KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETAS
REABILITACIJOS KLINIKA
Neringa Marčiulynaitė
Pacientų, patyrusių nugaros smegenų pažeidimą, savarankiško
veiklos vertinimo reikšmė ergoterapijos taikymui ankstyvuoju
reabilitacijos laikotarpiu
Magistro darbas
Darbo vadovas:
Dr. Sigitas Mingaila
2
KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETAS
REABILITACIJOS KLINIKA
TVIRTINU
Slaugos fakulteto dekanė
Prof. Dr. J. Macijauskienė
2008
Pacientų, patyrusių nugaros smegenų pažeidimą, savarankiško
veiklos vertinimo reikšmė ergoterapijos taikymui ankstyvuoju
reabilitacijos laikotarpiu
Reabilitacijos magistro baigiamasis darbas
Vadovas: Dr. S. Mingaila
Parašas...
Data: 2008 m...mėn. ...d.
Recenzentas: ... Atliko
Parašas... 1 gr. stud.
Data: 2008 m...mėn. ...d. Parašas...Neringa Marčiulynaitė
Data: 2008 m...mėn. ...d
3
TURINYS
Santrauka...4 Summary...6 Santrumpos...8 Įvadas...9Tyrimo tikslas ir uţdaviniai...10
I. LITERATŪROS APŢVALGA...11
1.1.
Kas yra nugaros smegenų paţeidimas?...11
1.2. Epidemiologija ir etiologija...12
1.3. Funkciniai sutrikimai, patyrus nugaros smegenų paţeidimą...14
1.4. Ergoterapijos taikymas asmenims, patyrusiems nugaros smegenų paţeidimą...16
1.5 Į asmenį orientuotos praktikos reikšmė...17
1.6. Kanadietiško Veiklos Vertinimo Testo (KVVT) taikymas pacientams, patyrusiems nugaros smegenų paţeidimą...20
1.7. Funkcinio Nepriklausomumo Testo (FNT) taikymas pacientams, patyrusiems nugaros smegenų paţeidimą...22
II. TYRIMO KONTINGENTAS IR METODIKA...23
2.1. Kontingento charakteristika...23
2.2. Tyrimo metodai...27
2.3. Statistiniai metodai...30
III. TYRIMO REZULTATAI...31
3.1. Pacientų, patyrusių nugaros smegenų paţeidimą, savarankiškumo vertinimo FNT testu rezultatų analizė...31
3.2. Pacientų, patyrusių nugaros smegenų paţeidimą, savarankiško veiklos vertinimo (KVVT) rezultatų analizė ...36
3.3. Funkcinio nepriklausomumo ir savarankiško veiklos vertinimo rezultatų ryšys...40
IV. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS...42
Išvados...44
Praktinės rekomendacijos...46
Literatūros sąrašas...47
4
Santrauka
Marčiulynaitė N. Pacientų, patyrusių nugaros smegenų paţeidimą, savarankiško veiklos vertinimo reikšmė ergoterapijos taikymui ankstyvuoju reabilitacijos laikotarpiu, magistro baigiamasis darbas / mokslinis vadovas dr. S. Mingaila; Kauno Medicinos Universitetas, Slaugos fakultetas, Reabilitacijos klinika. – Kaunas, 2008. – 72p.
Šio darbo tikslas – įvertinti pacientų, patyrusių nugaros smegenų paţeidimą, savarankiško veiklos vertinimo reikšmę ergoterapijos taikymui ankstyvuoju reabilitacijos laikotarpiu. Tyrimo uţdaviniai: įvertinti pacientų, patyrusių nugaros smegenų paţeidimą, funkcinę būklę ir veiklos sutrikimus, taikant tradicinius vertinimo metodus; įvertinti pacientų, patyrusių nugaros smegenų paţeidimą, veiklos sutrikimus, taikant savarankiško veiklos vertinimo metodus; bei nustatyti tradicinio ir savarankiško veiklos vertinimo metodų ryšį, vertinant pacientų, patyrusių nugaros smegenų paţeidimą, veiklos sutrikimus, priklausomai nuo paţeidimo pobūdţio bei amţiaus.
Tyrimas buvo atliktas VšĮ VUL Santariškių klinikų, Reabilitacijos, Fizinės ir Sporto Medicinos Centro I – ame ir II – ame stacionariniuose skyriuose 2007 02 – 2008 04 mėn. Tyrime dalyvavo 29 pacientai, patyrę nugaros smegenų paţeidimą. Iš jų, 25 (86,2%) buvo vyrai ir 4 (13,8%) moterys, amţiaus vidurkis 35,03 (SD ± 14,2) metai. 16 (55,2%) pacientų atvyko su kaklinės nugaros smegenų dalies paţeidimu, 11 (37,9%) pacientų buvo paţeista krūtininė nugaros smegenų dalis, 2 (6,9%) pacientai atvyko su juosmeninės nugaros smegenų dalies paţeidimu. 13 (81,3%) pacientų, patyrusių kaklinės nugaros smegenų dalies paţeidimą, 5 (45,5%) pacientų, patyrusių krūtininės nugaros smegenų dalies paţeidimą, buvo nustatytas ASIA – A tipo paţeidimo laipsnis, juosmeninės nugaros smegenų dalies paţeidimą atyrusiems pacientams buvo nustatytas buvo ASIA – C tipo paţeidimo laipsnis.
Duomenys apie pacientus buvo surinkti remiantis ligos istorijos duomenimis, pacientai buvo apklausiami anketinės apklausos (tiesioginės) būdu, jų funkcinės galimybės nustatytos tiesioginės apţiūros būdu, naudojant Funkcinio Nepriklausomumo Testą (FNT), savarankiškam veiklos vertinimui naudotas Kanadietiškas Veiklos Vertinimo Testas (KVVT).
Atvykus į reabilitacijos skyrių, pacientams, patyrusiems nugaros smegenų paţeidimą, sutrikę būna visos savarankiškumo sritys, vertinant pagal Funkcinio Nepriklausomumo Testą. Savarankiškumas, vertinant pagala FNT, reabilitacijos pradţioje buvo vidutiniškai 48,69 (SD ±14,4) balai iš 126 galimų balų. Analizuojant savarankiškumo rezultatus atitinkamai pagal nugaros smegenų paţeidimo lygį, pacientų, patyrusių nugaros smegenų paţeidimą kaklinėje dalyje,
5 savarankiškumas vertinant pagal FNT buvo vidutiniškai 39,19 (SD ± 3,4) balai iš 126 galimų, po reabilitacijos jų savarankiškumas pagerėjo, vidutiniškai iki 63,69 (SD ± 17,9) balų, vertinant pagal FNT. Didţiausias pagerėjimas stebimas asmens higienos srityje (vidutiniškai 3,31 balo). Pacientų, patyrusių krūtininės – juosmeninės nugaros smegenų dalies paţeidimą, reabilitacijos pradţioje savarankiškumas, vertinant pagal FNT, buvo vidutiniškai 60,38 balo (SD ± 14,2) iš 126 galimų; po reabilitacijos pagerėjo iki 98,46 ± 13,9 balų. Didţiausias pokytis buvo judėjimo veţimėliu srityje (vidutiniškai 4,69 balų).
Savarankiškam veiklos vertinimui buvo taikomas KVVT. Pirmo vertinimo metu pacientai daţniausiai akcentavo asmens higienos, valgymo, rengimosi veiklas. Taip pat kaip vienas svarbiausių veiklų jie minėjo vaikščiojimą, vaţiavimą veţimėliu, persikėlimą, naudojimąsi telefonu, bendravimą su draugais ir darbo išlaikymą. Antro vertinimo metu pacientai daţniau minėjo veiklas susijusias su naujo darbo susiradimu, sugrįţimu į darbą, labiau rūpėjo socialinių santykių išlaikymas, laisvalaikio uţsiėmimai. Taip pat buvo minimos ir saviprieţiūros bei mobilumo problemos, tačiau jos jau nebebuvo tokios svarbios, nes buvimo reabilitacijoje metu daţnai saviprieţiūros bei mobilumo įgūdţiai reikšmingai pagerėdavo.
Reabilitacijos metu buvo kreipiamas dėmesys į pacientui svarbių įgūdţių lavinimą ir tai lėmė jiems svarbių veiklų ir pasitenkinimo tų veiklų atlikimu reikšmingą pokytį. Veiklų atlikimo vertinimas vidutiniškai pagerėjo nuo 2,81 (SD ±2,2) balo iki 4,86 (SD ± 2,5) balo. Pasitenkinimas veiklų atlikimu pagerėjo nuo 2,8 (SD ± 2,2) balo iki 4,99 (SD ± 2,7) balo.
Tradicinio (FNT) ir savarankiško (KVVT) vertinimo metodai turi tarpusavio ryšį. Savarankiškumo pokyčiui, vertinant pagal FNT, ir savarankiškam veiklos vertinimui reabilitacijos pradţioje reikšmingos įtakos turi tik paţeidimo lygis. Reabilitacijos pabaigoje jokie faktoriai neįtakoja veiklos atlikimo vertinimo. Pasitenkinimo veiklos atlikimu vertinimui, vertinant pagal KVVT, reabilitacijos pradţioje įtakos turi tik veiklos atlikimo vertinimo rezultatai; reabilitacijos pabaigoje pasitenkinimo veiklų atlikimu vertinimo rezultatus įtakoja ir paţeidimo lygis, ir savarankiškas veiklos vertinimas ir funkcinio nepriklausomumo lygis. Nei tradicinio vertinimo rezultatams, nei savarankiško veiklos ar pasitenkinimo atliekama veikla vertinimo rezultatams pacientų amţius jokios reikšmingos įtakos neturi.
6
Summary
Marčiulynaitė N. Significance of self-evaluation of patients with spinal cord injury for occupational therapy in early rehabilitation. Final master„s work by Marčiulynaitė N. Scientific advisor dr. S. Mingaila; Kaunas University of Medicine, nursing faculty, rehabilitation clinics. – Kaunas, 2008. – 72 p.
The aim of this study – to evaluate influence of self assessment for occupational therapy in early rehabilitation period, of patients with spinal cord injury. Goals of this study: to evaluate functional outcomes and occupational performance issues, using traditional assessment methods; to evaluate occupational performance issues, of patients with spinal cord injury, using client – centred methods; to determine the relation between traditional and client – centred assessment methods, dependantly on spinal cord injury level and patients` age.
