Avių virškinamojo trakto parazitozės ir jų paplitimas Lietuvos ekologiniuose ūkiuose Prevalence of sheep gastrointestinal parasites in ecological farms in Lithuania

(1)

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Barbora Ieva Josaitė

Avių virškinamojo trakto parazitozės ir jų paplitimas Lietuvos

ekologiniuose ūkiuose

Prevalence of sheep gastrointestinal parasites in ecological farms in

Lithuania

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: Prof. habil. dr. Saulius Petkevičius

(2)

2 DARBAS ATLIKTAS PATOBIOLOGIJOS KATEDROJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas (pavadinimas)

„Avių virškinamojo trakto parazitozės ir jų paplitimas Lietuvos ekologiniuose ūkiuose“ 1. Yra atliktas mano paties:

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje:

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)

(aprobacijos data) (katedros (klinikos vedėjo (-os) vardas, pavardė) (parašas) Magistro baigiamojo darbo recenzentai

1)___________________________________________________________________________ 2)___________________________________________________________________________

(3)

3 Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(4)

4

TURINYS

SANTRAUKA ... 5 SUMMARY ... 7 SANTRUMPOS ... 8 ĮVADAS ... 9 I. LITERATŪROS APŽVALGA ... 11

1.1 Bendroji avių virškinamojo trakto parazitų paplitimo apžvalga ... 11

1.2 Nematodai ... 14

1.3 Cestodai ... 17

1.4 Trematodai ... 18

1.5 Pirmuonys ... 21

II. MEDŽIAGA IR METODAI ... 23

2.1 Sedimentacijos metodas ... 23

2.2 Modifikuotas MacMaster metodas ... 24

2.3 Lervų kultūrų metodas ir jų identifikavimas ... 25

2.4 Anketinė ūkininkų apklausa ... 26

III. TYRIMO REZULTATAI ... 28

3.1 Nematodai ... 28

3.2 Cestodai ... 34

3.3 Trematodai ... 35

3.4 Pirmuonys ... 36

3.5 Anketinių apklausų rezultatai ... 38

VI. REZULTATŲ APTARIMAS ... 40

IŠVADOS ... 41

PADĖKA ... 43

(5)

5

SANTRAUKA

Avių virškinamojo trakto parazitozės ir jų paplitimas Lietuvos ekologiniuose ūkiuose Barbora Ieva Josaitė

Magistro baigiamasis darbas

Darbą sudaro – įvadas, literatūros apžvalga, tyrimo rezultatai ir jų aptarimas, išvados bei literatūros sąrašas. Darbe yra 12 diagramų, 3 lentelės. Darbo apimtis 47 puslapiai. Išviso panaudoti 44 literatūros šaltiniai.

Šiame magistro baigiamajame darbe aprašomos avių virškinamojo trakto parazitozės, o tyrime nagrinėjama parazitozių paplitimas skirtinguose avių ekologiniuose ūkiuose, visoje Lietuvoje. Iš viso buvo ištirta 20 skirtingų ekologinių avių ūkių. Tyrimo laikotarpis buvo nuo 2015 metų spalio mėnesio iki 2016 metų vasario mėnesio. Tyrimo metu buvo renkami išmatų mėginiai, viso buvo paimta 380 mėginių, iš jų 243 suaugusių avių/avinų ir 137 ėriukų. Duomenys pateikiami dehelmintizuojamuose ir nedehelmintizuojamuose ūkiuose skirtingose amžiaus grupėse: suaugusios avys (< 1 m.) ir ėriukai (iki 1m. imtinai). MacMaster metodu buvo nustatytos 4 grupės parazitų: cestodai, nematodai, trematodai ir pirmuonys. Iš cestodų diferencijuota tik viena rūšis ir vienas atstovas – Moniezia expansa; trematodų rasta taip pat viena rūšis ir vienas tos rūšies atstovas – Fasciola hepatica, pirmuonių oocistos rastos tik vieno rušies – Eimeria spp. Nematodų rasta daugiausia, net 5 skirtingos rūšys: Teladorsagia spp., Trichostrongylus spp., Heamonchus spp., Cooperia spp. ir Nematodirus spp. Vienintelė Nematodirus spp. buvo diagnozuota MacMaster metodu, kitos rūšys buvo identifikuojamos iš lervų, jas išauginus iki L3 stadijos.

Didžiausias sergamumas helmintozėmis buvo nustatytas dehelmintizuojamuose ūkiuose. Juose dominavo Eimeria spp. Ji buvo nustatyta visuose ūkiuose, abejose amžiaus grupėse. Taip pat dehelmintizuojamuose ir nedehelmintizuojamuose ūkiuose nustatyti dideli strongiliatų kiekiai (ypač Teladorsagia ir Trichostrongylus spp.). Diagnozuoti du fasciliozės atvejai, vienas dehelmintizuojamame, o kitas nedehelmintizuojamame ūkiuose. Moniezia expansa kiaušinėliai buvo rasti ne visuose ūkiuose, ji užfiksuota 37,5 proc. nedehelmintizuojamų ūkių ir 58 proc. dehelmintizuojamų ūkių.

Visų dvidešimties ūkių savininkai buvo apklausti, užpildė anketas, kurių pagalba nustatyta, kad daugelis avių ganomos daugiametėse ganyklose, girdomos vandentiekio vandeniu ir yra dehelmintizuojamos (iš viso 12 ūkių) makrociliniais laktonais (11 iš 20 ūkių), benzimidazolu (1 iš 20 ūkių), albendazolu (1 iš 20 ūkių) bei klorsulonu (2 iš 20 ūkių).

Raktažodžiai: avys, virškinamasis traktas, MacMaster metodas, Moniezia expansa, Fasciola hepatica, Eimeria, Teladorsagia, Trichostrongilus, makrocikliniai laktonai, klosulonas.

(6)

(7)

7

SUMMARY

Prevalence of sheep gastrointestinal parasites in ecological farms in Lithuania Barbora Ieva Josaitė

Master‘s Thesis

The work consists of: an introduction, literature review, research results and discussion, conclusions and list of references. The work contains 12 graphs, 3 tables. Thesis consists of 47 pages. Total use of 44 references.

This master thesis work describes sheep‘s gastrointestinal parasitoses and shows the prevalence of different parasitoses in sheep farms throughout Lithuania. In total twenty different organic sheep farms were investigated. The study period was from October 2015 till February 2016. It was collected a 380 faecal samples : 243 from adult sheep and 137 from lambs, respectively. The data describes two farm types: with anthelmintic treatment and without treatment. In addtion, animals used in the study were divided according age to two groups: adult sheep (<1 y/o) and lamb (up to 1 y/o inclusive). Using modified MacMaster method 4 groups of gastrointestinal parasites were found: cestodes, nematodes, trematodes and protozoa. Five different types of nematodes where found: Teladorsagia spp., Trichostrongylus spp. Heamonchus spp., Cooperia spp. ir Nematodirus spp., but only Nematodirus spp. was diagnosed byMacMaster method, other species have been identified according L3 stage larvae. Only one species of cestodes, trermatodes and protozoa were found: Moniezia expansa, Fasciola hepatica and Eimeria spp., respectively byMacMaster method, other species have been identified from larvae stage.

The highest infection level was determined in farms, which used antihelmintics. The dominate parasitoses was Eimeria spp. , which was was found in all investigated farms and in both age groups. Also in both farm types strongyles were found in large quantities (especially Teladorsagia and Trichostrongylus spp.). We detected two cases of liver fluke infection. In one farm, which used antihelmintic treatment, and in second farm without treatment. Moniezia expanse eggs were found at all farms:, in 37.5 %. of farms, without treatment and in 58 %of farms, which uses antihelmintics.

In addition, according qustionnaires it was estimated the frequency of anthelmintics used in ecological sheep farms. It was shown, that farmers used macrocyclic lactone (11 out of 20 farms), benzimidazole (1 of 20 farms), albendazole (1 of 20 farms) and clorsulon (2 out of 20 farms).

Key words: sheep, gastrointestinal, MacMaster technique, Moniezia expansa, Fasciola hepatica, Eimeria, Teladorsagia, Trichostrongilus, macrocyclic lactone, clorsulon.

(8)

8

SANTRUMPOS

ES – Europos sąjunga AR – antihelmintikų rezistentiškumas TCBZ – triklabendazolas ABZ – albendazolas

(9)

9

ĮVADAS

Europos Sąjungoje (ES) šiuo metu yra auginama maždaug 101 mln. avių, 88 mln. galvijų ir 12 mln. ožkų (13).

Žemės ūkio gyvuliai turi riziką užsikrėsti helmintais. Virškinamojo trakto nematodai ir kepenų siurbikės yra dvi didžiausios atrajotojus produkcijos mažėjimo priežastys. Atlikus tyrimus paskaičiuota, kad Didžiojoje Britanijoje nematodų sukelti nuostoliai siekia apie 99 mln. eurų per metus (19). Nesenai atlikti tyrimai parodė, kad Fasciola spp. ekonomikoje yra svarbiausia trematodų rūšis. Trematodai, tradicinėje veterinarinėje medicinoje, dažniausiai būna kepeninių siurbikių tipai, kurioms reikia tarpinio šeimininko (moliusko ar sraigės) ir gana drėgno klimato, pelkinių vietovių. Tačiau reikėtų nepamiršti ir kitų virškinamojo trakto parazitų – cestodų ir pirmuonių (43).

