KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS
Jolita Kirvaitienė
KAUNO M. GYVENTOJŲ SERGAMUMO ŪMINIU
MIOKARDO INFARKTU, MEDICINOS PAGALBOS
BEI IŠGYVENIMO POKYČIAI
Daktaro disertacijaBiomedicinos mokslai, visuomenės sveikata (10 B)
Disertacija rengta 2004–2009 m. Kauno medicinos universitete.
Mokslinis vadovas
doc. dr. Ričardas Radišauskas (Kauno medicinos universitetas, biomedicinos mokslai, visuo-menės sveikata – 10 B)
Konsultantė
dr. Gailutė Bernotienė (Kauno medicinos universitetas, biomedicinos mokslai, visuomenės sveikata – 10 B)
TURINYS
SANTRUMPŲ PAAIŠKINIMAS ... 5
PAGRINDINIŲ TERMINŲ IR SĄVOKŲ APIBRĖŽIMAI ... 6
1. ĮVADAS ... 7
2. TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 9
3. LITERATŪROS APŽVALGA ... 10
3.1. Sergamumas ūminiu miokardo infarktu, mirštamumas nuo ūminio miokardo infarkto ir mirtingumas nuo išeminės širdies ligos ... 10
3.2. Medicinos pagalbos apimtys ir ypatumai pacientams, ištiktiems ūminio miokardo infarkto ... 17
3.3. Pacientų, ištiktų ŪMI, trumpalaikio išgyvenimo sąsajos su medicinos pagalba ... 27
3.4. Pacientų, ištiktų ŪMI, ilgalaikio išgyvenimo sąsajos su medicinos pagalba ... 32
4. DARBO APIMTIS, METODIKA IR STATISTINĖ DUOMENŲ ANALIZĖ... 36
4.1. Darbo apimtis ... 36
4.2. Darbo metodika ... 36
4.2.1. Oficialioji mirtingumo statistika ... 36
4.2.2. Išeminės širdies ligos registras ... 37
4.2.3. Medicinos pagalba, teikiama sergantiesiems ūminiu miokardo infarktu ... 39
4.2.4. Pacientų, ištiktų ŪMI, trumpalaikis bei ilgalaikis išgyvenimas ... 40
4.3. Statistinė duomenų analizė ... 40
5. REZULTATAI ... 43
5.1. Kauno m. 25–64 metų gyventojų sergamumas ūminiu miokardo infarktu, mirštamumas nuo ūminio miokardo infarkto ir mirtingumas nuo išeminės širdies ligos .... 43
5.1.1. Kauno m. 25–64 metų gyventojų standartizuoti sergamumo ūminiu miokardo infarktu rodiklių pokyčiai 1996–2004 m. ... 43
5.1.2. Kauno m. 25–64 metų gyventojų mirštamumo nuo ūminio miokardo infarkto rodiklių pokyčiai 1996–2004 m. ... 45
5.1.3. Kauno m. 25–64 metų gyventojų standartizuoti mirtingumo nuo išeminės širdies ligos rodiklių pokyčiai 1996–2004 m. ... 48
5.2. Medicinos pagalbos Kauno m. 25–64 metų gyventojams, ištiktiems ŪMI, apimtys ir ypatumai 1996 m. bei 2003–2004 m. ... 51
5.2.1. Medicinos pagalbos apimtys ir ypatumai Kauno m. 25–64 metų gyventojams, ištiktiems ŪMI, ikistacionariniu laikotarpiu ... 51
5.2.2. Stacionarinė medicinos pagalba Kauno m. 25–64 metų gyventojams, ištiktiems ūminio miokardo infarkto ... 63
5.2.3. Medicinos pagalba, skirta pacientams, ištiktiems ūminio miokardo infarkto, išrašant juos iš ligoninės ... 76
5.3. Kauno m. 25–64 metų gyventojų, ištiktų ūminio miokardo infarkto, trumpalaikis išgyvenimas 1996 m. ir 2003–2004 m. ... 85
5.4. Kauno m. 25–64 metų gyventojų, ištiktų ūminio miokardo infarkto, ilgalaikis išgyvenimas 1996 m. ir 2003–2004 m. ... 90
5.5. Kauno m. 25–64 metų gyventojams, ištiktiems ŪMI, teiktos medicinos pagalbos sąsajos su mirštamumo nuo ūminio miokardo infarkto rodiklių pokyčiais 1996–2004 m. ... 94
6. REZULTATŲ APTARIMAS ... 100
7. IŠVADOS ... 112
8. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 114
9. MOKSLINIŲ STRAIPSNIŲ DISERTACIJOS TEMA SĄRAŠAS ... 115
10. LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 117
SANTRUMPŲ PAAIŠKINIMAS
AH – arterinė hipertenzija
AKF inhibitoriai – angiotenziną konvertuojančio fermento inhibitoriai AKS – arterinis kraujo spaudimas
AVAJO – vainikinių arterijų šuntavimo operacija CD – cukrinis diabetas
EDK – epidemiologinė diagnostikos kategorija EKD – Europos kardiologų draugija
EKG – elektrokardiograma ES – Europos Sąjunga
GMP – greitoji medicinos pagalba GSI – galvos smegenų insultas HL – hipertoninė liga
IF – išmetimo frakcija IŠL – išeminė širdies liga KA – krūtinės angina
KMUK – Kauno Medicinos Universiteto Klinikos KS – kairysis skilvelis
NKA – nestabili krūtinės angina PI – pasikliautinasis intervalas
PKI – perkutaninė koronarinė intervencija PSO – Pasaulinė sveikatos organizacija ŠKL – širdies ir kraujagyslių ligos ŠS – šansų santykis
TLK-10 – tarptautinės statistinės ligų ir sveikatos problemų klasifikacijos dešimtosios peržiūros kodai ŪMI – ūminis miokardo infarktas
ŪKS – ūminis koronarinis sindromas ŪIS – ūminis išeminis sindromas
VAPTA – vainikinių arterijų perkutaninė transliuminalinė angioplastika VLK – valstybinė ligonių kasa
PAGRINDINIŲ TERMINŲ IR SĄVOKŲ APIBRĖŽIMAI
Epidemiologija (epidemiology) – mokslas apie sveikatos sutrikimų ir juos lemiančių veiksnių atsiradimą bei paplitimą tam tikroje populiacijoje ir profilaktikos priemonių taikymo galimybes bei veiksmingumą.
Registras (registry) – duomenų apie konkrečios populiacijos visus tam tikros ligos atvejus ar lemiančius veiksnius kaupimo sistema.
Populiacija (population) – 1) visi tam tikroje šalyje ar teritorijoje gyvenantys žmonės; 2) tiriamųjų objektų generalinė aibė, iš kurios sudaroma imtis. Objektai gali būti ne tik žmonės, bet ir institucijos, medicinos dokumentai ir kt.
Stebėsena (monitoring) – tikslingai organizuotas procesas, kuriuo: 1) sistemingai renkama ir analizuojama įprastinė informacija, siekiant nustatyti aplinkos ir populiacijos sveikatos pokyčius; 2) tiriami poveikio sveikatai ar aplinkai padariniai; 3) nuolat stebima, ar tyrimas vyksta atsižvelgiant į planą: kaip atliekami uždaviniai, kaip laikomasi tvarkaraščio ir t.t. Stebėsenos tikslas – nustatyti kylančias problemas ir prireikus valdyti poveikį.
Atvejis (case) – tam tikra liga, ligos padarinys ar kitas analizuojamas požymis, nustatytas populiacijos nariui, vienam populiacijos nariui galimi keli ligos atvejai, pvz., kartotinis ūminis miokardo infarktas.
Bendrasis sergamumas (overall morbidity, attack rate) – per metus nustatytų visų ligos atvejų (naujų ir kartotinių) ir tų metų vidutinio gyventojų skaičiaus santykis.
Sergamumas (incidence or morbidity rate) – per metus nustatytų naujų ligos atvejų ir tų metų vidutinio gyventojų skaičiaus santykis.
Mirštamumas (lethality or case – fatality) – mirčių nuo tam tikros ligos ir per tą patį laikotarpį nustatytų tos ligos atvejų skaičiaus santykis.
Mirtingumas (mortality rate) – mirčių per tam tikrą laikotarpį ir vidutinio gyventojų skaičiaus santykis arba mirčių ir rizikos populiacijos narių stebėjimo laikotarpių sumos santykis. Dažniausiai skaičiuojamas 1000, 10000, 100 000 gyventojų.
Rizika (risk) – tikimybė, kad atsitiks tam tikras įvykis, pvz., kad individas susirgs ar numirs per tam tikrą laikotarpį arba sulaukęs tam tikro amžiaus.
1.
ĮVADAS
1.1. Temos aktualumas
Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) Europos sveikatos politikos dokumento – „Sveikata visiems XXI amžiuje“ 8-asis tikslas skelbia“ – iki 2020 m. visame regione iki mažiausio įmanomo lygio turi būti sumažintas sergamumas, negalia ir priešlaikinės mirtys dėl pagrindinių lėtinių ligų, o konkrečiai – mažiausiai 40,0 proc. turi būti sumažintas jaunesnių negu 65 m. amžiaus žmonių mirtingumas dėl širdies ir kraujagyslių ligų (ŠKL). Problemos aktualumas pabrėžtas ir pagrindiniame Lietuvos sveikatos politikos kryptis nusakančiame dokumente Lietuvos sveikatos programoje: tikslas – iki 2010 m. sumažinti jaunesnių negu 65 m. žmonių mirtingumą nuo išeminės širdies ligos (IŠL) ir galvos smegenų insulto (GSI) 15,0 proc. [Lietuvos sveikatos programa, 1997].
Širdies ir kraujagyslių ligos yra aktuali visuomenės sveikatos problema, kasmet sąlygojanti apie pusę visų mirties, vieną trečdalį invalidumo priežasčių bei nulemia 15,0–20,0 proc. apsilankymų sveikatos priežiūros įstaigose. Nuo ŠKL kasmet miršta 1,9 mln. Europos Sąjungos (ES) gyventojų (tai 42,0 proc. visų mirčių). Išlaidos, susijusios su šiomis ligomis, ES kasmet siekia 169 mlrd. eurų; iš jų 105 mlrd. eurų skiriami gydymui, o 64 mlrd. eurų – ligonių priežiūrai bei nedarbingumo išmokų kompensavimui [Europos širdies sveikatos chartija].
Lietuvoje nuo IŠL 2005 m. mirė 12,5 tūkst. žmonių, nuo ūminio miokardo infarkto (ŪMI) – 1,5 tūkst. žmonių. Lietuvoje ir kitose Rytų Europos šalyse mirtingumas nuo IŠL pastaraisiais dešimtmečiais didėjo. Siekdama sumažinti gyventojų sergamumą ŠKL, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1999 m. yra patvirtinusi Valstybinę ŠKL profilaktikos programą, kurios vykdymo eigoje lyginant 1997 m. ir 2001 m. mirtingumo dėl kraujotakos ligų duomenis matyti, kad reikšmingai padidėjo jauno amžiaus – 0–39 metų gyventojų, ypač vyrų, standartizuoto mirtingumo rodikliai dėl visų kraujo apytakos sistemos ligų ir dėl IŠL, GSI bei ŪMI.
