LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETASSLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
DANGUOLĖ GRUŽIENĖ
2–5 METŲ AMŽIAUS VAIKŲ FIZINIŲ TRAUMŲ YPATUMŲ IR
SAUGIOS APLINKOS VERTINIMAS TĖVŲ POŽIŪRIU
Magistrantūros studijų programos „KLINIKINĖ SLAUGA“ baigiamasis darbas
Darbo vadovas
Doc. dr. Lina Spirgienė
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETASSLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
TVIRTINU
Slaugos fakulteto dekanas Prof. dr. J. Macijauskienė 2018 m. ... d.
2–5 METŲ AMŽIAUS VAIKŲ FIZINIŲ TRAUMŲ YPATUMŲ IR
SAUGIOS APLINKOS VERTINIMAS TĖVŲ POŽIŪRIU
Magistrantūros studijų programos „KLINIKINĖ SLAUGA“ baigiamasis darbas
Darbo vadovas: Doc. dr. L.Spirgienė 2018...d.
Darbą atliko
Recenzentas: Magistrantas:
Dr. Vilma Raškelienė Danguolė Gružienė
2018...d. 2018...d.
TURINYS
SANTRAUKA ... 5 SUMMARY ... 6 SANTRUMPOS ... 8 ŽODYNĖLIS ... 9 ĮVADAS ... 10DARBO TIKSLAS IR DARBO UŽDAVINIAI ... 12
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 13
1.1. Vaikų patiriamos traumos ... 13
1.2. Įsakymai, reglamentuojantys vaikų saugą Lietuvoje ... 14
1.3. Vaiko saugios aplinkos užtikrinimas ... 16
1.4. 2–5 metų amžiaus vaikų traumų prevencija ... 18
1.4.1. Sveikatos naudos suvokimo modelis ... 20
1.4.2. Sveikatos naudos suvokimo modelio pritaikymas ... 21
1.5. Vaikų traumatizmo problema Lietuvos ir užsienio autorių tyrimuose ... 22
2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA ... 25
2.1. Tiriamųjų atranka ir imtis ... 25
2.2. Tyrimo planavimas ... 27
2.3. Bioetika ... 28
2.4. Tyrimo klausimynas, anketos ... 28
2.5. Duomenų analizė ... 31
2.6. Respondentų sociodemografinių duomenų analizė ... 31
3. REZULTATAI ... 34
3.1. 2–5 metų amžiaus vaikų, patyrusių fizines traumas, traumų priežastys ir pobūdis ... 34
3.1.1. Vaikų traumų priežastys ... 34
3.1.2. Vaikų traumų pobūdis ... 40
3.2. Tėvų taikytos traumų prevencijos priemonės 2–5 metų amžiaus vaikams, patyrusiems ir nepatyrusiems traumas ... 42
3.2.1. Tėvų taikytos gaisro pavojaus prevencijos priemonės ... 42
3.2.2. Tėvų taikytos nudegimo pavojaus prevencijos priemonės ... 43
3.2.3. Tėvų taikytos kritimo pavojaus prevencijos priemonės ... 45
3.2.4. Tėvų taikytos užspringimo/uždusimo pavojaus prevencijos priemonės ... 46
3.2.5. Tėvų taikytos transporto sukeliamų sužalojimų prevencijos priemonės ... 48
3.2.6. Tėvų taikytos skendimo pavojaus prevencijos priemonės ... 49
3.2.7. Tėvų taikytos namų aplinkos pavojų prevencijos priemonės ... 49
3.2.8. Kiti pavojai ... 51
3.3. Socialiniai-ekonominiai veiksniai, lemiantys saugios aplinkos užtikrinimą 2–5 metų amžiaus vaikams, patyrusiems ir nepatyrusiems traumas ... 52
3.3.1. Saugios aplinkos vaikui užtikrinimas namuose ... 52
3.3.2. Tėvų finansinės galimybės vaiko saugios aplinkos užtikrinimui ... 54
3.3.4. Vaiko saugos priemonių pasiūla ... 56
3.3.5. Vaiko saugos priemonių pasirinkimas pagal kainą ... 58
3.3.6. Vaiko saugos priemonių pasirinkimas, atsižvelgiant į Europos saugumo standartus .. 59
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 61 IŠVADOS ... 65 PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 66 PUBLIKACIJOS ... 67 LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 68 PRIEDAI ... 73
SANTRAUKA
Gružienė D. 2–5 metų amžiaus vaikų fizinių traumų ypatumų ir saugios aplinkos vertinimas tėvų požiūriu. Magistranto baigiamasis darbas / mokslinė vadovė doc. dr. L. Spirgienė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Slaugos ir rūpybos katedra. – Kaunas, 2018, – 73 p.
Darbo tikslas. Įvertinti 2–5 metų amžiaus vaikų fizinių traumų ypatumus ir saugios aplinkos
užtikrinimą tėvų, kurių vaikai patyrė ir nepatyrė traumų, požiūriu.
Tyrimo metodika. Tyrimas vyko 2017 m. sausio – gruodžio mėn. Vaikų ligoninėje, Viešosios
įstaigos Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų filiale. Viso apklausti 339 tėvai, tiriamuoju laikotarpiu slaugę 2–5 metų amžiaus vaikus, gydytus Vaikų traumatologijos, Vaikų chirurgijos ir Dienos chirurgijos skyriuose. Tirtos dvi tėvų grupės: tėvai, kurių vaikai patyrė fizines traumas, ir tėvai, kurių vaikai nepatyrė fizinių traumų. Anketoje buvo naudotas Karolinos (JAV) traumų prevencijos medicinos centre sukurtas klausimynas. Gautas Bioetikos centro leidimas.
Rezultatai. Dažniausiai – 45,8 proc. atvejų, vaikai traumas patyrė namuose. Traumos metu
vaiką beveik visada prižiūrėjo suaugęs žmogus – 88,0 proc. atvejų. Kritimai sudarė – 66,9 proc., antroje vietoje nudegimai – 9,6 proc. Galvos sužalojimus patyrė 40,4 proc., rankos traumas – 30,7 proc. vaikų. Traumas dažniau patyrė berniukai – 55,4 proc. Gaisro prevencijai 33 proc. namų ūkių turėjo dūmų signalizaciją. 72,6 proc. visų tėvų gamindavo maistą ant toliau esančių kaitinimo elementų ir nukreipdavo indų rankenas nuo viryklės krašto. Ruošiant maistą, leido vaikui žaisti virtuvėje 50,7 proc. tėvų ir 49,3 proc. žinojo namuose iš čiaupo bėgančio vandens temperatūrą. Dauguma visų tėvų – 86,4 proc. nepaliko vaiko vieno ant baldų, esančių aukščiau už jo ūgį, 88,8 proc. leido vaikui valgyti smulkų maistą, galintį sukelti užspringimo pavojų, 82,3 proc. net trumpam nepaliko vaiko automobilyje ir 74,3 proc. vandens prileistoje vonioje be priežiūros. Saugią aplinką vaikui namuose užtikrino 70,5 proc. visų tėvų, dalinai užtikrino – 29,5 proc. Daugumai – 76,4 proc. tėvų visada pakako pinigų užtikrinti saugią vaiko aplinką namuose. Pagal Europos saugumo standartus vaiko saugos prekę rinkosi 27,1 proc. visų apklaustųjų, kurių finansinė padėtis buvo gera ar labai gera.
Išvados. Pagrindinė 2–5 metų amžiaus vaikų traumų priežastis buvo kritimai. Sužalojimų
pobūdis – paviršiniai sužalojimai, kaulų lūžiai ir nudegimai. Dauguma tėvų teigė, kad naudojo praktines prevencines priemones, siekdami apsaugoti vaikus nuo kritimo, nudegimo, užspringimo/uždusimo, skendimo, gaisro, transporto priemonių bei aplinkos sukeliamų pavojų. Abiejų tiriamųjų grupių tėvų nuomonė apie prevencinių priemonių naudojimą nesiskyrė. Tėvai, turintys aukštąjį išsilavinimą, gyvenantys poroje, dirbantys, gaunantys didesnes pajamas, 25–34 metų amžiaus, dažniausiai teigė, kad pinigų užtikrinti vaikui saugią aplinką pakanka. Jie rečiau rinkosi saugos prekes pagal kainą, dažniau atsižvelgdavo į Europos saugumo standartus ir manė, kad saugos priemonių pasiūla pakankama.
SUMMARY
Gružienė D. Peculiarities of the physical trauma of children aged 2-5 years and the assessment of a safe environment from the perspective of parents. Master’s thesis / supervisor – Ph. d. L. Spirgienė. Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Nursing, Department of Nursing and Care. – Kaunas, 2018, – s. 73.
Work objective. Evaluation the peculiarities of physical trauma of children aged 2-5 years and
assurance of safe environment for traumatized and not traumatized children from parent’s perspective.
Methods. The study took place in January – December 2017 at Children's Hospital, Branch of
Santaros Clinics of the Vilnius University Hospital. A total of 339 parents were interviewed for the period of study nursing children aged 2-5 years, treated in the Pediatric Traumatology, Pediatric Surgery and Daily Surgery departments. Two groups of parents were investigated: parents who had children with physical trauma, and parents whose children did not suffer physical injuries. The questionnaire was compiled using a questionnaire developed by the Carolinas Medical Center in Carolinas Center for Injury Prevention (USA). The study received Bioethics Center permission.
Results. In the most cases - 45.8% children were traumatized at home. The child was almost always
under the care of adults during the injury - 88.0% of all cases. Incidence of falls was 66.9 %, at the second place were burns - 9.6%. From head injuries suffered 40.4% and from hand injuries - 30.7% of children. Injuries were more common in boys - 55.4%. For fire prevention 33% of the houses had smoke alarms. 72.6% of all parents cooked food on distant heating elements and directed the dishes from the edge of the cooker. When preparing food 50.7% of parents allowed the child to play in the kitchen. 49.3% of parents knew the temperature of the running water from the tap. Most of all parents - 86.4% did not leave the child on the furniture above his height, 88.8% allowed the child to eat small pieces of food (walnuts, seeds etc.) that could cause a choking hazard, 82.3% did not leave a child in a car and 74.3% in the bathroom without supervision even for a shot time. A safe environment for a child at home was ensured by 70.5% and partially ensured by 29.5% of all parents. The majority - 76.4% of parents have always had enough money to ensure a safe child's environment at home. The product of child safety according to the European safety standards was selected by 27.1% of all respondents whose financial situation is good or very good.
