LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJA
MEDICINOS FAKULTETAS
PSICHIATRIJOS KLINIKA
Gintarė Bukauskaitė
PACIENTŲ, SERGANČIŲ PSICHOZINIAIS SUTRIKIMAIS,
POLINKIO Į SAVIŢUDYBĘ VERTINIMAS
Medicinos studijų programos baigiamasis magistrinis darbas
Darbo vadovė:
Dr. Aida Kunigėlienė
TURINYS
SANTRAUKA ... 3
SUMMARY ... 4
PADĖKA ... 5
INTERESŲ KONFLIKTAS ... 5
ETIKOS KOMITETO LEIDIMAS ... 5
SANTRUMPOS ... 6
SĄVOKOS ... 7
ĮVADAS ... 8
DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI ... 9
1. LITERATŪROS APŢVALGA ... 10
1.1 Saviţudybės samprata ... 10
1.2 Psichozinio spektro sutrikimai... 10
1.3 Saviţudybės ir psichozinių sutrikimų sąsajos ... 11
1.4 Psichobiosocialiniai saviţudybės rizikos veiksniai ... 12
2. TYRIMO METODIKA ... 16 3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 18 3.1 Rezultatai ... 18 3.2 Rezultatų aptarimas ... 23 IŠVADOS ... 26 PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 27 LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 28 PRIEDAI ... 32
SANTRAUKA
Darbo autorė: Gintarė Bukauskaitė Darbo vadovė: Dr. Aida Kunigėlienė
Darbo pavadinimas: Pacientų, sergančių psichoziniais sutrikimais, polinkio į saviţudybę vertinimas. Tyrimo tikslas: Įvertinti pacientų, sergančių psichoziniais sutrikimais, polinkio į saviţudybę sąsajas su socialiniais demografiniais duomenimis bei klinikiniais ligos ypatumais.
Uţdaviniai:
1. Įvertinti pacientų, sergančių psichozinio spektro sutrikimais, polinkį į saviţudybę. 2. Įvertinti tiriamųjų socialinių demografinių duomenų sąsajas su saviţudybės rizika. 3. Nustatyti tiriamųjų psichozinio sutrikimo klinikinių ypatumų ryšį su saviţudybės rizika.
Metodai: atliktas retrospektyvinis atvejo kontrolės tyrimas, kurio metu apklausti pacientai, sergantys psichozinio spektro sutrikimais, remiantis M.I.N.I. (mini tarptautinė neuropsichiatrinė apklausa) klausimyno 6 versijos lietuviško varianto C dalimi saviţudybės rizikai įvertinti bei M.I.N.I. psichotinės simptomatikos ypatumų L dalimi. Taip pat buvo surinkti tiriamųjų socialiniai demografiniai duomenys. Ryšiam tarp kintamųjų įvertinti naudotas Pearson‘o chi kvadrato (χ2) testas. Remiantis binarinės logistinės regresijos analizės metodu prognozuota saviţudybės rizika.
Rezultatai: apklaustas 71 tiriamasis, iš jų 31-ienam (44%) nustatyta didelė saviţudybės rizika, o 40-čiai (56%) nustatyta maţa rizika. Sudarius logistinės regresijos modelį nustatyta, jog socialinė izoliacija (šansų santykis (ŠS) 4,661), artimųjų palaikymas (ŠS 0,092), imperatyvinės klausos haliucinacijos (ŠS 6,255) ir patiriami negatyvūs simptomai (ŠS 0,135) statistiškai reikšmingai prognozuoja saviţudybės riziką. Šis modelis artimųjų palaikymo stoką vertina kaip stipriausią didelės saviţudybės rizikos prognostinį veiksnį.
Išvados:
1. Kiek maţiau nei pusei psichozinio spektro sutrikimą turinčių pacientų buvo nustatyta didelė saviţudybės rizika.
2. Socialinė izoliacija, artimųjų palaikymo stoka, jaunas amţius, trumpesnė ligos trukmė, vaikų neturėjimas ir saviţudybės atvejis giminėje susiję su didele saviţudybės rizika tarp sergančių psichozinio spektro sutrikimu.
3. Psichozinio sutrikimo metu patiriamos imperatyvinės klausos haliucinacijos didino saviţudybės riziką, o pasireiškusi negatyvi simptomatika maţino saviţudybės riziką.
SUMMARY
Author: Gintarė Bukauskaitė Mentor: Dr. Aida Kunigėlienė
The title: Assessment of Suicide Risk in Patients with Psychotic Disorders.
The aim: To assess relations between suicide risk and social demographic data and clinical features of disorder in patients with psychotic spectrum disorders.
Objectives:
1. To evaluate suicide risk in patients with psychotic spectrum disorders. 2. To evaluate relationship between suicide risk and social demographic data.
3. To evaluate the correlation between clinical features of disorder and suicide risk in patients with psychotic spectrum disorders.
Methods: Retrospective case control study was performed in patients with psychotic spectrum disorders. 6th version of M.I.N.I. (Mini International Neuropsychiatric Interview) questioner part C (for suicide risk evaluation) was used to assess suicide risk and part L (for psychotic symptoms assessment) was used to estimate clinical features of disorder. Pearson's chi square (χ2) test was applied to determine statistically significant relations between variables. Logistic regression analysis was applied to predict high suicide risk.
Results: 71 patients were interviewed. High suicide risk was identified for 31 (44%) patients and low suicide risk was discovered for 40 (56%) patients. The logistic regression analysis model has shown that suicide behavior was statistically significantly predicted by social insulation (Odds Ratio (OR) 4,661), relatives support (OR 0,092), commanding auditory hallucinations (OR 6,255) and negative symptoms (OR 0,135). This study revealed that lack of relatives support was the strongest predicting factor when estimating high suicide risk.
Conclusions:
1. High suicide risk was discovered for almost half of questioned patients with psychotic spectrum disorder.
2. Social isolation, lack of relatives support, young age, shorter disorder duration, having no children and suicide case among family are related with high suicide risk in patients with psychotic disorder.
3. Commanding auditory hallucinations were associated with higher suicide risk and negative symptoms were associated with lower suicide risk in participants.
PADĖKA
Nuoširdţiai dėkoju savo baigiamojo magistrinio darbo vadovei Dr. Aidai Kunigėlienei uţ patarimus, kantrybę, naudingas įţvalgas bei skirtą laiką šio darbo ruošimui.
INTERESŲ KONFLIKTAS
Autoriui interesų konflikto nebuvo.ETIKOS KOMITETO LEIDIMAS
2016 12 12 gautas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bioetikos centro pritarimas atlikti mokslinį - tiriamąjį darbą tema „Pacientų, sergančių psichoziniais sutrikimais, polinkio į saviţudybę vertinimas“. Leidimo numeris: BEC-MF-144.
SANTRUMPOS
DSM-5 (angl. Diagnostic and Statistical Manual of Mental disorders, 5th Edition) - Amerikos psichiatrų asociacijos psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovas 5-tas leidimas HI – Higienos institutas
LSMU – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas
LSMUL KK – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė Kauno klinikos
MINI (angl. Mini International Neuropsychiatric interview) - mini tarptautinė neuropsichiatrinė apklausa
PI – pasikliautinasis intervalas
PSO - Pasaulio sveikatos organizacija PSS – psichozinio spektro sutrikimai
SPSS (angl. Statistical Package for the Social Science) - socialinių mokslų statistinės informacijos apdorojimo programinis paketas
ŠS – šansų santykis
TLK-10 – Tarptautinė statistinė ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikacija 10-asis pataisytas ir papildytas leidimas
SĄVOKOS
Alogija – kalbos sklandumo, išraiškingumo ir produktyvumo praradimas. Anhedonija – negebėjimas pajusti dţiaugsmo bei pasitenkinimo.
Blankus afektas – emocinių reakcijų skurdumas.
Hipobulija/abulija [gr. abulia - neryţtingumas] – patologinis valios susilpnėjimas ar visiškas jos netekimas.
Interpretaciniai kliedesiai – sistemingas, liguistas realių įvykių aiškinimas:
1. didybės kliedesys – liguistas geriausių asmeninių ypatybių sau priskyrimas; 2. persekiojimo kliedesys – įsitikinimas, kad ligonis yra nuolat sekamas, stebimas;
3. poveikio kliedesiai – pojūtis, kad jausmai, mintys ir veiksmai yra nesavi, sukelti tam tikros išorinės jėgos;
4. religiniai kliedesiai – pacientas mano esąs Dievas arba kad bendrauja su juo, vykdo jo paliepimus;
5. santykio kliedesys – įsitikinimas, kad aplinkiniai yra neigiamai nusiteikę paciento atţvilgiu; 6. somatiniai kliedesiai – liguistas, nelogiškas kūno pojūčių interpretavimas.
Katatoniškas elgesys - pasireiškia įmantriomis pozomis, sujaudinimu ar kaip tik sustingimu, mutizmu ar negatyvizmu.
Kognityvinės f-jos [lot. cognitio – paţinimas] – paţinimo f-jos tokios, kaip atmintis, dėmesio koncentracija, gebėjimas samprotauti, priimti sprendimus ir kt.
Paranoja [gr. parà - šalia, noûs – protas] – tai persekiojimo ar poveikio patologinis pojūtis. Senestopatijos – nemalonūs, sunkiai apibūdinami pojūčiai kūne (deginimas, tirpimas, spaudimas).
