salotų lapai (Dal Bosco et al., 2004).
Vitaminas C reikalingas kolageno junginių formavimuisi ir veikia kaip antioksidantas. Jis gali būti sintezuojamas pačiame organizme. Normaliai šio vitamino pakanka tiek, kiek yra sintetinama pačiame organizme. Vitaminas C apsaugo vitaminus A ir D nuo skilimo ir teigiamai įtakoja geležies absorbciją.
Kadangi kailiniams žvėreliams labai svarbus aprūpinimas vitaminais, patartina racionus papildyti vitamininiais priedais 100 proc. viršijant jų nustatytas normas: vasarą E ir B1; žiemą ir pavasarį – E
19 1.3. Nutrijų mėsos energinė ir maistinė vertė
Analizuojant atskirų gyvūnų mėsą yra nustatyti atitinkami maisto medžiagų kiekiai joje. Apibendrinus tyrimų rezultatus, mėsoje randama 56-72 proc. drėgnio, 15-22 proc. baltymų, 5-34 proc. riebalų, 3,5 proc. neazotinių ekstraktinių medžiagų bei pelenų.
Pirmoje lentelėje pateikiame mėsos, kuri vartojama žmonių mityboje, cheminę sudėtį pagal atitinkamas mėsos rūšis (Arellano et al., 1993; Hoffman, 2008; Zelnik, Rafay, 1986).
1 lentelė. Atskirų rūšių mėsos kaloringumas (100 g) ir cheminė sudėtis (proc.)
Mėsa
Mėsos valgomojoje dalyje yra Energinė vertė vandens baltymų riebalų pelenų kcal kJ Arkliena (vidutiniškai) 75,2 20,6 2,7 1,5 117 489,8 Liesa jautiena 72,0 20,0 7,2 0,8 150 628,0 Jautiena (vidutiniškai) 60,1 17,2 22,1 0,6 273 1142,9 Kupranugarių 70,7 18,9 9,4 1,0 160 669,9 Kiauliena 54,8 16,4 27,8 0,8 316 1323,0 Aviena 67,6 16,3 15,3 0,8 203 849,9 Nutrijos 72,1 22,3 1,8 3,8 144 603,8 Triušių (patinėlių) 69,5 20,7 7,9 1,9 193 809,0 Triušių (patelių) 69,7 20,1 8,2 2,0 193 808,0 Šinšilos 68,2 23,8 3,7 4,3 171 717,0
Iš skirtingų gyvūnų mėsos cheminės sudėties galime spręsti, kad nutrijos mėsa nėra sausa, jos sudėtyje yra 721,0 g kg-1 vandens, o triušiena ir šinšilų mėsa yra sausesnė - jų sudėtyje yra
303,0-318,0 g kg-1 sausosios medžiagos. Nutrijos mėsa turtinga baltymais - 223,0 g kg-1, joje mažai riebalų - 18,0 g kg-1, arba ne 4,5 karto mažiau palyginti su triušių patelių mėsa. Jeigu lygintume
nutrijų mėsą su šinšilų mėsa, tai pastebėsime, kad šinšilų mėsoje yra 1,5 proc. daugiau baltymų, bet tuo pačiu šinšilų mėsa turtingesnė ir riebalais (1,5 karto). Cholesterolio kiekius natūralioje nutrijų mėsoje pateikė A. Saadoun su bendraautoriais (2006). Jie nurodo, kad bendras cholesterolio kiekis nutrijų patinėlių mėsoje buvo 70,1 mg 100 g-1, o patelių - 72,7 mg 100 g-1.
20
2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS
Tyrimai atlikti laikantis 1997 11 06 Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo Nr. 8-500 („Valstybės žinios“, 1997 11 28, Nr.108) bei poįstatyminių aktų – LR valstybinės veterinarinės tarnybos įsakymų „Dėl laboratorinių gyvūnų veisimo, dauginimo, priežiūros ir transportavimo veterinarinių reikalavimų“(1998 12 31, Nr. 4-361) ir „Dėl laboratorinių gyvūnų naudojimo moksliniams bandymams“ (1999 01 18, Nr. 4 -16).
