KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS Visuomenės sveikatos fakultetas Sveikatos vadybos katedra SMAIDA SKUPEIKIENĖ UNIVERSITETINĖS LIGONINĖS SKUBIOS PAGALBOS SKYRIŲ MEDICINOS PERSONALO PASITENKINIMO DARBU BEI PATIRIAMO STRESO IR SMURTO DARBE TYRIMAS

(1)

KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS Visuomenės sveikatos fakultetas

Sveikatos vadybos katedra

SMAIDA SKUPEIKIENĖ

UNIVERSITETINĖS LIGONINĖS SKUBIOS PAGALBOS SKYRIŲ MEDICINOS PERSONALO PASITENKINIMO DARBU BEI PATIRIAMO STRESO IR SMURTO

DARBE TYRIMAS

MAGISTRO DIPLOMINIS DARBAS

(Visuomenės sveikatos vadyba)

Mokslinė vadovė: doc., dr. Skirmantė Starkuvienė

(2)

SANTRAUKA

Visuomenės sveikatos vadyba

UNIVERSITETINĖS LIGONINĖS SKUBIOS PAGALBOS SKYRIŲ MEDICINOS PERSONALO PASITENKINIMO DARBU BEI PATIRIAMO STRESO IR SMURTO DARBE TYRIMAS

Smaida Skupeikienė

Mokslinė vadovė doc., dr. S.Starkuvienė, Kauno medicinos universiteto Sveikatos vadybos katedra. – Kaunas, 2010. – 73 p.

Darbo tikslas. Įvertinti Kauno Medicinos Universiteto Klinikų Skubios pagalbos skyrių gydytojų ir slaugytojų pasitenkinimą darbu bei patiriamą stresą ir smurtą darbe.

Tyrimo metodika. 2010 metais Universiteto klinikų skubios pagalbos skyriuose atlikta anoniminė 140 medicinos personalo darbuotojų ( 80 gydytojų ir 60 slaugytojų ) apklausa. Rezultatai. Patenkinti savo darbu Universitetinės ligoninės skubios pagalbos skyriuose buvo 53,6 proc. visų sveikatos prieţiūros darbuotojų. Darbą keisti galvojo 35,7 proc. visų respondentų. Pirmas pagal reikšmingumą darbo keitimo motyvas buvo – keisti į geriau apmokamą darbą, antras - į darbą, kuriame maţiau stresų. Pasitenkinimą darbu labiausiai įtakojantys veiksniai buvo: darbo naudingumas ţmonėms (96 proc.); darbas pagal profesiją (80 proc.); darbo svarba visai organizacijai (79 proc.); uţimamos pareigos (75 proc.); draugiškas kolektyvas (69 proc.). Daţnai stresą darbe patyrė 43,6 proc. skubios pagalbos skyrių darbuotojų. Pusė (51,4 proc.) skubios pagalbos skyrių darbuotojų daţnai susidūrė su girtais pacientais. Ţodinę agresiją daţnai patyrė 44,3 proc. respondentų, fizinę agresiją – 9,3 proc. Seksualinį priekabiavimą patyrė penktadalis respondentų. Respondentų nuomone, daţniausiai stresą įtakojantys veiksniai: didţiulė atsakomybė darbe, darbo skubumas, pacientų girtumas, darbas pamainomis ir naktimis, pervargimas dėl fizinio ir psichologinio krūvio, pacientų ţodinė agresija ir grasinimai. Didesnį darbo krūvį turintys skubios pagalbos skyrių darbuotojai daţniau išgyvena stresines situacijas ir daţniau patiria streso sukeltus fizinius ir psichinius organizmo sutrikimus.

Išvada. Universitetinės ligoninės skubios pagalbos gydytojai ir bendrosios praktikos slaugytojai savo darbe daţnai patiria stresą ir įvairias fizinio ir psichologinio smurto apraiškas.

(3)

SUMMARY

Management of Public Health

RESEARCH ON PROFESSIONAL SATISFACTION, STRESS AND ABUSE EXPERIENCED AT UNIVERSITY’S HOSPITAL EMERGENCY DEPARTMENTS BY ITS WORKERS

Smaida Skupeikienė

Supervisor Skirmantė Starkuvienė, Dr.Sc. Assoc. Prof., Department of Health management, Faculty of Public Health, Kaunas University of Medicine. – Kaunas, 2010. – 73 p.

Aim of the study. To evaluate professional satisfaction, stress and abuse, experienced by health care workers at University‟s Hospital Emergency departments.

Methods of research: In 2010 an anonymous questionnaire survey was done among 140 healthcare professionals (80 doctors and 60 nurses) at the Emergency departments of the University hospital.

Results: 53.6% of all healthcare professionals in University Hospital Emergency departments were satisfied with their job. 35.7% of all respondents were thinking about changing jobs. The most important motives to change job were low salary and high level of stress at work. Factors that influenced professional satisfaction were: helping people (96%); work according to the training received (80%); importance of work to the whole structural body (79%); duty of work (75%); friendly environment (69%). Stress was mostly experienced by 43.6% of Emergency department workers. Half (51.4%) of the respondents often encountered drunk patients. 44.3% of respondents experienced verbal and 9.3% physical aggression. Sexual harassment was experienced by about one fifth of respondents. According to the respondents the most significant factors of stress at work were: responsibility at work, workload and drunken patients, rotation of work and night shifts, overtiredness due to physical and psychological pressure, patients‟ verbal aggression and threatening. Healthcare professionals having higher workload in Emergency departments were experiencing more stressful situations at work and stress- related physical and psychological disorders.

(4)

TURINYS

ĮVADAS ... 6

1. LITERATŪROS APŢVALGA ... 9

1.1. Skubios pagalbos samprata ... 9

1.2. Streso samprata ir jį sąlygojantys veiksniai sveikatos prieţiūroje ... 12

1.3. Streso įveikimo būdai ... 15

1.4. Medicinos darbuotojų patiriamo streso ir pasitenkinimo darbu tyrimų apţvalga ... 18

1.5. Pasitenkinimą darbu įtakojantys veiksniai ... 21

2. TYRIMO METODAI IR MEDŢIAGA ... 25

3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 29

3. 1. Pasitenkinimas darbu ir pasitenkinimą darbu įtakojantys veiksniai. ... 29

3.2. Skubios pagalbos skyriaus darbuotojų patiriamų stresinių situacijų daţnumas. ... 39

3.3. Pasitenkinimo darbu ir patiriamo streso bei smurto tarpusavio sąsajos ... 62

IŠVADOS ... 65

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 66

LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 67

(5)

SANTRUMPŲ IR TERMINŲ ŢODYNAS AKS – arterinis kraujo spaudimas

ES – Europos Sąjunga GCS – Glasgow komų skalė

KMUK – Kauno medicinos universiteto klinikos LR- Lietuvos Respublika

n - tiriamųjų skaičius

p - statistinis reikšmingumas proc. – procentai

(6)

ĮVADAS

Temos aktualumas. Psichikos – emociniai sutrikimai, kuriems priskiriamas stresas, depresija ir nerimas, sudaro 18,9 proc. visų profesinių ligų Europos Sąjungoje (ES) ir uţima antrąją vietą po raumenų ir kaulų ligų tarp moterų [47]. Pasaulinė sveikatos organizacija (toliau PSO) nurodo, kad 2020 m. pasaulyje depresija tarp neįgalumo prieţasčių bus antra po išeminių širdies ligų. Depresijos paplitimas tarp šalių yra labai skirtingas. Keturiolikoje valstybių atliktas PSO tyrimas rodo, kad beveik ketvirtadaliui (24 proc.) pirminės sveikatos prieţiūros pacientų nustatyta psichikos sutrikimo diagnozė, o daţniausia jų – depresijos epizodas (10,4 proc.) [48].

ES 2005 metais atlikto tyrimo metu nustatyta, kad bendras streso darbe procentas Europos Sąjungoje tarp sveikatos prieţiūros ir švietimo darbuotojų siekia 22,3 proc. Lietuvoje nurodytas streso paplitimo vidurkis tarp ES šalių buvo 31,0 proc. [49]. ES skaičiavimais, apie 40 mln. darbuotojų Europoje kenčia dėl streso [50]. Lietuvos slaugytojų, dirbančių ligoninėse, stresas siekia 81,1 proc. [51]. Mastrichto nuovargio darbe tyrimas nurodo, kad tarp vyrų nerimo paplitimas yra 8,2 proc., tarp moterų – 10 proc. dirbančiųjų populiacijoje [52].

Europos gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo fondo tyrimo, kuris buvo atliekamas ir Lietuvoje, duomenimis, 69 proc. apklaustų darbuotojų mano, kad darbas kenkia jų sveikatai. Dėl didelių darbo reikalavimų ir nuomonės darbo klausimais nepaisymo psichikos sveikatos pakitimų išsivystymo rizika padidėja nuo 1,4 iki 5 kartų. Uţsienyje ir Lietuvoje atlikti tyrimai rodo, kad darbuotojų depresiją ar pervargimą nuo 10 iki 50 proc. skirtingose profesinėse grupėse galima paaiškinti psichosocialiniais darbo stresoriais, ypač dėl varginančių santykių su klientais, pacientais, mokiniais. Aptarnavimo sferoje darbuotojai nuolat patiria nerimo, streso ir depresijos simptomus, todėl svarbu juos laiku atpaţinti ir uţkirsti kelią rimtų psichikos ligų progresavimui [53].

(7)

Mokslinis naujumas ir praktinė reikšmė. Šio tyrimo naujumą apsprendţia tai, kad tiriamas skubios pagalbos skyriuose dirbančių gydytojų ir slaugytojų patiriamo streso bei smurto daţnumas ir aplinkybės, šių veiksnių įtaka darbuotojų pasitenkinimui darbu. Iki šiol buvo atlikta keletas tyrimų, kuriuose medicinos darbuotojai dalyvavo kartu su kitų profesijų atstovais [53], arba tik slaugytojai bei specifinių poreikių ligonių slaugytojai [51, 45, 25]. Sveikatos prieţiūros paslaugų teikimas Skubios pagalbos skyriuose siejasi su didesne rizika patirti agresiją ir smurtą iš pacientų nei kituose ligoninės skyriuose ar pirminės sveikatos prieţiūros įstaigose. Lietuvoje nėra atlikta tokio pobūdţio mokslinių tyrimų.

