Šunų šlapimo takų akmenligė: etiopatogenezė, diagnostikos ir gydymo ypatumai

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Rasa Ramanauskaitė

Šunų šlapimo takų akmenligė: etiopatogenezė,

diagnostikos ir gydymo ypatumai

Canine urolithiasis: etiopatogenesis, diagnostic and

treatment

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovė: asist. Lina Babickaitė

2

DARBAS ATLIKTAS DR. LEONO KRAUČELIŪNO SMULKIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Šunų šlapimo takų akmenligė: etiopatogenezė, diagnostikos ir gydymo ypatumai“.

1. Yra atliktas mano pačios.

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą. Rasa Ramanauskaitė

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe. Rasa Ramanauskaitė

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE/KLINIKOJE

(aprobacijos data) (katedros/klinikos vedėjo/jos vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1)

2)

(vardas, pavardė) (parašai)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

3

TURINYS

1.1. Šunų šlapimo takų sistemos anatomija ... 7

1.2. Šlapimo takų akmenligės etiopatogenezė ... 8

1.2.1. Epidemiologija ... 8

1.2.2. Patogenezė ... 9

1.2.3. Etiologija ... 10

1.3. Klinikiniai požymiai ... 11

1.4. Diagnostika ... 12

1.4.1. Laboratoriniai šlapimo tyrimai ... 12

1.4.2. Instrumentiniai šlapimo oraganų sistemos tyrimai ... 13

1.5. Susidariusių akmenų diferencijavimas ... 15

1.6. Gydymas ... 17

1.6.1. Konservatyvus gydymo būdas ... 17

1.6.2. Chirurginis gydymo būdas... 18

1.7. Profilaktika ... 19

2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 21

2.1. Tyrimo laikas, vieta ... 21

4

SANTRAUKA

Šunų šlapimo takų akmenligė: etiopatogenezė, diagnostikos ir gydymo ypatumai Rasa Ramanauskaitė

Magistro baigiamasis darbas

Šlapimo takų akmenligė yra viena iš dažniausiai pasitaikančių šlapimo takų ligų. Šiuo metu daug gyventojų augina šunis, todėl šlapimo takų akmenligė yra aktuali problema augintinių savininkams bei veterinarijos gydytojams. Urolitiaze linkę sirgti abiejų lyčių grynakraujai bei mišrios veislės šunys.

Darbo tikslas buvo palyginti literatūroje pateikiamus duomenis apie šunų šlapimo takų akmenligę su tyrimo metu gautais rezultatais ir išanalizuoti diagnostikos bei gydymo ypatumus. Pagrindiniai tiriamojo darbo uždaviniai: išanalizuoti veiksnius, galinčius predisponuoti šunų šlapimo takų akmenligę, apžvelgti šunų šlapimo takų akmenligės patofiziologiją, išnagrinėti taikomus diagnostinius metodus bei įvertinti jų privalumus ir trūkumus, pateikti gydymo schemų sudarymo principus.

Per 2013 – 2015 metus buvo užregistruoti 188 šunys, sergantys šlapimo takų akmenlige. Tirti gyvūnai buvo suskirstyti į grupes pagal: veislę: mišrūnai ir grynakraujai šunys; lytį: kalės ir patinai; amžių: iki 2 metų, 2 – 5 metų, 6 – 10 metų ir 11 – 16 metų; urolitų diagnozės būdus: apžiūra, klinikinis tyrimas, biocheminis šlapimo ir mikroskopinis šlapimo nuosėdų tyrimai; rentgeninis tyrimas; ultragarsinis tyrimas; urolitų rūšis: cistinai, kalcio karbonatai, kalcio oksalatai, struvitai ir uratai; urolitų lokalizaciją: inkstai, šlapimo pūslė, šlapimtakiai, šlaplė; sudarytas gydymo schemas: chirurginis, medikamentinis gydymas.

Atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad šlapimo takų akmenlige labiau linkę sirgti grynakraujai. Urolitiazė dažniau diagnozuota Jorkšyro terjerams, vokiečių aviganiams, Labradoro retriveriams, pekinams, mopsams, cvergšnauceriams ir prancūzų buldogams. Taip pat šlapimo takų akmenlige dažniau sirgo patinai nei kalės. Dažniausiai urolitiaze sirgo vidutinio (11 – 16 metų) amžiaus šunys. Sirgusiems šunims dažniausiai diferencijuoti struvitai. Daugiausia urolitų buvo lokalizuota šlapimo pūslėje. 65 proc. šlapimo takų akmenlige sirgusių šunų skirtas medikamentinis gydymas.

5

SUMMARY

Canine urolithiasis: etiopatogenesis, diagnostic and treatment Rasa Ramanauskaitė

Master‘s Thesis

Urolithiasis is one of the most common urinary tract disease. At present, much of the population is raising the dogs, and urinary tract stones is a pressing problem for pet owners and veterinarians. Both male and female pure breed and mixed breed dogs are predisposed for urolithiasis.

The aim of this work was to compare the data provided in the literature of canine urinary tract stones with the research results and analysis of diagnostic and therapeutic features. The main tasks of the research work were: analyze the factors that may predispose a dog urinary tract stones, an overview of dog urinary tract stone disease pathophysiology, diagnostic methods benefits and disadvantages, treatment schemes algoryhtm.

During 2013 – 2015 years 188 dogs were registered suffering from urinary tract stones. The animals were divided into groups: breed: mixed and pure breed dogs; sex: female and male; age: up to 2 years, 2 – 5 years, 6 – 10 years and 11 – 16 years; urinary tract stones diagnostic methods: inspection, clinical examination, biochemical urine and urinary sediment microscopic examinations; X – ray examination; ultrasound; urinary tract stones type: cystine, calcium carbonate, calcium oxalate, struvite and urates; urinary tract stones localization: kidneys, urinary bladder, ureter, urethra; treatment schemes: surgical, medical treatment.

The research work results showed that pure breed dogs are more likely suffer from urinary tract stones. Urolithiasis frequently diagnosed for Yorkshire terriers, German shepherds, Labrador retrievers, Beijing, pug, Standart Schnauzer and French bulldogs. As well as urinary tract stones occurred in males than females. Mostly urolithiasis were diagnosed to older (11 to 16 years of age) dogs. The most often type of urinary tract stones differentiated was struvite. Urinary tract stones mostly localized in the urinary bladder. 65 % urinary tract stones in dogs intended for medical treatment.

6

ĮVADAS

Šlapimo takų akmenligė yra dažna šlapimo takų liga šunims. Kasmet vis daugiau šunų suserga šia liga. Urolitiazė – lėtinis susirgimas, kai šlapimo takuose susidaro ir pradeda kauptis urolitai. Dažniausiai susirgimo būtų galima išvengti, bet tai daugiausia priklauso nuo šunų savininkų. Šiuolaikiniame pasaulyje puikias sąlygas dažnėti šunų sergamumui šlapimo takų akmenlige lemia intensyvus žmonių užimtumas, todėl mažiau skiriama dėmesio auginamiems šunims. Daugelis savininkų netinkamai šeria savo augintinius. Naudojamas pašaras dažnai būna nepilnavertis – šunys gauna daug natūralaus maisto, neretai gausiai paskaninto druska ir prieskoniais. Taip pat šunys daug laiko praleidžia namuose tiesiog gulėdami ir miegodami, kai turėtų intensyviai judėti. Nejudrumas veda prie šunų svorio augimo (viršsvoris), o tai predisponuoja urolitų formavimąsi.

Šunims susirgus šlapimo takų akmenlige, savininkai ne iš karto pastebi ligos simptomus, nes susirgimo pradžioje jie gali būti nepastebimi ir nespecifiniai, ypač tuomet, kai lauke gyvūnas paleidžiamas lakstyti laisvai.

Paprastai į gydyklą gyvūnai atvedami jau ligai pažengus, dažnai jau esant komplikacijoms, tokioms kaip inkstų funkcijos nepakankamumas. Tiksliai diagnozei nustatyti reikalingas išsamus gyvūno ištyrimas. Turi būti remiamasi tiek bendrųjų, tiek specialiųjų tyrimų rezultatais.

Šunų gydymo procesas ilgas, neretai trunkantis visą augintinio gyvenimą. Svarbu, kad savininkas suprastų problemos rimtumą ir skirtų reikiamą dėmesį savo augintiniui. Taip pat tinkamam šuns gydymo procesui daug reikšmės turi veterinarijos gydytojų bei šunų savininkų bendradarbiavimas.

Darbo tikslas: palyginti literatūroje pateikiamus duomenis apie šunų šlapimo takų akmenligę su tyrimo metu gautais rezultatais ir išanalizuoti diagnostikos bei gydymo ypatumus.

Darbo uždaviniai:

1. Pateikti veiksnių, galinčių predisponuoti šunų šlapimo takų akmenligę, analizę. 2. Apžvelgti šunų šlapimo takų akmenligės patofiziologiją.

7

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Šunų šlapimo takų sistemos anatomija

Šlapimo organų sistema sudaryta iš porinių inkstų, šlapimtakių, šlapimo pūslės ir šlaplės (1, 2 pav.) (1).

