Dažniausiai pasitaikančios kumeliukų ligos

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Iveta Duliebaitė

Dažniausiai pasitaikančios kumeliukų ligos

The most common diseases of the foals

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: vet. gyd. Giedrė Vokietytė - Vilėniškė

2 DARBAS ATLIKTAS LSMU VA “STAMBIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE”

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Dažniausiai pasitaikančios kumeliukų ligos“: 1. yra atliktas mano paties (pačios).

2. nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)

(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1)

2)

(vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretorės (-iaus) vardas, pavardė)

3

TURINYS

1.1. Kumeliukų klinikinė apžiūra ... 7

1.2. Bambos išvarža ... 9

1.3. Mekonijaus užsilaikymas ... 11

1.4. Žaizdos ... 15

1.5. Kojų kaulų lūžiai ... 17

2. METODIKA ... 20

3. REZULTATAI ... 22

3.1. Gydytų kumeliukų skaičius 2013-2018 metais. ... 22

3.2. Kumeliukų pasiskirstymas pagal lytis ir amžiaus grupes... 23

3.3. Kumeliukų pasiskirtymas pagal veisles ... 25

3.4. Kumeliukų pasiskirstymas pagal patologijas ... 26

3.5. Dažniausiai pasitaikančios ligos patologijų grupėse ... 30

3.5.1. Minkštųjų audinių ligos ... 30

3.5.2. Galūnių ligos ... 32

3.5.3. Išvaržos ... 34

3.6. Kumeliukų pasiskirstymas pagal ligos baigtį ... 38

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 41

IŠVADOS ... 43

4

SANTRAUKA

Dažniausiai pasitaikančios kumeliukų ligos Iveta Duliebaitė

Magistro baigiamasis darbas

Tiriamo darbo apimtis 47 puslapiai, kuriame yra 24 paveikslai ir 7 lentelės

LSMU VA “Stambiųjų gyvūnų klinikoje” atliktas retrospektyvus analitinis tyrimas, kurio metu analizuojami 2013 metų gegužę – 2018 metų lapkritį gydyti kumeliukai. Tyrimo metu tirti 92 gyvūnai, 6 iš jų per pirmus gyvenimo metus buvo gydyti daugiau nei vieną kartą, todėl tirti kaip atskiri atvejai.

Tarp tirtų atvejų buvo 56 eržiliukai ir 36 kumelaitės, kuriems buvo nustatytos 104 pasitaikiusios ligos (p>0,05). Pavienės ligos buvo suskirstytos į bendras patologijų grupes. Dažniausiai pasitaikė galūnių ligos, iš jų daugiausiai kojų kaulų lūžiai; minkštųjų audinių pažeidimai – žaizdos; virškinamojo trakto sutrikimai – mekonijaus užsilaikymas; išvaržos - bambos išvarža. Todėl galima teikti, kad kumeliukai dažniausiai buvo gydyti dėl trauminės kilmės ligų ir jaunikliams būdingų ligų.

Gydyti kumeliukai buvo suskirstyti į 4 amžiaus grupes: I – 1 dienos – 7 dienų amžiaus; II – 8 dienų – 30 dienų amžiaus; III – 1 mėn. – 5,9 mėn. amžiaus; IV – 6,0 mėn. – 12 mėn. amžiaus. Dažniau buvo gydomi III, II ir I amžiaus grupių kumeliukai, rečiau II amžiaus grupės (p<0,05).

I amžiaus grupėse dažniausiai kumeliukai buvo gydomi dėl išvaržų, mekonijaus užsilaikymo, rečiau galūnių ligų (p>0,05), II grupėje – dažniausiai pasitaikė galūnių ligos ir išvaržos (p<0,05), III-IV grupėje – galūnių ligos ir minkštųjų audinių pažeidimai. (III grupė – p<0,05; III-IV grupė – p>0,05) Kumeliukų lytis ir amžius buvo statistiškai prasmingi rodikliai, nuo kurių priklausė bendras ligų pasireiškimas (p<0,05), tuo tarpu nuo kumeliukų veislės nepriklausė nuo to kokia patologija būdavo diagnozuojama (p>0,05).

Per 2013-2018 metus 80,04 proc. visų gydytų kumeliukų pasveiko, vis dėlto 19,56 proc. buvo eutanazuoti (n=15) arba krito (n=3), (p>0,05). Tačiau kumeliukų lytis, ir veislė statistinės reikšmės, nuo kurios priklausytų ligos baigtis (p>0,05)

5

SUMMARY

The most common diseases of the foals Iveta Duliebaitė

Master‘s Thesis

The work contains 47 pages, 24 pictures and 7 tables

A retrospective analytical study was carried out in LSMU VA “Large animal clinic” during which the foals treated between May 2013 and November 2018 were analyzed. 92 animals were investigated in the study, 6 of them were treated more than once in the first year of life, therefore were investigated as separate cases.

Were 56 colts and 36 fillies investigated of which 104 diseases were diagnosed (p>0,05). Diseases were categorized into general pathologies groups. The most common of these were: limb diseases - most of the fractures of the leg bones; soft tissue lesions - wounds; gastrointestinal disorders - retention of meconium and hernia - umbilical hernia. Futhermore, it is worth to highlight that the foals were mostly treated for diseases of traumatic origin and diseases specific to the groom (neonatal diseases).

Treated foals were divided into 4 age groups: 1st- 1 day - 7 days old; 2nd - 8 days - 30 days of age; 3rd- 1 month - 5.9 months age; 4th – 6 months - 12 months age. Animals of 3rd, 2nd and 1st age groups were more often treated than animals in the second age group (p<0,05).

In the first age group, foals with hernias, gastrointestinal disorders were treated the most commonly and rarer limb diseases (p>0,05), in second group - limb diseases and hernias (p<0,05); third and fourth groups - limb diseases and soft tissue damages. (Group III - p<0,05; Group IV - p>0,05)

The sex and age of the foals were statistically meaningful indicators that have been used to determine the overall occurrence of the disease (p<0,05), whereas the breed of foals did not depend on the pathology that was diagnosed (p>0,05)

During the years 2013-2018, 80.04% of all treated foals recovered, however, 19.56% were euthanized (n=15) or deceased (n=3), (p> 0.05). Sex and breed of the animals did not have any statistical significance from which the outcome of the disease would depend (p>0,05)

6

ĮVADAS

Jau senais laikais lietuviui žirgas buvo ne tik žemės ūkio ar transporto pagalbininkas, bet tuo pačiu ir draugas. (1) Šiais laikais retai kur pamatysi arklį dirbantį žemės laukus. Jis tapo nepaprastai gražaus ir vis labiau populiarėjančio žirgų sporto, kultūringo poilsio ir turizmo dalimi. (2)

Nors būtų galima džiaugtis tokia didėjančia pagarba ir dėmesiu arkliams šiuolaikinėje visuomenėje, tačiau tuo pačiu didėja ir noras turėti estetiškai gražesnį, ištvermingesnį, atletiškesnį ir kitaip genetiškai geresnį genofoną turintį žirgą. (3) Todėl nenuostabu, kad dabar lyg naminiai augintiniai auginami arkliai tik iš pažiūros primena laukinius savo rūšies atstovus. Pakeistas mitybos racionas, gyvenimo būdas, selektyvus veisimas ir kiti faktoriai padarė didelę įtaką dabartinių arklių sveikatingume. (4) Taip kumeliukams pasitaikančios ligos tapo viena iš opiausių šių laikų žirgų veterinarijos problemų. Juk nėra lengva turėti sveiką, puikius sportinius rezultatus rodantį žirgą, jei pačiais svarbiausiais, pirmaisiais gyvenimo metais teko susidurti su ligomis ar traumomis. (5)

Dažniausiai klaidingai galvojama, kad kumeliukams pasitaikančios ligos beveik nieko nesiskiria, lyginant su suagusiu arkliu, tačiau būtent jaunikliams būdingos ligos ir traumos yra vienos iš pagrindinių gaišimo ar eutanazijos priežasčių. (6) Neretai kumeliukų patologijų priežastis gali būti ir jatrogeninės kilmės, kai veisime netinkamai parinkti, fiziologiškai nesubręndę, pageidaujamo eksterjero, tačiau genetines ligas nešiojantys arkliai atveda silpnus, įgimtas ligas ar anomalijas turinčius jauniklius (5) arba kai kumelingumo metu suteikiama žmogaus pagalba viršyja adekvačią jėga ir yra neišvengiama traumų kumeliavimosi metu. (7) Jei neliktų selektyvaus veisime daromų klaidų, būtų skiriamas didesnis dėmesys ir suteikiama reikalinga veterinarinė pagalba pirmaisias kumeliuko gyvenimo metais būtų galima užtikrinti geresnę arklių gyvenimo kokybę ir sportines galimybes. (5)

Darbo tikslas: išsiaiškinti kokios dažniausios patologijos pasitaiko Lietuvoje auginamiems kumeliukams iki metų laiko.

Darbo uždaviniai:

1. Atlikti 2013-2018 metais “Stambiųjų gyvūnų klinikoje” pasitaikiusių klinikinių atvejų analizę. 2. Įvertinti pasitaikiusių atvejų pasireiškimo dažnumą kumeliukams.

3. Įvertinti priklausomybę nuo lyties, veislės ir amžiaus. 4. Nustatyti dažniausiai pasitaikiusių susirgimų priežastis. 5. Įvertinti ligų baigtį.

