LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
AIRA PEČELIŪNAITĖ
Šunų kepenų patologijos
Dogs livers pathologies
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: dr. J. Sabeckienė
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „ŠUNŲ KEPENŲ PATOLOGIJOS“ yra:
1. Atliktas mano pačio (ios);
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir uţsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
2015 01 07 Aira Pečeliūnaitė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŢ
LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
2015 01 07 Aira Pečeliūnaitė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO 2015 01 07 doc. Jūratė Sabeckienė --- Lekt. dr.
(data) (katedros/klinikos vedėjo/jos vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE
2015 01 07 Uţkrečiamųjų ligų katedros vedėjas prof. Saulius Petkevičius
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS
(gynimo komisijos sekretorės (-riaus) parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
Turinys
ĮVADAS ... 8
1. Literatūros apţvalga ... 9
1.1 Kepenų histologija ... 9
1.2. Grįţtami hepatocitų paţeidimai ... 10
1.2.1. Hepatocitų hidropinis pabrinkimas... 10
1.2.2. Kepenų lipidozė ... 11
1.2.3. Geleţies kaupimasis kepenyse ... 13
1.3 Įvairūs hepatocitų ir Kupferio ląstelių sutrikimai ... 16
1.4 Kepenų ląstelių nekrozė/apoptozė ... 16
1.5. Kepenų uţdegimas ... 19
1.5.1 Ūmus hepatitas ... 19
1.5.2 Infekcinis hepatitas ... 19
1.5.3 Lėtinis hepatitas ... 21
1.6 Kepenų peraugimas jungiamuoju audiniu ... 22
1.6.1 Kepenų fibrozė ... 22
1.6.2 Kepenų cirozė ... 23
1.7 Kepenų navikai ... 24
2. Tyrimo metodika ... 26
3. Tyrimo rezultatai ... 28
4. Tyrimo rezultatų aptarimas ... 35
Išvados ... 37
SANTRAUKA
DARBO AUTORIUS: Aira Pečeliūnaitė DARBO VADOVAS: Jūratė Sabeckienė
Šis magistrinis darbas buvo ruošiamas 2010 – 2012 metais Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Patologijos centre.
DARBĄ SUDARO: 41 puslapis, 9 grafikai, 3 paveikslai ir 36 literatūros šaltiniai. DARBO TEMA: Šunų kepenų patologijos.
DARBO TIKSLAS: Atliekant patomorfologinius tyrimus ištirti šunų kepenis.
DARBO UŢDAVINIAI: Ištirti, kokios kepenų patologijos daţniausiai diagnozuojamos šunims. Nustatyti šunų lyties ir amţiaus įtaką kepenų ligų pasireiškimui. Išsiaiškinti geleţies įtaką skirtingose šunų amţiaus grupėse.
Nustatyta, kad 3 procentai aptinkamų ligų šunims yra susiję su kepenimis.
Kepenys yra didţiausias vidaus organas, kuris palaiko tinkamą organizmo veiklą. Kiekvienas kūno procesas yra susijęs su jomis. Kadangi organizmas priklauso nuo daug kepenų funkcijų, kepenys dalyvauja įvairiuose patologiniuose procesuose.
Parenchiminės kepenų ligos yra skirstomos į grįţtamus procesus, kaupimo sutrikimus, hepatocitų ir Kupferio ląstelių sutrikimus, nekrozę, kepenų uţdegimą, kepenų peraugimą jungiamuoju audiniu.
Šunims atliekamas kepenų patomorfologinis – histologinis įvertinimas ir nustatomos įvairios kepenų patologijos: hiperemija, degeneracija, fibrozė, cirozė, hemosiderozė, hepatitas, navikai, nekrozė.
Tyrimai atlikti 2010 – 2012 metais. Per šį laikotarpį ištirta 40 šunų, kuriems buvo diagnozuoti kepenų susirgimai. Atliktas kepenų patomorfologinis – histologinis įvertinimas.
IŠVADOS: Patinams (48 proc.) kepenų patomorfologiniai pakitimai pasitaikė daţniau nei patelėms (52 proc.). Patinams daugiausiai pasireiškė hepatitas (84,2 proc.), o patelėms – hiperemija (100 proc.).
Daţniausiai kepenų ligomis sirgo vyresnio amţiaus (39 proc.) šunys. Jauniems (100 proc.) ir seniems (93,8 proc.) šunims daţniausiai diagnozuojama kepenų hiperemija, o vidutinio amţiaus šunims (100 proc.) daţniausiai pasireiškė kepenų hemosiderozė.
Šunys daugiausiai sirgo kepenų hiperemija (97,5 proc.), o maţiausiai – ciroze (2,5 proc.).
Summary
THE AUTHOR OF THE WORK: Aira Pečeliūnaitė SUPERVISOR: Jūratė Sabeckienė
This Master„s Thesis was prepared out in the period of 2010 – 2012 at the Pathology Center of the Veterinary Academy of the Lithuanian University of Health Sciences. THE WORK CONSISTS OF: 41 pages, 9 charts, 3 pictures and 36 sources.
SUBJECT OF THESIS: Dogs livers pathologies.
AIM OF THE THESIS: To examine canine livers using pathomorphological researches. MAIN TASKS:
To research, which canine liver pathologies are most common;
To determine the influence of dogs sex and age appearance of liver diseases;
The influence of iron in different canine age groups.
It is determined, that 3 percent of all canine diseases are related to the liver.
The liver is the biggest internal organ, which maintains the normal organism functions. Every process of the body is related to liver. As most functions of the body system is supported by the liver, the liver itself is participating in pathological processes.
Parenchymal liver diseases are divided to regenerative processes, storage disorders, hepatocytes and Kupffer cells disorders, necrosis, inflammation of the liver, liver connective tissue disorder.
Pathomorphological and histological liver evaluation is made to determine different various liver pathologies: hyperaemia, degeneration, fibrosis, cirrhosis, haemosiderosis, hepatitis, tumors, necrosis.
The researches has been made during the period of 2010 - 2012. 40 dogs with liver disfunctions have been examined. Pathomorphological and histological liver evaluation has been processed.
RESULTS: Livers pathomorfological changes occurred more often to males (48 percent), then to females (52 percent). 84,2 percent of examined males had hepatitis, and 100 percent of females – hyperaemia.
