LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
Gita Argustaitė-Zailskienė
LIETUVOS VIDAUS TARNYBOS
SISTEMOS PAREIGŪNŲ IR
DARBUOTOJŲ TRAUMINĖ
PATIRTIS, PSICHIKOS SVEIKATA
IR PSICHOLOGINĖS PAGALBOS
POREIKIAI
Daktaro disertacija
Medicinos ir sveikatos mokslai, visuomenės sveikata (M 004)
Disertacija rengta 2012–2020 metais Lietuvos sveikatos mokslų universitete Medicinos akademijos Visuomenės sveikatos fakultete Sveikatos psicholo-gijos katedroje.
Mokslinė vadovė
prof. dr. Nida Žemaitienė (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, medi-cinos ir sveikatos mokslai, visuomenės sveikata – M 004).
Disertacija ginama Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Visuomenės sveikatos mokslo krypties taryboje:
Pirmininkė
prof. dr. Žemyna Milašauskienė (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, medicinos ir sveikatos mokslai, visuomenės sveikata – M 004).
Nariai:
prof. dr. Dalia Antinienė (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, socia-liniai mokslai, psichologija – S 006);
prof. dr. Skirmantė Sauliūnė (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, medicinos ir sveikatos mokslai, visuomenės sveikata – M 004);
doc. dr. Alfredas Laurinavičius (Vilniaus universitetas, socialiniai moks-lai, psichologija – S 006);
doc. dr. Christina Schnohr (Kopenhagos universitetas, medicinos ir svei-katos mokslai, visuomenės sveikata – M 004).
Disertacija ginama viešame Visuomenės sveikatos mokslo krypties tary-bos posėdyje 2020 m. rugsėjo 4 d. 10 val. Lietuvos sveikatos mokslų uni-versiteto Farmacijos fakulteto 204 auditorijoje.
Disertacijos gynimo vietos adresas: Sukilėlių pr. 13, LT-50162 Kaunas, Lietuva.
LITHUANIAN UNIVERSITY OF HEALTH SCIENCES
Gita Argustaitė-Zailskienė
TRAUMATIC EXPOSURE,
MENTAL HEALTH, AND
PSYCHOLOGICAL SUPPORT
NEEDS IN THE INTERIOR
SERVICE SYSTEM
Doctoral dissertation Medical and Health Sciences,
Public Health (M 004)
Dissertation has been prepared at the Department of Health Psychology of the Faculty of Public Health, Medical Academy, Lithuanian University of Health Sciences during the period of 2012-2020.
Scientific Supervisor
Prof. Dr. Nida Žemaitienė (Lithuanian University of Health Sciences, Medical and Health Sciences, Public Health – M 004).
Dissertation is defended at the Public Health Research Council of the Lithuanian University of Health Sciences:
Chairperson
Prof. Dr. Žemyna Milašauskienė (Lithuanian University of Health Sciences, Medical and Health Sciences, Public Health – M 004).
Members:
Prof. Dr. Dalia Antinienė (Lithuanian University of Health Sciences, Social Sciences, Psychology – S 006);
Prof. Pr. Skirmantė Sauliūnė (Lithuanian University of Health Sciences, Medical and Health Sciences, Public Health – M 004);
Assoc. Prof. Dr. Alfredas Laurinavičius (Vilnius University, Social Sciences, Psychology – S 006);
Assoc. Prof. Dr. Christina Schnohr (University of Copenhagen, Medical and Health Sciences, Public Health – M 004).
Dissertation will be defended at the open session of the Public Health Research Council of the Lithuanian University of Health Sciences on the 4th of September, 2020 at 10 a.m. in the 204 auditorium of the Faculty of Pharmacy of the Lithuanian University of Health Sciences.
5
TURINYS
SANTRUMPOS ... 7
PAGRINDINIAI TERMINAI IR SĄVOKOS ... 8
ĮVADAS ... 10
Darbo problema ir aktualumas ... 10
Darbo mokslinis naujumas ... 11
Darbo praktinė reikšmė ... 13
Autorės indėlis ... 14
1. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 15
2. LITERATŪROS APŽVALGA ... 16
2.1. Vidaus reikalų tarnybos sistemos darbo specifika ... 16
2.1.1. Policijos departamento darbo specifika ... 16
2.1.2. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento darbo specifika ... 17
2.1.3. Sienos apsaugos tarnybos darbo specifika ... 17
2.2. Trauminių įvykių samprata... 18
2.3. Trauminių įvykių klasifikacija ir mokslinio įvertinimo būdai ... 19
2.3.1. Trauminių įvykių kiekybinis vertinimas ... 20
2.3.2. Tiesiogiai ir netiesiogiai patiriami trauminiai įvykiai ... 20
3.3.3. Trauminių įvykių paplitimas bendrojoje populiacijoje ... 20
2.3.4. Trauminių įvykių paplitimas ir pobūdis vidaus reikalų tarnybos sistemoje ... 21
2.4. Trauminės patirties ir psichikos sveikatos sąsajos ... 24
2.4.1. Trauminiai įvykiai ir potrauminio streso sutrikimas ... 25
2.4.2. Trauminiai įvykiai ir depresija ... 29
2.4.3. Trauminiai įvykiai ir nerimo sutrikimai ... 32
2.5. Trauminės patirties ir rizikingos elgsenos sąsajos ... 34
2.5.1. Trauminiai įvykiai ir probleminis alkoholio vartojimas ... 34
2.5.2. Trauminiai įvykiai ir rūkymas ... 35
2.5.3. Trauminiai įvykiai ir savižudiška elgsena ... 36
2.6. Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ir darbuotojų psichologinės pagalbos poreikiai ir požiūris į psichologinę pagalbą ... 37
3. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI ... 40
3.1. Tyrimo procedūra ir tyrimo dalyviai ... 40
3.2. Tyrimo metodai ... 42
3.3. Statistinė tyrimo duomenų analizė ... 45
4. REZULTATAI ... 48
4.1. Lietuvos vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ir darbuotojų trauminė patirtis ... 48
4.1.1. Patirtų trauminių įvykių rūšių skaičius ir daugkartinis sąlytis su traumine patirtimi Lietuvos vidaus tarnybos sistemoje ... 48
6
4.1.2. Lietuvos vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ir darbuotojų trauminė patirtis, atsižvelgiant į socialinius-demografinius duomenis
ir rizikingą elgseną ... 53
4.1.3. Lietuvos vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ir darbuotojų trauminės patirties vidinė struktūra ... 62
4.1.4. Tyrimo dalyvių pateikti kiti, klausimyne nepaminėti trauminiai įvykiai ... 65
4.2. Lietuvos vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ir darbuotojų psichikos sveikata ... 66
4.2.1. Tiriamųjų psichikos sveikata, atsižvelgiant į socialines- demografines charakteristikas ir rizikingą elgseną ... 68
4.3. Lietuvos vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ir darbuotojų psichologinės pagalbos poreikiai ir požiūris į psichologinę pagalbą ... 72
4.3.1. Lietuvos vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ir darbuotojų psichologinės pagalbos poreikiai ir požiūris į psichologinę pagalbą, atsižvelgiant į socialinius-demografinius duomenis ir rizikingą elgseną ... 74
4.4. Lietuvos vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ir darbuotojų trauminės patirties sąsajos su psichikos sveikata ir pagalbos poreikiais ... 81
4.4.1. Lietuvos vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ir darbuotojų trauminės patirties ir psichikos sveikatos sąsajos ... 81
4.4.2. Sąsajos tarp Lietuvos vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ir darbuotojų psichikos sveikatos ir psichologinės pagalbos poreikių bei požiūrio į psichologinę pagalbą ... 84
4.4.3. Lietuvos vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ir darbuotojų trauminės patirties sąsajų su psichikos sveikata ir psichologinės pagalbos poreikiais bei požiūriu į psichologinę pagalbą apibendrinimas ... 86
5. REZULTATŲ APTARIMAS ... 89 5.1. Tyrimo ribotumai ... 103 5.2. Tyrimo privalumai ... 104 IŠVADOS ... 106 REKOMENDACIJOS ... 108 SUMMARY ... 110 BIBLIOGRAFIJOS SĄRAŠAS ... 130 PUBLIKACIJOS ... 155 PRIEDAI ... 172 1 priedas ... 172 2 priedas ... 175 3 priedas ... 176 4 priedas ... 178 5 priedas ... 179 6 priedas ... 180 7 priedas ... 193 CURRICULUM VITAE ... 207 PADĖKA ... 208
7
SANTRUMPOS
DSM-IV – Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovas
(angl. Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders), 4-asis leidimas (1);
DSM-V – Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovas
(angl. Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders), 5-asis leidimas (2);
HADS – (angl. Hospital Anxiety and Depression Scale), instrumentas, naudojamas vertinti depresijos ir nerimo simptomams (3); LASC – (angl. Los Angeles Symptom Checklist), instrumentas,
naudojamas vertinti potrauminio streso (PTSS) sutrikimo simptomus (4);
LEC – (angl. Life Events Checklist), instrumentas, naudojamas vertinti patirtų trauminių įvykių skaičių ir pasireiškimo dažnumą (5); LR VRM – Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija;
PAGD – Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas PD – Policijos departamentas
PTSS – potrauminio streso sutrikimas; TLK-10 – Tarptautinė ligų klasifikacija. VSAT – Valstybinė sienos apsaugos tarnyba
M – vidurkis Md – mediana PI – pasikliautinasis intervalas SN – standartinis nuokrypis ŠS – šansų santykis
8
PAGRINDINIAI TERMINAI IR SĄVOKOS
Daugkartinis sąlytis su trauminiu įvykiu – terminas, šiame darbe naudo-jamas apibrėžti susidūrimą su bent vienos rūšies trauminiu įvykiu penkis ar daugiau kartų (6).
Lietuvos vidaus reikalų tarnybos darbuotojas – Lietuvos vidaus tarnybos sistemoje pagal darbo sutartį dirbantis asmuo (7).
Netiesiogiai patirtas trauminis įvykis – atvejis, kuomet žmogus sužino apie artimajam nutikusį trauminį įvykį (8).
Pareigūnas – statutinis valstybės tarnautojas, kurio tarnybą reglamentuoja LR vidaus tarnybos Statutas ir (ar) kuris turi viešojo administravimo įgalio-jimus jam nepavaldiems asmenims (7).
Pasienietis – Lietuvos Valstybės sienos apsaugos tarnyboje (VSAT) dirbantis ar tarnybą atliekantis tyrimo dalyvis.
Policininkas – Lietuvos policijos departamente (PD) dirbantis ar tarnybą at-liekantis tyrimo dalyvis.
