Motyvacijos įtaka ergoterapijoje pacientų savarankiškumui Magistro darbas

KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS

REABILITACIJOS KLINIKA

Dainora Jančauskaitė

Motyvacijos įtaka ergoterapijoje pacientų savarankiškumui

Magistro darbas

Darbo vadovas

dr. S. Mingaila

KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS

REABILITACIJOS KLINIKA

TVIRTINU

Slaugos fakulteto dekanė

Prof. J. Macijauskienė

2008...

Motyvacijos įtaka ergoterapijoje pacientų savarankiškumui

Ergoterapijos magistro baigiamasis darbas

Vadovas: dr. S. Mingaila

Parašas...

Data: 2008 m...mėn. ...d.

Recenzentas: ... Atliko

Parašas... 2 gr. stud.

Data: 2008 m...mėn. ...d. Parašas...Dainora Jančauskaitė

Data: 2008 m...mėn. ...d

Turinys

Santrauka...4

Summary...6

Santrumpos...8

Įvadas...9

Tyrimo tikslas ir uždaviniai...10

I. LITERATŪROS APŽVALGA...11

I. 1. Žmogaus veiklos pagrindimas...11

I. 1. 1. Veiklos samprata...11

I. 1. 2. Veiklą skatinantys veiksniai...12

I. 2. Motyvacijos teorinis pagrindimas...13

I. 2. 1. Motyvacijos samprata...13

I. 2. 2. Motyvacijos proceso anatominis ir fiziologinis pagrindimas...14

I. 2. 3. Motyvacijos teorijos...14

I. 2. 4. Išorinė ir vidinė motyvacija...16

I. 3. Motyvacijos reikšmė ergoterapijoje………...17

I. 3. 1. Motyvacijos problema reabilitacijoje...17

I. 3. 2. Motyvacijos problema ergoterapijoje...19

I. 3. 3. Motyvacijos vertinimas ir lavinimas ergoterapijos metu...22

II. TYRIMO KONTINGENTAS IR METODAI...25

II. 1. Kontingento charakteristika...25

II. 2. Tyrimo metodai...26

III. TYRIMO REZULTATAI...28

III. 1. Pacientų savarankiškumo vertinimas...29

III. 2. Pacientų motyvacijos vertinimas...32

III. 3. Pacientų vidinės motyvacijos vertinimas...36

III. 4. Pacientų motyvacijos ir savarankiškumo ryšys...40

IV. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS...41

Išvados...43

Praktinės rekomendacijos...44

Literatūros sąrašas...45

Santrauka

Jančauskaitė D. Motyvacijos įtaka ergoterapijoje pacientų savarankiškumui, magistro baigiamasis darbas / mokslinis vadovas dr. S. Mingaila; Kauno medicinos universitetas, Slaugos fakultetas, Reabilitacijos klinika. – Kaunas, 2008. – 65p.

Šio darbo tikslas – įvertinti motyvacijos įtaką ligonių savarankiškumui. Tyrimo uždaviniai: įvertinti pacientų motyvaciją ir savarankiškumą prieš taikant ergoterapiją; įvertinti motyvacijos ir savarankiškumo pokytį taikant ergoterapiją; nustatyti pacientų motyvacijos ir savarankiškumo ryšį.

Tyrimas buvo atliktas VĮ Šiaulių apskrities ligoninėje fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriuje 2008m. Tyrime dalyvavo 30 pacientų: 20 moterų (67 proc.) ir 10 vyrų (33 proc.). Visi pacientai buvo suskirstyti į amžiaus grupes: iki 44 metų (23 proc.), 45–59 metų (50 proc.) ir 60-74 metų amžiaus (27 proc.). Pagal susirgimo pobūdį išskirti judamojo-atramos aparato pažeidimai (57 proc.) ir nervų sistemos ligos (43 proc.).

Tyrimui buvo atrinkti pacientai, kuriems buvo taikyta ambulatorinė reabilitacija. Pirminis pacientų vertinimas buvo atliekamas pirmą dieną jiems atvykus į ergoterapijos procedūras. Ambulatorinės reabilitacijos pabaigoje buvo atliekamas pakartotinis pacientų vertinimas. Įvertinti pacientų motyvaciją buvo naudoti du klausimynai. Pasveikimo padėties valdymo klausimynas (PPVK) atspindi paciento motyvaciją. Platus sveikatos padėties kontroliavimo klausimynas (PSPKK) buvo taikytas vidinės motyvacijos vertinimui. Paciento funkcinė būklė buvo vertinama panaudojant funkcinio nepriklausomumą testą (FNT). Ergoterapijos taikymo kryptys buvo apsitarnavimo mokymas ir motyvacijos veiklai skatinimas.

Ambulatorinės reabilitacijos pradžioje pacientams vyravo nežymūs veiklos sutrikimai. Pacientams labiausiai buvo sutrikusios asmens higienos (4,2±0,2 balo), maudymosi (4,4±0,2 balo) ir valgymo (4,5±0,1 balo) veiklos. Ergoterapijos pradžioje pacientų savarankiškumo vidurkis buvo 110,2±1,3 balo iš galimų 126 balų pagal FNT.

Ergoterapijos pradžioje pacientams nustatyta pakankama motyvacija. Motyvacijos vidurkis buvo 25,5±0,7 balo iš galimų 36 balų pagal PPVK, o vidinės motyvacijos vidurkis buvo 23,6±0,9 balo iš galimų 36 balų pagal PSPKK. Stebima tendencija, kad pacientų vidinė motyvacija buvo mažesnė.

Įvertinus pacientų būklę ambulatorinės reabilitacijos pabaigoje, nustatyta, kad, taikant ergoterapiją, savarankiškumas pagerėjo 3,4±0,3 balo iki 113,6±1,4 balo pagal FNT. Motyvacija ergoterapijos eigoje pagerėjo 1,6±0,2 balo iki 27,1±0,7 balo pagal PPVK, o vidinė motyvacija pagerėjo 2,3±0,1 balo iki 25,9±0,8 balo pagal PSPKK (p<0,05).

Vertinant pacientų motyvacijos ir savarankiškumo ryšį, nustatyta, kad vidinė motyvacija įtakoja savarankiškumą. Vidinės motyvacijos pokytis 1 balu pakelia savarankiškumo vertę vidutiniškai 0,9 balo. Apie 50 proc. pacientų savarankiškumo priklauso nuo jų motyvacijos.

Summary

Jančauskaitė D. Influence of motivation of occupational therapy upon patients’ independence. Final master‘s work by Jančauskaitė D. Scientific advisor dr. S. Mingaila; Kaunas university of medicine, nursing faculty, rehabilitation clinics. – Kaunas, 2008. – 65 p.

The aim of this work – to evaluate the influence of motivation upon patients‘ independence. The task: to evaluate patients‘motivation and independence before applying occupational therapy; to evaluate the change of motivation and independence while applying occupational therapy; to determine the relation of patients‘motivation and independence.

The research has been carried out in VĮ Šiauliai country hospital in the department of physical medicine and rehabilitation in 2008. 30 patients participated in the research: 20 women (67%) and 10 men (33%). All patients have been divided into age groups: up to 44 years (23%), 45-59 years (50%) and 60-74 years (27%). According to the character of contraction of a disease, the lesions of movable-support apparatus (57%) and disease of nervous system (43%) have been distinguished.

Patients to whom out-patient rehabilitation had been applied were selected for the research. The primary patients’ evaluation was performed during the first day after their arrival to the procedures of occupational therapy. At the end of out-patient rehabilitation the second patients’ evaluation has been carried out. Two questionnaires were used to evaluate patients’ motivation. Recovery Locus of Control (RLC) reflects patients’ motivation. Multidimensional Health Locus of Control (MHLC) scale was applied to evaluate the internal motivation. Patients‘ functional condition was evaluated using a Functional Independence Measure (FIM). The way of application of occupational therapy were teaching of self-service and stimulation of motivation for activities.

At the beginning of out-patient rehabilitation patients’ slight disorders of activities dominated. The mainly disturbed activities for the patients were – personal hygiene (4,2±0,2 points), bathing (4,4±0,2 points) and eating (4,5±0,1 points). At the beginning of occupational therapy the average of patients’ independence was 110,2±0,9 point out of 126 possible points according to the FIM.

At the beginning of occupational therapy sufficient motivation was set for the patients. The average of motivation was 25,5±0,7 point out of 36 possible points according to RLC, and the average of internal motivation was 23,6±0,9 point out of 36 possible points according to MHLC. The noticed tendency that patients’ internal motivation was lower.

After evaluating patients’ condition at the end of rehabilitation, it was determined that while applying occupational therapy the independence increased 3,4±0,3 point up to 113,6±1,4 point according

to FIM. In the course of occupational therapy motivation improved by 1,6±0,2 point up to 27,1±0,7 point according to RLC and internal motivation improved by 2,3±0,1 point up to 25,9±0,8 point according to MHLC (p<0,05).

While evaluating the relation of patients’ motivation and independence it was determined that internal motivation influences independence. The change of internal motivation increases the values of independence by 1 point, on an average 0,9 point. About 50% of patients’ independence depends upon their motivation.

Santrumpos

KDV - Kūrybingo dalyvavimo vertinimas FNT - Funkcinio nepriklausomumo testas

PPVK - Pasveikimo padėties valdymo klausimynas

PSPKK - Platus sveikatos padėties kontroliavimo klausimynas P – pasikliovimo lygmuo

Įvadas

Jau žiloje senovėje žmonės, norėdami paveikti kitų elgesį pageidaujama linkme ir pasiekti trokštamų rezultatų, vartojo skirtingas poveikio priemones. Kaip teigia S. Michel pats žodis „motyvacija“, kuris dabar yra labai paplitęs, atsirado tik apie 1920 metus.

Pasak psichologijos motyvacija suteikia veiklai prasmę ir kryptį, tai vidinis impulsas, noras patenkinti nepatenkintus poreikius, tai valia siekti. Motyvacija yra veiklos skatinimo sistema, kurią sąlygoja motyvai. Ji neatsiejama nuo asmeninės dispozicijos, motyvų, tikslų, taip pat vertės ir identiteto. Viena svarbiausia yra vidinė motyvacija, kuri kyla žmogaus viduje ir nulemia žmogaus veiklos pobūdį. Vidinė motyvacija skatina žmogų ieškoti ir visais būdais siekti naujų sugebėjimų, tyrinėti ir valdyti aplinką.

Į motyvacijos procesą bandoma pažvelgti ir iš medicinos pusės. Atliktų tyrimų rezultatai parodė, kad kaktinės žievės, limbinės sistemos funkcija įtraukta į motyvavimo procesus. Manoma, kad Amono ragas - limbinės sistemos dalis - labiausiai susijęs su motyvacija (D. Gudienė, B. Burba, 2003).