From the 15 examined dogs livers, 12 had iron conglomeration. 40 percent of examined dogs livers had heaviest iron conglomerations. The research showned, that female livers had more iron stored then males livers.
Hemosiderin conglomerations were found in 32 dogs. Largest quantity of hemosiderin was discovered on 42,1 percent of males, and 52,4 percent of female livers. Heaviest amounts of hemosiderin (56,3 percent) diagnosed for middle age dogs.
ĮVADAS
Kepenys yra didţiausias vidaus organas, kuris palaiko tinkamą organizmo veiklą. Kiekvienas kūno procesas yra susijęs su šia didţiule liauka. Kraujo detoksikacija, toksinų šalinimas, tulţies gamyba kaip pagalba gerinant virškinimą - tai tik keletas iš daugelio kepenų funkcijų (Zachary et al., 2012).
Kadangi organizmas priklauso nuo tiek daug kepenų funkcijų, kepenys taip pat dalyvauja ir įvairiuose patologiniuose procesuose. Daugelis ligų sukelia kepenų išvaizdos pokyčius. Šis organas gali funkcionuoti net ir esant stipriams susirgimui, didţiulei infekcijai ar augliui, tačiau tai reiškia, kad esant tokiai situacijai, liga yra stipriai paţengusi ir pavėluotai pastebėjus poţymius ar diagnozavus ligą, gydymas yra beveik neįmanomas. Todėl kepenų mikroskopinis vaizdas yra labai naudingas diagnozuojant ligą. Kepenų ligų diagnozavimas yra vienas iš sunkiausių uţdavinių veterinarijos gydytojui. Yra nustatyta, kad 3 procentai veterinarijos gydytojų aptinkamų ligų yra susiję su kepenimis (Jubb et al., 2007).
Darbo tikslas: Atliekant patomorfologinius tyrimus ištirti šunų kepenis. Darbo uţdaviniai:
1. Literatūros apţvalga
1.1 Kepenų histologija
Klasikinė kepenų skiltelė – tai daugiakampė prizmė, kuri skerspjūvyje yra šešiakampio formos. Jos ilgis yra didesnis uţ plotį. Klasikinės kepenų skiltelįs parenchimą sudaro kepenų epiteliocitai. Skiltelėje jie sudaro vienaeiles kepenų plokšteles. Kepenų plokštelės eina spinduliškai nuo skiltelės periferijos centrinės venos link. Jos apraizgytos tinklinių skaidulų tinklo. Pastarasis skiltelės periferijoje jungiasi su vartų kanalus formuojančiu jungiamuoju audiniu, o centre – su centrinę veną gaubiančiu jungiamuoju audiniu. Kepenų vartų skiltelė atitinka kepenų parenchimos trikampį plotą, esantį aplink triadą. Vartų skiltelė yra kepenų finkcinis vienetas.
Vartų vena, kepenų arterija ir jų šakos bei tarpskiltelinis tulţies latakas, apgaubti vartų kanalo, formuoja kepenų triadas. Ten, kur tarpskiltelinio audinio yra maţai, šios triados yra skiltelių ribų orientyrai (Padaiga ir kt., 2006).
Kepenų acinusas – tai pagrindinis funkcinis kepenų vienetas. Jį sudaro dviejų gretimų klasikinių kepenų skiltelių parenchimos dalys. Pjūvyje kepenų acinusas yra rombo formos.
Kepenų epiteliocitai skiltelėje sudaro viena eile išsidėsčiusios kepenų plokšteles. Kepenų epiteliocitai turi šešis ir daugiau paviršių. Kepenų epiteliocitai sudaro apie 80 proc. kepenų ląstelių populiacijos. Jie turi vieną ar du sferinius branduolius su ryškiais branduolėliais. Epiteliocitų citoplazmoje yra įvairių organėlių ir intarpų – grūdėtasis ir negrūdėtasis endoplazminis tinklas, goldţio aparatas. Epiteliocituose yra daug mitochondrijų, lizosomų ir peroksisomų, o jų acidofilinėje citoplazmoje yra daug riebalų lašelių, glikogeno ir pigmento lipofuscino granulių (Padaiga, 2006).
Centrinė vena lokalizuojasi kepenų skilties centre su radialiai išsidėsčiusiomis hepatocitų plokštelėmis. Kepenų venos ir kepenų arterijos šakos išsidėstę skilties periferijoje ir iš jų kraujas patenka į sinusoidus. Periferiškai išsidėstę tulţies latakai išsišakoja į smulkesnius tulţies latakėlius ir pasitalpina tarp hepatocitų (Zachary, 2011).
Ţvaigţdiškosios ląstelės yra matomos kaip lipidų lašeliai. Jos įsikūrusios tarp endotelio ląstelių ir hepatocitų. Endotelio ląstelės yra atpaţįstamos pagal jų pailgą ir plokščią branduolį (Monga, 2011). Kepenų ţvaigţdiškosios ląstelės yra randamos hepatocitų pakraščiuose. Paprastai, jos yra atsakingos uţ vitamino A saugojimą savo citoplazminėse vakuolėse (Zachary, 2011).
Sinusoidų plokštelės jungiasi su kepenų makrofagais, dar kitaip vadinamais Kupferio ląstelėmis. Šios ląstelės, prisijungusios prie monocito-makrofago sistemos, sunaikina infekcinius sukelėjus ir senstančias ląsteles, pavyzdţiui, kaip eritrocitus, kietąsias daleles, endotoksinus ir kitas medţiagas. Jos yra mobilios ir sugeba migruoti į paţeisto audinio vietas ir regioninius limfinius mazgus. Kupferio ląstelės yra siejamos su citokinais, hepatocitais bei endotelio ir ţvaigţdiškosiomis ląstelėmis. Jos gali veikti kaip antigenai, apsaugantys ląsteles, nors jos nėra kaip makrofagai. Kupferio ląstelių pagrindinė savybė yra fagocitozė. Šios ląstelės yra kilusios iš monocitų, plintančių per kraują (Zachary, 2011). Kupferio ląstelės daţniausiai aptinkamos ant pagrindinių endotelio ląstelių arba sinusoidinių kapiliarų sienelės. Jos matomos kaip lizosomos (Monga, 2011).
