KAUNO REGIONO GREITOSIOS MEDICINOS PAGALBOS TARNYBŲ DARBO VIETOS SAUGOS KULTŪROS VERTINIMAS

SLAUGOS FAKULTETAS

SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

RŪTA ŽIGUTIENĖ

KAUNO REGIONO

GREITOSIOS MEDICINOS PAGALBOS TARNYBŲ

DARBO VIETOS SAUGOS KULTŪROS

VERTINIMAS

Magistro studijų programos „Klinikinė slauga“ baigiamasis darbas

Darbo vadovė:

Doc. dr. Olga Riklikienė

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS

SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

TVIRTINU

Slaugos fakulteto dekanė

Prof. Jūratė Macijauskienė

2014 m. gegužės mėn. 23 d.

KAUNO REGIONO

GREITOSIOS MEDICINOS PAGALBOS TARNYBŲ

DARBO VIETOS SAUGOS KULTŪROS

VERTINIMAS

Magistro studijų programos „Klinikinė slauga“ baigiamasis darbas

Darbo vadovė Doc. dr. Olga Riklikienė

2014 m. gegužės mėn. 23 d.

Recenzentė Darbą atliko dr. Lina Spirgienė Magistrantė

Rūta Žigutienė 2014 m. gegužės mėn. 23 d

. 2014 m. gegužės mėn. 23 d.

TURINYS

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI... 12

1. LITERATŪROS APŽVALGA 13 1.1. Saugos kultūros vystymasis sveikatos priežiūros įstaigose... 13

1.1.1. Saugos kultūros samprata sveikatos priežiūroje ir mokslo įrodymai: užsienio šalių ir Lietuvos patirtis... 1.1.2. Saugos kultūros vertinimas ir matavimo kriterijai……….. 1.1.3. Saugos kultūros vertinimo reikšmė pacientų saugai ir sveikatos priežiūros kokybei... 13 20 25 1.2. Greitosios medicinos pagalbos teikimo principai... 28

1.3. Tyrimo problemos pagrindimas, taikant socialinę kognityvinę teoriją... 32

1.4. Saugos kultūros prielaidos greitosios medicinos pagalbos tarnyboje ... 37

2. TYRIMO METODIKA IR METODAI 40 2.1. Tyrimo metodai ir organizavimas... 40

2.2. Tiriamųjų imtis ir atranka... 44

2.3. Tyrimo etika... 46

2.4. Statistinė duomenų analizė... 46

3. REZULTATAI ... 48

3.1. Respondentų sociodemografinių ir profesinių duomenų analizė... 48

3.2. Tyrime dalyvavusių greitosios medicinos pagalbos įstaigų charakteristikų ir respondentų suteiktos pagalbos apimties bei jos struktūros analizė... 51

3.3. Greitosios medicinos pagalbos tarnybų darbo vietos saugos kultūros sričių vertinimas ... 53

3.4. Greitosios medicinos pagalbos tarnybų darbo vietos saugos kultūros sričių vertinimo sąsajos su respondentų sociodemografiniais ir profesiniais duomenimis ... 55

....3.5. Greitosios medicinos pagalbos tarnybų darbo vietos saugos kultūros sričių teigiamo vertinimo sąsajos su respondentų sociodemografiniais ir profesiniais duomenimis... 57

3.6. Greitosios medicinos pagalbos darbo vietos saugos kultūros sričių vertinimo sąsajos su Kauno regiono greitosios medicinos pagalbos įstaigų charakteristikomis ir respondentų suteiktos pagalbos apimtimi ir jos struktūra... 59

....3.7. Greitosios medicinos pagalbos tarnybų darbo vietos saugos kultūros sričių teigiamo vertinimo sąsajos su Kauno regiono GMP įstaigų charakteristikomis ir respondentų suteiktos pagalbos apimtimi ir jos struktūra ... 67

....3.8. Kauno regiono greitosios medicinos pagalbos darbuotojų saugos darbe gerinimo galimybes darbuotojų požiūriu... 73

4. REZULTATŲ APTARIMAS... 75 IŠVADOS... 79 PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS... 80 PUBLIKACIJOS... 81 LITERATŪROS SĄRAŠAS... 82 PRIEDAI... 92

1 priedas. GMP Požiūrio į saugos kultūrą klausimynas (EMS-SAQ)... 93

2 priedas. GMP Požiūrio į saugą klausimyno (EMS-SAQ) autoriaus P.D. Pattersono leidimas 96 3 priedas. LSMU Bioetikos centro leidimas tyrimui atlikti... 97

SANTRAUKA

Žigutienė R. Kauno regiono greitosios medicinos pagalbos paslaugas teikiančių darbuotojų požiūrio į saugos kultūrą vertinimas, magistranto baigiamasis darbas / mokslinė vadovė doc. dr. O. Riklikienė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Slaugos ir rūpybos katedra. – Kaunas, 2014, – 97 p.

Saugos kultūra – pacientų saugos elementas nukreiptas sumažinti žalą pacientui, kuri gali būti padaryta teikiant jam sveikatos priežiūros paslaugas.

Tikslas – Įvertinti Kauno regiono greitosios medicinos pagalbos tarnybų darbo vietos

saugos kultūrą.

Tyrimo metodas: 2012 metų kovo–gegužės mėnesiais atlikta vienmomentinė anoniminė

apklausa. Tyrime dalyvavo aštuonių Kauno regiono greitosios medicinos pagalbos tarnybų darbuotojai (N=325, atsako dažnis 82,9 proc.). Tyrimui naudotas Požiūrio į saugą klausimynas (The Emergency Medical Services Safety Attitudes Questionnaire – EMS–SAQ). Nustatyta GMP Požiūrio į saugą klausimyno pakankamai aukštas vidinis nuoseklumas (α=0,822).

Rezultatai: Kauno regiono greitosios medicinos pagalbos tarnybų specialistai, vertindami

septynias saugos kultūros sritis, aukščiausiais teigiamais įverčiais vertino komandinio darbo (76,34 balai), pasitenkinimo darbu (76,49 balai) ir vadovų požiūrio į saugą sritis (75,98 balai). Žemiausiais balais darbuotojai vertino streso pripažinimo ir nepageidaujamų įvykių raiškos sritis, atitinkamai – 49,62 ir 37,24 balai. Komandinį darbą ir vadovų požiūrį į saugą dažniau teigiamai vertino slaugytojai, lyginant su GMP vairuotojais, o paramedikai labiau teigiamai vertino pasitenkinimą darbu, lyginant su gydytojais (p<0,05). Gydytojai ir paramedikai dažniau pripažino stresą, lyginant su slaugytojais ir vairuotojais (p<0,01). Daugiau kvietimų per metus atliekantys darbuotojai dažniau teigiamai vertino saugos klimato, vadovų požiūrio į saugą ir pasitenkinimo darbu sritis, (p<0,05). Darbuotojai nesijaučia saugūs darbo vietoje, išryškėjo problemos, susijusios su darbo sąlygomis.

Išvados: Saugos kultūros vertinimas GMP darbuotojų požiūriu nėra teigiamas. Kauno

regiono greitosios medicinos pagalbos tarnybų darbuotojų požiūris į saugos kultūros sritis reikšmingai skyrėsi, atsižvelgiant į jų profesinę kvalifikaciją, GMP įstaigų charakteristikas ir suteiktos pagalbos apimtį bei jos struktūrą. Saugos kultūrai darbo vietoje pagerinti darbuotojai siūlo saugių darbo sąlygų ir efektyvaus komandinio darbo užtikrinimą.

Raktiniai žodžiai: saugos kultūra, greitoji medicinos pagalbos tarnyba, komandinis

SUMMARY

Žigutienė R. Evaluation of emergency medical services workplace safety culture in Kaunas region, master’s thesis / supervisor Ph. d. O. Riklikienė; Lithuanian University of Health Sciences; Faculty of Nursing, Department or Nursing and Care. – Kaunas, 2014, – s. 97.

Safety culture is the element of patient safety that purposes to decrease the damage to the patient that may be done during provision of health care service.

The purpose of this study was to investigate the safety culture at the workplace of

emergency medical service at Kaunas region.

Material and methods: Anonymous survey was conducted on March-May in 2012. The

staff from eight emergency medical service institutions at Kaunas region took part in the survey (N=325 with response rate of 82.9 %). The Emergency Medical Services Safety Attitudes Questionnaire – EMS–SAQ was used after the permission by the authors was issued. The internal consistency of translated and adapted instrument was sufficiently high (Cronbach α=0,822).

Results: The staff of emergency medical service of Kaunas region evaluated six

dimensions of safety culture rating team work (76.34 scores), work satisfaction (76.49 scores) and perceptions of management at the highest level (75.98 scores). The lowest ratings were related to stress recognition and present of adverse events, respectively – 49.62 and 37.24 scores. Nurses scored the team work and perceptions of management more positive in comparison to drivers; paramedics have had more positive attitudes towards work satisfaction than physicians. Physicians and paramedics recognised stress more often in comparison to nurses and drivers. The attitudes towards a safety climate, perceptions of management and work satisfaction were more positive in organisations with higher number of calls per year. The emergency staff lacked safety culture at their work place and specified the problems of work conditions and effective collaboration in team.

Conclusions: The evaluation of safety culture was not positive at the institutions of

emergency medical service of Kaunas region. The attitudes towards safety culture varied according to the professional qualification of staff, characteristics of emergency medical service organisations, also, extent and structure of service provided. The proposals of staff to improve safety culture at their work place involved the improvement of work conditions and effective team work.

PADĖKA

Nuoširdžiai dėkoju savo baigiamojo darbo vadovei doc. dr. Olgai Riklikienei, kuri skyrė savo laiką, dalinosi patirtimi bei žiniomis, suteikė naudingų pasiūlymų ir patarimų.