Paciento motyvacija apibūdinama kaip vienas svarbiausių veiksnių, nulemiantis ergoterapijos sėkmę. Psichinės ir fizinės sveikatos pakenkimas, sutrikimai bei aplinkos veiksniai gali sumažinti vidinį impulsą ir motyvaciją užsiimti aktyvia veikla. Ergoterapeutas dažniausiai nuodugniai nevertina motyvacijos, nes paprasčiausiai trūksta tinkamų vertinimo priemonių. Aktyvus dalyvavimas, kryptinga veikla, pasirinkimo galimybė ir sugebėjimo pojūtis yra būtini lavinant motyvaciją ergoterapijoje (J. Casteleijn, 2001).

Motyvacija psichologiniu ir medicininiu požiūriu yra analizuojama pakankamai išsamiai. Reabilitacijoje pabrėžiamas motyvacijos svarbumas, atliekami tyrimai, analizuojantys motyvacijos poveikį. Ergoterapijoje motyvacijos vertinimas sudėtingesnis. Dažniausia motyvacija vertinama interviu metu arba stebint pacientą. Ergoterapijos srityje motyvacijai vertinti literatūros duomenimis yra skiriami tik du testai t.y. Kūrybingo dalyvavimo vertinimas ir Valios klausimynas. Jie daugiau naudojami psichiatrijoje, o motyvacijos vertinimas esant fizinės būklės sutrikimui yra ribotas. Lietuvoje motyvacijos tema yra atliktas R. Cibulskienės tyrimas „Motyvacijos įtaka ergoterapijoje apsitarnavimo pasiekimams“. Šiame tyrime motyvacija buvo vertinama stebint pacientų įsitraukimą į darbą. Ergoterapijoje darbų vertinančių motyvaciją testų pagalba yra nedaug, todėl šis darbas yra naudingas siekiant panaudoti testus. Dažniausia motyvacija vertinama esant pažintinių funkcijų sutrikimams, galvos smegenų pažeidimams. Šiame darbe pacientų kontingentas yra įvairus, apima nervų sistemos ir judamojo aparato ligas.

Tyrimo tikslas ir uždaviniai

Tyrimo tikslas

Tyrimo uždaviniai:

1. Įvertinti pacientų motyvaciją ir savarankiškumą prieš taikant ergoterapiją. 2. Įvertinti pacientų motyvacijos ir savarankiškumo pokytį taikant ergoterapiją. 3. Nustatyti pacientų motyvacijos ir savarankiškumo ryšį.

I. LITERATŪROS APŽVALGA

I. 1. Žmogaus veiklos pagrindimas

I. 1. 1. Veiklos samprata

Veikla – tai sąmoninga žmogaus elgsena, tikslinga asmenybės sąveika su išoriniu pasauliu. Veikdamas žmogus pertvarko tikrovės objektus pritaikydamas juos savo tikslams, taip pat keičia pats save, tobulėja. Žmogaus veikla nėra atsitiktinė, spontaniška ar savaiminė. Ją sukelia ir skatina organizme vykstantys procesai ir aplinkos sąlygų poveikis (J. Lapė, G. Navikas, 2003).

Žmonių veikloje glaudžiai susijusi jos psichinė ir fizinė pusės. Psichikoje sudaromi fizinės veiklos modeliai, kontroliuojamas judesių ir veiksmų atlikimas. Išorine veikla patikriname, kaip išankstiniai modeliai atitinka tikrovę, pasiekiami fiziniai veiklos tikslai (A. Jacikevičius, 1996).

Sėkminga veikla reikalauja adekvataus savo ir realių galimybių vertinimo. Nepakankamas savęs vertinimas, nepasitikėjimas stabdo veiklą. Žmogaus prigimtis – būti aktyviai, veikiančiai būtybei. Sąmoninga žmogaus elgsena, siekiant tam tikro, ir vadinama veikla (L. Monginaitė, 2005).

A. Jacikevičius, L. Monginaitė išskiria šiuos veiklos komponentus: 1. Veiklą paskatina tam tikri akstinai – motyvai.

2. Veiklai būdingi išankstiniai tikslai ir perspektyvos, apimančios veikimo terminus, metodus ir priemones.

3. Žmogus veikia remdamasis savo operacine baze – sugebėjimais, įgytomis žiniomis, mokėjimais, įgūdžiais ir įpročiais.

4. Veiklai būtina energija, kurią teikia medžiagų apykaita, emocijų, dėmesio, valios pasireiškimas. 5. Sąmoningas ir tikslingas žmogaus veikimas siejasi su atskirų veiklos grandžių ir galutinių

rezultatų įvertinimu.

Žmogus yra biologinė būtybė, aukščiausia evoliucijos grandis, kuri pasižymi dideliu poreikiu veikti. Reilly pastebėjo, kad galia veikti sukuria poreikį panaudoti tą jėgą, o nesėkmė panaudojant šią jėga veda į nusivylimą. Žmogus turi neurologiškai pagrįstą ir įkūnyta norą veikti, kuris nulemia motyvaciją veiklai. Poreikis veiklai pasireiškia kiekviename žmoguje, kuris siekia būti naudingų ir sąveikauti su supančiu pasauliu. Nėra vieno motyvo, kuris nulemtų visas veiklas, tačiau noras veikti apskritai yra dominuojantis motyvas. Kiekvienas nori dalyvauti tokioje veikloje, kuri būtų vertinga, suteiktų patirties ir pasitenkinimo jausmą (G. Kielhofner, 2002).

I. 1.2. Veiklą skatinantys veiksniai

Veiklą skatina ir nulemia žmogaus motyvai. Psichologijoje motyvai apibūdinami įvairiai. W. Atkinson apibrėžė motyvą kaip pasitenkinimo siekimą ir į motyvą žiūrėjo kaip į emocinę motyvacinio proceso dedamąją. Pagal D. McClelland motyvas gali turėti vieną iš dviejų krypčių: veržimąsi prie ko nors arba vengimą ko nors, t.y. pasitenkinimo ieškojimo tendenciją arba nepasitenkinimo vengimo tendenciją. Bene išsamiausiai motyvas apibūdinamas kaip vidinė paskata, akstinas, impulsas ar ketinimas, verčiantis žmogų vienaip ar kitaip daryti ar elgtis.

Žmogaus gyvenime motyvai atlieka kelias funkcijas. Pirmiausia motyvai nulemia žmogaus elgesį. Be to, motyvai padeda pajusti savo veiklos prasmę, dalyvauja ją kontroliuojant ir keičiant. Priklausomai nuo to, kokių motyvų skatinamas žmogus ką nors veikia, jam tos veiklos procesas arba jos rezultatai gali kelti pasitenkinimą arba nusivylimą. Jei žmogus dirba kokį nors darbą nejausdamas malonumo, pasitenkinimo, galima manyti motyvaciją šiai veiklai esant nepakankamą. Jei veikla nėra asmenybei reikšminga t.y. neteikia pasitenkinimo, atsiranda noras ją keisti, kyla motyvacija ieškoti naujų veiklos krypčių. Yra ir atvirkštinis ryšys tarp motyvų ir veiklos. Plečiantis veiklos sferai, kintant jos sąlygoms, kartu kinta ir motyvai, atsiranda naujos veiklos priežastys (V. Barvydienė, 1996).

Kai kurie mokslininkai ypač akcentuoja poreikius kaip motyvo esminę sąlygą. Siekimas patenkinti poreikius yra pirmasis motyvacijos šaltinis. Poreikis yra psichofiziologinė individo būsena, nervinė įtampa, kurią sukelia jo egzistavimui būtinų sąlygų trūkumas. Poreikis skatina individo aktyvumą ir paiešką tų objektų, kurie jį gali patenkinti. Kiekvienas poreikis turi savo objektą, kurio suvokimas ir naudojimas atkuria organizmo vidaus procesų ar individo santykių su aplinka pusiausvyrą, patenkina poreikį ir pašalina emocinę įtampą. Tik suvokus, koks objektas gali patenkinti poreikį, išgyvenamas noras arba potraukis, skatinantis ir reguliuojantis žmogaus sąmoningą veiklą, suteikiantis jai konkretų kryptingumą (J. Lapė, G. Navikas, 2003).

Motyvas siejamas ne tik su poreikiais, bet ir su tikslo siekiu. Jis yra skatinamoji priežastis, įrodymas, argumentas, vidinis veiksnys, skatinantis kokią nors veiklą. Motyvo veiksniai yra potraukiai, poreikiai, interesai, polinkiai, vertybės, požiūriai, nuostatos, idealai, įsitikinimai, žinojimai, valia, ketinimai. Gerų veiklos rezultatų motyvacija yra susijusi su vidiniais ir išoriniais veiksniais, lemiančiais žmonių veiklą (J. Gikaraitė, 2004).

Motyvacijos apibrėžimas prasideda prielaida, kad elgesys yra sukeltas esminių impulsų. Impulsai kyla dėl organizmo poreikių. Veikla yra motyvuota žmogaus poreikių. Motyvacija yra sudėtinga sistema, kuri apima racionalius ir emocinius elgesio pasirinkimus (G. Kielhofner, 1985).

I. 2. Motyvacijos teorinis pagrindimas

I. 2.1. Motyvacijos samprata

Jau žiloje senovėje žmonės, norėdami paveikti kitų elgesį pageidaujama linkme ir pasiekti trokštamų rezultatų, vartojo skirtingas poveikio priemones: prievartą (vergų darbas), bausmes, materialines (pinigai, žemė, brangenybės) ir moralines (pagyrimas ir pasmerkimas, titulai) nuobaudas ir paskatas. Kaip teigia S. Michel pats žodis „motyvacija“, kuris dabar yra labai paplitęs, atsirado tik apie 1920 metus. Iki tol psichologai kalbėjo apie motyvus, kurie iššaukia tai „kas verčia veikti“. Pradinė motyvacijos sąvoka reiškė visumą veiksnių, įtakojančių elgesį (I. Bučiūnienė, 1996).

Motyvacija – tai psichologinis procesas, kuris suteikia veiklai prasmę ir kryptį, tai vidinis impulsas, norint patenkinti nepatenkintus poreikius, tai valia siekti. Motyvacija – elgesio skatinimo sistema, kurią sąlygoja įvairūs motyvai. Žmones motyvuoja daugelis dalykų – psichologiniai poreikiai, psichologinės paskatos, išlikimas, potraukiai, emocijos, nuoskaudos, impulsai, baimės, grėsmė, atlygis, turtai, norai, tikslai, vertybės, laisvė, vidinis pasitenkinimas, interesai, malonumas, nusistovėję įpročiai, įvertinimai, ambicijos ir t.t. (J. Gikaraitė, 2004).