ĮVADAS
Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis kasmet apie 80 tūkstančių ţmonių savu noru pasitraukia iš gyvenimo, o mėginimų nusiţudyti suskaičiuojama iki 20 kartų daugiau nei faktinių įvykių [1, 2, 31]. Prognozuojama, kad 2020 m. pasaulyje kas 20s nusiţudys ţmogus, o kas 1-2s kas nors mėgins nusiţudyti [31]. Teigiama, jog tai yra antra pagal daţnumą mirties prieţastis tarp jauno amţiaus asmenų (15-29 m.) [1]. Saviţudybių problema ypač opi mūsų valstybėje: 2015 m. Lietuva pirmavo pagal saviţudybių daţnį Europoje, o pasaulyje liko antra po Šri Lankos [3]. Higienos instituto (HI) duomenimis 2016 m. 823 ţmonės įvykdė saviţudybę [4]. Panašios tendencijos Lietuvoje vyrauja jau daugiau nei dešimtmetį [5]. Ypatingą susirūpinimą kelia vyrų saviţudybių daţnis: 2016 m. 100 tūkstančių gyventojų teko 52,5 vyrai, mirę nuo saviţudybės ir tai yra 5 kartus daugiau nei tais pačiais metais nusiţudţiusių moterų [4].
Saviţudybė nėra nei atskira liga, nei konkrečios ligos simptomas, tačiau XVIIIa. pradėjus vartoti saviţudybės terminą, jis buvo glaudţiai susietas su įvairiais psichikos sutrikimais [6, 7]. Skirtingų šalių epidemiologinių tyrimų duomenimis apie 90% mėginusių nusiţudyti turėjo tam tikrą psichikos sutrikimą, o iš nusiţudţiusių net 95% buvo diagnozuotas psichikos sutrikimas [8]. Ypač didelė suicido grėsmė sietina su psichozinio spektro sutrikimais. Teigiama, kad 28,5% asmenų, bent kartą gyvenime patyrusių psichozės epizodą, galvoja apie saviţudybę, 10,8% turi saviţudiškų ketinimų, 10,2% bando nusiţudyti ir 4-5% nusiţudo [9, 10]. Daţniausiai šie pacientai įvykdo saviţudybę būdami jauni, pačioje ligos pradţioje, aktyvios psichozės metu, veikiami kliedesinio realybės vertinimo ar imperatyvinių klausos haliucinacijų, bei daţnai po šio epizodo, paskatinti skausmingo suvokimo apie diagnozuoto sutrikimo sukeliamą negalią, ateities galimybių praradimą bei drauge pasireiškus depresinei simptomatikai [11].
Kiekvienas patirtas psichozės epizodas didina saviţudybės riziką, tačiau skirtingiems pacientams šį rizika yra nevienoda [9]. Manoma, jog tam įtakos turi klinikinės sutrikimo ypatybės taip pat skirtinga psichosocialinė aplinka. Teigiama, kad specifinių ligos simptomų įvertinimas gali padėti tiksliau prognozuoti saviţudiškų minčių ir veiksmų pasireiškimą ateityje [9]. Kol dauguma tyrimų analizuoja depresinių simptomų įtaką suicido daţniui, trūksta vieningo sutarimo tarp mokslininkų ir gydytojų klinicistų, kaip suicidines tendencijas keičia psichozinio sutrikimo metu patiriami specifiniai simptomai [12]. Tad, šio tyrimo pagrindinis siekis - įvertinti tiriamų pacientų, sergančių psichozinio spektro sutrikimais (PSS), socialinių demografinių duomenų, klinikinių ligos ypatumų bei polinkio į saviţudybę sąsajas.
DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI
Darbo tikslas: Įvertinti pacientų, sergančių psichoziniais sutrikimais, polinkio į saviţudybę sąsajas su socialiniais demografiniais duomenimis bei klinikiniais ligos ypatumais.
Darbo uţdaviniai:
1. Įvertinti pacientų, sergančių psichozinio spektro sutrikimais, polinkį į saviţudybę. 2. Įvertinti tiriamųjų socialinių demografinių duomenų sąsajas su saviţudybės rizika. 3. Nustatyti tiriamųjų psichotinio sutrikimo klinikinių ypatumų ryšį su saviţudybės rizika.
1. LITERATŪROS APŢVALGA
1.1 Saviţudybės samprata
Saviţudybės terminas pradėtas vartoti tik XVIIIa., tačiau šis reiškinys egzistavo visais laikmečiais, visose epochose [6]. Skirtinguose šaltiniuose galima rasti įvairių saviţudybės apibrėţimų, varijuojančių nuo paprasto buitinio apibūdinimo iki filosofinės šio reiškinio analizės. Daţniausiai saviţudybė apibrėţiama kaip sąmoningas, tikslingas ir savanoriškas savo paties gyvybės uţbaigimas [6]. Tačiau šis apibūdinimas nėra labai tinkamas kalbant apie PSS turinčius pacientus, kurie daţnai saviţudybę įvykdo nesąmoningai, veikiami imperatyvinių klausos haliucinacijų ar kliedesinio realybės vertinimo [11]. Šiuo atveju tikslingiau būtų naudoti Oksfordo anglų kalbos ţodyno pateikiamą apibrėţimą, kuris saviţudybę įvardina kaip „tyčinį savęs nuţudymą“ [13]. Mokslinėje literatūroje plačiai naudojamas tarptautinis terminas suicidas, sudarytas iš lotyniškų ţodţių: sui – savęs ir caedere – ţudyti [6].
Saviţudybė – tai palaipsniui besivystantis procesas. Išskiriami trys pagrindiniai jos vystymosi etapai:
1. minčių stadijoje ţmogus svarsto apie saviţudybę kaip galimybę pabėgti nuo gyvenimo sunkumų;
2. ketinimų stadijoje nebematoma kitos išeities tik nusiţudyti, pradedami kurti saviţudybės planai;
3. veiksmų etape ţmogus priima galutinį sprendimą, ruošiasi ir galiausiai įvykdo saviţudybę [14].
1.2 Psichozinio spektro sutrikimai
Literatūroje nurodoma, kad 13-23% bendrosios populiacijos bent kartą gyvenime patiria vieną ar daugiau psichozės simptomų, tačiau tik 1-4% diagnozuojamas PSS [15]. Šie sutrikimai daţniausiai manifestuoja jauname amţiuje [18]. Lietuvoje 2016 m. 1000 gyventojų teko 6,59 asmenys, sergantys psichoziniu sutrikimu, ir tai sudarė 9% bendro ligotumo psichikos ir elgesio sutrikimais [19]. Nors psichoziniai susirgimai nėra ypač daţni, tačiau jie ryškiai sutrikdo psichinę sveikatą, neigiamai veikia kasdienę veiklą bei didina suicidinių tendencijų riziką [15, 17].
PSS diagnozuojami psichiatrinio įvertinimo metu, remiantis Amerikos psichiatrų asociacijos Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovo 5-tu leidimu (DSM-5) arba Tarptautinės ligų klasifikacijos 10-ojo leidimo (TLK-10) diagnostiniais kriterijais [20, 21]. Lietuvoje psichoziniai sutrikimai pagal TLK-10 koduojami nuo „F20“ iki „F29“ ir jiems priskiriama šizofrenija (F20),
šizotipinis sutrikimas (F21), nuolatiniai kliedesiniai sutrikimai (F22), ūminiai ir praeinantys psichoziniai sutrikimai (F23) bei šizoafektiniai sutrikimai (F25) [21]. Šizofrenija – tai daţniausiai diagnozuojamas psichozinis sutrikimas, kuriuo serga 1-2% bendrosios populiacijos ir tai sudaro apie 21 milijoną ţmonių visame pasaulyje [22]. Valstybinio psichikos sveikatos centro (VPSC) duomenimis Lietuvoje 2016 m. sergančių šizofrenija buvo apie 12 tūkstančių [19].
Psichozė apibrėţiama kaip būklė, kurios metu prarandamas ryšys su realybe [15, 16]. Klinikiniai ligos ypatumai įvairiems asmenims daţnai skiriasi [16]. Psichozės metu patiriamus simptomus galima suklasifikuoti į tris pagrindines kategorijas: pozityvūs, negatyvūs ir kognityviniai. Pozityviais vadinami tokie simptomai, kurie atsiranda susirgus ir yra nebūdingi sveikiems ţmonėms [20]. Jiems priskiriamos realybę iškraipančios haliucinacijos (daţniausiai pasireiškia klausos, kiek rečiau regos, dar rečiau taktilinės ir uoslės haliucinacijos), interpretaciniai kliedesiai (persekiojimo, santykio, poveikio, didybės, religiniai, somatiniai ir kt.), senestopatijos, minčių skaitymo ir atvirumo fenomenai, mąstymo (smulkmeniškas, padrikas, paralogiškas), kalbos (nenuosekli, dezorganizuota) ir motorikos (dezorganizuotas ar katatoniškas elgesys) sutrikimai. Negatyvūs simptomai (dar vadinami asmenybės defektu) pasireiškia blankiu afektu, anhedonija, hipobulija ar abulija, pasyvumu, alogija ir mąstymo skurdumu. Kognityviniams pakenkimams priskiriama sutrikusi dėmesio koncentracija bei atminties pablogėjimas. Nors ligos eigoje intelektas nenukenčia, tačiau tampa sunku juo pasinaudoti suprantant informaciją, priimant sprendimus bei atliekant uţduotis [16, 20, 21, 22, 23].