Conclusions. The main cause of trauma in children aged 2-5 years were the fallings. The most
injuries were surface injuries, bone fractures and burns. Most of the parents stated, that they used practical preventive measures to protect children from falling, burning, choking / suffocating, drawing, vehicles damages and other environmental hazards. The parents of both groups did not differ in their use of preventive measures. Parents who have higher education, live in a couple, have higher work income, aged 25-34, often said that they have sufficient money to ensure a safe environment for the child. They rarely searched for product safety at a price, more often took into account European safety standards and felt that the availability of safety equipment was sufficient.
PADĖKA
Nuoširdžiai dėkoju darbo vadovei doc. dr. Linai Spirgienei už skirtą laiką, žinias, naudingus pasiūlymus ir patarimus siekiant rezultato.
Dėkoju šeimai, draugams ir bendradarbiams už palaikymą, paskatinimą, kantrybę ir tikėjimą mano jėgomis.
Pagarbiai,
SANTRUMPOS
ES – Europos sąjungaEuroSafe – Europos vaiko saugumo aljansas GS – galimybių santykis (angl. odds ratio) JAV – Jungtinės Amerikos Valstijos lls – laisvės laipsnių skaičius
p – reikšmingumo lygmuo
PI – pasikliautinasis intervalas (angl. confidence interval) PSO – Pasaulio sveikatos organizacija
SNS – Sveikatos naudos suvokimo modelis
SPSS – statistinis (programų) paketas socialiniams mokslams (angl. Statistical Package for Social Scienes)
TLK-10-AM – Tarptautinės statistinės ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikacijos dešimtasis pataisytas ir papildytas leidimas
TNAS IS – Traumų ir nelaimingų atsitikimų stebėsenos informacinė sistema χ2 – chi-kvadrato kriterijus
ŽODYNĖLIS
Aplinka – fizinės sąlygos; socialinės buitinės sąlygos [34].
Prevencija – išankstinis kelio užkirtimas, užbėgimas už akių [43]. Saugus – nekeliantis pavojų, nepavojingas; apsaugotas nuo pavojaus [34].
Socialiniai-ekonominiai veiksniai – tam tikra bendra individo būklė visuomenėje, kurią atspindi lytis,
amžius, išsilavinimas, profesija, darbo turėjimas, materialinė padėtis, gyvenamoji vieta, šeiminė padėtis ir kt. [64].
Trauma – audinių arba organų vientisumo, funkcijos pažeidimas, veikiant išoriniams veiksniams [15]. Vaikas – žmogus iki 18 metų, išskyrus atvejus, kai Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatyta kitaip.
Jeigu asmens amžius yra nežinomas ir yra priežasčių manyti, kad jis yra nepilnametis, toks asmuo laikomas vaiku, iki bus nustatyta priešingai [33].
ĮVADAS
Temos aktualumas. Sužalojimai yra pagrindinė vaikų mirčių ir negalios priežastis pasaulyje,
o Europos Sąjungoje kiekvienais metais namuose sužalojimų patiria apie 10 milijonų vaikų [16]. Nors Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, mirtingumas dėl nelaimingų atsitikimų ir traumų visoje Europoje turi tendenciją mažėti, tačiau Lietuvoje jis yra vis dar kelis kartus didesnis. Tinkamas pradinis traumą patyrusiojo būklės įvertinimas ir savalaikė bei adekvati ikihospitalinė pagalba lemia gydymo rezultatus ir ligos baigtį [27].
Vaikai – pažeidžiamiausia ir negalinti apsisaugoti visuomenės dalis, taip pat ir bet kurios visuomenės ateitis. Vaikų skaičius, jų sveikata, suformuotas gyvenimo būdas ir išsilavinimas yra kertiniai būsimos visuomenės elementai. Akivaizdu, kad vaikai užauga nacionalinio produkto gamintojais, mokesčių mokėtojais ir pan., todėl jų sveikata vertintina kaip visuomenės investicija. Tai įgauna ypatingos svarbos, turint omenyje šiuolaikines Europos valstybių, tarp jų ir Lietuvos, demografines tendencijas [5].
Lietuvoje, Traumų ir nelaimingų atsitikimų stebėsenos informacinės sistemos duomenimis, 2012–2017 m. kasmet ligoninėse gydyta 6 501–8 728 vaikų patyrusių traumas (S00–T98) [31].
Vaikai fiziškai, emociškai ir finansiškai priklausomi nuo savo tėvų ar globėjų, jie yra silpnoji visuomenės dalis, kuriai reikia papildomų, išskirtinių teisių ir šių teisių veiksmingo įgyvendinimo bei užtikrinimo, kad vaikai taptų visavertė visuomenės dalis [10]. Tėvai, vaiką prižiūrintys asmenys, turi suvokti, kada, kaip ir ką daryti, kad vaikas būtų saugus namuose, kieme, ugdymo įstaigoje. Jų pareiga – sukurti ir užtikrinti vaikui saugią aplinką.
Europos vaiko saugumo aljansas EuroSafe sukūrė Potencialiai vaikams pavojingų produktų vadovą (angl.Child Safety Product Guide: Potentially dangerous products), kurio tikslas supažindinti vartotojus, tėvus ir medicinos profesionalus su vaikams skirtų produktų saugumo standartais, informuoti apie produktų sukeliamus pavojus vaikui, mokyti saugaus ir teisingo vartojimo [63].
Ikimokyklinio amžiaus vaikų traumos išlieka viena iš aktualiausių visuomenės sveikatos problemų. Didžiausias vaidmuo rūpinantis vaikais tenka tėvams. Traumų prevencijoje svarbiausia, prioritetinė sritis – saugios aplinkos vaikui sukūrimas. Informacija ir švietimas, įrodymais paremta medicina daro teigiamą įtaką žmonių sveikos ir saugios gyvensenos supratimui, skatina naudoti prevencines priemones, moko teisingai teikti pagalbą įvykus traumai.
Tyrimo praktinė reikšmė. Lietuvoje vaikų netyčinių sužalojimų problematika nagrinėjama
itin menkai, trūksta informacijos ne tik apie pačius sužalojimus, bet ir apie tėvų elgesį namuose siekiant užkirsti kelią galimam vaikų susižalojimui. Užsienio literatūroje rašoma, kad tokių sužalojimų galima nesunkiai išvengti imantis primityvių kompleksinių prevencijos priemonių, tačiau čia reikalingas,
tėvų/globėjų, valstybės ir visuomenės susivienijimas bendram tikslui, o tam reikalingi įrodymai, kad mažų vaikų sužalojimai namuose yra rimta ir aktuali visuomenės sveikatos problema [17].
Tyrimas leis išsiaiškinti 2–5 metų amžiaus vaikų traumų priežastis ir pobūdį, tėvų požiūrį į saugios aplinkos vaikams sukūrimą, naudojamas traumų prevencines priemones, socialinių-ekonominių veiksnių įtaką. Gauti tyrimo rezultatai bus naudingi, vykdant 2–5 metų amžiaus vaikų traumų prevencijos programas, organizuojant mokymus tėvams. Tai gali būti paskata Pirminės sveikatos priežiūros centro slaugytojams, gydytojams, kitiems medicinos darbuotojams siekti bendro tikslo – užtikrinti vaiko teisę augti saugioje aplinkoje, mokant tėvus, teikiant jiems konsultacijas, informaciją netyčinių sužalojimų prevencijos klausimais. Tyrimo duomenys pravers atliekant naujas mokslines studijas.
DARBO TIKSLAS IR DARBO UŽDAVINIAI
Tikslas – įvertinti 2–5 metų amžiaus vaikų fizinių traumų ypatumus ir saugios aplinkos
užtikrinimą tėvų, kurių vaikai patyrė ir nepatyrė traumų, požiūriu.
Uždaviniai:
1. Išanalizuoti 2–5 metų amžiaus vaikų, patyrusių fizines traumas, traumų priežastis ir pobūdį. 2. Įvertinti ir palyginti tėvų taikytas traumų prevencijos priemones 2–5 metų vaikams, patyrusiems
ir nepatyrusiems traumas.
3. Įvertinti ir palyginti socialinius-ekonominius veiksnius, lemiančius saugios aplinkos užtikrinimą 2–5 metų vaikams, patyrusiems ir nepatyrusiems traumas.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Vaikų patiriamos traumos
Traumos terminas Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) dokumentuose apibrėžiamas kaip fizinis pakenkimas, sukeliamas netikėto intensyvaus energijos poveikio žmogaus organizmui, viršijančio fizinio ištveriamumo/tolerancijos slenkstį arba įvykęs dėl vieno ar kelių gyvybiškai svarbių elementų (pvz., deguonies) stokos [11, 66].
Pagal PSO traumos skirstomos į tyčines ir netyčines. Tyčinės – tai kitų asmenų sukeltos traumos bei į save nukreipti veiksmai. Taip pat tyčinėms traumoms priskiriamos ir karo ar teroro aktų metu patirtos traumos. Netyčinės traumos klasifikuojamos pagal jų atsiradimo aplinkybes: apsinuodijimas, paskendimas, nudegimas, kritimas, transporto trauma ir kitos. Skirstant traumas į tyčines ir netyčines, akcentuojamos ne jų pasekmės, bet įvykiai ar aplinkybės, sukeliančios jas [30].
Vaikų traumų priežastys ir pobūdis priklauso nuo vaiko amžiaus [1]. Lietuvoje ikimokyklinukais laikomi vaikai iki 7 metų amžiaus, o kai kuriose Europos valstybėse ikimokyklinis amžius – iki 5 metų [16]. 1–3 metų vaikai yra labai smalsūs, judrūs, jie patys gali užsiversti puodelį su karštu gėrimu, bet ką paragauti, suvalgyti, praryti žaislų detales ar išgerti vaistų, skalbimo priemonių, bėgdami pargriūti, kur nors užlipę nukristi ir pan. Tokio amžiaus vaikai ypač mėgsta visur lipti, viską imti ir beveik visos jų traumos įvyksta namuose ar namų aplinkoje. Daugumos 4–7 metų vaikų traumos taip pat buitinės, patirtos namuose ar vaikų darželyje. Jos nėra sunkios, dažniausiai tai sumušimai, žaizdos. Tačiau tokio amžiaus vaikai patiria ir sunkesnes traumas, vaikų sužalojimo rizika yra didesnė dėl galvos ir kūno proporcijų skirtumų lyginant su suaugusiaisiais, o tai nulemia sunkesnius galvos sužeidimus [1, 2].