Motyvacija yra procesas, neatsiejamas nuo asmeninės dispozicijos, motyvų, tikslų, taip pat vertės ir identiteto. Ji lemia tam tikrą mūsų veiksmų trukmę ir intensyvumą. Ji glaudžiai susijusi su tų veiksmų kryptingumu. Kryptingumu vadiname tikslingą ir pagrįstą veiksmų, kuriuos lemia koks nors motyvas, atlikimą. Paskatinimai stiprina motyvaciją, todėl kartais jie reikalingi vien tam, kad pažadintų kur nors giliai slypinčius motyvus, kurių, kaip ir poreikių, žmonės turi pačių įvairiausių (G. Felser, 2006).

Motyvacija rodo, ko mums reikia, ko norime. Ji padeda geriau prisitaikyti prie aplinkos poveikių, sudaro palankesnes sąlygas ne tik išgyventi, bet ir pratęsti savo rūšį (O. V. Anusevičienė, P. Cibas, L. Lilienė, 2002).

Pagrindiniai motyvacijos šaltiniai yra vidiniai individo stimulai vadinami motyvais ir aplinka – tai paskatos ir paskatinimai. Paskatos – laukiamos vertės, paskatinimas – tai kas gaunama. Skiriamos motyvacijos būsenos – siekimas ir vengimas. Siekimas – kažko siekiama, kažko norima, žmogus yra orientuotas kažko pasiekti, įgyti, turėti. Dažniausiai kalbama apie malonumo siekimą, kai pasiekus tikslą jaučiamas pasitenkinimas. Vengimas – stengimasis pabėgti nuo kažko. Tas kažkas gali būti tiek specifiniai, tiek labai bendri objektai. Vengimo motyvacija išgyvenama intensyviai, tokią būseną sunkiau ignoruoti. Jei mus veikia vengimo būsena, atidėlioti elgesio negalime, darome, kad kažko išvengti, tai

susiję su išlikimo, saugumo poreikiais. Siekimo motyvaciją galima atidėti, galima ne taip greitai reaguoti. Siekimo – vengimo motyvacija gali reikštis vienu metu (Х. Хекхаузен, 1986).

I. 2.2. Motyvacijos proceso anatominis ir fiziologinis pagrindimas

Į motyvacijos procesą bandoma pažvelgti ir iš medicinos pusės. Atliktų tyrimų rezultatai parodė, kad kaktinės žievės, limbinės sistemos funkcija įtraukta į motyvavimo procesus. Manoma, kad hipokampas (Amono ragas - limbinės sistemos dalis) labiausiai susijęs su motyvacija (D. Gudienė, B. Burba, 2003). Vertinant motyvaciją yra matuojami tam tikrų hormonų ir įvairių cheminių medžiagų pokyčiai organizme. Su žmogaus sužadinimu siejamas tam tikrų neuromediatorių išskyrimas. Taip pat atliekami psichofiziologiniai matavimai – akies veikla, širdies veikla. Matuojamos odos galvaninės reakcijos (žmogui susijaudinus jis prakaituoja ir keičiasi odos laidumas) (Х. Хекхаузен, 1986). Psichoneurologai nustatė su motyvacija (vengimo/siekimo) susijusius prefrontalinės smegenų žievės aktyvumo skirtumus. Vyraujant siekimo motyvacijai, didesnis aktyvumas fiksuojamas kairiajame smegenų pusrutulyje, o vyraujant vengimo motyvacijai – dešiniajame. Skirtingą siekimo ir vengimo motyvacijos neurologinį pagrindą patvirtina ir nustatytas kai kurių psichikos sutrikimų bei smegenų prefrontalinės žievės aktyvacijos vietos ryšys (Ž. Grakauskas, 2006).

I. 2. 3. Motyvacijos teorijos

Dabartinės motyvacijos sampratos paprastai pradedamos plėtoti remiantis prielaida, jog motyvacinė būsena yra ypatinga, savita būsena, smarkiai išsiskirianti iš kitų organizmo būsenų. Tačiau kaip tik priešingai - pagrįsta motyvacijos teorija tūrėtų remtis prielaida, kad motyvacija yra nuolatinė, nesibaigianti, kintanti ir sudėtinga, visuotinė organizmo būsenos charakteristika (A. H. Maslow, 2006).

Motyvacijos teorijos siekia paaiškinti, kokius tikslus nori pasiekti individai, kokias veiklos alternatyvas jie mato ir kokie jų poreikiai. Pagal tai, kuo grindžiamas žmogaus elgesys, kokios vidinės jo priežastys ir ištakos, šiuolaikinės motyvacijos teorijos skiriamos į dvi pagrindines kryptis: turinines ir procesines. Turininės motyvacijos krypties atstovai motyvaciją apibrėžia kaip tam tikro elgesio, veiksmų, tikslingos veiklos skatinimą, kurį sukelia įvairūs motyvai. Ši teorija remiasi vidinių žmogaus paskatų, vadinamų poreikiais, identifikavimu. Procesinės teorijos neginčija poreikių egzistavimo, bet laiko, kad

žmogaus elgesį apsprendžia ne tik jie. Žmogaus elgesiui, o ypač jo individualioms ypatybėms paaiškinti remiamasi prielaida, kad asmenybės elgesys yra jo suvokimo ir laukimo, susijusio su situacija ir galimomis jo pasirinkto elgesio pasekmėmis, funkcija (I. Bučiūnienė, 1996).

Veikiami Darvino idėjų, teoretikai iškėlė mintį, kad elgesį valdo biologiniai veiksniai, pavyzdžiui, instinktai. Kai paaiškėjo, kad, pavadindami įvairius veiksmus instinktais, jie tik įvardijo, bet nepaaiškino elgesio, psichologai sukūrė stūmio teoriją. Dauguma fiziologinių poreikių sukuria psichologinius stūmius, kurie skatina tuos poreikius patenkinti. Stūmių mažinimas motyvuoja elgesį, būtiną norint išlikti (D. G. Mayers, 2000).

A. Maslow plėtojo teoriją, kuri teigė, kad žmogaus poreikiai gali būti klasifikuojami į grupes pagal penkis hierarchijos lygius, kurie sudaro piramidę. Einant nuo žemiausio piramidės lygio, poreikiai išdėstomi tokia tvarka: fiziologiniai, saugumo, socialiniai, pagarbos ir savigarbos, saviraiškos poreikiai. Kol poreikis nėra patenkintas, jis yra motyvacijos šaltinis. Nuo tada, kai duotasis poreikis patenkinamas, motyvacijos šaltiniu tampa aukštesnio lygio poreikis (I. Bučiūnienė, 1996).

Pagal A. Maslow, poreikiai skirstomi į žemus (fiziologiniai, saugumo) ir aukštus (priklausomybės, savigarbos, saviaktualizacijos). Jis manė, kad tokia poreikių hierarchija, kai žmogus pirmiausia turi patenkinti savo žemus poreikius aukštų poreikių tenkinimui, veda prie aukštos moralės individo. Šioms mintims pritarė humanistinės psichologijos šalininkas K. R. Rogers. Jis pažymėjo, kad poreikis saviaktualizacijai yra didžiausias žmogaus motyvas veikti. F. Herzberg pabrėžia higieninių veiksnių svarbą žmogaus motyvacijai. D. McClelland nurodo, kad žmogaus elgesį lemia trys poreikiai t.y. pasiekimo poreikis, galios poreikis ir poreikis priklausyti grupei. J. Atkinson pratęsė D. McClelland darbą, nagrinėdamas šių poreikių tenkinimo problemas. Pastiprinimo arba elgesio keitimo teorijos atstovas B. F. Skinner teigė, kad bet koks pozityvus arba neigiamas pastiprinimas padidina tam tikro elgesio lygį, tai yra motyvuoja. Bet koks slopinimas arba bausmės, atitinkamai, sumažina tam tikro elgesio lygį. Teisingumo teorijos atstovas J. S. Adams nurodė, kad žmogaus elgesį veikia teisingumo jausmas. Laukimo teorijos atstovas V. Vroom skirtingai nei kitų motyvacijos teorijų šalininkai teigė, kad motyvacija yra jungianti funkcija tarp žmogaus bandymo veikti, pasisekimo ir apdovanojimo už pastangas. Pasiekimo motyvacijos teorijos šalininkas D. G. Myers apibrėžia motyvaciją kaip poreikį, kuris teikia žmogaus elgesiui energijos ir nukreipia jį į tikslą. F. Heider suformulavo balanso teoriją. Jis iškėlė tokią hipotezę – žmogus siekia harmoningų, subalansuotų santykių ir yra linkęs vengti neharmoningų. Motyvaciją gali sukelti ir minčių kognityviniai elementai. Tų kognityvinių elementų disonansas individą demotyvuoja (D. Perec, 2003).

Čia paminėtos psichologijoje taikomos teorijos, kurios bando paaiškinti žmogaus elgesį sąlygojančius veiksnius, nustatyti motyvacijos kilmę ir veikimo principus. Motyvacijos teorijos priimtinos ergoterapijai turi analizuoti, kaip veikla įtakoja žmogaus gyvenimą, paaiškinti, kas nutinka motyvacijai,

kai atsiranda žmogaus fizinės ar psichologinės būklės sutrikimai. Ergoterapijoje pasiremiant humanistinėmis motyvacijos teorijomis buvo sukurtos dvi motyvacijos teorijos. Tai G. Kielhofner Žmogaus užimtumo modelis ir V. Du Toit Kūrybingo dalyvavimo teorija dar vadinama Motyvacijos ir veiklos teorija. Jos bando paaiškina veiklos prasmę žmogaus gyvenime ir sveikimo eigoje.

I. 2. 4. Išorinė ir vidinė motyvacija

Kad žmogus ko nors išmoktų, pirmiausia turi būti palanki motyvacija. Mokymąsi ir išmokimą skatina vidiniai ir išoriniai motyvai. Psichologiniai tyrimai rodo, jog lengviau ir greičiau išmokstama skatinant vidiniams motyvams (A. Jacikevičius, 1996).

Vidinė motyvacija – tai impulsas naudoti savo sugebėjimus nepriklausomai nuo visų išorinių pagalbų. Kiekvienas kūdikis gimė su šiuo impulsu. Gyvenimo patirtis įtakoja kaip visa tai panaudoti ir išdėstyti. Vidinė motyvacija ragina individą gyvenimo cikle ieškoti ir visais būdais siekti naujų sugebėjimų. Jei asmuo savo veikos rezultatais yra patenkintas, jis toliau ieško pasitenkinimo ir savo kompetencijos įrodymų (J. Creek, 1997).