1.3 Saviţudybės ir psichozinių sutrikimų sąsajos
Saviţudybė yra vyraujanti mirties prieţastis tarp PSS turinčių asmenų [18, 24]. Eugenas Bleuleris, garsus psichiatras, sukūręs „šizofrenijos“ terminą, yra pasakęs, kad „savižudybė yra pavojingiausias šizofrenijos simptomas“ [10]. Ţmonių, patyrusių psichozės epizodą, tikėtina vidutinė gyvenimo trukmė yra 10-20 metų trumpesnė, o saviţudybės rizika iki 12-os kartų didesnė lyginant su bendrąja populiacija [18, 25]. X.Huang atliktos metaanalizės, į kurią įtraukta penkiasdešimt ilgalaikių studijų, duomenimis PSS reikšmingai didina saviţudiškų minčių, ketinimų ir veiksmų riziką [26]. E.J.Bromet ir bendraautorių atliktoje tarptautinėje analizėje teigiama, kad 28,5% asmenų, bent kartą gyvenime patyrusių psichozės epizodą, galvoja apie saviţudybę, 10,8% turi saviţudiškų ketinimų ir 10,2% bando nusiţudyti [9]. Anksčiau atliktų tyrimų duomenimis nurodoma, kad apie 13% pacientų, turinčių PSS, įvykdo saviţudybę, tačiau naujesni tyrimai nustatė, kad šis daţnis siekia 4-5% [10]. I.Melle ir kt. nustatė, kad saviţudybės rizika per pirmuosius dvejus metus nuo diagnozės nustatymo yra reikšmingai didesnė lyginant su rizika per visą gyvenimą [18]. R.Dutta publikuotoje studijoje nurodoma, kad net praėjus dešimtmečiui po pirmojo psichozės epizodo išlieka iki keturių kartų didesnė
saviţudybės rizika nei bendrojoje populiacijoje [25]. Todėl, siekiant uţkirsti kelią suicidiniams veiksmams atidus dėmesys šiems pacientams turėtų būti skiriamas ne tik pirmaisiais metais po diagnozės nustatymo, bet ir visą tolimesnį jų gyvenimą.
Atlikti moksliniai tyrimai įrodė depresinės simptomatikos ir beviltiškumo įtaką suicidinėms tendencijoms tarp PSS turinčių pacientų, tačiau vis dar nėra vieningo sutarimo, kokį poveikį saviţudybės rizikai turi šių pacientų patiriami pozityvūs ir negatyvūs simptomai [12, 27, 28, 29]. Apie 60% asmenų, kenčiančių nuo PSS, patiriamus simptomus nurodė kaip pagrindinę galimos saviţudybės prieţastį [30].
Literatūroje teigiama, jog psichozės metu pasireiškiantys skirtingi pozityvūs simptomai nevienodai veikia saviţudybės riziką, t.y., vieni simptomai ją didina, kiti maţina [31]. Nustatyta, kad patiriamos haliucinacijos, ypač neigiamai komentuojančios ar imperatyvinės klausos, liepiančios ţalotis ir nusiţudyti, didina saviţudiško elgesio riziką [12, 30, 31, 32]. Epidemiologiniai duomenys rodo, kad apie 50–66% pacientų, sergančių PSS, patiria klausos haliucinacijas, o iš jų 18-50% pasireiškia imperatyviniai balsai [33]. Tad nustatant saviţudybės riziką būtina įvertinti klausos, ypač liepiančio turinio, haliucinacijų buvimą. 2012 m. Y.P.S.Balhara ir R.Verma publikuotoje sisteminėje apţvalgoje nurodė maţesnę saviţudybės riziką pacientams, kuriems pasireiškė kliedesinė simptomatika, išskyrus paranoidinio turinio kliedesius, kurie didina šią riziką [31]. Tačiau naujesnių studijų pateikiami duomenys prieštaringi: L.A.Bornheimer pastebėjo, kad pacientams, kuriems buvo nustatyta saviţudybės rizika, statistiškai reikšmingai daţniau pasireiškė kliedesinė simptomatika lyginant su tais, kurie suicidinių idėjų neišsakė [12]. Ypač didelis dėmesys turėtų būti skiriamas įtarumo ir paranoidiškumo idėjoms įvertinti, nes jos yra siejamos su didele suicido rizika [34, 35]. Taip pat tokie pozityvūs simptomai, kaip psichomotorinis sujaudinimas, priešiškumas stacionarizavimo pradţioje ir minčių skaitymo bei atvirumo fenomenai yra sietini su didesne saviţudybės grėsme [31, 34, 36].
Tuo tarpu negatyvūs psichoziniams sutrikimams būdingi simptomai, tokie kaip asmenybės defektas, siejami su maţesne saviţudybės rizika ir kai kurių autorių yra vertinami net kaip protekciniai veiksniai [26, 32, 35].
1.4 Psichobiosocialiniai saviţudybės rizikos veiksniai
PSS suicidiško elgesio prieţastimi daţnai tampa ne tik dėl pasireiškusios aktyvios psichopatologijos (imperatyvių klausos haliucinacijų, kliedesinės simptomatikos), bet taip pat dėl ligos sąlygotų psichosocialinių problemų. Taip pat saviţudiškumui įtakos turi demografinės charakteristikos tokios kaip amţius ir lytis [11].
1.4.1 Amţius
Saviţudybės rizika įvairaus amţiaus grupėse pasiskirsto nevienodai. K.Hor ir M.Taylor atliktoje metaanalizėje nurodo didesnę saviţudybės tikimybę tarp jaunesnio amţiaus PSS turinčių pacientų [27]. J.D.L.Morinigo ir kt. nustatė, kad saviţudybę įvykdę pacientai psichozinio sutrikimo diagnozės nustatymo metu buvo jaunesnio amţiaus (amţiaus vidurkis 34,5 m.), nei kontrolinės grupės nusiţudę asmenys (amţiaus vidurkis 39,2 m.), neturėję minėto sutrikimo [37].
1.4.2 Lytis
Lietuvoje kaip ir daugelyje kitų pasaulio valstybių vyrų nusiţudo daugiau nei moterų: HI duomenimis 2016m. nusiţudė 823 ţmonės, iš jų 694 vyrai ir 129 moterys. 2016m. iš 2318 vyrų, ţuvusių dėl išorinių mirties prieţasčių, 29,9% nusiţudė. Vyrų mirčių prieţasčių tarpe saviţudybės uţima antrą vietą, o moterų – septintą [4].
Studijų, tyrusių saviţudybės rizikos priklausomybę nuo lyties tarp PSS turinčių pacientų, pateiktos išvados kontraversiškos. Tai puikiai atspindi K.Hor ir M.Taylor publikuota metaanalizė: iš 15 įtrauktų studijų 11 nustatė didesnę saviţudybės riziką vyriškos lyties atstovams, dvejose studijose nurodoma, kad ši rizika didesnė tarp moterų, o likusios dvejos studijos nerado priklausomybės tarp lyties ir saviţudiškų tendencijų [27]. Nors tyrimų rezultatai prieštaringi, tačiau dauguma jų vyrišką lytį vertina kaip saviţudybės rizikos faktorių PSS turintiems pacientams [27, 34, 35].
1.4.3 Bedarbystė
Bedarbystė iki 5 kartų padidina saviţudybės riziką bendrojoje populiacijoje [11]. W.Feigelman ir kt. nustatė statistiškai patikimai aukštesnį bedarbystės lygį tarp nusiţudţiusių asmenų lyginant su mirusiais dėl kitų prieţasčių [38]. Ţmonėms, turintiems sunkų psichikos sutrikimą, yra kur kas sunkiau įsidarbinti bei išlaikyti turimą darbą [7]. Skirtingose Europos valstybėse atliktų epidemiologinių tyrimų duomenimis tik 10-20% asmenų, sergančių psichoziniais sutrikimais, turi darbą [39]. Taip pat vertėtų atskirti neseniai prarasto darbo ir ilgalaikio negalėjimo dirbti atvejus – K.Hor ir M.Taylor metaanalizės duomenimis, būtent pastaroji situacija susijusi su padidėjusia saviţudybės rizika [7, 27]. Vis dėl to naujausi tyrimai nenustatė statistiškai patikimo ryšio tarp nedarbo ir saviţudybės rizikos tarp pacientų, sergančių PSS [31, 40].
1.4.4 Išsilavinimas
W.Feigelman su bendraautoriais, išnagrinėję 9256 mirties atvejus, nustatė, kad nusiţudę asmenys buvo labiau išsilavinę nei mirusieji dėl kitų prieţasčių [38]. Įdomu tai, jog Azijos populiacijoje didesnė saviţudybės rizika buvo pastebėta tarp asmenų, turinčių pagrindinį ar net ţemesnį išsilavinimą [35]. Tačiau daugelis Europoje atliktų tyrimų nustatė, ţmonių, sergančių PSS ir turinčių aukštesnį išsilavinimą, didesnį polinkį į suicidiškumą [27, 31, 34, 35]. Tokia saviţudybės rizikos priklausomybė nuo išsilavinimo galimai yra dėl išsimokslinusių pacientų patiriamos didesnės gėdos bei stigmatizacijos susirgus psichikos sutrikimu [34].
1.4.5 Šeimyninis statusas
Bendrojoje populiacijoje didţiausia saviţudybės rizika nustatyta našliams, vienišiems ar išsiskyrusiems ţmonėms [7, 11]. Panašios tendencijos stebimos ir tarp PSS turinčių asmenų – nesusituokę ar vieniši pacientai pasiţymi didesne, o turintys sutuoktinį ar gyvenantys drauge su partneriu pasiţymi maţesne suicido rizika [27, 31, 35, 41]. Įdomu tai, kad M.R.Phillips su bendraautoriais ištyrę šizofrenija sergančių asmenų saviţudybės atvejus Azijos populiacijoje pastebėjo, jog 9% nusiţudţiusių pacientų buvo vieniši, o 54% - buvo susituokę [42]. J.Lyu ir J.Zhang Kinijoje atliktas tyrimas neaptiko statistiškai reikšmingos priklausomybės tarp šeimyninio statuso ir saviţudybės PSS turintiems pacientams [43].
1.4.6 Suicidiniai mėginimai anamnezėje
Neabejotinas saviţudybės rizikos faktorius – suicidiniai mėginimai anamnezėje. Tai patvirtina atliktos studijos, tyrusios saviţudybės rizikos veiksnius tarp PSS turinčių pacientų [34, 37, 44]. J.D.L.Morinigo ir kt. pastebėjo, kad pacientai, kurie iki pirmo kontakto su psichiatrais nėra mėginę atimti sau gyvybės, turi statistiškai reikšmingai maţesnį polinkį į suicidiškumą ir ateityje [37]. Taip pat svarbiu prognostiniu saviţudybės faktoriumi laikytinas savęs ţalojimas [34].