Dėkoju Kauno regiono greitosios medicinos pagalbos tarnybų vadovams ir slaugos administratorėms, kurie suteikė galimybę atlikti tyrimą, taip pat visiems greitosios medicinos pagalbos paslaugas teikiantiems darbuotojams, sutikusiems dalyvauti tyrime.

Nuoširdžiai dėkoju savo įstaigos, VšĮ Kauno rajono greitosios medicinos pagalbos tarnybos administracijai ir darbuotojų kolektyvui, už supratimą bei palaikymą studijų laikotarpiu.

Dėkoju savo šeimos nariams už pagalbą ir tikėjimą mano jėgomis.

Pagarbiai, studentė Rūta Žigutienė

SANTRUMPOS

GMP – greitoji medicinos pagalba

ASPĮ – Asmens sveikatos priežiūros įstaiga

SAQ – Safety Attitudes Questionnaire (Požiūrio į saugą klausimynas)

EUNetPaS – European Union Network for Patient Safety (Europos Komisijos finansuotas pacientų

saugos tinklas)

VASPVT – Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba NĮ – Nepageidaujamas įvykis

Min – minimalus įvertis Max – maksimalus įvertis SN – statistiškai nereikšminga

LENTELĖS

1 lentelė. GMP Požiūrio į saugą klausimyno (EMS-SAQ) schema ir vidinio anketos nuoseklumo

palyginimas, išbandant anketą GMP įstaigose JAV ir Lietuvoje

2 lentelė. GMP Požiūrio į saugą klausimyno skalių vidinis nuoseklumas ir skalės – teiginių

pastovumas

3 lentelė. GMP Požiūrio į saugą klausimyno skalių koreliacija

4 lentelė. Respondentų atsako dažnis pagal tyrime dalyvavusias GMP įstaigas

5 lentelė. Kauno regiono GMP darbuotojų pasiskirstymas, atsižvelgiant į sociodemografinius ir

profesinius duomenis (proc.), N=325

6 lentelė. Kauno regiono greitosios medicinos pagalbos įstaigų charakteristikos (proc), N=8

7 lentelė. Kauno regiono greitosios medicinos pagalbos įstaigų darbuotojų suteiktos pagalbos

apimtis ir jos struktūra (proc.), N=8

8 lentelė. GMP darbo vietos saugos kultūros sričių vertinimas greitosios medicinos pagalbos

darbuotojų požiūriu, N=325

9 lentelė. Skalės „Nepageidaujamų įvykių raiška“ teiginių vertinimo GMP darbuotojų požiūriu

pasiskirstymas, N=325

10 lentelė. Vertinimų pasiskirstymas GMP darbo vietos saugos kultūros srityse ir jų sąsajos,

atsižvelgiant į respondentų sociodemografinius ir profesinius duomenis, N=325

11 lentelė. Teigiamo GMP darbo vietos saugos kultūros sričių vertinimo (įverčių vidurkis ≥75)

pasiskirstymas, atsižvelgiant į respondentų sociodemografinius duomenis (proc.), N=325

12 lentelė. Teigiamo GMP darbo vietos saugos kultūros sričių vertinimo (įverčių vidurkis ≥75) pasiskirstymas, atsižvelgiant į respondentų profesinius duomenis (proc.), N=325

13 lentelė. Vertinimų pasiskirstymas darbo vietos saugos kultūros srityse ir jų sąsajos, atsižvelgiant į GMP įstaigų charakteristikas, N=325

14 lentelė. Vertinimų pasiskirstymas darbo vietos saugos kultūros srityse ir sąsajos, atsižvelgiant į GMP darbuotojų suteiktos pagalbos apimtį ir jos struktūrą, N=325

15 lentelė. Teigiamo GMP darbo vietos saugos kultūros sričių vertinimo (įverčių vidurkis ≥75) pasiskirstymas, atsižvelgiant į įstaigų charakteristikas (proc.), N=325

16 lentelė. Teigiamo GMP darbo vietos saugos kultūros sričių vertinimo (įverčių vidurkis ≥75) pasiskirstymas, atsižvelgiant į GMP darbuotojų suteiktos pagalbos apimtį ir jos struktūrą (proc.)N=325 17 lentelė. Respondentų nuomonės suskirstymas į potemes darbo sąlygų grupėje

18 lentelė. Respondentų citatos, susiję su GMP komandos formavimu

PAVEIKSLAI

1 pav. Saugos kultūros brandos lygiai

2 pav. Grįžtamojo priežastingumo modelis (savitarpio determinizmas) 3 pav. Tyrimo imties sudarymo schema

4 pav. Tyrimo dalyvių pasiskirstymas pagal lytį 5 pav. GMP darbuotojų pasiskirstymas pagal amžių 6 pav. GMP darbuotojų pasiskirstymas pagal pareigas 7 pav. GMP darbuotojų pasiskirstymas pagal išsilavinimą

8 pav. Greitosios medicinos pagalbos darbuotojų pasiskirstymas pagal darbo vietos saugos kultūros

ĮVADAS

Saugi, kokybiška, atitinkanti šiuolaikinio medicinos mokslo ir praktikos pasiekimus sveikatos priežiūra yra sėkmingo visuomenės vystymosi pagrindas. Be saugių paslaugų kokybiška sveikatos priežiūra negalima. Siekiant gerinti sveikatos priežiūros kokybę, būtina užtikrinti pacientų saugą. Saugos kultūra yra pacientų saugos elementas.

Mokslinės literatūros analizė parodė, kad reikia diegti saugos kultūrą sveikatos priežiūros įstaigose, turinčiose aukštą klaidų riziką. Anglijos nacionalinės pacientų saugos agentūros teigimu, saugos kultūra yra personalo aiškus supratimas, kad potencialiai gali įvykti kas nors bloga. Saugos kultūrą taikančiose organizacijose žmonės turi galimybę susipažinti su tuo, kas vyksta ne taip, ir pataisyti padėtį [1].

Visų lygių sveikatos priežiūros sistemoje ypatingą vietą užima greitosios medicinos pagalbos (GMP) tarnyba. Greitosios medicinos pagalbos specialistai, teikdami skubią pagalbą, dirba sudėtingomis sąlygomis, susiduria su neapibrėžtomis situacijomis, priima įvairiapusius sprendimus, manipuliuoja dideliu kiekiu informacijos, todėl jiems dažnai iškyla skaudžių, pacientų gyvenimus ir jų gerovę lemiančių, klaidų tikimybė [2]. Būtina, kad skubios medicinos pagalbos teikimo principai atitiktų pasaulinius standartus, pagalba būtų teikiama vienodai ir teisingai bei tenkintų vartotojų lūkesčius [3].

Skubią pagalbą teikiančiuose sektoriuose yra didesnė klaidų tikimybė, nes personalas dirba nuolat veikiamas emocinės įtampos, spaudžiamas laiko bei maksimaliai išnaudodamas savo fizines jėgas [4]. Kanados mokslininkai (2012) nustatė, kad skubios medicinos pagalbos specialistai, nesijaučiantys saugūs įstaigoje, veikiami vidinių (streso, nuovargio) ir išorinių veiksnių (darbo aplinkos, komandos narių), suklysta dažniau [5].

Greitosios medicinos pagalbos įstaigose turi būti atsižvelgiama į klaidų rizikos valdymą, kuris padėtų užtikrinti saugias ir kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas bei saugią darbo vietą personalui, užkirsti kelią nepageidaujamiems įvykiams. Aukšta greitosios medicinos pagalbos paslaugų kokybė glaudžiai susijusi su pacientų sauga ir saugos kultūra.

Darbo naujumas, mokslinė ir praktinė reikšmė. Nepriklausomoje Lietuvoje greitosios

medicinos pagalbos reforma buvo pradėta 2002 metais ir tęsiasi iki šių dienų. 2011 metais priimtos naujos greitosios medicinos pagalbos pertvarkos gairės suteikė pagreitį esminiams pokyčiamas: GMP reforma įsibėgėjo, įstaigos centralizuotos ir moderniomis ryšio technologijomis aprūpintos dispečerinės, vyksta GMP įstaigų restruktūrizacija [6; 7; 8]. Pokyčių laikotarpiu greitosios medicinos pagalbos darbuotojai ne visada jaučiasi saugūs darbo vietoje bei pacientų saugai neretai kyla grėsmė, teikiant skubios medicinos pagalbos paslaugas.

Paciento ir darbuotojų sauga, teikiant pacientui sveikatos priežiūros paslaugas, yra kertinis kokybės vadybos principas ir esminis sveikatos priežiūros komponentas [9]. Tebevykstantys sveikatos priežiūros sistemos struktūriniai pertvarkymai, kova dėl ribotų išteklių, didėjantis kvalifikuoto personalo trūkumas, teisinės bazės kaita, naujų medicinos ir komunikacijos technologijų plėtra sukelia didelę įtampą tarp paslaugų teikėjų bei pacientų [9; 10].

Analizuojant tarptautinę mokslinę literatūrą pavyko rasti nemažai darbų, kuriuose pabrėžiama, jog siekiant išvengti klaidų medicinoje, būtina įdiegti saugos kultūrą organizacijoje. Sveikatos priežiūros įstaigų saugos kultūros vertinimo tyrimai atlikti Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), Kanadoje, Anglijoje bei Skandinavijos šalyse. JAV saugos kultūros vertinta greitosios medicinos pagalbos tarnybose, kur atskleista nemažai problemų, susijusių su darbuotojų ir pacientų sauga [11].

