LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJASLAUGOS FAKULTETAS SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
EGLĖ STANIUKYNAITĖ
LĖTINĖMIS ŠIRDIES LIGOMIS SERGANČIŲ PACIENTŲ
DVASINIŲ POREIKIŲ, PASITENKINIMO GYVENIMU IR
GYVENIMO KOKYBĖS SĄSAJŲ VERTINIMAS
Magistro studijų programos „Išplėstinė slaugos praktika“ (valst.kodas 6211GX008) baigiamasis darbas
Darbo vadovė Doc.dr. Lina Spirgienė
Darbo konsultantė Prof. dr. Olga Riklikienė
TURINYS
SANTRAUKA ... 4 ABSTRACT ... 5 SANTRUMPOS ... 6 ĮVADAS ... 7 LITERATŪROS APŽVALGA ... 9 1.1. Dvasingumo samprata ... 91.2. Dvasingumo sąsajos su sveikata ir liga ... 10
1.3. Lėtinėmis ligomis sergančių pacientų dvasinių poreikių vertinimas ... 13
1.4. Lėtinėmis širdies ligomis sergančių pacientų dvasinės gerovės sąsajos su gyvenimo kokybe ir pasitenkinimu gyvenimu ... 15
1.5. Dvasingumo iššūkiai slaugoje ... 17
1.6. Dvasingumo integravimas į pirminę sveikatos priežiūrą ... 21
2. TYRIMO METODOLOGIJA ... 24
2.1. Tyrimo organizavimas ir tiriamųjų atranka ... 24
2.2. Tyrimo instrumentai ... 25
2.3. Tyrimo etika ... 27
2.4. Statistinės analizės metodai ... 28
2.5. Bendra respondentų charakteristika ... 28
3. TYRIMO REZULTATAI ... 30
3.1. Slaugos ligoninėje gydomų lėtinėmis širdies ligomis sergančių pacientų dvasinių poreikių, pasitenkinimo gyvenimu ir gyvenimo kokybės vertinimas ... 30
3.1.1. Slaugos ligoninėje gydomų pacientų dvasinių poreikių vertinimas ... 30
3.1.2 Slaugos ligoninėje gydomų pacientų pasitenkinimo gyvenimu vertinimas ... 32
3.1.3. Slaugos ligoninėje gydomų pacientų gyvenimo kokybės vertinimas ... 34
3.2. Ambulatoriškai gydomų lėtinėmis širdies ligomis sergančių pacientų dvasinių poreikių, pasitenkinimo gyvenimu ir gyvenimo kokybės vertinimas ... 36
3.2.1. Ambulatoriškai gydomų pacientų dvasinių poreikių vertinimas ... 36
3.2.2. Ambulatoriškai gydomų pacientų pasitenkinimo gyvenimu vertinimas ... 39
3.3. Slaugos ligoninėje ir ambulatoriškai gydomų lėtinėmis širdies ligomis sergančių pacientų dvasinių poreikių, dvasinės sveikatos, pasitenkinimo gyvenimu bei gyvenimo kokybės
palyginimas ... 43
3.4. Lėtinėmis širdies ligomis sergančių pacientų dvasinių poreikių, pasitenkinimo gyvenimu bei gyvenimo kokybės sąsajų vertinimas ... 45
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 50
IŠVADOS ... 53
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 54
PUBLIKACIJOS ... 55
SANTRAUKA
Eglė Staniukynaitė. Lėtinėmis širdies ligomis sergančių pacientų dvasinių poreikių, pasitenkinimo gyvenimu ir gyvenimo kokybės sąsajų vertinimas. Magistro baigiamasis darbas. Darbo vadovė – doc.dr. Lina Spirgienė. Darbo konsultantė – prof.dr. Olga Riklikienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Slaugos ir rūpybos katedra, Kaunas, 2020; p.62
Darbo tikslas: įvertinti slaugos ligoninėje ir ambulatoriškai gydomų lėtinėmis širdies ligomis sergančių pacientų dvasinių poreikių, pasitenkinimo gyvenimu bei gyvenimo kokybės sąsajas. Darbo uždaviniai: 1. Įvertinti slaugos ligoninėje slaugomų lėtinėmis širdies ligomis sergančių pacientų dvasinių poreikius, pasitenkinimą gyvenimu ir gyvenimo kokybę. 2. Įvertinti ambulatoriškai gydomų lėtinėmis širdies ligomis sergančių pacientų dvasinius poreikius, pasitenkinimą gyvenimu ir gyvenimo kokybę. 3. Palyginti slaugos ligoninėje ir ambulatoriškai gydomų lėtinėmis širdies ligomis sergančių pacientų dvasinius poreikius, pasitenkinimą gyvenimu ir gyvenimo kokybę. 4. Nustatyti slaugos ligoninėje ir ambulatoriškai gydomų lėtinėmis širdies ligomis sergančių pacientų dvasinių poreikių, pasitenkinimo gyvenimu ir gyvenimo kokybės sąsajas.
Tyrimo metodika: Atliktas kiekybinis tyrimas 2019 m. spalio – 2020 m. vasario mėn. slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje bei pirminės sveikatos priežiūros centre. Tyrimo instrumentą sudarė dvasinių poreikių anketa (angl. Spiritual Needs Questionnaire), pasitenkinimo gyvenimu skalė (angl.
Brief Multidimensional Life Satisfaction Scale) ir SF-36 gyvenimo kokybės klausimynas (angl. Short Form 36 Medical Outcomes Study Questionnaire.). Pirminės sveikatos priežiūros centre dalyvavo
153 pacientai, slaugos ligoninėje 101 pacientas.
Tyrimo dalyviai: lėtinėmis širdies ligomis sergantys pacientai apklausos vykdymo laikotarpiu ambulatoriškai besilankantys pas šeimos gydytoją arba hospitalizuoti slaugos ligoninėje.
Darbo išvados: 1) Pacientai, gydomi slaugos ligoninėje, stipriausiai išreiškė egzistencinius dvasinius poreikius. Daugiau nei pusė slaugos ligoninės pacientų nebuvo patenkinti savo gyvenimu, bendrą psichinės sveikatos gyvenimo kokybės sritį pacientai vertino geriau nei fizinės sveikatos sritį. 2) Lėtinėmis širdies ligomis sergantys pacientai, gydomi ambulatoriškai, stipriausiai išreiškė egzistencinius dvasinius poreikius, dauguma buvo patenkinti savo gyvenimu. Pacientai tiek fizinės, tiek psichinės sveikatos sritis vertino vidutiniškai. 3) Ambulatoriškai bei slaugos ligoninėje gydomi pacientai dažniausiai išreiškė egzistencius dvasinius poreikius. Ambulatoriškai gydomi pacientai buvo dažniau patenkinti gyvenimu ir pasižymėjo geresne gyvenimo kokybe tiek fizinės, tiek psichinės sveikatos srityse. 4) Pacientų dvasiniai poreikiai teigiamai susiję su pasitenkinimu gyvenimu ir gyvenimo kokybe. Stipriausiai pasitenkinimas gyvenimu ir gyvenimo kokybė buvo susiję su egzistenciniais pacientų poreikiais.
ABSTRACT
Eglė Staniukynaitė. Evaluation of associations of spiritual needs, life satisfaction and quality of life among patients with chronic heart diseases. Master‘s thesis. Supervisor – assoc.prof. Lina Spirgienė. Consultant – prof.dr. Olga Riklikienė. Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Nursing, Department of Nursing and Care. Kaunas, 2020; p. 62
Aim of the study: To evaluate associations between spiritual needs, life satisfaction and quality of life of patients with chronic heart diseases treated in nursing hospital and outpatient facility.
Objectives of the study: 1. To evaluate spiritual needs, life satisfaction and quality of life of patients with chronic heart disease in nursing hospital. 2. To evaluate spiritual needs, life satisfaction and quality of life of patients with chronic heart disease in outpatient facility. 3. To compare spiritual needs, life satisfaction and quality of life of hospitalized patients with chronic heart diseases and outpatients. 4. To determine the associations between spiritual needs, life satisfaction and quality of life of patients with chronic heart disease.
Methods: The quantitative research has been carried out during the period between October of 2019 and February of 2020 in nursing and supportive care hospital and primary health care centre. The research instrument consisted of Spiritual Needs Questionnaire, Brief Multidimensional Life Satisfaction Scale and Short Form 36 Medical Outcomes Study Questionnaire. 153 patients participated at the primary health care centre and 101 in a nursing hospital.
Participants of the study: patients with chronic heart diseases who visit a family physician or are hospitalized in a nursing hospital during the survey period.
Conclusions: 1) Patients, treated in a nursing hospital expressed the strongest existential needs. More than a half of the patients were dissatisfied with their lives, the overall mental health area of quality of life was rated better by the patients than physical health area. 2) Outpatients with chronic heart diseases expressed the strongest existential needs, most of them were satisfied with their lives, patients rated both physical and mental aspects of health as average. 3) Outpatients and patients, treated in a nursing hospital expressed the strongest existential needs. Outpatients were more satisfied with life and had better quality of life in both physical and mental health aspects. 4. The spiritual needs of the patients are positively related to life satisfaction and quality of life. Life satisfaction and quality of life were most strongly related to the existential needs of the patients.
SANTRUMPOS
PSO – Pasaulio sveikatos organizacijaŠKL – širdies ir kraujagyslių ligos VšĮ – viešoji įstaiga
UAB – uždaroji akcinė bendrovė
PSPC – pirminės sveikatos priežiūros centras Proc. – procentai
lls – laisvės laipsnių skaičius FS – fizinė sveikata
PS – psichinė sveikata FA – fizinis aktyvumas
VAF – veiklos apribojimai dėl fizinių negalavimų VAE – veiklos apribojimai dėl emocinių sutrikimų E – energingumas
EB – emocinė būsena
SF – socialinis funkcionavimas S – skausmas
ĮVADAS
Lėtinė liga daro didelę įtaką pacientų gyvenimui ir paveikia fizinę, funkcinę, emocinę, socialinę ir dvasinę gerovę (1). Siekiant pagerinti pacientų gyvenimo kokybę, svarbu atkreipti dėmesį ne tik į fizinę, socialinę ar emocinę žmogaus sveikatą, tačiau ir į dvasinę. Pacientai, kurių stipresnė dvasinė gerovė, gali veiksmingai prisitaikyti prie savo būklės, jiems net pavyksta įveikti paskutines ligos stadijas (2, 3).
