LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS FAKULTETASPSICHIATRIJOS KLINIKA
KRISTINA MALINAUSKAITĖ
MĖGINIMO NUSIŽUDYTI AR TOKIO POELGIO GRĖSMĖS SĄSAJOS SU
PSICHIKOS SUTRIKIMAIS IR PSICHIKOS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS
PASLAUGŲ VARTOJIMU SKUBIOS PAGALBOS SKYRIAUS PACIENTŲ
TARPE
Magistrantūros studijų programos „MEDICINA” baigiamasis darbas
Darbo vadovas Prof. Virginija Adomaitienė
2
2. TURINYS ... 2
3. SANTRAUKA ... 3
4. INTERESŲ KONFLIKTAS ... 5
5. ETIKOS KOMITETO LEIDIMAS ... 5
6. SANTRUMPOS ... 6
7. SĄVOKOS IR PAAIŠKINIMAI ... 7
8. ĮVADAS ... 8
9. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 9
10. LITERATŪROS APŽVALGA ... 10
10.1. Lietuvos savižudybių statistika pasaulio kontekste, bandymo nusižudyti ar tokio poelgio grėsmės definicija ir procesas ... 10
10.2. Bandžiusių nusižudyti sociodemografiniai rodikliai ir ryšys su padidėjusia rizika. ... 10
10.2.1. Lytis ... 10
10.2.2. Amžius ... 11
10.2.3. Šeimyninė padėtis ... 11
10.2.4. Darbinė veikla ... 12
10.2.5. Išsilavinimas ... 12
10.2.6. Bandymų nusižudyti anamnezė ... 13
10.3. Psichinės sveikatos anamnezė ... 14
10.4. Bandžiusių nusižudyti kreipimasis pagalbos ... 15
10.4.1. Prieš dabartinį mėginimą žudytis ar tokio poelgio grėsmę ... 15
10.4.2. Po suicidinio mėginimo ... 15
10.4.3. Pagalbos efektyvumas ... 16
11. TYRIMO METODIKA ... 18
12. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 19
12.1. Sociodemografiniai rodikliai ... 19
12.2. Dabartinis patekimas į skubios pagalbos skyrių ... 21
12.3. Bandymų žudytis ir psichiatrinė anamnezė ... 25
13. IŠVADOS ... 27
14. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 28
15. LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 29
3
3. SANTRAUKA
Kristina Malinauskaitė ,,Mėginimo nusižudyti ar tokio poelgio grėsmės sąsajos su psichikos sutrikimais ir psichikos sveikatos priežiūros paslaugų vartojimu skubios pagalbos skyriaus pacientų tarpe“.
Darbo tikslas: įvertinti bandymo nusižudyti ar tokio poelgio grėsmės sąsajas su psichikos sutrikimais ir sveikatos priežiūros paslaugų vartojimu skubios pagalbos skyriaus pacientų tarpe.
Uždaviniai: 1. Įvertinti mėginimo nusižudyti ar tokio poelgio grėsmės sąsajas su sociodemografiniais parametrais. 2. Įvertinti mėginimo nusižudyti ar tokio poelgio grėsmės sąsajas su psichikos sutrikimais. 3. Nustatyti ir įvertinti tiriamųjų informuotumą apie pagalbos prieinamumą, kilus suicidinėms mintims. 4. Įvertinti tiriamųjų nuomonę apie suteiktos pagalbos kokybiškumą, kai buvo kreiptasi dėl mėginimo nusižudyti ar tokio poelgio grėsmės.
Tyrimo metodika: apklausų tikslu (vykdytos LSMU KK Psichiatrijos klinikoje ir RKL Psichiatrijos ligoninėje) parengta anketa, susidedanti iš 3 dalių: sociodemografiniai duomenys, dabartinis patekimas į SPS ir bandymų žudytis ir psichiatrinė anamnezė. Apklausta 114 pacientų.
Rezultatai: tarp tiriamųjų buvo 55 vyrai ir 59 moterys. 42 pacientams stacionarizuojant diagnozuoti psichikos ir elgesio sutrikimai dėl psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo, 28 nuotaikos [afektiniai] sutrikimai, 27 – neuroziniai, stresiniai ir somatoforminiai sutrikimai. Vyrai bandymo nusižudyti metu ar esant tokio poelgio grėsmei, statistiškai reikšmingai 4 kartus dažniau vartojo alkoholį nei moterys (OR 4,045, p < 0,001). 31,6% tiriamųjų nežinojo, kas gali suteikti pagalbos, kai kyla suicidinės mintys, vyrai reikšmingai mažiau buvo informuoti (p = 0,002). Nustatyta priklausomybė tarp mažesnio bandymų nusižudyti skaičiaus ir kokybiškesnių psichikos sveikatos priežiūros paslaugų.
Išvados:
1. Neturinčios darbo moterys du kartus dažniau mėgino nusižudyti ar turėjo tokio poelgio grėsmę nei vyrai, kiti parametrai – amžius, išsilavinimas, šeimyninė padėtis reikšmingai nesiskyrė.
2. Moterims reikšmingai dažniau diagnozuota: šizofrenija, šizotipinis ir kliedesiniai sutrikimai, organiniai ir simptominiai psichikos sutrikimai ir nuotaikos sutrikimai, vyrams – psichikos ir elgesio sutrikimai dėl psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo.
3. Du trečdaliai tiriamųjų buvo informuoti, kur gali kreiptis pagalbos, kilus suicidinėms mintims, tačiau moterys buvo reikšmingai labiau informuotos nei vyrai. Reikšmingai didesnis respondentų skaičius nurodė tik vieną kreipinį, labiausiai žinomi buvo gydytojas psichiatras, telefoninės linijos ir šeimos nariai.
4. Subjektyvus skirtingų pagalbos rūšių vertinimas reikšmingai nesiskyrė; nustatyta, kad kokybiškai suteikta pagalba reikšmingai mažina suicidų riziką.
4 Kristina Malinauskaitė ”Suicide attempt or such behavior ideation relation to mental disorders and the use of mental health services among emergency department patients”.
Aim: To assess suicide attempt or such behavior ideation relation to mental disorders and the use of health services among the emergency department patients.
Objectives: 1. Assess sociodemographic factors associated with suicide attempt or such behavior ideation. 2. Evaluate suicide attempt or such behavior ideation correlation to mental disorders. 3. Identify and evaluate awareness about available assistance while having suicidal thoughts. 4. Evaluate respondents assessment of received suicide prevention assistance quality.
Methods: the survey was conducted in LSMU KK department of psychiatry and RKL psychiatric hospital using a questionnaire consisting of 3 parts: sociodemographic data, the current visit to the emergency department, suicide attempts and psychiatric history. 114 patients were interviewed.
Results: respondents consisted of 55 men and 59 women. Obtained data revealed that 42 patients were diagnosed with mental and behavioral disorders due to psychoactive substance use, 28 – mood [affective] disorders, 27 – neurotic, stress and somatoform disorders. It was assessed that during suicide attempt men are four times more likely to be under the influence of alcohol than women (OR 4.045, p <0.001). 31.6% of the subjects did not know where to find help, when having suicidal thoughts and among them, men were significantly less informed. Moreover, negative correlation between number of suicide attempts and quality of mental health care service was determined.
Conclusions:
1. Among people who attempt suicide or have ideation of such behavior women are two times more likely to be unemployed than men, other parameters – age, education, marital status were not significantly different.
2. Women were frequently diagnosed with schizophrenia, schizotypal and delusional disorders, organic and symptomatic mental disorders and mood [affective] disorders, while men were more often diagnosed with mental and behavioral disorders due to psychoactive substance use.
3. Two-thirds of the respondents were informed where to go for help in the event of suicidal thoughts, however, women were significantly more aware than men. A significantly higher number of respondents indicated only one type of help, the most known were psychiatrist, telephone lines, and family members.
4. Professional assistance was subjectively assessed to be the same quality as of relatives and family (kith); negative correlation between number of suicide attempts and quality of mental health care service is observed.
5
5.
INTERESŲ KONFLIKTAS
Autoriui interesų konflikto nebuvo.
6. ETIKOS KOMITETO LEIDIMAS
Leidimą tyrimui atlikti išdavė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bioetikos centras. Leidimo Nr. BEC-MF-206, išduotas 2016-01-15.
6 BN – bandymas nusižudyti
BPG – bendrosios praktikos gydytojas GYV – gyventojų
LR – Lietuvos Respublika
LSMU – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas
MA – kartotinis bandymas nusižudyti (angl. multilpe attempts) M – moterys
PAM – psichoaktyvios medžiagos PSO – Pasaulinė sveikatos organizacija PSP – psichikos sveikatos priežiūra RKL – Respublikinė Kauno ligoninė
SA – pirminis bandymas nusižudyti (angl. single attempt) SPS – skubios pagalbos skyrius
SPrS – sveikatos priežiūros specialistai
USP – Understanding of Suicidal Patients Scale V – vyras
7
8.
SĄVOKOS IR PAAIŠKINIMAI
Letalus – mirtinas, mirštamas.
Mėginimo nusižudyti grėsmė – potencialiai gyvybei pavojingas elgesys, kuriame yra nors maža dalis noro nebegyventi [1]; asmuo pasidaro žalą sau: nuodijasi, žalojasi ar atlieka kitus savidestrukcinius veiksmus, nesibaigiančius mirtimi, juos lydi „emocinės sumaišties būsena“ [2].
Psichoaktyvios medžiagos – cheminės medžiagos, kurios veikia žmogaus nervų sistemą, psichiką. Šią medžiagų grupę sudaro narkotikai, tabakas, alkoholis, kofeinas, lakiosios medžiagos.
8
9.
ĮVADAS
Remiantis pasauline sveikatos organizacija (PSO) savižudybė – globali problema, dėl kurios kiekvienais metais miršta daugiau nei 800 000 žmonių [3]. Pateikiamoje statistikoje trūksta duomenų apie bandžiusius nusižudyti (apie 20 kiekvienam nusižudžiusiam), turėjusius minčių, taip pat savižudybės paveiktus artimos aplinkos žmones bei visuomenę. Tad tikrasis problemos mastas iš tiesų yra keliasdešimt kartų didesnis nei skaičiuojamos letalios baigtys [4].
PSO (2013), vertindama skirtingų šalių didėjančius savižudybių statistikos rodiklius, Psichikos sveikatos veiksmų plane 2013-2020 („Mental health action plan 2013-2020“) nurodė visuotinį tikslą, sumažinti savižudybių skaičių iki 10 proc.1, skiriant daugiau dėmesio rizikos grupių žmonėms (mažumoms, jaunimui) bei prevencijai [5].
