Socialinės medicinos katedra
DAINA GRIGONYTĖ
PAGALBOS BANDŽIUSIEMS ŽUDYTIS
PAAUGLIAMS ORGANIZAVIMAS KAUNO
MIESTE
MAGISTRO DIPLOMINIS DARBAS
Visuomenės sveikatos vadyba
Mokslinė vadovė:
Doc. dr. Nida Žemaitienė
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
PAGALBOS BANDŽIUSIEMS ŽUDYTIS PAAUGLIAMS ORGANIZAVIMAS KAUNO MIESTE
Daina Grigonytė
Mokslinė vadovė Doc. dr. Nida Žemaitienė
Kauno medicinos universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Socialinės medicinos katedra. Kaunas; 2006. 66 p.
Tikslas: išsiaiškinti pagalbos bandžiusiems žudytis paaugliams organizavimo, tęstinumo ir gerinimo galimybes Kauno mieste.
Uždaviniai: 1. Nustatyti pagrindinius pagalbos suteikimo bandžiusiems nusižudyti paaugliams etapus; 2. Išsiaiškinti tarpžinybinius kliuvinius dirbant su krizėje atsidūrusiais paaugliais; 3. Parengti rekomendacijas bandžiusių žudytis paauglių pagalbos gerinimui Kauno mieste.
Tyrimo metodika: Atliktas kokybinis, aprašomasis tyrimas. Informacija buvo renkama pusiau struktūrizuoto interviu metodu. Apklaustas 21 respondentas iš institucijų, kurios apima keturias sistemas Lietuvoje, teikiančias pagalbą bandžiusiems žudytis paaugliams: Socialinės apsaugos, Sveikatos apsaugos, Švietimo ir Vidaus reikalų. Apklausos metu respondentams pateikiami klausimai apėmė savižudybių prevencijos, intervencijos ir postvencijos sritis.
Rezultatai: Buvo nustatyti pagrindiniai pagalbos suteikimo bandžiusiems žudytis paaugliams etapai: bandžiusio ar galinčio nusižudyti vaiko aptikimas, skubios pagalbos suteikimas ir tęstinės pagalbos suteikimas. Spragos aptiktos visuose pagalbos suteikimo proceso etapuose. Visų institucijų, teikiančių pagalbą bandžiusiems žudytis paaugliams, atstovai sutinka, kad Lietuvoje yra reikalingas tarpžinybinis bendradarbiavimas, tačiau tyrimo rezultatai parodė, kad toks bendradarbiavimas kol kas dar yra silpnai išvystytas. Buvo išskirtos trys pagrindinės tarpžinybinio bendradarbiavimo kliūčių grupės: 1. Sąlygotos krizę išgyvenančio vaiko ir jo artimųjų; 2. Susijusios su krizę išgyvenančio vaiko aptikimu ir reikiamos pagalbos suteikimu; 3. Kylančios nukreipiant vaikus ir jaunuolius į kitos žinybos įstaigas. Su kliūtimis, sąlygotomis krizę išgyvenančio vaiko ir jo artimųjų, dažniausiai susiduria nepilnamečių reikalų inspektoriai, šeimos gydytojai ir mokyklų psichologai. Žinių, kaip elgtis su bandžiusiu žudytis paaugliu, labiausiai stokoja nepilnamečių reikalų inspektoriai ir gydymo įstaigų atstovai. Bene ryškiausia kliūtis, susijusi su krizę išgyvenančio vaiko aptikimu ir reikiamos pagalbos suteikimu, yra konfidencialumas. Taip pat grįžtamojo ryšio nebuvimas ir institucijų negatyvus nusistatymas kitų įstaigų specialistų atžvilgiu.
Išvados: 1. Kauno mieste veikiančių medicinos, švietimo, teisėsaugos ir socialinių institucijų teikiamos paslaugos bandžiusiems žudytis paaugliams apima savižudybės rizika pasižyminčių vaikų aptikimą, skubią medicininę pagalbą, tęstinį gydymą bei psichologinę ir socialinę reabilitaciją. 2. Pagrindinės pagalbą bandžiusiems žudytis paaugliams teikiančių institucijų tarpžinybinio bendradarbiavimo kliūtys yra teisinio pagalbos tęstinumo ir bendradarbiavimo pagrindo netobulumas, informacijos skaidos, grįžtamojo ryšio ir konfidencialumo problemos, pagalbai nepalankios specialistų ir visuomenės nuostatos bei nepakankamos žinios savižudybių prevencijos srityje. 3. Siekiant efektyviau vykdyti jaunimo savižudybių prevenciją būtina išvystyti institucijų, susiduriančių su bandžiusiu žudytis paaugliu, bendradarbiavimo sistemą, šviesti visuomenę ir pagalbą teikiančius specialistus, skatinti šeimos rūpinimąsi vaikais.
SUMMARY
Management of Public Health
PLANNING OF AID FOR ADOLESCENTS IN KAUNAS WHO HAVE
TRIED TO COMMIT SUICIDE
Daina Grigonytė
Supervisor Nida Žemaitienė, Doc. dr.
Department of Social medicine, Faculty of Public Health, Kaunas University of Medicine. Kaunas; 2006. 66 p.
Aim of the study: To investigate the possibilities of planning, succession and development of aid for adolescents in Kaunas city who have tried to commit suicide.
Objectives: 1. to define the main stages in providing help for adolescents who have tried to
commit suicide; 2. to clarify interdepartmental obstaclesproviding help for adolescents in crisis; 3. to formulate recommendations for the development of aid for adolescents in Kaunas who have tried to commit suicide.
Methods: Qualitative, descriptive analysis. Information was gathered using semi-structured interview method. There were questioned 21 respondents from institutions involving four Lithuanian systems that provide aid for adolescents who have tried to commit suicide: Social Security, Health Service, Educational and Interior. Questions were related to suicide prevention, intervention and postvention.
Results: Main stages in providing aid for adolescents who have tried to commit suicide were defined: detecting a child who has tried or is at risk of committing suicide, providing urgent aid, and providing continued aid. Vacancies were detected in all stages of providing aid. Representatives from all the institutions that provide aid to adolescents who have tried to commit suicide agree that there is a need of interdepartmental cooperation in Lithuania, though the results of the analysis show that such cooperation has still been weakly developed. Three main obstacles in interdepartmental cooperation have been defined: 1. conditioned by the child in crisis and his/her kin; 2. related to detecting the child in crisis and providing the proper aid; 3. arising from directing children and youth to other departments. Obstacles conditioned by a child in crisis and his kin are usually faced by juvenile inspectors, family doctors, and school psychologists. Mostly juvenile inspectors and health professionals lack knowledge in treating adolescents who have tried to commit suicide. Perhaps the biggest obstacle related to detecting a child in crisis and providing appropriate aid is confidentiality as well as absence of feedback and negative attitude of institutions towards professionals of other institutions.
Conclusions: 1. The services provided by medical, educational, legal safety and social institutions for adolescents who have tried to commit suicide in Kaunas city include detecting children at risk for suicide, urgent medical aid, continued treatment, and psychological, social rehabilitation. 2. The main obstacles in interdepartmental cooperation among institutions providing aid for adolescents who have tried to commit suicide are imperfection of legal aid succession and cooperation, problems in segmentation of information, feedback and confidentiality, unfriendly attitudes of professionals and public towards aid and insufficient knowledge of suicide prevention. 3. In order to carry the prevention of youth suicide more effectively it is essential to develop the cooperation system among institutions that face adolescents who have tried to commit suicide, educate public and professionals who provide aid, motivate family care of their children.
TURINYS
ĮVADAS... 6
1. LITERATŪROS APŽVALGA... 8
1.1.PAAUGLYSTĖS LAIKOTARPIO APIBŪDINIMAS... 8
1.2.PAAUGLIŲ PSICHOLOGINIAI SUNKUMAI IR JŲ PRIEŽASTYS... 9
1.3.KRIZĖS LAIKOTARPIS... 10
1.4.SAVIŽUDYBĖS... 12
1.5.PAAUGLIŲ SAVIŽUDYBĖS... 13
1.6.SAVIŽUDYBIŲ PREVENCIJA IR TARPŽINYBINIS BENDRADARBIAVIMAS... 14
1.7.SAVIŽUDYBIŲ PREVENCIJOS TEISĖS AKTAI LIETUVOJE... 19
1.8.PAAUGLIŲ SAVIŽUDYBIŲ PREVENCIJA KITOSE ŠALYSE... 21
2. TYRIMO METODIKA... 23
2.1.BENDRAS TYRIMO APRAŠYMAS... 23
2.2.TIRIAMIEJI... 24
2.3.TYRIMO PROCEDŪRA... 24
3. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS... 26
3.1.PAGRINDINĖS PAGALBĄ BANDŽIUSIEMS NUSIŽUDYTI PAAUGLIAMS TEIKIANČIŲ INSTITUCIJŲ FUNKCIJOS... 26
3.1.1. Policijos komisariatų vaidmuo teikiant pagalbą bandžiusiems nusižudyti paaugliams ... 27
3.1.2. Vaiko teisių apsaugos tarnybos vaidmuo teikiant pagalbą bandžiusiems nusižudyti paaugliams... 29
3.1.3. Gydymo įstaigų vaidmuo teikiant pagalbą bandžiusiems nusižudyti paaugliams... 30
3.1.4. Ugdymo įstaigų vaidmuo teikiant pagalbą bandžiusiems nusižudyti paaugliams... 37
3.1.5. Pedagoginės psichologinės tarnybos vaidmuo teikiant pagalbą bandžiusiems nusižudyti paaugliams ... 39
3.1.6. „Vaikų linijos“ vaidmuo teikiant pagalbą bandžiusiems nusižudyti paaugliams ... 41
3.2.TARPŽINYBINIS BENDRADARBIAVIMAS TARP INSTITUCIJŲ TEIKIANČIŲ PAGALBĄ BANDŽIUSIEMS ŽUDYTIS PAAUGLIAMS... 45
3.2.1. Krizę išgyvenančio vaiko ir jo artimųjų sąlygotos kliūtys ... 45
3.2.2. Kliūtys, susijusios su krizę išgyvenančio vaiko aptikimu ir reikiamos pagalbos suteikimu ... 48
3.2.3. Kliūtys, kylančios nukreipiant vaikus ir jaunuolius į kitos žinybos įstaigas ... 52
3.3.PASIŪLYMAI, KAIP GALIMA BŪTŲ PAGERINTI TARPŽINYBINĮ BENDRADARBIAVIMĄ... 57
IŠVADOS ... 62
LITERATŪROS SĄRAŠAS... 63
SANTRUMPOS
PSO – Pasaulinės sveikatos organizacija Proc. - procentai
BPG – Bendrosios praktikos gydytojai
DARBE NAUDOJAMŲ SĄVOKŲ PAAIŠKINIMAS
Psichinė sveikata - emocinis ir dvasinis atsparumas, kuris leidžia patirti džiaugsmą ir ištverti skausmą, nusivylimą, liūdesį. Tai teigiamas gėrio jausmas, kuriuo remiasi tikėjimas savo bei kitų žmonių orumu ir verte (PSO).