Vidinė motyvacija remiasi savaiminiais faktoriais. Kiekvienas žmogus kažką laiko svarbiu ir, norėdamas tą dalyką pasiekti, nukreipia į jį savo veiksmus. Tuo tarpu išorinės motyvacijos pagrindas – dalykai, veikiami aplinkos. Šia motyvacija remiasi tas, kuris siekia naudos arba nori išvengti nuostolių. Veikiant išorinei motyvacijai, elgesys kontroliuojamas ne pačiame žmoguje glūdinčių priežasčių. Tuo tarpu akivaizdžiai individualios elgesio priežastys byloja apie vidinę motyvaciją. Elgesys, kuris remiasi vidine motyvacija, mažiau priklauso nuo išorinių situacijos aplinkybių. Ji labiau susijusi su vertybių sistema ir asmenybės bruožais (G. Felser, 2006 ).

Išorinė motyvacija - veiklos atlikimas siekiant išvengti nemalonių padarinių ar gauti materialinę naudą - yra linkusi mažinti vidinę motyvaciją - veiklos atlikimas pasitenkinimui, kurį pats atlikimas suteikia. Vidinė motyvacija lemia didesnį įsitraukimą į veiklą ir atkaklumą siekiant tikslo. Žmonės daug daugiau pasiekia, kai jiems patinka tai, ką jie daro, o ne tada, kai jie kažką daro dėl pinigų ar iš baimės (V. Legkauskas, 2001). Žmogus turi patirti motyvuojantį veiksnį iš vidinės ar išorinės aplinkos, kad būtų aktyvus. Išorinė ir vidinė motyvacija gali veikti tuo pačiu metu (K. L. Reed, 1984).

I. 3. Motyvacijos reikšmė ergoterapijoje

I. 3. 1. Motyvacijos problema reabilitacijoje

Reabilitacijos proceso eigoje pacientas, norintis pasiekti pasveikimo ar didesnio prarastų funkcijų kompensavimo, turi aktyviai dalyvauti. Dalyvavimas priklauso nuo to, ar asmuo nori ir kaip nori dalyvauti reabilitacijos procese, tai yra kokie motyvai skatina jį tai daryti. Viena iš svarbiausių indikacijų reabilitacijai yra paciento noras dalyvauti reabilitacijos procese, tai yra jo motyvacija (D. Perec, 2003).

Nustatyta, kad apie 20-25 proc. pacientų mankštos atsisako per pirmus 8 mėnesius po reabilitacijos, 40-50 proc. atsisako po 6-12 mėnesių. Psichosocialiniai faktoriai, kurie įtakoja mankštos nutraukimą yra motyvacija, nuotaikų kaita, socialinis palaikymas. Motyvacija yra pabrėžiama kaip esminis reabilitacijos veiksnys daugelyje literatūros šaltinių. Motyvacija išreiškia paciento poreikį ir norą, kurie reguliuoja tam tikros veiklos kryptingumą ir tęstinumą, paaiškina vidinius ir išorinius veiksnius, kurie skatina tam tikrą elgesį. Vidinė motyvacija apima individo dalyvavimą veikloje dėl pasitenkinimo siekimo. Išorinė motyvacija susijusi su išoriniais veiksniais. Skiriamas trečias motyvacijos tipas – amotyvacija, kuri apibūdinama idėja, kad veikla neturi jokios kontrolės, elgesys yra nulemtas nežinomos jėgos, lemties. Buvo atliktas tyrimas, kurio tikslas įvertinti pacientų motyvaciją reabilitacijai. Dalyvavo 51 pacientas, kuris sirgo širdies vainikinių arterijų ligomis. 15 tiriamųjų dalyvavo fizinės mankštos programoje, 18 – plaukimo programoje, o 18 sudarė kontrolinę grupę. Motyvacija buvo vertinama Sporto motyvacijos skale. Pacientai, kurie dalyvavo fizinės mankštos programoje, turėjo statistiškai reikšmingai aukštesnį vidinės motyvacijos lygį. Skirtumas tarp dviejų sportuojančių grupių galėjo būti sąlygotas fizinės veiklos tipo. Asmeninis pasitenkinimas, įgytos žinios ir malonumas skatino pacientus dalyvauti mankštoje. Kontrolinės grupės pacientai parodė statistiškai reikšmingai aukštesnį išorinės motyvacijos lygį (P. Papageorgiou, P. Fotinakis, E. Tsitskari, et al., 2004).

Atlikta studija, kuri analizavo 6 metų reabilitacijos rezultatus apie pacientų gyvenimo kokybę. Studijoje dalyvavo 236 pacientai (42 vyrai ir 194 moterys), 19-61 metų amžiaus su judamojo aparato sutrikimais. Tyrimo metu buvo vertinama pacientų gyvenimo kokybė bei motyvacija. Reabilitacija buvo efektyvesnė pacientams su aukštu motyvacijos lygiu (B. E. M. Grahn, L. A. Borgquist and C. S. Ekdahl, 2004).

Motyvacijos sumažėjimas vyresniame amžiuje vaidina svarbų vaidmenį sveikimo procese. Galimybė nustatyti motyvacijos lygį gali palengvinti gydymo procesą (B. Resnick, SI. Zimmerman, J. Magaziner, 1998).

Atliktas tyrimas, kuriame aprašoma reabilitacijos sėkmė pacientams su kaulų-raumenų ir širdies-kraujagyslių ligomis. Teigiama, kad reikšmingą įtaką reabilitacijos sėkmei turi paciento motyvacija. Duomenys gauti iš Vokietijos. Daugumai (mažiausiai 80 procentų dalyvavusių) reabilitacija turėjo teigiamą poveikį (K. Meng, J. Zdrahal-Urbanek, S. Frank et al., 2006).

Japonijos reabilitologai pripažino paciento motyvacijos naudą reabilitacijos rezultatams. Motyvacija laikoma išpuoselėtų santykių su pacientu pasekme (B. T. Slingsby, 2006).

Buvo atliktas kokybinis tyrimas siekiant įvertinti pacientų, patyrusių galvos smegenų infarktą, motyvacijos lygį. Jo metu ištirti 22 pacientai, iš kurių 14 pacientų medicininiu požiūriu vertinti kaip aukštos motyvacijos, o 8 kaip žemos motyvacijos. Į šį tyrimą nebuvo traukiami pacientai turintys sunkių pažinimo sutrikimų, kalbos sutrikimų, bei sergantys depresija. Pacientai interviu metu kalbėjo apie pasveikimą, santykius su specialistais, paciento vaidmenį reabilitacijos procese, reabilitacijos tikslus. Atlikus apklausą paaiškėjo, kad visiems pacientams buvo svarbu pasveikti. Aukštos motyvacijos pacientai reabilitaciją matė kaip svarbiausią priemonę jų pasveikimui ir reabilitacijos procese vaidino aktyvų vaidmenį. Svarbiausias jų tikslas buvo nepriklausomumas namuose. Žemos motyvacijos pacientai nepriklausomumo tikslą siejo su reabilitacijos sėkme ir teigė, kad pasveikimo reikia sulaukti. Šie pacientai teigė, kad patyrė informacijos iš komandos narių trūkumą ir specialistų palaikymo stoką. Noras palikti ligoninę, palankus rezultatų palyginimas, reikiamos informacijos gavimas iš reabilitacijos komandos narių turėjo teigiamą poveikį motyvacijai. Per didelė šeimos narių bei personalo globa, informacijos trūkumas, nepalankus palyginimas su kitais pacientais neigiamai įtakoja motyvaciją. Aplinka, kurioje pacientas reabilituojamas bei specialistų komanda įtakoja motyvacijos lygį. Kaufman teigia, kad pacientų motyvacija padidinama dalinantis reabilitacijos ideologija. Kitos studijos rodo, kad pacientai, kurie dalinasi šia ideologija gauna didesnį dėmesį iš reabilitacijos specialistų (N. Maclean, P. Pound, C. Wolfe et al., 2000).

Buvo pristatytas projektas apie dviejų automatinių prietaisų panaudojimą rankų funkcijai lavinti, ir kuris per nustatytas motorines užduotis, gali motyvuoti atitinkamos veiklos atlikimą. Reguliarus pasiekto pagerėjimo aptarimas su pacientu, skatina pacientą tęsti mankštas, o tuo pačiu padidina ir motyvaciją. Tyrime dalyvavo pacientai persirgę galvos smegenų infarktu. Motyvacijai vertinti buvo naudojamas Vidinės motyvacijos klausimynas. Po taikytos programos pastebėtas reikšmingas rankos funkcijos pagerėjimas. Motyvacijos vertinimo klausimynas parodė aukštus balus susidomėjimo, naudingumo, svarbumo skalėse. Motorinių užduočių parinkimas pagal sunkumo laipsnį, užduoties atlikimo supratimas, grįžtamojo ryšio užtikrinimas įtakoja paciento motyvaciją. Motorinės užduotys atliekamos automatiniu aparatu pagerina paciento motyvaciją, nes suteikia galimybę atlikti tam tikrą užduotį pažeista ranka.

Motyvacijos lygį įtakoja paties paciento nusiteikimas dalyvauti reabilitacijoje ir požiūris į sveikatą, taip pat ergoterapeuto ir paciento tarpusavio bendravimas (R. Colombo, F. Pisano, A. Mazzone et al., 2007).

I. 3. 2. Motyvacijos problema ergoterapijoje

Lietuvos medicinos normoje ergoterapija apibrėžiama kaip pacientų galimybių grąžinimas, palaikymas ar sutrikimų kompensavimas tikslinga veikla, siekiant padėti pacientams savarankiškai gyventi, atsižvelgiant į jų norus, poreikius bei visuomenės nustatytus reikalavimus (Įsakymas „Dėl Lietuvos medicinos normos MN 125:2004 Ergoterapeutas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė.“, 2004).

Ergoterapijos sėkmė dažnai priklauso nuo paciento motyvacijos. Žmogaus motyvacija gali būti apibūdinama kaip veiklos skatinimo, sužadinimo, palaikymo būdas. Ergoterapeutui svarbu, kad pacientas būtų motyvuotas dalyvauti gydyme ir pagerinti sveikatos būklę gydymo eigoje (H. L. Hopkins, H. D. Smith, 1988).

Motyvacijos trūkumas retai priklauso nuo poreikių pasiekimo asmeniniais ir socialiniai tikslais. Tai yra daugiau jausmų beviltiškumas, kuris nėra pasiekiamas. Motyvacijos teorijos yra reikšminga priemonė sėkmingam gydymui, nes ergoterapijos intervencijos pasiekimas gydyme yra priklausomas nuo paciento veiklos užimtumo, o ne pasyvaus ergoterapeuto suvokimo. Ergoterapijai svarbiausia yra vidinė motyvacija (J. Creek, 1997).