Nors slauga yra holistinė sveikatos priežiūros sritis, o dvasinė pagalba įeina į gerąją slaugos praktiką, pacientų dvasinės sveikatos priežiūra pripažinta labiausia apleista slaugos praktikos sritis (4). Todėl, norint tobulinti į pacientą orientuotos priežiūros kokybę, reikalinga skirti didesnį dėmesį dvasinei pacientų sveikatai. O norint teikti dvasinę pagalbą, pirmiausia reikia atsižvelgti, kokius dvasinius poreikius pacientai išreiškia.
Lietuvoje ir pasaulyje didesnis dėmesys skiriamas onkologinėmis ligomis sergančiųjų dvasinei sveikatai, nors nustatyta, kad lėtinėmis širdies ligomis sergantieji pasižymi net blogesne dvasine gerove, lyginant su onkologiniais pacientais (5). Taip pat, širdies ir kraujagyslių ligos (ŠKL) yra pagrindinė mirčių priežastis visame pasaulyje ir daro didelę įtaką žmonių gyvenimo kokybės blogėjimui. 2017 m. visame pasaulyje nustatyta 17,8 mln. mirčių nuo ŠKL (6). Lietuvoje, 2018 m. duomenimis, daugiau nei pusės gyventojų (55,4 proc.) mirčių priežastis buvo kraujotakos sistemos ligos (7). Pacientai, sergantys ŠKL, patiria daugybę fizinių simptomų, įskaitant nuovargį, dusulį ar
krūtinės skausmą, kas daro įtaką jų fizinei, emocinei ir socialinė gerovei, sukelia reikšmingą gyvenimo kokybės pablogėjimą (8). Taigi, dėmesys šių pacientų dvasinei sveikatai turi būti vienodai atkreipiamas, kaip ir onkologiniams pacientams, kadangi teikiant dvasinę pagalbą galime prisidėti prie gyvenimo kokybės gerinimo ir taip palengvinti pacientų kančias.
Be to, literatūroje vis akcentuojama dvasinės pagalbos reikšmė paliatyviosios pagalbos skyriuose hospitalizuotiems pacientams, skiriant mažai dėmesio ambulatoriškai gydomiems pacientams, nors būtent šioje grandyje atliekama tęstinė pacientų priežiūra bei neretai būna stipresnis ryšys tarp pacientų ir juos ne vienerius metus prižiūrinčių medikų. Diskusija apie dvasingumą ambulatorinių konsultacijų metu gali praturtinti mediko ir paciento santykius, sukurti pasitikėjimą, suteikti į pacientą orientuotą priežiūrą bei pagerinti gydymo rezultatus (9). Todėl svarbu vertinti ne tik ligoninėse slaugomų lėtinėmis ligomis sergančių pacientų dvasinę gerovę, bet ir besigydančių ambulatoriškai.
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Slaugos fakultetas 2018 metais sėkmingai baigė Baltijos-Vokietijos projektą „Tarpdisciplinis požiūris stiprinant lėtinėmis ligomis sergančių pacientų ir vyresnio amžiaus žmonių dvasinės pagalbos kokybę“. Šio projekto metu buvo atliekami tyrimai, siekiant įvertinti lėtinėmis ligomis sergančių pacientų dvasinius poreikius, dvasinę sveikatą ir
pasitenkinimą gyvenimu. Tačiau tyrimai daugiausia buvo atliekami slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėse su onkoliginėmis ligomis sergančiais pacientais. Šio tyrimo naujumas grindžiamas tuo, kad tyrimas atliktas su lėtinėmis širdies ligomis sergančiais pacientais ne tik slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje, bet ir pirminės sveikatos priežiūros įstaigoje.
Tyrimo tikslas: įvertinti slaugos ligoninėje ir ambulatoriškai gydomų lėtinėmis širdies ligomis sergančių pacientų dvasinių poreikių, pasitenkinimo gyvenimu bei gyvenimo kokybės sąsajas.
Tyrimo uždaviniai:
1. Įvertinti slaugos ligoninėje slaugomų lėtinėmis širdies ligomis sergančių pacientų dvasinius poreikius, pasitenkinimą gyvenimu ir gyvenimo kokybę.
2. Įvertinti ambulatoriškai gydomų lėtinėmis širdies ligomis sergančių pacientų dvasinius poreikius, pasitenkinimą gyvenimu ir gyvenimo kokybę.
3. Palyginti slaugos ligoninėje ir ambulatoriškai gydomų lėtinėmis širdies ligomis sergančių pacientų dvasinius poreikius, pasitenkinimą gyvenimu ir gyvenimo kokybę.
4. Nustatyti slaugos ligoninėje ir ambulatoriškai gydomų lėtinėmis širdies ligomis sergančių pacientų dvasinių poreikių, pasitenkinimo gyvenimu ir gyvenimo kokybės sąsajas.
LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Dvasingumo samprata
Kiekvienas žmogus tikintis ar netikintis yra dvasingas. Dvasingumas apima individo egzistencijos tikslą ir reikšmę. Tai ryšys su aplinkiniais žmonėmis, kitais dalykais ir visuomenės veikla. Kiekvieno žmogaus dvasingumas yra unikalus. Jis pagrįstas kultūra, religijomis, šeimos tradicijomis ir kinta, įgaunant gyvenimo patirties. Tai yra individo požiūrių, vertybių, tikėjimo pagrindas ir religingų žmonių veiksmai (17).
Dvasingumas gali reikšti daugybę dalykų įprastoje praktikoje, ir dažnai žmonių suprantamas skirtingai. Nepaisant tam tikro dviprasmiškumo, dabartinė jo taikymo sritis apima tradicinę institucinę religiją ir okultines praktikas. Trumpai tariant, šis terminas gali reikšti požiūrius į autentiško žmogaus gyvenimo pasekmių atradimą, patirtį ir išgyvenimą (17).
Dvasingumas sveikatos priežiūroje – dinaminis ir esminis mūsų žmonijos aspektas, per kurį žmonės siekia galutinės prasmės, tikslo ir trascendencijos ir patiria santykį – su savimi, su šeima, kitais, bendruomene, visuomene, gamta bei kažkuo reikšmingu ar šventu. Dvasingumas išreiškiamas per įsitikinimus, vertybes, tradicijas ir praktikas (18). Slaugos literatūroje dvasingumas apibrėžiamas kaip būties esmė, suteikianti prasmę ir tikslą mūsų egzistencijai (19). Dažnai minimas C.M. Puchalski (20) dvasingumo apibrėžimas:
„Dvasingumas – žmogiškumo aspektas, atsižvelgiantis į tai, kaip žmonės siekia ir išreiškia gyvenimo prasmę ir tikslą, ir tai, kaip jie patiria ryšį su akimirka, su savimi ir kitais, su gamta, su reikšmingumu ar šventumu“.
Literatūroje dar yra atskiriama ir dvasiškumo sąvoka. Dvasiškumo suvokimas apima keletą kitų dvasingumo aspektų: gyvenimo prasmės suvokimą, atleidimą, meilę, prisirišimą, viltį, tikėjimą į Dievą ir religinio tikėjimo raišką (21).
Dvasingumas paprastai turi ryšį su religija. Gali būti tam tikras dvasingumo ir religijos persidengimas; kai kurie žmonės laiko tikėjimą kaip savo dvasingumo pagrindą. Tačiau daugelis teigtų, jog galima būti dvasingu nebūnant religingu arba, atvirkščiai, būti religingu nebūnant dvasingu (22). Religija pateikiama kaip organizuotas įsitikinimų ir veiklų rinkinys, kuriuo jos nariai vadovaujasi gyvendami ir garbindami. Taip pat, religija siejasi su bendruomeniškumo ir sveiko elgesio jausmu. Tuo tarpu dvasingumas yra universalus ir asmeninis, nebūtinai susietas su kuria nors religine tradicija. Religija yra tik vienas iš būdų kaip mes galime išreikšti savo dvasingumą (23).
Panaši yra pasaulietiška egzistencinė orientacija, kuri susidaro iš idėjų, kuriose nereikalaujamas tikėjimas transcendentine realybe. Tai apima asmenines vertybes, gyvenimo vertę, atsakomybę kitiems ir laisvę. Šias idėjas vienijantis aspektas yra mūsų bandymas suteikti savo gyvenimui prasmę. Siūloma „prasmė” apima kognityvinius ir emocinius komponentus, orientuotus į
globalius įsitikinimus ir tikslus. Šie įsitikinimai ir tikslai padeda mums rasti prasmę ir tikslą gyvenime bei jausmą, kad esame susiję su kažkuo reikšmingesniu nei mes patys (24). Didžiausios pasaulio išminties tradicijos dažniausiai turi bendrus tikslus ir principus:
Meilė – sau, kaimynams, draugams, aukščiausiosios realybės/ kūrėjo/ Dievo kūriniams;
Išmintis – padėti žmonėms ieškoti vilties ir prasmės, kaip gyventi su nežinomybe ir paslaptimi, susidoroti su kančia ir mirtimi;
Supratimas apie šventą gyvenimo dimensiją – per garbinimą, maldą, meditaciją, dainavimą ir kitas dvasinės praktikos formas;
Užuojauta, dosnumas ir altruistinė pagalba kitų labui (23).
J. Fisher (13) teigia, kad dvasinė gerovė susidaro iš keturių sričių:
Asmeninė sritis – kurioje žmogus siejasi pats su savimi ir savo gyvenimo prasme, tikslu ir vertybėmis.
Bendruomenės sritis – kurioje rodoma tarpasmeninių santykių kokybė ir gylis, susiję su morale, kultūra ir religija.
Aplinkos sritis – kuri yra už fizinės ir biologinės srities puoselėjimo ribų, apima kvapą gniaužiantį ir išgyvenamo „stebuklo“ jausmą, vienybės su aplinka sampratą.
Transcendentinė sritis – kurioje išreiškiamas savęs santykis su tuo, kas yra aukščiau žmogaus lygio (kosminė jėga, transcendentinė realybė arba Dievas).
Literatūroje teigiama, kad sveikas dvasingumas veda žmones link meilės ir gailestingumo, tikroviškumo, prasmės, vilties, ryšio, pilnatvės, dėkingumo ir atleidimo, suteikia atsakymus į egzistencinius klausimus, susijęs su geresne gyvenimo kokybe ir gebėjimu susidoroti su kančia, įveikti nevilties jausmą (23).