Lietuvos Respublikoje 2012 metais, t.y. prieš paskelbiant PSO „Psichikos sveikatos veiksmų planą 2013-2020“, savižudybių skaičius buvo 33,5/100 000 gyventojų ir tai buvo trečia didžiausia reikšmė pasaulyje ir pirma Europoje (tais metais Europos vidurkis 13,8/100 000 gyventojų) [6]. Remiantis Valstybinio psichikos sveikatos centro naujausia statistika, 2015 metais mirtingumas dėl savižudybių LR buvo 30,8/100 000 gyv. [7]. Taigi, per trejus PSO programos vykdymo metus, Lietuvoje savižudybių skaičius sumažėjo tik 2,7/100 000 gyv. ir išlieka daug didesnis nei nurodytas tikslinis Psichikos sveikatos veiksmų plane iki 2020 metų.
Šiame moksliniame – tiriamajame apklausiant pacientus, kurie stacionarizuoti dėl mėginimo nusižudyti ar tokio poelgio grėsmės, siekiama išsiaiškinti, kokios yra galimos priežastys (sociodemografinės, psichinės sveikatos, suicidų anamnezės), nulėmusios jų veiksmus bei koks yra pagalbos prieinamumas ir efektyvumas LR.
Darbo tikslas: įvertinti bandymo nusižudyti ar tokio poelgio grėsmės sąsajas su psichikos sutrikimais ir sveikatos priežiūros paslaugų vartojimu skubios pagalbos skyriaus pacientų tarpe.
9
10. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Mokslinio – tiriamojo darbo tema: mėginimo nusižudyti ar tokio poelgio grėsmės sąsajos su psichikos sutrikimais ir psichikos sveikatos priežiūros paslaugų vartojimu. Šiame darbe nagrinėjama savižudybės problema ir galimų priežastinių veiksnių (tokių kaip: sociodemografiniai rodikliai, ankstesni bandymai nusižudyti bei psichiatrinė anamnezė) įtaka jai, analizuojamos iki suicidinės pagalbos suteikimo galimybės, jų prieinamumas ir naudingumas.
Tyrimas atliekamas anonimiškai apklausiant vyresnius nei 18 metų pacientus, kurie atvyko į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų Skubios pagalbos skyrių arba Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos Marių sektorių dėl bandymo nusižudyti ar tokio poelgio grėsmės.
Darbo tikslas: Įvertinti bandymo nusižudyti ar tokio poelgio grėsmės sąsajas su psichikos sutrikimais ir sveikatos priežiūros paslaugų vartojimu skubios pagalbos skyriaus pacientų tarpe.
Uždaviniai:
1. Įvertinti mėginimo nusižudyti ar tokio poelgio grėsmės sąsajas su sociodemografiniais parametrais. 2. Įvertinti mėginimo nusižudyti ar tokio poelgio grėsmės sąsajas su psichikos sutrikimais.
3. Nustatyti ir įvertinti tiriamųjų informuotumą apie pagalbos prieinamumą, kilus suicidinėms mintims. 4. Įvertinti tiriamųjų nuomonę apie suteiktos pagalbos kokybiškumą, kai buvo kreiptasi dėl mėginimo
10
11.
LITERATŪROS APŽVALGA
11.1.
Lietuvos savižudybių statistika pasaulio kontekste, bandymo nusižudyti ar
tokio poelgio grėsmės definicija ir procesas
Apie 1 milijonas žmonių per metus miršta dėl savižudybės: pasaulinis mirtingumas 16/100 000 gyv. arba viena mirtis kas 40 sekundžių. Išskirtinai dideli savižudybių rodikliai Rusijoje ir posovietinėse valstybėse (LT 30,8/100 000 gyv., 2007 metais) ir sąlyginai maži Viduržemio jūros šalyse (Graikija 3,5/100 000 gyv., 2006 metais) [8]. Lyginant 2013 ir 2015 metų statistiką Lietuvoje savižudybių sumažėjo nuo 36,7/100 000 gyv. Iki 30,8/100 000 gyv., tačiau tai vis dar išlieka vieni iš didžiausių rodiklių ES ir pasaulyje [7]. Apskaičiuota, kad pacientai, su suicidine anamneze, turi 38 kartus didesnę riziką nusižudyti nei anksčiau nesižudę [9].
Priežastys, kodėl žmogus pasirenka nebegyventi labai įvairios: mirtis įsivaizduojama kaip užbaigianti problemas, atnešanti palengvėjimą [10], siekiama kontroliuoti kitų elgesį, pabėgti nuo realybės [8], jaučiama gyvenimo beprasmybė, atotrūkis nuo visuomenės [11]. Nepaisant visų galimų priežasčių dauguma bandžiusių žudytis iš tiesų nori gyventi, tačiau neranda alternatyvų ar problemų sprendimo būdų iš stresinių gyvenimo įvykių [12,13].
Savižudybė turėtų būti suprantama kaip procesas, kurio metu tam tikri veiksniai išprovokavo suicidines mintis ar ketinimus. Išskiriami pagrindiniai savižudybės proceso etapai – savižudybės krizės kaupimasis, mintys apie savižudybę, mėginimas nusižudyti, mėginimo nusižudyti nutrūkimas ir laikotarpis po mėginimo. Savižudybės planavimas ir pasiruošimas yra laikomi ypač didelės savižudybės grėsmės ženklais. Tyrimai rodo, kad 60 proc. mėginusių nusižudyti perėjo nuo minčių prie plano ir mėginimo per metus [6], o turinčiam suicidinių minčių, tikimybė nusižudyti yra 29 proc. [14].
11.2.
Bandžiusių nusižudyti sociodemografiniai rodikliai ir ryšys su padidėjusia
rizika.
11.2.1. Lytis
2015 metais Lietuvoje registruotos 896 mirtys dėl savižudybės, iš jų 727 (81,1 proc.) buvo vyrai ir 169 (18,9 proc.) moterys [7], t. y. santykis 4:1. Galimos tokio pasiskirstymo priežastys: nedidelė dalis vyrų išdrįsta kreiptis pagalbos, jiems būdingesnis impulsyvumas pavartojus psichoaktyvias medžiagas (PAM), dažniau pasirenka letalų žudimosi būdą (pvz.: nušokimas nuo aukštumos, pasikorimas, skendimas). Nors suicidų daugiau įvykdo vyrai, tačiau moterys dažniau turi suicidinių minčių, rečiau planuoja savižudybę ar bando nusižudyti [7].
11 1 lentelėje pateikiama bandžiusių nusižudyti pasiskirstymas pagal lytį. Visose studijose vyravo moterys, kurių buvo 1,2 – 2,8 karto daugiau nei vyrų.
1 lentelė Bandžiusių nusižudyti pasiskirstymas pagal lytį
Valstybė, laikotarpis, šaltinis Moterys Vyrai
Turkija (2016)[12] 53,8 proc. 46,2 proc.
Lietuva (2012-2013)[2] 59,3 proc. 40,7 proc.
Korėja (2013) [15] 60,5 proc. 39,5 proc.
Japonija (2006-2012) [16] 61 proc. 39 proc.
Italija (2008-2011) [9] 65,4 proc. 34,6 proc.
Norvegija (2003-2004) [17] 66 proc. 34 proc.
Kinija (1998-2000) [18] 74 proc. 26 proc.
11.2.2. Amžius
Svarbu suskirstyti bandžiusius nusižudyti pagal amžių, nes tai padeda išskirti rizikos grupes (jaunimas, vidutinio amžiaus, pensininkai) bei sukurti kryptingas prevencijos programas. T.y. nustačius, kokio amžiaus žmonės dažniausiai bando žudytis, galima vertinti, kokie veiksniai tam turėjo svarbiausią įtaką: gyvenimo sąlygos, šeimyninė padėtis, darbinė veikla ir atitinkamai skirti daugiau dėmesio tiems pacientams.
Daugelio tyrimų apskaičiuotas vidutinis amžius, bandymo nusižudyti metu, svyruoja nuo 31,86±7,46 [12] iki 38,3 ± 15,9 metų [19]. Tačiau, yra ir tokių valstybių, kuriose amžiaus vidurkis virš 40 metų, pavyzdžiui Japonijoje – 40,8 metų [17].
Įvertinus literatūroje pateiktus amžiaus vidurkius ir jų nuokrypius, negalima išskirti didžiausios rizikos amžiaus grupės. Tai patvirtina ir Lietuvoje atlikto tyrimo rezultatai, teigiantys, kad nors ir 18 – 24 m. amžiaus pacientai dažniausiai mėgino žudytis, tačiau tai nebuvo statistiškai reikšminga, lyginant su kitomis amžiaus grupėmis [2].
11.2.3. Šeimyninė padėtis
Įvairios studijos pažymi reikšmingą priklausomybę tarp šeimyninės padėties ir bandymo nusižudyti: nesusituokę, išsiskyrę ar našliai turi didesnę riziką savižudiškam elgesiui nei susituokę ar gyvenantys poroje [15].
LSMUL KK Psichiatrijos skyriuje ir RKL padalinyje Psichiatrijos ligoninėje buvo apklausta 150 bandžiusių nusižudyti pacientų, tik trečdalis iš jų buvo susituokę arba gyveno su partneriu (atitinkamai 24 proc. ir 10,7 proc.) [2].
12 2013 metais atliktas tyrimas Korėjoje, vertino, ar santykių statusas skirtingai veikia moteris ir vyrus. Iš 19 243 respondentų gauti rezultatai, kad išsiskyrę, našliai ar vieniši vyrai dažniau žudosi nei susituokę ir net dažniau nei tokio paties šeimyninio statuso moterys. Keliama hipotezė, kad taip yra dėl to, kad moterys susilaukia daugiau palaikymo iš socialinės ir šeimyninės aplinkos nei vyrai [15].
Kitose šalyse (Japonijoje, Turkijoje, Italijoje) tarp bandžiusių nusižudyti taip pat vyravo išsiskyrę, našliai, vieniši, atitinkamai 55-66 proc. apklaustųjų [1,20,21]. Nors daugelyje šaltinių vienišumas priskiriamas rizikos veiksniams, tačiau tai nėra absoliuti taisyklė, nes pavyzdžiui Kinijoje tarp bandžiusių nusižudyti 71 proc. gyveno santuokoje [18].
