LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Greta Užupytė
Dažniausiai pasitaikančios arklių kanopų ligos: jų priežastys,
diagnostika ir gydymas
The most common types of equine hoof diseases, their causes, diagnosis
and treatment
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: Lekt. Kęstutis Maslauskas
2 DARBAS ATLIKTAS NEUŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDROJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Dažniausiai pasitaikančios arklių kanopų
ligos: jų priežastys, diagnostika ir gydymas“.
1. Yra atliktas mano paties (pačios).
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1)
2)
(vardas, pavardė) (parašai)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3
SANTRAUKA
Dažniausiai pasitaikančios arklių kanopų ligos: jų priežastys, diagnostika ir gydymas Greta Užupytė
Magistro baigiamasis darbas
Tiriamojo darbo tema: dažniausiai pasitaikančios arklių kanopų ligos: jų priežastys, diagnostika ir gydymas. Darbe išanalizuojama literatūra apie dažniausiai pasitaikančias arklių kanopų ligas (laminitą, kanopos sąnario osteoartritą, varlės kaulo sindromą, kanopinių kremzlių sukaulėjimą bei kanopos sienelės įtrūkimus), šių ligų diagnostikos principus bei gydymo galimybes. Taip pat išanalizuojama informacija apie LSMU Stambiųjų gyvulių klinikoje buvusius pacientus, sirgusius kanopų ligomis, nustatomas amžius, kuomet dažniausiai pasitaiko kanopų ligos, kurios ligos yra dažnesnės bei kurios lyties arkliai kanopų ligomis serga dažniau. Darbe surinkta ir pateikta infomacija apie 56 sirgusius įvairių veislių arklius.
Darbo tikslas: Išanalizuoti literatūrą apie dažniausiai pasitaikančias arklių kanopų ligas, jų priežastis diagnostiką ir gydymo galimybes bei įvertini šių ligų pasireiškimo priklausomybę nuo įvairių veiksnių.
Tyrimų rezultatai: dažniausia kanopų liga arklių tarpe buvo varlės kaulo sindromas (39,29 proc.). Pagal lytį eržilai sirgo dažniau (62,5 proc.) negu kumelės (37,5 proc.). Visos kanopų ligos dažniausiai pasitaikė amžiaus grupėje, kurią sudarė arkliai nuo 4 iki 15 metų amžiaus.
4
SUMMARY
The most common types of equine hoof diseases, their causes, diagnosis and treatment Greta Užupytė
Master’s Thesis
Subject of the thesis: the most common types of equine hoof diseases, their causes, diagnosis and treatment. In this thesis literature about the most common horse hoof diseases (laminitis, osteoarthritis of the distal interphalangeal joint, navicular syndrome, ossification of the cartilages of the hoof and hoof wall cracks), it‘s diagnostic principles and treatment options is analyzed. Information about patients with hoof disorders in LUHS Large animal clinic is analyzed, addressing the age at which hoof disorders most frequently manifest, which disorders are more frequent and wich gender horses have disorders more frequently. The information presented in this thesis is collected from 56 sick horses of various breeds.
The aim of the research: to analyze the literature about most common horse hoof disorders, their causes, diagnosis and treatment possibilities and to assess its manifestation dependence on various factors.
Results of the research: most common hoof disorder amongst horses was navicular syndrome (39,29 percent). By gender stallions were sick more frequently (62,5 percent) thanmares (37,5
precent). All the hoof disorders were most common in the age group made up from horses who were 4 to 15 years of age.
5 TURINYS
ĮVADAS ... 6
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 7
1.1. Arklio kanopos anatomija ... 7
1.2. Laminitas ... 8
1.3. Kanopos sąnario osteoartritas ... 9
1.4. Varlės kaulo sindromas ... 11
1.5. Kanopinių kremzlių sukaulėjimas ... 13
1.6. Kanopos sienelės įtrūkimai ... 14
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 16
3. REZULTATAI ... 17
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 22
5. IŠVADOS... 24
6
ĮVADAS
Arklys nuo senų laikų naudojamas įvairiose srityse: darbui, sportui, varžyboms, kaip kompanionas bei dekoratyvinis gyvūnas. Sakoma, kad arklio kanopos yra 4 pridėtinės jo širdys. Kanopa yra sudėtingas mechanizmas, kurio veiklai sutrikus arklys kenčia skausmus, šlubuoja bei praranda savo sportinę ar darbinę galią. Sėkmingam gydymui bei arklio jėgų atstatymui svarbu teisingai diagnozuoti bei gydyti kanopų ligas ir užkirsti joms kelią. Kanopų ligos išsivysto kuomet arkliai patiria traumas, yra netinkamai šeriami bei laikomi netinkamomis sąlygomis, netinkamai kaustomi. Taip pat reikšmės gali turėti paveldimumas.
Darbo aktualumas: šiuo darbu norima atskleisti dažniausiai pasitaikančių arklių kanopų ligų priežastis, nes žinant priežastis lengviau užkirsti kelią ligoms bei pakeisti ligos vystymosi eigą, jeigu arklys jau serga. Taip pat aptariamos diagnostikos galimybės – naudojant įvairesnes diagnostikos priemones lengviau diferencijuoti kanopų susirgimus, kai kurie iš jų yra panašūs vieni į kitus, todėl svarbu tyrimus atlikti kryptingai. Gydymo veiksmingumas yra svarbus tiek arklių savininkams tiek patiems veterinarams. Svarbu žinoti kuo daugiau įmanomų gydymo būdų ir pasirinkti tinkamiausią atsižvelgiant į ligos pažengimo laipsnį, klinikos, kurioje gyvūnas gydomas, galimybes bei pačių savininkų galimybes.
Darbo tikslas: Išanalizuoti literatūrą apie dažniausiai pasitaikančias arklių kanopų ligas, jų priežastis diagnostiką ir gydymo galimybes bei įvertini šių ligų pasireiškimo priklausomybę nuo įvairių veiksnių.
Darbo uždaviniai:
1. Išanalizuoti literatūrą apie dažniausiai pasitaikančias arklių kanopų ligas.
2. Ištirti kurios arklių kanopų ligos pasireiškė dažniausiai LSMU Stambiųjų gyvulių klinikų pacientų tarpe.
3. Išanalizuoti kanopų ligų pasiskirstymą pagal lytį LSMŲ Stambiųjų gyvulių klinikų pacientų tarpe.
4. Išanalizuoti, kurioje amžiaus grupėje pasireiškė daugiausia kanopų ligų.
7
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Arklio kanopos anatomija
Arklio kanopą galima suskirstyti į dvi pagrindines struktūras: išorinę ir vidinę. Išorinė dalis saugo krauju aprūpintą vidinę dalį. Šios dvi dalys dirba kartu sugerdamos sutrenkimus kiekvieną kartą arklio kanopai atsitrenkiant į žemę.