Paauglystė - tai pereinamasis laikotarpis tarp vaikystės ir suaugusiojo amžiaus. (Vaičiulienė A. Paauglio psichologija)
Krizė - tai netikėtos ir sunkios gyvenimo permainos, lūžio sąlygota būsena/situacija, kurią lydi didelis nerimas, įtampa, grėsmė, nesaugumas, pavojus, pasimetimas ir kiti panašūs išgyvenimai. (Polukorienė O. Psichologinės krizės ir jų įveikimas)
Savižudybė – mirtis, kurios priežastis tiesioginis arba netiesioginis užbaigto aukos veiksmo rezultatas, mirusiajam žinojus arba tikėjus, kad šis veiksmas sukels mirtį (Kienhorst, 1995). Savižudybė suprantama kaip ilgesnį ar trumpesnį laiką trukusio suicidinio proceso rezultatas.
Suicidinis procesas – tai vystymasis nuo minčių apie savižudybę į savižudybės bandymus arba įvykdytą savižudybę. Terminas pabrėžia vystimąsi laike, nes laikomas požiūrio, kad savižudybė visada turi savo istoriją (The Swedich NATIONAL Programme to develop suicide prevention, 1996)
Suicidinės mintys (mintys apie savižudybę) - fantazijos, idėjos, impulsai reiškiantys norą mirti, nusižudyti.
Suicidiškas elgesys – elgesio elementai, bylojantys apie galimą suicidinę potencialą. Tai subjektyviai įvardijami įvairūs veiksmai, save žalojant ar bandant nutraukti sau gyvybę.
Suicidinė rizika – veiksniai, liudijantys suicininio proceso galimybę.
Aukšta suicidine rizika pasižymintys paaugliai – paaugliai, kurie prisipažįsta dažnai galvojantys apie savižudybę, kūrę tikslius savižudybės planus arba bandę žudytis.
ĮVADAS
Visame pasaulyje savižudžių kasmet būna daugiau nei žmogžudysčių ir karų aukų kartu sudėjus. Sau gyvybę kasmet visame pasaulyje atima beveik milijonas žmonių – tai yra apie pusę visų smurtinių mirčių. Manoma, kad kasmet nesėkmingai bando nusižudyti nuo 10 iki 20 mln. žmonių – dėl to jie patiria traumas ir būna gydomi ligoninėse. Deja, tikri šios problemos mastai yra nežinomi, nes nėra pakankamai patikimų duomenų. [41]
Jaunimo tarpe savižudybių nemažėja. Neseniai visame pasaulyje padidėjo jaunų žmonių (nuo 15 iki 25 metų) savižudybių skaičius. Lietuvos jaunų žmonių savižudybių rodikliai yra aukščiausi Europoje. 2002 - 2004 metų laikotarpyje nusižudžiusių vaikų nuo 10 iki 17 metų padidėjo 29 procentais. Įvairių tyrimų duomenimis bent kartą bandė nusižudyti nuo 2 iki 18 proc. aukštesniųjų klasių moksleivių, suicidiniai bandymai dažnesni padidėjusios rizikos grupėse. Tyrimai rodo, kad beveik 40 % paauglių jau yra bandę žudytis.
Problemos aktualumą rodo ir didėjantis įvairių sričių specialistų, politikų, visuomenės dėmesys savižudybių prevencijai. Ši rimta visuomenės sveikatos problema reikalauja ir mūsų dėmesio, tačiau savižudybės prevencija ir kontrolė nėra lengvas uždavinys. Kaip rodo esamos padėties tyrimai, savižudybių prevencija yra įmanoma, tik ši veikla turi būti plati ir įvairiapusiška. Labai svarbu sudaryti kuo palankesnes sąlygas vaikams ir jaunimui auklėti, efektyviai gydyti psichikos sutrikimus, kontroliuoti aplinkos rizikos veiksnius.
Viena Lietuvos nacionalinės sveikatos programos prioritetinių krypčių yra savižudybių prevencija. Greta kitų svarbių sveikatos problemų, minimos ir savižudybės, numatyta iki 2010 m. sumažinti savižudybių skaičių iki vidutinių Europos standartų, t.y. iki 25 iš 100000 gyventojų. Jau iki 2005 metų turėjo būti parengtos savižudybių ir krizių prevencijos
mokymo programos pirminės sveikatos priežiūros specialistams, kvalifikacijos kėlimo programos psichikos sveikatos specialistams, taip pat sukurta sistema, kuri laiduotų nuolatines ir tęstines profesionalių psichikos sveikatos priežiūros specialistų ir savanorių paslaugas, specialistų ir savanorių kvalifikacijos kėlimą ir išlaikymą, numatyta prevencijos priemonės didžiausios savižudybės rizikos grupėms. [7] Siekdami įvertinti šių uždavinių įgyvendinimo efektus, bandėme išsiaiškinti ar Kauno mieste išvystytas šių uždavinių įgyvendinimui reikalingas paslaugų tinklas, ir kaip funkcionuoja prevencinių priemonių tęstinumą užtikrinanti sistema. Sistemos funkcionavimo ypatumai ir kliuviniai buvo tiriami analizuojant didelės savižudybės rizikos grupei – bandžiusiems nusižudyti paaugliams teikiamas paslaugas.
Mokslinis naujumas. Lietuvoje yra atlikta daug tyrimų, kurių metu įvairiuose miestuose siekta įvertinti suicidinių polinkių ar savižudybių paplitimą, suicidinio elgesio
motyvaciją ir priežastis įvairiose padidėjusios suicidinės rizikos grupėse, savižudiško elgesio rizikos veiksnius, jų tarpusavio ryšius ir įtaką savižudybės procesui. Tačiau taip pat svarbu vykdyti tyrimus, kurie padėtų sukurti mechanizmą, užtikrinantį valstybinių ir regioninių visuomenės sveikatos ir teisėsaugos institucijų bendradarbiavimą gerinant savižudybių ir
mėginimų nusižudyti registravimą. Vienintelis kiekybinio pobūdžio tyrimas, apie pagalbos
bandžiusiems žudytis paaugliams organizavimą, buvo atliktas Vilniuje. Kiek mums žinoma, kokybinių tyrimų, sudarančių galimybę giliau ir išsamiau paanalizuoti tiriamus reiškinius, šioje srityje Lietuvoje nebuvo atlikta.
Praktinė reikšmė. Gauti duomenys yra svarbūs norint išsiaiškinti pagalbos bandžiusiems žudytis paaugliams organizavimą Kauno mieste bei išryškinti pagrindinius tarpžinybinius kliuvinius dirbant su krizėje atsidūrusiais paaugliais. Vienas iš svarbiausių uždavinių jaunimo savižudybių prevencijoje yra suteikti kvalifikuotą ir ilgalaikę pagalbą mėginusiems žudytis paaugliams. Tikimės, kad šio tyrimo rezultatai bus naudingi tobulinant institucijų, susiduriančių su bandžiusiu ar galinčiu nusižudyti paaugliu, bendradarbiavimo sistemą bei tarnybų, teikiančių psichologinę, socialinę ir kitokią pagalbą infrastruktūrą.
Darbo tikslas: išsiaiškinti pagalbos bandžiusiems žudytis paaugliams
organizavimo, tęstinumo ir gerinimo galimybes Kauno mieste. Darbo uždaviniai:
1. Nustatyti pagrindinius pagalbos suteikimo bandžiusiems nusižudyti paaugliams etapus. 2. Išsiaiškinti tarpžinybinius kliuvinius dirbant su krizėje atsidūrusiais paaugliais.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Paauglystės laikotarpio apibūdinimas
Paauglystė - tai pereinamasis laikotarpis tarp vaikystės ir suaugusiojo amžiaus. Mokslininkai šį laikotarpį nevienodai supranta ir brėžia skirtingas chronologines šio amžiaus tarpsnio ribas. [49]
Daugelis autorių sutinka, jog paauglystė prasideda pubertetu (lytiniu brendimu). Kada paauglystė baigiasi - šiuo klausimu mokslininkų nuomonės ne visada sutampa. Šiuolaikiniuose užsienio raidos vadovėliuose ir kituose šaltiniuose paauglystės laikotarpis nurodomas gana ilgas. Ankstyvoji paauglystė trunka nuo 12 iki 14 metų, vidurinioji - nuo 15 iki 18 metų, o vėlyvoji - nuo 19 iki 21 metų, kol individas nustoja fiziškai augti. Kiti nurodo dar ilgesnį paauglystės periodą: ankstyvoji paauglystė - nuo 10 iki 14 metų, vidurinioji - nuo 15 iki 19 metų, vėlyvoji nuo 20 iki 24 metų. [49]
Bokemiūlis savo knygoje „Lytinė branda ir jos krizės“ teigė, kad vaikystę, paauglystę ir jaunystę, besitęsiančias nuo gimimo iki dvidešimt - dvidešimt vienerių gyvenimo metų, apima trys raidos tarpsniai:
• Ankstyvoji vaikystė - pirmieji septyneri metai (maždaug nuo gimimo iki dantų pasikeitimo).