1 pav. Kalės šlapimo organų sistema (2). 2 pav. Šuns šlapimo organų sistema (1).

Inkstai yra lokalizuoti dorsalinėje pilvo ertmės dalyje ties juosmens slanksteliais. Kairys inkstas yra po pirmais trimis stuburo juosmens slanksteliais, o dešinys inkstas puse slankstelio ilgio kranialiau. Šunų inkstai yra tamsiai raudonai rusvi, lygieji vienaspeniai. Inkstų forma primena pupelę (1, 2 pav.). Kiekvieną inkstą dengia riebalinio audinio kapsulė, o po ja – fibrozinė kapsulė. Po fibrozine kapsule yra inksto žievė, dar giliau – šerdis ir galiausiai – inksto geldelė. Mikroskopiškai inkstus sudaro nefronai (1).

Šlapimtakiai jungia inkstų geldeles su šlapimo pūsle. Šlapimtakiai guli retroperitonialiai link šlapimo pūslės ir atsiveria į ją iš dorsalinio paviršiaus šalia šlapimo pūslės kaklelio pereidami kaklelio sienelę įstrižai (1).

Šlapimo pūslė yra neporinis kriaušės formos tuščiaviduris raumeninis organas, kuriame kaupiamas šlapimas. Tuščia ji guli dubens ertmėje, bet prisipildžiusi patenka į pilvo ertmę. Šlapimo pūslė sudaryta iš viršūnės, kūno ir kaklelio, į kurį atsiveria šlapimtakiai (1).

8

organais ir atsiveria makšties prieangyje aiškiai matoma angele. Patinų šlaplė sudaryta iš dviejų dalių: vidinės, kuri yra dubens ertmėje, ir išorinės arba akytkūnio. Vidinė šlaplės dalis nuo šlapimo pūslės kaklelio eina kaudaliai per sėdynkaulio lanką, susijungia su ejakuliaciniu audiniu ir suformuoja lytinę varpą. Išorinė šlaplės dalis toliau tęsiasi kartu su lytine varpa ir galiausiai atsiveria į išorę ties varpos galu (1).

Inkstai reguliuoja vandens ir druskų kiekį organizme, rūgščių ir šarmų pusiausvyrą. Kita inkstų funkcija yra filtruoti kraują per inkstų kanalėlių sistemą, gaminti šlapimą, šlapalą bei kitus medžiagų apykaitos produktus, kurie vėliau patenka į šlapimtakius ir yra pašalinami (1). Taip pat inkstai gamina eritropoetiną (skatina eritrocitų gamybą) bei angiotenziną (reguliuoja kraujo spaudimą). Galiausiai inkstai dalyvauja angliavandenių, baltymų ir riebalų apykaitoje (2).

1.2. Šlapimo takų akmenligės etiopatogenezė

Šlapimo organų akmenligė (urolitiazė) – tai sindromas, kuomet inkstuose ar šlapimo pūslėje susiformuoja mikrokristalai arba didesni jų dariniai – akmenys ir dirgina šlapimo takus ar juos užkemša. Akmenlige dažniau serga patinai nei kalės (75 proc. patinai, 25 proc. kalės). Iš 75 proc. patinų 79 proc. iš jų šlapimo takų urolitai formuojasi šlapimo pūslėje ir tik 2 proc. – inkstuose. Tuo tarpu 93 proc. kalių dažniausiai akmenys formuojasi šlapimo pūslėje, o 4 proc. kalių – inkstuose (3).

Taip pat nekastruotos kalės ir patinai urolitiaze serga dažniau nei kastruoti šunys (3 pav.) (4).

3 pav. Urolitiazės dažnis tarp kastruotų ir nekastruotų kalių bei patinų (4).

9

Nustatyta, kad šunų, sergančių urolitiaze, vidutinis amžius yra 7 metai. 72 proc. sergančių šunų amžius svyruoja nuo 4 iki 10 metų (4).

1.2.2. Patogenezė

Urolitų formavimosi mechanizmas nėra pilnai aiškus. Šiuo metu yra priimtos trys urolitų formavimosi teorijos:

 superprisotinimo teorija;

 matricos teorija;

 kristalizacijos – inhibitoriaus teorija.

Superprisotinimo teorija teigia, kad vienarūšių tirpių produktų ir susidariusių galutinių produktų perteklius kraujyje lemia urolitų formavimąsi, tai dažniausiai būna netirpių druskų perteklius. Matricos teorija teigia, kad kristalų formavimąsi lemia neorganinių baltymų kiekio didėjimas kraujyje. Remiantis kristalizacijos – inhibitoriaus teorija, pakitusi organinių ir neorganinių kristalizacijos inhibitorių pusiausvyra nulemia urolitų formavimąsi (4 pav.) (4).

4 pav. Urolitų formavimosi schema pagal tirpių ir netirpių medžiagų koncentracijos kitimą

10

1.2.3. Etiologija

Mikrokristalai arba akmenys šlapimo organų sistemoje gali formuotis dėl įvairių priežasčių. Jas labai svarbu nustatyti, nes žinant susirgimo priežastis galima parinkti tinkamiausią gydymo būdą, o išgydžius gyvūną ir taikant atitinkamas prevencijos priemones, išvengti ligos pasikartojimo (5).

Pagrindinės šlapimo organų akmenligės priežastys yra šios:

 paveldimumas;

 netinkamas šėrimas;

 gyvūnų laikymo sąlygos (nutukimas, nejudrumas);

 infekcijos (cistitas, nefritas);

 sisteminės ligos (cukrinis diabetas);

 šuns veislė (dalmatinų akmenligė).

Jei šuo šeriamas pašaru, kuriame yra daug mineralinių medžiagų: kalcio, magnio, tai palaipsniui toks netinkamas šėrimas gali sukelti akmenligę. Kai druskų kiekis kraujyje viršija jų tirpumo ribas, šios pradeda kauptis inkstuose. Taip atsideda druskų kristalai, o vėliau, didėjant jų kiekiui, formuojasi akmenys. Tam daug reikšmės turi ir tai, kad per didelis mineralinių medžiagų kiekis kraujyje gali pakeisti jo, o vėliau ir šlapimo pH. Sveiko šuns šlapimo pH yra 5,5 – 7. Jei šlapimo pH būna aukštesnis (alkalozė) ar žemesnis (acidozė), tuomet irgi pradeda formuotis ir kauptis netirpūs kristalai (6).

Dar vienas rizikos veiksnys, predisponuojantis šlapimo organų urolitų formavimąsi, yra šunų viršsvoris, kai augintiniai šeriami nenormuojant pašaro, namų gamybos pašarais ir per mažai juda (7).

Šunims, kurie serga ar anksčiau sirgo bakterinės kilmės cistitu, taip pat dažnai šlapimo takuose formuojasi akmenys. Šlapimo takuose esančios patogeninės bakterijos (Proteus spp., Providencia rettgeri, Morganella morganii, Corynebacterium urealyticum, Ureaplasma urealyticum) gamina fermentą ureazę, kuris šlapalą skaido į amoniaką ir anglies dioksidą. Palaipsniui šlapimas dėl ureazės tampa šarminis ir formuojasi urolitai (4). Nustatyta, kad šunims, sergantiems urolitiaze, šlapimo takuose dažniausiai randamos Escherichia coli, koaguliazei teigiamos Staphylococcus spp., Klebsiella pneumoniae, Pseudomonas aeruginosa ir Proteus mirabilis bakterijų padermės (8).

11

pašalinami iš organizmo. Pas kai kurių rūšių reptilijas, primatus, paukščius bei dalmatinus galutinis purinų skilimo produktas yra šlapimo rūgštis. Taigi, sutrikus dalmatinų baltymų apykaitai, susikaupia didelis kiekis šlapimo rūgšties, formuojasi kristalai, o vėliau ir akmenys (9).

Šlapimo takų akmenligė taip pat dažnai diagnozuojama šių veislių šunims: ši cu, miniatiūriniams ir standartiniams šnauceriams, Frizos bišonams, Jorkšyro terjerams, Lasos apsams, miniatiūriniams bei žaisliniams pudeliams. Jų šlapimo takuose dažniausiai randami uratai ir kalcio oksalatai (10).

1.3. Klinikiniai požymiai

Šunims, sergantiems šlapimo takų akmenlige, klinikiniai požymiai gali būti įvairūs, nevienodo ryškumo laipsnio. Tai priklauso nuo susidariusių kristalų kiekio ir lokalizacijos. Kartais susirgimas būna besimptomis ir urolitai aptinkami atsitiktinai (11). Dažniausiai simptomai pastebimi, kai kristalai dirgina šlapimo pūslės gleivinę arba akmenys sukelia šlapimo takų obstrukciją. Esant šlapimo takų akmenligei, daugiau nei pusei šunų stebima anurija ar oligurija, rečiau apatija, kraujo priemaiša šlapime (5 pav.) (3).

5 pav. Klinikiniai požymiai šunims sergant urolitiaze (3).