Lietuvos valstybinės institucijos ir mokslininkai pastaraisiais metais atliko keletą didesnių darbų pacientų saugos ir saugos kultūros srityje. Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (2010) tyrimas parodė, kad nepageidaujami įvykiai, jų slėpimas ar ignoravimas daro didelę neigiamą įtaką komandiniam darbui ir mažina pacientų saugą bei didina įtampą tarp medikų ir pacientų [12]. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto magistrės V. Lukoševičiūtės ir dr. I. Misevičienės (2012) tyrimas atskleidė, kad didžiosios dalies sveikatos priežiūros specialistų nuomone jų darbo pobūdis yra komandinis darbas, teigiamai lemiantis saugos kultūrą, tačiau ligoninės vadovybės dėmesys pacientų saugai nepakankamas [13]. Aktyvus darbuotojų dalyvavimas saugos kultūros formavime yra svarbus ir leidžia pasinaudoti specifinėmis darbuotojų žiniomis apie savo darbo vietą. Gana dažnai darbuotojai žino ir gali pasiūlyti praktinių klaidų rizikos šalinimo ar mažinimo būdų [14]. Svarbu, kad vadovas inicijuotų nepageidaujamų įvykių registravimą, užtikrintų, darbuotojui pageidaujant, pranešimų konfidencialumą.

Lietuvos greitosios medicinos pagalbos įstaigose saugos kultūros vertinimas iki šiol nebuvo atliktas.

Šis tyrimas atskleis Kauno regiono greitosios medicinos pagalbos darbuotojų požiūrį į saugos kultūrą, bei nurodys gaires, kaip pagerinti darbuotojų ir pacientų saugą. Tyrimo rezultatai bus naudingi greitosios medicinos pagalbos reformos iniciatoriams – Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai bei GMP paslaugų organizatoriams, t.y. savivaldybių gydytojams, GMP įstaigų vadovams.

Šio darbo tikslas – įvertinti Kauno regiono greitosios medicinos pagalbos tarnybų darbo vietos saugos kultūrą.

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Darbo tikslas – Įvertinti Kauno regiono greitosios medicinos pagalbos tarnybų darbo

vietos saugos kultūrą.

Darbo uždaviniai:

1. Įvertinti Kauno regiono greitosios medicinos pagalbos tarnybų darbo vietos saugos kultūros sritis: saugos klimatą, komandinį darbą, streso pripažinimą, vadovų požiūrį į saugą, darbo sąlygas ir pasitenkinimą darbu.

2. Nustatyti sąsajas tarp Kauno regiono greitosios medicinos pagalbos tarnybų darbo vietos saugos kultūros vertinimo ir respondentų sociodemografinių bei profesinių duomenų.

3. Nustatyti sąsajas tarp Kauno regiono greitosios medicinos pagalbos tarnybų darbo vietos saugos kultūros vertinimo bei greitosios medicinos pagalbos įstaigų charakteristikų, suteiktos pagalbos apimties ir jos struktūros.

4. Išanalizuoti Kauno regiono greitosios medicinos pagalbos paslaugas teikiančių darbuotojų siūlymus darbo vietos saugos kultūrai gerinti.

Tyrimo objektas – Greitosios medicinos pagalbos tarnybų darbo vietos saugos kultūra. Tyrimo subjektas – Kauno regiono greitosios medicinos pagalbos paslaugas teikiantys

darbuotojai (gydytojai, slaugytojai, paramedikai ir greitosios medicinos pagalbos vairuotojai).

Darbo hipotezė: Kauno regione greitosios medicinos pagalbos paslaugas teikiančių

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1.

Saugos kultūros vystymasis sveikatos priežiūros įstaigose

1.1.1. Saugos kultūros samprata sveikatos priežiūroje ir mokslo įrodymai:

Lietuvos ir užsienio šalių patirtis

Sparti medicinos mokslo ir praktikos pažanga bei technologijų plėtra, nuolatinė teisinės bazės kaita, tebevykstanti sveikatos priežiūros sektoriaus reforma, suteikia sveikatos priežiūrai sudėtingumo ir rizikingumo, sudaro prielaidas techninių–organizacinių veiksnių sąlygotoms klaidoms rastis [9]. Įprastos žmogaus klaidos potencialiai gali sukelti įvairią žalą, o sveikatos priežiūros sistemoje net elementariausios klaidos tampa tragiškiausių pasekmių priežastimi [15]. Pacientas turi teisę gauti saugias sveikatos priežiūros paslaugas, o sveikatos priežiūros specialistas turi pareigą teikti saugias paslaugas. Tačiau paskutinį dešimtmetį pasaulyje pasirodžiusios mokslo publikacijos rodo, kad nepageidaujami įvykiai sveikatos priežiūroje yra pakankamai dažni ir sukelia didelius ekonominius, socialinius, psichologinius bei moralinius nuostolius [16]

„Saugos kultūros“ terminas ilgą laiką buvo sutinkamas tik aukštą rizikos potencialą

turinčiose pramonės šakose: aviacijoje, karo industrijoje, branduolinėje energetikoje. Pastaraisiais dešimtmečiais „saugos kultūros“ sąvoka vis dažniau naudojama sveikatos priežiūros sistemos mokslo literatūroje [17, 18].

Nesutarimai dėl sąvokų interpretavimo ir jų nomenklatūros akivaizdūs. Vieni tyrėjai saugos klimatą apibūdina, kaip organizacijos saugos kultūros dimensiją, kiti pateikia, kaip savarankišką konstruktą. Daugelyje straipsnių teigiama, kad saugos klimatas yra vienas iš elementų, sudarančių saugos kultūrą, nors yra mokslininkų, kurie lygiaverčiai naudoja „saugos klimato“ sąvoką. M. Halligan ir A. Zecevic (2011) išanalizavo 1980–2009 metų laikotarpyje skelbtus 139 mokslinius straipsnius ir patvirtino, kad trūksta bendro saugos kultūros suvokimo ir apibrėžimo. Mokslininkai teigia, kad nurodomi skirtingi saugos kultūrą sudarantys elementai, skiriasi jų vertinimo instrumentai [19]. Užsienio šalių sveikatos apsaugos saugumo ir kokybės valdymo ekspertai bei mokslininkai saugos kultūrą apibūdina kaip individualaus ir organizacinio elgesio bendrais įsitikinimais ir vertybėmis pagrįstą kompleksinį modelį, nukreiptą nuolat mažinti žalą pacientui, kuri gali būti padaryta teikiant jam sveikatos priežiūros paslaugas [20].

Saugos kultūra yra tampriai susijusi su teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų kokybe bei su bendra organizacijos kultūra [21]. Kultūra atskleidžia organizacijos elgesį bei nurodo, kad personalas būtų tinkamai išmokytas, žinotų pacientų saugumo ir prevencijos klausimus, gebėtų mokyti ir konsultuoti pacientus. Sveikatos priežiūros institucijų, kurioms būdinga subalansuota kultūra, charakterizuojama pacientų saugumo užtikrinimu, komandiniu darbu, sutelktumu ir personalo pasišventimu, veiklos efektyvumas ženkliai didesnis, o taip pat aukštas ir pacientų pasitenkinimas [22].

Mokslo literatūroje autoriai pateikia dar vieną pacientų saugos kultūros terminą, kuris iš esmės tolygus saugos kultūros apibrėžimui, nes apibūdina organizacijos, padalinio ar komandos narių bendras vertybes, įsitikinimus, normas ir procedūras, susijusias su pacientų sauga. Pacientų saugos kultūra formuoja sveikatos priežiūros specialistų suvokimą apie normalų elgesį, susijusį su pacientų sauga. Ji padeda suvokti, kas yra pagirtina ir kas yra baudžiama (formaliai darbo vadovų arba neoficialiai kolegų ir komandos narių) [23]. Kanados mokslininkas Mark Fleming (2005) nurodė septynis saugos kultūros elementus:

1. Vadovų požūris į saugą;

2. Organizaciniai (žmogiškieji) ištekliai; 3. Saugos pirmenybė prieš gamybą (procesą); 4. Efektyvumas ir atviras bendravimas; 5. Atvirumas problemoms ir klaidoms; 6. Mokymasis organizacijoje;

7. Nepageidautinų įvykių dažnis [24].

Išvardyti saugos kultūros elementai vienas kitą papildo ir lemia geresnius pacientų priežiūros rezultatus. Vadovai, sukuriantys įstaigoje atvirą ir pasitikėjimu pagrįstą bendravimą bei skatinantys darbuotojus kalbėtis apie klaidas, formuoja saugesnę aplinką pacientams. Darbuotojų nuolatinis ugdymas, vadovų dėmesys pacientų saugai, nepageidaujamų įvykių registravimas sudaro prielaidas aukštai paslaugų kokybei [25].

Jungtinės Karalystės mokslininkai S. Kirk, D. Parker, T. Claridge ir kiti (2007) teigė, kad pirminės sveikatos priežiūros įstaigose, kuriose jau yra susiformavusi kurianti saugos kultūra, dirbančios komandos turi bendrą požiūrį ir viziją į saugą, nariai pasižymi lankstumu ir gebėjimu išspręsti problemas ir kiekvienas komandos narys vertinamas bei įtraukiamas sprendžiant rizikos valdymą [26]. Organizacijos narių dalyvavimas paslaugų teikimo procese yra pagrindas, apsaugantis nuo klaidų [27]. Saugos kultūros vystymo procese privalo dalyvauti visi sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai: slaugytojai, gydytojai ir kitas personalas, pranešdami apie medicinos

klaidas ar nepageidaujamus įvykius. Visa tai turi būti aptariama su pasitikėjimu ir abipuse pagarba, nejaučiant baimės dėl bausmių [28].

Mančesterio universiteto (Anglija) tyrėjai (2006) paskelbė, kad egzistuoja skirtingi saugos kultūros brandos lygiai, besiskiriantys organizacijos narių požiūriu į saugą [25] (1 pav.).