11.2.4. Darbinė veikla
Ciuricho universiteto (Šveicarija) mokslininkai, retrospektyviai nagrinėdami 63-jų pasaulio valstybių suicidų ir ekonomikos statistiką 2000-2011 metais, apskaičiavo, kad kasmet įvyksta 45 000 suicidų, susijusių su nedarbingumu, tai sudaro apie 20 proc. visų savižudybių [22].
Svarbus ne tik darbo neturėjimo faktas, tačiau ir laikotarpis per kurį žmogus nedirba. Sisteminė apžvalga, kurioje išnagrinėta 16 tyrimų, apibendrino, kad ilgalaikis nedarbingumas susijęs su didesne savižudybių rizika. Atsižvelgiant į nedarbingumo laikotarpį, buvo išskirti pirmieji penki metai, kurių metu savižudybių rizika didžiausia, ji išlieka padidėjusi, tik mažesniu dydžiu, iki 16 metų po darbo netekimo [23].
Nedarbingumo įtaką savižudybėms geriausiai atsiskleidžia ekonominių krizių metu, kurios, manoma, arba sustiprina kitus rizikos faktorius arba slopina apsaugančius barjerus [22–24]. Ispanijoje atlikto tyrimo metu 2003-2012 metais (buvo siekta apimti penkerius metus prieš ir po ekonominės krizės 2008-aisiais), nustatyta, kad labiausiai paveikiama 35-54 metų amžiaus grupė, kurioje didesni suicido rodikliai tenka vyrams [24].
Panaši situacija ir Lietuvoje, Kunigėlienė A. et al. pažymi, kad 2012-2013 metais tarp bandžiusių nusižudyti Kauno mieste tik ketvirtadalis turėjo darbą, likę: bedarbiai (25,3 proc.), mažiau įgalūs (18,7 proc.), studentai (14,7 proc.), pensininkai (9,3 proc.), užsiimantys kitokio pobūdžio socialine veikla (4,7 proc.) [2].
11.2.5. Išsilavinimas
Ugdymo vertinimas suicido kontekste sudėtingas ir netikslus lyginant atskiras valstybes, nes skiriasi švietimo sistemos, privalomojo mokslo periodai. Tačiau tyrimuose, kuriuose sugretinami skirtingą laikotarpį besimokę pacientai, stebima, kad asmenys turintys žemesnį išsilavinimą, dažniau mėgina nusižudyti [19].
13 2009 metais 91,3 proc. Lietuvos populiacijos (25 – 64 metų) turėjo vidurinį ar aukštesnį išsilavinimą (LT statistikos departamentas) tai buvo vienas iš didžiausių rodiklių ES (ES šalių vidurkis 70 proc.). Toks pasiskirstymas galimai turėjo įtakos 2012 – 2013 LSMUL KK ir RKL Psichiatrijos skyriuose vykdyto tyrimo rezultatams. Tuo metu tik 15 proc. bandžiusių nusižudyti turėjo žemesnį nei vidurinis išsilavinimas ir net trečdalis aukštesnįjį ar (nebaigtą) aukštąjį [2].
Turkijoje, kur privalomas švietimas trunka 12 metų, vidutinis bandžiusių nusižudyti išsilavinimas 9,53 ± 3,65 metai. Tyrimo metu statistiškai reikšmingai išsiskyrė pakartotinio bandymo nusižudyti grupė (MA), kurioje išsilavinimas 8,68 ± 3,54 metų, o pirmojo bandymo nusižudyti (SA) – 10,48 ± 3,57 metų [12]. Zeppegno P. ir bendraautoriai įvertino, kad iš 1675 bandžiusių nusižudyti, tik 25,8 proc. turėjo aukštesnį nei vidurinį išsilavinimą [9].
Nors žemesnis išsilavinimas daugelyje tyrimų priskiriamas rizikos veiksniams, tačiau Lietuvoje vyraujantis aukštas išsilavinusių žmonių procentas sumažina priklausomybę nuo šio rizikos veiksnio.
11.2.6. Bandymų nusižudyti anamnezė
Ankstesni bandymai nusižudyti turi tiesioginį ryšį su dabartiniu paciento mėginimu, jie parodo ne tik paciento ilgalaikį tikslą nebegyventi, bet ir pasirenkamą savižudybės būdą.
Kunigėlienės A. ir bendraautorių atliktoje apklausoje nustatyta, kad beveik pusė tiriamųjų anksčiau nemėgino nei žudytis, nei žalotis, 40 proc. bandė žudytis ≥1 kartą (beveik pusė iš jų ≥3 k.), 14 proc. turėjo žalojimosi epizodų anamnezėje [2].
Kitose šalyse gauti rezultatai artimi Lietuvai, Ibiloglu O. A. et al. įvertino 106 pacientus, iš kurių šiek tiek daugiau nei pusė buvo po MA, jų vidutinis žudymųsi skaičius 3,02 ± 0,86 [12]. Ougrin D. et al. nurodo, kad tik 24 proc. iš visų nusižudžiusių anksčiau žalojosi [8]. Vertinant paskutinio bandymo nusižudyti būdus, vyrauja nuodijimasis išrašytais vaistais (82 proc.), kita – aštriais daiktais, gamtinėmis dujomis, susideginant [12].
Apsinuodijimas vaistais ir kitose studijose vertinamas kaip dažniausias bandymo nusižudyti būdas: Japonijoje 36 proc. vyrų ir 57 proc. moterų. Iš jų 75,8 proc. vartojo psichiatrinius medikamentus [25]. Italijoje 69,3 proc. nuodijosi medikamentais, 17,1 proc. naudojo aštrius objektus. Moterys daugiau linkusios nuodytis, vyrai – pjaustytis. Dažniausiai suicido tikslu vartoti vaistai: apie pusė pacientų benzodiazepinai ir barbitūratai, ketvirtadalis polifarmacija ir tik 15 proc. ne psichiatriniais vaistais [9].
Suicido rizikai svarbus ne tik buvęs bandymas nusižudyti, tačiau ir šeimoje buvę žudymosi ar tokio poelgio mėginimo atvejai. Ibiloglu O. A. ir bendraautorių atliktame tyrime 51,88 proc. visų pacientų turėjo šeimos narį, kuris bandė nusižudyti ar nusižudė [12].
14
11.3.
Psichinės sveikatos anamnezė
The Global Burden of Disease (GBD) pateikia, kad dėl psichikos ir elgesio sutrikimų nulemtų žūčių prarasta 8,6 mln. gyvenimo metų2. Svarbu yra tai, kad didžioji dalis nusižudžiusių turėjo psichiatrinę diagnozę (daugiau nei 80 proc. pagal Harda K. et al. atliktą tyrimų analizę) [15,21]. GBD atlikę 20-ties šaltinių sisteminę apžvalgą, nustatė, kad visi psichikos sutrikimai padidina suicidų riziką lyginant su bendra populiacija, didžiausią riziką turi: piktnaudžiavimas psichoaktyviomis medžiagomis ir nervinė anoreksija [26]. Taip pat bandymai nusižudyti dažnesni tarp pacientų, kurie turi psichiatrinę diagnozę anamnezėje, bet nebuvo prižiūrimi psichiatro [9].
2012-2013 metais Kauno mieste vykdytos bandžiusių nusižudyti apklausos rezultatai: daugiau nei pusė niekada anksčiau nesigydė psichiatrinio profilio stacionare, trečdalis pacientų bent 1 kartą gydėsi, 8,7 proc. – asmenų gydosi reguliariai. Nors stacionare gydėsi tik apie 40 proc. apklaustųjų, tačiau net 62,7 proc. asmenims anksčiau nustatytas psichikos sutrikimas. Tyrimo metu psichikos sutrikimai buvo nustatyti visiems pacientams: stresiniai ir neuroziniai (F40-49) beveik pusei pacientų, psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį (F10) bei afektiniai sutrikimai (F30 – 39) – ketvirtadaliui apklaustųjų, asmenybiniai sutrikimai (F60 – 69) diagnozuoti 20 proc. asmenų, šizofrenija ir kliedesiniai sutrikimai (F 20– 29) – 16,7 proc.. Psichikos ligų komorbidiškumas buvo konstatuotas 27,3 proc. asmenų [2].
Ibiloglu O. A. ir bandraautorių atliktame tyrime bandę nusižudyti jau turėjo psichiatrines diagnozes: sunkus depresijos epizodas (35,8 proc.), generalizuotas panikos sutrikimas (18,9 proc.), potrauminio streso sindromas (17,9 proc.), panikos sutrikimas (11,3 proc.), socialinė fobija (9,4 proc.), distimija (6,6 proc.) [12]. Didžioji dalis sutrikimų, kaip ir anksčiau aptarto tyrimo, pasiskirsto į stresinius ir neurozinius bei afektinius (F40 – 49 39,6 proc. ir F30 – 39 40,4 proc.). Yamada T. et al. iš 320 apklaustųjų, 95 proc. nustatė psichikos sutrikimus, tarp kurių vyravo nuotaikos sutrikimai (24 proc.), prisitaikymo sutrikimai (18 proc.), šizofrenijos spektro sutrikimai (17 proc.), piktnaudžiavimas psichoaktyviomis medžiagomis (11 proc.) [25].
Įvertintus atliktus tyrimus, galima spręsti, kad nors ne visi bandę nusižudyti atvyksta su psichiatrine diagnoze, tačiau beveik visiems iš jų stacionarizavimo metu nustatomas psichikos sutrikimas, kuris padidina kartotinio suicido riziką.
2 Global Burden of Disease (GBD) study suggested that mental and behavioural disorders account for 8.6 million, or 0.5 proc., of all years of life lost to premature mortality.
15
11.4.
Bandžiusių nusižudyti kreipimasis pagalbos
11.4.1. Prieš dabartinį mėginimą žudytis ar tokio poelgio grėsmę
1 pav. Bandžiusių nusižudyti kreipimasis pagalbos
1 pav. pateikiama procentinė išraiška pacientų, kurie prieš bandymą nusižudyti kreipėsi į sveikatos priežiūros specialistus (SPrS) arba artimuosius. Daugelis konsultacijų buvo vieno mėnesio laikotarpyje iki suicido [13,22]. Kadangi pacientai, nepaisant kreipimosi pagalbos, bandė žudytis, galima iškelti hipotezę, kad susitikimas su specialistu nebuvo efektyvus, tai patvirtina studija, kurios metu 2/3 respondentų teigia nebuvę paklausti apie savo emocinę būklę ar mintis nusižudyti [12], tačiau 83 proc. visų apsilankiusių pas BPG per pusmetį (t.y. 60 proc. bandžiusių nusižudyti) priežastis buvo somatinė liga, tad gydytojai dažnai net nenumano, kad pacientas gali turėti kitokių problemų, galimai susijusių su psichine sveikata [10].