Užsibrėžtiems tikslams įvykdyti mes atlikome mokslinį – ūkinį bandymą, pasinaudodami grupių periodų metodu su parinktais žvėreliais analogais. Bandymo metu stebėjome žvėrelius vertindami jų sveikatos būklę, pašarų ėdamumą. Taip pat kontroliavome kūno masės priaugimą nuo pat atjunkymo iki brandos amžiaus. Ištyrėme kraujo biocheminius rodiklius, kad įvertinti sveikatos būklę.
Buvo sudarytos trys analoginės grupės. Nutrijų šėrimui naudojome racionus sudarytus iš tų pačių komponentų, skyrėsi tik komponentų kiekiai racionuose, tuo pačiu buvo skirtingas ir maisto medžiagų santykis juose. Didžiausias dėmesys buvo kreipiamas baltymų kiekiui racionuose, nes nutrijos buvo auginamos mėsai.
Bandymui kiekvienoje grupėje buvo atrinkta po 15 nutrijų jauniklių: 10 patinėlių ir 5 patelės. Kontroliniam skerdimui iš kiekvienos grupės, pagal grupės vidutinį svorį, atrinkome po 6 nutrijas: 3 patinėliai ir 3 patelės. Kraujas biocheminiams tyrimams buvo paimtas prieš skerdimą iš kiekvienos grupės 3 nutrijų, į lytį dėmesys nebuvo kreipiamas.
Nutrijos buvo laikomos patalpoje individualiuose narveliuose. Patalpos temperatūra buvo pliusinė: šaltuoju metų laikotarpiu siekė +2 – 4 0C, o orams atšilus + 6 – 8 0C, mikroklimato
pagerinimui, reikalui esant, patalpa buvo vėdinama.
Nutrijos buvo laikomos narveliuose, pagamintuose iš metalinio tinklo – 2 cm x 2 cm. Kraikui buvo naudojamas šienas arba šiaudai. Kraikas nuolat buvo keičiamas, kad narveliuose būtų sausa ir švaru.
2.1. Tyrimų atlikimo laikas ir vieta
Tyrimus atlikome Lietuvos žvėrininkystės individualiame ūkyje su nutrijomis Myocastor coypus. Darbas buvo ruošiamas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Gyvūnų mitybos katedroje.
21 Pašarų cheminės analizės ir mėsos tyrimus atlikome Aleksandro Stulginskio universitete Maisto žaliavų, agronominių ir zootechninių tyrimų laboratorijoje.
Kraujo tyrimus atlikome Jakovo veterinarijos centre.
Nutrijų jauniklius atrinkome po atjunkymo nuo motinų, prisilaikėme analogų principo. Mėnesio amžiaus žvėreliai buvo pasverti ir stebimi. Bandymas su atrinktais žvėreliais buvo pradėtas, kada jie buvo dviejų mėnesių amžiaus. Stebėjimą nuo mėnesio iki dviejų mėnesių amžiaus vykdėme specialiai, nes atskirais atvejais jaunikliai neišgyvena, kai kurie suserga arba atsilieka augimo spartoje. Pagal leidžiamas nukrypimo normas žvėreliai buvo parinkti pagal svorį, lytį, vadoje esančių jauniklių skaičių, sveikatos būklę, nes bandymus atlikti galima tik su sveikais žvėreliais, judrumą.
Tyrimą atlikome 2012 metų lapkričio - 2013 metų birželio mėnesiais. Bandymui nutrijų jaunikliai dviejų mėn. amžiaus jaunikliai buvo atskirti nuo motinų, buvo pradėtas bandymas, kuris truko iki nutrijų jaunikliams sukako 8 mėnesiai.
2.2. Tyrimų metodai
Numatytiems tikslams įvykdyti naudojomės priimtais metodais, laikydamiesi visų reikalavimų ir standartų.