Dažniausiomis gastrointestinalinėmis parazitozėmis Europoje serga avys užsikrėtusios Teladorsagia circumcincta, Heamonchus contortus, Trichostrongylus spp. ir Nematodirus spp. Šie parazitai parazituoja žarnyne ir yra traktuojami kaip patogeniškiausios virškinamojo trakto rūšys. Parazitiniai nematodai (dar kitaip apvaliosios kirmėlės) smulkiems atrajotojams turi didelę įtaką pasauliniu mastu (4). Fasciliozė, sukelta trematodo Fasciola hepatica yra visame pasaulyje paplitusi naminių gyvulių infekcija. Pagrindinė visų šių parazitozių daroma žala – sumažėjęs produkcijos kiekis bei gaištamumas, nes 20 proc. atvejų infekcija gali sukelti mirtį (2). Ligos sunkumas priklauso nuo tam tikrų faktorių : parazito rūšies, parazitų kiekio virškinamajame trakte, bendros gyvūno sveikatos ir imuniteto, aplinkos faktorių (klimato, ganyklų tipo), streso, avių skaičiaus, laikymo tipo, šėrimo tipo (4). Daugelio atrajotojų (avių, ožkų, karvių) virškinamojo trakto parazitai yra bendri (43). Dauguma avių gali būti užsikrėtusios daugiau nei viena parazitų rūšimi, tačiau užsikrėtimo intensyvumas ir ligos klinikiniai požymiai gali labai varijuoti (4). Dėl šios priežasties, helmintozių rizika padidėja mišriuose ūkiuose. Avys iki 12 mėn. amžiaus suformuoja stiprų imunitetą, kuris ilgą laiką gali slėpti klinikinius helmintozių požymius. Suaugusių avių užsikrėtimas ir sergamumas yra mažesnis, nei jauniklių.

Didelis infekuotų gyvūnų skaičius registruojamas pavasarį, kai oro sąlygos būna optimalios lervų ir tarpinių šeimininkų vystymuisi (43).

Pagrindiniai faktoriai, kurie daro įtaką helmintozių paplitimui, yra padidėjęs infekcinių lervų (L3) skaičius, šeimininko jautrumas, jo judėjimas į infekuotą aplinką bei „švarios“ aplinkos užteršimas. Epidemiologija priklauso nuo bandos tankumo, klimato, aplinkos temperatūros bei drėgmės ir individualių parazito savybių daugintis ir išgyventi skirtingose aplinkose (1).

Mano darbo tikslas buvo išsiaiškinti kokios avių virškinamojo trakto parazitozės yra paplitusios Lietuvos ekologiniuose ūkiuose.

(10)

10 Darbo uždaviniai:

 Išanalizuoti ir palyginti avių virškinamojo trakto nematozių bendrą ir procentinį paplitimą dehelmintizuojamuose ir nedehelmintizuojamuose avių ūkiuose skirtingose amžiaus grupėse;  Išanalizuoti ir palyginti avių virškinamojo trakto cestozių bendrą paplitimą

dehelmintizuojamuose ir nedehelmintizuojamuose avių ūkiuose skirtingose amžiaus grupėse;  Išanaliziuoti ir palyginti avių virškinamojo trakto trematodų bendrą paplitimą

dehelmintizuojamuose ir nedehelmintizuojamuose avių ūkiuose skirtingose amžiaus grupėse;  Išanalizavus palyginti avių virškinamojo trakto pirmuonių bendrą paplitimą

dehelmintizuojamuose ir nedehelmintizuojamuose avių ūkiuose skirtingose amžiaus grupėse;  Įvertinti virškinamojo trakto parazitozių paplitimą Lietuvos ekologiniuose avių ūkiuose.

(11)

11

I. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Bendroji avių virškinamojo trakto parazitų paplitimo apžvalga

Nors priežasčių ir nuomonių dėl ko atsiranda ir kaip vystosi parazitinės ligos yra daugybė, jas galima suskirstyti į keturias pagrindines grupes, kurios minimos nuo 1992 – ųjų metų. Rizikos veiksniai, kurie daro įtaką helmintozėms:

1. Parazitų kiaušinėlių ir invazinių lervų skaičius

Infekcinių stadijų (L3) skaičiaus didėjimas susijęs su organizmo biologine sekme, kuri matuojama parazito vislumu. Pavyzdžiui, Heamonchus per dieną produkuoja maždaug 1000 kiaušinėlių, o Trichostrongylus ir Nematodirus vos kelis. Trematodai vystydamiesi savo tarpiniame šeimininke iš vienos redijos produkuoja kelis šimtus metacerkarijų. Biologinė cestodų sekmė labai įvairi ir priklauso nuo rūšių: vienos rūšys (pvz.: Taenia) produkuoja tik vieną lervinę stadiją per kiaušinėlį, kai tuo tarpu kitos produkuoja iki kelių tūkstančių.

Didėjantis infekcinių lervų skaičius taip pat gali priklausyti nuo bandos tankumo ir ūkininkavimo tipo. Kuo didesnė banda – tuo didesnis ganyklos užterštumas, kuris labai svarbus nematodų ir cestodų infekcijoms plisti. Užsiimant intensyviu ūkininkavimu ganyklose dažnai pasitaiko žolės trūkumas arba ji nespėja atželti intensyviai rotuojant gyvulių ganyklos plotus, tai verčia avis ėsti trumpą žolę, kuri turi didesnį kontaktą su užterštomis išmatomis.

Nematodų paplitime labai svarbu imuninis šeimininko atsakas į infekciją. Jauni gyvūnai yra jautresni helmintozėms nei suaugę. Taip pat ėringos avys yra jautresnės helmintams ėringumo pabaigoje ir ankstyvoje laktacijoje. Dažniausiai gyvulių atvedimas yra susinchronizuotas su ganyklų pradžia, kai klimatas yra palankiausias ne tik prieaugliui, bet ir laisvai gyvenančioms helmintų stadijoms. Pastebėta, kad ten, kur ėriukai gimsta ne sezono metu, helmintozių skaičius yra mažesnis, nes jiems galimybė užsikrėsti padidėja jau paaugus ir sustiprėjus, todėl sergamumas ir gaištamumas yra mažesni.

Helmintozių paplitimui labai svarbi helmintų savybė yra jų gebėjimas išgyventi hipobiotinėje būklėje itin nepalankiomis sąlygomis.

Tiek kiaušinėlių, tiek helmintų lervų išgyvenime labai svarbi yra ekologija. Optimalūs klimato faktoriai - temperatūra ir drėgmė yra svarbiausi ekologiniai faktoriai. Taip pat labai svarbi ganyklų dirvožemio struktūra, drenažas, dirvos augmenyja ir jos tipas. Ganyklų ekologija taip pat labai svarbi ir trematodų tarpiniams šeimininkams. Dažniausiai jie būna paplitę tose ganyklose, kur yra atviras vandens telkinys, pelkės ar užliejamos pievos (1).

(12)

12 Pastaraisiais metais gan staigus su helmintais susijusių ligų kiekio ir intensyvumo kilimas buvo pastebėtas atrajotojų sektoriuje. (12) Rezistentiškumas antihelmintiniams vaistams (AR) ir globaliniai pokyčiai – tai dominuojantys faktoriai, kurie sustiprina dabartines ir ateities parazitinių ligų tendencijas. Klimato atšalimas gali pakeisti infekcijos piko laiką, nes teigiamai veikia nesubrendusių parazitų stadijas, kurios vystosi aplinkoje (13). Pavyzdžiui, jau dabar yra pranešimų apie pakitusius nematodų ir kepenų siurbikių infekcijų sezoniškumo modelius šiaurinėse Didžiosios Britanijos dalyse. Šveicarijoje publikuoti duomenys pateikia H. contortus užsikrėtimo didėjimą lyginant su praeitų metų duomenimis. (12)

2. Šeimininko jautrumas ir reakcija į helmintą

Jau esančios helmintozės jautrumą gali sustiprinti netinkama avies mityba. Tyrimais įrodyta, kad avys, ėdančios gerai subalansuotą pašarą yra ne tokios jautrios helmintams, negu avys, ėdančios nesubalansuotą pašarą. Gyvyliai užsikrėtę H. contortus ir gaudami gerus pašarus gali ilgiau išlaikyti reikalingą geležies kiekį ir hemoglobino lygį. Suprastėjus pašarams ar esant jų trūkumui (pvz. žiemą), gyvūnai nebegauna tinkamo geležies kiekio, krenta jų hemoglobino lygis, dėl to vystosi anemija ir gyvūnas gali nugaišti.

Kaip aptarta ankščiau jaunesni gyvuliai, ėringos ir laktuojančios avys yra jautresnės helmintams. Parazitai naujai atvestus palikuonis gali veikti tiesiogiai ir/ar netiesiogiai. Netiesiogiai veikdami parazitai dauginasi laktuojančios avies organizme taip mažindami krekenų kokybę, kiekybę bei veikia palikuonį. Didelę įtaką parazitų jautrumui daro gydymas steroidais. Dažnai ūkininkai neišsiaiškinę ligos priežasties pradeda gydyti avis savarankiškai, naudodami steroidinius preparatus, kurie slopina imuninį atsaką į helmintą. Naudojant steroidus pastebėtas nematodų kiaušinėlių produkcijos didėjimas, kuris didina ir ganyklų užterštumą.

Naujoms parazitinėms infekcijoms turi įtakos avies organizme jau esanti infekcija. Dažnai pasitaiko mišrios nematodų infekcijos arba nematodų (pvz. H. Contortus) ir pirmuonių (pvz. Eimeria spp.) infekcijos tame pačiame gyvūne tuo pačių metų. Norint išvengti užsikretimo naujais parazitais, labai svarbu parinkti tinkamus antihelmintinius vaistus ir tinkamai juos paskirti, atsižvelgiant i laiko ir dozavimo ypatumus. To neužtikrinus, galima ir dažnai pasitaiko reinfekcija. Imunitetas parazitams, esant mažam jų kiekiui, yra silpnas, mažai stimuluojamas. Imuninė reakcija į helmintą dažniausiai pasireškia kaip IgE hiperjautri reakcija, kurios metu žarnyne padidėja pralaidumas pro žarnų sienelę, dėl to netenkama didelio kiekio makromolekulių - proteinų. Dideli parazitinių lervų kiekiai gali sukelti klinikinius simptomus: mažėjantį svorį, blogėjančią vilnos kokybę.

(13)

13 Tai dažniausiai nutinka ganymo pradžioje arba ganyklų rotacijos metu. Kartais su amžiumi vystosi ir nežymus imuninis atsakas į kelis nuolat aplinkoje esančius parazitus. Tačiau, jeigu suaugusį gyvulį perkelsime į endeminę helmintų aplinką, jo rizika užsikrėsti įvariomis parazitozėmis bus labai didelė.

Kai klimatas yra optimalus invazinės parazitų stadijos gali išgyventi ilgesnį periodą. Ten kur klimatas yra ne toks palankus, invazinių lervų išgyvenamumas nėra prailgintas, ir tik maža grupelė iš bandos gali užsikrėsti.