Taip pat tarp besikonsultavusių, moterys statistiškai reikšmingai daugiau lankėsi pas psichiatrus nei vyrai (P < 0,01) [25]. Nuo 2006 iki 2012 metų buvo atliekamas tyrimas Japonijos ligoninėje (Fukuoka mieste), kurio metu buvo apklausti 288 pacientai, po mėginimo nusižudyti. Tyrimo tikslas buvo palyginti charakteristikas pacientų, kurie prieš mėginimą kreipėsi į psichiatrą ir kurie nesikreipė. Moterys statistiškai reikšmingai vyravo konsultavimosi grupėje (73 proc.) lyginant su nesikonsultavusiais (40,2 proc.). Tai gali būti paaiškinama tuo, kad moterys yra labiau linkusios ieškoti pagalbos nei vyrai. Kadangi grupės skyrėsi lytine sudėtimi, tai vyravo ir skirtingi bandymo nusižudyti būdai – konsultacinėje grupėje smurtiniai sudarė 45,9 proc., o nekonsultacinėje 60,9 proc. [16].
11.4.2. Po suicidinio mėginimo
Daugiau nei prieš 30 metų mokslininkai pirmą kartą aprašė gydytojų dirglumą ir empatijos stoką pacientams, kurie mėgino nusižudyti. Neigiamas SPrS požiūris gali sumažinti sugebėjimą išspręsti
25 proc. šeimos gydytoją [22] 34 proc. pas gydytoją [13] 36,7 proc. pranešė artimiesiems apie BN [8] 50 proc. konsultavosi su psichiatru [15] 65 proc. aktyviai naudojosi psichiatro paslaugomis BN metu [20] 72,4 proc. psichiatro konsultacija [10]
16 šeimos gydytojų, terapeutų ir psichiatrų apklausa naudojant USP. Skalė sukurta įvertinti norą padėti bei supratimą ir empatiškumą pacientams, po bandymo nusižudyti, vertinama pagal Likerto skalę, suma gali svyruoti nuo 11 iki 55 (iš ankstesnio tyrimo Suomijoje, iki 23 – pozityvu, virš 33 – negatyvu), gautas USP vidurkis 20,3. Labiausiai negatyvus požiūris išryškėjo terapeutų grupėje, jie rečiausiai sutiko su teiginiu: ,,stengiuosi daryti viską, kas geriausia, kad padėčiau pacientams, kurie atvyko po mėginimo nusižudyti“. Taip pat dažniau nei kiti gydytojai teigė, kad „... yra sunku suprasti žmones, kurie mėgino nusižudyti“. Tačiau visų specializacijų gydytojai išsakė manantys, kad turi daugiau kompetencijos gydant depresiją bei pykčio priepuolius nei savižudišką elgesį. Tam galėjo turėti įtakos, kad tik 43 proc. apklaustųjų per pastaruosius penkerius metus dalyvavo kursuose ar kituose švietimo renginiuose, kurių metu buvo mokoma kaip bendrauti ir gydyti pacientus po bandymo nusižudyti. [27]
Vokietijoje atliktas tyrimas su 236 žmonėmis, kurie turėjo minčių nusižudyti. Iš jų, atsitiktine tvarka pusė gavo internetinę pagalbą, kita pusė – ne. Internetinė savipagalbos programa (iš 6 modulių, 1 modulis/ savaitę, po 30min/dieną) buvo sudaryta iš: kognityvinės elgesio terapijos, dialektinė elgesio terapijos, problemų sprendimo terapijos, atidumu besiremiančios kognityvinė terapijos (visos jos mažina savižudybių dažnį). Tyrimo metu pastebėta ryškiai sumažėjusi savižudybių rizika – 67 proc. intervencinėje grupė, 33 proc. – kontrolinėje. Gaunantys internetinę pagalbą ir turintys suicidinę anamnezę, lyginant su kontroline grupe, turėjo daugiau nei tris kartus didesnę tikimybę priklausyti aukštai – mažėjančiai rizikos grupei (t.y. buvusi aukšta suicido rizika mažėja), nei aukštos – stabilios ar žemos – stabilios rizikos [14].
Įtraukimas į gydymą vienas iš svarbiausių veiksnių pacientams, gydytiems ligoninėje po savęs žalojimosi. Pacientai vertino, kai ligoninės personalas stengėsi paaiškinti, kuo jie gali padėti ir ką jie daro. Tačiau keletas išsakė, kad jiems buvo pranešta labai trumpai apie jų gydymą, o kai kuriems jis buvo paskirtas be paaiškinimo. Galimybė pasikalbėti apie priežastis, kurios nulėmė savęs žalojimąsi, daugelio pacientų buvo įvardinta kaip turinti teigiamų rezultatų po hospitalizacijos [28,29].
11.4.3. Pagalbos efektyvumas
Pagalbos efektyvumo vertinimas svarbus tiek prieš įvykstant suicidiniam bandymui ar esant tokio poelgio grėsmei, tiek po pačio poelgio. Abu šie etapai turi skirtingas reikšmes: pirminė pagalba gali veikti kaip prevencinė programa ir užkirsti kelią suicidui, tuo tarpu antrinė pagalba svarbi kartotinių suicidų profilaktikai.
Ougrin D. ir bendraautoriai atlikę tyrimą Londone, nustatė, kad 46 proc. pacientų, kurie turėjo kontaktą su psichiatrine pagalba, atsisakė gydymo prieš nusižudymą [8]. Tai galėjo įvykti dėl to, kad jie nebuvo patenkinti teikiamu gydymu arba dėl to, kad jau buvo suplanavę suicidą ir nebesitikėjo pagalbos.
17 Kitoje apklausoje buvo paprašyta pacientų, po bandymo nusinuodyti, įvertinti gydymo ligoninėje kokybę pagal Likerto skalę, nuo 1 iki 5 (1 – nekokybiška, 5 – kokybiška), gautas rezultatas 3,9, atskirai duotas įvertinimas psichiatro konsultacijai, gautas vidurkis – 3, tai yra beveik visu balu mažesnis įvertinimas nei viso suteikto gydymo. Taip pat vertintas požiūris į gydymą po išrašymo: prižiūrintis psichiatras 3,6, šeimos gydytojas 3,4, šeimos pagalba 2,2 [17]. Rezultatai rodo, kad pasitenkinimas gydymu po išrašymo sumažėja, ypač žemai vertinama šeimos narių pagalba. Tai svarbus punktas į kurį reikėtų atkreipti dėmesį išrašant pacientus iš gydymo įstaigos po mėginimo nusižudyti.
Taylor T. L. et al. Susisteminę 31 straipsnio apžvalgą padarė išvadą, kad daugelis pacientų jautėsi gydomi kitaip nei kiti. Buvo kreipiamas dėmesys į jų fizinę būklę, o ne psichologinę, siekiant kuo greičiau juos išrašyti, nepaklausiant kelintas tai kartas, ar ketina dar kartą žalotis, kas paskatino tokį sprendimą [28].
Kadangi pacientai nesijautė gaunantys efektyvią pagalbą, buvo sukurtos rekomendacijos, kaip pagerinti gydytojų ir bandžiusių nusižudyti santykį: padidinti komunikaciją tarp personalo ir besižalojančių, pagilinti personalo žinias apie žmones, kurie žalojasi ir kaip su jais dirbti, didinti prieinamumą prie vietinės ir posthospitalizacinės pagalbos, skatinti empatiškumą, mažinti stigmatizmą [23]. Taip pat išskirtos 2 pagrindinės savižudybių prevencijos strategijos: nukreipta į bendrą populiaciją ir į didelės rizikos grupę. Pirmoji, kuri efektyviai sumažina savižudybių dažnį, susideda iš: priemonių, darančių įtaką savižudybės dažniui, apribojimas (alkoholis, šaunamieji ginklai, medikamentai, CO, vietų, dažnai panaudojamų savižudybei: tiltai), žiniasklaidai išduodamos gairės, kaip turėtų būti pranešama apie žmogų, įvykdžiusį savižudybę, psichologinis švietimas [16,30].
Išanalizavus literatūrą pastebėta, kad Lietuvoje trūksta tyrimų, kurie analizuotų pagalbos informuotumą ir naudingumą pacientams, kurie turi suicidinio mėginimo riziką. Todėl šiuo darbu siekta atkreipti dėmesį į pastarąją temą bei įvertinti galimus suicido rizikos veiksnius.
18 Siekiant atlikti pacientų, po mėginimo nusižudyti ar tokio poelgio grėsmės, statistinę analizę, parengta anketa, susidedanti iš 3 dalių: sociodemografiniai duomenys, dabartinis patekimas į SPS ir
bandymų žudytis ir psichiatrinė anamnezė. Pirmoji dalis buvo skirta įvertinti kokiai sociodemografiniai
grupei priklauso pacientas, pagal lytį, amžių, šeimyninę padėtį, išsilavinimą bei darbinę veiklą. Dabartinio patekimo į SPS skiltyje rinkti duomenys apie stacionarizavimo metu gydytojo-psichiatro nustatytas diagnozes, mėginimo nusižudyti būdus ir priežastis, žinomas teikiamos pagalbos galimybes bei jų efektyvumą. Paskutinėje dalyje buvo nagrinėjama ankstesnių suicidų anamnezė bei naudotos pagalbos kokybiškumas pagal Likerto skalę (1-nekokybiška, 5-labai kokybiška). Tiriamoji darbo dalis pradėta, gavus Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bioetikos centro leidimą (Nr. BEC-MF-206, išduotas 2016-01-15), 2016-02-01 ir tęsta iki 2017-02-01.
Apklausos vykdytos dvejose ligoninėse – LSMU KK Psichiatrijos klinikoje ir RKL padalinyje Psichiatrijos ligoninėje. Pacientai atrinkti apklausai, jei buvo stacionarizuoti dėl mėginimo nusižudyti ar suicidinių minčių. Savo sutikimą dalyvauti apklausoje kiekvienas išreiškė pasirašydamas sutikimo formoje. Iš viso tyrimo metu bendrauta su 143 pacientais, 114 iš jų sutiko būti apklausti, 20 – atsisakė, 1 – nekalbėjo lietuviškai, 2 – buvo neprieinami kontaktui, 6 – suicidines mintis neigė.