Saugos kultūros

brandos lygiai

kuri gali kilti

E. Rizikos valdymas yra

neatsiejama veiklos dalis

PATOLOGINĖ REAGUOJANTI BIUROKRATINĖ AKTYVI KURIANTI

1 pav. Saugos kultūros brandos lygiai

[šaltinis: Anglijos Nacionalinė pacientų saugos tarnyba, 2006] [25]

Aktyvi arba kurianti saugos kultūra turėtų tapti siekiu visose sveikatos priežiūros organizacijose, nes tik aukštos brandos kultūra gali užtikrinti rizikos valdymą ir tapti atvira visuomenei.

Anglijos pacientų saugos ekspertai J. Carthey ir J. Clarke (2010) pateikė saugos kultūros bruožus ir apibūdino taip:

 Atvira kultūra (angl. open culture): personalas gali atvirai aptarti nepageidautinus įvykius su kolegomis ir vadovybe;

 Teisinga kultūra (angl. just culture): darbuotojų, pacientų ir artimųjų sąveika pagrįsta empatija ir sąžiningumu, kartu sprendžiami klausimai, susiję su nepageidautinais įvykiais;

 Ataskaitų–pranešimų kultūra (angl. reporting culture): darbuotojai pasitiki įstaigos nepageidautinų įvykių pranešimo sistema, informuoja vadovus apie įvykusius ar vos ne įvykusius incidentus;

 Mokymosi kultūra (angl. learning culture): praktikoje įdiegiamos išmoktos

saugos pamokos, bendradarbiaujama su kolegomis, nepageidaujami įvykiai prisimenami tam tikrą laiką;

 Informuota kultūra (angl. informed culture): darbuotojai dalijasi patirtimi su kolegomis, mokosi iš įvykusių klaidų, mokosi iš ankstesnės patirties ir turi gebėjimą identifikuoti ir sumažinti galimus įvykius [29].

Šie apibūdinimai praplečia saugos kultūros sąvoką, atkreipiamas dėmesys į mokymosi svarbą. Mokymosi ir informuota kultūra skatina mokytis iš savo ir kitų patirties, nebekartoti klaidų. Saugos kultūros įgyvendinimas sveikatos priežiūros įstaigose skatina sveikatos priežiūros specialistus pasirinkti elgesį, kuris leistų tobulinti pacientų saugą.

Europoje ir visame pasaulyje nuolat nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu vykdomi projektai ir mokslo tyrimai. 2005–2007 m. vyko Europos Komisijos finansuotas Saugos gerinimo pacientams Europoje SImPaTiE (angl. Safety Improvement for Patients in Europe) projektas, kurio tikslas – sukurti Europos lygiu organizacijų ir ekspertų, kompetentingų pacientų saugos srityje, tinklą bei aprašyti vidinius ir išorinius pacientų saugos gerinimo instrumentus [9].

Europos Sąjunga 2008 metais pacientų saugą paskelbė prioritetine sveikatinimo politikos kryptimi [30]. Tad nuolat ieškomi, kuriami, vertinami įvairūs būdai ir metodikos, skirtos mažinti klaidų medicinoje skaičių ir didinti paslaugų saugumą.

2008–2010 m. vykdytas Europos Komisijos inicijuotas EUNetPaS (angl. European Union

Network for Patient Safety) projektas. Projekte paskelbti keturi pagrindiniai elementai, kurių dėka

galima pasiekti ir išlaikyti saugos kultūrą: struktūra ir lyderystė, kultūros vertinimas, grįžtamasis ryšys ir intervencija, veiksmingo komandinio darbo ir tinkamų įgūdžių švietimas ir mokymas bei rizikos identifikavimas ir prevencija [31]. Kai kurios pasaulio valstybės (JAV, Jungtinė Karalystė, Danija, Prancūzija, Slovėnija) turi nacionalines klaidų medicinoje registravimo, analizavimo bei prevencijos sistemas, registruoja nepageidaujamus įvykius bei siekia išaiškinti jų priežastis. Teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, klaidos gali įvykti bet kuriame diagnostikos, gydymo ar slaugos etape. Tai gali būti transfuzijų ir vaistų vartojimo klaidos, netinkamos vietos chirurginės intervencijos ir sužalojimai operacijos metu, hospitalinės ar kitos infekcijos, pacientų griuvimai, nudegimai, pragulos, klaidingos pacientų identifikacijos ir kt. (nuo diagnozės iki gydymo bei slaugos ir prevencinės priežiūros) [32]. Pasak amerikiečių tyrėjų dažniausiai pasitaikančios slaugytojų klaidos: paciento identifikavimo problemos, netinkamas medikamentų administravimas, antiseptikos nesilaikymas, nepakankamai atidus paciento būklės stebėjimas. Slaugos specialistai atsakingi už pacientų griuvimus bei pragulų išsivystymą [33]. Teigiama, kad slaugytojų

komunikacija, pagrįsta bendromis vertybėmis ir tinkamu elgesiu, sudaro sąlygas pagerinti saugos kultūrą [34].

Norvegijos slaugos namuose atliktas kokybinis tyrimas atskleidė, kad saugos kultūrai didelę reikšmę turi vadovas, pasižymintis lyderio savybėmis. Slaugos vadovai–lyderiai atsakingai inicijuoja pokyčius, pasižymi empatija, nuolat analizuoja slaugytojų problemas. Lyderiai, skatindami tarpusavio pasitikėjimu paremtą bendravimą, nulemia geresnius pacientų priežiūros rezultatus. Norvegų autoriai pabrėžė, kad tinkama saugos kultūra turi būti pagrįsta kokybiška veikla, nuolatiniu kvalifikacijos kėlimu, komandiniu darbu ir atviru bendravimu [35]. C.M. Hughes ir K.L. Lapane (2006) apklausė JAV slaugos namų slaugytojus bei jų padėjėjus ir nustatė, kad įstaigose vyrauja „gėdos ir kaltės“ kultūra, darbuotojai vengia pranešti apie nepageidaujamus įvykius. Tyrėjai teigia, kad tik pozityvi įstaigos saugos kultūra gali užtikrinti personalo abipusį pasitikėjimą ir klaidų pripažinimą [36]. JAV intensyviosios terapijos skyriuose atliktas saugos kultūros vertinimo tyrimas parodė, kad komandinis darbas, bendravimas, streso pripažinimas ir darbo sąlygos yra esminiai veiksniai, padedantys sukurti saugią darbo aplinką. Bendravimo problemos komandoje yra viena iš pagrindinių priežasčių, sukeliančių darbe nesėkmes ir klaidas [4]. Švedų mokslininkai C. Goras, F. Wallentin, U. Nilsson ir kt. (2013) apibūdina saugos klimatą: tai personalo suvokimas, požiūris ir įsitikinimai saugos srityje, nukreipti klaidoms išvengti, bet tuo pačiu pažymėjo, kad saugos kultūra atspindi tas pačias vertybes. Tyrėjai pabrėžė saugos kultūros, kaip vienos iš organizacinės kultūros elementų svarbą, siekiant išvengti kaltinimų ir klaidų [38, 39]. Tyrimai įrodė, kad siekiant suprasti medicinos klaidas ir adekvačiai jas spręsti, reikalinga kultūra, besiremianti tarpusavio pasitikėjimu, sėkmės siekimu ir pozityvaus elgesio formavimu.

Lietuvoje sveikatos priežiūros kokybei ir saugai sisteminiu požiūriu didesnis dėmesys pradėtas skirti paskelbus šiuos dokumentus: sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo 2005–2010 m. programą bei pacientų saugos platformą 2010–2014 m. [16, 40]. Nacionalinėje pacientų saugos platformoje (2010–2014), priimtoje bendradarbiaujant įvairių sričių atstovams, yra pateikiamos rekomendacijos, kuriose atkreipiamas dėmesys į organizacinės saugos kultūros diegimo svarbą sveikatos priežiūros įstaigose, sistemingą jos vertinimą, diegiant kokybinius ir kiekybinius vertinimo metodus [40]. Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie SAM (toliau VASPVT) išleistame leidinyje „Pacientų sauga“ teigiama, kad savanoriško ir konfidencialaus modelio įgyvendinimui reiktų įtvirtinti teisinės atsakomybės be kaltės modelį, kuris pagerintų medikų bei pacientų bendradarbiavimą, padidintų abipusį pasitikėjimą. Nurodoma, kad kai kurios Lietuvos ligoninės jau turi kelerių metų nepageidaujamų įvykių registravimo patirtį, tačiau ji yra fragmentiška, medikai nenoriai dalyvauja tokiose registravimo sistemose [40, 41].

Lietuvos valstybinės institucijos, politikai, mokslininkai pastaraisiais metais, atliko keletą didesnių darbų pacientų saugos srityje. Lietuva 2008–2010 m. dalyvavo jau minėtame EUNetPaS projekte. VASPVT, būdama projekto partneriu, darbo grupės veikloje atliko pilotinį tyrimą 20–yje Lietuvos ligoninių. Projekto metu naudoti Požiūrio į saugą (angl. Safety Attitudes questionnaire –

SAQ)ir Pacientų saugos kultūros tyrimo ligoninėse (angl. Hospital Survey on Patient Safety Culture – HSPSC) klausimynai. Tyrimo rezultatai akivaizdžiai įrodė, kad nepageidaujami įvykiai, jų

slėpimas ar ignoravimas daro didelę neigiamą įtaką komandiniam darbui ir mažina pacientų saugą bei didina įtampą tarp medikų ir pacientų. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto visuomenės sveikatos vadybos magistrė V. Lukoševičiūtė ir jos darbo vadovė prof. dr. I. Misevičienė (2012) atliko pakartotinį pacientų saugos kultūros pokyčių vertinimą ligoninėse. Tyrimas atskleidė, kad didžiosios dalies sveikatos priežiūros specialistų nuomone, jų darbo pobūdis yra komandinis, teigiamai veikiantis pacientų saugos kultūrą, tačiau ligoninės vadovybės dėmesys pacientų saugai yra nepakankamas [13].