Sharrot & Cooper-Fraps, Doble, Arnsten, Fidler & Fidler pažymi, kad vidinė motyvacija yra svarbiausia ergoterapijos praktikoje. Reilly vidinę motyvaciją apibūdino kaip biologiškai įgimtą potraukį tirti ir valdyti aplinką per veiklą (J. Casteleijn, 2001). Pasak Reilly žmogus turi lavinti savo gabumus per veiklą ir siekti kuo didesnio meistriškumo. Veiklos atlikimas yra motyvuotas žmogaus. Vidinė veiklos motyvacija kinta gyvenimo eigoje (E. B. Crepeau; E. S. Cohn; B. A. B. Schell, 2003).

Reilly nustatė trijų lygių motyvacijos seką: ištyrimas, sugebėjimas, pasiekimas. Ištyrimo motyvacija yra noras tirti ir veikti dėl veiklos teikiamo malonumo. Tai yra pirmoji veiklos motyvacija, būdinga kūdikiams, mažiems vaikams, kurie tyrinėja supančią aplinką iš smalsumo. Suaugusieji elgiasi panašiai kai patenka į naują aplinką, susiduria su nauja situacija, kuri kelia susidomėjimą ir smalsumą. Sugebėjimo motyvacija yra noras paveikti aplinką įvairiais būdais. Žmogus kartoja veiklos atlikimą ir ieško veiklos poveikio aplinkai ar kitiems žmonėms. Sugebėjimas padeda išlaikyti veiklą, kuri buvo motyvuota tik ištyrimo. Pasiekimo motyvacija yra noras pasiekti ir pranokti meistriškumo standartus,

kurie buvo sukurti aplinkos arba paties žmogaus. Pasiekimas yra aukščiausias motyvacijos lygis. G. Kielhofner teigė, kad skirtingi motyvacijos lygiai vyrauja tam tikrais gyvenimo tarpsniais. Vaikas veikia dėl motyvo tyrinėti, paauglys veikia dėl noro būti kompetentingu, o suaugusieji nori pasiekti savo užsibrėžtus tikslus. Pagyvenę žmonės yra motyvuoti potraukio tyrinėti savo gyvenimo laimėjimus ir dabartinius sugebėjimus laisvalaikio srityje (M. B. Early, 2000).

Ergoterapijoje remiantis įvairių motyvacijos teorijų idėjomis buvo sudaryti du motyvacijos modeliai. Tai G. Kielhofner Žmogaus užimtumo modelis ir V. Du Toit Kūrybingo dalyvavimo teorija dar vadinama Motyvacijos ir veiklos teorija. Kūrybingo dalyvavimo modelis kaip motyvacijos teorija plačiai taikoma Pietų Afrikoje psichiatrijos srityje. Du Toit‘s nuomone žmogus išgyvena motyvacijos ir veiklos stadijas psichinio sveikimo procese. Motyvacija valdo veiklą, o veikla yra motyvacijos apraiška. Ši teorija suteikia žinių apie paciento elgesį ir yra nukreipta į pacientų veiklos atlikimą. Motyvacija ir veikla yra padalintos į devynis lygius. Kiekvienas lygis apibūdina ko galima tikėtis iš paciento elgesio. Gydymo principai yra numatyti kiekvienam lygiui. Ši teorija suteikia galimybę pacientus individualizuoti pagal jų motyvacijos lygį, parinkti tinkamą gydymą. Šis modelis dar nėra gerai pritaikytas ergoterapijos praktikoje, nes trūksta literatūros, vertinimo kriterijų, standartizuotos vertinimo procedūros. Susiduriama ir su skirtingos terminologijos problemomis. Šis modelis buvo taikomas sergantiems psichinėmis ligomis, todėl jo pritaikymas spręsti fizines sveikatos problemas yra ribotas (J. Casteleijn, 2001).

Žmogaus užimtumo modelis nagrinėja žmogų motyvuojančius veiksnius ir siekia paaiškinti motyvacijos įtaką veiklai, kuri gali būti labai įvairi ir kisti įvairioje socialinėje aplinkoje. Žmogaus užimtumo modelyje skiriami trys komponentai: valia, įpročiai ir veiklos atlikimas. Valia nurodo motyvaciją veiklai. Valia atsiranda žmogaus kūne, todėl ji gali būti paveikta psichologinių veiksnių, tokių kaip nuotaika, emocijos. Įpročiai nurodo veiklos atlikimo būdus ir metodus. Veiklos atlikimas apima fizinius ir protinius gebėjimus, kurie leidžia atlikti įvairią veiklą. Valia yra sudaryta iš asmeninio priežastingumo, vertės ir interesų. Asmeninis priežastingumas apima sugebėjimą veikti. Vertė nustato kas žmogui yra svarbu. Interesai nulemia veiklos patrauklumą. Valia yra kintantis procesas ir jį apima patyrimas, interpretavimas, numatymas ir veiklos pasirinkimas. Patyrimas remiasi betarpiškais jausmais ir mintimis, kurie atsiranda veiklos metu. Dažnai patyrimas yra nagrinėjamas ir interpretuojamas. Interpretavimas apibrėžtas kaip prisiminimas ir apgalvojimas, kokį rezultatą sukelia atlikta veikla. Numatymas apibūdina tai, ką žmogus gali atlikti ateityje, tai galimybės pastebėjimas. Numatymas veda prie sprendimo priėmimo ir veiklos pasirinkimo. Valia yra besiplėtojantis procesas, nes žmogus susiduria su nauja aplinka ir naujomis galimybėmis, atranda naujus gabumus ar pastebi, kad nebėra tinkami vienai ar kitai veiklai. Įpročiai apibūdina kasdienę automatiškai atliekamą rutininę veiklą. Rutininė veikla vyksta pagal ciklinį laiką, kurį nulemia gamtos ritmai, socialinė aplinka ir kūno fizinė bei psichinė būklė.

Socialinis pastovumas ir papročiai sąlygoja žmonių tarpusavio bendravimą. Socialinė ir fizinė aplinka supanti žmogų turi tam tikrą pastovumą, todėl žmogus skatinamas įpročių gali veikti pastoviu būdu. Įprotis susiformuoja pastoviai atliekant tą patį darbą tomis pačiomis sąlygomis ir ilgainiui tas darbas tampa automatišku. Socializacijos procese žmogus įgyja vaidmenis, kurie yra sąlygoti jo socialinės aplinkos. Vaidmuo formuoja požiūrį, suteikia perspektyvas, nulemia tam tikrą elgesį. Vaidmenis formuoja ne tik socialinė aplinka, bet ir asmeninės aplinkybės. Žmogus paprastai turi kelis vaidmenis. Ergoterapijos praktikoje ir teorijoje visada pabrėžiamas visų kūno sistemų vieningumas. Žmogaus užimto modelis veiklos atlikimą aiškina kaip gebėjimą atlikti numatytas veiklas remiantis fizinėmis ir psichinėmis galimybėmis bei subjektyvia patirtimi (G. Kielhofner, 2002).

Pagal žmogaus užimtumo modelį tokie veiksniai, kaip valia, įpročiai, vaidmenys, įgūdžiai turi įtakos žmogaus užimtumui bei elgsenai. Valia – tai asmens patirtis, interpretacija, užimtumas, veikla. Įpročiai – kasdienybės sudedamoji dalis. Įpročiai prasideda nuo kasdienės elgsenos ir pasireiškia skirtingose veiklos srityse. Vaidmenys remiasi įgimtais gebėjimais, kurie yra pagrindas tam tikriems (tėvo, sūnaus, studento, darbuotojo) vaidmenims. Įgūdžiai suvokiami kaip sudėtingas motorinis procesas, bendravimo ir sąveikos elementai. Šie įgūdžiai yra ryšys su fiziniu pasauliu ir objektais, įvykiais ir veiksmais, kurie turi įtakos socialinei kultūrai (D. Petrusevičienė, A. Kriščiūnas, 2003).

D. McClelland pabrėžė žmogaus norą rungtyniauti su meistriškumo standartais. Šis asmenybės bruožas yra dinamiškas ir pasireiškia ankstyvame amžiuje. Žmonės, kurie pateikia nepaprastą, savitą, vidinę sistemą, yra linkę mažiau paklusti socialiniams standartams, jie vadinami nepriklausomais. Žmonės, kurie yra motyvuoti paklusti standartams vadinami priklausomais. Padėties kontrolė (lokusas) – žmogaus suvokimas, kad situacija yra kontroliuojama jų pačių, atsitiktinumo arba lemties. Vieni supranta, kad kontrolė yra vidinis jausmas ir jie yra atsakingi bei galintys valdyti savo gyvenimą. Kiti, kurie kontrolę įsivaizduoja kaip išorinį veiksnį, mano, kad jie yra likimo gavėjai arba aukos. Pasiekimo motyvacija, priklausomumas ir padėties kontrolė yra nulemta kelių veiksnių. Pirma tai patirties kokybė ir kiekybė, kurią turi žmogus ir antra žmogaus gebėjimo apdoroti informaciją, gautą iš aplinkos. Piaget ir White teigia, kad patirtis yra svarbi, žmogus turi suprasti, patirti ir pripažinti elgesio pasekmes. Dar vienas svarbus motyvacijos veiksnys yra nerimas. Nerimas gali skatinti žmogaus motyvaciją, bet tai priklausomai nuo individo ir aplinkos. Taip pat nerimas gali buti motyvaciją slopinantis veiksnys, individas nebegali prisitaikyti naujoje situacijoje ir tai silpnina integracinį procesą. Ligos ir negalios rezultatai gali būti suvokti skirtingai kiekvieno žmogaus, atsižvelgiant į jo atsakomybę. Grįžtamojo ryšio aiškumas, nerimo lygio supratimas, sugebėjimas nustatyti tai, kas stiprina žmogų yra labai svarbūs veiksniai lemiantys ergoterapijos sėkmę (H. L. Hopkins, H. D. Smith, 1988).

Atlikta studija, kurios metu vertinta laisvalaikio motyvacijos įtaka paciento sveikimo procesui. Rezultatai nurodo statistiškai patikimą priklausomybę tarp motyvacijos ir sveikimo proceso. Šie rezultatai parodo, kad ergotarapeutas turi sudaryti efektyvias laisvalaikio programas, kurios būtų paremtos paciento poreikiais ir motyvais, bei padėtų žmogui integruotis į visuomenę (C. Lloyd, R. King, M. McCarthy et al., 2007).