Jautriai bandai judant į infekuotą aplinką, genetiniai faktoriai tarp skirtingų šeimininko rūšių turi įtakos gyvulių užsikrėtimui. Daugelis parazitų rodo tam tikro laipsnio specifiškumą šeimininkui. Tai yra naudojama kaip helmintų kontrolės programos dalis. Rotacinis ganymas tarp avių ir galvijų arba tarp avių ir arklių rodo mažesnius infekcijų skaičius abejose rūšyse. Tačiau reiktų nepamiršti, kad kai kurie parazitai turi labai platų šeimininkų ratą. Fasciola hepatica sukelti pakitimai avims dažniausiai yra mirtini, o galvijai pasižymi didesniu atsparumu. Kai kurios avių veislės yra mažiau jautrios H. contortus, negu kitos. Taip pat kai kurios veislės gali būti jautresnės kai kuriems nematodams. Yra net keletą hipotezių, kad patinai yra jautresni vidaus parazitams, todėl tai yra labai svarbu tose vietovėse, kur kastracijos yra atliekamos nerutiniškai, o tik reikalui esant. Manoma, kad jautrumą sustiprina androgenai. Jautriose bandose yra labai svarbu ištiri antihelmintiko atsparumą, nes skirtingos helmintų padermės skiriasi savo užkrečiamumo ir patogeniškumo savybėmis.

4. Aplinkos užterštumas parazitais

Lengviausias būdas užteršti aplinką nenorimais parazitais yra perkelti gyvūnus iš vienos bandos į kitą bandą arba iš vienos šalies į kitą šalį. Tai gali nutikti ne tik dėl pačių gyvulių judėjimo, bet ir dėl parazitų tarpinių šeimininkų judėjimo į naują aplinką. Tarpiniai šeimininkai į naują aplinką gali būti pernešti paukščių pagalba, pavyzdžiui Fasciola spp. tarpinis šeimininkas – vandens sraigė į naują aplinką gali būti pernešta ant vandens paukščio galūnių. Taip pat, norint išvengti aplinkos užteršimo helmintais, reiktų išvengti laukinių gyvūnų judėjimo per ganyklas, nes daugelis naminių atrajotojų helmintų yra bendri ir laukiniams atrajotojams.

Aplinkos užteršimui labai didelę daro turi nutekamieji vandenys ir jų tvarkymas. Europoje ir Amerikoje buvo užfiksuotas staigus cisticerkozių skaičiaus padidėjimas, nes ūkininkai ant ganyklų išpylė kanalizacines nuotekas (1).

Avių virškinamojo trakto helmintozės, kurios būdingos vidutinio klimato zonai:  Trematodai:

(14)

14 o Paraphistomum cervi

 Cestodai:

o Monezia expansa  Nematodai:

o Trichostrongylidae (Haemonchus contartus; Telodorsagia (Ostertagia) circumcincta; Trichostrongylus axei; T. colubriformis; T.vitrinus; T.rugatus)

o Cuperia curticei

o Nematodyrius spathiger; N. filicollis (2).

1.2 Nematodai

Pagal Sutherland I. ir Scott I. (2010) manoma, nematodai išsivystė iš laisvai gyvenančių anaerobinių organizmų žemės gelmėse prieš daugiau nei 1000 milijonų metų ir parazitiniais tapo savo šeimininkų organizmuose maždaug prieš 350 milijonų metų. Parazitinių nematodų ilgaamžiškumas priklauso nuo jų sugebėjimo egzistuoti kartu su savo šeimininku jam nekenkiant, nes šeimininkas užtiktina sąlygas nematodų populiacijos didėjimui. Parazitas nekenkia savo šeimininkui ir jo išgyvenimui, tačiau gali kelti grėsmę šeimininko palikuonių gyvybei (3).

Palyginus nesenai parazito ir šeimininko (pvz.: avies) santykis evoliucionavo dėl intensyvėjančios avininkystės, kurios metu sukurta aplinka darė įtaką laisvai gyvenančių parazitų vystymuisi ir jų išgyvenimui bei sustiprino galimybę užsikrėsti L3 stadijos lervomis. Taip netyčia buvo pažeistas įgimtas arba įgytas imuninis atsakas į infekciją ir padidintas iki šiol nežinomų rūšių bei porūšių parazitinių nematodų paplitimas. Dar daugiau, šios sąlygos (pakitęs imuninis atsakas) gali paveikti atskiras nematodų rūšis labai skirtingai, pažeisdamos pusiausvyrą ir suteikdamos pirmenybę potencialiai patogeninėms rūšims dominuoti.

Haemonchus contartus; Telodorsagia (Ostertagia) circumcincta; Trichostrongylus vitrinus tapo pagrindiniais produkciją limituojančiais parazitiniais nematodais, kurie veikia vidurio klimato zonose gyvenančias avis. Šie helmintai mažina jautrių gyvulių produkciją pažeisdami virškinamojo trakto gleivinę, sutrikdydami maisto medžiagų įsisavinimą, arba Haemonchus contartus atveju maitindamiesi galutinio šeimininko krauju (5). Daugiausia vidurinio klimato juostoje paplitę nematodai:

o Trichostrongylidae spp. (Haemonchus contartus; Telodorsagia (Ostertagia) circumcincta; Trichostrongylus axei; T. colubriformis; T.vitrinus; T.rugatus)

o Cuperia curticei

o Nematodyrius spathiger; N. filicollis (4).

(15)

15 Patogeniškiausiais nematodų atstovais laikoma : H.contortus ir T.columbianum, tačiau pastaroji nėra dažnai randama Europoje. Patogeniškos nematodų rūšys yra atsakingos už mažėjančius produkcijos kiekius, dėl kraujo sunaudojimo, plonųjų žarnų funkcijos sutrikdymo bei kitų patologinių pokyčių avies organizme (7).

Užsikrėtimo intensyvumas ir ligos eiga priklauso nuo daugybės faktorių, kuriuos galima suskirstyti į tris grupes:

1. Su galutiniu šeimininku susiję faktoriai: amžius, imunitetas, lytis, rūšis ir genetinis atsparumas. Dažniausiai ir daugiausiai infekuoti būna jaunikliai, imuniteto neturintys gyvūnai ir suaugę gyvūnai, sergantys imunosupresinėmis lygomis;

2. Su parazitu susiję faktoriai: vystymosi fazė, lervos išgyvenimas aplinkoje ir lervos lokalizacija galutinio šeimininko kūne;

3. Su aplinka susiję faktoriai: klimato zona, oro sąlygos, metų laikas, vegetacijos tipas ir mikroklimatas. Klimatas turi didžiausia reikšmę (4).

Gan ryškus helmintų skaičiaus padidėjimas pastebimas „šlapiojo“ sezono metu, negu „sausojo“. Taip nutinka dėl didesnės drėgmės kiekio ir mažesnės oro temperatūros, kurios yra žymiai palankesnės nematodų vystymuisi aplinkoje (7). Daugiausia nematodų klinikinių atvejų Europoje būna užfiksuojama vėlyvą vasarą. Drėgmė reikalinga nematodų L3 stadijos lervai migruoti iš išmatų, tačiau nebūtina migracijai ant žolės. Temperatūra daro įtaką nematodų lervų gyvybingumui ir tolimesniam vystymuisi. Iš kiaušinėlio į L3stadijos lervas avių trichostrongilai gali vystytis prie 4o_{C, išskyrus H.contortus, kuris} vystosi prie dvigubai didesnės temperatūros. Priklausomai nuo nematodo rūšies skiriasi ir jų optimali vystymosi temperatūra aplinkoje: didžiausia H.contortus vystymosi optimaliausia 25 – 37o_C temperatūra, o žemiausia Teladorsagia circumcincta 16 – 30o_{C. Ankstyvose vystymosi stadijose} nematodas yra žymiai labiau pažeidžiamas aplinkos, negu jo L3 stadijos lerva, kuri gali išlikti gyvybinga net prie 3oC temperatūros. Todėl, labai dažnai L3 stadijos lervos peržiemoja ir ankstyvą pavasarį užkrečia avis bei ėriukus (6). Nematodų parazitinės ligos protrūkiai Europoje gali pasireikšti rugpjūčio – spalio mėnesiais, jaunikliams dažnai protrūkiai būna vėlyvą žiemą arba ankstyvą pavasarį dėl peržiemojusių kiaušinėlių. Europoje daugiausia L3 stadijos lervų ganyklose būna nuo vasaros vidurio (9).

Praryta L3 nematodo lerva gyvūno virškinamajame trakte subręsta ir apvaisintos patelės deda kiaušinėlius, kurie su išmatomis pasišalina į aplinką. Aplinkoje kiaušinėlyje esanti L1 stadijos lerva išsineria ir maitindamasi bakterijomis bręsta iki L3 stadijos lervos (išskyrus Nematodyrius spp.). Jeigu L3 lerva nebūna suėsta (dažniausiai tai nutinka baigiantis ganymo sezonui) ji virsta hipobiotinės būklės

(16)

16 iki kito ganymo pradžios (4). Avių virškinamojo trakto nematodai perduodami ir platinami tiek horizontaliai, tiek tiesioginio kontakto metu (8).

Heamonchus contortus lervos išsivysto aplinkoje vidutiniškai per 5 dienas. Patekusi į galutinio šeimininko virškinamąjį traktą L3 lerva neriasi du kartu ir maitinasi krauju per šliužo gleivinės kraujagysles (10). Heamonhiozės brendimo trukmė avių virškinamajame trakte trunka 18 – 21 dieną. Subrendę helmintai gyvybingi išbūna kelis mėnesius. Daugiausia nuostolių sukelia L4 stadijos lervos ir suaugę helmintai, nes minta avies krauju, sukeldami anemiją, kuri pasireiškia po 2 savaičių nuo užsikrėtimo (11). Ypač ūmios ligos atveju avis gaišta staiga nuo hemoraginio gastrito (10). Ūmi ligos eiga pasireškia hemoraginės anemijos simptomais, tamsios spalvos išmatomis, edema, ascitu, silpnumu, sumažėjusia raumenų mase, letargija, o kartais net ir staigiu kritimu. Lėtinės ligos metu dažniausiai pasireiškiantys klinikiniai simptomai yra sumažėjęs pašarų suvartojimas, progresuojantis kūno masės mažėjimas, anemija (10, 11). Heamonchu contortus, skirtingai negu kiti gastrointestinaliniai parazitai, nesukelia pirminės diarėjos, dėl to ši infekcija nėra lengvai ir greitai diagnozuojama ar pastebima avių rotacijos metu (9, 10).