The research took place at a Vilnius University hospital Santariškių klinikos, Centre of Rehabilitation, Physical and Sports Medicine inpatient departmens in 2007 02 – 2008 04. The research contingent consisted of 29 patients with spinal cord injury: 25 (86,2%) were men and 4 (13,8%) women, average of age 35,03 (SD ± 14,2) years. According to the level of spinal cord injury, 16 (55,2%) patients suffered from cervical spinal cord injury, 11 (37,9%) patients suffered from thoracic spinal cord injury and 2 (6,9%) patients had lumbar spinal cord injury. For 13 (81,3%) patients with cervical spinal cord injury was identified complete (American Spinal Injury Association (ASIA-A)) injury, for 5 (45,5%) patients with thoracic spinal cord injury was identified complete (ASIA – A) injury and both patients with lumbar spinal cord injury were identified to have incomplete (ASIA – C) injury.
The data were obtained from medical history records and by questionnaire filling. Functional state and activity were evaluated by Functional Independence Measure (FIM), occupational performance issues were identified using client – centred approach (COPM).
Patients after spinal cord injury in the begining of the rehabilitation has disorders in all areas of independency. At the begining of rehabilitation the average of patients‟ independence was 48,69 (SD ±14,4) poinst out of 126 possible points according to the FIM. Independence of patients with cervical spinal cord injury was 39,19 (SD ± 3,4) points out of 126 possible points. After rehabilitation it has increased to 63,69 (SD ± 17,9) points, according to the FIM. The best changes of independence for persons with cervical spinal cord injury were in personal hygiene (an average 3,31 points), according to FIM. Independence of patients with thoracic - lumbar spinal cord injury was 60,38 (SD ± 14,2) points out of 126 possible points, according to the FIM. After the
7 rehabilitation it has increased to 98,46 ± 13,9 points. The best changes were in locomotion with weelchair (an average 4,69 points).
For the client – centred approach, the COPM was used. At the primary evaluation patients had emphasized eating, grooming, dressing, walking, locomotion with weelchair, transfers, using mobile phone and job keeping as the most important occupational performance issues for them. At the second evaluation, in the rehabilitation ending, patients had metioned more occupational performance issues related to getting back to the job or finding the new one, they have more cared about social relationships and leisure activities. Also self – care and mobility problems, but it were not so emphasized as in primary evaluation.
The main attention through the rehabilitation time was payed to the patient`s needs and expectations and it had determined patient`s occupational performance and satisfaction with this performance increasing. Occupational performance had increased from 2,81 (SD ±2,2) points to 4,86 (SD ± 2,5) points. Satisfaction with occupational performane had increased from 2,8 (SD ± 2,2) points to 4,99 (SD ± 2,7) points.
It was determined that FIM and COPM correlates . Independence changes depends on the spinal cord injury level. Occupational performance rating at the rehabilitation begining depends on spinal cord injury level. In the end of rehabilitation no factors influence occupational performance rating. Satisfaction with occupational performance in the rehablitation begining depends on occupational performance rating. In the rehabilitation ending it depends on occupational prformance rating, functional independance and spinal cord injury level. The age of patients does not influence any results.
8
Santrumpos
FNT – Funkcinio Nepriklausomumo Testas KVVT – Kanadietiškas Veiklos Vertinimo Testas
ASIA – Amerikos Nugaros Smegenų Paţeidimo Asociacija ENOTHE – Europos Ergoterapijos Aukštųjų Mokyklų Tinklas SD – standartinis nuokrypis
9
Įvadas
Nugaros smegenų paţeidimas yra aktuali medicininė ir socialinė problema šiandieniniame pasaulyje. Daţniausiai ši, sunkią negalią lemianti problema, pasitaiko jauniems, darbingo amţiaus ţmonėms ir turi ne tik didţiules fizines ir psichologines pasekmes asmeniui, tačiau paveikia ir socialinę bei finansinę padėtį, bei turi neigiamos įtakos asmens gyvenimo kokybei bei pasitenkinimui gyvenimu.
Patyręs nugaros smegenų paţeidimą asmuo, kuris anksčiau kontroliavo savo kūną, veiksmus ir gyvenimą, staiga tampa priklausomas nuo medicinos personalo. Neurochirurgijos skyriuje, kur dominuoja medicininis modelis, pacientas yra įstumiamas į „silpnojo“ vaidmenį ir tikimasi jo paklusnumo, nes daţniausiai pacientas nėra pakankamai kompetentingas priimti sprendimus, susijusius su jo medicinine būkle. Tačiau kai asmuo, patyręs nugaros smegenų paţeidimą, yra perkeliamas į reabilitacijos skyrių, jau yra tikimasi jo bendradarbiavimo, dalyvavimo nustatant tikslus ir priimant sprendimus, bei aktyvaus įsitraukimo į reabilitacijos procesą.
Ergoterapija, kaip kompleksinės reabilitacijos dalis, yra skirta veiklos sutrikimų problemoms spręsti. Pagal Kanados veiklos atlikimo modelį (Canadian Model of Occupational Performance), kuris pabrėţia veiklos svarbą ir akcentuoja į asmenį orientuotą praktiką, pacientai ir ergoterapeutai dirba kartu, kad nustatytų veiklos atlikimo problemas, intervencijos poreikį ir norimus pasiekti tikslus. Ergoterapijos uţsiėmimų planavimas yra grindţiamas paciento išsakytomis problemomis, o ergoterapijos uţsiėmimų tikslas yra pagerinti arba palengvinti asmeniui svarbių veiklų atlikimą. Į asmenį orientuota praktika akcentuoja bendradarbiavimą tarp paciento ir specialisto, ir gali lemti didesnį paciento pasitenkinimą paslaugų kokybe bei geresnius funkcinius pasiekimus.
10
Tyrimo tikslas ir uždaviniai
Tyrimo tikslas:
įvertinti pacientų, patyrusių nugaros smegenų paţeidimą, savarankiško veiklos vertinimo reikšmę ergoterapijos taikymui ankstyvuoju reabilitacijos laikotarpiu.
Tyrimo uždaviniai:
1. Įvertinti pacientų, patyrusių nugaros smegenų paţeidimą, funkcinę būklę ir veiklos sutrikimus, taikant tradicinius vertinimo metodus.
2. Įvertinti pacientų, patyrusių nugaros smegenų paţeidimą, veiklos sutrikimus, taikant savarankiško vertinimo metodus.
3. Nustatyti tradicinio ir savarankiško veiklos vertinimo metodų ryšį, vertinant pacientų, patyrusių nugaros smegenų paţeidimą, veiklos sutrikimus, priklausomai nuo paţeidimo pobūdţio bei amţiaus.
11
I.
LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Kas yra nugaros smegenų pažeidimas?
Stuburas - tai vienas ant kito išsirikiavę slanksteliai, kuriuos tarpusavyje jungia sudėtinga raiščių bei sąnarių sistema. Slankstelių lankų ir ataugų sudarytame kanale patikimai apsaugotos glūdi nugaros smegenys – centrinės nervų sistemos dalis, kuri atlieka laidinę, trofinę ir refleksinę funkcijas ir sąlygoja normalų organizmo funkcionavimą.
Nugaros smegenis sudaro 31 segmentas: 8 kaklo, 12 krūtinės, 5 juosmens, 5 kryţmens ir 5 uodeginiai segmentai. Ištikus traumai, vienas ar keli slanksteliai gali lūţti arba išnirti ir suţaloti nugaros smegenis. Nugaros smegenų paţeidimo prieţastis gali būti ir netrauminė, t.y. kai normalus nugaros smegenų funkcionavimas yra sutrikdomas dėl ligos. Nuo nugaros smegenų paţeidimo lygio, t.y. kuris segmentas paţeistas ir nuo nugaros smegenų paţeidimo laipsnio, t.y. motorikos ir jutimų išlikimo, priklauso asmens, patyrusio nugaros smegenų paţeidimą, būklės sunkumas, tuo pačiu ir savarankiškumo netekimo lygis.
Nugaros smegenų paţeidimas yra sukrečianti būklė. Iškart po paţeidimo, pacientas susiduria su judesių ir jutimų netekimu, šlapimo pūslės ir ţarnyno disfunkcija, atsiranda spazmiškumas, skausmas [8,32,33]. Asmens, patyrusio nugaros smegenų paţeidimą, organizmo funkcijų sutrikimas lemia ir savarankiškumo įgūdţių praradimą. Susiduriama su sunkumais atliekant įprastas kasdienes veiklas, tokias kaip asmeninė prieţiūra, buitiniai darbai, laisvalaikis, darbas ir pan. Kai ţmogus tampa priklausomas nuo kitų, atsiranda problemų ir tokiose srityse kaip vaidmuo šeimoje, socialiniai ryšiai, finansinė situacija ir kt. Taigi, nugaros smegenų paţeidimas labai stipriai paveikia ţmogaus asmeninį ir visuomeninį gyvenimą, ypatingai fizinę, psichinę, emocinę, socialinę ir finansinę sritis.
12
1.2 Epidemiologija ir etiologija
Nugaros smegenų paţeidimas yra itin aktuali problema visame pasaulyje. Analizuojant naujausius literatūros šaltinius ir juos lyginant su senesniais, naujesniuose literatūros šaltiniuose yra pateikiami didesni nugaros smegenų paţeidimo atvejų skaičiai. Tai rodo, kad tokių paţeidimų atvejų visame pasaulyje tik daugėja. Lim P.A. ir kt. teigia, kad, pasaulyje vienam milijonui gyventojų kasmet tenka 15 – 40 naujų nugaros smegenų paţeidimo atvejų [18].
Analizuojant literatūros šaltinius, nagrinėjančius nugaros smegenų paţeidimą, šio sutrikimo paplitimą ir prieţastis, daugiausiai informacijos apie tai pateikia Jungtinių Amerikos Valstijų mokslininkai. Tai turbūt galima paaiškinti dideliu nugaros smegenų paţeidimo atvejų paplitimu šioje šalyje.