Kokybinis tyrimas atliktas dviejuose psichikos sveikatos dienos centruose, kur buvo taikoma užimtumo terapija (medžio darbai). Po 10 užsiėmimų interviu metu buvo vertinamas kliento požiūris į veiklą, jo motyvacija. Tyrimo duomenimis užimtumas buvo įvertintas kaip vidinės motyvacijos skatinimo priemonė (J. Mee, T. Sumsion, 2001).

Psichologas, kuris nagrinėjo kasdienio gyvenimo struktūras, parėmė daugelį ergoterapijos principų. Jis teigia, kad patyrimas veda į asmenybės augimą ir naujų įgūdžių išmokimą, tuo tarpu ergoterapeutai mano, kad kryptinga veikla suteikia tobulėjimo. Psichologas kaip ir ergoterapeutai kasdienį gyvenimą dalina į produktyvią veiklą, laisvalaikį ir kasdienę veiklą. Taigi jo darbai prisidėjo prie žmogaus elgesio supratimo (J. Casteleijn, 2001).

I. 3. 3. Motyvacijos vertinimas ir lavinimas ergoterapijos metu

Psichinės sveikatos sutrikimai, fizinės sveikatos pakenkimas bei aplinkos veiksniai gali sumažinti vidinį impulsą ir motyvaciją užsiimti aktyvia veikla. Procesas, kuris sukelia vidinį žmogaus impulsą ir motyvuoja, dažniausia būna vidinis, todėl yra sunku vertinti psichosocialinius kintamuosius. Motyvacija yra sudėtingas procesas, kertinis akmuo ergoterapijoje. Ergoterapeutas dažniausiai nuodugniai nevertina motyvacijos, nes paprasčiausia trūksta tinkamų vertinimo priemonių (J. Casteleijn, 2001).

Žmogaus interesų išaiškinimas leidžia sužinoti, kaip galima padidinti motyvaciją. Žmogus yra psichologiškai prisirišęs prie veiklos, kai jos trūksta žmogus jaučiasi blogai (E. B. Crepeau, E. S. Cohn, B. A. B. Schell, 2003).

Motyvacija vertina žmogaus susidomėjimą, tikslus ir siekius. Žmogaus motyvacija vertinama interviu metu ir stebint veiklos atlikimą. Teisingai parinkta veikla, kuri žmogų domina ir skatina, didina motyvaciją (K. L. Reed; S. R. Sanderson, 1983).

Literatūroje pateikiami tik keli motyvacijos vertinimo klausimynai tinkami ergoterapijoje. Van der Reyden besiremdama Du Toit Motyvacijos ir veiklos teorija sudarė Kūrybingo dalyvavimo vertinimą (KDV). KDV naudojamas Pietų Afrikoje psichiatrijos ligoninėse. Ergoterapeutas naudoja KDV įvertinti

pacientų motyvacijai ir veiklai. Šį klausimyną sudaro12 sričių, kurios vertinamos nuo 1 iki 7 balų, susumavus rezultatus nustatomas paciento motyvacijos ir veiklos lygis. Pagal Žmogaus užimtumo modelį motyvacijai vertinti tinkamas yra Valios klausimynas, kurį sudaro 14 sričių vertinamų nuo 1 iki 4 balų. Šis testas skirtas pacientams su psichine negalia ir pažinimo sutrikimais (J. Casteleijn, 2001).

Pomėgį dalyvauti tam tikroje veikloje nulemia vidinė motyvacija. Jei atliekama veikla suteikia grįžtamąjį ryšį, tai skatina žmogų dalyvauti toje pačioje ar panašioje veikloje, suteikia pasitikėjimo savimi, pakelia savigarbą. Jei žmogus negauna iš atliktos veiklos jokio atsako, tuomet jis jaučiasi bejėgis ir pažemintas (S. Byers-Connon, H. L. Lohman, R. L. Padilla, 2004).

Ergoterapeutas parūpina skatinamąją aplinką su daiktais, siekiant savarankiškos veiklos ir sąveikavimo su žmonėmis. Sudaromos naujienos aplinkoje, kurios be pavojaus kels smalsumą. Ergoterapeutas turi stebėti paciento elgesį, garantuoti, kad tikslas yra pasiekiamas. Paskirstomas laikas žaismingam tyrinėjimui, pacientų mokymui. Atrenkamos užduotys, kurios įsisavinamos pagal amžių, lytį, kultūrą. Prieš duodant užduotį, apsvarstomi individualūs paciento interesai. Ergoterapeutas užtikrina, kad aukščiausia sėkmės tikimybė yra veikloje, naudojant pacientų maksimalias galimybes ir gabumus. Leidžiama pacientui būti individualiai atsakingu ir tik panorėjus nutraukti veiklą. Ergoterapeutas užtikrina grįžtamąjį ryšį su pacientu. Gydomas kiekvienas pacientas, kuris gali pasiekti geriausią tikslą. Ergoterapeutas parodo dėmesį pacientui tikint jo potencialu, pasikeitimu. Siekiant eiliškumo ir tvarkos ergoterapeutas turi išskirti nepageidaujamus faktorius ir įtraukti pageidaujamus faktorius į paciento programą (J. Creek, 1997).

Pasak Du Toit pacientas yra motyvuotas dalyvauti veikloje, kai ergoterapeutas suderina jo norus, interesus ir gabumus. White teigia, kad pacientas motyvuojamas kai tampa aktyviu savo aplinkos veikėju. Doble teigia, kad pacientą motyvuoja tinkama aplinka, kuri sukelia norą ir susidomėjimą ją tirti. Apibendrinant visus autorius galima sakyti, kad aktyvus paciento įtraukimas į veiklą yra paremtas noru tirti ir valdyti veiklą, kuri suteikia malonumo ir skatina užsiimti kita veikla. Chandani & Hill teigia, kad vidinė motyvacija paveikiama kryptinga veikla. Thibodeaux & Ludwig taip pat mano, kad kryptinga veikla yra vidinis motyvas. Kryptinga veikla įgalina žmogų išmokti naujų įgūdžių būtinų kasdieniam gyvenimui. Kryptinga veikla gali buti naudojama kaip motyvaciją didinanti priemonė. Ergoterapeutas vertindamas paciento norus, gabumus, veiklos svarbumą gali gauti informacijos apie paciento gebėjimą užsiimti kryptinga veikla. Pagal LaMore & Nelson ergoterapijoje svarbu suteikti pacientui pasirinkimo galimybę. Kielhofner teigia, kad žmogaus elgesys yra sąlygotas įvairių pasirinkimų. Arsten tiki, kad žmogus yra motyvuojamas kai jis patiria sėkmę ir galimybę kontroliuoti tam tikra veiklą. Pasak Doble ergoterapeutas turi įvertinti paciento gabumus ir trūkumus ir parinkti tokią užduotį, kuri skatintų paciento gabumus ir vestų jį į sėkmę. Pacientas pasijunta galintis atlikti tam tikrą veiklą ir tai motyvuoja jį užsiimti

kitomis veiklomis. Aktyvus dalyvavimas, kryptinga veikla, pasirinkimo galimybė ir sugebėjimo pojūtis yra būtini lavinant motyvaciją ergoterapijoje (J. Casteleijn, 2001).

Žmogų ištikusi negalia pakeičia jo santykius su artimiausia aplinka. Pacientai įvairiai reaguoja į negalios sukeltus nepatogumus, todėl yra svarbu aptarti su pacientu jo atsistatymo bei prisitaikymo galimybes, tikimybę, kad gali likti dalinė negalia ir jos pasekmių sumažinimą prisitaikant. Tokiu būdu nustačius bendrus tikslus, pacientų motyvacija žymiai padidėja (R. Cibulskienė, 2004)

Pacientui svarbu paaiškinti padėties svarbumą ir gydymo procesą. Pacientas turi būti informuotas apie jo gydymo eigą ir esančią pažangą. Yra daug faktorių slopinančių motyvaciją. Socialinės problemos, šeimos santykiai, finansai gali paveikti pacientą ir neleisti jam susikaupti gydymui. Pasitikėjimo stoka stabdo procesą. Pagerėjimas turi sugrąžinti pasitikėjimą savimi. Tikslo siekianti, stimuliuojanti aplinka yra būtina. Pasitikėjimo stoka gali būti problema siekiant įsilieti į visuomenę (E. M. Macdonald, G. Maccaul, L. Mirrey et al., 1970).

II. TYRIMO KONTINGENTAS IR METODAI

II. 1. Kontingento charakteristika

Tyrimas buvo atliktas VĮ Šiaulių apskrities ligoninėje fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriuje 2008m. Tyrime dalyvavo 30 pacientų: daugumą jų sudarė moterys t.y. 20 (67 proc.), o vyrų dalyvavo 10 (33 proc.). Kontingento pasiskirstymas pagal lytį pavaizduotas 1 paveiksle.

Kontingento pasiskirstymas pagal lytį

67% 33%

moterys vyrai

1 pav. Kontingento pasiskirstymas pagal lytį (%)

Visi pacientai buvo suskirstyti į amžiaus grupes pagal Pasaulinės sveikatos organizacijos rekomendacijas. Daugiausia 15 pacientų buvo 45–59 metų amžiaus (50 proc.). Iki 44 metų amžiaus buvo 7 pacientai (23 proc.), o 60-74 metų amžiaus - 8 pacientai (27 proc.). Pacientų amžiaus vidurkis buvo 50,7±2,1 metų. Kontingento pasiskirstymas pagal amžių pavaizduotas 2 paveiksle.

Kontingento pasiskirstymas pagal amžių

23%

50% 27%

iki 44m. 45-59m. 60-74m.

Pagal susirgimo pobūdį 17 atvejų (57 proc.) sudarė judamojo-atramos aparato pažeidimai (3 pav.). Likusieji 13 ligonių sirgo nervų sistemos ligomis (43 proc.). Judamojo-atramos aparato pažeidimo atvejus sudarė reumatoidinis artritas (41 proc.) ir stipinkaulio tipinės vietos lūžis (59 proc.). Nervų sistemos ligas sudarė galvos smegenų infarktas (38 proc.) ir stipininio ar alkūninio nervo neuropatija(62 proc.).

Kontingento pasiskirstymas pagal susirgimo pobūdį

43% 57%

nervų sistemos ligos

judamojo-atramos aparato pažeidimai

3 pav. Kontingento pasiskirstymas pagal susirgimo pobūdį (%)

II. 2. Tyrimo metodai

Tyrimui buvo atrinkti pacientai, kuriems fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriuje buvo taikyta ambulatorinė reabilitacija. Pacientams greta ergoterapijos buvo taikomos kitos reabilitacijos priemonės - kineziterapija, masažas, fizioterapija. Kiekvienas ligonis raštu pareiškė savo sutikimą dalyvauti tyrime. Tyrimui atlikti buvo gautas KMU bioetikos centro leidimas (Nr. BC-SLF(M)-35).