Telodorsagia (ostertagia) circumcincta kitaip dar vadinama Ostertagia circumcincta yra paplitusi visame pasaulyje (9). Didžiausius patologinius procesus sukelia bręsdamos lervos, nes jų vystymasis vyksta šliužo liaukose. Telodorsagia circumcincta vystymasis sukelia mazgelių formavimąsi šliužo gleivinėje, kurie pažeidžia parietalines ląsteles ir sumažina druskos rūgšties gamybą. Dėl šio priežasties pakyla šliužo pH, sutrinka pepsinogeno virtimas pepsinu ir sumažėja baltymų skaidymas bei įsisavinimas. Ligos eiga priklauso nuo gyvūno bendros sveikatos būklės, mitybos ir imuniteto. Dažnai pasireiškia subklinikinė šios infekcijos forma, kurios metu stebima diarėja (retai), svorio kritimas, raumenų masės mažėjimas bei kailio kokybės pokyčiai.

Dažnai užsikrėtimą Trichostrongylus sunku identifikuoti ar pastebėti, nes reikia labai didelio helmintų skaičiaus organizme, kad atsirastų klinikiniai simptomai (vandeninga diarėja) (4). Trichostrongylus axei, parazituojantis galvijų, avių, ožkų šliužuose, arklių, asilų, kiaulių bei žmonių skrandžiuose ir yra paplitęs visame pasaulyje. Klinika pasireiškia tik užsikrėtus gausiai: greitai krenta svoris ir prasideda staigi diarėja. Jei užsikrečia jauniklis jam reikia mažesnio helimntų kiekio, kad pasireikštų sutrikęs augimas ir suminkštėjusios išmatos. Trichostrongylus colubriformis, Trichostrongylus vitrinus, Cuperia curticei; Nematodyrius spathiger; N. filicollis - didžiausias sergamumas tropiniuose ir subtropiniuose regionuose, Trichostrongylus vitrinus paplitęs vidutinio klimato zonose. Tačiau šis trichostrongilas parazituoja galvijų, avių, ožkų, kupranugarių, kiaulių ir žmonių plonajame žarnyne. Klinikiniai požymiai pasireiškia tik gausiai užsikrėtus helmintais.

(17)

17 Gyvuliams greitai krenta svoris ir staigiai prasideda diarėja, išmatų spalva pasidaro tamsi. Cuperia curticei; Nematodyrius spathiger; N. filicollis – kiekvienas iš jų turi mažą patogeniškumo laipsnį ir gastroenteritą avims gali sukelti nebent ganymo sezono metu (4). Epidemiologiniu požiūriu Cooperia curticei panaši į Taladorsagia tik paplitusi vidutinio klimato zonose. Nematodirus spp. dažniausiai parazituoja avių ir ožkų plonosiose žarnose bei pasižymi tokiu pat išskirtinu vystymusi, kai L3 stadijos lerva bręsta kiaušinėlyje ir tai trunka 3 – 4 savaites (6).

Benzimidazolui ir makrolidams atsparūs nematodai buvo užfiksuoti Slovakijoje (2006m.); Ispanijoje (2001 ir 2006 metais); Italijoje (2007 ir 2014 metais); Graikijoje (2001m.); Didžiojoje Britanijoje (2009 ir 2014 metais), Nyderlanduose (2007 metais). Atlikus tyrimus buvo nustatyta, kad dauguma avių ūkių Lietuvoje avių virškinamojo trakto nematodų naikinimui naudoja levamizolio, benzimidazolio ir makrolidų vaistų grupes. Taip pat nustatyta, kad net 27,8% avių iš ištirtų 33 avių ūkių yra atsparios naudotiems antihelmintiniams vaistams (14).

1.3 Cestodai

Yra daug skirtingų cestodų rūšių, tačiau dažniausiai taro avių yra aptinkama Monezia expansa. (15) Monezija yra visame pasaulyje paplitęs cestodas. Ji priklauso Anoplocephalidea šeimai. Dažniausiai parazituoja avių ir ožkų plonosiose žarnose. Turi tarpinį šeimininką pašarinę erkutę, kuri yra Oribatidea šeimos atstovė.

Monezia expansa kiaušinėliai arba subrendę nareliai į aplinką patenka su išmatomis. Aplinkoje juos suėda arba avis, arba pašarinė erkutė (6). Cestodas prisitvirtina avies žarnose ir puikiai prisitaiko prie esančios aplinkos, bręsta, ilgėja (15). Pašarinėje erkutėje brendimas iš embriono į cisticerkoidą vyksta 1 – 4 mėnesius (6).

Šis helmintas nedaro didelės žalos savo šeimininkui, rimtos problemos kyla tuo atveju jeigu monezijų invazija yra labai didelė arba užsikrėtęs ėriukas. Tokiu atveju, parazitas utilizuoja šeimininko maisto medžiagas, dėl to aviai ar/ir ėriukui atsiranda maisto medžiagų trūkumas, išsivysto silpnumas, silpsta imunitetas, tad padidėja rizika antrinei infekcijai. (15) Klinika gali būti labai įvairi. Stipraus užsikrėtimo atvejais pasireiškia diarėja arba žarnų obstrukcija, kvėpavimo sutrikimai bei traukuliai. Inkubacinis laikotarpis vidutiniškai trunka 6 savaites.

Dažniausiai liga pasireiškia ėriukams ir veršeliams pirmaisiais gyvenimo metais, dažniausiai vasarą. Erkutės kūne cisticerkoidai gali per žiemoti (6). Pastebėta, kad kaspinuočiai ilgesni pas tuos gyvulius, kurie maitinami geros kokybės pašaru, lyginant su tais, kurie buvo maitinami nesubalansuotu, standartų neatitinkančiu pašaru (15).

(18)

18

1.4 Trematodai

Trematodai dar kitaip vadinami kepenų siurbikėmis. Tai grupė parazitų, kurie parazituoja visų žinduolių (16), ypač avių ir galvijų, virškinamajame trakte, daro didelius ekonominiu nuostolius visame pasaulyje (17) dėl didelio sergamumo ir gaištamumo (18).

F. hepatica smarkiai paplitusi vidurinio klimato regionuose Europoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Australijoje. F. gigantica daugiau paplitusi tropinio klimato juostose Afrikoje ir pietinėje Azijos dalyje (19). Remiantis naujausiais tyrimais F. hepatica tampa didėle visuomenės sveikatos problema, nes sukelia epidemijas Pietų Amerikoje ir vidurio bei rytų Europos šalyse. Daugiau nei 2,4 milijonų žmonių yra infekuoti šiuo parazitu ir beveik 180 milijonų žmonių turi didelę riziką užsikrėsti. (20) Manoma, kad F. hepatica plitimui Europoje labai didelę įtaką turi žmonių, gyvulių ir ūkių migracija per pastaruosius penkis amžius. Fasciliozės plitimui turi įtakos ir tai, kad avių, kiaulių ir galvijų Fasciola hepatica genetiškai panašios (19). Faciola hepatica - tai zoonotinis parazitas. Labai svarbu įsidėmėti, kad kiekvienas žinduolis ėdantis ar valgantis žolę, salotos lapus ant kurių yra kepenų siurbikių cistų, gali būti infekuotas, įskaitant tiek naminius galvijus, avis, kiaules, asilus, tiek laukinius elnius, triušius bei kitus gyvūnus ar net žmones (21).

Ši helmintozė dažniausiai pasireiškia tuose regionuose, kur palankios klimato sąlygos daugintis jos tarpiniam šeimininkui – Lymnaeidea spp. vandeninei sraigei (22). Dažniausiai Europoje randamas tarpinis šeimininkas L. truncatula. Fasciolos ir jos tarpinio šeimininko paplitimui labai svarbūs aplinkos veiksniai yra sraigių populiacija bei aplinkos temperatūra ir drėgmė (optimaliausia temperatūra dieną/naktį 10o_{C) (16).}

Paramphistomum cervi - tai trematodas, paplitęs naminių gyvulių tarpe. Šis trematodas priklauso Paramphistomatidea šeimai, Paramphistomum rūšiai, seniau buvo vadinama Paramphistomum expansa. Paramphistomum cervi – svarbiausia atstovė, tik nesenai šis parazitas buvo pripažintas kaip turintis įtakos produkcijos mažėjimui (10, 12, 23) bei sukeliantis didelius ekonominius nuostolius ūkiuose (24). Pastebėta, kad daroma ekonominė žala, gali būti didesnė negu kitų parazitozių atveju. Šis helmintas pavojingiausias pieno ūkiuose (12). Paramphistomum cervi distribucija – pasaulinė, dažniausiai ji randama subtropiniuose ir tropiniuose Afrikos, Azijos, Australijos regionuose bei rytų Europoje (23, 25). Dideli sergamumo skaičiai pastebimi, Afrikoje, Azijoje, Australijoje, Rytų Europoje bei Rusijoje (25).

Paramfitomozės vystymuisi labai svarbus jo tarpinis šeimininkas, kuriuo dažniausiai būna sraigė (atsižvelgiant pagal klimatą viena iš: Bulinus spp., Glyptanisus gilberti, Indoplanorbis exustus, Planorbis planorbis ar Lymnaea bulimoides) (25). Dažniausiai Europoje aptinkama Planorbis ir Bulinus rūšys (12).

(19)

19 Gan ryškus helmintų skaičius pastebėtas „šlapiojo“ sezono metu, negu „sausojo“, dėl didesnio drėgmės kiekio ir mažesnės oro temperatūros, kurios yra žymiai palankesnės trematodų tarpiniams šeimininkams (7).

Subrendusios kepenų siurbikės parazituoja daugelio atrajotojų: galvijų, avių, ožkų, elnių, antilopių bei vandens bufalų kepenyse, (10, 12) o nesubrendusios – plonosiose žarnose, dažniausiai dvylikapirštėje žarnoje (25).