Priklausomybė nuo alkoholio – elgesio, kognityvinių ir fiziologinių reiški-nių kompleksas, kuris atsiranda dėl kartotinio medžiagos vartojimo. Tipiš-kiausi šio sindromo požymiai yra stiprus troškimas vartoti psichoaktyviąją medžiagą, sunkumas kontroliuoti vartojimą, vartojimas, nepaisant žalingų pasekmių, medžiagos vartojimas individui yra svarbesnis nei kiti veiksmai ar įsipareigojimai, padidėjusi tolerancija vartojamai medžiagai ir kai kuriais atvejais fizinės abstinencijos būklė (9).
Psichikos sveikata – psichologinių veiksnių nulemta vidinė asmens būsena. Šiame darbe į psichikos sveikatą žvelgiama per padidėjusios psichikos svei-katos sutrikimų grėsmės prizmę: tyrinėjami pasireiškiantys potrauminio stre-so sutrikimo, depresijos ir nerimo sutrikimų simptomai.
Savižudybės grėsmės požymiai – šiame darbe naudojamas terminas, skirtas apibūdinti per vienerius metus iki klausimyno pildymo tiriamajam kilusias mintis apie savižudybę, kurtus savižudybės planus ar bandymą įvykdyti sa-vižudybę.
Statutinė įstaiga – Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, teisingumo ir finan-sų ministrų valdymo sričių viešasis juridinis asmuo, kurio vidaus tarnybos sistemos pareigūnų tarnyba organizuojama statutiniais pagrindais. (7). Tiesiogiai patirtas trauminis įvykis – pačiam žmogui asmeniniame gyveni-me įvykęs trauminis įvykis (8,10)
Trauminis įvykis – stresą keliantis, ypatingai grėsmingas ar katastrofiškas įvykis ar situacija (trukęs tiek trumpai, tiek ir ilgai); galintis sukelti gilų distre-są beveik kiekvienam asmeniui (11).
9
Trauminis įvykis, patirtas darbe – darbo metu įvykęs, su darbo kontekstu susijęs trauminis įvykis, kuriame dalyvavo pats asmuo (10).
Ugniagesys gelbėtojas – Lietuvos priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamente (PAGD) dirbantis ar tarnybą atliekantis tyrimo dalyvis.
Vidaus tarnyba – vidaus tarnybos sistemos pareigūno statuso įgijimo, pasi-keitimo ir praradimo bei su vidaus tarnybos sistemos pareigūno statusu susi-jusių teisinių santykių visuma (7).
Vidaus tarnybos sistema – vidaus reikalų, teisingumo ir finansų ministrams pavestų valdymo sričių statutinių įstaigų ir vidaus tarnybos sistemos parei-gūnų visuma ir ryšiai tarp jų (7).
10
ĮVADAS
Darbo problema ir aktualumasPolicijos, priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo bei sienos apsaugos tar-nybos yra vidaus tartar-nybos sistemos statutinės organizacijos, kuriose tarnau-jantys pareigūnai ir dirbantys civiliai susiduria su sudėtingomis darbo sąly-gomis ir sunkiomis patirtimis, pavyzdžiui, trauminiais įvykiais (12–14). Vi-daus tarnybos sistemos pareigūnų ir darbuotojų gerovė yra mokslinių ir vie-šųjų diskusijų objektas, tačiau pripažįstama, kad šiame kontekste veikiančių stresorių pasekmės pareigūnų ir darbuotojų sveikatai ir savijautai vis dar nėra visiškai aiškios, trūksta gilesnio mokslinio supratimo apie tai, kaip tarpusa-vyje siejasi vidaus tarnybos pareigūnų ir darbuotojų trauminės patirties aspektai, psichikos sveikata ir psichologinės pagalbos poreikiai (15, 16).
Tyrimų rezultatai rodo, kad trauminiai įvykiai gali palikti pasekmių šių žmonių sveikatai ir savijautai. Yra žinoma, kad po trauminių įvykių gali prastėti tiek subjektyvi jų psichologinė būklė, tiek ir pasireikšti psichikos sveikatos sutrikimų – potrauminio streso sutrikimo (PTSS), depresijos, neri-mo ir kt. – simptomai (14, 17, 18). Kita vertus, užsienio tyrimai atskleidžia šioje srityje ir neaiškumų. Mokslinėje literatūroje nurodomas gana platus psichikos sveikatos sutrikimų pasireiškimo dažnis: pavyzdžiui, teigiama, kad tarp policininkų, patyrusių trauminį įvykį, PTSS paplitimo dažnis gali varijuoti nuo 1,3 iki 13 proc. (19–21), tarp ugniagesių – nuo 6,4 iki 40 proc. (22–26). Taip pat ir kitų psichikos sveikatos sutrikimų – pavyzdžiui, nerimo sutrikimų ir depresijos – paplitimas po trauminių įvykių šioje imtyje yra diskutuotinas ir neišnagrinėtas pakankamai, kad būtų galima daryti pagrįstas išvadas apie tai, kaip trauminė patirtis siejasi su psichikos sveikatos blogėjimu (20, 27, 28).
Rizikingos elgsenos sąsaja su psichikos sveikatos ir savijautos būkle vidaus tarnybos sistemoje taipogi nėra pakankamai išnagrinėta. Mokslinėje literatūroje nėra vieningos nuomonės dėl prastai besijaučiančių policininkų ir ugniagesių-gelbėtojų alkoholio vartojimo ir rūkymo (29–32).
Prasta savijauta ir neatliepti psichologinės pagalbos poreikiai gali veikti policininkų, ugniagesių gelbėtojų ir sienos apsaugos tarnybos pareigūnų ir darbuotojų sveikatą ir savijautą, o per tai – ir darbo kokybę (33–35). Tai šiuo atveju yra ne tik pačių institucijų efektyvios veiklos, tačiau ir valstybės vie-šojo saugumo problema (36). Išnagrinėjus trauminių įvykių sąsajas su psi-chikos sveikata, taip pat psipsi-chikos sveikatos sąsajas su psichologinės pagal-bos poreikiais ir požiūriu į šią pagalbą, būtų galima papildyti mokslinių žinių
11
bazę informacija apie tai, kaip prisidėti prie vidaus tarnybos pareigūnų ir darbuotojų gerovės ir visuomenės saugumo.
Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad vidaus tarnybos pareigūnų ir darbuo-tojų trauminė patirtis, savijauta ir rizikinga elgsena beveik nenagrinėti Lie-tuvoje. Atliekama itin nedaug mokslinių tyrimų, kuriuose būtų vertinami policininkų patiriami trauminiai įvykiai ir analizuojama jų psichikos sveikata (37–40), o ugniagesiai gelbėtojai ir pasieniečiai tokiuose tyrimuose apskritai nedalyvauja. Numatomi mūsų tyrimo rezultatai leistų Lietuvos vidaus tar-nybos sistemos pareigūnų ir darbuotojų trauminę patirtį ir psichikos sveikatą, taip pat ir kitus tyrime nagrinėjamus reiškinius, patalpinti į tarptautinį kontekstą. Tai leidžia pareigūnų ir darbuotojų darbo sąlygas ir psichologinę būklę palyginti su kitų šalių kolegų duomenimis.
Lietuvos mastu ypatingai opi visuomenės sveikatos problema – didelis savižudybių skaičius (41). Tarptautiniai mokslo tyrimų rezultatai rodo, kad policijos ir priešgaisrinės apsaugos kontekste savižudybės taip pat yra gana dažnos (42). Remiantis šiomis žiniomis, tikimasi atskleisti savižudybės grės-mės paplitimą Lietuvos vidaus tarnybos sistemoje.
Lietuvos mokslinių tyrimų kontekste taip pat nenagrinėtas vidaus tarnybos pareigūnų ir darbuotojų požiūris į psichologinę pagalbą ir tokios pagalbos poreikis. Psichologinė pagalba vidaus tarnybos sistemoje vis dar yra pakan-kamai neseniai siūloma paslauga (43), o kai kuriose sistemos šakose gali-mybės ją gauti apskritai nėra. Užsienio šalyse atliekami vidaus tarnybos sis-temos personalo požiūrio į psichologinę pagalbą tyrimai leidžia manyti, kad tokia pagalba yra aktuali, tačiau stigmatizuojama (44–47) Psichologinės pa-galbos poreikio ir požiūrio į ją analizė padėtų atskleisti šios paslaugos aktua-lumą ir atsakyti į klausimą, ar trauminius įvykius patiriantiems arba prastai besijaučiantiems pareigūnams ir darbuotojams psichologinės pagalbos idėja yra tinkama ir priimtina.
Darbo mokslinis naujumas
Šis disertacinis tyrimas yra išsamus žvilgsnis į policininkų, ugniagesių gelbėtojų ir sienos apsaugos tarnybos pareigūnų ir darbuotojų trauminę pa-tirtį, psichikos sveikatą ir psichologinės pagalbos poreikius bei požiūrį į tokią pagalbą. Tai pirmasis Lietuvoje atliktas panašaus pobūdžio ir masto tyrimas. Šio tyrimo mokslinis naujumas yra keleriopas:
• Kompleksiškai išnagrinėtos sąsajos tarp vidaus tarnybos pareigūnų ir darbuotojų trauminės patirties, psichikos sveikatos ir psichologinės pa-galbos poreikių bei požiūrio į tokią pagalbą.
12
• Pirmą kartą moksliškai ištirta Lietuvos valstybės sienos apsaugos tarny-bos pareigūnų ir darbuotojų psichikos sveikata, trauminė patirtis, rizi-kinga elgsena ir požiūris į psichologinę pagalbą bei tokios pagalbos poreikiai. Tarptautiniame moksliniame kontekste ypatingai trūksta mokslinės informacijos apie šios imties psichologinę būklę bei pati-riamus stresorius, tad šiuo disertaciniu tyrimu tikimasi reikšmingai prisidėti formuojant mokslines žinias tiek Lietuvos, tiek pasaulio mastu. • Tyrime nagrinėta vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ir darbuotojų trauminė patirtis, įvykusi darbe ir asmeniniame gyvenime. Asmeninia-me gyveniAsmeninia-me įvykusi trauminė patirtis išskirta į dvi dalis: trauminiai įvykiai, nutikę asmeniškai patiems tiriamiesiems, ir netiesioginis trau-mavimas, kuomet tiriamasis sužino apie trauminį įvykį, nutikusį jo artimam žmogui. Tokia strategija anksčiau nėra naudota moksliniuose trauminių patirčių tyrimuose. Apskritai vidaus tarnybos imtyje dažniau-siai nagrinėjami tik darbe patirti trauminiai įvykiai (30, 39, 48–51) arba visa tiriamojo trauminė patirtis vertinama kaip vienoda, neišskiriant darbe ir asmeniniame gyvenime patirtų įvykių (52). Šiame diserta-ciniame tyrime naudota prieiga leidžia atskirti asmeniniame gyvenime ir darbe patiriamų trauminių įvykių sąsajas su savijauta ir elgsena bei leidžia iškelti tolimesnius klausimus apie tai, kokia galėtų būti tokios įvykių atskirties reikšmė.
