LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS FARMACIJOS FAKULTETAS
VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA
LIGITA PERNARAUSKYTĖ
LIETUVOJE XIX A. PRADŢIOJE IR XX A. PRADŢIOJE VAISTINIŲ
RECEPTŲ KNYGOSE UŢREGISTRUOTŲ CHEMINIŲ MEDŢIAGŲ
LYGINAMOJI ANALIZĖ
Magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovė
Doc. dr. Vilma Gudienė
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS FARMACIJOS FAKULTETAS
VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA
TVIRTINU:
Farmacijos fakulteto dekanas Prof. dr. Ramunė Morkūnienė Data:
LIETUVOJE XIX A. PRADŢIOJE IR XX A. PRADŢIOJE VAISTINIŲ RECEPTŲ KNYGOSE UŢREGISTRUOTŲ CHEMINIŲ MEDŢIAGŲ LYGINAMOJI ANALIZĖ
Magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovė
Doc. dr. Vilma Gudienė__________ Data: (parašas)
Recenzentas Darbą atliko
Konradas Vitkevičius__________ Magistrantė
Ligita Pernarauskytė___________ Data: Data: (parašas)
TURINYS
SANTRAUKA ... 4
SUMMARY ... 6
SANTRUMPŲ SĄRAŠAS ... 8
ĮVADAS ... 9
DARBO TIKSLAS IR DARBO UŢDAVINIAI ... 10
1. LITERATŪROS APŢVALGA ... 11
1.1. Mineralinės medţiagos, naudotos terapijai ... 11
1.2. Cheminės medţiagos, naudotos terapijai XIX – XX a. I pusėje ... 11
1.2.1. Organinių rūgščių ir alkaloidų išskyrimas ... 11
1.2.2. Sintezuoti vaistai ... 14
1.2.3. Cheminės medţiagos farmakopėjose ... 17
1.2.4 Cheminių medţiagų aprašymas profesiniuose leidiniuose ... 18
2. TYRIMO METODIKA ... 20
3. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 22
3.1. Vaistinių receptų knygose uţregistruotų cheminių medţiagų skaičius ... 22
3.2. Vaistinių receptų knygose uţregistruotos neorganinės ir organinės medţiagos ... 23
3.3 Stipriai veikiančios ir nuodingos medţiagos ... 30
3.3.1. Gyvsidabrio junginiai ... 34
3.3.2. Alkaloidai ir jų junginiai ... 36
3.4. Patentuoti cheminiai vaistai ... 38
IŠVADOS ... 44
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 45
SANTRAUKA
Pernarauskytė L. Lietuvoje XIX a. pradţioje ir XX a. pradţioje vaistinių receptų knygose uţregistruotų cheminių medţiagų lyginamoji analizė, magistro baigiamasis darbas / mokslinė vadovė doc. dr. V. Gudienė; Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Farmacijos fakulteto Vaistų technologijos ir socialinės farmacijos katedra. – Kaunas, 2018
Tyrimo tikslas – palyginti, kokios cheminės medţiagos, uţregistruotos Lietuvos vaistinių
receptų knygose XIX a. pradţioje ir XX a. pradţioje.
Tyrimo uţdaviniai: įvertinti, kiek XIX a. pr. ir XX a. pr., receptų knygose uţregistruota
skirtingų cheminių medţiagų ir kokią visų medţiagų dalį jos sudarė; kokios neorganinės ir organinės medţiagos buvo uţregistruotos XIX a. pr. ir XX a. pr. receptų knygose; ištirti, kokios cheminės medţiagos priskirtinos stipriai veikiančių medţiagų ir nuodų grupei ir įvertinti kaip daţnai jos buvo išrašomos pacientams; išanalizuoti, kokie patentiniai vaistai, sukurti iš cheminių medţiagų, buvo minimi vaistinių receptų knygose XX a. pradţioje.
Tyrimo metodika: atliekant tyrimą taikyti turinio analizės ir istorinis lyginamasis analizės
metodai. Buvo atliktas Vilniaus universiteto (1801 – 1802 m.), Viekšnių (1918 m. ir 1934 m.), Batakių (1935 m.) ir Petrašiūnų (1935 m.) vaistinių receptų knygose uţregistruotų cheminių medţiagų sisteminimas, gautų duomenų lyginimas, analizė ir rezultatų interpretavimas.
Rezultatai: Atlikus tyrimą nustatyta, kad XX a. pr. VU vaistinės receptų knygoje,
uţregistruotos 58, o XX a. pradţioje: Viekšnių (1934 m.) ir Petrašiūnų (1935 m.) receptų knygose virš 80 skirtingų cheminių medţiagų. XIX a. pr. skiriama 15,3 – 23%, o XX a. I pusėje 60 - 65% cheminių medţiagų. XIX a. pr. daugiausia skiriami neorganiniai kalio, magnio, amonio, natrio junginiai ir keletas organinių medţiagų: acto rūgštis ir eteris. XX a. pr. pastebima didesnė tiek neorganinių, tiek organinių medţiagų įvairovė. Medţiagų asortimentą papildė neorganiniai cinko, kalcio, bismuto junginiai, bei įvairios organinės medţiagos: organinės rūgštys, alkaloidai ir jų junginiai. 1801 – 1802 m. skiriama – 19,2% (visų cheminių medţiagų), 1918 m. – 40,48%, 1934 m. – 35,55% nuodingų ir stipriai veikiančių medţiagų. XIX a. pr. skiriami gyvsidabrio (6,3 % visų cheminių medţiagų) ir stibio junginiai (12,9% visų cheminių medţiagų). XX a. pr. (1918 m.) receptų knygose vis dar uţregistruoti receptai su gyvsidabrio junginiais (7,14 %), vėliau jie minimi retai (2,17 - 2,41%), o stibio preparatai nebeuţregistruojami. Tačiau skiriami alkaloidai ir jų junginiai (9,64 – 19,28% visų cheminių medţiagų). XX a. pr. vaistinių receptų knygose uţregistruota virš 30 patentinių cheminių vaistų, kurie buvo daug brangesni uţ analogiškas nepatentuotas chemines medţiagas.
Išvados: XX a. pr. vaistinių receptų knygose cheminių medţiagų uţregistruota apie tris kartus
įvairovė, minimos nuodingos ir stipriai veikiančios medţiagos – alkaloidai, bei patentuoti cheminiai vaistai.
SUMMARY
Pernarauskytė L. Comparative analysis of the chemicals in Lithuanian pharmacies prescription books at the beginning of the 19th and the beginning of the 20th century, master's thesis / scientific supervisor doc. dr V. Gudienė; Department of Pharmaceutical Technology and Social Pharmacy, Faculty of Pharmacy, Lithuanian University of Health Sciences. - Kaunas, 2018
The aim of the research is to determine the chemical substances registered in the prescription
books of Lithuanian pharmacies at the beginning of the 19th century and at the beginning of the 20th century.
Tasks of the study: to estimate the amount of different chemical substances registered in the
prescriptions of medicinal products at the beginning of the 19th century and at the beginning of the 20th century, and to determine what part of all medical materials chemicals composed; what inorganic and organic substances were recorded at the beginning of the 19th century and in the early 20th century; to investigate what substances are classified as highly active substances and poisons and to evaluate how often they were prescribed to patients; to analyze what patent medicines made from chemicals were mentioned in the books of medicinal prescriptions at the beginning of the 20th century.
Methodology: content analysis and historical comparative analysis methods are used in the research. The systematization of chemical substances registered in the prescription books of Vilnius University (1801-1802), Viekšniai (1918 and 1934), Batakiai (1935) and Petrašiūnai (1935) pharmacies, the comparison, analysis and interpretation of results.
Results: the study showed that at the beginning of the 20th century 58 chemical substances
were registered in Vilnius University Pharmacy book and over 80 different chemicals were mentioned in Viekšniai (1934) and Petrašiūnai (1935) pharmacies’ books. 15.3-23 percent of chemicals were registered in prescription books at the beginning of the 19th century, and in the first half of the 20th century this amount reached 60-65 percent. At the beginning of the 19th century, inorganic compounds of potassium, magnesium, ammonium, sodium, and several organic substances, such as acetic acid and ether, were prescribed. At the beginning of the 20th century, a greater variety of inorganic and organic substances was used. The inorganic compounds of zinc, calcium, bismuth, and various organic substances were added to the range of materials: organic acids, alkaloids and their compounds. In 1801 – 1802, toxic and potent active substances comprised 19.2% of all chemicals, in 1918 this amount was 40.48%, and in 1934 - 35.55% of all registered chemicals. At the beginning of the 19th century, mercury (6.3% of all chemicals) and antimony compounds (12.9% of all chemicals) were prescribed. At the beginning of the 20th century (1918), recipes with mercury compounds (7.14%) were still registered in the books, but later they were rarely mentioned (2.17 - 2.41%), and antimony
preparations were no longer recorded. However, alkaloids and their compounds were prescribed (9.64 - 19.28% of all chemicals). At the beginning of the 20th century over 30 patent chemical medications were registered in prescription books. They were much more expensive than analogue non-proprietary chemicals.
Conclusions: At the beginning of the 20th century, the number of chemicals in prescription
books was about three times higher than in the early 19th century. Also a greater variety of inorganic and organic substances was observed in this period, toxic and potent active substances – alkaloids, and patent chemical medications were mentioned.
SANTRUMPŲ SĄRAŠAS
a. – amţius
ac. (acidum) – rūgštis FF – farmacijos fakultetas m. – metai
m.p.m.e – metai prieš mūsų erą PSO – pasaulio sveikatos organizacija RK – receptų knyga
proc. – procentai pr. - pradţia
VU – Vilniaus universitetas
VDU – Vytauto Didţiojo universitetas
ĮVADAS
Tobulėjant chemijos ir farmacijos mokslams, keitėsi terapijoje naudojamos cheminės medţiagos. XX a. pr. vaistų sudėtis iš esmės pasikeitė. Iki tol vaistų asortimente populiarias augalinės ir gyvūninės kilmės medţiagas, papildė naujos cheminės medţiagos. Tai neorganinės ir organinės medţiagos, o vėliau ir sintezės produktai. Tai iš esmės pakeitė vaistų asortimentą, gydytojai vis rečiau pacientams skirdavo galeninius vaistus ir daţniau išrašydavo naujai išskirtas organines medţiagas, sintetinius vaistus.