1.4.7 Vienišumas, artimųjų palaikymo stoka
Saviţudybės rizika ypač didelė vienišiems, prie nieko neprisirišusiems ţmonėms. Taip pat artimųjų palaikymo bei supratimo stoka, nereikalingumo jausmas, suvokimas, kad aplinkiniams esi tik našta gali būti svarbūs saviţudiško elgesio motyvai [11]. Su šiom socialinėm problemom ypač daţnai susiduria psichikos sutrikimą turintys pacientai. Remiantis atliktomis studijomis teigiama, jog socialinė izoliacija, vienišumo jausmas bei artimųjų palaikymo stoka yra svarbūs prognostiniai saviţudybės veiksniai PSS turintiems pacientams [45]. A.Ventriglio ištyrė, kad artimųjų įtraukimas į gydymo procesą, ypač diagnozės nustatymo metu, sumaţina saviţudybės tikimybę [34].
1.4.8 Psichikos sutrikimo trukmė
Studijų, tyrusių saviţudybės rizikos priklausomybę nuo sutrikimo trukmės, duomenys prieštaringi. D.S.Aykut su bendraautoriais pastebėjo, kad bandę nusiţudyti pacientai, statistiškai reikšmingai daugiau metų serga PSS lyginant su tais, kurie nebandė ţudytis [40]. K.Hor ir M.Taylor išnagrinėję 6 studijas aiškios priklausomybės tarp sutrikimo trukmės ir saviţudybės rizikos nenustatė [27]. Tad daryti išvadą, kad ilgiau sergantys pacientai turi didesnį polinkį į saviţudybę, šiuo metu neuţtenka moksliškai pagrįstų įrodymų. Tačiau dauguma autorių sutaria, kad didţiausia suicido rizika stebima per pirmuosius 3-5 m. nuo diagnozės nustatymo [31, 46].
1.4.9 Hospitalizacija
Pacientai, psichiatrinėje ligoninėje gulėję 5 ir daugiau kartų, yra labiau linkę į saviţudišką elgesį nei asmenys, hospitalizuoti maţiau kaip 4 kartus [46, 47]. Pati didţiausia suicido rizika stebima hospitalizavimo laikotarpiu bei vidutiniškai dar 6 mėnesius po jo [29, 31, 35, 37].
1.4.10 Saviţudybės atvejis giminėje
Išnagrinėtuose tyrimuose saviţudybės atvejis giminėje įvardinamas kaip suicido riziką didinantis faktorius PSS turintiems pacientams [27, 40, 48]. Šis veiksnys gali būti vertinamas, kaip šeimos bruoţas, skatinantis pasiduoti ir „nekovoti“ su savimi. Tai tarsi „leidimas“ nusiţudyti [11].
2. TYRIMO METODIKA
Tyrimo planavimas: retrospektyvinio atvejo kontrolės tyrimo metu bus vertinama pacientų, sergančių PSS ir gydomų LSMUL KK Psichiatrijos klinikoje, sociodemografinių duomenų bei klinikinių sutrikimo ypatumų sąsajos su polinkiu į saviţudybę. Gavus paciento informuotą sutikimą (priedas Nr.1) duomenys bus renkami interviu metodu, naudojantis standartizuota ir Lietuvai adaptuota M.I.N.I. klausimyno dalimi, skirta saviţudybės rizikos (priedas Nr.2) bei psichozinės simptomatikos įvertinimui (priedas Nr.3). Sociodemografiniai duomenys bus surinkti naudojantis darbo autorių sudaryta anketa (priedas Nr.4).
Tyrimo objektas: LSMUL KK Psichiatrijos klinikoje gydyti pacientai, sergantys PSS (šizofrenija, šizotipinias, kliedesiniais sutrikimais), TLK-10 koduojamais nuo F20 iki F29.
Tiriamųjų atranka: tiriamoji grupė suformuota tikslinės atrankos metodu. Įtraukimo į tyrimą kriterijai: pacientai, sergantys PSS, TLK-10 koduojamais nuo F20 iki F29 (šizofrenija, šizotipinis, kliedesiniai sutrikimai), stacionarizuoti į LSMUL KK Psichiatrijos kliniką 2017 03 - 2018 03 laikotarpiu, vyresni nei 18 m. amţiaus, prieinami prasmingam verbaliniam kontaktui bei sutikę dalyvauti tyrime ir pasirašę informuoto sutikimo formą (priedas Nr.1). Tyrimo metu apklaustas 71 tiriamasis.
Tyrimo metodai: atliktas retrospektyvinis atvejo kontrolės tyrimas, kurio metu apklausos metodu, remiantis M.I.N.I. klausimyno 6 versijos lietuviško varianto dalimi saviţudybės rizikai įvertinti (priedas Nr.2) bei M.I.N.I. klausimyno dalimi, skirta psichotinės simptomatikos ypatumams vertinti (priedas Nr.3), ištirtas 71 respondentas. Socialinių demografinių klausymų dalyje (priedas Nr.4) įvertinta paciento lytis, amţius, išsilavinimas, darbo turėjimas, šeimyninis statusas, vaikų turėjimas, artimųjų palaikymas, socialinė izoliacija, hospitalizavimų skaičius, ligos trukmė bei saviţudybės atvejai giminėje. Įvertinus saviţudybės riziką tiriamieji buvo suskirstyti į maţos ir didelės rizikos grupes. Maţos rizikos grupei buvo priskirti tie pacientai, kurie yra patyrę bent vieną psichozės epizodą, tačiau aktyviai klausiant neišsakė suicidinių minčių, ketinimų ar veiksmų per pastarąjį mėnesį bei nenurodė ankstesnių mėginimų nusiţudyti. Didelės rizikos grupei priskirti pacientai, kurie išsakė suicidines tendencijas per pastarąjį mėnesį arba nurodė mėginimą nusiţudyti anamnezėje. Atvejo grupė buvo sudaryta iš didelės saviţudybės rizikos tiriamųjų, o kontrolės grupė sudaryta iš maţos saviţudybės rizikos pacientų. Įvertinus klinikinius ligos ypatumus, buvo išanalizuoti patiriami aktyvūs (kliedesiai, minčių skaitymas, haliucinacijos (imperatyviniai balsai), dezorganizuotas mąstymas) ir negatyvūs (blankus afektas, hipobulija/abulija, alogija, pasyvumas) simptomai.
Duomenų analizės metodai: surinkti duomenys susisteminti naudojant Excel 2010 programą, o statistinė duomenų analizė atlikta SPSS 25.0 statistikos programos paketu. Išanalizavus duomenis pateikta aprašomoji statistika. Kiekybinių duomenų skirstinio atitikimas normalųjį skirstinį patikrintas remiantis Kolmogorovo-Smirnovo testu. Tyrime analizuoti skirstiniai nuo normaliojo reikšmingai skyrėsi, jei p<0,05. Dviejų nepriklausomų kiekybinių grupių skirstiniai palyginti naudojant neparametrinį Mann-Whitney U kriterijų. Priklausomybė tarp kokybinių kintamųjų analizuota sudarius poţymių daţnių lenteles (Crosstabs), o priklausomybės laipsnis tarp kokybinių kintamųjų įvertintas taikant Pearson‘o chi kvadrato (χ2) testą. Chi kvadrato testas įvertina gauto empirinio skirstinio suderinamumą su teoriniu modeliu. Jis gali būti skiačiuojamas trejopai, tačiau mūsų tyrimo metu buvo skaičiuojama pagal Pearson‘o formulę. Skirtumas vertintas kaip statistiškai reikšmingas, kai p<0,05. Remiantis binarinės logistinės regresijos analizės metodu pagal pacientų socialines demografines charakteristikas bei klinikinius ligos ypatumus prognozuota saviţudybės rizika. Nustatytas šansų santykis parodo, kiek kartų tam tikro veiksnio būvimas didina arba maţina didelės saviţudybės rizikos galimybę.
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
3.1 Rezultatai
1 lentelė. Tiriamųjų sociodemografiniai požymiai.
Sociodemografinės charakteristikos N % Lytis Vyras 39 54,9 Moteris 32 45,1 Amţius 18-25 20 28,1 26-35 29 40,8 36-45 10 14,1 46-55 6 8,5 >55 6 8,5
Išsilavinimas Vidurinis/spec. vidurinis 46 64,8 Aukštesnysis/aukštasis 25 35,2 Šeimyninis statusas Vienišas/a 49 69,1 Turi partnerį/ę 22 30,9
Vaikai Neturi 56 78,8
Turi 15 21,2
Gyvena Vienas/a 30 42,3
Su kitais asmenimis 41 57,7
Darbo statusas Bedarbis/ė 49 69,1
Dirbantis/i 22 30,9
Artimųjų palaikymas Nejaučia 28 39,4
Jaučia 43 60,6
Socialinė izoliacija Nepatiria 37 52,1 Patiria 34 47,9 Saviţudybės atvejis
giminėje
Ne 53 74,6
Taip 18 25,4
Ligos trukmė (metais)
1-5 31 43,7 6-10 12 16,9 >10 28 39,4 Hospitalizacijos (kartais) 1-3 29 40,9 4-6 22 30,9 >6 20 28,2
Tyrimo metu buvo apklaustas 71 pacientas, iš jų 54,9% sudarė vyrai. Tiriamųjų amţiaus vidurkis buvo lygus 33,8±12,7 m. Jauniausiam tyriamajam buvo 18 m., vyriausiam – 70 m. Kaip matome iš 1-os lentelės, didţioji dalis pacientų (68,9%) priklausė jauno - vidutinio amţiaus grupei (18-35 m.). Daugiau nei pusė apklaustųjų (64,8%) turėjo vidurinį ar profesinį išsilavinimą. 69,1% respondentų nurodė neturintys gyvenimo partnerio, o 78,8% apklaustųjų neturėjo vaikų. 57,7% gyveno kartu su kitais asmenimis (tėvais ar kitais giminaičiais, sutuoktiniu, vaikais) ir daugiau nei pusė apklaustųjų (60,6%) teigė jaučiantys artimų ţmonių palaikymą. 69,1% tiriamųjų neturėjo pastovaus darbo, o 52,1% jautėsi socialiai atskirti nuo likusios visuomenės. Saviţudybės atvejį giminėje nurodė ketvirtadalis (25,4%) tiriamųjų. Pacientų ligos trukmė varijavo nuo vienerių iki trisdešimt vienerių metų. 19,7% apklaustųjų liga truko vienerius metus, o 60,6% ji truko trumpiau nei 10 m. Vidutiniškai vienas pacientas buvo stacionarizuotas psichiatrinėje ligoninėje 6,5±6,8 karto, 16,9% tiriamųjų buvo stacionarizuoti pirmą kartą.