Labai svarbus faktorius, kuris daro įtaką trematodų dažnumui, yra jų vystymosi ciklas (26). Avis su išmatomis į aplinką išskiria trematodų kiaušinėlius su viduje esančia miracidija (L1 stadijos lerva). Išsilaisvinusi miracidija gana greitai susiranda tarpinį šeimininką – sraigę (L. truncatula), kurioje bręsta iki metacerkarijos (L3 stadijos lervos). Optimaliomis sąlygomis tai trunka maždaug šešias – septynias savaites. Jeigu miracidija neranda tarpinio šeimininko ji toliau vystosi aplinkoje (miracidija – sporocista – redija) iki metacerkarijos (L3). Su sraigės išmatomis į aplinką patekusi ar aplinkoje išsivysčiusi metacerkarija incistuojasi (16). Tokios cerkarijų cistos yra labai atsparios aplinkos sąlygoms tiek sausrai, tiek šalčiui (26). Fasciola hepatica ir Paramphistomum cervi užsikrečiama per burną, suėdus augmenijos su helminto metacerkarija, kurią palieka tarpinis šeimininkas – sraigė. Patekusi į skrandį fasciolų metacerkacijos keliauja į plonąsias žarnas ir per jų sienelę migruoja į pilvo ertmę, link kepenų kapsulės (16, 27). Radusi kepenis, fasciola praeina kepenų kapsulę ir per kepenų parenchimą keliauja tulžies latakais į tulžies pūslę, kur ir subręsta (16, 27). Brendimo procesas trunka maždaug 6 – 8 savaites (2, 16), o parazitavimo - kelis metus. Tarp 6-tos ir 8-tos užsikrėtimo savaitės dauguma fasciolų jau patenka į tulžies latakus, o likusi dalis lokalizuojasi kairėse kepenų skiltyse (2). Pilnas Fasciola hepatica vystymasis vidutiniškai trunka 17-18 savaičių. Negydant Fasciola hepatica avyje gali išgyventi apie metus. Inkubacinis periodas trunka 10 – 12 savaičių (16).

Paramfistomos dažniausiai parazituoja didžiojo prieskrandžio gleivinėje. Paramfistoma yra viena esminių priežasčių, sukelianti didelį sergamumą ir gaištamumą nuo ūmaus parazitinio gastroenetrito, ypač jaunuose gyvuliuose. Paramfistoma sutrikdo maistinių medžiagų pasisavinimą, taip palaipsniui sukeldama produkcijos kiekio mažėjimą (12). Svarbu gerai suprasti trematodų sudėtingą vystymosi ciklą, nes tai turi didelę įtaką jų paplitimui, susirgimų dažnumui, diagnostikos, gydymo metodų pasirinkimui bei ūkio ar bandos valdymui (26).

Šią ligą pagal eigą galima skirstyti į ūmią (1 – 6 savaitės po užsikrėtimo), poūmę (6 – 10 savaitės po užsikrėtimo) ir lėtinę (nuo 4 – 5 mėnesiai po užsikrėtimo). Atsakas į helimntą yra gan individualus, priklausantis nuo invazijos metu surytų helimntų kiekio, avies amžiaus bei imuniteto. Per pirmąsias dvi užsikrėtimo savaites avių kepenų kapsulė ir parenchima būna prisipildžiusios Fasciola hepatica. Šioje

(20)

20 stadijoje gyvūnams nustatoma anemija, hipoalbumenija, eozinofilija ir/ar hipoglikemija (12). Ūmi avių fasciliozės forma pasireiškia, kai į avių virškinamąjį traktą patenka daugiau nei 2000 metacerkarijų. Klinikiniai simptomai pasireiškia dėl žarnų gleivinės ir/ar kepenų parenchimos pažeidimų. Esant dideliems pažeidimams, vystosi silpnumas, palpuojant jaučiamos padidėjusios kepenys, pilvo skausmingumas, ascitas, avys staigiai krenta. Sergamumo padidėjimas stebimas rudenį arba ankstyvą rudenį. Poūmė forma pasireiškia kai į virškinamąjį traktą patenka maždaug 500 – 1500 metacerkarijų ir, skirtingai nuo ūmios formos, dažniau pasitaiko vėlyvą rudenį ar žiemą. Klinka būna panaši kaip ir ūmio stadijos metu, tačiau staigus gaišimas ištinka rečiau (1 – 2 savaitės po klinikinių požymių pradžios), gali poodinės edemos ar/ir ascitas, o gaišimo priežastimi būna hemoraginės anemija bei hipoalbunemija. Lėtinė forma sezoniškai skiriasi nuo kitų formų, nes dažniausiai pasireiškia vėlyvą žiemą arba ankstyvą pavasarį, kai į virškinamąjį traktą patenka apie 200 – 500 metacerkarijų. Kiti klinikiniai požymiai – progresuojantis ascitas, anemija ir/ar poodinė edema. Jeigu užsikrėtimas yra labai minimalus, matomi klinikiniai požymiai gali nepasireikšti, mažėja tik produkcijos kiekis (16).

Fasciola hepatica resistentiškumas antihelmintiniams vaistams greitai didėja visame pasaulyje. Nesenai (2015m.) buvo pranešta apie suaugusių fasciolų atsparumą albendazolui (ABZ) Ispanijoje ir Argentinoj, o Švedijoje 2012 metais buvo užfiksuotas pirmasis neefektyvus fasciolų gydymas albendazolu (29, 30). Triklabendazolas (TCBZ) ir albendazolas (ABZ) tai dažniausiai naudojami benzimidazolai kovojant su kepenų siurbikėmis. TCBZ yra naudojamas ne tik prieš suaugusias fasciolas, bet ir su nesubrendusiomis siurbikėmis. Jis efektyvus jau nuo antros užsikrėtimo dienos ir yra dažnai pasirenkimas tiek pas galvijų, tiek pas avių savininkus. Tuo tarpu ABZ, yra dažniausiai naudojamas antihelmintas, tačiau efektyvus tik nuo 12 – tos užsikrėtimo savaitės, gydant jau suaugusiomis siurbikėmis užsikrėtusius gyvylius (26). Pirmieji vaistų atsparumo atvejai fiksuoti 1995 metais. Nustatyti aiškias rezistentiškumo vaistui bei neefektyvumo priežastis yra sudėtinga. Žinomos ir patvirtintos priežastys yra neteisingas dozavimas, prasta gyvūno bendra sveikos būklė gydant, netiksliai parinktas gydymo ar pakartotino mėginio laikas, vaisto naudojimas pasibaigus galiojimo terminui, netiksliai atliktas ar parinktas diagnostikos metodas (28).

2014 metais kovo – liepos mėnesiais buvo užfiksuotas didelis Fasciola hepatica protrūkis pietų Italijos avių fermose. Sergamumas siekė 67 proc. ir gaištamumas siekė 50 proc. užsikrėtusių gyvūnų (29). Remiantis epidemiologinės prognozės duomenimis, dėl nuolat ir greitai besikeičiančio klimato fasciliozė gali išplisti ne tik pietų Italijoje, bet ir visame Viduržemio jūros regione.

2011 metais Škotijoje buvo pranešta apie mišrią fasciolų ir paramfistomų infekciją (31). Per 2012 metus paramfistomozės atvejų Didžiojoje Britanijoje buvo diagnozuota daugiau, negu per 5 pastaruosius

(21)

21 metus kartu sudėjus. (32). Naujausių tyrimų duomenimis nuolat didėja kepenų siurbikių sukeltų ligų skaičius Didžiojoje Britanijoje ir Airijoje. Airijoje vis dažniau stebimi paramfistomozės nei fasciliozės atvejai: daugiau net 30 proc. tarp avių ir 40 proc. tarp galvijų. Didžiojoje Britanijoje akivaizdus lėtinės fasciliozės protrūkis buvo užfiksuotas 2012 – 2013 metų žiemą. Šio protrūkio metu užfiksuotas didelis avių gaištamumas, nors jos buvo dehelmintizuotos 2012 metų rudenį. Išgyvenusios avys, ypač ėringos avys, po žiemos vis tiek turėjo didelę riziką užsikrėsti, dėl tais metais gan šiltų sausio ir vasario mėnesių. Per pastaruosius metus (2000 – 2013) klimato stebėjimo tyrimai parodė, kad reikšmingai pasikeitė ne tik oro temperatūra, bet ir kritulių, lietingų dienų skaičius per metus. Ypač dideli pakitimai matomi 2010 – 2013 metais (31). Padažnėjusius fasciliozių atvejus paaiškina drėgnos vasaros ir nebe tokios šaltos žiemos, kurios tampa puikiomis sąlygomis tarpinio šeimininko ir incisuotų cerkarijų aplinkoje vystymuisi bei išgyvenamumui. Naujomis fasciliozių protrūkių priežastimis tampa gyvūnų judėjimas, migracija, aplinkos valdymo schemos ir didėjantis rezistentiškumas antihelmintiniams vaistams. Aktuali tampa ir kryžminė infekcija tarp galvijų ir avių, ypač pasirenkant gydymo ir ūkio valdymo strategijas (26). 2012 metų duomenimis Fasciola hepatica paplitimas vakarų Europoje siekė 61 procentą: Belgijoje – 37 proc., Vokietijoje – 50 proc., Ispanijoje – 61 proc. (33, 34, 35).

1.5 Pirmuonys

Avių kokcidiozė tai patologija, kurią sukelia pirmuonių parazitas – Eimeria spp. Klinika ir ekonominiai nuostoliai dažniausiai pasireiškia jauniems gyvuliams. Kokcidiozinė infekcija avims yra fiksuojama beveik visuose pasaulio regionuose, kuriuose jos yra auginamos. Patogeniškiausi eimerijų atstovai yra Eimeria ovinoidalis ir E. crandallis.

Dauguma pirmuonių dažniausiai nesukelia rimtų problemų. Klinikiniai požymiai pasireiškia tik esant gausiai infekcijai arba padidėjusiam jautrumui. Dažniausiai eimeriozė kliniškai pasireškia šešių savaičių ėriukams, ypač juos perkėlus į ganyklas. Visos amžiaus grupės yra jautrios eimeriozei, bet ligos protrūkiai dažniausiai fiksuojami jaunų avių ir ėriukų tarpe. Ėriavedės dažniausiai užkrečia streso būsenoje, po nujunkimo (36). Eimerijozė sukelia vandeningą diarėją, kuri gali būti su gleivėmis ir/ar su kraujo priemaišomis, ko pasekoje vystosi dehidratacija, apatija, silpnumas, anoreksija, galiausiai išsekimas ir gaišimas (37).