(8)

DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI

Tikslas - įvertinti Kauno Medicinos Universiteto Klinikų skubios pagalbos skyrių gydytojų ir slaugytojų pasitenkinimą darbu bei patiriamą stresą ir smurtą darbe.

Uţdaviniai :

1. Įvertinti gydytojų ir bendrosios praktikos slaugytojų pasitenkinimą darbu skubios pagalbos skyriuose.

2. Įvertinti patiriamo streso ir smurto rizikos paplitimą tarp skubios pagalbos skyriaus medicinos darbuotojų .

(9)

1. LITERATŪROS APŢVALGA

1.1. Skubios pagalbos samprata

Skubios pagalbos skyriuose dirbantys gydytojai ir slaugytojai teikia pacientams būtinąją medicininę pagalbą.

Būtinoji medicinos pagalba – tai pirmoji medicinos pagalba ir asmens sveikatos prieţiūros įstaigose teikiama skubioji medicinos pagalba [55].

Pirmoji medicinos pagalba – tai svarbiausi tikslingi veiksmai, skirti padėti kitų ar savo sveikatai bei gyvybei, panaudojant turimas medicinos ir / ar kitokias priemones bei medţiagas, iki nukentėjusiajam / pacientui bus pradėta teikti skubioji institucinė medicinos pagalba arba paciento būklė taps normali, arba bus konstatuota jo mirtis [55].

Skubioji medicinos pagalba – tai tokia medicinos pagalba, kuri teikiama nedelsiant arba neatidėliotinai, kai dėl ūmių klinikinių būklių gresia pavojus paciento ir / ar aplinkinių gyvybei arba tokios pagalbos nesuteikimas laiku sukelia sunkių komplikacijų grėsmę pacientams [55].

Į skubios pagalbos skyrių pacientas daţnai atveţamas kritinės būklės, todėl pagalba jam turi būti suteikta nedelsiant, darniai dirbant slaugytojų ir gydytojų komandai. Kritinės būklės – ţmogaus gyvybei pavojingos būklės, pasiţyminčios kritiniu kvėpavimo, kraujotakos, galvos smegenų veiklos bei kitų organizmo funkcijų lygiu ir kurioms esant reikia imtis gaivinimo bei kitų medicinos pagalbos priemonių stengiantis išsaugoti ţmogaus gyvybę.

Skubiosios medicinos pagalbos specialistų teises pareigas ir atsakomybę reglamentuoja medicinos norma MN 142:2007. Joje nurodoma, kad skubiosios medicinos pagalbos specialistas gali teikti paslaugas:

asmens sveikatos prieţiūros įstaigų priėmimo–skubiosios pagalbos skyriuose; greitosios medicinos pagalbos paslaugas teikiančiose įstaigose;

krašto apsaugos sistemoje;

vidaus reikalų sistemos medicininiuose padaliniuose;

gelbėjimo tarnybose ir kitose įstaigose, įmonėse, kur reikalinga jo veikla.

(10)

taisyklėmis bei savo pareigybės aprašymu. Skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistas dirba pagal šios medicinos normos nustatytą kompetenciją [55].

Skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistas – tai bendrosios praktikos slaugytojas, išklausęs skubiosios medicinos pagalbos specializacijos programą.

Skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialisto praktika – teisės aktų reglamentuota skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialisto, turinčio bendrosios praktikos slaugytojo praktikos licenciją ir skubiosios medicinos pagalbos specializacijos baigimą patvirtinantį dokumentą, pagal įgytą profesinę kvalifikaciją ir nustatytą kompetenciją teikiamos skubiosios medicinos pagalbos paslaugos. Šios paslaugos priskiriamos specialiajai slaugos praktikai.

Viešosios įstaigos Kauno medicinos Universiteto klinikų skubios medicinos pagalbos slaugos specialisto pareiginiuose nuostatuose nurodoma, kad skubios medicinos pagalbos slaugos specialistas turi mokėti [56]:

 nustatyti įvairaus amţiaus individo slaugos poreikius ir juos patenkinti remiantis slaugos teorijomis, taikant pasirinktus slaugos modelius, būdus;

 kvalifikuotai atlikti visas galiojančioje skubios medicinos pagalbos slaugos specialisto normoje numatytas procedūras;

 skirstyti pacientus pagal tuo metu naudojamus sunkumo kategorijas ir uţtikrinti būklės sunkumą atitinkantį gydymo bei prieţiūros planą;  suteikti būtinąją medicinos pagalbą gyvybei pavojingų būklių, traumų,

nelaimingų atsitikimų bei ūmių apsinuodijimų atveju;  pildyti slaugos dokumentaciją;

 įvertinti teikiamos slaugos efektyvumą;

Reikia paţymėti, kad medicinos norma neįvardija, kad skubios pagalbos specialistas turi teisę į saugią darbo aplinką.

(11)

Skubiosios medicinos pagalbos teikimo indikacijos suskirstytos į keturias kategorijas. Esant pirmos kategorijos indikacijoms, pagalba pacientui turi būti pradedama teikti nedelsiant. Pirmajai kategorijai priskiriamos tokios indikacijos: širdies sustojimas; kvėpavimo sustojimas; gresiantis kvėpavimo nustojimas dėl kvėpavimo takų obstrukcijos; suaugusiųjų kvėpavimo daţnis < 8 k./min. arba vaikų iki 8 m. kvėpavimo daţnis < 10 k./min.; suaugusiųjų sistolinis arterinis kraujo spaudimas (toliau – AKS) <80 mmHg, kūdikis/vaikas ištiktas dekompensuojamojo šoko; sąmonės praradimas ir nereagavimas į skausmą arba reakcija pagal

Glasgow komų skalę (toliau – GCS) < 9 balų; stebimi viso kūno traukuliai; intraveninis

medikamentų arba narkotikų perdozavimas su hipoventiliacija ir hemodinamikos sutrikimu; sunkūs psichikos sutrikimai su pavojingais agresyviais veiksmais sau ar aplinkiniams. [59]

Esant antros kategorijos indikacijoms paciento būklė vertinama ir gydymas pradedamas ne vėliau kaip per 10 min. nuo atvykimo į ligoninę. Antrosios kategorijos indikacijoms priskiriama: kritiška kvėpavimo takų būklė – stridoras arba patologinis seilėtekis; ūmus kvėpavimo sutrikimas; ūmus kraujotakos sutrikimas; šalta, drėgna, ,,marmurinė„„ oda, bloga perfuzija (kapiliarų prisipildymo laikas > 5 s); suaugusiųjų širdies susitraukimų daţnis (toliau – ŠSD) maţiau 50 k./min. arba daugiau 150 k./min., naujagimių ŠSD maţiau100 k./min. arba daugiau 200 k./min., kūdikių ŠSD maţiau 80 k./min. arba daugiau 200 k./min., vaikų iki 8 m. ŠSD maţiau 60 k./min. arba daugiau180 k./min.; hipotenzija su audinių perfuzijos sutrikimu; ūmus didelio kraujo kiekio (25% cirkuliuojančio kraujo kiekio arba daugiau) netekimas; labai stiprus ūmus skausmas dėl įvairių prieţasčių, tarp jų – ūmus širdies, pilvo skausmas ar ektopinis nėštumas, vertinamas 9- 10 balų pagal dešimties balų skalę; gliukozės kiekis kraujyje maţiau 2 mmol/l; mieguistumas, sulėtėjusi reakcija dėl bet kokios prieţasties (pagal GCS maţiau 10 balų); karščiavimas arba bendras kūno atšalimas su letargijos poţymiais; rūgščių ar šarmų patekimas į akis; politrauma, kai reikalinga skubi organizuota medikų brigados pagalba; ūmi lokali trauma – didţiųjų kaulų ir/ar stuburo kaulų lūţimai, amputacijos; didelės rizikos anamnezė: didelio raminamųjų medţiagų kiekio suvartojimas ar kitos kilmės toksinių medţiagų suvartojimas, kitas, gyvybei pavojingas apsinuodijimas; psichikos ir elgesio sutrikimai: agresija arba smurtas, keliantys grėsmę pačiam pacientui ir aplinkiniams, intensyvus psichomotorinis sujaudinimas, kai reikalingas fizinis asmens laisvės suvarţymas dėl grėsmės sau ar aplinkiniams [59].

(12)

prieţasties (pagal GCS maţiau 13 balų); oksigenacija maţiau 90 procentų; besikartojantys traukuliai, uţfiksuoti ir kelių (iki 12 val.) valandų anamnezėje; nenustojamas (ilgiau kaip 30 min.) vėmimas; ūmi dehidratacija; galvos trauma su trumpalaikiu sąmonės netekimu; vidutinio stiprumo skausmas, vertinamas 7–8 balais pagal dešimties balų skalę, kai reikia skubaus nuskausminimo; ūmus pilvo skausmas be didelės rizikos poţymių, kai pacientui daugiau 65 m., vertinamas ne maţiau kaip 8 balais pagal dešimties balų skalę; ūmi ţidininė neurologinė simptomatika; vidutinio sunkumo galūnės suţalojimas su deformacija, laceracija ar suspaudimo sindromas; vaikai iki 8 m., kuriems pagal anamnezę ir stebimus klinikinius poţymius yra potenciali grėsmė gyvybei; psichikos ir elgesio sutrikimai: mėginimas nusiţudyti ar tokio poelgio grėsmė, ūmios psichozės, sunki psichologinė trauma, dezorganizuojanti elgesį; sunki depresija, ryškus psichomotorinis sujaudinimas.

Ketvirtosios kategorijos indikacijos yra - šlapimo sulaikymas, anurija; galvos kaulų traumos be sąmonės sutrikimo; sunki abstinencijos būklė, galinti komplikuotis dėl rizikos veiksnių (anamnezėje buvo psichozės, traukulių; gali komplikuotis dėl gretutinių ūmių ir lėtinių ligų; kompulsyvus potraukis psichoaktyvioms medţiagoms). Tokiais atvejais paciento būklės vertinimas ir/ar gydymas pradedamas ne vėliau kaip per 1 val. nuo atvykimo į ligoninę [59].

