Dažniausiai pasitaikančios roplių ligos, jų diagnostika bei gydymas

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Tomas Bušauskas

Dažniausiai pasitaikančios roplių ligos, jų diagnostika

bei gydymas

The most common reptiles diseases, diagnostic and

treatment

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

Darbo vadovas: prof. Judita Žymantienė

2

DARBAS ATLIKTAS ANATOMIJOS IR FIZIOLOGIJOS KATEDROJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Dažniausiai pasitaikančios roplių ligos, jų diagnostika bei gydymas“.

1. yra atliktas mano paties (pačios).

2. nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE DARBO LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ Patvirtinu, kad darbo lietuvių kalba taisyklinga.

(data) (redaktoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

Patvirtinu, kad darbas atitinka reikalavimus ir yra parengtas gynimui

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)

(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os)

vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas

(vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

3

TURINYS

1.1. Roplių biologija, anatomija bei fiziologija ... 9

1.1.1. Vėžliai ... 9

1.1.2. Driežai ... 9

1.1.3. Gyvatės... 10

1.2. Roplių priežiūra bei laikymo sąlygos ... 10

1.2.1. Laikymo reikalavimai ... 10

1.2.2. Terariumas ... 12

1.2.3. Vandens filtracija ... 12

1.2.4. Erdvės reikalavimai ... 13

1.2.5. Substratas ... 14

1.2.6. Ultravioletinė spinduliuotė ir apšvietimas ... 14

1.2.7. Temperatūra bei šildymo šaltiniai ... 14

1.2.8. Drėgmė ... 16

1.3. Mityba ... 16

1.3.1. Vėžlių mityba bei tinkamas racionas ... 16

1.3.2. Driežų mityba bei tinkamas racionas ... 17

1.3.3. Gyvačių mityba bei tinkamas racionas ... 18

1.4. Saugūs roplių imobilizacijos metodai ir mėginių ėmimas ... 18

1.4.1. Vėžlių imobilizacija ... 18

1.4.2. Driežų imobilizacija ... 18

1.4.3. Gyvačių imobilizacija ... 18

1.5. Mėginių ėmimas ... 19

1.5.1. Mėginių ėmimas iš vėžlių ... 19

1.5.2. Mėginių ėmimas iš driežų ... 19

1.5.3. Mėginių ėmimas iš gyvačių... 19

4

1.7. Dažniausiai pasitaikančios vėžlių ligos... 22

1.8. Dažniausiai pasitaikančios driežų ligos ... 25

1.9. Dažniausiai pasitaikančios gyvačių ligos ... 26

2. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODIKA ... 30

3. TYRIMO REZULTATAI ... 33

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 47

IŠVADOS ... 49

REKOMENDACIJOS ... 50

5

SANTRUMPOS

POFS – priešovuliacinė folikulų stazė POKS – poovuliacinė kiaušinių stazė

NVNU – nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo SVNU – steroidiniai vaistai nuo uždegimo

o

C – laipsniai Celsijaus

PGR – polimerazės grandininė reakcija pav. – paveikslas

6

SANTRAUKA

DAŽNIAUSIAI PASITAIKANČIOS ROPLIŲ LIGOS, JŲ DIAGNOSTIKA BEI GYDYMAS

Tomas Bušauskas

Magistro baigiamasis darbas

Darbo tikslas buvo išanalizuoti dažniausiai pasitaikančias roplių ligas, taikomas diagnostikos priemones bei taikomą specifinį gydymą.

Darbo uždaviniai: nustatyti, kokiomis ligomis dažniausiai sirgo ropliai Čekijos X egzotinių gyvūnų klinikoje 2018–2019 metais; įvertinti roplių ligų diagnostikos metodus; nustatyti veiksmingiausius roplių ligų gydymo metodus; pateikti rekomendacijas roplių augintojams.

Tarp naminių augintinių vis labiau populiarėjant ropliams, atsiranda poreikis juos gydyti, nes prieš jį įsigydami šeimininkai dažniausiai nepasidomi gyvūno biologiniais ypatumais, funkciniais poreikiais. Todėl dažniausiai neteisingai įrengia terariumus, nežino, koks turėtų būti visavertis mitybos racionas, o tai ir lemia augintinio sveikatos problemas.

Egzotiniai ropliai tirti 2018–2019 metais Čekijos X egzotinių gyvūnų klinikoje per vizitą pagal ERASMUS+ programą. Surinktos ir išanalizuotos klinikoje gydytų 72 roplių ligos istorijos. Iš viso tirta: 44 driežai, 14 gyvačių ir 14 vėžlių. Išanalizavus visas roplių klasės ligų istorijas, visiems gyvūnams dažniausiai nustatytas inkstų nepakankamumas – 13 proc. Vėžlių būrio atstovams dažniausiai diagnozuota metabolinė kaulų liga (29 proc.), gyvačių pobūrio atstovams dažniausiai nustatytos kvėpavimo takų bakterinės infekcijos (36 proc.), o driežų pobūrio tiriamiesiems gyvūnams dažniausiai diagnozuotas priešovuliacinis folikulų stazės sindromas (17 proc.).

7

SUMMARY

THE MOST COMMON REPTILES DISEASES, DIAGNOSTIC AND TREATMENT

Tomas Bušauskas Master‘s Thesis

The aim of the work was to analyze their most common diseases, diagnostic procedures and specific treatment.

The tasks of the work were to determine which diseases were most frequently encountered in reptiles of the Czech Exotic Animals X Clinic 2018-2019; Evaluate reptile disease diagnostic methods; Identify the most effective treatments for reptile disease; to apply the results obtained in practice and make recommendations.

Reptiles becoming more and more popular as a pets thats lead to bigger demand to treat them. That's happening because owners don't finde out what kind of environment animals needs, don't know biological and functional features. Usually they set up terrarium incorrect and feed reptiles inappropriately thats affect their healty status.

Reptiles were studied in the Czech Republic in X Exotic Animal Clinic during ERASMUS + program in 2018-2019 years. In clinic was collected 72 case histories of treated reptiles. A total of 44 lizards, 14 snakes and 14 turtles case histories were colected. The analysis of all reptiles showed that renal failure was the most common 13 % of all diseases in all reptiles together. In turtle the most common disease was metabolic bone disease 29 % of all diseases in all turtles. The serpent the most often diagnosed with respiratory bacterial infections in 36 % of all disease in all snakes. In lizards the most common disease was pre-ovulatory follicular stasis syndrome 17% of all diseases in all lizards.

8

ĮVADAS

Ropliai – tai šaltakraujai stuburinių klasės atstovai, kurie sutinkami tiek sausumoje, tiek ir vandenyje. Ropliai plačiai paplitę visame pasaulyje, nuo šaltojo klimato zonų iki tropinių klimato juostų. Jie prisitaikę išgyventi įvairiausiomis sąlygomis. Roplių metabolizmas yra daug lėtesnis lyginant su žinduolių, jo greitis priklauso nuo aplinkos temperatūros, todėl ir gydymas dažniausiai užtrunka gerokai ilgiau negu žinduolių (1).

Lietuvoje vis dažniau žmonės roplius laiko kaip naminius gyvūnus, todėl vis dažniau susiduriama ir su jų susirgimais. Mūsų šalyje kol kas nedaug klinikų imasi gydyti roplius, tačiau ir dauguma šeimininkų neskuba kreiptis pagalbos į veterinarijos gydytojus. Didžioji dalis roplių negalavimų atsiranda dėl netinkamų laikymo sąlygų ir nesubalansuotos bei nevisavertės jų mitybos. Nesiimant jokio gydymo ar nekeičiant laikymo sąlygų, dauguma roplių negalavimų baigiasi mirtimi.

Norint išvengti daugumos susirgimų, būtina atsižvelgti į roplio fiziologinius poreikius ir užtikrinti jam kuo tinkamesnes gyvenimo sąlygas. Gyvūnui rekomenduojama suteikti kuo natūralesnę aplinką, kad sąlygos būtų kuo panašesnės į tokias, kokiomis roplys gyventų laisvėje. Svarbiausia atkreipti dėmesį į temperatūros rekomendacijas dienos ir nakties metu, reikiamą drėgmės kiekį bei užtikrinti kuo įvairesnę visavertę mitybą (2).

Siekiant išsiaiškinti, kokios ligos dažniausiai pasitaiko ropliams, kokios diagnostikos procedūros taikomos joms nustatyti ir koks gydymas buvo veiksmingiausias, išanalizuotos 72 roplių ligos istorijos, surinktos Čekijos X egzotinių gyvūnų klinikoje 2018–2019 metais. Analizuoti vėžlių būrio atstovai, gyvačių bei driežų pobūrių atstovai kartu ir atskirai.

Darbo tikslas: Išanalizuoti dažniausiai pasitaikančias roplių ligas, taikomas diagnostikos priemones bei taikomą specifinį gydymą.

Darbo uždaviniai:

1. Nustatyti, kokiomis ligomis dažniausiai sirgo ropliai, kurie gydyti Čekijos X egzotinių gyvūnų klinikoje 2018–2019 metais.

2. Įvertinti roplių ligų diagnostikos metodus, nustatyti veiksmingiausius diagnozuotų ligų gydymo metodus.

9

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Roplių biologija, anatomija bei fiziologija

Visame pasaulyje yra 327 vėžlių rūšys bei 127 porūšiai, kurie aptinkami nuo šaltojo klimato zonų iki tropinių. Vėžliai morfologiškai skirstomi į tris dideles grupes: jūrinius (1 pav.), gėlavandenius bei sausumos vėžlius. Fiziologiniai

skirtumai suteikia galimybę prisitaikyti prie gyvenamosios aplinkos: jūriniai vėžliai gali panerti į didesnį negu 500 metrų gylį, o dykumose gyvenantieji gali išgyventi vietose, kuriose iškrenta mažiau negu 10 cm kritulių per metus (1). Vėžliai gali prisitaikyti prie temperatūros pokyčių, tai būdinga dykumose gyvenantiems gyvūnams, nes nakties metu temperatūra dykumoje gali nukristi iki 0°C. Laisvėje

gyvenantys vėžliai, reaguodami į nukritusią aplinkos temperatūrą, gali stipriai sulėtinti savo metabolizmą. Tačiau jie gali ir pagreitinti metabolizmą dienos metu, kuomet temperatūra ženkliai pakyla. Metabolizmo sulėtėjimas esant žemesnei temperatūrai yra vadinamas hibernacija arba žiemos miegu. Tai labai būdinga vėsesnių klimato zonų vėžliams (2).