Apibendrinant, galime teigti, kad dvasingumas turi daug apibrėžimų, kadangi kiekvienas žmogus tai supranta skirtingai. Tačiau visi dvasingumo apibūdinimai siejasi į bendrus aspektus, tokius kaip žmogaus vertybės, gyvenimo prasmė, santykis su savimi, kitais ir/ar aukštesniąją jėga.
1.2. Dvasingumo sąsajos su sveikata ir liga
Holistinė priežiūra teikiama paciento fizininei, psichologinei, socialinei ir dvasinei dimensijoms. Kita vertus, sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai dažnai nemato dvasinio aspekto (25). Pilna žmogaus sveikatos priežiūra turi apimti visas dimensijas: fizinę, emocinę, socialinę ir dvasinę. Visomis šiomis dimensijomis privalu rūpintis ir išlaikyti jų pusiausvyrą (26). Dvasinės gerovės skatinimas palaiko pacientus jų kelionėje ieškant pramės ir vilties gyvenime ir taikos mirties metu. Slaugytojų parengimas teikti dvasinę priežiūrą nusipelno daug daugiau dėmesio (25).
Amerikos gydytojų kolegija ir Amerikos šeimos gydytojų akademija patvirtina, kad sveikatos priežiūros specialistams svarbu atpažinti ir įvertinti pacientų kančios kultūrinius, psichosocialinius, egzistencinius, dvasinius ir religinius aspektus ir išmokti juos spręsti, kaip ir kitas pacientų priežiūros problemas (27).
Visos žmogaus sveikatos dimensijos yra susijusios, kadangi viena kitai daro didžiulę įtaką. Literatūroje teigiama, kad dvasingumas daro įtaką tiek žmogaus fizinei, tiek psichinei sveikatai.
Fizinė sveikata. Žmogaus dvasiniai poreikiai neretai yra priskiriami prie psichosocialinės srities. Tačiau literatūroje randama įrodymų, kad dvasinis susidorojimas su lėtine liga pacientams iš tiesų padeda pagerinti savo fizinę būklę. JAV pirminės sveikatos priežiūros įstaigose atliktas tyrimas atskleidė, kad taikant minimalias dvasingumą skatinančias intervencijas, galima padėti pacientams susidoroti su liga. Tyrimas atliktas su 100 vyresnio amžiaus įvairiomis lėtinėmis ligomis sergančiais pacientais. Tyrimas truko 6 savaites. Pacientai pirmo vizito pas gydytoją metu turėjo peržiūrėti 28 minučių video apie tai, kaip dvasingumas gali padėti pagerinti sveikatą, ir likusias 4 savaites namuose turėjo atlikti užduotis. Pacientai, kuriems buvo taikyta ši intervencija, statistiškai reikšmingai jautėsi energingesni, lyginant su kontroline grupe, kuriai buvo rodomas tokios pat trukmės video apie sveikos gyvensenos įtaką sveikatai (28).
Kitais tyrimais įrodyta, kad kasdieninės dvasinės meditacijos gali paveikti skausmo toleravimą. Wachholtz ir Pargament (29) atliktas tyrimas su kolegijos studentais parodė, kad kasdien 2 savaites taikant 20-ies minučių trukmės dvasines meditacijas, studentai dvigubai ilgiau toleravo skausmą, lyginant su kitomis grupėmis, kurie atliko pasaulietinę meditaciją ir relaksacinius pratimus.
Psichinė sveikata. Dvasingumas ir dalyvavimas religinėje bendruomenėje gali ne tik padėti lengviau išgyventi traumuojančius gyvenimo įvykius (30), bet ir susidoroti su daugeliu psichinių ligų. Religinio įsitraukimo poveikis pastebimas įvairiuose psichikos sveikatos rodikliuose, tokiuose kaip pyktis, depresija, nerimas, nespecifinė psichologinė būklė, pasitenkinimas gyvenimu, vienatvė, ramybė ir kognityvinės funkcijos. Daugiausia mokslininkų dėmesio susilaukia ryšys tarp religinio įsitraukimo ir depresijos (31). JAV atliktame tyrime su didelę depresijos riziką turinčiais pacientais nustatyta, kad pacientai, kurie teigė religiją ar dvasingumą esant svarbius jų gyvenime, buvo mažiau linkę patirti depresijos epizodus (32).
Kitas JAV atliktas tyrimas atskleidė, kad religija/dvasingumas reikšmingai susijęs su mažesniais depresijos simptomais tarp lėtinėmis ligomis sergančių pacientų. Labiausiai nuo depresijos apsaugo psichologiniai-dvasiniai veiksniai: bendra gyvenimo prasmė, viltis, taika. Mažesnę įtaką depresijos sumažėjimui darė bažnyčios lankymas, religijos reikšmė, religinė viltis ir teigiamas požiūris į Dievą. Nustatyta, kad tik malda nebuvo reikšmingai susijusi su mažesniais depresijos simptomais (33). Šiam tyrimui bendrina ir Brazilijoje atliktas tyrimas su hemodializuojamais lėtine inkstų liga sergančiais pacientais. Nustatyta, kad dvasiniai įsitikinimai ne
tik pagerina psichinę sveikatą, bet ir sumažina savižudybės riziką. Veiksniai, susiję su dvasine gerove, buvo tokie patys: prasmė, tikėjimas ir taika. Religiniai įsitikinimai nebuvo reikšmingai susiję su gautais rezultatais (34).
„Liga yra dvasinis įvykis“ – teigia filosofas ir internistas D.Sulmasy (35 cit. iš 36). Dar 1960-ųjų pradžioje D.M. Saunders išdėstė holistinę visiško skausmo sampratą, apimančią fizinius, emocinius, socialinius ir dvasinius šaltinius. Po dvidešimties metų E. Cassel (36) savo straipsnyje įvardino transcendenciją kaip vieną iš ligos paveiktos asmenybės komponentų ir taip pat, ko gero, galingiausiu būdu atkurti vientisumą po asmenybės sužalojimo.
Vis dėlto, dvasingumas didžiausią susirūpinimą kelia lėtinėmis ligomis sergantiems žmonėms ar artėjant gyvenimo pabaigai (37). Dvasingumas ligos metu yra svarbu, kadangi tai paveikia sprendimų priėmimą dėl gydymo ir savirūpos, santykius su sveikatos priežiūros darbuotojais, bei kasdieninę sveikatos praktiką ir gyvensenos pasirinkimus.
Sprendimų priėmimas. Šis aspektas daugiau priskiriamas ne lėtinėmis ligomis sergantiems pacientams, o jų artimiesiems. Kritinės būklės pacientai, kurie susiduria su tam tikrais medicininiais sprendimais, dažniausiai jų priėmimą priskiria kitiems. Šiuos sprendimus paprastai priima šeimos nariai, draugai, ar teisiškai įgalioti globėjai. Klinikinių sprendimų priėmimas už sergantįjį artimą žmogų sukelia emocinį stresą. Šiam stresui įveikti reikšmingą pagalbą suteikia dvasingumas ir/ar religija (38). Maiko ir bendraautorių (38) atliktas tyrimas su kritinės būklės pacientų artimaisiais atskleidė, kad svarbiausias būdas susidoroti su stresu religingų globėjų tarpe yra asmeninė malda. Taip pat, dažnai buvo nurodomas pasitikėjimas Dievu, kad jis perimtų viską į savo rankas ir valdytų padėtį. Be to, visiems globėjams buvo svarbus palaikymas iš šeimos, draugų ir kolegų. Tiek religingi, tiek nereligingi globėjai nurodė ir kitus dvasinius būdus sunkumams ištverti, tokius kaip tapyba, spalvinimas, tyli refleksija, muzika, poilsis ir skaitymas (38).
Santykiai su sveikatos priežiūros darbuotojais. Dvasinė pagalba pacientams padeda ne tik sustiprinti jų emocinę gerovę, bet ir paciento-sveikatos priežiūros specialisto santykius (39). Tačiau tai priklauso ir nuo sveikatos priežiūros specialisto įsitikinimų bei požiūrio į dvasingumą. Literatūroje teigiama, kad specialistas turi pats aiškiai suprasti savo vertybes, dvasingumą ir asmeninius ar religinius įsitikinimus, kad visa tai kuo mažiau paveiktų jo terapinį požiūrį. Todėl, vietoj bandymo paveikti ir pakeisti, gydytojas turi gerbti paciento įsitikinimus ir vertybes (40).
Gyvensenos pokyčiai. Pacientų dvasinis bei religinis tikėjimas gali paveikti ne tik santykius su sveikatos priežiūros specialistais, bet ir gyvensenos pokyčius. Sergantys tokiomis lėtinėmis ligomis, kaip cukrinis diabetas ar arterinė hipertenzija, pacientai, norėdami suvaldyti ligą, neretai turi pakeisti senus gyvensenos įpročius. O tai reikalauja daug vidinės stiprybės ir pasiryžimo, kurio galima pasisemti dvasingume ar religijoje. Janssen-Niemejier ir kt. (41) išstudijavo 12 kokybinių tyrimų apie dvasingumo/ religijos įtaką pacientų lėtinių ligų valdyme ir nustatė, kad religinė ir dvasinė veikla
gyvenime yra svarbi pacientų asmeninė paramos sistema. Dvasingumas pacientams padėjo iš naujo įgyti pasitikėjimą savimi, viltį ir asmeninę kontrolę. Šios veiklos paskatino juos tikėti savo gebėjimais vykdyti savikontrolei reikalingus veiksmus. Taip pat, pacientams labai didelę įtaką ligos kontrolei darė stiprus šeimos narių ryšys ir palaikymas. Tačiau, pacientams buvo sunku atrasti gyvenimo prasmę ir tikslą gyvenime. Dauguma jautė kaltę arba laikė save aukomis. Taigi, gyvenimo prasmės ir tikslo atradimas sergant lėtine liga gali būti labai sunkus ir suteikti paramą arba kančią paciento gyvenime (41).