Siekiant nustatyti, kokios cheminės medţiagos uţregistruotos Lietuvos vaistinių receptų knygose XIX a. pr. ir XX a. pr., buvo tiriami Vilniaus universiteto (1801 – 1802 m.), Viekšnių (1918 ir 1934 m.), Batakių (1935 m.), Petrašiūnų (1935 m.) vaistinių receptų knygų turiniai.
Vaistinių knygų receptų turinio analizė ir duomenų susisteminimas atskleidė kaip XIX a. pr. ir XX a. pr. kito terapijai skirtų cheminių medţiagų įvairovė. Atlikus tyrimą išanalizuota kiek XIX a. ir XX a. pr., terapijai naudojama skirtingų cheminių medţiagų ir kokią visų medţiagų dalį jos sudarė; įvertinta kokios organinės, neorganinės cheminės medţiagos buvo naudojamos medikamentinėje terapijoje; ištirta, kokios terapijai naudotos cheminės medţiagos priskirtos stipriai veikiančioms medţiagoms ir nuodų grupei; išanalizuota, kokie patentiniai vaistai, sukurti iš cheminių medţiagų minimi vaistinių receptų knygose XX a. pradţioje.
Temos aktualumas
Nors Lietuvoje yra atliktų įvairios tematikos vaistinių receptų knygų turinio analizių, tačiau dar nebuvo atlikta lyginamoji analizė atskleidţianti kokios cheminės medţiagos uţregistruotos vaistinių receptų knygose Lietuvoje XIX a. pr. ir XX a. pradţioje.
Praktinė reikšmė.
Tyrime pateiktus rezultatus bus galima palyginti su Latvijoje ir Estijoje atliktais analogiškai tyrimais ir įvertinti kokios cheminės medţiagos uţregistruotos Baltijos šalyse XIX a. pr. ir XX a. pradţioje.
DARBO TIKSLAS IR DARBO UŢDAVINIAI
Tikslas:Palyginti, kokios cheminės medţiagos, uţregistruotos Lietuvos vaistinių receptų knygose XIX a. pradţioje ir XX a. pradţioje.
Uţdaviniai:
1. Įvertinti, kiek XIX a. pr. ir XX a. pr., receptų knygose uţregistruota skirtingų cheminių medţiagų ir kokią visų medţiagų dalį jos sudarė.
2. Įvertinti, kokios neorganinės ir organinės medţiagos buvo uţregistruotos XIX a. pr. ir XX a. pradţioje receptų knygose.
3. Ištirti, kokios cheminės medţiagos priskirtinos stipriai veikiančių medţiagų ir nuodų grupei ir įvertinti kaip daţnai jos buvo išrašomos pacientams.
4. Išanalizuoti, kokie patentiniai vaistai, sukurti iš cheminių medţiagų, buvo minimi vaistinių receptų knygose XX a. pradţioje.
1. LITERATŪROS APŢVALGA
1.1. Mineralinės medţiagos, naudotos terapijai
Mineralinės medţiagos įvairių ligų gydymui jau buvo naudojamos senovės Mesopotamijoje ir Egipte. Seniausias ţinomas tekstas apie vaistines medţiagas, rašytas šumerų Mesopotamijoje [3]. Mokslininkai išanalizavę atrastų lentelių turinį, nustatė, kad nuovirams paruošti vartojo vandenį, į kurį dėdavo druskas ir salietrą [3].
Vaistų asortimentas senovės Egipte buvo labai platus. Didţiausią jų dalį sudarė augalinės kilmės, maţesnę – mineralinės kilmės medţiagos: geleţies oksidas, natrio karbonatas, druska, klintys, malachitas, sieros, stibio, vario junginiai [3]. Alchemikai atrado naujų cheminių medţiagų, jų taikymą medicinoje išpopuliarino Paracelsas. Šis ţymus Renesanso gydytojas, filosofas ir alchemikas išpopuliarino vaistų su gyvsidabriu, siera ir kitomis cheminėmis medţiagomis naudojimą.
Vaistų asortimentą pakeitė chemijos mokslas ir jo paţanga. Vaistinių laboratorijose imta atrasti daugybę naujų medţiagų, todėl XX a. vaistų sudėtis iš esmės pasikeitė. Iki tol buvo populiarios augalinės ir gyvūninės kilmės medţiagos, o XX a. pr. šį vaistų asortimentą papildė naujos medţiagos, tai neorganinės ir organinės medţiagos, o vėliau ir sintezės produktai.
1.2. Cheminės medţiagos, naudotos terapijai XIX – XX a. I pusėje
1.2.1. Organinių rūgščių ir alkaloidų išskyrimas
Organinės chemijos atradimai, kurių pionieriais buvo įvairių šalių farmacininkai, praturtino vaistų sudėtį naujomis medţiagomis. Išskyrus ir išgryninus organinius junginius gydytojams buvo pasiūlyta juos diegti praktikoje.
Organinių rūgščių išskyrimas siejamas su švedų mokslininku K. V. Šėlė (Carl Wilhelm
Scheele). Jo dėka buvo atrastos vyno, oksalo, šlapimo, pieno ir citrinos organinės rūgštys. Taip pat
glicerolis, vandenilio fluoridas ir vandenilio sulfidas, cianido ir arseno rūgštys. Bei atrasti cheminiai elementai tokie kaip: molibdenas, volframas, baris, manganas, vandenilis ir chloras [33].
Prieš Šėlės organinių rūgščių išskyrimą buvo ţinota ir gydymo praktikoje taikyta tik viena acto rūgštis. Atradus naujas organines rūgštis gydytojai labai retai jas išrašydavo pacientams, kur kas didesnio populiarumo sulaukė kitos organinės medţiagos - alkaloidai.
XIX amţius buvo reikšmingas farmakologijos - mokslo, tiriančio vaistų poveikį organizmui ir jų panaudojimą gydymui, atsiradimui ir tolesnei jos raidai [10, 25]. Tam didelę reikšmę turėjo naujų veikliųjų medţiagų iš augalinės ţaliavos išskyrimas ir eksperimentinės farmakologijos atsiradimas. Manoma, kad pirmą kartą terminas farmakologija pavartotas 1791 m. vokiečių chemiko ir gydytojo Fridriko Greno. Iki tol vaistų aprašymams ir jų kolekcijoms apibūdinti vartotina materia medica sąvoka [10].
XIX a. pirmoje pusėje per ganėtinai trumpą laiką iš įvairių augalų buvo išskirta daug naujų cheminių medţiagų. Pirmą gryną alkaloidą – morfiną 1803 m. iš darţinių aguonų (Papaver
somniferum) opijaus išskyrė ir plačiai aprašė 23 metų vokiečių vaistininkas Fridrikas Sertiurneris.
Naujoji medţiaga buvo pavadinta morfinu nuo ţodţio Morpheus (lietuviškai Morfėjus – graikų mitologijos sapnų ir miego dievas). Šis atradimas paskatino daugelį mokslininkų pradėti tyrinėti įvairių augalų kaupiamas medţiagas [10, 26].
Netrukus buvo išskirti kiti junginiai, priskirti alkaloidų grupei: strichninas (1818 m.), kofeinas (1820 m.), chininas (1820 m.) solaninas (1820 m.), emetinas (1822 m.), nikotinas (1828 m.) kodeinas (1832 m.), atropinas (1833 m.), teobrominas (1842 m.) papaverinas (1848 m.), kokainas (1860 m.), muskarinas (1870 m.) [11,12]. Farmakologijos paţanga didţiąja dalimi lėmė tolimesnį, XX amţiaus, farmacijos pramonės augimą [10]. Paplito kitos farmakologiškai aktyvios medţiagos iš vaistinės augalinės ţaliavos - širdį veikiantys glikozidai (digoksinas ir digitoksinas). Vokiečių chemikas O. Šmidebergas (1875 m.) išskyrė digitoksiną iš paprastosios rusmenės (Digitalis purpurea) ir tik 1920 m. iš gauruotosios rusmenės (Digitalis lanata) buvo išskirtas grynas digoksinas [26]. Tačiau iki šiol tyrinėtose XIX – XX a. pr. Lietuvos receptų knygose digoksinas neuţregistruotas.
Morfinas Europoje gydymo praktikoje jau ţinomas nuo XIX a. II dešimtmečio, bet Telšių receptų knygoje, rašytoje 1830 m. neaptikta nei vieno recepto, kuriame būtų išrašytas morfinas, tačiau apie 15 proc. receptų vis dar išrašomas opijus. Tuo tarpu vėliau (1820 m.) išskirtas alkaloidas chininas jau 1830 m. buvo minimas Telšių gydytojų receptuose. Chinino sulfatas pakeitė iki tol labai populiarų geleninį vaistą - chininmedţio ţievės ekstraktą [8].
Chininas, morfinas, kodeinas ir kiti alkaloidai tapo labai populiarūs Tarpukario Lietuvoje. Alkaloidai ir jų junginiai plačiai skiriami pacientams XX a. I pusėje bei aprašomi ir siūlomi įsigyti įvairiuose farmaciniuose leidiniuose. „Farmacijos ţiniose― 1924 m. išspausdinta reklama (1 pav.), siūlanti įsigyti įvairias cheminės medţiagas iš T. & H. Smith atstovo Lietuvoje provizoriaus M. Elijaševičiaus. Paryškintu šriftu ypatingas dėmesys skiriamas alkaloidams: kodeinui, kofeinui, strichninui, emetinui, teobrominui ir pilokarpinui [16].
1 pav. Alkaloidų reklama farmacijos profesiniame leidinyje „Farmacijos žiniose“ 1924 m. [16]
Ampules su novokainu (Novocaini), skopolamino hidrobromidu (Scopolamini
hydrobromidi), morfinu (Morphii muriat.), kofeinu (Coffeini natr.) bei kokainu (Cocaini muriat.)
gamino Skuodo vaistininkas K. Maţonas (2 pav.) [8, 23]. Taip pat vaistai su šiomis medţiagomis buvo importuojami iš uţsienio šalių, daugiausiai iš Vokietijos.
2 pav. Ampulių su alkaloidais reklama „Farmacijos žiniose“ 1921 m. [23]
XX a. dirbusių mokslininkų darbai ir atradimai sąlygojo veikliųjų medţiagų iš augalinės ţaliavos populiarumą [10]. Išskirtas naujas medţiagas gydytojai diegė praktikoje, o chemikų atliekami tyrimai skatino tobulinti esamus ir kurti naujus cheminius medikamentus.