Vėžlys yra tarsi roplys-tankas, kuris turi šarvus iš viršaus ir apačios. Tai vieninteliai tetropodai, turintys kaulinį kiautą, kuris dengia jų kūną iš ventralinės bei dorsalinės kūno pusių (1). Vėžliai gali visiškai ar dalinai įtraukti galvą, kojas ir uodega į savo kiautą (2). Viršutinis kiautas vadinamas karapaksu, o apatinis – plastronu (1, 2). Tačiau kai kurie jūriniai vėžliai turi kiautą su redukuotais kaulų elementais arba apskritai be jų (1). Vėžlių širdis yra trijų kamerų, sudaryta iš dviejų prieširdžių ir vieno skilvelio. Plaučiai užima didelę dalį karapakso, bet turi ribotas išsiplėtimo galimybes. Vėžliai neturi funkcionalios diafragmos, todėl plaučių ventiliacija vyksta dėl teigiamo spaudimo, kuris yra sukuriamas skeleto raumenų bei sulenkiant ir ištiesiant galūnes. Roplių inkstai neturi Henle kilpos, todėl išskiria nekoncentruotą šlapimą. Roplių virškinimas stipriai priklauso nuo aplinkos temperatūros, jai nukritus gali labai sulėtėti arba visai sustoti (2). Visi vėžliai dauginasi dėdami kiaušinius, kurių skaičius gali svyruoti nuo vieno iki šimto, tai priklauso nuo patelės dydžio ir rūšies (1).

1.1.2. Driežai

Pasaulyje aptinkama beveik 9 200 rūšių driežų. Tai yra pačią didžiausią rūšinę įvairovę turinti roplių grupė (1). Dauguma jų gerai apsaugoti žvynų, kai kurių rūšių driežų žvynai yra modifikavęsi į skiauteres ar barzdas, kurios padeda komunikuoti tarpusavyje. Lyginant su kitais ropliais, visų rūšių driežai turi gana mėsingus liežuvius. Chameleonai turi ilgą liežuvį, kurio pagalba medžioja

10 grobį, barzdotosios agamos (2 pav.) liežuvio galiukas yra plokščias ir skiriasi nuo likusios liežuvio dalies. Žaliosios iguanos liežuvio galiukas yra raudonos spalvos.

Šie anatominiai ypatumai turėtų būti žinomi ir nelaikomi patologijomis.

Įkvėpimas ir iškvėpimas yra aktyvūs procesai, reikalaujantys raumenų pagalbos. Driežai neturi diafragmos, todėl kvėpavimas priklauso nuo intrakostalinių raumenų susitraukimo. Poriniai plaučiai daugumos rūšių yra gana paprastos sandaros, tačiau kai kurios rūšys turi daugiaskilčius plaučius. Širdis sudaryta iš dviejų prieširdžių ir vieno skilvelio, o skilvelis padalintas į tris kameras. Driežai yra ektotermai, todėl reikalauja papildomo išorinio šilumos šaltinio kūno temperatūrai

palaikyti. Tinkama kūno temperatūra yra reikalinga išgyventi. Laisvėje gyvenančių driežų kūno temperatūra turi tam tikrą intervalą. Keisdami ir palaikydami reikiamą temperatūrą, jie geriau prisitaiko prie gyvenimo sąlygų ir lengviau išgyvena. Ši savybė leidžia pakelti ir kontroliuoti metabolizmą ir visas gyvybines funkcijas, tai labai svarbu virškinimui ir imunitetui (1, 2).

1.1.3. Gyvatės

Gyvatės yra antra daugiausiai rūšių turinti roplių grupė, ją sudaro net 3 400 skirtingų rūšių. Gyvatės yra paplitusios visuose kontinentuose, išskyrus Antarktidą. Visos gyvatės yra plėšrūnai, galintys misti įvairiu maistu, tačiau kai kurių rūšių mityba yra labai specifinė. Gyvačių priekinės kojos yra visiškai redukuotos, tačiau galinės likusios kaip rudimentai ir yra puikiai matomos. Galinių kojų rudimentai yra abiejose kūno pusėse prie pat kloakos. Cilindro formos kūnas turi padidintą skaičių stuburo slankstelių, jų dažniausiai yra 220–

240, tačiau kartais gali būti net 500. Kiekvienas kaklo bei liemens stuburo slankstelis turi po du šonkaulius. Kūnas padengtas raginiais žvynais, pagal kurių kiekį, dydį bei raštą galima identifikuoti gyvatės rūšį (1).

1.2. Roplių priežiūra bei laikymo sąlygos

Viena iš didžiausių problemų auginant roplius yra tai, jog neegzistuoja oficialūs laikymo standartai, kurie nurodytų, kaip privalo būti laikomi vienos ar kitos rūšies gyvūnai.

Dauguma patarimų yra subjektyvūs ir paremti augintojų patirtimi, o ne moksliniais tyrimais. Pagrindiniais informacijos šaltiniais gali būti profesionalūs herpetologai, mėgėjai roplių augintojai,

2 pav. Barzdotoji agama

(lot. Pogona vitticeps ) (Autoriaus)

3 pav. Šalmagalvis

chamelionas (lot. Chamaeleo calyptratus)(Autoriaus)

11 veterinarai, knygos, mokslinės publikacijos, žurnalai ar internetas. Patarimai iš skirtingų šaltinių dažniausiai skiriasi, todėl labai svarbu yra kritinis mąstymas (1, 3).

Auginant roplius labai svarbu yra tinkamai įrengti terariumą. Svarbus ir socialinis roplių grupavimas, temperatūros skirtumai, užtikrinantys tinkamą termoreguliaciją, drėgmė, ultravioletinių spindulių šaltinis ir subalansuota mityba. Pagrindinė roplių susirgimų priežastis ir yra anksčiau išvardintų kriterijų pažeidimai. Tačiau remiantis mokslinėmis žiniomis ir tinkamai įrengus terariumą galima nesunkiai išvengti dažniausiai pasitaikančių negalavimų (3). Mokslinėje literatūroje (2) pateikiamos driežų laikymo rekomendacijos (1 lentelė).

1 lentelė. Driežų laikymo rekomendacijos (2)

Rūšis

Temperatūra

UVB spinduliuotės reikalingumas

Mityba Vandens šaltinis ir _drėgmė

K ar št oj i z ona ( °C ) Š al toj i z ona ( °C ) N akt ie s m et u (° C ) Barzdotoji agama (Pogona vitticeps) (2 pav.) 40 25 21 Būtina Vabzdžiai bei augalinis maistas. Augalinis maistas turėtų sudaryti 85% suaugusio driežo raciono

Didelis vandens indas su galimybe įpilti. Drėgmė: 30–40% Vandeninė agama (Physignathus cocincinus) 35 25 21 Būtina Vabzdžiai bei naujagimiai peliukai suaugusiems driežams

Labai didelis indas su galimybe įpilti arba šildomas ir filtruojamas vandens baseinėlis. Drėgmė: 80–90% Šalmagalvis chameleonas (Chamaeleo calyptratus) (3 pav.) 40 25 21 Būtina Vabzdžiai bei augalinis maistas. Augalinis maistas turėtų sudaryti 15% suaugusio driežo raciono Reikalingas tekantis vanduo, nes kitokį atsisako gerti. Drėgmė:

75–80%

Žalioji iguana

(Iguana iguana) 40 25 21 Būtina

Visiškas augalėdis. Racioną turėtų sudaryti 50% salotos, žiedai bei žolės. 25% ankštiniai augalai ir

daržovės bei 25% vaisiai.

Labai didelis indas su galimybe įpilti arba šildomas ir filtruojamas vandens baseinėlis. Drėgmė: 75–100% Spygliauodegis driežas (Uromastyx) 40 25 21 Būtina Visiškas augalėdis. Racioną turėtų sudaryti 50% salotos, žiedai bei žolės. 40% ankštiniai augalai ir

daržovės bei 10% vaisiai.

Didelis vandens indas su galimybe įpilti. Drėgmė:

12 1 lentelės tęsinys. Driežų laikymo rekomendacijos (2)

Rūšis

Temperatūra

UVB spinduliuotės reikalingumas

Mityba Vandens šaltinis ir _drėgmė

K ar št oj i z ona ( °C ) Š al toj i z ona ( °C ) N akt ie s m et u (° C ) Leopardinis gekonas (Eublepharis macularius) 35 25 21 Nebūtina, bet rekomenduojama Visiškas vabzdžiaėdis

Didelis vandens indas su galimybe įpilti. Drėgmė: 30–40% Stepinis varanas (Varanus exanthematicus) 40 25 21 Nebūtina, bet rekomenduojama Vabzdžiai bei naujagimiai peliukai suaugusiems driežams

Didelis vandens indas su galimybe įpilti. Drėgmė: 25–50%

1.2.2. Terariumas

Daugybė roplių augintojų, ypač pradedančiųjų, yra įsitikinę, jog geriausi terariumai yra tokie, kokius jie mato vietinėse parduotuvėse. Tačiau yra daugybė alternatyvų tradiciniams stikliniams terariumams, kurios puikiai gali būti pritaikytos auginant roplius namuose. Yra daugybė plastikinių ar stiklo pluošto terariumų, kurie yra pritaikyti būtent namuose laikomiems ropliams, dažnai tokie terariumai yra daug didesni ir pigesni nei įprasti stikliniai. Papildomas plastikinių ar stiklo pluošto terariumų privalumas, jog tokiuose ropliai turi daugiau erdvės, mažiau galimybių pabėgti, jiems lengviau pasiekiami šviesos ir temperatūros šaltiniai. Be to, tokiuose terariumuose geriau palaikoma temperatūra, drėgmė, geresnė termoreguliacija (1, 3). Dar labai svarbu, kad kai kurie driežai nemato stiklo, todėl gali susižaloti bandydami ištrūkti (2). Plastikiniai ar stiklo pluošto terariumai yra daug lengvesni, patvaresni bei paprasčiau valomi negu stikliniai (3). Driežų terariumai turėtų būti kiek įmanoma didesni, jų gerovei užtikrinti būtina įrengti slėptuves (2).