7

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Kumeliukų klinikinė apžiūra

Įprastai kumeliukai yra atvedami, kai nuo ovuliacijos iki atsivedimo praeina 320-360 dienų. Moksliniais duomenimis teigiama, kad gestacijos periodo trukmė gali svyruoti priklausomai nuo lyties: kumelaitėms trunka 334,3 ±1,1 dieną, o eržiliukams apie 338,5±1,5 dienas (p< 0,05). Patinų ilgesnis gestacijos periodas gali indikuoti, kad patinų autonominei nervų sistemai yra reikalingas ilgesnis brendimo laikotarpis, kad jis būtų pasiruošęs atsivedimui, tačiau lytis neturi didelės įtakos tolimesnei kumeliuko adaptacijai. (8)

Kada įvyks pirmoji atvesto kumeliuko apžiūra priklauso nuo įvairių faktorių, pavyzdžiui, jei kumelė, kumelingumo laikotarpiu sirgo, patyrė stresą, turėjo daugiavaisį kumelingumą, nesėkmingus kumelingumus praeityje, tada tokie kumelingumai turi būti priskirti aukštos rizikos grupei, stebimi visu kumelingumo laikotarpiu, o atvesti kumeliukai iškart apžiūrėti veterinarijos gydytojo. Taip pat iškart apžiūrima, jei buvo priešlaikinis kumelingiavimasis (<320d), distokijos ar nepalankiomis lauko sąlygomis atvestas kumeliukas. (9) Vėliau kada įvyks klinikė apžiūra priklauso nuo pačio kumeliuko: kaip greitai atsiguls į sternalinę padėtį (~5min), normaliai stovės (~1val.), atsiras žindymo refleksas (~10min), pradės žįsti (iki 2val.) (10). Jei kumeliukas neatsistoja per 3 valandas reikalinga veterinarinė apžiūra. Visgi, didesnių veislių kumeliukams bei eržiliukams dažniausiai užtrunka daugiau laiko atsistoti pirmą kartą. (11) Svarbu įvertinti ir kumeliuko žindymą. Dažniausiai kumeliukas žindo apie 5-7 kartus per valandą, maždaug po 2 minutes (7) ir suvartoja pieno kiekis, kuris yra lygus iki 25 proc. kumelio kūno svorio. Esant silpnam žindymo refleksui ar jei kumelė neprisileidžia kumeliuko, per 2-4 valandas negavus krekenų kumeliukas gali pasidaryti silpnas, vystosi dehidratacija, hipoglikemija, hipotermija. Tokiu atveju jaunikliai turi būti maitinami pieno pakaitalais arba melžtu kumelės pienu (kas 2 valandas). (12) Jei kumeliuko raidoje nėra pastebimi sutrikimai, tada pirmoji veterinarinarinė apžiūra turi būti atlikta per 12-24 valandas. (9)

Kumeliuko klinikinė apžiūra:

1. Įvertinamas laisvo kumeliuko elgesys, kaip orientuojasi aplinkoje. Taip pat galima pamatyti rodomo skausmo požymius: kumeliukas su skrandžio opa, dažnai guli ant nugaros sulenktomis kojomis; spardosi arba stovi užpakalines kojas pastatę kranialiau - kenčia nuo padidėjusio spaudimo žarnyne (mekonijaus užsilaikymai, endoparazitų invazija ir kt.). Elgsenos pokyčiai taip pat gali parodyti nervų ar skeleto-raumenų sistemų sutrikimus (13) 2. Matuojama rektinė temperatūra – fiziologinė norma 37-39 ͦ C. Kumeliukai geba palaikyti savo

kūno temperatūrą, tačiau yra ir hipotermijos tikimybė dėl mažo poodinio audinio kiekio, minimalaus energijos rezervo ir mažo kūno masės ir ploto santykio. Todėl kumelės pienas ir

8 aktyvus fizinis krūvis jiems padeda palaikyti kūno temperatūrą. Jei vystosi hipertermija – galima įtarti infekcines ligas.

3. Galva ir kaklas – pažiūrima ar pienas nebėga per nosį, tai galėtų rodyti gomurio anomalijas. Ar nėra aplink sudžiuvusio pieno, kas rodytų, kad nežinda tinkamai arba žindymas nėra koordinuotas. (7) Apžiūrima ar viršutinis ir apatinis žandikaulis susitika lygiai, be sąkandžio patologijų. (14). Apžiūrimos gleivines, jos turėtų būti rausvos, drėgnos be petechijų, KPG <2s. Jei KPG>2s, kartu su vėsiomis ausimis ir galūnėmis rodo sumažėjusią periferinę perfuziją, blyškios gleivinės – anemiją ir perfuziją, geltonos gleivinės – kepenų pažeidimai, hemolizė. Lipnios gleivinės kartu su įkritusiomis akimis, sumažėjusiu odos elastingumu rodo dehidratacija. Labiau patikima yra tempti akies voką, nei kaklo odos raukšlę, norint įsitikinti kumeliukų hidratacijos lygį. Akys taip pat apžiūrimos dėl kataraktos, ragenos opų, entropijos, ar nėra diskoloracijos odenoje. Atsakas į grėsmę yra išmokstamas refleksas, todėl jo neverta tirti kumeliukams iki 2 savaičių. (9)

4. Galūnės – apžiūrima kaip kumeliukas juda ar nėra galūnių abnormalijų, traumų. Sveikas kumeliukas kelių valandų bėgyje po atsivedimo turėtų laisvai vaikščioti, bėgioti, šokinėti. Kadangi gimdoje, gestacijos periodu, galūnės nėra apkrautos svoriu, atsivedimo metu ir kelios dienos po, gali būti stebimas galūnių sausgyslių laisvumas, silpnumas, tačiau kelių dienų bėgyje sausgyslės turėtų sustiprėti. (14)

5. Krūtinė – palpuojama dėl šonkaulių lūžių, tynio, edemos. Auskultuojant kumeliuko plaučius girdimas ryškesnis kvėpavimo garsas, lyginant su suaugusiais arkliais, dėl plonesnės krūtinės sienos. Fiziologinės širdies darbo ir kvėpavimo dažnio normos pateikiamos 1 lentelėje.

1 lentelė. Fiziologinės kumeliukų širdies darbo ir kvėpavimo normos (9)

Sveiko kumeliuko plaučiuose turi būti girdimas švarus įkvėpimo ir iškvėpimo garsas, gali būti girdimas traškėjimas dėl nepilnai pašalinto amniono skysčio.

Per pirmas 24-48h auskultuojant kairę širdies pagrindo pusę, gali būti girdimi 1-4 laipsnio sistoliniai ūžesiai (9) dėl ductus arteriosus, kuris gestacijos periodu šuntuoja kraują iš plaučių atgal į aorta ir užsiveria per pirmas 24 valandas po atsivedimo. Jei sistoliniai ūžesiai auskultuojant girdimi ilgiau nei 4 dienas galima įtarti persistuojantį ductus arteriosus

Amžius Širdies darbas

(k/min) Kvėpavimo dažnis (k/min) 1 minutė 60-80 Nereguliarus, 60-80 <2 valandos 120-150 40-6 12 valandų 80-120 30-40 ≥24 valandos 80-100 30

9 kanalą. Nereguliarus širdies darbas iškart po atsivedimo taip pat gali būti girdimas dėl hipoksijos, bei didelio klajoklio nervo tonuso, tačiau tai nėra patologija. (14)

6. Pilvas – neturi būti įtemptas, išpūstas. Auskultuojant žarnyną aktyvios peristaltikos garsai turi būti girdimi visuose keturiuose auskultuojamuose plotuose. Išsiaiškinama ar buvo pašalintos pirmosios išmatos. Apžiūrima bamba ar nėra ištinusi, karšta, skausminga, ar nebėga išskyros, šlapimas, ar nesiformuoja bambos išvarža.

7. Imuninė sistema – kumeliukai gimsta be antikūnų, todėl jiems yra būtinos krekenys, kad užtikrintas imunitetas pirmosiomis dienomis. Krekenų absorbcija kumeliuko žarnyne vyksta neselektyvios pinocitozės metu per specialias žarnų epitelio ląsteles. Krekenyje esančių antikūnių absorcija prasideda jau pirmo žindimo metu, tačiau jau 3 gyvenimo valaną absorbcijos galia sumažėja iki 22 proc., o po 20 valandų – lieka tik 1 proc. Motininių antikūnų pikas kumeliuko organizme būna 18-24h, todėl jų kiekis kraujyje gali būti tiriamas ne anksčiau 12-18 gyvenimo valandą. (9) Jei imunoglobulinų koncentracija serume: <2g/l – visiškai sutrikusęs pasyvus IgG perdavimas; 2-4g/l – dalinai sutrikęs; 4-6g/l – geras perdavimas, bet geriau, kai rezultatas ≥6g/l

8. Kraujo tyrimai - geriausia daryti 2 dienos po kumeliavimosi, norint pamatyti tiksliausius rezultatus. (14)

1.2. Bambos išvarža

Bambos išvarža – tai patologija, kai yra ventralinės pilvos dalies raumenų defektas, per kurį išsiveržia pilvo ertmės turinys. Jaunikliams tai dažniausiai būna įgimta patologija, kuri išsivysto dėl netaisyklingo bambos kanalo (kraujagyslių ir embrioninio šlapimo latako) užsivėrimo ar per plataus bambos žiedo, kuris formuoja 1,5cm – 9cm diametro siekiančius išvaržos vartus. (15) Bambos išvaržos žiedo atsiradimo priežastys taip pat gali būti raumenų hipoplazija ar nepilnas jų išsivystymas, kai dėl raumeninio defekto atsiranda ertmė bambos srityje. (16) Yra teigiama, kad įgimtos bambos išvažos gali būti paveldimos su recesyviais ar dominuojančiais genais.

Išvaržą gali predisponuoti ir daugiavaisis vaikingumas, kai yra atvedami dvynukai ar trynukai ir kai gestacijos periodas yra sutrumpėjęs: jei jauniklis yra atvedamas 10 dienų anksčiau – bambos išvaržos atsiradimo rizika padidėja 1,3 proc. (15) Taip pat, galimai, bambos išvaržas sukelia per arti pilvo sienos nukirpta virkštelė. (16) Sulėtėjęs bambos kanalo užsivėrimas taip pat gali būti siejamas su bambos infekcija. Tokiu atveju bambos išvarža jau būti kvalifikuojama kaip įgimta, nors gali atsirasti pirmosiomis gyvenimo dienomis ar peraugti į išvaržą per pirmus 2 gyvenimo mėnesius. (17)

Esant plačiam išvaržos žiedui kartu su pilvaplėvę į maišelį gali patekti ir kitas pilvo ertmės turinys - dažniausiai dalis žarnyno. Bambos išvaržoje įstrigęs plonųjų ar storujų žarnų segmentas būna

10 kumeliukų diegliavimo priežastis, kuri gali tapti pavojinga gyvybei dėl ten vykstančių ischeminių procesų, kurie ilgainiui sukelia žarnų nekrozę, peritonitą ir gaišimą. (15)Dėl į išvaržos maišelį patekusių žarnų peristaltinių judėsių sukeliama trintis su išvaržos sienele – tai sukelia virškinimo sutrikimus ir vietinius uždegiminius procesus, kurie dėl iškritusio fibrino sukelia sąaugų formavimąsi, kai pilvaplėvė suauga su išvaržos sienelę dengiančiu raumeniniu audiniu. Jei yra įstrigusi storosios žarnos dalis, dėl sutrikusios peristaltikos gali formuotis fekalitai – sukietėję, nedideli išmatų gabaliukai, kurie turi būti pašalinti operacijos metu. (18)