Pirminis pacientų vertinimas buvo atliekamas pirmą dieną jiems atvykus į ergoterapijos procedūras. Ambulatorinės reabilitacijos pabaigoje buvo atliekamas pakartotinis pacientų vertinimas. Tiriamiesiems buvo atlikta 15 ergoterapijos procedūrų. Jos vyko 5 kartus per savaitę, užsiėmimo trukmė 30-40 minučių. Ergoterapijos taikymo kryptys:

• Apsitarnavimo mokymas. • Motyvacijos veiklai skatinimas.

Apsitarnavimo mokymas apima stabilios padėties parinkimą, reikalingų pagalbinių priemonių parinkimą ir pritaikymą, bei tam tikros veiklos technikos apmokymą. Motyvacijai skatinti numatoma savarankiškumo lavinimo programa, eigoje fiksuojami teigiami pokyčiai, pacientas supažindinamas su

pasikeitimais. Pacientas įgijęs naujų prisitaikymo įgūdžių, patiria savarankiškumo teikiamus malonius jausmus ir tai jį skatina siekti dar didesnio tobulėjimo. Teigiamą motyvaciją skatina koordinuotas komandos darbas.

Įvertinti pacientų motyvaciją buvo naudoti du klausimynai:

1. Pasveikimo padėties valdymo klausimynas (PPVK) (ang. Recovery Locus of Control). Šį klausimyną sudaro devyni teiginiai ir penki sutikimo su teiginiu lygiai (0 – 4 balai). Nuo pirmo iki penkto teiginio atsakymai yra: visiškai sutinku - 4 balai, sutinku – 3 balai, nežinau – 2 balai, nesutinku – 1 balas, visiškai nesutinku – 0 balų. Nuo šešto iki devinto teiginio visiškai sutinku - 0 balų, sutinku - 1 balas, nežinau – 2 balai, nesutinku – 3 balai, visiškai nesutinku – 4 balai. Bendra suma svyruoja nuo 0 iki 36 balų. Kuo didesnis balų skaičius, tuo motyvacijos lygis didesnis (žr. 1 priedas).

2. Klausimynas „Platus sveikatos padėties kontroliavimas“ – C forma (PSPKK) (ang. Multidimensional health locus of control). Klausimynas vertina paciento nuomonę apie savo ligą. Jį sudaro 18 teiginių, kurie suskirstyti į keturias sritis: vidinė motyvacija; sėkmės įtaka; gydytojo įtaka; kitų žmonių įtaka sveikatos būklei. Vertinama kiekviena sritis atskirai. Duomenų analizavimui buvo pasirinkta tik vidinės motyvacijos sritis( tai yra 1, 6, 8, 12, 13 ir 17 klausimai), kaip svarbiausia motyvacijos dalis ergoterapijoje. Yra 6 sutikimo su teiginiu lygiai (1 - 6 balai). Visiškai nesutinku – 1 balas, vidutiniškai nesutinku – 2 balai, šiek tiek nesutinku – 3 balai, šiek tiek sutinku – 4 balai, vidutiniškai sutinku – 5 balai, visiškai sutinku – 6 balai. Bendra suma svyruoja nuo 6 iki 36 balų. Kuo didesnis balų skaičius, tuo didesnė vidinės motyvacijos įtaka (žr. 2 priedas).

Tiriamųjų savarankiškumui įvertinti naudotas funkcinio nepriklausomumo testas (FNT). Šį testą sudaro 18 tiriamų veiklų. Kiekvienos veiklos sutrikimas vertinamas balais nuo 1 iki 7. Visiška pagalba – 1 balas (apsitarnavimas 0 proc.), maksimali pagalba – 2 balai (apsitarnavimas – 25 proc.), vidutinė pagalba – 3 balai (apsitarnavimas – 50 proc.), minimali pagalba – 4 balai (apsitarnavimas – 75proc.), priežiūra – 5 balai, modifikuotas nepriklausomumas (įrankis) – 6 balai, visiškai nepriklausomas – 7 balai. Bendra balų suma svyruoja nuo 18 iki 126 balų (žr. 3 priedas).

Statistinė duomenų analizė. Duomenų pasiskirstymo normalumas patikrintas Shapiro-Will testu (naudojamas kai n < 50). Kiekybiniai požymiai aprašyti vidurkiais ± vidurkių standartinėmis paklaidomis. Savarankiškumo ir motyvacijos testų palyginimui tarp dviejų grupių taikytas t-testas nepriklausomoms imtims. Skirstinių palyginimui trijose amžiaus grupėse taikytas Kruskal-Wallis H testas. Poriniams palyginimams taikytas Duno testas. Savarankiškumo ir motyvacijos pokytis tikrintas skaičiuojant t-testą priklausomoms imtims. Savarankiškumo ir motyvacijos ryšiui nusakyti buvo sudaryti daugialypės tiesinės

regresijos modeliai. Atlikta gautų duomenų analizė ir interpretacija. Duomenys statistiškai apdoroti naudojant statistinį paketą „SPSS 13“, ,,Excel 2003”.

III. TYRIMO REZULTATAI

III. 1. Pacientų savarankiškumo vertinimas

Pacientų savarankiškumas buvo vertinamas naudojant funkcinio nepriklausomumo testą (FNT). Savarankiškumas buvo analizuojamas pagal pacientų lytį, susirgimo pobūdį, amžių. Įvertinus visų pacientų funkcinę būklę, nustatyti nežymūs veiklos sutrikimai. Pacientams labiausiai buvo sutrikusios asmens higienos (4,2±0,2 balo iš galimų 7 balų), maudymosi (4,4±0,2 balo) ir valgymo (4,5±0,1 balo) veiklos. Prieš ergoterapiją pacientų savarankiškumo vidurkis buvo 110,2±1,3 balo iš galimų 126 balų pagal FNT. Įvertinus pacientų savarankiškumą po ergoterapijos procedūrų, ambulatorinės reabilitacijos pabaigoje, nustatyta, kad savarankiškumas pagerėjo statistiškai reikšmingai 3,4±0,3 balo (p<0,05) ir siekė 113,6±1,4 balo pagal FNT (4pav.). Ambulatorinės reabilitacijos pradžioje pacientų labiausiai sutrikusios veiklos po ergoterapijos pagerėjo statistiškai reikšmingai (p<0,05) ir siekė: asmens higiena 5,6±0,9 balo, maudymasis 5,6±0,9 balo, valgymas 5,5±0,1 balo pagal FNT.

Pacientų savarankiškumas (pagal FNT)

110,2 113,6 90 94 98 102 106 110 114 118 122 126

prieš ergoterapiją po ergoterapijos

F N T b al ai * p<0,05 n=30

*

4pav. Pacientų savarankiškumas (pagal FNT)

Analizuojant tiriamųjų savarankiškumą priklausomai nuo lyties, nustatyta, kad moterims vyravo asmens higienos ir maudymosi (atitinkamai po 4,7±0,1 balo) veiklų sutrikimai. Vyrams nustatyti maudymosi, asmens higienos ir valgymo (atitinkamai visi po 3,8±0,3 balo) veiklų sutrikimai. Prieš ergoterapiją moterų savarankiškumo vidurkis buvo 113,2±0,7 balo, vyrų – 104,2±3,0 balo pagal FNT. Pradinio vertinimo metu lyginant moterų ir vyrų savarankiškumą, nustatyta, kad moterys buvo

savarankiškesnės vidutiniškai 9±3,0 balo pagal FNT, skirtumas statistiškai reikšmingas (p<0,05). Po ergoterapijos moterų savarankiškumas išaugo nuo 113,2±0,7 balo iki 117,1±0,7 balo, o vyrų nuo 104,2±3,0 balo iki 106,6±2,8 balo pagal FNT. Pakartotinio vertinimo metu pastebime, kad skirtumas tarp moterų ir vyrų savarankiškumo išaugo ir yra 10,45±2,9 balo (5 pav.). Šis skirtumas yra statistiškai reikšmingas (p<0,05). Ambulatorinės reabilitacijos pradžioje moterų labiausiai sutrikusios veiklos po ergoterapijos pagerėjo statistiškai reikšmingai (p<0,05) ir siekė 5,8±0,4 balo atitinkamai asmens higienos ir maudymosi veiklose pagal FNT. Vyrų labiausiai sutrikusios veiklos po ergoterapijos pagerėjo statistiškai reikšmingai (p<0,05) ir siekė: asmens higiena 5,3±0,2 balo, maudymasis 5,3±0,2 balo, valgymas 5,0±0,3 balo pagal FNT.

Pacientų savarankiškumo pasiskirstymas tarp lyčių (pagal FNT) 113,2 117,1 104,2 106,6 90 94 98 102 106 110 114 118 122 126

prieš ergoterapiją po ergoterapijos

F N T b al ai moterys vyrai * * * p<0,05 n=30

5 pav. Pacientų savarankiškumo pasiskirstymas tarp lyčių (pagal FNT)

Analizuojant tiriamųjų savarankiškumą priklausomai nuo susirgimo pobūdžio, nustatyta, kad sergantiems nervų sistemos ligomis, sutrikimai pasireiškė asmens higienos (3,6±0,3 balo), maudymosi (3,8±0,3 balo) ir valgymo (3,9±0,2 balo) veiklose. Judamojo-atramos aparato pažeidimo atveju vyravo asmens higienos (4,7±0,1 balo) veiklos sutrikimas. Prieš ergoterapiją sergančių nervų sistemos ligomis savarankiškumo vidurkis buvo 105,8±2,5 balo, o judamojo aparato pažeidimo atveju – 113,6±0,5 balo pagal FNT. Pradinio vertinimo metu pacientų, sergančių judamojo-atramos aparato ligomis, savarankiškumas buvo 7,8±2,5 balo pagal FNT didesnis nei sergančių nervų sistemos ligomis. Savarankiškumo skirtumas statistiškai reikšmingas (p<0,05). Po ergoterapijos sergančių nervų sistemos ligomis savarankiškumo vidurkis pakilo iki 109,2±2,6 balo, o judamojo aparato pažeidimo atveju – 116,9±0,6 balo pagal FNT. Pakartotinio vertinimo metu pastebime, kad skirtumas tarp susirgimo pobūdžio šiek tiek sumažėjo ir yra 7,6±2,7 balo pagal FNT (6 pav.). Savarankiškumo skirtumas tarp sergančių nervų

sistemos ir judamojo aparato ligomis statistiškai reikšmingas (p<0,05). Ambulatorinės reabilitacijos pradžioje pacientų, sergančių nervų sistemos ligomis, labiausiai sutrikusios veiklos po ergoterapijos pagerėjo statistiškai reikšmingai (p<0,05) ir siekė: asmens higiena 5,3±0,1 balo, maudymasis 5,3±0,1 balo, valgymas 5,1±0,2 balo pagal FNT. Judamojo-atramos aparato pažeidimo atveju asmens higienos veikla pagerėjo ir siekė 5,9±0,1 balo.