Vaikų iki 14 metų mirtingumas Europos sąjungos (ES) šalyse per kelis dešimtmečius labai sumažėjo, daugiau vaikų sulaukia pilnametystės, tačiau skirtingų šalių šie rodikliai skiriasi net 4 kartus. Geriausi rezultatai pasiekti Švedijoje (2012 m. duomenimis), kur vaikų iki 14 metų mirtingumas buvo 29,27 atvejo iš 10 000 asmenų, o prasčiausi rezultatai buvo Rumunijoje – 116,81 atvejo iš 10 000 vaikų. Lietuvos vaikų mirtingumo rodiklis buvo 64,75 atvejo skaičiuojant 10 000 vaikų. Dėl traumų ir nelaimingų atsitikimų miršta daugiausiai vaikų, tačiau šios mirtys priskiriamos išvengiamoms. Svarbu investuoti į priemones, mažinančias traumatizmą, didinančias tėvų ir vaikų socialinę atsakomybę [4].
Vaikų susižalojimams ilgą laiką buvo skiriama nepakankamai dėmesio. Suaugusiems tinkama traumų prevencija nebūtinai tinka vaikams, todėl vaikų traumų prevencijai turi būti skiriamas ypatingas dėmesys ir taikomos specialios priemonės (pavyzdžiui, vaiko automobilio sėdynės, baseinų aptvarai, dviratininkų šalmai, apsaugos langams, specialios dėžutės vaistams ir kt.). Kiekvienos srities sužalojimams išvengti yra efektyvių priemonių, galinčių sumažinti traumų dažnumą ir patiriamo
pažeidimo laipsnį, tačiau kol kas išlieka mažas susidomėjimas šia problema bei nepakankamas politinis įsipareigojimas veikti siekiant užkirsti kelią vaikų susižalojimams [24, 66].
Jau kurį laiką stebima gera sveikatos politikos tradicija – vaikų sveikatos problemas paskelbti prioritetine metų sritimi ir susitelkti ties jų sprendimu. 2013 m. gruodžio 19 d. Lietuvos Respublikos Seimas, siekdamas parodyti vaikų sveikatos svarbą, skatindamas su sveikata susijusių naudingų įpročių, vertybių ir elgesio formavimąsi, priėmė nutarimą „Dėl 2014 metų paskelbimo Vaikų sveikatos metais“ [7].
Apibendrinant galima teigti, kad traumų pobūdis priklauso nuo įvairų aplinkybių, taip pat ir nuo vaiko amžiaus. Netyčinės traumos yra nelaimingi atsitikimai ir dažniausiai įvyksta buityje. Jų pasekmės gali būti trumpalaikės, ilgalaikės ar net mirtinos. Vaikų netyčinės traumos yra pagrindinė neįgalumo priežastis. Traumų galima išvengti arba žymiai sumažinti jų skaičių investuojant į priemones, mažinančias traumatizmą, didinančias tėvų socialinę atsakomybę. Valstybės vykdomosios institucijos, priimdamos tinkamus įstatymus, reglamentuojančius vaikų saugą, vaikų sveikatą, traumatizmo prevenciją, užtikrina tolesnę vaiko gerovę.
1.2. Įsakymai, reglamentuojantys vaikų saugą Lietuvoje
Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų Europos valstybių, vaikų sveikata yra viena iš prioritetinių visuomenės sveikatos sričių. Saugant vaikų sveikatą būtina užtikrinti vaiko teisę augti saugioje aplinkoje. Tokia vaikų teisė apibrėžta Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijoje, kurią Lietuva ratifikavo 1995 m. (Žin., 1995, 60-1501) [16, 41].
Lietuvos Respublikos Seimo priimtas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 8 straipsnis – Vaiko teisė būti sveikam (Žin., 1996, Nr. 33-807).
Vaiko teisė būti sveikam garantuojama:
priemonėmis, leidžiančiomis sudaryti vaikui sveiką ir saugią aplinką; vaikų ir jų motinų (tėvų) sveikatos priežiūra;
vaikų ligų profilaktika, kvalifikuota medicinos pagalba; tinkamos kokybės maisto produktų vaikams gaminimu;
vaiko sveiko gyvenimo būdo ugdymu (informacija, švietimu ir kt.);
kitomis įstatymų nustatytomis vaiko sveikatos apsaugos garantijomis bei lengvatomis [38]. Ankstyva vaiko gyvenimo patirtis faktiškai lemia jo tolesnę sveikatą ir būsimą gerovę. Be to, tai yra pagrindinis visos šalies populiacijos sveikatos gerinimo ir sveikatos netolygumų mažinimo ateityje elementas [7].
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo 1998 m. liepos 2 d. nutarimu Nr. VIII-833 „Dėl Lietuvos sveikatos programos patvirtinimo“ (Žin., 1998, Nr. 64-1842) ir siekdama sumažinti traumatizmą, invalidumą ir mirtingumą dėl traumų ir nelaimingų atsitikimų, Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Valstybinę traumatizmo profilaktikos 2000–2010 metų programą, kurią numatyta vykdyti dešimt metų; pirmasis etapas – 2000–2004 m., antrasis – 2005–2010 m. [39].
Valstybinė traumatizmo profilaktikos 2000–2010 m. programa, 2008 m. gegužės mėn. pakeista ir išdėstyta nauja redakcija. Tai 2008–2010 metų Valstybinė traumatizmo profilaktikos programa, kurios paskirtis – valdyti traumatizmo būklę šalyje ir sumažinti sergamumą, mirtingumą ir neįgalumą dėl traumų. Ši programa parengta atsižvelgiant į Pasaulio sveikatos organizacijos Regiono komiteto 2005 m. rugsėjo 22 d. rezoliucijos RC55/R9 „Dėl traumų prevencijos PSO Europos regione“ rekomendacijas ir 2007 m. gegužės 31 d. Europos Tarybos rekomendaciją dėl traumų prevencijos ir saugos skatinimo (OL 2007 C164, p.1) [3].
Galima teigti, kad 2008–2010 m. Valstybinėje traumatizmo profilaktikos programoje patvirtintos 2008 m. priemonės buvo įgyvendintos, 2009 m. iš dešimties planuotų priemonių iš dalies įgyvendintos keturios priemonės, 2010 m. – patvirtintos priemonės įgyvendintos iš dalies, apie kitų priemonių įgyvendinimą analizuojamuoju laikotarpiu trūko informacijos. Nuo 2009 m. Traumatizmo profilaktikos programa nepakliuvo į prioritetinių programų sąrašą ir jai nebuvo skirtas planuotas finansavimas. Tai neigiamai paveikė šios programos priemonių įgyvendinimo rodiklius [3].
Tęsdama pradėtus darbus Lietuva įsitraukė į Europos sužalojimų ir traumų profilaktikos asociacijos veiklą, pradėjo bendradarbiauti su Europos vaiko saugos aljansu EuroSafe, įsitraukdama į aljanso koordinuojamą ir vykdomą projektą „Vaiko saugos veiksmų planas“ [16].
Nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. pradėjo funkcionuoti Traumų ir nelaimingų atsitikimų stebėsenos informacinė sistema (TNAS IS), kuri šiuo metu kaupia ir apdoroja duomenis apie traumas ir nelaimingus atsitikimus, gautus iš 4 duomenų teikėjų šaltinių: Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinės socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Higienos instituto Mirties atvejų ir jų priežasčių valstybės registro [24].
Nuo 2016 m. gegužės 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 75:2016 „Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programų vykdymo bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ [37]. Pagal naują Higienos normą nustatyta, kad ugdymo patalpose varstomi langai, kurių palangės yra žemesnės nei 1,2 m nuo grindų paviršiaus, ir žemės paviršius išorėje yra daugiau kaip 1,5 m žemiau patalpos grindų lygio, turi turėti langų atidarymo ribotuvus arba kitas apsaugos priemones (pvz., aptvarus). Langų atidarymo ribotuvai turi būti įrengti taip, kad apribotų lango atvėrimą iki ne didesnės kaip 10 cm angos ir vaikai negalėtų jų atidaryti. Šios higienos normoje papildytas nuodingų
augalų sąrašas, kurie draudžiami auginti sklype/teritorijoje ir patalpose, kuriose vykdoma ikimokyklinio ir (ar) priešmokyklinio ugdymo programa [37].
Vienas iš Europos sveikatos politikos dokumento „Sveikata visiems XXI amžiuje“ tikslų – „iki 2020 metų pagerinti visų regionų naujagimių, kūdikių ir ikimokyklinio amžiaus vaikų sveikatą, užtikrinant sveiką gyvenimo pradžią“ [65].
Įdiegus integruotos vaikų sveikatos priežiūros sistemas, apimančias prevencines ir ligų gydymo priemones, bus sudarytos geresnės sąlygos vaikų mirtingumui, ligotumui ir neįgalumui mažinti bei sveiko vaiko (ypač iki 5 m.) augimui skatinti [5].
Apibendrinant galima teigti, kad Lietuvoje įstatymais, įsakymais, nutarimais, traumatizmo profilaktikos programomis, projektais siekiama užtikrinti vaiko teisę augti saugioje aplinkoje. Tačiau susiduriama su problemomis, kurių pagrindinė – finansavimo trūkumas. Nors traumatizmo profilaktikos 2008–2010 m. programa nepateko į prioritetinių programų sąrašą ir jai nebuvo skirtas planuotas finansavimas, tačiau traumų profilaktiką Lietuva įsipareigojo vykdyti kartu su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis.
1.3. Vaiko saugios aplinkos užtikrinimas
Aplinka – visa tai, kas supa vaiką nuo pat pirmos jo gyvenimo dienos. Aplinka skirtoma į mikro ir makroaplinką. Mikroaplinka – tai, su kuo vaikas tiesiogiai kontaktuoja. Tai ir higieninės, buitinės bei kultūrinės artimiausios jo aplinkos sąlygos, ir daiktai, ir žmonės bei jų tarpusavio santykiai. Šios aplinkos poveikis labai priklauso nuo to, kaip vaikas su ja bendrauja, sąveikauja. Kuo aktyvesnis vaiko bendravimas su aplinka, tuo didesnis aplinkos poveikis jam. Makroaplinka – visuomenė, kurioje vaikas gyvena, jos socialinės-ekonominės sąlygos, ideologija [19].