• Mokyklinė vaikystė- maždaug antras septynerių metų laikotarpis (nuo dantų pasikeitimo iki lytinės brandos).
• Jaunystė- tai trečias septynerių metų laikotarpis (nuo žemiškosios brandos iki vadinamosios pilnametystės). [5]
Pagal 1989 m. Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje priimtą Vaiko teisių kon-venciją (2000) vaiku laikomas kiekvienas žmogus, neturintis 18-os metų. [49,51]
Paauglystėje įvyksta reikšmingų fiziologinių organizmo kitimų. Vienas iš pačių svarbiausių momentų paauglio asmenybės vystimesi yra jo poreikis suvokti save kaip asmenybę. Savimonės formavimosi pradžia ir jos tolesnis vystimasis paženklina visą paauglio psichinį gyvenimą, jo mokymosi pobūdį, jo požiūrio į aplinką, jo santykių su žmonėmis formavimąsi. [15,24]
Remiantis A. Maslow siūloma poreikių klasifikacija, paauglio poreikius galima apibūdinti kaip:
b) saugumo, kurių sustiprėjimą lemia paaugliui keliančios nerimą fizinės ir psichologinės permainos;
c) nepriklausomybės, kurie remiasi naujomis paauglio kognityvinėmis ir fizinėmis galimybėmis;
d) prisirišimo (meilės), kurie remiasi atsiskyrimu nuo tėvų ir lytiniu brendimu; e) pasiekimų, kurie gali turėti skirtingą pagrindą - padaryti įspūdi priešingai lyčiai, pakelti savo statusą bendraamžių grupėje; pasiekimų poreikis gali ir susilpnėti, jei paauglys priklauso grupei, pasižyminčiai menka motyvacija;
f) savirealizacijos, kurie siejami ir su pasiekimais, ir su įsitvirtinimu visuomenėje. Nurodytų poreikių reikšmė paauglystės laikotarpiu skirtinga. 12 - 14 metų paaugliai yra konformistiški, jie labiau orientuojasi į bendraamžius, o todėl jų savirealizacijos poreikis silpnesnis. Poreikiai priklauso ir nuo lyties. Pvz. mergaitės jaučia stipresnį saugumo poreikį nei berniukai. [30]
1.2. Paauglių psichologiniai sunkumai ir jų priežastys
Paauglystėje su psichologiniais sunkumais susiduria kone visi paaugliai. Dėl šių priežasčių sudėtinga vienareikšmiai atskirti paauglių psichinę normą ir patologiją, nes ir statistiniai, ir idealios raidos kriterijai paaugliams sunkiai pritaikomi. Subjektyvūs paauglių išgyvenimai taip pat nėra pakankamas psichinės patologijos rodiklis. Paauglys paprastai konfliktuoja su artima socialine aplinka. Tad šeima, mokykla, religinė bendruomenė gali sėkmingai spręsti šiuos konfliktus, ir tik atskirais atvejais jų sprendimui prireikia profesionalios paramos.
Paauglio ryšių su aplinkiniais, vertybėmis, visuomene ir moderniomis technologijomis irimas, visuomeninių procesų nesuvokimas, o drauge negalėjimas rasti savo vietos visuomenėje išgyvenami kaip bejėgiškumas, paaugliui susiformuoja nuostata, kad kažkas juo manipuliuoja. Pabėgimai iš namų, alkoholio bei narkotikų vartojimas, vandalizmas, savižudybės dažnai yra ir paauglio asmeninių sunkumų bei jo konfliktų su socialine aplinka išraiška. [30]
Remiantis Eriksono teorija, paauglystė - tai tapatumo arba vaidmenų sumaišties periodas. Eriksonas lemiamais raidos proceso veiksniais laikė ne tik paties individo brendimą ir vidinį dinamizmą, bet tokią pat reikšmę skyrė socialinės aplinkos sąlygoms. Paauglio vystimuisi ir šliejimuisi į visuomenę daug įtakos turi socialinė aplinka, su kuria jaunuolis bendrauja. [55]
Augdamas paauglys pradeda suvokti, kad jis nėra visiškai priklausomas nuo tėvų. Jo mintys, jausmai, požiūriai daugelyje situacijų skiriasi. Dažnai sprendimus kaip jam elgtis, paauglys priima pats, neklausinėdamas kitų patarimo. Keičiasi paauglio požiūris į šeimą. Paauglys vis atviriau priekaištauja tėvams, be abejo, dažnai tai žeidžia tėvus. [3,4] Paauglystės metais iš esmės kinta santykiai su bendraamžiais. Didėjant autonomiškumui, paaugliai kiek nutolsta nuo tėvų, tuo tarpu santykiai su draugais tampa artimesni. Paaugliai daug daugiau laiko praleidžia su bendraamžiais. Su draugais jie jaučiasi individualybės. Su bendraamžiais paaugliai dalijasi išgyvenimais, kuriuos ne visada gali atskleisti tėvams, jei santykiai šeimoje pernelyg konfliktiški. Bendraamžiai remia dėl nepriklausomybės nuo tėvų kovojanti paauglį. [49] Paauglystėje bendraamžių grupės įtaka itin išauga, nesutarimai su ja išgyvenami ypač skaudžiai. Antra vertus, paaugliui reikia įgyti ne tik priklausymo grupei, bet ir konfliktų su bendraamžiais ir jų sprendimo patirties. [30]
Paaugliai siekia draugauti ir bendrauti su bendraklasiais, kurie nusipelnė pagarbą, autoritetą, yra kuo nors pralenkę kitus. Visais atvejais bendravimas turi būti patrauklus dviem atžvilgiais – turi sutapti interesai ir abi puses patenkinti asmeninių santykių pobūdis. [34] Bendravimas su vienmečiais turi lemiamą įtaką paauglio asmenybės formavimuisi. [1]
Mokykla ir mokymasis užima daug vietos paauglio gyvenime, bet nevienodai įvairiems vaikams, nors visi supranta mokymosi svarbą ir būtinumą. Daugeliui mokykla pasidaro patrauklesnė todėl, kad galima plačiai bendrauti su vienmečiais, bet pats mokymasis dėl to neretai nukenčia. [34] Geri emociniai santykiai pagrindiniuose klasės, šeimos kolektyvuose ne tik patenkina bendravimo poreikį, su kuriuo siejasi žmogaus fizinis, psichinis vystimasis, bet ir sudaro sąlygas formuotis teigiamoms asmenybės savybėms. Tuo tarpu blogi santykiai šiuose kolektyvuose sukelia rimtas konfliktines situacijas, kurios veikia asmenybę, o svarbiausia iš pagrindų keičia draugų, tėvų, artimųjų, mokytojų, suaugusiųjų požiūrį į jį. Blogiausia, kad sutrinka paties žmogaus – jaunuolio emocinė savijauta, jis praranda pasitikėjimą draugais, suaugusiais, mokytojais. Formuojasi nepageidaujami įpročiai, kurie ilgainiui tampa asmenybės savybėmis. Jaunuolis užsidaro savyje. [3]
1.3. Krizės laikotarpis
L.S.Vygotskio (1930, 1984) teigimu, vaiko raidą sudaro tam tikri stabilūs laikotarpiai, kai vyksta laipsniški pokyčiai. Taip pat egzistuoja kritiniai laikotarpiai, kai vaiko asmenybė išgyvena staigius pokyčius ir lūžius. Krizės požymiai:
2) šiuo laikotarpiu vaikai sunkiai pasiduoda auklėjami. Jie tarsi iškrinta iš pedagoginio poveikio erdvės. Kritiniu laikotarpiu neretai sumenksta mokyklinio amžiaus vaikų mokymosi rezultatai, mažėja darbingumas, kyla konfliktai su aplinkiniais, taip pat vidiniai. Kritinį laikotarpį vaikai išgyvena labai skirtingai: vieni gana ramiai, kiti itin aštriai. Krizėms įtakos gali turėti nepalankios išorinės sąlygos;
3) raida kritiniu laikotarpiu gali būti ne tik kuriamojo, bet ir griaunamojo pobūdžio. Kritiniu laikotarpiu atsiranda nauji psichologiniai dariniai, o tai, kas sena, numiršta. [49]
Krizė - tai netikėtos ir sunkios gyvenimo permainos, lūžio sąlygota būsena/situacija, kurią lydi didelis nerimas, įtampa, grėsmė, nesaugumas, pavojus, pasimetimas ir kiti panašūs išgyvenimai. Kiekviena krizė - tai ir ribinis egzistencinis išgyvenimas, kurio metu žmoguje įvyksta stiprus dvasinis sukrėtimas, perversmas, kuris arba palaužia, arba sustiprina atverdamas naują gyvenimo ir jo galimybių matymą.[36]
Dažniausiai literatūroje yra pateikiami E.H.Erikson (1977) aprašyti 8 asmenybės vystymosi etapai, kurių kiekvienam būdinga atitinkama vystymosi krizė: kūdikystės; ankstyvosios vaikystės, viduriniosios vaikystės, pradinio mokyklinio amžiaus, paauglystės, jaunystės, ankstyvosios brandos, senatvės. [36]
Tačiau be raidos sąlygotų krizių, jaunas žmogus gali patekti į situacijas, kurios sukelia krizinius išgyvenimus. Neigiamų padarinių išvengti nepavyks, jei suaugusieji į paauglį vis dar žiūrės kaip į vaiką. Toks suaugusiojo požiūris prieštarauja paauglio nuomonei apie savo brandumą ir jo pretenzijoms į naujas teises. Jeigu šitas prieštaravimas nebus pašalintas ir net gilės, tai nesklandumai ir konfliktai neišvengiami. Kai tėvai į paauglį žiūri ne kaip į vaiką, o kaip į bręstantį žmogų, ir, į tai atsižvelgdami keičia savo santykius su juo, prie naujo tipo santykių galima pereiti visiškai natūraliai arba susiduriant su minimaliais nesklandumais.