• Taip pat nagrinėjant tiriamųjų trauminę patirtį, atsižvelgta į jų patirtą daugkartinį sąlytį su trauminiais įvykiais. Tai reiškia, kad analizuotas ne tik patirtų skirtingų trauminių įvykių skaičius, bet ir pasikartojantys tos pačios rūšies trauminiai įvykiai. Tokia trauminės patirties kieky-binio įvertinimo forma yra ganėtinai nauja ir moksle plačiau naudojama tik pastaraisiais metais. 2018 m. naujojoje Tarptautinėje ligų klasifi-kacijoje (TLK-11) atsiradus kompleksinio PTSS apibrėžimui (53), tapo ypač aktualu tirti pakartotinį trauminių įvykių patyrimą, nes ši naujai įvesta diagnozė gali būti susijusi su pasikartojančiais tokio paties tipo įvykiais. Tai rodo, kad tyrime pasirinkti trauminės patirties įvertinimo būdai leido atskleisti aktualius jos bruožus ir tinkamu laiku prisidėti prie mokslo žinių šia tema.
• Policininkų ir ugniagesių gelbėtojų rizikinga elgsena dažniausiai yra tyrinėjama fragmentiškai, jos rodikliai retai pasirenkami centriniais ty-rimų reiškiniais, nors ir pripažįstama, kad vidaus reikalų sistemoje tai gali būti giliai įsišaknijusi problema (54). Pasieniečių rizikinga elgsena apskritai nėra tyrinėjama moksliškai. Mūsų tyrime priklausomybės nuo alkoholio simptomams, rūkymui ir savižudybės grėsmei skirtas
dėme-13
sys leido papildyti mokslinių žinių trūkumą apie šių rizikingo elgesio aspektų paplitimą ir sąsajas su traumine patirtimi bei psichikos sveikata. Tikimasi, kad šis disertacinis tyrimas reikšmingai prisidės prie polici-ninkų, ugniagesių gelbėtojų ir pasieniečių traumavimo ir psichikos sveikatos pažinimo. Išsami trauminių įvykių analizė suteikia galimybę atkreipti dėmesį į trauminių įvykių patirties skirtumus darbe ir asmeniniame gyvenime, daug-kartinį trauminių įvykių patyrimą ir šių reiškinių sąsają su psichologine ti-riamųjų savijauta. Šiame darbe taip pat detaliai nagrinėjami vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ir darbuotojų psichologinės pagalbos poreikiai ir požiūris į tokią pagalbą, atsižvelgiant į socialinius-demografinius tiriamųjų bruožus ir jų psichikos sveikatą.
Darbo praktinė reikšmė
Tikimasi, kad tyrimo rezultatai bus naudingi Lietuvos vidaus tarnybos sistemai, prisidedant prie pareigūnų ir darbuotojų gerovės užtikrinimo, for-muojant sprendimus, susijusius su jų sveikata, savijauta ir darbo sąlygomis. Atlikta detali Lietuvos vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ir darbuotojų trau-minės patirties, psichikos sveikatos ir pagalbos poreikių analizė leidžia iden-tifikuoti sritis, kurioms šioje tarnyboje turėtų būti skiriamas ypatingas dėme-sys, inicijuojami pokyčiai instituciniu lygmeniu ir teikiama psichosocialinė pagalba.
Gauti rezultatai skatina atkreipti dėmesį į Lietuvos vidaus tarnybos sis-temos pareigūnų ir darbuotojų trauminę patirtį. Atskleistas tyrinėtoms pro-fesijoms būdingas dažnas psichologinis traumavimas ir asmeniniame gyve-nime įvykstančio psichologinio traumavimo svarba, kalbant apie pareigūnų ir darbuotojų psichikos sveikatą. Gauti duomenys galėtų paskatinti Lietuvos vidaus tarnybos sistemos teisinius sprendimus, siekiant strategiškai plėsti psichologinės pagalbos prieinamumą ir šalinant kliuvinius tokia pagalba pasi-naudoti.
Taip pat šio tyrimo rezultatai galėtų būti naudingi sistemoje jau dirban-tiems psichologams, planuojant terapinį procesą ir semiantis bendrųjų žinių sistemos pareigūnų ir darbuotojų konsultavimui. Atskleistas ganėtinai atsar-gus ar negatyvus sistemos pareigūnų ir darbuotojų požiūris į psichologo pa-galbą galėtų būti paskata formuoti atitinkamas psichoedukacijos priemones apie psichologinę pagalbą ir jos naudą.
Tyrimo autorei nepavyko rasti mokslinės informacijos apie Lietuvos pa-sieniečių darbo patirtis ir savijautą. Tiek Lietuvos, tiek tarptautiniu mastu tai yra pakankamai neištyrinėta populiacija, kurioje iki šiol buvo atliktas menkas kiekis tyrimų, besidominčių šios sferos darbuotojų savijauta darbe ir už darbo ribų. Šiandienos geopolitiniame kontekste sienos apsaugos tarnybų
14
pareigūnai ir darbuotojai yra svarbi gyventojų grupė, nuo kurios fizinės ir emocinės būsenos bei gebėjimo atlikti savo darbo užduotis gali priklausyti reikšminga dalis tarpvalstybinio saugumo. Šio tyrimo rezultatai gali būti naudingi, planuojant VSAT pareigūnų ir darbuotojų gerovei didinti skirtas priemones ir įtvirtinant psichologinės pagalbos svarbą šioje tarnyboje. Tar-nybos vadovams ir joje dirbantiems psichologams ypač reikšmingi galėtų būtų tyrimo rezultatai apie darbe įvykstančių trauminių įvykių sąsajas su bloga psichikos sveikata.
Autorės indėlis
Autorė dalyvavo tyrimo planavimo procese, kartu su darbo vadove prof. dr. Nida Žemaitiene vystė tyrimo koncepciją, planavo ir kūrė tyrimo me-todiką, kontaktavo su tyrimo metodiką sudarančių skalių autoriais dėl leidimų jomis naudotis. Kuriant tyrimo instrumentą, autorė bendradarbiavo su Svei-katos priežiūros tarnyba prie LR Vidaus Reikalų Ministerijos. Konsultuo-damasi su statistikos specialistais, autorė planavo tyrimo imtį ir organizavo sluoksninės atrankos procesą, susisiekė su visomis atrinktomis vidaus reikalų tarnybos sistemos įstaigomis, mezgė ryšius su įstaigų atstovais ir organizavo apklausos procesą. Dviejose įstaigose atliko bandomąjį tyrimą, po kurio pa-darė minimalius pakeitimus tyrimo anketoje. Autorė dalyvavo kiekviename susitikime su tiriamaisiais ir surinko tyrimo duomenis Lietuvos policijos de-partamento, Lietuvos priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento bei Lietuvos valstybės sienos apsaugos tarnybos padaliniuose ir įstaigose. Autorė dalyvavo duomenų suvedime į duomenų bazę, atliko duomenų statistinę analizę konsultuodamasi su darbo vadove ir kitais mokslininkais. Disertacinio darbo tema parengė 2 mokslines publikacijas recenzuojamuose užsienio žurnaluose (1 iš jų leidinyje, referuojamame ir turinčiame citavimo indeksą duomenų bazėje Clarivate Analytics Web of Science), tyrimų rezultatus pristatė 3 tarptautinių ir 3 nacionalinių konferencijų žodinių pranešimų tezėse.
15
1. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Tikslas. Atskleisti Lietuvos vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ir dar-buotojų trauminės patirties sąsajas su psichikos sveikata ir įvertinti psicho-loginės pagalbos poreikius.
Uždaviniai:
1. Išanalizuoti Lietuvos vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ir darbuotojų trauminės patirties ypatumus atsižvelgiant į socialinius-demografinius bruožus ir rizikingą elgseną.
2. Atskleisti Lietuvos vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ir darbuotojų psi-chikos sveikatą atsižvelgiant į socialinius-demografinius bruožus ir rizi-kingą elgseną.
3. Atskleisti Lietuvos vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ir darbuotojų psi-chologinės pagalbos poreikius ir požiūrį į psichologinę pagalbą.
4. Įvertinti Lietuvos vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ir darbuotojų trau-minės patirties sąsajas su psichikos sveikata bei psichologinės pagalbos poreikiais.
16
2. LITERATŪROS APŽVALGA
2.1. Vidaus reikalų tarnybos sistemos darbo specifika
Vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnus ir darbuotojus sudaro parei-gūnai, kiti valstybės tarnautojai ir darbuotojai. Vidaus tarnybos veikla yra griežtai reglamentuota teisiniais dokumentais, o joje dirbantys ir tarnaujantys žmonės neretai dirba pavojingomis sąlygomis, atlieka sudėtingas užduotis, saugodami ir gindami piliečių orumą, teises ir laisves LR (7).
Toliau detaliau aprašoma trijų didžiausių Lietuvos Vidaus reikalų ministro valdymo srities statutinių įstaigų – policijos departamento (PD), priešgais-rinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD) ir Valstybės sienos apsau-gos tarnybos (VSAT) darbo specifika.
2.1.1. Policijos departamento darbo specifika
Lietuvos policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos yra vidaus reikalų centrinė įstaiga, kurios paskirtis – organizuoti policijos veiklą, siekiant užtikrinti asmens, visuomenės saugumą ir viešąją tvarką (55). Policijos sistemos veikla – nusikaltimų ir nusižengimų preven-cija, tyrimas ir šalinimas, administracinio poveikio ir kitokių priemonių tai-kymas, asmenų paieška ir tapatybės nustatymas, kriminalinė žvalgyba, as-menų ir turto apsauga, patruliavimas viešose vietose, neatidėliotinos pagalbos teikimas nukentėjusiems ir kt. (56).