Kepenys organizme ne tik svarbios kaip virškinimo liauka, bet kartu tai sudėtinga laboratorija ir saugykla. Jos dalyvauja angliavandenių, riebalų, baltymų apykaitoje, gamina ir išskiria tulţį, nukenksmina bei su tulţimi išskiria įvairius organizmo medţiagų apykaitos produktus, atlieka barjerinę ir apsauginę organizmo funkciją, sintetina ir kaupia vitaminą A, kaupia geleţį, metabolizuoja hormonus, sintetina daugelį krešėjimo faktorių (P. Pibot et al., 2006).
1.2. Grįţtami hepatocitų paţeidimai
1.2.1. Hepatocitų hidropinis pabrinkimas
Jeigu ląstelė nestipriai paţeista, nustojus veikti prieţastiniam veiksniui, ląstelės funkcijos atsistato. Ląstelė ţūva sutrikus ląstelės gyvybiniams procesams dėl ląstelės organoidų paţeidimo. Kepenų ląstelių pabrinkimas sukelia kepenų nepakankamumą (Mačiulskis, 2007).
Ląstelės pabrinkimas taip pat išsivysto dėl kraujo apytakos sutrikimų, hipoksijos, infekcinių ligų, apsinuodijimų, fizinių ir cheminių veiksnių. Ląstelei nepajėgiant reguliuoti osmosinį slėgį, sutrikus „K/Na siurbliui“, vanduo kaupiasi ląstelės citoplazmoje ir organoiduose (Mačiulskis, 2007).
Makroskopiškai kepenys yra rausvai rudos spalvos, padidėjusios, standţios konsistencijos, pjūvio paviršius pilkšvas, lyg apiplikytas karštu vandeniu. Histologiškai kepenų skiltelių ir sijų struktūra yra nepakitusi, kapiliaruose maţiau kraujo. Kepenų ląstelės padidėjusios, suapvalėjusios, citoplazma drumsta arba grūdėta, branduoliai nepakitę (Mačiulskis, 2007).
1.2.2. Kepenų lipidozė
Kepenų lipidozė (kepenų suriebėjimas) – tai nenormalus lipidų kaupimasis hepatuocituose (Monga, 2011). Lipidozė yra nespecifinė, grįţtama ląstelių suţalojimo forma, kai kepenyse kaupiasi trigliceridai. Kepenų lipidozė yra lipidų vakuolių kaupimasis kepenų citoplazmoje. Kai audiniai, fiksuojami formalinu ir uţliejami parafinu, riebalai matomi kaip tuščios vakuolės. Fiksuotos ar nefiksuotos šaldytos audinio dalys gali būti naudingos diagnozuojant mikrovezikulinę lipidozę ir kitas medţiagas, susikaupusias vakuolėse (http://www.cldavis.org/cgi-bin/download.cgi?pid=314. Prieiga per internetą 2012 m. Rugpjūčio 10 d.). Kepenų lipidozės terminas naudojamas, kai kepenų lipidų kiekis yra didesnis nei 5% kepenų svorio. Lipidai yra ištirpę ir atrodo kaip tuščių vakuolių sankaupos hepatocitų citoplazmoje. Lipidų kaupimasis hepatocituose gali būti matomas kaip raudona O dėmė. Riebalų kaupimasis kepenyse yra vadinamas "makrovezikuline", kai lipidų lašeliai yra dideli ir nustumia hepatocitų branduolius į vieną pusę arba "mikrovezikuline", kai yra daug nedidelių lipidų lašelių sankaupų, kurios yra maţesnės uţ branduolį (Monga, 2011).
nekrozę, cirozę ir uţdegimą (http://www.cldavis.org/cgi-bin/download.cgi?pid=314. Prieiga per internetą 2012 m. rugpjūčio 10 d.).
Kepenų biopsija ir kepenų mikroskopinis tyrimas yra "auksinis standartas" diagnozuojant kepenų suriebėjimą, nors riebalų kiekis kepenyse gali būti matomas tiriant ultragarsu, kompiuterine tomografija ir magnetiniu rezonansu (Monga, 2011).
Kepenų lipidozė gali išsivystyti dėl padidėjusio laisvųjų riebiųjų rūgščių susikaupimo kepenų ląstelėse (badavimas, ketozė, diabetas), padidėjusios laisvųjų riebiųjų rūgščių esterifikacijos į trigliceridus, sumaţėjusios laisvųjų riebiųjų rūgščių oksidacijos (anemija, hipoksija, toksikozės), sumaţėjusios sintezės baltymo apoproteino, kuris reikalingas lipoproteinų sintezei (baltymų stoka, apsinuodijimai), lipotrofinių medţiagų stokos (metiono, cholino) ir sumaţėjusio lipoproteinų išskyrimo iš kepenų ląstelių (apsinuodijimai) (Hall, 2003).
Kepenų pokyčiai priklauso nuo lipidų kiekio, kuris gali atsidėti kepenų ląstelėse. Jei kepenų ląstelėse yra minimalus lipidų kiekis, tai kepenys gali būti nepakitusios. Kepenų ląstelėse susikaupus didesniam lipidų kiekiui kepenys yra padidėjusios, gali būti geltonos, oranţiniai geltonos ar gelsvai rudos spalvos, minkštos konsistencijos (1 pav.). Histologiškai kepenų ląstelių citoplazmoje – įvairaus dydţio , apvalios formos vakuolės, ląstelių branduoliai gali būti nustumti prie ląstelės sienelės. Padidėjusios kepenų ląstelės suspaudţia sinusoidinius kapiliarus (Mačiulskis, 2007).
1.2.3. Geleţies kaupimasis kepenyse
Geleţis, varis ir cinkas yra pagrindiniai mikroelementai, kurie atlieka įvairias funkcijas. Šių mineralų koncentracija yra saugoma kepenyse ir gali būti vertinama kaip trūkumas arba toksiškumas. Geleţis yra hemoglobino, mioglobino komponentas, ir citochromo fermentas. Visa tai yra saugoma kepenyse kaip feritinas ar hemosiderinas. Feritine yra geleţies kompleksinis junginys su baltymu. Bendras geleţies kiekis organizme yra reguliuojamas pagal jo kiekį ţarnyno absorbcijoje su kasdien prarandamu kiekiu geleţies. Prarandama su odos, ţarnyno ir urogenitalinėmis epitelio ląstelėmis (Schultheiss et al., 2002).