Darnūs santykiai su paaugliu svarbūs todėl, kad šiuo amžiaus tarsniu formuojasi svarbūs moraliniai bei estetiniai vaizdiniai ir požiūris į svarbius gyvenimo klausimus, formuojasi ateities tikslai ir planai, iškyla bei yra sprendžiamos saviauklos bei savišvietos užduotys, tvirtėja ryžtas elgtis nenukrypstant nuo savų pažiūrų ir siekių. Konfliktiniai santykiai su tėvais skatina paauglį “pasitraukti” nuo suaugusiųjų, ir jų įtaka gali pasidaryti visiškai bejėgė nepaprastai svarbiu metu, kai pagrindinai formuojasi asmenybė (socialiai bei morališkai). [50]
Krizės kyla ir dėl to, kad iš jaunuolio ilgus metus per daug reikalaujama (tarkime, mokykloje). Tuomet jis vis labiau suvokia savo silpnąsias puses, o dėl to atsiranda nesugebėjimo, nereikalingumo ar gyvenimo beprasmybės jausmas. [5]
Savižudybės krizės gali būti vienu iš bandymų tokiu būdu išspręsti situaciją. [36] Krizę išgyvenantis žmogus jaučiasi nebegalįs įveikti iškilusių sunkumų, yra pasimetęs ir nežino,
ką daryti. Įprasti būdai, kurie ankščiau jam padėdavo įveikti gyvenimo sunkumus, tampa nebeveiksmingi. Žmonės, esantiems tokioje būsenoje, gali kilti minčių apie savižudybę. Negalėdami įveikti krizės ir nesulaukdami aplinkinių pagalbos, jie gali tapti priklausomi nuo alkoholio ar narkotikų, susirgti psichikos ligomis, arba net nusižudyti.[37]
1.4. Savižudybės
Pasaulinė sveikatos organizacija savižudybę apibrėžia kaip apgalvotą, savanorišką, paties asmens inicijuotą ir pavojų gyvybei keliantį poelgį, kuris baigiasi mirtimi. Savižudybė - dažniausiai ilgo, kartais net visą gyvenimą trunkančio proceso rezultatas. Pamažu problemos kaupiasi, žmogus vis labiau jaučiasi nevertas ir nereikalingas, kol pagaliau jam ima atrodyti, kad atsidūrė visiškoje aklavietėje, jį užvaldo tik neviltis ir ją stiprinančios mintys. Pagaliau užtenka paskutinio lašo - kokios nors konkrečios priežasties ar preteksto - ir tada jau savižudybė įvyksta greitai. [42]
Pagal Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) pranešimus, kasmet dėl savižudybių Europoje netenkama 135000 žmonių, JAV - 30 000, o pasaulyje - nuo 400 000 iki 800 000. Lietuvoje savižudybių problema yra labai aktuali. Pirmajame penketuke Europoje pagal savižudybių rodiklius yra Lietuva (44/100 000), Rusija (39/ 100000), Latvija (34/100000), Estija (33/100 000) ir Vengrija (32/100 000). [13]
Savižudybė - reiškinys, kurį tiria daug mokslų: sociologija, filosofija, medicina, psichologija, kriminologija, teologija ir kt. Savižudybė sudėtinga, daugiareikšmė problema, kuri neturi kokios nors vienintelės priežasties ar paaiškinimo. Ją dažniausiai sukelia biologinių, psichologinių, kultūrinių, socialinių veiksnių visuma. Iki šiol niekas negali atsakyti į klausimą - kodėl žmonės žudosi? [36]
Savižudybė – tai ne veiksmas, o procesas, kurio metu žmogus patiria vis labiau augantį stresą, didėjantį emocinį skausmą, jausmų ir minčių sumaištį ir nuolat mažėjantį gebėjimą įveikti krizę. [25] Savižudybės yra opi psichikos sveikatos ir apskritai visuomenės sveikatos problema. Savižudybė visais laikais buvo ir tebėra sukrečiantis, prieštaringas, keliantis diskusijas reiškinys. Savižudybė sukelia labai skirtingas reakcijas, simbolizuoja labai skirtingus dalykus: tai tragedija, šokas, siaubas, įniršis, nesupratimas, paguoda, palengvėjimas, gėda, pagalbos šauksmas, skausmo išvengimas, bausmė, neviltis, liūdesys, klaida, nerimas ir kt. [23]
Kiekviena savižudybė yra daugiabriaunis reiškinys, bet vis dėlto jos prigimtis iš esmės yra psichologinė. Tai reiškia, kad kiekviena savižudybės drama vyksta vienintelio asmens sieloje.[8]
Savižudybės riziką labai padidina: • ankstesni mėginimai nusižudyti;
• psichikos sutrikimai, ypač klinikinė depresija, taip pat asmenybės sutrikimai; • piktnaudžiavimas alkoholiu ir narkotikais labai sustiprina savižudiškas
tendencijas;
• sukrėtimai šeimoje: mirtis, skyrybos, rimti konfliktai; • sunkios, lėtinės, neišgydomos ligos;
• artimųjų savižudybės;
• lemtingos netektys - artimųjų mirtis, darbo praradimas, esminiai pralaimėjimai; • nepalankios psichologinės sąlygos vaikystėje: nesirūpinantys, nemylintys,
dažnai mušantys tėvai, taip pat tėvų alkoholizmas, psichikos ligos, savižudybės. Savižudybės grėsmė ypač padidėja, kai susideda keli rizikos veiksniai. [10]
1.5. Paauglių savižudybės
Suaugusieji dažniausiai linkę manyti, kad vaikai nesižudo. [25] Net psichikos sveikatos specialistai dažnai nesuteikia pakankamai reikšmės faktui, kad ir vaikystėje pasireiškia autodestruktyvus ir savižudiškas elgesys. Dažnai klaidingai manoma, kad vaikai nesugeba suvokti mirties prasmės, neatskiria savo suicidiškų poelgių nuo galimos letalios baigties. [36] Tačiau, deja realybė yra kitokia. [25] PSO duomenimis, savižudybė yra pagrindinė jaunų asmenų (15–34 metų amžiaus) mirties priežastis. 10–19 metų amžiaus Lietuvos gyventojų grupėje savi-žudybės užima 2–3 vietą tarp mirties priežasčių. Vaikai iki 5-erių metų amžiaus žudosi labai re-tai. Turintys polinkį žudytis jaunesni kaip 10 metų moksleiviai sudaro tik 2,5 proc. visų žudytis linkusių vaikų. [1]
1998 m. tyrimo duomenimis, beveik 40 proc. vienuolikos, trylikos ir penkiolikos
metų paauglių buvo galvoję apie savižudybę, kūrę konkrečius savižudybės planus ar bandę
nusižudyti. 2002 metų duomenimis, suicidinių polinkių dažnis šiek tiek sumažėjo (32,5 proc.), tačiau didele suicidine rizika pasižyminčių (dažnai galvojančių apie savižudybę, planavusių ir
bandžiusių nusižudyti)moksleivių skaičius liko stabiliai didelis. [29]
Per pastaruosius 30 metų vaikų nuo 5 iki 14 metų amžiaus savižudybių padaugėjo 8 kartus. Vidutiniškai 1 iš 100 bandymų baigiasi mirtimi. Apklausus 14–21 metų amžiaus jaunuo-lius paaiškėjo, jog apie savižudybę galvojo 29–60 proc. asmenų, ketino žudytis 7,5–9 proc. jau-nuolių, o 7,5 proc. jų mėgino tą padaryti. Įvairių tyrimų duomenimis, bandymų žudytis būna 50– 200 kartų daugiau nei savižudybių. [1]
Mėginimų nusižudyti tikslios statistikos Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, nėra. Manoma, kad vienai įvykdytai savižudybei tenka 10 - 100 bandymų žudytis. Įvairių tyrimų duomenimis bent kartą bandė nusižudyti nuo 2 iki 18 proc. aukštesniųjų klasių moksleivių, suicidiniai bandymai dažnesni padidėjusios rizikos grupėse. [17,46]
2000 metais buvo atlikta anoniminė paauglių apklausa Kaune, kurios tikslas buvo kuo ankščiau išsiaiškinti padidėjusio depresiškumo paauglius, siekiant išvengti paauglių savižudybių, ieškot efektyvių pagalbos būdų, laiku siųsti psichikos sveikatos specialistų, dirbančių psichikos sveikatos skyriuose, konsultacijas. Tarp tirtų paauglių nustatytas didelis savižudybės pavojus 15,2 proc. mergaičių ir 10,6 proc. berniukų. Bandė žudytis 6,5 proc. berniukų ir 4,7 proc. mergaičių. [40]
J. Jacobsas, tyręs mėginusius žudytis paauglius, nustatė, kad daugelis jų išgyveno ilgai trunkančią šeimos problemų istoriją, ir kad tos problemos dar paaštrėjo, kai vaikas tapo paaugliu. Taip pat nustatyta, kad daugelis jaunų savižudžių mažai bendravo arba visai nebendravo su savo tėvu arba todėl, kad jo išvis neturėjo, arba tėvas buvo tvarkdarys, o ne draugas savo sūnui. Nusivylęs, nevilties apimtas jaunas žmogus, mėgindamas žudytis, taip sten-giasi išspręsti savo gyvenimo problemas. Beveik visi mėginę žudytis paaugliai iš pradžių priešinosi, tapo nepaklusnūs, po to dažnai bėgdavo iš namų. Kai tokie veiksmai nepadėdavo išspręsti problemos, pasirinkdavo savižudybę kaip paskutinį, dramatiškiausią būdą atkreipti į save aplinkinių dėmesį. Todėl aplinkiniai, pastebėję bet kokius nerimą keliančius paauglio požymius (užsidarymą, nutrūkusią draugystę, mėginimą žudytis, neįprastą atsisveikinimą, užuominas apie nenorą gyventi ir kt.) turi atkreipti dėmesį. [55]