Kai kuriais atvejais net ir smulkūs kristalai ar akmenys sukelia šlaplės obstrukciją. Tokiu atveju, šlapimas ima kauptis šlapimo pūslėje, sutrinka šlapinimasis, gyvūnas jaučia stiprų skausmą. Atsiranda poinkstinės azotemijos požymiai: intoksikacija, anoreksija, vėmimas, vangumas Jei šlapimo pūslė plyšta, tai į pilvo ertmę patekęs šlapimas gali sukelti peritonitą (14).

12

1.4. Diagnostika

Įtariant urolitiazę, pirmiausia būtina surinkti išsamią anamnezę, kurią pateikia gyvūną atvedęs savininkas. Klausimai dažnai pateikiami remiantis sudarytais klausimynais: kaip dažnai gyvūnas šlapinasi, koks šlapimo kiekis, kokios spalvos šlapimas, ar gyvūnas daug laka vandens (vandens kiekis priklauso nuo šuns dydžio, amžiaus, gaunamo pašaro, aktyvumo ir metų laiko), ar nepasikeitė gyvūno elgesys (2).

Vėliau atliekamas klinikinis tyrimas. Gyvūnas apžiūrimas, įvertinama jo išorinių lytinių organų būklė. Apčiuopos būdu tiriama šlapimo pūslė, jos prisipildymo laipsnis, skausmingumas. Apčiuopiami inkstai ir įvertinamas jų skausmingumas, forma, dydis (2).

Taip pat atliekami specialieji diagnostiniai tyrimai, tokie kaip:  Laboratoriniai šlapimo tyrimai:

 šlapimo nuosėdų tyrimas mikroskopu;

 bakteriologinis tyrimas;

 biocheminis šlapimo tyrimas.

 Instrumentiniai šlapimo oraganų sistemos tyrimai:

 rentgeninis tyrimas;

 ultragarsinis tyrimas;

 kompiuterinė tomografija;

 endoskopinis tyrimas (6).

1.4.1. Laboratoriniai šlapimo tyrimai

Šlapimo nuosėdų tyrimas mikroskopu yra paprastas ir nebrangus. Jis padeda diferencijuoti šlapime rastus mikrokristalus bei identifikuoti pašalines medžiagas (3).

Sveikų šunų šlapimas yra skaidrus, geltonos spalvos. Jame nuosėdų neturėtų būti. Įtariant šlapimo takų akmenligę, imamas šviežias šlapimas, jis centrifūguojamas ir nuosėdos tiriamos mikroskopu. Tiriant šlapimo nuosėdas, galima rasti šarminio šlapimo nuosėdų (kalcio karbonatai, kalcio fosfatai, amonio – magnio fosfatai, rūgštiniai amonio uratai, hipūro rūgštis), rūgštinio šlapimo nuosėdų (kalcio oksalatai, kalcio sulfatai, šlapimo rūgštis, uratai), patologinių šlapimo nuosėdų (cistinas, leucinas, tirozinas, bilirubinas, cholesterolis, hemoglobinas ir mioglobinas) bei organinių nuosėdų (įvairios ląstelės, cilindrai, gleivės, fibrinas, parazitų kiaušinėliai ir mikroorganizmai) (3).

Dažniausiai šunims nustatomi struvitai (80 proc.), rečiau cistinai (10 proc.), kalcio oksalatai (5 proc.) ir kalcio fosfatai (5 proc.) (3).

13

centrifūguojamas ir nuosėdos pasėjamos ant kraujo bei MacConkey agarų. Bakterijos identifikuojamos ant agaro užaugusias kolonijas dažant Gramo būdu ir vertinant jų morfologiją (6).

Taip pat galima atlikti šlapimo pūslės gleivinės biopsiją. Mėginys dedamas į 2 ml mėsos

sultinį ir inkubuojamas 37 o_{C temperatūroje 6 – 8 valandas, o vėliau pasėjamas ant kraujo ir}

MacConkey agarų. Užaugusios bakterijų kolonijos identifikuojamos jas dažant Gramo būdu ir vertinant jų morfologiją (6).

Šis tyrimas naudingas tuo, kad nustatomos patogeninės bakterijos, sudaroma antibiograma, o tai palengvina antimikrobinių medžiagų parinkimą sudarant gydymo schemą. Esminis bakteriologinio tyrimo trūkumas, kad bakterijų identifikavimas gali trukti nuo kelių dienų iki keletos savaičių (6).

Šlapimo biocheminis tyrimas brangesnis, nes naudojama speciali aparatūra ir sausos chemijos šlapimo testų juostelės. Biocheminio tyrimo metu nustatomas pašalinių medžiagų kiekis šlapime, leidžiantis įvertinti šlapimo takų pažeidimo laipsnį (15).

Atliekant biocheminį šlapimo tyrimą, dažniausiai vertinamas: šlapimo pH, specifinis santykinis tankis (S.G.), taip pat gliukozės (Glu), baltymų (Pro), bilirubino (Bil), urobilinogeno (Uro), kraujo (Bld), ketonų (Ket), nitritų (Nit) ir leukocitų (Leu) kiekis (6). Sveikų šunų šlapime nėra randama kraujo, baltymų, gliukozės, ketonų, leukocitų, nitritų ir bilirubino. Šunų šlapimo santykinis tankis turi būti 1,018 – 1,050 (15).

1.4.2. Instrumentiniai šlapimo oraganų sistemos tyrimai

Atlikus klinikinį tyrimą ir įtariant šlapimo takų akmenligę, diagnozei patvirtinti ar paneigti yra naudingas rentgeninis tyrimas. Atliekama lateralinė ir ventrodorsalinė pilvo rentgenogramos. Tai padeda nustatyti urolitus bei jų lokalizaciją (inkstai, šlapimo pūslė, šlaplė) (6). Daugeliu atvejų susiformavę urolitai matomi rentgenogramose, bet uratai, cistinai ir kalcio fosfatai yra silpnai arba visai nerentgenokontrastišti, todėl 25 proc. tokių rentgenogramų interpretuojamos klaidingai neigiamai. Tad siekiant išvengti tokių klaidų atliekama kontrastinė rentgenografija (14).

Kontrastinė rentgenografija gali būti paprasta ir dvigubo kontrasto. Atliekant paprastą kontrastinę rentgenografiją, tiriamam gyvūnui per kateterį į šlapimo pūslę sušvirkščiama kontrastinio tirpalo iki vidutinio šlapimo pūslės prisipildymo (mažam šuniui 3 ml, o dideliam – 5 ml). Vėliau atliekamas rentgeninis tyrimas (12).

14

Kitas labai informatyvus diagnostikos metodas yra šlapimo organų echoskopija. Šis tyrimas patikimesnis už rentgeninį, nes galima aptikti smulkius kristalus inkstuose ar šlapimo pūslėje, kurie rentgenologiškai nematomi (16). Echoskopu gyvūnas tiriamas dorsalinėje arba lateralinėje gulimoje padėtyje. Dažniausiai tyrimas atliekamas naudojant ultragarso 3,5 MHz mikro išgaubtą arba 7,5 MHz linijinį daviklius. Tyrimas pradedamas nuo kranialiai pilvo ertmėje esančių organų (kepenys, dešinys inkstas) ir tęsiamas tiriant kairėje pilvo pusėje esančią blužnį, kairį inkstą, šlapimo pūslę ir prostatą (jei tiriamas patinas) (6). Šlapimo pūslę geriausia tirti pusiau prisipildžiusią, nes tada gerai matomi dariniai esantys jos viduje. Ultragarsinio tyrimo patikimumas siekia 77 proc. (12).

Urolitus galima lengvai atskirti nuo aplinkinių minkštųjų audinių atliekant kompiuterinę

tomografiją (6 pav.). Šis tyrimas patikimas nustatant urolitus, kuriuose mineralų kiekis siekia

75 – 88 proc., nes mišrios kilmės urolitai ne visada ryškiai matomi rentgenogramose (12).

6 pav. Pilvo ertmės kompiuterinė tomografija (14).

Atliekant endoskopinį tyrimą galima aptikti šlapimo takuose esančius urolitus, kurie nėra rentgenokontrastiški (7 pav.). Taip pat naudojant endoskopą galima nustumti akmenis, kurie yra užkimšę šlapimo takus. Endoskopinio tyrimo metu galima įvertinti šlapimo pūslės sienelės pažeidimo laipsnį (uždegimas, erozijos) (17).

15

1.5. Susidariusių akmenų diferencijavimas

Visi akmenys skiriasi savo mineraline sudėtimi ir forma. Urolitai, kurie formuojasi pas žmones, kates ir šunis skirstomi į keturias dideles grupes: cistino akmenys, uratai (purino akmenys, įskaitant amonio uratus, natrio uratus ir šlapimo rūgšties uratus), magnio – amonio fosfatai ir kalcio akmenys (kalcio oksalatai ir fosfatai) (12).

Urolitus diferencijuoti pradedama pirmiausia atliekant šlapimo pH tyrimą (8 pav.) (6).

8 pav. Urolitų diferencijos algoritmas (6).