Nors išorinės dalys nuolat auga, jos nėra jautrios. Jas aprūpina tos pačios kraujagyslės, kurios aprūpina ir vidines kanopos dalis.
Išorinę kanopos dalį sudaro raginė siena, padas ir varlė. Tai yra vienintelės kanopos dalys, turinčios kontaktą su išore.(1) Vidinę kanopos dalį sudaro distalinis pirštakaulis, antrojo pirštakaulio distalinė dalis, kanopos sąnarys, kanopinės kremzlės, distalinis seizamoidinis (varlės) kaulas, varlės kaulo bursa, skaidulinis intarpas.(2) (1 pav.)
1 pav. Arklio kanopos anatomija(3)
Raginė siena yra tvirtas ir kietas apsauginis gaubtas, sudarytas iš keratinizuotų epitelio ląstelių. Šios ląstelės tvirtai susiglaudusios tarpusavyje, vamzdelio formos, išsidėsčiusios vertikaliai. Varlė – elastinis, pleišto formos darinys, esantis pėdos apačioje. Ji sudaryta iš 50 proc. vandens ir atlieka amortizatoriaus funkciją. Padas uždengia visa apatinę kanopos dalį, padeda arkliui einant palaikyti sukibimą su žeme.(1,4) Jis taip pat saugo vidines kanopos dalis. Skirtingų arklių pado storis skiriasi,
8 tačiau paprastai jis yra plonesnis už kanopos sieną.(4) Jungtis tarp kanopos sienos ir pado vadinama baltąja linija.(5)
Vidinės kanopos dalys jungiasi su išorinėmis lapelių (laminae) pagalba. Lapeliai yra labai maži ir tarpusavyje tvirtai susijungę, jie laiko distalinį pirštakaulį kanopoje. Išgaubta distalinio pirštakaulio forma leidžia paskirstyti arklio svorį per visą kanopos sieną.(1) Skaidulinis intarpas užpildo ertmę virš kulno. Jis padeda sugerti smūgius ir kiekvieną kartą kanopai atsirėmus į žemę paskatina kraujo pasiskirstymą jos struktūrose. Lateralinės kremzlės padeda skaiduliniam intarpui atlikti šias funkcijas. Jaunų arklių šios kremzlės yra labai lanksčios, o vėliau tampa fibrininėmis. Dėl traumos šios kremzlės gali kalcifikuotis.(4)
1.2. Laminitas
Laminitas – arklių ir retais atvejais galvijų liga, pasireiškianti kanopų plokštelių pažeidimu, o kliniškai – stipriu šlubavimu, ypač priekinėse kanopose.(6) Vidinės kanopos sienos paviršius yra susilankstęs į plokšteles, panašias į lapelius, tam, kad padidėtų prisitvirtinimo tarp kanopos ir distalinio pirštakaulio paviršiaus plotas. Arklys serga laminitu kuomet yra pažeidžiamas šis prisitvirtinimo aparatas. Neesant distalinio pirštakaulio tinkamo prisitvirtinimo prie kanopos vidaus, arklio svoris ir judėjimo jėgos stumia distalinį pirštakaulį žemyn ir tolyn nuo kanopos sienos. Arterijos, venos ir nervai nutraukiami ir sutraiškomi, ir, šalia plokštelių patologijos, pažeidžiamas apynagės gyvuonis ir padas. Ilgainiui net pats distalinis pirštakaulis gali patirti dorsalinio krašto nusidėvėjimą ir lizę.(7)
Priežastys. Žinoma, kad laminitas turi sudėtingą ir daugiafaktorinę etiologiją, kuri yra kraujagyslinės, uždegiminės, metabolinės endokrinologinės ir/ar trauminės/mechaninės kilmės.(8) Laminitas nėra pirminė liga, bet paprastai pasireiškia kaip pasekmė 4 skirtingų klinikinių subjektų:
1. Ligos, susijusios su sepsiu/endotoksemija
2. Papildomas svoris užkrautas ant galūnės dėl traumos priešingoje galūnėje 3. Kušingo liga senesniems arkliams
4. Arklių metabolinis sindromas, įskaitant su ganykla susijusį laminitą.(9)
Dažniausiai laminitą sukelia metaboliniai susirgimai arba sisteminės uždegiminės ligos.(10) Diagnostika. Nors daugeliui arklių pasireiškia sunkus šlubavimas, tačiau tiems, kurių šlubavimas yra silpnesnis jis gali būti ne toks tipiškas, tačiau nurodantis pėdų skausmą. Kuomet arklys stovi ramiai, jis gali laikyti galines kojas neįprastai toli po kūnu ir gali nuolat perkelinėti svorį tarp galūnių. Paprastai, tačiau ne visada, pasireiškia kliniškai reikšmingas digitalinio pulso padidėjimas. Ūmiu atveju paveikta pėda gali būti karšta. Pėdos spaudimas ar perkusija, ypač piršto srityje, paprastai sukelia skausmą.