Jaunuoliai, mėginantys nusižudyti, visai nenori mirti. Jie tik nori pabėgti nuo savo kančių. Suaugusieji dažnai nuvertina jų "liūdėjimus", žinodami, kad jų problemos laikinos. Bet patys jaunuoliai neturi pakankamai gyvenimo patyrimo ir platesnio požiūrio į gyvenimą. Jiems atrodo, kad tokie nelaimingi, kaip dabar, jie jausis visada ir nėra jokios išeities, tik arba būti tokiam nelaimingam, arba nusižudyti. [10]
1.6. Savižudybių prevencija ir tarpžinybinis bendradarbiavimas
Kai visuomenėje savižudybių gausėja, o jokių prevencijos priemonių nesiimama, formuojasi "savižudiška kultūra" - vis daugiau žmonių susiduria su artimųjų, pažįstamų, bendradarbių savižudybėmis, visuomenėje į tai žiūrima pakančiai arba abejingai, viešumoje vis dažniau pratinama ir pratinamasi prie minties, kad savižudybė nėra kažkas ypatinga, galimas ir toks problemų sprendimo būdas, daug kas taip daro. Tai stiprina savižudybės motyvaciją. Labiau
pažeidžiamus žmones, kurių rizika nusižudyti ir taip didesnė, tai gali paskatinti autoagresyviam elgesiui, "pasufleruoti" nusižudymo metodą. [12] Savižudybių prevencijoje skiriami trys lygmenys:
Prevencija tai įvairios priemonės, panaikinančios sąlygas, kurios gali sukelti savižudybės grėsmę: imtis ko nors, kad būtų užkirstas kelias savižudybei. [23] Šiame lygyje svarbiausias vaidmuo tenka bendruomenes narių ir institucijų atliekamai praktinei prevencinei veiklai, visuomenės, specialistų švietimui. Visos pastangos nukreiptos kuo greičiau aptikti krizes išgyvenančius žmones ir pasiūlyti jiems paramą: labai svarbu kuo anksčiau pradėti koreguoti krizinius išgyvenimus, nelaukti, kol jie pasireikš intensyviai, arba chronizuosis. Tokią pagalbą teikia krizių įveikimo tarnybos, krizių įveikimo komandos. Todėl labai svarbu kurti kuo platesni ir prieinamesnį krizes išgyvenantiems žmonėms tokių tarnybų tinklą. [36]
Intervencija tai pagalba žmogui, kuriam būdingas savižudiškas elgesys. Svarbiausias vaidmuo tenka specialistams – šeimos gydytojams, psichologams, psichiatrams, socialiniams darbuotojams, slaugos darbuotojams, krizių centrų darbuotojams. [23] Krizę išgyvenančiam žmogui padedama priimti su juo gyvenime atsitikusius įvykius ir su jais susijusius išgyvenimus, stiprinama žmogaus motyvacija pozityviems sprendimams, tvirtinami viltis ir tikėjimas. Problemos sprendžiamos palaipsniui, sudaromi konkretūs artimiausios veiklos planai. [36]
Postvencija tai pagalba, kuri teikiama išgyvenusiems krizes žmonėms, nusižudžiusiųjų artimiesiems siekiant greitesnio grįžimo į įprastą jiems gyvenimo ir funkcionavimo lygį. Postvencija talpina viską, ko imamasi įvykus savižudybei ar bandymui žudytis:
• daroma viskas, kad krizė netaptų chronišku išgyvenimu. Šalinami liekamieji krizės efektai: taikoma psichoterapija, dirbama specialiose paramos ir savipagalbos grupėse; • siūloma ir teikiama parama nusižudžiusiojo, bandžiusiojo žudytis, kitas netektis
patyrusiems artimiesiems. [36]
Nutarime dėl vaiko gerovės valstybės politikos koncepcijos patvirtinimo (2003m.) yra rašoma, kad įvairios institucijos ir žinybos koordinuoja savo veiklą kurdamos ir įgyvendindamos bendrą vaiko gerovės politikos strategiją. Sėkmingai spręsti vaiko problemoms organizuojamas nuolatinis tarpžinybinis bendradarbiavimas keičiantis informacija apie galimybes padėti sunkiau besiverčiančioms šeimoms, auginančioms vaikus. [31]
Optimali psichologinių krizių ir savižudybių prevencijos, intervencijos ir postvencijos sistema praktikoje turėtų apjungti švietimo sistemos, sveikatos, socialinės apsaugos, vidaus reikalų religijos institucijų, nevyriausybinių organizacijų pastangas ir finansinius resursus
bei garantuoti gerą ryšį tarp jų. [36]Norint užtikrinti sėkmingą bendradarbiavimą, reikėtų aiškiai nubrėžti kiekvienos institucijos atsakomybės ribas ir žinoti, kokį vaidmenį atlieka tam tikra tarnyba sistemoje. Kitų vaidmens žinojimas ir pagarba yra svarbiausias dalykas, lemiantis bendradarbiavimo efektyvumą. [44]
Visuomenė turi būti adekvačiai ir prieinamai informuojama apie tai, kaip teikti paramą krizes išgyvenantiems, galvojantiems apie savižudybę žmonėms; kur ieškoti pagalbos tokiais atvejais. Tokios profesinės grupės kaip mokytojai, dėstytojai, medikai, socialiniai ir slaugos darbuotojai, policijos pareigūnai, religinių institucijų atstovai turėtų gauti pagrindines
krizių ir savižudybių prevencijos žinias bei mokymą, kaip praktiškai jas taikyti.[36]
Sveikatos apsauga funkcionuoja optimaliai, kai ji nukreipta i realią sveikatos apsaugą ir problemų, sukeliančių ligas, prevenciją, o ne tik i ligų gydymą. Tačiau krizių ir savižudybių prevencinės paslaugos praktiškai nėra apmokamos iš sveikatos sistemos lėšų. 2003m.patvirtinta valstybinė savižudybių prevencijos programa, kurios efektyviam vykdymui vietoj reikiamų 3 mln. litų skirta 40 000 Lt visai Lietuvai.[36]
Socialinės apsaugos sistemoje teikdamos socialines paslaugas, krizių ir savižudybių prevencinę veiklą vykdo:
• socialinės paramos tarnybos;
• specializuoti krizių įveikimo centrai (smurtą išgyvenusioms moterims ir pan.). • psichologinio-socialinio konsultavimo tarnybos: bendros ir specializuotos
(vaikams, paaugliams, jaunimui, patyrusiems seksualinę prievartą žmonėms, priklausomiems asmenims bei JLĮ artimiesiems ir t.t.).
Nevyriausybinės organizacijos greičiausiai reaguoja į aktualius visuomenėje poreikius - užsiimdamos ta veikla, teikdamos tas paslaugos, kurios tuo metu reikalingiausios visuomenei. [36]
Bendrosios praktikos gydytojai ir kiti pirminės sveikatos priežiūros grupės nariai dirba patogiose vietose ir gali atpažinti tuos atvejus, kuomet vaikui reikalinga speciali pagalba ar paslaugos, kad būtų pasirūpinta vaikų sveikata bei raida, pastebėta skriaudos ar žalos grėsmė. [44]
Jie galėtų vaidinti reikšmingą vaidmenį suicido prevencinėse programose, nustatydami emocines ir elgesio problemas bei atitinkamai reaguodami, skatindami teigiamus tėvystės įgūdžius bei šeimų sąsają, suteikdami susižeidimų prevencijai skirtas žinias, siekiant sumažinti mirtį nešančių priemonių prieinamumą. [19] Vaikų sveikatos specialistai yra unikali išsamios jaunimo suicidinio elgesio prevencinės strategijos dalis, skatinanti tamprius santykius tarp jaunimo ir šeimų, taip pat nustatanti bei suteikianti atitinkamą gydymą, koordinuojanti kitas
paslaugas, orientuotas į rizikos faktorius, dar prieš įvykstant susižeidimams. Būtinas adekvatus specialistų rengimas, užtikrinantis pediatrų pasiruošimą atlikti efektyvų tyrimą, prevenciją bei intervenciją, susidūrus su suicidiniu elgesiu. [6]
Yra nemažai tyrimų, kuriuose nurodoma, jog individai apsilanko pas pirminės priežiūros specialistus prieš įvykdydami savižudybes. Pirminės priežiūros suicidiškiems pacientams gerinimas susiduria su keletu kritinių iššūkių. Įvykdyta savižudybė yra santykinai nedažnas reiškinys pirminės priežiūros praktikoje. Nors suicidinės mintys yra dažnesnės nei suicidinis elgesys ar įvykdyta savižudybė, suicidinių minčių, suicido bandymų ir įvykdytų
savižudybių santykis yra abejotinas. [26,54]Pacientai retai savanoriškai išsako suicidines mintis,