Lietuvoje pastaruoju metu pagausėjo mokslo darbų, kuriuose nagrinėjamas nepageidaujamų įvykių registravimas bei pacientų saugos užtikrinimas. Nepageidaujamas įvykis (toliau NĮ) – tai didelis ar mažas klinikinis ar administracinis įvykis, apibrėžiamas kaip nepageidautinas ar vengtinas ateityje, kuris įvyko praktikoje, tačiau neturėjo įvykti ir kurio nebuvo galima numatyti. NĮ sveikatos priežiūroje valdymo proceso pagrindiniai dalyviai yra žmonės (medikai, vadybininkai ir pacientai) ir sveikatos priežiūros technologijos (darbo priemonės, sąlygos ir procesai), todėl jie ir yra pagrindinis valdymo objektas [42; 43].

Pasak V. Janušonio ir G. Gasap (2012), pranešimai apie nepageidaujamus įvykius ir jų registracija įgalintų tobulinti organizacijos ir sistemos veiklą bei didintų pacientų, taip pat ir pačių medikų saugumą. Šių mokslininkų atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad pagrindiniai trukdžiai gerinti kokybę – tai per didelis darbo krūvis ir per mažas ar per didelis personalo skaičius. Toliau seka komandinio darbo stoka, nepakankama personalo kvalifikacija, nepakankama vadyba, technologijų stoka ir nepageidaujamų įvykių pranešimų registracijos bei analizės nebuvimas [44].

Sveikatos priežiūros paslaugų kokybės užtikrinimo ir nuolatinio gerinimo būdai suskirstyti į vidinius ir išorinius. Lietuvoje kol kas vyrauja išoriniai kokybės reguliavimo metodai. L. Paškevičius (2010) pabrėžė, kad nepageidaujamų įvykių (NĮ) problema dažniausiai sprendžiama mažai veiksmingu prevencine prasme ,,gaisrų gesinimo“ būdu: nustatant klaidą padariusį asmenį, jį pasmerkiant ir nubaudžiant, pacientui atlyginant žalą (jeigu tokia įvyko ir pacientas kreipėsi į teismą), tačiau nesigilinant į tikrąsias tokių įvykių priežastis, jų neanalizuojant sistemiškai ir neįgyvendinant reikalingų prevencinių veiksmų [9]. Pasak D. Bubnienės ir J. Ruževičiaus (2010), žmogiškasis veiksnys yra svarbus, sąlygojant nepageidaujamų įvykių atsiradimą. Tradicinis

požiūris į žmogišką klaidą sveikatos priežiūros sistemoje yra paremtas perfekcionizmo (tobulumo) paradigma, pagal kurią daroma prielaida, kad jei sveikatos priežiūros personalas verčiasi praktika pakankamu krūviu ir yra gerai išmokytas bei nuolat tobulinasi, klaidos turėtų būti išvengtos. Sistema, kuri reikalauja nepriekaištingos veiklos ir viešai baudžia už klaidas, netiesiogiai skatina personalą jas slėpti [15]. V. Kanapeckienės ir V. Jurkuvėno (2010) tyrimo rezultatai atskleidė, kad maždaug trečdalis medikų pagrindiniu NĮ atsiradimą lemiančiu veiksniu įvardija darbo aplinką; turinčiose NĮ registravimo sistemą įstaigose daugiausia medikų pagrindiniu veiksniu laiko pacientų savybes. Mokslininkai tęsė tyrimus ir paskelbė, kad NĮ išsivystyti turi reikšmės įstaigos ir organizacijos, administraciniai ir valdymo, darbo aplinkos, komandinio darbo, individualaus personalo nario savybių ir užduočių bei darbo veiksniai [45, 46]. M. Gruodytė (2009) teigė, kad saugos klimatas – darbuotojų patiriami jausmai ir suvokimas – susiję su saugumo lygiu darbo aplinkoje. Autorės atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad darbuotojai palankiau vertinantys saugos klimatą, buvo mažiau patyrę nelaimingų atvejų/incidentų darbe, negu tie, kurie saugos klimatą vertino mažiau palankiai. Palankiau vertinantys saugos klimatą darbuotojai turėjo mažiau išreikštą profesinį pervargimą, negu tie, kurie vertino saugos klimatą mažiau palankiai [47].

Pasaulio mokslo literatūroje randama vis daugiau tyrimų, kuriuose analizuota skubią pagalbą teikiančių sveikatos priežiūros įstaigų saugos kultūros samprata, vertinimo kriterijai, nepageidaujamų įvykių raiška, paslaugų kokybė. Sveikatos priežiūros specialistai, dirbantys skubios medicinos pagalbos, intensyviosios terapijos skyriuose, greitosios medicinos pagalbos tarnyboje susiduria su skirtingomis klinikinėmis situacijomis, dažnai sukeliančiomis didesnę emocinę įtampą. Didžioji dalis mokslo tyrimų, kuriuose vertinama intensyviosios pagalbos skyrių saugos kultūra, atlikta JAV, Kanadoje bei Anglijoje [48]. JAV naujagimių intensyvios terapijos skyrių saugos kultūros vertinimas atskleidė specialistų klaidas lemiančias priežastis: komunikacijos stoką bei neefektyvų komandinį darbą [49]. JAV mokslininkai vertino greitosios medicinos pagalbos tarnybų darbo vietos saugos kultūrą. Pitsburgo universiteto (JAV) mokslininkai teigė, kad GMP įstaigose dažnesni nepageidaujami įvykiai atsiranda dėl eismo nelaimių bei pacientų transportavimo neštuvais nesėkmių [50]. P.D. Patterson, D.T. Huang ir kt. 2010–2011 metais paskelbė tyrimų rezultatus, apie tai, kad nepageidaujami įvykiai (klaidos), teikiant pacientams greitosios medicinos pagalbos paslaugas, susiję su netinkamu darbo organizavimu. Mokslininkai apklausė Šiaurės Amerikos greitosios medicinos pagalbos darbuotojus iš 61–os įstaigos ir nustatė, kad skirtingų įstaigų respondentų požiūris į saugos kultūrą labai skiriasi [11, 51]. Kanados pacientų saugos ekspertai (2012) teigė, kad pacientų saugai didžiausią reikšmę turi GMP automobilį vairuojančio darbuotojo gebėjimas išvengti eismo įvykio bei skubios medicinos pagalbos

specialisto ar paramediko gebėjimas užtikrinti laisvus kvėpavimo takus ir skirti tinkamai medikamentus [52].

Apibendrinant galima teigti, kad pacientų saugai bei įstaigų saugos kultūrai skiriamas vis didesnis dėmesys, kai tyrimai rodo, kad tik sisteminis požiūris į klaidas, atviras bendravimas, efektyvus komandinis darbas gali apsaugoti pacientą ir darbuotoją. Surinkti įrodymai, kad siekiant suprasti medicinos klaidas ir adekvačiai jas spręsti, reikalinga kultūra, besiremianti tarpusavio pasitikėjimu, sėkmės siekimu ir pozityvaus elgesio formavimu. Sveikatos priežiūros įstaigose būtina diegti saugos kultūrą, grįstą pasitikėjimu ir bendradarbiavimu tarp vadovų ir darbuotojų bei sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų ir pacientų.

1.1.2. Saugos kultūros vertinimas ir matavimo kriterijai

Saugos kultūra yra nuolatinis procesas, turintis aiškų tikslą ir nuolat besikeičiantis. Sveikatos priežiūros organizacijos, įdiegdamos saugos kultūros elementus, turi matyti ateities viziją. Organizacijos privalo matuoti įvykusius/neįvykusius pokyčius pasirinktu vertinimo instrumentu [53]. Didelę riziką turinčiose pramonės šakose: aviacijoje, branduolinėje energetikoje, naftos pramonėje saugos kultūros matavimo instrumentai taikomi jau kelis dešimtmečius [54].

Pastaraisiais dešimtmečiais aktyviai tirtos ir mokslo darbuose paskelbtos asmens sveikatos priežiūros įstaigų (toliau ASPĮ) saugos kultūros vertinimo priemonės. S.J. Singer, D.M. Gaba ir kt. (2003) atliko saugos kultūros vertinimą Stanfordo klausimynu 15-oje Kalifornijos ligoninių. Tyrimo metu nustatyta, kad skiriasi sveikatos priežiūros darbuotojų požiūris į saugos kultūrą, priklausomai nuo įstaigos, darbuotojų klinikinės veiklos ir užimamų pareigų [55]. L. Gingsburg, P.G. Norton ir kt. (2005) vertino Kanados ligoninių saugos kultūrą modifikuotu Stanfordo instrumentu ir nustatė, kad slaugytojų vadovų požiūris į saugos kultūrą priklauso nuo demografinių veiksnių, vadovavimo ypatumų bei edukacinių gebėjimų [56].