JAV psichologas U. Bronfenbrenner asmens aplinką suskirstė į keturis regionus, kurių kiekvienas įstrigęs kitame ir yra apibrėžiamas pagal artimumą asmeniui arba sąveikos su asmeniu pobūdį [61]. Jo supratimu vaiko aplinką galima palyginti su vienas kitame glūdinčių lizdų tinklu. Tinklo viduje atsiduria pats vaikas, artimiausiai sąveikaujantis su mikrosistemos dalimis – šeima, draugais, darželyje sutiktais bendraamžiais. U. Bronfenbrenner akcentavo abipusius ryšius tarp vaiko ir jo aplinkos, pvz., tas pačias auklėjimo taisykles vaikai įsisavina skirtingai, pagal savo asmenybės sanklodą. Antrąjį socialinio konteksto lygmenį – mezosistemą sudaro įvairiopa sąveika tarp mikrosistemos dalių. Trečias modelio lygmuo – egzosistema, pasiekia vaiką tarpiškai. Ją sudaro įvairūs nuo vaiko nepriklausantys veiksniai, tokie, kaip socialinė-ekonominė tėvų padėtis, jų palankumas vienoms ar kitoms auklėjimo nuostatoms [13]. Makrosistemų regionas yra labiausiai nutolęs nuo augančio vaiko ir atspindi plačias
ideologines ir institucines visuomenės struktūras, tai politinė, ekonominė, švietimo, sveikatos apsaugos ir kt. sistemos [6].
Tik gimęs kūdikis išsyk susiduria su visais aplinkos pavojais ir yra visiškai priklausomas nuo suaugusiųjų, kurie rūpinasi jo saugia aplinka, būtina, kad jis išgyventų ir sėkmingai augtų. Laikui bėgant, kūdikis pasidaro judresnis ir žingeidesnis. Šliaužiojančiam ir pradedančiam vaikščioti kūdikiui namuose padidėja nelaimingų atsitikimų pavojus. Šiuo gyvenimo trukmės tarpsniu kritimai, nudegimai, nusiplikimai ir apsinuodijimai yra svarbiausios kūdikio susižeidimų, susižalojimų ir mirties priežastys. Maži vaikai dėl savo saugumo taip pat labai priklauso nuo suaugusiųjų. Jie dar neturi nei fizinių, nei protinių gebėjimų, kad galėtų atlikti daugelį sudėtingų, saugios aplinkos palaikymo gyvybinei veiklai reikalingų, dalykų. Jie dar nesuvokia aplinkoje slypinčių pavojų ir nesupranta nei pačios saugumo sąvokos, nei asmeninės atsakomybės už saugią aplinką [18].
Įrodyta, kad draudimai ir pamokymai nesulaiko vaikų nuo neatsargaus elgesio, ypač kai šalia nėra suaugusiųjų. Neprižiūrimiems mažamečiams vaikams sužalojimo grėsmė dar didesnė, nes jiems būdingas didelis noras tyrinėti supantį pasaulį, aktyviai judėti, liesti, imti, ragauti nežinomus daiktus. Įvairių šalių mokslininkai teigia, kad saugios vaiko namų aplinkos sukūrimas yra vienas svarbiausių prevencinės veiklos aspektų [22].
Kūdikiai, ikimokyklinio amžiaus vaikai visiškai priklausomi nuo tėvų, kurie įstatymiškai yra atsakingi už vaikų priežiūrą ir jų sveikatą. Tėvai privalo sukurti vaikui saugią aplinką, eliminuoti pavojingus elementus, galinčius sukelti traumas bei nelaimingus atsitikimus.
Vaikų gyvensenai ir sveikatai didelę reikšmę turi tėvų socialinė-ekonominė padėtis. Moksliniuose tyrimuose dažniausiai analizuojamos sąsajos su tėvų išsilavinimu, profesija, šeimos pajamomis, namų buities sąlygomis. [25, 58]. Manoma, kad vaikai iš šeimų, turinčių aukštesnę socialinę-ekonominę padėtį, gali turėti stipresnę sveikatą, nes tikėtina, kad įgis sveikos gyvensenos įgūdžių bei patirs mažiau neigiamų gyvenimo įvykių. [25, 45]. Teigiama, kad socialinių-ekonominių veiksnių įtaka sveikatai stebima nuo vaisiaus vystymosi stadijos iki žmogaus mirties, o skirtumų, atsirandančių dėl šių veiksnių, poveikis sveikatai su amžiumi gali tik didėti [54].
Socialiniai-ekonominiai veiksniai yra laikomi vienais svarbiausių veiksnių, skatinančių sveikatos netolygumus tarp visuomenės grupių [12]. Socialinė hierarchija, atsirandanti dėl išsilavinimo, profesijų, pajamų, lyties, rasės ir tautinių skirtumų visuomenėje savo ruožtu turi įtakos sąlygoms, kuriose žmogus auga, mokosi, gyvena, dirba, įskaitant jo sveikatą ir imlumą ligoms. PSO teigia, kad sveikatos ir gyvensenos skirtumai yra būdingi visiems socialiniams sluoksniams, prasčiausia sveikata ir gyvensena pasižymi žemiausio socialinio sluoksnio asmenys [12, 67].
Rytų ir Vakarų Europos šalys skiriasi savo ekonomikos lygiais. Daugumoje vidutinio ekonominio lygio šalių pastebimas aukštas sužalojimų namuose paplitimo rodiklis 0–14 metų vaikams, lyginant su aukšto ekonominio lygio šalimis, pvz., Rumunija pagal sužalojimus namuose pirmauja
visose amžiaus grupėse. Rumunijoje vaikų iki 1 metų amžiaus grupėje mirtinų sužalojimų namuose paplitimo rodiklis 62 kartus didesnis lyginant su žemiausius rodiklius turinčiomis šalimis (Islandija ir Liuksemburgu). Priešingai, Lenkija turėjo labai mažus mirtingumo rodiklius, lyginant su kitomis vidutines pajamas gaunančiomis šalimis, tiek bendrai 0–14 metų vaikų grupėje, tiek kiekvienoje amžiaus grupėje atskirai [56].
Lietuvos sveikatos 2014–2025 metų programos uždaviniuose yra numatyta sumažinti skurdo lygį ir nedarbą, sumažinti socialinę ekonominę gyventojų diferenciaciją šalies ir bendruomenių lygmeniu [35] kas leistų pasiekti kitų išsivysčiusių Vakarų Europos šalių ekonomikos lygį, tuo pačiu tikėtis ir vaikų sužalojimų namuose rodiklių pagerėjimo.
Apibendrinant galima teigti, kad nuo socialinių-ekonominių veiksnių, tokių kaip šeimos sudėtis, tėvų išsilavinimas, amžius, pajamos, gyvenamoji vieta ir kt., priklauso kokioje aplinkoje augs vaikas, ar jam bus didesnė rizika patirti traumas, nelaimingus atsitikimus, ar tėvai turės galimybes vaikui sukurti saugesnę namų aplinką.
1.4. 2–5 metų amžiaus vaikų traumų prevencija
Nelaimingi atsitikimai gali pasitaikyti bet kur ir bet kada. Dažnai jų galima išvengti. Nelaimingų atsitikimų prevencija namuose, darbe, žaidžiant arba keliaujant, savo ir kitų saugumo sumetimais, gali ir turi būti kiekvieno rūpestis. Užkertant kelią nelaimingiems atsitikimams, lemiamą vaidmenį turi suvaidinti sveikatos priežiūros profesionalai, nors šiai problemai spręsti reikia sutelktų daugelio profesijų žmonių pastangų nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu. Nelaimingų atsitikimų galimybė visada išliks, todėl kiekvienas žmogus privalo išmokti apsisaugoti nuo pavojų, kurie yra neatsiejami nuo aplinkos. Dauguma žmonių tikriausiai mano, kad jų namai yra saugi vieta, tačiau praktikoje namai potencialiai yra labai pavojinga aplinka [18].
Europos vaiko saugumo aljansas EuroSafe sukūrė Potencialiai vaikams pavojingų produktų vadovą, kurio tikslas informuoti, mokyti, supažindinti su saugumo standartais vartotojus, tėvus ir medicinos profesionalus, apie tai, kodėl įvairūs produktai sukelia problemas, kuo jie gali būti pavojingi vaikui, į ką reikia atsižvelgti prieš perkant ir kaip juos saugiai vartoti [63].
Minėtame vadove pateiktas vaikams pavojų keliančių gaminių sąrašas: suaugusiųjų lovos, kūdikių vaikštynės, vonios sėdynės ar žiedai, dviračiai, dviaukštės lovos, staltiesės, vaikų automobilinės kėdutės, varteliai/apsaugos vaikams, vaikų pižamos, kūdikių lovytės, fejerverkai, futbolo ir rankinio kamuoliai, aukštos vaikiškos kėdutės, žiebtuvėliai (neatidaromi vaikams), žindukai/čiulptukai ir barškučiai, plastikiniai maišeliai, žaidimų aikštelių įranga, aptvarėliai, mažos dalys (pvz., balionai, baterijos, magnetukai, stiklo rutuliukai), dūmų ir anglies monoksido detektoriai, virvutės, špagatai, vaikų
bižuterija, vežimėliai, žaislų dėžės, žaislai, batutai, dieninės ir naktinės užuolaidos, jų virvelės ir kt. [63]. Kiekvienas gaminys išsamiai aprašytas, pateikiami pavyzdžiai, paaiškinami galimi pavojai ir rizika juos naudojant. Taip siekiama šviesti vartotojus, t.y. tėvus, specialistus, visuomenę, didinant jų sąmoningumą ir siekiant, kad kasdieniniame gyvenime vaikai galėtų išvengti traumų bei nelaimingų atsitikimų, o tėvai – skaudžių išgyvenimų.
Didžiausi nuopelnai apibendrinant ir sisteminant įvairias vaikų sužalojimų prevencijos kryptis priklauso amerikiečių mokslininkui Viljamui Hadonui (William Haddon), paskelbusiam klasikinėmis tapusias 10 sužalojimų prevencijos strategijų:
1. Likviduoti (eliminuoti) pavojų – reiškia visišką pavojaus pašalinimą. Tokia metodika yra pati efektyviausia (pvz., užkasus griovį, uždengus kanalizacijos šulinį ar statinę su vandeniu, vaikas neįkris ir nenuskęs).
2. Atskyrimas nuo pavojaus šaltinio (pvz., vaikų žaidimo vietos ar poilsio zonos atitvėrimas nuo gatvės).
3. Vaikų izoliavimas nuo grėsmės židinio (pvz., pavojingų vietų, statybos aikštelės, vandens baseino ir kitų pavojingų objektų aptvėrimas tvora).