Išvarža dažniausiai yra pastebima 3-8 savaičių bėgyje nuo atsivedimo, kai gyvūno išorėje, ties ventralinės pilvo sienos viduriu, atsiranda nedidelė, o vėliau, augant gyvūnui, didėjanti ovali ar apvali masę. Ten matomas išvaržos maišelis, kuris sudarytas iš odos, paodžio, raumeninių skaidulų ir fibrozinio jungiamojo audinio. Maišelio vidus yra padengtas iš pilvo ertmės į išvaržą patekusia pilvaplėve. (15, 17)

Jauniklis gali darytis vangus, nežįsti, rodyti skausmą pilvo srityje. Padažnėja širdies darbas ir kvėpavimo dažnis, rektinė tempertūra dažniausiai išlieka fiziologinėse normose, jei nėra prasidėjęs uždegiminis procesas. Pati išvarža būna šilta, šiek tiek edemiška, dažniausiai neskausminga, o turinys paslangus, galima užčiuopti pilvo sienoje esantį išvaržos žiedą. Jei išvarža yra senesnė, joje gali būti pažengę uždegiminiai procesai, kurių eigoje dėl įvykusios adhezijos nebegalima laisvai atstatyti turinio, išvaržos palpacija tampa skausminga. (15)

Bambos išvaržą galimą gydyti dviem pagrindiniais būdais: nekruvinu metodu ir kruvinu metodu. Nekruvini metodai yra tokie, kuriems nereikalinga operacija, kurios metu išvarža yra atveriama. Tai atliekama kai pati išvarža dar nėra didelė ir išvaržos turinys yra laisvai grąžinamas į pilvo ertmę. Tam gali būti taikomas perkutaninis išvaržos užsiuvimas - kai pirmiausiai atgal į būdingą anatominę lokalizaciją yra atstatomas išvaržos turinys, įsitikinama, kad nėra sąaugų. Tada 2-3 centimetrai nuo išvaržos kaklelio, naudojant 2-3 numerio, netirpų siūlą, atliekamas dygsnis per vieną išvaržos pusę, o ištraukiamas per kitą, taip padarant kelias matracines mazgines siūles per 1-1,5 cm viena nuo kitos. Siūlai ištraukiami po 14 dienų. (17)

Kruvinas metodas arba chirurginė išvaržos operacija reikalinga, jei išvaržos žiedas yra didesnis nei suaugusio žmogaus piršto skersmuo ir ji akivaizdžiai didėja ilgiau nei 2 savaites. Atviras metodas daugiau taikomas vyresnies jaunikliams, taip pat, jei išvaržos su sąaugomis ar bambos abscesais. (17)

Jaunikliai yra alkinami 24 valandas, vandens neduodama 12 valandų.(19) Taikoma bendra nejautra, naudojant 0,3- 05mg/kg ksilazino hidrochloridą i.m., i.v. ar/ir 0,2mg/kg diazepamo i.v.. Kumeliukai guldomi ant nugaros. Išvaržos vietoje nuplaunama ir nuskutama oda, aseptinėmis

11 sąlygomis paruošiamas operacinis laukas. Aplink išvaržą yra taikoma vietinė anestezija, po oda suleidžiant 7-10ml 2 proc. lidokaino hidrochlorido. (20)

Ties išvaržos pagrindo šonais atliekami du pjūviai, bendrai formuojant elipsės formą, oda ir poodis atpreparuojamas kol pradės matytis baltai blizgantis musculus rectus abdominis paviršius. Išvaržos kūno sienoje, raumeniniame audinyje daromas pjūvis, patikrinama ar nėra sąaugų, jei yra jos atidalinamos ir išvaržos turinys grąžinamos į pilvo ertmę. (21) Išvaržos žiedas užsiuvamas matracinėmis siūlėmis, naudojant 2 numerio tirpų, monofilamentinį siūlą. Siūlių skaičius priklauso nuo žiedo diametro. (15) Dažniausiai naudojama horizontalioji matracinė siūlė, nes tvirtinasi arčiau išvaržos žiedo taip tvirčiau suglaudžia žiedo kraštus ir padeda atlaikyti pilvo sienos spaudimą. Užsiuvus žiedą yra atpreparuojamas ir šalinamas išvaržos maišelis, ypač atsargiai reikia šalinti odą, kad vėliau užsiuvant dėl jos trūkumo žaizda nepatirtų didelio tempimo. (21) Esant labai dideliam tempimui siūlės gali pjauti minkštuosiuos audinius, tada žaizda gali visai negyti dėl audinių ischemijos. (20) Oda kartu su poodžiu užsiuvama netirpiniais 1-2 storio siūlais, naudojant paprastąją išilginę, paprastąją mazginę ar Lemberto siūles. (18) _{Tada išvaržos vietoje per juosmenį dedamas} tvarstis, kuris yra laikomas 7 dienas. (15)

Esant labai didelėms išvaržoms vis dažniau atstatymo operacijų metu yra naudojamas specialus tinklelis. Ši operacijos technika sumažina tempimą siūlės vietoje, spartina kolageno sintezę, taip išvengiant išvaržos atsinaujinimo. Tinkeliai yra gaminami iš polipropileno, kuris naudojamas dėl savo tvirtumo ir gana nedidelės kainos, tačiau yra siejamas su pilvaplėvės ir pilvo raumenų sąaugų formavimusi. Atstatant išvaržą tinkleliu yra atliekama įprasta atvira operacija, užsiuvus išvaržos žiedą, priklausomai nuo dydžio, pasirenkamas tinklelis, kurio kraštai turėtų būti 1.5 - 3 cm ilgesni už defekto kraštus. Tinklelis prie pilvo sienos raumenų pritvirtinimas 3 numerio tirpiais polipropileno siūlais, siuvant matracinėmis siūlėmis. Išvaržos maišelio perterklius pašalinamas, o kaklelis užsiuvamas: poodis tirpiais 2 numerio siūlais, ištisine siūle ir oda netirpiais siūlais paprastosiomis mazginėmis ar matracinėmis siūlėmis. (19)

Po operacijos žaizdos plaunamos povidono jodido tirpalu, kasdien keičiant tvarsčius 7 dienas iš eilės. (20) 5-7 dienas į raumenį yra leidžiami antibiotikai, kartu naudojami nesteroidiniai vaistai prieš uždegimą, kurie veikia ir kaip analgetikai. 12 dieną po operacijos ištraukiami siūlai. (21)

1.3. Mekonijaus užsilaikymas

Diegliavimas – vienas iš dažniausiai kumeliukams pasitaikančių patologinių reiškinių. To priežastys gali būti įvairios, literatūroje teigiama, kad tai gali būti infekcinis enteritas, nekrozuojantis enterokolitas, neonatalinė gastroenteropatija, plonųjų žarnų užsisukimai, žarnų atrezijos, svetimkūniai virškinamajame trakte, išvaržos, skrandžio opos, sepsis, peritonitas ir t.t., tačiau apie

12 20-30 proc. visų atvejų priežastis yra mekonijaus užsilaikymas.(22,23,24) Skausminga obstrukcija žarnyne yra sukeliama, kai kumeliukas per ilgiau nei 12 pirmųjų gyvenimo valandų negali pašalinti arba nepilnai pašalina pirmąsias išmatas. (25)

Mekonijus – pirmosios kumeliuko išmatos, kurios susiformuoja dar jam būnant gimdoje. (10) Pas sveiką kumeliuką mekonijus pradeda šalintis per 1-2val. po atsivedimo ir pilnai pasišalina per pirmas 24val – tai indikuoja atsirandančios minkštos, geltonos spalvos “pieno išmatos”. (26) Pats mekonijus yra nuo tamsiai rudos iki juodos spalvos, lipnios konsistencijos ir yra sudarytas iš žarnyno sekreto, suvirškinto amniono skysčio, gleivių ir negyvų ląstelių, kurios susikaupė virškinamojo trakto formavimosi metu. (10, 13) Dažniausiai obstrukcijos būna lokalizuotos, ties įėjimu į dubens ertmę, mažojoje gaubtinėje žarnoje, skersinėje ar kylančiojoje gaubtinės žarnos dalyje. (10)

Manoma, kad mekonijaus užsilaikymo priežastys gali būti: pavėluotas krekenų gavimas, nes krekenys taip pat veikia kaip laisvinamieji, jos plečiasi, tempia skrandį ir stimuliuoja virškinamojo trakto refleksą. Todėl skatina peristaltiką ir mekonijaus pašalinimą; distokija, per anksti atvestas kumeliukas turi silpnesnę virškinamojo trakto funkciją taip pat yra labiau linkę dehidratuoti; mažas kumeliuko svoris; asfiksija; dehidratacija (10, 27) Manomai, dėl siauresnio dubens kanalo mekonijus dažniau užsilaiko eržiliukams, lyginant su kumelaitėmis. (25) Tie kurių gestacijos periodas yra ilgesnis nei 345d taip pat yra linkę turėti šią patologiją. (13)

Mekonijaus užsilaikymas dažniausiai pasižymi ūmia eiga. (22) Akstyvi mekonijaus užsilaikymo klinikiniai požymiai – kumeliukas tampa neramus, mojuoja uodega, nuolatos stoja į tuštinimosi arba šlapinimosi pozą, nenormaliai žindo – dažni, labai trumpi bandymai. (10, 25) Vėliau atsiranda dieglių požymiai – žvalgosi į pilvą, vartosi, sukiojasi, guli ant nugaros į viršų iškėlus kojas, nustoja žįsti, didėja pilvo įtempimas, atsiranda digitalinė pulsacija. Įtariant, kad kumeliukas gali diegliuoti svarbu apžiūrėti pilvo dydį, kontūrus, auskultuoti žarnyną ir įvertinti peristaltikos garsus, jų dažnumą. (22)

Esant mekonijaus užsilaikymui temperatūra dažniausiai lieka fiziologinėse normos ribose, tačiau širdies darbas ir kvėpavimas vis aktyvėja kartu su didėjančiu diskomfortu - širdies darbas būna didesnis nei 100k/min, o kvėpavimo dažnis viršyja 40k/min. Auskultuojant žarnyną, peristaltikos nesigirdi arba, jei kumeliu žindo, galima girdėti silpniau ir daugiau dujų garsus. Gleivinės gali darytis tamsesnės ir lipnesnės, dėl dehidratacijos, kuri vystosi, jei kumeliukas nustoja žįsti. (10)

Nedidelis mekonijaus užsilaikymas dubens kanale diagnozuojamas rektinės palpacijos metu. (25) Pradžioje į išangę švelniai kišamas gerai lubrikuotas pirštas ir įvertinama ar jaučiamos formuotos išmatos, ar ne. Jei išmatos nejaučiamos, mekonijaus užsilaikymo atmesti vis tiek negalima, nes