Rengiant sveikatos priežiūros strategiją bei planuojant efektyviau panaudoti turimus sveikatos priežiūros resursus ir norint pagerinti visuomenės sveikatą, svarbu žinoti pagrindines populiacijos sveikatos problemas. Siekiant efektyviau kontroliuoti pagrindines ligas, sąlygojančias didžiausią sergamumą, svarbu žinoti jų atsiradimo priežastis, galimus rizikos veiksnius, jų pokyčių kryptis.
Ilgalaikės sergamumo ŪMI stebėsenos duomenimis nustatyta, kad daugiau kaip pusė visų mirusiųjų nuo IŠL miršta staiga (per 6 val. nuo simptomų atsiradimo pradžios arba iš viso nesant jokių simptomų). Dėl tos priežasties daugiau negu du trečdaliai visų mirusiųjų nuo IŠL miršta ne ligoninėje, nespėjus ligoniui suteikti pirmąją medicinos pagalbą [Bernotienė G., 2001; Radišauskas R., 2004; Stalioraitytė E.,2004; Pangonytė D., 2007]. Be to, dauguma mirusiųjų nuo IŠL ne ligoninėje – tai jauni žmonės (iki 45 metų), anksčiau nesirgę IŠL [Afilalo J., 2008]. Priežastys, lemiančios mirtin-gumo nuo IŠL duomenų pokyčius, nėra visiškai aiškios.
Mirtingumas didėja, kai didėja ligų skaičius arba didėja mirštamumas nuo IŠL. Todėl aiški-nantis mirtingumo nuo IŠL didėjimo priežastis, būtini duomenys apie sergamumo bei mirštamumo nuo ŪMI pokyčius tam tikroje amžiaus grupėje [Radišauskas R., 2002].
1.2. Mokslinis naujumas
Tarptautinėje literatūroje yra nemažai darbų, susijusių su medicinos pagalba, ištiktiesiems ŪMI ir išgyvenimo tematika. Atsižvelgiant į standartizuoto ir populiacijos lygiu vykdomo IŠL registro duomenis, pateikti medicinos pagalbos pacientams, ištiktiems ŪMI, apimčių ir ypatumų pokyčiai Kaune, kurie analizuoti pirmą kartą. Tai leido įvertinti pacientų, ištiktų ŪMI, trumpalaikio ir ilgalaikio išgyvenimo sąsajas su medicinos pagalba.
1.3. Praktinė reikšmė
Tyrimo rezultatai galės būti naudojami rengiant sveikatos priežiūros strategiją bei planuojant efektyviau panaudoti turimus sveikatos priežiūros resursus. Norint pagerinti visuomenės sveikatą, svarbu žinoti pagrindines populiacijos sveikatos problemas. Siekiant efektyviau kontroliuoti pagrin-dines ligas, sąlygojančias didžiausią sergamumą, svarbu žinoti jų atsiradimo priežastis, galimus rizikos veiksnius, jų pokyčių kryptis.
Atliktas mokslinis tiriamasis darbas atskleidžia medicinos pagalbos pokyčius per 8 metus ir Kauno m. 25–64 metų gyventojų, ištiktų ŪMI, trumpalaikio ir ilgalaikio išgyvenimo tendencijas, teiktos medicinos pagalbos gyventojams, ištiktiems ŪMI, nevienodumus, kurie galėtų būti naudojami, ruošiant medicinos bei visuomenės sveikatos ugdymo programas.
Mokslinio tiriamojo darbo rezultatai paskelbti moksliniuose recenzuojamuose Lietuvos lei-diniuose.
1.4. Autorės indėlis
Autorė surinko pirminius duomenis apie Kauno m. 25–64 metų gyventojus, ištiktus ūminio miokardo 2003–2004 m. (n=860); rinko duomenis apie medicinos pagalbos apimtį bei ypatumus Kauno m. 25–64 metų gyventojams, ištiktiems ŪMI 2003–2004 m.; išnagrinėjo statistinės analizės duomenis ir pateikė tyrimo rezultatus straipsniuose bei šiame disertaciniame darbe.
2.
TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Tikslas: įvertinti Kauno m. 25–64 metų gyventojų sergamumo ūminiu miokardo infarktu, medicinos pagalbos ir trumpalaikio bei ilgalaikio išgyvenimo pokyčius 1996 m. bei 2003–2004 m.
Uždaviniai:
1. Išanalizuoti 25–64 metų Kauno m. gyventojų sergamumo ūminiu miokardo infarktu, mirštamumo nuo ūminio miokardo infarkto ir mirtingumo nuo išeminės širdies ligos rodiklių pokyčius 1996–2004 m.
2. Įvertinti medicinos pagalbos apimtį bei ypatumus Kauno m. 25–64 metų gyventojams, ištiktiems ūminio miokardo infarkto, 1996 m. bei 2003–2004 m.
3. Nustatyti 25–64 metų Kauno m. gyventojų, ištiktų ūminio miokardo infarkto, trumpalaikį išgyvenimą 1996 m. bei 2003–2004 m.
4. Įvertinti 25–64 metų Kauno m. gyventojų, ištiktų ūminio miokardo infarkto, ilgalaikį išgy-venimą 1996 m. bei 2003–2004 m.
3.
LITERATŪROS APŽVALGA
3.1. Sergamumas ūminiu miokardo infarktu, mirštamumas nuo ūminio miokardo infarkto ir mirtingumas nuo išeminės širdies ligos
Lietuvoje kaip ir kitose Rytų Europos šalyse pastaraisiais dešimtmečiais sergamumas ŪMI didėjo. Sergamumo ŪMI bei mirtingumo nuo IŠL reikšmingas mažėjimas nustatytas Suomijoje, Švedijoje, Prancūzijoje, JAV. Be to, Rytų Europos šalyse nustatyti dideli sergamumo ŪMI rodikliai lyginant juos su atitinkamais Vakarų bei Pietų Europos šalių rodikliais [Bernotienė G., 2000, 2001; Radišauskas R., 2003, 2004].
Nors pastaraisiais metais sergamumo ŪMI rodikliai pradėjo mažėti, tačiau šiuo metu jie yra dar didesni už daugumos Vakarų bei Pietų Europos šalių rodiklius. Kita vertus, jie išlieka vidutiniškai du kartus didesni negu Vakarų Europos šalyse, bet yra panašūs į Rytų Europos šalių sergamumo ŪMI rodiklius [Fox C. S, 2004; Unal B, 2005; WHO Global Report. Geneva: World Health Organization, 2005; European cardiovascular disease statistics, 2008].
Italijoje (Brianza), buvo stebimi (n=1817) 35–64 m. vyrai, ištikti ŪMI 1993–1994 m. bei 1997– 1998 m. Mokslinio tyrimo metu buvo nustatyta, kad 28 dienų laikotarpiu, dviem trečdaliais sumažėjo vyrų, ištiktų ŪMI, mirtingumas. Lyginant standartizuotus sergamumo rodiklius, nustatyta, kad 1997–1998 m. sergamumo ŪMI rodikliai daugiau kaip 3 kartus didesni moterų (atitinkamai 38/100 000 moterų – 1993–1994 m. ir 107/100 000 moterų – 1997–1998 m.) ir daugiau kaip du kartus – vyrų negu 1993–1994 m. (atitinkamai 243/100 000 vyrų – 1993–1994 m. ir 381/100 000 vyrų – 1997–1998 m.). Vyrų trumpalaikis išgyvenimas, ištikus ŪMI, reikšmingai gerėjo 1993– 1994 m. ir 1997–1998 m. [Ferrario M. M., 2003; Fornari C., 2008].
Švedijoje, Rautio A. ir bendraautorių aprašyto mokslinio tyrimo – MONICA projekto metu, vykdyto ŪMI registro, kuris apima 200 000 gyventojų, duomenimis, 35–64 metų amžiaus grupėje buvo stebimi 6254 pacientai, ištikti ŪMI, 1989–2000 m. laikotarpiu. Iš jų 4569 pacientai sirgo pirmuoju ŪMI ir 1685 – kartotiniu ŪMI. 16,0 proc. vyrų ir 20,0 proc. moterų buvo diagnozuotas CD anksčiau negu diagnozuotas ŪMI. Dvylikos metų stebėsenos duomenimis, nustatytos mažėjančios tiek vyrų, tiek moterų, kuriems anksčiau nebuvo diagnozuotas CD, sergamumo bei mirštamumo pirmuoju ir kartotiniu ŪMI tendencijos, kas nulėmė mažėjantį bendrą mirtingumą nuo IŠL [Rautio A., 2005].
Šiaurinėje Švedijoje 20 – ties metų laikotarpiu (1985–2004 m.) buvo registruoti 11 763 ŪMI atvejai: 9 387 vyrų ir 2 376 moterų. Atsižvelgiant į mokslinio tyrimo duomenis, nustatyta, kad sumažėjo vyrų/moterų ŪMI atvejų santykis nuo 5,5:1,0 iki 3,0:1,0. Taip pat sumažėjo vyrų, ištiktų pirmojo ir kartotinio ŪMI atvejų skaičius (atitinkamai 30,0 proc. ir 70,0 proc.), o moterų – 55–64
Tiek vyrų, tiek moterų sergamumo ŪMI rodikliai didėja didėjant amžiui. Dan Lundblad ir bendraautorių duomenimis, 1985–2004 m. vidutinis sergamumas ŪMI įvairiose Švedijos srityse buvo nuo 469,0 iki 681,0/100 000 gyventojų [Lundblad D., 2008; Havulinna A. S., 2008 ].
Standartizuoti Švedijos 25–64 metų vyrų ir moterų sergamumo ŪMI rodikliai 1985–2004 m. pateikiami 3.1.1 paveiksle [Lundblad D., 2008].
3.1.1 pav. Standartizuoti Švedijos 25–64 metų vyrų ir moterų sergamumo ūminiu miokardo
infarktu rodikliai 1985–2004 m. [Lundblad D., 2008].
Literatūros duomenimis nustatyta, kad 1983–2005 m. Kauno 25–64 metų vyrų vidutinis sergamumo pirmuoju ŪMI rodiklis buvo 286,1, moterų – 69,2 iš 100 000 gyventojų. Vyrų sergamumo ŪMI rodikliai per analizuotą laikotarpį buvo vidutiniškai 4,5 kartus didesni negu moterų. Tačiau ilgainiui vyrų sergamumas pirmuoju ŪMI mažai kito, o moterų reikšmingai didėjo, per metus – vidutiniškai 1,5 proc. Vidutinis vyrų sergamumo kartotiniu ŪMI rodiklis buvo net 6,5 karto didesnis negu moterų. Tyrimo duomenimis nustatyta, kad per pastaruosius du dešimtmečius vyrų ir moterų sergamumas kartotiniu ŪMI turėjo tendenciją didėti. Kauno m. gyventojų, ypač vyrų, sergamumo ŪMI rodikliai išliko lyginant dideli ir yra panašūs į atitinkamus Estijos, Latvijos, Lenkijos, Suomijos, Rusijos ir kai kurių kitų kaimyninių šalių rodiklius [Radišauskas R., 2003, Smith S. C. Jr., 2006].