Dažniausiai kalių (46,2 proc.), rečiau šunų (26,9 proc.) šlapime randami struvitai (4). Juos sudaro magnio – amonio fosfatai ir formuojasi, kai šlapimo pH yra šarminis (pH > 6,5). Nustatyta, kad šunų šėrimas pašaru, kuriame yra didelis kiekis amonio fosfato, kalcio, chlorido, ląstelienos ir vidutinis kiekis baltymų bei mažas kiekis riebalų, didina struvitų formavimosi riziką (12).

16

Struvitai dažniausiai randami šių veislių šunims: bišonams, kokerspanieliams, Lasos apsams, žaisliniams pudeliams, miniatiūriniams šnauceriams ir ši cu (14).

Kalcio turintys urolitai taip pat labai dažnai randami šunų šlapime. Jie dažniausiai diagnozuojami patinams. Nustatyta veislės predispozocija miniatiūriniams šnauceriams, Lasos apsams, Jorkšyro terjerams, Frizos bišonams, ši cu ir miniatiūriniams pudeliams (22).

Pakitęs kalcio – chromo ir oksalo rūgšties – chromo santykis kraujyje, taip pat hiperkalcemija lemia kalcio oksalatų formavimąsi šlapime (23). Kalcio oksalatai dažniau randami kartu su kalcio fosfatų ar magnio – amonio struvitų priemaišomis (12). Kristalams būdinga „Maltos“ kryžiaus forma, taip pat jie gali būti ovalūs, pailgi, taškuoti. Urolitai susidaro, kai šlapimas yra rūgštus. Susiformavę kalcio oksalatai yra maži, apvalūs, lygiu paviršiumi, rečiau žaidimų kubelio formos (19). Kalcio fosfatų hidroksiapatitai ir karbonato apatitai yra dažniausiai pasitaikančios jų formos. Gryni kalcio fosfatai randami šunų, sergančių hiperparatireoze, šlapime. Sergant stebima hiperkalciurija (hiperkalcemija, vitamino D perteklius, sisteminė acidozė), hiperfosfaturija (fosfato perteklius), sumažėja išskiriamo šlapimo kiekis, o dėl didelio kalcio fosfatų kiekio šlapime vystosi alkalozė (12). Kalcio fosfatų hidroksiapatitai ir karbonato apatitų kristalai panašūs į amorfinius fosfatus, t.y. beformiai, kaip smulkių sferų masė. Gryni kalcio fosfatų akmenys aptinkami retai, gali būti panašūs į struvitus. Įprastai jie randami kaip kitų urolitų sudėtinė dalis, ypač struvitinių akmenų (4).

Cistino akmenys randami šunims, kuriems sutrikusi amino rūgščių reabsorbcija inkstų kanalėliuose (22). Šiuos akmenis sudaro cistinas, lizinas, ornitinas ir argininas. Jų susidarymui įtakos turi netinkamas šėrimas. Jei šuo šeriamas pašaru, kuriame daug cistino, tai yra didelė tikimybė, kad laikui bėgant atsiras cistino akmenys. Dažniausiai cistinai formuojasi rūgštiniame – neutraliame šlapime, kai pH 5 – 7 (12). Cistino kristalams būdinga šešiakampė forma (19). Akmenys lygūs, pailgi, sferiniai (11). Urolitai beveik nematomi rentgenogramose. Dažniausiai diferencijuojami Niufaundlendų, anglų buldogų, airių terjerų, Australijos aviganių ir airių vilkogaudžių veislių šunims. Šunims, sergantiems cistino akmenų urolitiaze, nenustatoma kristalurija (17).

Sveikų šunų organizme šlapimo rūgšties uratai, veikiami kepenų urokinazės, paverčiami į alantoiną ir per inkstus pašalinami su šlapimu. Sutrikus šiam procesui pradeda kauptis ir formuotis uratai. Dažniausiai šunims randami natrio uratai, rečiau magnio, amonio ir šlapimo rūgšties uratai. 30 – 40 proc. dalmatinų patinų, kurie serga urolitiaze, šlapime aptinkami būtent šlapimo rūgšties uratai. Šios rūšies uratai sparčiau formuojasi, kuomet šlapimo pH terpė yra rūgštinė (pH < 5,5) (12). Uratų kristalams būdinga deimanto forma, bet jie gali būti kitokių formų skaidrūs arba blyškiai geltoni (19). Amonio uratai yra amorfiniai arba sferiniai, geltonos – rudos spalvos (21).

17

1.6. Gydymas

Tinkamiausias gydymo būdo parinkimas priklauso nuo paciento būklės, uratų sudėties, dydžio ir lokalizacijos. Gali būti taikomas konservatyvus ir chirurginis gydymo būdai (4).

1.6.1. Konservatyvus gydymo būdas

Šis gydymo būdas taikomas tuomet, kai akmenys nėra užkimšę šlapimo takų ir nėra poinkstinės azotemijos klinikinių požymių (intoksikacija, anoreksija, vėmimas, vangumas). Skiriant medikamentinį gydymą, svarbu žinoti rastų urolitų kilmę ir sudėtį (17).

Kai nustatomi cistino urolitai, tuomet skiriami preparatai, į kurių sudėtį įeina D – penicilaminas arba 2 – merkaptopropionilglicinas. Šios veikliosios medžiagos netirpų cistiną keičia į tirpų, kuris su šlapimu pašalinamas iš organizmo (12). Be to, skiriama dieta su mažu baltymų ir natrio kiekiu (24). Vandens duodama neribotai. Gydymas dažniausiai skiriamas mėnesiui (4).

Dalmatinams ypač dažnai nustatoma šlapimo rūgšties urolitų sąlygota akmenligė. Tokiais atvejais skiriamos specialios dietos (pvz.: Canine s/d ir Canine u/d), kurių sudėtyje yra apie 10 proc. lengvai virškinamų baltymų ir 70 proc. drėgmės (24). Sudarant racioną, siekiama sumažinti šlapimo rūgšties uratų gamybą iš baltymų, taip pat – rūgštinti šlapimą (jei jis yra šarminis t.y. pH > 7,5). Tuo tikslu mažinamas natrio karbonato ir didinamas vandens kiekis racione. Siekiant sumažinti šlapimo rūgšties kiekį pravartu naudoti alopurinolį (9 pav.). Alopurinolis yra ksantino oksidazės, kuri reguliuoja hipoksantino ir ksantino virtimą į šlapimo rūgštį, inhibitorius (9).

9 pav. Alopurinolio veikimo mechanizmas (9).

Esant magnio – amonio struvitams pašaras ir vanduo rūgštinami, nes esant rūgščiam šlapimui (pH 5,5 – 6) struvitai nesiformuoja (12). Papildomai galima skirti specialią dietą su mažu kiekiu magnio ir fosforo, taip pat mažai baltymų ir daugiau natrio. Geriau šunį šerti drėgnu pašaru, kuriame yra 70 proc. vandens. Jei gyvūnas atsisako ėsti, galima į sausą pašarą įberti šiek tiek

amonio chlorido drukos arba D1 – metionino (24). Antimikrobinė terapija skiriama 4 savaitėms,

naudojamos β – laktamazės (amoksicilinas, amoksicilino – klavulano rūgštis, cefalosporinai), fluorochinolono (enrofloksacinas) arba trimetoprimo turinčios antimikrobinės medžiagos (4).

18

Jei nustatoma tik kristalurija, o kristalai yra iki 5 mm dydžio kalėms ir iki 6 mm dydžio patinams, atliekama šlapimo takų kateterizacija ir plovimas (4). Šuo seduojamas, į šlapimo takus įvedus lankstų, sterilų kateterį, šlapimo pūslė pripildoma fiziologinio arba silpno kalio permanganato tirpalo (4 – 6 ml/kg kūno svorio) ir spaudžiant šlapimo pūslę skystis išleidžiamas kartu išplaunant ir kristalus (galima skystį iš šlapimo pūslės ištraukti švirkštu). Tokią procedūrą reikia pakartoti keletą kartų. Kad plovimas būtų sėkmingesnis, reikalingas padėjėjas, kuris laikytų pakėlęs šuns viršutinę kūno dalį, jog geriau ištekėtų skysčiai iš šlapimo takų. Šis gydymo metodas sėkmingiau atliekamas kalėms nei patinams (10 pav.) (17).

a) b)

10 pav. Šlapimo takų kateterizacija ir plovimas patinui (a) ir kalei (b) (4).

1.6.2. Chirurginis gydymo būdas

Jei uratai užkemša šlaplę, tai būtina gyvūnui suteikti skubią pirmąją pagalbą. Reikia šlaplę kateterizuoti ir taip nustumti uratus atgal į šlapimo pūslę. Pirmiausia gyvūnas seduojamas. Galima naudoti įvairias sedatyvių medžiagų ir opioidų kombinacijas. Kateterizacijai naudojamas minkštas plastmasinis sterilus kateteris. Jei tik kateteris sėkmingai įstumiamas į šlapimo pūslę (pasitaiko atvejų, kai kateteriu nepavyksta nustumti urolitų į šlapimo pūslę), pašalinamas šlapimo perteklius (jei šlapimo pūslė buvo persipildžiusi) ir šlapimo pūslė keletą kartų gerai praplaunama fiziologiniu tirpalu. Po to kateteris ištraukiamas arba paliekamas šlapimo pūslėje (sprendimą priima veterinarijos gydytojas, įvertinęs gyvūno būklę) (25).