M. Wyndaele ir J-J. Wyndaele atliko tyrimą, kuriame palygino nugaros smegenų paţeidimo atvejų daţnumą atskiruose ţemynuose. Šiaurės Amerikoje šis paţeidimas yra daţniausias. Savo straipsnyje jie pateikia tokius duomenis, kad Šiaurės Amerikoje vidutiniškai kasmet būna 51 naujas nugaros smegenų paţeidimo atvejis milijonui gyventojų, paplitimas – vienam milijonui gyventojų tenka 755 ţmonės, patyrę nugaros smegenų paţeidimą. Europoje ţmonių, patiriančių nugaros smegenų paţeidimą, skaičius maţesnis: 19,4 naujų atvejų milijonui gyventojų per metus, paplitimas – 252 asmenys, patyrę nugaros smegenų paţeidimą, vienam milijonui gyventojų. Australijoje naujų nugaros smegenų paţeidimo atvejų per metus patiriama maţiausiai, lyginant su kitų ţemynų statistika. Per metus vidutiniškai uţfiksuojama 16,8 naujų nugaros smegenų paţeidimo atvejų milijonui gyventojų, paplitimas – vienam milijonui gyventojų tenka 681 asmuo, patyręs nugaros smegenų paţeidimą,. Azijoje būna 23,9 naujų atvejų per metus, duomenų apie nugaros smegenų paţeidimo paplitimą šiame ţemyne kol kas nepateikta [47].
Nėra daug autorių, kurie tyrinėtų nugaros smegenų paţeidimo paplitimą atskiruose ţemynuose, tačiau galima rasti nemaţai literatūros šaltinių, kuriuose yra nagrinėjamas šio paţeidimo paplitimas atskirose šalyse ar miestuose. Skirtingų autorių duomenimis, Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvena nuo 183,000 iki 253,000 asmenų, patyrusių nugaros smegenų paţeidimą, ir kiekvienais metais uţfiksuojama apie 40 naujų atvejų milijonui gyventojų per metus [28,35]. Vakarų Europos valstybėse naujų nugaros smegenų paţeidimo atvejų per metus pasitaiko kur kas maţiau: Olandijoje - 12,1 naujų atvejų milijonui gyventojų per metus [4], Suomijoje būna apie 13 - 15 naujų atvejų milijonui gyventojų per metus (11), Danijoje nugaros smegenų paţeidimą kasmet naujai patiria apie 70-80 ţmonių [40]. Albert ir Ravaud 2000 – aisiais atlikto tyrimo duomenimis,
13 Prancūzijoje buvo uţfiksuoti 934 nauji nugaros smegenų paţeidimo atvejai per metus [1]. Baltijos šalyse nugaros smegenų paţeidimo atvejai yra pakankamai daţni lyginant su kitomis Europos valstybėmis. Latvijoje kiekvienais metais nugaros smegenų paţeidimą patiria vidutiniškai 80, Estijoje – 60, Lietuvoje – 140 ţmonių [24,25]. Singapūras yra pietryčių Azijos valstybė. Joje nugaros smegenų paţeidimo atvejų daţnumas yra 23 nauji atvejai milijonui gyventojų per metus.
Nugaros smegenų paţeidimo prieţastys gali būti trauminės ir netrauminės. Trauminės prieţastys sudaro 70% visų nugaros smegenų paţeidimo atvejų, tai yra: autoįvykis, kritimas iš didelio aukščio, nardymas į vandens telkinius, sunkių daiktų uţkritimas, sporto traumos, smurtiniai suţalojimai (šautiniai, durtiniai). Daţniausios netrauminės nugaros smegenų paţeidimų prieţastys, kurios sudaro 30% visų paţeidimų yra: kraujotakos sutrikimai nugaros smegenyse, nugaros smegenų infekciniai procesai, tarpslankstelinių diskų išvarţos, vystymosi sutrikimai, nugaros smegenų, jų dangalų ar slankstelių augliai, radiacijos padariniai [29]. Trauminis nugaros smegenų paţeidimas yra daţnesnis tarp jaunesnių nei 40 metų, netrauminis nugaros smegenų paţeidimas daţnesnis tarp vyresnių nei 40 metų amţiaus ţmonių [35].
Jungtinėse Amerikos Valstijose autoavarijos yra pagrindinė nugaros smegenų paţeidimo prieţastis. Skirtingų šaltinių duomenimis, autoavarijų daţnumas tarp nugaros smegenų paţeidimo prieţasčių svyruoja nuo 44,5% iki 46,9% [28,35]. Antra pagal daţnumą nugaros smegenų paţeidimo prieţastis yra kritimai (18,1%). Tai yra daţniausia nugaros smegenų paţeidimo prieţastis tarp vyresnių nei 45 metai amţiaus ţmonių, ypatingai – moterų. Trečia vieta pagal trauminių nugaros smegenų paţeidimo prieţasčių daţnumą tenka smurtui (16,6%). Ši prieţastis ypatingai daţna yra miestuose. Ir ketvirtoje vietoje pagal trauminių nugaros smegenų paţeidimo prieţasčių daţnumą Jungtinėse Amerikos Valstijose yra sporto traumos (12,7%), daţniausiai nardymas [35].
Trauminį nugaros smegenų paţeidimą daţniausiai patiria vyrai. Įvairių autorių duomenimis, santykis tarp vyrų ir moterų svyruoja nuo 2,5:1 iki 5,8:1. Tačiau M. Wyndaele ir J-J. Wyndaele teigia, kad moterys pamaţu „vejasi“ vyrus ir santykis tarp jų maţėja [47]. Netrauminis nugaros smegenų paţeidimas yra vienodai daţnas ir tarp vyrų ir tarp moterų, santykis 1:1 [29].
Deja, nugaros smegenų paţeidimas daţniausiai yra jaunų, darbingo amţiaus ţmonių problema. Daugiau nei 50 proc. asmenų, patyrusių nugaros smegenų paţeidimą, yra 16 – 30 metų amţiaus [24,29]. Danijoje 40% asmenų, patyrusių nugaros smegenų paţeidimą yra 15 – 24 metų amţiaus[40]. Anot M. Wyndaele ir J-J. Wyndaele, asmenų, patyrusių nugaros smegenų paţeidimą, amţiaus vidurkis yra 33 metai [47]. Anksčiau Jungtinėse Amerikos Valstijose (1973 – 1979 m.) asmenų, patyrusių nugaros smegenų paţeidimą amţiaus vidurkis buvo 28,7 metai, nuo 2000 metų asmenų, patyrusių nugaros smegenų paţeidimą, amţiaus vidurkis padidėjo iki 37,6 metų. Taip
14 atsitiko todėl, kad yra stebimas Jungtinių Amerikos Valstijų gyventojų populiacijos senėjimas (populiacija paseno maţdaug 8 metais); tai atsispindi ir asmenų, patyrusių nugaros smegenų paţeidimą, populiacijoje. Negana to, vyresnių negu 60 metų ţmonių, patiriančių nugaros smegenų paţeidimą, procentinis santykis padidėjo nuo 4,7% iki 11,5% [28].
Anksčiau, asmenys, patyrę nugaros smegenų paţeidimą, po to išgyvendavo vidutiniškai apie 25 – 34 metus, dabar tokių ţmonių gyvenimo trukmė pailgėjo vidutiniškai iki 38 metų, o 43% asmenų, patyrusių nugaros smegenų paţeidimą, išgyvena net iki 40 metų po traumos [47].
1.3 Funkciniai sutrikimai, patyrus nugaros smegenų pažeidimą
Ţmonių, patyrusių nugaros smegenų paţeidimą, funkcinio nepriklausomumo galimybės yra ţymiai maţesnės, negu bendrai visos populiacijos [8]. Asmuo, patyręs nugaros smegenų paţeidimą, gali tapti visiškai nepriklausomu arba jam gali būti reikalinga absoliuti pagalba visą likusį jo gyvenimą. Tai priklauso nuo nugaros smegenų paţeidimo lygio ir paţeidimo laipsnio [7,8,25,33,37,39,42]. Vertinant pagal Funkcinį Nepriklausomumo Testą ankstyvuoju reabilitacijos laikotarpiu, asmenys, patyrę nugaros smegenų paţeidimą, sutrikimų turi visose veiklos srityse [25].
Iškart po paţeidimo, pacientas susiduria su judesių ir jutimų netekimu, šlapimo pūslės ir ţarnyno disfunkcija, atsiranda spasmiškumas, skausmas [8,32,33]. Susiduriama su sunkumais atliekant kasdienes veiklas, tokias kaip asmeninė prieţiūra, buitiniai darbai, laisvalaikis, darbas [23,31] ir problemomis tokiose srityse kaip vaidmuo šeimoje, socialiniai ryšiai, finansinė situacija, išsilavinimas [19].
Kaklinės nugaros smegenų dalies paţeidimai daţniausiai lemia didţiausius funkcinius apribojimus. Asmenys, patyrę nugaros smegenų paţeidimą C1 - C3 segmentuose, turi motorikos sutrikimus ţemiau smakro, jiems gali būti reikalingas kvėpavimo aparatas ir nuolatinė slauga. C4 - C5 segmentų paţeidimas taip pat reiškia, kad asmenys, patyrę nugaros smegenų paţeidimą šiuose segmentuose, gali likti priklausomi, reikalingi pagalbos ir prieţiūros visose kasdienėse veiklose, savarankiškai gali sugebėti naudotis tik elektriniu veţimėliu [42]. Paţeidimą C5 nugaros smegenų segmente patyrę asmenys gali sugebėti nepriklausomai pavalgyti ir judėti veţimėliu patalpoje.
Nugaros smegenų C6 - C7 segmentų paţeidimas yra ribinis lygis norint pasiekti nepriklausomumo kasdienėse veiklose. Kai kurie pacientai, patyrę nugaros smegenų paţeidimą C6 segmente, gali pasiekti visišką nepriklausomumą saviprieţiūros ir persikėlimo srityse, bei gali savarankiškai judėti mechaniniu veţimėliu. C7 nugaros smegenų segmento paţeidimą turintys
15 asmenys turėtų pasiekti nepriklausomumą daugelyje kasdienės veiklos sričių, išskyrus vaikščiojimą [32,33,39].