1.2.3. Vandens filtracija

Temperatūra ir apšvietimas laikomi pačiais svarbiausiais kriterijais auginant roplius, o vandens kokybės aspektas labai dažnai pamirštamas. Prasta vandens kokybė yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl vandens vėžliai nesijaučia gerai nelaisvėje ir yra sunkiai auginami (2, 3). Visi vandenyje ar pusiau vandenyje gyvenantys ropliai, kuriems reikia daugiau nei paprasto vandens indo, terariume privalo turėti vandens filtravimo sistemą. Tai gali būti paprasčiausia oro siurblio ir kempinės filtravimo sistema arba sudėtingesnė sistema, skirta didesniam vandens kiekiui. Abiem

13 atvejais vandens filtracija yra būtina, kad būtų pašalintos biologinės atliekos (3). Vandens filtracija gali būti mechaninė, biologinė ir cheminė.

1. Mechaninė filtracija – jai dažniausiai naudojamas oro siurblys, kuris mechaniškai judina vandenį ir įvairių kempinių pagalba padeda pašalinti didesnes biologines atliekas ir prisotina vandenį deguonies (3).

2. Biologinė filtracija – tai didelio paviršiaus ploto natūralus filtras. Bakterijos, gyvenančios grunte ar ant akvariumo sienelių, skaido amoniaką į nitritus, o vėliau į nitratus. Šis procesas vadinamas nitrifikacijos ciklu ir trunka apie 21 dieną naujuose akvariumuose. Tik pasibaigus šiam ciklui, akvariume galima apgyvendinti roplį (3).

3. Cheminė filtracija – tai procesas, kai kenksmingiems cheminiams junginiams bei spalvos komponentams iš vandens pašalinti yra naudojama aktyvuota anglis, pasižyminti puikiomis absorbcinėmis savybėmis (3).

Be filtracijos, labai svarbus aspektas – vandens keitimas. Priklausomai nuo akvariumo dydžio ir gyventojų skaičiaus apie 30% vandens turėtų būti keičiama kas savaitę. Visas vanduo turėtų būti keičiamas kas du mėnesius (2, 3).

1.2.4. Erdvės reikalavimai

Dažniausiai roplių augintojai, o ypač – gyvačių ir gekonų, jų laiko dešimtimis ar šimtais mažuose laboratorijoms skirtuose terariumuose su keletu dekoracijų, kurios nėra naudingos ropliui. Terariumo dekoracijos turėtų būti ne tik gražios augintojui, tačiau ir naudingos ropliui, užtikrinančios jo gerovę bei galimybes pasireikšti jo natūraliai elgsenai. Labai svarbu įrengti terariumą, kuris atitiktų rūšiai keliamus reikalavimus bei

natūralią roplio elgseną. Suaugęs kukurūzinis žaltys (lot.

Pasntherophis guttatus) (4 pav.) ar karališkoji gyvatė (lot. Lampropeltis getula) gali gyventi apytiksliai 76 litrų

terariume, tačiau daug geriau jaustųsi tokiame, kurio ilgis, plotis ir aukštis yra 120 x 60 x 60 centimetrų (ilgis x plotis x aukštis). Gyvatės ir kiti ropliai, gyvendami didesniame terariume, yra aktyvesni ir turi geresnį raumenų tonusą, negu gyvenantys mažame. Didesniame terariume yra galimybė

įrengti daugiau šakų laipiojimui, daugiau slėptuvių bei didesnį vandens baseinėlį. Visa tai suteikia geresnį drėgmės ir temperatūros pasiskirstymą ir termoreguliaciją. Yra keletas formulių, pagal kurias galima suskaičiuoti minimalius rekomenduojamus terariumo matmenis. Viena iš tokių formulių: gyvatės terariumo ilgio ir pločio centimetrų suma turėtų būti lygi arba didesnė už gyvatės ilgį. Pavyzdžiui, 120 cm ilgio ir 60 cm pločio terariumas yra rekomenduojamas gyvatei, kuri nėra ilgesnė negu 180 cm. Driežas turėtų būti laikomas dvigubai ilgesniame terariume, negu yra jo ilgis,

4 pav. Kukurūzinis žaltys (lot. Pasntherophis guttatus) (Autoriaus)

14 pavyzdžiui: 120 cm ilgio terariumas yra tinkamas 60 cm dydžio driežui, tačiau minimalus terariumo ilgis turėtų būti bent 1,5 karto didesnis už driežą. Maksimalus terariumo dydis priklauso nuo erdvės ir laikytojo finansinių galimybių (1–3). Vėžliai turėtų būti laikomi terariumuose, kurių ilgis yra bent keturis kartus didesnis negu vėžlio karapakso ilgis (2).

1.2.5. Substratas

Terariumuose patariama naudoti natūralius substratus, kurie atrodo estetiškiau, suteikia galimybę ropliui įsirausti ar patenkinti kitus natūralius poreikius. Be to, tokie substratai palaiko drėgmę ir pasižymi puikiomis absorbcinėmis savybėmis. Substratas turėtų būti pakankamai smulkus, kad prarytas nesukeltų virškinamojo trakto nepraeinamumo, todėl reikėtų vengti žvyro, didelių medžio žievės gabalėlių ar medžio skiedrų. Natūralūs substratai gali būti maišomi ir pritaikomi pagal specialius rūšies poreikius. Dažniausiai naudojami substratai gali būti maišomi įvairiomis dalimis, tam tinka smėlis, durpės, viršutinis dirvožemio sluoksnis ar lapų mulčas. Daugumai roplių didžiąją substrato dalį turėtų sudaryti smėlis, o ne durpės ar lapų mulčas, tačiau natūraliai miškuose gyvenantys ropliai reikalauja daugiau drėgmės, dėl to šių gyvūnų substratą turėtų sudaryti durpės, dirvožemis ir maža dalis smėlio arba apskritai jo nereikėtų naudoti. Substratas turi ne tik užtikrinti reikiamą drėgmę, bet ir būti nekenksmingas gyvūnui (1, 3). Vėžliams kaip substratą rekomenduojama naudoti šieną, tačiau, kaip alternatyva gali būti naudojamos durpės ar žievės mulčas (2). Medžio skiedros ar žievė nerekomenduojama, nes labai dažnai kartu su maistu patenka į roplio virškinamąjį traktą ir sukelia nepraeinamumą. Smėlinis substratas taip pat gali patekti į dykuminių gyvūnų virškinamąjį traktą. Tai labai dažnai pasitaiko sausumos vėžliams, barzdotiesiems drakonams (Pagona vitticeps) ar leopardiniams gekonams (Eublepharis macularis). Dauguma šių problemų gali būti išsprendžiamos tinkamai subalansavus mitybą, užtikrinant reikiamą temperatūrą bei ultravioletinę spinduliuotę (UVB), taip pat maistą dedant į dubenėlius taip išvengiant maisto sąlyčio su substratu (3).

1.2.6. Ultravioletinė spinduliuotė ir apšvietimas

Norint auginti sveiką roplį reikalinga ultravioletinė (UVB) spinduliuotė, dažniausiai ropliams naudojamos UVB lempos, kurios skleidžia 290–320 nm bangos ilgio spindulius, kurie yra būtini vitamino D3 sintezei, o šis būtinas kalcio metabolizmui (2–4).

Daugumai vėžlių yra tinkamas 12 valandų dienos ir 12 valandų nakties šviesos režimas (2). 1.2.7. Temperatūra bei šildymo šaltiniai

Visi ropliai yra ektoterminiai gyvūnai, todėl jų kūno temperatūra priklauso nuo aplinkos temperatūros. Terariume turėtų būti kelios skirtingų temperatūrų zonos, kad gyvūnas galėtų pasirinkti jam tinkamiausią. Kiekviena rūšis turi skirtingas temperatūros svyravimo ribas. Šildymo šaltiniai turėtų būti apsaugoti nuo tiesioginio kontakto su gyvūnu, siekiant išvengti nudegimų. Laikant rūšis, kurios žiemoja, būtina atkreipti dėmesį į minimalią temperatūrą žiemojimo metu (3).

15 Aplinkos temperatūra vėžliams turėtų būti apie 20–25°C, o karštojoje zonoje pakilti virš 40°C. Minimali temperatūra nakties ar žiemojimo metu neturėtų nukristi žemiau 15°C, tačiau konkreti temperatūra priklauso nuo rūšies bei metų laiko (2). Literatūroje (5) pateikiami temperatūrų reikalavimai atsižvelgiant į kiekvienos rūšies individualius poreikius. (2 lentelė)

2 lentelė. Temperatūros bei šildymo šaltinio reikalavimai pagal gyvūnų rūšį (5) Gyvūno rūšis Optimali temperatūra °C Šildymo

šaltinis iš apačios

Šviečiantis šildymo

šaltinis Dieną Naktį Žiemojimo

Gyvatės Paprastasis smauglys (Boa

constrictor)

27–32 21–27 21–24 Privalomas Neprivalomas Karališkasis pitonas

(Python regius) (5 pav.)