13 obstrukcija gali būti susidariusi kranialinėje žarnyno dalyje. (10, 13). Tai galima nustatyti giliosios pilvo palpacijos metu. (25)

Kitas, dažnai taikomas diagnostinis metodas yra rentgenografija. Atliekama lateralinė pilvo ertmės rentgeno nuotrauka, kurioje esant mekonijaus užsilaikymui, matomos granuliuotos rentgenokontrastiškos, sferinės masės. (10) Norint tiksliai nustatyti obstukcijos vietą gali atlikti kontrastines rentgeno nuotraukas prieš tai per tiesiąją žarną kateteriu suleidžiant konstrastinę medžiagą – 30 proc. bario sulfato tirpalą. (25)

Ultragarsinis tyrimas taip pat taikomas mekonijaus užsilaikymo diagnozavimui bei pasižiūrėti kokia mekonijaus dalis jau yra pašalinta. Tyrimas atliekamas per pilvo sieną, ultragarsu įvertinama žarnų padėtis, dydis, turinys (dujos, skysčiai, mekonijus), sienelių storis. Apžiūrima pilvo ertmė, įvertinama ar yra skysčių, dujų. (13) Mekonijus žarnyne yra matomas kaip eilė išmatų kamuoliukų, skysčių sankaupa matoma kranialinėje dalyje, prieš obstukciją. (13, 25)

Kraujo morfologiniai ir biocheminiai rodikliai, įtraukiant laktatus ir gliukozę, dažniausiai nėra reikšmingi mekonijaus užsilaikymo diagnostikai, nes rodikliai būna fiziologinėse normoje, tačiau kraujo tyrimai, pačioje pradžioje, turi būti atliekami, kad būtų galima atmesti kitas patologijas. Taip pat juos būtina stebėti ligos eiloje norint įsitikinti ar kumeliuko būklė neblogėja, nesivysto dehidratacija. (10)

Mekonijaus užsilaikymas gali būti gydomas medikamentiškai arba chirurgiškai, visgi, apie 90 proc. yra gydomi medikamentiškai (23). Pagrindiniai medikamentinio gydymo aspektai yra skausmo kontrolė, skysčių atstatymas ir pačio mekonijaus pašalinimas.

Tai gali būti atliekama lubrikuojant žarnyną, kad masė lengviau išeitų arba skatinant masės susiskaidymą į smulkesnius fragmentus. Pasirenkamas minkštas, plonas vamzdelis, gali būti naudojami kateteriai, naudojami eržilų šlapimo pūslės kateterizavimui. Kateteris lubrikuojamas, kišama iki dubens ertmės ir lėtai, pagal gravitacijos tėkmę, suleidžiama apie 0,7l skysčio. (29) Klizmavimui gali būti pasirenkami įvairūs skysčiai, dažniausiai, pirmiausia pasirenkma šilto vandens ir bekvapio skysto muilo klizma. (13) Jei muilo klizma nepadėjo, galima naudoti agresyvesnes, komercinės klizmas, kurių sudėtyje yra: natrio divandenilio fosfatas, tačiau jos turi būti naudojamos atsargiai, kadangi dideli kiekiai yra toksiški ir sukelia hiperfosfatemiją; acetilcisteinas - skaldo disulfidines jungtis taip suskaidant mekonijų į smulkesnius, pastos konsistencijos gabalėlius. Jei mekonijus nepasišalino, klizmuoti galima pakartotinai po 1-2 valandų , tačiau ne daugiau nei 2-3 kartus per parą. (10) Dirginančių klizmų kartojimas gali sukelti tiesiosios žarnos edemą, kuri dar labiau apsunkina išmatų pašalinimą. Kumeliukai, kuriems buvo atliktos pakartotinės klizmos arba mekonijaus yra užsilaikęs ilgą laiką, dažnai tampa leukopeniški dėl gleivinės dirginimo ir vėlesnės

14 bakterijų translokacijos, todėl antimikrobinė terapija tokiose situacijose yra reikalinga. (13) Profilaktiškai gali būti paskirti plataus spektro antibiotikai 3 dienas (29), analgetikai, tokie kaip hioscino butilbromidas, fluniksino megluminas, butorfanolio tartratas, naudojant vidutinėmis dozėmis, kol bus pašalintas mekonijus. Jei įtariama dehidratacija nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo neturi būti naudojami, nes tai gali predisponuoti ūmų inkstų nepakankamumą. (10)

Kartu su klizmomis galima naudoti laisvinamuosius preparatus peroraliai, tokius kaip mineraliniai aliejai (200ml) ar linų sėmenų aliejus (15-20ml). Dirginančių preparatų (ricinos aliejaus) reikėtų vengti, nes netinkamai naudojami gali sukelti enteritą, diarėją. Manualinis mekonijaus pašalinimas, naudojant chirurgines žnyples taip pat nėra rekomenduojamas dėl rizikos, kad gali būti pažeista ar perforuota tiesiosios žarnos sienelė. (25)

Jei medikamentinis gydymas nėra sėkmingas, atliekama diagnostinė laparatomija. Ar operuoti atsižvelgiama į kaip ilgai ir kokį stiprų pilvo skausmą gyvūnas jaučia, ar reaguoja į medikamentinį gydymą. Ilgai laukti negalima, nes dėl didėjančio spaudimo žarnyne, žarnos gali plyšti ir jų masė kontaminuoti visą pilvo ertmę. (10)

Operacijos metu atliekamas transluminalinis masažas, kartu su šilto vandens ir muilo klizma, kurio metu užsilaikę išmatų gabalai mažojoje gaubtinėje ir tiesiojoje žarnoje yra suskaldomi į mažesnius ir taip pasišalina. Jei nepavyksta pašalinti masažo metu, o žarna nėra pažeista - atliekama kolotomija, kurios metu prapjaunama storoji žarna ir obstrukciją sukėlusi masė yra pašalinama manualiniu būdu. Jei yra prasidėjusi žarnos sienelės nekrozė arba yra pažeistas jos vientisumas – atliekama žarnos rezekcija. (13)

Mekonijaus užsilaikymas yra pavojinga patologija, 2017 metais Vokietijoje atliktame tyrime nuo mekonijaus užsilaikymo krito 29,7 proc. kumeliukų, kurių amžius buvo 4.6 ± 3.2 dienos.(30)

Dažnai kumeliukai krinta dėl pooperacinių komplikacijų. Nors po operacijos pasiekiamas

trumpalaikis pagerėjimas, tačiau neretai gali komplikuotis intraabdominalinėmis adhezijomis. Jos randamos iki 33 proc. visų kumeliukų, kuriems mekonijaus buvo pašalintas operacijos metu. (25) Kumeliukai, jaunesni nei 30d yra labiau imlūs adhezijoms, nei vyresni nei 30d. (28) Komplikacijų riziką sumažina žarnų plovimas, penicilino, gentamicino, fluniksino meglumino naudojimas operacijos metu, kurie sumažinti pilvaplėvės sudirgimą ir slopina uždegiminį procesą.(25) Kitos, pasitaikančios komplikacijos gali būti žarnų invaginacijos, užsisukimai (28), dėl stipraus ir pastovaus stanginimosi bei padidėjusio intraabdominalinio spaudimo gali per naują atsiverti urachus kanalas arba šlapimas gali būti švirkščiamas po oda, ties urachus užsiverimu ir bambos liekana ar plyšti šlapimo pūslė. (10,25). Dėl mekonijaus užsilaikymo yra sutrikdoma normali bakterijų mikrofloros plitimas po žarnyną ir tai gali sukelti septicemiją. (10)

15

1.4. Žaizdos

Tik atvestas kumeliukas jau turi išvystytą termoreguliacinę sistemą, tačiau dėl mažo kiekio poodinių audinių ir mažo kūno paviršiaus nei masės santykio jie turi daug judėti, kad galėtų palaikyti tinkamą savo kūno temperatūrą, todėl neretai didelis fizinis aktyvumas ir jauniklio smalsumas tampa trauminės kilmės žaizdų priežastimi. (30)

Bendrai pasitaikančias žaizdas galima sugrupuoti į uždaro ir atviro tipo. Uždaros žaizdos yra tokios, kurių metu nėra pažeidžiamos odos vientisumas, joms galima priskirti sutrenkimus, kai buka jėga yra pažeidžiami paviršiniai ir gilieji audiniai. Atviros žaizdos yra tokios, kurių metu pažeidžiamas odos vientisumas ir gilesni audiniai. Tai gali būti: nubrozdinimai - pažeidžiamas epidermis ir tikroji oda (derma); pjautinės žaizdos, gylis priklauso nuo pažeidimo, žaizdos kraštai lygūs, lengvai gija; plėštinės žaizdos – pažeidžiami paviršiniai ir gilieji audiniai, kraštai nelygūs, dažniausiai reikalauja chirurginio gydymo; kirtinės – paviršiniai audiniai gali būti pažeisti minimaliai, tačiau pažeidžiami gilieji audiniai, sausgyslės, bursos ir kitos struktūros.(30)

Žaizdos turi 3 patofiziologijos gijimo etapus, pagal kuriuos turėtų būti parenkamas tinkamas gydymas:

1. Uždegimo fazė – ją sukelia bet koks pažeidimas. Pažeidimo vietoje vyksta vazokontrikcija dėl makrofagų ir trombocitų išskiriamų histamino ir serotonino bei katecholaminų. Pažeistose kraujagyslėse susiformuoja trombocitų krešulys, kuris stabdo kraujavimą. Vėliau dėl vazodilatacijos į pažeidimo vietą patenka daugiau neutrofilų, makrofagų ir uždegiminių mediatorių. Ši faze trunka 0-48 valandas po pažeidimo.(31)

2. Proliferacinė stadija – jos metu formuojasi granuliacinis audinys, sudarytas iš makrofagų, kurie išskiria mediatorius, tokius kaip citokinai ir augimo faktoriai, kurie stimuliuoja angiogenezę ir fibroplaziją; fibroblastų, kurie proliferuoja ir sintetina naujus ekstraląstelinės matricos komponentus (kolageną); naujos kraujagyslės, kuriomis išnešiojamas deguonis ir maistinės medžiagos, reikalingos naujų ląstelių augimui ir metalobizmui. (32) Kolageno atsidėjimą pažeistuose audiniuose stimuliuoja makrofagų išskiriami laktatai, o angiogenezės metu, didėjant kraujo cirkuliacijai, mažėja laktatų lygis, taip pat ir sintetinamo kolageno kiekis. (33) Fazė trunka 2-6 dienas po pažeidimo.