Geleţis yra reikalinga augimui beveik visų gyvųjų organizmui, įskaitant tiek gyvūnus, tiek bakterijas. Feritinas yra multimerinės molekulės formos ir yra tirpus vandeniniuose tirpaluose. Hemosiderinas gaunamas iš feritino ir yra santykinai netirpus. Feritino ir hemosiderino geleţis lengvai pereinaįi audinį, kai reikia hemoglobino sintezei arba kitiems geleţies turintiems junginiams (Andrews et al., 1994).
Apie 70 proc. geleţies randama ţinduolių hemoglobine ir apie 5 – 10 proc. geleţies randama mioglobine. Kai susijungia hemoglobinas ir mioglobinas, geleţis virsta dvivalente geleţies forma (Fe2+). Iki 25 proc. geleţies organizme yra trivalente geleţies forma (Fe3+) ir yra saugoma hemosiderine, feritine, kepenų transferine, bluţnyje ir kaulų čiulpuose. Trivalentė geleţis naudojama geleţyje, kurios sudėtyje yra fermentų, tokių kaip peroksidazė, katalazė ir citochromas (Albretsen, 2006).
Geleţies absorbcija susideda iš dviejų etapų. Pirma, geleţies jonai yra absorbuojami iš ţarnų į gleivinės ląsteles. Dvivalentė geleţis yra geriau absorbuojama nei trivalentė geleţis, nes trivalentė geleţis nusėda neutraliame tirpale, kurio pH lygi 7, arba normaliomis fiziologinėmis sąlygomis. Tačiau abi formos gali būti absorbuojamos, jei jos yra jonizuotos. Kadangi geleţis privalo būti jonizuota, kad būtų absorbuojama, metalinė geleţis ir geleţies oksidas (rudys) paprastai nekelia susirūpinimo, kai yra praryjama. Daugiausia geleţies absorbcija vyksta dvylikapirštėje ir tuščiojoje ţarnoje, tačiau gyvūnams, kurie serga geleţies toksikoze, geleţis turėtų būti geriausiai absorbuojama visame virškinimo trakte (Albretsen, 2006).
Gausus cukraus ir vitamino C vartojimas padidina geleţies absorbciją, o gausus fosfatų vartojimas sumaţina (Albretsen, 2006).
praradimas, skylant hemoglobinui, yra greitai sujungiamas su transferinu ir transportuojamas į kaulų čiulpus dėl hemoglobino resintezės. Dėl šios prieţasties maţai geleţies yra prarandama su šlapimu ar išmatomis. Be to, geleţies praradimas nėra padidėjęs net ir po geleţies perdozavimo (Albretsen, 2006).
Kai absorbuojama geleţis nėra susijusi su baltymu, tada gaminami įvairūs kenksmingi laisvieji radikalai. Dėl šios prieţasties geleţies koncentracija yra grieţtai kontroliuojama ţinduolių ląstelėse ir biologiniuose skysčiuose. Ūminę geleţies toksikozę sukelia tiesioginis poveikis virškinimo traktui, o ląstelių pakitimus sukelia laisvos geleţies cirkuliacija. Kai geleţis, susijungusi su baltymu, prisisotina, laisvosios geleţies jonai leidţiami į bendrą kraujotaką. Laisva geleţis įsiskverbia į kepenų, širdies ir smegenų ląsteles. Ląsteliniame lygyje laisva geleţis padidina lipidų peroksidaciją, ko pasekoje yra paţeidţiami mitochondrijų, mikrosomų ir kitų ląstelių organoidai (Albretsen, 2006).
Kepenys atlieka svarbų vaidmenį geleţies metabolizme. Tai pirminė vieta organizme, kur yra saugoma geleţis ir tai svarbiausia vieta geleţies homeostazės reguliavime. Geleţis yra absorbuojama iš maisto tam tikrais kiekiais kiekvieną dieną, kad palaikyti geleţies pusiausvyrą. Geleţis siejama su plazmos baltymu transferinu ir yra pernešama į audinius ir saugoma kaip feritinas. Geleţies perteklius yra saugomas hepatocituose (Monga, 2011).
Kepenų metabolizmas yra grieţtai reguliuojamas kepenų geleţies hormono hepcidino. Daugiausia jis sintetinamas hepatocitų ir yra išskiriamas į kraujotaką, kur jungiasi su feroportinu. Hepcidinas sukelia feroportino ţūtį, taip apribojant su maistu suvartojamą geleţies absorbciją ţarnyne, geleţies išlaisvinimą iš makrofagų ir geleţies atsargas kepenyse. Geleţies perteklius didina hepcidino kiekį, kuris riboja geleţies praeinamumą eritropoezei ir kitus geleţiai priklausančius procesus, o kai geleţies maţai, reguliuoja hepcidino didėjimą geleţies biologiniam praeinamumui. Per didelis geleţies kiekis yra ţalingas ir tai gali generuoti laisvuosius radikalus, kurie sukelia oksidacinį stresą ir kepenų paţeidimus (Monga, 2011).
Viena iš geleţies toksikozės prieţasčių yra ta, kad visuomenė neţino produktų toksiškumo, nors juos laiko natūraliais ir būtinais sveikai gyvensenai. Kita prieţastis yra ta, kad daugelio farmacinių preparatų sudėtyje yra geleţies. (Albretsen, 2006).
Produktų etiketėse nevisada nurodoma, kad geleţis yra chelatinė. Dauguma produktų, kurių sudėtyje yra geleţies, ji yra druskų pavidalu (Albretsen, 2006).
Geleţis yra labiausiai paplitęs mikroelementas organizme ir yra būtinas daugeliui biologinių sistemų. Tačiau pernelyg didelis kiekis geleţies yra toksiškas kepenų ląstelėms. Ūminis geleţies apsinuodijimas yra paplitęs ir mirtinai paveikia šunis, kates ir kitus gyvūnus. Geleţis gali būti pagrindinė mirties prieţastis dėl apsinuodijimo. Geleţis turi įtakos širdies ir kraujagyslių sistemai.
Geleţies perteklius gali sukelti riebalų nekrozę miokarde, padidinti kapiliarų pralaidumą ir sumaţinti išstumiamą kraujo kiekį. Laisva geleţis skatina serotonino ir histamino išsiskyrimą. Visi šie mechanizmai sukelia šoką. Geleţies perteklius sutrikdo krešėjimo mechanizmus ir padidina hemoragijas ir sukelia trombocitopeniją (Albretsen, 2006).