2 lentelė. Tiriamųjų psichotinio sutrikimo klinikiniai ypatumai.
Simptomai N %
Kliedesiai Nepasireiškė 19 26,8
Pasireiškė 52 73,2 Minčių skaitymas Nepasireiškė 48 67,6 Pasireiškė 23 32,4 Haliucinacijos Nepasireiškė 27 38,1 Pasireiškė 44 61,9 Klausos imperatyvinės haliucinacijos Nepasireiškė 45 63,4 Pasireiškė 26 36,6 Dezorganizuotas mąstymas Nepasireiškė 33 46,5 Pasireiškė 38 53,5 Negatyvūs simptomai Nepasireiškė 28 39,4 Pasireiškė 43 60,6
Remiantis 2-a lentele, 52-iems (73,2%) tiriamiesiems pasireiškė kliedesinė simptomatika. Didesnė dalis apklastųjų (67,6%) nepatyrė minčių skaitymo fenomeno. Haliucinacijos pasireiškė 44-iems (61,9%) pacientams, o imperatyvines klausos haliucinacijas girdėjo 26 tiriamieji. Dezorganizuotas mąstymas pasireiškė 53,5% respondentų, o negatyvius ligos simptomus išsakė 60,6% apklaustųjų.
1 pav. Savižudybės rizika tarp tiriamųjų
Iš 1-o pav. matome, jog 31 (44%) pacientas buvo priskirstas didelės saviţudybės rizikos grupei, t.y., aktyviai klausiant išsakė per praėjusį mėnesį turėjęs saviţudiškų minčių, planų arba nurodė bandęs nusiţudyti. Maţos rizikos grupę sudarė 40 (56%) tiriamųjų, kurie neigė per pastarąjį mėnesį turėję suicidinių minčių, planų ir/ar nenurodė bandymų ţudytis nei per pastarąjį mėnesį, nei kada ankščiau gyvenime.
Įvertinę suicidinių tendencijų pasiskirstymą tarp didelės saviţudybės rizikos pacientų, nustatėme, jog 29 (40,8%) tiriamieji nurodė per pastarąjį mėnesį galvoję apie saviţudybę, 27 (38,0%) teigė turėję saviţudybės planą, o 10 (14,1%) apklaustųjų per praėjusį mėnesį mėgino nusiţudyti. 22 (30,9%) pacientai nurodė bent kartą gyvenime mėginę nusiţudyti.
3 lentelė. Savižudybės rizikos priklausomybė nuo sociodemografinių charakteristikų.
Sociodemografinės charakteristikos Saviţudybės rizika p Kontingencijos koeficientas Maţa Didelė
Lytis Vyras 20 (51,3%) 19 (48,7%) 0,343 0,112 Moteris 20 (62,5%) 12 (37,5%)
Išsilavinimas Vidurinis/spec. vidurinis 24 (52,2%) 22 (47,8%) 0,337 0,113 Aukštesnysis/aukštasis 16 (64,0%) 9 (36,0%) Šeimyninis statusas Vienišas/a 28 (57,1%) 21 (42,9%) 0,838 0,024 Turi partnerį/ę 12 (54,5%) 10 (45,5%) Vaikai Neturi 27 (48,2%) 29 (51,8%) 0,008 0,302 Turi 13 (86,7%) 2 (13,3%) Gyvena Vienas/a 18 (60,0%) 12 (40,0%) 0,595 0,063 Su kitais asmenimis 22 (53,7%) 19 (46,3%) Darbo statusas Bedarbis/ė 25 (51,0%) 24 (49,0%) 0,178 0,158 Dirbantis/i 15 (68,2%) 7 (31,8%) Artimųjų palaikymas Nejaučia 6 (21,4%) 22 (78,6%) 0,001 0,494 Jaučia 34 (79,1%) 9 (20,9%) Socialinė izoliacija Nepatiria 31 (83,8%) 6 (16,2%) 0,001 0,500 Patiria 9 (26,5%) 25 (73,5%) Saviţudybės atvejis giminėje Ne 34 (64,2%) 19 (35,8%) 0,023 0,261 Taip 6 (33,3%) 12 (66,7%)
Kaip matome iš 3-ios lentelės, didele saviţudybės rizika pasiţymėję pacientai statistiškai reikšmingai daţniau patyrė socialinę izoliaciją (73,5%) nei asmenys, priklausę maţos rizikos grupei (26,5%) (p=0,001). Įvertinę kontingencijos koeficientą (0,500), nustatėme, kad ryšys tarp socialinės izoliacijos ir saviţudybės rizikos buvo stipriausias lyginant su kitais 3-ioje lentelėje pateiktais sociodemografiniais rodikliais. Kitas svarbus socialinis veiksnys buvo artimųjų palaikymo stoka.
Apklaustieji, priskirti didelės suicido rizikos grupei (78,6%), daţniau nei maţos rizikos pacientai (21,4%) nurodė nejaučiantys artimų ţmonių palaikymo (p=0,001). Vertinant kontingencijos koeficientą (0,494), tai antras socialinis poţymis pagal ryšio striprumą tarp veiksnio ir saviţudybės rizikos. Dvigubai daugiau didelės suicido rizikos pacientų (66,7%) nurodė bent vieną saviţudybės atvejį giminėje lyginant su maţesnę riziką turėjusiais asmenimis (33,3%) (p=0,023). Tiriamieji, turėję vaikų, buvo linkę į maţesnę saviţudybės riziką nei tie, kurie vaikų neturėjo (p=0,008).
Didelės saviţudybės rizikos pacientai buvo jaunesnio amţiaus (28,8±1,6m.; p=0,002) ir jų sutrikimas truko trumpiau (6,6±1,2m.; p=0,033) lyginant su tiriamaisiais, turėjusiais maţesnį polinkį į suicidą (amţiaus vidurkis 37,7±2,2m.; sutrikimo trukmės vidurkis 11,5±1,4m.).
4 lentelė. Savižudybės rizikos priklausomybė nuo patiriamų simptomų.
Simptomai Saviţudybės rizika p Kontingencijos koeficientas Maţa Didelė Kliedesiai Nepasireiškė 11 (57,9%) 8 (42,1%) 0,873 0,019 Pasireiškė 29 (55,8%) 23 (44,2%) Minčių skaitymas Nepasireiškė 28 (58,3%) 20 (41,7%) 0,624 0,058 Pasireiškė 12 (52,2%) 11 (47,8%) Haliucinacijos Nepasireiškė 22 (81,5%) 5 (18,5%) 0,001 0,369 Pasireiškė 18 (40,9%) 26 (59,1%) Klausos imperatyvinės haliucinacijos Nepasireiškė 33 (73,3%) 12 (26,7%) 0,001 0,411 Pasireiškė 7 (26,9%) 19 (73,1%) Dezorganizuotas mąstymas Nepasireiškė 20 (60,6%) 13 (39,4%) 0,499 0,08 Pasireiškė 20 (52,6%) 18 (47,4%) Negatyvūs simptomai Nepasireiškė 8 (28,6%) 20 (71,4%) 0,001 0,412 Pasireiškė 32 (74,4%) 11 (25,6%)
Tyrimo metu haliucinacijos, ypač imperatyvinės klausos haliucinacijos, statistiškai reikšmingai daţniau pasireiškė tarp didelės saviţudybės rizikos pacientų (p=0,001) (4-ta lentelė). Negatyvius simptomus patyrę pacientai statistiškai patikimai labiau linkę į maţesnę suicido riziką (p=0,001). Tad, negatyvūs simptomai buvo vertinti kaip protekcinis veiksnys.
Sudarytas dvinarės logistinės regresinės analizės modelis yra tinkamas, χ2=47,998, p<0,001. Į modelį buvo įtraukti šie statistiškai patikimi regresoriai: socialinė izoliacija, artimųjų palaikymo stoka,
imperatyvinės klausos haliucinacijos ir negatyvi simptomatika. Remiantis klasifikavimo lentele, modelis teisingai klasifikuoja 81,7% imties respondentų. Nagelgerkės determinacijos koeficientas yra lygus 0,659. Į modelį įtrauktų veiksnių šansų santykiai ir 95% pasikliautinieji intervalai pateikti 5-oje lentelėje.
5 lentelė. Dvinarės logistinės regresinės analizės modelis.
Regresoriai ŠS [95% PI] p
Socialinė izoliacija 4,661 [1,060-20,503] 0,042 Artimųjų palaikymas 0,092 [0,017-0,490] 0,005 Imperatyvinės klausos haliucinacijos 6,255 [1,374-28,483] 0,018 Negatyvūs simptomai 0,135 [0,027-0,680] 0,015
Remiantis modeliu, artimųjų palaikymo stoka įvertinta kaip stipriausias didelės saviţudybės rizikos prognostinis veiksnys, 11-ą kartų didinęs didelės saviţudybės rizikos galimybę. Įvertinus šansų santykį, patiriami negatyvūs simptomai iki 7-ių kartų maţino didelės saviţudybės rizikos galimybę, o patiriamos imperatyvinės klausos haliucinacijos iki 6-ių kartų didino šią galimybę. Socialinė izoliacija 5 kartus didino aukštos suicido rizikos tikimybę.