2018 m. duomenimis, Lietuvos policijos departamente dirbo 9627 parei-gūnai ir 2556 civiliai asmenys (darbuotojai) (57)
Policijos darbas kelia ypatingai didelį stresą (58). Tyrimais mėginama iš-skirti, kokie veiksniai policijos darbe gali būti laikomi stipriausiais stresoriais. Tiriant Lietuvos policijos pareigūnus (59), buvo išskirti septyni stresą parei-gūnams keliantys sunkumai: tiesioginių darbo pareigų vykdymas, tarpasme-niniai santykiai darbe, darbo sąlygos, darbo motyvacija, visuomenės požiūris į policiją, gyvenimo kokybė ir darbe patiriama rizika. Taip pat nustatyti penki stipriausi stresoriai: kolegos savižudybė, atvirkštinis procesas (kai panau-dojęs specialiąsias priemones pareigūnas turi įrodinėti jų teisėtumą), nusi-kaltusių asmenų nebaudžiamumas, rizika būti atleistam iš darbo dėl neaiškių priežasčių ir teisėtvarkos sistemos neveiksmingumas. Nustatyta, kad kolegos savižudybė ir atvirkštinis procesas yra stipriausi stresoriai, nepriklausomai nuo juos patiriančiųjų lyties. Valickas ir Vabolytė (40), apklausę įvairiuose Lietuvos miestuose dirbančius policijos pareigūnus, gavo panašius rezultatus: dažniausiai policininkams stresą kėlė gyvybės atėmimas kitam žmogui,
17
galimybė būti atleistam iš darbo, mažas atlyginimas, partnerio sužeidimas darbo metu, policijos autoriteto žeminimas teisme ir nemažai kitų.
2.1.2. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento darbo specifika
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos yra įstaiga prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Departamento paskirtis – įgyvendinti valstybės politiką priešgaisrinės bei civilinės saugos ir gelbėjimo darbų srityse (60). Lietuvos ugniagesių gel-bėtojų veikla – gaisrų gesinimas, gelbėjimo darbai, ekstremaliųjų įvykių lik-vidavimas, tarptautinė pagalba, civilinė sauga ir kt. Jie yra apmokomi pir-mosios pagalbos ir nelaimių valdymo įgūdžių, todėl, įvykus nelaimei, gali ne tik gesinti gaisrą, bet ir veikti kaip gelbėtojai ir teikti reikalingą pagalbą (61). Gaisrų metu gelbėjami asmenys, pastatai, transporto priemonės, gyvūnai. Dažniausios gaisrų priežastys – krosnių, židinių bei dūmtraukių įrengimo ir jų eksploatavimo reikalavimų pažeidimai bei gedimai (31 proc.), neatsargus žmonių elgesys su ugnimi (13,3 proc.) (62).
2019 metų duomenimis, Lietuvos priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamente dirbo apie 3200 pareigūnų ir beveik 400 darbuotojų (Lietuvos respublikos priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, 2019b). PAGD duomenimis, 2014-2018 m. laikotarpiu kasmet vidutiniškai gaisruose žuvo virš 11 tūkst. žmonių. Pavyzdžiui, per 2019 m. sausį Lietuvoje kilo 752 gaisrai, kuriuose žuvo 11 žmonių ir 20 gy-ventojų patyrė traumų. (62).
2.1.3. Sienos apsaugos tarnybos darbo specifika
Lietuvoje Valstybės sienos apsaugos tarnyba atsako už sausumos ir jūros sienų apsaugą, atvykstančių ir išvykstančių asmenų kontrolę. Šios tarnybos pareigūnai ir darbuotojai nustato neteisėto sienos kirtimo atvejus, tiria kitas neteisėtas veikas prie valstybės sienos, vykdo nelegaliai patekusių arba prieglobsčio prašančių asmenų registravimą, dalyvauja paieškos ir gelbėjimo veikloje, katastrofų pasekmių jūroje likvidavimo darbuose, tarptautinėse dau-giašalėse operacijose (63).
2019 m. duomenimis, valstybės sienos apsaugos tarnyboje dirbo daugiau nei 3800 darbuotojų (64).
Iš trijų darbe aprašomų vidaus reikalų statutinių įstaigų (PD, PAGD ir VSAT) sienos apsaugos tarnyba yra menkiausiai ištyrinėta psichologiniu ir visuomenės sveikatos požiūriu. Iš dalies tokį tyrimų trūkumą galima aiškinti tuo, kad daugelyje valstybių sienos apsaugos pareigūnai priklauso policijos
18
tarnybai, tad jie nėra atskirai tiriami ir pakliūva į bendrus policijos pareigūnų ir darbuotojų tyrimus, kur lieka neišskirti kaip tiriamoji grupė. Atskirai pa-sieniečiai tiriami dažniau tik tose valstybėse, kur sienos apsauga ypač aktuali dėl vykstančių tarpvalstybinių konfliktų, dažno nelegalaus sienos kirtimo ir panašiai – pavyzdžiui, Izraelyje (65).
Lietuvos sienos apsaugos tarnybos pareigūnus darbe lydi sudėtingos, grės-mę sveikatai ir net gyvybei galinčios kelti situacijos: 2015 m. iš viso į Lietuvą per pasienio kontrolės punktus neįleisti 3479 asmenys, neturėję galiojančių vizų, leidimų gyventi, galiojančių kelionės dokumentų, taip pat laikyti ke-liančiais grėsmę valstybės saugumui ir pan. (63).
Izraelyje atlikto tyrimo rezultatai parodė, jog sienos apsaugos tarnybos pareigūnai ir darbuotojai patyrė stresą dėl nepakankamų atlyginimų, resursų darbams atlikti trūkumo, perkrovos darbe, lėtai pasiekiamų paaukštinimo galimybių, nereguliarių darbo grafikų ir pan. (65). Indijoje atliktas panašus tyrimas parodė, jog 72 proc. sienos apsaugos pareigūnų teigė negaunantys pakankamai miego, tik 54 proc. teigė jaučiantys, jog jų vadovus galima pa-siekti esant reikalui, 50 proc. teigė susiduriantys su sunkumais, norėdami išeiti atostogų. Tyrime taip pat nurodyti tokie darbe kylantys iššūkiai kaip spaudimas nedaryti klaidų, nebendradarbiavimas su civiline valdžia, smurtas įstaigos viduje, ilgalaikis atsiskyrimas nuo šeimos ir pan. (66).
***
Policijos departamentas, priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departa-mentas ir sienos apsaugos tarnyba – statutinės įstaigos, kurių pareigūnų ir darbuotojų darbą griežtai reglamentuoja įstatymai ir kiti teisiniai dokumentai. Dėl tyrimų trūkumo ir akivaizdžiai matomų kultūrinių pasieniečių patiriamų problemų skirtumų sudėtinga į sienos apsaugos tarnybų darbą žvelgti apibendrintai, tačiau tiek moksliniai tyrimai, tiek ir pareigūnų darbo specifiką apibūdinantys dokumentai rodo, jog policijos darbas yra kupinas įvairaus pobūdžio stresorių, galimai paveikiančių pareigūnų savijautą, gyvenimo ir darbo kokybę.
2.2. Trauminių įvykių samprata
Tiksliai apibrėžti, kas yra trauminis įvykis, yra gana sudėtinga. Istoriškai trauminių įvykių apibrėžimas keitėsi. Plačiai kalbėti apie psichologiškai traumuojančias gyvenimo patirtis buvo pradėta dar XIX amžiaus pabaigoje, kuomet prancūzų neurologas Jean Martin Charcot tyrinėjo sutrikimą, tuomet vadintą isterija. Jis iškėlė hipotezę, kad neįprasti psichologiniai simptomai ir elgesio būdai kai kuriais atvejais gali pasireikšti ne dėl fiziologinių priežasčių, tačiau dėl psichologinių traumų. Mokslininkams susipažinus su šia prielaida,
19
psichotraumatologijos sritis gana greitai juos suintrigavo ir tyrimų ėmė dau-gėti. Didele dalimi tyrinėjimus paskatino pasauliniai karai, ir antrojoje XX a. pusėje buvo įtvirtintas terminas „trauminis įvykis“ (67).
Laikui bėgant, trauminiai įvykiai buvo apibrėžiami kiek skirtingai. Žvel-giant į pastarųjų dešimtmečių mokslinius tyrimus ir ligų klasifikaciją, mato-ma, kad 1994 išleistoje ligų klasifikacijoje DSM-4 trauminiai įvykiai buvo apibūdinami, daugiau akcentuojant subjektyvų įvykio patyrimą, t. y., laikyta, kad minėti sunkūs įvykiai gali būti trauminiai tada, kai juos patirdamas žmogus jautė intensyvią baimę, siaubą ar bejėgiškumą (1). Vėliau apibrėžime nebeliko subjektyviosios dalies ir nebebuvo atsižvelgiama į tai, kaip įvykį patyręs asmuo jo metu jautėsi, t. y., 2013 m. išleistoje DSM-5 klasifikacijoje trauminiai įvykiai jau buvo įvardijami kaip tiesioginis susidūrimas su realia ar gresiančia mirtimi, rimtu sužeidimu arba seksualiniu smurtu, taip pat ir sužinojimas apie šiuos įvykius arba jų stebėjimas (American Psychiatric Association, 2013).
Šiuo metu moksle ir praktikoje naudojami du apibrėžimai, kurie vienas su kitu persidengia. Vienas iš jų – minėtasis DSM-5 apibrėžimas, kitas – TLK-10. Pastarasis teigia, kad tai stresą keliantis, ypatingai grėsmingas ar katastrofiškas įvykis ar situacija (trukęs tiek trumpai, tiek ir ilgai); galintis sukelti gilų distresą beveik kiekvienam asmeniui (11). Iš to galima spręsti, kad diskusija dėl trauminio įvykio subjektyvaus patyrimo dar vyksta. Trau-miniai įvykiai gali turėti sveikatai ir savijautai kenksmingų padarinių, kurie gali tęstis visą juos patyrusio žmogaus gyvenimą (68).
2.3. Trauminių įvykių klasifikacija ir mokslinio įvertinimo būdai Psichologijos, psichiatrijos ir visuomenės sveikatos moksle vykdomi įvai-rūs trauminių įvykių tyrimai. Tyrinėjamos skirtingo dydžio imtys, tyrimams pasirenkamos skirtingos geografinės lokacijos, varijuoja ir pačių trauminių įvykių bruožai, į kuriuos kreipiamas dėmesys. Atliekant tyrimus, trauminiai įvykiai klasifikuojami keleriopai: pagal traumavimo kiekį (vienkartinis ar daugkartinis sąlytis su trauma), poveikio sukėlėją (tiesiogiai asmeniui arba visuomenės ar bendruomenės mastu sukeltas poveikis) (69), sąlyčio su trau-miniu įvykiu asmeninį artumą (pirminis traumavimas, kai asmuo tiesiogiai, asmeniškai dalyvauja įvykyje, ir antrinis traumavimas, kai stebimas kito asmens dalyvavimas trauminiame įvykyje arba sužinoma, kad artimas asmuo patyrė trauminį įvykį) (70) ir pan.