Didelis bandos tankumas, optimali aplinkos temperatūra bei deguonies, drėgmės kiekis predisponuoja didelį aplinkos užterštumą, kuris yra idealiai tinka oocistų išgyvenamumui ir jų sporuliacijai.

Laikantis higienos reikalavimų įmanoma sumažinti infekuotų gyvulių skaičių, tačiau visiškai išnaikinti eimerijas yra labai sunku dėl greito oocistų dauginimosi (36). Avių ūkiuose kokcidijozė vis

(22)

22 dažniau tampa pagrindiniu didelio gaištamumo priežastimi, dėl kurio kiekvienais metais gali nugaišti apie 10 proc. ūkyje laikomų avių (Soulsby 1982 ir Devi et al. 2004m.). Didžiausias gaištamumas nustatytas šešių mėnesių amžiaus grupėje, nes besivystydamos eimerijos predisponuoja kitas mikrobines infekcijas (38).

(23)

23

II. MEDŽIAGA IR METODAI

Tyrimams medžiaga buvo renkama įvairiuose Lietuvos rajonuose (1 ūkis Prienų, 2 ūkiai - Kaišiadorių, 1 ūkis - Tauragės, 1 ūkis - Raseinių, 1 ūkis - Jonavos, 2 ūkiai - Lazdijų, 1 ūkis - Kalvarijų, 1 ūkis Vilkaviškio, 4 ūkiai Anykščių, 1 ūkis – Utenos, 2 ūkiai Ignalinos, 1 ūkis – Molėtų, 1 ūkis -Telšių ir 1 ūkis – Kauno rajonuose) ekologiniuose mėsinių avių, ekologiniuose mėsinių ir pieninių avių, ekologiniuose mėsinių avių – galvijų ūkiuose ir ekologiniame mėsinių, pieninių avių, ožkų ir galvijų ūkyje. Iš viso mėginiai buvo paimti 20 skirtingų ūkių. Tyrimo laikotarpis buvo nuo 2015 metų spalio mėnesio iki 2016 metų vasario mėnesio. Tyrimo metu buvo renkami išmatų mėginiai, viso buvo paimta 380 mėginių, iš jų 243 suaugusių avių/avinų ir 137 – ėriukų iki vienerių metų amžiaus.

Išmatų mėginiai buvo imamai į sterilius polietileninius maišelius, ant iš karto jų užklijuojant paruoštus lipnius lapelius, kuriuose buvo nurodoma gyvūno amžius, lytis, savininkas ir data. Surinkti mėginiai iki tyrimo laboratorijos buvo laikomi +4o_{C laipsnių temperatūroje ir ištirti septinių dienų eigoje.}

Mėginiai buvo tirti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos patobiologijos katedros parazitologijos laboratorijoje. Kaprologinio tyrimo metu naudoti sedimentacijos ir modifikuotas MacMaster‘io metodai bei lervų kultūrų auginimo ir jų identifikavimo metodai. Atlikus visus tyrimus buvo išvestas visų kiaušinėlių skaičiaus vidurkis iš kiekvieno ūkio išmatų mėginių kiekvienoje amžiaus grupėje.

Tyrimo tikslas buvo tirtuose ekologiniuose ūkiuose nustatyti kokiais virškinamojo trakto parazitais buvo užsikrėtusios avys. Mikroskuojant buvo ieškoma vidutinio klimato zonose galimai paplitusių trematodų, cestodų, nematodų bei pirmuonių kiaušinėlių (embrionavisių arba ne) bei jų lervų.

Tyrimo uždaviniai:

 Išanalizuoti rūšinį helmintų paplitimą pagal amžių (suaugėliai (nuo 1m. imtinai) bei ėriukai (iki 1m.imtinai));

 Ištirti kokie parazitai paplitę ūkiuose, kuriuose taikoma ir netaikoma dehelmintizaciją;  Apklausti ūkių savininkus apie antihelmintinių preparatų naudojimą, dehelmitizaciją.

2.1 Sedimentacijos metodas

Tyrimas skirtas identifikuoti trematodų kiaušinėlius. Tremtodų (Fasciola spp., Paramphistomum spp.) kiaušinėliai, skirtingai nuo kitų parazitų kiaušinėlių, turi specifiškai aukštą gravitaciją ir todėl neflotuoja parastuose flotaciniuose tirpaluose.

Reikalinga įranga:

(24)

24  Svarstyklės

 Matavimo cilindras  Pipetė

 Dažai: metilomėlynasis arba malachito žaliasis  Mikroskopiniai stikleliai

 Maišymui skirtas įrankis

 Mikroskopas, kuris didina 4x10 – 10x10 (39). Darbo eiga:

1. 3 g išmatų (pasvertų 0,1g tikslumu) sumaišomi su 50ml vandens; 2. Gerai išmaišoma;

3. Išmaišytas tirpalas perpilamas per vieno sluoksnio marlę ir esant reikalui papildoma vandeniu iki 50ml ribos;

4. Marlėje likusios išmatos išmetamos, o antra stiklinė paliekam 10min. nusistovėti; 5. Po 10 – ies minučių, nupilamas viršutinis vanduo iki nusistovėjusių nuosėdų; 6. Nuosėdos vėl sumaišomos su švariu vandeniu iki 50ml ribos ir laukiama 10min; 7. Po 10 min. nupilamas vanduo iki nusistovėjusiu nuosėdų;

8. Lašinama pora lašų dažų (metilomėlynojo arba malahito žaliojo); 9. Sumaišoma;

10. Su pipete lašinama mišinio ant mikroskopinio stiklelio;

11. Mikroskopuojama pradžioje 4x10 padidinimu, vėliau didinama iki 10x10 padidinimo ir ieškoma trematodų kiaušinėlių (40).

2.2 Modifikuotas MacMaster metodas

Tai standartinis, kiekybinis išmatų praskiedimo ir jose esančių kiaušinėlių flotacijos metodas, naudojant specialias MacMaster kameras, dažniausiai taikomas nematodų kiaušinėlių ir primuonių oocistų nustatymui. Šis metodas naudingas tuo, kad naudojant flotacinį tirpalą parazitų kiaušinėliai (ir oocistos) iškyla prie viršutinio MacMaster kameros paviršiaus, kuriame juos lengva suskaičiuoti, o nuosėdos nusėda ant dugno. Tai tyrimo metodas, kuris nereikalauja sudėtingos įrangos, specialių reagentų laboratorijoje. Atliekamas greitai ir efektyviai (39, 41).

Reikalinga įranga:

 2 stiklinės taurės ar plastikinės stiklinės  Matavimo cilindras

(25)

25  Svarstyklės

 Flotacinis tirpalas: prisotintas NaCl su 500g gliukozės litrui  Maišymui skirtas įrankis

 Marlė  Filtrinis popierius  Centrifuginiai mėgintuvėliai  Centrifuga  MacMaster kameros (2 x 0,15ml)  Mikroskopas (40 – 100x padidinimu) (40). Darbo eiga

1. Į stiklinė Nr.1 dedama 4,0 g išmatų (pasvertų 0,1 g tikslumu) sumaišoma su 56 ml flotaciniu tirpalu, pamatuotu matavimo cilindru; (14 ml flotacinio tirpalo 1,0 g išmatų)

2. Labai gerai sumaišoma;

3. Išmaišytas tirpalas perpilamas per vieno sluoksnio marlę 5 stiklinę Nr.2;

4. Perpylus į stiklinį Nr.2, išmaišoma ir iš karto su pipete imamas ir juo užpildomos MacMaster kameros;

5. Paliekama 3 – 5 minutėms; (laukti ne trumpiau nei 3 minutės, kad iškiltų visi kiaušinėliai ir ne ilgiau nei 10 min., nes vėliau flotaciniame tirpale kiaušinėliai suplyšta);

6. Mikroskopuojama 4x10 padidinimu ir skaičiuojami kiaušinėliai;

7. Suskaičiuotas kiaušinėlių skaičius abejose kamerose dauginamas iš 20 ir taip gaunamas kiaušinėlių skaičius 1 grame išmatų;

8. Suskaičiavus kiaušinėlius, MacMaster kameros išplaunamos po tekančiu vandeniu ir sausinamos šluostėmis, kamerų vidus - filtriniu popieriumi (39).

2.3 Lervų kultūrų metodas ir jų identifikavimas

Šis metodas taikoma norint ištirti nematodinius parazitus, nes MacMaster‘io metodas netaikomas nematodų identifikacijai pagal jų gentį. Imamas vienas bendras mėginys iš kiekvieno ūkio pagal amžių ir auginamos nematodų lervos iš kiaušinėlių. Išmatų mėginys buvo inkubuotas 25o_{C temperatūroje, 7 –} 10 dienų. Kai iš kiaušinėlio išsivysto L3 stadijos lerva, galima jas pradėti identifikuoti.(42) Taip pavyksta nustatyti nemtodų gentį ir sužinoti jų procentinę išraišką bendrame išmatų mėginyje. Remiantis Van Wyk

(26)

26 JA ir kitų autorių 2004 metų straipsniu apie nematodų lervas ir jų nustatymą naudojant mikroskopą tyrimo metu buvo identifikuota 100 lervų.

Vieninteliai nematodai, kuriuos galima atpažinti iš kiaušinėlio yra Nematodirius spp. genties nematodai. Nematodiriai skirtingai negu kiti nematodai iki L3 stadijos lervos vystosi kiaušinėlio viduje.

2.4 Anketinė ūkininkų apklausa

Apklausa buvo vykdoma telefonu ar/ir nuvykus į ūkį. Apklausiami buvo ūkio savininkai. Anketoje prašoma nurodyti ūkio tipą, auginamų gyvulių rūšį, kiekvienos rūšies tipą bei jų kiekį, avių veisles, ganyklų bendrą jų plotą, tipą ir pobūdį, girdyklų tipą, kiek kartų per metus dehelmintizuojamos suaugusios avys ir ėriukai bei kada tai atliekama, kokie antihelmintiniai preparatai naudojami virškinamojo trakto kirmėlėms, kepenų siurbikėms ir/ar buvo nustatytas atsparumas antihelmintiniams vaistams, atsakius teigiamai - kokiems.