Kanados mokslininkas Mark Flemning (2005) palygino keturių instrumentų Požiūrio į saugą (angl. SAQ – Safety attitudes questionnaire), Stanfordo (angl. PSCI – Stanford instrument),

modifikuoto Stanfordo (angl. MSI – Modified Stanford instrument) ir Ligoninių pacientų saugos

kultūros tyrimo (angl. HSPSC – Hospital survey on patient safety culture) klausimynų

charakteristikas. Šių instrumentų stiprybės: atlikti didelės imties tyrimai, nustatytos klausimynų

psichometrinės savybės (išskyrus Stanfordo), paskelbtos gausios atsakaitos, apibūdinančios matavimo priemonę. Pasak M. Fleming, kiekvienas klausimynas turi silpnąsias ir stiprąsias puses,

tačiau svarbu, kad įstaigų saugos kultūros vertinimas būtų atliekamas periodiškai ir gauti duomenys analizuojami, siekiant tobulinti organizacijos veiklą [24].

J. Sorra ir V. Nieva 2003–2004 metais tyrė Šiaurės Amerikos ligoninių saugos kultūrą. Šio tyrimo metu naudotas Pacientų saugos kultūros tyrimo ligoninėse klausimynas (HSPSC). Tyrimo metu vertino saugos kultūros elementus: komandinio darbo skyriuje ir ligoninėje ypatumus; bendravimo atvirumą ir pasitikėjimą; požiūrį į klaidas; nebaudžiamojo pobūdžio reagavimą į klaidą; grįžtamąjį ryšį ir pranešimą apie klaidas[57, 58].Pacientų saugos kultūros tyrimo ligoninėse klausimynas (HSPSC) sėkmingai pritaikytas ir naudotas Europoje, atsižvelgiant į kultūrinius skirtumus. Kroatijos ligoninių saugos kultūros vertinimas išryškino įvairias darbo aplinkos problemas, lemiančias pacientų saugą. Šis instrumentas plačiai naudojamas stacionarinių sveikatos priežūros įstaigų saugos kultūrai vertinti [59].

2007 metais Europoje vykusiame projekte SIMPATIE (angl. Safety IMprovement for

PATients In Europe) buvo apibendrinti pacientų saugos kultūros vertinimo instrumentai. Leidinyje

„Pacientų saugos įrankiai“ darbo grupė teigė, kad organizacijoms svarbu pasirinkti tokį tyrimo instrumentą, kuris labiausiai atitinka jų tikslus, susijusius su teikiamų paslaugų kokybe ir pacientų sauga [60].

JAV Požiūrio į saugą klausimyną (SAQ) ASPĮ saugos kultūrai vertinti vieni iš pirmųjų pritaikė Šiaurės Amerikos Teksaso universiteto mokslininkai J.B. Sexton, R.L Helmreich su grupe tyrėjų. 2006 metais jų organizuotame tyrime dalyvavo JAV, Jungtinės Karalystės bei Naujosios Zelandijos sveikatos priežiūros įstaigų skirtingų klinikinių sektorių specialistai. Mokslininkai nustatė, kad instrumentas yra patikimas ir pagrįstas, skirtas vertinti ASPĮ saugos kultūrą (kai kurie tyrėjai šią sąvoką vis gi sutapatino su saugos klimatu) [54].

Mokslinės literatūros analizė atskleidė, kad Požiūrio į saugą klausimynas (SAQ) dabar plačiai taikomas ASPĮ saugos kultūrai vertinti JAV, Didžiojoje Britanijoje, Naujojoje Zelandijoje ir Skandinavijos šalyse. Instrumentą sudaro 60 teiginių, suskirstytų į šešias skales: „Komandinis darbas“, „Pasitenkinimas darbu“, „Vadovų požiūris į saugą“, „Saugos klimatas“, „Darbo sąlygos“, „Streso pripažinimas“. Požiūrio į saugą klausimynas (SAQ) literatūroje aptinkamas skirtingų versijų. Klausimynas nežymiai pakeičiamas ir pritaikomas konkrečiai darbo aplinkai, kad atspindėtų skirtingų klinikinių sektorių (intensyvios terapijos, akušerijos–gimdymo skyrių, ambulatorinio sektoriaus, greitosios medicinos pagalbos įstaigų) specialistų požiūrį į saugos kultūrą. Turkijoje atliktas tyrimas naudojant Požiūrio į saugą klausimyną (SAQ) atskleidė, kad požiūris į saugos kultūrą skiriasi priklausomai nuo darbo vietos. Rezultatai nurodė, kad būtina daugiau dėmesio skirti sveikatos priežiūros specialistų darbo vietos saugai ir jos gerinimui [61].

R.Schwendimann, N. Zimmermann ir kt. tyrėjai (2009) palygino Šveicarijos ir JAV ligoninių personalo požiūrį į saugos kultūrą, naudodami Požiūrio į saugą (SAQ) klausimyną. Tyrime dalyvavo 1370 respondentų. Gauti rezultatai atskleidė požiūrio į saugos kultūrą skirtumus, atsižvelgiant į šalį, ligoninę ir klinikinę praktiką bei parodė, kad reikia tobulinti komandinį darbą ir saugos klimatą, siekiant pagerinti pacientų saugą [62].

N. Zimmermann su grupe tyrėjų (2013) tyrė Požiūrio į saugą klausimyno (SAQ) psichometrines savybes. Tyrime dalyvavo Šveicarijos ligoninės chirurginio profilio skyrių slaugytojai ir gydytojai. Mažiausiais teigiamais balais respondentai vertino skalės „Vadovų požiūris į saugą“ teiginius, tai, pasak tyrėjų, galėjo nulemti kai kurių šios skalės klausimų netikslus vertimas. Tyrėjai nustatė, kad klausimynas pakankamai patikimas, bendra Kronbacho alfa koeficiento reikšmė buvo 0,75 [63].

Danijos universitetinės ligoninės mokslininkų grupė 2008–2009 metais atliko kokybinį lyginamąjį tyrimą Jo metu buvo apklausti 47 skirtingų specialybių sveikatos priežiūros specialistai. Rezultatai parodė, kad ligoninės personalas patyrė nemažai problemų, priimdamas kritinės būklės pacientą iš greitosios medicinos pagalbos darbuotojų ir toliau jį perduodamas specialistams. Dauguma specialistų pasigedo pagalbos teikimo veiksmų darnos, efektyvios komunikacijos, profesionalumo bei atsakomybės. Tiriamieji struktūruoto interviu metu apibendrino, kad organizacijoje būtina diegti saugos kultūrą, siekiant pagerinti paslaugų kokybę [64].

E. Deilkas ir D. Hofoss (2008) nagrinėjo Požiūrio į saugą (SAQ) klausimyno pritaikymo galimybes ir siekė ištirti Norvegijos ASPĮ saugos kultūrą. Atlikus 47 Norvegijos ligoninių sveikatos priežiūros specialistų apklausą nustatyta, kad klausimynas tinkamas vertinti saugos kultūrą. Tyrėjai, įvertinę klausimyno psichometrines savybes, nustatė, kad Kronbacho alfa koeficiento reikšmės skalėse svyravo nuo pakankamos iki pakankamai aukštos (atitinkamai, nuo α=0,71 iki α=0,85), išskyrus skalę „Komandinis darbas“. Šios skalės Kronbacho alfa koeficiento reikšmė buvo nepakankama (α=0,68), tačiau tyrėjai vertino tai kaip nežymų koeficientų skirtumą ir analizei naudojo visus duomenis [65].

Mokslininkai W. Chaboyer, D. Chamberlain, K. Hewson-Conroy ir kiti 2009 metais atliko Australijos intensyviosios terapijos skyrių saugos kultūros vertinimą, naudodami Požiūrio į saugą klausimyną (SAQ). Rezultatai atskleidė, kad požiūris į saugą skyrėsi tarp gydytojų ir slaugytojų bei tarp praktikuojančių slaugytojų ir slaugos vadovų. Skalės „Komandinis darbas“ teiginiai buvo įvertinti aukštesniais teigiamais balais, o žemiausiais balais tiriamieji vertino „Vadovų požiūrį į saugą ir „Darbo sąlygas“. Gydytojai, lyginant su slaugytojais pozityviau įvertino skalių „Pasitenkinimas darbu“, „Komandinis darbas“, „Saugos klimatas“ ir „Darbo sąlygos“ teiginius. Teigiamas teiginių vertinimas skalėse „Darbo sąlygos“ ir „Vadovų požiūrio į saugą“ skyrėsi tarp

slaugytojų vadovų ir praktikuojančių slaugytojų. Praktikuojantys slaugytojai pozityviau vertino skalių „Darbo sąlygos“ ir „Vadovų požiūris į saugą“ teiginius. Australijos mokslininkai nustatė, kad saugos kultūros vertinimas yra svarbus, siekiant užtikrinti teigiamus pacientų priežiūros rezultatus ir įvertinti darbo aplinką. Pasak tyrėjų, gauti duomenys gali būti naudojami paslaugų kokybės ir darbo sąlygų gerinimui [66].

G. Robb ir M. Seddon (2010) pastebėjo, kad mokslo literatūroje apibūdinamos ir naudojamos skirtingos saugos kultūros matavimo priemonės. Naujosios Zelandijos mokslininkai teigė, kad Požiūrio į saugą klausimynas (SAQ) yra dažniausia saugos kultūros vertinimo priemonė [67]. J.M. Etchegaray, E.J. Thomas (2012) tyrė Požiūrio į saugą (SAQ) ir Pacientų saugos kultūros tyrimo ligoninėse (HSPSC) klausimynų patikimumą ir pagrįstumą. Tyrime dalyvavo JAV skirtingo lygmens ligoninių intensyviosios terapijos skyrių darbuotojai. Rezultatai parodė, kad abu klausimynai yra patikimi ir atskleidžia personalo požiūrį į saugos kultūros sritis. Pasak mokslininkų, Požiūrio į saugą (SAQ) klausimynas trumpesnis ir juo patogiau vertinti saugos kultūros pokyčius tam tikrais laiko intervalais [68].