3. Rando brendimo stadija – prasideda kartu su epitelizacijos procesu. Pažeidimo vietoje fibroblastai subręsta ir virsta fibrocitais, vyksta nervinių galūnėlių regeneracija. Tvirtėja epidermis, tačiau rando vietoje oda niekada nebus tokia pat tvirta lyginant su nepažeista oda. Priklausomai nuo pažeidimo procesas gali trukti nuo kelių savaičių iki kelių metų. (32) Pagal tai koks yra žaizdos gijimo etapas pasirenkama ar gydyti atviru, ar uždaru (chirurginiu) būdu. Tam įtakos turi ir žaizdos tipas, pažeidimo lygis, kontaminacija ir lokalizacija. Pavyzdžiui, dažnai arkliams pasitaiko žaizdos, esančios žemiau alkūnės, kelio bei kulno sąnarių. Šias sritis

16 daugiausiai sudaro kaulai, sausgyslės, raiščiai, nėra daug raumeninio audinio, oda plona ir įtempta, todėl tokiose vietose geriau pasirinkti gydymą atviru būdu, dėl apsunkinto chirurginio siūvimo ir tikimybės, kad dėl didelio tempimo ir nuolatinio judėjimo siūlės ištrūks. (34)

Bendrai gydymą galima suskirstyti į 5 punktus:

1. Kraujavimo stabdymas – jei žaizda dar vis yra kraujuojanti galima taikyti spaudimą pažeistoje vietoje, naudojant švarų tvarstį, kartu galima taikyti ir šaltą kompresą, kuris skatins kraujagyslių vazokonstrikciją (7) ar intraveniškai leisti etamsilato sudėtyje, turinčius vaistus.

2. Pirminis valymas - pašalinami pašaliniai kūnai, esantys žaizdoje, apvalomi aplinkiniai audiniai, nuskutamas kailis aplink žaizdą norint išvengti antrinės kontaminacijos. Jei žaizda senesnė manualiniu būdu ar naudojant hemostatą pašalinami nekrotiniai audiniai, atsirandantys per 48 valandas nuo pažeidimo, kurie lėtiną gijimo procesą bei gali tapti infekcijos židiniu. (31)

3. Antrinis valymas – žaizdos paviršius nuvalomas aseptiniais (0,02 proc. chlorheksidinas, izotoninės druskos, jodo povidono tirpalai) ar antiseptiniais tirpalais (izotiniame druskos tirpale skiesti metronidazolas ar penicilinas), tam gali būti naudojami lavažai ar tirpale suvilgdyti sterilūs vatos, binto tamponai. Vis dėlto, yra diskutuojama ar antibiotikai, kurie naudojami ant žaizdos paviršiaus, pasiekią reikiamą koncentraciją, kad būtų efektyvūs ilgą laiką. (35)

4. Žaizdos užsiūvimas – chirurginės operacijos metu atliekamas žaizdos kraštų suardinimas chirurginėmis kabėmis arba siūlėmis. Daugiausiai taikoma šviežioms, švarioms žaizdoms, be infekcijos požymių. Pagal laiką chirurginį gydymą galima skirstyti į pirminį – iškart po traumos, atidėtą pirminį – prieš granuliacinio audinio formavimąsi ir antrinį – kai susiformavęs granuliacinis audinys sumažino žaizdos spindį ir jos kraštai gali būti suartinami. (31) Norint išvengti eksudato kaupimosi žaizdoje turi būti drenavimo sistema. Ji gali būti pasyvi, kai į žaizdą kišami guminiai vamzdeliai, kurių vienas galas lieka už žaizdos ribų arba žaizdos žemiausiose vietoje paliekamas tarpas, taip dėl gravitacijos skysčiai išteka iš žaizdos. Naudojama aktyvi drenavimo sistema, kurios vienas galas kišamas į žaizdą, kitas užsibaigia skysčio surinkimo talpoje, taip pat yra specialus mechanizmas, kuris traukia skysčius iš žaizdos į maišelį.

5. Tvarstymas – sudaro barjerą nuo antrinės kontaminacijos iš aplinkos, palaiko tinkamą drėgną aplinką žaizdos gijimui, padeda pašalinti nekrotizuotus audinius, kurie prikimba prie tvarsčio, skirtingai nei naujai susiformavę audiniai. Patys tvarsčiai turėtų būti pasirenkamas pagal stadiją gijimo. Uždegimo fazės metu daugiausiai naudojami orui

17 pralaidūs tvarsčiai, kurie absorbuoja eksudatą, šaliną nekrotinius audinius ir palaiko drėgną žaizdos aplinką. Papildomai su tvarsčiais gali būti naudojami fermentų savo sudėtyje turintys tepalai, kurie padeda pašalinti nekrotinius audinius. (7) Žaizdos, kurių gijimo procesas sulėtėjęs, arba yra lėtinė infekcija taikomi tvarsčiai su antibiotikais, Manuka medumi, kuris pasižymi plačiu antimikrobiniu, antiuždegiminiu veikimu (36). Jis taip pat padeda pašalinti negyvus audinius ir palaiko optimaliai drėgną žaizdos aplinką, neleidžia formuotis bakterinam filtrui žaizdos paviršiuje arba suardo jau susiformavusį. (37,38) Manuka medų geriausiai naudoti nešvarioms, nekrotinėms žaizdoms. (39) Proliferacijos stadijos metu, kol formuojasi granuliacinis audinys, tvarstis turėtų apsaugoti žaizdą nuo antrinės kontaminacijos ir sudaryti drėgną žaizdos aplinką. (7)

Arkliai pasižymi labai sparčiu granuliacinio audinio augimu, kuris perauga žaizdą ir tampa granulioma. Kad taip neįvyktų svarbu naudoti tinkamą spaudimą žaizdos vietoje tvarstant. Esant pakankamam granuliacinio audinio kiekiu galima nustoti drėkinti žaizdą ir naudoti sausinančius preparatus, aerozolinius antibiotikus. Esant pertekliniam granuliacinio audinio kiekiui, jį sausinti naudojant vario sulfato tirpalus. (38)

Gydant žaizdas, kartu, priklausomai nuo pažeidimo, galima naudoti antibiotikus, priešuždegiminius vaistus, kurie paspartintų gijimą. (30)

1.5. Kojų kaulų lūžiai

Lūžis - tai kaulo vientisumo pažeidimas su ar be fragmento dislokacija. (40) Dažniausiai lūžiai įvyksta, kai kumeliukas būna su kumele garde ar ganykloje bei su kitomis kumelės ir kumeliukais. Todėl neretai kaip būtent įvyko lūžis nėra aišku ir manoma, kad įspyrė ar užlipo pati kumelė. (41) O, jei lūžis yra distalinėje kojos dalyje negalima atmesti ir to fakto, kad kumeliuko koja galėjo kažkur įstrigti ir bandydamas išsilaisvinti pats susilaužė koją. (42) Jei lūžis įvyko priekinėje ar užpakalinėje kojoje, dažniausiai pirmieji požymiai būna staigiai atsiradęs šlubavimas, kuris gali būti nuo pirmo iki penkto laipsnio, priklausomai nuo pažeidimo. Taip pat padidėja pažeistos srities odos temperatūra, jaučiama digitalinė pulsacija, krepitacija, atsiranda tynis, jei įvykęs sąnarinių kaulų lūžis, jaučiamas sąnarinės ertmės prisipildymas. Palpuojant lūžusią vietą kumeliukas rodo skausmą ir priklausomai nuo lūžio galima jausti pažeistos dalies nestabilumas, koja vizualiai gali atrodyti kreiva. Kartu būna ir įvairaus laipsnio minkštųjų audinių, kraujagyslių, nervų, raumenų pažeidimai, gali plyšti antkaulis.(40,42)

Lūžius galima skirstyti į atvirus ir uždarus. Uždaras lūžis, kai lūžęs kaulas nepažeidžia odos ir neturi susisiekimo su išore. Atviri lūžiai yra tokie, kai lūžęs kaulas penetruoja audinius, praduria odą ir lūžgalis būna išorėje. Pagal Gustilo atviri lūžiai dar klasifikuojami į:

18 II – atviras lūžis su daugiau nei 1cm ilgio žaizda, tačiau be didelio minkštųjų audinių pažeidimo, sutrenkimo;

III – atviras lūžis su dideliu minkštųjų audinių, kraujagyslių pažeidimu, plyšimu, taip pat atviri lūžiai senesni nei 8val.;

IIIA – III tipo lūžiai, kai neskaitant minkštųjų audinių pažeidimo, vis tiek yra didelis kiekis audinių žaizdos užsiūvimui.;

IIIB – III tipo lūžiai, kai yra prarasta daug minkštųjų audinių, didelė kontaminacija. Dažniausiai antkaulis nebedengia kaulo. Dažniausiai gydoma antriniu sukibimu ar užsiuvama atvarto technika.

IIIC – III tipo lūžiai, su labai dideliu minktųjų audinių ir kraujagyslių pažeidimu. (43) Pagal konfigūraciją galima išskirti į skersinius, įstrižinius, spiralinius, skeveldrinius, segmentinius, avulsinius, įkaltinius ir kt. (44)

Kumeliukams, kuriems dažniausiai pasitaiko lūžiai priekinių ir užpakalinių kojų srityse, svarbiausia yra Salter-Harris (SH) klasifikacija (1pav.), apimanti sąnarinius, augimo zonos lūžius: SH-I – apima augimo zoną; SH-II – apima augimo zoną ir dalį metafizės; SH-III – apima augimo zoną ir epifizę; SH-IV – apima augimo zoną, metafizę ir epifizę; SH-V – kompresinis – tai pažeidimas įvyko per augimo zoną, tačiau kauliniai segmentai buvo sustumti atgal. (45)

1 pav. Salter Harris klasifikacija (45)

Literatūroje rašoma, kad kumeliukams dažniausiai pasitaiko čiurnos sąnario, kanopos kaulo, bei proksimalinių sezamoidinių kauliukų lūžiai. (40) Čiurnos srities lūžiai sudaro 20 proc. visų arkliams pasitaikančių lūžių iš jų tokie lūžiai pasitaiko 14,3 proc. kumeliukams, kurie yra jaunesni nei 1 mėnuo ir 50 proc. 4mėn ir jaunesniems.(46) 62,7 proc tai bus SH 2 tipo lūžis. (40)

Diagnozuojant lūžius pirmiausia svarbu atlikti klinikinę apžiūrą, nes nevisada atsiradęs šlubavimas rodo įvykusį lūžį, todėl būtina pilna kojos apžiūra, įskaitant ir kanopą. Diagnozė patvirtinama tik atlikus rentgeno nuotrauką, kurioje matomas kaulo vientisumo pažeidimas. (47) Jei rentgeno nuotraukoje sunku pamatyti lūžį galima taikyti kaulų scintigrafijos metodą, kurio metu intraveniškai suleidžiamos radioaktyvios medžiagos keliauja pažeistas vietas kauluose, kur yra labiausiai absorbuojamos ir specialioje kameroje matomos kaip šviesios dėmės. (42)