1.2.2. Sintezuoti vaistai
XIX a. pirmoje pusėje cheminės sintezės atsiradimas buvo vienas svarbiausių įvykių chemijos istorijoje. J. J. Berzeliusas (1807 m.) pasiūlė chemines medţiagas skirstyti į organines ir neorganines. Medţiagos, išgautos iš gyvų organizmų ar jų kitimo produktų, buvo pavadintos organinėmis, o gaunamos iš negyvosios gamtos – neorganinėmis. Iki XVIII a. vidurio vyravo vitalistinė teorija. Mokslininkai tikėjo, kad organiniai junginiai galėjo būti išgaunami tik iš augalų ar gyvūnų, pagrįsdami tuo, kad šie organizmai turi svarbią vidinę gyvybingumo jėgą. Tyrimai su organinėmis medţiagomis, buvo neatliekami ir į tokius bandymus buvo ţiūrima kaip į beprasmiškus [27].
Vienas iš esminių šlapimo komponentų – šlapalas – buvo pirmas pasaulyje organinis junginys, sukurtas iš neorganinių medţiagų. Vokiečių tautybės chemikas Fridrichas Vohleris 1828 m. sumaišė sidabro cianatą su amonio chloridu ir gavo baltą kristalinę medţiagą, kuri, atlikus bandymus, paaiškėjo esanti identiška šlapalui. Šis atradimas paneigė iki tol vyravusią hipotezę, kuriai pritarė ir garsiausi to meto mokslininkai bei filosofai: kad gyvieji organizmai yra sudaryti iš visiškai kitokių medţiagų nei negyvi objektai. Savo laiške kolegai Vohleris rašė: „Aš turiu pasakyti, kad galiu pagaminti šlapalą be inkstų poreikio, ar jie būtų ţmogaus, ar šuns; ciano rūgšties amonio druska yra šlapalas― [27]. Šis atradimas parodė, kad organinius junginius galima gaminti ir transformuoti laboratorijoje. Tokiu būdu Vohleris tapo organinės chemijos pradininku, o šis atradimas iš esmės pakeitė ne tik chemijos, bet ir medikamentinės terapijos raidą. Chemijos ir farmacijos laboratorijose pradėta sintezuoti junginius ir juos naudoti gydymui [27, 28]. Po to atsirado tokie vaistai kaip: chloroformas, chloralhidratas, barbitūratai bei įvairūs analgetikai ir antipiretikai.
Tačiau prieš atrandant chloroformą buvo naudotas kitas ypatingai populiarus vaistas medicinoje dietilo eteris, arba tiesiog eteris. XVI a. viduryje vokiečių gydytojas, chemikas Valerijus Kordas (Valerius Cordus), eksperimentuodamas su chemikalais, gavo lakų, degų skystį ir pavadino jį saldţiąja sieros rūgštimi (oleum vitrioli dulce). Gydytojas, išgarsėjęs Paracelso vardu, davė tos rūgšties įkvėpti viščiukams ir pastebėjo, kad šie nuo jos ne tik uţmigo, bet ir nebejautė jokio skausmo, tačiau su ţmonėmis neeksperimentavo [27]. 1730-aisiais vokiečių chemikas Frobenijus pavadino skystį jo dabartiniu vardu — eteriu (graikiškai tai reiškia „dangiškasis―). Tačiau turėjo praeiti dar 112 metų, kol anestezuojančiosios eterio savybės buvo įvertintos. Nors eteris turėjo stiprų šalutinį poveikį, tapo pagrindiniu anestetiku iki XX a. vidurio. Pradėjus naudoti kitus anestetikus nuo 1930 m. eterio naudojimas sumaţėjo [27, 6].
Vaistų sintezės plėtrai didelę įtaką turėjo vokiečių tautybės chemijos prof. Justas von Liebigas. Vienas iš svarbiausių jo atradimų – lakus skystis chloroformas, kuris vėliau taip pat kaip eteris, tapo svarbiu vaistu anestezijoje. Škotų gydytojas Dţeimsas Jangas Simsonas (James Young
Minima, kad viena iš pirmųjų jo pacienčių 1872 m. buvo ne kas kitas kaip Anglijos karalienė Viktorija [26, 27]. Vėliau chloroformas įvardytas kaip kancerogenas ir pakeistas kitais anestetikais ir analgetikais, kurie pasiţymėjo maţesniu šalutiniu poveikiu [27].
Pirmasis sintetinis vaistas chloralhidratas atrastas 1869 m. ir naudojamas kaip raminamasis – migdomasis preparatas. 1832 m. Liebigas įrodė, kad chloralhidratas šarminiame tirpale skyla į chloroformą ir skruzdţių rūgštį. Tai paskatino vokiečių gydytoją ir farmakologą Oskarą Liebreichą ištirti ar chloralhidratas gali būti naudojamas chirurgijoje kaip chloroformas. Tačiau atliktų tyrimų su gyvūnais metu paaiškėjo, kad jie farmakologiškai skiriasi. Jų populiarumas sumaţėjo, kai XX a. pirmajame dešimtmetyje atsirado barbitūratų vaistų klasė [26].
Barbitūratai yra išskirtinė terapinė vaistų grupė, XX a. pr. ţinomi kaip migdomieji, anestezinį ir prieštraukulinį poveikį turintys preparatai. Pradinis barbitūratų junginys buvo barbitūrinė rugštis, susintezuota 1864 m. Adolfo von Bajerio (Adolf von Baeyer). Spėjama, kad barbitūrinė rugštis pavadinta moters vardu Barbara, garbei ar šv. Barboros (artilerijos pareigūnų globėjos) garbei [26]. Tačiau Bajeris nesuteikė didelės reikšmės savo išradimui ir barbitūratai buvo pamiršti daugiau kaip 30 metų [6].
Iš barbitūrinės rūgšties susintezuota kita, veiksmingesnė, lengviau absorbuojama iš ţarnyno ir labiau tirpi lipiduose - dietilo barbitūro rūgštis. Pirmas barbitūrinės rūgšties darinys patentuotas 1903 m. Veronal pavadinimu. Sėkmingas barbitalio migdomasis, sedatyvinis poveikis paskatino kitų barbitūrinės rūššties darinių sintezę. Daugelis šių junginių buvo toliau plėtojami. Ilgai veikiantis, turintis stiprių prieštraukulinių savybių – fenobarbitalis 1909 m. išleistas firminiu pavadinimu
Lumilan. Tačiau populiarėjant šiems junginiams padaugėjo pranešimų, susijusių su jų toksiškumu [26].
Veronalis ir Luminalis nors ir nedaţnai, tačiau taip pat minimi Lietuvos receptų knygose. Veronalis minimas Viekšnių vaistinės receptų sąraše.
Phenacetini
Ac. acet. salic. aa 0,25 Codeini 0,015
Veronali 0,15 Coffeini puri 0,05
Šis receptas išrašytas 1934 m. – moderniosios medicinos pavyzdys. Jo sudėtyje nėra galeninių vaistų. Gydytojas išrašė receptą iš penkių komponentų, tai sintetiniai vaistai ir organinės medţiagos. Nors tik keliuose receptuose išrašytas Veronalis, tačiau neabejotinai jis buvo populiarus vaistas XX a. III dešimtmetyje. „Farmacijos ţiniose― minima, kad jo veikimas priklausė nuo dozės. Naudojant maţesnėmis dozėmis pasireikšdavo raminamasis ir migdomasis poveikis, tačiau didelės dozės sulėtindavo kvėpavimą, sukeldavo sąmonės praradimą, cianozę, galūnių atšalimą. Tiek Lietuvoje, tiek uţsienio valstybėse Veronalis buvo vienas populiariausių vaistų, naudojamas saviţudybėms. Dėl to
buvo pramintas – aristokratiškais nuodais, o pripratimas prie Veronalio vartojimo vadintas – veronalizmu [21]. Kitas barbitūratų grupės vaistas Luminalis kelis kartus uţregistruotas Kauno
Petrašiūnų vaistinės receptų knygoje (1935 m.). Viename jų Luminalis skiriamas kartu su patentiniu vaistu Eukodaliu ir kofeino natrio benzoatu, kitame Kauno gydytojas Antanas Garmus skyrė kartu su kalcio bromidu, valerijonų šaknų uţpilu ir pipirmėtės aliejumi. „Farmacijos ţiniose― Luminalis įvardijamas vienu geriausiu vaistu nuo epilepsijos [36].
Viena iš pirmųjų susidomėjusių sintetinių antipiretinių vaistinių preparatų kūrimu buvo 1863 m. Vokietijoje įkurta Bayer farmacijos kompanija. XIX a. aštuntajame dešimtmetyje buvo sukurti du veiksmingi antipiretiniai vaistai: 1889 m. acetanilidas Antifebrin pavadinimu ir 1887 m. fenacetinas. Pastarasis tapo sėkmingesniu analgetiku – antipiretiku uţ acetanilidą. Tačiau po ilgesnio vartojimo pacientams pasireikšdavo methemoglobinemija, kai raudonieji kraujo kūneliai neprisijungia deguonies ir ţmogaus oda tampa mėlynai purpurinė (cianozė). Tai sukeldavo fenacetino metabolitas – anilinas. Nepaisant sukeliamos methemoglobinemijos, dėl pigios acetanilido gamybos, rinkoje jis išsilaikė ilgą laiką. Fenacetinas buvo naudojamas apie 90 metų ir savo populiarumu nenusileido vėliau sukurtam aspirinui.
1893 m. tyrinėjant ţmonių, vartojusių fenacetiną, šlapimą, aptiktas acetaminofenas. Po šešerių metų paaiškėjo, kad tai dar vienas acetanilido metabolitas. Šiandien dar ţinomas paracetamolio pavadinimu, pasiţymintis antipiretiniu ir analgetiniu poveikiu, bet nesukeliantis methemoglobinemijos. Nors paracetamolis pirmą kartą buvo aptiktas 1873 m. tačiau atradimas buvo ignoruojamas ir mediciniškai nenaudojamas dar kelis dešimtmečius [26].