9 Klinikiniai požymiai paprastai yra diagnostiniai, išskyrus tuos arklius, kurių pažeidimai nėra tokie sunkūs arba pažeidimui esant tik galinėse kojose, kuomet pagal šlubavimo charakteristiką galima įtarti pėdų skausmą, tačiau nebūtinai būdingą laminitui.(7)
Geros kokybės rentgeno nuotraukos, parodančios distalinio pirštakaulio judėjimo pakitimus kanopoje, suteikia svarbios diagnostinės informacijos ir padeda prognozuoti ligos eigą, taigi rentgenografija turėtų būti naudojama visais laminito atvejais.(11) Svarbiausios sritys matomos lateralinėje bei dorsopalmarinėje/plantarinėje projekcijose.(9)
Gydymas. Priešuždegiminė terapija išliko pagrindinis farmakologinis laminito gydymo komponentas. Nesteroidiniai priešuždegiminiai preparatai naudotini dėl uždegiminių procesų, pasireiškiančių ir prieš ir po šlubavimo pasireiškimo laminitu sergantiems arkliams. Agresyvus ir apdairus nesterodinių priešuždegiminių preparatų naudojimas indikuotinas arkliams, kuriems gresia laminitas (pvz. sergantiems kolitu, peršertiems grūdais) iki maždaug 48 – 72 valandų po to, kai gyvūnas nerodo sisteminio uždegimo/toksemijos požymių.(9)
Kanopų apkarpymu turėtų būti siekiama paskirstyti arklio svorio ir pagrindo jėgas per visą pado paviršių, tuo atpalaiduojant kanopos sienos lapelius. Kanopų apkarpymas taip pat turėtų kiek įmanoma išlyginti distalinį pirštakaulį, daugumoje atvejų tai reiškia perteklinio kulno pašalinimą.(12)
1.3. Kanopos sąnario osteoartritas
Osteoartritas, dar vadinamas degeneruojančia sąnarių liga, yra dažna įvairių tipų arklių problema.(13) Tai yra kompleksinis susirgimas, kuris sukelia degeneraciją visose sąnario dalyse. Šis procesas gali prasidėti veikiant mechaniniams, biologiniams ir biocheminiams faktoriams.(14) Sportiniams bei pasirodymų arkliams osteoartritas paprastai pažeidžia plataus judėjimo diapazono sąnarius, o arkliams, kurie naudojami mažiau įtemptai veiklai – siauro judėjimo diapazono sąnarius.(13)
Priežastys. Sąnarių traumos yra fizinio audinių pažeidimo, kurį sukelia mechaninė apkrova, pasekmė. Tai gali pasireikšti dėl nenormalios apkrovos sveikai kremzlei arba normalios apkrovos nesveikai (pažeistai) kremzlei.(13)
Pirminio kanopos sąnario osteoartrito priežastis yra ūmi arba pasikartojanti trauma. Traumos sukelia sąnario kapsulės plyšimą arba tiesiogiai pažeidžia sąnario kremzlę ir pokremzlinį kaulą.
Antrinis osteoartritas gali pasireikšti dėl kitų šlubavimą sukeliančių būklių, tiesiogiai arba netiesiogiai paveikiančių kanopos sąnarį (tokių kaip varlės kaulo liga, varlės kaulo lūžiai, distalinio pirštakaulio sąnariniai lūžiai, distalinio pirštakaulio pokremzliniai cistiniai pažeidimai ir kt.).(9)
10 Diagnostika. Kanopos sąnario osteoartrito atveju paprastai stebimas sąnario patinimas, tačiau šis simptomas gali būti stebimas ir tuomet, kai sąnarys yra sveikas. Esant stipriam patinimui sąnarinė kapsulė gali smarkiai sustorėti, dėl to pasireiškia kietas, kartais skausmingas patinimas virš briaunos gyvuonies.(9) Lenkimo metu sąnarys būna skausmingas esant pažengusiam osteoartritui.(9,13) Šlubavimas yra nepastovus ir priklauso nuo ligos sunkumo, ar ji pirminė ar antrinė ir nuo pažeistų galūnių skaičiaus.
Galutinė osteoartrito kanopos sąnaryje diagnozė nustatoma rentgenologiškai, tačiau esant ankstyvai ligos stadijai pakitimai rentgeno nuotraukoje gali būti nepastebėti. Pilna kanopos rentgenografija leidžia atmesti kitas galimas problemas.(9)
Gydymas. Svarbu įsidėmėti, kad gydymas, sutelktas į skausmo malšinimą nebūtinai gydo pirminį susirgimą ir net gali jį neigiamai paveikti.(15) Osteoartritas nėra liga, kurią galima pilnai išgydyti. Gydymas sutelkiamas į ligos progresavimo lėtinimą ir simptomų malšinimą. Visų terapinių procedūrų tikslas yra užkirsti kelią laipsniniam sąnarinės kremzlės nusidėvėjimui.(13)
Arkliai sergantys pirminiu kanopos sąnario osteoartritu paprastai gydomi vidusąnarinių medikamentų ir korekcinio kaustymo kombinacija. Predisponuojantys faktoriai, tokie kaip mediolateralinis ir dorsopalmarinis kanopos disbalansas turėtų būti sutvarkyti tam, kad sumažėtų pasikartojančios sąnario traumos. Uždegiminio proceso slopinimui sąnaryje efektyvesni preparatai, leidžiami tiesiogiai į sąnarį negu sisteminiai vaistai. Vaistų parinkimas priklauso nuo šlubavimo sunkumo ir trukmės bei nuo rentgenologinių pakitimų sunkumo.
Antrinio osteoartrito kanopos sąnaryje gydyme paprastai koncentruojamasi į pagrindinę, simptomus sukeliančią priežastį. Pirminio susirgimo gydymas naudingas siekiant sustabdyti problemų kanopos sąnaryje pablogėjimą.(9)
Sisteminiam sąnarių skausmo gydymui naudojami nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (NVNU). Jie slopina enzimą ciklooksigenazę (vienas iš enzimų, atsakingų už arachidoninės rūgšties vertimą prostaglandinais).(13,15) Taip pat, be ciklooksigenazės slopinimo, NVNU veikia ir kitus uždegiminius procesus, pavyzdžiui mažina edemą, slopina sąnarių prisipildymą skysčiu.(13)
Lokalaus gydymo pagrindas – vidusąnarinės kortikosteroidų injekcijos. Šis gydymo metodas yra kontraversiškas, tačiau dauguma gydytojų sutinka, kad, kortikosteroidus naudojant protingai, atsižvelgiant į naudojimo dažnumą, intervalus bei dozę, nauda nusveria žalą.(13,15) Kortikosteroidai didžiausią įtaką esant uždegimui daro slopindami prostaglandinų gamybą.(13)
11
1.4. Varlės kaulo sindromas