Žvėrelius parinkome analogų principu, kur skirtumas tarp rodiklių leidžiamas 3 proc. Prieš bandymą žvėrelius apžiūrėjo veterinarijos gydytojas, taip pat pagal vedamus apskaitos žurnalus, patikrinome – ar žvėreliai vakcinuoti nuo jiems būdingų susirgimų (Januškevičius, 1992). Kiekvienoje grupėje buvo parinkta po 15 jauniklių, buvo sudarytos trys analoginės grupės.
Nutrijų jauniklių svorį nustatėme gimus, bandymo pradžioje - po atjunkymo, atskirais auginimo periodais: 3, 4, 5, 6, 7, 8 mėnesių amžiuje. Svėrimus pradžioje atlikome su svarstyklėmis KERN EW600-2M, o sekančiuose tarpsniuose svėrėme su buitinėmis svarstyklėmis. Jauniklius šėrėme skirtingais racionais, kuriuose skyrėsi pagrindinių maisto medžiagų kiekiai ir santykiai tarp jų. Šėrimą vykdėme atitinkamai sudarytais racionais griežtai normuojant sušeriamų pašarų kiekius, kad neliktų pašarų likučių. Pašarų sušeriamus kiekius svėrėme su svarstyklėmis KERN EW600-2M.
Tyrimams buvo paimti pašarų, kurie buvo naudojami raciono sudarymui, mėginiai. Kiekvieno raciono komponento buvo imamas 0,5 kg galutinis mėginys. Po 100 g mėsos mėginiai buvo imami
22 iš dešinės nutrijų šlaunies. Pašarų, mėsos tyrimus atlikome pagal priimtas metodikas (Januškevičius ir kt., 2011):
- drėgnio ir sausų medžiagų kiekio nustatymą atlikome mėginius džiovindami iš pradžių termostate prie 60-65 0C temperatūros, o vėliau prie 100-105 0C termostate iki pastovaus svorio;
paskaičiavome bendrąjį pašaro drėgnį: pirminės pašaro drėgmės ir higroskopinės pašaro drėgmės natūralaus drėgnumo pašare sumą; žinodami bendrąjį pašaro drėgnį, paskaičiavome sausųjų medžiagų kiekį; LST ISO 937:2000;
- baltymus nustatėme Kjeldalio metodu – pašarą paveikėme koncentruota sieros rūgštimi, t.y. sudeginome pašaro organinę dalį, išsiskyrė amoniakas, kuris susijungė su sieros rūgšties liekana ir susidarė amonio sulfatas; vėliau šį junginį paveikėme stipriu šarmu, kad atsiskirtų azotas ir susijungtų su decinormaline sieros rūgštimi; LST ISO 937:2000;
- riebalai buvo ekstrahuojami Soksleto aparate organinių tirpiklių poveikyje, riebalai buvo nustatomi absoliučiai sausoje medžiagoje; LST ISO 937:2000;
- mufelinėje krosnyje deginome pelenus, tam pašarą patalpinome į tiglius ir deginome prie 550 0C temperatūros; nustačius žalius pelenus, paskaičiavome organines medžiagas;
- ląstelieną nustatėme pašaro mėginius virindami acto ir azoto rūgščių mišinyje, praplovėme karštu išgrynintu vandeniu, spiritu, eteriu ir išdžiovinome termostate prie 100-105 0C
temperatūros;
- neazotines ekstraktines medžiagas išsiskaičiavome iš organinės pašaro dalies atėmėme žalius baltymus, žalius riebalus, žalią ląstelieną;
- apykaitos energiją paskaičiavome panaudodami maisto medžiagų kaloringumą, žinodami, kad 1 g baltymų duoda 23,9 kJ, 1 g riebalų – 39,8 kJ, 1 g angliavandenių (krakmolo, cukraus) - 17,5 kJ, 1 g ląstelienos – 20,1 kJ apykaitos energijos;
Kraujas biocheminiams rodikliams nustatyti buvo imamas iš Safena vevus. Kraujo biocheminiai rodikliai buvo nustatyti automatiniu biocheminiu analizatoriumi DIALAB Autolyzer 20010D.