20
2.3.1. Trauminių įvykių kiekybinis vertinimas
Tiriant trauminių įvykių poveikį asmeniui, kartais jis nusakomas per konkrečius, vieną kartą įvykusius trauminių įvykių atvejus, pavyzdžiui, fizinį užpuolimą (71). Kitais atvejais trauminių įvykių kiekis įvertinamas, atkrei-piant dėmesį į trauminės patirties gausą: skaičiuojant, kiek skirtingų įvykių asmeniui yra nutikę (72,73), ir kiek kartų kartojosi konkretūs įvykiai (54, 74).
Yra duomenų, kad tiriant psichikos sveikatą labai vertinga atkreipti dėmesį į skirtingų asmeniui nutikusių trauminių įvykių kiekį (75), tačiau šis rodiklis skaičiuojamas nedažnai. Taip pat svarbu paminėti pastaraisiais metais kylantį susidomėjimą vienodų trauminių įvykių pasikartojimu (pavyzdžiui, kelis kartus patirtas pasikėsinimas šaunamuoju ginklu arba daugkartinis dalyva-vimas gesinant gaisrus). 2018 m. į šiuo metu įsigaliojimo procese esančią Tarptautinę ligų klasifikaciją TLK-11 įtraukta nauja diagnozė – kompleksinis potrauminio streso sutrikimas (Pasaulio sveikatos organizacija, 2019). Ši diagnozė buvo suformuluota, remiantis pasikartojančių vienodų trauminių įvykių poveikio fizinei ir psichikos sveikatai tyrimais.
Galima teigti, kad moksliniuose tyrimuose įprasto būdo paversti trauminę patirtį kiekybine išraiška kol kas nėra; tyrėjai renkasi, kaip vertinti trauminius įvykius, pagal savo tyrimo pobūdį, imtį ir tikslą.
2.3.2. Tiesiogiai ir netiesiogiai patiriami trauminiai įvykiai
Nagrinėjant trauminių įvykių padarinius ir poveikį sveikatai, taip tiriami ne tik paties asmens tiesiogiai patirti įvykiai, tačiau ir tai, ar asmuo yra stebėjęs kitiems vykstančių trauminių įvykių ar apie juos sužinojęs, klausęsis juos patyrusių artimųjų ar kitų žmonių pasakojimų (76, 77). Yra žinoma, jog ne tik tiesiogiai patyrus, bet ir stebėjus trauminį įvykį ar sužinojus, kad jis nutiko artimam asmeniui, gali pasireikšti ilgalaikės neigiamos psichologinės reakcijos (78, 79).
2.3.3. Trauminių įvykių paplitimas bendrojoje populiacijoje
Lietuvoje yra atlikta nedaug tyrimų, kuriuose vertinama, kiek trauminių įvykių patiria gyventojai. Skirtingų autorių duomenimis, vidutiniškai suaugę lietuviai per savo gyvenimą patiria 1,6–5,6 trauminio įvykio (80,81), o 81,7 proc. vyrų ir 61,9 proc. moterų nurodo apskritai patyrę bent vieną trauminį įvykį (82). Vyrai Lietuvoje teigia patiriantys daugiau trauminių įvykių negu moterys (80).
Užsienio tyrimai šiuo klausimu pateikia įvairius rezultatus. Bent vieną trauminį įvykį nurodo patyrę apytiksliai nuo 26 iki beveik 90 proc. tiriamų
21
žmonių (83–87). Apie trečdalis žmonių nurodo patyrę keturis ar daugiau trauminių įvykių (83). Dažniausiai nurodomi trauminiai įvykiai, kuriuos žmo-nės patiria – nelaimingi atsitikimai, artimiems žmonėms nutikusios nelaimės ir grėsmingos ligos, smurtas (88, 89).
***
Kaip matoma, tirdami trauminius įvykius mokslininkai atsižvelgia į skir-tingus jų aspektus: gausą, pobūdį, aktualumą pačiam asmeniui. Tai iš dalies lemia apibrėžimas, kuriuo naudojamasi. Įvairios metodologinės prieigos nu-lemia tai, jog skirtingai matuojamas trauminių įvykių kiekis, trauminiai įvy-kiai įvairiai klasifikuojami. Galima teigti, jog trauminiai įvyįvy-kiai nėra retas ar išskirtinis patyrimas, tačiau vis dėlto trūksta vieningo suvokimo apie trau-minių įvykių paplitimą, galimai – dėl neaiškių šio reiškinio apibrėžimo ribų.
2.3.4. Trauminių įvykių paplitimas ir pobūdis vidaus reikalų tarnybos sistemoje
Nagrinėjant mokslinę literatūrą, pastebima, kad vidaus tarnybos imtyje dažniausiai nagrinėjami tik darbe patirti trauminiai įvykiai (30, 39, 48–51) arba visa trauminė patirtis vertinama kaip vienoda, neišskiriant darbe ir as-meniniame gyvenime patirtų įvykių (52). Kadangi žinoma, kad asmeninė trauminė patirtis yra svarbi, kalbant apie psichikos sveikatą (90), kyla klau-simas, ar neatsižvelgiant į asmeninio gyvenimo trauminę patirtį šioje imtyje, nepraleidžiama svarbios informacijos.
Policijos departamente. Savo darbe trauminius įvykius policijos parei-gūnai patiria dažniau nei įprasta kitiems, mažiau rizikingose profesijose dir-bantiems žmonėms. Pavyzdžiui, Suomijoje tyrinėjant smurto pasireiškimą policijos pareigūnų darbe, nustatyta, jog daugiau nei penktadalis pareigūnų per metus iki tyrimo buvo bent kartą patyrę grasinimą ginklu, 44 proc. – neginkluotą fizinį puolimą ar pasipriešinimą (91). Kalifornijoje, JAV, atliktas longitudinis 400 policijos pareigūnų tyrimas parodė, jog daugiau nei du treč-daliai policininkų per trejus darbo metus bent kartą buvo situacijoje, kurioje jautė tiesioginę grėsmę savo pačių gyvybei. Apytiksliai kas dešimtas parei-gūnas teigė per tą patį laiką nužudęs ar rimtai sužeidęs žmogų darbo metu (49). Colwell ir kt. (48), atlikę tyrimą Teksaso valstijoje, nustatė, kad tik 2,9 proc. pareigūnų teigė darbe nepatyrę jokio emociškai traumuojančio įvykio.
JAV taip pat buvo atliktas tyrimas, kuriuo palyginti policijos pareigūnų patiriami trauminiai ir vadinamieji gyvenimo įvykiai, t. y. tiek teigiami, tiek neigiami žmogui stresą keliantys gyvenimiški įvykiai, pavyzdžiui, pajamų sumažėjimas, vedybos, artimo draugo mirtis, vaiko gimimas, didelis ginčas
22
su sutuoktiniu ir pan. Apskaičiuota, jog policijos pareigūnai per metus iki apklausos buvo patyrę daugiau trauminių įvykių (M = 4,16 ± 2,48) nei gyve-nimo įvykių (M = 2,78 ± 2,64). Turint omenyje, kad gyvegyve-nimo įvykiai yra įprasti, nutinkantys kiekvienam, o trauminių įvykių neretas asmuo per gy-venimą gali patirti vos keletą, matoma, kad policijos pareigūnai yra trauminių įvykių ypač paliečiami (92).
Tyrimų apie Lietuvos policijos pareigūnų trauminių įvykių patirtis stinga. Kazlauskas ir kt. (39), atlikę Panevėžio miesto policijos pareigūnų apklausą, teigia, kad trauminio stresoriaus poveikį, kuomet teko susidurti su mirtimi arba grėsme kito žmogaus gyvybei, per pastaruosius trejus metus profesinėje veikloje patyrė 58,4 proc. pareigūnų. Tyrime įvardijami trauminiai įvykiai buvo susidūrimas su sužalota auka, patekimas į įvykį, kuriame buvo nužu-dytas žmogus, ginklo panaudojimas. Apskaičiuota, jog beveik du trečdaliai trauminius įvykius patiriančių pareigūnų su tokiais įvykiais susiduria kartą per pusę metų ar dažniau. Valicko ir Vabolytės (40) atlikto tyrimo rezultatai rodo, jog per mėnesį vienas pareigūnas vidutiniškai patiria kiek daugiau nei tris trauminius įvykius.
Mokslinėje literatūroje randama nemažai tyrimų, kuriuose nagrinėjama, ką pareigūnams reiškia trauminiai įvykiai. Trauminiams įvykiams policijos pa-reigūnai suteikia įvairias reikšmes. Papa-reigūnai nurodo skirtingus įvykius kaip tuos, kurie jiems pasirodė emociškai sunkiausi. Weiss ir kt. (93) JAV at-liktame policijos pareigūnų tyrime stipriausiai emociškai paveikiančiu įvykiu darbe buvo įvardyta paties pareigūno padaryta klaida, dėl kurios kolega pareigūnas buvo sužeistas arba žuvo. Colwell ir kt. (48) tyrimas parodė, jog Teksaso valstijos policijos pareigūnai kaip dažniausiai darbe patirtą labiausiai traumuojantį įvykį įvardijo vaikų mirtis ir jų rimtus sužalojimus. Daugiau nei pusė pareigūnų teigė tokių įvykių metu visiškai nekontroliavę situacijos arba ją kontroliavę tik labai silpnai. Lietuvoje Žukauskas ir kt. (37), atlikę 314 po-licijos pareigūnų ir popo-licijos akademijos studentų tyrimą, apskaičiavo, jog apie pusei tyrimo dalyvių didžiausią stresą darbe kėlė stebėto ir patirto smurto kiekis. Galima pastebėti, jog stipriausiai paveikiančiais trauminiais įvykiais pareigūnai dažniausiai įvardija patirtis, susijusias su mirtimi.
Apibendrinant galima teigti, kad trauminiai įvykiai policininkams yra įprasti ir darbe įvyksta dažnai. Lietuvoje atlikta nedaug policijos trauminių patirčių tyrimų, tačiau esami duomenys taip pat rodo, jog Lietuvos poli-cininkams trauminiai įvykiai yra aktualūs. Polipoli-cininkams emociškai sunkiau-sia susidurti su trauminiais įvykiais, kuriuose jie stebi ir patiria smurtą.
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamente. Tyrimų, kuriuose aprašomas trauminių įvykių patyrimo dažnumas tarp ugniagesių gelbėtojų, nėra daug. JAV atlikto tyrimo rezultatai parodo, jog jau studijuodami, bū-simieji ugniagesiai patiria arba iki tol būna patyrę vidutiniškai 1,6 skirtingų
23
trauminių įvykių (94). Tokiais įvykiais įvardijami mirties ar stipraus sužei-dimo stebėjimas, sprogimai, gaisrai ir pan. Lenkijoje atliktas 974 ugniagesių tyrimas parodė, jog beveik devyni iš dešimties tyrimo dalyvių darbo metu buvo patyrę trauminį įvykį, didžioji dalis jų – ne vieną. Daugiausiai (82 proc.) ugniagesių teigė, jog labiausiai traumuojantis jų darbo aspektas – neįprasti, siaubingi vaizdai (95).