Iš pateikto indikacijų, su kuriomis patenka ligoniai į skubios pagalbos skyrius, matyti, kad tai gali būti ne tik ūmius sveikatos sutrikimus patiriantys pacientai, bet ir dėl ţalingų įpročių (ilgalaikio girtavimo, narkotikų vartojimo) išsekę ligoniai, psichinių sutrikimų turintys pacientai, keliantys grėsmę kitų ţmonių sveikatai ir gyvybei. Dėl didelės kančios, skausmų ir sutrikusios psichikos tokie ligoniai gali nebesuvokti ir nekontroliuoti savo elgsenos, būti pikti, nesivaldantys ar net agresyvūs, todėl skubios pagalbos skyriuose dirbantys gydytojai ir slaugytojai patiria stresą ir nuolatinį nerimą dėl galimų nemalonių ar net pavojingų situacijų.

1.2. Streso samprata ir jį sąlygojantys veiksniai sveikatos prieţiūroje

Stresas yra būsena, atsirandanti ţmogui susidūrus su tokiomis psichologinėmis ar socialinėmis aplinkybėmis, kurias jis suvokia kaip pavojingas ir nėra tikras, jog sugebės jas įveikti. Analizuojant stresą darbe sukeliančius veiksnius, galime juos skirstyti į vidinius ir išorinius. B. Pajarskienė ir R. Jankauskas (1998) veiksnius, sukeliančius stresą darbe, skiria į devynias grupes [1]:

(13)

 Darbo turinio sąlygoti veiksniai (negalėjimas priimti sprendimus, autokratiškas vadovavimas);

 Vaidmens darbe sąlygoti veiksniai (nuolatinis kontaktas su kitais ţmonėmis);  Karjeros ir darbo statuso sąlygoti veiksniai (nesaugus darbas, maţas atlyginimas,

ribotos karjeros galimybės)

 Nepatogaus darbo laiko sąlygoti veiksniai (darbas pamainomis, naktimis, viršvalandţiai);

 Ţmonių tarpusavio santykių sąlygoti veiksniai (blogi santykiai su bendradarbiais ir vadovais, paramos stoka);

 Darbo / namų problemų sąlygoti veiksniai (nepakankama namiškių parama, problemos šeimoje);

 Ţalingi darbo aplinkos veiksniai (triukšmas, uţterštumas, ribota darbo erdvė);  Nepastovaus darbo ar nedarbo sąlygoti veiksniai (baimė prarasti darbą,

bedarbystės lygis šalyje).

S. French ir kt. (2000) išskyrė devynias veiksnių, galinčių turėti įtakos slaugytojų stresui, grupes [2]:

 Netinkamas profesinis pasiruošimas, asmenybės netinkamumas profesijai;  Susidūrimas su mirtimi ir mirštantys pacientai;

 Konfliktai su gydytoju, ligoninės vadovybe;  Nesutarimai su vyresniąja slaugytoja;

 Nesutarimai su kartu pamainoje dirbančiais slaugytojais;  Diskriminacija kolektyve;

 Per didelis darbo krūvis;  Netikrumas dėl gydymo;

 Bendravimo su pacientais ir jų šeimų nariais problemos.

(14)

D. Bubelienė (2007), tyrusi darbinį stresą, konstatuoja, kad tiek švietimo, tiek medicinos prieţiūros srityse dėl streso pervargę darbuotojai daţnai ne tik išeina iš darbo, bet ir keičia profesiją [5]. Panevėţio mieste 2007 metais buvo atliktas tyrimas siekiant įvertinti medikų ir pedagogų patiriamą stresą. Tiriamųjų patiriamas darbe stresas daţniausiai reiškiasi nuovargiu: medikų nuovargio paplitimas svyruoja nuo 54,9 proc. tarp gydytojų iki 90,3 proc. tarp slaugytojų [6]. Nuovargis tarp sveikatos prieţiūros darbuotojų, tyrėjų nuomone daţniausiai kyla kaip emocinio poveikio išraiška dėl ilgo laiko, praleisto įtampoje, bei streso, kontaktuojant su sergančiais ţmonėmis ir būnant atsakingam uţ kitų ţmonių saugumą bei gyvybę.

Lyginant medicinos darbuotojų patiriamą stresą darbe sukeliančius veiksnius su moterų, dirbančių skirtingose organizacijose, stresą sukeliančiais veiksniais, randame, kad jie yra panašūs. Bruţiėnė R. (2005), tyrusi medicinos darbuotojų patiriamo streso darbe veiksnius, reikšmingiausiais paţymi: neigiamas mikroklimatas darbo kolektyve (kolegos nesirūpina vieni kitais, nesidţiaugia kitų darbo pasiekimais, trūksta pagarbos iš vadovų pusės, vadovai nepaaiškina skiriamų uţduočių konteksto); priklausomybė nuo kitų asmenų, atsakingas ir sunkus darbas, nepatogus darbo laikas (pamainomis, naktimis, viršvalandţiai), maţas atlygis uţ darbą, ţalingi aplinkos veiksniai (infekcija, fizinė izoliacija, ribota darbo erdvė) [7]. Petkevičiūtė N. ir Saudargaitė A. (2006) savo tyrimu patvirtino, kad moterims įtampą ir stresą darbe daţniausiai sukeliantys veiksniai yra: blogi santykiai su bendradarbiais (30 proc.); vadovų nepripaţinimas ir neįvertinimas (48 proc.); didelis darbo krūvis (57 proc.), augantys reikalavimai darbe (57 proc.) [3].

N. Galdikienė (2007) straipsnyje „Slaugytojų profesinio streso raiška veiklos kontekste: edukologijos ir slaugos dimensijos“ teigia, kad pagrindiniu veiksniu streso patyrimui medicinos darbuotojo darbe yra individualios asmens savybės, atsparumas stresui, arba tinkamumas asmens šiai profesijai [8].

Stresą darbe daţnai galima apibrėţti kaip asmens galimybių ir aplinkos sąlygų neatitikimą arba kaip asmens gebėjimų ir aplinkos reikalavimų neatitikimą. Jeigu specialistas nejaučia pašaukimo dirbti pasirinktą darbą, jis nejaučia pasitenkinimo darbu, o tai ilgainiui sukelia stresą, nenorą eiti į darbą arba nesuinteresuotumą atlikti jį gerai.

(15)

Bamber M., McMahon R. (2008) nustatė, kad labiau pasireiškė psichologinis nuovargis, išsekimas, depresija, pervargimas tų slaugytojų, kurie dirba su specialiųjų poreikių ligoniais, neįgaliaisiais, nepagydomomis ligomis sergančiais ligoniais [10].

Analizuojant uţsienio mokslininkų tyrimų išvadas, paţymėtina ir tai, kad daţniau stresą patiria jauni medicinos specialistai, tik pradėję darbo praktiką ir susiduriantys su įvairiomis psichologiškai sudėtingomis situacijomis, tiesiogine atsakomybe uţ paciento sveikatą ir gyvybę (Gaberson, Oerman, 1999; Wilson, 1994). Asmeniniai stresoriai nurodomi kaip maţiau apsunkinantys, negu darbo stresoriai (McGrath ir kt., 2003), tačiau kiti tyrimai rodo, kad namų konfliktai, palyginus su konfliktais darbe, yra pagrindinis stresorius, prognozuojantis psichologinį stresą (Weinberg, Creed, 2000; Kirkcaldy ir kt., 2000) [8].

1.3. Streso įveikimo būdai

Uţsienio autoriai atliko nemaţai tyrimų, siekiant nustatyti medicinos darbuotojų patiriamo streso darbe prieţastis ir įveikimo galimybes.

R.S.Lazarus (1993) pagal streso įveikos proceso metu atliekamas funkcijas skiria du streso įveikos būdus [11]:

1. Į problemą orientuotą streso įveiką; 2. Į emocijas orientuotą streso įveiką.

Į problemą orientuota streso įveika pasiţymi aktyviais individo veiksmais siekiant pašalinti stresorių įtaką. Tokiu būdu siekiama išspręsti kilusias problemas keičiant aplinką arba save: individas stresinius įvykius suvokia kaip kontroliuojamus ir keičiamus, jis nepraranda visiškai pasitikėjimo, tiki, kad įvykius galima pakreipti geresne linkme. Šis streso įveikos būdas dar vadinamas adaptyviu.

Į emocijas orientuota streso įveika keičia ne objektyvią situaciją bet jos suvokimą, selektyviai atkreipiant dėmesį į tam tikrus faktus, juos tendencingai interpretuojant. Šiuo atveju įvykiai traktuojami kaip nekeičiami, nekontroliuojami, todėl galimas nusivylimas, prasta emocinė būsena.

(16)

C.S. Carver ir kt. (1989) konstatuoja, kad kiekvienas ţmogus turi savo pastovius, tik jam būdingus streso įveikimo būdus, kurie yra santykinai pastovūs panašiose stresinėse situacijose. Stresinėms situacijoms atsikartojant, individas neieško naujų streso įveikimo būdų, o naudoja jau išbandytus, anksčiau naudotus [13]. Tai leidţia daryti prielaidą, kad reagavimo į stresą pobūdis susiformuoja ilgainiui asmenybei bręstant ir priklauso nuo individo asmeninių savybių, įgimtų charakterio bruoţų, įgytų ar išmoktų elgsenos modelių, vertybių ir nuostatų. Taigi, streso įveikimo būdas tam tikra prasme atspindi ţmogaus psichologinio prisitaikymo prie gyvenimo aplinkybių laipsnį, gebėjimą spręsti iškylančius sunkumus tiek šeimoje, tiek ir darbe.

Kamali N. (2001) pabrėţia, kad ne visi ţmonės vienodai reaguoja į stresines situacijas ir į stresą sukeliančius veiksnius bei aplinkybes. Streso įveikos strategijos priklauso nuo asmens individualių charakteristikų, daugelio ţmonių patirimas stresas, išsekimas, polinkis į depresiją siejasi su jo asmenybinėmis charakteristikomis. Labiau paţeidţiamos streso yra moterys, nes jos iš prigimties yra jautresnės. Stresui turi įtakos tarpusavio santykiai, komunikabilumas, turi įtakos pasitenkinimas darbu [14].