nors daugelis pripažįsta šias mintis, tiesiogiai pasiteiravus, ar gali norėti, jog jų gydytojas apie tai pasiteirautų. Nors dauguma pirminės priežiūros gydytojų tiki suicidinių minčių nustatymo svarba, nauji tyrimai parodo, jog tokie nustatymai praktikoje vyksta nenuosekliai. Vietoj pirminės priežiūros gydytojų akylumo suicidiniam potencialui visų pacientų atžvilgiu didinimo, labiau į tikslą nukreipta strategija būtų atkreipianti daugiau dėmesio į pacientus, turinčius psichinės sveikatos problemų, kadangi jų grupė pasižymi didele suicido proporcija. [14] Prevencinės strategijos turėtų prasiplėsti toliau nei suicidinės rizikos tyrimai, turėtų būti apsvarstyti būdai, kaip padrąsinti jaunus žmones kreiptis į savo šeimos gydytojus, patyrus emocinį stresą arba susidūrus su psichinės sveikatos problemomis, ar priklausomybėmis. [45]
Švedijos Gotlando saloje buvo atlikti bendrosios praktikos gydytojų apmokymų diagnozuoti bei gydyti depresiją efektyvumo tyrimai. Buvo vertinamos dvi dviejų dienų apmokomosios programos, kuriose dalyvavo dauguma salos bendrosios praktikos gydytojų. Savižudybių rodikliai ir kiti psichiatrijos mirtingumo rodikliai sumažėjo praėjus metams po šios intervencijos. Praėjus dvejiems metams po šios programos, savižudybių rodikliai vėl išaugo. Trumpalaikis rodiklių sumažėjimas galėjo būti tik atsitiktinė savižudybių lygio kaita mažoje populiacijoje. Pagrindinės Švedijos karalystės teritorijos savižudybių rodikliai ir salos rodikliai buvo palyginti prieš intervenciją.[11]
Pagalba mėginusiems žudytis jaunuoliams turi būti aktyvi – suteikiama arba tame pačiame stacionare, kur jie buvo atgaivinti (psichoterapinės pagalbos centras), arba perduodami „iš rankų į rankas“ kitiems specialistams, kurie aktyviai suteiktų jiems ilgalaikę priežiūrą, palaikymą ar net psichoterapinį gydymą. Kompetentinga ir profesionali suplanuota, aktyvi pagalba reikalinga ne tik mėginusiems žudytis pacientams, bet ir jų artimiesiems. Specialistai negali tikėtis, kad bandžiusieji žudytis jaunuoliai susilauks tinkamos ir konstruktyvios pagalbos iš savo artimiausios aplinkos. [52]
Bandžiusiems nusižudyti paaugliams, kurių negalima tinkamai stebėti ir apsaugoti ne stacionaro sąlygomis, rekomenduojama hospitalizacija. Išrašomi į namus gali būti paaugliai, turintys suicidinių minčių, kuriem yra užtikrinama psichinės sveikatos priežiūra, o atsakingi slaugytojai gali adekvačiai prižiūrėti bei apsaugoti jaunuolius. Šiai paauglių grupei priklauso paaugliai, nepasižymintys aktyviu suicidiškumu, neturintys galimybės pasinaudoti mirtį nešančiais metodais, savo priežiūrai turintys suaugusį žmogų, galintį iš arti stebėti jų elgesį. Jei tik įmanoma, psichinės sveikatos įvertinimas visuomet rekomenduojamas prieš išrašant iš
ligoninės. [22] Labai svarbu suteiktišiems jaunuoliams ilgalaikę psichologinę pagalbą jau šiame
etape, kol jie neįvykdė pakartotinių suicidinių poelgių ir nesusiformavo autodestruktyvus problemų sprendimo stilius – suicidinis elgesys. [52]
Mokytojai, direktoriai ar kiti mokyklų darbuotojai taip pat turi unikalią padėtį ir gali pastebėti savižudybės grėsmę bei imtis veiksmų jai sustabdyti. Mokytojai gali turėti ypač didelę įtaką gelbstint gyvybę. Jie turi turėti pagrindinių prevencijos ir intervencijos įgūdžių, jei kiltų tragedijos grėsmė, ir postvencijos, jei tragedija įvyktų. [13]
Policija taip pat pripažįsta neabejotiną tarpžinybinio bendradarbiavimo svarbą. Iškyla bendrų mokymų poreikis, kuriuose dalyvautų policijos darbuotojai, socialiniai darbuotojai, nepilnamečių reikalų inspektoriai, medikai. Policijos indėlis į mokymus, siekiant padidinti sugebėjimą pasiūlyti geriausias įmanomas paslaugas vaikams yra labai didelis. Jie galėtų padėti vaikams, esant krizinėse situacijose. Policija turi pasitikėti savo partneriais, kurie padeda tiriant įvykius. Policija turėtų būti informuota iš karto jeigu vaikui gresia pavojus. Tačiau tai nereiškia, kad visose tokio pobūdžio bylose bus reikalingas kriminalinis tyrimas ar kad vėliau reikės tolesnio policijos įsikišimo. Tačiau svarbu, kad policija pasiliktų galimybę būti informuota ir konsultuota tam, kad užtikrintų, jog visa svarbi informacija bus priimta prieš galutinį sprendimą. Į policijos pareigas įeina ne tik kriminalinių nusikaltimų tyrimas, bet ir ypatinga galia įeiti į patalpas ir užtikrinti neatidėliotiną pagalbą vaikams. [44]
Visi specialistai, dirbantys psichinės sveikatos tarnybose, turėtų turėti omeny vaikų gerovę. Vaikų ir paauglių psichinės sveikatos specialistai galėtų pagelbėti pradiniame įvertinimo procese esant toms aplinkybėms, kuomet jų specialūs įgūdžiai ir žinios naudingi. Pvz. vaikai ir paaugliai, turintys sunkius elgesio ir emocijų sutrikimus (save žalojantys) taip pat šeimos, kurios priklauso rizikos grupei. Vaikų ir paauglių psichinės sveikatos tarnybos įsitraukia ir į psichiatrinio bei psichologinio vaikų ir šeimų įvertinimo ir gydymo užtikrinimą. Į paslaugas, kurios gali būti teikiamos sąveikaujant su socialinėmis tarnybomis, turėtų įeiti ir informacijos pateikimas kitoms institucijoms apie rizikos grupėje esantį vaiką bei tiesioginis darbas su vaikais, tėvais ir šeimomis. [44]
Visų šių valstybinių ir nevalstybinių sistemų bendradarbiavimas būtina sąlyga efektyviai atliekant savižudybių ir krizių prevenciją valstybėje. Apie šį bendradarbiavimą, jo poreikį ir būtinybę – kalbama ir rašoma daug, bet realioje praktikoje jis dar neatitinka esamo poreikio ir nepakankamai tarnauja tiems, kam yra skirtas šiuo atveju – žmonėms, išgyvenantiems krizes, galvojantiems apie savižudybę, visiems neabejingiems piliečiams visuomenėje, vienaip ar kitaip dalyvaujantiems atliekant savižudybių ir krizių prevenciją.[36]
1.7. Savižudybių prevencijos teisės aktai Lietuvoje
Lietuvoje labai svarbu pakeisti požiūrį į savižudybes ir savižudybių prevenciją. Savižudybių prevencija Lietuvoje būtina. Tylom viltis, kad po truputį gerėjant gyvenimui savaime išnyks ir nepaprasto savižudybių plitimo problema, nėra jokio pagrindo. [12]
D. Gailienė savo knygoje „Savižudybių prevencijos idėjos“ teigia, kad valstybinė savižudybių prevencijos strategija reikalinga, nes:
• Tai problematiška sritis, jos nereikėtų nuvertinti. Labai svarbu, kad sprendimus priimantys asmenys ir valdininkai suvoktų atsakomybę, nes savižudybių prevencija susijusi su saugių sąlygų auginti vaikus kūrimu, narkotikų ir alkoholio prieinamumo, ginklų problema ir kt. Ji susijusi su visuomenės vertybėmis. Šią problemą reikia spręsti politiniu lygmeniu.
• Ne tik ligos ir psichikos sveikatos klausimas. Sprendžiant savižudybės problemas nepakanka specializuotos ir kompetentingos sveikatos apsaugos specialistų pagalbos – turi prisidėti kompetentingi įvairių sričių darbuotojai.
• Savižudybė – tai daugybės problemų kompleksas, ją reikia spręsti bendradarbiaujant. Norint tikslingiausiai naudoti išteklius, problemas reikia spręsti aukščiausiu lygmeniu. Be to, labai svarbu apimti kuo platesnes gyventojų grupes.
• Įtraukiant įvairių profesijų ir pažiūrų žmones, reikia plėtoti bendrą strategiją, priešintis tendencijai „savintis“ savižudybių problemų sritį, derinti įvairių profesinių grupių interesus. [13]
Psichikos sveikatai, kaip vienai iš svarbių visuomenės sveikatos sričių, skirtas nemažas dėmesys Lietuvos sveikatos programoje. 1998 m. Lietuvos Respublikos seimo nutarimu buvo patvirtinta Lietuvos sveikatos programa, kurioje buvo numatyti šie psichikos ligų ir
savižudybių prevencijos tikslai:
2. Iki 2010 m. sumažinti savižudybių kiekį iki vidutinių Europos šalių rodiklių, t.y. iki 25 iš 100 000 gyventojų.
3. Iki 2010 m. sumažinti sergamumą alkoholinėmis psichozėmis iki 10 iš 100 000 gyventojų. [27]
Vykdant svarbiausius Valstybinės psichikos sveikatos 2005-2010 metų strategijos tikslus, atsiliepiant į 2005 metų PSO Ministrų konferencijos sprendimus, iki 2010 metų sutelkus valstybės institucijų ir visuomenės pastangas, turi būti sukurti efektyvūs mechanizmai psichikos sveikatos prioritetui realizuoti, visuomenės psichikos sveikatos sveikatai stiprinti, psichikos ir elgesio sutrikimų ir jų skaudžių pasekmių (savižudybių, priklausomybių nuo alkoholio ir narkotikų, prievartos reiškinių) paplitimui mažinti, psichikos sveikatos priežiūros sistemai plėtoti moderniais būdais, kad visuomenės ir asmens psichikos sveikatos problemos būtų sprendžiamos atsisakant istorinių stigmos, izoliacijos, socialinės atskirties ir diskriminacijos tradicijų ir įdiegiant į kasdienę praktiką mokslo žiniomis ir šiuolaikinės Europos vertybėmis pagrįstus psichikos sveikatos
problemų sprendimo būdus Lietuvos Respublikoje. [53]
Savižudybių prevencijos 2003 - 2005 metų programa - pagrindinis įstatyminis dokumentas, numatantis savižudybių prevencijos organizavimą ir vykdymą. [38]
Savižudybių prevencijos kryptys pagal Savižudybių prevencijos 2003 - 2005 metų programos yra:
• informacijos teikimas ir visuomenės nuostatų keitimas. Visuomenės ir jos grupių socialinės dezintegracijos ir bejėgiškumo problemų šalinimas, teigiamų nuostatų – vienos iš savižudybių prevencijos priemonių ugdymas (trejiems metams skirta 570 000 Lt) ; • pagalba rizikos grupėms ir asmenims. Rizikos grupių ir asmenų nustatymas ir veiksminga
pagalba jiems. Prie šios veiklos turi kuo daugiau prisidėti bendruomenės sveikatos priežiūros, švietimo, religinių grupių, socialinės apsaugos, teisėtvarkos, krašto apsaugos ir vidaus reikalų struktūros, tarpusavyje bendradarbiaudamos (trejiems metams skirta 1 218 000 Lt.);
• moksliniai tyrimai ir analizė. Nustatyti prevencinių priemonių poreikį ir veiksmingumą, pagrįsti jų pasirinkimą, ieškoti naujų prevencijos būdų; remiantis oficialiosios pirminės demografinės statistikos ir specialių tyrimų duomenimis, nustatyti sociodemografines savižudybių rizikos grupes Lietuvoje, parengti išvadas ir rekomendacijas, kaip vykdyti veiksmingesnę savižudybių prevenciją ir rengti specialias tikslines savižudybių mažinimo programas (trejiems metams skirta 645 000 Lt.); [7]
Vykdant Valstybinę Psichikos ligų profilaktikos ir Valstybinę savižudybių prevencijos programas, 2005 metais buvo atlikta pagrindinių statistinių sergamumo ir ligotumo
psichikos ligomis rodiklių dinamikos analizė. Organizuota 12 seminarų visuomenės psichikos sveikatos temomis medikams, pedagogams, savivaldybių darbuotojams, policijos pareigūnams, ugniagesiams, kariūnams, karo medikams, lakūnams, moksleiviams. Organizuotas konkursas moksleiviams „Dėl to ir verta gyventi...”, parengti 4 straipsniai spaudoje: „Mitai apie psichiatriją ir psichiatrus”, „Psichiatro ir paciento santykiai”, „Sutrikusios psichikos žmonės sunku įkalbėti gydytis”, „Priklausomybės ligos statistikoje”. Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje organizuota konferencija „Žmonių su psichikos sutrikimais užimtumas bendruomenėje ir institucijose“.[50] Valstybės sprendimų efektas buvo minimalus, ir tai yra ne dėl valdžios nenoro šiuos klausimus spręsti arba dėl tradicinio lėšų ar specialistų stygiaus, bet pirmiausia dėl pačios visuomenės atsiribojimo ir abejingumo. [18]
Lietuvos sveikatos programoje ypač pabrėžiama, kad iki 2010 metų reikia sumažinti savižudybių iki vidutinio Europos rodiklio – 25 savižudybių 100 tūkstančių gyventojų. [7] Pastaruosius du metus stebimas savižudybių sumažėjimas - 2004 m. Lietuvoje registruota 40,2 savižudybės/100 000, o 2002 m. – 44,7/100 000. Šis rodiklis sumažėjo didžiausiose rizikos grupėse – tarp vyrų ir kaimuose. Tačiau iki 25/100 000 yra dar labai toli. [47]
1.8. Paauglių savižudybių prevencija kitose šalyse
Savižudybės yra labai svarbi visuomenės sveikatos problema daugelyje industrinių valstybių, tačiau prevencinių programų efektyvumas vis dar nelabai patvirtinamas. [16]
Paauglių savižudybės yra pagrindinė mirčių priežastis JAV. Savižudybės yra trečia paauglių nuo 15 iki 24 metų mirčių priežastis. Apie 2 milijonai JAV paauglių bando žudytis kiekvienais metais. 2000 metų spalio mėnesį buvo pradėta “Sustabdykime Jaunimo Savižudybes” kampanija, įtraukusi daugiau nei 30 vietinių institucijų. Ši programa savo veiklą vykdė pasitelkusi visuomenės švietimą, medicininio personalo švietimą, mokytojus, mokyklų konsultantus, jaunimo centrų personalą ir daugelį kitų organizacijų, susijusių su jaunimu. Šioje programoje buvo naudojami tiesioginiai kontaktai, internetinės svetainės, video ir kitos švietimo priemonės. Ketverių metų laikotarpiu ši programa bendruomenei paruošė keletą konferencijų bei nemažai paskaitų ir seminarų. Programoje dalyvaujantis personalas sulaukė daug paauglių ir/ar jų tėvų elektroninių laiškų ir skambučių, prašant pagalbos. Per tuos metus daugelis vaikų, besikreipusių pagalbos, sulaukė atitinkamos pagalbos, keičiant jų gyvenimus, padedant išlikti gyviems bei padedant kitiems tuo pat metu. Paprasčiausios programos, nukreiptos į problemos šaknis, veikia ir yra reikalingos bendruomenėse tam, kad įveikti šią epidemiją, sudarančią žymų mirštamumo ir sergamumo skaičių. [32]
Šveicarijoje savižudybės tapo pagrindine 15-24 metų amžiaus jaunuolių mirties priežastimi. Visos strategijos, siekiančios užkirsti kelią savižudybėms, yra daug apimančios, bet tik keletas patvirtino savo efektyvumą. Ženevoje yra Savižudybių Prevencijos Skyrius, kurį koordinuoja bendra Ženevos Universiteto ligoninių ir labdaringos organizacijos „Children Action“ įstaiga. Ši prevencinė programa dubliuoja prevencines strategijas, pripažintas efektyviomis: mokymo programos sveikatos specialistams ir postvencija, nukreipta į tuos, kurie susidūrė su šeimos nario ar draugo savižudybėmis (ar jų bandymais). Ji taipogi įtraukia ir naują strategiją: karštą liniją, skirtą tiems bendruomenės nariams, kurie kontaktuoja su suicidišku paaugliu. [33]
Savižudybės yra svarbiausia visuomenės sveikatos problema ir Anglijoje. Apie 5000 žmonių atima sau gyvybes kiekvienais metais. Per paskutinius 20 metų bandymų žudytis sumažėjo tarp vyresnių vyrų ir moterų, tačiau padaugėjo tarp jaunų vyrų. 2002 metų rudenį Anglijos savižudybių prevencijos strategija buvo pristatyta viešai. Joje buvo pateikta tai, kas galėtų būti pavadinta antrąja nacionalinių savižudybių prevencijų programų karta. Šioje strategijoje naudojamas įrodymais grįstas prioritetų kriterijus sistematiškiau nei anksčiau. Ji taip pat ypatingai pabrėžė tikslų specifiškumą, prevencinių priemonių praktiškumą, prevencinio potencialo matomumą. Kiti pagrindiniai šios strategijos principai yra tokie: savižudybių prevencines priemones ir iniciatyvą turėtų būti galima stebėti ir vertinti, nacionalinės strategijos peržiūros ir papildymai turėtų būti vykdomi reguliariai – taip sukuriant besivystančią strategiją. [28]
2. TYRIMO METODIKA
2.1. Bendras tyrimo aprašymas
Siekiant įvertinti pagalbos bandžiusiems žudytis paaugliams organizavimą Kauno mieste buvo atliktas kokybinis, aprašomasis tyrimas. Informacija buvo renkama pusiau struktūrizuoto interviu metodu. Kokybinis tyrimas buvo pasirinktas dėl to, kad buvo siekiama atskleisti reiškinį „iš vidaus“ ir detaliau išsiaiškinti iškylančias problemas. Interviu metu buvo galima užduoti per interviu iškylančius, anksčiau nenumatytus klausimus, susijusius su respondento atsakymais, perfrazuoti klausimus, kad būtų papildyta turima informacija.
Tyrime dalyvavo šios institucijos: Kauno policija, Kauno Vaikų teisių apsaugos tarnyba, Kauno Medicinos Universiteto Klinikos, Dainavos poliklinika, Kauno mokyklos, Vaikų linija, Pedagoginė Psichologinė tarnyba. Šios institucijos apima jaunimo savižudybių prevencijai svarbias Lietuvoje egzistuojančias ir veikiančias sistemas: Socialinės apsaugos, Sveikatos apsaugos, Švietimo bei Vidaus reikalų.
Šio tyrimo metu siekta išsiaiškinti kokia pagalba bandžiusiems žudytis paaugliams yra suteikiama institucijose, susiduriančiose su bandžiusiais žudytis paaugliais. Taip pat kokia pagalba buvo suteikta paaugliams, kurie bandė žudytis ir kokia pagalba jiems buvo reikalinga. Svarbu buvo išsiaiškinti tarpžinybinius kliuvinius dirbant su krizėje atsidūrusiais paaugliais. Šiuo tyrimu taip pat buvo svarbu išsiaiškinti ar visos tarnybos gerai atlieka savo darbą.
Interviu buvo įrašinėjamas su pertraukomis nuo 2005 metų lapkričio mėnesio iki 2006 metų kovo mėnesio. Interviu laikas svyravo nuo 15 minučių iki 80 minučių. Jis svyravo dėl to, kad ne visi respondentai galėjo skirti pakankamai laiko tyrimui, todėl kai kurie interviu nebuvo atlikti labai išsamiai, trūko informacijos. Daugiausiai problemų dėl laiko stokos kilo su gydymo įstaigos atstovais ir policijos nuovados inspektoriais. Sunkiausia buvo bendrauti su gydytojais, nes jie nebuvo suinteresuoti dalyvauti tyrime, galvojo, kad tyrimas turėtų apimti tik psichologinę pagalbą teikiančias tarnybas, todėl nenoriai atsakinėjo į klausimus, buvo įžeidūs dėl užduodamų, jų nuomone ir taip aiškių klausimų. Taip pat buvo sunku rasti ramią vietą interviu, dažnai interviu vyko tame pačiame kabinete, kur kartu sėdėjo respondento kolegos, todėl buvo blaškomas jo dėmesys, kolegos įsikišdavo į pokalbį. Kai kurie tiriamieji bijojo diktofono.
Siekiant užtikrinti respondentų dalyvavimo tyrime savanoriškumą ir
konfidencialumą, tyrimo dalyviai buvo supažindinti su tyrimo tikslu, tolimesnio rezultatų panaudojimo galimybėmis. Prieš atliekant tyrimą buvo gautas KMU Bioetikos centro leidimas. Siekiant išsaugoti respondentų konfidencialumą, darbe nėra tiriamųjų vardų, neminima tiriamųjų
asmeninė informacija, kuri leistų identifikuoti tyrime dalyvavusį asmenį. Interviu duomenys pateikiami kaip išskaidytos pasakojimų citatos.
2.2. Tiriamieji
Tyrime dalyvavo 21 respondentas: 3 vyrai ir 18 moterų. Tiriamųjų amžius svyravo nuo 25 iki 70 metų. Jų darbo stažas buvo nuo 3 iki 50 metų.