3.2 Rezultatų aptarimas
Mūsų atliktas tyrimas parodė aukštą saviţudybės rizikos lygį tarp PSS sergančių pacientų - remiantis gautais duomenimis, kiek maţiau nei pusei (44%) pacientų nustatėme didelę saviţudybės riziką, o 56% nustatėme maţą riziką. Labai panašius rezultatus pateikė B.A.Hearon kartu su bendraautoriais publikuotame tyrime: remdamiesi M.I.N.I. klausimyno dalimi saviţudybės rizikai įvertinti, jie ištyrė 259 pacientus, sergančius PSS. 116 (44.8%) pacientų buvo nustatyta didelė saviţudybės rizika, o 143 (55.2%) – nustatyta maţa rizika [49]. Kiekvienas patirtas psichozės epizodas didina suicidinių tendencijų riziką, o pati psichozė yra vertinama kaip saviţudybės rizikos veiksnys, tad labai svarbu laiku ją atpaţinti bei taikyti reikiamą gydymą siekiant maţinti saviţudybės rizikos lygį tarp PSS turinčių pacientų.
Šio tyrimo metu nustatėme, jog socialinė izoliacija ir artimųjų palaikymo stoka statistiškai reikšmingai susiję su didele saviţudybės rizika, o sudarytas logistinės regresijos modelis artimųjų palaikymo stoką įvertino kaip stipriausią didelės saviţudybės rizikos prognostinį veiksnį. Panašius rezultatus publikavo K.D.Pješčić su kolegomis atliktame tyrime, kuriame dalyvavo 212 pacientų,
sergnačių PSS. Pagal saviţudybės riziką tyrimo dalyviai buvo suskirstyti į dvi grupes: didelės rizikos grupę sudarė 53 tiriamieji, o maţos rizikos grupei priklausė 159 pacientai. Palyginus abi grupes tarpusavyje, artimųjų palaikymo stoka, vienišumo jausmas ir socialinė izoliacija statistiškai reikšmingai daţniau pasireiškė tarp aukštos saviţudybės rizikos tiriamųjų [45]. Taigi, svarbu kuo labiau į gydymo procesą įtraukti paciento artimuosius, mokyti juos tinkamai išreikšti palaikymą bei paskatinti kurti demokratiškais principais paremtus tarpasmeninius santykius šeimoje.
Išanalizavę ryšį tarp psichozinių simptomų ir saviţudybės rizikos, pastebėjome, jog imperatyvinės klausos haliucinacijos 6 kartus didino aukštos saviţudybės rizikos galimybę. Taip pat nustatėme, jog negatyvūs simptomai maţino aukštos saviţudybės rizikos galimybę, tad jie gali būti vertinami kaip protekcinis saviţudybės rizikos veiksnys. Norvegijoje atliktos E.Kjelby ir bendraautorių studijos išvados maţai skiriasi nuo mūsų padarytų išvadų: ištyrę 124 pacientus, sergančius PSS, pastebėjo, kad patiriamos haliucinacijos 3 kartus didino aukštos saviţudybės rizikos galimybę, o negatyvūs simptomai 1,5 karto maţino šią galimybę [32]. Tuo tarpu X.Huang ir kt. Amerikoje publikuotoje metanalizėje, į kurią įtraukta 50 ilgalaikių studijų, teigiama, jog pozityvūs simptomai didina saviţudiškų tendencijų riziką, o negatyvūs simptomai kaip tik maţina šią riziką [26]. Tad, tiek uţsienyje atliktų studijų, tiek mūsų tyrimo rezultatai parodo klinikinių ligos ypatumų įvertinimo svarbą prognozuojant saviţudybės tikimybę.
Lietuvoje tyrimų, kurie įvertintų pacientų, sergančių PSS, saviţudybės rizikos ryšį su socialiniais demografiniais veiksniais bei klinikiniais sutrikimo ypatumais, atlikta nebuvo.
Tyrimo privalumai ir trūkumai
Pagrindinis šio darbo privalumas, kad tai yra pirmas Lietuvoje atliktas tokio pobūdţio tyrimas, analizuojantis pacientų, sergančių PSS, polinkį į saviţudybę. Kuomet dauguma tiek uţsienyje, tiek Lietuvoje atliktų tyrimų analizuoja depresinės simptomatikos įtaką saviţudiškoms tendencijoms, mes ištyrėme PSS klinikinių ypatumų sąsajas su suicidinėmis tendencijomis. Tikimės, jog socialinių demografinių charakteristikų bei psichozinių simptomų vertinimas atetityje padės gydytojams klinikiniame darbe prognozuojant psichozę patyrusių pacientų saviţudybės rizikos lygį.
Vienas iš darbo trūkumų – maţas imties dydis. Kadangi šizofrenijos paplitimas populiacijoje siekia nuo 1% iki 1,5%, o kitų psichozinių sutrikimų tokių, kaip šizotipinis ar šizoafektinis sutrikimas, paplitimas visuomenėje dar retesnis, tad iškilo sunkumų surenkant tiriamųjų imtį. Taip pat dalis LSMUL KK Psichiatrijos klinikoje nurodytu laikotarpiu stacionarizuotų pacientų, sergančių PSS, nesutiko dalyvauti mūsų tyrime ir atsisakė pasirašyti informuoto sutikimo formą (priedas Nr.1). Kadangi didţioji dauguma į tyrimą įtrauktų pacientų sirgo šizofrenija, o kitus sutrikimus turėjo kur kas
maţesnė tiriamųjų dalis, tad nebuvo galimybės palyginti suicidinių tendencijų paplitimo tarp skirtingą diagnozę turinčių pacientų. Šių trūkumų buvo galima išvengti arba ilgesnį laikotarpį vykdant tyrimą, arba pacientus apklausiant ne tik LSMUL KK Psichiatrijos klinikoje, bet ir kituose psichiatrinio profilio stacionaruose.
IŠVADOS
1. Kiek maţiau nei pusei psichozinio spektro sutrikimą turinčių pacientų buvo nustatyta didelė saviţudybės rizika.
2. Socialinė izoliacija, artimųjų palaikymo stoka, jaunas amţius, trumpesnė ligos trukmė, vaikų neturėjimas ir saviţudybės atvejis giminėje susiję su didele saviţudybės rizika tarp sergančių psichozinio spektro sutrikimu. Remiantis logistinės regresijos modeliu, artimųjų palaikymo stoka vertinama kaip stipriausias didelės saviţudybės rizikos prognostinis veiksnys.
3. Psichozinio sutrikimo metu patiriamos haliucinacijos, ypač imperatyvinės klausos haliucinacijos, didino saviţudybės riziką, o pasireiškusi negatyvi simptomatika maţino saviţudybės riziką.
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS
1. Atliktame tyrime nustatėme aukštą saviţudybės rizikos lygį PSS turintiems pacientams. Taigi, labai svarbu laiku atpaţinti psichozei būdingus simptomus, teisingai diagnozuoti PSS bei skubiai taikyti reikiamą gydymą siekiant uţkirsti kelią saviţudybei.
2. Tyrimas atskleidė artimųjų palaikymo ir socialinės pacientų integracijos į visuomenę svarbą maţinant saviţudybės riziką, todėl atidesnis dėmesys turėtų būti skiriamas artimųjų įtraukimui į gydymo procesą, jų mokymui tinkamai išreikšti palaikymą bei emocijas bendraujant su sergančiuoju, paaiškinti apie psichozinio sutrikimo klinikinius ypatumus bei paskatinti kurti demokratiškais principais paremtus tarpasmeninius santykius šeimoje.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1) World Health Organization. Suicide. [cited 2018 03 25]. Available from: http://www.who.int/mediacentre/factsheets/fs398/en/.
2) Aukštuolytė N. Saviţudybė kaip ţmogaus apsisprendimo aktas ir jį sąlygojantys veiksniai. Visuomenės saugumas ir viešoji tvarka. Mokslinių straipsnių rinkinys. Kaunas: Mykolo Romerio universiteto Viešojo saugumo fakultetas, 2013;(9):34-44.
3) World Health Organization. Suicide rates. [cited 2018 03 26]. Available from: http://www.who.int/gho/mental_health/suicide_rates_crude/en/.
4) Mirties prieţastys 2016. [elektroninis išteklius] [ţiūrėta 2018 03 25]. Prieiga per internetą: http://www.hi.lt/uploads/pdf/padaliniai/MPR/Mirties_priezastys_2016.pdf
5) Valstybinis psichikos sveikatos centras. [ţiūrėta 2018 03 26]. Prieiga per internetą: http://vpsc.lrv.lt/lt/statistika/savizudybiu-statistika
6) Leonavičius R, Valius L. Šeimos gydytojo vaidmuo saviţudybių prevencijoje: mokomoji knyga. Kaunas: Vitae Litera, 2017.
7) Saviţudybių prevencija: atmintinė bendrosios praktikos gydytojams. Pasaulio sveikatos organizacija, Ţeneva, 2000.
8) Schreiber J, Culpepper L. Suicidal ideation and behavior in adults. UpToDate [Internet] 2018 02 19. [cited 2018 03 26]. Available from: https://www.uptodate.com/contents/suicidal-
ideation-and-behavior-in-adults?search=suicidal-ideation-and-behaviorinadults&source=search_result&selectedTitle=1~150&usage_type=default&display_r ank=1
9) Bromet EJ, Nock MK, Saha S, Lim CCW, Aguilar-Gaxiola S, Al-Hamzawi A, et al. Association Between Psychotic Experiences and Subsequent Suicidal Thoughts and Behaviors: A Cross-National Analysis From the World Health Organization World Mental Health Surveys. JAMA Psychiatry 2017 Nov 1;74(11):1136-1144.