4. Jau egzistuojančios rizikos mažinimas (pvz., vaikiškų saugos kėdučių, saugos diržų naudojimas, sudėtinga ir mažiems vaikams nesuprantamai atidaroma valiklių ir kitų namuose naudojamų cheminių medžiagų bei vaistų pakuotės, langų fiksatorių įmontavimas, saugių elektros lizdų įrengimas, nedūžtančių durų langų stiklų naudojimas).
5. Aprūpinimas pavojų mažinančiais reikmenimis (dviratininkų šalmais, akiniais, antkeliais). 6. Treniravimas ir mokymas. Vaikų fizinio pajėgumo vystymas, vaikų mokymas griūti
nesusižeidžiant, drausmės ugdymas. Paties vaiko vaidmuo susižalojimų prevencijoje taip pat neturėtų būti pamirštas.
7. Įspėjimas apie gresiančius pavojus (pvz., kelio ženklai, įspėjantys apie vaikų perėjimo per gatvę vietas, užrašai ant cheminių medžiagų pakuočių ,,Saugoti nuo vaikų“).
8. Vaikų prižiūrėjimas – svarbi suaugusiųjų pareiga, kurios nesilaikymas dažniausiai tampa sužalojimų priežastimi.
9. Gelbėjimas – tėvų, vaikų mokymas tinkamai suteikti pirmąją pagalbą, instrukcijų parengimas, kaip elgtis įvykus sužalojimui. Viena reikšmingiausių sužalojimų komplikacijų išvengimo sąlygų yra laiku ir kvalifikuotai suteikta pirmoji pagalba.
10. Gydymas ir reabilitacija. Tai gal ir nepriklausytų prevencijos sferai, tačiau kokybiškai suteiktos šios paslaugos padeda sušvelninti traumų padarinius, sumažina mirtingumą nuo traumų ir invalidumą [22].
Apibendrinant galima teigti, kad sumažinti traumatizmą padeda švietimas, mokymai apie pavojus gyvenamojoje aplinkoje. Išsivysčiusių šalių laimėjimai traumų prevencijos programose yra
geras pavyzdys. Mokslininkų, tyrėjų sukurti saugos vadovai yra esminiai šviečiant tėvus, medikus ir kitus specialistus.
1.4.1. Sveikatos naudos suvokimo modelis
Sveikatos naudos suvokimo modelio (angl. Health Belief Model) pavadinimą rekomenduoja ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija [44].
Sveikatos naudos suvokimo (SNS) modelį kai kurie autoriai vadina visų su sveikata susijusio elgesio keitimo modelių „seneliu“. Yra daug šio modelio modifikacijų, kuriose bandoma pridėti veiksnius, autorių nuomone, labai svarbius keičiant elgesį [26].
Sveikatos naudos suvokimo modelio autorius M. H. Becker remiasi dvejomis prielaidomis – pirmiausia, žmogus išsikelia tikslą, antra, vertina, kokia to tikslo įgyvendinimo tikimybė, susieja šias prielaidas su sveikata [51].
SNS modelis gali padėti paaiškinti sužalojimų rizikos supratimo ir šios grėsmės dydžio suvokimo reikšmę tėvų elgsenai, susijusiai su vaiko saugumo užtikrinimu [8].
Pirmas etapas – tėvų suvokimas apie galimybę jų vaikui patirti traumą, suvokta rizika, grėsmė, pavojai, pasekmės. Sekantis etapas – suvokta nauda – vaikas bus apsaugotas nuo sužalojimų (pvz.: kritimų, nudegimų, apsinuodijimų ir kt.). Toliau – suvoktos kliūtys ir saugumą užtikrinančios priemonės, veiksmai (pvz. laiptų užtvarų naudojimas, dūmų signalizacijos įrengimas ir kt.), informacijos, žinių poreikis ir svarba.
SNS modelis vaikų sužalojimų prevencijai buvo taikytas užsienio autorių tyrimuose. Tyrėjas G. Renu su bendraautoriais (2015) nagrinėjo sveikatos naudos suvokimo modelį ir jo pritaikymo vaikų sužalojimų prevencijoje galimybes. Analizuota įvairių autorių literatūra ir pagrindiniai SNS aspektai: suvokimas (supratimas), suvokimo nauda, suvokimo barjerai, elgesio pasikeitimas, stimulas veiklai.
Intervencinę mokymo programą sudarė dvi dalys – video peržiūra ir simuliacija. 10 min. video peržiūroje buvo demonstruojama įprastinė nesaugi aplinka namuose ir kaip jos išvengti, sukuriant vaikui saugią aplinką. Antra dalis – tai simuliacija vietoje, kai nesaugi situacija bendruomenėje parodoma konkrečioje vietoje. Simuliacijoje naudotas principas „jeigu aš išgirdau, aš užmiršau, jeigu pamačiau – įsiminiau ir, jeigu išbandžiau – išmokau“. SNS yra svarbus, naudingas modelis, kadangi padeda prognozuoti sveikatos naudos elgesį, ateities elgesį, galimą keičiamą elgesį [62].
P. Cheraghi ir bendraautoriai (2014) tyrė mamų mokymo efektą sužalojimų prevencijai tarp vaikų iki 5 metų amžiaus, naudojant sveikatos naudos suvokimo modelį. Tyrime dalyvavo 120 mamų, padalintų į intervencinę ir kontrolinę grupes po 60 kiekvienoje grupėje. Intervencinė grupė dalyvavo ugdymo programoje, susidedančioje iš keturių 1 valandą trunkančių sesijų du kartus per savaitę [46].
Švietimo programa buvo grindžiama SNS modeliu. Abiejų grupių dalyvės buvo įvertintos prieš intervenciją ir po dviejų mėnesių nuo intervencijos, naudojant klausimyną. Šis tyrimas parodė, kad švietimo intervencija remiantis SNS modeliu gali pagerinti mamų traumų prevencijos žinias, nuostatas, elgesį prižiūrint vaikus iki 5 metų amžiaus. Tiek vienoje, tiek kitoje grupėje didžiąją dalį sudarė 22–31 metų amžiaus mamos. Daugumos išsilavinimas buvo vidurinės mokyklos lygio. Mokymams dažnai buvo naudojami bukletai, vaizdinė medžiaga – plakatai, fotografijos, skaidrės. Sužaloto vaiko vizualizacija duodavo didžiausią efektą ir keitė dalyvių požiūrį į vaiko traumą. Pagrindines žinias suteikdavo medicinos personalas. Žinių skirtumai, imlumas, suvokimo sunkumas, suvokiama nauda, pastebėtos kliūtys, savarankiški veiksmai ir praktinės žinios po intervencijos tarp dviejų grupių buvo statistiškai patikimi intervencinės grupės naudai. Tyrėjai nustatė, kad šis metodas didina mamų supratimą apie vaikų traumas ir gerina požiūrį į prevenciją ir traumų kontrolę vaikams [46].
Sveikatos naudos suvokimo modelis padidina tėvų supratimą apie vaikų traumas ir pagerina požiūrį į prevenciją ir traumų kontrolę vaikams. Remiantis teigiama kitų užsienio šalių patirtimi, tikslinga ir Lietuvoje atlikti daugiau mokslinių tyrimų, naudojant SNS modelį saugios aplinkos ir traumų prevencijos klausimais.
1.4.2. Sveikatos naudos suvokimo modelio pritaikymas
Namų aplinkos pokyčiams reikia individualizuoti riziką. Tėvai turėtų suprasti, kas jų namų aplinkoje vaikui yra nesaugu ir ieškoti būdų kaip to išvengti (pvz.: gaisro, nudegimo, kritimo, užspringimo/uždusimo, skendimo, kiti aplinkos pavojai). Tėvai turi suvokti, kad jų vaikas gali patirti traumą bet kada ir bet kurioje namų vietoje.
Remiantis SNS modeliu galima teigti, jog tėvai linkę keisti savo elgesį, kai: 1) Suvokia galimybę vaikui patirti traumą.
Neužtikrinus saugios aplinkos būtų didelė rizika vaikui patirti traumą.
Neužtikrinus saugios aplinkos nerimautų, kad vaikas gali bet kuriuo metu susižeisti. Neužtikrinus saugios aplinkos jaudintųsi dėl savo vaiko saugumo.
2) Suvokia traumos grėsmę, sunkumą, pasekmes. Bijo, nenori, kad jų vaikas patirtų traumą. Patyręs traumą vaikas kentės skausmą. Dėl traumos vaiką gali tekti ilgai gydyti. Dėl traumos gali netekti vaiko.
3) Suvokia naudą – tam tikri veiksmai sumažins traumų galimybę/riziką, sunkumą.
Vaikas išvengs sveikatos sutrikimų, rečiau lankysis gydymo įstaigose.
Saugios aplinkos sukūrimas kainuos mažiau nei gydymo išlaidos, slauga, sugaištas laikas, nedarbingumas.
Nereikės nerimauti, kad traumos pasekmės gali likti visam gyvenimui. 4) Suvokia kliūtis, veiksmų kainą.
Vaiko saugios aplinkos kūrimui, užtikrinimui reikės papildomų išlaidų, reikės taupyti, kažko atsisakyti.
Vaiko saugios aplinkos užtikrinimui trūks reikalingų žinių ir įgūdžių. Vaiko saugios aplinkos kūrimui teks sugaišti papildomo laiko.
Sveikatos naudos suvokimo modelis gali būti naudojamas kaip veiksmingas planavimo metodas kuriant prevencines traumų programas ir saugią aplinką vaikams. Įsisavinti įgūdžiai gali efektyviai pakeisti prižiūrinčiųjų vaikus elgesį ir net nedideli namų aplinkos pokyčiai gali pagerinti vaikų priežiūros kokybę. Būtų naudinga SNS modelį adaptuoti tėvų mokymams ir švietimui.
1.5. Vaikų traumatizmo problema Lietuvos ir užsienio autorių tyrimuose
Traumos ir nelaimingi atsitikimai yra svarbi, aktuali ir nagrinėjama tema lietuvių ir užsienio autorių moksliniuose tyrimuose. Lietuvoje atliktų tyrimų ikimokyklinio amžiaus vaikų sužalojimų, saugios aplinkos bei prevencinių priemonių tema nėra daug. Beprasmės mirtys, invalidumas, socialiniai ir ekonominiai nuostoliai skatina tyrimų tęstinumą.
Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras kartu su Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos institutu, Sveikatos apsaugos ministerijos pavedimu, įgyvendino Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. kovo 26 d. Nr. 271 nutarimu patvirtinto Vaikų sveikatos stiprinimo priemonių planą „Atlikti ikimokyklinio amžiaus vaikų sužalojimų namuose paplitimo ir priežasčių tyrimą Lietuvoje“. Tyrimo analizei atrinktos 1407 tyrimo kriterijus atitinkančios anketos, buvo pasirinkta 0–5 metų amžiaus vaikų grupė. Tyrimo įvykdymo ataskaita pateikta 2015 m. Atlikto tyrimo duomenimis, sužalojimus namuose patyrė net 64,3 proc. respondentų vaikų. Dažniausias nurodytas ikimokyklinukų patirtas sužalojimas buvo kritimas (59,6 proc.), antras pagal dažnumą – įsipjovimas/įsidūrimas (41,2 proc.), trečioje vietoje – nudegimas/nusiplikinimas (24,7 proc.), ketvirtas pagal dažnumą buvo užspringimas/dusimas (15,5 proc.) [17].
J. Račaitės ir bendraautorių (2014) atliktame tyrime apie ikimokyklinio amžiaus vaikų sužalojimų namuose paplitimą, apklausus 394 ikimokyklinio amžiaus vaikų tėvus/globėjus iš įvairių Lietuvos miestų, nustatyta, kad dauguma (80,3 proc.) ikimokyklinio amžiaus vaikų patiria sužalojimus namuose. Jų paplitimas atsižvelgiant į lytį ir gyvenamąją vietą panašus, o atsižvelgiant į amžių –
reikšmingai skyrėsi. Daugiausia buitinių sužalojimų ikimokyklinukai patyrė vasarą ir savaitgaliais. Dažniausiai patiriami sužalojimai: kritimas/užkliuvimas, bitės/širšės įgėlimas, įsipjovimas/įsidūrimas. Sužalojamos rankos ir pečių lankas, bei kojos ir dubuo. Pastebėta, kad jaunesnių tėvų/globėjų vaikai sužalojimų patyrė dažniau nei vyresnių tėvų/globėjų vaikai. Dažniausiai sužalojimai buvo patiriami kieme/žaidimų aikštelėje, važinėjant dviračiu. 92,5 proc. respondentų teigė, kad jiems pakanka žinių apie vaiko saugą namuose [16].
Panašios tendencijos pastebimos ir kituose tyrimuose. N. Pocevičienė ir E. Stonkutė (2013) tyrimo metu apklausė 177 ikimokyklinio amžiaus (2–6 metų) vaikų tėvus. Nustatyta, kad dažniausiai patiriamos traumos ikimokykliniame amžiuje yra kritimai – 20,9 proc., žaizdos, nubrozdinimai – 18,6 proc., rečiau kaulų lūžiai – 11,3 proc. Taip pat nustatyta, kad tėvų nuomone, tiek šeimos gydytojai, tiek pediatrai nepakankamai informuoja apie traumų profilaktiką ir apie pirmąją pagalbą įvykus traumai. 53,7 proc. tėvų mano, kad informacijos suteikimas pirminės sveikatos priežiūros centruose apie traumų profilaktiką padėtų jų išvengti ateityje [14].
Z. Javtokas 2015 m. Sveikatos stiprinimo konspekto papildyme [8] aptaria JAV mokslininkų socialinį epidemiologinį tyrimą, kuriame buvo studijuojamos mokslinės literatūros apžvalgos apie vaikų sužalojimus namuose, renkami duomenys iš gydymo įstaigų, vykdoma tėvų, apsilankiusių gydymo įstaigose, apklausa (siekiant išsiaiškinti, kas tėvams rūpi šiuo klausimu) [50]. Tyrimas parodė, kad gydytojai, kuriems buvo organizuotas intensyvus mokymas apie sužalojimų prevenciją, suteikė reikšmingai daugiau konsultacijų sužalojimų prevencijos tema ir tėvai buvo labiau patenkinti iš jų gauta informacija palyginti su tais gydytojais, kurie dalyvavo tik vienos valandos seminare. Tėvų apsilankymas vaikų saugos išteklių centre turėjo reikšmingą įtaką vaikų saugai namuose (pradėjo naudoti daugiau saugos priemonių), o vizitai į namus, kuriuos atliko bendruomenės sveikatos priežiūros specialistai nebuvo efektyvūs [49].
Epidemiologiniai tyrimai atlikti G. Ellsäßer su bendraautoriais (2014) parodė, kad kūdikiai ir jaunesnio amžiaus vaikai sudaro didžiausią rizikos grupę ir jiems reikalinga ypatinga apsauga. Vertinant visus vaikus iki 15 metų amžiaus, jų sužalojimai dažnai gali būti sunkūs ar net mirtini. Tyrime aprašytos ir pateiktos tarptautinių specialistų rekomendacijos. Keturiems dažniausiems vaikų sužalojimo mechanizmams – skendimams, apsinuodijimams, nudegimams ir kritimams PSO rekomenduoja nustatyti priemones, apimančias teisės aktus, taisykles, aplinkos pakeitimą, švietimą ir būtinąją medicinos pagalbą. Saugios namų aplinkos kūrimas, informuojant tėvus „akis į akį“, kartu su saugos įranga (pvz., saugumo tvorelės, neslidi laiptų danga, dūmų signalizacija) duoda didžiausią efektą mažinant vaikų traumas namuose. Postnatalinės programos, bendruomenės lygmenyje, susietos su šeimos lankymu namuose, ypač naudingos traumų prevencijai [48].
Anglijoje nagrinėti vaikų iki 5 metų amžiaus sužalojimų ir mirtingumo 2008–2013 m. duomenys. Traumas ir ūmines būkles patyrė ir į gydymo įstaigas kreipėsi 450 000 šios amžiaus grupės
vaikų, iš jų hospitalizuota beveik 40 000, tai yra apie 110 pacientų per dieną. Nustatyta, kad 9 iš 10 vaikų į gydymo įstaigą atvyko dėl šių pagrindinių sužalojimų – kritimų, sumušimų ir žaizdų, apsinuodijimų, nudegimų, įkandimų, uždusimų, stranguliacijų. Tiriamuoju laikotarpiu vaikų iki 5 metų amžiaus mirtys dėl netyčinių sužalojimų namuose ir namų aplinkoje buvo palyginti retos (vidutiniškai 60 vaikų per metus) [47].
D. W. Robertson su bendraautoriais (2014) atliktas tyrimas parodė tėvų elgesio svarbą užtikrinant dviratininko šalmų teisingą naudojimą. Tėvai skatinami dėvėti šalmus ir savo pavyzdžiu nustatyti taisykles, kurių laikytųsi vaikai. Tyrimų rezultatai rodo, jog tėvai supranta, kad jų pavyzdys daro įtaką jų vaikams [55].
Kitų užsienio tyrėjų K. Tsoumakas ir bendraautorių (2009) studijos tikslas buvo ištirti tėvų žinias ir naudojamas prevencines priemones, padedančias apsaugoti vaikus nuo nelaimingų atsitikimų namuose. Buvo siekiama išsiaiškinti traumų rizikos faktorius ir įvertinti sužalojimų prevencinių programų efektyvumą. Rezultatai atskleidė, kad vaikai iki 6 metų amžiaus traumas dažniausiai patyrė namuose, pusė tėvų nepakankamai (neadekvačiai) taikė prevencines priemones. Taip pat beveik pusei tėvų trūko informacijos apie tai, kaip užtikrinti vaiko saugumą namuose. Nelaimingų atsitikimų buvo 36 proc. mažiau, kai tėvai teigė naudojantys prevencines priemones. Nustatyta, kad jas dažniau taikė žemesnio išsilavinimo tėvai, gyvenantys daugiabučiuose namuose [59]. Užsienio autoriai nurodė, kad dažniausiai traumas patyrė kūdikiai ir vaikai iki 6 metų amžiaus. Tyrėjai domėjosi tėvų naudojamomis traumų prevencijos priemonėmis, pirmosios pagalbos žiniomis, aiškinosi saugios aplinkos kūrimo principus. Buvo siūloma nenaudoti pavojingų vaikams daiktų.
J. Ablewhite su bendraautoriais (2015) atliktame tyrime nurodo, kad vaikų netyčiniai sužalojimai yra globali sveikatos problema. Dauguma vaikų iki 5 metų amžiaus netyčinius sužalojimus patiria namuose ir jų galima išvengti. Nuo gimimo iki 5 metų amžiaus greitai keičiasi vaikų fiziniai ir pažintiniai gebėjimai, didėja netyčinių sužalojimų rizika. Vaiko mobilumo ir pažintinių gebėjimų vystymasis ir aplinkos suvokimas reikalauja iš tėvų saugos strategijų. Tyrimas rodo, kad naudojamos trys sužalojimų rizikos mažinimo strategijos: aplinkos pavojų šalinimas, vaikų priežiūra, saugos ir taisyklių mokymas [60].
Apžvelgus atliktus mokslinius tyrimus Lietuvoje ir užsienyje pastebėta, kad lietuvių autoriai dažniau siekia išsiaiškinti traumų pobūdį, priežastis, naudojamas prevencines priemones, priešingai nei užsienio autoriai, kurie savo tyrimuose dažniau sutelkia dėmesį į tėvų informacijos ir žinių trūkumą, konkretizuoja skirtingų saugos priemonių naudojimą, siekia pagerinti perduodamos informacijos efektyvumą. Remiantis teigiama kitų šalių patirtimi, Lietuvoje reikia atlikti daugiau mokslinių tyrimų, leidžiančių įvertinti tėvų žinias ir informacijos trūkumą konkrečiais traumų prevencijos klausimais. Sužalojimai ir jų paplitimas yra aktuali visuomenės sveikatos problema, todėl reikalingi išsamesni tyrimai, kurie padėtų efektyviai įvertinti esamą padėtį.
2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA
2.1. Tiriamųjų atranka ir imtis
Tyrimas vyko Vaikų ligoninėje, Viešosios įstaigos Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų filiale (toliau – Vaikų ligoninė) 2017 m. sausio – gruodžio mėn. Imtis sudaryta atsitiktinės atrankos būdu. Respondentais pasirinkti tėvai, tiriamuoju laikotarpiu slaugę 2–5 metų amžiaus vaikus Vaikų ligoninėje, Vaikų traumatologijos skyriuje, Vaikų chirurgijos skyriuje ir atvykę planinei procedūrai, operacijai į Dienos chirurgijos poskyrį.