27–23 21–27 16–21 Privalomas Neprivalomas Žaliasis medžių pitonas

(Morelia viridis)

24–28 21–24 16–18 Neprivalomas Privalomas

Rombinis pitonas (Morelia

spilota) 27–29 21–24 16–18 Privalomas Neprivalomas Kukurūzinis žaltys (Pantherophis guttatus) 25–29 19–24 13–16 Privalomas Neprivalomas Karališkoji gyvatė (Lampropeltis getula) 25–29 20–23 13–16 Privalomas Neprivalomas Driežai Žalioji iguana (Iguana

iguana) 29–32 19–25 18–21 Neprivalomas Privalomas Leopardinis gekonas (Eublepharis macularis) 25–29 18–24 Nėra būtinas Privalomas Privalomas

Kalnų chameleonai 25–29 13–19 Nėra būtinas

Neprivalomas Privalomas Žemumų chameleonai 27–29 21–24 Nėra

būtinas

Neprivalomas Privalomas Barzdotoji agama (Pogona

vitticeps)

29–31 20–23 17–21 Neprivalomas Privalomas Mėlynliežuvis scinkas

(Tiliqua)

27–29 19–24 16–18 Neprivalomas Privalomas

Vidutinio klimato zonos

gėlavandeniai vėžliai 27–29 18–21

Nėra

būtinas Neprivalomas Privalomas Tropinio klimato zonos

16 2 lentelės tęsinys. Temperatūros bei šildymo šaltinio reikalavimai pagal gyvūnų rūšį (5)

Gyvūno rūšis

Optimali temperatūra °C Šildymo šaltinis iš

apačios

Šviečiantis šildymo

šaltinis Dieną Naktį Žiemojimo

Vėžliai Vidutinio klimato zonos

sausumos vėžliai 25–32 21–24 10–18 Privalomas Privalomas

Tropinio klimato zonos

sausumos vėžliai 28–31 21–24 Nežiemoja Privalomas Privalomas

Driežai privalo turėti bent du šildymo šaltinius, vienas iš jų reikalingas karštojoje zonoje dienos metu, kuris leistų driežui pasikaitinti atsiradus poreikiui, o kitas palaikantis optimalią temperatūrą nakties metu. Visi šaltiniai turėtų būti nepasiekiami driežui, kad išvengtų odos nudegimų (2). 1.2.8. Drėgmė

Vėžliai turi turėti priėjimą prie vandens,

kad galėtų atsigerti ir kad būtų palaikoma reikiama drėgmė terariume (2, 6).

Visiems driežams yra reikalinga drėgmė, tačiau jos kiekis priklauso nuo jų rūšies. Išlaikyti pakankamą drėgmę ir tinkamą ventiliaciją gali padėti rūko generatoriai, specialūs kriokliai driežams ar kasdienis terariumo purškimas vandeniu (2, 3).

Visos gyvatės privalo turėti dubenį su vandeniu, dauguma gyvačių mėgsta vandens dubeniu naudotis kaip baseinu, todėl jis turėtų būti atitinkamo dydžio pagal gyvatės dydį (2).

1.3. Mityba

Visi sausumos vėžliai yra augalėdžiai, todėl jų racione turėtų būti kuo įvairesnis, daug skaidulų turintis augalinis maistas, daugiausiai – įvairios žolės bei šienas. Didžiąją žolinio raciono dalį turėtų sudaryti kiaulpienės, gysločiai ir dobilai. Taip pat vėžliams tinka lapinės salotos, tačiau reikėtų vengti „Iceberg“ salotų, kurios yra mažo maistingumo ir turi atvirkščiai proporcingą kalcio ir fosforo kiekį, nei yra reikalingas vėžliams. Tačiau šios salotos, kaip dalis raciono, gali būti šeriamos nutukusiems vėžliams. Kopūstai, „Kale“ salotos, špinatai ar kitos lapinės daržovės gali būti įtraukti į racioną, tačiau turėtų sudaryti nedidelę dalį. Krakmolingų daržovių, pavyzdžiui, žirnių, pupelių ar kukurūzų galima duoti labai retai, nes jos labai kaloringos dėl didelio

5 pav. Karališkasis pitonas (lot. Python regius) (Autoriaus)

17 angliavandenių kiekio. Vaisiai turėtų sudaryti kuo mažesnę raciono dalį, tačiau duodamuose vaisiuose turi būti didelis skaidulų kiekis bei mažai cukraus. Nepriklausomai nuo raciono, labai svarbūs yra kalcio papildai (2, 6, 7).

Pusiau sausumos vėžliai yra visaėdžiai ir jų racionas natūralioje gamtoje yra labai platus. Tokių vėžlių racionas nelaisvėje turėtų būti sudarytas iš 50% gyvūninės kilmės baltymų ir 50% daržovių. Gyvūninės kilmės maisto dalį gali sudaryti bestuburiai, pavyzdžiui, sliekai, šliužai, šilkverpiai, sraigės. Be to, kartais būtina duoti ir smulkių žuvų, taip užtikrinant pakankamą vitamino A kiekį racione. Tarp duodamų daržovių turėtų būti turinčiosios daug vitamino A bei β karoteno: garstyčios, kiaulpienės, „Kale“ salotos, petražolės, moliūgai ir morkos. Daržovės gali sudaryti net iki 75% viso augalinio raciono. Dalį raciono turėtų sudaryti vaisiai. Uogos, obuoliai bei pomidorai yra geras pasirinkimas vėžlių racionui (2, 3, 7).

Gėlavandeniai vėžliai yra mėsėdžiai, tačiau laisvėje taip pat maitinasi ir vandens augalais, suaugę vėžliai, lyginant su jaunais, dažniau renkasi augalinį maistą. Didžiąją dalį jų raciono turėtų sudaryti žuvis ar gyvulių kepenys, taip pat bestuburiai: sliekai, tubifeksai, šliužai, šilkverpiai arba vėžiagyviai – krevetės ar vėžiai. Mažiausią raciono dalį turėtų sudaryti upėtakis, šamas ar komerciniai pašarai, nes juose dažniausiai būna mažas vitaminų, bet didelis riebalų kiekis. Taip pat į racioną naudinga įtraukti akvariumo augalus ar lapines salotas ir morkas (2, 7).

1.3.2. Driežų mityba bei tinkamas racionas

Augalėdžių driežų racioną sudaro daugybė augalų, vaisių ir daržovių. Paprastai driežai naudoja maždaug tik 2–5% energijos, lyginant su tokio pat dydžio žinduoliu (2). Didžiausią dalį jų raciono turėtų sudaryti įvairūs augalai ir lapai. Natūraliai augančios žolės, pavyzdžiui, kiaulpienės, pienės, gysločiai, smiltės, žliūgės, usnys, sausmedžiai, nasturtos žiedai ar našlaitės yra išskirtinai geras maisto šaltinis. Tačiau neturint šių augalų taip pat galima naudoti daržoves: „Kale“ salotas, špinatus, brokolius, „Iceberg“ salotas, kopūstus, kiniškus kopūstus, ropes, garbanotąsias trūkažoles, Briuselio kopūstus, morkas, paprikas, moliūgus ir pomidorus. Didelė ir vaisių įvairovė: obuoliai, kriaušės, braškės, bananai ar didesnį baltymų kiekį turintys augalai: pupelės, žirniai ar pupos, kurios irgi gali įeiti į racioną priklausomai nuo driežo rūšies. Labai svarbu racioną praturtinti vitaminais ir mineralais, turinčiais aukštą kalcio ir fosforo santykį (2 ,6, 7).

Visaėdžiai driežai gali būti 1–99% augalėdžiai, todėl, priklausomai nuo rūšies, svarbu žinoti, kokią raciono dalį turi sudaryti augalinis maistas. Dauguma visaėdžių driežų dažniausiai maitinasi vabzdžiais: tarakonais, skėriais, milčiais ir zoofobusais, kuriuos galima lengvai nusipirkti gyvūnams skirtų prekių parduotuvėse, tačiau kai kurie augintojai maitina ir naujagimiais peliukais. Vėdarėliai, šimtakojai ir sliekai yra labiau tinkamas maisto šaltinis, negu vabzdžiai, kurie siūlomi parduotuvėse. Labai svarbu racioną praturtinti vitaminais ir mineralais, kurie turi didelį kalcio ir fosforo kiekį. Pačius vabzdžius, prieš atiduodant juos driežui, reikėtų pamaitinti vaisiais ar daržovėmis. Siekiant

18 išvengti driežo sužalojimų, visas nesunaudotas gyvas maistas turėtų būti pašalinamas iš terariumo (1, 2, 3, 6, 7). Mėsėdžiai driežai dažniausiai yra maitinami smulkiais žinduoliais, todėl vitaminų ir mineralų disbalansas retai pasitaiko, tačiau grobis turėtų būti maitinamas visavertiškai. Per ilgas negyvų graužikų šaldymas taip pat gali turėtų įtakos jų mitybinei vertei. Šaldyti graužikai turėtų būti atšildomi iki kūno temperatūros prieš sumaitinimą (2).

1.3.3. Gyvačių mityba bei tinkamas racionas

Gyvatės, priklausomai nuo rūšies, gali maitintis labai įvairiu grobiu. Jų racioną gali sudaryti žinduoliai, paukščiai, ropliai, varliagyviai, kiaušiniai, žuvys, moliuskai, sliekai ir vabzdžiai. Dauguma nelaisvėje laikomų gyvačių yra maitinamos atitinkamo dydžio pelėmis ir žiurkėmis. Žuvimis mintančios gyvatės gali būti maitinamos gyva ar atšaldyta žuvimi, tačiau atšaldyta žuvis turėtų būti papildoma tiaminu (vit. B1) (2, 6, 7).

Smaugliai ir pitonai turi lėtesnį metabolizmą, lyginant su žalčiais, todėl kai šios gyvatės pasiekia brandą, jos turėtų būti maitinamos tik kas 2–4 savaites (2).