Ugniagesių tyrimuose dažniau susitelkiama į tai, kokias reikšmes traumi-niams įvykiams priskiria patys ugniagesiai ir kaip jie vertina jų stiprumą bei stresogeniškumą. Tiriant priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo tarnybų parei-gūnus ir darbuotojus, teikusius pagalbą po 2004 industriniame parke Belgijoje įvykusio dujų vamzdžio sprogimo, tyrimo dalyvių prisiminimai apie spro-gimą buvo įvairūs: pagrindinis, dažniausiai minimas į atmintį įstrigęs įvykio aspektas – civilių ir kolegų žūtis įvykio metu arba teikiant pagalbą. Labiausiai šokiruojantys įvykio aspektai ugniagesiams buvo kolegų netektys ir kontaktas su mirtimi. Ketvirtis ugniagesių teigė, kad taip pat patyrė stiprų šoką, ma-tydami apdegusius žmones (96). Kitų tyrimų rezultatai rodo, kad ugniage-siams didžiausią stresą kelia vaikų žūtys gaisruose (22,71), transporto avari-jos, dideli gaisrai, skendimai, savižudybės ar bandymai jas įvykdyti (97). Teigiama, jog tokie ir panašūs tyrimų rezultatai patvirtina ankstesnių tyrimų iškeltą teiginį, jog ugniagesiai gelbėtojai intensyviau nei kiti pagalbos teikėjai susiduria su pirmaisiais nelaimių padariniais ir artimiau nei kiti patiria santykį su mirtimi ir siaubą keliančiais dalykais (96).
Apibendrinant galima teigti, kad ugniagesiams trauminiai įvykiai yra įprasta darbo dalis. Ugniagesių trauminių patirčių tyrimuose atsiskleidžia, jog emociškai sunkiausi, labiausiai šokiruojantys trauminiais įvykiai šios profesi-jos atstovams yra tie, kuriuose patiriamas intensyvus kontaktas su mirtimi.
Sienos apsaugos tarnyboje. Pasienio apsaugos punktuose dirbantys as-menys pagal savo veiklos pobūdį rizikuoja patirti trauminių įvykių. 74 pro-centai Izraelio sienos apsaugos darbuotojų teigė darbe patyrę bent vieną trauminį įvykį (65), JAV sienos apsaugos pareigūnai teigė patiriantys fizinius užpuolimus, apmėtymus akmenimis ir susišaudymus (98).
Vis dėlto sienos apsaugos pareigūnų ir darbuotojų trauminės patirtys nėra išsamių tyrimų objektas, todėl mokslinės informacijos šia tema pavyksta rasti nedaug. Matoma akivaizdi spraga, kurią reikalinga užpildyti tam, kad būtų galima apibūdinti sienos apsaugos tarnyboje patiriamus trauminius įvykius, jų pobūdį ir dažnumą bei išsamiau nagrinėti trauminės patirties reikšmę ir svarbą šios profesijos atstovams.
***
Literatūra apie vidaus tarnybos įstaigų pareigūnų ir darbuotojų traumines patirtis rodo, jog policijoje ir priešgaisrinės apsaugos srityje trauminiai
24
įvykiai yra dažni. Ugniagesiai-gelbėtojai dėl savo darbo specifikos patiria ypač daug trauminių įvykių. Vidaus tarnybos pareigūnus ir darbuotojus la-biausiai emociškai paveikia ir šokiruoja skirtingi trauminiai įvykiai: poli-cininkus – susidūrimas su smurtu, ugniagesius gelbėtojus – susidūrimas su mirtimi ar jos rizika. Tai galimai rodo, jog ugniagesių gelbėtojų darbas yra susijęs su emociškai labiau sukrečiančiomis patirtimis nei policininkų. Pa-sieniečių trauminės patirtys yra ištyrinėtos nepakankamai išsamiai, o Lietu-voje šios srities mokslinių tyrimų apskritai neatlikta.
2.4. Trauminės patirties ir psichikos sveikatos sąsajos
Gausūs moksliniai tyrimai apie trauminių įvykių poveikį sveikatai ir savijautai byloja, kad šiai patirčiai skiriamas ypatingas dėmesys. Didelė dalis trauminį įvykį patyrusių asmenų su šia patirtimi sėkmingai susitvarko, rea-guoja atspariai ar patiria neilgai trunkančius ikiklinikinius požymius. Tai patvirtina daugelio tyrimų rezultatai, kurie rodo, kad po trauminių įvykių ne visi juos patyrę žmonės kenčia nuo psichikos sveikatos sutrikimų (14, 17, 18). Iškart po trauminio įvykio pasireiškiančios reakcijos yra vertinamos kaip normalus, stipraus šoko ir sukrėtimo iššauktas reiškinys. Atsakas į traumą gali pasireikšti pakitusiomis emocijomis (jausmų blankumu, nerimu, pykčiu, depersonalizacija, dezorientacija ir pan.), fiziniais požymiais (pykinimu, pra-kaitavimu, padažnėjusiu pulsu, išsekimu ir pan.), kognityviais pokyčiais (negebėjimu sukaupti dėmesio, iškreiptu laiko ir erdvės suvokimu, stipria identifikacija su įvykio aukomis ir pan.), tam tikru elgesiu (nenustygimu vietoje, miego sunkumais, psichoaktyvių medžiagų vartojimo sustiprėjimu, vengiančiu elgesiu ir pan.) ar egzistencinio turinio apmąstymais ir veiksmais (intensyvia malda, saviveiksmingumo praradimu, neviltimi dėl žmonijos būklės ar likimo ir pan.) (99).
Pastebima, kad dauguma po trauminio įvykio pasireiškiančių reakcijų sušvelnėja ir pranyksta su laiku, tačiau daliai trauminius įvykius išgyvenusių žmonių gali išsivystyti ilgalaikiai sveikatą ir gyvenimo kokybę veikiantys sutrikimai: potrauminio streso sutrikimas, depresija, nerimo sutrikimai, pa-nikos sutrikimas, psichoaktyvių medžiagų vartojimo padidėjimas, kvėpavimo takų sutrikimai, širdies ir kraujagyslių ligos ir kt. (86, 100–103).
Kaip trauminis įvykis paveiks jį patyrusį asmenį, galimai priklauso nuo daugybės veiksnių: asmenybės bruožų ir demografinių charakteristikų, pa-tirto įvykio pobūdžio ir stiprumo, įvykių skaičiaus, raidos stadijos, kurioje asmuo yra, trauminio įvykio reikšmės pačiam asmeniui, sociokultūrinių veiksnių ir pan. (82, 99). 2016 m. Australijoje atliktu didelės imties tyrimu išsiaiškinta, kad psichopatologija didžiąja dalimi nepriklauso nuo to, koks trauminis įvykis patirtas. Kitaip tariant, tikėtina, kad nėra specifinio ryšio tarp
25
tam tikros rūšies trauminių įvykių ir tam tikrų psichikos sveikatos sutrikimų (104).
Moksliniuose tyrimuose jau kelis dešimtmečius nagrinėjami ne tik nega-tyvaus, bet ir pozityvaus trauminio poveikio aspektai. Vienas iš jų yra potrau-minis augimas – žmogaus, patyrusio sudėtingą gyvenimo krizę, pozityvaus pokyčio patyrimas (105). Lietuvoje Kazlauskas, Šimėnaitė ir Gailienė (106), tirdami studentus, patyrusius trauminį įvykį, nustatė, jog subjektyviai verti-namas trauminės patirties intensyvumas reikšmingai susijęs ne tik su stip-resne potraumine simptomatika, bet ir su didesniu potrauminiu augimu. Kai kurie žmonės, sėkmingai įveikdami traumas, geba augti kaip asmenybės. Autoriai daro išvadas, kad trauminės patirties padariniai tam pačiam žmogui gali būti tiek teigiami, tiek neigiami. Lietuvoje nėra duomenų apie vidaus tarnybos pareigūnų ir darbuotojų potrauminį augimą, tačiau reikia pastebėti, kad tai yra reiškinys, kuriam ir užsienio literatūroje neskiriama ypatingai daug dėmesio. Pozityvus požiūris į psichologinius reiškinius yra neabejotinai nau-dingas (107), tačiau galima daryti prielaidą, kad išanalizuoti trauminės pa-tirties sąsajas su savijautos ir sveikatos pablogėjimu psichikos sveikatos spe-cialistams yra opesnis klausimas.
Apibendrinant galima teigti, kad po sunkių, psichologiškai traumuojančių patirčių yra normalu kurį laiką patirti intensyvias emocines ir kitokias reak-cijas, kurios ilgainiui sušvelnėja ir pranyksta. Daliai žmonių tokios reakcijos pasireiškia ilgą laiką ir gali peraugti į psichikos sutrikimus. Mokslininkai nagrinėja ne tik negatyvias trauminių įvykių pasekmes, tačiau ir pozityvias, pavyzdžiui, trauminį augimą.
2.4.1. Trauminiai įvykiai ir potrauminio streso sutrikimas
Šiame darbe potrauminio streso sutrikimas apibrėžiamas, remiantis TLK-10 apibrėžimu: tai sutrikimas, kuris „pasireiškia kaip pavėluota ar užsitęsusi reakcija į stresogeninį įvykį ar situaciją, ypač pavojingą ar katastrofišką, kuri sukeltų stiprų distresą kiekvienam“ (11). Šiame apibrėžime išskirti simptomai atitinka DSM IV sampratą. Abiejose sutrikimų klasifikacijose teigiama, jog sutrikimas pasireiškia invazijos, vengimo ir padidinto dirglumo simptomais (1).
Apie stiprias emocines reakcijas po emocinių traumų pradėta plačiai kalbėti dar XIX amžiaus pabaigoje, stebint kareivius, grįžtančius iš Indijos, Afganistano, Kinijos ir kitų karo konfliktų vietų. Pirmojo pasaulinio karo metu imta ypač plačiai domėtis kareivių emocine būkle. Kalbant apie sunkių patirčių sukeliamas pasekmes psichikos sveikatai, tuomet buvo vartojami įvairūs terminai: „sviedinio šokas“ (angl. shell shock), neurastenija, psicho-neurozė ir pan. Kol nebuvo atskleista, kad pavėluotą potrauminio streso
26
simptomų pasireiškimą karo veteranams galima paaiškinti daugeliu įvairių veiksnių, psichiatrijos mokslas manė, kad tai galėtų būti kompensacinės neu-rozės apraiška. Potrauminio streso sutrikimas kaip terminas pirmą kartą ofi-cialiai įvestas į psichiatrijos diskursą 1980 m., kuomet šio sutrikimo diagnos-tiniai kriterijai buvo įtraukti į psichikos sutrikimų klasifikaciją DSM-III (108).