Susidūrę su sveikatos ir gyvenimo pabaigos problemomis, pacientai dažnai atsigręžia į savo dvasinius įsitikinimus ir veiksmus, kad galėtų atrasti vidinių jėgų ir susidoroti su sudėtingais klausimais apie prasmę ir jausmus, tokius kaip neviltis, beviltiškumas, sielvartas, atsiskyrimo jausmas, Dievo/ aukštesnės jėgos apleidimas, egzistencinis neužtikrintumas, dvasinė kaltė/ gėda, abejojimas dėl savivertės. Literatūroje pateikiamios priemonės, kurios gali padėti puoselėti gyvenimo prasmę ir viltį susiduriant su liga (23):
vaizduotės skatinimas, jėgų, sveikatos įsivaizdavimas; progresyvi relaksacija;
sąmoningas kvėpavimas; malda arba apmąstymas; įkvėpiantys skaitiniai/ filmai/ muzika;
meilės sau ugdymas (pvz., sąmoningas savęs užjautimas);
į prasmę orientuota terapija (dvasinė pagalba, nukreipimas ir t.t.).
Balboni ir kt. (36) atliktame tyrime net 78 proc. onkologinėmis ligomis sergančių pacientų nurodė, kad religija arba dvasingumas buvo svarbus jų ligos metu. Pacientai išskyrė šiuos veiksnius, kurie padėjo išgyventi sunkią liga: dvasinis išgyvenimas, dvasinės praktikos, tikėjimas, dvasinis atsivertimas ir tikėjimo bendruomenės (36).
Apibendrinant, dvasinė sveikata yra lygiai tokia pat svarbi, kaip ir fizinė bei psichinė, o liga žmogaus gyvenime yra sukrečiantis įvykis, priverčiantis iš naujo atrasti prasmę ir tikslą gyvenime. Dvasinė pagalba atlieka labai didelį vaidmenį įveikiant ligą, kadangi tai suteikia žmogui ne tik stiprybės pakeisti gyvenimo įpročius, bet ir numalšinti įtampą, pagerinti santykius su sveikatos priežiūros darbuotojais bei sustiprinti tarpusavio ryšius šeimoje.
1.3. Lėtinėmis ligomis sergančių pacientų dvasinių poreikių vertinimas
Dvasiniai poreikiai yra „poreikiai ir lūkesčiai, kuriuos žmonės turi norėdami rasti savo gyvenime prasmę, tikslą ir vertę. Tokie poreikiai gali būti konkrečiai religiniai, tačiau net žmonės,
kurie neturi religinio tikėjimo arba nėra organizuotos religijos nariai, turi įsitikinimų sistemas, suteikiančias jų gyvenimui prasmę ir tikslą “ (42 cit. iš 1).
Tikintys pacientai gali laikyti savo egzistencinius ir dvasinius poreikius religiniais, tuo tarpu netikintys asmenys laiko tuos pačius poreikius egzistenciniais ir humanistiniais. Büssing ir Koenig (1) išanalizavę visas dvasinių poreikių kategorijas, identifikavo keturias pagrindines (tarpusavyje susijusias) dimensijas: ryšys, taika, prasmė/ tikslas ir transcendencija, kurios gali būti priskirtos socialinei, emocinei, egzistencinei ir religinei kategorijoms (1pav.).
Socialiniai Meilė, priklausymas, susvetimėjimas, partnerių bendravimas ir kt.
Emociniai Vidinė ramybė, viltis, harmonija, atlaidumas, kančia, atkryčio baimė ir kt.
Egzistenciniai Gyvenimo prasmė, savęs aktualizavimas, vaidmens funkcija ir kt.
Religiniai
Dvasiniai ištekliai, santykis su Dievu/ Dievybe, meldimasis ir kt.
1 pav. Dvasinių poreikių modelis (1)
Rūpinimasis dvasiniais, egzistenciniais ir psichosocialiniais poreikiais yra svarbus ne tik pacientams gyvenimo pabaigoje, bet ir tiems, kurie kenčia nuo ilgalaikių lėtinių ligų (1).
Sveikatos priežiūros specialistai gali jaustis perdėm apkrauti, kad turėtų rūpintis ne tik fiziniais, bet ir dvasiniais bei egzistenciniais poreikiais. Taip pat, šie specialistai mano, kad už šiuos „antrinius poreikius“ yra atsakingi kitų profesijų specialistai. Prioritetas „pirminiams poreikiams“ medicinos sistemoje gali būti teikiamas dėl redukcionistinio biomedicinos modelio, kai manoma, kad sveikatą atkurti turi „defekto arba disfunkcijos pašalinimas“ (43).
Büssing ir bendraautorių (44) atliktame tyrime, kuriame dalyvavo lėtinėmis ligomis sergantys pacientai, 23 proc. apklaustųjų norėtų pasikalbėti su kunigu ar kapelionu apie jų dvasinius poreikius, 20 proc. neturėjo partnerio, su kuriuo galėtų pasikalbėti apie šiuos poreikius, o 37 proc. buvo svarbu apie šiuos poreikius kalbėtis su savo gydytoju. Taigi, matoma, kad net daugiau nei trečdalis lėtinėmis ligomis sergančių pacientų norėtų, kad į jų dvasiniųs poreikius dėmesį atkreiptų ne kitų profesijų specialistai, tokie kaip kapelionai, dvasiniai asistentai ar kiti asmenys, o būtent gydytojai ar kiti juos prižiūrintys sveikatos priežiūros specialistai. Vis dėlto, medikams gali trūkti reikiamo laiko, įgūdžių ar intereso atskirti ir patenkinti šiuos poreikius (44).
Kita priežastis, dėl ko maža dalis pacientų norėtų pasikalbėti apie dvasinius poreikius su kunigu, yra tai, kad poreikiai nebūtinai gali būti susiję su tikėjimu. Lietuvoje atliktas tyrimas su
Ryšys
Taika
Prasmė/Tikslas
slaugos ir palaikomojo gydomo ligoninėse slaugomais onkologiniais pacientais atskleidė, kad dažniausi bei išreikšti kaip stiprūs arba labai stiprūs poreikiai buvo šie: būti visiškai sveiku ir saugiai jaustis; jausti ryšį su savo šeima; palaikyti artimesnį ryšį su šeima dalyvaujant jos gyvenime ir priimant sprendimus; pabūti ramioje ir tylioje vietoje; sulaukti daugiau paramos iš savo šeimos (45). Taigi, galime daryti prielaidą, kad norint patenkinti lėtinėmis ligomis sergančių pacientų dvasinius poreikius, tam reikalingas ir šeimos narių įsitraukimas.
Apibendrinant, lėtinėmis ligomis sergantys pacientai išreiškia stiprius dvasinius poreikius ir norėtų, kad į juos atkreiptų dėmesį ne tik dvasininkai, bet ir sveikatos priežiūros specialistai. Dvasiniai poreikiai gali būti susiję ne tik su tikėjimu, bet ir su meile šeimai, vidine ramybe ar gyvenimo prasme. Todėl labai svarbus medikų apmokymas šiuos poreikius atpažinti ir suteikti reikiamą pagalbą.
1.4. Lėtinėmis širdies ligomis sergančių pacientų dvasinės gerovės sąsajos su
gyvenimo kokybe ir pasitenkinimu gyvenimu
Širdies ir kraujagyslių ligos yra pagrindinė mirties priežastis visame pasaulyje (46). Tai grupė sutrikimų, į kurią įeina koronarinė širdies liga, smegenų kraujagyslių ligos, periferinių kraujagyslių ligos, reumatinė širdies liga ir įgimta širdies liga ir kt. (41) Širdies priepuolio ir insulto priežastys papastai būna vieno ar kelių rizikos veiksnių derinys, tokių kaip tabako vartojimas, nesveika mityba ir nutukimas, fizinio aktyvumo stoka, žalingas alkoholio vartojimas, hipertenzija, diabetas ir hiperlipidemija (41). Pacientai, sergantys širdies ir kraujagyslių ligomis patiria daug fizinių simptomų, įskaitant nuovargį, dusulį ar krūtinės skausmą, kurie turi įtakos jų fizinei, emocinei ir socialinei gerovei, kas daro didelę žalą gyvenimo kokybei. Nors dabartinės strategijos orientuotos į mirtingumo mažinimą ir išgyvenamumo nuo šių ligų didinimą, gydymas taip pat turėtų būti orientuotas į patientų gyvenimo kokybės gerinimą mažinant simptomų pasireiškimą, optimizuojant kasdienines funkcijas ir, apskritai, gerovę (47). Gyvenimo kokybės gerinimas ypatingai turėtų būti orientuotas į lėtiniu širdies nepakankamumu sergančius pacientus.
Paliatyvi priežiūra, apibrėžama kaip priežiūra, skirta pagerinti gyvenimo kokybę pacientams, sergantiems sunkia, gyvenimą trumpinančią liga, ir jų šeimoms. Tipinės paliatyvios pagalbos sritys apima simptomų naštą, depresiją, ir dvasinę gerovę (48). Tačiau ši priežiūra daugiau suteikiama onkologinėmis ligomis sergantiems pacientams. Ne viename tyrime buvo minima, kad lėtiniu širdies nepakankamumu sergantys pacientai lieka nepatenkintais paliatyvios pagalbos poreikiais (49-51).
Viena iš priežasčių, kodėl nesuteikiama paliatyvi pagalba širdies nepakankamumu sergantiems pacientams, yra suvokimas, kad vėžiu sergantys pacientai gali turėti sunkesnius
simptomus, sunkesnę depresiją ir blogesnę dvasinę gerovę, lyginant su širdies nepakankamumu sergančiais pacientais. Bekelman ir kt. (5) savo tyrime palygino ambulatorinių onkologinėmis ligomis ir širdies nepakankamumu sergančių pacientų simptomų sunkumą, psichologinę ir dvasinę gerovę. Nustatyta, kad tiek onkologiniai, tiek širdies nepakankamumu sergantys pacientai surinko panašius fizinių simptomų, depresijos ir dvasinės gerovės balus (5). Tai reiškia, kad širdies nepakankamumu sergančių pacientų, ypatingai pažengusios stadijos, paliatyvios pagalbos poreikiai yra tokie patys, kaip ir onkologinių pacientų, todėl jiems turėtų būti suteikiama tokia pati pagalba.
PSO gyvenimo kokybę apirbėžia kaip individo suvokiamą padėtį gyvenime, kultūros ir vertybių sistemos kontekste, kuriame jie gyvena, atsižvelgiant į jų tikslus, lūkesčius, standartus ir problemas. Tai plati sąvoka, sudėtingai paveikta asmens fizinės sveikatos, psichologinės būklės, asmeninių įsitikinimų, socialinių santykių ir ryšių su svarbiausiais jų aplinkos ypatumais (52).