10) Carlborg A, Winnerbäck K, Jönsson EG, Jokinen J; Nordström P. Suicide in schizophrenia. Expert Review of Neurotherapeutics 2014 Jan 9;10(7):1153-1164.
11) Navickas A. Poţiūrių į saviţudybę aspektai. [elektroninis išteklius] [ţiūrėta 2018 02 12]. Prieiga per internetą: http://www.vpsc.lt/images/stories/suicid_str.pdf.
12) Bornheimer LA. Moderating effects of positive symptoms of psychosis in suicidal ideation among adults diagnosed with schizophrenia. Schizophr Res 2016 Oct;176(2-3):364-370.
13) Oxford English Dictionaries. [Internet] [cited 2018 02 12]. Available from: https://en.oxforddictionaries.com/definition/suicide.
14) Lietuvos psichiatrų asociacija. Saviţudybė – tai ilgalaikis procesas, 2014 [ţiūrėta 2018 02 12]. Prieiga per internetą: https://www.psichiatrija.lt/2014/09/savizudybe-tai-ilgalaikis-procesas. 15) Marder S, MD, Davis M, MD, PhD. Clinical manifestations, differential diagnosis, and initial
management of psychosis in adults. UpToDate [Internet]. [cited 2018 03 29]. Available from:
https://www.uptodate.com.ezproxy.dbazes.lsmuni.lt/contents/clinical-manifestations-
differential-diagnosis-and-initial-management-of-psychosis-in-adults?search=psychosis&source=search_result&selectedTitle=1~150&usage_type=default&di splay_rank=1
16) American Psychiatric Association. What Is Schizophrenia, 2017. [cited 2018 08 29]. Available from: https://www.psychiatry.org/patients-families/schizophrenia/what-is-schizophrenia.
17) Perälä J. Epidemiology of Psychotic Disorders. Research 97: National Institute for Health and Welfare and University of Helsinki; 2013.
18) Melle I, Olav Johannesen J, Haahr UH, Ten Velden Hegelstad W, Joa I, Langeveld J, et al. Causes and predictors of premature death in first-episode schizophrenia spectrum disorders. World Psychiatry 2017 Jun;16(2):217-218.
19) Valstybinis psichikos sveikatos centras. Ligotumas šizofrenija, šizotipiniu ir kliedesiniais sutrikimais, 2017. [ţiūrėta 2018 03 28]. Prieiga per internetą: http://vpsc.lrv.lt/uploads/vpsc/documents/images/Statistika/Psichikos%20sveikatos%20sutriki mai/Ligot_sizofr.jpg.
20) Dean L. Schizophrenia. In: Pratt V, McLeod H, Dean L, Malheiro A, Rubinstein W, editors. Medical Genetics Summaries Bethesda (MD); 2012.
21) TLK-10 psichikos ir elgesio sutrikimai: klinika ir diagnostika. Kaunas: Medicina; 1997.
22) World Health Organization. Mental disorders, 2017. [cites 2018 03 30]. Available from: http://www.who.int/mediacentre/factsheets/fs396/en/.
23) Khouzam HR, Tan DT, Gill TS. Psichiatrijos vadovas. Vilnius: Vaistų ţinios, 2008m.
24) Meltzer HY, Alphs L, Green AI, et a. Clozapine treatment for suicidality in schizophrenia: International suicide prevention trial (intersept). Archives of General Psychiatry pages = {82-91}, 2003;60(1).
25) Dutta R, Murray RM, Hotopf M, Allardyce J, Jones PB, Boydell J. Reassessing the long-term risk of suicide after a first episode of psychosis. Archives of General Psychiatry pages = {1230-1237}, 2010;67(12).
26) Huang X, Fox KR, Ribeiro JD, Franklin JC. Psychosis as a risk factor for suicidal thoughts and behaviors: a meta-analysis of longitudinal studies. Psychol Med 2018 Apr;48(5):765-776. 27) Hor K, Taylor M. Suicide and schizophrenia: a systematic review of rates and risk factors. J
28) Brugnoli R, Novick D, Haro JM, Rossi A, Bortolomasi M, Frediani S, et al. Risk factors for suicide behaviors in the observational schizophrenia outpatient health outcomes (SOHO) study. BMC Psychiatry 2012 Jul 19;12:83-244X-12-83.
29) Fuller-Thomson E, Hollister B. Schizophrenia and Suicide Attempts: Findings from a Representative Community-Based Canadian Sample. Schizophr Res Treatment 2016;2016:10.1155/2016/3165243.
30) Singh H, Chandra PS, Reddi VSK. Clinical Correlates of Suicide in Suicidal Patients with Schizophrenia Spectrum Disorders and Affective Disorders. Indian J Psychol Med 2016 Nov-Dec;38(6):517-523.
31) Balhara YP, Verma R. Schizophrenia and suicide. East Asian Arch Psychiatry 2012 Sep;22(3):126-133.
32) Kjelby E, Sinkeviciute I, Gjestad R, Kroken RA, Loberg EM, Jorgensen HA, et al. Suicidality in schizophrenia spectrum disorders: the relationship to hallucinations and persecutory delusions. Eur Psychiatry 2015 Oct;30(7):830-836.
33) Nordentoft M, Madsen T, Fedyszyn I. Suicidal behavior and mortality in first-episode psychosis. J Nerv Ment Dis 2015 May;203(5):387-392.
34) Ventriglio A, Gentile A, Bonfitto I, Stella E, Mari M, Steardo L, et al. Suicide in the Early Stage of Schizophrenia. Front Psychiatry 2016 Jun 27;7:10.3389/fpsyt.2016.00116.
35) Gómez-Durán EL, Martin-Fumadó C, Hurtado-Ruíz G. Clinical and epidemiological aspects of suicide in patients with schizophrenia. Actas Esp Psiquiatr 2012;40(6):333-45.
36) Kelly DL, Shim JC, Feldman SM, Yu Y, Conley RR. Lifetime psychiatric symptoms in persons with schizophrenia who died by suicide compared to other means of death. J Psychiatr Res 2004 Sep-Oct;38(5):531-536.
37) Lopez-Morinigo JD, Ayesa-Arriola R, Torres-Romano B, Fernandes AC, Shetty H, Broadbent M, et al. Risk assessment and suicide by patients with schizophrenia in secondary mental healthcare: a case–control study. BMJ Open 2016 Sep 27;6(9):. doi:10.1136/bmjopen-2016-011929.
38) Feigelman W, Rosen Z, Gorman B. Exploring prospective predictors of completed suicides. Crisis 2014;35(4):233–244.
39) Marwahar S, Johnson S. Schizophrenia and employment. Social Psychiatry and Psychiatric Epidemiology 2004;39(5):337–349.
40) Aykut DS, Arslan FC, Ozkorumak karaguzel E, Karakullukcu S, Tiryaki A. Clinical Variables in Schizophrenia Cases with Suicide Attempt History. Turkish Journal of Psychiatry 2017;28(3):163-171.
41) Heilä H, Isometsä ET, Henriksson MM, Heikkinen ME, Marttunen MJ, et al. Suicide and Schizophrenia: A Nationwide Psychological Autopsy Study on Age- and Sex-Specific Clinical Characteristics of 92 Suicide Victims With Schizophrenia. Am J Psychiatry 1997 Sep;154(9):1235-1242.
42) Phillips MR, Yang G, Li S, Li Y. Suicide and the unique prevalence pattern of schizophrenia in mainland China: a retrospective observational study. Lancet 2004 Sep 18-24;364(9439):1062-1068.
43) Lyu J, Zhang J. Characteristics of the Schizophrenic Suicides in Comparison with the Suicides with Other Diagnosed Psychiatric Disorder and without a Psychiatric Disorder1. Schizophr Res 2014 May;155(0):59-65.
44) Nordentoft M, Madsen T, Fedyszyn I. Suicidal behavior and mortality in first-episode psychosis. J Nerv Ment Dis 2015 May;203(5):387-392.
45) Pjescic KD, Nenadovic MM, Jasovic-Gasic M, Trajkovic G, Kostic M, Ristic-Dimitrijevic R. Influence of psycho-social factors on the emergence of depression and suicidal risk in patients with schizophrenia. Psychiatr Danub 2014 Sep;26(3):226-230.
46) Fleischhacker WW, Kane JM, Geier J, Karayal O, Kolluri S, Eng SM, et al. Completed and attempted suicides among 18,154 subjects with schizophrenia included in a large simple trial. J Clin Psychiatry 2014 Mar;75(3):e184-90.
47) Uzun Ö, Tamam L, Özcüler T, Doruk A, Ünal M. Specific Characteristics of Suicide Attempts in Patients with Schizophrenia in Turkey. Isr J Psychiatry Relat Sci 2009;46(3):189–194. 48) Kim SW, Kim SJ, Mun JW, Bae KY, Kim JM, Kim SY, et al. Psychosocial Factors
Contributing to Suicidal Ideation in Hospitalized Schizophrenia Patients in Korea. Psychiatry Investig 2010 Jun;7(2):79-85.
49) Hearon BA, Garner L, Beard C, Bjorgvinsson T. Predictors of Suicidality Among Patients with Psychotic Disorders in a Partial Hospital Treatment Program. Suicide Life Threat Behav 2015 Dec;45(6):710-719.
PRIEDAI
Priedas Nr. 1.
TIRIAMOJO ASMENS INFORMAVIMO IR SUTIKIMO FORMA
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto medicinos fakulteto studentė Gintarė
Bukauskaitė magistrinio darbo rengimo metu atliks tyrimą, skirtą įvertinti pacientų,
sergančių psichoziniais sutrikimais, polinkį į savižudybę.