Taip pat urolitai, užkimšę šlapimo pūslę, šalinami atliekant uretrostomiją. Uretrostomija – tai operacija, atliekama patinams, kurios metu šlaplė chirurgiškai praplatinama ir pašalinami urolitai. Prieš atliekant operaciją, reikia įvertinti paciento sveikatos būklę, ar nėra varpos, šlaplės sužalojimų. Be to, operacija rekomenduojama tuomet, kai urolitai pakartotinai užkemša šlaplę ir kateterizacija nesėkminga (5).

19

akmenys, kurių dydis yra ne didesnis nei 10 – 12 mm. Litotripsijos procedūros atliekamos šunims, sunkesniems nei 5 kg. Taikant šį metodą, galima suskaldyti kalcio oksalatus (monohidratinius ir dihidratinius), magnio – amonio fosfatus ir kalcio fosfatus, esančius šlapimtakiuose ir šlapimo pūslėje (11). Litotripsija taikoma kartu su uteroskopija (12).

11 pav. Schematinis litotripsijos veikimo mechanizmas. Akustinės bangos skleidžiamos į šuns

inkste esantį akmenį (26).

Taip pat galima atlikti cistotomiją ar uretrostomiją, kurios metu pašalinami obstrukciją sukėlę akmenys iš šlapimo pūslės ir šlaplės (20). Šios procedūros taikomos tuomet, kai kiti gydymo metodai yra neveiksmingi. Atliekama laparotomija, prapjaunama šlapimo pūslės sienelė ir pašalinami urolitai bei kristalai. Cistotomijos privalumas, kad pašalinami visi šlapimo pūslėje esantys kristalai ir urolitai. Tačiau operuojamam gyvūnui pažeidžiamas pilvo, šlapimo pūslės raumenų vientisumas, taip pat papildomai taikomas pooperacinis gydymas, sukeliantis gyvūnui diskomfortą (4).

1.7. Profilaktika

Siekiant išvengti šlapimo takų akmenligės ir jos sukeliamų padarinių bei kuo labiau sumažinti urolitų atsinaujinimo tikimybę, reikėtų taikyti prevencines priemones. Pirmiausia reikia augintiniui neriboti vandens ir suteikti tokias sąlygas, kad gyvūnas kuo daugiau jo sunaudotų. Tokiu būdu bus skatinama diurezė ir mažės urolitų kiekis, jie negalės kauptis ir kristalizuotis (12).

20

mažiau baltymingu, lengvai virškinamu pašaru. Svarbu vengti mineralinių mežiagų pertekliaus, ypač magnio, kalcio druskų (21).

Jei žinoma uratų, sukėlusių akmenligę sudėtis (pvz., nustačius kalcio oksalatus ir pacientui pasveikus), galima profilaktiškai su pašaru duoti žolinių preparatų, kurių sudėtyje yra Crataeva nurvala, Costus spiralis, Coleus aromaticus, Moringa olifera Lam., Raphanus sativus, Musa paradisiaca, Homonia riparia, Petroselinum, sativum, Ammania baccifera ir Trigonella foenumgraceum augalai. Kalcio fosfatams neleidžia formuotis šie augalai: Bergenia ligulata, M. paradisiaca, Tribulus terrestris, Dolichos biflorus ir A. baccifera. Struvitų susidarymą slopina H. riparia ir A. baccifer (24).

21

2.

TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA

2.1. Tyrimo laikas, vieta

Tyrimas atliktas 2013 – 2015 metais „A“, „B“, „C“ ir „D“ veterinarijos klinikose. Tirti įvairių veislių, amžiaus ir lyties šunys.

„A“ klinikoje buvo užregistruota 119 šunų, sergančių šlapimo takų akmenlige, „B“ veterinarijos gydykloje – 49 šunys, veterinarijos gydykloje „C“ – 13 šunų ir „D“ veterinarijos klinikoje – 7 šunys (viso 188 šunys).

2.2. Tyrimo metodai

Tyrimo metu buvo renkami anamnezės (sudarė šuns gyvenimo ir ligos anamnezė) duomenys, kuriuos pateikia augintinio savininkas, užduodami su šlapimo takų akmenlige susiję klausimai: kaip dažnai gyvūnas šlapinasi, koks šlapimo kiekis, kokios spalvos šlapimas, ar gyvūnas daug laka vandens (vandens kiekis priklauso nuo šuns dydžio, amžiaus, gaunamo pašaro, aktyvumo ir metų laiko), ar nepasikeitė gyvūno elgesys.

Vėliau atliekamas išsamus šuns klinikinis tyrimas, kurį sudaro šuns apžiūra, inkstų (įvertinamas skausmingumas, forma ir dydis), šlapimo pūslės (įvertinamas prisipildymo laipsnis, skausmingumas), išorinių šlapimo organų palpacija bei šlapimo organų funkcinis tyrimas.

Toliau buvo atliekami laboratoriniai tyrimai: šlapimo biocheminis tyrimas ir šlapimo nuosėdų tyrimas mikroskopu bei specialieji instrumentiniai tyrimai: ultragarsinis ir rentgeninis.

Šlapimo biocheminiam ir šlapimo nuosėdų tyrimams atlikti buvo imamas šviežias šuns šlapimas, kuris centrifūguojamas. Gautos šlapimo nuosėdos dedamos ant stiklelio ir tiriamos binokuliariniu mikroskopu. Taip diferencijuojami šlapime esantys kristalai bei identifikuojamos pašalinės medžiagos. Toliau atliekamas centrifūguoto šlapimo biocheminis tyrimas PocketChem UA PU – 400 AKKRAY aparatu. Jo metu nustatomas pašalinių medžiagų kiekis šlapime (vertinamas šlapimo pH, specifinis santykinis tankis (S.G.), taip pat gliukozės (Glu), baltymų (Pro), bilirubino (Bil), urobilinogeno (Uro), kraujo (Bld), ketonų (Ket), nitritų (Nit) ir leukocitų (Leu) kiekis), leidžiantis įvertinti šlapimo takų pažeidimo laipsnį.

Atlikus šuns klinikinį tyrimą bei laboratorinius tyrimus diagnozės patvirtinimui buvo atliekamas ultragarsinis ir rentgeninis tyrimai.

22

Rentgeninis tyrimas buvo atliekamas skaitmeniniu Medical econet rentgeno aparatu. Atliekama lateralinė ir ventrodorsalinė pilvo rentgenogramos. Tai padėjo nustatyti stambesnius urolitus bei jų lokalizaciją (inkstai, šlapimo pūslė, šlaplė).

Gauti tyrimų rezultatai buvo vertinami kompleksiškai. Nustačius šlapimo takų akmenligę, sergantiems šunims, atsižvelgiant į ligos sunkumo laipsnį, klinikinius požymius ir urolitų rūšį, buvo taikomas medikamentinis arba chirurginis gydymas.

Atsižvelgus į atlikto tyrimo metu surinktą medžiagą ir gautų tyrimų rezultatus, sergantys šunys buvo suskirstyti į atskiras grupes pagal:

 veislę: mišrūnai ir grynakraujai šunys;

 lytį: kalės ir patinai;

 amžių: iki 2 metų, 2 – 5 metų, 6 – 10 metų ir 11 – 16 metų;

 urolitiazės diagnostikos metodus: klinikinis tyrimas (jį sudaro anamnezė apie gyvūną

ir gyvūno apžiūra), biocheminis šlapimo ir šlapimo nuosėdų tyrimas mikroskopu, rentgeninis tyrimas, ultragarsinis tyrimas;

 urolitų rūšį: cistinai, kalcio karbonatai, kalcio oksalatai, struvitai ir uratai,

nediferencijuoti urolitai;

 urolitų lokalizaciją: inkstai, šlapimo pūslė, šlapimtakiai, šlaplė, šlapimo pūslė ir šlaplė;

 sudarytą gydymo schemą: chirurginis, medikamentinis gydymas.

23

3.

TYRIMO REZULTATAI

2013 – 2015 metais šlapimo takų akmenligė diagnozuota 188 šunims: 152 grynakraujams (80,85 proc.) (p<0,05) ir 36 mišrūnams (19,15 proc.) (p<0,05). Tarp 152 grynakraujų urolitiazė nustatyta net 49 veislių šunims.

Dažniausiai urolitiaze sirgo Jorkšyro terjerų veislės šunys (11,18 proc.), rečiau vokiečių aviganių (6,58 proc.), Labradoro retriverių (5,92 proc.), pekinų (4,61 proc.), cvergšnaucerių, mopsų ir prancūzų buldogų (po 3,95 proc.) veislių šunys (12 pav.).