Dauguma tyrimų patvirtino, kad optimistiškai nusiteikusi asmenybė yra atsparesnė stresui, savęs aktualizavimą pasiekę ţmonės geriau įveikia stresines situacijas ir patiria maţiau neigiamų emocijų. Bood S., Archer T., Norlander T. (2004) nustatė, kad pozityvus nusiteikimas gyvenimo reiškinių atţvilgiu siejasi su didesniu optimizmu, savirealizacijos siekiu, didesne motyvacija veikti ir ieškoti sprendimo. Tai padeda sveikatos prieţiūros darbuotojams išlaikyti geresnę psichologinę savijautą dirbant su sunkiais ligoniais, pasirinkti aktyvią poziciją stresinėje situacijoje [15]. Maslow A. (2006) teigia, kad save aktualizuojančių ţmonių pagrindinis bruoţas yra sąlygiška jų nepriklausomybė nuo fizinės ir socialinės aplinkos. Juos skatina augimo, o ne trūkumo motyvacija, jų pamatinių poreikių patenkinimas nepriklauso nei nuo realaus pasaulio, nei nuo kitų ţmonių, nei nuo kultūros, nei nuo iš išorės gaunamo pasitenkinimo. Savęs aktualizavimas, pasak A. Maslow, reiškia, kad ţmogus išsaugo sąlygišką pusiausvyrą susidurdamas su nesėkmėmis, gyvenimo smūgiais, deprivacijomis, frustracijomis [16].

(17)

Szalma J., Hancock P., Dember W., Warm J. (2006) nustatė, kad pesimizmas ir optimizmas slaugytojų darbe skirtingus padarinius santykiuose pirmiausia skleidţia per nuotaiką, kuri vyrauja tarpusavio santykiuose. Pesimizmas sąlygoja padidintą sielvartą susidorojant su darbo uţduotimis, ir daţniausiai sietinas su pasyviomis streso įveikos strategijomis. Optimistai, gavę pavojaus signalą darbe, maţiau jaudinasi ir išgyvena maţesnę įtampą, ir maţesnį susirūpinimą, negu toje pačioje situacijoje pesimistai [18]. Chang E. (2002) tyrė optimizmo – pesimizmo ir įtampos sąsajas dviejose suaugusių ţmonių grupėse (1 grupė- amţiaus vidurkis 20 metų, antra grupė- amţiaus vidurkis 46 metai). Abiejose grupėse nustatyta, jog: 1) Optimizmas buvo sietas su geresne nuotaika, didesniu pasitenkinimu gyvenimu ir didesniu saviverte; 2) Pesimizmas sietas su lidnesne nuotaika, nusivylimu, prislėgtumu, nepasitenkinimu gyvenimu [19].

Fontaine K., Manstead A., Wagner H. (1993) nustatė, kad pozityvus mąstymas yra tampriai susijęs su streso įveikomis, tai yra kaip padedantis svarbus asmenybės resursas. Pozityvus mąstymas ir asmenybės optimistinės nuostatos gyvenime yra aktyvinantis veiksnys bet kokioje veikloje, taip pat ir stresinėse situacijose, todėl optimistiškai nusiteikusi asmenybė yra ţymiai atsparesnė įvairiems stresą sąlygojantiems veiksniams ir kartu yra stimulas aktyviai veikiant ieškoti išeities iš bet kokios situacijos. Patvirtintos hipotezės, kad optimizmas yra pozityviai susietas su streso įveikos strategijomis [20]. Jackson T.,Weiss K., Lundquist J. (1998) teigimu, optimizmas patiriant įtampą atitinka tokį psichologinį faktorių – laukimą, kad netrukus bus išgirstos geros naujienos susidariusioje situacijoje [21]. Karlsson E., Archer T. (2007) tyrė asmeninių savybių ir susidorojimo su streso padariniais sąsajas. Tyrimas pateisino hipotezes, kad streso įveikimo sėkmė priklauso nuo asmenybės pozicijos (naudojamos dvi sąvokos „saviaktyvinanti“ ir „savinaikinanti“ asmenybė), o šie savaime priklauso nuo asmeninių savybių: stresinių įtampų suvokimo ir optimistinių nuostatų, kad galima jas įveikti. Save aktyvininti asmenybė renkasi streso įveikos aktyvią strategiją [22].

Diong S., Bishop G., Enkelmann H. Ir kt..(2005) tyrė pykčio, patiriamos įtampos, socialinio palaikymo ir streso įveikimo strategijos pasirinkimo sąsajas. Pasirenkančių aktyvią streso įveikos strategiją buvo ţymiai geresnė fizinė ir psichologinė sveikata. Autoriai pabrėţia pykčio valdymo mokymosi svarbą siekiant efektyvesnio streso valdymo. Svarbu mokytis atpaţinti įvykius, kurie sukelia pykčio protrūkius, verčia patirti didesnę įtampą. Tokia savianalizė gali padėti išmokti geriau valdyti stresines situacijas [23].

(18)

teigiamų ir maţiau neigiamų emocijų [24]. Kitaip tariant, neurotiški, emociškai nestabilūs asmenys bet kokioje situacijoje randa galimybę išgyventi neigiamas emocijas ir nepasitenkinimą, taigi galima teigti, patiria stresą, o emociškai stabiliems tokiose pačiose situacijose pavyksta minimizuoti neigiamų išgyvenimų trukmę ir stiprumą.

Kad optimistinėmis nuotaikomis pasiţymintys asmenys daţniau renkasi į problemą orientuotą streso įveikos strategiją iš dalies patvirtino tiek lietuvių mokslininkų [3; 7; 8], tiek ir uţsienio mokslininkų [20; 21; 22; 25; 26; 28] atliktų tyrimų rezultatai.

Apibendrinant galima teigti, kad būtinosios pagalbos skyriuje dirbančių medicinos darbuotojų stresą darbe įtakojantys veiksniai yra ir bendrieji, būdingi ir kitų profesijų darbuotojams, tačiau šio skyriaus darbo specifika sąlygoja ir specifinius stresorius darbe: bendravimo būtinybė su ligoniais, kurių elgesys dėl vartoto alkoholio ar kitų priežasčių neretai esti nemandagus ar netgi smurtinio pobūdžio, negalėjimas suteikti būtinos pagalbos dėl tokio ligonių elgesio ar per didelio krūvio, įgaliojimų savarankiškai veikti stokos, priemonių stokos, atsakomybė už paciento sveikatą ir gyvybę, baimė dėl asmeninio saugumo stokos atliekant pareigas.

1.4. Medicinos darbuotojų patiriamo streso ir pasitenkinimo darbu tyrimų apţvalga

Tyrimai patvirtino, kad ne tik fizinis smurtas ar grubus elgesys, bet ir psichologinis smurtas, patiriamas darbe, yra daţna darbo keitimo prieţastimi, maţina darbuotojų pasitenkinimą savo darbu, motyvaciją stengtis ir gerai atlikti savo pareigas. Dėl patiriamo psichologinio smurto sveikatos prieţiūros darbe darbuotojai jaučia įtampą ir dėl to sumaţėja dėmesio koncentracija, pasitaiko klaidingų sprendimų [29]. Skubios pagalbos skyriuose tai yra aktuali problema, nes darbuotojai yra atsakingi dėl ţmogaus sveikatos ir gyvybės išsaugojimo.

(19)

Sveikatos prieţiūros darbuotojų kaip ir kitų profesijų atstovų stresą įtakoja bendrieji stresą sukeliantys veiksniai, ir vienas iš tokių yra patiriami konfliktai su ţmonėmis, kuriems yra teikiamos paslaugos. Skubios pagalbos skyrių darbuotojai ţymiai daţniau negu kitų ligoninės skyrių darbuotojai susiduria su neblaiviais, į muštynes įsivėlusiais pacientais, nes jie teikia būtinąją sveikatos prieţiūros pagalbą. Didelis darbo krūvis, emocinė įtampa darbe, sąlygų pailsėti nebuvimas sukelia psichologinę įtampą, maţina atsparumą konfliktams. Konfliktai gali atsirasti ir kolektyvo viduje, ypač esant nepakankamai efektyviam konfliktų prevencijos vykdymui iš vadovų pusės. Konfliktai visada sukelia poţiūrio į darbą pasikeitimus neigiama linkme, nepasitenkinimą darbe [34,35].

Tyrimų duomenimis, psichologinio smurto darbe aukomis tampa 26,6 proc. Austrijos ir 10,5 proc. Kanados sveikatos prieţiūros darbuotojų, ypatingai dirbančių specialiuose skyriuose. Daţniausiai gydytojai ir slaugytojai patiria ţodinę agresiją, grasinimus. Patirto darbe smurto pasekmes – nemigą, nerimą ar net depresiją jaučia 96 proc. stresą patiriančių sveikatos prieţiūros darbuotojų [36].

Apklausus 720 Švedijos ir 296 Anglijos slaugytojų, paaiškėjo, jog Švedijoje smurtą darbe buvo patyrę 59 proc., 10 proc. – patiria nuolat, o Anglijoje – patyrė 71 proc., 27 proc. – daţnai. Ţodinį ar kitokio pobūdţio psichologinį smurtą patyrė 66,5 proc. apklaustų Anglijos ir 52,5 proc. Švedijos slaugytojų. Fizinį smurtą bent kartą teko patirti 63 proc. Anglijos ir 34 proc. Švedijos slaugytojų. Taigi matyti, kad beveik du trečdaliai tiriamųjų savo darbe buvo susidūrę su smurto iš pacientų apraiškomis [37]. Naujojoje Zelandijoje atliktame tyrime, apklausus 551 slaugytojus, nustatyta, kad ţodinę agresiją patyrė 35 proc., grasinimus ir priekabiavimą – 30 proc. ir fizinį smurtą – 29 proc. [38]. Tyrimo metu Škotijoje, nustatyta, kad slaugytojai patiria smurtą ne tik iš pacientų, bet ir iš bendradarbių ar vadovų. 21 proc. tiriamųjų pripaţino patyrę smurtą, tiek psichologinį tiek fizinį iš pacientų ir dėl to 24 proc. apklaustų slaugytojų netgi norėtų arba galvoja apie darbo vietos arba net profesijos keitimą. 29 proc. tyrimo dalyvių teigė ţodinę agresiją ar grasinimus patyrę iš bendradarbių, 25 proc. iš vadovaujančio personalo ar administracijos darbuotojų [39].