Kontrolinis skerdimas buvo atliktas skerdykloje. Nutrijos buvo svaiginamos, nukraujinamos, joms buvo nulupamas kailis. Po to skerdenėlės buvo skrodžiamos, imami vidaus organai. Buvo atlikti visi reikiami svėrimai.
Statistinį bandymo rezultatų apdorojimą: aritmetinio vidurkio, aritmetinio vidurkio paklaidos, patikimumo kriterijaus paskaičiavimą bei patikimumo laipsnio nustatymą atlikome pagal V. Juozaitienė, S. Kerzienė (2001).
23
3. REZULTATAI
3.1. Bandymų atlikimo schema
Bandymo trukmė, atliekamų parametrų nustatymo laikotarpiai, kraujo mėginių paėmimas po atjunkymo ir prieš skerdimą, kontrolinio skerdimo vykdymas, mėsos mėginių paėmimas tyrimams parodytas 2 lentelėje.
2 lentelė. Bandymo schema
Tyrimo parametrai
Baltymų kiekis racione 21 proc. n=15 I grupė 25 proc. n=15 II grupė 29 proc. n=15 III grupė
Bandymo pradžia Po atjunkymo - 2 mėn.
Bandymo pabaiga 8 mėn. amžiuje
Bandymo trukmė 6 mėn.
Svėrimo laikotarpiai 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8 mėn. amžiuje Paros priesvorių paskaičiavimas 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8 mėn. laikotarpiu
Kraujo paėmimas tyrimams Po atjunkymo ir prieš skerdimą n=3 (iš kiekvienos grupės) Kraujo pristatymas į laboratoriją
tyrimams
Per 1,0 - 1,5 val. laikotarpį
Kontrolinis nutrijų skerdimas 8 mėn. amžiuje n=3 (iš kiekvienos grupės) Mėsos mėginių paėmimas Kontrolinio skerdimo metu n=3(iš kiekvienos grupės) Mėsos mėginių pristatymas
tyrimams
2,0 val. laikotarpyje
3.2. Nutrijų šėrimas
Nutrijų šėrimui buvo naudojamas racionas, kurio sudėtyje buvo miežių ir kviečių rupiai maltų miltų mišinys (santykiu 3:1), sojos, saulėgrąžų išspaudos, mėsos miltai, kalcio karbonatas, valgomoji druska, vitamininis mineralinis priedas.
24 Raciono sudėtis per visą bandymo laikotarpį išliko tokia pati, pagal nutrijų amžių skyrėsi tik sušeriamo pašaro kiekis. Ėdamumui pagerinti, maisto medžiagų pasisavinamumo lygiui padidinti, pašaro nuostoliams sumažinti, paruoštas mišinys buvo užpilamas karštu vandeniu, gerai išmaišomas, atvėsinamas ir tik tada juo buvo šeriamos nutrijos.
Atskirų grupių racionus pateikiame sekančioje lentelėje (3 lentelė).
3 lentelė. Raciono sudėtis atskirų grupių nutrijoms, g kg-1
Pašarai
Grupė
I tiriamoji n=15 II tiriamoji n=15 III tiriamoji n=15
Miežiai+kviečiai (3:1) 748,0 648,0 548,0
Sojos išspaudos 133,0 233,0 333,0
Saulėgrąžų išspaudos 100,8 100,8 100,8
Mėsos miltai 10,0 10,0 10,0
Kalcio karbonatas (kreida) 2,2 2,2 2,2
Valgomoji druska 5,0 5,0 5,0
Vitamininis mineralinis priedas 1,0 1,0 1,0
Pirmosios tiriamosios grupės nutrijų prieauglis buvo pradėtas šerti racionu, kurio sudėtyje didžiausią dalį - 74,8 proc. sudarė miežių ir kviečių miltai. II grupės nutrijoms buvo šeriamas racionas, kurio sudėtyje varpinės grūdinės kultūros sudarė 64,8 proc., arba 10,0 proc. mažiau palyginti su I grupės nutrijų racionu, III tiriamosios grupės nutrijų raciono sudėtyje miežių ir kviečių mišinys sudarė 54,8 proc., arba 20,0 proc. mažiau palyginti su I nutrijų grupės racionu ir 10,0 proc. mažiau palyginti su II nutrijų grupės šėrimui skirtu racionu.