Klinikinėje praktikoje, vertinant pacientus, orientuojamasi į su sveikata susijusią gyvenimo kokybę, t.y. kaip fizinė, emocinė ir socialinė gerovė paveikiama ligos ar jos gydymo. Pavyzdžiui, pacientai, sergantys koronarine širdies liga, patiria daugybę simptomų, tokius kaip nuovargis, dusulys, stenokardija ar edema, todėl yra svarbu vertinti, kaip liga ar jos gydymas paveikia paciento fizinę, emocinę ir socialinę gerovę (8). Su sveikata susijusi gyvenimo kokybė atspindi asmens požiūrį ir prisitaikymą prie jo simptomų naštos, funkcinių apribojimų ir prognozės bei tai, kaip pacientai suvokia savo bendrą sveikatą. Kadangi kiekvienas žmogus skirtingai patiria, kaip sunkiai ligos simptomai, funkciniai apribojimai bei medicininės terapijos paveikia jų gerovę, gyvenimo kokybę tiksliai galima įvertinti tik išsakius pačiam pacientui (53).
Kalbant apie pasitenkinimą gyvenimu, užsienio šalių autoriai nustatė, kad gyvenimo kokybė ir pasitenkinimas gyvenimu priklauso ne tik nuo to, kokia širdies liga serga pacientai, bet ir nuo socialinių veiksnių. Moryś ir kt. (8) atliktame tyrime su 332 pacientais, patyrusiais miokardo infarktą, sergančiais stabilia krūtinės angina ir širdies nepakankamumu, nustatyta, kad pacientų, persirgusių miokardo infarktu, gyvenimo kokybė buvo reikšmingai geresnė fizinėje, emocinėje ir socialinėje dimensijose, lyginant su kitomis širdies ligomis sergančiais pacientais (8). Tuo tarpu Eslami ir bendraautorių (54) atliktame tyrime su įgimta širdies liga sergančiais pacientais, nustatyta, kad pacientai išreiškė prastesnę gyvenimo kokybę bei nepasitenkinimą gyvenimu, lyginant su šia liga nesergančiais respondentais. Taip pat, autoriai nustatė, kad geresnė gyvenimo kokybė tarp moteriškos lyties, jaunesnio amžiaus, dirbančių, patiriančių mažesnį emocinį stresą bei sulaukiančių didesnės socialinės paramos pacientų. Didesniu pasitenkinimu gyvenimu pasižymėjo moteriškos lyties, dirbantys, patiriantys mažiau streso ir turintys didesnę socialinę paramą pacientai (54).
Iš Lietuvoje atliktų tyrimų su širdies ir kraujagyslių ligomis sergančiais pacientais, vertinta tik gyvenimo kokybė. Kalibatienės ir kolegų (55) atliktame tyrime su ambulatoriškai gydomais širdies nepakankamumu sergančiais pacientais, nustatyta, kad beveik trečdalio (29 proc.) apklaustųjų
gyvenimo kokybė buvo bloga ir labai bloga. Kaip ir užsienio autorių atliktuose tyrimuose, nustatyta, kad gyvenimo kokybė priklauso nuo pacientų socialinės padėties. Šį kartą gyvenimo kokybė buvo geresnė tarp vyriškos lyties, jaunesnio amžiaus, gyvenančių santuokoje, dirbančių bei turinčių aukštesnį išsilavinimą pacientų (55). Kitame Lietuvoje atliktame tyrime su arterine hipertenzija, cukriniu diabetu ir metaboliniu sindromu sergančiais pacientais, nustatyta, kad gyvenimo kokybė reikšmingai blogesnė tarp arterine hipertenzija sergančių pacientų, lyginant su tais, kurių arterinis kraujo spaudimas buvo normalus. Hipertenzija sergančių pacientų gyvenimo kokybė buvo prastesnė fizinio aktyvumo, veiklos apribojimo dėl fizinių problemų, energingumo/ gyvybingumo ir bendrosios sveikatos vertinimo srityse (56).
Religinė praktika ir dvasiniai įsitikinimai turi įtakos susidorojimo su lėtinėmis ligomis mechanizmams. Širdies ir kraujagyslių ligomis sergantiems pacientams religija/ dvasingumas yra svarbūs ir labai asmeniški aspektai susiduriant liga ir suteikia gyvybiškai svarbias strategijas susidorojant su ja. Literatūroje nurodomos teigiamos sąsajos tarp dvasingumo/ religijos ir gyvenimo kokybės, kartu su geresne dvasine gerove, būdingu religingumu, o lankymosi bažnyčioje dažnis teigiamai susijęs su psichine ir emocine gerove (47).
Prastesnė gyvenimo kokybė gali būti susijusi, ne tik su ligos simptomais, bet ir su dvasinėmis kančiomis ir nepatenkintais dvasiniais poreikiais. Park ir Sacco (57) atliktame tyrime su širdies nepakankamumu sergančiais pacientais nustatyta, kad dvasinis suvaržymas ir nepatenkinti dvasiniai poreikiai susiję su blogesne dvasine, psichologine ir fizine gerove, tačiau rezultatai buvo skirtingi, priklausomai nuo pacientų noro aptarti dvasinius poreikius. Tai dar kartą parodo, kaip dvasingumas gali būti susijęs su kitomis sveikatos dimensijomis.
Taigi, galime teigti, kad tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje kreipiamas per mažas dėmesys širdies ligomis sergančių pacientų gyvenimo kokybei, pasitenkinimui gyvenimu, bei dvasinei sveikatai, nors mirštamumas nuo šių ligų išlieka didžiausias. Sveikatos priežiūroje svarbu įdiegti požiūrį, kad dvasinė pagalba turi būti teikiama visomis gyvenimą trumpinančiomis ligomis sergantiems pacientams, kadangi bet kuri lėtinė liga paveikia ne tik fizinę paciento gerovę, bet ir sukelia sunkius dvasinius išgyvenimus, kurie gali tik dar labiau pabloginti bendra paciento būklę.
1.5. Dvasingumo iššūkiai slaugoje
Slauga yra praktika pagrįsta disciplina, apimanti holistinę sferą ir orientuota į žmogų, todėl dvasinė pagalba yra kritiškai svarbi siekiant teigiamo poveikio pacientų, šeimų, slaugytojų ir sveikatos priežiūros įstaigų gerovei (58-60). Literatūroje pripažįstama, kad dvasingumo įtraukimas į organizacijas padeda išsaugoti į asmenį orientuotos priežiūros slaugoje reikšmę bei žmogaus fizinių, psichologinių ir dvasinių poreikių įsisavinimą (58).
Šiaurės Amerikos slaugos diagnozių asociacijos išleistoje taksonomijoje „NANDA“, dvasinė įtampa patvirtinta kaip slaugos diagnozė, o tai reiškia, kad slaugytojai turi gebėti ją atpažinti ir imtis slaugos veiksmų. Dvasinė įtampa - sutrikęs gebėjimas patirti ir integruoti prasmę ir tikslą gyvenime per ryšį su savimi, kitais, menu, muzika, literatūra, gamta ir/ar aukštesniąja jėga (61). Dvasinės įtampos požymiai (61):
Ryšys su savimi: pyktis, išreiškia susitaikymo, atleidimo sau, drąsos ar vilties trūkumą; išreiškia gyvenimo prasmės ir tikslo trūkumą; išreiškia ramybės ir taikos trūkumą.
Ryšys su kitais: išreiškia susvetimėjimą ar atsiskyrimą nuo paramos sistemos; atsisako bendrauti su reikšmingais žmonėmis ar dvasiniais lyderiais.
Ryšys su menu, gamta, muzika, literatūra: dingęs interesas dalyvauti įvairioje veikloje; nesugebėjimas įsitraukti į ankstesnę kūrybinę veiklą.
Istoriškai, slaugytojams buvo sunku integruoti dvasines intervencijas rūpinantis asmenimis, sergančiais lėtinėmis ligomis, dėl apibrėžimo aiškumo ir atliekamų tyrimų nepakankamo palaikymo (62). Slaugytojai įprastai dvasinius poreikius prilygina religiniams ir visą dvasinę paramą laiko pernelyg sudėtinga slaugos užduotimi (59). Šis konceptualus ryšys su religija verčia daugelį slaugytojų priskirti dvasinę priežiūrą organizuotai religijai, neatsižvelgiant į filosofinį teiginį, kad slaugytojai laikosi holistinio požiūrio į žmones ir rūpybą (63). Tačiau Ramezani ir kt. (59), remdamiesi nagrinėta literatūra, nurodė, kad dvasinė pagalba nebūtinai turi būti susijusi su vien tik su religija ir apima:
pagalbą pacientams išugdyti savo asmenines dvasines problemų įveikimo strategijas; pagalbą jiems atkuriant ryšius su savimi, šeima, draugais ir aukščiausiąja būtybe; savarankiškumo skatinimą;
pacientų ir jų šeimos narių dvasinės ir religinės praktikos palaikymą; teigiamų aspektų pabrėžimą įvairiose situacijose;
atsižvelgimą į kiekvieno paciento unikalumą ir individualumą; paciento orumo gerbimą;
aktyvų pacientų klausymąsi;
pasitikėjimo kūrimą ir skatinimą slaugytojo-paciento santykiuose; besąlygiškos meilės pacientams išraišką.
M.J. Balboni ir kt. (64) apklausę keturių sveikatos priežiūros įstaigų gydytojus, slaugytojus ir pacientus išskyrė aštuonis pagrindinius dvasinės pagalbos būdus:
dvasinės istorijos rinkimas; paskatinti/ patvirtinti įsitikinimus; paklausti apie dvasines problemas;
teirautis, kaip tikėjimas daro įtaką pacientų klinikiniams sprendimams; nukreipti pas dvasininką;
teirautis apie dvasinius remėjus; paciento inicijuota malda;
mediko pasiūlymas sukalbėti maldą.
C.M. Puchalski (65) papildo galimus dvasinės pagalbos būdus, kurie gali būti siūlomi netikintiems pacientams. Šie būdai apima dalyvavimą meno, šokio, muzikos terapijose, palaikymo grupėse, meditaciją, dėkingumo praktiką, refleksiją arba dienoraščio rašymą, grožėjimąsi gamta, vaikščiojimą, žygius ar mankštą, jogą, užsiėmimą hobiais arba papildomas, ne su darbu susijusias studijas (65).