(20)

teikdami būtinąją medicinos pagalbą. 65 proc. tyrimo dalyvių paţymėjo, kad stresą patiria darbe dar ir todėl, kad trūksta darbui būtinų priemonių ir įrangos, todėl jie negali suteikti tokios pagalbos pacientui, kokia yra reikalinga ir dėl to jaučia nemalonų jausmą [41].

Brazilijoje buvo apklausti 1569 ligoninės personalo nariai, siekiant ištirti, kaip daţnai darbe jie patiria smurtą. Smurtas buvo suskirstytas į 5 kategorijas: fizinį, ţodinę agresiją, moralinį priekabiavimą, seksualinį priekabiavimą ir rasinę diskriminaciją. Bent vieną iš šių smurto formų teigė patyrę 47 proc. tyrimo dalyvių. Slaugytojos iš visų ligoninės profesinių grupių su smurtu susidūrė daţniausiai - 1,37 karto daţniau negu kitas ligoninės personalas. 47,4 proc. slaugytojų patyrė psichologinį smurtą iš pacientų ir jų artimųjų, ir net 40 proc. tokį smurtą buvo patyrę iš bendradarbių [42].

Portugalijoje apklausus 277 medicinos personalo darbuotojus, 54 proc. iš jų teigė patyrę smurtą darbe, tačiau nenurodė, kokį konkrečiai. Tyrimo autoriai daro išvadą, kad smurtas teikiant būtinąją medicininę pagalbą sutinkamas taip daţnai, kad jau tarsi tapo “norma”, su kuria tarsi ir susitaikoma, nemanoma, kad tai yra išsprendţiama problema [43].

Dr. Ch. Hockley slaugytojų patiriamą smurtą nagrinėjo kaip „vidinio smurto“ problemą, kai smurtas patiriamas iš tos pačios organizacijos darbuotojų – kolegų, darbdavių. Dr. Ch.Hockley tyrimas buvo pagrįstas asmeniniais pokalbiais su slaugytojomis. Remdamasi gautais duomenimis Dr. Ch. Hockley parašė knygą „Tylus pragaras („Silent hell“). Pasak autorės, po savo atlikto tyrimo ji gali drąsiai teigti, jog problema egzistuoja, tačiau lieka „tylia problema“. Autorės nuomone, “didţioji dalis slaugytojų tiesiog linkusi ignoruoti smurto problemą, susitaikydama su ja kaip su neišvengiamu reiškiniu savo darbe, tam, kad susikurtas pasaulis būtų paprastesnis “[44]. Panaši nuomonė yra išsakoma ir kitų tyrimo autorių, kurie nustatė, kad daţniausiai slaugytojos niekam nepraneša apie patirtą fizinį ar psichologinį smurtą, ir pagrindinė tokio elgesio prieţastis yra tai, jog jos mano, kad tai yra beviltiška, niekas į tai nereaguos, arba susiklostys dar nepalankesnės sąlygos darbo kolektyve [36, 38].

Klaipėdoje atlikto tyrimo metu nustatyta, kad slaugytojų, slaugančių priklausomybės ligomis sergančius pacientus, pusė susiduria su smurto apraiškomis 1-3 kartus per savaitę, trečdalis – kiekvieną dieną. 62,3 proc. tyrimo dalyvių pritarė, kad joms būtina psichologo pagalba dėl darbe patiriamo streso. 52 proc. apklaustųjų pripaţino patyrę ţodinę agresiją, 14 proc. – fizinę, 6 proc. – seksualinę. [45]. Statistikos departamento duomenimis, apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų per metus patiria smurtą darbe ir apie 20 proc. iš jų yra sveikatos prieţiūros ir socialines paslaugas teikiantys darbuotojai.

(21)

valgymo įpročių pasikeitimais, jaučiamas nerimas ir baimė. Europoje atlikto gyvenimo ir darbo aplinkos sąlygų tyrimo duomenimis, darbas pamainomis ir darbas naktį neigiamai veikia darbuotojo vaidmenį šeimyniniame gyvenime ir socialinį aktyvumą. Įrodyta, kad slaugytojos, kurių darbo valandos periodiškai keitėsi (rotacijos principu), statistiškai patikimai jautė didesnę įtampą, nerimą, depresiją ir nuovargį, palyginti su slaugytojomis, kurios dirbo kitose darbo pamainose [54].

Panevėţio mieste atliktame tyrime apklausti medicinos ir švietimo darbuotojai siekiant nustatyti darbe patiriamą stresą ir jo raišką. Stresą darbe nurodė 76,9 proc. sveikatos prieţiūros ir 71 proc. švietimo darbuotojų Panevėţio mieste. Nustatyta, kad depresiškumas, prislėgta nuotaika pasireiškia 65,1 proc. sveikatos prieţiūros darbuotojų. Vyrauja nedidelio laipsnio depresiškumas. Skirtingo intensyvumo nerimas vargina 41,8 proc. sveikatos prieţiūros darbuotojų. Streso, nerimo, depresiškumo paplitimui statistiškai patikimos įtakos turėjo šie psichosocialiniai darbo veiksniai: darbuotojo savijauta, atsiţvelgimas į darbuotojo nuomonę, sunkūs periodai darbe, darbo svarbumas ir prasmingumas, šeimos parama, stresas darbe, sveikatos būklė lyginant su bendraamţiais, pasitenkinimas darbu ir gyvenimu, nuovargis, nepakantumas, prislėgta nuotaika,nervingumas, vienišumas, koncentracijos sutrikimai [53].

1.5. Pasitenkinimą darbu įtakojantys veiksniai

Locke E. pateikė išsamų pasitenkinimo darbu apibrėţimą: “...tai palankus ar pozityvus emocinis nusistatymas asmens darbinės veiklos atţvilgiu. Pasitenkinimas darbu kyla iš darbuotojo suvokimo, kokią naudą teikia darbas” [57].

Pasitenkinimą darbu įtakojantys veiksniai gali būti vidiniai ir išoriniai.

Vidiniai veiksniai;

1) Asmeninės savybės.

Tai savigarba, pajėgumas priešintis stresui, tikėjimas savo jėgomis kontroliuojant darbo rezultatus. Tyrimai parodė, kad kuo daugiau šių savybių ţmogus disponuoja, tuo labiau jis patenkintas savo darbu.

(22)

3) Amţius. Glenn N.D., Taylor P. ir Weaver Ch. atliktų tyrimų metu pastebėtas šis dėsningumas: kuo vyresnis darbuotojas, tuo labiau jis patenkintas savo darbu. Tai pirmiausia paaiškinama maţesniais ateities lūkesčiais ar maţesniu esamos padėties idealizavimu, taip pat geresniu prisitaikymu prie darbo sąlygų, esant didesnei patirčiai. Ši tendencija tinka tiek vadovams, tiek ir kitiems darbuotojams [57]. Jauni darbuotojai yra maţiau patenkinti savo darbu negu jų vyresni kolegos, nes darbuotojai ateina į naują darbo vietą pilni vilčių, kurios gali ir neišsipildyti, kadangi ne kiekvienas darbas yra įdomus ir itin reikšmingas. Kita nusivylimo prieţastis – dauguma baigusių aukštąsias ar aukštesnes mokyklas, pradėję dirbti, turi persikvalifikuoti, aukštąjį išsilavinimą turintys asmenys yra priversti uţimti ţemesnes pareigas, kurios maţiau atlyginamos. Toks vilčių ţlugimas nesukelia pasitenkinimo darbu. Dar viena prieţastis, kodėl jauni darbuotojai nėra patenkinti savo darbu - tai autoriteto ir valdinių įgaliojimų neturėjimas [58].

4) Išsilavinimas. Vyrauja nuomonė, kad darbuotojai, turintys aukštesnį išsilavinimą, yra labiau patenkinti savo darbu, nes uţsiima įdomesne veikla, gauna didesnį atlyginimą, be to, aukštesnės kvalifikacijos ir išsilavinimo reikalaujantys darbai leidţia ţmogui pajausti didesnę vertę.

5) Darbo staţas. Didėjantis darbuotojo darbo staţas organizacijoje taip pat siejamas su didėjančiu pasitenkinimu darbu. Šis teiginys grindţiamas tuo, kad neseniai pradėję dirbti darbuotojai yra maţiau psichologiškai įsilieję į organizaciją ir nesieja savo ateities su organizacijos ateitimi, tuo tarpu ilgamečiai darbuotojai jaučiasi organizacijos dalimi, daţnai jie būna vertinami ir gerbiami, uţima aukštesnes pareigas, paţįsta visus organizacijos darbuotojus ir panašiai [58].

6) Tarnybinė padėtis. Darbuotojų pozicija organizacijos hierarchinėje struktūroje yra stipriai susijusi su jų pasitenkinimu darbu. Pirmiausia, vadovai linkę būti labiau patenkinti nei pavaldiniai. Antra, aukštesnio lygio vadovai labiau patenkinti darbu nei ţemesnio lygio vadovai. Jei asmuo organizacijos hierarchinėje struktūroje kyla į viršų, darbai tampa įdomesni ir keliantys daugiau iššūkių, geriau apmokami ir geriau aprūpinama darbo vieta.