Asmenys, patyrę krūtininės ar juosmeninės nugaros smegenų dalies paţeidimą yra savarankiškesni nei kaklinės nugaros smegenų dalies paţeidimą patyrę asmenys. Dauguma paraplegikų gali tapti visiškai nepriklausomi savęs apsitarnavimo srityse, tik apsitarnavimas gali uţimti daugiau laiko, negu sveikiems ţmonėms. Paraplegikai gali sugebėti nepriklausomai persikelti ir judėti veţimėliu ar net vaikščioti, naudojant pagalbines priemones [32,33]. Tačiau funkcinio savarankiškumo atsigavimas priklauso ne tik nuo paţeidimo lygio, bet ir nuo paţeidimo laipsnio. S. Mingailos ir A. Kriščiūno atlikti tyrimai parodė, kad nugaros smegenų paţeidimo laipsnis pacientų savarankiškumui turėjo didesnės įtakos, kai paţeidimas buvo kaklo srityje palyginus su nugaros smegenų paţeidimu krūtinės–juosmens srityje [25].
Nepriklausomumo atgavimui, be abejo, įtakos taip pat turi ir motorikos atsigavimas, gretutinės ligos, ligonio amţius, spazmiškumas, susitaikymas su esama būkle bei motyvacija [26,32,33,39]. G. Scivoletto atliko tyrimą, kuriame aiškinosi kokią įtaką pacientų, patyrusių nugaros smegenų paţeidimą, savarankiškumo pokyčiui turi amţius. Jis teigia, kad jaunesni pacientai pasiekia reikšmingai geresnių rezultatų visose kasdienės veiklos srityse, išskyrus valgymą. Anot autoriaus, vyresnio amţiaus pacientai nepasiekia pakankamo nepriklausomumo lygio, reikalingo išrašymui į visuomenę [34]. Dahlberg A. atliko tyrimą, kuriame vertino asmenų, patyrusių nugaros smegenų paţeidimą, nepriklausomumo lygį. Ji teigia, kad vertinant pagal Funkcinio Nepriklausomumo Testą, asmenims, patyrusiems nugaros smegenų paţeidimą, daugiausiai pagalbos reikėjo atliekant maudymosi vonioje, šlapimo pūslės kontrolės ir lipimo laiptais veiksmus. Autorė teigia, kad statistiškai reikšmingo skirtumo tarp lyčių, vertinant pagal FNT, nepastebėta [8].
Chan S.C.C. ir Chan A.P.S analizavo asmenų, patyrusių trauminį nugaros smegenų paţeidimą, reabilitacijos rezultatus. Jie teigia, kad nepriklausomumo rezultatų pokytis, vertinant pagal FNT, buvo tuo didesnis, kuo maţesnis buvo paţeidimo lygis [6],
Judėjimas, apsirengimas ir asmens higiena yra esminiai reikalavimai nepriklausomumui, todėl svarbiausi uţdaviniai reabilitacijos laikotarpiu – atgauti prarastą savarankiškumą. Gebėjimas būti savarankišku saviprieţiūros srityje jau yra rodiklis gyventi daugiau ar maţiau nepriklausomai savo namuose [12].
16
1.4 Ergoterapijos taikymas asmenims, patyrusiems nugaros smegenų
pažeidimą
Asmenų, patyrusių nugaros smegenų paţeidimą, gyvenimo trukmė pastaraisiais dešimtmečiais pailgėjo, todėl reabilitacijos pagrindinis tikslas yra padėti ţmogui sugrįţti į gyvenimą, „vertą gyventi“, kaip naudingam ir gerbiamam visuomenės piliečiui, nepaisant jo negalios [20,31], išmokyti asmenis, patyrusius nugaros smegenų paţeidimą, kaip galima labiau nepriklausomai funkcionuoti [7,20,33], įtraukiant asmenines kasdieninio gyvenimo veiklas, taip pat ir profesinį, šeimos bei socialinį funkcionavimą [45].
Ergoterapija, kaip kompleksinės reabilitacijos dalis, yra skirta veiklos sutrikimų problemoms spręsti. Tikslingos veiklos yra skiriamos funkcinei būklei, veiklos atlikimui ir dalyvavimui gerinti [23]. Dalyvavimas kasdienėse veiklose yra apibūdinamas kaip socialinis įsitraukimas į gyvenimišką situaciją [19] ir pabrėţiama, kad tai yra reikšmingas sveikatos komponentas [45]. Paţeidimo sunkumas maţina socialinį įsitraukimą, o tokie faktoriai kaip amţius, laikas praėjęs po paţeidimo, vedybinė padėtis gali ir didinti ir maţinti socialinį įsitraukimą [19,41,48].
Pagrindinis ergoterapijos tikslas yra didinti nepriklausomumą ir prisitaikymą prie pasikeitusių paciento galimybių ir poreikių [23]. Ergotarapeutai yra atsakingi uţ saviprieţiūros įgūdţių lavinimą, pagalbinių priemonių ir namų aplinkos pritaikymą bei rankos funkcijų atstatymą [31]. Nesuformuota funkcinė plaštaka sumaţina paciento galimybę tapti nepriklausomu. Pagalbinės priemonės, automobilio ir namų aplinkos pritaikymas gali kompensuoti priklausomumą kasdieninėje veikloje [10].
Maksimalūs rezultatai yra pasiekiami tik intensyviai treniruojant funkcinius įgūdţius [32]. Saviprieţiūros įgūdţių lavėjimą gali įtakoti daug faktorių, pavyzdţiui ankstesni asmens įpročiai ir vaidmenys, reikalavimai aplinkai, taip pat ir esamos paciento dėmesio, supratimo, motyvacijos ir motorinių funkcijų galimybės [16].
Guidetti ir kt. atliko tyrimą, kuriuo norėjo suţinoti ką reikia išgyventi bandant atstatyti saviprieţiūros įgūdţius. Visi dalyviai iš savo išgyventos patirties paţymėjo keturias pagrindines ypatybes: a) susipaţinimas su savo nauju kūnu ir jo pripaţinimas; b) saviprieţiūros įgūdţių atgavimas per bandymus; c) kūno kontrolės susigrąţinimas; d) neuţtikrintumo jausmas atsistatymo proceso metu. Rezultatai rodo, kad atkuriant saviprieţiūros įgūdţius būtinos sąlygos buvo: susipaţinti su savo nauju kūnu ir įgauti patirties bandant atlikti veiklą [15]. Praktika ir patirtis,
17 gaunama bandant atlikti veiklą, yra pagrindas įgūdţiams lavinti [16], todėl reabilitacijos metu svarbu suteikti galimybę atstatyti saviprieţiūros įgūdţius.
Italijoje Pillastrini ir kt. atliko tyrimą, kuriame aiškinosi ar ergoterapijos procedūros yra naudingos dirbant su ţmonėmis, patyrusiais nugaros smegenų paţeidimą. Tyrimo rezultatai patvirtino, kad ergoterapijos uţsiėmimai leidţia pasiekti aukštesnių rezultatų funkcinio nepriklausomumo srityje [30]. Funkcinių galimybių gerėjimas maţina priklausomumą ir daţnai lemia geresnę ir greitesnę socialinę integraciją į visuomenę [42], todėl pabrėţiama, kad ergoterapijos taikymas ankstyvuoju reabilitacijos laikotarpiu yra labai svarbus [25].
Reabilitacijoje turėtų būti akcentuojama funkcinio nepriklausomumo lavinimo svarba, nes funkcinis nepriklausomumas yra stiprus faktorius norint sugrįţti į darbą, įsitraukti į mėgstamus laisvalaikio uţsiėmimus ir gyventi kaip galima pilnavertiškesnį gyvenimą. Reabilitacija, nukreipta į išsilavinimą, profesinį mokymą, saviprieţiūros galimybes, judėjimą bendruomenėje ir aplinkos pritaikymą, galėtų pagerinti įsidarbinimo ar sugrįţimo į tą patį darbą galimybes asmenims, patyrusiems nugaros smegenų paţeidimą [17]. Sugrįţimas į darbą ar naujos įsidarbinimo galimybės asmeniui, patyrusiam nugaros smegenų paţeidimą, gali padėti greičiau integruotis į visuomenę, pradėti naują gyvenimą ir atgauti pasitikėjimą savimi.
1.5 Į asmenį orientuotos praktikos reikšmė
Buvimas priklausomu nuo kitų sukelia paţeidţiamumo jausmą [31]. Asmuo, patyręs nugaros smegenų paţeidimą, iš nepriklausomo ţmogaus labai greitai tampa visiškai priklausomu. Vos tik patekęs į neurochirurgijos skyrių, asmuo, kuris anksčiau kontroliavo savo kūną, veiksmus ir gyvenimą, staiga tampa priklausomas nuo medicinos personalo ir kad išliktų gyvas yra įstumiamas į „silpnojo“ vaidmenį. Čia yra tikimasi paciento paklusnumo ir visi sprendimai yra priimami tik medicinos personalo, nes paprastai pacientas nėra pakankamai kompetetingas spręsti apie savo medicininę būklę. Kai iš neurochirurgijos skyriaus pacientas yra perkeliamas į reabilitacijos skyrių, paciento vaidmuo pasikeičia. Reabilitacijoje yra tikimasi, kad pacientas noriai įsitrauks į reabilitacijos procesą ir taps aktyviausiu reabilitacijos komandos nariu. Norint paskatinti aktyvų paciento įsitraukimą į reabilitacijos procesą, yra būtinas bendradarbiavimas tarp paciento ir specialisto [2].
Reabilitacijoje bendradarbiavimas apima pagarbą paciento šeimai ir socialinėms aplinkybėms, taisyklių ir nuostatų aptarimą su pacientu, atsiţvelgimą į paciento individualų
18 skirtingumą kasdienėje veikloje, informacijos suteikimą ir paciento įtraukimą į tikslų nustatymo procesą.
Reabilitacijos programa turėtų būti sudaryta remiantis realiais pasirinktais uţdaviniais [32]. Tam, kad reabilitacijos paslaugos būtų efektyvios, gydytojai turi suprasti faktorius, susijusius su paciento nepriklausomumu [7], o vertinant veiklos atlikimą, taip pat turi būti atsiţvelgta į kiekvieno asmens unikalius poreikius ir gebėjimus, įvertinant aplinkos ir socialinius faktorius, kurie taip pat prisideda prie pasikeitusios padėties [46]. Lyinn Chung teigia, kad visuomeniškumas, vedybinė padėtis, uţimtumas ir karjeros planavimas yra faktoriai, kurie įtakoja ţmonių, patyrusių nugaros smegenų paţeidimą, pasitenkinimą gyvenimu ir jų gyvenimo kokybę [7].