Varlės kaulo sindromas (dar vadinamas varlės kaulo liga) yra lėtinis susirgimas, pasireiškiantis priekinių kojų šlubavimu bei susijęs su skausmu, kylančiu iš distalinio seizamoidinio (varlės) kaulo.(7,16) Šis susirgimas taip pat paveikia ir varlės kaulo raiščius, sausgysles bei bursą. Ligą apibūdina degeneraciniai struktūros, kompozicijos ir mechaninės funkcijos pokyčiai kremzlėje, pokremzliniame kaule bei kituose varlės kaulą supančiuose audiniuose.(9,17) Nors galinės kojos taip pat gali būti paveiktos, tačiau tai yra reta, ši liga laikoma priekinių kojų problema. Kadangi ligą sukelia degeneraciniai procesai ji dažniausiai paveikia vidutinio ir vyresnio amžiaus arklius.(9)
Priežastys. Varlės kaulo sindromo išsivystymo mechanizmas nėra pilnai išaiškintas.(16) Ligą gali predisponuoti paveldimumas (kojos bei pačio varlės kaulo forma), kanopos disbalansas, netinkamas ar nereguliarus kaustymas, treniruotės ant kieto paviršiaus.(9) Labiausiai tikėtina varlės sindromo priežastis – nenormalios, nefiziologinės biomechaninės jėgos, kurios įtakoja audinių degeneraciją.(9,16,18) Nenormali apkrova varlės kaului gali būti dėl per didelio krūvio normalios struktūros pėdai arba normalaus krūvio netinkamos struktūros pėdai. Skausmas ir šlubavimas kyla iš varlės kaulo bei jį supančių minkštųjų audinių struktūrų.(9)
Diagnostika. Varlės kaulo sindromu sergantiems arkliams pasireiškia progresuojantis, lėtinis, vienpusis arba abipusis priekinių kojų šlubavimas, kuris gali stiprėti laipsniškai (dažnesnis atvejis) arba prasidėti ūmiai.(7,9)
Atliekant diagnostinę anesteziją nustatoma, ar šlubavimas kyla iš pėdos, tiksliau – palmarinės jos dalies. Antro ir trečio pirštakaulio sąnario anestezija palengvina šlubavimą esant varlės kaulo sindromui, tačiau varlės kaulo bursos anestezija yra specifiškiausias nervų blokas kurį galima panaudoti lokalizuojant skausmą. Šio bloko atlikimui reikalinga rentgenologija tinkamos injekcijos vietos patvirtinimui, todėl šis būdas taikomas retai.(9)
Rentgenologija, nepaisant trūkumų, išlieka pirminė varlės kaulo sindromo diagnostikos priemonė. Degeneraciniai pakitimai kaule gali būti nepastebėti net ir esant ligai nes rentgeno nuotraukoje jie matysis tik tuo atveju, kuomet kaulo tankis bus pakitęs bent 40 proc.(9,18) Taigi pakitimų kaule nebuvimas nereiškia, kad skausmas kyla ne iš jo bei nebūtinai reiškia minkštųjų kanopos audinių problemą.(9)
Kompiuterinė tomografija yra geriausias būdas patologijai varlės kaulo žievėje ir trabekulėse aptikti ir įvertinti. Daugelis kaulo pakitimų, matomų naudojant kompiuterinę tomografiją yra nepastebimi rentgenologiškai.(9,18) Šis diagnostikos būdas palengvina ankstyvą ir tikslesnę varlės kaulo sindromo diagnostiką, tačiau yra brangus ir reikalauja bendrosios nejautros.(9)
12 Magnetinis rezonansas tampa vis lengviau pasiekiama arklių, sergančių varlės sindromu, diagnostikos ir vertinimo priemone.(9,19) Minkštuosius audinius, kremzlę bei kaulą galima įvertinti itin tiksliai. Šiai procedūrai nėra būtina anestezija, ją galima atlikti ir stovinčiam arkliui, tačiau geresnės kokybės rezultatai gaunami gyvūną anestezavus.(9)
Gydymas. Dauguma gydymo metodų vis dar koncentruojasi į skausmo ir klinikinių simptomų malšinimą, o ne patologinio proceso slopinimą, spaudimo varlės kaulo sričiai mažinimą ir degeneracinių procesų varlės kaule bei bursoje stabdymą. Varlės kaulo sindromo gydymo metodai skirstomi į nechirurginius ir chirurginius. Jauni arkliai ir arkliai su nestipriai išreikštais klinikiniais simptomais dažnai yra puikūs kandidatai konservatyviam gydymui, kuris susideda iš poilsio, tinkamo kaustymo bei medikamentinės terapijos.
Vienas dažnai ignoruojamas gydymo komponentas yra poilsis. Besitęsianti įtampa varlės kaului bei aplinkiniams audiniams veda prie struktūrinių pažeidimų ir visiško išsekimo.(17) Trumpas poilsio laikotarpis taip pat padeda prisitaikyti prie korekcinio kanopų apkarpymo bei pakaustymo. Rekomenduojama nenaudoti arklio darbui iki pirmo pasagų keitimo. Visiško poilsio periodas turėtų trukti 3 savaites, po to dar 3 savaites skiriama kontroliuojama vaikščiojimo treniruotė. Tolesnis fizinis aktyvumas priklauso nuo atsako į paskirtą gydymą.(9)
Korekcinis kaustymas ir apkarpymas yra pagrindinė konservatyvaus varlės kaulo sindromo gydymo dalis. Jo tikslai:
Atstatyti normalų kanopos balansą;
Pataisyti kanopos problemas, tokias kaip palindę užpenčiai, ilga priekinė kanopos dalis;
Sumažinti biomechanines jėgas, veikiančias varlės kaulą ir aplinkinius audinius;
Sustiprinti paramą kulnams;
Apsaugoti pažeistas kanopos vietas.(9,17)
Pritaikius korekcinį kaustymą reikalingas 2 – 3 savaičių adaptacinis periodas kol skausmas bus numalšintas.(9,20) Pagerėjimas paprastai pastebimas 6 savaičių bėgyje.(9)
Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (NVNU) varlės kaulo sindromo gydyme naudojami daug metų.(17,20) Jie skiriami dėl nuskausminančių ir uždegimą mažinančių savybių, tačiau veiksmingi tik tol, kol yra naudojami. Šlubavimas grįžta nutraukus vaistų vartojimą.(17) Tačiau NVNU dažnai skiriami kai gyvūnas kenčia skausmą ir šlubavimas yra stiprus ir kuomet nėra galimybės jam suteikti poilsį gydymo pradžioje.(9)
13 Vaistų injekcijos į kanopos sąnarį arba varlės kaulo bursą skiriamos kaip papildomas gydymas. Manoma, kad tai sumažina uždegiminį atsaką sąnaryje bei aplinkinėse struktūrose. Šioms injekcijoms naudojami kortikosteroidai, vieni arba kartu su hialuronu.(9,17)