19 Lūžių gydymo esmė yra pabandyti atstatyti įprastą kaulo anatominę lokalizacija, suteikti stabilumo pažeistai sričiai ir suteikti galimybę ilgai ir ramiai gyti. Gali būti taikomas nechirurginis gydymas, kai kumeliukas yra laikymas garde su minimaliu fiziniu aktyvumu bei ant lūžusios kojos dedamas tvarstis (Robert Jones, gipsas), langetės, kuri suteiktų reikiamą spaudimą ir stabilumą. (40) Langetės turi būti dedamos 90 ͦ viena nuo kitos, tai yra., viena dedama lateralinėje pusėje, o kita dorsalinėje ar palmarinėje, langetės negali būti dedamos 180 ͦ viena nuo kitos, nes kitaip koja nebus apsaugota nuo sulenkimo per sąnarius.(48) Nechirurginis gydymas tinka SH-3 tipo lūžiams be dislokacijos ir SH-2 tipo lūžiams su minimalia dislokacija. Dažniausiai tokie lūžiai sugija per 6 savaites dažniausiai, bet dėl spartaus kumeliukų augimo tvarsčiai turi būti keičiami kas 2-3 savaites, taip išvengiant audinių nekrozės dėl veržiančio tvarsčio. (40) Nuėmus išorinės fiksacijos tvarčius gali būti stebimas kumeliuko pirštų lenkiamųjų ir tiesiamųjų sauslygslių laisvumas, tačiau pradėjus vaikščioti sausgyslės sustiprėja. (49)

Jei yra lūžęs kaulas yra nestabilus, dislokavę kauliniai fragmentai, pajudėjusios augimo zonos, tada yra reikalinga chirurginės intervencija, kurios metu turėtų būti atsatoma normali anatomija, implantu fiksuojant lūžusius fragmentus. (41) Ilgųjų kaulų lūžiai fiksuojami chirurginiu būdu, naudojant specialias chirurgines plokšteles, varžtus, intrameduliarinius strypus, ortopedinę vielą, vinis, straigtus ir kombinuotus metodus. (42) Tai rekomenduojamas SH-3 ir SH-4 tipo lūžiams. Prognozė dažniausiai yra atsargi, kadangi kumeliukų kaulai yra gana minkšti ir implantai, kuriais tvirtinami lūžgaliai, nesilaiko taip gerai. (50) Tačiau dėl mažesnio kūno svorio kumeliukai turi geresnę prognozę, lyginant su suagusiu arkliu. Manoma, kad dauguma lūžių, kai arklys sveria iki 225-270kg turiu gerą prognozę. (40)

Kumeliukams dažniausiai pasitaikančios lūžių komplikacijos yra degeneracinės sąnarių ligos bei dėl ankstyvo augimo zonų užsidarymo gali atsirasti normalaus vystymosi sutrikimų, pavyzdžiui, proksimalinio čiurnos kaulo augimas galiausiai prideda tik 1,2cm ilgio prie galutinio kojos ilgio, todėl pažeistas jo augimas padaro minimalius nuostolius, lyginant su kitais kojos kaulais kaip alkūnkauliu ar stipinkauliu. (49)

Vis dėlto, esant labai sudėtingiems lūžiams fiksuojant tiek chirurgiškai, tiek taikant išorinį fiksavimą, ypač sąnariuose arba proksimalinėje kojos dalyje, gydymas nevisada yra sėkmingas. Nes iš karto po operacijos kumeliukas turi remtis lūžusia koja, o tai gali pakartotinai atverti lūžį, chirurgines žaizdas ir tokiu atveju, kai lūžio neįmanoma išgydyti, gyvūną tenka eutanazuoti. (48)

20

2. METODIKA

Tyrimo duomenys buvo renkami Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Veterinarijos akademijos, Stambiųjų gyvūnų klinikoje, naudojantis informacine sistema „GYKIS”. Pasirinkti kumeliukai buvo gydyti klinikoje nuo 2013 metų gegužės mėnesio iki 2018 metų lapkričio mėnesio. Atvejai buvo pasirenkami pagal rūšį – arkliai, bei pagal amžių - turėjo būti iki vienų metų laiko. Pagal autorių L.L. Southwood kumeliukai buvo suskirstyti į keturias amžiaus grupes:

I grupė – ką tik atsivesti - iki 7 dienų amžiaus kumeliukai; II grupė – 8 dienų - 30 dienos amžiaus kumeliukai;

III grupė – 1 mėnesio - 5,9 mėnesių amžiaus kumeliukai; IV grupė – 6 mėnesių – 12 mėnesių amžiaus kumeliukai.

Kumeliukai buvo pasirenkami nepriklausomai nuo lyties, amžiaus, veislės ar patologijos. Pagal surinktus duomenis kumeliukų ligos susisteminamos į bendras, dažniausiai pasitaikančias, patologijų grupes:

1. Medžiagų apykaitos ligos; 2. Hormoniniai sutrikimai; 3. Androloginės ligos; 4. Apsigimimai; 5. Intoksikacija; 6. Infekcinės ligos; 7. Oftalmologinės ligos;

8. Neaiškios kilmės patologijos; 9. Nervų sistemos sutrikimai; 10. Kvėpavimo takų ligos; 11. Helmintozės;

12. Bambos patologijos (išskyrus išvaržą); 13. Virškinamojo trakto sutrikimai;

14. Minkštųjų audinių pažeidimai; 15. Išvaržos;

21 Tyrimo schema:

Duomenų susisteminimui buvo naudojama Mircosoft Excel (2018), o skaičiavimai atliekami Mircosoft Excel (2018) ir SPSS programomis. Skaičiuojama: aritmetinis vidurkis, standartinis nuokrypis, chi kvadrato reiškmės ir pasikliautinis intervalas. Rezultatai buvo laikyti patikimais, kai p<0,05.

Duomenų rinkimas “GYKIS” informacinėje sistemoje

Kumeliukai iki 1 metų amžiaus

Kumelaitės Eržiliukai

Skirstymas į amžiaus grupes

Dažniausiai pasitaikiusios ligos

Ligų grupių sudarymas Pasveikę kumeliukai Neišgyvenę kumeliukai Kritę

Eutanazuoti

Amžius, kai krito Amžius, kai

eutanazuota

22

3. REZULTATAI

3.1. Gydytų kumeliukų skaičius 2013-2018 metais

Gydytų kumeliukų skaičius pokyčiai nuo 2013 metų gegužės iki 2018 lapkričio mėnesio:

2 pav. Gydytų kumeliukų skaičius 2013-2018-ais metais. (p<0,05)

Klinikoje buvo gydomi 92 kumeliukai. Iš jų: 2013 metais buvo gydomi 7 kumeliukai (7,61 proc. bendro skaičiaus), 2014 metais buvo 1,43 karto daugiau (10,87 proc.), 2015 – 1,5 kartais (16,30 proc.), 2016 – 1,2 karto (19,20 proc.), 2017 metais buvo gydoma dviem kumeliukais mažiau (17,39 proc.), lyginant su praėjusiais metais, tačiau gydomų kumeliukų skaičius 2018 metais iki lapkričio mėnesio išaugo 1,63 karto (28,26 proc.).

Nors ne visais metais gydomų gyvūnų skaičius didėjo, tačiau bendras gydytų kumeliukų vidurkis kasmet kilo (p<0,05). Per visus tiriamuosiuos metus vidutiniškai gydomų kumeliukų skaičius per metus siekė n=15,33 (p<0,05) (2 pav.)

Per tiriamą laikotarpį buvo gydyti 92 kumeliukai, kuriems buvo diagnozuotos 104 ligos. Ligos tarp kumeliukų pasiskirstė taip:

7 10 15 18 16 26 0 5 10 15 20 25 30 2013 2014 2015 2016 2017 2018 Kum eliu kų skaičiu s Metai Kumeliukai Vidurkis

23

3 pav. 2013-2018 metais klinikoje gydytų kumeliukų analizė (proc.),(p>0,05)

Daugiausiai kumeliukų (n=63) buvo gydomi dėl vienos patologijos, n=23 vienu metu buvo gydomi dėl daugiau nei vienos patologijos, o n= 6 per pirmus gyvenimo metus klinikoje buvo gydomi 2 skirtingus kartus dėl skirtingų patologijų. (p>0,05) (3 pav.)

3.2.

Kumeliukų pasiskirstymas pagal lytis ir amžiaus grupes

Iš 92 klinikoje gydomų kumeliukų dažniau pasitaikė eržiliukai: n=56 (60,87 proc.), kumelaičių buvo n=36 (39,13 proc.). Eržiliukams 1,55 kartus dažniau būdavo diagnozuojamos patologijos, lyginant su kumelaitėmis. ( p>0,05)

Kaip skiriasi gydytų kumeliukų skaičius amžiaus grupėse pateikiama 4 paveiksle:

4 pav. Gydytų kumeliukų amžiaus grupių pasiskirstymas (proc.),(p<0,05)

68.48 proc. 25.00 proc. 6.52 proc. 1 patologija ≥2 patologijos Gydyti 2 kartus 23.91 proc. 19.56 proc. 30.43 proc. 26.10 proc.

24 Daugiausiai kumeliukų pasitaikė III grupėje n=28, tuo tarpu IV grupėje n=24, I grupėje n=22 ir mažiausiai kumeliukų sirgo II amžiaus grupėje n=18. (p<0,05) (4 pav.)

Kumeliukų skaičius, skirstant gyvūnus pagal lytis:

5 pav. Gydytų kumeliukų amžiaus grupių pasiskirstymas tarp lyčių (proc.),(p<0,05)

Skirstant amžiaus grupes pagal lytis matoma, kad kumelių skaičius amžiaus grupėse pasitaikė vienodai dažnai, lyginant su bendru kumeliuku skaičiumi: daugiausiai III grupėje n=13, tuo tarpu IV grupėje n=10, I grupėje n=9 ir mažiausiai kumeliukų sirgo II amžiaus grupėje n=4. Tuo tarpu eržiliukių skaičius visose amžiaus grupėse skyrėsi labai nežymiai: II,III grupėse n=15, I,IV – n=13. (p<0,05).

Eržiliukai tik II amžiaus grupėje buvo gydomi dažniau nei kumelaitės. Čia jie pasitaikydavo 2,41 kartus dažniau, lyginant su patelėmis. (5 pav.)