Į asmenį orientuotas vertinimas ir gydymas nėra nauja koncepcija reabilitacijoje. Į pacientą turėtų būti ţiūrima kaip į galintį atlikti aktyvų vaidmenį nustatant ir sprendţiant problemas. Paslaugų sistema turi būti lanksti, kad geriau suprasti asmens ir jo šeimos individualizuotus poreikius [45]. Donelly C. ir kt. teigia, kad pacientai tampa daug aktyvesni savo sveikatos atţvilgiu, jeigu jie yra įtraukiami į gydymo procesą [12].
Reabilitacijos metu, ergoterapeutas, tradiciškai, stengiasi padidinti paciento nepriklausomumą kasdienėse veiklose. Tačiau vyksta diskusijos apie nepriklausomumo supratimą, ar visada buvimą nepriklausomu pacientas supranta taip pat kaip ir specialistas, ir ar visada sutampa specialisto iškelti reabilitacijos tikslai su paciento norais ir lūkesčiais. Kai kurie asmenys gali teigti, kad neįgaliems ţmonėms gali būti svarbiau gebėti linksmintis ir įsitraukti į socialines veiklas nei atlikti savęs apsitarnavimo veiklas, todėl į asmenį orientuota praktika yra labai svarbi ergoterapijoje [2,16]. Ergoterapija turėtų būti lanksti, individualizuota ir skirta padėti pacientui išspręsti jam svarbių veiklų atlikimo problemas.
Į asmenį orientuota praktika apima pagarbą pacientui ir jo šeimai, paramos ir informacijos teikimą, į asmenį orientuotą bendravimą, lankstų ir individualizuotą gydymą ir pacientus, turinčius didţiausią atsakomybę dėl sprendimų, susijusių su jų kasdiene veikla, priėmimo. Yra remiamasi paciento išsakytomis problemomis ir rūpesčiais [45]. Į asmenį orientuota praktika akcentuoja bendradarbiavimą tarp paciento ir specialisto, todėl gali lemti didesnį paciento pasitenkinimą reabilitacija ir geresnius funkcinius pasiekimus [14,43].
Pagrindinės sąvokos į asmenį orientuotoje praktikoje yra: asmens autonomiškumas ir pasirinkimas, bendradarbiavimas, paciento ir specialisto atsakomybė, įgalinimas, konteksto sutapimas, priimtinumas, pagarba skirtingumui [2]. Pagrindinės prielaidos į asmenį orientuotoje praktikoje yra: pacientas ir jo šeimos nariai save paţįsta geriausiai; visi pacientai ir jų šeimos nariai yra skirtingi ir unikalūs; palankiausios sąlygos pacientui reabilituotis yra tada, kai palaiko šeima ir
19 visuomenė [46]. Pagrindiniai principai į asmenį orientuotoje praktikoje yra supratimas ir pagarba ţmogaus vertybėms, poreikiams ir perspektyvoms, įtraukimas į sprendimų priėmimą, atvirumo skatinimas, aiškus bendravimas ir aktyvus paciento dalyvavimas planuojant, įgyvendinant ir vertinant ergoterapijos procesą ir rezultatus [21].
Norint pasiekti maksimalių rezultatų, yra būtinas paciento įsitraukimas priimant sprendimus, nustatant veiklos atlikimo problemas, intervencijos poreikį ir norimus pasiekti tikslus [16,46]. Tikslų nustatymo procesą įtakoja keletas faktorių. Pagrindiniai faktoriai yra paciento motyvacija ir ryšys tarp paciento ir specialisto, kiti faktoriai yra kalba, kuria kalba specialistas, paciento supratimas kas yra tikslai, paciento nuotaikos dėl savarankiškumo praradimo, buvimo ligoninėse poveikis [2]. Motyvacija, dalyvavimas ir funkcinis atsigavimas yra sustiprinami, kai paciento pasirinkimas ir savęs įvertinimas yra įtraukiami į vertinimo ir gydymo procesą [13].
Asmuo, patyręs nugaros smegenų paţeidimą, daţnai susiduria su problemomis norėdamas įsitraukti į tam tikrą veiklą ar dalyvauti uţsiėmimuose. Tetraplegikams (asmenims, patyrusiems kaklinės nugaros smegenų dalies paţeidimą) kyla daugiau problemų norint įsitraukti į kasdienį gyvenimą, negu paraplegikams (asmenims, patyrusiems krūtininės – juosmeninės nugaros smegenų dalies paţeidimą), išskyrus problemas, susijusias su socialiniais ryšiais; vienišiems asmenims yra didesnė rizika susidurti su problemomis kasdieniame ar visuomeniniame gyvenime nei susituokusiems ar gyvenantiems kartu, išskyrus problemas, susijusias su išsilavinimu. M. Larsson ir kt. teigia, kad asmenims, patyrusiems nugaros smegenų paţeidimą fizinės ir socialinės aplinkos poveikis dalyvavimui ar įsitraukimui į uţsiėmimus, turi maţesnės reikšmės, nei asmeniniai ir su sveikata susiję faktoriai [19].
Tarp iškylančių problemų įsitraukiant į veiklą ir atitinkamo dalyvavimo lygio yra labai stiprus ryšys, tačiau asmeniui, patyrusiam nugaros smegenų paţeidimą, suvokti kad jis negali visapusiškai įsitraukti į veiklą ar dalyvauti tam tikrame uţsiėmime nėra tas pats, kas suvokti, kad tai jam yra problema. Analogiška situacija yra ir suvokiant, kad jis gali dalinai įsitraukti ir dalyvauti uţsiėmimuose, tačiau nėra tas pats, kas suvokti, jog nekyla jokių problemų įsitraukiant į tam tikras veiklas ar dalyvaujant tam tikruose uţsiėmimuose. Tai įrodo, kad reabilitacijos metu atkreipti dėmesį į problemas, su kuriomis susiduria pacientas ir jas suvokia kaip rimtas yra kur kas svarbiau, nei akcentuoti bet kokį dalyvavimą ar įsitraukimą į veiklas, kurios pacientui galbūt iš viso yra neaktualios, nesvarbios ir nekelia jokio pasitenkinimo jas atliekant [19].
A.Sand ir kt. atlikto tyrimo metu, pacientai teigė, kad jie jautė, kai svarbūs sprendimai buvo priimami nesitariant su jais. Svarbūs sprendimai susiję su jų medicinine būkle ar gyvenimiška situacija buvo priimami pacientams nedalyvaujant, todėl jie negavo galimybės išreikšti savo
20 nuomonę. Jie nebuvo įtraukti sudarant jų reabilitacijos planą, todėl pacientai mano, kad daugiau atsakomybės turėtų būti suteikiama jiems patiems. Pacientui yra svarbu ţinoti, kad bus atsiţvelgta į jo nuomonę, norus ir poreikius. Paciento ir terapeuto santykių tikslas yra partnerystė sprendţiant su veiklos atlikimu susijusias problemas ir siekiant uţdavinių įgyvendinimo. Pacientai akcentavo, kad programa turėtų būti sukurta taip, kad atitiktų jų individualius poreikius ir turėtų tiksliai nusakyti tikslus, kurių uţsibrėţta siekti [31].
Tačiau Linda Barclay teigia, kad daţnai yra labai sunku asmenis, patyrusius nugaros smegenų paţeidimą, įtraukti į tikslų išsikėlimo procesą, nes pacientas ligos pradţioje prisiima pasyvų vaidmenį, turėdamas per maţai ţinių ar kompetencijos prisidėti prie gydymo, ir patekus į reabilitacijos įstaigą, kur pacientas yra mokomas gyventi su savo negalia, yra sunku persiorientuoti ir tapti aktyviu ir pagrindiniu visos reabilitacijos komandos dalyviu [2]. Wressle E ir kt., bei Donelly C. ir kt. teigia, kad pasibaigus reabilitacijai, asmenys geba atlikti daugiau uţduočių, jų reabilitacija yra sėkmingesnė, jeigu buvo taikomas į asmenį orientuotas gydymas [43,12].
1.6 Kanadietiško Veiklos Vertinimo Testo (KVVT) taikymas pacientams,
patyrusiems nugaros smegenų pažeidimą
Pagal ENOTHE, veikla yra grupė uţsiėmimų, kurie ţmogui turi asmeninę, socialinę – kultūrinę reikšmę, jie yra priimtini toje kultūroje ir padeda įsitraukti į visuomeninį gyvenimą [27]. Tanja A. ir kt. rašo, kad veikla apima viską, ką ţmogus atlieka savo kasdieniame gyvenime: tai yra fizinė, protinė, socialinė, poilsio veiklos arba labiau susisteminus, tai yra darbas, laisvalaikis ir saviprieţiūros uţsiėmimai [36]. Pagal Townsend E. veikla yra apibūdinama kaip ryšys tarp aplinkos, kuri turi fizinį, socialinį, kultūrinį kontekstus, ir asmens aktyvaus dalyvavimo tame kontekste; veiklos atlikimas yra apibūdinamas kaip dinamiškų ryšių tarp asmens, aplinkos ir veiklos rezultatas [36,38]. Ţmogus turi galimybę pasirinkti jam reikšmingas veiklas, kurios yra priimtinos jo kultūroje ir yra tinkamos rūpintis savimi, mėgautis gyvenimu, bei prisidėti prie visuomenino gyvenimo socialine ir ekonomine prasme [13,36,38].
Kiekvieno ţmogaus veiklos reikšmingumo supratimas ir veiklos atlikimas yra skirtingas ir tuo pačiu unikalus, todėl reabilitacijoje turėtų būti naudojamos individualizuotos vertinimo priemonės, kurios būtų jautrios kiekvieno ţmogaus skirtingiems poreikiams ir situacijoms. Kanadietiškas Veiklos Vertinimo Testas (KVVT) yra rezultatų matavimo priemonė, kuri atspindi paciento lūkesčius, norus, jam aktualias problemas [11,14]. Teorinis šio testo pagrindas yra
21 Kanadietiškas Veiklos Atlikimo Modelis (Canadian Model of Occupational Performance), kuris pabrėţia veiklos svarbą ir akcentuoja į asmenį orientuotą praktiką [45].