Išoriniai veiksniai:

(23)

svarbu. Didelės organizacijos vadovai gali imtis tam tikrų koreguojančių veiksmų, stengdamiesi palaikyti tą bendradarbių artumo lygį, kurį turi maţa organizacija, pavyzdţiui, suteikdami didelę autonomiją šios organizacijos struktūrinėms dalims (14). Dar vienas darbo aspektas, susilaukęs didelio dėmesio pasitenkinimo darbu tyrimuose, yra „grūstis“ (angl.

crowding) organizacijoje. Ţmonių perpildyta darbo erdvė, atsiradusi dėl architektūros, darbo

aplinkos pasikeitimo ar didėjančio socialinio tankumo (ţmonių skaičiaus tam tikroje vietoje), sukelia prarasto privatumo jausmą, stresą ir nepasitenkinimą. Tačiau socialinio tankumo padidėjimas ne visada yra destruktyvus. Gali būti, kad darbuotojai, kurių darbas reikalauja daţno tarpusavio bendravimo ar bendradarbių paramos, bus patenkinti palengvinančiais komunikaciją pasikeitimais, bet iki tam tikro laipsnio, kol tai netaps labiau perkrauta darbo aplinka. Todėl perkrovimas yra reliatyvus terminas ir jo efektas priklauso nuo darbo uţduočių pobūdţio. Darbai, reikalaujantys privatumo, daug svarstymų ar mąstymo, gali nukentėti didėjant socialiniam tankumui. Darbai, kuriuose darbuotojams reikia daţnos tarpusavio sąveikos, atliekami geriau didėjant socialiniam tankumui.

2) Išoriniai ir vidiniai atlygiai. Darbuotojai nevienodai siekia vidinių ir išorinių atlygių, be to, darbo ir organizacijų sąlygos taip pat yra skirtingos, todėl kiekvienu atveju reikia nagrinėti individualų poreikį, atsiţvelgiant į darbuotoją, darbo rūšį, organizacijos galimybes, netgi į tai, kad kai kada ţmogui svarbiausiomis atlygių formomis gali tapti papildomos priemokos bei pašalpos, nes jie turi didelę psichologinę bei socialinę prasmę. Vidinis atlygis uţ darbą gali būti asmenybės pripaţinimo faktas, statusas ir kitos svarbios socialinės vertybės [57].

(24)

pakankamu darbo krūviu ir įvairovės lygiu. Darbo krūvis neturėtų būti toks maţas, kad būtų nuobodus ir ne toks didelis, kad gniuţdytų ir keltų nepasiekiamus tikslus. Pasitenkinimas darbu tuo aukštesnis, kuo daugiau ţmogus padaro, siekdamas su darbu susijusių tikslų.

4) Karjeros galimybės. Daţniausiai karjera suprantama kaip greitas ir sėkmingas kilimas tarnyboje, visuomenėje ar mokslinėje veikloje – pasiekimas gyvenime. Karjera siejama su didesniais pinigais, didesne atsakomybe, aukštesniu statusu, prestiţu [58].

5) Vadovas (jo kompetencija bei vadovavimo stilius). Vadovavimas - dar vienas svarbus pasitenkinimo darbu šaltinis. Egzistuoja du esminiai momentai, įtakojantys pasitenkinimą darbu. Pirmasis, kai darbuotojas yra centre, - vadovas parodo jam asmeninį dėmesį, pastebi, bendradarbiauja, suteikia asmeninius patarimus, pagalbą, bendrauja ne tik darbo, bet ir asmeniniais klausimais, - darbuotojai lieka patenkinti. Antrasis - dalyvavimas bei įtaka. Pavaldinių dalyvavimas sprendimų priėmimo procese turi teigiamą reikšmę pasitenkinimui darbu. Tyrimai nustatė, kad darbuotojų pasitenkinimas yra aukštesnis, kai vadovai yra kompetentingi, besirūpinantys darbuotojų interesais, besielgiantys su darbuotojais kilniai ir pagarbiai.

6) Bendradarbiai. Draugiški, vienas kitam padedantys bendradarbiai yra pagalbos, patarimų, palaikymo ir komforto šaltinis kiekvienam darbuotojui [58]. Gera darbo grupė ar efektyvi komanda atliks darbą daug geriau. Tai nėra esminis pasitenkinimo darbu faktorius, tačiau, jei egzistuoja priešingos sąlygos – ţmonėms sunku susikalbėti tarpusavyje – tai gali turėti neigiamą įtaką pasitenkinimui darbu.

7) Darbo sąlygos yra kitas veiksnys, turintis svarbią reikšmę uţtikrinant pasitenkinimą darbu. Jei darbo sąlygos yra geros (švaru, graţi aplinka), darbuotojai lengviau atlieka darbą. Blogos darbo sąlygos (karšta, triukšminga aplinka) didina nuovargį, sukelia diskomfortą, trukdo pasiekti tikslus bei sukelia nepasitenkinimą darbu [58]. Daugelis ţmonių darbo sąlygoms neteikia didelės reikšmės kol jos netampa grėsmingos.

(25)

2. TYRIMO METODAI IR MEDŢIAGA

Tyrimo objektas – Kauno Medicinos Universitetinių Klinikų (KMUK) ligonių priėmimo skyriuose skubią pagalbą teikiančių medicinos darbuotojų poţiūris į darbe patiriamą stresą ir jo įtaką darbuotojų pasitenkinimui darbu.

Tiriamųjų kontingentas. Tyrimas buvo atliekamas KMUK priėmimo skyriuose, kuriuose teikiama skubi medicininė pagalba: skubios pagalbos priėmimo skyriuje, kardiologijos klinikos priėmimo skyriuje, vaikų ligų priėmimo skyriuje ir akių traumų punkte. Iš viso šiuose skyriuose dirba 170 medicinos personalo darbuotojų – iš jų 108 gydytojai ir 62 slaugytojai ( 2.1 lentelė).

2.1 lentelė. KMUK skyriai, kuriuose buvo vykdomas tyrimas, ir juose dirbančių medicinos darbuotojų skaičius

KMUK skyriaus pavadinimas Darbuotojų skaičius

Iš viso Gydytojai Slaugytojai

Skubios pagalbos skyrius 53 28 25

Vaikų priėmimo skyrius 34 20 14

Kardiologijos klinikos priėmimo skyrius 42 30 12

Akių traumų punktas 41 30 11

Iš viso 170 108 62

Tyrimo instrumentas – anoniminė anketa. Sudarant klausimyną (anketą) vadovautasi išanalizuota lietuvių ir uţsienio autorių moksline medţiaga. Anketoje pateiktas 21 klausimas, anketos pavyzdys pateiktas 1 priede. Anketos klausimų grupės yra tokios:

I klausimų grupė (1-4 klausimai), skirta suţinoti respondentų nuomonę apie tai, kas jiems yra darbas sveikatos prieţiūroje, kuriems šio darbo aspektams yra teikiami prioritetai, ar rinktųsi tą pačią profesiją dar kartą. Šioje dalyje klausimams yra pateikiami atsakymų variantai, kur galima įvardinti kelis atsakymus.

(26)

sistema (1 - visiškai nesutinku; 2 – nesutinku; 3 - nei sutinku nei nesutinku; 4 - iš dalies sutinkų; 5 - visiškai sutinku).

III klausimų grupei priskiriamais klausimais (9,10 ) siekiama išsiaiškinti, kaip daţnai, respondentų nuomone, jie patiria stresą darbe ir kaip daţnai jie susiduria savo darbe su situacijomis, kurios moksliniu poţiūriu gali sukelti stresą. Tokių situacijų pateikiama 17, o jų patyrimo daţnis vertinamas penkiabale sistema (1 – nesusiduriu; 2 - keletą kartų per metus; 3 - keletą kartų per mėnesį; 4 - keletą kartų per savaitę; 5 – beveik kasdien).

IV klausimų grupė (11, 12, 13 klausimai) skirta suţinoti, kokius fizinius ir psichinius pokyčius patiria respondentai ištikti streso ir kaip bando susidoroti su stresu. Patyrimo daţnis vertinamas penkiabale sistema (1 – niekada; 2 – retai; 3 – kartais; 4 – daţnai; 5 – visada).

V klausimų grupė (14 - 21 klausimai) skirta respondentų demografinėms charakteristikoms identifikuoti.

Tyrimo organizavimas. Sudarius anketą, 2009 metų spalio mėnesio 19 – 23 dienomis atliktas bandomasis tyrimas KMUK skubios pagalbos skyriuje. Bandomojo tyrimo metu apklausti 5 gydytojai ir 5 slaugytojai. Remiantis anketine apklausa ir pokalbio su respondentais duomenimis konstatuota, kad anketa yra suprantama ir pilnai atspindinti analizuojamą problemą, todėl nuspręsta anketos nekoreguoti.

Visas tyrimas buvo vykdomas 2009 metais nuo lapkričio 10 dienos iki gruodţio 24 dienos. Anketos respondentams buvo perduotos per skyrių vedėjus arba slaugos administratorius. Anketos išdalintos visiems 170 darbuotojų, gauta uţpildytų 140, atsakas 82,4 proc. Gauta uţpildytų anketų iš slaugytojų 60, atsakas 96,8 proc. ir iš gydytojų – 80 anketų, atsakas 74,1 proc. (2.2 lentelė).

2.2 lentelė. Respondentų skaičius pagal uţimamas pareigas Respondentų grupės Išdalinta

anketų (n)

Gauta anketų (n)

Atsakas (proc.)

Gydytojai ir gydytojai rezidentai 108 80 74,1

Slaugytojai 62 60 96,8

Iš viso 170 140 82,4

(27)

respondentų yra maţdaug tolygiai – 23 – 30 proc. Respondentų amţiaus vidurkis 42 metai (standartinis nuokrypis 11,005). 2.3 lentelėje pateikiamas bendras respondentų pasiskirstymas pagal amţių, išsilavinimą, lytį, uţimamas pareigas, darbo staţą ir kitus demografinius bei socialinius duomenis.