Yra žinoma, kad sergamumas ŪMI didėja didėjant amžiui, o vyrai šia liga serga dažniau negu moterys. Kauno miesto oficialiosios statistikos duomenimis, Kauno m. 25–64 metų vyrų
ser-gamumas ŪMI per pastaruosius du dešimtmečius reikšmingai nekito, o moterų – reikšmingai didėjo.
Mirštamumas nuo ŪMI yra didesnis daugumoje Centrinės ir Rytų Europos šalyse negu daugumoje Šiaurės, Pietų ir Vakarų Europos populiacijų ir daugumoje populiacijų moterų tiek bendrasis, tiek stacionarinis mirštamumas buvo didesnis negu vyrų.
Anglijoje 1999–2005 m. mokslinio tyrimo metu buvo stebėti 43 810 pacientų, ištiktų ŪMI, iš kurių 1 989 pacientai mirė ligoninėje, 1466 mirė pusės metų laikotarpiu, 2 793 pacientus ištiko kartotinis ŪMI [Unal B., 2005; Fox K. A., 2006].
IŠL yra pagrindinė vidutinio amžiaus Lietuvos gyventojų mirties priežastis ŠKL struktūroje. Be to, ši liga yra viena iš pagrindinių darbingo amžiaus žmonių invalidumo priežasčių. Dviejų pastarųjų dešimtmečių statistikos duomenimis, nuo pirmojo ŪMI mirė daugiau nei kas trečias 25– 64 metų amžiaus vyras (34,9 proc.) ir daugiau nei kas ketvirta moteris (27,8 proc.). Nuo pirmojo ŪMI 1983-2005 m. mirė daugiau nei kas trečias 25–64 metų amžiaus vyras (34,9 proc.) ir daugiau nei kas ketvirta moteris (27,8 proc.) [Bernotienė G., 2000, 2001; Radišauskas R., 2003, 2004].
Kauno m. įvairių amžiaus grupių gyventojų mirtingumas nuo IŠL pateiktas 3.1.2 paveiksle (Oficialioji mirtingumo statistika).
* p<0,05, lyginant vyrų ir moterų duomenis.
3.1.2 pav. Kauno m. įvairių amžiaus grupių gyventojų mirtingumas
nuo išeminės širdies ligos 1996-1997m. (Oficialioji mirtingumo statistika).
Dviejų pastarųjų dešimtmečių statistikos duomenimis, Kauno m. 25-64 metų pacientų, ištiktų kartotinio ŪMI, vidutinis vyrų mirštamumo rodiklis buvo 47,1 proc., moterų – 37,7 proc. Kauniečių vyrų ir moterų, ištiktų pirmojo ŪMI, mirštamumas reikšmingai mažėjo, atitinkamai po 2,0 proc. ir 5,0 proc. per metus. Kauno m. 25-64 metų amžiaus gyventojų, ištiktų kartotinio ŪMI, vidutinis vyrų mirštamumo rodiklis buvo 47,1 proc., moterų – 37,7 proc. Per pastaruosius du dešimtmečius vyrų, ištiktų kartotinio ŪMI, mirštamumas nuo šios ligos mažėjo 2,0 proc. per metus, o moterų –
Europos šalių vyrų standartizuoti mirtingumo rodikliai (100 000 vyrų) nuo ŠKL 2006 m. pateikiami 3.1.3 paveiksle [WHO, Health for All Data Base (European Region), 2008 lapkritis].
3.1.3 pav. Europos šalių vyrų standartizuotas mirtingumas (100 000 vyrų) nuo širdies ir
kraujagyslių ligų 2006 m. [WHO, Health for All Data Base (European Region), 2008 lapkritis].
Europos šalyse daugiau kaip 50,0 proc. visų moterų mirčių sudaro mirtys nuo ŠKL. Tai daugu-ma Centrinės, Rytų Europos bei keletas Pietų ir Vakarų Europos šalių, tokios kaip Graikija ir Kroatija.
Kiekvienais metais Europoje nuo ŠKL miršta apie 4,3 milijonus gyventojų (48,0 proc.), iš jų daugiau kaip 2,0 milijonai mirčių Europos Sąjungoje (42,0 proc.). Tai pagrindinė vyrų (37,0 proc.) ir moterų (45,0 proc.) mirties priežastis 27-iose Europos Sąjungos šalyse narėse (kurių duomenys yra žinomi, išskyrus Prancūziją, Nyderlandus ir Ispaniją). Mirtys nuo ŠKL sudaro daugiau negu 50,0 proc. visų vyrų mirčių 5-iose šalyse: Ukraina, Moldova, Rusija, Kazachstanas, Rumunija, Bulgarija [WHO, Health for All Data Base (European Region), 2008].
Sergamumo ŪMI bei mirtingumo nuo IŠL reikšmingas mažėjimas nustatytas Suomijoje, Švedijoje, Prancūzijoje, JAV [Health for All Data Base, 2008]. Be to, Rytų Europos šalyse nustatyti dideli sergamumo ŪMI rodikliai lyginant juos su atitinkamais Vakarų bei Pietų Europos šalių rodikliais. Pastaruoju metu kai kuriose Rytų Europos šalyse, pvz., Lenkijoje, Čekijoje, Vengrijoje, stebima mirtingumo nuo pagrindinių širdies ir kraujagyslių ligų mažėjimo tendencija [ Radišaus-kas R., 2003].
Europos šalių moterų standartizuoti mirtingumo rodikliai (100 000 moterų) nuo ŠKL 2006 m. pateikiami 3.1.4 paveiksle [WHO, Health for All Data Base (European Region), 2008 lapkritis].
3.1.4 pav. Europos šalių moterų standartizuotas mirtingumas (100 000 moterų) nuo širdies ir
kraujagyslių ligų 2006 m. [WHO, Health for All Data Base (European Region), 2008 lapkritis].
Šiaurinėje Švedijos dalyje 20-ties metų laikotarpiu (1985–2004 m.) buvo registruoti 11 763 ŪMI atvejai: 9 387 vyrų ir 2 376 moterų. Atsižvelgiant į mokslinio tyrimo duomenis, nustatyta, kad sumažėjo vyrų ir moterų mirtingumas nuo ŪMI (atitinkamai 69,0 proc. ir 45,0) [Havulinna A. S., 2008; Lundblad D., 2008].
Analizuojant Švedijos 25–64 metų vyrų ir moterų, ištiktų ŪMI, 1985–2004 m. mirtingumo nuo IŠL rodiklius amžiaus grupėse nustatyta, kad jaunesnėse amžiaus grupėse (iki 44 metų; 45–54 metų ir 55–64 metų) vyrų jie siekė atitinkamai 20,0; 346,0 ir 992,0/100 000 vyrų, o to paties amžiaus moterų – atitinkamai 7,0; 73,0 ir 254,0/100 000 moterų [Gerward S., 2006; Lundblad D., 2008].
Standartizuoti Švedijos 25–64 metų vyrų ir moterų, ištiktų ŪMI, mirtingumo nuo IŠL rodikliai 1985–2004 m. pateikti 3.1.5 paveiksle [Lundblad D., 2008].
Standartizuoti Švedijos 25–64 metų vyrų ir moterų, ištiktų ūminio miokardo infarkto, mirtingumo nuo išeminės širdies ligos rodikliai 1985–2004 m. [Lumdbland D., 2008].
Rytų Europos šalyse, tarp jų ir buvusiose postsovietinėse šalyse, mirtingumo rodikliai nuo pagrindinių mirties priežasčių (ŠKL, piktybinių navikų, išorinių priežasčių) rodikliai per pasta-ruosius 25 metus vis didėjo ir šiuo metu jų vidurkis yra beveik 2 kartus didesnis negu Europos Sąjungos šalių gyventojų mirtingumo rodiklių vidurkis [WHO, Health for All Data Base (European Region), 2008].
Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Rusijos bei ES 25-64 metų moterų mirtingumo nuo IŠL rodiklių pokyčiai pateikti 3.1.6 paveiksle [PSO/Europa, Europos mirtingumo duomenų bazė, 2008 lapkritis].
3.1.6 pav. 25–64 metų moterų mirtingumas nuo IŠL Europos šalyse
Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Rusijos bei ES 25–64 metų vyrų mirtingumo nuo IŠL rodiklių pokyčiai pateikti 3.1.7 paveiksle [PSO/Europa, Europos mirtingumo duomenų bazė, 2008 lapkritis].
3.1.7 pav. 25–64 metų vyrų mirtingumas nuo IŠL Europos šalyse
[PSO/Europa, Europos mirtingumo duomenų bazė, 2008 lapkritis].
Mirtingumas nuo ŠKL yra didesnis Centrinėje ir Rytų Europoje negu Šiaurinėje, Pietų ir Vakarų Europoje. Mirtingumo nuo ŠKL rodikliai sumažėjo daugumoje Šiaurinių, Pietų ir Vakarų Europos Šalių, o Centrinėse ir Rytų Europos šalyse nekinta arba turi tendenciją didėti. Vyrų mirčių nuo ŠKL rodikliai svyruoja nuo 62,0 proc. (Bulgarijoje) iki 26,0 proc. (Prancūzijoje), o moterų nuo 71,0 proc. (Bulgarijoje) iki 31,0 proc. (Prancūzijoje). Pastaruoju metu kai kuriose Rytų Europos šalyse, pvz., Lenkijoje, Čekijoje, Vengrijoje, stebima mirtingumo nuo pagrindinių ŠKL mažėjimo tendencija [WHO/Europe, Health for All Database (HFA-DB), November 2008].
Skirtinguose Europos regionuose stebimos skirtingos mirtingumo nuo ŠKL rodiklių tendencijos. Daugumoje Šiaurinių, Pietų ir Vakarų Europos šalių šie mirtingumo rodikliai mažėjo pvz.: 1995–2005 m. sumažėjo vyrų mirtingumas nuo IŠL Airijoje, skirtingai negu Centrinėse ir Rytų Europos šalyse: Rumunijoje (1994–2004 m.) vyrų mirtingumas sumažėjo tiktai 18,0 proc., Ukrainoje – vyrų mirtingumas nuo IŠL padidėjo 13,0 proc., o moterų – 12,0 proc.
Apibendrinant literatūros duomenis galima teigti, kad 25–64 metų gyventojų vidutiniai sergamumo ŪMI rodikliai įvairiose šalyse kito plačiose ribose. Didžiausi sergamumo ŪMI rodikliai registruoti Rytų Europos (Rusija, Lietuva, Lenkija ir kt.) ir kai kuriose Vakarų Europos šalyse (Belgija, Danija, Škotija).
Mirštamumas nuo ŪMI yra didesnis daugumoje Centrinės ir Rytų Europos šalyse negu daugumoje Šiaurės, Pietų ir Vakarų Europos populiacijų ir daugumoje populiacijų moterų tiek bendrasis, tiek stacionarinis mirštamumas buvo didesnis negu vyrų.
Skirtinguose Europos regionuose stebimos skirtingos mirtingumo nuo ŠKL rodiklių tendencijos. Daugumoje Šiaurinių, Pietų ir Vakarų Europos šalių šie mirtingumo rodikliai sumažėjo, skirtingai negu Centrinėse ir Rytų Europos šalyse.