Per maţa geleţies koncentracija organizme gali būti dėl nepakankamos mitybos, sumaţėjusios absorbcijos ar kraujo netekimo. Tokiu atveju pasireiškia klinikinė anemija. Hemosiderinas yra geltonai rudos spalvos pigmentas, kuris susidaro iš hemoglobino. Jis daţniausiai aptinkamas kepenų epitelio ląstelėse. Hemosiderino perteklius susidaro intensyviai irstant eritrocitams. Jis susikaupia kepenų ir Kupferio ląstelėse (Mačiulskis, 2007). Tai gali sukelti per didelė geleţies koncetracija, esanti maiste, kraujo perpylimas dėl talasemijos (genetinė kraujo liga, kuri atsiranda sutrikus hemoglobino gamybai). Priešingai, hemochromatozė pasiţymi feritino ir hemosiderino kaupimu hepatocituose, Kupferio ląstelėse ir tulţies latakų epitelyje, širdies, kasos ir sanarių fibroblastuose bei odoje. Hemochromatozė yra daţna genetinė liga, kuri apima sutrikusios geleţies reguliaciją plonosiose ţarnose. Sergantiems šia liga, gali išsivystyti kepenų nepakankamumas (Schultheiss et al., 2002).
Bendri kepenų paţeidimai gali svyruoti nuo lengvo iki sunkaus kapsulės pabrinkimo ir gali apimti ląstelių pabrinkimą ir gleivinės epitelio, miokardo, kraujagyslių ląstelių ir hepatocitų nekrozę (Peterson, 2006).
Kepenys kaupia laisvą geleţį Kupferio ląstelėse ir hepatocituose. Mitochondrijų ląstelėse ir keliuose ląstelių organoiduose lokalizuojasi geleţis. Galiausiai sukeliama hipoglikemija, hiperamonemija, krešėjimo sutrikimai ir kepenų encefalopatija. Laisva geleţis slopina trombo fibrinogeno virsmą į fibriną. Histopatologinis įrodymas, kad geleţies sukeltą kepenų paţeidimą sudaro drumsti ir pabrinkę hepatocitai, riebalinės metamorfozės, masyvi ir periportalinė nekrozė (Albretsen, 2006).
ląstelių ţūtį bei audinio paţeidimus. Tai atsispindi geleţies pertekliaus ligose, tokiose kaip paveldima hemochromatozė ar transfuzinė siderozė, kur yra per didelis geleţies kaupimasis, sukeliamas audinių paţeidimas ir organų disfunkcija. Patologinis geleţies kaupimasis kepenyse taip pat siejamas su kepenų navikų vystymųsi (Papanikolaou, 2004).
1.3 Įvairūs hepatocitų ir Kupferio ląstelių sutrikimai
Kepenų ląstelių nukleariniai pakitimai, kuriuose yra: citoplazmos invaginacija, glikogeno ir intranukleariniai intarpai (virusiniai ir sukelti švino) (http://www.cldavis.org/cgi-bin/download.cgi?pid=314 Prieiga per internetą 2012 m. lapkričio 15d.).
Kepenų ţvagţdiškosios ląstelės (lipocitai ar riebalus kaupiančios ląstelės) dėl neţinomų prieţasčių turi didesnes vakuoles (toks pokytis atsiranda vyresnio amţiaus šunims). Po citokinų ir augimo faktorių stimuliacijos normalios ţvaigţdiškosios ląstelės yra paverčiamos į miofibroblastus ir prisideda prie fibrozės kartu su kitais fibroblastais (http://www.cldavis.org/cgi-bin/download.cgi?pid=314 Prieiga per internetą 2012 m. lapkričio 15d.).
Kupferio ląstelių nekrozė matoma sepsio ar toksemijos metu. Kupferio ląstelės absorbuoja raudonąsias ląsteles (eritrofagocitus) ir kaupia geleţį (hemosiderozė), kai yra padidėjęs eritrocitų kiekis (http://www.cldavis.org/cgi-bin/download.cgi?pid=314 Prieiga per internetą 2012 m. lapkričio 15d.).
Apoptozės ląstelės fagocituojamos į eozinofilinius citoplazmos intarpus. Lipofuscinas yra geltonai rudas, PAS teigiamas, lipidų skilimo produktas, kuris kaupiasi Kupferio ląstelėse ir makrofaguose dėl padidėjusio hepatocitų skaičiaus esant nekrozei/apoptozei. Lipofuscinu prisotinti makrofagų ţidiniai yra susiję su senėjimo procesu, ankstesnių hepatocitų mirtimi, portosisteminiais šuntais ir kepenų perfuzija. Kai juos sudaro makrofagai su lipofuscino pigmentu, jie yra vadinami lipogranuliomomis. Ţidiniai be makrofagų yra vadinami pigmentinėmis granuliomomis. Šie ţidiniai taip pat gali turėti geleţies, limfocitų ir plazminių ląstelių (http://www.cldavis.org/cgi-bin/download.cgi?pid=314 Prieiga per internetą 2012 m. lapkričio 15d.).
1.4 Kepenų ląstelių nekrozė/apoptozė
dėl kurio išsivysto subletalinis kepenų paţeidimas, šis pigmentas daţniausiai gali būti randamas paveiktose ląstelėse, susijusiose su fagocitais (Zachary et al., 2012).
Ląstelės ţūtis skirstoma į du skirtingus procesus:
Tai nekrozė, kuriai būdingas citoplazmos pabrinkimas, organoidų ir plazminės membranos pakitimai ir apoptozė ar uţprogramuota ląstelių mirtis, kuriai būdingas ląstelių susitraukimas ir nepaţeista ląstelės membrana. Paprastai nekrozuotos ląstelės dalyvauja ląstelių kariokinezėje ir suirime. Koaguliacinei nekrozei būdinga netikėta hepatocitų denatūracija ir pabrinkę hepatocitai su eozinofiline citoplazma, kariokinezė ir kariolizė. Lizinei nekrozei yra būdingas hepatocitų praradimas ir gausybė eritrocitų retikuliniame jungiamajame audinyje (Zachary et al., 2012).
Klasikinė apoptozė sukeliama naviko nekrozės faktoriaus (TNF-alfa) ar specifinių receptorių, esančių ant ląstelės membranos, veikime. Apoptozė yra atpaţįstama acidofilinių kūnų formavimesi, kur yra ryški eozinofilinė, homogeniška ir apvali struktūra, kuri randama tarp hepatocitų, sinusoidų ar makrofagų (Zachary et al., 2012).