Tyrimo metu Jūs busite apklausiami remiantis M.I.N.I. klausimyno 6
versijos lietuviško varianto dalimi saviţudybės rizikai įvertinti bei M.I.N.I. psichotinės
simptomatikos ypatumų dalimi. Apklausa gali uţtrukti apie 30min. Tyrimo duomenys
bus panaudoti tik studijų tikslams, anketa yra anoniminė. Anonimiškumas ir gautų
duomenų konfidencialumas garantuojamas.
Aš, ( __________________________ ), sutinku dalyvauti Lietuvos
sveikatos mokslų universiteto Medicinos fakulteto studentės Gintarės
Bukauskaitės atliekamojo apklausoje.
Tiriamasis asmuo _______________________________________ (vardas, pavardė, parašas)
Priedas Nr. 2.
M.I.N.I. klausimyno 6 versijos lietuviško varianto dalis.
C. POLINKIS Į SAVIŢUDYBĘ
Ar per pastarąjį mėnesį:
C1 Norėjote numirti ar galvojote, kad būtų geriau,
jei būtumėte miręs? NE TAIP
C2 Norėjote susiţaloti: NE TAIP
C3 Galvojote apie saviţudybę? NE TAIP
C4 Turėjote saviţudybės planą? NE TAIP
C5 Mėginote nusiţudyti? NE TAIP
Per savo gyvenimą:
Priedas Nr. 3.
L. PSICHOZINIAI SUTRIKIMAI
PAPRAŠYKITE, KAD KIEKVIENAM TEIGIAMAI ATSAKYTAM KLAUSIMUI BŪTŲ PATEIKTAS PAVYZDYS, ŢYMĖKITE TAIP TIK TUOMET, KAI PAVYZDŢIAI AIŠKIAI RODO MINČIŲ AR SUVOKIMO IŠKREIPTUMĄ, ARBA JEIGU JOS YRA KULTŪRINIU POŢIŪRIU NEADEKVAČIOS. PRIEŠ ŢYMĖDAMI IŠSIAIŠKINKITE, AR KLIEDESIAI GALI BŪTI PRISKIRTI „KEISTIEMS“.
KLIEDESIAI VADINAMI „KEISTAIS“, JEI YRA AIŠKIAI NEĮTIKĖTINI, ABSURDIŠKI, NESUPRANTAMI IR NEGALI BŪTI PAREMTI ĮPRASTINĖS GYVENIMO PATIRTIES.
HALIUCINACIJOS VADINAMOS“KEISTOMIS“, JEIGU „BALSAS“ KOMENTUOJA INDIVIDO MINTIS ARBA ELGESĮ ARBA, KAI DU IR DAUGIAU BALSŲ KALBASI TARPUSAVYJE.
Dabar aš paklausiu jūsų apie neįprastus išgyvenimus, kurie pasitaiko kai kuriems ţmonėms. L1. a) Ar kada nors galvojote, kad ţmonės jus šnipinėja, rengia prieš jus
sąmokslą arba nori jums pakenkti?
PASTABA: PAPRAŠYKITE PATEIKTI PAVYZDŢIŲ, KAD GALĖTUMĖTE EKSKLIUDUOTI TIKRO PERSEKIOJIMO GALIMYBĘ.
b)Jei taip: Ar šiuo metu tikite tais dalykais?
L2. a) Ar kada nors tikėjote, kad kaţkas skaito ar girdi jūsų mintis arba kad jūs pats galite skaityti ar girdėti kitų ţmonių mintis?
b) Jei taip: Ar šiuo metu tikite tais dalykais?
L3. a) Ar kada nors tikėjote, kad kas nors, ar kokia nors išorinė jėga įdeda jums į galvą svetimas mintis arba verčia jus neįprastai elgtis? Ar kada nors jautėtės uţvaldytas?
GYDYTOJUI: PAPRAŠYKITE PATEIKTI PAVYZDŢIŲ IR ATSIŢVELKITE TIK Į PSICHOZINIUS.
b) Jei taip: Ar šiuo metu tikite tais dalykais?
L4. a) Ar kada nors tikėjote, kad per televiziją, radiją, laikraštį jums siunčiami specialūs pranešimai, ar kad jumis įpatingai domisi nepaţįstamas asmuo?
b)Jei taip: Ar šiuo metu tikite tais dalykais?
L5. a) Ar kada nors giminaičiams arba draugams tam tikri jūsų įsitikimai atrodė keisti arba neįprasti?
APKLAUSĖJUI: PAPRAŠYKITE PATEIKTI PAVYZDŢIŲ, ŢYMĖKITE TAIP TIK TUOMET, JEI PAVYZDŢIUOSE ATSISPINDI KLIEDĖJIMINĖS IDĖJOS, NENAGRINĖTOS KLAUSIMUOSE L1-L4, PVZ.: SOMATINIO, RELIGINIO TURINIO KLIEDĖJIMINĖS IDĖJOS ARBA DIDYBĖS, PAVYDO, KALTĖS, SKURDO IR T.T.
b)Jei taip: Ar šiuo metu tikite tais dalykais?
KEISTAS NE TAIP TAIP NE TAIP TAIP →L6 NE TAIP TAIP NE TAIP TAIP →L6 NE TAIP TAIP NE TAIP TAIP →L6 NE TAIP TAIP NE TAIP TAIP →L6 NE TAIP TAIP NE TAIP TAIP
L6. a) Ar kada nors girdėjote tai, ko negali išgirsti kiti, pvz. balsus?
HALIUCINACIJOS LAIKOMOS KEISTOMIS, JEI PACIENTAS ATSAKO TEIGIAMAI Į ŢEMIAU PATEIKTUS KLAUSIMUS. JEIGU TAIP: Ar girdėjote balsą, komentuojantį jūsų mintis arba elgesį, arba ar girdėjote du ar daugiau tarpusavyje besikalbančius balsus? b) Jeigu taip: Ar girdėjote tai praėjusį mėnesį?
L7. a) Ar kada nors būdrumo būsenoje matėte vaizdinius, kurių kiti ţmonės negalėjo matyti?
GYDYTOJUI: ĮSITIKINKITE, AR JIE KULTŪRINIU POŢIŪRIU NEADEKVATŪS.
b) Jeigu taip: Ar matėte vaizdinius praėjusį mėnesį?
GYDYTOJO VERTINIMAS
L8. b) Ar paciento kalba nenuosekli, dezorganizuota arba mąstymas padrikas?
L9. b) Ar stebimas katatoniškas, dezorganizuotas elgesys?
L10. b) Ar pokalbio metu išryškėja negatyvūs šizofrenijos simptomai pvz., blankus afektas, skurdi kalba (alogija), pasyvumas, sutrikęs gebėjimas kryptingai dirbti (abulija)?
L11. AR BENT Į VIENĄ „b“ ATSAKYTA „TAIP KEISTAS“ ARBA
AR YRA BENT DU ATSAKYMAI „TAIP“ Į „b“?
L12. AR YRA BENT VIENAS ATSAKYMAS „TAIP KEISTAS“ Į „a“ ARBA
AR YRA BENT DU ATSAKYMAI „TAIP“ Į „a“?
PASITIKSLINKITE, AR ABU SIMPTOMAI BUVO TUO PAČIU LAIKOTARPIU
AR Į L11 ATSAKYTATAIP?
L13. a) AR Į BENT VIENĄ L1-L7 KLAUSIMŲ „b“ DALĮ ATSAKYTA TAIP IR AR YRA TEIGIAMAS ATSAKYMAS Į:
DIDŢIOSIOS DEPRESIJOS EPIZODAS (DABARTINIS)
ARBA
MANIJOS EPIZODAS (DABARTINIS ARBA PRAEITYJE) b) Jūs man ankščiau sakėte, kad buvo periodai, kai jautėtės depresiškas/ pakylus/nuolat sudirgęs.
Ar įsitikinimai ir patyrimai, kuriuos jūs ką tik apibūdinote(atsakydamas į klausimus L1b-L7b) buvo tik tuo laikotarpiu, kai jūs jautėtės depresiškas/ pakylus ar sudirgęs?
NE TAIP TAIP TAIP NE TAIP TAIP →L8b NE TAIP NE TAIP NE TAIP NE TAIP NE TAIP NE TAIP PSICHOZINIS SUTRIKIMAS DABARTINIS NE TAIP PSICHOZINIS SUTRIKIMAS ANAMNEZĖJE NE TAIP NE TAIP NUOTAIKOS SUTRIKIMAS SU PSICHOZĖS SIMPTOMAIS DABARTINIS
Priedas Nr. 4. Socialinių demografinių klausimų dalis. Lytis: Vyras Moteris Amţius: ... Išsilavinimas: Vidurinis/spec.vidurinis Aukštesnysis/aukštasis
Kiek metų sergate psichine liga? ... Kelintą kartą gulite psichiatrinėje ligoninėje dėl šios ligos?
Pirmą - trečią kartą Ketvirtą - šeštą kartą Septintą kartą ar > Šeimyninis statusas: Vienišas/a Turi partnerę/į Ar turite vaikų? Taip Ne
Gyvenate vienas ar kartu su kitais asmenimis?
Gyvenu vienas
Gyvenu su sutuoktiniu/partneriu ir/ar vaikais
Gyvenu su tėvais ir/ar seserimis/broliais
Gyvenu su kitais giminaičiais Kita (nurodykite)...
Ar šiuo metu turite pastovią darbovietę? Taip
Ne
Ar jaučiate artimųjų palaikymą? Taip
Ne
Ar uţsiimate kokia nors socialine veikla? Taip
Ne
Ar jaučiatės socialiniai atsiriboję nuo likusios visuomenės?
Taip Ne
Ar kas nors iš artimųjų bandė ţudytis ar nusiţudė?
Taip Ne