I tiriamosios grupės nutrijų raciono sudėtyje buvo 133,0 g kg-1 sojos rupinių, II tiriamosios
grupės nutrijoms jų buvo padidinta iki 233,0 g kg-1, o III - 333,0 g kg-1.
Saulėgrąžų rupinių visų tiriamųjų grupių nutrijų racionuose buvo vienodi kiekiai - po 10,08 proc., tokios pat sudedamosios racionų dalys buvo mėsos miltų, kreidos, valgomosios druskos bei priedo.
Cheminės analizės metu ištyrėme panaudotų raciono sudedamųjų komponentų sudėtį: nustatėme sausąsias medžiagas, žalius baltymus, žalius riebalus, žalią ląstelieną, žalius pelenus.
25 Ketvirtoje lentelėje pateikiame racionų komponentų maisto medžiagų kiekius. Maisto medžiagos buvo nustatytos pagal metodikoje patektus tyrimo metodus. Kai pastebėjome - mažiausias drėgnio kiekis nustatytas mėsos miltuose, tą nulemia mėsos miltų gamybos technologija. Juose palyginti su kitais raciono komponentais nustatytas didžiausias žalių baltymų kiekis - 746,8 g kg-1 ir žalių riebalų
- 129,0 g kg-1. Tas leidžia manyti, kad nutrijų racionas pakankamai papildomas aminorūgštimis ir sočiomis riebalų rūgštimis.
4 lentelė. Pašarų maistinė ir energinė vertė, g kg-1
Rodikliai Pašarai Miežiai Kviečiai Sojos išspaudos Saulėgrąžų išspaudos Mėsos miltai Drėgnis 149,4 132,0 129,2 88,0 8,2 Sausoji medžiaga 850,6 868,0 870,8 912,0 901,8 Organinė medžiaga 826,9 841,6 806,3 865,4 875,8 Žali baltymai 123,2 164,3 492,2 433,1 746,8 Žali riebalai 20,9 19,8 51,6 48,5 129,0 Žalia ląsteliena 54,4 27,1 52,7 88,9 - Žali pelenai 23,7 26,4 64,5 46,6 26,0 Neazotinės ekstraktinės medžiagos 628,4 630,4 209,8 294,9 - Apykaitos energija, MJ 15,87 16,29 18,55 19,23 22,98
Racione panaudoti du augalinės kilmės komponentai, kurie laikomi baltyminiais - pagal žalių baltymų gausą juose: sojos ir saulėgrąžų išspaudos. Viename kilograme sojos išspaudų nustatyta 49,22 proc. žalių baltymų, arba 5,91 proc. daugiau palyginti su saulėgrąžų išspaudose esančiu žalių baltymų kiekiu.
Daugeliu atvejų nutrijų bei kitų kailinių žvėrelių šėrimui yra naudojamos sojos pupelės, bet tai pabrangina raciono savikainą. Didesnės išlaidos pašarams sukelia gaunamos produkcijos savikainą, nes mūsų atveju - 1 kg nutrijos mėsos pagaminti pabrangs pašarai, kas atsilieps ir galutinės produkcijos kainai.
26 Kaip kalcio šaltinis, nutrijoms į racioną buvo pridedama 0,22 proc. kreidos. Tai gamtinis mineralinis priedas, savo sudėtyje turintis 370 g kg-1 makroelemento - kalcio.
Elektrolitų praturtinimui nutrijos su racionu gavo valgomosios druskos, kurios sudėtyje yra 400 g kg-1 natrio ir apie 570 g kg-1 chloro.
Visi minėti mineraliniai elementai nutrijos organizmui yra svarbūs: augimo spartai, vystimuisi, ypač kaulinio audinio vystimuisi, kaulų, dantų tvirtumui.