12 pav. Skirtingų veislių šunų sergamumas šlapimo takų akmenlige.

Jorkšyrų terjerų ir vokiečių aviganių veislės patinai urolitiaze sirgo keturis kartus dažniau nei kalės. Labradorų retriverių, pekinų ir cvergšnaucerių veislių kalės šlapimo takų akmenlige sirgo atitinkamai 12 proc., 14 proc. ir 34 proc. dažniau už patinus. Mopsų veislės šunų grupėje sirgo tik kalės. Prancūzų buldogų veislės kalės ir patinai akmenlige sirgo vienodai (13 pav.).

24

Tyrimo metu urolitiazė diagnozuota tik nedidelei daliai mišrūnų (n=36). Mišrios veislės šunų tarpe šlapimo takų akmenlige dažniau sirgo patinai (n=20). Kalės urolitiaze sirgo šiek tiek rečiau (n=16) (14 pav.).

14 pav. Mišrios veislės kalių ir patinų sergamumas urolitiaze.

Dažniausiai akmenlige sirgo 6 – 10 metų šunys (50 proc.). Beveik perpus rečiau urolitiaze sirgo 2 – 5 metų šunys (27,66 proc.). Jaunų šunų (iki 2 metų) sirgo 13,3 proc., o 11 – 16 metų amžiaus – tik 9,04 proc.

Jauniems, iki 2 metų ir 2 – 5 metų grynakraujams šunims, šlapimo takų akmenligė diagnozuota atitinkamai 6 proc. ir 17 proc. dažniau nei mišrūnams. 6 – 10 metų bei 11 – 16 metų gyvūnų grupėse urolitiaze dažniau sirgo mišrios veislės šunys (atitinkamai 7 proc. ir 16 proc.) (15 pav.).

25

Urolitiazė 46,28 proc. šunų diagnozuota atlikus detalų klinikinį tyrimą, biocheminį šlapimo ir šlapimo nuosėdų tyrimus. 38,83 proc. šunų diagnozė patvirtinta papildomai atlikus rentgeninį tyrimą (16, 17 pav.) ir 14,89 proc. šunų ultragarsinį tyrimą (18 pav.). Rentgeninis ir ultragarsinis tyrimai ne taip dažnai taikyti diagnostikoje, nes jie yra brangesni nei anksčiau minėti tyrimai. Be to, siekiant tinkamai atlikti rentgeninį ar ultragarsinį tyrimus, šunis reikia seduoti, kam savininkai ne visada pritaria.

16 pav. 13 metų mišrūno lateralinė pilvo ertmės rentgenograma. Pažymėtoje vietoje matomas

urolitas, esantis šlapimo pūslėje (autorės nuotrauka).

17 pav. 9 metų Jorkšyro terjero veislės šuns lateralinė pilvo ertmės rentgenograma.

26

18 pav. Urolitas 6 metų Jorkšyro terjero veislės šuns šlapimo pūslėje (autorės nuotrauka). 2013 – 2015 metais atlikto tyrimo metu urolitiaze sergantiems šunims dažniausiai diferencijuoti struvitai (50,26 proc.) ir kalcio oksalatai (11,7 proc.). 30,85 proc. sergančių šunų urolitai nediferencijuoti, nes pakako surinktos anamnezės ir detalaus klinikinio tyrimo diagnozei nustatyti. Rečiausiai nustatyti uratai ir struvitai su kalcio oksalatais (1,06 proc.) bei cistinai ir kalcio karbonatai (0,53 proc.) (19, 20 pav.). Didžioji dalis (n=120) tirtų šunų buvo šeriami nesubalansuotu pašaru (namų gamybos ir sausu pašaru arba žmonių maisto atliekomis). Kiti (n=68) šunys buvo šeriami aukščiausios rūšies sausu komerciniu pašaru.

27

20 pav. Šunų šlapime rasti kritalai ir urolitai (a) struvito kristalas, b) struvitų urolitai, c)

cistino kristalai, d) cistino urolitai, e) šlapimo rūgšties kristalai, f) šlapimo rūgšties urolitai,g) kalcio oksalato kristalai, h) kalcio oksalato urolitas) (autorės nuotraukos).

Uratai, kalcio karbonatai ir cistinai buvo nustatyti tik kalėms, struvitai kartu su kalcio oksalatais diferencijuoti tik patinams. Patinams dažniausiai diferencijuoti struvitai (60,53 proc.) (p<0,05), rečiau – kalcio oksalatai (9,65 proc.) (p<0,05). Šiek tiek mažiau nei pusei kalių nustatyti struvitai (44,59 proc.) (p<0,05). Kalcio oksalatai diferencijuoti 13,51 proc. kalių (21 pav.).

21 pav. Urolitų rūšys, rastos kalių ir patinų šlapime.

157 šunims urolitai aptikti šlapimo pūslėje. 29 šunų urolitai aptikti šlapimo pūslėje ir šlaplėje (šlaplės obstrukcija). Tik 2 šunims urolitai buvo lokalizuoti inkstuose (22 pav.).

28

22 pav. Urolitų lokalizacija.

Visiems sirgusiems šunims buvo paskirtas atitinkamas gydymas: chirurginis (n=60) arba medikamentinis (n=110). 110 šunų buvo atlikta kateterizacija ir vėliau skirtas antimikrobinis, priešuždegiminis gydymas bei specializuota dieta (Hill‘s Canine u/d, Canine c/d, Canine urinary + metabolic; Specific CCD; Royal Canin urinary s/o pašarai), papildai (Uro – ursi tabletės). 57 šunims pradžioje atlikta šlapimo takų kateterizacija, o vėliau cistotomija (23 pav.). 3 šunims buvo atlikta uretrostomija (24 pav.). 18 šunų išgelbėti nepavyko (buvo eutanazuoti).

23 pav. Cistotomija (4). 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90

Šlapimo pūslė Šlapimo pūslė ir šlaplė Inkstai 83.51 15.43 1.06 Pa cien tų sk aičiu s, pro c.

29

24 pav. Šunų šlapimo takų akmenligės gydymo metodai.

Paskyrus medikamentinį gydymą, antimikrobinės medžiagos skirtos 90,43 proc. šunų. Buvo naudota: amoksicilinas (55,3 proc.), enrofloksacinas (14,7 proc.), cefovecinas (4,1 proc.), benzilpenicilinas (14,1 proc.), cefaleksinas (8,8 proc.), ir tilozinas (2,9 proc.) (25 pav.).

25 pav. Antimikrobinės medžiagos, naudotos gydant šunis, sergančius urolitiaze. 65 proc.

35 proc.

Medikamentinis gydymas Chirurginis gydymas

30

4.

REZULTATŲ APTARIMAS

Šunų urolitiazė yra trečia pagal dažnį šlapimo takų liga, dažniau diagnozuojamas tik šlapimo pūslės uždegimas ir šlapimo nelaikymas. Atlikto tyrimo rezultatų duomenimis, šunų šlapimo takų

akmenligė skirtingose gyvūnų gydyklose sudarė 2 proc. visų vidaus ligų susirgimų. Literatūroje

pateikiami panašūs duomenys (3 proc.) (29). Ligos dažniui įtakos gali turėti tiriamas geografinis regionas, taip pat tiriama gyvūnų populiacija.

Susisteminus savininkų pateiktus anamnezės duomenis bei atliktų tyrimų rezultatus, nustatyta, kad susirgimą gali predisponuoti tokie priežastiniai veiksniai kaip šuns veislė, amžius, lytis, netinkamai subalansuotas racionas, nejudrus laikymo būdas, viršsvoris.

Mažų veislių šunys šlapimo takų akmenlige serga dažniau, tai sudaro 50 proc. visų urolitiazės atvejų. Dėl žemo šlapimo tankio ir retesnio šlapinimosi, susidaro palankios sąlygos mineralų koncentracijai šlapimo takuose, o tai predisponuoja urolitų susidarymą (32). Tirtose klinikose mažų veislių šunys urolitiaze sirgo 23 proc. dažniau nei didelių.

Didesnį polinkį sirgti šlapimo takų akmenlige turi taksų, kokerspanielių, pekinų, pudelių, Jorkšyro terjerų, Maltos bišonų, ši cu, šnaucerių veislės šunys, rečiau urolitiazė diagnozuojama vokiečių aviganių, bokserių, kolių, rotveilerių veislių šunims (32). Atliekant tyrimą, dažniausiai šlapimo organų akmenligė buvo diagnozuota įvairių veislių mišrūnams. Grynakraujų šunų grupėje dažniausiai urolitiaze sirgo Jorkšyro terjerų, vokiečių aviganių, Labradoro retriverių ir pekinų veislių šunys.