Ypač dažnai šis sutrikimas mokslininkų yra nagrinėjamas JAV, kur trau-miniais įvykiais ir jų pasekmėmis ypatingai susidomėta po 2001 rugsėjo 11-osios įvykių, ir karinių ar politinių konfliktų paliestose valstybėse, kur dažnos gyventojų trauminės patirtys labiausiai tikėtinos. Skirtinguose geo-grafiniuose ir kultūriniuose regionuose atliekamų epidemiologinių tyrimų re-zultatai pateikia įvairius PTSS paplitimo dažnius. PTSS paplitimas bendro-joje populiacibendro-joje varijuoja nuo 0,56 proc. Ispanibendro-joje iki 6,67 proc. Kroatibendro-joje (109).
Šiuo metu mokslinėje literatūroje skiriami keli PTSS aiškinantys modeliai (110, 111), kuriuose pateikiami šiek tiek skirtingi sutrikimo simptomai:
• Trijų veiksnių (pasikartojančio išgyvenimo, vengimo ir ažitacijos) mo-delis, naudotas DSM-IV.
• Keturių veiksnių (pasikartojančio išgyvenimo, vengimo, ažitacijos, negatyvių kognicijų pokyčių) modelis, naudojamas DSM-V.
• Keturių veiksnių modelis, (pasikartojančio išgyvenimo, vengimo, ažita-cijos, nejautrumo).
• Keturių veiksnių modelis (pasikartojančio išgyvenimo, vengimo, aži-tacijos, disforijos).
• Penkių veiksnių (pakartotinio išgyvenimo, vengimo, nejautrumo, dis-forinės ažitacijos, neramios ažitacijos) modelis.
Šiame darbe remiamasi DSM-IV pristatytu trijų faktorių modeliu, kuris didele dalimi atitinka PTSS sampratą, pateiktą Lietuvoje naudojamame TLK-10. Pagal šį PTSS modelį, sutrikimas pasireiškia, jei tenkinami tokie diagnostiniai kriterijai: asmuo patyrė traumuojantį įvykį, kurio metu kilo grėsmė jo paties ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei; įvykio metu stipriai išgyveno baimės ar siaubo jausmus; pasireiškia ilgiau nei mėnesį trunkantys vengimo, ažitacijos ir pakartotinio išgyvenimo simptomai; šie simptomai kelia distresą ar trikdo kasdienį gyvenimą (1). Modelio tinkamumas vertinti esamą PTSS sutrikimą patvirtintas įvairiais tyrimais: seksualinės prievartos aukų tyrimu Kongo demokratinėje respublikoje, birmiečių pabėgėlių Tai-lande (110), ugniagesių tyrimais Graikijoje (71) ir JAV (112) bei daugeliu kitų.
Psichologijos moksle įvairiai aiškinama, kaip po trauminių patirčių išsi-vysto PTSS. Dažnai naudojamasi trimis pagrindinėmis teorijomis: E. Foa ir
27
M. Kozak emocinio apdorojimo teorija (113), Brewin ir kt. dvigubos repre-zentacijos teorija (114) ir Ehlers bei Clark kognityviniu potrauminio streso modeliu (115).
Foa ir Kozak pasiūlytoje emocinio apdorojimo (angl. emotional
process-ing) teorijoje teigiama, kad baimė yra adaptyvi emocija, kuri skatina veikti ir
nugalėti pavojų. Šie mokslininkai teigia, kad trauminių įvykių prisiminimai atmintyje yra saugomi fragmentuotai, dėl to negali būti apdorojami įprastu būdu. Dėl to kai kuriais atvejais baimė gali tapti patologine. Sirgdamas PTSS, žmogus baimingai reaguoja į nepavojingus stimulus, laikydamas juos pavo-jingais (113).
Brewin ir kolegų dvigubos reprezentacijos teorijoje taip pat kalbama apie atminties svarbą patologinių reakcijų susiformavimui. Ši teorija paremta atminties tyrimais, kurių rezultatai rodo, kad prisiminimai apdorojami dve-jopai: veikia verbaliai pasiekiami prisiminimai (angl. verbally accessible
memories), kuriuos lengva prisiminti ir paversti žodžiais, ir situaciškai
pri-einami prisiminimai (angl. situationally accessible memories), kurių neį-manoma prisiminti tikslingai bandant tai padaryti. Pastarieji glūdi pasąmo-nėje tol, kol koks nors stimulas juos iššaukia. Tuomet tokie prisiminimai pasireiškia sapnais apie trauminę patirtį ar ryškiais jos prisiminimų blyksniais (angl. flashbacks), kartu sukeldami tokias pat stiprias emocijas kaip ir pa-tirties metu. Tokius prisiminimus sunku ar beveik neįmanoma suvaldyti. Jei ypatingai emociškai stiprūs prisiminimai nėra įsisąmoninami, jie palaiko negatyvią psichologinę būklę (114).
A.Ehlers ir D.Clark pasiūlytas kognityvinis PTSS modelis remiasi kla-sikine kognityviąja teorija. Pasak šių mokslininkų, patyrus trauminę patirtį būtent negatyvus jos suvokimas ir įvertinimas lemia tai, kad išsivysto PTSS. Kuomet trauminį įvykį patyręs žmogus mato pasaulį kaip grėsmingą, o save – bejėgį, prisiminimai apie trauminį įvykį sukelia ypatingai didelį pavojaus jausmą. Toks patologinis atsakas į trauminį stimulą ilgainiui lemia sutrikimo išsivystymą (115).
Egzistuoja ir kitų modelių, nusakančių PTSS atsiradimo po trauminių įvykių mechanizmą. Pavyzdžiui, remiantis biologiniu streso modeliu, po su-sidūrimo su stresoriumi simpatinė nervų sistema reaguodama išsiskiria epi-nefriną ir norepiepi-nefriną. Hipotalamo-hipofizės-antinksčių ašis suveikia per keletą valandų, išsiskiria kortikotropiną išskiriantis hormonas (CRH), kuris stimuliuoja hipofizę išskirti adrenokortikotropiną išskiriantį hormoną, kuris savo ruožtu skatina kortizolio išėjimą iš antinksčių. Adaptyviu atveju šių hormonų gamyba greitai nutrūksta ir kortizolio atsakas taip pat pasibaigia. Patiriant stiprų ar lėtinį stresą, normali hormonų veikla sutrinka ir pradeda provokuoti ilgalaikius sutrikimus, kurie savo ruožtu veikia imuninę sistemą (116). Jos funkcijos sutrinka ir sukelia negatyvias tolimesnes pasekmes.
28
Nepaisant to, kokiu teoriniu pagrindu remiamasi, aiškinant PTSS išsivys-tymą po trauminių patirčių, mokslinėje literatūroje pateikiama nemažai įro-dymų, kad didžiajai daliai žmonių, patyrusių trauminius įvykius, PTSS neišsivysto, tačiau nemažai jų gali patirti sutrikimo lygio nesiekiančius PTSS simptomus. Net ir patiriant tik dalį šio sutrikimo simptomų, gali prastėti sveikata ir subjektyviai suvokiama gyvenimo kokybė (117), tad tyrimuose ir praktikoje kreipiamas dėmesys ir į nepilnai pasireiškiančius, dažniausiai – du iš trijų diagnostinių kriterijų atitinkančius PTSS atvejus (118–121).
Potrauminio streso sutrikimas gali kelti įvairių kasdienio funkcionavimo sunkumų tiek šeimos aplinkoje, tiek darbe (122). Pavyzdžiui, PTSS sergantys žmonės dažniau turi prastų su sveikata susijusio elgesio (fizinio aktyvumo, gydytojo nurodymų laikymosi, rizikingo elgesio) įpročių (123, 124). Taip pat šis sutrikimas siejamas su neigiamu šeimos santykiu vertinimu ir atžalų pa-tiriamais emociniais sunkumais (125). Randama PTSS sąsajų su nerimo ir depresijos sutrikimais (6, 124), suicidine ideacija (6, 126), suintensyvėjusiu alkoholio vartojimu (127). Nėra iki galo aišku, kaip PTSS veikia gyvenimo kokybę – mokslininkai pateikia prieštaringus tyrimų rezultatus (128, 129). Tam tikri fizinės sveikatos sutrikimai, pavyzdžiui, širdies ir kraujagyslių sis-temos ligos, dermatologiniai sutrikimai, stuburo ir raumenų sissis-temos sutri-kimai, skausmas ir nuovargis taip pat gali būti siejami su PTSS (130–132).
Apibendrinant mokslinėje literatūroje pateikiamą informaciją apie potrau-minio streso sutrikimą, matoma, jog PTSS turi ilgą mokslinę istoriją, tačiau tokia šio sutrikimo forma, kokią mokslininkai ir praktikai pažįsta dabar, psichiatrijoje pradėta analizuoti nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio. PTSS papliti-mo dažnis skirtingose valstybėse varijuoja nuo apytiksliai 0,5 proc. iki 6,6 proc. Skiriami keli PTSS sandaros modeliai, kuriuose šis sutrikimas aiš-kinamas kaip emocinių ir kognityvių simptomų visuma. PTSS gali turėti pa-sekmių juo sergančiojo kasdieniam gyvenimui: sergant prastėja emocinė būklė ir su sveikata susijusio elgesio įpročiai, kartu gali pasireikšti kitų psi-chikos ir fizinės sveikatos sutrikimų, taip pat gali intensyvėti rizikinga elgsena.
Trauminiai įvykiai ir potrauminio streso sutrikimo paplitimas vidaus tarnybos sistemoje. Mokslinėje literatūroje nurodomas įvairus PTSS papli-timo dažnis tarp policijos pareigūnų: 0,6–8,9 proc. įvairiose šalyse (23, 120, 133). PTSS paplitimo tyrimuose policijos pareigūnai taip pat dažnai daly-vauja po trauminių įvykių, kurių metu teikė pagalbą nukentėjusiesiems. Tokių tyrimų gaunami rezultatai rodo, jog PTSS paplitimo dažnis tarp pareigūnų varijuoja nuo 1,3 iki 13 proc. (19–21). Net praėjus apie 10 metų nuo didelio masto katastrofos, daugiau nei 10 proc. joje dalyvavusių policijos pareigūnų gali pasižymėti PTSS. PTSS dažniau nustatomas moterims ir asmenims, kurie
29
po trauminio įvykio patyrė dar tris ar daugiau grėsmę gyvybei keliančių įvykių ar susidūrė su daugiau gyvenimiško streso (134).