25.00 11.11 36.11 27.77 23.17 26.79 26.80 23.20 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100

I grupė II grupė III grupė IV grupė

Proc enta i, pr oc . Kumelaitės Eržiliukai

25

3.3. Kumeliukų pasiskirtymas pagal veisles

Tarp 2013-2018 metais gydytų kumeliukų pasitaikė 22 skirtingos veislės. Tarpusavyje jos pasiskirstė taip:

6 pav.Veislių pasiskirstymas (proc.) tarp tyriamųjų, (p<0,05)

Dažniausiai pasitaikė šios gydytų kumeliukų veislės: n=19 Prancūzų ristūnai; n=14 mišrūnai; n=13 Lietuvos sunkieji; n=10 Lietuvos jojamieji; n=6 trakėnai. Likusių veislių pasitaikė po n=4 ir mažiau kumeliukų. (p<0,05) (6 pav.)

Atsižvelgiant į gautus rezultatus galima išvesti hipotezes apie kumeliukų lytis, amžiaus grupės ir veislės įtaką ligų pasireiškimui. (2 lentelė)

2 lentelė. Kumeliukų lyties, amžiaus grupės ir veislės įtaka ligų pasireiškimui.

Hipotezė Chi kvadrato reikšmė Pasikliautinio intervalo

reikšmė reikšmė Ligų pasireiškimas priklauso

nuo lyties

χ2 = 465,13; df= 4;

0,009; P<0,05 Ligų pasireiškimas priklauso

amžiaus grupės

χ2 = 276,00; df= 3; 0,005; P<0,05 Ligų pasireiškimas priklauso nuo

veislės χ2 = 600,3; df= 5; 0,96; P>0,05 6.52 15.12 1.1 3.3 2.17 4.38 14.14 2.17 1.1 4.38 1.1 2.17 20.67 2.17 10.88 1.1 1.1 1.1 1.1 1.1 1.1 1.1 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100 Trakėnas Mišrūnas Peršeronas Anglų grynakraujisVietinė veislė Latvijos jojamasis Lietuvos sunkusis Zangerdheide Estijos jojamasis Baltijos Hanoveris Šetlando ponis Amerikos mini arkliukas Prancūzų ristūnas Stambusis žemaitukas Lietuvos jojamasis Amerikos ristūnas Airijos jojamasis Arabas Oldenburgas Holšteinas Amerikos paintas Šyras Procentai, proc. V ei sl ės

26 Galima teigti, kad amžiaus lytis ir amžiaus grupė yra statistiškai reikšmingi rodikliai ligų pasireiškime (p<0,05), tuo tarpu nuo veislės nepriklauso ar kumeliukas susirgs tam tikra liga, ar ne, (p>0,05), (2 lentelė).

3.4. Kumeliukų pasiskirstymas pagal patologijas

2013-2018 metais diagnozuotas kumeliukų ligas galima suskirstyti į bendras patologijų grupes:

7 pav. Patologijų grupių pasiskirstymas (proc.) tarp gydytų kumeliukų.(p<0,05)

Dažniausiai pasitaikė: n=30 – galūnių patologijos; po n=17 – minkštųjų audinių pažeidimai, išvaržos; po n=4 – kvėpavimo takų ligos, helmintozės, bambos patologijos (išskyrus bambos išvaržą); n=3 – nervų sistemos sutrikimai; po n=2 – intoksikacija, infekcinės ligos, oftalmologinės ligos, neaiškios kilmės patologijos; po n=1 – medžiagų apykaitos ligos, hormoniniai sutrikimai, androloginės ligos, apsigimimai. (p<0,05) (7 pav.)

0.95 0.95 0.95 0.95 1.91 1.91 1.91 1.91 2.86 3.81 3.81 3.81 13.33 16.19 16.19 28.57 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100

Medžiagų apykaitos ligos Hormonų sutrikimai Androloginės ligos Apsigimimai Intoksikacija Infekcinės ligos Oftalmologinės ligos Neaiški patologija Nervų sistemos sutrikimai Kvėpavimo takų Helmintozės Bambos patologijos Virškinimo sutrikimai Minkštųjų audinių patologijos Išvaržos Galūnių patologijos Procentai, proc. Patolog ij ų g rupė s

27 Skirtingos patologijų grupės tarp lyčių pasiskirstė taip:

 Kumelaitėms:

8 pav. Patologijų grupių pasiskirstymas (proc.) tarp kumelaičių. (p<0,05)

Kumelaitėms dažniausiai pasitaikė galūnių patologjos (n=14), minkštųjų audinių pažeidimai (n=9), išvaržos (n=5), virškinamojo trakto sutrikimai (n=4); oftalmologinės ligos, helmintozės (po n=2;) kvėpavimo takų ligos, hormoniniai sutrikimai, intoksikacija, bambos patologija ir neaiškios kilmės ligos (po n=1). (p<0,05) (8 pav.)

 Eržiliukams:

9 pav. Patologijų grupių pasiskirstymas (proc.) tarp eržiliukų. (p<0,05)

2.44 proc. 2.44 proc. 2.44 proc.

2.44 proc. 2.44 proc. 4.88 proc. 4.88 proc. 9.76 proc. 12.20 proc. 21.95 proc. 34.14 proc.

Kvėpavimo takų ligos Hormoniniai sutrikimai Intoksikacija Bambos patologijos Neiški kilmė Oftalmologinės ligos Helmintozės

Virškinamojo trakto ligos Išvaržos

Minkštųjų audinių pažeidimai Galūnių patologijos

1.56 proc. 1.56 proc._{1.56 proc. 1.56}

proc. 1.56 proc. 3.13 proc. 3.13 proc. 4.69 proc. 4.69 proc. 4.69 proc. 12.50 proc. 15.63 proc. 18.75 proc. 25.00 proc. Intoksikacija Apsigimimas Androloginės ligos

Medžiagų apykaitos sutrikimas Neaiški kilmė

Infekcinės ligos Helmintozė

Kvėpavimo takų ligos Bambos patologijos Nervų sistemos ligos

Minkštųjų audinių pažeidimai Virškinamojo trakto sutrikimai Išvaržos

28 Eržiliukams pasitaikiusios patologijų grupės: galūnių patologjos (n=16), išvaržos (n=12), virškinamojo trakto sutrikimai (n=10); minkštųjų audinių pažeidimai (n= 8), kvėpavimo takų ligos, bambos patologijos, nervų sistemos patologijos (po n= 3); infekcinės ligos, helmintozės (n=2); intoksikacija, apsigimimas, androloginės ligos, medžiagų apykaitos sutrikimas, ir neaiškios kilmės ligos (po n=1). (p<0,05) (9 pav.)

Diagnozuotų kumeliukų ligų pasiskirstymas pagal amžiaus grupes:  I amžiaus grupėje:

10 pav. Patologijų grupių pasiskirstymas (proc.) I amžiaus grupėje.(p<0,05)

I grupėje - dažniausiai pasitaikė virškinamojo trakto sutrikimai (n=7) ir išvaržos (n=6), rečiau pasitaikė galūnių ligos (n=3) ir bambos patologijos (n=2). Kitose patologijų grupėse atvejų skaičius siekė n=1 (p<0,05) (10 pav.)

 II amžiaus grupėje:

11 pav.Patologijų grupių pasiskirstymas (proc.) II amžiaus grupėje. (p>0,05)

4.17 proc. 4.17 proc. 4.17 proc. 4.17 proc. 4.17 proc. 4.17 proc. 8.33 proc. 12.50 proc. 29.17 proc. 25.00 proc.

Kvėpavimo takų ligos Minkštųjų audinių pažeidimai Hormoniniai sutrikimai Androloginės ligos Apsigimimai Neaiški kilmė Bambos patologijos Galūnių patologijos 4.79 proc. 4.79 proc. 9.52 proc. 14.29 proc. 14.29 proc. 23.81 proc. 28.57 proc.

Nervų sistemos patologija Neaiški kilmė

Bambos patologijos Minkštieji audiniai

Virškinamojo trakto sutrikimai Išvaržos

29 II grupėje - dažniausiai pasitaikė galūnių patologijos (n=6), išvaržos (n=5), minkštųjų audinių pažeidimai bei virškinamojo trakto sutrikimai (po n=3), bambos ligos (n=2), likusių patologijų atvejai pavieniai. (p>0,05) (11 pav.)

 III amžiaus grupėje:

12 pav. Patologijų grupių pasiskirstymas (proc.) III amžiaus grupėje. (p<0,05)

Pagal amžiaus grupes, III grupėje daugiausiai pasitaikė galūnių patologijos (n=13), kurios pasitaikė 2,17 karto dažniau lyginant su minkštųjų audinių pažeidimais (n=6). Likusių patologijų grupių atvejų skaičius buvo n=3 ir mažiau (p<0,05) (12 pav.).

 IV amžiaus grupėje:

13 pav.Patologijų grupių pasiskirstymas (proc.) VI amžiaus grupėje.(p>0,05) 3.13 proc. 3.13 proc. 6.25 proc. 6.25 proc. 6.25 proc. 6.25 proc. 9.38 proc. 18.75 proc. 40.63 proc. Intoksikacija

Virškinamojo trakto sutrikimai Kvėpavimo takų ligos

Nervų sistemos patologijos Išvaržos

Oftalmologinės ligos Helmintozės

Minkštųjų audinių pažeidimai Galūnių patologijos 3.57 proc. 3.57 proc. 3.57 proc. 3.57 proc. 7.14 proc. 10.71 proc. 14.29 proc. 25.00 proc. 28.57 proc.

Kvėpavimo takų ligos Intoksikacija

Medžiagų apykaitos sutrikimai Helmintozės

Infekcinės ligos

Virškinamojo trakto sutrikimai Išvaržos

Minkštųjų audinių pažeidimai Galūnių patologijos

30 IV amžiaus grupėje dažniausiai pasitaikė galūnių ligos (n=8), minkštųjų audinių pažeidimai (n=7), išvaržos (n=4), virškinamojo trakto sutrikimai (n=3) ir infekcinės ligos (n= 2). Kitų ligų atvejai buvo pavieniai. (p>0,05) (13 pav.)

3.5. Dažniausiai pasitaikančios ligos patologijų grupėse

Tarp 2013-2018 metais „Stambiųjų gyvūnų klinikoje” gydytų kumeliukų dažniausiai pasitaikiusios patologijų grupės buvo: minkštųjų audinių, galūnių, virškinamojo trakto patologijos ir išvaržos.