Mokslininkai D.T. Huang, G. Clermont, L. Kong ir kiti tyrėjai (2010), naudodami Požiūrio į saugą (SAQ) klausimyną, atliko tyrimą JAV ligoninių intensyviosios terapijos skyriuose, siekdami nustatyti ryšį tarp saugos kultūros ir teigiamų pacientų priežiūros rezultatų. Gauti rezultatai parodė, kad skalių „Vadovų požiūris į saugą“ ir „Saugos klimatas“ teiginiai vidutiniškai reikšmingi ir siejasi su teigiamais pacientų priežiūros rezultatais [48].

H. Motasem (2013) atliko Palestinos ligoninės Naujagimių intensyviosios terapijos skyriaus saugos kultūros vertinimą. Tyrime dalyvavo 204 darbuotojai. Požiūrio į saugą klausimyno (SAQ) skalių įverčių vidurkiai (maksimalus vertinimas 100 balų) svyravo nuo 71,22 balų skalėje „Pasitenkinimas darbu“, iki 63 balų skalėje „Streso pripažinimas“. Rezultatai parodė, kad naujagimių intensyviosios terapijos skyriaus saugos kultūrą sveikatos priežiūros specialistai vertino skirtingai [69].

C. Goras, F. Wallentin, U. Nilsson ir kt. (2013) atliko trijų Švedijos ligoninių saugos klimato vertinimą, naudodami Požiūrio į saugą klausimyną (SAQ). Tyrime dalyvavo sveikatos priežiūros specialistai, dirbantys operacinėje. Tyrėjai nustatė, kad klausimynas tinkamai išverstas į švedų kalbą. Klausimyno skalių psichometrinės savybės skirtingos: Kronbacho alfa koeficiento reikšmės svyravo nuo nepakankamos skalėje „Darbo sąlygos“ (α=0,59) iki pakankamai aukštos skalėje „Saugos klimatas“ (α=0,83) [39].

Požiūrio į saugą klausimynas (SAQ) plačiai taikomas įvairiose pasaulio šalyse, siekiant įvertinti stacionarias paslaugas teikiančių įstaigų saugos kultūrą. Mokslo literatūroje nedaug tyrimų, kurie atkleistų ambulatorinėje grandyje dirbančių sveikatos priežiūros specialistų požiūrį į saugą. I.

Modak, J.B. Sexton ir kt. (2002) atliko JAV Teksaso valstijos ambulatorinio sektoriaus saugos kultūros vertinimą, naudodami šiai klinikinei aplinkai pritaikytą Požiūrio į saugą klausimyną (SAQ). Rezultatai parodė, kad gydytojai žemesniais balais vertino skalės „Vadovų požiūris į saugą“ teiginius, o slaugytojai aukščiausius balus skyrė skalės „Streso pripažinimas“ teiginiams. Tai parodo, kad gydytojai kritiškai vertina vadovų požiūrį į saugą, o slaugytojai dažniau patiria stresą [27].

Kurdami Požiūrio į saugą klausimyną GMP įstaigoms (angl. Emergency Medical Services

Safety Attitudes Questionnaire (EMS-SAQ)) P.D. Patterson, D.T. Huang ir kt. greitosios medicinos

pagalbos įstaigų saugos kultūrai vertinti pritaikė Požiūrio į saugą Intensyviosios terapijos skyriuose (angl. Intensive Care Units – Safety Attitudes Questionnaire (ISU-SAQ)) klausimyno versiją. Mokslininkai atliko pilotinį tyrimą trijose JAV greitosios medicinos pagalbos įstaigose, naudodami Požiūrio į saugą greitosios medicinos pagalbos įstaigoms (EMS–SAQ) klausimyną. Tyrimo metu nustatyta, kad klausimyno skalių Kronbacho alfa koeficiento reikšmės 5–iose iš 6–ių skalių svyravo nuo pakankamos iki pakankamai aukštos (atitinkamai, nuo α=0,71 iki α=0,88). Skalėje „Vadovų požiūris į saugą“ Kronbacho alfa koeficiento reikšmė rasta nepakankama (α=0,65) [70]. Pitsburgo universiteto tyrėjaitęsė tyrimą irvertino61–os JAV greitosios medicinos pagalbos įstaigos saugos kultūrą. Tyrime dalyvavo 1,715 skubią medicinos pagalbą teikančių specialistų. Gauti rezultatai parodė, kad darbuotojų požiūris į saugą GMP įstaigose labai skiriasi. Pasak tyrėjų, šiuos skirtumus lėmė regioniniai skirtumai, ekonominiai ištekliai, vadovavimo struktūra bei stilius. Tyrimas atskleidė, kad klaidų bei nepageidaujamų įvykių registravimas nevyksta, nes, pasak autorių, GMP įstaigose įdiegti šį procesą yra labai sunku [11]. P.D. Patterson (2010) pabrėžė, kad nepageidaujami įvykiai (klaidos), teikiant pacientams greitosios medicinos pagalbos paslaugas, dažniausiai susiję su personalo nuovargiu, miego stoka, netinkamu darbo organizavimu [71]. Pitsburgo universiteto tyrėjai pripažino, kad GMP įstaigų saugos kultūra, nepageidaujamų įvykių registravimas ir analizė sudarytų prielaidas geresniems pacientų priežiūros rezultatams, užtikrintų pacientų saugą [51].

JAV ekspertai ir mokslininkai 2012 metais paskelbė projektą: Nacionalinę greitosios medicinos pagalbos (GMP) saugos kultūros strategiją (angl. Strategy for a National EMS Culture of

Safety). Autoriai nurodo, kad tai tęstinis projektas, kuriuo bus siekiama išnagrinėti GMP saugos

kultūros pokyčių tendencijas laikui bėgant. Strategijoje „saugos kultūros“ sąvoka nėra tapatinama su saugos klimatu. Šiame dokumente teigiama, kad nepaisant GMP specialistų geriausių ketinimų, didelių investicijų į mokymus, modernias technologijas ir pagalbos teikimo protokolus, šios įstaigos pasižymi didele rizika bei aukštu klaidų potencialu. Greitosios medicinos pagalbos darbuotojai dirba sudėtingomis sąlygomis, dažnai nenuspėjamai besikeičiančiomis aplinkybėmis, turėdami mažai informacijos bei darbo priemonių ribotą kiekį. GMP saugos kultūros strategijoje pažymima,

kad GMP specialistai nuolat veikiami įvairių profesinių rizikos veiksnių: infekcijų, streso, fizinio ir emocinio nuovargio, smurto, transporto priemonių eismo įvykių. Dokumente nurodoma, kad būtina diegti saugos kultūrą greitosios medicinos pagalbos įstaigose ir nuolat atlikti GMP įstaigų saugos kultūros vertinimą, naudojant patikimus ir pagrįstus instrumentus. Saugos kultūrą reikia vertinti tam tikrais laiko intervalais, besiaiškinant problemas, trukdančias užtikrinti saugą darbuotojui bei pacientui [72]. Organizacija su pozityvia saugos kultūra gali suformuoti pageidaujamą darbuotojų elgesį, jį išlaikyti, nuolat tobulinant, atsižvelgiant į mokslo tyrimais pagrįstas rekomendacijas [59, 73].

Apibendrinant galima teigti, kad būtina ne tik suprasti, bet ir išmatuoti sveikatos priežiūros įstaigų saugos kultūrą, nuolat ją vertinti, siekiant išsiaiškinti kliūtis, kurios trukdo užtikrinti pacientų ir darbuotojų saugą.

1.1.3. Saugos kultūros vertinimo reikšmė pacientų saugai ir sveikatos

priežiūros kokybei

Sveikatos priežiūros kokybė priklauso nuo daugelio veiksnių: sveikatos priežiūros prieinamumo, pacientų pasitenkinimo jos teikiamomis paslaugomis, medicinos personalo palaikymo ir nuo nepageidaujamų įvykių sveikatos priežiūros įstaigose [46].

Žmonės, deja, daro klaidas (lot. „Errare humanum est“ – klysti yra žmogiška), nes žmonių fizinės ir protinės galimybės yra ribotos. Žmonės klysta ir manydami ar tikėdamiesi, kad jie ar kiti gali ar turi dirbti be klaidų (,,teisingai“), net ir esant sudėtingoms sąlygoms, kai trūksta laiko priimti sprendimams, stinga išteklių, esant nuovargiui, veikiant nepalankiems aplinkos veiksniams (triukšmui, kt.) [9].

2005 metais Liuksemburge paskelbta pacientų saugos deklaracija nurodo, kad teisė į kokybišką sveikatos priežiūrą – viena iš pagrindinių žmogaus teisių, kurią turėtų gerbti [40] Remiantis Lietuvos teisės aktais, kokybiškos sveikatos priežiūros paslaugos – prieinamos, saugios ir veiksmingos, kurias suteikia sveikatos priežiūros specialistas ar sveikatos priežiūros specialistų komanda pagal šiuolaikinio medicinos ir slaugos mokslo lygį ir gerą patirtį [74]. Mokslo studijos Lietuvoje ir pasaulyje parodė, kad nepageidaujamų įvykių sveikatos priežiūros sektoriuje pasireiškia gerokai dažniau nei tikėtasi, sukeldami valstybėms ir jų piliečiams milžiniškus ekonominius, socialinius, psichologinius bei moralinius nuostolius [9]. Daug klaidų sveikatos priežiūroje įvyksta dėl netinkamo bendravimo (žodžiu ar raštu). Aukšti komunikacijos įgūdžiai ir

geresnė sąveika tarp sveikatos priežiūros specialistų komandos narių yra ne tik svarbūs, bet ir būtini [15].