Kad būtų geriau atskleistas pacientų pasiskirstymas į tam tikras grupes, atliekant analizę kai kurie atsakymų variantai apjungti. Remiantis straipsniuose vyraujančiais apibrėžimais: living alone ir
living together, išskirtos dvi grupės, pirmoje pacientai, kurie gyvena poroje, nepaisant to, ar santykiai
įteisinti, kitoje – turintys draugę/-ą, bet gyvenantys atskirai, vieniši, našliai, skyrybų procese. Darbinė veikla, suskirstyta į dirbantys pagal darbo sutartį (pilną/nepilną darbo dieną, studentai, turintys papildomą darbo sutartį) ir nedirbantys (studentai, pilnamečiai moksleiviai, bedarbiai, pensininkai), remiantis wage-earning employment sąvoka. Vertinant pagalbą galinčius suteikti asmenis ir organizacijas, išskirtos dvi rūšys: profesionali (psichologas, psichiatras, telefoninės linijos ir GMP) bei artimieji (šeimos nariai ir draugai).
Surinkti duomenys analizuoti statistinės analizės programiniu paketu SPSS 22.0. Kiekybinių duomenų analizei buvo apskaičiuoti vidurkis, standartinis nuokrypis, o kokybiniams – dažnis (procentais).
19
13. REZULTATAI
IR JŲ APTARIMAS
13.1.
Sociodemografiniai rodikliai
Tyrimo metu apklausta 114 pacientų, 57,9 proc. (N=66) LSMU KK Psichiatrijos klinikoje ir 42,1 proc. (N=48) RKL Psichiatrijos klinikos Marių sektoriuje.
Pasiskirstymas pagal lytį: 51,8 proc. (N=59) moterys ir 48,2 proc. (N=55) vyrai. Visi išanalizuoti tyrimai pateikia statistiką, kurioje, tarp bandžiusių nusižudyti, didesniu ar mažesniu santykiu vyrauja moterys [2,9,12,15–17,25]. Artimiausia, procentine išraiška, Švedijoje atlikta analizė [31] – 53 proc. M ir 47 proc. V, tuo metu daugiausia moterų užregistruota Jiang C. et al. studijoje – 74 proc. Literatūroje tai apibrėžiama, kaip „gender paradox“ [20], t.y. daugiau moterų bando nusižudyti, tačiau tarp įvykdžiusių savižudybę vyrauja vyrai. Tokie rezultatai galimi dėl to, kad vyrų žudymosi būdai daugeliu atveju letalūs, nulemti piktnaudžiavimo PAM, impulsyvumo, pagalbos nesikreipimo [2,25]. Taigi, moteriška lytis veikia kaip rizikos faktorius bandymui nusižudyti [9].
Respondentų amžius svyravo nuo 18 iki 76 metų (tiek jauniausias, tiek vyriausias pacientas – moteriškos lyties). Visų apklaustųjų amžiaus vidurkis 39,5 ± 15,6 metai (M 39,8±16,83, V 39,22±14,36). Moterų daugiausia buvo apklausta 40 metų (N=4), o vyrų 29 (N=4) metų (2 lentelė). Statistiškai reikšmingos amžiaus priklausomybės nuo lyties tyrimo metu nenustatyta. Pacientai, remiantis atlikta literatūros analize [9,25,32], suskirstyti į grupes: <20, 20-29m, 30-39m, 40-49m, 50-59m, 60-64m ir >65m, 2 pav. stebimas didžiausias šuolis 20-29m abiejų lyčių amžiaus grupėje. Moterų procentas dar išauga 40-49 metų amžiaus, vyrų – 30-39 metų. 20-49 metų amžiaus pacientai sudaro 66,67 proc. visų apklaustųjų.. Kituose tyrimuose tokia pati grupė sudaro 62,9 proc. [16] ir 70,3 proc. [25].
2 lentelė. Vyrų ir moterų amžiaus analizė.
Lytis Amžius
Vidurkis Stand. nuokrypis N Min Max Moda Mediana
Vyras 39,22 14,36 55 69 19 29 35
20 2 pav. Pasiskirstymas į amžiaus grupes
Išanalizavus šeimyninės padėties pasiskirstymą tarp respondentų (3 pav.), nustatyta, kad beveik pusės pacientų statusas – vienišas/-a, iš jų 57,4 proc. (N = 31) moterų. Gyvenančių poroje buvo 38 proc., ketvirtadalis jų gyveno nesusituokę. Turinčių draugę, bet gyvenančių atskirai grupėje, vyrai sudarė didžiausią dalį (59 proc. V, 41 proc. M). Lyginant šeimyninės padėties pasiskirstymą pagal lytį, rezultatai nebuvo statistiškai reikšmingi (p = 0,63). Panašus susituokusių ir ne pasiskirstymas aprašomas ir kitose studijose, atitinkamai santuokoje 34,7 proc., 36,3 proc. [1,2,9].
Šiuo tyrimu apskaičiuota, kad iš gyvenančių poroje vieną kartą bandė nusižudyti 2,07 kartus daugiau pacientų nei bandžiusių žudytis kelis kartus, tuo tarpu tarp vienišų žmonių šis santykis buvo 1,36 (OR 1,52). Tokį pasiskirstymą gali lemti tai, jog gyvenančių poroje žmonių suicido riziką didina kintantys, su santykiais nesusiję veiksniai, o šeima veikia kaip apsaugantis barjeras nuo kartotinio savęs žalojimosi. Tačiau tai nėra statistiškai reikšmingas skirtumas (p = 0,30).
Apklaustųjų atsakymai apie darbinę veiklą, suskirstyti į dirbančius pagal darbo sutartį (N=45, 39,5 proc.) ir nedirbančius (N=69, 60,5 proc.). Pastaruosius sudarė bedarbiai, (ne) registruoti LDB
<20m 20-29m 30-39m 40-49m 50-59m 60-64m >65m Vyrai 2 15 14 8 10 3 3 Moterys 5 16 8 15 7 1 7 0 5 10 15 Pa cien tų sk ai čiu s
N=33
29%
N=10
9%
N=17
15%
N=54
47%
Gyvena poroje (santuokoje); (M=16 V=17) Gyvena poroje (be santuokos); (M=5 V=5) Turi draugą/-ę, bet gyvena atskirai; (M=7 V=10) Vienišas/-a; (M=31 V=23)
21 (N=30), turintys ribotą darbingumą (N=13), studentai (N=11), pensininkai (N=9), moksleiviai (N=3) bei moterys motinystės atostogose (N=3). Nustatyta, kad besižudančios ar turėjusios tokio poelgio grėsmės moterys dvigubai dažniau buvo nedirbančios nei vyrai (p = 0,04), taigi nedarbingumas respondentėms veikė kaip rizikos veiksnys. Daugelyje anksčiau atliktų studijų tarp bandžiusių nusižudyti didžiąją dalį sudaro nedirbantys asmenys: 86,8 proc. [21], 68,7 proc. [2], 44,2 proc. [1].
Tiriamųjų išsilavinimas metais svyravo nuo 6 iki 22 metų, vidurkis 13,1 ± 3,03 metų. Mediana ir moda – 12 metų. 52,6 proc. apklaustųjų turėjo vidurinį arba žemesnį išsilavinimą. Kunigėlienė A. et
al. 2009-2010m atlikto tyrimo duomenimis tokių žmonių buvo 58,7 proc. [2]. Statistiškai reikšmingas
skirtumas lyginant išsilavinimą vyrų ir moterų grupėse nenustatytas (p = 0,44). Vertinant, kad beveik pusė apklaustųjų turėjo aukštąjį išsilavinimą, galima spręsti, kad tam įtakos turi aukšti LR gyventojų išsilavinimo rodikliai (aptarta literatūros apžvalgoje), stresas ir atsakomybė darbe ir galima didesnė depresijos tikimybė [21]. Tuo tarpu žemas išsilavinimas gali būti siejamas su mažesnėmis pajamomis ir užimtumu, kas padidina socialinio ir ekonominio nestabilumo riziką [15].
13.2.
Dabartinis patekimas į skubios pagalbos skyrių
Nustatyta, kad 42 pacientui (36,8 proc.) diagnozuoti psichikos ir elgesio sutrikimai dėl psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo, 28-iems (24,6 proc.) nuotaikos [afektiniai] sutrikimai, 27-iems (23,9 proc.) neuroziniai, stresiniai ir somatoforminiai sutrikimai, likusiems organiniai ir simptominiai psichikos sutrikimai ir šizofrenija, šizotipinis ir kliedesiniai sutrikimai (14 ir 13 pacientų). Nustatyta, kad moterims stacionarizavimo metu statistiškai reikšmingai dažniau nustatytos diagnozės: šizofrenija, šizotipinis ir kliedesiniai sutrikimai, organiniai ir simptominiai psichikos sutrikimai ir nuotaikos [afektiniai] sutrikimai, tuo metu vyrams dažniau nustatyti psichikos ir elgesio sutrikimai dėl psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo (p = 0,32) (3 lentelė).
3 lentelė Psichiatrinių diagnozių priklausomybė nuo lyties
Diagnozės Lytis
Vyras Moteris Psichikos ir elgesio sutrikimai dėl psichoaktyviųjų medžiagų
vartojimo
26 (61,9 proc.) 16 (38,1 proc.) Nuotaikos [afektiniai] sutrikimai 12 (42,9 proc.) 16 (57,1 proc.) Neuroziniai, stresiniai ir somatoforminiai sutrikimai 13 (48,1 proc.) 14 (51,9 proc.) Organiniai ir simptominiai psichikos sutrikimai 4 (28,6 proc.) 10 (71,4 proc.) Šizofrenija, šizotipinis ir kliedesiniai sutrikimai 3 (23,1 proc.) 10 (76,9 proc.)
Kadangi Lietuvoje oficialiais duomenimis nuotaikos ir afektiniais sutrikimais serga 3,91/1000 gyv. (iš jų 3,81/1000 gyv. depresijomis) ir tai sudaro 1/7 viso sergamumo psichikos ir elgesio sutrikimais (palyginimui šizofrenija, šizotipinis ir kliedesiniai sutrikimai 0,58/1000 gyv.) [33], todėl esant dideliam
22 didžioji dalis bandžiusių nusižudyti patenka į šią grupę. Kitose studijose F30-F39 psichikos sutrikimų grupė taip pat užima didelę dalį diagnozių bandžiusių nusižudyti grupėje [1,2]. Didžiausią dalį diagnozių pasiskirstyme sudaro psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant psichoaktyvias medžiagas, iš jų daugiausia alkoholį, tai yra žinomas rizikos veiksnys suicidų statistikoje bei aktuali problema Lietuvoje.