2.3 lentelė. Respondentų pasiskirstymas pagal demografines ir socialines charakteristikas

Poţymis N = 140 n Proc. Amţius Iki 30 metų 21 15,0 31 – 40 metų 42 30,0 41 – 50 metų 34 24,3 51 – 60 metų 32 22,9 Virš 60 metų 11 7,8 Išsilavinimas

Aukštesnysis arba nebaigtas aukštasis 51 36,4 Aukštasis 89 63,6 Lytis Vyrai 23 16,4 Moterys 117 83,6 Pareigos Gydytojas 60 42,9 Gydytojas rezidentas 19 13,6 Slaugytojas 58 41,4 Skyriaus vadovas 1 0,7 Slaugos administratorius 2 1,4 Darbo staţas Iki 2 metų 36 25,7 2-5 metai 18 12,9 5-10 metų 30 21,4 10 – 20 metų 20 14,3 Virš 20 metų 36 25,7 Šeiminė padėtis Vedę 92 65,7

Gyvena neįforminę santuokos 11 7,9

Nevedę 25 17,9

Išsiskyrę 9 6,4

(28)

Darbo krūvis skubios pagalbos skyriuje 0,25 etato 32 22,9 0,5 etato 12 8,6 1,0 etato 67 47,9 1,25 etato 25 17,9 1,5 etato 4 2,9

Vidutinės pajamos per mėnesį

Iki 799 Lt 2 1,4 800 – 1299 Lt 8 5,7 1300 – 1799 Lt 33 23,6 1800 – 2299 Lt 49 35,0 2300 – 2999 Lt 33 16,4 Virš 3000 Lt 25 17,9

Ketvirtadalis respondentų skubios pagalbos skyriuje dirba labai neilgai (iki dviejų metų), kitas ketvirtadalis – turi labai didelį darbo staţą šioje tarnyboje (virš 20 metų). Beveik pusė (47,9) apklaustų medicinos darbuotojų skubios pagalbos skyriuje dirba vienu etatu, beveik ketvirtadalis turi tik ketvirtį etato. Didesniu nei vieno etato krūviu dirba penktadalis respondentų. Trečdalis respondentų per mėnesį darbo uţmokesčio į rankas gauna 1800 – 2299 Lt, trečdalis maţiau, ir trečdalis daugiau.

Toliau analizuojant tyrimo rezultatus, tyrime dalyvavusieji respondentai pagal demografinius rodiklius buvo skiriami į stambesnes grupes: pagal amţių – iki 40 metų ir vyresni nei 41; pagal šeiminę padėtį – gyvenantys poroje ir vieniši; pagal darbo staţą – dirbantys iki 10 metų ir daugiau kaip 10 metų; pagal specialybę – slaugytojai ir gydytojai; pagal darbo krūvį – turintys iki 1etato ir turintys daugiau kaip 1 etato darbo krūvį; pagal gaunamas pajamas – gaunantys iki 1799 Lt ir daugiau kaip 1800 Lt. Taip pat bus grupuojami ir atsakymų į klausimus variantai: 1,2,3 atsakymai (visiškai nepatenkintas, nepatenkintas ir nei patenkintas nei nepatenkintas) bus laikomi neigiamu atsakymu į pateiktą klausimą, o atsakymai 4 ir 5 (patenkintas ir visiškai patenkintas) – teigiamu.

Statistinė duomenų analizė. Hipotezės apie dviejų poţymių nepriklausomumą buvo tikrinamos naudojant Chi kriterijų (χ2_{), laisvės laipsnių skaičių (lls) bei reikšmingumą (p).}

(29)

3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS

3. 1. Pasitenkinimas darbu ir pasitenkinimą darbu įtakojantys veiksniai.

Tyrimo metu pastebėta, kad apibūdinant savo darbą skubios pagalbos skyriuje, respondentų grupėse pagal profesiją buvo akcentuojami skirtingi veiksniai (3.1 pav.).

72 39 53 54 23 53 42 32 68 11 81 19 55 31 19 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100 P ragyvenimo š altinis G alimybė s ave iš reikš ti G alimybė padėti kitiems Įdomus darbas B endravimas s u ž monėmis proc . S laugytojai

G ydytojai rez identai G ydytojai

* - lyginant su slaugytojais ir gydytojais χ21= 10,767; lls = 1; p1 = 0,01.

** - lyginant su gydytojais ir gydytojais rezidentais χ22= 10,070; lls = 1; p2 = 0,02.

3.1 pav. Respondentų nuomonė apie tai, kas jiems yra darbas skubios pagalbos skyriuje (proc.)

Be abejonės, tiek gydytojams, tiek ir slaugytojams darbas medicinos skubios pagalbos tarnyboje yra visų pirma pragyvenimo šaltinis, šį darbo aspektą akcentavo didţiausia respondentų dalis tiek gydytojų tiek slaugytojų grupėse (72 ir 81 proc.). Vertinant darbą kaip pragyvenimo šaltinį, galimybę padėti kitiems, kaip galimybę bendrauti su ţmonėmis ryškesnių skirtumų respondentų grupėse nenustatyta (p>0,05). Tačiau ţymiai daugiau gydytojų nei slaugytojų paţymėjo, kad darbas jiems yra įdomus ir, kad tai yra galimybė save išreikšti (p1; p2 ).

Tyrimas parodė, kad didţioji dalis medicinos darbuotojų dirba iš pašaukimo, myli savo profesiją ir nepaisant visų sunkumų, kuriuos jie patiria savo darbe, nenorėtų pasirinkti kitos profesijos. 3.2 paveiksle matome, kad tos pačios profesijos nebepasirinktų maţdaug penktadalis respondentų (13 proc. slaugytojų, 10 proc. gydytojų). Statistiškai reikšmingai skiriasi nuomonė gydytojų rezidentų šiuo klausimu, iš jų tik 10 proc. nebenorėtų rinktis tos pačios profesijos.

*

(30)

67 90 65 10 0 13 23 10 22 0 20 40 60 80 100 G ydytojai G ydytojai rez identai S laugytojai proc. Abejoju Ne T aip

* - p < 0,05 lyginant su gydytojais ir slaugytojais

3.2 pav. Respondentų pasiryţimas rinktis tą pačią profesiją grupėse pagal pareigas (proc.) Toliau analizuojant tyrimo reėzultatus tyrime dalyvavę gydytojai rezidentai jungiami su gydytojais į vieną grupę. Analizuojant respondentų nuomonę apie jų pasitenkinimą darbu skubios pagalbos skyriuje, nustatyta, kad pusė jų (53,6 proc.) yra patenkinti savo darbu (3.3 pav.). Patenkintų darbu respondentų skaičius grupėse pagal uţimamas pareigas maţai skyrėsi: patenkintų savo darbu buvo 53,3 proc. visų apklaustų slaugytojų ir 53,7 proc. gydytojų ( χ2

= 0,002; lls =1; p > 0,05). 63,1 39,3 61,9 46,8 53,7 53,3 53,6 36,9 60,7 38,1 53,2 46,3 46,7 46,4 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100

iki 10 m. virš 10 m. iki 40 m. virš 40 m. gydytojai slaugytojai

Stažas Amžius Profesija Visi

p ro c . patenkinti nepatenkinti * - lyginant su vyresniais, χ2 = 3,198; lls = 1; p <0,05.

** - lyginant su turinčiais didesnį darbo staţą, χ2 = 7,658 lls = 1 p <0,05

3.3 pav. Respondentų pasitenkinimas darbu grupėse pagal pareigas, amţių ir darbo staţą *

**

(31)

Ţymiai daugiau patenkintų savo darbu skubios pagalbos skyriaus darbuotojų yra jaunesnio amţiaus grupėje (iki 40 metų amţiaus), negu vyresnių, ir turinčių maţesnį darbo staţą skubios pagalbos skyriuje (iki 10 metų) nei turinčių ilgesnį darbo staţą (p<0,05). Respondentų pasitenkinimo darbu skirtumai respondentų grupėse pagal lytį, darbo krūvį, gaunamas pajamas nereikšmingi.

Vertinant atsakymus į klausimą, ar per paskutinius šešis mėnesius galvojo keisti darbą gauti tokie rezultatai: teigiamai atsakė 35,7 proc. visų respondentų. Labiausiai respondentų nuomonės šiuo klausimu skyrėsi respondentų grupėse pagal išsilavinimą ir pagal amţių (3.4 pav.). Apie darbo keitimą daţniau galvojo ţemesnį išsilavinimą turintys negu turintys aukštesnį išsilavinimą (atitinkamai 43,1 proc. ir 31,5 proc.), ir jaunesni respondentai (atitinkamai 42,9 proc. ir 29,9 proc.). Tačiau atlikus porinius palyginimus pagal z kriterijų, statistiškai reikšmingo patikimumo nenustatyta.

* - lyginant su aukštąjį išsilavinimą turinčiais , p1 > 0,05 ** - lyginant su vyresniais kaip 40 m , p2 >0,05

3.4 pav. Respondentai per paskutinius 6 mėn galvoję keisti darbą skirtingo amţiaus ir išsilavinimo grupėse (proc.)

Respondentai buvo paprašyti nurodyti darbo keitimą galinčių įtakoti motyvų svarbą. Kaip matyti 3.5 paveiksle, daugiausia respondentų nurodė, kad keistų darbą į geriau apmokamą (43,6 proc.) ir darbą, kuriame maţiau stresų (38,6 proc.).

Atlikus porinius palyginimus su kitų motyvų paminėjimo daţniais, šie du statistiškai reikšmingai skyrėsi nuo visų likusių. Toliau pagal svarbą vertinant darbą yra darbo sąlygos (paminėjo 23,6 proc.) ir galimybė save išreikšti (16,4 proc.). Šie du darbo vertinimo aspektai buvo statistiškai reikšmingesni uţ likusius, išskyrus “geriau apmokamas” ir “kur maţiau stresų”. Maţesnę įtaką pasitenkinimui darbu turi santykiai kolektyve (10,7 proc.), galimybė

(32)

siekti karjeros (7,9 proc.), darbo sudėtingumas (į lengvesnį darbą keistų 14,3 proc., į sudėtingesnį 6,4 proc.), darbo įdomumas (5,7 proc.).