3.2. Medicinos pagalbos apimtys ir ypatumai pacientams, ištiktiems ūminio miokardo infarkto
Ligonių, ištiktų ŪMI, gydymas ir ligos baigtis priklauso nuo daugelio veiksnių: ŪMI eigos (komplikuotas, nekomplikuotas), širdies raumens pažeidimo dydžio bei jo pobūdžio, individualaus reaktyvumo ir tolerancijos vaistams, gretutinių ligų (cukrinio diabeto (CD), hipertoninės ligos (HL), GSI, kepenų, inkstų ligų ir t.t.), ligonio amžiaus [Corr L. A., 2003; Fisher M., 2004; Lenzen M. J., 2005; Roebuck A., 2006; Roger V. L., 2006; Silber S., 2006; Tebbe U., 2007; Ziegler D., 2008].
Yra žinoma, kad ŪMI baigtims labai svarbi ne tik laiku suteikta pirmoji medicinos pagalba, bet ir tai, kaip greitai pacientas buvo stacionarizuotas bei pradėtas taikyti intensyvus etiopatogenetinis gydymas [Arora R. R., 2008; Dyakova M., 2008; Jneid H., 2008].
Literatūros duomenimis, daugiau negu pusė pacientų, ištiktų ŪMI, kreipiasi pagalbos, praėjus 3 ir daugiau valandų nuo pirmųjų ligos simptomų atsiradimo pradžios [Afilalo J., 2008; Abbate A., 2008].
Individualiai ligoniui parinkto gydymo sėkmė priklauso nuo to, kada ir koks pradėtas gydymas [Vik-Mo H., 2004; Dudek D., 2006; Appleton D. L., 200; Danchin N., 2008].
Prancūzijoje 22,0 proc. pacientų su Q bangos ŪMI ir 14,0 proc. su ne Q bangos ŪMI medicinos pagalba buvo suteikta vidutiniškai per 3 val. nuo simptomų pradžios [Silber S., 2005; Cambou J. P., 2007].
Graikijoje, 1999–2001 m. stebėti 3 693 pacientai, ištikti ŪMI, kurie kreipėsi medicinos pagalbos per 2 valandas, priklausomai nuo ligos simptomų sunkumo [Goldberg R. J., 2002].
Tailande, 2002 m. vidutinis pacientų, ištiktų ŪMI, kreipimosi medicinos pagalbos laikas buvo 240 min., trombolizinis gydymas taikytas 359 min. laikotarpiu [Srimahachota S., 2007].
Serbijoje, 2000–2004 m. analizuotos 1 175 pacientų ligos istorijos. Nustatyta, kad ŪMI ištiko 64,8 proc. (n=763) vyrų ir 35,2 proc. (n=412) moterų. Penkerių metų stebėsenos duomenimis, nustatyta, kad trombolizinis gydymas taikytas ir/ar koronorografija atlikta per pirmąsias 6 valandas nuo angininio skausmo krūtinėje pradžios, vainikinių arterijų perkutaninė transliuminalinė angioplastika (VAPTA) atlikta 6–24 valandų laikotarpiu [Orozović V., 2002; Rafajlovski S., 2005].
Analizuojant JAV pacientų, ištiktų ŪMI, kreipimosi laiko pokyčius 1999–2002 m., nustatyta, kad pusei pacientų, ištiktų ŪMI, vidutiniškai medicinos pagalba suteikiama per 90 min. Nors JAV pacientų, ištiktų ŪMI, kreipimosi laikas ir sutrumpėjo nuo 4–6 val. – 1986 m. iki 2 val. – 2005 m., tačiau išliko trečdalis pacientų, ištiktų ŪMI, kuriems medicinos pagalba buvo suteikta 6 val. laikotarpiu [Goldberg R. J., 2000; McGinn A. P., 2005; McNamara R. L., 2006; Barbagelata A., 2007; Saczynski J. S., 2008; Ting H. H., 2008].
JAV atlikto mokslinio tyrimo metu buvo nustatyta, kad laikas, per kurį kreipiamasi medicinos pagalbos, ištikus ŪMI, turi statistiškai reikšmingos įtakos pacientų mirtingumui. 1999–2002 m. buvo analizuoti 68439 pacientų, ištiktų ŪMI su ST segmento pakilimu, kreipimosi medicinos pagalbos laikai. Tyrimo duomenimis, nustatyta, kad 67,9 proc. pacientų buvo taikyta fibrinolizinė terapija ir 54,2 proc. pacientų, ištiktų ŪMI, atliktos intervencinės koronarinės procedūros valandos bėgyje, kuriems medicinos pagalba vidutiniškai suteikiama atitinkamai per 34,3 min. ir 33,2 min. (p<0,001) [Magid D. J., 2005].
Vokietijoje pacientams, ištikties ŪMI, medicinos pagalba suteikiama vidutiniškai per 122 min. [Zeymer U., 2004; Zahn R., 2005].
Turkijoje mokslinio tyrimo metu buvo stebėti 439 pacientai (351 vyras ir 88 moterys, kurių vidutinis amžius 57 +/-12 m.), ištikti ŪMI. Pacientai buvo apklausti 48 valandų laikotarpiu, patekus į ligoninę. Respondentai pasiskirstė į dvi grupes: 47,6 proc. (n=209) pacientų kreipėsi į šeimos gydytoją, o 52,4 proc. (n=230) – į stacionaro gydytojus. Vidutinis kreipimosi laikas buvo atitinkamai 70 min. ir 185 min., p<0,001. Per 60 min. nuo simptomų pradžios pas šeimos gydytoją atvyko 31,0 proc. (n=136) pacientų. Ilgiau užtruko pacientai, patys vykstantys į ligoninę – 120 min., p<0,001. 55 metų moterys, medicinos pagalbos kreipėsi vėliausiai [Sari I., 2008].
Lenkijoje, 2003–2006 m. trečdaliui pacientų su ūmiu koronariniu sindromu (ŪKS) pirmąją pagalbą suteikė šeimos gydytojas arba greitosios medicinos pagalbos (GMP) gydytojai. Vidutinis laikas, kada buvo suteikta medicinos pagalba buvo 5 valandos [Poloński L., 2007; Dudek D., 2008; Kruk M., 2008]. Kitų studijų duomenimis, tokie požymiai, kaip moteriška lytis, turėjo reikšmės delsimui kreiptis medicinos pagalbos [Glaser R., 2002; Dey S., 2009].
Yra manoma, kad miokardo pažeidimo gylis gali nulemti ryškesnę kliniką, kas galėtų paaiškinti greitesnį vyrų negu moterų kreipimąsi medicinos pagalbos į medicinos tarnybas [Hoenig M. R., 2006; Dey S., 2009].
Kuo laikotarpis nuo ŪMI priepuolio iki gydymo pradžios trumpesnis, tuo geresnių rezultatų galima tikėtis prognozuojant ligos eigą. Pirmosiomis ligos valandomis ŪMI gydymo efektyvumas priklauso nuo trombo panaikinimo vainikinėse arterijose ir daugeliu atvejų veikia ligos baigtį [La Vecchia L., 2001; Orozović V., 2002; Grines C., 2003; Badaoui G., 2005; Rafajlovski S., 2005; Hutayanon
Suomių studijos duomenimis, 2004 m. 52,0 proc. pacientų, ištiktų ŪMI, kreipėsi į GMP, o Šve-dijoje GMP kviečia 50,0–60,0 proc. ligonių [Jakovljević D., 2004; Thuresson M., 2008].
Teikiant pirmąją medicinos pagalbą pacientams, ištikties ŪMI, trombolitikai buvo dažniau skiriami vyrams negu moterims. Iš dalies tai gali būti susiję su tuo, kad daugumai jaunų vyrų, ištiktų ŪMI, medicinos pagalba buvo suteikta iki 4 val., o tai laikas, per kurį gali būti taikoma trombolizinė terapija [Stackevičiūtė R., 2004].
Norvegų mokslininkų tyrimų duomenimis, efektyvus medicininės pagalbos laikas taikyti trom-bolizinį gydymą yra 54 minutės, o pavėluotas gydymas dažniausiai būna skiriamas dėl to, kad pacientas ir artimieji nesugeba įvertinti ligos simptomų ir laiku kreiptis į gydytoją [Jortveit J., 2005].
Japonijoje pacientai, ištikti ŪMI, kreipėsi greičiau negu pacientai su nestabilia krūtinės angina ar ūmiu krūtinės skausmu ir vidutinis kreipimosi laikas buvo atitinkamai 2 val. 9 min. ir 6 val. 48 min., p<001 [Fukuoka Y., 2005, 2006].
Laikas, per kurį taikytas trombolizinis gydymas sutrumpėjo nuo 59 min. – 1990 m. iki 29 min. – 2006 m. (p<0,001). Mirtingumo rodikliai sumažėjo nuo 7,0 proc. – 1994 m. iki 6,0 proc. – 2006 m. (p<0,001). Pacientų, kuriems buvo atlikta VAPTA, laikas skubiai intervencinei medicinos pagalbai sutrumpėjo nuo 111 min. – 1994 m. iki 79 min. – 2006 m. (p<0,001), šių pacientų mirtingumas sumažėjo nuo 8,6 proc. iki 3,1 proc. (p<0,001). Tai turėjo įtakos ir bendro mirtingumo nuo IŠL rodiklių sumažėjimui nuo 16,3 proc. – 1994 m. iki 7,5 proc. – 2006 m. (p<0,001) [Albert N. M., 2008; Gibson C. M., 2008].
The Global Registry of Acute Coronary Events (GRACE) duomenimis, iš 4 6829 pusę metų stebėtų pacientų, ištiktų ŪMI, kartotinis ŪMI arba mirtis reikšmingai dažniausiai ištikdavo 4–15 dienų laikotarpiu, priklausomai nuo taikyto gydymo ir ŪMI pobūdžio [Fox K. A., 2008].
JAV, GRACE mokslinio tyrimo duomenimis, 1999–2006 m. analizuotos 7 638 moterų ir 19 117 vyrų su ūmiu krūtinės ląstos skausmu, kuriems buvo atlikta VAPTA (atitinkamai 65,0 proc. moterų ir 68,0 proc. vyrų, p<0,001) ligos istorijos. Nustatyta, kad moterys buvo vyresnės negu vyrai ir jų ligos eiga buvo sunkesnė. Nors suteikiant medicinos pagalbą vyrai ir moterys skundėsi tokiais pačiais skausmais, žandikaulio skausmas ir pykinimas buvo dažnesni moterims, kurių šansai numirti pusės metų laikotarpiu buvo didesni negu vyrų (atitinkamai šansų santykis 1,24, 95,0 proc. pasikliautinasis intervalas (PI) 1,14–1,34; p<0,001) [Dey S., 2009].
National Registry of Myocardial Infarction duomenimis, 1994–2002 m. atlikus 598 911 pacien-tų, ištiktų ŪMI, taikyto gydymo analizę, nustatyta, kad aspirinas buvo skirtas 84,4 proc. vyrų ir 78,7 proc. moterų (p<0,001), β-adrenoblokatoriai – 66,6 proc. vyrų ir 62,9 proc. moterų (p<0,001), VAPTA buvo atlikta 69,1 proc. vyrų ir 55,9 proc. moterų (p<0,001) [Vaccarino V., 2005].
Kito mokslinio tyrimo, The Global Registry of Acute Coronary Events (GRACE) duomenimis, koronarografija ir/ar VAPTA skirta 40,0 proc. visų pacientų, ištiktų ŪMI [Steg P. G., 2002].