3.5.1. Minkštųjų audinių ligos

Ligos minkštųjų audinių patologijų grupėje tarp lyčių ir amžiaus grupių pasiskirstė taip:

14 pav. Minkštųjų audinių ligos, jų pasiskirstymas tarp lyčių (p<0,05) ir amžiaus grupių (p>0,05) Tarp minkštųjų audinių pažeidimų daugiausiai pasireiškė žaizdos (n=13), antroje vietoje pagal dažnumą buvo odos grybelis (n=3) ir mažiausiai pasitaikė granuliomos atvejų (n=1), (p>0,05). Dažniausiai minkštųjų audinių ligos pasitaikė eržiliukams (n=11) lyginant su kumelaitėmis (n=6), (p>0,05). Dažniausiai diagnozuota patologija, žaizdos, eržiliukas (n=10) pasitaikė 3,3 kartus dažniau, lyginant su kumelaitėmis (n=3) (p<0,05). Iš 13 visų atvejų 10 iš jų buvo nustatyta kumeliukams, kurie yra vyresni nei 3 mėnesiai, o jaunesni, nei 3 mėnesiai, kumeliukai sudarė tik 23,08 proc. likusių

7.69 7.69 7.69 7.69 15.38 23.08 30.77 100 33.33 33.33 33.33 I I I I I I I V I I I I I I I V KU ME LĖ S E R ŽILA I P R O C E N TA I, P R O C . AMŽIAUS GRUPĖS

31 atvejų (n=3), (p<0,05). Granulioma buvo diagnozuota n=1 kumelei, IV amžiaus grupėje (p>0,05) (14 pav.).

Odos grybelis pasitaikė dažniau kumelėms (n=2), nei eržiliukams (n=1). Visi atvejai vienodai dažnai pasiskirstė II, III ir IV grupėse (po n=1), (p>0,05), (14 pav.).

Veislių pasiskirstymas tarp kumeliukų, kuriems buvo diagnozuotos žaizdos:

15 pav. Arklių veislės, kurios buvo gydytos dėl žaizdų.(proc.) (p<0,05)

Daugiausiai žaizdos buvo diagnozuojamos mišrūnams (n= 6), Lietuvos jojamiesiems (n= 2) ir Prancūzų ristūnams (n= 2), kitų veislių atvejai pasitaikė pavieniai. (p<0,05), (15 pav.)

Pagal gautus duomenis ar kumeliukų lytis, amžius, veislė turėjo įtakos žaizdų atsiradimui galima atsakyti iškeltomis hipotezėmis:

3 lentelė. Kumeliukų lyties, amžiaus grupės ir veislės įtaka žaizdų atsiradimui. 46.15 proc. 15.38 proc. 15.38 proc. 7.69 proc. 7.69 proc. 7.69 proc.

Mišrūnas Lietuvos jojamasis

Prancūzų ristūnas Trakėnas

Baltijos Hanoveris Lietuvos sunkusis

Hipotezė Chi kvadrato reikšmė P reikšmė

Žaizdų atsiradimas priklauso nuo kumeliuko lyties

χ2 = 7,21; df= 1; 0,02; P<0,05 Žaizdų atsiradimas priklauso

nuo kumeliuko amžiaus grupės

χ2 = 7,21; df= 1; 0,050 P<0,05 Žaizdų atsiradimas priklauso

nuo kumeliuko veislės

32 Galima teigti, kad lytis bei amžiaus grupė ir žaizdų atvejų pasireiškimas yra vienas nuo kito priklausomi ir statistiškai patikimi rodikliai, tuo tarpu nuo veislės nepriklauso ar kumeliukams pasireikš žaizdos. (3 lentelė)

3.5.2. Galūnių ligos

Galūnių ligos bendroje patologijų grupėje tarp lyčių ir amžiaus grupių pasiskirstė taip:

16 pav. Galūnių pažeidimų grupės ligos ir jų pasiskirstymas tarp lyčių (p<0,05), amžiaus grupių, (p>0,05).

Tarp galūnių ligų dažniausiai buvo diagnozuojami kojų kaulų lūžiai (n=10), dvigubai mažiau buvo periostito atvejų (n=5), 2,5 kartus mažiau kumeliukai sirgo artritu (n=4) bei turėjo sausgyslių patologijas (n=4), 3,3 kartus rečiau buvo diagnozuotas osteomielitas (n=3), pasitaikė n=2 kaulų cistų atvejai, o kitos patologijos po n=1, (p>0,05) (16 pav.).

Beveik visos ligos dažniausiai buvo nustatomos III amžiaus grupės kumeliukas, išskyrus sauslyslių patologijos – jos dažniau pasireiškė IV grupėje ir kelio girnelės dislokacija buvo nustatyta II amžiaus grupės kumeliukui (p<0,05). Dažniau galūnių ligomis sirgo patinai (n=16), lyginant su kumelaitėmis (n=14) (<0,05) (16 pav.). 20 10 20 10 30 10 60 40 25 50 25 25 25 50 66.67 33.33 50 50 100 100 I I I I I I I V I I I I I I I V KU ME LĖ S E R ŽILA I P RO CE N TA I, P RO C . AMŽIAUS GRUPĖS

Lūžiai Periostitas Artritas

Sausgyslių patologijos Osteomielitas Kaulų cistos

33 Kojų kaulų lūžiai tarp lyčių pasiskirstė taip: kumelaitės n=6, o eržiliukai n=4. Tarp amžiaus grupių didžioji dalis atvejų buvo diagnozuojama III amžiaus grupėje (n=5), po n=2 atvejus buvo I ir IV grupėse, o n=1 – II grupėje (16 pav.).

Veislių pasiskirstymas tarp kumeliukų, kuriems buvo diagnozuoti kojų kaulų lūžiai:

17 pav. Arklių veislės, kurios buvo gydytos dėl žaizdų.(proc.) (p<0,05)

Kojų kaulų lūžiai dažniausiai pasitaikė Prancūzų ristūnas (n=3), mišrūnams (n=2). Kitų veislių atvejai buvo pavieniai (p<0,05), (17 pav.)

Ar kumeliukų lytis, amžius, veislė turėjo įtakos lūžių atsiradimui galima atsakyti iškeltomis hipotezėmis:

4 lentelė. Kumeliukų lyties, amžiaus grupės ir veislės įtaka kojų kaulų lūžiams.

Hipotezė Chi kvadrato reikšmė P reikšmė

Lūžių atsirasimas priklauso nuo lyties

χ2 = 11,10; df= 2; 0,04; P<0,05 Lūžių atsirasimas priklauso nuo

amžiaus grupės

χ2 = 6,70; df= 1; 0,27 P>0,05

Lūžių atsirasimas priklauso nuo

veislės χ2 = 11,10; df= 2; 0,139; P>0,05 10 proc. 10 proc. 30 proc. 10 proc. 10 proc. 20 proc. 10 proc.

Anglų grynakraujis Lietuvos jojamasis Prancūzų ristūnas Vietinė veislė

34 Galima teigti, kad kumeliukų lytis ir kojų kaulų lūžiai yra vienas nuo kito priklausomi ir statistiškai patikimi rodikliai (p<0,05), tuo tarpu nuo amžiaus grupės ir veislės nepriklauso kojų kaulų lūžių atsiradimai (p>0,05). (4 lentelė)

3.5.3. Išvaržos

Išvažos bendroje patologijų grupėje tarp lyčių ir amžiaus grupių pasiskirstė taip:

18 pav. Išvaržų grupės patologijos ir jų pasiskirstymas tarp lyčių (p>0,05) ir amžiaus grupių

(p>0,05)

Dažniausiai buvo diagnozuojama bambos išvarža (n=10), 2,5 karto rečiau – kiršnies išvarža (n=4) ir 3,33 karto rečiau pilvo sienos išvarža (n=3) (p>0,05). Išvaržos 2,4 karto dažniau pasitaikė eržiliukams (n=12), lyginant su kumelaitėmis (n=5) (p>0,05). (18 pav.)

Dažniausiai patologija pasireikšdavo I amžiaus grupėje (n=6), tuo tarpu II grupėje – n= 5, IV – n=4 ir II grupėje – n=2, (p>0,05) (18 pav.).

Bambos išvarža dažniau pasitaikė eržiliukams (n=6), o kumelaitėms buvo nustatyti n=4 atvejai, (p<0,05). Patologija dažniausiai buvo diagnozuojama I ir IV amžiaus grupėse (po n=3 atvejus), o po n=2 atvejus buvo II ir III amžiaus grupėse. (p>0,05) (18 pav.).

Kirkšnies išvarža pasitaikė tik eržiliukams I ir II amžiaus grupėse po n=2 atvejus. Pilvo sienos išvarža dažniau buvo diagnozuojama patinams (n=2) nei patelėms (n=1). Po n=1 patologijos atvejį buvo I, II ir III amžiaus grupėse. (p>0,05) (18 pav.)

20 20 30 30 50 50 33.33 33.33 33.33 I II III IV I II III IV KUMELĖS ERŽILAI P R OCENT AI , P R OC. AMŽIAUS GRUPĖ

35 Veislių pasiskirstymas tarp kumeliukų, kuriems buvo diagnozuota bambos išvarža:

19 pav. Arklių veislės, kurios buvo gydytos dėl bambos išvaržos (proc.)(p<0,05)

Bambos išvaržos dažniausiai pasitaikė Prancūzų ristūnams (n=3), Lietuvos jojamiesiems ir mišrūnams (po n=2). Kitų veislių atvejai buvo pavieniai. (p<0,05) (19 pav.)

Ar kumeliukų lytis, amžius, veislė turėjo įtakos bambos išvaržos atsiradimui galima atsakyti iškeltomis hipotezėmis:

5 lentelė. Kumeliukų lyties, amžiaus grupės ir veislės įtaka bambos išvaržos atsiradimui.

Hipotezė Chi kvadrato reikšmė P reikšmė

Bambos išvarža priklauso nuo lyties

χ2 = 11,10; df= 2; 0,04; P<0,05

Bambos išvarža priklauso nuo lyties χ2 = 6,80; df= 1; 0,27; P>0,05

Bambos išvarža priklauso nuo lyties χ2 = 11,0; df= 2; 0,88; P>0,05

Galima teigti, kad lytis ir bambos išvarža yra vienas nuo kito priklausomi ir statistiškai patikimi rodikliai (p<0,05), tuo tarpu nuo lyties ir veislės nepriklauso kaip dažnai kumeliukams bus diagnozuojama bambos išvarža (p>0,05). (5 lentelė).

10 proc. 10 proc. 20 proc. 20 proc. 10 proc. 30 proc. Baltijos Hanoveris Trakėnas Lietuvos jojamasis Latvijos jojamasis Arabas Prancūzų ristūnas