1.4. Saugūs roplių imobilizacijos metodai ir mėginių ėmimas

Vėžliai yra labai lengvai fiksuojami apžiūros metu. Dauguma namuose auginamų vėžlių yra pripratę prie kontakto su žmogumi. Juos reikia tvirtai suimti ir pakelti virš stalo, vienintelis pasipriešinimas yra bandymas kojomis nustumti laikančią ranką, todėl vėžlį laikyti reikia tvirtai. Laisvėje sugauti ar kai kurie dideli vėžliai gali būti ne tokie socialūs. Jie stengiasi į kiautą įtraukti galūnes, tokiu atveju laikant ir fiksuojat vėžlį reikėtų saugoti pirštus, kad jie nepatektų tarp galūnės ir kiauto (2, 6).

Vandens vėžliai yra labai aktyvūs ir retai įtraukia galūnes į savo kiautą. Tačiau jie gali būti labai agresyvūs, todėl laikantis asmuo turėtų saugotis galimo įkandimo (2).

1.4.2. Driežų imobilizacija

Driežus fiksuoti reikia ypač atsargiai, nes dauguma jų gali būti irzlūs ir mėgindami išsilaisvinti gali susižaloti. Maži driežai gali būti apžiūrimi juos įdėjus į plastikinę dėžutė, kai kurie gekonai gali ramiai būti tiesiog ant ištiesto delno visos apžiūros metu. Svarbiausia yra galvos bei uodegos fiksacija siekiant išvengti įkandimų ir smūgių uodega. Jeigu yra galimybė kojas taip pat reikėtų laikyti, taip išvengiant įdrėskimų. Didesni bei labiau agresyvūs driežai gali būti įvyniojami į rankšluostį. Uždengus galvą, driežas gali nurimti. Chameleonui apžiūrėti galima naudoti šakelę – laikydamas ją, jis jaučiasi pakankamai ramus (1, 2).

1.4.3. Gyvačių imobilizacija

Dauguma gyvačių, kurios patenka pas veterinarus, yra pripratusios prie žmonių rankų ir pakankamai gerai elgiasi, tačiau kai kurios rūšys, pavyzdžiui, žaliasis medžių pitonas ar tinklinis pitonas gali būti agresyvios. Visas gyvates reikia dėti į saugias plastikines dėžes, iš kurių jos

19 negalėtų pasprukti. Prieš tai gyvatę dar galima įdėti į medžiaginį maišą ir jį užrišti. Nė vienos gyvatės, trumpesnės negu 150 cm neturėtų laikyti du žmonės. Ji suimama kaudaliai žandikaulių, kai pakeliama, kūnas turėtų būti laikomas dviejose vietose. Fiksacijai gali būti naudojamas ir plastikinis vamzdis. Norint apžiūrėti dideles ir agresyvias gyvates, jos gali būti seduojamos (2).

1.5. Mėginių ėmimas

Daugumai vėžlių kraują galima paiimti iš jungo, pokarapaksinės(subcarapacial), dorsalinės uodegos bei peties (brachial) venų. Vėžliai nesivalo savo odos, todėl prieš imant kraujo mėginį labai svarbu ją nuvalyti ir dezinfekuoti. Visas kraujo kiekis apytiksliai sudaro 5–8% roplių kūno svorio, todėl tik 10% viso kraujo gali būti saugiai paimta. Jeigu vėžlys sveria 100 gramų tai reiškia, jog jis turi apie 5–8 ml kraujo ir saugus kiekis, kurį galima paimti iš tokio gyvūno, yra apie 0,5–0,8 ml (2). 1.5.2. Mėginių ėmimas iš driežų

Driežams kraujas gali būti imamas iš ventralinės uodegos venos, jungo venos, ventralinės pilvo venos, kritiniais atvejais – iš širdies. Maksimalus kiekis, kuris gali būti paimtas, yra apie 0,5% driežo kūno svorio (1, 2).

Paimti išmatų mėginį gali būti kiek komplikuota, jeigu driežas yra anoreksiškas. Todėl tam dažniausiai naudojamos vandens vonelės ar kloakos plovimas (2). (6 pav.)

1.5.3. Mėginių ėmimas iš gyvačių

Gyvatėms kraujas dažniausiai imamas iš ventralinės uodegos venos, išskirtiniais atvejais – iš širdies. Saugus kiekis kraujo, kurį galima paimti, yra apie 1% kūno svorio (2).

Išmatų mėginiui paimti dažniausiai taikomas kloakos plovimas. Tam naudojamas fiziologinis tirpalas (apie 10–20 ml/kg). Po fiziologinio tirpalo aplikacijos daromas kloakos masažas ir surenkamas mėginys (2, 6).

Trachėjos lavažas atliekamas esant kvėpavimo takų infekcijos tikimybei. Tam pro epiglotį į trachėją įvedamas kateteris. Naudojamas fiziologinis tirpalas (5–10 ml/kg), kuris aplikuojamas į trachėjos spindį, po to aspiruojamas atgal (2).

6 pav. Žaliosios iguanos kloakos plovimas (Iguana iguana) (Autoriaus)

20

1.6. Roplių hematologinių rodiklių ypatumai

Hematologiniai tyrimai yra labai svarbūs, nes kai kurie ropliai serga lėtinėmis ligomis, neturinčiomis jokių ryškesnių elgsenos pasikeitimų. Ligos požymiai tampa matomi tik pažengusioje stadijoje. Daugumos sveikų roplių hematokritas varijuoja tarp 20–40% ir yra žemesnis negu žinduolių ar paukščių. Taip pat jų kraujas perneša daug mažiau deguonies. Hemoglobino koncentracija taip pat žemesnė – 5,5–12 g/dL, todėl eritrocitų tūris (MCV) yra didesnis lyginant su žinduolių ir kinta priklausomai nuo roplių rūšies. Mat dėl atvirkštinio ryšio tarp eritrocitų kiekio ir dydžio rūšys, turinčios didesnes MCV normas, pavyzdžiui, gyvatės ar vėžliai turi mažesnį eritrocitų kiekį lyginant su driežais, kurie turi mažesnį MCV, bet didesnį kiekį eritrocitų. Vidutinė roplių eritrocitų gyvenimo trukmė yra 600–800 dienų ir tai yra labai daug lyginant su žmogaus eritrocitų gyvenimo trukme, kuri yra tik 120 dienų. Tai siejama su lėtu roplių metabolizmu. Pastebėta, kad dykumose gyvenančių vėžlių patinų kraujyje buvo rastas žymiai didesnis Hb ir PCV negu patelių kraujyje (8, 9).

Pastebėta, jog vėžlių hematologiniai rodikliai gali skirtis priklausomai nuo sezoniškumo (2). (3 lentelė).

3 lentelė. Vėžlių hematologiniai rodikliai skirtingu metų laiku (2)

Parametras Žiemą Pavasarį Vasarą

Kraujo morfologija PCV 0.33 (0.25-0.45) 0.38 (0.32-0.45 0.29 (0.2-0.38 RBC(x10^12/l) 0.83 (0.64-1.28) 0.96 (0.73-1.36) 0.67 (0.47-0.87) Hb(g/dl) 10.1 (8.6-13) 11.3 (9.5-12.8) 9.3 (6.512.2) MCV(dl) 402 (350-432) 408 (331-442) 426 (417-444) MCHC (g/dl) 31.1 (28.6-34.4) 29.8 (25.5-32.6) 32.2 (30.4-33.1 WBC(x10^8l) 10.8 (7.5-14) 7.7 (2-13) 9.8 (6-12,5) Heterofilai (%) 66 (42-83) 63 (12-83) 58 (34-80) Limfocitai (%) 33 (15-58) 24 (12-50) 41 (20-64) Monocitai (%) 0.4 (0-2) 2 (0-10) 0.7 (0-2) Eozinofilai (%) 0.6 (0-2) 11 (0-30) 0.3 (0-5) Kraujo biochemija ALP(IU/l) 196-425 AST(IU/l) 19-13 BUN(mmol/l) 9 (4-14) 103 (58-140) 1 (0-2) Šlapimo rūgštis(μmol/l) 125-577 Cholesterolis (mmol/l) 2 (1.2-2.5) 1.9 (1.4-2.3) 3.1 (1.3-4.7) Gliukozė (mmol/l) 0.6 (0.5-0.7) 13.8 (6.7-22) 1,5 (0.9-2.1) Kalcis (mmol/l) 2.7-3.5 Fosforas (mmol/l) 1.7-3.3 Kalis (mmol/l) 4.5-5 Natris (mmol/l) 130-144 Chloras (mmol/l) 96-115

21 3 lentelės tęsinys. Vėžlių hematologiniai rodikliai skirtingu metų laiku (2)

Parametras Žiemą Pavasarį Vasarą

Kraujo biochemija

Bendri baltymai (g/l) 73 (51-92) 89 (71-112) 87 (74-103)

Albuminai (g/l) 7-28

Globulinai (g/l) 10-26

Gyvačių hematologiniai rodikliai gali kisti priklausomai nuo gyvūno rūšies, tačiau dažniausiai remiamasi tuo, kokiai šeimai gyvatė priklauso (2). (4 lentelė)

4 lentelė. Žalčių ir pitonų hematologiniai rodikliai (2)

Parametras Kukurūzinis žaltys Karališkasis pitonas Kraujo morfologija RBC (x10^12/l) 1,16 (0,62–1,86) 0,79 (0,36–1,31 WBC (x10^9/l) 9,221 (1,020–31,40) 9,448 (1,300–26,00) Hb (g/l) 115 (97–135) 79 (67–101) HTC 0,3120 (0,210–0,520) 0,230 (0,100–0,390) Kraujo biochemija Bendri baltymai (g/l) 66 (46–84) 67 (32–105) Šlapimo rūgštis (μmol/l) 0,417 (0,077–1,184) 0,357 (0,042–1,369) Urea (mmol/l) 0,7140 (0,0000–2,142) 0,7140 (0,0000–1,071) Kreatininas (μmol/l) 53 (18–177) 18 (0–44) Gliukozė (mmol/l) 2,997 (1,721–4,884) 1,388 (0,2220–7,215) Kalcis (mmol/l) 3,95 (3,00–4,90) 4,00 (2,70–6,55) Fosforas (mmol/l) 1,23 (0,61–1,94) 1,16 (0,29–2,33) LDH (IU/l) 173 (48–444) 263 (77–782) GGT (IU/l) 10 (0–27) 3 (0–5) ALP (IU/l) 64 (18–297) 49 (13–153) AST (IU/l) 42 (9–224) 52 (5–153) ALT (/IU/l) 34 (4–62) 12 (1–26) Trigliceridai (mmol/l) 3,254 (0,5311–12,63) 0,3503 (0,3503–0,3503) Cholesterolis (mmol/l) 11,21 (8,133–14,81) 3,212 (0,5957–7,822)

Sveiko roplio modelis

Gyvūnas aktyvus, domisi aplinka, kūnas be sužeidimų, odoje nėra ektoparazitų, dehidratacijos požymių, akių, nosies, analinės angos srityse nėra ištakų. Ta roplių rūšis, kuri turi galūnėse pirštus be pakitimų, o ant atskirų kūno dalių nėra išnarų, burnoje nėra stomatito požymių. Vėžlių būrio gyvūnams karapaksas, plastronas – be sužeidimų, tvirtas ir kietas (2, 3, 6).