Intervencinės kardiologijos apimtys 2001 m. JAV ir pasaulyje pateikiamos 3.2.1 paveiksle [Navickas R., 2004].
Iš viso – 2,6 mln. perkutaninių koronarinių intervencijų (PKI)
3.2.1 pav. Intervencinė kardiologija 2001 m. JAV ir pasaulyje [Navickas R., 2004].
JAV, 1994–2004 m. duomenimis, koronarografija ir/ar VAPTA buvo dažniau atliekama vyrams negu moterims (atitinkamai 69,1 proc. ir 55,9 proc., p<0,001) [Vaccarino V., 2005].
JAV, The National Registry of Myocardial Infarction (NRMI) 1990–2006 m. registras apėmė 1 374 232 pacientus iš 2 157 ligoninių. Skubi intervencinė medicinos pagalba ištikus ŪMI su ST-segmento pakilimu buvo suteikta 56,3 proc. (n=774 279) pacientų. Trombolizinio gydymo taikymo dažnis sumažėjo nuo 52,5 proc. – 1990 m. iki 27,6 proc. – 2006 m. (p<0,001), tuo tarpu VAPTA atlikimo dažnis padidėjo nuo 2,6 proc. iki 43,2 proc. [Gibson C. M., 2008].
Iš Italijos mokslininkų sukauptų 1 959 pacientų, 2001 m. ištiktų ŪMI, duomenų matyti, kad 76,0 proc. pacientų vidutinis kreipimosi laikas nuo simptomų pradžios buvo 2 val. 9 min., patekimo į ligoninę laikas – 6 val., trombolitikai taikyti 45 min. laikotarpiu, 46,0 proc. pacientų 85 min. bėgyje buvo atlikta koronorografija. VAPTA buvo atlikta – 25,0 proc. ir aortos vainikinių arterijų jungčių operacija (AVAJO) – 1,4 proc. Vidutinė gydymo stacionare trukmė buvo 10 dienų [Di Chiara A., 2003].
Prahos mokslininkai 2000 m. atlikę retrospektyvinę 673 pacientų, ištiktų ŪMI, kurie kreipėsi į gydymo įstaigą 12 valandų laikotarpiu, ligos istorijų studiją, pastebėjo, kad VAPTA buvo atlikta 18,9 proc. (n=127) pacientų, t. y. 68,5 proc. (n=87) vyrų ir 31,5proc. (n=40) moterų. Šiems pacientams prieš gydymą buvo skiriami antitrombiniai vaistai: aspirinas ir heparinas [Holm F., 2002].
Prancūzijoje (Paryžiuje), 2005 m. 60,0 proc. ligonių buvo atlikta VAPTA, iš kurių 29,0 proc. kartu su intraveniniais trombolitikais [Danchin N., 2008].
Kroatijoje atlikto mokslinio tyrimo duomenimis, iš 7 739 stebėtų pacientų, sergančių ŪMI, geresnių ligos eigos rezultatų sulaukė pacientai, kuriems buvo atlikta VAPTA negu tiems, kuriems taikytas trombolizinis gydymas: (mirštamumo rodikliai atitinkamai 7,0 proc. ir 9,0 proc., p=0,0005), ištiko kartotinis ŪMI (atitinkamai 2,5 proc. ir 6,8 proc., p<0,0005), bendras mirtingumas ištikus ŪMI (atitinkamai 5,0 proc. ir 7,0 proc., p=0,0005) [Mihatov S., 2004].
Japonijoje koronarografija ir/ar VAPTA buvo reikšmingai dažniau atliekama vyrams negu moterims (atitinkamai 83,0 proc. ir 17,0 proc., p<0,05) [Morio H., 2000; Shiraishi J., 2008].
Pekine (Kinija) 2000–2001 m. stebėti 1242 pacientai, ištikti ŪMI, kurių vidutinis amžius buvo 63,0 metai. Mirštamumas, ištikus ŪMI, buvo 9,1 proc. Analizuojant medikų skirtą gydymą, paaiškėjo, kad 37,9 proc. pacientų buvo taikyti intraveniniai trombolitikai, 56,0 proc. pacientų buvo taikyti intraveniniai trombolitikai kartu su VAPTA. Taip pat gydymui buvo naudojami: nitratai – 90,0 proc., aspirinas – 87,8 proc., heparinas – 88,7 proc., β-adrenoblokatoriai – 73,4 proc., angioten-ziną konvertuojančio fermento (AKF) inhibitoriai – 77,6 proc., antilipideminiai – 43,6 proc. [Wang S. R., 2006].
Vokietijoje 50,0 proc. pacientų, ištiktų ŪMI, skirti nitratai ankstyvuoju periodu sušvelnino ŪMI simptomatiką [Bode-Böger S. M., 2005]. Dažniausiai Vokietijos medikai intensyvios terapijos skyriuje 3 val. bėgyje stengiasi atstatyti širdies veiklos darbą medikamentiniu gydymu, skiriant acetilsalicilo rūgštį, hepariną, β-adrenoblokatorius, nitratus, VAPTA pagal poreikį taikoma 24 valandų laikotarpiu [Elsässer A., 2005].
Lenkijoje, ankstyvuoju ligos periodu, nitratai derinami su AKF inhibitoriais [Maciejewicz J., 2003; Szyguła-Jurkiewicz B., 2005].
2005 m. Prancūzijoje, 64,0 proc. pacientų su Q bangos ŪMI, taikyta perfuzinė terapija, 35,0 proc. – kartu atlikta VAPTA, 19,0 proc. – su išankstiniu gydymu trombolitikais [Cambou J. P., 2007].
Atėnų ligoninėse (Graikijoje) moterims, ištiktoms ŪMI, gydymui skiriamas aspirinas ir AKF inhibitoriai, antitrombiniai vaistai, antilipideminiai rečiau negu vyrams [Antoniou A. P., 2005].
Kauno m. ligoninėse 1987–1993 m. VAPTA buvo taikoma tik 0,5 proc. ligonių [ŠKL ligos. Epid. ir prof., 2000], 1996 m. – 4,9 proc. vyrų ir 1,2 proc. moterų [Bernotienė G., 2001].
2007 m. JAV ankstyvuoju periodu intensyvios terapijos skyriuose gydytojų skiriami ir rekomenduojami vėlesniam gydymui AKF inhibitoriai, antikoaguliantai, antilipideminiai vaistai pacientams, ištiktiems ŪMI, sušvelnino simptomatiką ir pagerino ligos prognozę [Spinler S. A., 2007; Arora R. R., 2008; Coons J. C., 2008].
Naujojoje Zelandijoje medikai ankstyvuoju laikotarpiu intensyvios terapijos skyriuose pacientams, ištiktiems ŪMI, AKF inhibitorius derina su antitrombiniais vaistais [Glaser R., 2002; Feit F., 2008; White H. D., 2008].
Lietuvoje pastarųjų metų literatūros duomenimis, šalia konservatyviųjų ŪMI gydymo metodų plačiau pradėti taikyti invaziniai gydymo metodai bei plačiau taikomas gydymas AKF inhibitoriais [ŠKL ligos. Epid. ir prof., 2000; Bernotienė G., 2001].
β-adrenoblokatoriai, kurių dėka sumažėja ūminio miokardo infarkto išsivystymo rizika, dažniausiai skiriami Suomijoje (94,0 proc.), Švedijoje (86,0 proc.) [Freemantle N., 2002; Sackner-Bernstein J., 2005; Bangalore S., 2008].
Nepaisant efektyvaus ŪMI gydymo, 25,0 proc. vyrų ir 38,0 proc. moterų miršta per 1 metus, ištikus ŪMI. Mokslininkų nuomone, β-adrenoblokatorių vartojimas, tęsiant gydymą namuose, mažina kartotinio ŪMI pavojų. Taip pat pacientams, ištiktiems ŪMI, kurie negali toleruoti AKF inhibitorių, kalcio kanalo blokatorių, β-adrenoblokatoriai yra puikus pakaitalas, siekiant išvengti kartotinio ŪMI. Simptominiam gydymui medikai dažnai rekomenduoja antihipertenzinius, antilipideminius vaistus, diuretikus [Ahmed A., 2003; Fonarow G. C., 2005; Reiffel J. A., 2005; Weir R. Mc., 2005; Fonarow G. C., 2006; Philippides G. J., 2006; Williams R. E., 2006; Abraham W. T., 2008].
Panašios kartotinio ŪMI profilaktinės priemonės taikomos ir Vokietijoje bei Italijoje [Bauersachs J., 2006; Orso F., 2009].
Švedijoje ir Danijoje 35–64 m. ligoniai, ištikti ŪMI, rečiausiai buvo gydomi kalcio kanalų blokatoriais – atitinkamai 25,0 proc. ir 27,0 proc., tuo tarpu Vokietijoje ir Rusijoje – dažniausiai (atitinkamai 78,0 proc. ir 70,0 proc.) [Hansson L., 2000].
JAV mokslininkai 2000–2002 m. stebėjo 1 869 ŪMI atvejus, siekdami išsiaiškinti, kaip pacientai reguliariai profilaktiškai vartojo aspiriną. Nustatyta, kad moterys rečiau reguliariai vartojo aspiriną negu vyrai (atitinkamai 62,4 proc. ir 75,6 proc., p<0,001) [Opotowsky A. R., 2007].
Vokietijoje vykdomo nacionalinio registro duomenimis, stebimos mirštamumo nuo ŪMI, rodiklių mažėjimo tendencijos. Tai siejama su geresniu taikomu gydymu ir antrine profilaktika. 2003–2004 m. registruoti ir toliau stebimi 5 353 pacientai, ištikti ŪMI. Pacientų, ištiktų ŪMI su ST pakilimu mirštamumas buvo 10,5 proc., o pacientų, ištiktų ŪMI be ST pakilimo – 7,4 proc. Pacientų, ištiktų ŪMI su ST pakilimu buvo 65,7 proc., iš jų 76,6 proc. atlikta koronorografija, 37,1 proc. taikytas trombolizinis gydymas, 69,7 proc. VAPTA. Išrašant iš ligoninės tolimesniam gydymui pacientams buvo rekomenduojama: 93,0 proc. – β-adrenoblokatorius, 80,9 proc. – antia-gregantus [Tebbe U., 2007].
Kelerius pastaruosius metus, GRACE registro duomenimis, sparčiai didėja medikamentų varto-jimas po ŪMI. Nustatyta, kad 2000–2005 m. laikotarpiu suvartotų AKF inhibitorių, β-adreno-blokatorių, antilipideminių vaistų dažnis pastoviai didėjo, tuo tarpu aspirino vartojimas išliko toks pat intensyvus (apie 95,0 proc.). Gydytojai pataria skirti daugiau dėmesio skirtingų vaistų sąveikai ir kombinuotai terapijai. Išanalizavus 26 413 pacientų, išrašytų iš ligoninės po ŪMI, ligos istorijų
58,0 proc. Moteriška lytis, širdies nepakankamumo ar ŪMI apraiškos praeityje, besivystantis prieširdžių virpėjimas buvo susiję su per menku kombinuotos medikamentinės terapijos vartojimu [Goldberg R. J., 2007].