Tyrimo metu gauti rezultatai sutampa su literatūroje pateiktais duomenimis, kad šlapimo takų akmenligė dažniau diagnozuojama patinams (61 proc.). Dažnesnis patinų sergamumas urolitiaze siejamas su urogenitalinių organų sandara. Patinai turi ilgesnę ir siauresnę šlaplę, kurios vidinė dalis eina kaudaliai sėdynkaulio lanku, tada daro linkį kranialiai ir suformuoja akytkūnį. Taip pat šlapimo pūslę gaubia prostata, o šlaplę – bulbouretralinės liaukos, kurioms padidėjus susiaurėja šlapimo takų spindis (1). Tyrimo metu šlapimo takų akmenligė dažniausiai diagnozuota Jorkšyro terjerų (82 proc.), vokiečių aviganių (80 proc.), mišrios veislės šunų patinams (55,55 proc.).

Tačiau kalėms, žymiai dažniau iš šlapimo yra išskiriami struvitai. Dažnesnį sergamumą lemia anatominės savybės: trumpa ir plati šlaplė, ir to sąlygotas dažnas sirgimas šlapimo pūslės uždegimu. Daugeliu atveju, struvitai formuojasi esant šlapimo takų infekcijai, ypač, jei patologiniame procese dalyvauja Staphylococcus genties bakterijos (32). Tuo tarpu, atlikto tyrimo metu struvitai nustatyti 69 patinams ir 33 kalėms. Šiuos duomenų skirtumus galėjo sąlygoti tiriama populiacija, naudojamas pašaras, gyvūnų laikymo būdas bei tiriamų gyvūnų amžius.

31

12 m. (vidutiniškai 8,5 m.), uratai – vidutiniškai 3,5 m. šunims (30). Tirtų šunų amžius svyravo nuo 4 mėnesių iki 16 metų amžiaus (vidurkis 6,2 metų). Visų amžiaus grupių šunims daugiausia buvo išskirti struvitai, išskyrus 11 – 16 metų šunis. Jų grupėje dažniausiai diferencijuoti struvitai ir kalcio oksalatai.

Vidutinio amžiaus šunys, dėl susilpnėjusios imuninės sistemos, dažniau serga ligomis (infekcijos, diabetas, autoimuniniai susirgimai), kurių metu šuns organizme būna palankios sąlygos formuotis urolitams (2,6).

Didžioji dalis randamų urolitų (iki 95 proc.) būna lokalizuoti apatiniuose, labai retai – viršutiniuose šlapimo takuose (iki 4 proc. atvejų) (3,30). Tyrimo metu daugiau nei 80 proc. šunų urolitai buvo lokalizuoti šlapimo pūslėje. Rečiau urolitai sukėlė šlaplės obstrukciją (15,43 proc.). Inkstuose urolitai aptikti vos 2 šunims.

Priklausomai nuo tiriamos populiacijos, struvitai šlapimo takų akmenligę gali sąlygoti 39 – 80 proc. atvejų, kalcio oksalatai – 41,3 proc., uratai – 5 proc. Kitos urolitų rūšys išskiriamos žymiai rečiau (27,30). Nors šiuo metu struvitai vis dar išlieka dominuojančia urolitų rūšimi, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais vis dažniau šunų šlapimo nuosėdose randama kalcio oksalatų. Tuo tarpu struvitų išskyrimas retėja. Tai siejama su didėjančiu komercinių rūgštaus pH sausų pašarų naudojimu, taip pat pašarų, kurių sudėtyje yra daug kalcio, magnio, fosforo, naudojimu. Kalcio oksalatų susidarymą taip pat sąlygoja sumažėjęs vandens sunaudojimas, sėslus laikymo būdas, kai gyvūnas didžiąją laiko dalį praleidžia vienas patalpoje (32).

Struvitų sudedamųjų dalių galima rasti ir sveiko šuns šlapime, bet urolitų formavimąsi lemia racionas, šlapimo takų mikroaplinka, medžiagų apykaitos ypatumai. Jie dažniau išskiriami šlapimo takuose esant bakterijoms, kurios išskiria ureazę, tokioms kaip Staphyloccocus pseudointermedius, Proteus spp., taip pat Pseudomonas aeruginosa, Klebsiella spp., Escherichia coli. Dažniausiai struvitai šlapimo takų akmenligę sąlygoja 3 – 7 m. (vidutinis amžius 1 m. ir 19 mėn.) šunims (28). Atlikto tyrimo duomenimis šunų, kuriems buvo nustatyti struvitai, amžiaus vidurkis buvo 7,3 m.

Kalcio oksalatai yra antra pagal dažnį urolitų rūšis šunims (41,3 proc.). Dėl pakitusio šlapimo pH, dažnesni vyresnio amžiaus kastruotiems patinams. Kalcio oksalatai dažniau susiformuoja miniatiūrinių šnaucerių, Jorkšyrų terjerų, pudelių veislių šunų šlapimo takuose (27,32).

Esant sveikiems gyvūnams, šlapimo takuose uratai randami labai retai. Nes organizme šlapimo rūgštis hepatocituose, dalyvaujant šlapimo rūgšties oksidazei, yra paverčiama alantoinu. Alantoinas geriau tirpsta šlapime nei šlapimo rūgštis. Todėl uratai randami dažniausiai šunims, kuriems yra kepenų disfunkcija ar portosisteminiai šuntai (27).

32

Išanalizavus atlikto tyrimo duomenis galima įtarti, kad šunys buvo šeriami baltymingu, su daug ląstelienos, kalcio bei fosforo pašaru. Dėl netinkamo šėrimo šunims pakito kraujo ir šlapimo pH, kas sukėlė urolitų formavimąsi (6).

Įtarti šlapimo takų akmenligę galima surinkus detalią anamnezę iš gyvūno savininko bei atlikus pilną gyvūno klinikinį tyrimą. Remiantis pagrindiniais klinikiniais požymiais, tokiais kaip padažnėjęs, apsunkintas šlapinimas ar nesišlapinimas, gyvūno neramumas, vangumas, yra skiriami specialieji diagnostiniai tyrimai įtariamai diagnozei patvirtinti. Tyrimo metu šlapimo takų akmenligė, atlikus detalų klinikinį tyrimą, biocheminį šlapimo ir šlapimo nuosėdų mikroskopinį tyrimą, diagnozuota 46,28 proc. sergančių šunų. Šie tyrimai paprasti ir greiti, tačiau jų ne visada pakanka diagnozei nustatyti ir patvirtinti. Taip pat šlapimo biocheminiam ir nuosėdų tyrimui mikroskopu būtina tirti šviežią ir aplinkine mikroflora neužterštą šlapimą.

Esant urolitams šlapimo takuose informatyvūs yra tiek rentgeninis, tiek ultragarsinis tyrimai. Literatūros duomenimis, urolitams esant šlapimo pūslėje, daugiau atvejų jie nustatomi atlikus rentgeninį tyrimą, tuo tarpu, urolitams, kurie lokalizuoti šlaplėje, rasti tikslesnis yra ultragarsinis tyrimas. Tiek rentgeninio, tiek ultragarsinio tyrimų metu matomi retai arba visai nematomi urolitai, kurie mažesni nei 3 mm (6). Atlikto tyrimo metu 83 proc. šunų diagnozė buvo patvirtinta papildomai atlikus rentgeninį tyrimą ir 14,89 proc. šunų ultragarsinį tyrimą. Rentgeninis ir ultragarsinis tyrimai buvo taikomi tik nepavykus nustatyti urolitų kitais būdais. Norint atlikti rentgeninį ar ultragarsinį tyrimus dažniausiai būtina šunį seduoti, kas ne visada patrauklu augintinių savininkams. Diagnozuojant šunų šlapimo takų akmeligę svarbūs tiek laboratorinių, tiek specialiųjų diagnostinių tyrimų rezultatai, kurie turi būti vertinami kompleksiškai.

Ne visuomet šunų savininkai supranta ir įvertina šlapimo takų akmenligės keliamą pavojų augintinio sveikatai, o neretai ir gyvybei. Kai kuriais atvejais yra atsisakoma tikslesnių specialiųjų tyrimų, o kartais ir visų diagnostinių tyrimų susirgimui diagnozuoti. Tyrimo metu 30,85 proc. šlapimo takų akmenlige sirgusių šunų urolitai nediferencijuoti. Urolitiazė diagnozuota surinkus anamnezę ir atlikus detalų klinikinį tyrimą. Taip pat šunų savininkai atsisakė tolimesnių specialiųjų diagnostikos tyrimų siekiant diferencijuoti urolitus.

33

Sudarant racioną šlapimo takų akmenlige sergantiems šunims, ne tik didinamas vandens sunaudojimas (keičiant sausą pašarą į konservuotą, vandens dubenėlius statant keliose namų vietose), bet ir parenkamas tinkamas baltymų, druskos, mineralinių medžiagų kiekis ir jų santykis pašare. Taip pat didinamas šuns aktyvumas, reguliariai stebimas svoris.