* p<0,05 lyginant su visais likusiais poţymiais

** p<0,05 lyginant su likusiais poţymiais išskyrus geriau apmokamą ir kur maţiau stresų.

3.5 pav. Svarbiausi respondentų motyvai keisti darbą

Respondentų nuomonės apie veiksnius, įtakojančius pasitenkinimą darbu, vertinimas. Siekiant nustatyti, kokie veiksniai labiausiai įtakoja skubios pagalbos skyriaus medicinos darbuotojų pasitenkinimą darbu, respondentams buvo pasiūlyta įvertinti atskirus darbo aspektus. Gauti rezultatai buvo analizuojami atliekant porinius teigiamų vertinimų procentinių daţnių palyginimus respondentų grupėse pagal demografinius poţymius. 3.2 lentelėje matyti, kad daţniausiai nepakankamą pasitenkinimą darbu įtakoja veiksniai, susiję su darbo saugumu – saugumo uţtikrinimo laipsniu darbe patenkinti 30 proc. respondentų. Tik 27,1 proc. visų respondentų yra patenkinti organizacijos rūpinimusi jų sveikata ir gerove darbo vietoje, 34,3 proc. respondentų patvirtino, kad jiems suteikiama parama patiriant stresą darbo vietoje. Taip pat iš lentelės duomenų aiškiai matyti, kad respondentams labai svarbus yra jų darbo įvertinimas, ir jis skubios pagalbos skyriuje yra nepakankamas. 39,3 proc. apklaustųjų sutinka, kad uţ darbo rezultatus yra paskatinami, 42,9 proc. – kad vadovas vertina

*

(33)

darbuotojų pastangas darbe. Tik pusė skubios pagalbos skyriaus darbuotojų yra patenkinti darbo skyriuje organizavimu, du trečdaliai – darbo laiko paskirstymu.

Statistiškai reikšmingai skiriasi gydytojų ir slaugytojų nuomonės apie aprūpinimą darbui būtinomis priemonėmis ir darbo organizavimą – ţymiai didesnė dalis gydytojų nei slaugytojų yra patenkinti šiais darbo aspektais. Tačiau daţniau slaugytojai negu gydytojai pritarė nuomonei, kad jiems yra suteikta pakankamai laisvės priimti sprendimus ir kad skyriuje darbo laikas yra gerai paskirstytas (3.2 lentelė). Daţniau slaugytojai (96,7 proc.) negu gydytojai (86,3 proc.) pripaţino, kad visada stengiasi dirbti geriausiai (p<0,05).

3.2 lentelė. Pasitenkinimo atskirais darbo aspektais teigiamas vertinimas skirtingas pareigas uţimančių respondentų grupėse

Darbo aspektai, kuriais respondentai yra patenkinti

Teigiamo vertinimo procentinis

daţnis z/p Gydytojai N = 80 Slaugytojai N = 60 Iš viso N = 140 Pasirinkta profesija 81,3 78,3 80,0 0,44/sn Uţimamos pareigos 81,3 66,7 75,0 1,95/sn

Darbas skubios pagalbos skyriuje 75,0 66,7 71,4 1,07/sn

Darbo krūvis 58,8 46,7 53,6 1,43/sn

Aprūpinimas darbui būtinomis priemonėmis

65,0 41,7 55,0 2,81/p<0,01 Darbo organizavimas skyriuje 56,3 38,3 48,6 2,15/p<0,05 Suteiktas savarankiškumo laipsnis 70,0 75,0 72,1 0,66/sn Darbo svarba visai organizacijai 78,8 80,0 79,3 0,17/sn

Darbo naudingumas ţmonėms 96,3 96,7 96,4 0,13/sn

Organizacijos rūpinimasis Jūsų sveikata ir gerove darbo vietoje

30,0 23,3 27,1 0,90/sn

Saugumo uţtikrinimo laipsnis darbe 26,3 35,0 30,0 1,1/sn

Draugiškas kolektyvas 67,5 71,7 69,3 0,54/sn

Vadovas pakankamai vertina Jūsų pastangas

42,5 43,3 42,9 0,09/sn

Uţ rezultatus esate paskatinamas 40,0 38,3 39,3 0,2/sn

Parama streso metu 27,5 43,3 34,3 1,95/sn

Laisvė priimti sprendimus 46,3 66,7 55,0 2,47/p<0,05 Tinkamas darbo laiko paskirstymas 66,3 55,0 61,4 1,36/sn Jūs visada stengiatės dirbti geriausiai 86,3 96,7 90,7 2,32/p<0,05 sn – statistiškai nereikšminga

(34)

vyresni stokoja vadovo dėmesio ir jų darbo rezultatų įvertinimo. Teiginiui, kad vadovas pakankamai vertina jūsų pastangas darbe, pritarė 54,5 proc. vyresnių nei 40 metų amţiaus respondentų ir beveik per pusę maţiau – 28,6 proc. jaunesnių nei 40 metų amţiaus respondentų (3.3 lentelė).

3.3 lentelė. Pasitenkinimo atskirais darbo aspektais teigiamas vertinimas skirtingo amţiaus respondentų grupėse

Teigiamo vertinimo procentinis daţnis

z/p Jaunesni nei 40 m. N = 63 Vyresni nei 40 m. N = 77 Iš viso N = 140 Pasirinkta profesija 76,2 83,1 80,0 1,01/sn Uţimamos pareigos 79,4 71,4 75,0 1,1/sn

Darbo krūvis 57,1 50,6 53,6 0,77/sn

52,4 57,1 55,0 0,56/sn

Darbo organizavimas skyriuje 42,9 53,2 48,6 1,22/sn Suteiktas savarankiškumo laipsnis 79,4 66,2 72,1 1,81/sn Darbo svarba visai organizacijai 76,2 81,8 79,3 0,81/sn

23,8 29,9 27,1 0,82/sn

28,6 54,5 42,9 3,22/p<0,01

Laisvė priimti sprendimus 54,0 55,8 55,0 0,21/sn

Tinkamas darbo laiko paskirstymas 66,7 57,1 61,4 1,14/sn Jūs visada stengiatės dirbti geriausiai 92,8 89,6 90,7 0,51/sn sn – statistiškai nereikšminga

(35)

išsilavinimą turinčių respondentų (95,5 proc.) negu turinčių aukštesnįjį arba nebaigtą aukštąjį išsilavinimą turinčių respondentų (82,4 proc.) teigė, kad visada stengiasi dirbti geriausiai. Statistiškai reikšmingai skyrėsi respondentų nuomonė apie laisvę priimti sprendimus: tai patvirtino didesnė dalis aukštąjį išsilavinimą turinčių respondentų (64,0 proc.) negu turinčių aukštesnįjį arba nebaigtą aukštąjį išsilavinimą (39,2 proc.).

3.4 lentelė. Pasitenkinimo atskirais darbo aspektais teigiamas vertinimas skirtingo išsilavinimo respondentų grupėse

Teigiamo vertinimo procentinis daţnis z/p Aukštesnysis ir nebaigtas aukštasis N = 51 Aukštasis N = 89 Iš viso N = 140 Pasirinkta profesija 78,4 80,9 80,0 0,35/sn Uţimamos pareigos 84,3 69,7 75,0 2,07/p<0,05

Darbo krūvis 56,9 51,7 53,6 0,60/sn

68,6 47,2 55,0 2,55/p<0,05 Darbo organizavimas skyriuje 56,9 43,8 48,6 1,51/sn Suteiktas savarankiškumo laipsnis 62,7 77,5 72,1 1,83/sn Darbo svarba visai organizacijai 74,5 82,0 79,3 1,12/sn

35,3 22,5 27,1 1,68/sn

41,2 43,8 42,9 0,30/sn

Laisvė priimti sprendimus 39,2 64,0 55,0 2,91/p<0,01 Tinkamas darbo laiko paskirstymas 66,7 58,4 61,4 0,99/sn Jūs visada stengiatės dirbti geriausiai 82,4 95,5 90,7 2,27/p<0,05 sn – statistiškai nereikšminga

(36)

jaučia pasitenkinimą savo darbu dėl to, kad gali padėti ţmonėms ir yra svarbi grandis visoje sveikatos prieţiūroje. Absoliučiai visi (100,0 proc.) turintys ilgesnį kaip 10 metų darbo staţą respondentai yra patenkinti, kad savo darbu gali būti naudingi ţmonėms, 87,5 proc. pasitenkinimą darbu motyvuoja savo atliekamo darbo svarba visai organizacijai. Trumpesnį darbo staţą turintys darbuotojai beveik dvigubai rečiau negu turintys ilgesnį darbo staţą skubios pagalbos skyriuje, pritarė nuomonei, kad jų pasitenkinimą darbu įtakoja pakankamas vadovų įvertinimas uţ pastangas darbe (atitinkamai 53,6 ir 35,7 proc.). Taip pat ilgesnį darbo staţą turintys darbuotojai daţniau nei turintys trumpesnį darbo staţą šioje tarnyboje teigė, kad visada stengiasi dirbti geriausiai (3.5 lentelė).

3.5 lentelė. Pasitenkinimo atskirais darbo aspektais teigiamas vertinimas skirtingą darbo staţą skubios pagalbos skyriuje turinčių respondentų grupėse

Teigiamo vertinimo procentinis daţnis z/p staţas iki 10 metų N = 84 staţas daugiau kaip 10 metų N = 56 Iš viso N = 140 Pasirinkta profesija 84,5 73,2 80,0 1,59/sn Uţimamos pareigos 78,6 69,6 75,0 1,18/sn

Darbas skubios pagalbos skyriuje 79,8 58,9 71,4 2,65/p<0,01

Darbo krūvis 56,0 50,0 53,6 0,70/sn

48,8 64,3 55,0 1,84/sn

Darbo organizavimas skyriuje 44,0 55,4 48,6 1,33/sn Suteiktas savarankiškumo laipsnis 71,4 73,2 72,1 0,23/sn Darbo svarba visai organizacijai 73,8 87,5 79,3 2,10/p<0,05 Darbo naudingumas ţmonėms 94,0 100,0 96,4 2,32/p<0,05 Organizacijos rūpinimasis Jūsų

sveikata ir gerove darbo vietoje

23,8 32,1 27,1 1,07/sn

35,7 53,6 42,9 2,11/p<0,05

Laisvė priimti sprendimus 48,8 64,3 55,0 1,84/sn

Tinkamas darbo laiko paskirstymas 58,3 66,1 61,4 0,94/sn Jūs visada stengiatės dirbti geriausiai 85,7 98,2 90,7 2,97/p<0,01 sn – statistiškai nereikšminga