Palmarinė piršto neurektomija paprastai yra kraštutinis gydymo būdas, naudojamas nepadėjus kitiems gydymo metodams. Ji turėtų būti atliekama kartu su korekciniu kanopos apkarpymu bei kaustymu degeneracinių pokyčių, susijusių su varlės kaulo sindromu, sulėtinimui.(9) Ši procedūra laikoma paliatyvia, nes ji tik palengvina skausmą, susijusį su liga, bet nestabdo pažeidiminių procesų progresavimo. Neurektomiją atliekant paprasčiausiu giljotinos metodu desensibilizacija trunka ilgiausiai ir yra mažesnė neuromos išsivystymo tikimybė. Pooperacinė priežiūra yra labai svarbi šios procedūros sėkmei. Arkliai 1 mėnesį laikomi garduose ir vedžiojami tik pririšti, naudojami palaikomieji tvarsčiai.(17)
1.5. Kanopinių kremzlių sukaulėjimas
Kanopinių kremzlių sukaulėjimas yra būklė, kuri pasireiškia ir stabilizuojasi ankstyvame amžiuje.(21) Šios kremzlės palaiko plantarinį kanopos paviršių. Vienos ar abiejų kremzlių kanopoje sukaulėjimas gali sukelti šlubavimą. Sukaulėjusios kremzlės gali įtakoti raiščių bei distalinio pirštakaulio traumą. Traumos į šias vietas bei pačias sukaulėjusias kremzles dažniausiai ir sukelia šlubavimą šio patologinio proceso atveju. Sukaulėjimas paprastai prasideda kremzlės pagrinde ir plečiasi proksimaliai arba gali kilti iš atskiro sukaulėjimo centro. Lateralinis sukaulėjimas dažniausiai būna platesnis už medialinį.(22)
Priežastys. Iškart po gimimo kremzlės būna hialininės, bet po to palaipsniui pakinta į fibrinines kremzles. Ankstyvame arklio gyvenimo periode kremzlės turėtų prisitaikyti prie darbo krūvio, t.y. prie kūno svorio ir sudėjimo. Dėl to priekinėse kojose kremzlės būna platesnės. Manoma, kad prie kremzlių sukaulėjimo prisideda šie faktoriai: kanopos ir kūno dydis, svoris, darbo krūvis ir aplinka. Kai kuriose veislėse taip pat nustatytas paveldimumo faktorius.(21) Pasak kitų šaltinių, sukaulėjimo priežastys gali būti: kanopos sutrenkimas, dėl kurio traumuojamos kremzlės, prasta kremzlės forma (ypač siauras pagrindas) bei netinkamas kanopų apkarpymas bei kaustymas.(9)
Diagnostika. Kremzlių sukaulėjimas arkliams gali pasireikšti kanopų skausmu.(23) Šlubavimas gali pasireikšti kaip klinikinis simptomas, tačiau nebūtinai. Rentgenologija paprastai padeda nustatyti kremzlių sukaulėjimo apimtį. Sukaulėjimas kartais gali atrodyti kaip kremzlės skilimas, tačiau tai yra reta, taigi reikia įdėmiai vertinti rentgeno nuotraukas.(9) Tinkamiausia nuotrauka kremzlių sukaulėjimui įvertinti – dorsopalmarinė.(23)
14 Gydymas. Jei manoma, kad šlubavimą sukelia kanopinės kremzlės rekomenduojamas konservatyvus gydymas susidedantis iš poilsio, 1 proc. natrio diklofenako tepalo vietiniam gydymui ir NVNU. Taip pat reiktų atkreipti dėmesį į kanopos disbalansą. Chirurginis kremzlių pašalinimas nerekomenduojamas. Jei šlubavimas išlieka, galima atlikti palmarinę piršto neurektomiją, tačiau dažniausiai to neprireikia, užtenka konservatyvaus gydymo bei tinkamo kaustymo ir poilsio.(9)
1.6. Kanopos sienelės įtrūkimai
Kanopos sienelės įtrūkimai yra gana dažna arklių problema, dėl kurios sumažėja arklių sportiniai pasiekimai, kartais pasireiškia šlubavimas.(24) Jie apibūdinami atsižvelgiant į vietą, ilgį, gylį bei kraujavimo ar infekcijos buvimą ar nebuvimą.(9,25) Dažnai pažeidimas būna gilesnis negu atrodo iš pirmo žvilgsnio, todėl ypač svarbu įdėmiai apžiūrėti pažeistą kanopą tam, kad būtų išvengta komplikacijų. Ketvirčio ir kulno įtrūkimai paprastai būna sunkiausi nes pažeidžiamos kanopos plokštelės.(9)
Priežastys. Netinkamas kanopų apkarpymas ir kaustymas gali būti viena iš priežasčių, sukeliančių įtrūkimus. Taip pat juos gali įtakoti visiška nepriežiūra (peraugusios kanopos).(9,26) Įtrūkimus predisponuoja ankstesnės kanopos sienelės traumos, plona jų sienelė, išsausėjusios kanopos tampa trapios ir lengviau pažeidžiamos. Taip pat įtrūkimas gali atsirasti esant kitoms kanopų ligoms, kurios pažeidžia jų struktūrą, sukelia sienelės atsiskyrimą.
Diagnostika. Diagnozuojama vizualiai aptikus įtrūkimą. Jei iš jo sunkiasi kraujas ar pūlingas eksudatas reiškia, kad įtrūkimas yra gilus. Kraujo sunkimasis tik arkliui pasportavus taip pat reiškia gilų pažeidimą, siekiantį jautrias plokšteles.(9)
Gydymas. Tinkamas kaustymas ir kanopų apkarpymas yra pagrindinis gydymo komponentas, kartais daugiau nieko daryti nereikia (jei arklys nenaudojamas sunkiam darbui arba varžyboms). Jei yra galimybė, reikia suteikti arkliui poilsį.
Įtrūkimo stabilizavimas nėra reikalingas, tačiau kuomet arklys šlubuoja, įtrūkimas didėja arba reikia naudoti gyvūną darbui ar varžyboms tai gali būti svarbi gydymo dalis. Šio metodo tikslas – stabilizuoti aplink įtrūkimą esančią kanopos sieną. Tam naudojami varžtai ir įvairios plokštelės ar vielos, kurios pritvirtinamos skersai įtrūkimo. (2 pav.)
15
2 pav. Kanopos įtrūkimo sutvirtinimas naudojant plokšteles ir vielas.(27)
Šis metodas yra plačiai naudojamas ir efektyvus, tačiau yra tikimybė, kad varžtais bus pažeistos jautrios kanopos plokštelės. Didžiausia tokios komplikacijos rizika yra arkliams su plonomis kanopų sienelėmis ir įtrūkimais arti kulno.
Kitam stabilizavimo metodui naudojama nerūdijančio plieno viela arba sintetinės medžiagos ir įtrūkimas susiūnamas. Tam kanopoje išgręžiamos skylės (taip pat svarbu nepažeisti gilesnių sluoksnių).(26)
Norint stabilizuoti įtrūkimą nerizikuojant pabloginti arklio būklės galima naudoti polimetilmetakrilato užpildymą. Šis metodas gali būti naudojamas vienas arba kombinuojamas su kitais stabilizavimo metodais. Svarbu gydomą kanopą apsaugoti nuo purvo ir per didelės drėgmės nes tai gali apsunkinti gijimą.(25,26)
16
2.
TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA
Informacija apie arklių kanopų ligas buvo surinkta naudojantis gyvūnų klinikų veiklos informacine sistema „GYKIS“. Surinkta informacija nuo 2013 metų sausio mėnesio iki 2015 metų lapkričio mėnesio. Tiriami įvairių veislių žirgai: Prancūzų ristūnai, Holšteinai, Lietuvos sunkieji, Amerikos ristūnai, Trakėnai, Latvijos jojamieji, Lietuvos jojamieji, Lenkijos jojamieji, Hanoveriai bei mišrūnai.
Surinkta informacija apie 56 arklius, per pasirinktą laikotarpį sirgusius kanopų ligomis. Pagal amžių arkliai suskirstyti į 5 grupes:
1 grupė: kumeliukai iki 1 metų amžiaus; 2 grupė: metinukai nuo 1 iki 2 metų amžiaus; 3 grupė: jauni arkliai nuo 2 iki 4 metų amžiaus; 4 grupė: suaugę arkliai nuo 4 iki 15 metų amžiaus; 5 grupė: seni arkliai nuo 15 metų ir vyresni.
Rezultatų patikimumas skaičiuotas naudojantis „Statistical Package for the Social Sciences“ (SPSS) programa. Rezultatas laikomas patikimu kuomet rodiklis yra 0,7 ir daugiau. Kuo patikimumo rodiklis arčiau 1 – tuo rezultatas patikimesnis.
17
3.
REZULTATAI
Iš 56 arklių, sirgusių kanopų ligomis 7 sirgo laminitu (12,5 proc.), 22 varlės kaulo sindromu (39,29 proc.) ir po 9 arklius kanopinių kremzlių sukaulėjimu, osteoartritu ir kanopos sienelės įtrūkimu (po 16,07 proc.) (3 pav.).
3 pav. Arklių kanopų ligų kiekio pasiskirstymo dažnumas (n=56)
Arklius suskirsčius pagal lytį nustatyta, kad kanopų ligomis sirgo 62,5 proc. eržilų (35 arkliai) ir 37,5 proc. kumelių (21 arklys) (4 pav.).
4 pav. Kanopų ligų pasiskirstymas pagal lytį (n=56)
7 22 9 9 9 0 5 10 15 20 25
Laminitas Varlės kaulo sindromas Kremzlių sukaulėjimas Osteoartritas Kanopos sienelės įtrūkimai L igų sk aičiu s
62.50
%
37.50
%
Eržilai
Kumelės
18 Suskirsčius indvidualių kanopų ligų pasireiškimo dažnumą pagal lytį nustatyta, kad laminitas pasireiškė 4 eržilams ir 3 kumelėms, varlės kaulo sindromas – 12 eržilų ir 10 kumelių, kremzlių sukaulėjimas - 6 eržilams ir 3 kumelėms, osteoartritas – 5 eržilams ir 4 kumelėms, o kanopos sienelės įtrūkimai 8 eržilams ir 1 kumelei (5 pav.).
5 pav. Individualių ligų pasiskirstymas pagal lytį (n=56)(p=0,833)
Arkliai buvo suskirstyti į grupes pagal amžių: 1 grupė: kumeliukai iki 1 metų amžiaus; 2 grupė: metinukai nuo 1 iki 2 metų amžiaus; 3 grupė: jauni arkliai nuo 2 iki 4 metų amžiaus; 4 grupė: suaugę arkliai nuo 4 iki 15 metų amžiaus; 5 grupė: seni arkliai nuo 15 metų ir vyresni.
Nustatytas kanopų ligų pasireiškimo dažnumas įvairiose amžiaus grupėse. 1 ir 2 amžiaus grupėse nustatyta po 1 atvejį (po 1,79 proc.), 3 amžiaus grupėje nustatyta 11 atvejų (19,64 proc.), 4 amžiaus grupėje 41 atvejis (73,21 proc.), o 5 amžiaus grupėje nustatyti 2 kanopų ligų atvejai (3,57 proc.) (6 pav.). 4 12 6 5 8 3 10 3 4 1 0 2 4 6 8 10 12 14
Laminitas Varlės kaulo sindromas Kremzlių sukaulėjimas Osteoartritas Kanopos sienelės įtrūkimai L igų sk aičiu s Eržilai Kumelės
19
6 pav. Ligų pasiskirstymas pagal amžiaus grupes (n=56)
Laminitas amžiaus grupėse pasiskirstė tarp 3 ir 4 grupių: 3 grupėje laminitu sirgo 3 arkliai (42,86 proc.), o 4 grupėje – 4 arkliai (57,14 proc.) (7 pav.).
7 pav. Laminito pasiskirstymas amžiaus grupėse (n=7)
Varlės kaulo sindromu taip pat sirgo arkliai iš dviejų amžiaus grupių: 3 grupėje sirgo 3 arkliai (13,64 proc.), o 4 grupėje sirgo 19 arklių (86,36 proc.) (8 pav.).
1 1 11 41 2 0 10 20 30 40 50
1 grupė 2 grupė 3 grupė 4 grupė 5 grupė
L igų sk aičiu s 0 0 3 4 0 0 1 2 3 4 5
1 grupė 2 grupė 3 grupė 4 grupė 5 grupė
Sir gu si ų a rkl ių sk ai či u s Laminitas
20
8 pav. Varlės kaulo sindromo pasiskirstymas amžiaus grupėse (n=22)
Kanopos kremzlių sukaulėjimu 1, 3 ir 5 amžiaus grupėse sirgo po 1 arklį (po 11,11 proc.), 2 amžiaus grupėje sirgusių arklių nebuvo, 4 amžiaus grupėje sirgo 6 arkliai (66,67 proc.) (9 pav.).
9 pav. Kanopinių kremzlių sukaulėjimo pasiskirstymas amžiaus grupėse (n=9)
Osteoartritu sirgo 3, 4 ir 5 amžiaus grupės arkliai: 3 grupėje sirgo 1 arklys (11,11 proc.), 4 grupėje sirgo 7 arkliai (77,78 proc.), 5 grupėje sirgo 1 arklys (11,11 proc.) (10 pav.).
0 0 3 19 0 0 5 10 15 20
1 grupė 2 grupė 3 grupė 4 grupė 5 grupė
S irgus ių ar k li ų sk aičiu s
Varlės kaulo sindromas
1 0 3 6 1 0 2 4 6 8
1 grupė 2 grupė 3 grupė 4 grupė 5 grupė
S irgus ių ar k li ų sk aičiu s
21
10 pav. Osteoartrito pasiskirstymas amžiaus grupėse (n=9)
Kanopos sienelės įtrūkimai 2 amžiaus grupėje pasireiškė 1 arkliui (11,11 proc.), 3 amžiaus grupėje 3 arkliams (33,33 proc.) ir 4 amžiaus grupėje 5 arkliams (55,56 proc.). 1 ir 5 amžiaus grupėse kanopos sienelės įtrūkimų nepasitaikė (11 pav.)