XX a. pr. Lietuvos vaistinių receptų knygose paracetamolis nebuvo minimas. Todėl apie acetanilido ir fenacetino aktualumą medicinoje galima spręsti iš to laikotarpio farmacinių leidinių. Farmacijos ţiniose išspausdinta gamybos rekomendacija su antrašte: „Acetinilidas = Antipirinas― [20]. Galima manyti, kad populiarus analgetikas antipirinas buvo prilyginamas acetanilidui [20]. Garsus Lietuvos gydytojas Antanas Garmus, ţurnalo „Sveikata― redaktorius 1935 m. aprašė vaistus, skirtus karščiavimo maţinimui. Rekomenduojama prieš miegą išgerti chinino, aspirino ar fenacetino miltelių mišinio [13].
Taip pat apie baltojo gluosnio (Salix alba) ţievės augalinių ekstraktų, turtingų salicilatais, poveikį karščiavimo ir kitų negalavimų lengvinimui naudojami nuo seniausių laikų. Per pirmuosius XIX a. dešimtmečius prancūzų, italų, vokiečių chemikai bandė išskirti baltojo gluosnio veikliąsias medţiagas (saliciliną ar salicilo rūgštį) tačiau jų gautos medţiagos nebuvo chemiškai grynos [26]. Gryną salicilo rūgštį iš pelkinės vingiorykštės (Spirea ulmaria) išskyrė 1835 m. šveicarų vaistininkas Liovigas [6].
Vartojama į vidų salicilo rūgštis labai dirgino skrandį, todėl 1853 m. prancūzų chemikas Gerhardas bandė modifikuoti jos struktūrą, bet nesėkmingai. Šildydamas baltojo gluosnio ţievės
ekstraktą su acetilchloridu pirmą kartą susintezavo acetilsalicilo rūgštį. Tačiau šį metodą laikė nepraktišku.
1895 m. Bayer kompanijoje dirbęs vokiečių chemikas F. Hofmanas, matydamas reumatizmu sergančio tėvo skausmus ir girdėdamas skundus apie nemalonų skonį, skrandţio gleivinės dirginimą nuo salicilo rūgšties, buvo suinteresuotas pakeisti ir pagerinti jos struktūrą. Hofmanui pavyko sukurti chemiškai gryną acetilsalicilo formą, taip pat nustatė, kad acetilsalicilo rūgštis ne tik slopina skausmus, bet taip pat uţdegimą ir karščiavimą [6]. Bayer kompanijos vardu 1899 m. uţpildė atradimo patentą pavadindamas jį – aspirinu („a― – iš acetil, „spir― – pagal botaninį augalo pavadinimą ir „in― – pavadinimo galūnė) [6, 26].
Taip, ilgą laiką vartotus neveiksmingus medikamentus keitė nauji, modernesni sintezuoti vaistai. Gausėjo vaistų ir jų formų asortimentas, neveiksmingus ir ţalingą poveikį keliančius vaistus, pakeitė saugesni, labiau ištirti naujesni medikamentai [42].
1.2.3. Cheminės medţiagos farmakopėjose
Vienos iš svarbiausių šaltinių apie vaistines medţiagas farmacijoje – farmakopėjos. Įvairiose XIX – XX a. I pusės farmakopėjose atsispindi kaip kito cheminių medţiagų medicinoje.
Iki XIX a. farmakopėjose minimos kelios cheminės medţiagos, daţniausiai neorganinės druskos. XIX a. II pusėje Vokietijos farmakopėjoje net 50 proc. farmakopėjos straipsnių sudarė straipsniai, aprašantys organinius junginius – alkaloidus, bei organinius – sintetinius vaistus: chloralhidratą, chloroformą ir jodoformą [34].
Dar daugiau cheminių medţiagų vaistų gamybai pradėta naudoti XX a. I pusėje. Pavyzdţiui Lenkijos farmakopėjoje 1938 m. minimi 225 cheminių junginių bei 9 serumų ir vakcinų monografijos [35]. Lietuvos farmakopėjoje 1938 m. taip pat gausėjo cheminių medţiagų monografijų. Minimi tuo metu gydymui plačiai naudojami alkaloidai, tokie kaip: chininas, kodeinas, kofeinas, kokainas, heroinas, taipogi morfinas ir jo junginiai. Populiarėjo naujesnė vaisto forma – injekcija. Farmakopėjoje aprašomi trys injekciniai tirpalai: Solutio Coffeini natrio-benzoici 10% sterilisata pro injectionibus
hypodermicis, Solutio morphii hydrochloridi 1% sterilisata pro injectionibus hypodermicis ir Solutio natrii chlorati isotonica sterilisata [5].
Nepaisant atrastų alkaloidų, glikozidų, sintezės produktų (barbitūratų), serumų, vakcinų ir kitų medţiagų, XX a. pr. vis dar plačiai naudojamos medţiagos su gyvsidabriu, arsenu ir stibiu. Estijos, Latvijos ir Lietuvos XX a. farmakopėjose yra atskiras straipsnis Hydrargyrum ir 12 - 14 straipsnių,
aprašančių gyvsidabrio junginius. Bei aprašomi Hofmano lašai (spiritinis eterio mišinys Spiritus
aethereus), kurie buvo ypatingai paklausūs medicinoje XIX amţiaus pradţioje.
1.2.4 Cheminių medţiagų aprašymas profesiniuose leidiniuose
XIX a. pradţioje profesiniai leidiniai buvo viena iš pagrindinių priemonių padedančių komunikuoti su skirtingų šalių farmacininkais [8]. Vaistininkai profesiniuose leidiniuose keisdavosi mokslo tematikos informacija. Aprašydavo naujai išskirtas medţiagas, naujų vaistų gamybos technologijas, skelbdavo jų laboratorijose atliktų tyrimų duomenis [8].
Lietuvoje 1820 – 1822 m. leistas Vilniaus medicinos draugijos Farmacijos skyriaus ţurnalas „Vilniaus farmacijos uţrašai― („Pamiętnik farmaceutyczny Wileński―) [8]. Ruošiant šio leidinio pranešimus, leidėjai rengdavo susirinkimus, kurių metu apţvelgdavo ir analizuodavo tuo metu Europoje leidţiamų farmacijos ţurnalų straipsnius, aptardavo išskirtinius straipsnius ir jais daţnai rėmėsi rašant publikacijas „Vilniaus farmacijos uţrašuose― [8]. Tyrėjų atlikti „Vilniaus farmacijos uţrašų― turinio tyrimai atskleidė, kad ţurnale paskelbta 160 originalių publikacijų, kurios sudarė 47 proc. visų darbų, o kita dalį daugiausia sudarė vertimai iš vokiečių ir kiek maţiau iš prancūzų farmacijos leidinių. Vienas iš ţurnalo leidėjų, mokslininkas, profesorius J. F. Volfgangas ţurnale paskelbė 19 publikacijų. 9,5 proc. viso leidinio publikacijų sudarė garsaus mokslininko J. Tromsdorfo publikacijos, 6 proc. darbų buvo versti iš „Allgemeine nordische Annalen der chemie― (1817 – 1822), 4 proc. darbų iš „Jahrbuch für chemie und Physik― ţurnalo [8]. Tokiu būdu Europos farmacijos naujienos pasiekdavo Vilniaus gubernijos provincijos vaistines ir ţurnalo prenumeratorius Varšuvoje, Kijeve, Daugpilyje, Minske ir Rygoje.
„Vilniaus farmacijos uţrašuose― daugiausiai dėmesio skirta vietinių augalų morfologijai, rašyta apie vaistinių ţaliavų falsifikavimą, fitocheminius ir balneologinius tyrimus, vaistų chemiją ir technologiją o apie chemines medţiagas paskelbtos tik kelios publikacijos: apie jodą ir chininą. Uţsienio naujienos gana greit pasiekdavo Lietuvos vaistininkus. Pavyzdţiui, prancūzų mokslininkai Pieras Josefas Peletje (Pierre-Joseph Pelletier) ir Ţanas Kaventu (Joseph Bienaimé Caventou) 1820 m. išskyrė chininą. 1821 m. farmacijos skyriaus susirinkime pateikta informacija apie šio alkaloido atradimą, o jau po metų (1822 m.) apie jį paskelbta „Vilniaus farmacijos uţrašuose― [8]. Tokiu būdu apie chininą suţinojo Lietuvos gubernijos vaistininkai, gydytojai ir kiti ţurnalo skaitytojai, o po kelių metų jis jau buvo išrašomas ir pacientams.
1923 – 1940 m., Kaune leistas ţurnalas „Farmacijos ţinios―. Iš viso išspausdinti 138 numeriai. Šiame leidinyje skelbiama informacija apie farmacijos įstatymus, farmacininkų išsilavinimą ir jų teisės, farmakopėjos rengimą, vaistų gamybą, patentuotus vaistus, prekybą vaistais, muito tarifo
tvarkymus ir aptariami profesiniai klausimai [47]. Skelbiamos mokslinės publikacijos, dalijamasi mokslo ţiniomis, naujienomis iš uţsienio. Daugelyje straipsnių rašoma apie svarbaus Lietuviško teisinio dokumento „Farmacijos įstatymo― kūrimą ir patvirtinimą [47].
Kol dar nebuvo išleista Lietuvos farmakopėja „Farmacijos ţiniose― buvo skelbiami Rusų farmakopėjos straipsniai. 1923 – 1940 metais leidinyje spausdinamas priedas „Farmacijos manualas―, kuriame skelbiami sudėtinių farmacinių preparatų sąrašai su gamybos rekomendacijomis (3 pav.). Prie to daug prisidėjo „Farmacijos ţinių― įkūrėjas ir redaktorius provizorius Steponas Nasvytis (1883-1976). Atrinkti ir uţrašyti tik tie vaistai, kurie gaminami ne pramoninėse laboratorijose. Leidinyje stulpeliu pateikiama vaisto sudėtis, o prie kai kurių parašyti gamybos ypatumai arba nuo ko skiriamas medikamentas (3 pav.).
3 pav. „Farmacijos manualo“ pavyzdys 1923 m. [48]
Galima daryti prielaidą, kokie sudėtiniai vaistai ir kokios jų dozės buvo populiarios tuo laikotarpiu. Daug dėmesio skiriama ne tik vaistams iš augalinės ţaliavos, bet ir modernesniems cheminiams vaistams. Aprašomi įvairių formų medikamentai: tepalai, uţpilai, pleistrai, injekcijos, milteliai, sirupai, ţvakutės, tabletės, tinktūros. Galima rasti morfino, pepsino mikstūrų sudėtis. Sudėtinius vaistus, kurių sudėtyje minimi augalinės ir cheminės kilmės medţiagos.