Respondentai suskirstyti į dvi grupes:
1. Tėvai, kurių vaikai patyrė fizines traumas ir gydyti Vaikų traumatologijos bei Vaikų chirurgijos skyriuose.
2. Tėvai, kurių vaikai nepatyrė fizinių traumų ir gydyti Dienos chirurgijos poskyryje. Tėvų įtraukimo į tyrimą kriterijai:
Tėvai, slaugantys vaikus nuo 2 iki 5 metų amžiaus. Mokantys ir suprantantys lietuvių kalbą.
Tėvų išbraukimo iš tyrimo kriterijai: Atsisakymas dalyvauti tyrime.
Kritinė arba labai sunki vaiko būklė.
2017 m. gydyti 292 vaikai nuo 2 iki 5 metų amžiaus, patyrę fizines traumas. Vaikų traumatologijos skyriuje gydyti 263 vaikai, Vaikų chirurgijos skyriuje – 29 vaikai. Fizinės traumos vertintos pagal TLK-10-AM grupę „Sužalojimai, apsinuodijimai ir tam tikri išorinių poveikių padariniai“ (S00–T98), kurią sudaro įvairūs kūno sužalojimai, nudegimai, apsinuodijimai, nušalimai ir kitų išorinių poveikių padariniai [23].
Dienos chirurgijos poskyryje 2017 m. gydyti 248 vaikai nuo 2 iki 5 metų amžiaus, nepatyrę
fizinių traumų. Pagal TLK-10-AM grupę sudarė:
B08.1 – užkrečiamasis moliuskas;
D18-D23.3 – hemangiomos ir limfangiomos jungiamojo audinio ir kitų minkštųjų audinių gerybiniai navikai, kiti odos gerybiniai navikai;
K02.1-K29.8 – burnos ertmės, seilių liaukų, žandikaulių ligos, liežuvio ligos, dantų kariesas, pulpos ir periapikalinių audinių ligos, gastroezofaginio refliukso, kitos stemplės ligos, gastritai ir duodenitai;
K40.20-K42.9 – kirkšninė, bambinė išvaržos;
L72.0-L92.8 – odos ir poodinio audinio folikulinės cistos ir kt. odos ir poodinių audinių granuliominiai pakitimai;
Q27.8-Q82.5 – kitos įgimtos periferinių kraujagyslių sistemos bei įgimtos odos formavimosi ydos, įgimti nepiktybiniai apgamai;
Q38.1 – ankiloglosija;
R10.4 – kitas ir nepatikslintas pilvo skausmas; R13 – rijimo sutrikimas;
Z13.88 – specialus patikrinimas dėl kitų patikslintų ligų ir sutrikimų.
Imties dydžiai skaičiuoti pagal formulę, naudojamą proporcijai vertinti [57].
n0=
(zα 2⁄ )2p(1-p) e2 α – reikšmingumo lygmuo,
zα 2⁄ – standartinio normalaus skirstinio 𝛼 kritinė reikšmė, p – proporcijos įvertis,
e – imties paklaida.
Imties dydžiai skaičiuoti imant p=0,5, nes tokiu atveju gaunamas didžiausias įvertis. Kadangi atsižvelgiama ir į baigtinę populiaciją, todėl galutinis imties dydis n gaunamas pagal šią formulę: n= n0
1+n0
N
, čia N – populiacijos dydis.
Imties skaičiavimas:
n0=
(1.96)2*0,5*(1-0,5)
0,052 =384,16
Imties dydis vaikams, kurie patyrė traumą: n= 384,16 1+384,16
292
≈165,9 . Todėl pakankamas imties dydis yra 166 vaikai.
Imties dydis vaikams, kurie nepatyrė traumų: n= 384,16
1+384,16248 ≈150,7 . Todėl pakankamas imties dydis yra 151 vaikas.
Skaičiavimai parodė, kad į tyrimą reikia įtraukti 166 respondentus Vaikų traumatologijos ir Vaikų chirurgijos skyriuose ir 151 respondentą Dienos chirurgijos poskyryje.
Tėvams, kurių vaikai patyrė fizines traumas, buvo išdalintos 177 anketos, sugrąžintos 174 anketos, 1 anketa palikta nepildyta (tuščia) ir 7 anketos – nepilnai užpildytos, todėl į tyrimą neįtrauktos. Analizuotos 166 anketos. Atsako dažnis – 93,78 proc.
Tėvams, kurių vaikai nepatyrė fizinių traumų, buvo išdalintos 177 anketos, sugrąžintos 175 anketos, 2 anketos – nepilnai užpildytos, todėl į tyrimą neįtrauktos. Analizuotos 173 anketos. Atsako dažnis – 97,74 proc.
Tyrimo objektas – 2–5 metų amžiaus vaikų fizinių traumų ypatumai ir tėvų požiūris apie vaiko
saugią aplinką.
Tyrimui atlikti pasirinktas kiekybinis tyrimo metodas – anoniminė apklausa raštu – anketavimas.
2.2. Tyrimo planavimas
Tyrimas buvo vykdytas šiais etapais: Mokslinės literatūros analizavimas Leidimo naudoti klausimyną gavimas
2–5 metų vaikų saugos klausimyno tėvams vertimas Anketos sudarymas
Imties sudarymas
Bandomojo tyrimo atlikimas Bioetikos leidimo gavimas Apklausos vykdymas
Duomenų bazės kūrimas, duomenų suvedimas Apklausos rezultatų analizavimas, aptarimas Išvadų, rekomendacijų formulavimas
Tyrimo sklaida
Bandomasis tyrimas. Vaikų ligoninėje, Vaikų traumatologijos skyriuje, Vaikų chirurgijos
skyriuje ir Dienos chirurgijos poskyryje buvo atliktas bandomasis tyrimas (nuo 08 iki 2016-12-14), siekiant išsiaiškinti galimus anketos trūkumus ir jos pritaikomumą, patikrinti ar anketa tėvams aiški ir suprantama. Apklausta 10 tėvų, kurių buvo prašoma atsakyti į anketoje pateiktus klausimus. Įvertinus užpildytas anketas, buvo aiškiau bei išsamiau suformuluoti klausimai 2–5 metų vaikų saugos klausimyne tėvams.
Tyrimo organizavimas. Tyrimą atliko darbo autorė. Prieš apklausą pacientų tėvai buvo
supažindinti su tyrimo tikslu ir uždaviniais, trumpai paaiškinta tyrimo svarba mokslui. Taip pat tėvams buvo paaiškinta, kaip pildyti anketą. Atsakymus į klausimus jie galėjo pažymėti, pabraukti ar įrašyti. Anketas tėvams kiekvieną dieną išdalindavo ir pasiimdavo tyrėja, paprašius, kad užpildytas anketas tėvai įdėtų į voką ir gražintų į aplanką, esantį skyriaus slaugytojų poste.
Respondentai buvo suskirstyti į dvi grupes, todėl tyrimui naudotos dvi atskiros anketos. Tėvams, kurių vaikai patyrė fizines traumas ir buvo gydomi Vaikų traumatologijos ir Vaikų chirurgijos skyriuose, pateikta Anketa Nr. 1 (žr. 2 priedas). Ši tėvų grupė pildė anketą, kurioje buvo klausimai apie traumos priežastis, patirto sužalojimo pobūdį, patirtos traumos lokalizaciją ir papildomi klausimai apie traumų pavojus. Kitą grupę sudarė tėvai, kurių vaikai nepatyrė fizinių traumų ir buvo gydomi Dienos chirurgijos poskyryje. Jie pildė Anketą Nr. 2 (žr. 3 priedas). 2–5 metų amžiaus vaikų saugos klausimynas tėvams buvo abiejose anketose (Nr. 1, Nr. 2). Anketos Nr. 1 užpildymo laikas truko 10-15 min. Anketos Nr. 2 užpildymo laikas truko 10 min.
2.3. Bioetika
Apklausai buvo gautas raštiškas Vaikų ligoninės Direktoriaus leidimas ir Lietuvos Sveikatos Mokslų Universiteto Bioetikos centro leidimas Nr. BEC–KS(M)–139, išduotas 2016-12-16 (žr. 1 priedą). Tyrimo metu buvo užtikrintos pacientų ir jų tėvų teisės, konfidencialumas, nebuvo reikalaujama informacijos, galinčios identifikuoti asmens tapatybę. Tyrimo rezultatai skelbiami tik apibendrinti. Tyrime tėvai dalyvavo savanoriškai, nenorintys dalyvauti tyrime, turėjo teisę atsisakyti bet kuriuo tyrimo metu.
2.4. Tyrimo klausimynas, anketos
„2–5 metų vaikų saugos klausimynas tėvams“ (angl. Parent Safety Questionnaire for
children 2–5 years old) sukurtas Karolinos (JAV) traumų prevencijos medicinos centre (Carolinas Medical Center, Carolinas Center for Injury Prevention). Klausimynas skirtas tėvams, norint išsiaiškinti apie vaikų saugią aplinką. Tyrimo autoriai gavo sutikimą iš Janice Williams, Karolinos traumų prevencijos medicinos centro direktorės, kuri nurodė, kad klausimynas naudojamas nekomerciniais tikslais, nėra visaapimantis ir jo naudingumas gali būti ribotas.
2–5 metų vaikų saugos klausimynas tėvams sudarytas iš 8 dalių, apimančių pagrindinius rizikos veiksnius:
1. Gaisro pavojus (5 klausimai). 2. Nudegimo pavojus (6 klausimai). 3. Kritimo pavojus (6 klausimai).
4. Užspringimo/uždusimo pavojus (4 klausimai).
5. Transporto priemonių sukeliamų sužalojimų pavojus (4 klausimai). 6. Skendimo pavojus (4 klausimai).
7. Aplinkos pavojus (8 klausimai). 8. Kita (6 klausimai).
„2–5 metų vaikų saugos klausimynas“ buvo išverstas į lietuvių kalbą, originalaus klausimyno ir lietuviško vertimo sulyginimą atliko 2 tyrėjos.
Klausimyno autoriams leidus, buvo patikslinta keletas klausimų. Vienoje eilutėje esantys du ir daugiau klausimų buvo atskirti, nes tėvai nežinojo kuri klausimo dalis yra svarbesnė.
Dalyje „Kritimo pavojus“ klausimas „Ar po Jūsų arba bendruomenės žaidimų aikštele yra bent 15 cm (6 colių) pamušalas ir, ar nuolat prižiūrite žaidimų aikštele besinaudojančius vaikus?“ pakeistas į „Ar Jūsų kieme ar žaidimų aikštelėje yra speciali danga? Jei taip, kokia? (žolė, smėlis, guminė danga ar kita) pabraukti, įrašyti“. Atskirtas klausimas: „Ar nuolat prižiūrite vaikus žaidimų aikštelėje?“. Klausimas patikslintas vadovaujantis Lietuvos higienos norma HN 131:2015 „Vaikų žaidimų aikštelės ir patalpos. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ [36].