Ūkio tipai: tradicinis, ekologinis, pereinamasis. Auginamų gyvulių rūšis: avys, galvijai, ožkos.

Avių tipai: mėsinės ar pieninės, jų veisles reikėjo įrašyti patiems ūkininkams. Ganyklų plotą įrašydavo patys ūkininkai, o tipą reikėjo pasirinkti iš:

 I tipo - daugiametės ganyklos (nepersėjamos daugiau nei 5 m.)

 II tipo - ganyklų plotai, naudojami sėjomainai (persėjami dažniau kaip 5 m.)  III tipo - papildomos laikinai užsėtos ganyklos

 IV tipo - kita (pvz.: krūmynai, pamiškė, miškas) Ganyklų pobūdžiai:

a) Su užliejamomis pievomis, šlapios

b) Su atvirais vandens telkiniais (kanalai, tvenkiniai, ežerai, upeliai) c) Be pastovių vandens šaltinių, sausos

Girdyklų tipą ūkininkai rinkosi iš:

1. Girdyklos (vanduo iš šulinio, vandentiekio) 2. Girdyklos (vanduo iš tvenkinio, ežero ar kt.)

3. Atviri vandens telkiniai, prie kurių yra priėjimas (tvenkinys, upelis, ežeras)

Iš galimai naudojamų antihelmintinių preparatų anketoje buvo galima pasirinkti veikliosios medžiagos grupę su nurodytais keliais firminiais pavadinimais:

 Virškinamojo trakto kirmėlėms:

o Benzimidazolas (Panacur, Curaflukes) o Levamizolas (Levamisol, Dehelman)

(27)

27 o Makrocikliniai laktonai (Ivermektinas-Bimectin, Ivomec,.../Doramektinas-Dectomax)  Kepenų siurbikėms:

o Albendazolas (White, liver fluke) o Rafoksanidas (Curafluke)

o Klosantelis

o Klorsulonas (Ivomec Plus, Levatum Super) o Oksiklozanidas (Douvistome)

Tokios pačios grupės buvo nurodytos pasirinkti ir klausimyne apie atsparumą antihelmintiniams vaistams.

(28)

28

III. TYRIMO REZULTATAI

3.1 Nematodai

Lyginant strongiliatų bendrą paplitimą dehelmintizuojamuose ir nedehelmintizuojamuose ūkiuose (1 pav. ir 2 pav.) (p<0,05), matome, kad abejuose ūkių tipuose bei abejose amžiaus grupėse neišvengta strongiliatų. Žymiai daugiau jų buvo rasta jaunesniems gyvuliams, ypač ėriukams iki 1-ių metų amžiaus imtinai. Ėriukų išmatose ratas vidutinis kiaušinėlių kiekis visuose ūkiuose buvo 12 390, iš jų 68 proc. rasti dehelmintizuojamuose ūkiuose, o likę 32 proc. nedehelmintizuojamuose ūkiuose. Didžiausias bendras strongiliatų skaičius suaugusioms avims buvo rastas 12 -tame ūkyje ir sudarė 60,5 proc. visų dehelmintizuojamuose ūkiuose rastų strongiliatų kiaušinėlių skaičiaus suaugusiųjų avių išmatose; ir 8 – tame ūkyje, kurio rastų strongiliatų kiaušinėlių skaičius sudarė 31, 5 proc. visų suaugusių avių išmatose nedehelmiztizuojamuose ūkiuose rastų kaiušinėlių skaičiaus. Ėriukams daugiausia strongiliatų kiaušinėlių buvo rasta 19 – tame (33,5 proc.) ir 14 – tame (42,3 proc.) ūkiuose. Mažiausiais strongiliatų kiekis dehelmintizuojamuose (0,56 proc. suaugusių avių ir 0,17 proc. ėriukų išmatose) ir nedehelmintizuojamuose (6,85 proc. suaugusių avių ir 0,81 proc. ėriukų išmatų) buvo rastas 7 – tame ir 9 - tame ūkiuose abejose amžiaus grupėse.

1 pav. Strongiliatų vidutinis kiaušinėlių kiekis 1 g išmatų abejose amžiaus grupėse dehelmintizuojamuose ūkiuose

(29)

29 2 pav. Strongiliatų vidutinis kiaušinėlių kiekis 1 g išmatų abejose amžiaus grupėse

nedehelmintizuojamuose ūkiuose

Norint identifikuoti skirtingas nematodų gentis buvo auginamos jų lervos. Jų paplitimas ūkiuose pateiktas procentinėmis dalimis dvejose amžiaus grupėse. Išaugintos buvo Trichostrongylus, Teladorsagia, Heamonchus Cooperia, Oesophagostomum, Chabertia genties lervos.

Analizuojant iš suaugusių avių išmatų išaugintų nemtodų lervų procentines dalis (p<0,05) dehemlintizuojamuose (3 pav.) nedehelmintizuojamuose ūkiuose (4 pav.) matoma, kad jų variacijos buvo labai skirtingos, todėl pasirinkta kiekvieno nematodo gentį analizuoti atskirai. Nė viename ūkyje nebuvo rasta visų genčių nematodų. Visuose ūkiuose buvo labiausiai paplitusi Teladorsagia ir Trichostrongylus gentis. Trichostrongilus spp. daugiausia buvo išauginta 18 – to ir 4 – to, Teladorsagia spp. lervų 15 – to ir 9 – to ūkių mėginiuose, o mažiausiai teladorsagijos ir trichotrsongilų atitinkamai buvo išauginta 3 – čiame ir 11 – tame ūkiuose. Chabertia spp. lervų didelė procentinė dalis buvo nustatyta 3 – čiajame ūkyje, čia ji sudarė lygiai pusę visų išaugintų nemtodų lervų. Chabertijų lervos buvo išaugintos septyniuose ūkiuose. Chabertia spp. lervos rastos keturiuose nedehelmintizuojamuose ūkiuose, daugiausia ūkyje Nr. 14, mažiausiai ūkyje Nr. 4, 5, 19. Kitos nematodų rūšys buvo mažiau paplitusios: Oesophagostomum spp. buvo išaugintos pusėje tirtų ūkių mėginių, jų lervos didelių procentinių dalių nesudarė, - daugiausia jų buvo išauginta 16 – tame ir 11 - tame ūkiuose; Cooperia spp. lervos taip pat buvo išaugintos tik septynių ūkių mėginuose; Heamonchus spp. buvo rasta tik keturiuose ūkiuose.

(30)

30 3 pav. Nematodų lervų procentinės dalys išaugintos iš dehelmintizuojamuose ūkiuose auginamų

suaugusių avių mėginių

4 pav. Nematodų lervų procentinės dalys išaugintos iš nedehelmintizuojamuose ūkiuose auginamų suaugusių avių mėginių

Analizuojant iš ėriukų išmatų išaugintų lervų procentines dalis (5 ir 6 pav.) (p>0,05) matome, kad abejuose ūkių tipuose labiausiai paplitusios buvo Teladorsagia ir Trichostrongylus gentys. Teladorsagia spp. lervos buvo paplitusios visuose ūkiuose, daugiausia jų rasta 1 – ame ir 10 – tame ūkiuose. Trichostrongilų lervų daugiausia buvo išauginta iš 7 – to ir 2 – to ūkių išmatų mėginiuose. Chabertijos

(31)

31 lervos buvo išaugintos beveik visuose dehelmintizuojamuose ūkiuose, jų nebuvo tik 7 – ame ūkyje, o nedehelmintizuojamuose ūkiuose chabertijos buvo rastos viso šešiuose ūkiuose, jų didžiausia procentinė dalis buvo dvigubai mažesnė negu dehelmintizuojamuose ūkiuose. Kitų likusių keturių nematodų genčių iš ėriukų išmatų mėginių buvo išauginta palyginus mažai. Oesophagostomum spp. buvo rasta 15– oje iš 20 – ies ūkių. Heamonchus genties lervos buvo išaugintos iš penkių dehelmintizuojamų ūkių mėginių, didžiausia jų procentinė dalis buvo nustatyta 12 – tame ūkyje, o nedehelminztizuojamuose ūkiuose buvo išauginta tik iš vieno ūkio mėginio ir sudarė ketvirtadalį visų lervų. Mažiausiai paplitusi buvo Cooperia spp., kurių lervos išaugintos viso aštuoniuose ūkių mėginiuose, o procentinė dalys neviršijo 24 – ų procentų.

5 pav. Nematodų lervų procentinės dalys išaugintos iš dehelmintizuojamuose ūkiuose auginamų ėriukų mėginių

(32)

32 6 pav. Nematodų lervų procentinės dalys išaugintos iš nedehelmintizuojamuose ūkiuose

auginamų ėriukų mėginių

Vienintelė nematodų gentis, kurią galima identifikuoti MacMaster‘io metodu, yra Nematodirus. Analizuojant jų paplitimą dehelmintizuotuose ir nedehelmintizuojamuose ūkiuose abiejose amžiaus grupėse (7 ir 8pav.) (p<0,05) nustatyta, kad daugiau nematodyrių buvo rasta jauniems gyvuliams, net 86,8 proc. visų rastų kiaušinėlių. Nematodirus spp. buvo rasta 8 – ių ūkių suaugusių avių išmatose ir 13 – oje ūkių ėriukų išmatų mėginiuose.