Vokietijos ekspertai (2009) tyrė ligoninių veiklos kokybės ataskaitas, kuriose pasigedo žmogiškojo faktoriaus sukeltų klaidų analizės ir prevencijos. Tyrėjai teikė siūlymus sukurti ligoninės kokybės valdymo strategiją, kuri sudarytų sąlygas medikams ir pacientams jaustis saugiems, pranešant apie pastebėtas ar pačių padarytas medicinos klaidas. Pasak autorių, valdymo strategijoje turi būti aiškai apibrėžti pacientų saugos rizikos veiksniai ir saugos kultūros vertinimo priemonės. R.W. Bush, T. Nasca (2010) pabrėžė, kad saugi, efektyvi ir į paslaugas orientuota sveikatos priežiūra remiasi organizacine kultūra, struktūra ir procesais. Sveikatos priežiūros organizacijos kultūra turi lemiamą poveikį klaidų išsiaiškinimui ir įvertinimui. Esminis dalykas siekiant geros klinikinės praktikos yra pripažinimas, kad nėra įmanoma visada pasiekti geriausią klinikinį rezultatą ir todėl mokymasis iš klaidų tampa svarbia ir neatsiejama nuolatinio kokybės gerinimo dalimi [75].

JAV medicinos instituto atlikti tyrimai rodo, kad didžioji dauguma medicinos klaidų įvyksta ne dėl medikų nerūpestingumo arba kvalifikacijos stokos, bet dėl organizacinių ar technologinių veiksnių. Medikai dirba netobulose sistemose, kurios neužtikrina apsaugos ir neužkerta kelio klaidingam veiksmui ar žalingam veiksniui virsti nepageidaujamu rezultatu – saugos įvykiu [9].

Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) teigė, kad saugos kultūra išsiskiria tuo, kad padeda asmens sveikatos priežiūros įstaigoms patobulinti jų klinikinę praktiką. PSO ekspertai 2009 metais paskelbė dešimt veiksnių, lemiančių pacientų saugą. Tarp jų – saugos kultūra:

 Organizacijos saugos kultūra;  Vadovų lyderystė;

 Bendravimas;

 Komanda (struktūra ir procesas);  Komanda lyderystė (priežiūros);  Situacijos sąmoningumas (suvokimas);  Sprendimų priėmimas;

 Stresas;  Nuovargis;  Darbo aplinka.

Teigiama, kad organizacijų vadybos sistemose, įdiegiant išvardytų veiksnių tobulinimo strategiją, galima pasiekti aukštų kokybės rezultatų ir užtikrinti pacientų saugą [76].

Sveikatos priežiūros paslaugų teikimo kokybė ir rezultatai priklauso ne tik nuo medikų profesinės kompetencijos, bet ir nuo požiūrio į įvairius sveikatos priežiūros ir jos kokybės komponentus, kuris formuoja bei turi įtakos medikų profesinei elgsenai [44]. Organizacinis pasitikėjimas, t.y. darbuotojų tarpusavio pasitikėjimas bei pasitikėjimas tarp darbuotojų ir vadovų, susijęs su efektyviu sprendimų priėmimu ir yra svarbi sveikatos priežiūros kokybės sudedamoji dalis. Sveikatos priežiūroje profesionalus darbas komandoje ir pasitenkinimas darbu yra svarbūs veiksniai, siekiant užtikrinti pacientų saugą ir sveikatos priežiūros rezultatus [77].

Tarptautinė skubios medicinos pagalbos federacija 2012 metais Dubline 70 šalių bendru sutarimu paskelbė politinį dokumentą, kuriame teigiama, kad skubi medicinos pagalba turi būti teikiama, vadovaujantis aukščiausios kokybės standartais. Šiam tikslui pasiekti būtina nuolat tobulinti organizacijų struktūrą ir vykstančius procesus, ir siekti geresnių rezultatų, užtikrinant pacientų saugą [78].

Daugelyje šalių atlikti tyrimai parodė, kad būtina ugdyti teigiamą požiūrį į saugą, mokytis iš savo klaidų, diegti saugos kultūrą. Paminėti veiksniai yra labai svarbūs paciento priežiūros rezultatams visuose sektoriuose, o intensyviosios terapijos skyriuose, skubios pagalbos skyriuose, greitosios medicinos pagalbos tarnybose jiems turi būti skirtas ypatingas dėmesys. Skubią pagalbą teikiančiuose sektoriuose yra didesnė klaidų tikimybė, nes personalas dirba nuolat veikiamas emocinės įtampos, spaudžiamas laiko bei maksimaliai išnaudodamas savo fizines jėgas [4]. Pacientų saugumas yra vienas iš sveikatos priežiūros kokybės pagrindinių principų. Pasak Klaipėdos universiteto mokslininkės N. Istominos (2005), kiekvienas ligonis, žengiantis pro asmens sveikatos priežiūros institucijos duris, tikisi kokybiškų paslaugų ir nesitiki, jog įstaigos aplinka gali būti jam žalinga. Todėl labai svarbu, kad kiekvienas sveikatos priežiūros specialistas, teikiantis paslaugas pacientui, suvoktų, kad medicinos klaidų ir nepageidaujamų įvykių prevencija yra kiekvieno asmeninė atsakomybė. Sveikatos priežiūros organizacijos kultūra turi lemiamą poveikį klaidų išsiaiškinimui ir įvertinimui [79]. Siekiant suprasti klaidas medicinoje ir adekvačiai jas spręsti, reikalinga kultūra, besiremianti tarpusavio pasitikėjimu, sėkmės siekimu ir pozityviu elgesiu [67, 73].

Apibendrinant, galima teigti, kad saugi sveikatos priežiūros sistema turėtų būti organizuota tokiu būdu, kad sveikatos priežiūros specialistai gebėtų teikti integruotas kokybiškas paslaugas, taikydami moderniausius bei pažangiausius, mokslo tyrimais pagrįstus technologinius metodus. Siekiant gerinti sveikatos priežiūros kokybę ir užtikrinti pacientų saugą, būtina į saugos kultūros diegimo procesą įtraukti visus organizacijos darbuotojus.

1.2.

Greitosios medicinos pagalbos teikimo principai

Visų lygių sveikatos priežiūros sistemoje ypatingą vietą užima greitosios medicinos pagalbos (GMP) tarnyba. Greitosios medicinos pagalbos tarnybos paskirtis pradėti teikti būtinąją medicinos pagalbą įvykio vietoje sergantiems arba sužeistiems asmenims ir skubiai juos nugabenti į stacionarinę asmens sveikatos priežiūros įstaigą (ASPĮ) arba patarti kreiptis į ambulatorinę ASPĮ [80]. Būtinoji medicinos pagalba skirstoma į pirmąją bei skubiąją pagalbas. Pirmoji medicinos

pagalba – tai paprasčiausi tikslingi veiksmai ir būdai, kuriais, naudojant turimas medicinos ir

kitokias priemones bei medžiagas, išsaugojama nukentėjusio ar staiga susirgusio žmogaus gyvybė, sustabdomi sveikatą žalojantys veiksniai. Pavojingomis gyvybei aplinkybėmis pirmosios pagalbos veiksmai gali padėti išgelbėti gyvybę [81]. Skubioji medicinos pagalba – tai kvalifikuota asmens sveikatos priežiūros paslauga, kurią teikia asmens sveikatos priežiūros specialistai (medicinos darbuotojai).

Būtinoji medicinos pagalba priskiriama valstybės laiduojamai (nemokamai) sveikatos priežiūrai, GMP paslaugų teikimas yra licencijuojama veikla, šias paslaugas teikia ASPĮ, turinčios licenciją. Lietuvoje GMP paslaugos teikiamos teritoriniu principu – visose šalies savivaldybėse. Savivaldybių greitosios medicinos pagalbos stotys ar skyriai, veikiantys kaip savarankiški juridiniai vienetai ar pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigų padaliniai, priskirti Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos savivaldybių asmens sveikatos priežiūros viešųjų įstaigų nomenklatūrai [82].

Lietuvoje greitosios medicinos pagalbos paslaugas teikia 56 viešosios įstaigos ir jų padaliniai, kurių steigėjai yra savivaldybės, ir 4 privačios įmonės. 2010 m. lapkričio 1 d. statistiniais duomenimis, Lietuvoje GMP paslaugas teikė 205 gydytojai, 1124 slaugytojai, 1037 vairuotojai, 650 – kitas personalas, iš viso – 3016 darbuotojų. Dauguma gydytojų dirbo didžiųjų miestų GMP brigadose, didžiąją GMP darbuotojų dalį sudaro bendruomenės slaugytojai (pastaruoju metu pervardinti skubios medicinos pagalbos slaugos specialistais). Remiantis 2011 duomenimis, GMP sistemoje budėjo 65 GMP dispečeriai ir 240 GMP brigadų. 1 GMP brigada per parą aptarnavo 6–7 iškvietimus, didžiuosiuose miestuose – 9. Vidutiniškai 50 proc. pacientų, suteikus skubiąją medicinos pagalbą, nuvežama į ASPĮ toliau gydyti ir diagnozei patikslinti [83, 84, 85].

2011 metais priimtos greitosios medicinos pagalbos pertvarkos gairės davė impulsą esminiams pokyčiamas. Greitosios medicinos pagalbos pertvarkos gairėse nustatytas esminis reformos tikslas: pertvarkyti greitosios medicinos pagalbos paslaugų teikimą, užtikrinti ilgalaikį ir veiksmingą GMP sistemos valdymą, siekiant didinti GMP paslaugų efektyvumą, prieinamumą ir kokybę [83]. 2013 m. lapkričio mėnesį įsigaliojo esminiai reikalavimai įstaigoms, teikiančioms GMP dispečerinės paslaugas: GMP dispečerinės tarnyba priima GMP iškvietimus; nustato ūmų