Dvasinė pagalba, kaip holistinės slaugos dalis, reikalauja asmeninės slaugytojų dvasinės perspektyvos, palaikant gyvenimo prasmės ir tikslo ieškančių pacientų poreikius. Šiam procesui palengvinti reikalingos švietimo įstaigų pastangos, palaikomos tęstinio mokymo programomis (66). Slaugos mokymo programų, susijusių su dvasine pagalba, plėtojimas gali turėti teigiamą poveikį ne tik slaugytojų teikiamos priežiūros atžvilgiu, bet ir skatinant didesnį pasitenkinimą savo profesija. Taip pat, tokių programų vystymas leidžia pripažinti dvasinės pagalbos svarbą, kaip gydymo įstaigos „tapatybės“ dalį (67).
Dvasinė pagalba yra gerosios slaugos praktikos dalis, tačiau dvasingumas yra sveikatos aspektas, kuriuo slaugytojai yra mažiau tikri ir nuoseklūs teikiant slaugos paslaugas (4). Kalbant konkrečiai apie kai kuriuos dvasinės priežiūros ypatumus, patys slaugytojai teigia, kad jos teikimas kenčia dėl apibrėžimo, gairių ir išankstinių apmokymų trūkumo (60). Veloza-Gόmez ir kt. (60) atliko kokybinį tyrimą apie dvasingumo slaugoje svarbą su skubios pagalbos skyriuje dirbančiais slaugytojais. Tyrime dalyvavę slaugytojai apibūdindami dvasinės pagalbos reikšmę išskyrė šiuos pagrindinius aspektus:
Dvasinė priežiūra yra pagrindinis žmogaus gyvenimo aspektas, priklausantis slaugai ir ją reprezentuojanti. Kita vertus, dėl apibrėžimo, gairių ir apmokymų stokos, slaugytojams sunku suprasti, kokie yra dvasinės pagalbos lūkesčiai.
Svarbu susipažinti su pacientu, išsiaiškinti išgyvenamą situaciją ne tik fiziologinių, bet ir emocinių požiūriu. Negalima pamiršti ir artimųjų, kadangi šeimos meilė yra paramos dalis, padedanti pacientams susidoroti su savo situacija.
Norint teikti dvasinę pagalbą slaugytojui reikalingos asmeninės savybės, tokios kaip kompetencija, supratimas, pašaukimas ir atsidavimas, t.y. saves ir savo, kaip globėjo, vaidmens išraiška (60).
Be gairių ir apmokymų trūkumo, iššūkiai, su kuriais susiduria slaugytojai, norėdami integruoti dvasinės paramos teikimą savo praktikoje, yra netinkamas darbo organizavimas.
Specifiniai tyrimai patvirtina slaugytojo ir paciento santykių naudą, pagrįstą jo daugialype (ang. multidimensional) vizija (biologine – psichosocialine – dvasine)(4). Tačiau, tiek slaugytojai, tiek patys pacientai teigia, kad nėra pakankamai laiko šiuos santykius plėtoti, daugiausiai, dėl organizacinės kultūros, kurioje prioritetas teikiamas fizinei, o ne dvasinei priežiūrai. Tiek pacientai, tiek slaugytojai nurodo, kad slaugytojų laikas, kurį reikia praleisti administraciniam darbui atlikti, yra veiksnys, darantis neigiamą įtaką gebėjimui suteikti gerą priežiūrą, todėl dvasinės priežiūros teikimas tampa dar sudėtingesnis (4). Kiti praktikos iššūkiai, tokie kaip sveikatos priežiūros įstaigų teikiama pirmenybė naujoms technologijoms ir išlaidų taupymui, padidėjęs pacientų skaičius, susijęs su padidėjusiu priežiūros sudėtingumu, pacientų privatumas, taip pat laikomi lemiamais veiksniais, dėl kurių kenčia dvasinės priežiūros kokybė (60, 4, 68-70).
Nors literatūroje patvirtinama dvasinės pagalbos reikšmė pacientų sveikatai, joje stinga įrodymais pagrįstų gairių, kokie geriausi būdai kokybiškai dvasinei pagalbai suteikti. Kapeliono konsultacija istoriškai buvo rekomenduojama intervencija ir iki šių dienų tebėra dažnas pasiūlymas bei priežiūros standartas, teikiamas dabartinėse paliatyviosios pagalbos gairėse (71, 72). Tačiau tiksliam šios intervencijos patvirtinimui trūksta empirinių duomenų (71). Taip pat, ne visi žmonės yra religingi, todėl gali nenorėti konsultuotis su religinės bendruomenės atstovu. Todėl svarbu ieškoti kitų būdų ir intervencijų kokią dvasinę pagalbą slaugytojai ar kiti specialistai galėtų pasiūlyti.
Kalbant apie lėtinėmis širdies ligomis sergančių pacientų dvasinę paramą, literatūroje stinga pritaikytų ar išbandytų teorinių dvasinio susidorojimo modelių (71). Vienas iš literatūroje rekomenduojamų dvasinės pagalbos būdų, kuriuos gali suteikti slaugytojas, tai į priežiūrą įtraukti šeimos narius. Slaugytojai, remdamiesi savo patirtimi, teigia, kad norint pagerinti paciento sveikatą, svarbus šeimos palaikymas, atsižvelgiant į tai, kokią emocinę, fizinę ir dvasinę pagalbą šeimos nariai gali suteikti, taip pat, jų teikiamą ramybę, pagalbą ir padrąsinimą susidūrus su ligos sukeltu stresu (60).
Kitas literatūroje siūlomas metodas - gyvenimo apžvalga. Ši intervencija skirta padėti asmenims per prasmės kūrimo procesą susidaryti teigiamą požiūrį į praeities ir dabarties gyvenimo įvykius. Kita vertus, šiuo metu literatūra nevisiškai palaiko šią intervenciją, kaip veiksmingą siekiant patenkinti širdies ligomis sergančių pacientų dvasinius poreikius (71).
Clark ir bendraautorių (71) pateikiamos rekomendacijos nurodo, kad slaugytojai turėtų sutelkti dėmesį į tris dvasingumo subkoncepcijas: prasmę, tikslą ir ryšį. Leidimas žmonėms atsiminti malonius gyvenimo įvykius gali turėti panašios naudos kaip ir gyvenimo apžvalgos terapija, tik mažesniu mastu. Slaugytojai turėtų ir toliau aktyviai klausytis, o priežiūros metu būti dėmesingi pacientui ir būti su juo. Slaugytojų buvimas šalia gali palengvinti vienišumo bei sukelti žmogiškojo ryšio jausmą. Asmenys, norintys užsiimti religiniais ar dvasiniais ritualais, turėtų būti skatinami tai
daryti. Nors šios dvasinės intervencijos nebuvo griežtai patikrintos, jos buvo pasiūlytos slaugos literatūroje (71).
Apibendrinant galime teigti, kad slaugytojai suvokia dvasinės pagalbos reikšmę pacientų sveikatai palaikyti, tačiau susiduria su sunkumais norėdami ją suteikti dėl apmokymų ir įrodymais pagrįstų gairių trūkumo bei darbo organizavimo kultūros. Todėl svarbūs moksliniai tyrimai, kurie ne tik vertintų pacientų dvasinę sveikatą, bet ir taikomų dvasinės pagalbos intervencijų efektyvumą. Taip pat, labai svarbus įstaigų vadovų požiūris į dvasinės pagalbos teikimą ir atitinkamas darbo bei žmogiškųjų išteklių organizavimas, kad ši pagalba būtų kokybiškai suteikta visiems pacientams.
1.6. Dvasingumo integravimas į pirminę sveikatos priežiūrą
Kadangi pirminė sveikatos priežiūra dažnai yra pagrindinė grandis vykdant pacientų tęstinę priežiūrą sveikatos sistemoje, tai yra svarbi grandis įtraukiant pacientus į sveikatingumo skatinimą. Remiantis dvasingumo supratimu galima sukurti pacientų kultūrai pritaikytas intervencijas, kurios įtrauktų pacientus gerinti sveikatą ir vykdyti ligų prevenciją. Medikai gali įtraukti pacientus į dialogą, kuris leistų apsvarstyti sveikatos priežiūros veiksmus, kuriuos pacientų dvasiniai įsitikinimai gali paskatinti arba, priešingai, slopinti. Įvairūs religiniai įsitikinimai gali daryti įtaką pasyviam požiūriui į ligų prevenciją, arba, atvirkščiai, padėti susidoroti su liga (73).
Rekomendacijos dėl dvasingumo įtraukimo į klinikinę priežiūrą grindžiamos tvirtinimu, kad dvasingumo klausimai nusipelno turėti vietą sveikatos priežiūros sistemoje ir turėtų būti laikomi įprastinės klinikinės priežiūros dalimi (73). Taip pat, tyrėjai patvirtino, kad medikai turėtų rinkti savo pacientų dvasinę istoriją. Šios istorijos rinkimas leidžia pacientams suprasti, kad gydytojai susidomėję visa jų patirtimi ir pats rinkimo veiksmas gali atstoti intervenciją. Dvasinės istorijos rinkimas suteikia sąlygas aptarti pacientų ligos patirtį ir suteikia galimybę aptarti ir galbūt įsiterpti tarp paciento įsitikinimų, kurie gali būti skatintojais arba kliūtimis priimant tam tikrus su sveikata susijusius sprendimus (73).
Literatūroje pastebėta, kad medikams sunku inicijuoti pokalbį apie dvasinius poreikius su pacientais. Pirmiausia, norint paskatinti pacientą kalbėti apie dvasinius išgyvenimus, reikia jį pažinti kaip asmenybę. Chochinov ir kt. (74) parengė vieną klausimą, vadinamą paciento orumo klausimu, sveikatos priežiūros darbuotojams, siekiant gauti informaciją apie pacientą kaip apie visumą: Ką aš
turėčiau žinoti apie Jus, kaip apie asmenį, kad galėčiau suteikti kiek įmanoma geriausią priežiūrą?
Taip pat, autoriai pateikia papildančius klausimus, skatinančius pacientus labiau atsiverti specialistams (75):
Ką norėtumete, kad pas Jus atėję darbuotojai apie Jus žinotų kaip apie asmenį? Ar turite kokių ypatybių apie kurias norėtumėte, kad jie žinotų?
Ar yra asmenų atliekančių svarbų vaidmenį ar susieti ypatingais santykiais su Jumis, apie kuriuos norėtumėte, kad darbuotojai žinotų?