Diagnozavus struvitų sąlygotą šlapimo takų akmenligę, didelis dėmesys skiriamas ne tik urolitų tirpinimui, bet ir gydymui nuo antrinės bakterinės infekcijos (32). Dažniausiai naudojamos β – laktamazės (amoksicilinas, amoksicilino – klavulano rūgštis, cefalosporinai), fluorochinolono (enrofloksacinas) arba trimetoprimo turinčios antimikrobinės medžiagos (4). Tyrimo metu dažniausiai buvo skiriamos antimikrobinės medžiagos tokios kaip amoksicilinas ir benzilpenicilinas. Amoksicilinas ir benzilpenicilinas priklauso tai pačiai β – laktamazes turinčiai antibiotikų grupei. Šios antimikrobinės medžiagos skirtos todėl, kad efektyviai (baktericidiškai) veikia mikroorganizmus. Tai pat 33 šunims (iš 94 šunų, kuriems buvo skirtas amoksicilinas) medikamentiniam gydymui skirtas amoksicilinas su klavulano rūgštimi. Šis antimikrobinių medžiagų derinys yra dar efektyvesnis nei vien β – laktamazes turintys antibiotikai, nes klavulano rūgštis praplečia amoksicilino veikimo spektą, kadangi veikia bakterijas, atsparias amoksicilinui.

Dažnai, esant visiškai šlapimo takų, dažniausiai šlaplės obstrukcijai, kaip pirmoji pagalba yra atliekama šlapimo takų kateterizacija. Tyrimo metu ji atlikta 65 proc. gyvūnų, likusiems taip pat buvo atlikta šlapimo takų kateterizacija, bet vėliau, klinikiniams požymiams kartojantis, buvo atlikta cistotomija ar uretrostomija. Pacientams taip pat skirtas antimikrobinis, priešuždegiminis gydymas bei specializuota dieta. Tyrimo rezultatai rodo, kad chirurginis gydymas taikomas tik būtiniausiais atvejais, kai urolitai yra tokio skersmens, jog gali sukelti šlapimo takų obstrukciją arba jie yra netirpūs (pvz., kalcio oksalatai). Atliktos chirurginės procedūros atitinka mokslinėje literatūroje minimus pagrindinius chirurginio gydymo metodus, kuomet taikoma uretrostomija, cistotomija, litotripsija kartu taikant ir uretroskopiją. Mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad šių procedūrų gydymo efektyvumas siekia 79 – 93 proc. (Lietuvoje litotripsija šunims gydymo tikslais kol kas netaikoma) (11).

34

35

IŠVADOS

1. Šlapimo takų akmenligė dažniausiai buvo diagnozuota grynakraujams Jorkšyro terjerų,

vokiečių aviganių, Labradoro retriverių, pekinų, mopsų, cvergšnaucerių ir prancūzų buldogų veislių patinams, kurių amžius yra 2 – 5 metai (vidutiniškai 3,5 m.). Šių šunų raciono pagrindą sudarė natūralus pašaras.

2. Šiuo metu yra priimtos trys urolitų formavimosi teorijos (superprisotinimo, matricos,

kristalizacijos – inhibitoriaus), tačiau mikroskristalų formavimosi patogenezė nėra pilnai išaiškinta.

3. Įtarti susirgimą leidžia surinkta detali anamnezė bei šuns klinikinis tyrimas, tačiau galutinė diagnozė patvirtinama atlikus specialiuosius tyrimus, tokius kaip šlapimo biocheminis ir nuosėdų tyrimai, rentgeninis bei ultragarsinis tyrimai. Visų atliktų tyrimų rezultatai vertinami kompleksiškai.

4. Gydymo schemos sudaromos individualiai kiekvienam pacientui, atsižvelgiant į urolitų rūšį,

36

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Sturtz R, Asprea L. Anatomy and Physiology for Veterinary Technicians and Nurses. Wiley - Blackwell. 2012. p. 41–43.

2. Birchard S. J, Sherding R. G. Saunders Manual of Small Animal Practice. Saunders. 2006. p. 122–133.

3. Mircean M, Giurgiu G, Mircean V, Katsaros K. Epidemiologic, clinic and ethiopathogenic

studies in canine urolithiasis. Bulletin UASVM. 2006;63:337–342.

4. Hesse A, Neiger R. Urinary stones in small animal medicine. Taylor & Francis Group. 2009. p. 8–104.

5. Igna C. Surgery decision: urethrotomy versus urethrostomy. Lucrări ştiinłifice medicină

veterinară. 2008;41:668–672. http://www.usab-tm.ro/vol8MV/107_vol8.pdf prieiga per

internetą 2015 – 01 – 30.

6. Fromsa A., Saini N.S., Rai T.S. Diagnosis, Prediction and Mineral Analysis of Uroliths in Canines. Global veterinaria journal. 2011;7(6):610–617.

7. Lekcharoensuk C, Lulich JP, Osborne CA, Pusoonthornthum R, Allen TA, Koehler LA, Urlich LK, Kathleen A, Carpenter L, Swanson L. Patient and environmental factors associated with calcium oxalate urolithiasis in dogs. Journal of the American veterinary medical association. 2000;217(4):515–519.

8. Gatoria IS, Saini NS, Rai TS, Dwivedi PN. Comparison of three techniques for the diagnosis of urinary tract infections in dogs with urolithiasis. Journal of Small Animal Practice. 2006;47:727–732.

9. Foschi G. Nucleotide metabolism and urate excretion in the Dalmatian dog breed. Swedish University of Agricultural Sciences. 2008. p. 1–12.

10. Houston DM, Moore AEP. The Canadian veterinary journal. 2009;50(12):1263–1268. 11. Bartges J, Polzin DJ. Nephrology and urology of small animals. Wiley - Blackwell. 2011.

p. 687–707.

12. Tion MT, Dvorska J, Saganuwan SA. A review on urolithiasis in dogs and cats. Bulgarian Journal of Veterinary Medicine. Stara Zagora, Bulgaria. 2014. p. 1–13.

13. Albasan H, Lulich JP, Osborne CA, Lekcharoensuk C. Evaluation of the association between sex and risk of forming urate uroliths in Dalmatians. Journal of the American veterinary medical association. 2005;227(4):565–569.

14. Langston C, Gisselman K, Palma D, McCue J. Diagnosis of Urolithiasis. The Auburn University College of Veterinary Medicine Journal. 2008. p. 447–455.

37

16. Barr F, Gaschen L. BSAVA manual of canine and feline ultrasonography. Replika press Pvt. Ltd. India. 2011. p. 115

17. Tomsa K. Urinary stones. Diagnostics and treatment. VetCongress Lithuania 2015. 2015 March 14. Trakai, Lithuania. p. 31–36.

18. Kallens A. Cystoscopy [Internet]. Knoxville, Tennessee. [Žiūrėta 2015 liepos 30 d.]. Prieiga

per internetą http://www.vet.utk.edu/clinical/sacs/urology/cystoscopy.php.

19. Archer J. BSAVA manual of canine and feline clinical pathology. Replika press Pvt. Ltd. India. 2005. p. 149–167.

20. Bevan JM, Lulich JP, Albasan H, Osborne CA. Comparison of laser lithotripsy and cystotomy for the management of dogs with urolithiasis. Journal of the American Veterinary Medical Association. 2009;234(10):1286–1294.

21. Elliott J, Grauer GF. BSAVA manual of canine and feline nethrology and urology. Replika press Pvt. Ltd. India. 2007. p. 198–204, 252–264.

22. Brown SA. Urolithiasis in Small Animals. The Merck veterinary manual. 2013.

23. Sravanthi P, Chandra Sekhar EL, Raghavender KBP, Kumar DP, Kumar VG. Haemato-biochemical and imaging studies for diagnosis of urolithiasis in dogs. International Journal of Agricultural Science and Veterinary Medicine. 2014;2(3):60–65.

24. Samal L, Pattanaik AK, Mishra C, Maharana BR, Sarangi LN, Baithalu RK. Nutritional stretegies to prevent Urolithiasis in Animals. Veterinary world journal. 2011;4(3):142–144.

25. Stiller AT, Lulich JP, Furrow E. Urethral Plugs in Dogs. Journal of Veterinary Internal

Medicine. 2014;28:324–330.

26. Bojrab MJ, Waldron DR, Toombs JR. Current Techniques In Small Animal Surgery. Tenton NewMedia. 2014. p. 459–464.

27. Syme HM. Stones in cats and dogs: What can be learnt from them? Arab Journal of Urology. 2012;10:230–239.

28. Palma D, Langston C, Gisselman K, McCue J. Canine Struvite Urolithiasis. Compendium 2013 p. E1–E8.

29. Tion MT, Dvorska J, Saganuwan A. A Review On Urolithiasis In Dogs And Cats Bulgarian Journal Of Veterinary Medicine. 2015;18(1):1–18.

30. Houston DM, Moore A, Elliott DA, Biourge VC. Urinary Tract Stone Disease, Springer-Verlag London. 2011. p. 131–150.

38

39

PRIEDAI

Lentelėje pateikti visų šlapimo takų akmenlige sirgusių šunų pirminiai duomenys (1 lentelė). 1 lentelė. Šlapimo takų akmenlige sirgę šunys.

Grynakraujai Susirgusių skaičius

40

1 lentelės tęsinys. Šlapimo takų akmenlige sirgę šunys.

Taksas 1

Tibeto spanielis 1

Toiterjeras 3

Vakarų Škotijos baltasis terjeras 2