Pacientų savarankiškumo pasiskirstymas tarp susirgimo pobūdžio (pagal FNT)

105,8 109,2 113,6 116,9 90 94 98 102 106 110 114 118 122 126

prieš ergoterapiją po ergoterapijos

F

N

T

b

al

ai nervų sistemos ligos

judamojo-atramos aparato pažeidimai

* p<0,05 n=30

* *

6 pav. Pacientų savarankiškumo pasiskirstymas tarp susirgimo pobūdžio (pagal FNT)

Analizuojant tiriamųjų savarankiškumą priklausomai nuo amžiaus, nustatyta, kad pacientams iki 44 metų amžiaus vyravo asmens higienos ir maudymosi (atitinkamai po 4,4±0,4 balo) veiklos sutrikimai pagal FNT. Pacientams 45-59 metų ir 60-74 metų amžiaus vyravo asmens higienos (atitinkamai 3,9±0,2 balo ir 4,6±0,2 balo) veiklos sutrikimai pagal FNT. Prieš ergoterapiją iki 44 metų amžiaus pacientų savarankiškumo vidurkis buvo 113,1±2,5 balo, 45-59 metų amžiaus – 107,1±1,7 balo, o 60-74 metų amžiaus – 113,4±2,4 balo. Po ergoterapijos iki 44 metų amžiaus pacientų savarankiškumo vidurkis pakilo iki 117,0±2,7 balo, 45-59 metų amžiaus – 111,1±1,9 balo, o 60-74 metų amžiaus – 115,3±2,6 balo pagal FNT. Statistiškai patikimo savarankiškumo skirtumo tarp skirtingų amžiaus grupių nerasta nei prieš ergoterapiją, nei ambulatorinės reabilitacijos pabaigoje (7 pav.). Ambulatorinės reabilitacijos pradžioje pacientų iki 44 metų amžiaus labiausiai sutrikusios veiklos po ergoterapijos pagerėjo statistiškai reikšmingai (p<0,05) ir siekė 5,7±0,2 balo atitinkamai asmens higienos ir maudymosi veiklose, 45-59 metų amžiaus pacientams asmens higienos veikla pagerėjo ir siekė 5,4±0,1 balo, o 60-74 metų amžiaus pacientams - 6,0±0 balo pagal FNT.

Pacientų savarankiškumo pasiskirstymas tarp amžiaus grupių (pagal FNT) 113,1 117,0 107,1 111,1 113,4 115,3 90 94 98 102 106 110 114 118 122 126

prieš ergoterapiją po ergoterapijos

F N T b al ai iki 44m. 45-59m. 60-74m. _n=30

7 pav. Pacientų savarankiškumo pasiskirstymas tarp amžiaus grupių (pagal FNT)

III. 2. Pacientų motyvacijos vertinimas

Pacientų motyvacija buvo vertinama naudojant Pasveikimo padėties valdymo klausimyną (PPVK). Motyvacija buvo analizuojama pagal pacientų lytį, susirgimo pobūdį, amžių. Pacientai geriausiai vertino teiginį „Nesvarbu, kiek pagalbos gauni - galutiniame rezultate svarbios visų asmenų pastangos“ (3,0±0,1 balo iš galimų 4 balų). Pacientai blogiausiai vertino teiginius „Būklės pagerėjimas – mano paties sprendimas“ (2,3±0,2 balo iš galimų 4 balų) ir „Dažniau geriau palaukti ir pažiūrėti, kas atsitiks“ (2,1±0,2 balo) pagal PPVK. Prieš ergoterapiją pacientų motyvacijos vidurkis buvo 25,5±0,7 balo iš galimų 36 balų pagal PPVK. Įvertinus pacientų motyvaciją po ergoterapijos procedūrų, ambulatorinės reabilitacijos pabaigoje, nustatyta, kad motyvacija pagerėjo statistiškai reikšmingai 1,6±0,2 balo (p<0,05) ir siekė 27,1±0,7 balo pagal PPVK (8 pav.). Ambulatorinės reabilitacijos pradžioje pacientų blogiausiai vertinti teiginiai po ergoterapijos pakito statistiškai reikšmingai (p<0,05). Teiginys „Būklės pagerėjimas – mano paties sprendimas“ pakilo iki 2,7±0,2 balo, o teiginys „Dažniau geriau palaukti ir pažiūrėti, kas atsitiks“ pakilo iki 2,5±0,2 balo pagal PPVK.

Pacientų motyvacija (pagal PPVK) 25,5 27,1 20 22 24 26 28 30 32 34 36

prieš ergoterapiją po ergoterapijos

P P V K b al ai * p<0,05 * n=30 8 pav. Pacientų motyvacija (pagal PPVK)

Analizuojant tiriamųjų motyvaciją priklausomai nuo lyties, nustatyta, kad prieš ergoterapiją moterų motyvacijos vidurkis buvo 24,7±1,0 balo, vyrų – 27,2±1,0 balo pagal PPVK. Moterys geriausiai vertino teiginį „Nesvarbu, kiek pagalbos gauni - galutiniame rezultate svarbios visų asmenų pastangos“ (2,9±0,2 balo). Moterys blogiausiai vertino teiginius „Būklės pagerėjimas – mano paties sprendimas“ (2,0±0,2 balo) ir „Dažniau geriau palaukti ir pažiūrėti, kas atsitiks“ (2,1±0,2 balo). Vyrai geriausiai vertino teiginį „Aš įsitikinęs, kad nepaisant aplinkybių, padarysiu viską kas įmanoma, kad pasiekti, kuo didesnių rezultatų“ (3,3±0,2 balo). Blogiausiai vyrai vertino teiginius „Tai, kas su manimi bus ateityje, priklauso nuo manęs paties, o ne nuo to, ką dėl manęs padarė kiti žmonės“ (2,2±0,3 balo) ir „Dažniau geriau palaukti ir pažiūrėti, kas atsitiks“ (2,0±0,3 balo) pagal PPVK. Ergoterapijos pabaigoje moterų motyvacijos vidurkis pakilo iki 26,4±0,8 balo, vyrų – 28,7±0,9 balo pagal PPVK. Statistiškai patikimo motyvacijos skirtumo tarp vyrų ir moterų nerasta nei prieš ergoterapiją, nei ambulatorinės reabilitacijos pabaigoje (9 pav.). Ambulatorinės reabilitacijos pradžioje moterų mažiausiai vertinti teiginiai po ergoterapijos pakito statistiškai reikšmingai (p<0,05). Teiginys „Būklės pagerėjimas – mano paties sprendimas“ pakilo iki 2,3±0,3 balo, o teiginys „Dažniau geriau palaukti ir pažiūrėti, kas atsitiks“ pakilo iki 2,6±0,2 balo pagal PPVK. Ambulatorinės reabilitacijos pradžioje vyrų mažiausiai vertintas teiginys „Tai, kas su manimi bus ateityje, priklauso nuo manęs paties, o ne nuo to, ką dėl manęs padarė kiti žmonės“ po ergoterapijos pakilo iki 3,1±0,4 balo statistiškai reikšmingai (p<0,05). Teiginys „Dažniau geriau palaukti ir pažiūrėti, kas atsitiks“ po ergoterapijos buvo įvertintas 2,3±0,4 balo, bet statistiškai reikšmingo pokyčio nėra.

Pacientų motyvacijos pasiskirstymas tarp lyčių (pagal PPVK) 24,7 26,4 27,2 28,7 20 22 24 26 28 30 32 34 36

prieš ergoterapiją po ergoterapijos

P P V K b al ai moterys vyrai n=30 9 pav. Pacientų motyvacijos pasiskirstymas tarp lyčių (pagal PPVK)

Analizuojant tiriamųjų motyvaciją priklausomai nuo susirgimo pobūdžio, nustatyta, kad prieš ergoterapiją sergančių nervų sistemos ligomis pacientų motyvacijos vidurkis buvo 27,1±1,0 balo, o judamojo aparato pažeidimo atveju – 24,4±1,0 balo pagal PPVK. Pacientai sergantys nervų sistemos ligomis ir esant judamojo aparato pažeidimams geriausiai vertino teiginį „Nesvarbu, kiek pagalbos gauni - galutiniame rezultate svarbios visų asmenų pastangos“ (atitinkamai 3,3±0,1 balo ir 2,8±0,2 balo). Blogiausiai teiginius „Būklės pagerėjimas – mano paties sprendimas“ (2,0±0,3 balo) ir „Dažniau geriau palaukti ir pažiūrėti, kas atsitiks“ (2,2±0,3 balo), vertino pacientai, sergantys nervų sistemos ligomis. Judamojo-atramos aparato pažeidimo atveju pacientai blogiausiai įvertino teiginius „Tai, kas su manimi bus ateityje, priklauso nuo manęs paties, o ne nuo to, ką dėl manęs padarė kiti žmonės“ (2,4±0,2 balo) ir „Dažniau geriau palaukti ir pažiūrėti, kas atsitiks“ (1,9±0,2 balo) pagal PPVK. Po ergoterapijos sergančių nervų sistemos ligomis pacientų motyvacijos vidurkis pakilo iki 28,5±0,9 balo, o judamojo aparato pažeidimo atveju – 26,1±0,9 balo pagal PPVK. Statistiškai reikšmingo motyvacijos vertinimo skirtumo pagal susirgimo pobūdį nerasta nei prieš ergoterapiją, nei ambulatorinės reabilitacijos pabaigoje (10 pav.). Ambulatorinės reabilitacijos pradžioje pacientų sergančių nervų sistemos ligomis blogiausiai vertinti teiginiai po ergoterapijos pakito statistiškai reikšmingai (p<0,05). Teiginys „Būklės pagerėjimas – mano paties sprendimas“ pakilo iki 2,5±0,3 balo, o teiginys „Dažniau geriau palaukti ir pažiūrėti, kas atsitiks“ pakilo iki 2,8±0,3 balo pagal PPVK. Ambulatorinės reabilitacijos pradžioje judamojo aparato pažeidimo atveju pacientų blogiausiai vertinti teiginiai po ergoterapijos pakito statistiškai reikšmingai (p<0,05). Teiginys „Tai, kas su manimi bus ateityje, priklauso nuo manęs paties, o ne nuo to, ką dėl manęs padarė