Ar yra kokių susirūpinimų ar svarbių įsitikinimų, apie kuriuos norėtumėte, kad jie žinotų? Chichonov ir bendraautoriai, nustatė, kad sveikatos priežiūros darbuotojai klausdami šio klausimo daugiau sužinojo apie savo pacientus, sustiprėjo tarpusavio santykiai, pagilėjo užuojauta (74).
Literatūroje yra pateikiamas ne vienas instrumentas, galintis padėti sveikatos priežiūros darbuotojams rinkti dvasinę istoriją, tačiau populiariausiu ir dažniausiai taikomu laikomas C.M. Puchalski sukurtas FICA instrumentas, pritaikytas pirminės sveikatos priežiūros darbuotojams. Šiame instrumente pateikiami atviri klausimai, kuriais specialistai gali vadovautis siekiant išsiaiškinti apie dvasingumo vaidmenį pacientų gyvenime (1 lentelė)(75).
1 lentelė. FICA dvasinės istorijos rinkimo instrumentas (75)
F (angl. Faith and belief)
Tikėjimas ir viltis. Paklauskite: Ar turite kokių dvasinių įsitikinimų, kurie padėtų jums susidoroti su stresu ar sunkiais momentais? Kas suteikia Jūsų gyvenimui prasmę?
I (angl. Importance and
influence)
Svarbumas ir įtaka. Paklauskite: Ar dvasingumas svarbus Jūsų gyvenime? Kas Jums daro įtaką rūpinantis savimi, savo sveikata? Ar jūsų dvasingumas daro įtaką sprendimų priėmimui Jūsų sveikatos priežiūroje?
C (angl.Community)
Bendruomenė. Paklauskite: Ar priklausote kokiai nors dvasinei ar religinei bendruomenei? Ar yra kokia grupė žmonių, kuriuos labai mylite ar tie kurie Jums svarbūs?
A (angl. Address/action)
Elgesys/veiksmas. Pagalvokite, ką Jūs, kaip sveikatos priežiūros specialistas, turėtumėte daryti su paciento pasidalinta informacija, pvz.: nukreipti pas dvasininką, rekomenduoti užsiimti meditacija, joga ar kitomis dvasinėmis priemonėmis. Gali padėti pokalbis su įstaigos dvasininku, kad susipažintumėte su turimais ištekliais. JAV ambulatoriniuose centruose atliktame tyrime buvo ištirtas medikų požiūris ir elgesys atliekant dvasinės istorijos rinkimą. Tyrime dalyvavo 427 gydytojai, 86 išplėstinės praktikos slaugytojai/ gydytojų asistentai ir 224 slaugytojai/kitas personalas. Nustatyta, kad 56 proc. išplėstinės praktikos slaugytojų/gydytojų asistentų pritarė, kad sveikatos priežiūros specialistai turėtų rinkti pacientų dvasinę istoriją. Su teiginiu taip pat sutiko 45 proc. gydytojų ir 54 proc. slaugytojų/kito personalo. Tiriamieji daugiausiai nurodė, kad dvasinės istorijos rinkimas tinkamas lėtinėmis ligomis sergantiems (71-75 proc.) bei nepagydomiems pacientams (79-80 proc.). Dauguma sutiko, kad dvasinė istorija turėtų būti dokumentuojama medicininiuose įrašuose (67-80 proc.) (76).
Taigi, pirminėje sveikatos grandyje dėmesys pacientų dvasiniams poreikiams gali būti daug dažniau atkreipiamas, kadangi šioje grandyje vykdoma tęstinė pacientų sveikatos priežiūra, tiek gydytojai, tiek slaugytojai pacientus pažįsta ir jais rūpinasi ne vienerius metus. Būtent šioje grandyje
pasiekiamas glaudesnis medikų ir pacientų ryšys, todėl tai gali būti puikios sąlygos dvasinei pagalbai suteikti. Kita vertus, pirminės sveikatos priežiūros centruose trūksta dvasininkų ar dvasinių asistentų, kur būtų galima sergančiuosius nukreipti, kai išreiškiami dvasiniai poreikiai viršija medikų kompetenciją. Todėl norint plačiai teikti dvasinę paramą pacientams, reikalingas ir dvasininkų įtraukimas į šeimos gydytojo komandą.
Apibendrinant atliktą literatūros apžvalgą, matoma, kad lėtinėmis ligomis sergančių pacientų dvasingumas susilaukia vis didesnio susidomėjimo visame pasaulyje. Vis daugėja įrodymų, kaip pacientų dvasinė sveikata daro įtaką tiek fizinei, tiek emocinei ir psichinei būklei, randamos sąsajos, kaip dvasingumas teigiamai veikia gyvenimo kokybę ir pasitenkinimą gyvenimu. Slaugoje ypatingai akcentuojamas dėmesys pacientų dvasiniams poreikiams, tačiau vis dar trūksta gairių, kaip dvasinę pagalbą suteikti. Nemažai tyrimų atliekama su onkologinėmis ligomis sergančiais pacientais, tačiau matoma, kad dėmesys dvasiniams poreikiams turi būti skiriamas visiems pacientams vienodai, nesvarbu, kokia lėtine liga jie serga. Puiki vieta pacientų dvasiniams poreikiams įvertinti gali būti pirminės sveikatos priežiūros centrai, kuriuose dvasinės istorijos rinkimas gali dar labiau sustiprinti ryšį tarp pacientų ir juos ne vienerius metus prižiūrinčių sveikatos priežiūros specialistų.
2. TYRIMO METODOLOGIJA
2.1. Tyrimo organizavimas ir tiriamųjų atranka
Atliktas kiekybinis tyrimas 2019 m. spalio - 2020 m. vasario mėn. Taikyta anoniminė anketinė apklausa. Pasirinkta tikslinė imtis – ambulatoriškai ir slaugos namuose gydomi lėtinėmis širdies ligomis sergantys pacientai. Tyrimas vykdytas dvejose įstaigose: VšĮ Kauno K. Griniaus slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje, Panemunės skyriuje (buv. Kauno Panemunės slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje) ir pirminės sveikatos priežiūros centre UAB „Marių klinika“.
Pacientų įtraukimo į tyrimą kriterijai: Vyresni nei 18 metų;
Kalbantys ir suprantantys lietuviškai; Sutinkantys dalyvauti tyrime;
Sergantys lėtine širdies liga ir vartojantys medikamentus;
Orientuoti, gebantys suprasti ir atsakyti pagal prasmę į užduodamus klausimus. Priširašę ir besilankantys pas šeimos gydytoją arba slaugomi slaugos ligoninėje.
Pirminės sveikatos priežiūros centro (PSPC) pacientai anketas pildė savarankiškai, paaiškinus pildymo instrukciją. Anketas įdėtas į vokus pacientams įteikdavo su šeimos gydytoju dirbančios slaugytojos, buvo leidžiama jas užpildyti namuose ir per 7-14 dienų pristatyti užklijuotuose vokuose į šeimos klinikos registratūrą, kurioje buvo palikta dėžė grąžintoms anketoms sudėti.
Slaugos ligoninėje pacientai buvo apklausiami akis į akį, prieš tai supažindinus tiriamuosius su tyrimo tikslu, jo reikšme bei svarba pacientų sveikatos priežiūrai. Atrinkti pacientus, kurių sveikatos būklė leistų dalyvauti apklausoje, padėjo juos gydantys ligoninės gydytojai.
Tyrimo imtis. Prieš apskaičiuojant reikalingą tyrimo imtį buvo išanalizuotos metinės ataskaitos, kiek sveikatos priežiūros įstaigose, kuriose bus atliekamas tyrimas, per metus yra gydomų lėtinėmis širdies ligomis sergančių pacientų. Rasta, kad per 2018 metus PSPC ambulatoriškai dėl lėtinių širdies ligų pas šeimos gydytoją lankėsi 440 pacientų. Tuo tarpu, pagal 2018 m. K. Griniaus slaugos ligoninės Panemunės skyriaus metinę ataskaitą, slaugos ligoninėje dėl tokių lėtinių širdies ligų, kaip širdies nepakankamumas, buvo hospitalizuoti 293 pacientai. Reikalingas imties dydis nustatytas, remiantis K. Kardelio (10) pateikta V.I. Paniotto formule:
n = 1
Δ2+ 1 N n – reikalingas imties dydis
∆ - leistina paklaida, 5% (0,05) N – populiacijos dydis.
Pagal šią formulę apskaičiuota, kad norint gauti reprezentatyvius rezultatus, PSPC reikia apklausti 205 pacientus, o slaugos ligoninėje – 166.
Taigi, tyrimui atlikti buvo pasirinktos dvi grupės:
1. Slaugos ligoninėje gydomi lėtinėmis širdies ligomis sergantys pacientai. 2. Ambulatoriškai PSPC gydomi lėtinėmis širdies ligomis sergantys pacientai.
PSPC buvo išdalintos 205 anketos, iš kurių grąžintos užpildytos 164 (atsako dažnis 80 proc.). Iš grąžintų anketų atrinktos nesugadintos ir tinkamos tolimesnei analizei 153 anketos. Per visą apklausos vykdymo laikotarpį slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje buvo atrinkti 166 hospitalizuoti pacientai, iš kurių apklausoje sutiko dalyvauti 101 pacientas (atsako dažnis 60,8 proc.). Nemaža dalis pacientų atsisakė arba nebegalėjo dalyvauti tyrime dėl per ilgos apklausos trukmės, jaučiamo nuovargio, silpnumo, blogos nuotaikos ar pablogėjusios sveikatos būklės. Kiti pacientai atsisakė dalyvauti apklausoje, nes tiek tyrimo tema, tiek anketos klausimai jiems atrodė pernelyg jautrūs arba nepriimtini, išreiškė nepasitikėjimą, teigdami, kad norima juos įtraukti į religinę sektą. Taigi, iš viso dalyvauti tyrime pakviestų pacientų skaičius buvo 371, iš kurių sutiko dalyvauti 265 pacientai (bendras atsako dažnis 71,4 proc.).
2.2. Tyrimo instrumentai
Tyrimo anketa sudaryta iš trijų klausimynų:
Dvasinių poreikių anketa, angl. Spiritual Needs Questionnaire (SpNQ-27)(aut. Prof. Dr. med. Arndt Büssing);
Pasitenkinimo gyvenimu skalė, angl. Brief Multidimensional Life Satisfaction Scale (aut. Prof. Dr. med. Arndt Büssing);
SF-36 gyvenimo kokybės klausimynas, angl. Short Form 36 Medical Outcomes Study
Questionnaire.