(33)

33 7 pav. Nematodirus spp. vidutinis kiaušinėlių kiekis 1 g išmatų abejose amžiaus grupėse

dehelmintizuojamuose ūkiuose

8 pav. Nematodirus spp. vidutinis kiaušinėlių kiekis 1 g išmatų abejose amžiaus grupėse nedehelmintizuojamuose ūkiuose

(34)

34

3.2 Cestodai

Avys dažniausiai būna vienos genties cestodo šeimininkės – Moniezia spp. Dehelmintizuojamuose ūkiuose monezijos kiaušinėliai buvo rasti 7 – iuose ūkiuose (9 pav.). Daugiausia jų rasta buvo ūkyje Nr. 15, ėriukų išmatose, kai tuo tarpu suaugusių avių išmatose tame pačiame ūkyje buvo rastas vos 1 kiaušinėlis. Suaugusių dehelmintizuotų avių išmatose daugiausia monezijos kiaušinėlių buvo rasta ūkyje Nr. 17. Monezijos buvo rastos tik trijuose nedehelmintizuojamuose ūkiuose (10 pav.). Daugiausia kiaušinėlių buvo rasta ūkyje Nr. 8 abejose amžiaus grupėse. (p<0,05)

9 pav. Moniezia spp. vidutinis kiaušinėlių kiekis 1 g išmatų abejose amžiaus grupėse dehelmintizuojamuose ūkiuose

(35)

35 10 pav. Moniezia spp. vidutinis kiaušinėlių kiekis 1 g išmatų abejose amžiaus grupėse

nedehelmintizuojamuose ūkiuose

3.3 Trematodai

Trematodų kiaušinėlių buvo rasta viename dehelmintizuojamame ūkyje (1 lentelė) ir viename nedehelmintizuojamame ūkyje. Jie buvo rasti ūkiuose Nr. 18 ir Nr. 9. Abejuose ūkiuose buvo nustatyti Fasciola hepatica kiaušinėliai suaugusioms avims.

1 lentelė. Suaugusių avių ir ėriukų rastų trematodų lentelė

Suaugelės avys Ėriukai

ŪKIO nr. Rasta Paramphistomu m spp. Rasta Fasciol a spp. Rasta Paramphistomu m spp. Rasta Fasciola spp.

1 Nerasta Nerasta Nerasta Nerasta

(36)

36

18 Nerasta Rasta Nerasta Nerasta

2 lentelė. Suaugusių avių ir ėriukų trematodų paplitimas nedehelmintizuojamuose ūkiuose.

Suaugelės avys Ėriukai

ŪKIO nr. Rasta Paramphistomu m spp. Rasta Fasciol a spp. Rasta Paramphistomu m spp. Rasta Fasciola spp.

9 Nerasta Rasta Nerasta Nerasta

3.4 Pirmuonys

Visuose ūkiuose pirmuonių paplitimas yra gana didelis (11 ir 12 pav.) (p<0,05). Nustatyta buvo tik viena pirmuonių gentis – Eimeria spp. Ji buvo rasta visuose ūkiuose, pas abi amžiaus grupes. Didesni jų kiekiai buvo nustatyti jauniems gyvuliams. Dehelmintizuojamuose ūkiuose ėriukų išmatose rastas bendras oocistų kiekis sudarė net 75 proc. visų rastų eimerijų oocistų. Daugiausia jų rasta 13 – tame ūkyje, kuriame ėriukių išmatų 1 – ame grame buvo rasta net 7837 oocistų. Suaugusiųjų avių išmatose oocistų kiekis viename grame ryškiai skiriasi: daugiausia rasta buvo 704 oocistų, o mažiausiai tik 5 – ios oocistos.

(37)

37 11 pav. Eimeria spp. vidutinis oocistų kiekis 1 g išmatų abejose amžiaus grupėse

dehelmintizuojamuose ūkiuose

12 pav. Eimeria spp. vidutinis oocistų kiekis 1g išmatų abejose amžiaus grupėse nedehelmintizuojamuose ūkiuose

(38)

38

3.5 Anketinių apklausų rezultatai

Anketų duomenys (3 lentelė) buvo analizuojami norint palyginti kaip avių virškinamojo trakto parazitų paplitimas priklauso nuo jų ganyklų tipo, pobūdžio, vandens tiekimo, dehelmintizacijai naudojamų preparatų ir jų atsparumo ištyrimo. Net 11 ūkių ganyklos buvo sausos, be pastovaus vandens telkinio. Anketos duomenimis 15-oje tirtų ūkių savo gyvulius girdo iš girdyklų, į kurias tiekiamas vandentiekio arba šulinio vanduo.

Vieno iš dehelmintizuojamų ūkio (Nr. 1) ganyklų buvo užliejamo pobūdžio, šlapios, ūkio Nr. 5 ganyklos buvo šlapios su atviru vandens telkiniu, o ūkio Nr. 18 ganyklos buvo tiek užliejamos, šlapios tiek sauso pobūdžio. Du ūkiai (Nr. 3 ir Nr.17) buvo su atviru vandens telkiniu. Likę šeši dehelmintizuojami ūkiai turėjo sauso pobūdžio ganyklas. Iš viso aštuoniuose ūkiuose (Nr. 1, 12, 13, 15, 16, 18, 19, 20), kuriuose atliekama dehelmintizacija, girdyklose buvo naudojamas vanduo iš šulinio arba vandentiekio. Ūkyje Nr. 3 ir 5 gyvuliai gerė iš atvirų vandens telkinių. Ūkyje Nr. 7 suaugusioms avims ir ėriukams vanduo į girdyklas tiekiamas iš vandentiekio, šulinio, tvenkinio, ežero ir turėjo prieigą prie atviro vandens telkinio. Ūkyje Nr. 17 gyvuliai gerė iš girdyklų, kuriose vanduo tiekiamas iš vandentiekio ar/ir šulinio bei turėjo prieigą prie atviro vandens telkinio.

Pagal anketinės apklausos rezultatus, dehelmintizaciją atlieka 12 – a ūkininkų iš 20 – ies tirtų ūkių. 9 ūkininkai užpildę anketą pažymėjo, kad žarnyno parazitozėms renkasi makrociklinius laktonus, du – makrociklinius laktonus ir benzimidazolą (ūkyje Nr. 15 ir 16), o 1 – as ūkininkas tik benzimidazolą (ūkyje Nr. 18). Kepenų siurbikių profilaktiką atlieka tik trys anketas užpildę ūkininkai. Vienas jų profilaktiškai avims ir ėriukams skiria albendazolą (ūkyje Nr. 18) , o kiti du – klorsuloną (ūkiuose Nr. 5 ir 7). Tik trys ūkininkai užpildę anketą žinojo savo ūkio atsparumą antihelminitniams preparatams: dvejuose ūkiuose buvo nustatytas žarnyno parazitų atsparumas makrocikliniams laktonams ir viename - benzimidazolui. Nei viename ūkyje nebuvo tirtas kepenų siurbikių atsparumas vaistams.

Dehelmintizacija neatliekama aštuoniuose ūkiuose. Trys ūkiai naudojosi daugiametėmis ganyklomis (Nr. 2,6,9), trys ūkiai - maišytomis ganyklomis: nepersėjamomis ir persėjamomis kas 5 metus (Nr. 4, 11, 14), ir dar po vieną persejamą, nepersėjamą, papildomai užsėtos ganyklomis (ūkis Nr. 8) bei persėjamą, nepersėjamą bei kito tipo ganyklomis (ūkis Nr. 10). Ūkiuose Nr. 2, 4, 6, 10, 11 ganyklos buvo be pastovaus vandens telkinio, sauso pobūdžio, su girdyklomis, kurioms vanduo tiekiamas iš vandentiekio ir/ar šulinio. Ūkiuose Nr, 8, 9 ir 14 ganyklos su atvirais vandens telkiniais, tačiau tik ūkyje Nr. 9 avys turėjo prieigą prie atviro vandens telkinio. Tiek 8 – tame, tiek 14 – tame ūkiuose gyvuliai girdyklose gerė vandentiekio arba šulinio vandenį.

(39)

39 Ūkio nr. Ganyklų tipas Ganyklų pobūdis Vandens tiekimas Kokie preparatai naudojami virškinamojo trakto kirminams? Kokie preparatai naudojami kepenų siurbikėms? Kokių preparatų atsparumas nustatytas

ūkyje virškinamojo trakto kirminams/kepenų

siurbikėms?

1 I ir III A 1 Makrocikliniai laktonai Nenaudojama Makrocikliniams _{laktonams/nežinomas}

2 I C 1 Nenaudojama Nenaudojama Nežinomas

3 I B 3 Makrocikliniai laktonai Nenaudojama Nežinomas

4 I ir II C 1 Nenaudojama Nenaudojama Nežinomas

5 I A ir B 3 Makrocikliniai laktonai Klorsulonas Nežinomas

6 I C 1 Nenaudojama Nenaudojama Nežinomas

7 I ir II B ir C 1, 2, 3 Makrocikliniai laktonai Klorsulonas Nenustatytas

8 I, II, III B 1 Nenaudojama Nenaudojama Nenustatytas

9 I B 3 Nenaudojama Nenaudojama Nežinomas

10 I, II, IV C 1 Nenaudojama Nenaudojama Nežinomas

11 I ir II C 1 Nenaudojama Nenaudojama Nežinomas

12 I, II, III C 1 Makrocikliniai laktonai Nenaudojama Nežinomas

13 I ir II C 1 Makrocikliniai laktonai Nenaudojama Nežinomas

14 I ir II B 1 Nenaudojama Nenaudojama Nežinomas

15 I ir II C 1 Makrocikliniai laktonai

ir benzimidazolas Nenaudojama

Makrocikliniams laktonams/nežinomas

16 I C 1 Makrocikliniai laktonai

ir benzimidazolas Nenaudojama Benzimidazolui/nežinomas

17 I, II ir IV B 1 ir 3 Makrocikliniai laktonai Nenaudojama Nežinomas

18 I A ir C 1 Benzimidazolas Albendazolas Nežinomas

19 I ir IV C 1 Makrocikliniai laktonai Nenaudojama Nežinomas

20 I C 1 Makrocikliniai laktonai Nenaudojama Nežinomas

3lentelė. Anketinių apklausų duomenys

(I tipo - daugiametės ganyklos (nepersėjamos daugiau nei 5 m.); II tipo - ganyklų plotai, naudojami sėjomainai (persėjami dažniau kaip 5 m.) III tipo - papildomos laikinai užsėtos ganyklos IV tipo - kita (pvz.: krūmynai, pamiškė, miškas); A - užliejamos pievos, šlapios, B - su atvirais vandens telkiniais (kanalai, tvenkiniai, ežerai, upeliai), C - be pastovaus vandens telkinio, sausos; 1 - girdyklos (šulinio, vandentiekio vanduo) 2 - girdyklos (vanduo iš tvenkinio, ežero ar kt.), 3 - atviri vandens telkiniai, prie kurių yra priėjimas (tvenkinys, upelis, ežeras)