Kepenų ląstelių apoptozę ir nekrozę lydi antrinis uţdegimas ir hepatito poţymiai. Jie gali pasireikšti kaip:
• Apoptozinis ar acidofilinis kūnas, kuriam būdingi stipriai sudţiūvę acidofiliniai hepatocitai su kondensuotu branduoliu, apsuptu tuščia aureole.
• Ţidinys, susiliejantis ir pereinantis, ar masyvi nekrozė, kuriai būdinga ląstelių koaguliacija su piknoze (ląstelės branduolio degeneracija prieš ląstelės ţuvimą), kariorekse ir kariolize (koaguliacinė nekrozė) arba hepatocitų irimas su retikulinio tinklo lize (lizinė nekrozė), kartais su eritrocitų pasikeitimu ir/ar makrofagų infiltracija.
• Dalinė nekrozė (siejama su hepatitu), kuriai būdingas ribų sunaikinimas, apoptozė, parenchimos ir jungiamojo audinio mononuklearų infiltracija (Mouwen et al., 2007).
išsaugojimu, piknoze, kariokine ir kariolize. Kolikvacinė nekrozė atsiranda dėl osmosinio hepatocitų pabrinkimo ir suirimo ir pasireiškia kaip hepatocitų irimas dėl retikulinio tinklo ir/ar eritrocitų pakeitimo ir lipofuscino buvimo makrofaguose. Nekrozė apima Kufperio ląstelių proliferaciją ir fagocitinių ląstelių infiltraciją su nekrozinių ląstelių rezorbcija ir lize (http://www.cldavis.org/cgi-bin/download.cgi?pid=314 Prieiga per internetą 2012 m. lapkričio 15d.).
Kepenų ląstelių degeneracijos ar nekrozės rezultate visada įvyksta vienas iš šių trijų morfologinių pavyzdţių:
• atsitiktinė kepenų ląstelių degeneracija ir/ar nekrozė
Atsitiktinė kepenų ląstelių degeneracijai ir/ar nekrozei yra būdinga pavienių ląstelių nekrozės buvimas visose kepenyse arba nekrotinių hepatocitų daugiaţidininiai plotai. Šie plotai yra išsidėstę visose kepenyse. Šis pavyzdys yra tipiškas infekcinijos sukelėjams, virusams, bakterijoms ir tam tikriems pirmuoniams. Atskiri šviesūs, o rečiau, tamsiai raudoni ţidiniai, labai atitolę nuo parenchimos. Tokių ţidinių dydis yra kintamas ir svyruoja nuo < 1mm iki kelių milimetrų. Paţeistuose kepenų plotuose hepatocitai yra greičiau degeneruojami ar nekrozuojami, kadangi uţkrečiamųjų ligų sukėlėjai veikia ţalingai (Zachary et al., 2012).
• zoninė kepenų ląstelių degeneracija ir/ar nekrozė
Zoninė kepenų ląstelių degeneracija ir/ar nekrozė arba dar kitaip vadinama “zoniniu pakitimu”. Dideliam zoniniam kepenų pakitimui, nepriklausomai nuo jo vietos skiltyje, yra būdingos pabąlusios ir neţymiai išsiplėtusios kepenų skiltys su uţapvalintais kraštais, ir turinčios tvirtą kapsulę. Degeneravę hepatocitai išsipučia ir kai dauguma hepatocitų zonų yra paveikti, tada skilties dalys atrodo šviesios ar blyškios. Priešingai, kai tam tikroje skilties zonoje hepatocitai yra nekrotizavę, tuomet sinusoidai išsiplečia, grūdasi ir tokia zona atrodo tamsiai (Zachary et al., 2012).
• masyvi kepenų ląstelių degeneracija ir/ar nekrozė
1.5. Kepenų uţdegimas
Hepatitas yra kepenų uţdegimas. Tai sudėtingas procesas, apimantis kraujagyslių reakciją į suţalojimą, skysčių ir leukocitų kaupimąsi. Kepenų parenchimos paţeidimai lemia griţtamą (ląstelių pabrinkimą ir lipidozę) ar negriţtamą ţalą (ląstelių mirtį), tačiau gali iššaukti uţdegimą. Kepenų pakitimų baigtis priklauso nuo paţeidimo pobūdţio, apimties ir trukmės. Histologiškai hepatitas apibrėţiamas: paplitimas, uţdegiminių ląstelių tipas (neutrofilai, eozinofilai, makrofagai, limfocitai, plazminės ląstelės), apoptozės ar nekrozės buvimas, nekrozės rūšys (koaguliacinė ar kolikvacinė), nekrozės išsidėstymas (daugiaţidininė, zoninė, masyvi), hepatocitų ir tulţies latakų regeneracija, fibrino ir trombų susidarymas, sukėlėjai (bakterijos, grybeliai, geleţis, varis ir t.t.) ir fibrozės buvimas. Reakcija į paţeidimą gali būti neryški (http://www.cldavis.org/cgi-bin/download.cgi?pid=314 Prieiga per internetą 2012 m. lapkričio 15d.).
1.5.1 Ūmus hepatitas
Ūminis hepatitas morfologiškai apibūdinamas kaip uţdegimo, kepenų ląstelių apotozės ar nekrozės ir, kai kuriais avtejais, regeneracijos kombinacija. Kepenų paţeidimai daţniausia yra išplitę. Ūmaus hepatito uţdegiminis infiltratas sudarytas iš neutrofilų, eozinofilų, makrofagų, limfocitų ir plazminių ląstelių (Mouwen et al., 2007).
1.5.2 Infekcinis hepatitas
sekrecijos uţsikimšimus, arba per besitesiantį uţdegimo plitimą nuo dvylikapirštės ţarnos iki latakų audinių (Smith et al., 1957).
Infekcinio hepatito sukėlėjas taip pat patenka per kvėpavimo takus ir virusas lokalizuojasi tonzilėse. Per krūtinės lataką patenka į kepenis, infekuoja parenchimines kepenų ir kraujagyslių endotelio ląsteles ir taip sukelia kepenų skiltelių nekrozę (Kearns, 2009).