22

1.7. Dažniausiai pasitaikančios vėžlių ligos

Herpes virusas yra vienas iš pagrindinių infekcinių susirgimų sukėlėjų vėžliams, laikomiems nelaisvėje. Kliniškai gali pasireikšti kaip virškinamojo trakto, kvėpavimo takų infekcijos, stomatitas ar opos burnos ertmėje. Virusų sukeltos ligos turi daug nespecifinių požymių. Pavyzdžiui, anoreksija, letargija, rinitas, konjunktyvitas ar regurgitacija. Dauguma individų yra nepagydomi (2). Bakterijų sukeltos infekcijos

Dažniausiai pasitaiko antrinės bakterinės infekcijos – kaip traumų pasekmė ar netinkamų laikymo sąlygų padarinys. Prasta vandens kokybė, netinkama temperatūra ar nevisavertis racionas yra predispoziciniai veiksniai bakterinėms infekcijoms išsivystyti. Tinkamos laikymo sąlygos yra vienas iš svarbiausių aspektų, nes kitu atveju bet koks gydymas bus nesėkmingas. Dažniausi infekcijų sukėlėjai yra Gram-patogenai, kurie taip pat sudaro ir natūralią mikroflorą. Bakterinėms infekcijoms gydyti dažniausiai naudojama sisteminė antibiotikų terapija (2).

Grybelinės infekcijos

Grybelinės infekcijos pasitaiko rečiau negu bakterinės, tačiau vis vien ganėtinai dažnos. Grybelinių infekcijų sukėlėjai yra aptinkami ir gyvenamojoje aplinkoje kaip natūrali mikroflora, todėl užsikrėsti grybeline infekcija yra tik du galimi scenarijai. Vienas iš jų, kai gyvūnas yra veikiamas didžiulio sporų kiekio, kitas – kai gyvūno imunitetas yra labai nusilpęs. Odos ligos yra pakankamai dažnai sutinkamos ir gali paveikti ne tik odą, bet ir šarvą. Abiem užsikrėtimo atvejais vienas iš gydymo aspektų yra tinkamos laikymo sąlygos. Esant paviršiniam užsikrėtimui to gali visiškai pakakti visam gydymo procesui, tačiau esant rimtesniam užsikrėtimui reikėtų naudoti priešgrybelinius preparatus (2).

Endoparazitai

Užsikrėtimas parazitais yra labai būdingas vėžliams, nors kai kurie parazitai yra nepavojingi ir sutinkami kaip natūrali virškinamojo trakto mikrofauna, tačiau kiti gali būti patogeniški. Tai priklauso nuo parazitų kiekio bei šeimininko atsako į parazitą. Dauguma vėžlių, kurie parduodami, yra sugauti laisvėje arba atgabenti iš didelių gyvūnų fermų, todėl būna užsikrėtę daugybe skirtingų parazitų. Dažniausiai pasitaikantys patogeniniai parazitai: Capillaria, Strongyloides, Ascaris,

Oxyuris. Gydymui dažniausiai naudojami fenbendazolo preparatai, tačiau labai svarbu nenaudoti

ivermektino turinčių preparatų, nes šie yra toksiški vėžliams (2, 10). Metabolinė kaulų liga

Mitybos sukeltas antrinis hiperparatiroidizmas dažniausiai nustatomas greitai augantiems jaunikliams, kiaušinius dedančioms patelėms bei vandens vėžliams, kurių racionas nėra subalansuotas. Sudarant vėžlio racioną labai svarbu atkreipti dėmesį į Ca:P santykį. Vienas iš pagrindinių šio susirgimo požymių yra suminkštėjęs šarvas. Šis susirgimas gali būti distokijos ar

23 patologinių kaulų lūžių priežastis. Pacientai gali būti gydomi kalcio gliukonatu bei vitaminu D3 iki

kol dieta yra subalansuojama. Vitaminas D3 turėtų būti aplikuojamas į raumenį (i. m.) 400 IU vieną

kartą, o kalcio gliukonatas (23 mg/kg) kas 12 val. Pirmą savaitę – per burną, vėliau kalcis turėtų būti duodamas su maistu peroraliai. Anoreksiškiems vėžliams gali būti reikalinga papildoma skysčių terapija ir priverstinis maitinimas. Taip pat labai svarbu yra užtikrinti reikiamas laikymo sąlygas, sudaryti tinkamą racioną ir esant poreikiui naudoti nuskausminamuosius (2, 7, 11, 12, 13). Anoreksija

Anoreksija gali kilti dėl daugybės priežasčių arba tai gali būti tiesiog kito susirgimo pasekmė. Viena iš pagrindinių anoreksijos priežasčių – inkstų funkcijos sutrikimai arba per ilgas žiemojimo periodas. Pagrindiniai klinikiniai požymiai yra dehidratacija, menkas kūno svoris ir įmitimo laipsnis, įdubusios akys, sausa burnos ertmė, aukštas šlapimo rūgšties kiekis šlapime. Neseniai prasidėjusią anoreksiją be aiškios priežasties galima išspręsti pakeitus laikymo sąlygas, taip pat svarbu palaikyti tinkamą terariumo temperatūrą ir drėgmę. Tačiau esant įsisenėjusiai ligai reikalinga antibiotikų terapija bei vitamininiai papildai. Esant kritinei gyvūno būklei labai svarbi skysčių terapija (2, 7).

Ausų abscesai

Pagrindinės priežastys yra vitamino A trūkumas ar aplinkos užterštumas. Pagrindinis klinikinis požymis – dideli sutinimai ausų srityje, paprastai – vienoje pusėje. Gydoma dažniausiai chirurginiu būdu pašalinant pūlius ir išplaunant ertmes, be to, taikoma antibiotikų terapija bei vitamino A papildai (2).

Snapo peraugimas

Jei apatinis ir viršutinis vėžlio snapas auga nevienodai, dažniausiai tai – metabolinės kaulų ligos pasekmė. Tačiau tai gali nutikti ir vėžlį maitinant vien tik minkštu maistu. Šiuo atveju yra reikalingas chirurginis snapo lyginimas siekiant atkurti anatomiškai natūralią jo formą. Tam geriausiai naudoti anesteziją bei didelio greičio pjovimo įrankius (2).

Kloakos ar hemopenio prolapsas

Patinams tai dažniausiai pasitaiko poravimosi sezonu, patelėms – kiaušinių dėjimo metu. Kloakos prolapsą gali sukelti ir svetimkūnis virškinamąjame trakte ar jo nepraeinamumas, bakterijų arba parazitų sukeltas enteritas. Esant hemopenio prolapsui, patiną būtina atskirti nuo potencialių poravimosi partnerių. Tolimesnis hemopenio bei kloakos prolapso gydymas yra toks pat: svarbiausia sumažinti uždegimą ir grąžinti audinius į jų natūralią anatominę poziciją bei sumažinti išeinamosios angos skersmenį naudojant keletą siūlių. Taip pat būtina antibiotikų terapija ir pašalinti pirminę priežastį. Pavyzdžiui, jeigu prolapso priežastis yra parazitų sukeltas enteritas, būtinas antiparazitinis gydymas(2).

24

Dermatitas

Pagrindinės dermatito atsiradimo priežastys yra užteršta gyvenamoji aplinka ar netinkama temperatūra terariume. Dermatito klinikiniai požymiai gali būti žaizdelės snapo susijungimo vietose, ant galvos, po apatiniu žandikauliu ar ant kojų, sausos nekrozės židiniai ant kojų ar uodegos. Gydant dermatitą labai svarbu yra plauti žaizdą antiseptinėmis medžiagomis, sistemiškai gydyti antibiotikais ir gerinti laikymo sąlygas (2).

Distocija

Dar gali būti vadinama POKS (poovuliacinė kiaušinių stazė), taip pat gali pasitaikyti ir POFS (priešovuliacinė folikulų stazė). Pagrindinės distocijos priežastys yra netinkama mityba, netinkamos laikymo sąlygos, kuomet yra per mažai substrato ar jis yra apskritai netinkamas. Distocijos pagrindiniai požymiai: anoreksija, neproduktyvus tuštinimasis, bandymas padėti kiaušinius. Naudojant konservatyvų gydymo būdą labai svarbi yra skysčių terapija, papildomas kalcio šaltinis, optimalios temperatūros užtikrinimas bei oksitocino terapija. Esant infekcijos galimybei, būtina ir antibiotikų bei priešuždegiminių vaistų terapija. Taip pat gali būti taikomas chirurginis gydymas pašalinant gimdą su kiaušiniais (2).