KVVT didţiausias dėmesys kreipiamas į asmenį. Asmenį Kanadietiškas Veiklos Atlikimo Modelis pristato kaip kompleksinę visumą, kuri sujungia dvasinius, emocinius, fizinius ir paţintinius ţmogaus poreikius [36,38]. Pasikeitimas vienoje iš šių sričių automatiškai paveikia ir kitas sritis. Dvasingumas, kuris yra modelio centre ir priklauso asmeniui, yra įtakojamas aplinkos ir suteikia prasmę ţmogaus atliekamai veiklai.
KVVT yra sukurtas kaip individualizuota rezultatų matavimo priemonė, skirta įvertinti savęs – suvokimo pokyčius vertinant veiklos atlikimą ir pasitenkinimą veiklos atlikimu laikui bėgant [14]. Pagal KVVT, veiklos atlikimas yra apibūdinamas kaip veiksmai, kuriuos asmuo atlieka savęs – prieţiūros, darbo/produktyvumo ir laisvalaikio srityse [12]. Donelly C., ir kt. taikė šį testą pacientams, patyrusiems nugaros smegenų paţeidimą. Jie teigia, kad pacientai, patyrę nugaros smegenų paţeidimą, pradinio įvetinimo metu daugiausiai išsako problemų, susijusių su saviprieţiūra ir mobilumu, nes reabilitacijos pradţioje jie pirmiausiai ir susiduria su tokio pobūdţio problemomis [12].
KVVT suteikia galimybę atkreipti dėmesį į pacientui reikšmingas problemas, kurios nėra įvertinamos daţnai naudojamais funkciniais įvertinimo testais. KVVT atskleidţia platų problemų spektrą kasdieninėje veikloje, produktyvumo ir laisvalaikio srityse. Pacientai gali įvardinti bet kokią veiklą, kuri yra jiems svarbi, o kalbėjimosi su pacientu procesas leidţia suprasti kurioms veikloms ar kurioms sritims reikėtų skirti pirmenybę, kad pagerinti paciento gyvenimo kokybę [13,46].
Ewa Wressle ir kt. atlikti tyrimai rodo, kad KVVT suteikia platesnę informaciją, kas pacientui yra reikšminga veikla. Autorė teigia, kad naudojant šį testą, buvo keliami individualesni uţdaviniai, jie tapo platesnio spektro negu anksčiau ir labiau susiję su veiklos atlikimu negu su funkcijom. KVVT pakeitė kūno funkcijų akcentavimą į veiklos ir jos atlikimo akcentavimą [45]. Dar keli pastebėti KVVT privalumai yra tokie, kad Kanadietiškas Veiklos Vertinimo Testas nėra paremtas normomis, yra jautrus laiko atţvilgiu, yra patikima ir validi vertinimo priemonė diagnostikos kategorijoje ir gydymo situacijose [12,14,45]. Wressle E. ir kt. teigia, kad Kanadietiško Veiklos Vertinimo Testo naudojimas pagerino pacientų įsitraukimą į reabilitacijos procesą ir aktyvų dalyvavimą jame [44,45].
Eksperimentiniai tyrimai su KVVT buvo atlikti Kanadoje, Naujojoje Zelandijoje, Graikijoje, Britanijoje ir parodė, kad KVVT yra jautrus veiklos atlikimo pokyčiams laiko eigoje [46]. KVVT buvo išverstas į švedų kalbą ir taip pat parodė didelį jautrumą geriatrijoje, neurologijoje ir namų reabilitacijoje [45,46].
22
1.7 Funkcinio Nepriklausomumo Testo (FNT) taikymas pacientams,
patyrusiems nugaros smegenų pažeidimą
Funkcinių rezultatų matavimas yra integruota bet kokios interdisciplininės reabilitacijos programos dalis ir yra svarbus įvertinant reabilitacijos programos sėkmingumą. Funkcinio Nepriklausomumo Testas yra plačiai paplitęs ir priimtinas kaip universalus funkcinio įvertinimo įrankis reabilitacijoje. Jis yra praktiškas, patikimas ir juo galima įvertinti funkcines asmens galimybes visose nepriklausomumo srityse.
Funkcinio Nepriklausomumo Testo validumas ir patikimumas ţmonių, patyrusių nugaros smegenų paţeidimą, populiacijoje yra įrodytas [12], nors J.W. Middleton, M. Beninato, A. Catz ir kt., teigia, FNT buvo sukurtas labiau tam, kad pamatuoti negalios lygį ir nustatyti prieţiūros reikalingumo lygį pagrindinėse kasdienio gyvenimo veiklose, todėl FNT negali būti naudojamas kaip optimalus įrankis funkcinėms galimybėms įvertinti [3,5,22].
J.W. Middleton ir kt. atliktas tyrimas parodė, kad vertinant pagal Funkcinio Nepriklausomumo Testą asmenis, patyrusius nugaros smegenų paţeidimą, daugiausiai problemų iškyla vertinant persikėlimo ir judėjimo sritis. Asmenų, judančių veţimėliu, galimybės judėti laiptais ir lygiu paviršiumi vertinimas nėra jautrus. Veţimėliu judantys asmenys negali lipti laiptais, bet gali laisvai įveikti 50 m., todėl daţniausiai asmenys, judantys veţimėliu gauna 1 balą uţ lipimą laiptais ir 6 balus uţ judėjimą veţimėliu. Taigi šie judėjimo srities vertinimo aspektai yra lengvai nuspėjami ir neatspindi tikrų asmens galimybių judėti [22]. Dahlberg A. teigia, kad FNT vertina priklausomumo lygį, tačiau jis yra priklausomas nuo aplinkos. Judėjimo funkcijos namų aplinkoje gali būti vertinamos puikiai, tačiau judėjimas lauke gali būti apribotas [8].
Nepaisant šių apribojimų, Funkcinio Nepriklausomumo Testas yra daţniausiai naudojama priemonė asmenų, patyrusių nugaros smegenų paţeidimą, funkcinėms galimybėms įvertinti reabilitacijos metu. Šis testas taip pat yra pripaţintas Amerikos Nugaros Smegenų Paţeidimo Asociacijos [3].
23
II. TIRTASIS KONTINGENTAS IR TYRIMO METODIKA
2.1 Kontingento charakteristika
Tyrimas buvo atliktas VšĮ VUL Santariškių klinikų, Reabilitacijos, Fizinės ir Sporto Medicinos Centro I – ame ir II – ame stacionariniuose skyriuose 2007 02 – 2008 04 mėn. Tyrime dalyvavo 29 pacientai, patyrę nugaros smegenų paţeidimą. Iš jų, 25 (86,2%) buvo vyrai ir 4 (13,8%) moterys, amţiaus vidurkis 35,03 (SD ± 14,2) metai. Jauniausias pacientas buvo 16 metų, vyriausias – 74 metų. Pagal amţių pacientai buvo suskirstyti į dvi grupes: iki 35 – erių metų amţiaus ir vyresni nei 35 – erių metų amţiaus. Pirmoje grupėje (iki 35 – erių metų) buvo 17 (58,6%) pacientų, antroje grupėje (virš 35 – erių metų) buvo 12 (41,4%) pacientų (1 diagrama).
1 diagrama. Pacientų, patyrusių nugaros smegenų pažeidimą, pasiskirstymas pagal amžių (%)
Iš 29 pacientų, patyrusių nugaros smegenų paţeidimą, 16 (55,2%) pacientų atvyko su kaklinės nugaros smegenų dalies (C1 – C8) paţeidimu, 11 (37,9%) pacientų buvo paţeista krūtininė nugaros smegenų dalis (Th1 – Th12), 2 (6,9%) pacientai atvyko su juosmeninės nugaros smegenų dalies (L1 – L5) paţeidimu (2 diagrama). Iš 16 pacientų, patyrusių kaklinės nugaros smegenų dalies paţeidimą, 13 (81,25%) buvo vyrų, 3 (18,75%) moterys. Tarp patyrusių krūtininės nugaros smegenų dalies paţeidimą 10 (90,9%) buvo vyrų, juosmeninės nugaros smegenų dalies paţeidimas pasitaikė tik tarp vyrų.
24
2 diagrama. Pacientų, patyrusių nugaros smegenų pažeidimą, pasiskirstymas pagal nugaros smegenų pažeidimo lygį (%)
Analizuojant kaip pacientai pasiskirstę pagal amţių ir nugaros smegenų paţeidimo lygį, tarp jaunesnių nei 35 metai pacientų, daţniausiai buvo paţeista kaklinė nugaros smegenų dalis (70,6%); tarp vyresnių nei 35 – eri metai daţniausiai pasitaikė krūtininės nugaros smegenų dalies paţeidimai (81,8%) (1 lentelė).
1 lentelė. Pacientų pasiskirstymas pagal amžių ir pažeidimo lygį
Pažeidimo lygis Amžius (metais) Kaklinė nugaros smegenų dalis n, (%) Krūtininė nugaros smegenų dalis n, (%) Juosmeninė nugaros smegenų dalis n, (%) Iš viso n, (%) <=35 12 (70,6%) 4 (23,5%) 1 (5,9%) 17 (100,0%) >35 4 (33,3%) 7 (58,4%) 1 (8,3%) 12 (100,0%) Iš viso n, (%) 16 (55,2%) 11 (37,9%) 2 (6,9%) 29 (100,0%)
Pacientų, patyrusių nugaros smegenų paţeidimą kaklinėje dalyje, savarankiškumo galimybės ir jų savarankiškumo pokytis reabilitacijos metu gali labai skirtis priklausomai nuo kaklinės nugaros smegenų dalies paţeidimo lygio. Nagrinėjant pacientų, patyrusių kaklinės nugaros smegenų dalies paţeidimą, pasiskirstymą pagal paţeidimo lygį, iš 16 pacientų, patyrusių nugaros smegenų paţeidimą kaklinėje dalyje, 50% pacientų buvo patyrę C5 - C6 nugaros smegenų segmentų paţeidimą, 19% pacientų buvo C6 - C7 nugaros smegenų segmentų paţeidimas, lygiai tiek pat pacientų turėjo C4 - C5 nugaros smegenų segmentų paţeidimą (3 diagrama).