Kai kuriose šio leidinio publikacijose cheminės medţiagos pristatomos profesinei bendruomenei, kartais jos minimos oficialiuose informaciniuose sąrašuose. Nuo 1925 m. įvestas naujas skyrius „Nauji vaistai ir patentuoti vaistai ir kosmetikos dalykai―. Tai leidiniui suteikė dar didesnę vertę. Visa tai gilino skaitytojų, tarp jų Lietuvos vaistininkų ir gydytojų profesines ţinias.
2. TYRIMO METODIKA
Lietuvos archyvuose ir muziejuose sukaupta nedidelė receptų knygų kolekcija. Tai 1801 – 1802 metais pildyta Vilniaus universiteto, 1830 m. Telšių, 1918 ir 1934 m. Viekšnių, 1935 m. Batakių ir 1935 m. Petrašiūnų vaistinių receptų knygos, kurios visos minimos šiame darbe. Tyrimas buvo atliekamas naudojant literatūros analizės, turinio analizės metodą ir istorinį lyginamosios analizės metodą.
Tyrimui atlikti naudota duomenų bazė, sukaupta LSMU FF magistrančių, atlikusių receptų knygų tyrimus. Analizuojant vaistinių receptų turinį buvo naudojami receptų sąrašai, kuriuos Microsoft
Excel programoje sudarė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto magistrantės, rengdamos
baigiamuosius magistro darbus. Analizuojant VU vaistinės receptų turinį buvo naudojamas receptų sąrašas, kurį sudarė Greta Armonaitė rengdama magistro darbą ―Receptų, uţregistruotų Vilniaus universiteto vaistinėje XIX amţiaus pradţioje, turinio analizė‖. Analizuojant Viekšnių vaistinės 1918 ir 1934 receptų turinius buvo naudojamas receptų sąrašai, kurį sudarė Gintarė Jakutienė ruošdama magistro darbą „Vaistų, pagamintų Viekšnių vaistinėje 1918 ir 1934 metais, lyginamoji analizė―, o analizuojant Petrašiūnų ir Batakių receptų knygų turinius, naudotasi Ritos Perkamaitės sudarytu sąrašu rengiant magistro darbą „Kauno Petrašiūnų ir Tauragės apskrities Batakių kaimo gyventojams 1935 metais skirtų vaistų lyginamoji analizė―.
Pirmiausia, taikant turinio analizės metodą, kiekvienos vaistinės receptų knygose Microsoft
Excel programoje uţregistruoti receptų sąrašai buvo tiriami atskirai. Vilniaus universiteto RK
uţregistruoti 604 receptai, 1918 m. ir 1934 m. Viekšnių RK – po 100 receptų, 1935 m. Batakių RK – 183, o Petrašiūnų RK – 165 receptai. Iš viso tirti 1152 receptai. Buvo sutikrinama receptų numeracija, skaičiuojamas bendras uţregistruotų medţiagų skaičius. Visos medţiagos suskirstomos į gyvūninės kilmės, augalines ir chemines. Tyrimui atlikti atrenkamos tik cheminės medţiagos. Sudaroma bendra receptų knygose uţregistruotų cheminių medţiagų lentelė, kurioje iš eilės surašomos visos cheminės medţiagos. Joje vaizduojama kurioje receptų knygoje ir kiek kartų uţregistruota cheminė medţiaga.
Tolimesniame etape šios cheminės medţiagos buvo suskirstytos į kelias grupes ir išsamiai tyrinėtos. Tai neorganinės ir organinės medţiagos, nuodingos ir stipriai veikiančios cheminės medţiagos ir patentuoti cheminiai vaistai. Šios grupės tyrimo eigoje buvo išskaidomos į maţesnius pogrupius.
Taikant istorinį lyginamosios analizės tyrimo metodą buvo palyginami gauti duomenys, analizuojamos ir palyginamos receptų knygose uţregistruotos cheminės medţiagos.
Atlikus mokslinės literatūros ir dokumentų analizę, surinkti duomenys įvertinti, analizuoti ir interpretuoti. Tai buvo atlikta remiantis XIX a. pr. ir XX a. pr. farmakologine literatūra. Gautus rezultatus įvertinti padėjo įvairios publikacijos, farmakopėjos, XIX a. pr. medicininiai traktatai.
Leidinyje „Farmacijos ţiniose― leistose 1923 – 1940 m. analizuojama, kokios publikacijos buvo skelbiamos apie naujai atrastas chemines medţiagas ir cheminius vaistus. Kitas svarbus šaltinis – 1939 m. leista „Vaistų taksa―. Ja remiantis cheminės medţiagos suskirstytos į stipriai veikiančias ir nuodingas. Receptų knygose uţregistruoti patentuoti cheminiai vaistai atrinkti remiantis 1927 m. „Patentuotų ir dozuotų vaistų, leistų ir uţdraustų įveţti į Lietuvą, sąrašu―.
Tyrimo trūkumai. Tyrimas būtų tikslesnis jei būtų įmanoma palyginti XIX a. pr. ir XX a. pr.
Vilniaus gydytojų išrašytus receptus, tačiau XX a. pr. Vilniaus receptų knygų nei archyvų, nei muziejų fonduose nėra. Tyrimui teko pasirinkti skirtingų miestų ir miestelių vaistinių receptų knygas, kuriuose uţregistruoti Vilniaus, Kauno, maţesnių miestų gydytojų ir Batakių felčerio receptai. Todėl tyrimui turi įtakos tam tikri receptų knygų savitumai, tačiau jie nėra esminiai ir nekeičia tyrimo esmės. XX a. pradţioje tiek Vilniuje, tiek Kaune dirbo gydytojai baigę studijas tuose pačiuose carinės Rusijos universitetuose, o 1935 m. ir Lietuvos (VDU) universiteto absolventai. Didesni skirtumai pastebimi XX a. pr. tarp gydytojų ir felčerių išrašytų receptų. Tai atskleidţia ir šis tyrimas. Tačiau šiam tyrimui atlikti buvo prieinamos tik šių receptų knygų duomenų bazės. Kadangi Batakių vaistinės receptų knyga atskleidė įdomius istorinius faktus, todėl pasirenkant tyrimo šaltinius šios receptų knygos nebuvo atsisakyta.
3. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
3.1. Vaistinių receptų knygose uţregistruotų cheminių medţiagų skaičius
Naudojant LSMU FF magistrančių, atlikusių receptų knygų tyrimus, sukauptus duomenis, nustatyta, kokią visų vaistinių medţiagų dalį sudarė cheminės medţiagos. Tyrimo metu išnagrinėti 1152 receptai. Sugrupavus duomenis nustatyta, kad cheminės medţiagos XIX a. pr. sudarė vos 15 - 23 procentus, o XX a. pr. – per 60 procentų.
4 pav. Receptų knygose užregistruotų cheminių medžiagų dalis
Diagramoje (4 pav.) vaizduojama, jog 1801 – 1802 m. Vilniaus universiteto vaistinės receptų knygoje 15,3 proc. sudarė vaistai su cheminėmis medţiagomis. visų medţiagų. Praėjus beveik trisdešimčiai metų, Telšių vaistinės receptų knygoje vaistai su cheminėmis medţiagomis sudarė 23 proc. visų medţiagų [7]. XX a. pr. Viekšnių, Batakių ir Petrašiūnų receptų knygose cheminiai medikamentai sudarė virš 60 procentų visų medţiagų. Tai apie keturis kartus daugiau nei XIX a. pradţioje.
XX a. pr. gydytojai vis daţniau išrašydavo cheminius vaistus. VU receptų knygoje (1801 – 1802 m.) uţregistruotos 58 skirtingos cheminės medţiagos. 1918 m. Viekšnių vaistinės receptų knygoje uţregistruotos tik 42 cheminės medţiagos, tačiau iš esmės pasikeitė cheminių medţiagų asortimentas. XIX a. receptų knygose minimos cheminės medţiagos retai aptinkamos XX a. pr.
15,3 23 60,87 64,84 61,33 61,03 1801 – 1802 m. Vilniaus universiteto vaistinės receptų knyga 1830 m. Telšių vaistinės receptų knyga 1918 m. Viekšnių vaistinės receptų knyga 1934 m. Viekšnių vaistinės receptų knyga 1935 m. Batakių vaistinės receptų knyga 1935 m. Petrašiūnų vaistinės receptų knyga P ro c. v is ų m edžiag ų
receptų knygose. Antra vertus, tuoj po karo Lietuvoje trūko medikamentų, todėl ne tik cheminių, bet ir galeninių preparatų įvairovė buvo nedidelė. Vėliau, Viekšnių vaistinės RK (1934 m.) ir Petrašiūnų vaistinės RK (1935 m.) uţregistruota virš 80 skirtingų cheminių komponentų. Tai parodo, kad XX a. pr. cheminių medţiagų įvairovė buvo dvigubai didesnė nei XIX a. pradţioje.
Tačiau 1935 m. pildytoje Batakių vaistinės receptų knygoje uţregistruotos 46 cheminės medţiagos. Galima daryti prielaidą, kad šie Batakių vaistinės RK uţregistruoti duomenys skiriasi nuo Viekšnių (1934 m.) ir Petrašiūnų vaistinių RK dėl to, kad šiame miestelyje nebuvo gydytojo, dirbo tik felčeris Kazys Rimša ir į šią vaistinę daugiausia patekdavo jo išrašyti receptai. Tuo metu galiojo įstatymai, kurie felčeriams draudė išrašyti medţiagas, priskirtinas nuodingoms ir stipriai veikiančioms. Buvo leidţiama išrašyti tik kelias stipriai veikiančias medţiagas, skiriant pusę jų maksimalios dozės. Todėl jo išrašytose 183 receptuose didţiąją dalį sudarė cheminės medţiagos nepriskirtos nuodingoms ir stiprios veikiančioms medţiagoms. Nepaisant to, Batakių RK kaip ir kitose XX a. pr. receptų knygose, uţregistruotos cheminės medţiagos sudarė virš 60 proc. visų medţiagų.