Hipovitaminozė A

Vitamino A trūkumas dažniausiai pasireiškia vandens arba pusiau sausumos vėžliams. Ligą sukelia netinkama mityba, kai racione yra per mažas vitamino A kiekis. Pasireiškia sutinimu ausų srityje, odos metaplazija. Pagrindinis gydymas: į racioną įtraukti vitamino A papildus bei gydyti padarinius, pavyzdžiui, abscesus. Stipriai paveiktiems vėžliams galima skirti vitamino A injekcijas (ne daugiau kaip du kartus su 14 dienų pertrauka). Vitamino A dozė turėtų būti 500–5000IU/kg ir aplikuojama po oda (2, 7).

Pneumonija

Ją sukelia netinkamos laikymo sąlygos, netinkama temperatūra ar nuolatinis kvėpavimo takų dirginimas. Pasireiškia garsiu kvėpavimu. Vėžlys kvėpuoja išsižiojęs, burnos ertmėje galima pastebėti gleives ar kraują. Gydymui naudojama sisteminė antibiotikų terapija arba gali būti taikomos antibiotikų inhaliacijos. Taip pat svarbu pakelti aplinkos temperatūrą ir palaikyti švarą terariume (2, 14).

Opos ant kiauto

Susirgimą sukelia prastos laikymo sąlygos: užteršta gyvenamoji aplinka bei netinkama temperatūra. Liga pasireiškia opomis ant kiauto ar eritema ant karapakso. Gydoma kasdien kiautą plaunant antiseptinėmis medžiagomis bei plovimo metu pašalinant nekrozuotus audinius (2). Viršutinių kvėpavimo takų infekcija

Kvėpavimo takų infekciją dažniausiai sukelia bakterijos, bet sukėlėjais gali būti ir virusai ar grybelis. Pagrindinis ligos požymis yra ištakos iš nosies ertmės. Esant bakterinei infekcijai,

25 gydymui naudojama antibiotikų terapija, skiriami vitamino A papildai ir gerinamos laikymo sąlygos (2).

1.8. Dažniausiai pasitaikančios driežų ligos

Yra labai daug parazitų, kurie gali paveikti driežus, tačiau tik keletas yra diagnozuojami, nes dauguma infekcijų yra subklinikinės formos. Kokcidiozė yra viena iš dažniausių infekcinių ligų, kuri diagnozuojama barzdotosioms agamoms, ją sukelia Isospora amphibolouris (lot.). Kiekviena cista turi dvi sporocistas, o kiekviena jų keturis sporozoitus. Kriptosporidijos yra dažnai sutinkamas pirmuonis, kuris parazituoja driežų organizme. Cryptosporidium saurophilum (lot.) dažniausiai diagnozuojami leopardiniams gekonams. Pirmuonis parazituoja plonajame žarnyne ir sukelia anoreksiją, o galiausiai – mirtį (2).

Grybelių sukelti susirgimai

Viena iš pagrindinių ir pavojingiausių grybelinių infekcijų yra lot. Chrysosporium anamorph

of Nannizziopsis vriesii, dar kitaip vadinama geltonuoju grybeliu. Dažniausiai aptinkami barzdotųjų

agamų užsikrėtimo atvejai, kurie gali būti mirtini. Grybelio pažeistos vietos dažnai tampa antrinės infekcijos židiniu, kuomet užkrečiamos Gram-bakterijomis. Dėl šios grybelio sukeltos infekcijos barzdotųjų agamų kepenyse dažnai susidaro granuliomos. Esant tikimybei, jog driežas ar gyvatė užsikrėtė grybeline infekcija, rekomenduojama atlikti odos ir poodinio audinio biopsiją bei citologinį ir histopatologinį tyrimus. Gydant grybelinę infekciją, barzdotosioms agamoms rekomenduojama skirti vorikonazolą 10mg/kg kūno svorio 70 dienų kas 24 valandas peroraliai. (2, 15).

Endoparazitai

Capillaria, strongyloides, oxyuris (lot.) yra dažniausiai diagnozuojami parazitai, kurie

aptinkami pas driežus. Esant dideliam jų skaičiui, driežai gali tapti anoreksiški, dažnai pasitaiko virškinamojo trakto nepraeinamumas ar net kloakos prolapsas. Gydymui dažniausiai naudojamas fenbendazolas, kuris kelias dienas skiriamas mažesnėmis dozėmis, nes manoma, jog taip yra saugiau aplikuoti vaistą, negu skirti didelę vienkartinę dozę (2, 10).

Virškinamojo trakto nepraeinamumas

Driežams, kurie laikomi ant netinkamo substrato (ant medžio skiedrų ar smėlio) arba kurie namuose laikomi laisvai, gali būti diagnozuojamas svetimkūnio sukeltas virškinamojo trakto nepraeinamumas. Diagnozė dažniausiai pagrįsta anamneze ir rentgenologiniu tyrimu. Nustačius žarnyno nepraeinamumą, būtinas konservatyvus arba chirurginis gydymas (2).

Metabolinė kaulų liga

Metabolinė kaulų liga arba vadinamasis antrinis hiperparatiroidizmas yra labai dažnas visų rūšių driežų jauniklių susirgimas. Metabolinės kaulų ligos pagrindinės priežastys yra netinkamas

26 apšvietimas ar laikymo temperatūra arba nesuderinta mityba. Klinikiniai požymiai: kojų, stuburo bei žandikaulio deformacija, patologiniai kaulų lūžiai, kloakos prolapsas. Diagnostikai dažniausiai naudojamas rentgenologinis tyrimas, kuris parodo virškinamojo trakto stazę, menką kaulų mineralizaciją. Diagnozę gali patvirtinti ir kraujo tyrimai. Gydant svarbiausia yra užtikrinti reikiamas laikymo sąlygas bei UVB spindulių šaltinį. Peroraliai ar sistemiškai būtina aplikuoti kalcį ir vitaminą D toms rūšims, kurioms jis nėra toksiškas. Lūžiai turėtų būti stabilizuoti, o gyvūnas perkeltas į laikiną mažą terariumą (2 ,7, 11, 12, 13).

Poovuliacinė kiaušinių stazė (POKS) ir priešovuliacinė folikulų stazė (POFS)

Kiaušinių stazės viena iš priežasčių taip pat gali būti prastos laikymo sąlygos, tinkamos vietos lizdui nebuvimas, netinkama temperatūra ar net privatumo trūkumas. Jeigu kiaušiniai nėra blogos kokybės, gali būti taikomas konservatyvus gydymas skiriant kalcio gliukonatą bei kalcį peroraliai ir laukiant keletą dienų, kol patelė pati padės kiaušinius. Esant prastai kiaušinių kokybei, turi būti taikomas chirurginis gydymas. Distocija taip pat gali būti metabolinės kaulų ligos pasekmė (2).

Folikulų stazė pasitaiko patelėms, kurios neturi kontakto su patinais, dėl neįvykusios ovuliacijos. Natūraliai nėščios patelės nustoja maitintis, nes didžiąją jų pilvo ertmės dalį užima folikulai, tačiau esat jų stazei, patelei gali grėsti mirtis. Dar viena folikulų stazės priežastis – per mažas kalcio kiekis kraujyje, kuomet patelės organizme nėra pakankamai mineralų kiaušinio apdangalui suformuoti. Diagnozei naudojami rentgenologinis, ultragarso tyrimai, remiamasi klinikiniais požymiais. Gydant dažniausiai atliekama abiejų kiaušidžių šalinimo operacija. Rūšinė predispozicija pastebėta pas chameleonus, barzdotąsias agamas, vandens agamas ir iguanas (2). Inkstų nepakankamumas

Dažna inkstų problemos priežastis visiems ropliams yra inkstų adenokarcinomos (16). Taip pat gali pasitaikyti inkstų cistos, kurios dažniausiai formuojasi inkstų parenchimoje. Cistos gali pasitaikyti viename ar abiejuose inkstuose. Kartais jų atsiradimas gali būti kaip chroniškų infekcijų pasekmė. Yra nustatyti keli atvejai, kai inkstų bei kepenų cistos buvo įgimtos. Inkstų vamzdeliuose ir glomerule gali kauptis kalcio ar magnio druskos. Kalcio druskos dažnai taip pat apima ir kraujagyslines struktūras. Inkstų podagra yra dar viena dažna roplių inkstų problema. Tai šlapimo rūgšties kaupimasis inkstų minkštuosiuose audiniuose sutrikus normaliai jų veiklai. Manoma, jog viena iš pagrindinių inkstų podagros priežasčių yra netinkama mityba. Kuomet žolėdžiai driežai yra maitinami per daug baltymingu maistu. (17, 18)

1.9. Dažniausiai pasitaikančios gyvačių ligos

Virusas dažniausiai paveikia smauglių šeimos atstovus, tačiau gali sirgti ir atstovaujantieji žalčių šeimai. Virusas perduodamas horizontaliu būdu dalyvaujant kraujasiurbiams, dažniausiai – erkutėms. Vertikalus perdavimo būdas taip pat būdingas smaugliams. Pagrindinis susirgimo

27 simptomas yra regurgitacija, gyvatė gali palaipsniui prarasti svorį ir mirti arba viskas gali įvykti staiga. Esant lėtinei eigai, po keletos mėnesių gali prasidėti neurologiniai simptomai, pavyzdžiui, strabizmas, galvos perkreipimas, traukuliai arba paralyžius. Pitonams šis susirgimas progresuoja žymiai greičiau, pasireiškia neurologiniais sutrikimais ir baigiasi mirtimi. Diagnozuojama atliekant kepenų, inkstų ar kasos biopsiją bei aptikus ten virusą. Gydymo nėra (2).

Bakterijų sukeltos infekcijos

Daugumai nelaisvėje laikomų gyvačių infekcijų sukelia Gram-aerobai: Pseudomonas,

Aeromonas, Klebsiella, Esherichia coli, Salmonela. Dauguma šių bakterijų yra ant gyvačių odos

sutinkama natūrali mikroflora, kuri infekcijas gali sukelti esant imunosupresijai. Gydant svarbu užtikrinti reikiamas laikymo sąlygas, gali būt taikoma antibiotikų terapija (2, 19).