Klausimynų „Dvasinių poreikių anketa“ ir „Pasitenkinimo gyvenimu skalė“ autorių leidimai versti anketas į lietuvių kalbą ir naudoti tyrimams Lietuvoje išduoti 2017 metais Lietuvos sveikatos mokslų universiteto prof. dr. Olgai Riklikienei.
Dvasinių poreikių anketa. Anketoje pateikiami 27 teiginiai, kuriuose išvardinami įvairūs dvasiniai poreikiai. Pacientai turi įvertinti, ar pastaruoju metu jiems buvo kilę kurie nors iš išvardytų poreikių ir pažymėti, kokio jie stiprumo. Visi poreikiai išskiriami į keturias grupes:
1. Religingumo poreikiai: 1, 2, 10, 16, 17, 18, 19, 20, 21 kl.; 2. Vidinės ramybės poreikiai: 3, 4, 5, 6, 7 kl.;
4. Generatyvumo/ atlaidumo poreikiai: 8, 9, 11, 12, 13, 14, 15 kl. (2).
Dvasinių poreikių stiprumas matuojamas naudojant 4 balų skalę: 0 – poreikio nėra; 1 – poreikis silpnas; 2 – poreikis stiprus; 3 – poreikis labai stiprus.
Klausimynas sukurtas 2009 m. Vokietijoje Prof. Dr. med. Arndt Büssing ir sėkmingai naudojamas vertinant lėtinėmis ligomis sergančių asmenų dvasinius poreikius. Anketa išversta į daugybę kalbų ir validuota įvairiose tiek Europos, tiek Azijos šalyse skirtingame kultūriniame lygyje. Anketa adaptuota lietuvių kalbai ir patikrintas jos validumas 2017-2018 metais atliekant tyrimą slaugos ir palaikomojo gydymo skyriuose (11).
Bendras klausimyno vidinis nuoseklumas vertinamas kaip pakankamai aukštas (Cronbach α – 0,899). Literatūroje vidinis klausimyno nuoseklumas laikomas nepakankamu, kai Cronbach α koeficientas mažesnis nei 0,7 (3). Vertinant vidinį nuoseklumą keturiose dvasinių poreikių grupėse, mažiausias rezultatas gautas vidinės ramybės grupėje (Cronbach α – 0,696), o didžiausias religingumo poreikių grupėje (Cronbach α – 0,819) (2 lentelė).
2 lentelė. Dvasinių poreikių anketos vidinio nuoseklumo vertinimas
Dvasiniai poreikiai Teiginių skaičius Cronbach α
Religingumo 9 0,819
Vidinės ramybės 5 0,696
Egzistenciniai 7 0,817
Dosnumo ir atlaidumo 6 0,790
Bendras klausimyno 27 0,899
Pasitenkinimo gyvenimu skalė. Šioje skalėje pateikiama 10 klausimų apie paciento pasitenkinimą gyvenimu įvairiose srityse. Pacientas pasitenkinimo lygį prie kiekvieno teiginio įvertina Likerto 7-balų skalėje, nurodančioje variantus nuo „0 – labai nepatenkintas“ iki „6 – labai patenkintas“. Teiginiai nurodo vidinius (savimi, gyvenimu plačiausia prasme), socialinius (draugyste, šeimos gyvenimu), išorinius (darbu, gyvenama vieta) ir perspektyvius (finansine padėtimi, ateities planais) pasitenkinimo gyvenimu aspektus.
Pasitenkinimas gyvenimu vertinamas susumavus bendrą balų sumą ir paverčiant ją procentais. Didžiausia galimų balų suma – 60, tai skaičiuojama 100 proc. Rezultatas, lygus arba didesnis nei 50 proc. rodo pasitenkinimą gyvenimu, mažesnis nei 50 proc. – nepasitenkinimą (14).
Apskaičiuotas skalės Cronbach α – 0,918, tai reiškia, kad skalės vidinis nuoseklumas yra aukštas.
SF-36 gyvenimo kokybės klausimynas. Šis klausimynas sudarytas iš 36 klausimų, atspindinčių aštuonias gyvenimo sritis:
Fizinis aktyvumas – 3 kl.;
Veiklos apribojimas dėl emocinių sutrikimų – 5 kl.; Socialiniai ryšiai – 6 ir 9j kl.;
Emocinė būsena – 9b, 9c, 9d, 9f, 9h kl.;
Energingumas/ gyvybingumas – 9a, 9e, 9g, 9i kl.; Skausmas – 7, 8 klausimai;
Bendras sveikatos vertinimas – 1, 10a, 10b, 10c, 10d kl..
Šiame klausimyne vertinama pastarųjų keturių savaičių savijauta. Atsakymai vertinami balais ir pagal tam tikrą algoritmą apskaičiuojama kiekviena sritis. Klausimas apie sveikatos pokytį metų laikotarpiu nėra įtraukiamas į apskaičiuojamas sritis. Kiekviena sritis išreiškiama balais nuo 0 iki 100. Kuo balų skaičius arčiau 100, tuo geresnė paciento būklė toje srityje (15).
Adaptuota lietuviška gyvenimo kokybės versija buvo pradėta rengti dar 2001 metais dalyvaujant tarptautiniame gyvenimo kokybės tyrimo projekte ir patikrintas validumas bei patikimumas su reumatoidiniu artritu sergančiais pacientais (16). Klausimyno lietuviška versija ir jos balų apskaičiavimo algoritmas naudojamas pagal M. Staniūtės (2007) pateiktą instrumentuotę (15).
Apskaičiuotas visų gyvenimo kokybės aštuonių sričių Cronbach α rodo, kad klausimyno vidinis nuoseklumas yra pakankamas. Aukščiausias koeficientas nustatytas fizinio aktyvumo srityje (Cronbach α – 0,947), o mažiausias – socialinės funkcijos (Cronbach α – 0,756)(3 lentelė).
3 lentelė. Gyvenimo kokybės klausimyno vidinio nuoseklumo vertinimas
SF-36 sritys Teiginių
skaičius
Cronbach α
Fizinis aktyvumas (FA) 10 0,947
Veiklos apribojimas dėl fizinių negalavimų (VAF) 4 0,902
Veiklos apribojimas dėl emocinių sutrikimų (VAE) 3 0,914
Energingumas/ gyvybingumas (E) 4 0,855
Emocinė būklė (EB) 5 0,842
Socialinė funkcija (SF) 2 0,756
Skausmas (S) 2 0,833
Bendras sveikatos vertinimas (BSV) 5 0,810
2.3. Tyrimo etika
Tyrimui vykdyti gautas LSMU Bioetikos centro pritarimas tyrimui Nr. BEC–ISP(M) –202. Prieš atliekant tyrimą Všį Kauno K. Griniaus slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės Panemunės skyriuje ir UAB „Marių klinika“, įstaigų administracija buvo supažindinta ir informuota apie vykdomą tyrimą ir jo tikslą, gautas leidimas. Taip pat, gautas informuotas žodinis sutikimas iš kiekvieno tyrime sutikusio dalyvauti respondento, prieš tai supažindinus su tyrimo tikslu ir reikšme pacientų sveikatos priežiūrai.
Apklausos metu užtikrintas respondentų atsakymų konfidencialumo ir anonimiškumo principų laikymasis. Respondentams buvo paaiškinta, kad tyrimo rezultatai bus pateikti tik apibendrinti. Taip pat, buvo pabrėžta, kad respondentai turi teisę atsisakyti dalyvauti tyrime.
Taikant anketinę apklausą pacientai rizikos bei žalos nepatyrė. Apklausa sukėlė tik nepatogumus, susijusius su sugaištu laiku.
2.4. Statistinės analizės metodai
Atlikta statistinė duomenų analizė, naudojant kompiuterinės programos statistikos paketą „SPSS 23.0“. Kokybinių požymių dažnio pasiskirtymui vertinti naudojama aprašomoji statistika, pateikiamas absoliutus skaičius (n) ir procentinis dažnis (proc.). Kokybinių požymių analizei taikytas Chi kvadrato kriterijus (χ2) ir Chi kvardrato kriterijus (χ2) su Jeito pataisa, proporcijų lygybė tikrinta taikant z testą. Kiekybiniai duomenys pateikiami aritmetiniais vidurkiais (m) su standartiniu nuokrypiu (SN). Analizuojant ir lyginant kiekybinius duomenis, pagal Komolgorov-Smirnov ir Shapiro-Wilk kriterijus patikrinta, ar duomenų skirstinys tenkina normalumo prielaidą. Nustačius, kad skirstinys statistiškai reikšmingai skiriasi nuo normaliojo, dviejų grupių vidutinių reikšmių palyginimui naudotas neparametrinis Mann-Whitney U testas, o trijų grupių – Kruskall-Wallis testas. Požymių sąsajoms vertinti apskaičiuotas Spearman koreliacijos koeficientas (r). Ryšio stiprumas vertinamas pagal r koeficiento reikšmes: jei 0,0 < r ≤ 0,3, ryšys laikomas silpnu; jei 0,3 < r ≤ 0,6, ryšys laikomas vidutinio stiprumo; jei 0,6 < r ≤1,0, ryšys laikomas stipriu. Statistinio reikšmingumo lygmuo p – 0,05. Požymių skirtumas laikomas statistiškai reikšmingu, kai p<0,05.
2.5. Bendra respondentų charakteristika
Tyrime iš viso dalyvavo 254 tiriamieji, iš jų 153 PSPC ambulatoriškai besilankantys lėtinėmis širdies ligomis sergantys pacientai ir 101 slaugos ligoninėje gydomi lėtinėmis širdies ligomis sergantys pacientai. Daugiau, nei pusę visų respondentų sudarė moterys (63,4 proc.). Atsižvelgiant į šeimyninę padėtį ir gyvenamąją vietą, didesnę dalį respondentų sudarė susituokę (48,8 proc.), mieste gyvenantys (51,6 proc.) pacientai.
Vidutinis visų tiriamųjų amžius – 70,37 ±12,94 metų. Vidutinė visų tiriamųjų lėtinės ligos trukmė – 12,58 ± 8,62 metų. Suskirsčius pacientus į grupes pagal PSO siūlomus suaugusio žmogaus amžiaus tarpsnius, nustatyta, kad didesnę dalį tiriamųjų sudaro seno amžiaus (75-90 m.) pacientai (40,6 proc.) (4 lentelė).