11 pav. Kanopos sienelės įtrūkimų pasiskirstymas amžiaus grupėse (n=9)
0 0 1 7 1 0 1 2 3 4 5 6 7 8
1 grupė 2 grupė 3 grupė 4 grupė 5 grupė
S irgus ių ar k li ų sk aičiu s Osteoartritas 0 1 3 5 0 0 1 2 3 4 5 6
1 grupė 2 grupė 3 grupė 4 grupė 5 grupė
Sir gusi ų arkl ių skai či us
22
4. REZULTATŲ APTARIMAS
Dažniausiai diagnozuota kanopų liga buvo varlės kaulo sindromas. Šios ligos dažnumą galėjo įtakoti tai, kad ji pažeidžia keletą struktūrų, o tai įtakoja stipresnį skausmo pasireiškimą ir sukelia problemas savininkams, sumažėja arklio darbo krūvis, taigi jie yra labiau linkę kreiptis į veterinarą. Šios ligos išsivystymą įtakoja keletas faktorių (netinkamai susiformavęs varlės kaulas, netinkama kanopų priežiūra, per didelis krūvis), liga gali išsivystyti veikiant tik vienam iš jų, taigi tikimybė ja susirgti padidėja esant bent vienam faktoriui.
Kanopinių kremzlių sukaulėjimas ne visada sukelia šlubavimą ir skausmą, jis dažniau atsiranda dėl kitų struktūrų pažeidimų, taigi net esant kremzlių sukaulėjimui jis gali likti nediagnozuotas. Tai galėjo įtakoti mažesnį skaičių arklių, kuriems buvo diagnozuota ši liga.
Ne tokią dažną osteoartrito diagnozę galėjo įtakoti jo simptomai. Šlubavimas osteoartrito atveju gali būti nepastovus, taigi šeimininkai gali būti nemotyvuoti kreiptis į gydytoją.
Laminitas bei kanopos sienelės įtrūkimai taip pat buvo diagnozuojami rečiau. Laminitas dažnai pasireiškia kaip antrinė liga, taigi pirma kreipiamas dėmesys į pirminį susirgimą. Gydant kanopos sienelės įtrūkimus gali užtekti kalvio pagalbos, į veterinarijos gydytojus kreipiamasi rečiau.
Išanalizavus ligų dažnumą tarp lyčių buvo nustatyta, kad eržilai kanopų ligomis serga dažniau negu kumelės. Didesnis eržilų sergamumas taip pat įtakojo ir didesnį jų sergamumą kiekvienos individualios ligos atveju. Ryškesnis skirtumas tarp individualių ligų lyties atžvilgiu buvo kanopos sienelės įtrūkimas. Tai galėjo įtakoti traumos, kurias eržilai patiria dėl savo temperamento, nors nėra žinoma, ar tarp eržilų buvo kastratų, taigi ši prielaida gali būti neteisinga. Literatūroje minima, kad kanopinių kremzlių sukaulėjimas dažniau pasireiškia kumelėms(9), Pasak P. Alford, S. Geller et al. laminitas taip pat dažniau pasireiškia kumelėms.(28) Gauti rezultatai to nepatvirtina, tačiau tai galėjo įtakoti maža imtis.
Pagal amžių daugiausia susirgimų kanopų ligomis buvo 4 amžiaus grupėje (arkliai nuo 4 iki 14 metų amžiaus). Buvo pasirinktas platus amžiaus diapazonas, taip pat šią arklių grupę sudaro darbingiausi arkliai - didesnė traumų tikimybė, taigi ir susirgimų, įtakotų traumos buvo daugiau, lėtinės ligos gali pasireikšti vėlesniu gyvenimo laikotarpiu. Suskirsčius arklius į smulkesnes amžiaus grupes rezultatai būtų informatyvesni. Ligos diagnozavimo amžius nebūtinai atskleidžia susirgimo amžių, ne visada kreipiamasi į veterinarus pastebėjus pirmuosius ligos simptomus.
Tai, kad laminitu nesirgo 1 ir 2 amžiaus grupės arkliai įtakoja mažesnis arklio svoris (esant traumai vienoje galūnėje kitai tenka ne toks didelis krūvis), jie negalėjo sirgti Kušingo liga. 3 ir 4 grupės arklių kanopos jau turi išlaikyti didesnį svorį, taip pat jų mityba turi didelės įtakos susirgimui
23 laminitu. Literatūroje pateikiama informacija, kad tikimybė susirgti ūmiu laminitu padidėja arkliui sulaukus 5 metų amžiaus, o lėtiniu – 10.(28) Rezultatai iš dalies atitinka minimus literatūroje.
Varlės kaulo sindromas paveikia vidutinio ir vyresnio amžiaus arklius, tarp 4 ir 15 metų amžiaus(9), tyrimo rezultatai tai patvirtina. Šios ligos sukeltas šlubavimas dažniau būna lėtinis, tai taip pat gali įtakoti amžių, kuomet arklys diagnozuojamas.
Kanopinių kremzlių sukaulėjimas buvo diagnozuotas visose amžiaus grupėse išskyrus 2. Šios ligos atveju sunkiausia įvertinti, kada liga prasidėjo, nes ji nebūtinai sukelia nepageidaujamus ir aiškiai pastebimus simptomus. Taigi vyresni arkliai galėjo jau turėti sukaulėjusias kremzles keletą metų, tačiau tik kilus antriniams susirgimams buvo diagnozuotas sukaulėjimas. Literatūroje minima, kad šis susirgimas arkliams pasireiškia ankstyvame amžiuje.(21)
Kanopos sąnario osteoartritas taip pat dažniausiai pasireiškė 4 amžiaus grupėje. Tai yra darbingas arklio amžius, tenka didesnė apkrova jo sąnariams, taigi didesnė traumų, kurios įtakoja pirminį osteoartritą, tikimybė. Osteoartrio pradžia pasak S.W. Pierce yra 4 – 6 arklio gyvenimo metai.(29) Tyrimo rezultatai atitinka literatūroje pateiktą informaciją.
Kanopos sienelės įtrūkimai pasireiškė 2, 3 ir 4 amžiaus grupėse, daugiau 3 ir 4. Kanopos sienelės įtrūkimai dažniau pasireiškia vėlesniame amžiuje, nes juos įtakoja visiška arklio nepriežiūra, kuomet kanopos perauga, anksčiau persirgtos kanopų ligos, traumos. Visų šių predisponuojančių faktorių pasireiškimas yra dažnesnis vyresnio amžiaus arkliams.