Grybelių sukeltos infekcijos

Grybelių sukeltas dermatitas yra vienas iš pagrindinių mikotinių susirgimų, pasitaikančių gyvatėms. Dermatitas dažniausiai pasireiškia odos pažeidimais ar susiraukšlėjusiais žvynais ventralinėje kūno dalyje, kuri turi kontaktą su substratu. Tipinga grybelinės infekcijos išraiška yra geltonos ar rudos spalvos žvynų pažeidimai, kurie gali lokalizuotis gana didelėje kūno dalyje. Esant tikimybei, kad driežas ar gyvatė užsikrėtė grybeline infekcija, rekomenduojama atlikti odos ir poodinio audinio biopsiją bei citologinį ir histopatologinį tyrimą. Atvejai, kuomet grybeline infekcija užsikrečia keletas gyvūnų tuose pačiuose namuose, yra tapatinami su ektoparazitais, kurie gali būti infekcijos platintojais. Taip pat tai gali būti blogų laikymo sąlygų pasekmė. Dažniausiai grybelinius susirgimus sukelia šie grybeliai: Geotrichum, Candida, Aspergillus, Penicillum,

Trichosporum. Tačiau kartais pasitaiko ir Chrysosporium anamorph of Nannizziopsis viriesii. Prieš

šią infekciją joks gydymas nėra efektyvus (2). Pažeistų audinių pašalinimas ir dezinfekcija naudojant 0,125 proc. chlorheksidino tirpalą yra vienas iš pirmųjų žingsnių sėkmingo gydymo link (15, 20, 21, 22).

Kvėpavimo takų infekcijos

Kvėpavimo takų infekcijos yra vienas iš dažniausiai gyvatėms pasitaikančių infekcinių susirgimų. Jį lemia keletas veiksnių. Dažniausiai tai netinkamos temperatūros ir drėgmės sukelta imunosupresija, sudaranti puikią nišą bakterijoms paveikti kvėpavimo takus. Karantino nesilaikymas taip pat gali būti viena iš kvėpavimo takų infekcijų priežasčių. Gyvatėms kvėpavimo takų infekcijas gali sukelti virusai, bakterijos, grybeliai ar parazitai (19, 23, 24).

Ektoparazitai

Patys dažniausi ektoparazitai, kurie aptinkami pas gyvates, yra erkutės Ophionyssus natricis. Prastos laikymo sąlygos ar karantino nesilaikymas įsigijus naują gyvatę suteikia puikias sąlygas erkučių populiacijai greitai išaugti prieš jas pastebint. Suaugusios erkutės yra juodos spalvos ir dažniausiai parazituoja naktį, tačiau esant didelei populacijai gali būti pastebimos ant gyvačių ir

28 dienos metu. Erkutės gali sukelti anemiją bei pernešti virusinius ir bakterinius susirgimus. Gydant erkes reikia išnaikinti ne tik nuo gyvatės, bet ir iš gyvenamosios aplinkos. Terariumą ir visas dekoracijas būtina nuplauti karštu vandeniu arba 3% koncentracijos baliklio tirpalu. Taip pat terariumas ir dekoracijos gali būti purškiamos ivermektino tirpalu. Gyvatėms galima naudoti permetriną arba fipronilį (2, 10).

Stomatitas (7 pav.)

Tai bakterijų sukelta infekcija burnos ertmėje, kuri kitaip vadinama burnos puviniu. Lokalizuota infekcija dažniausiai yra traumos padarinys, tačiau gali atsirasti ir dėl streso, netinkamų laikymo sąlygų, tam ypač jautrūs smaugliai ir pitonai. Taip pat ši liga gali būti kaip antrinis susirgimas dėl inkstų nepakankamumo, virusų sukeltų infekcijų ar auglių. Gydymui naudojami nuskausminamieji, pažeisti audiniai valomi antiseptinėmis priemonėmis, taikoma antibiotikų terapija (2).

Virškinamojo trakto nepraeinamumas

Pagrindinė virškinamojo trakto nepraeinamumo priežastis yra per dažnas maitinimas, dehidratacija bei netinkama temperatūra terariume. Nepraeinamumas dažniausiai diagnozuojamas medžių pitonams, dėl jų lėtos medžiagų apykaitos. Obstrukcija, kurią sukelia svetimkūniai ar neoplazijos, sutinkama rečiau. Kliniškai gali pasireikšti kaudalinės kūno dalies padidėjimu, kloakos prolapsu. Diagnozuojama palpuojant ir atlikus rentgenologinį tyrimą. Gydymui gali būti naudojamos vandens vonelės (24 valandoms) kaip paskatinimas tuštintis. Taip pat šilto vandens klizmos bei metoklopramidas bei tinkamos laikymo sąlygos (2).

Apatinių kvėpavimo takų susirgimai

Imunosupresijos priežastys yra stresas ir hipotermija. Dėl to vėliau kyla apatinių kvėpavimo takų susirgimai. Pagrindinis šių ligų klinikinis požymis yra dusulys, kuris pasireiškia kvėpavimu pražiota burna. Dažniausiai yra diagnozuojamos bakterinės infekcijos, tačiau į diferencinių diagnozių sąrašą turėtų būti įtrauktas ir užsikrėtimas endoparazitais bei virusinėmis infekcijomis. Norint nustatyti infekcijos sukėlėją bei jautrumą antibiotikams, rekomenduojama atlikti trachėjos lavazą. Dažniausiai aptinkamos Pseudomonas, Aeromonas, Klebsiella, Escherichia coli bakterijos. Gydymui naudojama skysčių terapija, antibiotikų terapija bei tinkamos laikymo sąlygos, bet svarbiausia – tinkama temperatūra. Kai kuriais atvejais teigiamo rezultato sulaukta naudojant antibiotikų inhaliacijas (2).

29

Distocija

Distociją arba dar kitaip vadinamą POKS (poovuliacinė kiaušinių stazė) dažniausiai sukelia netinkamo dydžio gyvūnų veisimas, nutukimas, tinkamos vietos lizdui nebuvimas, nenormalus kiaušinio dydis. Gydymui naudojamas oksitocinas, be to, reikia paruošti tinkamą lizdavietę, užtikrinti reikiamą drėgmės kiekį. Jei per 24 valandas po oksitocino injekcijos kiaušiniai nepasišalina, gali būti taikomas transkutaninis kiaušinio turinio išsiurbimas švirkštu. Likusi kiaušinio dalis pašalinama švelniai masažuojant kloaką ir bandant išstumti likusį turinį. Nepavykus to padaryti gali būti taikomas chirurginis gydymas (2).

30

2. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODIKA

Egzotiniai ropliai buvo tiriami per vizitą Čekijos X egzotinių gyvūnų klinikoje pagal ERASMUS+ programą 2018–2019 metais. Surinktos, susistemintos ir išanalizuotos klinikoje gydytų roplių e-apskaitos 72 ligos istorijos. Surinkta ir išanalizuota informacija apie 14 sausumos vėžlių (lot. Testudo hermanni, Testudo horsfieldii, Testudo marginata), 14 gyvačių (lot. Python

regius, Boa constrictor, Pantherophis guttata) ir 44 driežus (lot. Chamaeleo calyptratus, Furcifer pardalis, Iguana iguana, Pogona vitticeps, Physignathus cocincinus, Eublepharis macularius).

Be to, tirti ir analizuoti sirgusių roplių klinikiniai požymiai, jiems atliktos diagnostinės procedūros, vertinti tyrimų rezultatai bei taikyti specifiniai gydymo metodai.

Visi tiriamieji roplių klasės atstovai buvo suskirstyti pagal būrius, pobūrius ir rūšį, lytį, amžių, kiekvienai rūšiai būdingiausius pasireiškusius klinikinius požymius, ropliams taikytus specialiuosius tyrimų metodus, nustatytą diagnozę (-es) ir gydymo metodą.

Atvykus šeimininkams su auginiu, iš jų buvo renkama nuodugni ligos anamnezė, atliekama pirminė klinikinė apžiūra, pagal būdingiausius pasireiškusius klinikinius simptomus bei anamnezės duomenis skiriamas vienas ar keli specialieji tyrimai. Remiantis gautais jų rezultatais, buvo nustatoma ligos diagnozė ir kiekvienam ropliui individualiai skiriamas atitinkamas konservatyvus ar chirurginis gydymo metodas.

Roplių sveikatingumui nustatyti buvo taikomi šie metodai: ultragarsinis – vertinant organų dydį; hematologinis – vertinant forminių elementų kiekį, tūrį, formą bei pasiskirstymą pagal rūšį; buvo tiriami biocheminiai rodikliai; taikytas rentgenologinis tyrimas vertinant organų būklę; imtos biopsijos, taikytas koprologinis tyrimas, mikrobiologinis, mikologinis tyrimas, kai kurioms rūšims – imunologinis tyrimas; užrašyta elektrokardiograma ir taikyti chirurginės intervencijos metodai.

Minėtoje klinikoje kiekvienos rūšies gyvūnas buvo saugiai imobilizuotas taikant biologinės saugos reikalavimus, tiriamiesiems buvo pritaikyti visi specialieji tyrimo metodai:

kraujo morfologinis tyrimas – padeda nustatyti uždegimus, anemijas, taip pat identifikuoti bakterinės ar virusinės kilmės infekcijas;

kraujo biocheminis tyrimas – parodo kraujyje esančių cheminių medžiagų kiekį ar koncentraciją, padeda išsiaiškinti vidaus organų veiklos sutrikimus ar jų pažeidimus;

rentgenologinis tyrimas – taikomas norint nustatyti vidaus organų topografinę padėtį ar patologinius pakitimus juose, šio tyrimo metu kūnas apšviečiamas nedidele doze jonizuojančios spinduliuotės;

koprologinis tyrimas – taikomas norint išsiaiškinti, ar gyvūnas yra užsikrėtęs virškinamojo trakto parazitais bei padeda juos identifikuoti;