Šio tyrimo metu pacientai buvo klausiami apie bandymo nusižudyti ar tokio poelgio grėsmės priežastis, galima buvo pasirinkti kelis atsakymų variantus. 51,8 proc. (N=59) apklaustųjų teigė, kad įtakos turėjo socialiniai santykiai, 39,5 proc. (N=45) – psichinė liga, 23,7 proc. (N=27) – finansinės problemos, 13,2 proc. (N=15) – somatinė liga, 6,1 proc. (N=7) – nurodė kitas priežastis (aplinkinių savižudybės, „toks pasirinkimas geriausias“, baimė dėl teismo procesų, „neverta gyventi“ , „tiesiog kyla noras“). 4 pav. pavaizduotas atitinkamų variantų pasirinkimų pasiskirstymas priklausomai nuo lyties. Vyrai daugiau nei moterys turi savižudiškų ketinimų dėl finansinių problemų, o moterys dėl socialinių santykių (kurie apjungia šeimos ir partnerystės problemas) [20], tai gali būti nulemta visuomenės suformuotų nuostatų, kad moterys jautresnės, emociškesnės, o vyrai jaučia spaudimą būti finansiškai nepriklausomi ir išlaikyti šeimą. Kitų autorių tyrimuose išskiriamos tokios pačios dažniausios bandymo nusižudyti grupės: šeimyniniai konfliktai (27,4 proc.), psichologinės problemos (26 proc.), nedarbingumas (5,4 proc.) [21], kartais suicidu pacientai siekia atkreipti kitų dėmesį ir „prisišaukti pagalbos“ [2].
4 pav. Bandymo nusižudyti ar tokio poelgio grėsmės priežasčių pasiskirstymas priklausomai nuo lyties
Iš visų apklaustųjų 69,3 proc. (N=79 → M=42, V=37) buvo stacionarizuoti dėl mėginimo nusižudyti (vyravo nuodijimasis 54 proc., antroje vietoje korimasis 19 proc., mėginimas naudojant aštrius daiktus 14 proc.) ir 30,7 proc. (N=35→ M=17, V=18) dėl suicidinių minčių. Bandymų nusižudyti būdai pasiskirstė pagal lytis: moterys dažniausiai nuodijosi (N=27, 64,3 proc.), rečiau naudojo aštrius daiktus ir bandė pasikarti (po 11,9 proc.), vyrai nuodijosi (N=16 43,2 proc.), bandė pasikarti (27 proc.),
25 34 24 21 17 10 8 7 5 2 Vyrai Moterys
Socialiniai santykiai Psichinė būklė Finansinės problemos
23 naudojo aštrius daiktus (16,2 proc.). Lyginant su literatūra pasitvirtino, kad moterys bandymui nusižudyti dažniausiai pasirenka nuodijimąsi. Priešingai nei aptariama literatūroje [9,25], kur vyrų dažniausias pasirenkamas bandymo nusižudyti būdas – naudojant aštrius daiktus, šiame tyrime užima tik trečioje vietoje. Tačiau matome jog vyrai dažniau pasirenka letalius bandymo nusižudyti būdus nei moterys (V 56,8 proc., M 35,7 proc.).
Bandžiusių nusižudyti grupėje vartojusių ir nevartojusių alkoholio pacientų skaičius buvo labai panašus (59 ir 55), tačiau 69,1 proc. (N=38) visų apklaustų vyrų suicido metu buvo apsvaigę nuo alkoholio. 4 lentelėje pateikiamas pasiskirstymas pagal lytį. Nustatyta, kad vyrams alkoholio vartojimas didina mėginimo nusižudyti galimybę 4 kartus (OR 4,045, P<0,001).
4 lentelė. Bandžiusių nusižudyti lyties ir alkoholio priklausomybė
Bandymo žudytis metu vartojo alkoholį Taip (N=59) Ne (N=55)
N % N %
Lytis V 38 69,1 proc. 17 30,9 proc. M 21 35,6 proc. 38 64,4 proc.
OR PI (95%) p
4,045 1,851-8,839 0,001
31,6 proc. (N=36) tiriamųjų, patekusių į SPS dėl mėginimo nusižudyti ar tokio poelgio grėsmės teigė nežinantys, kas gali suteikti pagalbos, kai kyla suicidinės mintys.
Toliau nagrinėti tiriamieji, žinoję, kur galima kreiptis pagalbos. Moterys lyginant su vyrais reikšmingai dažniau (p=0,002) žinojo, kur kreiptis pagalbos, kilus suicidinėms mintims (5 pav.). Iš 78 tiriamųjų teigusių, kad yra informuoti apie pagalbos rūšis suicidinių minčių metu, kas antras nurodė vieną pagalbos rūšį (N=37) ir kas ketvirtas dvi arba tris (N=21 ir N=23) (6 pav.). Vienodai dažnai nurodė galimybę kreiptis į psichiatrą, šeimos narius bei telefonines linijas, jos sudarė 58,5 proc. visų variantų. Tai parodo, kad dauguma gali įvardinti tik vieną pagalbos rūšį, įvardintos pagalbos – abstrakčios (telefoninių linijų numerius žinojo tik 1,4 proc.) ir daugeliui žinomos iš bendro išsilavinimo. Tai reiškia, kad visuomenės informavimas apie profesionalius pagalbos šaltinius nėra pakankamas.
5 pav. Žino, kur kreiptis, kai kyla mintys nusižudyti priklausomybė nuo lyties
N=30, 54.5% N=48, 81.4% N=25, 45.5% N=11, 18.6% Vyrai Moterys Taip Ne
24 2/3 tiriamųjų nurodė žinantys, kur gali kreiptis pagalbos (N=78), kai kyla mintys nusižudyti, iš jų pusė (N=40, 51,3 proc.) kreipėsi pagalbos. Kita pusė, nurodė pagalbos nesikreipimo priežastis: nenori, kad kas nors išgelbėtų; mano, kad nebūtų padėję; elgėsi spontaniškai; kitiems nesakė dėl gėdos; nenorėjo kitų apkrauti savo problemomis; neišdrįso; uždaro būdo; atrodė, kad niekam nerūpi. Nurodytas priežastis galima apibendrinti, kaip gėdą bei drąsos stoką. Šiai problemai spręsti būtų naudinga viešinti teikiamos pagalbos anonimiškumą, kurį lengvai galima pasiekti panaudojant informacines technologijas. Taip pat bendrą visuomenės informuotumą apie pagalbą rizikos grupėms, skatinti domėjimąsi bei bendravimą artimųjų tarpe.
95,8 proc. pacientų, kurie kreipėsi pagalbos (N=48), nurodė, kad tai įvyko mėnesio laikotarpyje iki suicidinio bandymo. Daugiausia iš jų, kreipėsi į šeimos narius (N=26), psichiatrus (N=13) ir draugus (N=12). Pacientų pagalbos kreipimasis nurodytas 5 lentelėje: iš visų besikreipusių į profesionalią pagalbą (psichologą / psichiatrą / telefonines pagalbos linijas / GMP) kreipėsi 41 proc., artimuosius (šeimos narius / draugus) – 59 proc. Suteikta pagalba buvo vertinta pagal Likerto skalę (6 lentelė), gautas vidurkis 3,7 ± 1,5. Nekokybiškai ir mažai kokybiškai (t.y. 1 arba 2 balais) pagalbą įvertino 23,4 proc. apklaustųjų, tuo metu labai kokybiškai ir kokybiškai (t.y. 4 arba 5 balais) – 63,9 proc. Profesionalios pagalbos vidurkis 4 ± 1,3, artimųjų pagalba – 3,4 ± 1,6. Įvertinta skirtingų pagalbos rūšių kokybė atskleidžia, kad profesionali pagalba vertinama kaip kokybiškesnė lyginant su artimųjų. Nepaisant to didesnis skaičius pacientų pagalbos ieško artimųjų tarpe, dėl to reikėtų skatinti žmones ieškoti profesionalios pagalbos, kuri yra efektyvesnė. Mažesnis kreipimasis profesionalios pagalbos gali būti nulemtas to, kad jų pagalba yra veiksminga ir pacientai nepatenka į SPS dėl bandymo nusižudyti ar tokio poelgio grėsmės. Psichiatras (28) 20.1% Šeimos nariai (27) 19.4% Telefoninės linijos (27) 19.4% GMP (18) 12.9% Psichologas (16) 11.5% Draugai (11) 7.9% Ligoninė (10) 7.2% Kita (2)1.4%
25 5 lentelėPrieš dabartinį mėginimą žudytis, pacientas kreipėsi pagalbos
13.3.
Bandymų žudytis ir psichiatrinė anamnezė
Nors daugelio šalių tyrimai pateikia šeimyninę anamnezę kaip suicido rizikos veiksnį [12,21,34,35], tačiau šiame tyrime 69,3 proc. (N=79) pacientų teigė, kad jų šeimoje nebuvo nusižudžiusių ar bandžiusių nusižudyti, taigi įvertinti to, kaip rizikos faktoriaus negalima. Daugiau nei pusė pacientų (N=66, 57,9 proc.) niekada anksčiau nebandė žudytis. 48 apklaustieji turėjo suicidinę anamnezę, iš jų 70 proc. (N=34) per pastaruosius 12 mėn bandė žudytis nuo 1 iki 4 kartų (73,5 proc. 1 arba 2 kartus). Kadangi didžioji dalis pacientų bandė paskutinį kartą žudytis metų laikotarpyje, dėl to šis etapas turėtų būti vertinamas kaip ypač rizikingas ir pacientams suteikiama atitinkama nuosekli priežiūra.
Šiame tyrime, per pastaruosius metus naudotų psichikos sveikatos priežiūros paslaugų statistika pateikta 6-oje lentelėje, daugiausia buvo lankytasi 12k (41,7 proc.) ir 4k (20 proc.). Buvo prašoma įvertinti suteiktų paslaugų kokybę, pagal Likerto skalę, visų paslaugų kokybė – 3,4 ± 1,2, paskutinio karto kokybė – 3,3 ± 1,4. Apklausos metu išsiaiškinta, kad nekokybiškai įvertinusieji paslaugas, skundėsi gydytojų domėjimosi stoka, formaliu bendravimu. Kadangi paslaugų kokybės įvertinimas buvo labai skirtingas tarp apklaustųjų, bandyta ieškoti priklausomybių tarp skirtingų parametrų ir nustatyta neigiama koreliacija (r = -0,395, n = 38, p = 0,01) tarp bandymų nusižudyti skaičiaus ir paslaugų kokybės įvertinimo – didėjant paslaugų kokybei mažėja suicidų skaičius (7 pav.)