Pagrindiniai atrankos kriterijai:
• kontaktas su bandžiusiais žudytis arba savižudiškų minčių turinčiais vaikais ir paaugliais;
• sutikimas dalyvauti tyrime.
Buvo nuspręsta apklausti: tris nepilnamečių reikalų inspektorius, vieną Vaikų teisių apsaugos tarnybos atstovą, vieną Greitosios medicinos pagalbos gydytoją, Kauno Klinikose vieną vaikų priėmimo skyriaus gydytoją, dvi vaikų intensyvios terapijos skyriaus gydytojas, dvi vaikų ligų skyriaus gydytojas, vieną slaugytoją, vieną Psichiatrijos skyriaus psichiatrę, du bendrosios praktikos gydytojus, vieną Dainavos psichikos centro psichiatrę, trijų mokyklų psichologes ir vienos mokyklos socialinę pedagogę, vieną Vaikų linijos ir Pastogės koordinatorę, dvi Pedagoginės psichologinės tarnybos psichologes.
2.3. Tyrimo procedūra
Tyrimo etapai: duomenų rinkimas, duomenų analizė ir sisteminimas, duomenų interpretavimas, rezultatų aprašymas.
Dėl dalyvavimo tyrime su visais tiriamaisiais buvo susitarta interviu atlikti tiriamųjų darbo vietoje. Tyrimo svarba, klausimai ir interviu aprašymo procedūra buvo aptarta iš anksto. Su vienu tiriamuoju teko susitikti du kartus, norint praplėsti interviu.
Duomenų rinkimas: Tyrimo duomenys rinkti pusiau struktūrizuoto interviu būdu, pateikiant atvirus klausimus. Buvo leidžiama respondentui pakreipti pokalbį jam svarbia linkme, tačiau nenukrypti nuo tyrimo problemos. Tam, kad neiškreipti tiriamųjų pateikiamos informacijos, kalbos stiliaus, verbalinių niuansų, pokalbiai buvo įrašomi į diktofoną.
Su puse tyrime dalyvavusių institucijų atstovų apie interviu buvo susitarta iš anksto telefonu, jiems palankiu metu. Su kita puse – atėjus tiesiai pas juos į jų darbovietę.
Klausimai buvo formuluojami ir atsakymai į tuos klausimus buvo analizuojami atsižvelgiant į pagrindinius pagalbos suteikimo bandžiusiems žudytis jaunuoliams etapus:
• Aptikimas. Ar ta institucija susiduria su bandžiusiais žudytis paaugliais ir kaip dažnai? Kuri sritis dominuoja jų žinybos veikloje: savižudybių prevencija, intervencija, postvencija? Kaip aptinka bandžiusius žudytis paauglius?
• Skubios pagalbos suteikimas. Kokią pagalbą teikia bandžiusiems žudytis? Ar aiškiai apibrėžtos jų pareigos? Kas su paaugliu yra daroma toliau, kas tai daro? Su kokiais sunkumais dažniausiai susiduria savo darbe?
• Nuoseklios pagalbos užtikrinimas sugrįžusiems po skubios pagalbos suteikimo. Ar šioje veikloje bendradarbiauja su kitomis institucijomis? Ar apie bandžiusius žudytis teikia informaciją kitoms institucijoms? Kam perduoda paauglį?
Taip pat buvo bandoma išsiaiškinti kaip ta institucija vertina jų suteikiamą pagalbą bandžiusiems žudytis paaugliams, kaip vertina kitų institucijų darbą. Ko, jų manymu, reikia, kad būtų užtikrinta efektyvi pagalba bandžiusiems žudytis paaugliams. Kokias problemas rekomenduotų spręsti pirmiausia ir kaip tai reikėtų daryti.
Duomenų sisteminimas ir analizė: duomenų rinkimo, sisteminimo ir analizės procesas vyko visą tiriamąjį laiką. Pirmieji interviu buvo tuoj pat iššifruoti. Ši analizė padėjo suformuluoti naujus interviu klausimus. Užfiksavus pirmuosius rezultatus medžiaga buvo renkama toliau, tik buvo įtraukti nauji klausimai, suformuluoti remiantis pirmųjų apklaustų respondentų pasakojimais. Respondentų tekstai redaguoti minimaliai – ištrinti tolimi nukrypimai nuo tyrimo problematikos, kalbos šiukšlės, įvairūs pašalinių žmonių intarpai, trukdymai.
Analizuojant atsakymus atkreiptas dėmesys į pagrindines problemas kylančias pagalbos bandžiusiems žudytis paaugliams suteikimo pradžioje, viduryje ir pabaigoje. Taip pat buvo atsižvelgta ir į problemas, kylančias perduodant paauglį kitai žinybai, ar perimant jį iš kitos žinybos.
Duomenys buvo interpretuojami remiantis mokslinės literatūros šaltiniais, darbo vadovo patarimais ir asmeninėmis įžvalgoms.
3. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
3.1. Pagrindinės pagalbą bandžiusiems nusižudyti paaugliams
teikiančių institucijų funkcijos
Šiuo tyrimu buvo siekta išsiaiškinti visų institucijų atstovus, kurie susiduria su bandžiusiu žudytis jaunimu. Apklausos pradžioje buvo svarbu išsiaiškinti, kuri sritis dominuoja kiekvienos institucijos pagalboje bandžiusiems žudytis paaugliams (žr. 1 lentelę).
1 lentelė Bandžiusiems žudytis paaugliams pagalbą teikiančių institucijų veiklos sritys
Prevencija Intervencija Postvencija
Policijos komisariatai
Vaiko teisių apsaugos tarnyba Vaiko teisių apsaugos
tarnyba Greitoji medicinos pagalba Vaikų priimamasis Vaikų intensyvios terapijos skyrius
Vaikų ligų skyrius Vaikų ligų skyrius
Vaikų psichiatrijos skyrius
Vaikų psichiatrijos skyrius
Psichikos sveikatos centras Psichikos sveikatos
centras
Bendrosios praktikos gydytojai Bendrosios praktikos
gydytojai
Mokyklų psichologai Mokyklų psichologai
Pedagoginė psichologinė tarnyba Pedagoginė psichologinė tarnyba Pedagoginė psichologinė tarnyba
Vaikų linija Vaikų linija Vaikų linija
Visų apklausoje dalyvavusių ir su bandžiusiais žudytis paaugliais susijusių institucijų veikla apima pagrindinius savižudybių prevencijos etapus: bandžiusiojo žudytis ar savižudiška grėsme pasižyminčio paauglio aptikimą, jo nukreipimą pagalbai ir tęstinę pagalbą. Analizuojant institucijų veiklą šioje srityje, buvo stengiamasi išsiaiškinti:
• bandžiusių žudytis ar turinčių suicidinių minčių paauglių aptikimo dažnumą;
• kokiu būdu institucija juos aptinka;
• koks institucijos vaidmuo teikiant pagalbą tokiems paaugliams; • kaip institucijos vaidmenį vertina kitų institucijų atstovai.
3.1.1. Policijos komisariatų vaidmuo teikiant pagalbą bandžiusiems nusižudyti paaugliams Policijos komisariatuose yra prevencijos skyriai, kuriuose su nepilnamečiais dirba nepilnamečių reikalų inspektoriai. Tikėtina, kad šie asmenys dažniausia susiduria su bandžiusiais žudytis paaugliais.
Aptikimas:
Buvo aplankyta dauguma Kauno miesto nepilnamečių reikalų inspektorių, tačiau tik trys iš jų sakėsi turėję kontaktą su bandžiusiais žudytis paaugliais. Apklaustos nepilnamečių reikalų inspektorės teigė, kad „tai yra vienetiniai atvejai, kai praneša mums apie bandymą žudytis“. Ilgametę darbo patirtį turinti inspektorė teigė, kad „per 17 metų praktiką, su tokiu atveju buvo susidūrusi tik vieną kartą“. Svarbiausią to priežastį nepilnamečių reikalų inspektorė įvardija vyraujančią nuomonę, kad: „paprastai į policiją kreipiamasi paskutiniu atveju, po to kai įvyksta savižudybė, todėl tie atvejai yra reti“.
Nepilnamečių reikalų inspektorių teigimu, apie bandžiusius žudytis paauglius jos sužino:
• „kai kreipiasi tėvai ar mokytojai, kai mato, jog vaikas yra keistas ir gali bandyti žudytis arba kai yra įtarimas, jog kažkas privedė jį prie bandymo žudytis“;
• „gauname informaciją apie bandymą žudytis iš medikų“.
Akivaizdu, kad nepilnamečių reikalų inspektoriai tiesiogiai negauna informacijos apie bandžiusius žudytis paauglius. Jie apie tokius paauglius sužino per tarpininkus ir tai gali būti viena iš priežasčių kodėl, policijos pareigūnai apie bandymus žudytis dažniausiai nesužino. Skubios pagalbos suteikimas:
Nors dauguma apklaustųjų inspektorių buvo įsitikinusios, kad „darbas su bandžiusiais žudytis paaugliais yra ne policijos sritis. Nėra tokio straipsnio, net pareigybėse neparašyta, kad mes privalome suteikti pagalbą bandžiusiems žudytis paaugliams“. Tačiau nepilnamečių reikalų inspektoriai vis tik yra suinteresuoti padėti tokiam vaikui. Net ir manydami, kad tai ne jų darbas, vis tik reaguoja į iškvietimus ir stengiasi atlikti tai, ką gali. Interviu metu nepilnamečių reikalų inspektoriai įvardino tokias savo veiklos šioje srityje funkcijas:
• Nukreipimas: „nuvežame bandžiusį žudytis vaiką į medicinos įstaigą“, „pirmiausia bandome kalbėtis su tėvais, domimės šeima, analizuojame situaciją mokykloje, kreipiamės į medikus, į psichologus, psichiatrus“, „toks paauglys perduodamas medikų žinion“, „stengiamės sukurti vaikui kuo saugesnę aplinką“.
• Šviečiamoji - prevencinė: „skaitome paskaitas mokyklose, kalbamės su paaugliais ir jų tėvais. Į bendras paskaitas įeina tema apie savižudybes, bet tai yra tik paminima, labai