Detaliau tyrinėjant kiekvieno medikamento sudedamąsias dalis, pastebėta, kad gydymui buvo naudojamos įvairios organinės ir neorganinės, stipriai veikiančios bei nuodingos medţiagos.
3.2. Vaistinių receptų knygose uţregistruotos neorganinės ir organinės medţiagos
Tiek XIX a. pr., tiek XX a. pradţioje vaistinių receptų knygose minimi įvairūs neorganiniai kalio, magnio, natrio ir amonio junginiai (5 pav.). 1801 – 1802 m. Vilniaus universiteto vaistinės receptų knygoje daugiausia (32,1 proc. visų cheminių medţiagų) sudarė kalio druskos, magnio druskos (15,1 proc. visų cheminių medţiagų). Amonio druskos sudarė 9,3 proc. (visų cheminių medţiagų), o maţiausią kiekį sudarė natrio junginiai (4,4 proc. visų cheminių medţiagų). XX a. pr. receptų knygose šie neorganiniai junginiai minimi rečiau. Viekšnių vaistinės RK (1918 m.) daugiausia uţregistruota neorganinių kalio junginių, kurie sudarė 7,14 proc. visų cheminių medţiagų. Natrio, magnio ir amonio druskos šioje RK paminėtos vos po keletą kartų. Batakių RK nebuvo uţregistruotas nei vienas magnio junginys. Viekšnių (1934 m.) ir Batakių vaistinių receptų knygose uţregistruotas labai panašus natrio junginių kiekis (10,84 proc. ir 10,87 proc.). Tais pačiais metais Petrašiūnų RK daugiausia uţregistruota kalio junginių (6,02 proc. visų cheminių medţiagų).
Vilniaus universiteto vaistinės RK neorganinių junginių buvo uţregistruojama daugiau nei kitose receptų knygose.
5 pav. Receptų knygose dažniausiai užregistruotų neorganinių junginių dalis
XX a. populiarėjo bromidai, kurie kaip raminamoji priemonė vis daţniau buvo skiriami pacientams ir pakeitė anksčiau buvusius populiarius raminamuosius vaistus kaip opijų ar eterį. Kalio bromidas (Kalium bromatum), aptinkamas visose tirtose XX a. pr. receptų knygose. 1857 m. šis junginys įvardintas antiepilepsiniu vaistu, ir skirtas epilepsijos gydymui ir prevencijai [29]. Viekšnių vaistinės receptų knygoje (1918 m.) šis junginys uţregistruotas 10 receptų, Batakių felčeris skyrė 3, o Kauno gydytojas šį junginį išrašė tik 2 kartus. Panašiems susirgimams taip pat buvo skiriamas ir kalcio bromidas. O širdies veiklos sutrikimams atsiradusiems dėl kalio trūkumo – skiriamas 2% kalio chlorido tirpalas [9].
Kalio ir natrio jodidų druskos pasiţymi mukolitiniu, atsikosėjimą lengvinančiu poveikiu, o išoriškai naudotos odos grybeliniams susirgimams [9]. Viekšnių RK (1918 m.) kalio jodidas skirtas 9 kartus, 1934 m. – 4 kartus, o Petrašiūnų RK uţregistruoti tik 3 receptai. Viekšnių (1918 m.) vaistinės receptų knygoje minimas vienas kalio jodido tirpalas arba sudėtyje su kalio bromidu. Viekšniuose (1934 m.) kalio jodidas minimas tik kartu su kitomis medţiagomis, daţniausiai - alkaloidų junginiais: papaverino hidrochloridu, atropino sulfatu [4].
XIX a. pr. buvusios populiarios amonio druskos, XX a. pr. išrašomos rečiau. 1801 – 1802 m. Vilniaus universiteto vaistinės RK uţregistruota 9,3 proc. visų cheminių medţiagų, o 1830 m. Telšių vaistinės RK uţregistruoti 8 receptai su amonio druskomis [42]. Tuo tarpu XX a. jos skiriamos retai. Amonio bromidas (Ammonium bromatum) su kalio ir natrio bromidais uţregistruotas keliose 1918 m. Viekšnių vaistinės receptų knygos receptuose. 1935 m. Batakių RK amonio bromidas uţregistruotas 5
32,1 7,14 4,82 4,35 6,02 15,1 2,38 2,41 3,61 4,4 4,76 10,84 10,87 3,61 9,3 2,38 2,17 1802 – 1802 m. Vilniaus universiteto vaistinės 1918 m. Viekšnių vaistinės 1934 m. Viekšnių vaistinės 1935 m. Batakių vaistinės 1935 m. Petrašiūnų vaistinės P ro c. v is ų ch emi ni ų m edžiag ų Receptų knygos
receptuose ir daţniausiai įeidavo į raminančių mikstūrų sudėtį. XX a. pradţioje šis junginys kur kas daţniau minimas amonio – anyţių lašų sudėtyje. Vien 1935 m. Batakių RK uţregistruotas - 21 receptas, Petrašiūnų RK – 32 receptai su amonio – anyţių tirpalu.
Iš visų VU receptų knygoje uţregistruotų cheminių medţiagų populiariausios buvo vidiniam vartojimui skirtos kalio druskos. Daţniausiai gydytojai savo pacientams skirdavo kalio nitratą (Kalium
nitricum), dar vadinamą salietra. Kalio nitratas pavadinimu Nitre Vilniaus vaistinės RK buvo
uţregistruotas 70 kartų. Jis pasiţymėjo diuretinėmis savybėmis, buvo naudojamas esant karščiavimui [7]. Istoriniuose publikacijose minima, kad klizmavimo skystis su kalio nitratu ištirpintu roţių vandenyje, apie 3-5 kartus per mėnesį buvo skiriamas Caro Rusijos imperatoriaus našlei Marijai Fiodorovnai (1807-1808 m.) [2]. Kalio nitratas viena iš cheminių medţiagų, kurią galėjo įsigyti bet kuris gyventojas, nes ją galėjo pardavinėti bet kuri Lietuvos krautuvėlė be sveikatos departamento leidimo [24]. Taipogi krautuvėlėse galėjo būti prekiaujama magnio karbonatu, natrio bikarbonatu.
XIX a. pradţioje gydytojai pacientams daţnai skirdavo laisvinamuosius vaistus, nes manė, kad labai svarbu „išvaryti netinkamus skysčius―. Daţniausiai išrašydavo augalinės kilmės laisvinamuosius medikamentus, bet medicinoje populiarėjant cheminėms medţiagoms, gydytojai vis daţniau skirdavo efektyvesnius cheminius laisvinamuosius vaistus. Taigi Vilniaus universiteto RK uţregistruota receptų, kurių sudėtyje yra natrio sulfatas, dar kitaip – Galauberio druska. Ją 1658 m. atradęs Glauberis, dėl stipraus liuosuojančio poveikio pavadino stebuklinga druska (Sal mirabile). Viename laikraščio „Sveikata― (1912 m.) skiltyje daktaras K. Grinius natrio sulfato druską, ištirpinus stiklinėje vandens, rekomenduodavo vartoti vidurių uţkietėjimo gydymui [15]. VU receptų knygoje Glauberio druska (Salis Glauberis, Salis Mirabilis) paminėta 16 kartų. Po šimto metų (1934 m.) Viekšnių vaistinės receptų knygoje ši medţiaga minima tik viename recepte. Vėlesnėse XX a. pr. receptų knygose natrio sulfatas nebuvo uţregistruotas. Gydytojai taip pat skyrė vidurius laisvinančiomis savybėmis pasiţymintį kalio sulfatą, kuris daţniausiai buvo išrašomas (Tartarum
vitriolum) pavadinimu (Vilniaus RK – 12 kartų).
Padidėjusiam skrandţio rūgštingumui maţinti buvo išrašomos mikstūros ar milteliai su magnio oksidu (Magnesium ustum), o magnio karbonatas (Magnesium carbonicum) virškinamojo trakto skausmams ir virškinimo sutrikimams gydyti [9]. Beje, magnio karbonatas minimas vieną kartą Petrašiūnų vaistinės receptų knygoje, o štai magnio oksidas 4 kartus uţregistruotas – Viekšnių RK (1918 m.), 2 kartus 1934 metais, bei 3 receptuose Petrašiūnų receptų knygoje. Receptų knygose uţregistruoti natrio junginiai daţniausiai buvo derinami su augalinėmis ţaliavomis (svilaroţės šaknų milteliais), o magnis su stibio, geleţies druskomis, cinku ar rabarbarų šaknų milteliais [1].
Natrio bikarbonatas (Natrium bicarbonicum) daţnai minimas receptūrose kaip papildoma medţiaga. Medicinoje, vaistų sudėtyje galėjo būti naudojamas kaip antacidas ar pH reguliavimui [27].
Vaistų sudėtyje daugiausia šį junginį naudojo Kauno gydytojai, net 13 receptų su šia medţiaga uţregistruota Petrašiūnų vaistinės receptų knygoje.
XIX a. pradţioje maţakraujystei, išsekusiems vaikams, moterims gydyti buvo skiriamos įvairios geleţies druskos. 1801-1802 m. Vilniaus universiteto RK geleţies junginiai sudarė 5,8 proc. visų cheminių medţiagų. Geleţies jodidas (Ferrum iodatum) galėjo būti skiriamas padidėjusiai skydliaukei gydyti, o geleţies preparatas (Ferrum ruductum) priskiriamas išsekusiems, apetitą praradusiems vaikams bei moterims, jaučiančioms silpnumą ir apatiją [4, 9].
XX a. pr. taip pat buvo skiriami geleţies junginiai. 1935 m. Batakių receptūros ţurnale uţregistruota 12 receptų su geleţies jodido sirupu. Taip pat skiriamos patentuotos Pilulae Blaudi piliulės. 1928 m. „Farmacijos ţiniose― provizorius J. Kuprevičius apibūdina, kad Pilulae Blaudi susideda iš geleţies junginio - Ferrum sulfuricum oxydulatum, natrio bikarbonato ir kalio karbonato [49]. Viekšnių gydytojai kartais jas skirdavo derinyje su nuodinga medţiaga arseno rūgštimi (Pilulae
Blaudi cum acidi arsenicosi).