Mokslinėje literatūroje matoma, jog PTSS paplitimas tarp ugniagesių-gelbėtojų varijuoja plačiai: nuo 6,4 iki 40 proc. (22–26). Trauminių įvykių patyrę ugniagesiai-gelbėtojai dažniau pasižymi PTSS negu trauminių įvykių nepatyrę (16, 135). Ilgą laiką ugniagesių gelbėtojų išgyvenamas PTSS buvo daugiausiai tiriamas JAV, o ypač – 2001 m. rugsėjo 11-osios teroro išpuolių kontekste. Tyrimų rezultatai rodo, kad šio įvykio vietoje dirbę, pagalbą teikę ir griuvėsius valę pareigūnai praėjus tam tikram laikui nuo įvykio gali patirti PTSS. Praėjus nuo vienerių iki ketverių metų nuo įvykio, PTSS pasižymėjo apie 10–11 proc. ugniagesių gelbėtojų (112,136), o praėjus devyneriems metams – apie 7 proc. (112). Rasta, jog dažniau PTSS patyrė tie ugniagesiai gelbėtojai, kurie anksti atvyko į įvykio vietą ir ją tvarkė ilgiau negu 4 mė-nesius (112,136).
Ypatingai trūksta žinių apie PTSS paplitimą tarp sienos apsaugos parei-gūnų, ypač tarp tų, kurie yra patyrę trauminių įvykių. Izraelyje atlikto tyrimo duomenimis, po patirtų trauminių įvykių nuo 24 iki 34 proc. šios valstybės sienos apsaugos pareigūnų patiria įvairius PTSS simptomus (65). Šis tyrimo rezultatas ir žinios apie sienos apsaugos pareigūnų darbo specifiką leidžia kelti prielaidą, kad PTSS galėtų būti būdingas šios tarnybos personalui, pa-tiriančiam trauminius įvykius.
Apibendrinant PTSS paplitimą tarp trauminius įvykius patyrusių vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ir darbuotojų, pastebima, kad jiems, kaip ir ci-viliams asmenims, po trauminių įvykių gali pasireikšti PTSS simptomai. Tačiau mokslinėje literatūroje pateikiama informacija yra ganėtinai priešta-ringa ir neleidžia apibendrintai nuspręsti, kokia dalis policininkų, ugniagesių ir pasieniečių po trauminių įvykių patiria PTSS.
2.4.2. Trauminiai įvykiai ir depresija
Pagal TLK-10 ligų klasifikaciją, depresiniai sutrikimai priklauso nuotai-kos sutrikimų grupei. Skiriamas vienkartinis depresijos epizodas, pasikar-tojantis depresinis sutrikimas, distimija ir kiti sutrikimai. Bendri depresinių sutrikimų bruožai – liūdna nuotaika, sumažėjusi energija ir aktyvumas. Gali mažėti pasitenkinimas, siaurėti interesų ratas, sutrikti miegas, pasireikšti so-matiniai simptomai ar mažėti apetitas. Net ir lengvos depresijos epizodui būdinga sumažėjusi savivertė, nepasitikėjimas savimi, kaltės ir bevertiškumo idėjos. Bloga nuotaika mažai kinta, jos neveikia išorinės aplinkybės (11).
Kaip ir PTSS pasireiškimo po trauminių įvykių atveju, matuojant depre-sijos paplitimą po trauminių įvykių, gaunami įvairūs rezultatai. 2005 m. at-likta tyrimų apžvalga rodo, kad Europoje per 12 mėnesių iki tyrimo didžiosios
30
depresijos diagnostinius kriterijus atitiko nuo 3,1 proc. iki 10,1 proc. skirtingų valstybių populiacijos (137). Taip pat pastebėta, kad ypatingai sudėtingais atvejais depresiškumo rodikliai po trauminių patirčių gali siekti net 40,6 proc. įvykį patyrusių žmonių (138). Depresijos paplitimo po trauminių įvykių įvairovę tyrimų autoriai taip pat aiškina įvairiais veiksniais: psichoaktyvių vaistų vartojimu iki trauminio įvykio, iki įvykio turėtais psichikos sveikatos sutrikimais ir stresą kėlusiais gyvenimo įvykiais, lyties skirtumais (20, 77), subjektyviai suvokiamu gaunamu socialiniu palaikymu (139) ir iš viso patirtų trauminių įvykių skaičiumi (92).
Depresija ir depresiniai sutrikimai menkina darbingumą ir produktyvumą (140–142), gali skatinti rizikingą elgseną (143, 144) ir didinti savižudybės grėsmę (145). Depresija taip pat gali pasireikšti kartu su kitais sutrikimais, tokiais kaip panikos sutrikimas, obsesinis-kompulsinis sutrikimas, nervinė anoreksija, nervinė bulimija, ribinis asmenybės sutrikimu ir kiti psichikos sveikatos sutrikimai (87).
Apibendrinant galima teigti, kad depresiniai sutrikimai gali paveikti iki dešimtadalio ar net daugiau žmonių, o po trauminių įvykių jų paplitimas dar labiau padidėja. Depresijos epizodai gali kartotis ir menkina subjektyviai suvokiamą gyvenimo kokybę, prastina savijautą bei gali pasireikšti kartu su kitais sveikatos sutrikimais.
Trauminiai įvykiai ir depresijos problema vidaus tarnybos sistemoje. Policininkų gretose trauminių įvykių ir depresijos sąsajos nėra iki galo aiškios. Tyrimų rezultatai atskleidžia labai įvairų depresijos paplitimo dažnį: apie 1,3–26 proc. tarp policininkų (20, 27). Reikia paminėti, kad mokslinėje literatūroje dažnai sutinkama įrodymų apie netiesioginį ryšį tarp trauminių įvykių ir depresijos. Tyrėjai, šioje populiacijoje analizuojantys depresijos paplitimą po trauminių įvykių, neretai laiko PTSS veiksniu, skatinančiu depresijos atsiradimą (76) ir matuoja depresijos paplitimą tik tarp PTSS sižyminčių policininkų (146), kas neleidžia pamatyti tikrojo depresijos pa-plitimo dažnio. Taip pat nagrinėjami ir kiti tarpiniai veiksniai: pavyzdžiui, pasak Beagley ir kt. (147), moterims policininkėms po trauminių įvykių didėja rizika patirti depresiją tuo atveju, jei jos pasižymi gerai išvystyta em-patija. Kita vertus, tyrimų rezultatai taip pat parodo, kad policijos pareigūnų patiriami trauminiai įvykiai gali ir nesisieti su dažniau patiriama depresija. Pavyzdžiui, Hartley ir kt. (92) apskaičiavo, jog vieną ar kelis trauminius įvykius patyrę pareigūnai pasižymi mažesniais depresijos įverčiais nei tokių įvykių visai nepatyrę pareigūnai. Tai autoriai aiškina nedidelio sunkių įvykių kiekio nulemtu įgūdžiu susidoroti su sunkumais.
Apskritai mokslinėje literatūroje matoma, kad tiriant policininkus po trau-minių įvykių depresijai, priešingai nei PTSS, skiriama mažiau dėmesio.
31
Trūksta ir longitudinių tyrimų, kurių pagalba būtų galima atskleisti trauminių įvykių poveikį depresijos pasireiškimui.
Mokslinėje literatūroje galima rasti nemažai tyrimų, kuriuose nagrinėja-mos ugniagesių gelbėtojų ilgalaikės potrauminės reakcijos (148). Kita vertus, dažniausiai jos taip pat susitelkia ties PTSS įvertinimu, o depresijos problema lieka neištyrinėta. Ugniagesių gelbėtojų depresiją po trauminių įvykių nag-rinėjantys mokslininkai teigia, jog ja serga apie 3,5 proc. (28, 149) šios profesijos atstovų. Yra mokslinių įrodymų, jog ugniagesių nuotaikos su-trikimų rizika didėja, didėjant patirtų skirtingų trauminių įvykių kiekiui (12, 150), bet tai nagrinėjančių tyrimų atlikta nedaug. Be to, JAV atlikto ug-niagesių gelbėtojų tyrimo rezultatai parodė, kad po trauminio įvykio depre-sijos rizika padidėjo tik tiems tyrimo dalyviams, kurie trauminės patirties turėjo dar prieš pradėdami dirbti ugniagesiais (74), kas verčia iškelti asme-ninės trauminės patirties svarbos klausimą.
Kita vertus, mokslinėje literatūroje pateikiami duomenys ir apie tai, kad depresija galimai apskritai neturi sąsajos su trauminiais įvykiais. Pavyzdžiui, po 2004 m. Belgijoje įvykusio didelio masto dujų sprogimo praėjus 14 mė-nesių, atliktas kokybinis tyrimas, kuriame ugniagesiai gelbėtojai minėjo įvai-rius jiems kylančius jausmus, emocijas ir kasdieniame gyvenime kylančius sunkumus, tačiau nepaminėjo liūdnos nuotaikos ar depresijos (96).
Apžvelgta mokslinė literatūra rodo, kad tarp ugniagesių gelbėtojų depre-sijos pasireiškimas po trauminių įvykių yra tyrinėjamas gana fragmentuotai. Mokslininkams kol kas nepavyksta sukonkretinti žinių apie tai, kokia dalis ugniagesių gelbėtojų po trauminių įvykių patiria depresiją.
Analizuojant mokslinę literatūrą, disertacijos autorei nepavyko rasti me-džiagos apie sienos apsaugos pareigūnų patiriamą depresiją po trauminių įvykių. Tačiau administraciniuose Lietuvos respublikos sienos apsaugos tarnybos dokumentuose pateikiama šiek tiek užuominų apie tai, kad apskritai depresija pasieniečiams gali būti aktuali. Pavyzdžiui, Lietuvos Pasieniečių mokyklos organizuojamuose Valstybės sienos apsaugos tarnybos struktūrinių padalinių pamainų vyresniesiems skirtuose kvalifikacijos tobulinimo kur-suose „Žmogaus teisės“ dalis vienos akademinės valandos trukmės pratybų yra paskirta depresijai tarpkultūrinės komunikacijos kontekste (151). Be to, rengiant VSAT vidurinės grandies pareigūnus, pareigūnai mokomi bendrauti su asmenimis, kurie po stresinių atvejų patiria depresiją (152). Tai tik viene-tiniai pavyzdžiai, rodantys, jog depresija VSAT apskritai yra aktuali, tačiau ši problema nenagrinėjama moksliniu lygmeniu.