Atsižvelgiant į 2005 m. atnaujintos Europos kardiologų draugijos (EKD) β-adrenoblokatorių vartojimo klinikinėje praktikoje gaires, β-adrenoblokatoriai yra pirmos eilės vaistai (tiek vieni, tiek derinant su kitais vaistais), anksčiau patyrusiesiems ŪMI, sergantiesiems IŠL, CD, kuriems išsivysčiusi asimptominė kairiojo skilvelio disfunkcija, yra aritmijų, didelė ŠKL rizika [Corr L. A., 2003; Mak K. H., 2003; Robinson A., 2003].
Lietuvoje dažniausiai ŪMI gydymui buvo skiriami geriamieji nitratai – 96,2 proc. (1987 m.), 89,4 proc. (1991 m.) Kauno m. ligonių, 97,8 proc. vyrų ir 98,5 proc. moterų – 1996 m. [ŠKL ligos. Epidemiologija ir profilaktika, 2000; Bernotienė G., 2001].
Žinoma, kad nitratai, β-adrenoblokatoriai ir kalcio kanalų blokatoriai, mažindami deguonies poreikį miokarde ir lėtindami širdies darbą, mažindami prieškrūvį ir pokrūvį, didindami vainikinę kraujotaką, šalindami vainikinių arterijų spazmus, saugo miokardą nuo kartotinės išemijos. Nitratai ir β-adrenoblokatoriai, sušvirkšti į veną per pirmąsias 4 val. nuo ŪMI pradžios, mažina skilvelių virpėjimo atsiradimą, nekrozės plotą ir mirštamumą [Gheorghiade M., 2002; Schneeweiss S., 2007].
Kartotinio ŪMI ir staigios mirties profilaktikai ligoniams kasmet vis dažniau buvo skiriami antiagregantai – aspirinas (nuo 38,8 proc. – 1987 m. iki 80,6 proc. – 1993 m.) [ŠKL ligos. Epidemio-logija ir profilaktika, 2000; Bernotienė G., 2001].
Kai kurių autorių nuomone, aspirinas mažomis dozėmis (nuo 300 iki 1 500 mg per parą) gali mažinti kartotinius ŪMI apie 50,0 proc., o mirštamumą ligoninėje – 10,0 proc. [Cambou J. P., 2007].
Naujosios Zelandijos ir Anglijos gydytojai rekomenduoja pacientams antilipideminius vaistus kaip efektyvią kainos ir veiksmingumo pirminės ir antrinės profilaktikos, ištikus ŪMI priemonę [Plosker G. L., 2007; Ward S., 2007].
Lyginant įvairių metų duomenis nustatyta, kad β-adrenoblokatorių skyrimas ištiktiems ŪMI ligoniams Kauno m. ligoninėse nuo 1987 m. padažnėjo ir 1993 m. sudarė 32,8 proc., 1996 m. – 62,7 proc. vyrų ir 58,7 proc. moterų [ŠKL ligos. Epidemiologija ir profilaktika, 2000; Bernotienė G., 2001].
Kauno IŠL registro duomenimis, kalcio kanalų blokatorių 1987–1993 m. buvo skiriama viduti-niškai 40,0 proc. ligonių, 1996 m. – 26,7 proc. vyrų ir 32,4 proc. moterų [ŠKL ligos. Epidemiologija ir profilaktika, 2000; Bernotienė G., 2001].
Kauno medicinos universiteto klinikose (KMUK) AKF inhibitorių pradėta skirti nuo 1993 m., o dar vėliau ir kitose miesto ligoninėse.
ŪMI laikotarpiu AKF inhibitoriai saugo ir nuo kairiojo skilvelio dilatacijos, ir nuo kairiojo skilvelio sistolinės bei diastolinės disfunkcijos progresavimo [Konermann M., 2000; Magrini G., 2005].
Netgi esant besimptomei kairiojo skilvelio disfunkcijai, AKF inhibitoriai mažina kartotinių ŪMI skaičių ir mirštamumą nuo ŪMI. Jie papildo analogišką trombolitikų, β-adrenoblokatorių bei aspirino poveikį [Hennekens C. H., 2002, 2008; Berger J. S., 2008].
Literatūros duomenimis, trombolitikų ir antikoaguliantų vartojimas ŪMI metu apriboja nekrozės židinio plitimą [Guo L. F., 2007].
Kauno IŠL registro duomenimis, antikoaguliantų 1987–1993 m. buvo skiriama vidutiniškai 40,0 proc. ligonių, 1996 m. – 78,2 proc. vyrų ir 70,7 proc. moterų [ŠKL ligos. Epidemiologija ir profilaktika, 2000; Bernotienė G., 2001].
JAV mokslininkai Huston S. A. ir Hawkins D. 2008 m. atliktame moksliniame tyrime teigia, kad antikoaguliantai kainuoja pigiau, o efektyvumas panašus kaip AKF inhibitorių, todėl jie plačiau naudojami [Huston S. A., 2008].
2006 m. Tulūzoje (Prancūzija) iš registruotų ir vėliau stebėtų 1 700 pacientų po ŪMI, 45,6 proc. jų, praėjus 14 mėnesių, vis dar naudojo, gydytojų paskirtus, keturių pagrindinių grupių vaistus: β-adrenoblokatorius, antiagregantus, antilipideminius ir AKF inhibitorius. Pacientų ligos istorijose, išrašant iš ligoninės po ŪMI, pagrindinių grupių vaistai buvo skiriami: 82,4 proc. – β-ad-renoblokatoriai, 98,9 – antiagregantai, 89,2 proc. – antilipideminiai vaistai ir 58,0 proc. – AKF inhibitoriai [Amar J., 2008].
JAV, 2002–2004 m. atlikto mokslinio tyrimo duomenimis, trijų mėnesių laikotarpiu, po ŪMI, 62,6 proc. pacientų vartojo β-adrenoblokatorius, 98,9 proc. – antiagregantus, 89,2 proc. – antilipide-minius vaistus ir 63,9 proc. vartojo AKF inhibitorius [Lee H. Y., 2008].
Diuretikai, kaip pradinė monoterapija pirminei arterinei hipertenzijai gydyti, rekomenduojami jau daug metų. Paprastai hipertenzijai gydyti vartojami diuretikai, kadangi įrodytas jų vartojimo saugumas bei veiksmingumas, taip pat įrodyta galimybė sumažinti galvos smegenų insulto, ŪMI ir širdies nepakankamumo išsivystymo tikimybę vartojant šios grupės diuretikus [Sackner-Berstein J., 2005; Williams R. E., 2006].
I. Milvidaitės, D. Lukšienės ir kt. atliktas mokslinis tyrimas, kurio kontingentą sudarė 514 pacientų, gydytų 2004 m. KMUK Kardiologijos klinikoje dėl ŪMI. Vidutinis laikotarpis nuo ŪMI pradžios iki anketos užpildymo – 13,8±3,2 mėnesio. Atsižvelgiant į tyrimo duomenis, nustatyta, kad β-adrenoblokatorius, AKF inhibitoriai ir antitromboziniai vaistai buvo dažniausiai vartojamos vaistų grupės (atitinkamai 76,3, 74,5 ir 76,3 proc. pacientų,). Statinus vartojo tik 30,0 proc. tirtųjų [Milvidaitė I., 2007].
Pacientų skirstinys atsižvelgiant į vartojamų pagrindinių vaistų dažnį, pateikiamas 3.2.2 paveiksle [Milvidaitė I., 2007].
3.2.2 pav. Pacientų skirstinys atsižvelgiant į vartojamų pagrindinių vaistų dažnį
[Milvidaitė I., 2007].
Atsižvelgiant į vartojamų pagrindinių vaistų dažnį, pacientai pasiskirstė taip: vieną vaistą vartojo 12,1 proc., du – 24,1 proc., tris – 36,8 proc., keturis – 19,8 proc. pacientų. Nė vieno pagrindinio vaisto nevartojo 7,2 proc. tiriamųjų (duomenys atskirai nepateikti).
Dažniausiai vartojamas dviejų vaistų derinys buvo β-adrenoblokatoriai ir AKF inhibitoriai – 40,3 proc. pacientų. Dviejų vaistų derinius, kurio vienas buvo statinas, vartojo tik keletas (1,6 proc.) pacientų. Dažniausiai (77,8 proc. tiriamųjų) vartojamas trijų vaistų derinys buvo β-adrenoblokatoriai, AKF inhibitorius ir antitrombozinis vaistas. Kiti vaistų deriniai su statinu buvo vartojami retai (10,0–5,3 proc.) [Milvidaitė I., 2007].
Vidutinė ligonio gydymo trukmė stacionare 2004 m. kai kuriose šalyse (dienos) pateikiama 3.2.3 paveiksle.
3.2.3 pav.Vidutinė ligonio gydymo trukmė stacionare 2004 m. kai kuriose šalyse (dienos) [Šaltinis: OECD HEALTH DATA 2004, 3rd edition]
Literatūros duomenimis, stebimos vidutinės gydymo trukmės stacionare trumpėjimo tendencijos tiek Lietuvoje, tiek kitose išsivysčiusiose pasaulio šalyse, tai neišvengiamai apima ir pacientus, ištiktus ŪMI. Vidutinė ligonio gydymo trukmė stacionare svyruoja nuo 3,7 dienų Danijoje iki 13,7 dienų Rusijoje.
Lietuvoje vidutinė gydymo trukmė (dienomis) sutrumpėjo nuo 14,8 – 1996 m. iki 10,7 – 2000 m. ir iki 8,89 – 2005 m. Analizuojant vidutinės gydymo trukmės (dienomis) duomenis, nusta-tyta, kad 15–44 metų amžiaus grupėje sutrumpėjo nuo 13,0 – 1996 m. iki 9,0 – 2000 m. (4 dienomis 1 asmeniui), o 65 m. ir vyresnių pacientų – nuo 21,0 – 1996 m. iki 14,0 – 2000 m. (7 dienomis 1 as-meniui) [Lietuvos sveikatos informacijos centras].
Šiuolaikinės diagnostikos ir gydymo metodikos leidžia efektyviau diagnozuoti bei gydyti ŠKL, tai akivaizdžiai matyti iš sumažėjusio mirtingumo ligoninėse dėl ŪMI, pateikto 3.2.1 lentelėje.
3.2.1 lentelė. Ištiktųjų ūminio miokardo infarkto hospitalizacija ir su ūminiu miokardo infarktu
siejamas mirštamumas ligoninėse 1993–2002 m. [Lietuvos nacionalinės nanomedicinos technologinės platformos galimybių studija, 2007]
Metai pacientų su ŪMI skaičius Bendras stacionarizuotų Bendras mirčių dėl ŪMI skaičius ligoninėse Mirštamumas dėl ŪMI ligoninėse (proc.)
1993 5515 987 17,9 1994 5121 924 18,0 1995 5436 934 17,2 1996 5225 865 16,6 1997 5286 689 13,3 1998 5624 690 12,3 1999 5596 764 13,7 2000 5422 712 13,1 2001 5865 713 12,2 2002 6677 807 12,1
Apibendrinant ištiktųjų ŪMI ligonių gydymo duomenis, reikia pažymėti, kad gydymas įvairiose Europos šalyse žymiai skyrėsi, išskyrus antiagregantų vartojimą, kurį (daugiausiai – aspiriną) vartojo daugiau kaip 80,0 proc. visų ligonių ir nitratų vartojimą, kuriuos gydytojai skyrė 70,0 proc. ir daugiau visų ligonių.