XIX a. pradţiojeVilniaus universiteto vaistinės RK uţregistruota receptų su siera (1,9% visų cheminių junginių). Savo pacientams šį elementą daugiau skyrė chirurgas J. F. Niškovskis sudėtyje su kitais komponentais: stipriai veikiančiu gyvsidabrio chloridu, svilaroţe, mėtų vandeniu. XX a. pr. Viekšnių vaistinių RK (1918 ir 1934 m.) siera minima, tepalų, skirtų nieţams gydyti, sudėtyje. 1935 m. Petrašiūnų vaistinės receptų knygoje sieros tepalas uţregistruotas tik viename recepte. 1925 m. „Farmacijos ţiniose― aptariama sieros reikšmė maliarijos (dar kitaip drugio liga) profilaktikai ir jos gydymui. Straipsnyje rašoma, jog Afrikoje Kamerūne vietos gydytojai skiria sierą kaip vaistą nuo maliarijos, remdamiesi Kamerūno gydytojo Diesingo asmenine praktika, kai pats sirgdamas sunkia maliarijos forma, gydėsi sieros voniomis. Patariama su šiuo vaistu daryti voneles, smilkyti arba sumaišius sieros rūgštį su distiliuotu vandeniu ir gerti po 30 lašų 3 kartus per dieną [17]. Tais pačiais metais aprašomas sieros rūgšties toksinis poveikis, pasireiškiantis burnos, stemplės virškinamojo trakto gleivinės paţeidimais, stipriais audinių suţalojimais, nekrozėmis [40].
Lyginat receptų knygose uţregistruotas neorganines medţiagas, paaiškėjo, kad XX. a. pr. minima praskiesta druskos rūgštis, kalcio, cinko, bismuto, aliuminio, stroncio junginiai nebuvo ţinomi ir skiriami XIX a. pradţioje.
XIX a. pr. receptų knygose neminimas toksiškas bismuto subnitratas, tapo labai populiarus XX a. pradţioje. Bismuto subnitrato milteliai ar tirpalai daugiausia buvo skiriami sifilio gydymui [44]. Viekšnių gydytojai (1918 m.) išrašė – 2 , o 1934 m. – 3 receptus su bismuto subnitratu. Batakių felčeris išrašė net 8 receptus. Kauno gydytojas Kryţevičius šią medţiagą du kartus skyrė su šunvyšnės ir opijaus ekstraktais. Toks gydymas galėdavo sukelti virškinimo trakto sutrikimus, negrįţtamus kepenų ir inkstų paţeidimus [44]. 1932 m. minima vienuolika vaikų mirčių, kuriems buvo skirtos
ţvakutės su bismuto subnitratu. Per 2 – 5 dienas jiems pasireiškė pykinimas, mieguistumas, pilvo skausmai, konvulsijos ir koma [44].
Gaminant pepsino tirpalus, visada naudota praskiesta druskos rūgštis (Acidum muriaticum
dilutum). Ypač daug tokių vaistų savo pacientams skirdavo Batakių felčeris Rimša. Uţregistruota net
19 tokių receptų, kai tuo tarpu, Viekšnių vaistinės RK (1918 ir 1934 m.) uţregistruota tik po du receptus.
Nemaţa dalis neorganinių medţiagų buvo skiriamos ţaizdų gydymui. Ţaizdų infekcija iki XIX a. antrosios pusės vidurio buvo viena daţniausiai pasitaikančių komplikacijų [32]. Medicinoje, 1865 m. kaip antiseptinė priemonė naudota 3-5% karbolio rūgštis [32]. Tačiau palaipsniui imta naudoti kitas antiseptines priemones: kalio permanganatą, spiritinį jodo tirpalą, boro rūgštį, cinko oksidą ir sulfatą. Todėl nei vienoje receptų knygoje nėra minima karbolio rūgštis, tačiau ţaizdų gydymui, dezinfekcijai būdavo skiriami įvairūs naujesni tirpalai.
Pirmoje lentelėje matoma, kad XX a. pradţioje buvo skiriami šie dezinfekuojančiomis savybėmis pasiţymintys neorganiniai junginiai: vandenilio peroksidas, cinko oksidas, cinko sulfatas, boro rūgštis, kalio permanganatas ir jodo tinktūra. Iš jų akių ligoms gydyti skiriami cinko sulfatas ir boro rūgštis. XIX a. pradţioje iš šių medţiagų buvo naudojamas tik cinko sulfatas. Keliuose Vilniaus universiteto RK receptuose aptinkamas cinko sulfatas pavadinimu - Vitrioli albi, įėjo į vaistų akims sudėtį.
1 lentelė. Receptų knygose užregistruotos antiseptinėmis ir dezinfekuojančiomis savybėmis pasižyminčios medžiagos
Neorganinė boro rūgštis (Acidum boricum) – aptinkama XX a. pirmosios pusės receptų knygose. Daţniausiai buvo skiriama antiseptinių akių lašų sudėtyje. Naudotas 3% ar 2 % boro rūgšties tirpalas, arba išrašomas derinyje su 10% perhidrolio ar vandenilio peroksido tirpalu. O Batakių felčeris
Medţiaga Receptų knyga Vandenilio peroksidas Cinko oksidas Cinko sulfatas Boro rūgštis Kalio perman-ganatas Jodo tinktūra 1802 – 1802 m. Vilniaus universiteto vaistinės - - 2 - - - 1918 m. Viekšnių vaistinės - - 8 1 1 1 1934 m. Viekšnių vaistinės - - 2 2 - - 1935 m. Batakių vaistinės 6 - - 3 - - 1935 m. Petrašiūnų vaistinės 1 2 3 2 - 1
jį skirdavo su Spiritus vini 95% . Garsus Lietuvos gydytojas Antanas Garmus 1935 m. rekomenduoja ţaizdų gydymui ir dezinfekcijai naudoti 3% boro rūgšties tirpalą [13].
Kaip antiseptinė priemonė jodo tinktūra skiriama retai. Pirmiausia jodo tinktūra buvo naudojama skydliaukės ligoms gydyti ir tik apie 1900 m. jodas pradėtas naudoti medicinoje ir chirurgijoje kaip antiseptikas, o daţniausiai skiriamas kalio jodidas [32]. Lietuvoje XX a. pradţioje jodas kaip antiseptinė priemonė nebuvo plačiai naudojama terapijoje. Apie jodo tinktūrą rašyta įvairiuose leidiniuose. „Farmacijos ţiniose― 1925 m. aprašomos chirurgų rekomendacijos ţaizdų gydymui naudoti jodą [17]. Tame pačiame leidinyje 1931 m. chemikas ir vaistininkas A. Purtokas dalijasi pastebėjimais, kad terapijai naudojant jodo tinktūrą, kuri po pagaminimo buvo laikoma vieną mėnesį ar ilgiau, gali sukelti stiprų odos dirginimą. Tam, kad preparatą būtų galima laikyti ilgesnį laiką, rekomenduojama pridėti kalio jodido [39]. Galbūt paplitus šiai informacijai Kauno gydytojai (1935 m.) jodą skyrė kartu su kalio jodidu, o anksčiau 1918 m. Viekšnių RK uţregistruotos jodo tinktūros be kalio jodido.
Vandenilio peroksido tirpalas 3 proc. (Sol. Hydrogenii peroxydi 3 proc.) vartotas ţaizdoms dezinfekuoti, plauti, negausiems kraujavimams stabdyti [9]. Prancūzų chemikas Luisas Tenardas 1818 m. atradęs vandenilio peroksidą, jį vadino deguonies vandeniu [27]. 1935 m. Batakių vaistinės receptų knygoje uţregistruotas 6 receptuose, o Petrašiūnų vaistinės RK - viename. Kitose receptų knygose vandenilio peroksidas neuţregistruotas.
Į tepalų sudėtį įeidavo cinko oksidas, o cinko sulfatas (Zincum sulfuricum) kaip antiseptinė priemonė skiriama akių lašų sudėtyje ar specialiuose skysčiuose odos praplovimams [9]. Viename Viekšnių (1918 m.) vaistinės recepte išoriniam naudojimui skiriamas kalio permanganato (Kalium
permanganicum) tirpalas. XIX a. pr. Vilniuje nebuvo skiriamos antroje lentelėje išvardintos
medţiagos, tačiau aptinkama kitokių priemonių, taikytų odos sudirgimams, ţaizdoms gydyti - švino pleistrai (Empl. Diachylon).
Neorganinės medţiagos buvo populiarios tiek XIX a. pr., tiek XX a. pradţioje. Didesni skirtumai pastebimi tiriant organinių medţiagų įvairovę (2 lentelė). XIX a. pradţioje Vilniaus gydytojai pacientų gydymui naudodavo dvi pagrindines organines medţiagas: acto rūgštį ir eterį. XX a. pr. organinių medţiagų įvairovė – didesnė. Skiriama įvairesnių organinių druskų, rūgščių ir ypač daug alkaloidų ir jų junginių.
XIX a. pradţioje keletas galeninių vaistų pavyzdţiui chininmedţio ţievės (Corex
Peruvianum) nuoviras ar vaistai iš aguonų (Syr. Papaveris) daţnai minimi receptų knygose, tačiau tik
XIX a. pab. - XX a. pr. medikamentinėje terapijoje imta naudoti išgrynintus alkaloidus. Lietuvoje tik 1822 m. „Vilniaus medicinos uţrašuose― aprašomas neseniai atrastas chininas, tačiau dar 1830 m. pradţioje Telšių receptų knygoje chininas neminimas. Tik vėliau 1830 m. vasarą šios knygos registre jau minimas chinino sulfatas, tiesa, kelis kartus brangesnis nei nuovirai iš chininmedţio ţievės
miltelių.XX a. pradţioje įvairūs alkaloidai ir jų junginiai aprašomi profesinėje spaudoje, registruojami receptų knygose ir aprašomi Lietuvos farmakopėjoje.