6 lentelė PSP vartojimas per pastaruosius metus
N Min Max Vidurkis Stand. nuokrypis
PSP 60 1 50 10,00 9,683
Kreipėsi pagalbos į: Besikreipusių skaičius
Besikreipusių procentinė išraiška
Suteiktos pagalbos įvertinimas (Likert skalė), stand. nuokrypis
Šeimos narius 26 20,3 3,44 ± 1,45 Psichiatrą 13 10,2 3,85 ± 1,46 Draugai 12 9,4 3,42 ± 1,83 GMP 8 6,3 4,50 ± 0,93 Telefoninė linija 2 1,6 4 ± 1,41 Psichologas 1 0,8 2 Nesikreipė 66 51,6
26 7 pav. Suteiktų psichikos sveikatos priežiūros paslaugų kokybės ir bandymų nusižudyti skaičiaus sąryšis
6.75 7.17
4
3.75
2.9
Nekokybiškai Mažai kokybiškai Vidutiniškai kokybiškai Kokybiškai Labai kokybiškai
VID UT INIS B AND YM Ų NU SIŽ UD YT I SK AIČ IU S
27
14. IŠVADOS
1. Neturinčios darbo moterys du kartus dažniau mėgino nusižudyti ar turėjo tokio poelgio grėsmę nei vyrai, kiti parametrai – amžius, išsilavinimas, šeimyninė padėtis reikšmingai nesiskyrė.
2. Moterims reikšmingai dažniau diagnozuota: šizofrenija, šizotipinis ir kliedesiniai sutrikimai, organiniai ir simptominiai psichikos sutrikimai ir nuotaikos sutrikimai, vyrams – psichikos ir elgesio sutrikimai dėl psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo.
3. Du trečdaliai tiriamųjų buvo informuoti, kur gali kreiptis pagalbos, kilus suicidinėms mintims, tačiau moterys buvo reikšmingai labiau informuotos nei vyrai. Reikšmingai didesnis respondentų skaičius nurodė tik vieną kreipinį, labiausiai žinomi buvo gydytojas psichiatras, telefoninės linijos ir šeimos nariai.
4. Subjektyvus skirtingų pagalbos rūšių vertinimas reikšmingai nesiskyrė; nustatyta, kad kokybiškai suteikta pagalba reikšmingai mažina suicidų riziką.
28
15.
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS
Praktinė rekomendacijos parengtos remiantis statistiškai reikšmingomis darbo išvadomis ir siekiama atkreipti dėmesį į sekančius suicidinio bandymo ar tokio poelgio grėsmės rizikos veiksnius.
Darbo metu nustatyta, kad moterys, po suicidinio bandymo ar turėjusios suicidinių minčių, dvigubai dažniau buvo nedirbančios nei vyrai, dėl to tikslinga spręsti moterų užimtumo klausimą ir skatinti jų integraciją darbo rinkoje. Apklausiant tiriamuosius, išsiaiškinta, kad vyrai suicidinių minčių ar tokio elgesio metu 4 kartus dažniau buvo vartoję alkoholio nei moterys, dėl to tikslinga skatinti šios priklausomybės gydymą, o apsvaigusius nuo alkoholio vyrus patekusius į skubios pagalbos skyrių priskirti didelei suicido rizikos grupei. Būtina reglamentuoti psichotropinių vaistų vartojimą, nes tiek moterų, tiek vyrų grupėje dažniausias bandymo nusižudyti būdas buvo nuodijantis psichotropiniais vaistais. Kadangi trečdalis apklaustųjų nežinojo, kur gali kreiptis kilus suicidinėms mintims, naudinga labiau viešinti pagalbą teikiančias organizacijas, atkreipti dėmesį į vyrų informuotumą, nes tyrimo metu nustatyta, kad vyrai reikšmingai mažiau informuoti nei moterys.
Manau, kad rekomendacijos galėtų būti naudingos formuojant psichikos sveikatos priežiūros paslaugų politiką, taip pat gydytojams psichiatrams, skubios pagalbos bei šeimos gydytojams kasdieninėje praktikoje.
29
16.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Gama Marques J, Frasquilho Guerreiro D, Sampaio D. Assessment of suicidal behavior in a psychiatric emergency room in Lisbon, Portugal. Acta Med Port [Internet]. 2015;28(4):469–73. Available from: http://www.embase.com/search/results?subaction=viewrecord&from=export&id=L605885432
2. Kunigėlienė A, Adomaitienė V, Jonušienė G, Juodakys M. Savižudiškam elgesiui įtakos turintys veiksniai: socialinės-demografinės charakteristikos bei psichikos sutrikimai. Sveik Moksl [Internet]. 2014 Jan 20 [cited 2017 Mar 20];24(1):31–6. Available from: http://sm-hs.eu/index.php/smhs/article/view/sm-hs.2014.005
3. WHO | Suicide data. WHO [Internet]. 2016 [cited 2017 Apr 4]; Available from: http://www.who.int/mental_health/prevention/suicide/suicideprevent/en/
4. World Health Organisation. Preventing suicide A community engagement toolkit. 2016; 5. World Health Organisation. Mental health action plan. 2013.
6. World Health Organization. GHO | World Health Statistics 2016 data visualizations dashboard | Health workers density and distribution [Internet]. Who. World Health Organization; 2016 [cited 2017 Jan 3]. Available from: http://apps.who.int/gho/data/node.sdg.3-c-viz?lang=en
7. LT statistika. Duomenys Apie 2011–2014 M. Savižudybių Skaičių, Pasiskirstymą Pagal Amžių, Lytį, Savivaldybes Ir Mirties Priežastis [Internet]. [cited 2017 Jan 3]. Available from:
http://vpsc.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=355%3Aduomenys-apie-20112013-m- saviudybi-skaii-pasiskirstym-pagal-ami-lyt-savivaldybes-ir-mirties-prieastis&catid=14%3Asaviudybi-statistika&Itemid=24&lang=lt
8. Ougrin D, Banarsee R, Dunn-Toroosian V, Majeed A. Suicide survey in a London borough: primary care and public health perspectives. J Public Health (Bangkok). 2011;33(3):385–91.
9. Zeppegno P, Gramaglia C, Castello LM, Bert F, Gualano MR, Ressico F, et al. Suicide attempts and emergency room psychiatric consultation. BMC Psychiatry [Internet]. 2015;15(1):8. Available from: http://www.biomedcentral.com/bmcpsychiatry/
10. VARTOJANČIŲJŲ PSICHOAKTYVIAS MEDŽIAGAS MĖGINIMŲ NUSIŽUDYTI TIPAI. Psichologija (Vilniaus Univ) [Internet]. 2012 [cited 2017 Mar 20];45(45):55–69. Available from:
http://www.zurnalai.vu.lt/psichologija/article/view/1537
11. Wand APF, Peisah C, Draper B, Brodaty H. Understanding self-harm in older people: a systematic review of qualitative studies. Aging Ment Health [Internet]. 2017 Mar 22 [cited 2017 Apr 4];1–10. Available from: https://www.tandfonline.com/doi/full/10.1080/13607863.2017.1304522
12. Okan Ibiloglu A, Atli A, Demir S, Gunes M, Kaya MC, Bulut M, et al. The investigation of factors related to suicide attempts in southeastern turkey. Neuropsychiatr Dis Treat. 2016;12:407–16.
13. Castelli Dransart DA, Guerry S. Help-Seeking in Suicidal Situations: Paramount and yet Challenging. Interactions between Significant Others of Suicidal Persons and Health Care Providers. J Clin Med [Internet]. 2017 Feb 13 [cited 2017 Apr 4];6(2). Available from:
http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/28208800
14. Madsen T, van Spijker B, Karstoft K-I, Nordentoft M, Kerkhof AJ. Trajectories of Suicidal Ideation in People Seeking Web-Based Help for Suicidality: Secondary Analysis of a Dutch Randomized Controlled Trial. J Med Internet Res [Internet]. 2016;18(6):e178. Available from:
30 Community-Dwelling General Population with Suicidal Ideation: the 2013 Korean Community Health Survey. @BULLET J Korean Med Sci [Internet]. 2016 [cited 2017 Mar 25];31:2010–9. Available from: https://doi.org/10.3346/jkms.2016.31.12.2010
16. Harada K, Eto N, Honda Y, Kawano N, Ogushi Y, Matsuo M, et al. A comparison of the characteristics of suicide attempters with and without psychiatric consultation before their suicidal behaviours: a cross-sectional study. BMC Psychiatry [Internet]. 2014;14:146. Available from:
http://www.pubmedcentral.nih.gov/articlerender.fcgi?artid=4032354&tool=pmcentrez&rendertype=a bstract
17. Grimholt TK, Bjornaas MA, Jacobsen D, Dieserud G, Ekeberg O. Treatment received, satisfaction with health care services, and psychiatric symptoms 3 months after hospitalization for self-poisoning. Ann Gen Psychiatry [Internet]. 2012;11:10. Available from:
http://www.pubmedcentral.nih.gov/articlerender.fcgi?artid=3347980&tool=pmcentrez&rendertype=a bstract
18. Jiang C, Li X, Phillips MR, Xu Y. Matched case-control study of medically serious attempted suicides in rural China. Shanghai Arch psychiatry [Internet]. 2013;25(1):22–31. Available from:
http://www.pubmedcentral.nih.gov/articlerender.fcgi?artid=4054523&tool=pmcentrez&rendertype=a bstract
19. Crosby AE, Han B, Ortega L a G, Parks SE, Gfroerer J. Suicidal thoughts and behaviors among adults aged ≥18 years--United States, 2008-2009. [Internet]. Vol. 60, Morbidity and mortality weekly report.
Surveillance summaries (Washington, D.C. : 2002). 2011. p. 1–22. Available from: http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/22012169
20. Cheng-Jin A, Abcde Z, Dang X-B, Xiao-Li B, Bcde S, Bai J, et al. Epidemiology of Suicide and Associated Socio- Demographic Factors in Emergency Department Patients in 7 General Hospitals in Northwestern China Long-yang Ma. 2015 [cited 2017 Mar 31];21:2743–9. Available from:
http://www.medscimonit.com/abstract/index/idArt/894819
21. Nazarzadeh M, Bidel Z, Ranjbaran M, Hemmati R, Pejhan A, Asadollahi K, et al. Fatal suicide and modelling its risk factors in a prevalent area of Iran. Arch Iran Med. 2016;19(8):571–6.