Pateikti literatūros duomenys liudija apie labai skirtingą ligonių, ištiktų ŪMI, vyraujančią akty-vią, greitą, intervencinę gydymo taktiką bei vėliau sekančias įvairiapusiškas profilaktines prie-mones, nukreiptas į kartotinių ŪMI išvengimą, mirtingumo rodiklių mažinimą ir išgyvenimo prail-ginimą.
Sumažėjo gydymui skiriamų trombolitikų dažnis, tuo tarpu daugiau kaip dvigubai padidėjo atliekamų koronorografijų skaičius, apie penkis kartus padidėjo pacientams, ištiktiems ŪMI, stacionare atliekamų VAPTA procedūrų, AVAJO.
3.3. Pacientų, ištiktų ŪMI, trumpalaikio išgyvenimo sąsajos su medicinos pagalba Literatūros duomenimis, pacientų, ištiktų ŪMI, trumpalaikiam išgyvenimui reikšmės turi laikas, praėjęs nuo angininio skausmo krūtinėje pradžios iki gydytojo suteiktos pirmosios medicinos pagalbos, kas suteikė pirmąją medicinos pagalbą, širdies sustojimo dažnio ir vietos, taikytų gaivinimo priemonių, vaistų vartojimo ir efektyvaus gydymo pirmąjį mėnesį po ištikto ŪMI [Yusuf S., 2002, Wald N. J., 2003; Patrono C., 2004; Havulinna A. S., 2008].
Ištikus ŪMI, ligos baigčiai didelės reikšmės turi laikas, praėjęs nuo pirmųjų ŪMI simptomų atsiradimo iki stacionarizavimo, nes nuo to didžiąja dalimi priklauso kai kurių šiuolaikinių gydymo priemonių taikymo galimybės [Bernotienė G., 2000, 2001; Radišauskas R., 2003, 2004].
Ankstyva medicinos pagalba, savalaikis patekimas į stacionarą ir tinkamai suteikta medicinos pagalba didina trumpalaikį išgyvenimą kelis kartus [De Luca G., 2008].
Laikas nuo simptomų pradžios iki atvykimo į ligoninę yra svarbus reperfuzinės terapijos taikymui ir tolimesniam ŪMI gydymui. Literatūros duomenimis, kreipimąsi medicinos pagalbos, ištikus ŪMI, lemia skausmo intensyvumas: kuo jis intensyvesnis, tuo pacientas greičiau pasiekia gydymo įstaigą ar medikus. Anksti, 3–6 val. laikotarpiu, taikant trombolizinę terapiją ar VAPTA pacientams, ištiktiems ŪMI, trumpalaikio išgyvenimo rodikliai gerėja [Cura F. A., 2004; Badaoui G., 2005].
Portugalijoje mokslinio tyrimo metu buvo registruoti ir vėliau stebimi 1 146 pacientai, ištikti ŪMI ir išgyvenę 28 dienas, kurių vidutinis amžius buvo 65 +/-13 metai. Didesnę kartotinio ŪMI tikimybę turėjo pacientai, kuriuos ištiko Q-bangos ŪMI negu ne Q-bangos ŪMI (atitinkamai 24,0 proc. ir 26,0 proc., p<0,05) [White A. D., 2000].
Šveicarijoje, iš ŪMI registro duomenų bazės, kauptos nuo 1979 m. iki 2002 m., buvo atrinktos 4 433 pacientų, ištiktų ŪMI, kuriems buvo pritaikytos intervencinės koronarinės procedūros: stentavimas ar VAPTA, ligos istorijos. Analizuojant duomenis nustatyta, kad 30 dienų laikotarpiu, ištikus pirmajam ŪMI, daugiau šansų numirti turėjo pacientai, kuriems buvo atliktas stentavimas negu pacientai, kuriems buvo atlikta VAPTA: šansų santykis buvo 1,17 (95,0 proc., PI 0,78–1,74, p<0,05) [Nordmann A. J., 2004].
Mokslininkai teigia, kad pritaikius trombolizinį gydymą arba koronarografiją ir/ar VAPTA 2 valandų laikotarpiu nuo skausmo krūtinėje pradžios, 30 dienų mirštamumo rodikliai sumažėja iki 2,2 proc., o uždelsus taikyti gydymą, jie padidėja iki 3,8 proc. [Goldstein P., 2005; Möckel M., 2005; Sthiele H., 2006; Barbagelata A., 2007].
Kraujotaką širdies vainikinėse kraujagyslėse geriausiai pasiseka atkurti per pirmąsias 4 valandas nuo ŪMI priepuolio pradžios. Apibendrinus įvairius tyrimus, trombolizinė terapija gali būti veiksminga, taikant ją 24 val. laikotarpiu nuo ŪMI priepuolio pradžios. Nustatyta, kad kai ŪMI gydymas trombolitikais buvo pradėtas jau pirmąją valandą nuo skausmų krūtinėje pradžios, kartu skiriant aspirino bei heparino, mirtingumo mažėjimas sudarė 40,0–72,0 proc., o jei gydymas buvo pradėtas vėliau, gydymo sėkmė buvo ne didesnė negu 30,0 proc. [Hourigan C. T., 2000; Goldstein P., 2005; Dudek D., 2006; Singh K .P., 2008].
Prancūzijos mokslininkai, atlikę ligos istorijų analizę, nustatė, kad pacientų, ištiktų ŪMI, staigios mirtys įvyksta per pirmąją valandą nuo ŪMI simptomų pradžios, o 1–2 valandų bėgyje taikyta trombolizinė terapija padidina trumpalaikį išgyvenimą apie 20,0 proc. Mirštamumo rodikliai po trombolizinio gydymo, taikyto pirmąją valandą, diagnozavus ŪMI, buvo 2,2 proc., o pacientų, ištiktų ŪMI, kuriems trombolitikai taikyti 1–2 valandų bėgyje – 3,8 proc. [Goldstein P., 2005; Danchin N., 2004, 2008].
su ST pakilimu negu pacientai, ištikti ŪMI be ST pakilimo ir jų vidutinis kreipimosi laikas (atitinkamai 4 val. ir 7 val., p<0,0005). Pacientams, ištiktiems ŪMI su ST pakilimu, dažniau taikytas fibrinolizinis gydymas negu pacientams, ištiktiems ŪMI be ST pakilimo (atitinkamai 28,9 proc. ir 0,7 proc., p<0,0005) ir VAPTA (atitinkamai 71, 0 ir 51,6 proc., p<0,0005), bet rečiau – AVAJO (atitinkamai 3,1 proc. ir 4,9 proc., p<0,05). Pacientų, ištiktų ŪMI su ST pakilimu ir be ST pakilimo, mirštamumas buvo (atitinkami 4,6 proc. ir 4,3 proc.) [Montalescot G., 2007].
Prancūzijoje (Lione), analizuoti 2 573 ligos istorijų duomenys. Nustatyta, kad reikšmingai pagerėjo pacientų, kuriems buvo taikyta VAPTA, trumpalaikio išgyvenimo rodikliai skirtingai negu tų, kuriems taikyti trombolitikai [Bounhoure J. P., 2004; Cucherat M., 2007].
Vokietijos nacionalinio ŪMI registro duomenimis, moterų, ištiktų ŪMI, kurioms buvo atlikta VAPTA, 25,0–30,0 proc. geresni trumpalaikio išgyvenimo (30 dienų) rodikliai negu vyrų [Tillmanns H., 2005].
Italijoje, analizuojant 30 dienų mirtingumo rodiklius, buvo stebėti 120 didelės rizikos pacientų, kurių vidutinis amžius – 64 metai; didžiąją analizės grupės dalį (76,0 proc.) sudarė vyrai. Atrankos reikalavimai buvo: amžius <75 metai; Killip III klasė; kardiogeninis šokas; išmetimo frakcija (IF) <45,0 proc.; ŪMI lokalizacija priekinėje sienelėje; ankstesnė AVAJO ir/ar ŪMI priepuolis. Pacientų, ištiktų ŪMI su kardiogeniniu šoku, trumpalaikio išgyvenimo (30 dienų) rodikliai buvo blogesni negu pacientų, ištiktų ŪMI be kardiogeninio šoko, nes mirštamumas buvo atitinkamai 17,0 proc. ir 3,2 proc. (p<0,0005). Reikšmingai didesni mirtingumo rodikliai buvo didelės rizikos pacientų, ištiktų ŪMI, nepriklausomai nuo to, ar jiems buvo taikytas stentavimas ar VAPTA [La Vecchia L., 2001, 2003].
Lenkijos mokslininkai nustatė, kad pagyvenusių pacientų mirštamumas ligoninėje buvo reikšmingai didesnis (atitinkamai 2,4 proc. – jaunesnių negu 65 metai, 3,4 proc. – 65–74 metai, 8,9 proc. – vyresnių negu 75 metų ir 14,0 proc. – vyresnių negu 85 metų amžiaus grupėms, p<0,0005). Vyresnis amžius turėjo reikšmės ŪMI gydymo taktikai: kuo amžius vyresnis, tuo agre-syvesnis, sudėtingesnis gydymas, tuo aukštesni mirtingumo rodikliai [Dziewierz A., 2008].
Lenkijoje 2003 m. atlikto mokslinio tyrimo metu (n=961 pacientas, ištiktas ŪMI su ST segmento pakilimu) nustatyta, kad 69,9 proc. tyrimo dalyvių buvo taikytas reperfuzinis gydymas (44,6 proc. atlikta VAPTA ir 25,3 proc. skirti trombolitikai). Vidutinis pacientų amžius – 62 metai. Vidutinis laikas, per kurį suteikta medicinos pagalba – 2–6 val. nuo pirmųjų simptomų pradžios (46,4 proc.). Pacientai, kuriems atlikta VAPTA, buvo jaunesni lyginant su pacientais, kuriems buvo skirti trombolitikai. Mirštamumas 30 dienų laikotarpiu buvo 8,3 proc. Stebimi didesni pacientų, kuriems skirti trombolitikai – 7,9 proc. mirštamumo rodikliai negu pacientų, kuriems atlikta VAPTA – 5,5 proc., nors skirtumas reikšmingai nesiskyrė. Žymiai didesni mirštamumo rodikliai
buvo konservatyvaus gydymo grupėje – 12,7 proc. lyginant su pacientais, kuriems taikytas reperfu-zinis gydymas [Dryja T., 2006].
Japonijoje, nuo 1999 m. iki 2005 m. buvo vykdoma apklausa, kurioje dalyvavo 1 570 pacientų, ištiktų ŪMI. Pacientai buvo suskirstyti į keturias grupes: pirmajai grupei priklauso pacientai, ištikti ŪMI, kuriems netaikyta reperfuzinė terapija (Grupė N, n=233), antrajai – taikytas trombolizinis gydymas (Grupė T, n=80), trečiajai – VAPTA (Grupė P, n = 1 106) ir ketvirtajai – trombolitikai su VAPTA (Grupė TP, n=151). Mažesnis mirštamumas buvo grupėje P (8,4 proc.) lyginant su grupe N (33,0 proc., p<0,01) bei grupe T (18,8 proc., p<0,01) [Mitsugi M., 2008].