25
3 diagrama. Pacientų, patyrusių nugaros smegenų pažeidimą kaklinėje dalyje, pasiskirstymas pagal pažeidimo lygį.
Daugumai pacientų, patyrusių kaklinės nugaros smegenų dalies paţeidimą, buvo nustatytas ASIA – A tipo paţeidimo laipsnis (81,3%). Visiškas paţeidimas daţnesnis ir tarp pacientų, patyrusių krūtininės nugaros smegenų dalies paţeidimą, o abiems pacientams, patyrusiems juosmeninės nugaros smegenų dalies suţalojimą, buvo nustatytas buvo ASIA – C tipo paţeidimo laipsnis (2 lentelė).
2 lentelė. Pacientų, patyrusių nugaros smegenų pažeidimą, pasiskirstymas pagal pažeidimo lygį ir pažeidimo laipsnį.
Pažeidimo laipsnis
Pažeidimo lygis ASIA-A ASIA-B ASIA-C Iš viso n, (%)
Kaklinė stuburo dalis n, (%) 13 (81,3%) 1 (6,3%) 2 (12,5%) 16 (100,0%)
Krūtininė stuburo dalis n, (%) 5 (45,5%) 3 (27,3%) 3 (27,3%) 11 (100,0%)
Juosmeninė stuburo dalis n, (%) 0 (0%) 0 (0%) 2 (100,0%) 2(100,0%)
Iš viso n, (%) 18 (62,1%) 4 (13,8%) 7 (24,1%) 29 (100,0%)
Analizuojant kokios prieţastys sukėlė nugaros smegenų paţeidimą, pagrindinės prieţastys yra kritimas iš aukščio, autoįvykiai ir nėrimas į vandenį. Kaklinės nugaros smegenų dalies pagrindinė paţeidimo prieţastis buvo nėrimas į vandenį (50%). Ši nugaros smegenų paţeidimo prieţastis taip pat yra daţniausia tarp jaunesnių nei 35 metai amţiaus pacientų (47,1%). Antra pagal daţnumą prieţastis tarp jaunesnių nei 35 metai amţiaus pacientų, patyrusių nugaros smegenų paţeidimą, buvo autoįvykiai (41,2%).
26 Krūtininės nugaros smegenų dalies paţeidimo pagrindinė prieţastis buvo kritimas iš aukščio (45,5%), ši prieţastis taip pat yra pagrindinė tarp vyresnių nei 35 metai pacientų (66,7%). Juosmeninės nugaros smegenų dalies paţeidimą patyrę pacientai ligoninėje atsidūrė dėl autoįvykio ir kritimo iš aukščio (4 diagrama).
4 diagrama. Pacientų, patyrusių nugaros smegenų pažeidimą, pasiskirstymas pagal pažeidimo lygį ir nugaros smegenų pažeidimo priežastis
Apibendrinant tiriamąjį kontingentą, galima teigti, kad dauguma pacientų, patyrusių nugaros smegenų paţeidimą, buvo vyrai (86,2%), iki 35 – erių metų amţiaus (60,0%). Dauguma jų atvyko su kaklinės nugaros smegenų dalies paţeidimu (52,0%), ASIA – A tipo. Pagrindinė nugaros smegenų paţeidimo prieţastis – kritimas iš aukščio. Ši prieţastis daţnesnė tarp vyresnių nei 35 - eri metai amţiaus ţmonių, tarp jaunesnių pacientų pagrindinės prieţastys – nėrimas į vandenį ir autoįvykiai. P acient ų sk aičius , %
kaklinė dalis krutininė dalis juosmeninė dalis Pažeidimo lygis 0 2 4 6 8 Pažeidimo priežastis nėrimas kritimas autoįvykis netrauminė
27
2.2 Tyrimo metodai
Leidimas atlikti tyrimą buvo išduotas Kauno Medicinos Universiteto Bioetikos Centro, leidimo Nr. BC – SLF (M) – 184. Pacientai buvo supaţindinti su tyrimo tikslu ir uţdaviniais ir tik gavus jų sutikimą buvo atliekamas tyrimas.
Duomenys apie pacientus buvo surinkti remiantis ligos istorijos duomenimis, pacientai buvo apklausiami anketinės apklausos (tiesioginės) būdu, jų funkcinės galimybės nustatytos tiesioginės apţiūros būdu, naudojant Funkcinio Nepriklausomumo Testą (FNT), savarankiškam veiklos vertinimui naudotas Kanadietiškas Veiklos Vertinimo Testas (KVVT).
Tiesioginės anketinės apklausos metu buvo renkami tokie duomenys: pacientų amţius, lytis, išsilavinimas, darbo pobūdis ir paţeidimo prieţastis (1 priedas).
Paţeidimo laipsnis ir motorinis paţeidimo lygis nustatytas remiantis klinikiniais ligos istorijos duomenimis. Motorinis paţeidimo lygis nustatomas pagal ţemiausią raktinį raumenį, kuris įvertinamas 3 balais. Motorika vertinama pagal 10 raktinių raumenų (dešinėje ir kairėje), inervuojamų vieno nugaros smegenų segmento motoriniais aksonais (t.y. miotomas).
C5 – dvigalvis ţasto raumuo ir ţastinis raumuo (m. biceps brachii et m. brachialis); C6 – ilgasis ir trumpasis stipininis riešo tiesiamasis raumuo (m. extensor carpi radialis longus et brevis);
C7 – trigalvis ţasto raumuo (m. triceps brachii);
C8 – gilusis rankos pirštų lenkiamasis raumuo (m. flexor digitorum profundus); Th1 – maţylio piršto atitraukiamasis raumuo (m.abductor digiti minimi); L2 – klubinis juosmens raumuo (m.iliopsoas);
L3 – keturgalvis šlaunies raumuo (m. quadriceps femoris); L4 – priekinis blauzdos raumuo (m. tibialis anterior);
L5 – ilgasis kojos nykščio tiesiamasis raumuo (m.extensor hallucis longus); S1 – dvilypis blauzdos raumuo (m. gastrocnemius).
Motorika vertinama 6 balų sistema – Lovetto raumenų jėgos vertinimo testas: 0 balų – nėra raumens susitraukimo;
1 balas – nėra judesio, yra tik raumens susitraukimas;
2 balai – atliekamas judesys visa amplitude, pašalinus gravitacijos jėgą; 3 balai – judesys atliekamas visa amplitude, nugalint gravitacijos jėgą;
28 4 balai – judesys atliekamas visa amplitude, nugalint gravitacijos jėgą ir vidutinį pasipriešinimą;
5 balai – judesys atliekamas visa amplitude, nugalint gravitacijos jėgą ir didelį pasipriešinimą.
Pagal motorinę ir jutiminę funkcijas nustatomas nugaros smegenų paţeidimo laipsnis (ASIA klasifikacija):
ASIA -A tipas – visiškas paţeidimas, S4 – 5 segmentų sritis visiškai nejautri ir nėra valingų judesių;
ASIA-B tipas – dalinis paţeidimas (likę jutimai, bet nėra motorikos ţemiau neurologinio lygio ţemiausiuose kryţmens segmentuose);
ASIA-C tipas – iš dalies išlikę jutimai ir /arba judesiai S4 – 5 segmentų srityje, likusi motorinė funkcija ţemiau neurologinio paţeidimo lygio, >50% raktinių raumenų jėga vertinama <3 balais;
ASIA – D tipas – išlikę jutimai ir/arba judesiai S4-5 segmentuose, išlikusi motorinė funkcija ţemiau neurologinio lygio ir bent 50% raktinių raumenų jėga 3 ir > balų;
ASIA – E tipas – normali motorinė ir jutiminė funkcija.
Asmens savarankiškumas buvo vertintas Funkcinio Nepriklausomumo Testu(2 priedas). Vertinamos tokios sritys: savęs apsitarnavimas, mobilumas, psichosocialinė funkcija ir kognityvinės funkcijos. Pirmas vertinimas yra atliekamas pacientui atvykus, 72 valandų laikotarpyje, išrašant pacientas taip pat yra įvertinamas 72 valandų laikotarpyje prieš išvykstant. Testą sudaro 18 punktų, kiekvienas jų vertinamas 1 – 7 balais. Bendra balų suma 18 – 126 balai.
7 balai – pilnai savarankiškas.
6 balai – dalinai savarankiškas, pagalbos nereikia; reikia papildomų, pritaikytų priemonių; 5 balai – reikalinga prieţiūra ar paruošimas (stovėti šalia, padrąsinti, įkalbinėti, uţdėti įtvarus)
4 balai – reikalinga minimali pagalba, pacientas pats atlieka 75 procentus proceso; 3 balai – reikalinga vidutinė pagalba, pacientas pats atlieka 50 – 74 procentus proceso; 2 balai – reikalinga maksimali pagalba, pacientas pats atlieka 25 – 49 procentus proceso; 1 balas – reikalinga absoliuti pagalba, pacientas pats atlieka maţiau nei 25 procentus proceso.
29 Savarankiškam veiklos atlikimo įvertinimui buvo naudotas Kanadientiškas Veiklos Vertinimo Testas (KVVT) (4 priedas). KVVT yra ergoterapeutų naudojama vertinimo priemonė, skirta įvertinti asmens savęs vertinimo ir suvokimo pokytį atliekant apsitarnavimo, produktyvumo ir laisvalaikio veiklas.
Apsitarnavimas apima asmens higieną (rengimasis, maudymasis, valgymas ir higiena), funkcinį mobilumą (judėjimas namuose, lauke) ir visuomeninį gyvenimą (viešasis transportas, apsipirkimas, pinigų valdymas).
Produktyvumas apima apmokamo ir neapmokamo darbo sritis (ar asmuo sugeba susirasti ir išlaikyti darbą, būti savanoriu), namų prieţiūrą (valymas, skalbimas, maisto gaminimas), mokyklą ir ţaidimą (ţaidimo įgūdţiai, namų darbai).
Laisvalaikis apima pasyvaus poilsio būdus (hobiai, uţsiėmimas menu ar amatais, skaitymas), aktyvų poilsį (sportas, kelionės) ir socializaciją (telefono skambučiai, svečių priėmimas).