Ūmus toksinis hepatitas charakterizuojamas pagal ląstelių ţūties ir jų mirties sukeliamus pokyčius, kitaip tariant, pagal hepatocitų pabrinkimą, riebalų ląstelės degeneraciją ir nekrozę (Smith et al., 1957).
Mikroskopiškai nekrozė yra daţniausiai koaguliacinio tipo, atpaţįstama pagal piknozę ir acidofilinę citoplazmą. Vėliau vyksta skilimas į sudedamąsias dalis ir išnykimas. Pagal lokalizaciją, kepenyse nekrozė gali uţimti bet kurią iš šių penkių formų:
1) Difuzinė nekrozė, dėl pokyčių įvairiose vietose neatsiţvelgiant į skiltelines ribas.
2) Ţidininė nekrozė – smulkūs nekrotiniai plotai, visur atsirandantys skilteliniai ţidiniai ir uţimantys bet kurią skilčių dalį.
3) Periferinė nekrozė, kurioje skaidulinės periferinės zonos yra reguliariai nekrotizuotos. Ši forma nepasitaiko labai daţnai. Toksinės medţiagos atnešamos su krauju į skiltis be jokios ţalos kraujotakos sistemai bei ląstelių oksigenacijai. Į periferines ląsteles patekęs uţterštas kraujas, sukelia didţiausias problemas.
4) Vidurinės zonos nekrozė – kai didţiausi nekrotiniai pakitimai ląstelėse įvyksta tarp periferinės ir centrinės skilties.
5) Centrilobulinė nekrozė – kai arčiausiai centrinės venos esančios ląstelės kenčia nuo toksinų (Smith et al., 1957).
būti labiausiai išblyškusios skilties dalelės. Arčiausiai jų esančios normalios periferinės zonos ląstelės išlaiko jų natūralią tamsiai rudą spalvą. Retai, tačiau įmanoma nuspręsti, kokia yra būklė, bet gali kilti sunkumų nustatant, kurie iš šių pakitimų įvykę. (Smith ir kt., 1957). Kepenų dydis linkęs sumaţėti dėl kai kurių parancheminių kepenų ląstelių, kurios patiria nekrozę ir išnyksta. Tačiau kraujo antplūdis ar riebalų kaupimas didina kepenų dydį. Stipriai paveiktos kepenys daţniausiai yra maţesnės nei sveikos (Greene, 2006).
Nors egzistuoja didėjantis toksinio hepatito sukėlėjų sąrašas, yra dar daug neţinomų medţiagų, kurios sukelia šią ligą. (Radostits ir kt., 1994). Šios medţiagos skirstomos į tris grupes:
1) Cheminiai nuodai - arsenai ir arseninės kilmės vaistai, fosforas, gyvsidabris, chloroformas, tanino rūgštis,cinchofenas, tetrachloroetanas, trinitrotulenas, tetrachloretilenas, anglies tetrachloridas. Paskutinės dvi iš išvardintų medţiagų yra ypač aktualūs veterinarinėje medicinoje, dėl jų daţno naudojimo kaip antihelmintinių vaistų. Jų toksiškumas itin pastebimas dėl jų poveikio kepenims. Akmens anglių degutas ir gosipolis sukelia stiprų bei destruktyvinį hepatitą.
2) Augalinės kilmės nuodai
3) Metaboliniai nuodai - atrasta, kad kepenų nekrozė ir gelta gali atsirasti dėl itin didelių folikulinių hormonų kiekio.
Tačiau, pirmiausia, liga atsiranda dėl infekcijos, prarijus ar įkvėpus toksinių medţiagų, kurios neigiamai veikia kepenis (http://www.canine-epilepsy.com/liverdisease.htm Priega per internetą 2012 m. vasario 11 d.).
Ūmaus susirgimo atveju svarbiausios pirmos kelios dienos. Tuo metu daugelis kepenų parancheminių ląstelių nekrozuojasi ir išnyksta (Smith et al., 1957).
1.5.3 Lėtinis hepatitas
ankstyvoje ligos stadijoje (http://www.cldavis.org/cgi-bin/download.cgi?pid=314 Prieiga per internetą 2012 m. lapkričio 15d.).
Daţniausiai šunų lėtinio hepatito pasireiškiančios prieţastys yra nenustatytos, nors kai kuriais atvejais šios ligos prieţastis yra leptospiros. (http://www.cldavis.org/cgi-bin/download.cgi?pid=314 Prieiga per internetą 2012 m. lapkričio 15d.) Taip pat šunys daţnai prisiėda uţteršto maisto, todėl nėra ţinoma kokių nenustatytų toksinių medţiagų patenka į organizmą (Ettinger, 2009).
Lėtiniui hepatitui būdinga fibrozė, hepatocitų nekrozė ir kintamas mononuklearinis ar mišrus uţdegiminis infiltratas. Cirozė yra lėtinio hepatito galutinė stadija, kuriai būdinga difuzinė fibrozė, susijusi su hiperplazminiais mazgeliais ir nenormalios struktūros parenchima.
1.6 Kepenų peraugimas jungiamuoju audiniu
1.6.1 Kepenų fibrozė
Kepenų fibrozė yra kepenų peraugimas jungiamuoju audiniu. Nors jis keičia buvimo vietą ypač ankstyvoje ligos stadijoje, kepenų randas yra vienodas tarpląstelinėje matriksoje ir ją pakeičia. Cirozė yra fibrozės galutinė stadija.
Fibrozės, kraštutiniu atveju, cirozės disfunkcija prasideda nuo atskirų ląstelių pakitimų, baigiant viso liaukinio organo funkcijos sutrikimu. Fibrozė yra patologinė ţaizdų gyjimo reakcija, o rezultatai kinta dėl lėtinės ţalos kepenims greičiau nei dėl ūmaus suţalojimo, kuris gyja be fibrozės.
Daugelis atvejų, įskaitant fibrogeninių ląstelių pobūdį, rando kompoziciją ir fibrogenezės mediatorius, kepenų fibrozė yra panaši į kitų organų fibrozę, įskaitant inkstus, plaučius ir odą. Tačiau kepenų fibrozės daugelis aspektų ir ţalos atstatymas yra unikalus kepenims. Kepenys yra labai regeneracinės, jos gali atkurti savo masę net po ketvirtadalio kepenų dalies netekties ir regeneracija yra svarbi kepenų ţaizdų gyjime, o ypač po traumos. Regeneracija taip pat atlieka svarbų vaidmenį cirozės evoliucijoje. Įprastas regeneracinis mechanizmo nepakankamumas ir kamieninių ląstelių įnašas atstatymui yra svarbiausias cirozės vaidmuo. Kita išskirtinė kepenų savybė yra unikali kraujagyslėms; kepenų fibrozė išsiskiria įprastu kraujagyslių struktūros sutrikdymu ir hemodinamikos pakitimais.