Racionas praturtintas vitaminais ir mineraliniais elementais. Šio priedo sudėties žvėrelių fermos savininkas atskleisti nepanoro.
Kiekvienos grupės nutrijoms buvo sudaryti racionai. Visų grupių nutrijų šėrimui naudojome tuos pačius pašarus, skyrėsi tik jų kiekiai I, II ir III grupės nutrijų racionuose.
Racionus nutrijoms pateikiame 5 lentelėje.
5 lentelė. Racionų maistinė ir energinė vertė nutrijų prieaugliui, proc. Maisto medžiagos ir
apykaitos energija
Grupė
I tiriamoji II tiriamoji III tiriamoji
Žali baltymai 21,6 25,2 28,8 Žali riebalai 2,9 3,1 3,5 Žalia ląsteliena 4,2 5,2 5,2 Angliavandeniai: krakmolas, cukrus 52,8 48,6 44,4 Apykaitos energija, MJ 14,0 16,8 17,1
Iš lentelėje pateiktų duomenų matome, kad priklausomai nuo sojos išspaudų kiekio racionuose, skyrėsi pagrindinės maisto medžiagos - žalių baltymų kiekis. Pirmos grupės nutrijų raciono sudėtyje buvo 133 g kg-1 sojos išspaudų, todėl žalių baltymų jų racione buvo tik 216 g kg-1. II tiriamosios
grupės nutrijoms raciono sudėtyje buvo pridedama 233 g kg-1 sojos išspaudų, žalių baltymų kiekis -
252 g kg-1, III tiriamosios grupės nutrijų raciono sudėtyje buvo 333 g kg-1 sojos išspaudų, žalių baltymų kiekis - 288 g kg-1.
Nutrijų racionuose maisto medžiagų: baltymų : riebalų : angliavandenių santykis: I tiriamosios grupės 21,6 : 2,9 : 57,0; II tiriamosios - 25,2 : 3,1 : 53,8, III tiriamosios - 28,8 : 3,5 : 49,6.
27 Baltymų kiekiai nutrijų racionuose didėjo, riebalai mažai skyrėsi, o angliavandenių kiekiai mažėjo.
Pagal žalių baltymų kiekius racione nutrijų grupes galime įvardinti- I tiriamoji, kurios racionas su 21 proc. žalių baltymų, II tiriamieji, kurios racionas su 25 proc. ir III tiriamoji, kurios racionas su 29 proc. žalių baltymų. Žalių baltymų kiekis mažiausias buvo I tiriamosios nutrijų grupės racione, o II tiriamosios grupės racione žalių baltymų kiekis buvo didesnis 4 proc. palyginti su I grupe, III tiriamosios 4 proc. didesnis palyginti su II tiriamosios ir 8 proc. žalių baltymų buvo didesnis kiekis palyginti su I tiriamosios nutrijų grupės racione esančiu žalių baltymų kiekiu.
Didesni kiekiai nutrijų racionuose pakeitė didėjančia seka ir bendrą raciono energinę vertę. II tiriamosios grupės nutrijų raciono energinė vertė 20,0 proc. buvo didesnė palyginti su I tiriamosios nutrijų grupės racionu ir III tiriamosios 22,1 proc. palyginti su I tiriamosios, 1,8 proc. didesnė palyginti su II tiriamosios nutrijų grupės raciono energine verte.
Pagal racionui parinktus pašarus ir juose esančius pagrindinių mineralinių elementų (kalcio ir fosforo) kiekius nustatėme, kad racionuose Ca : P = 2,2-2,1-2,0 : 1,0 (atitinkamai pagal grupes.
Taip pat paskaičiavome, kad nutrijos gauna pakankamą pagrindinių nepakeičiamų aminorūgščių kiekį- lizino ir metionino, kurios būtinos augimui, vystimuisi ir kailiui. Lizino nutrijų racionuose buvo 6,6 - 11,6 g kg-1, metionino - 2,8-3,8 g kg-1.