KVVT yra naudojamas išsiaiškinti su kokiomis problemomis šiose veiklos srityse susiduria asmuo. Po problemų nustatymo, paciento paprašoma įvertinti kiekvieną problemą pagal svarbumą, naudojant skalę, vizualiai pateiktą ant kortelės (1 – visiškai nesvarbu, 10 – labai svarbu). Taip įvardijami asmens prioritetai.
Kai įvertinamos pačios svarbiausios veiklos problemos, tada paciento dešimtbalėje skalėje prašoma įvertinti kaip, jo manymu, jis atlieka jo įvardintą problematišką veiklą (1 – nieko negali padaryti, 10 – gali padaryti labai lengvai) ir pasitenkinimą tos veiklos atlikimu (1 – visiškai netenkina, 10 – visiškai tenkina). Po antro vertinimo galima palyginti rezultatus ir pokyčius.
KVVT yra pusiau struktūruotas interviu, uţimantis apie 20 – 30 minučių. Testas buvo taikomas reabilitacijos pradţioje ir pabaigoje. Antro vertinimo metu, pacientas buvo prašomas ne tik įvertinti minėtų pradţioje veiklų atlikimą ir pasitenkinimą jų atlikimu, bet ir dar kartą išvardinti kokios veiklos jam yra aktualios, reabilitacijos pabaigoje.
KVVT tinka naudoti prie visų negalios grupių ir įvairaus amţiaus ţmonėms. Tyrimais įrodyta, kad šis testas yra patikimas, jautrus ir validus.
30
2.3 Statistiniai metodai
Duomenys buvo apdorojami naudojant testus, skirtus neparametriniams duomenims apibendrinti, nes tiriamųjų imtis yra maţa ir gauti duomenys pagrinde yra ranginiai. Duomenų pasiskirstymo normalumas patikrintas Shapiro-Wilk`o testu (naudojamas kai n < 50).
Kanadietiško Veiklos Vertinimo Testo duomenys neatitiko normaliojo skirstinio, todėl jų apibendrinimui taip pat buvo naudojama neparametriniams duomenims skirti testai.
Nepriklausomos imtys buvo lyginamos pagal Mann – Whitney U testą, priklausomos – pagal Wilcoxon`o testą. Koreliacijos ryšiui nustatyti buvo skaičiuojamas Spearman`o koeficientas. Kokie kintamieji turi įtakos savarankiškumo kitimui buvo nustatyta naudojant dviejų faktorių dispersinės analizės metodą. Kiekybiniams duomenims analizuoti buvo skaičiuojami vidurkiai su standartiniu nuokrypiu.
Atlikta gautų duomenų analizė ir interpretacija. Duomenys statistiškai apdoroti naudojant statistinį paketą „SPSS 12.0“, ir programą ,, Microsoft Office Excel 2007”.
31
III. TYRIMO REZULTATAI
3.1 Pacientų, patyrusių nugaros smegenų pažeidimą,
savarankiškumo vertinimo FNT testu rezultatų analizė
Pacientui atvykus į reabilitacijos skyrių, pirmiausiai jo savarankiškumas buvo vertinamas pagal Funkcinio Nepriklausomumo Testą (FNT), vėliau pacientas buvo apklausiamas naudojant Kanadietišką Veiklos Vertinimo Testą (KVVT).
Atvykus į reabilitacijos skyrių, pacientams, patyrusiems nugaros smegenų paţeidimą, sutrikę būna visos savarankiškumo sritys, vertinant pagal Funkcinio Nepriklausomumo Testą. FNT balų vidurkis reabilitacijos pradţioje buvo 48,69 (SD ±14,4) balai iš 126 galimų balų (3 lentelė).
3 lentelė. Pacientų, patyrusių nugaros smegenų pažeidimą, savarankiškumo pokytis vertinant pagal FNT
*p<0,05
Maksimali arba visiška pagalba buvo reikalinga atliekant visas persikėlimo, judėjimo, sfinkterių kontrolės, susitvarkymo tualete ir vonioje bei viršutinės ir apatinės kūno dalies apsirengimo veiklas. Su vidutine pagalba pacientai, patyrę nugaros smegenų paţeidimą galėjo pavalgyti ir atlikti asmens higienos veiklas. Maţiausiai sutrikusios buvo pacientų kognityvinės funkcijos. Išvykstant į namus, pacientai beveik savarankiškai galėjo pavalgyti ir susitvarkyti asmens
Veiklų vertinimas pagal FNT FNT veiklos Atvykus Išvykstant p Vidurkis ± SD Vidurkis ± SD Valgymas 3,72 ± 2,5 5,55 ± 1,8 * Asmens higiena 3,10 ± 2,1 5,66 ± 1,8 * Vonia (muilinimasis, šluostymasis) 2,07 ± 1,4 3,90 ± 2,1 * Viršutinės kūno dalies apsirengimas 2,62 ± 2,1 4,72 ± 2,3 * Apatinės kūno dalies apsirengimas 1,24 ± 0,8 3,66 ± 2,3 * Tualetas 1,24 ± 0,8 2,90 ± 1,9 * Šlapimo pūslės kontrolė 1,21 ± 0,9 2,45 ± 1,8 * Ţarnyno (tuštinimosi) kontrolė 1,21 ± 0,9 2,38 ± 1,8 * Persikėlimas: lova, kėdė, veţimėlis 1,24 ± 0,8 3,41 ± 2,3 * Persikėlimas: tualetas 1,14 ± 0,7 2,90 ± 1,9 * Persikėlimas: dušas ir vonia 1,14 ± 0,7 1,62 ± 1,4 * Judėjimas: ėjimas/veţimėlis 1,31 ± 1,0 2,83 ± 1,9 * Judėjimas: laiptai 1,00 ± 0,0 1,38 ± 0,9 p>0,05 Bendravimas: suvokimas 5,38 ± 1,0 6,69 ± 0,5 * Bendravimas: išraiška 4,31 ± 1,1 6,10 ± 0,8 * Socialinis bendravimas 5,41 ± 0,9 6,48 ± 0,7 * Problemų sprendimas 5,07 ± 1,1 6,34 ± 0,8 * Atmintis 6,28 ± 0,8 6,97 ± 0,2 * Iš viso: 48,69 ± 14,4 79,28 ± 23,7 *
32 higienoje, jiems buvo reikalinga tik prieţiūra. Vertinant, pacientų, patyrusių nugaros smegenų paţeidimą, savarankiškumo pokytį po reabilitacijos, savarankiškumas pagerėjo visose srityse, išskyrus judėjimą laiptais. Vertinant šią veiklą, pokytis gavosi statistiškai nereikšmingas (p>0,05). Vidutiniškai pacientų savarankiškumas pakito 30,59 balais, vertinant pagal FNT. Didţiausias savarankiškumo pagerėjimas buvo asmens higienos srityje 2,56 balų.
Analizuojant savarankiškumo rezultatus atitinkamai pagal nugaros smegenų paţeidimo lygį, pacientų, patyrusių nugaros smegenų paţeidimą kaklinėje dalyje, savarankiškumas vertinant pagal FNT buvo vidutiniškai 39,19 (SD ± 3,4) balai iš 126 galimų. Po reabilitacijos pacientų savarankiškumas pagerėjo, vidutiniškai iki 63,69 (SD ± 17,9) balų, vertinant pagal FNT. Pokytis yra statistiškai reikšmingas (4 lentelė).
4 lentelė. Pacientų, patyrusių nugaros smegenų pažeidimą kaklinėje dalyje, savarankiškumo pokytis vertinant pagal FNT
*p<0,05
Pacientams, patyrusiems kaklinės nugaros smegenų dalies paţeidimą, reabilitacijos pradţioje visiška pagalba buvo reikalinga valgant (1,56 balo), atliekant asmens higienos veiklas (1,38 balo), apsirengiant ir viršutinę (1,06 balo), ir apatinę kūno dalis (1,00 balas), susitvarkant tualete (1,00 balas) ir vonioje (1,00 balas), atliekant visas persikėlimo (1,00 balas), judėjimo veiklas (1,00 balas) bei kontroliuojant sfinkterius (1,00 balas). Tik vertinant psichosocialines ir kognityvines funkcijas pacientai buvo labiau nepriklausomi (3,56 – 6,19 balo). Po reabilitacijos, reikšmingai pagerėjo
Veiklų vertinimas pagal FNT FNT veiklos Atvykus Išvykstant p Vidurkis ± SD Vidurkis ± SD Valgymas 1,56 ± 0,7 4,44 ± 1,7 * Asmens higiena 1,38 ± 0,6 4,69 ± 1,9 * Vonia (muilinimasis, šluostymasis) 1,00 ± 0,0 2,44 ± 1,4 * Viršutinės kūno dalies apsirengimas 1,06 ± 0,3 3,25 ± 1,9 * Apatinės kūno dalies apsirengimas 1,00 ± 0,0 2,00 ± 1,5 * Tualetas 1,00 ± 0,0 1,69 ± 1,3 * Šlapimo pūslės kontrolė 1,00 ± 0,0 1,69 ± 1,4 p>0,05 Ţarnyno (tuštinimosi) kontrolė 1,00 ± 0,0 1,69 ± 1,4 p>0,05 Persikėlimas: lova, kėdė, veţimėlis 1,00 ± 0,0 1,81 ± 1,8 p>0,05 Persikėlimas: tualetas 1,00 ± 0,0 1,62 ± 1,4 p>0,05 Persikėlimas: dušas ir vonia 1,00 ± 0,0 1,62 ± 1,4 p>0,05 Judėjimas: ėjimas/veţimėlis 1,00 ± 0,0 3,81 ± 2,2 * Judėjimas: laiptai 1,00 ± 0,0 1,19 ± 0,8 p>0,05 Bendravimas: suvokimas 5,13 ± 1,1 6,62 ± 0,5 * Bendravimas: išraiška 3,56 ± 0,6 5,63 ± 0,5 * Socialinis bendravimas 5,37 ± 0,9 6,31 ± 0,7 * Problemų sprendimas 4,94 ± 0,9 6,25 ± 0,8 * Atmintis 6,19 ± 0,8 6,94 ± 0,3 * Iš viso: 39,19 ± 3,4 63,69 ± 17,9 *