24
5. IŠVADOS
1. Dažniausiai pasireiškusi arklių kanopų liga buvo varlės kaulo sindromas (39,29 proc.), toliau sekė kanopinių kremzlių sukaulėjimas, osteoartritas ir kanopos sienelės įtrūkimai (po 16,07 proc.) bei laminitas (12,5 proc.).
2. Pagal lyti eržilai, sergantys kanopų ligomis sudarė 62,5 proc., o kumelės 37,5 proc.
3. Pagal amžių daugiausia kanopų ligomis sirgo arkliai nuo 4 iki 15 metų amžiaus (73,21 proc.), toliau sekė arkliai nuo 2 iki 4 metų amžiaus (19,64 proc.), arkliai nuo 15 metų ir vyresni (3,57 proc.), kumeliukai iki 1 metų amžiaus bei metinukai nuo 1 iki 2 metų amžiaus sirgo vienodai dažnai (po 1,79 proc.).
4. Visos kanopų ligos dažniausiai pasireiškė 4 amžiaus grupėje (arkliai nuo 4 iki 15 metų amžiaus). Laminito atveju ši amžiaus grupė sudarė 57,14 proc. sergančiųjų, varlės kaulo sindromo atveju 86,36 proc., kanopinių kremzlių sukaulėjimo atveju 66,67 proc., osteoartrito atveju 77,78 proc., kanopos sienelės įtrūkimų atveju 55,56 proc.
25
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Blackwell SE. The Equine Foot: Anatomy, Trauma Effects, Illnesses. In North American Veterinary Conference; 2007; Orlando.
2. König HE, Liebich HG. Veterinary Anatomy of Domestic Mammals. New York: Schattauer; 2014. p. 653-663.
3. Eqeuine Pain Matters. http://www.equinepainmatters.com/res/img/my-horse/diagram-hoof.gif. Prieiga per internetą 2015 m. lapkričio 23 d.
4. Aspinall V, Cappello M. Introduction to Veterinary Anatomy and Physiology; 2009. p. 197-198. 5. Dyce KM, Sack WO, Wensing CJG. Textbook of Veterinary Anatomy. 4th ed.: Saunders; 2010. p.
609.
6. Blood DC, Studdert VP. Saunders Comprehensive Veterinary Dictionary. 2nd ed. Great Britain: Harcourt Publishers Limited; 1999.
7. Ross MW, Dyson SJ. Diagnosis and Management of Lameness in the Horse. 2nd ed. United States: Elsevier Saunders; 2011.
8. Wylie C, Collins S, Verheyen K, Newton J. Risk factors for equine laminitis: A systematic review quality appraisal of published evidence. The Veterinary Journal. 2012;(193): p. 58-66.
9. Baxter GM, Stashak TS, Belknap JK, Parks A. Lameness in the Extremities. In Adams and Stashak's Lameness in Horses. 6th ed. Colorado: Blackwell Publishing, Ltd.; 2011. p. 475-558. 10. Diver TJ. Clinical Application of Current Research Findings Toward the Prevention and Treatment
of Acute Laminitis in Horses With Systemic Inflammatory Diseases: An Internist's Perspective. Journal of Equine Veterinary Science. 2010; 30(9): p. 517-524.
11. Pollitt CC. Equine Laminitis Current Concepts. 2008 May.
12. Orsini JA. Clinical Updates I-Laminitis. Journal of Veterinary Science. 2010; 30(9): p. 455-459. 13. Marais J. Current Therapy for Degenerative Joint Disease in the Horse: Part 1. Equine Health
Update. 2011 June; 13(2): p. 28-33.
14. Laverty S. An update on osteoarthritis. In 15th ESVOT Congress; 2010; Bologna. p. 218-220. 15. Weeren R. Management of chronic pain in equine osteoarthritis - advances in drugs and delivery
26 16. Bentley VA, Sample SJ, Livesey MA, Scollay MC, Radtke CL, Frank JD, et al. Morphologic
changes associated with functional adaptation of the navicular bone of horses. Journal of anatomy. 2007 November; 211(5): p. 662-672.
17. Waguespack RW, Hanson RR. Treating Navicular Syndrome in Equine Patients. Compendium: Continuing Education for Veterinarians. 2011 January; 33(1).
18. Rijkenhuizen AB. Navicular disease: a review of what's new. Equine Veterinary Journal. 2006 January; 38(1): p. 82-88.
19. Dyson S, Murray R. Magnetic resonance imaging evaluation of 264 horses with foot pain: the podotrochlear apparatus, deep digital flexor tendon and collateral ligaments of the distal interphalangeal joint. Equine Veterinary Journal. 2007 July; 39(4).
20. Schoonover MJ, Jann HW, Blaik MA. Quantitative comparison of three commonly used treatments for navicular syndrome in horses. American Journal of Veterinary Research. 2005 July; 66(7): p. 1247-1251.
21. Hedenström UO, Olsson U, Holm AW, Wattle OS. Ossification of ungular cartilages in front feet of cold-blooded trotters--a clinical radiographic evaluation of development over time. Acta Veterinaria Scandinavica. 2014 October; 56(1).
22. Dyson SJ, Murray RC. Injuries Associated With Ossification of the Cartilages of the Foot. In Annual Convention of the AAEP; 2010; Baltimore. p. 152-165.
23. Jones LE, Dyson SJ. Radiological characterisation of ossified ungular cartilages of the foot. In British Equine Veterinary Association Congress BEVA; 2014; Manchester. p. 162.
24. O'Grady SE. How to Manage a Quarter Crack. In Annual Convention of the AAEP; 2010; Baltimore. p. 141-147.
25. Moyer W. Hoof Crack Repair - Simplified Approach. In The North American Veterinary Conference; 2005; Orlando. p. 266.
26. Carter GK, Maki J. Hoof Cracks and Wall Defects. In Annual Convention of the AAEP; 2010; Baltimore. p. 522-526.
27. Clyde Vet Group Equine Hospital. http://www.clydevetgroup.co.uk/equine/images/figure-6.jpg. Prieiga per internetą 2015 m. gruodžio 3 d.
28. Alford P, Geller S, Richrdson B, Slater M, Honnas C, Foreman J, et al. A multicenter, matched case-control study of risk factors for equine laminitis. Preventive Veterinary Medicine. 2001; 49(3-4).
27 29. Pierce SW. Age for Onset of Osteoarthritis. Arthritis & Degenerative Joint Disease. 2012.