Švedijoje 1995–1998 m. MONICA projekto metu atliktos trumpalaikio išgyvenimo analizės dumenimis nustatyta, kad reikšmingai mažėjo 25–64 metų vyrų ir moterų, ištiktų ŪMI, mirštamumo rodikliai (atitinkamai 4,0 proc. ir 2,3 proc., p<0,01), mirtingumo rodikliai (atitinkamai 7,1 proc. ir 5,0 proc., p<0,01) [Messner T., 2003].
JAV mokslininkai teigia, kad ištikus ŪMI, trumpalaikiam išgyvenimui, didelės reikšmės turi skubios koronarinės intervencinės procedūros. Pacientų, ištiktų ŪMI, kuriems 3 val. bėgyje buvo atlikta VAPTA su trombolitikais, mirštamumo rodikliai buvo mažesni negu pacientų, kuriems buvo taikytas tik trombolizinis gydymas [Faxon D. P., 2005].
JAV Nacionalinio miokardo infarkto Registro (NRMI) duomenimis, 1990–2006 m. buvo registruoti 1 374 232 ŪMI su ST segmento pakilimu, iš kurių 56,3 proc. atvejų (n=774 279) buvo taikytas reperfuzinis gydymas. Pacientų, kuriems buvo taikytas fibrinolizinis gydymas, dalis sumažėjo nuo 52,5 proc. – 1990 m. iki 27,6 proc. – 2006 m. (p<0,001), tuo tarpu padidėjo atliekamų koronarinių intervencinių procedūrų skaičius nuo 2,6 proc. – 1990 m. iki 43,2 proc. – 2006 m. (p<0,001). Pacientams, kuriems buvo taikytas fibrinolizinis gydymas, medicinos pagalbos suteikimo laikas vidutiniškai sutrumpėjo nuo 59 min. – 1990 m. iki 29 min. – 2006 m. (p<0,001), taip pat sumažėjo mirštamumo rodikliai nuo 7,0 proc. – 1994 m. iki 6,0 proc. – 2006 m. (p<0,001).
Pacientams atliekamų koronarinių intervencinių procedūrų taikymo laikas sutrumpėjo nuo 111 min. – 1994 m. iki 79 min. – 2006 m. (p<0,001), tuo tarpu mirštamumo, ištikus ŪMI, rodikliai sumažėjo nuo 8,6 proc. iki 3,1 proc. (p<0,001). Šie gydymo pokyčiai turėjo teigiamą poveikį mirtingumo rodiklių sumažėjimui nuo 16,3 proc. – 1994 m. iki 7,5 proc. – 2006 m. (p<0,001) [Gibson C. M.,2008].
JAV mokslininkai, išanalizavę 2000–2006 m. 126 172 ŪMI atvejus su ST segmento pakilimu ir 235 257 ŪMI atvejus su ST segmento nusileidimu duomenis, nustatė, kad, kuo jaunesnis paciento amžius, tuo didesnis mirtingumo pavojus, ištikus ŪMI. Jaunesnės moterys turi (15,0–20,0 proc.) geresnes prognozes išgyventi lyginant su vyrais. Taip pat geresnius šansus išgyventi turi vyresnio amžiaus moterys, ištiktos ŪMI su ST segmento nusileidimu lyginant su vyrais [Champney K. P.,
Kaip vieną iš organizacinių veiksnių, turinčių įtakos mirtingumui, JAV mokslininkai įvardijo reguliarias ir nereguliarias gydymo įstaigų darbo valandas. Pacientams, ištiktiems ŪMI, medicinos pagalba greičiau suteikiama nustatytas darbo valandas turinčiose medicinos įstaigose negu įstaigose su besikeičiančiomis darbo valandomis (atitinkamai 94,8 min. ir 116,1 min.; p<0,001). Pacientai, ištikti ŪMI, greičiau gali tikėtis elektrokardiogramų (EKG) ir laboratorinių tyrimų atlikimo nustatytas darbo valandas turinčiose medicinos įstaigose negu įstaigose su besikeičiančiomis darbo valandomis (atitinkamai 49,1 min. ir 69,8 min.; p<0,001). Pacientai, ištikti ŪMI, daugiau šansų numirti turi besikreipdami medicinos pagalbos į įstaigas su besikeičiančiomis darbo valandomis negu nustatytas darbo valandas turinčiose medicinos įstaigose (atitinkamai šansų santykis (ŠS) 1,07; 95,0 proc. PI 1,01–1,14; p=0,02) [Magid D. J., 2005].
JAV mokslininkai, analizuodami laiko, per kurį buvo suteikta medicinos pagalba, pacientams, ištiktiems ŪMI ir išgyvenimo sąsajas nustatė, kad dažniausiai VAPTA atliekama 188 min. laikotarpiu, fibrinolizinė terapija taikoma vidutiniškai per 118 minučių. Pacientų, kuriems atlikta VAPTA, trumpalaikio išgyvenimo rodikliai buvo geresni lyginant su tų pacientų, kuriems buvo taikyta fibrinolizinė terapija, rodikliais (atitinkamai 95,8 proc. ir 93,8 proc., p<0,001, ŠS – 1,021, 95,0 proc.) [Wang H. E., 2008].
Australijos mokslininkai apibendrino pacientų, 1989–1996 m. ištiktų ŪMI, ligos istorijų duo-menis ir nustatė, kad pacientų, ištiktų ŪMI, kuriems buvo atlikta VAPTA, mirštamumo rodikliai 30 dienų laikotarpiu buvo 1,5 karto reikšmingai mažesni (p=0,004) – 4,3 proc. (n=1 348) negu pacien-tų, ištiktų ŪMI, kurie buvo gydyti trombolitikais, mirštamumo rodikliai 30 dienų laikotarpiu buvo 6,9 proc. (n=1377) [Grines C., 2003].
R. Radišausko ir bendraautorių aprašomame tyrime, Kauno m. buvo analizuoti 3 613 žmonių, ištiktų pirmojo ŪMI, ir 528 žmonių, ištiktų kartotinio ŪMI, duomenys. Nustatyta, kad vyrų ir moterų,ištiktų pirmojo ŪMI tikimybė išgyventi 28 dienas, reikšmingai skyrėsi. 25–64 metų vyrų išgyvenimas 28 dienas, ištikus pirmojo ŪMI, buvo geresnis lyginant su moterimis (z=4,63, p=0,03). Šio amžiaus vyrų ir moterų, ištiktų kartotinio ŪMI, išgyvenimas 28 dienas reikšmingai nesiskyrė [Radišauskas R., 2002].
Apibendrinant, pacientų, ištiktų ŪMI, trumpalaikiam išgyvenimui reikšmės turi laikas, praėjęs nuo angininio skausmo krūtinėje pradžios iki pirmosios gydytojo suteiktos medicinos pagalbos. Visais atvejais, kuo laikas trumpesnis, tuo galima efektyvesnė medicinos pagalba. Dauguma mokslininkų geresnius trumpalaikio išgyvenimo rodiklius sieja su aktyvia gydymo taktika – intervencinėmis koronarinėmis procedūromis, vėliau jas papildant vaistais, kaip efektyvaus gydymo pirmąjį mėnesį po ištikto ŪMI pagalbine priemone.
3.4. Pacientų, ištiktų ŪMI, ilgalaikio išgyvenimo sąsajos su medicinos pagalba
Pacientų, ištiktų ŪMI, ilgalaikiam išgyvenimui reikšmės turi stacionarinė medicinos pagalba, suteikta gyventojams, ištiktiems ŪMI bei priskirtiems „tikrojo ŪMI“ ar „galimojo ŪMI“ epidemio-loginei diagnostikos kategorijai, gydymas intensyvios terapijos ir kardiologijos skyriuose, skirti vaistai, atliktos koronarinės intervencinės procedūros, gydymas ir vaistai rekomenduoti pacientams, ištiktiems ŪMI, išrašant juos iš ligoninės.
Lenkijoje, 12 mėn. laikotarpiu buvo stebimi 658 pacientai, ištikti ŪMI ir gydyti stacionare 2000–2003 m. Ligos istorijų analizės duomenimis nustatyta, kad 71,8 proc. pacientų, ištiktų ŪMI, buvo atlikta VAPTA, 18,2 proc. – AVAJO. Pacientų, ištiktų ŪMI, kuriems buvo atlikta VAPTA, mirštamumas buvo 3,0 proc., o pacientų, ištiktų ŪMI, kuriems buvo atlikta AVAJO, mirštamumas vienerių metų laikotarpiu buvo 3,3 proc. Vyriška lytis reikšmingai nulėmė kartotinio ŪMI tikimybę 6 mėn. laikotarpiu [Szyguła-Jurkiewicz B.,2004, 2006].
Portugalijoje mokslinio tyrimo metu, sekti 1 146 pacientai, ištikti ŪMI ir išgyvenę vienerius metus. Vidutinis pacientų amžius 65 +/-13 metų. Didesnę kartotinio ŪMI tikimybę turėjo pacientai, kuriuos ištiko ne Q-bangos ŪMI negu Q-bangos ŪMI (atitinkamai 13,0 proc. ir 8,1 proc., p<0,05) [White A. D., 2000].
Vokietijos nacionalinio miokardo infarkto registro duomenimis, VAPTA atlikta 95,0 proc. moterų ir 94,0 proc. vyrų, ištiktų ŪMI su ST segmento pakilimu. Šie pacientai stebėti ketverius metus. Tiek moterų, tiek vyrų mirštamumo rodikliai reikšmingai nesiskyrė (atitinkamai 12,5 proc. ir 9,0 proc.) [Tillmanns H., 2005].
Šveicarijoje, iš ŪMI registro duomenų bazės, kauptos nuo 1979 m. iki 2002 m., buvo atrinktos 4 433 pacientų, ištiktų ŪMI, kuriems buvo pritaikytos intervencinės koronarinės procedūros: stentavimas ir VAPTA, ligos istorijos. Analizuojant duomenis nustatyta, kad susirgus kartotiniu ŪMI 6 mėn. laikotarpiu daugiau šansų numirti turėjo pacientai, kuriems buvo atliktas stentavimas negu pacientai, kuriems buvo atlikta VAPTA: ŠS buvo 0,52 (95,0 proc. PI 0,31–0,87, p<0,05). Analizuojant duomenis nustatyta, kad ištikus kartotiniam ŪMI 12 mėn. laikotarpiu daugiau šansų numirti turėjo pacientai, kuriems buvo atliktas stentavimas, negu pacientai, kuriems buvo atlikta VAPTA: ŠS buvo 0,67 (95,0 proc. PI 0,45–0,99, p<0,05) [Nordmann A. J., 2004].
Švedijos Nacionalinio mirčių Registro duomenimis, 1995-1998 m. buvo registruoti ir toliau stebimi 21 912 pacientų, ištiktų pirmojo ŪMI. Pacientų, gydytų konservatyviais metodais, vienerių metų mirštamumas buvo 9,0 proc., pacientų, kurių gydymui buvo taikyta aktyvi koronarinė intervencinė gydymo taktika, vienerių metų mirštamumas buvo 3,3 proc. ir jų šansai išgyventi buvo geresni [Stenestrand U., 2002].