3.3. Nutrijų svorio kitimas atskirais auginimo periodais
Galime teigti, kad nutrijų svorio kitimus nustatėme kiekvieną mėnesį. Pirmasis svoris buvo nustatytas nutrijukams tik gimus, o paskutinis svėrimas buvo atliekamas 8 mėnesių amžiuje. Buvo sveriami nutrijų jaunikliai, o jau paskui subrendusios nutrijos individualiai. Darbe pateikiame svėrimo duomenis atskirai patinėlių ir patelių. Svėrimo duomenys pateikiami vidutiniškai grupėje su svorio nuokrypiu.
28 6 lentelė. Nutrijų patinėlių svorio kitimas, priklausomai nuo žalių baltymų kiekio racione, kg
Amžius, mėn.
Racionas
21 proc. baltymų n=10 25 proc. baltymų n=10 29 proc. baltymų n=10
2 1,48±0,11 1,50±0,15 1,59±0,11 3 2,34±0,08 2,14±0,13 2,43±0,09 4 3,24±0,11 3,32±0,12 3,48±0,13 5 4,18±0,17 4,16±0,21 4,59±0,12 6 4,96±0,19 4,81±0,22 5,14±0,08 7 5,16±0,26 5,22±0,18 5,64±0,14 8 5,83±0,16 5,58±0,24 6,10±0,17
Gimę nutrijų jaunikliai svėrė 225 - 227 g.
Svėrimo rezultatai dviejų mėnesių amžiuje parodė, kad didžiausias patinėlių svoris buvo grupėje, kurios jaunikliai gavo racioną su 29 proc. žalių baltymų. Palyginti su I tiriamosios grupės jauniklių svoriu, šios grupės jauniklių vidutinis svoris buvo 7,43 proc. didesnis, palyginti su II tiriamosios grupės - 6,00 proc. didesnis.
Trijų mėnesių amžiuje jauniklių svoris buvo didžiausias III tiriamojoje grupėje - 2,43 kg, arba 3,81 proc. didesnis palyginti su I tiriamosios ir 13,55 proc. didesnis palyginti su II tiriamosios grupės jauniklių kūno masės priaugimu per einamąjį mėnesio laikotarpį.
Svėrimo rezultatai keturių mėnesių amžiuje parodė, kad svorio palaipsnis didėjimas tiesiogiai priklausė nuo žalių baltymų kiekio racione. Raciono sudėtyje esant didžiausiam baltymų kiekiui, mėnesio eigoje jaunikliai pasiekė patį didžiausią svorį - 3,48 kg.
Penkių mėnesių amžiaus patinėliai III grupėje pasiekė kūno masę 4,59 kg, arba 9,81 proc. didesnę palyginti su I tiriamosios grupės nutrijų jauniklių kūno mase ir 10,33 proc. didesnę palyginti su II tiriamosios grupės jauniklių svoriu.
Šešių mėnesių amžiaus III tiriamosios grupės jaunikliai svėrė 5,14 kg, arba 180,0 g daugiau palyginti su I tiriamosios ir 330 g daugiau palyginti su II tiriamosios grupės jauniklių svoriu. Septynių mėnesių amžiaus III tiriamosios grupės jaunikliai svėrė 5640 g, t.y. daugiau 480-420 g palyginti su kitomis grupėmis.
29 Galutinio svėrimo rezultatai parodė, kad nutrijų patinėliai svėrė iki penkių ir virš šešių kilogramų Baltymų poveikis turėjo galutiniam nutrijų svoriui. 29 proc. baltymų turintis racionas įtakoja didžiausiam svoriui pasiekti - 6,10 kg. I tiriamojoje grupėje nutrijos svėrė 5,83 kg, arba 4,63 proc. mažiau, II tiriamojoje - 5,58 kg, arba 9,32 proc. mažiau palyginti su III tiriamosios grupės nutrijų svoriu.
Patinėlių svorio kitimo rezultatai yra p>0,05.
7 lentelė. Nutrijų patelių svorio kitimas, priklausomai nuo žalių baltymų kiekio racione, kg
Amžius, mėn.