22. Nordt C, Warnke I, Seifritz E, Kawohl W. Modelling suicide and unemployment: A longitudinal analysis covering 63 countries, 2000-11. The Lancet Psychiatry [Internet]. 2015 [cited 2017 Mar 25];2(3):239– 45. Available from: www.thelancet.com/psychiatry
23. Milner A, Page A, Lamontagne AD, Baradaran HR. Long-Term Unemployment and Suicide: A Systematic Review and Meta-Analysis. PLoS One [Internet]. 2013 [cited 2017 Mar 25];8(1). Available from:
http://journals.plos.org/plosone/article/file?id=10.1371/journal.pone.0051333&type=printable 24. Córdoba-Doña J, San Sebastián M, Escolar-Pujolar A, Martínez-Faure J, Gustafsson PE, Stuckler D, et al.
Economic crisis and suicidal behaviour: the role of unemployment, sex and age in Andalusia, Southern Spain. Int J Equity Health [Internet]. 2014 [cited 2017 Mar 25];13(1):55. Available from:
http://download.springer.com/static/pdf/607/art%253A10.1186%252F1475-9276-13- 55.pdf?originUrl=http%3A%2F%2Fequityhealthj.biomedcentral.com%2Farticle%2F10.1186%2F1475-
9276-13-55&token2=exp=1490448137~acl=%2Fstatic%2Fpdf%2F607%2Fart%25253A10.1186%25252F1475 25. Yamada T, Kawanishi C, Hasegawa H, Sato R, Konishi A, Kato D, et al. Psychiatric assessment of suicide
attempters in Japan: A pilot study at a critical emergency unit in an urban area. BMC Psychiatry [Internet]. 2007;7. Available from:
http://www.embase.com/search/results?subaction=viewrecord&from=export&id=L351075444%5Cnht tp://dx.doi.org/10.1186/1471-244X-7-64
31 26. Chesney E, Goodwin GM, Fazel S. Risks of all-cause and suicide mortality in mental disorders: A
meta-review. World Psychiatry [Internet]. 2014 [cited 2017 Mar 26];13(2):153–60. Available from: https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC4102288/pdf/wps0013-0153.pdf
27. Grimholt TK, Haavet OR, Jacobsen D, Sandvik L, Ekeberg O. Perceived competence and attitudes towards patients with suicidal behaviour: a survey of general practitioners, psychiatrists and internists. [Internet]. Vol. 14, BMC health services research. 2014. p. 208. Available from:
http://www.scopus.com/inward/record.url?eid=2-s2.0-84902276502&partnerID=tZOtx3y1%5Cnhttp://ovidsp.ovid.com/ovidweb.cgi?T=JS&PAGE=reference&D =medl&NEWS=N&AN=24886154
28. Taylor TL, Hawton K, Fortune S, Kapur N. Attitudes towards clinical services among people who self-harm : systematic review. Br J Psychiatry. 2009;104–10.
29. Emergency staff reactions to suicidal and self-harming patie... : European Journal of Emergency Medicine [Internet]. [cited 2017 Apr 4]. Available from:
http://journals.lww.com/euro-emergencymed/pages/articleviewer.aspx?year=2005&issue=08000&article=00005&type=abstract 30. Gilissen R, De Beurs D, Mokkenstorm J, Mérelle S, Donker G, Terpstra S, et al. Improving Suicide
Prevention in Dutch Regions by Creating Local Suicide Prevention Action Networks (SUPRANET): A Study Protocol. Int J Environ Res Public Health [Internet]. 2017 Mar 28 [cited 2017 Apr 4];14(4):349. Available from: http://www.mdpi.com/1660-4601/14/4/349
31. Tidemalm D, Långström N, Lichtenstein P, Runeson B. Risk of suicide after suicide attempt according to coexisting psychiatric disorder: Swedish cohort study with long term follow-up. BMJ [Internet]. 2008 [cited 2017 Mar 26];337(July 2009):a2205. Available from:
http://www.bmj.com/content/bmj/337/bmj.a2205.full.pdf
32. Statistics Canada. Age Categories, Life Cycle Groupings [Internet]. Vol. 2013. 2012 [cited 2017 Mar 30]. Available from: http://www.statcan.gc.ca/concepts/definitions/age2-eng.htm
33. Psichikos ligų statistika [Internet]. [cited 2017 Apr 5]. Available from:
http://www.vpsc.lt/index.php?option=com_content&view=category&id=12%3Apsichikos-sveikatos-statistika&Itemid=23&lang=lt
34. Hawton K, Casañas i Comabella C, Haw C, Saunders K. Risk factors for suicide in individuals with depression: A systematic review. J Affect Disord [Internet]. 2013 [cited 2017 Apr 4];147(1):17–28. Available from: http://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S0165032713000360
35. Hor K, Taylor M. Review: Suicide and schizophrenia: a systematic review of rates and risk factors. J Psychopharmacol [Internet]. 2010 Nov 1 [cited 2017 Apr 4];24(4 Suppl):81–90. Available from: http://jop.sagepub.com/cgi/doi/10.1177/1359786810385490
32
ANKETA
Anketa yra anoniminė, surinkta informacija bus panaudota tik statistinei analizei. Atsakant į anketos klausimus, tinkamus atsakymus pažymėti
I DALIS – SOCIODEMOGRAFINIAI DUOMENYS
1. Konsultacijos laikas ... m ... mėn. ...d ... val. 2. Lytis: moterisvyras
3. Amžius (įrašyti metais, pvz.: 24 m.): ... 4. Šeimyninė padėtis:
Gyvena poroje (santuokoje) Gyvena poroje (be santuokos) Turi draugę / -ą, bet gyvena atskirai Vienišas / -a
Kita
(įrašyti)... ...
5. Darbinė veikla:
Dirba pilną darbo dieną
Dirba nepilną darbo dieną
Bedarbis, registruotas darbo biržoje Bedarbis, neregistruotas darbo biržoje
Nustatytas ribotas darbingumas dėl medicininių indikacijų (nurodyti likusį darbingumą procentais)...
Studentas, turintis papildomą darbo sutartį
Studentas, neturintis papildomos darbo sutarties Kita (įrašyti)...
6. Išsilavinimas metais (įrašyti, pvz.: 12 metų)...
II DALIS –
DABARTINIS PATEKIMAS Į SKUBIOS PAGALBOS SKYRIŲ
7. Psichiatro konsultacijos tikslas (suformuluotas SPS gydytojų) ... 8. Gydytojo psichiatro nustatyta diagnozė (TLK-10):
Nustatyta (įrašyti kokia)... Nenustatyta
9. SMP kodas
1 kategorija 9. 2 kategorija 13.1 2 kategorija 13.2
33 3 kategorija 14.1 3 kategorija 14.2 3 kategorija 14.3 3 kategorija 14.4 3 kategorija 14.5 4 kategorija 3. 10. Konsultacijos išvada: Gydymas neskirtas
Gydymas skirtas, pacientas stacionarizuojamas į Psichiatrijos skyrių Gydymas skirtas, pacientas stacionarizuojamas į kitą skyrių
Gydymas skirtas, nukreipiant į kitus psichiatrijos stacionarus
Nukreipiamas ambulatoriniam psichiatro gydymui
Kita (įrašyti)... 11. Mėginimo žudytis būdas:
Pasikorimas
Nuodijimasis (išvardinti kuo)... Nušokimas nuo aukštumos
Skendimas
Naudojant aštrius daiktus
Kita... 12. Žudymosi ar tokio poelgio grėsmės priežastis:
Somatinė liga Šeimos problemos Partnerystės problemos Finansinės problemos Psichinė liga Kita... 13. Pacientas, bandęs žudytis ar buvus tokio poelgio grėsmei, vartojo:
Alkoholį
Narkotines medžiagas
Nevartojo psichoaktyvių medžiagų
Kita (įrašyti)... 14. „Aš žinau, kur galiu kreiptis, kai man kyla savižudiškos mintys“:
Taip Ne
15. Jei pacientas žino, kur gali kreiptis, tegu nurodo tris pagalbą galinčias suteikti organizacijas/žmones, išdėstydamas prioriteto tvarka:
1) 2) 3)
16. Prieš dabartinį mėginimą žudytis ar tokio poelgio grėsmę, pacientas kreipėsi pagalbos į:
34
Psichiatrą
Telefonines pagalbos linijas
Nevyriausybinės organizacijos (nurodyti kokias)...
Šeimos narius Draugus
Nesikreipė
Kita...
17. Jei nesikreipė, kodėl (įrašyti) ...
18. Jei kreipėsi, tai prieš kiek laiko: Savaitės eigoje
Mėnesio eigoje
Kita (įrašyti)...
19. Jei kreipėsi, kokia pagalba buvo suteikta (įrašyti) ... 20. Jei pagalba buvo suteikta, kaip ją vertina (subjektyviai; apibraukti labiausiai tinkantį vertinimą):
1 (nekokybiška) 2 (mažai kokybiška) 3 (vidutiniškai kokybiškas) 4 (kokybiška) 5 (labai kokybiška)
III –
BANDYMŲ ŽUDYTIS IR PSICHIATRINĖ ANAMNEZĖ
18. Ar šeimoje yra buvę žudymosi ar tokio poelgio mėginimo atvejų? Taip
Ne
19. Ar prieš dabartinį patekimą bandė žudytis:
Taip
Ne (pasirinkus šį variantą, neatsakinėti į 20 ir 21 klausimus)
20. Gyvenimo eigoje bandė žudytis (įrašyti kiek kartų) ...k., iš šių kartų, per pastaruosius metus (įrašyti) ...k.
21. Nurodyti, kokiais būdais bandė žudytis iki dabartinio mėginimo: Pasikorimas
Nusinuodijimas (įvardinti kuo)... Nušokimas nuo aukštumos
Skendimas
Naudojant aštrius daiktus
Kita...
22. Naudojimasis psichikos sveikatos priežiūros paslaugomis gyvenimo eigoje: Nesinaudojo (pasirinkus šį variantą į klausimus 23-31 neatsakinėti)
Naudojosi (ambulatoriškai). Jei taip, kiek metų (įrašyti)... Naudojosi (dienos stacionare). Jei taip, kiek kartų (įrašyti)... Naudojosi (stacionare). Jei taip, kiek kartų (įrašyti)...