Klausimas „Ar visi baldai yra atitraukti nuo langų neleidžiant vaikams laipioti prie langų ir ant antro ar aukštesnio aukšto langų yra įrengtos apsaugos?“ patikslintas, suformulavus atskirus klausimus: „Ar baldai yra atitraukti toliau nuo langų, kad vaikas negalėtų lengvai užlipti ant palangės?“, „Ar naudojate langų apsaugas, užraktus, atidarymo ribotuvus?“ ir papildomas klausimas „Kuriame aukšte gyvenate (įrašykite)“.
Dalyje „Skendimo pavojus“ klausimas „Ar Jūsų baseinas (arba baseinas kaimynystėje, priklausantis daugiabučiui) yra baigtas statyti bei aptvertas tvora su varteliais?“ pakeistas į „Jei turite baseiną, tvenkinį, ar jis aptvertas tvora su varteliais, apsaugotas kitomis priemonėmis?“.
„Aplinkos pavojai“ – klausimas: „Ar leidžiate savo vaikui žaisti lauke, kol šienaujate veją?“
pakeistas į: „Ar leidžiate savo vaikui žaisti šalimais, kai dirbate su buitiniais, sodo, garažo įrankiais (pvz. pjūklu, kirviu, grąžtu, peiliu, šienaujate veją ir kt.)?“.
Dalyje „Kita“ išbrauktas klausimas: „Ar Jūsų šeimoje yra daugiau nei vienas vaikas?“, kadangi toks klausimas yra anketos pradžioje. Klausimas „Ar Jūsų vaikas yra praeityje patyręs kokių nors sužeidimų įskaitant galvos smegenų traumą ar sukrėtimą?“ patikslintas į: „Ar dėl anksčiau patirtų traumų, sužalojimų teko kreiptis į medikus?“.
Tyrėjų sudaryti klausimai. Norėta išsiaiškinti 2–5 metų amžiaus vaikų fizinių traumų
priežastis ir pobūdį (ypatumus) bei tėvų požiūrį apie vaikui saugią aplinką. Tyrimui naudotos dvi anketos: tėvams, kurių vaikai patyrė fizines traumas (žr. 2 priedas, Anketa Nr. 1) ir tėvams, kurių vaikai
nepatyrė fizinių traumų (žr. 3 priedas, Anketa Nr. 2). 2–5 metų vaikų saugos klausimynas tėvams buvo
naudotas abiejose anketose (Nr. 1; Nr. 2).
Anketoje (Nr. 1) skirtoje tėvams, kurių vaikai patyrė fizines traumas, buvo pateikti:
Demografiniai ir bendrieji klausimai – kuris iš tėvų pildė anketą, vaiko amžius, lytis, kelintas vaikas šeimoje, kiek vaikų šeimoje, kur įvyko trauma, ar įvykio metu prižiūrėjo suaugęs žmogus ir kas prižiūrėjo (8 klausimai).
Traumos priežastis, patirtos traumos, sužalojimo pobūdis, lokalizacija (3 klausimai).
Papildomas klausimas – apie gaisro, nudegimo, kritimo, užspringimo/uždusimo ir transporto priemonių sukeliamų sužalojimų pavojų buvo įtrauktas, norint patikslinti tėvų požiūrį apie saugios aplinkos užtikrinimą (sudarytas remiantis EuroSafe aljanso sukurtu Potencialiai vaikams pavojingų produktų vadovu) (1 klausimas).
Socialiniai-ekonominiai ir bendrieji klausimai: apie tėvų amžių, išsilavinimą, socialinę padėtį, gyvenamąją vietą, būstą, šeiminę padėtį, namuose gyvenančių žmonių skaičių, ar vaikas lanko darželį, apie finansinę padėtį, vaiko saugos priemonių pasiūlą parduotuvėse, ar saugos prekę renkasi pagal kainą, ar pagal Europos standartus, kur ją įsigyja ir apie saugios aplinkos vaikui užtikrinimą (15 klausimų). Tokie pat (analogiški) klausimai buvo pateikti ir Anketoje Nr. 2.
Anketoje (Nr. 2) skirtoje tėvams, kurių vaikai nepatyrė fizinių traumų, nebuvo pateikti klausimai susiję su traumos aplinkybėmis, traumos vieta, sužalojimo pobūdžiu, lokalizacija.
Bendrieji klausimai – kuris iš tėvų pildė anketą, vaiko amžius, lytis, kelintas vaikas šeimoje, kiek vaikų šeimoje (5 klausimai).
Papildomas klausimas – apie gaisro, nudegimo, kritimo, užspringimo/uždusimo ir transporto priemonių sukeliamų sužalojimų pavojus (1 klausimas).
Socialiniai-ekonominiai klausimai (9 klausimai).
Klausimai apie vaiko saugos priemonių pasiūlą parduotuvėse, ar saugos prekę renkasi pagal kainą, ar pagal Europos standartus, kur ją įsigyja ir apie saugios aplinkos vaikui užtikrinimą (6 klausimai).2.5. Duomenų analizė
Tyrimo duomenų analizė buvo atlikta naudojantis statistiniu paketu SPSS 24.0 (angl. – Statistical Package for Social Scienes). Tyrimo rezultatams grafiškai pavaizduoti naudoti Microsoft Excel 2016 ir teksto redaktoriaus MS Office Word 2016 paketai.
Pateiktas kiekybinio kintamojo amžius vidurkis ir standartinis nuokrypis. Atsakymai į klausimus (kokybiniai kintamieji) pateikti absoliutaus skaičiaus ir procentine išraiškomis.
Kategorinių kintamųjų homogeniškumui tarp grupių tikrinti naudotas Pirsono chi-kvadrato (χ2) testas arba tikslusis Fišerio kriterijus atitinkamai (Fišerio kriterijus naudotas, kai buvo daugiau nei 20 proc. ląstelių, kuriose tikėtini dažniai < 5). Taip pat buvo naudotas proporcijų palyginimo testas.
Rizikos ir apsauginiams veiksniams įvertinti skaičiuotas galimybių santykis (GS) su 95 proc. pasikliautinu intervalu (PI). Galimybių santykių homogeniškumo tarp grupių tikrinimui naudotas Breslow-Day testas. Rezultatai laikyti statistiškai reikšmingi, kai p reikšmė < 0,05.
2.6. Respondentų sociodemografinių duomenų analizė
Tėvų sociodemografiniai duomenys. Tyrime dalyvavo 339 tėvai, slaugę 2–5 metų amžiaus
vaikus Vaikų ligoninės Vaikų traumatologijos skyriuje, Vaikų chirurgijos skyriuje, Dienos chirurgijos poskyryje. Didžiąją dalį respondentų sudarė vaikus slaugančios mamos – 81,1 proc. (n=275), vyrai sudarė – 18,9 proc. (n=64).
Tėvų amžiaus vidurkis buvo 33,32±5,30 metų. Jauniausiam respondentui buvo 20 metų, vyriausiam – 48 metai. Daugiau nei pusė – 52,2 proc. (n=177) tėvų buvo 25–34 metų amžiaus, 5,9 proc. (n=20) – iki 24 metų, 41,9 proc. (n=142) – 35 metų amžiaus ir vyresni.
Tėvų, slaugiusių traumas patyrusius bei traumų nepatyrusius vaikus, sociodemografiniai duomenys pateikti 1 lentelėje.
1 lentelė. Tėvų, slaugiusių traumas patyrusius bei traumų nepatyrusius vaikus, sociodemografiniai duomenys
Sociodemografiniai duomenys
Tėvai, kurių vaikai patyrė traumas, n=166
Tėvai, kurių vaikai nepatyrė traumų, n=173
n proc. n proc.
Lytis Moteris (mama) 132 79,5 143 82,7
Vyras (tėtis) 34 20,5 30 17,3 Amžius iki 24 m. 11 6,6 9 5,2 25–34 m. 83 50,0 94 54,3 35 m. ir daugiau 72 43,4 70 40,5 Gyvenamoji vieta Miestas 129 77,7 134 77,5 Kaimas 37 22,3 39 22,5 Šeiminė padėtis Vedęs, ištekėjusi 144 86,7 139 80,3
Gyvenu su draugu (-e) 13 7,8 17 9,8
Vaiką (-us) auginu vienas (-a) 7 4,2 13 7,5
Kita 2 1,2 4 2,3 Išsilavinimas Nebaigtas vidurinis 3 1,8 2 1,2 Vidurinis 21 12,7 13 7,5 Profesinis 29 17,5 36 20,8 Aukštasis neuniversitetinis 18 10,8 40 23,1 Aukštasis universitetinis 95 57,2 82 47,4 Socialinė padėtis Studentas (-ė) 2 1,2 3 1,7
Dirbantis (-i) studentas (-ė) 6 3,6 5 2,9
Dirbantis (-i) 119 71,7 120 69,4
Vaiko auginimo atostogose 30 18,1 30 17,3
Nuolatinio darbo neturiu 1 0,6 4 2,3
Bedarbis (-ė) 6 3,6 10 5,8
Kita 2 1,2 1 0,6
Didžiąją dalį vaikų, tiek patyrusių traumas, tiek nepatyrusių, slaugė mamos, atitinkamai – 79,5 proc. (n=132) ir 82,7 proc. (n=143). Daugiau nei pusė abiejų grupių tėvų buvo vedę/ištekėję: 86,7 proc. (n=144) tėvų, kurių vaikai patyrė traumas, 80,3 proc. (n=139) tėvų, kurių vaikai nepatyrė traumų.
71,7 proc. (n=119) tėvų, slaugiusių traumas patyrusius vaikus, buvo dirbantys asmenys, 18,1 proc. (n=30) buvo vaiko auginimo atostogose. Tėvų, slaugiusių vaikus nepatyrusius traumų, dirbančių buvo 69,4 proc.(n=120), o vaiko auginimo atostogose 17,3 proc. (n=30).
Vaikų sociodemografiniai duomenys. Iš viso traumas patyrusių slaugomų mergaičių buvo
44,6 proc. (n=74), iš jų 79,7 proc. (n=59) slaugė mamos, o 20,3 proc. (n=15) – tėčiai. Traumas patyrusių berniukų buvo 55,4 proc. (n=92), iš jų 79,3 proc. (n=73) slaugė mamos, o 20,7 proc. (n=19) slaugė tėčiai (2 lentelė).