2 lentelė. Dažniausiai receptų knygose minimos organinės medžiagos Organinė
medţiaga
Receptų knyga Benz
oinė rūgštis Ac to rūgšti s Te rpinhidra tas Na trio sa li cil atas Eter is Vyna kmenis Ka li o sulfogva jakola s 1802 – 1802 m. Vilniaus universiteto vaistinės - 3 - - 28 20 - 1918 m. Viekšnių vaistinės - - - 1 1934 m. Viekšnių vaistinės 8 - 4 5 - - 14 1935 m. Batakių vaistinės 8 - 7 7 - - 11 1935 m. Petrašiūnų vaistinės 10 3 6 5 1 - 11
XIX a. pr. VU receptų knygoje skirta keletą organinių medţiagų, kurios vėliau gydymui nebuvo skiriamos, ar skiriamos labai retai. Tai acto rūgštis ir eteris ir vynakmenis. XIX a. pr. daţnai minima stipriai veikianti organinė medţiaga eteris. Tai viena iš medţiagų, kuri buvo plačiai naudojama iki pat XX amţiaus. Tai atsispindi VU receptų knygoje, joje uţregistruoti net 28 receptai su eteriu, tai sudarė 11,2 proc. visų cheminių junginių. XIX amţiaus pradţioje spiritinis eterio tirpalas (Liquor
anodynus, Aether sulfuricus) jaučiant bendrą silpnumą buvo lašinamas ant cukraus ir čiulpiamas arba
geriamas [9]. Nuo 5 iki 20 lašų įėjo į raminamųjų ir migdomųjų vaistų sudėtį. Kartais buvo skiriamas ir kaip tonizuojantis vaistas su bebro sruoglių milteliais. Ši medţiaga ilgainiui sukeldavo priklausomybę ir šalutinius, nepageidaujamus poveikius.
Kitos XIX a. populiarios organinės medţiagos: kalio druska – vynakmenis (Tartarum
tartarisatum) bei acto rūgštis (Acidum aceticum). Vynakmenis pasiţymėjo vidurius laisvinančiomis ir
diuretinėmis savybėmis. 1801 – 1802 m. VU su vynakmeniu uţregistruota 20 receptų. Acto rūgštis Vilniaus universiteto RK uţregistruota 3 receptuose, toks pat receptų kiekis uţregistruotas XX a. pradţioje Petrašiūnų RK ir skiriama karščiuojantiems, nusilpusiems ligoniams gydyti [9].
Šios dvi XIX a. populiarios medţiagos taip pat buvo uţregistruotos Caro Rusijos imperatoriaus našlės Marijos Fiodorovnos rūmų vaistinės receptų knygoje (1807 - 1808 m.). Vynakmenis derinyje su rabarbarais (Cremor Tartari) uţregistruotas virškinimo traktą veikiančių mikstūrų sudėtyje, o actas skirtas išoriniam naudojimui [2].
XX a. ţinota ir terapijoje taikyta daugiau organinių medţiagų. Nuo 1934 m. receptų knygose ūmaus ir lėtinio bronchito gydymui imta skirti terpinhidratą (Terpin hydrate) [4]. Šią medţiagą išrašydavo Batakių felčeris ir Kauno gydytojai. Batakių RK terpinhidratas skiriamas su kalcio laktatu ir kalio sulfogvajakolu. Kauno gydytojai prie paminėto derinio pridėdavo kodeino fosfato, natrio bikarbonato, ipekakuanos šaknų uţpilą ar analgetinę medţiagą – acetilsalicilo rūgštį. Galima manyti, kad taip buvo norima pasiekti stipresnį gydomąjį efektą.
Kalio sulfogvajakolas (Kalium sulfoguajacolum, Thiocolum) naudotas astmai bei kosuliui gydyti. Viekšnių RK priskaičiuota 14 receptų, Batakių ir Petrašiūnų RK po 11 receptų. Daţniausiai kalio sulfogvajakolas derinamas su terpinhidratu ir kodeino fosfatu, ipekakuanos šaknų uţpilu, svilaroţės sirupu ir kofeino natrio benzoatu [4]. Leidinyje „Medicina― 1922 m. aprašoma kaip medicinos daktaras J. Erdmanas gydant tuberkuliozę, taikė injekcijas, į kurių sudėtį įeidavo gvajakolas (Guajacolum puri), mentolis eukalipto ir kamparo aliejus [38].
Dar viena medţiaga - salicilo rūgštis įėjo į odos tepalus, veikianti antibakteriškai, priešuţdegimiškai, o natrio salicilatas vartotas į vidų reumato, podagros sukeliamiems skausmams maţinti [9]. 1918 m. Viekšnių RK viename recepte minimas jodoformas. Sprendţiant iš 1909 – 1928 m. Kaune leisto laikraščio „Sveikata― straipsnio jodoformas galėjo būti naudojamas ţaizdų gydymui [15].
Alkaloidai buvo vienos iš daţniausiai skiriamų organinių medţiagų XX a. pradţioje. Tačiau beveik visi alkaloidai buvo priskirti stipriai veikiančioms medţiagoms. Todėl jų naudojimas medikamentinėje terapijoje plačiau aptariamas skyrelyje apie stipriai veikiančias medţiagas.
3.3 Stipriai veikiančios ir nuodingos medţiagos
Didelė dalis nuodingų ir stipriai veikiančių ir nuodingų vaistų buvo importuojami iš kitų uţsienio valstybių. Leistų ir uţdraustų įveţti medţiagų sąrašus sudarinėjo, keitė ir pildė Medicinos taryba, o skelbė Vidaus reikalų ministras. Kai kuriuos patentuotus ir dozuotus vaistus vaistinėse galėjo parduoti be gydytojo recepto, tačiau nuodingus ir stipriai veikiančius vaistus buvo galima gauti tik gydytojui paskyrus [11].
6 pav. Receptų knygose užregistruotų nuodingų ir stipriai veikiančių medžiagų dalis
Iš diagramoje (6 pav.) pateiktų duomenų galima matyti, jog didelė dalis cheminių medţiagų, išrašytų pacientams, buvo priskiriamos stipriai veikiančių ir nuodingų medţiagų grupei. XIX a. pr. stipriai veikiančioms medţiagoms buvo priskiriami gyvsidabrio, stibio junginiai ir eteris. XX a. pr. nuodingas ir stipriai veikiančias medţiagas papildė alkaloidai ir jų junginiai.
Daugiausia stipriai veikiančių medţiagų (40,48% visų cheminių medţiagų) uţregistruota Viekšnių receptų knygoje (1918 m.), tačiau praėjus 16 metų, stipriai veikiančių medţiagų skyrimas sumaţėjo apie 2 – 8%. Batakių receptūros ţurnale stipriai veikiančių medţiagų uţregistruota beveik per pus maţiau (21,74% visų cheminių medţiagų) nei Viekšnių vaistinės RK (1918 m.). Kaip jau anksčiau minėta, tokiam skirtumui įtakos galėjo turėti tai, jog Batakių felčeris galėdavo išrašyti tik kai kurias stipriai veikiančias medţiagas. Tuo tarpu, Petrašiūnuose ir Viekšniuose dirbę gydytojai savo pacientams daţnai skirdavo preparatus iš stipriai veikiančių medţiagų.
XX a. pradţioje receptų knygose uţregistruota vienuolika cheminių medţiagų priskirtų nuodingiesiems vaistams (3 lentelė). Tai daugiausia alkaloidų ir gyvsidabrio junginiai, nitroglicerinas, kalio arsenitas ir natrio kakodilas.
Viekšnių vaistinės receptų knygoje (1918 m.) iš nuodingų medţiagų du kartus minimi morfino hidrochlorido milteliai (Morphium hydrochloratum), viename iš jų - derinyje su magnio druska. Taip pat skirtas gyvsidabrio oksido (Hydrargyrum oxydatum flavum) tepalas.
Daugiausia receptų su nuodingomis medţiagų uţregistruota 1934 m. Viekšnių vaistinės receptų knygoje (3 lentelė). Į šią vaistinę pateko tik dviejų gydytojų: Krongoldo ir Augeniekio išrašyti
30,4 40,48 38,55 21,74 32,53 1801 – 1802 m. Vilniaus universiteto vaistinės receptų knyga 1918 m. Viekšnių vaistinės receptų knyga 1934 m. Viekšnių vaistinės receptų knyga 1935 m. Batakių vaistinės receptų knyga 1935 m. Petrašiūnų vaistinės receptų knyga Vis o s ch emi nės m edžiag o s (100 % )
receptai su nuodingomis medţiagomis. Strichnino nitratas (Strychninum nitricum) miltelių sudėtyje
skirtas kartu su kamparu, luminaliu, chinino sulfatu.
3 lentelė. Nuodingos medžiagos užregistruotos XX a. pr. receptų knygose Receptų knyga Medţiagos pavadinimas 1918 m. Viekšnių vaistinės 1934 m. Viekšnių vaistinės 1935 m. Batakių vaistinės 1935 m. Petrašiūnų vaistinės Morfino hidrochloridas 2 Gyvsidabrio oksidatas 1 Strichnino nitratas 1 Pantoponas 3 Arseno rūgštis 1 Atropino sulfatas 4 Gyvsidabrio cianatas 1 1 Nitroglicerinas 1 Hioscino hidrobromidas 1 Kalio arsenitas 1 Natrio kakodilas 1
XX a. pradţioje Lietuvos receptų knygose aptinkami vaistai su toksiškomis ir nuodingoms arseno druskomis. 1934 m. Viekšnių vaistinės receptų knygoje arseno rūgštis (Acidum arsenicosum) uţregistruota tokioje sudėtyje: Ferri reducti 20,0
Kreosoti fagi 5,0 Extr. Valerian. 5,0 Camphorae monobr. 4,0 Ac. Arsenicosi 0,1
Tokios sudėties vaistas galėjo būti skirtas nervinei sistemai stiprinti ar išsekusiems ligoniams. 1935 m. Petrašiūnų RK registruotas junginys kalio arsenitas (Kalium arsenicosum liq.). Taip pat tarp Kauno gydytojų skirtų receptų minima druska su arsenu - Natrii kakodylici, išrašyta ampulėmis poodinei injekcijai. Vaistai su arseno rūgštimis buvo išrašomi odos grybelinei ligai (dedervinei) gydyti. Apie tai 1926 m. buvo rašoma „Farmacijos ţiniose― [43]. Farmakologas R. Boehm (1844–1926 m.) daug dėmesio skyrė arseno ir jo junginių tyrimams. Buvo nustatytas šių junginių venas paralyţiuojantis poveikis, buvo paaiškintas arseno junginių kraujo spaudimą maţinantis veikimas [10]. Medikamentinį gydymą šiais junginiais aprašė tuometiniai farmaciniai leidiniai. „Farmacijos ţiniose― 1925 m. siūloma karpas šalinti tepant jas su ac. Arsenicosi, o atsiradus ţaizdoms, gydymą sustabdyti