Racionas
21 proc. baltymų n=5 25 proc. baltymų n=5 29 proc. baltymų n=5
2 1,28±0,06 1,34±0,16 1,68±0,09*** 3 1,95±0,16 2,10±0,14 2,20±0,06 4 2,63±0,11 3,12±0,12** 3,00±0,05** 5 3,37±0,08 3,64±0,04** 3,88±0,10*** 6 3,78±0,06 4,10±0,11* 4,48±0,08*** 7 4,31±0,08 4,52±0,06 4,72±0,11** 8 4,66±0,06 4,98±0,20 5,20±0,07*** *p<0,05; **p<0,01; ***p<0,001
Vykdydami svėrimą pastebėjome, kad svorių įvairavimas patinėlių tarpe buvo didesnis, nes patinėlių pateikėme vidutinį svorį grupėje, o taip grupėse patinėlių svoris mažėjimo ir didėjimo linkme sudarė 100-200 g. Sveriant pateles pastebėjome, kad svorio įvairavimas grupėse buvo labai nedidelėse ribose.
Dviejų mėnesių n=5amžiaus III grupės nutrijų patelės savo svoriu pralenkė I ir II grupės bendraamžes - atitinkamai 4,69 ir 31,25 proc. (p<0,001).
Trečiojo mėnesio svėrimo rezultatai išliko tokioje pačioje tendencijoje. Ketvirto mėnesio svėrimo rezultatai kažkiek kaitaliojosi, nes didžiausia nutrijų svoris buvo gautas II tiriamosios grupės žvėrelių, kurių kūno masė siekė 3120 g, arba 490 g daugiau palyginti su I nutrijų grupės svoriu (p<0,01) ir III – 370 g daugiau (p<0,01).
Penkių mėnesių amžiaus svorio skirtumas tarp grupių išryškėjo. 3,37 kg svėrė nutrijų jaunikliai, kurių racione buvo 21 proc. baltymų. Savo svoriu bendraamžiai, kurių raciono sudėtyje buvo 25 proc. baltymų, juos pralenkė 270,0 g (p<0,01), o didžiausią baltymų kiekį su racionu gavę jaunikliai, juos pralenkė net 510 g (p<0,001).
30 Šešių mėnesių amžiaus patelės III grupėje vidutiniškai svėrė 4,48 kg. Jų svoris 18,52 proc. buvo didesnis palyginti su I nutrijų grupės svoriu (p<0,001). Septynių mėnesių amžiaus nutrijų svorio kitimas grupėse išliko tokioje pačioje tendencijoje.
Didžiausią galutinę kūno masę pasiekė nutrijos, kurių racione buvo 29 proc. baltymų (III tiriamoji grupė) - 5,20 kg arba 11,59 proc. didesnę palyginti su nutrijomis, kurių racione buvo 21 proc. baltymų (p<0,001).
3.4. Nutrijų kūno masės priaugimas atskirais laikotarpiais
Paros priesvorius pradėjome skaičiuoti nuo to laiko, kada jaunikliai buvo atjunkyti nuo motinos. Tai buvo dviejų mėnesių amžiuje.
Paros priesvorius patinėlių ir patelių pateikiame 8-9 lentelėse.
Iš lentelėje pateiktų duomenų matome, kad atskirais auginimo periodais kūno masės priaugimas, kūno masės priaugimo intensyvumas grupėse buvo skirtingas. Atskirais atvejais nutrijų patinėliai per parą priaugo 42,12 g bei 6,45 g.
Bandymo pradžioje didžiausi nutrijų jauniklių priesvoriai buvo nustatyti I grupėje - 27,74 g, II grupės jauniklių priesvoriai buvo 34,40 proc. mažesni (p<0,001) palyginti su nutrijų jauniklių paros priesvoriu, kurių racione buvo pats mažiausias baltymų kiekis. III nutrijų grupės jaunikliai priaugo 0,65 g mažiau palyginti su I grupės rezultatu.