Bendra fibrozės etiologija:
Nuodingos - vaistai (amjodarono, metotreksatu, ir vitamino A), metabolinė, vilsono liga ir kiti vario perkrovos sindromai, hemochromatozė, geleţies perteklius, autosominė recesyvinė policistinių inkstų liga, cistinė fibrozė, 1 antitripsino trūkumas, progresyvinės intrahepatinės cholestazės sindromai, keli paveldimi medţiagų apykaitos sutrikimai, sinusoidinės obstrukcijos sindromas, lėtinis dešiniosios širdies nepakankamumas Autoimuninė - autoimuninis hepatitas (Monga, 2011).
1.6.2 Kepenų cirozė
Cirozė yra paskutinė lėtinio hepatito stadija ir difuzinis procesas, apibūdinamas kaip fibrozė ir sveikųjų kepenų virsmas į nenormalios struktūros parenchiminius mazgus (http://www.cldavis.org/cgi-bin/download.cgi?pid=314 Prieiga per internetą 2012 m. lapkričio 15d.). Kepenų cirozė yra kepenų ląstelių nekrozės ir regeneracijos, kurią gali sukelti toksinės medţiagos, infekcinių ligų sukėlėjai ir kiti faktoriai, galutinė stadija. Formuojantis kepenų cirozei, galima nustatyti kepenų ląstelių nekrozę, kepenų fibrozę, mazgelinę regeneraciją, tulţies latakų hiperplaziją ir kraujagyslių anastomozes (Mačiulskis, 2007). Galima išskirti dvi kepenų cirozės morfologines kategorijas: mikronodulinė kepenų cirozė su ne maţesniais kaip 3mm dydţio taisyklingais mazgeliais ir makronodulinė su ne didesniais kaip 3mm dydţio netaisyklingais mazgeliais. Mikronodulinė cirozė vystosi iš įprastos ar difuzinės fibrozės, o makronodulinė cirozė vystosi iš taisyklingai pasiskirsčiusių didesnių nekrozės plotų. Šunims, sergantiems ciroze, taip pat pasireiškia ir bendra latakų proliferacija, įvairaus laipsnio uţdegimas, tulţies stazė, lipidozė ir glikogeno kaupimasis (http://www.cldavis.org/cgi-bin/download.cgi?pid=314 Prieiga per internetą 2012 m. lapkričio 15d.).
2 pav. Kepenų fibrozė ir cirozė (Monga, 2011)
1.7 Kepenų navikai
Kepenų navikas – tai piktybinė kepenų liga. Kepenyse navikiniai pokyčiai gali atsirasti dėl pirminio naviko arba išplitus į kepenis kitų organų navikams (metastazės). Kepenų navikas taip pat gali būti klasifikuojamas kaip pirminis arba antrinis. Jei navikas išsivystė kepenyse, tai jis vadinamas pirminiu kepenų naviku. Jei navikinės ląstelės atkeliavo į kepenis iš kito organo, tai toks navikas kepenyse vadinamas antriniu kepenų naviku (Cowell et al., 1998).
Karcinoma – piktybinis epitelinis navikas, kilęs iš bet kurio germinatyvinio lapelio epitelinių audinių. Piktybinio naviko citologinis poţymis – branduolio/citoplazmos santykio padidėjimas.
Pirminiai kepenų navikai yra retai pasitaikantys. Jie skaičiuojami nuo 0.6 proc. iki 1.3 proc. nuo visų šunų neoplazmų. Daugiausiai piktybinių navikų atsiranda senesniems gyvūnams, kurių amţius vidutiniškai yra 10 metų. Jokios šunų veislės neturi padidėjusios rizikos piktybinių pirminių kepenų navikų atsiradimui (Withrow et al., 1996).
Prieţastys neţinomos, tačiau tyrimai parodė, kad tam tikri kancerogenai, ypatingai aflatoksinai, pirolizidininiai alkaloidai ir dietil nitrozaminai sukelia pirminius kepenų navikus (Withrow et al., 1996).
didelės masės, kuri veikia vieną iš kepenų skilčių su maţesnėmis metastazinėmis masėmis, kurios daţnai išsibarsčiusios po kitas kepenų skiltis (4 pav). Kairės pusės kepenų skiltys daţniau paveikiamos masinių kepenų ląstelių karcinomų. Mazginė karcinomos forma – naviko skiltys yra apvalios formos, pilkos arba ţalios spalvos (jei navikas gamina tulţį), gerai apibrėţtos, bet neinkapsuliuotos. Šią ligą sudaro daugybė atskirų mazgelių, kurie yra įvairių dydţių ir yra pasiskirstę keliose kepenų skiltyse. Dizufinėje kepenų ląstelių karcinomos formoje - ribos yra sunkiai apibrėţtos, matomi dideli kepenų plotai, prisotinti nekapsuliuotų neoplazminių audinių (Kahn, 2010).
Karcinoma aptinkama rečiau nei kiti kepenų navikai, todėl histologiškai identifikuojami sunkiau. Kepenų pirminiai navikai yra mirtini. 2/3 kepenų ląstelių karcinomų yra mazginės formos, 30 proc. masinės formos, 5proc. difuzinės. Inkapsuliuotoji forma aptinkama 4 proc. atvejų ir yra ne tokia pavojinga kaip kitos šios ligos formos (Withrow et al., 1996).
Kepenų navikai gali sukelti limfos ir fibrino uţdegiminę reakciją kartu su vėlesne eksudatacija. Skystis gali būti hemoraginis arba (chylous) sultingas. Baltymų kiekis įvairus ir skystyje yra akytųjų piktybinių ląstelių, jeigu pirminis navikas yra karcinoma (Nelson et al., 2005).
Kepenų auglį galima pamatyti tiriant ultragarsu pilvą. Vis tik diagnozę dar labiau patikslina kompiuterinė tomografija arba magnetinis rezonansas. Diagnozę patvirtina biopsija specialia adata atliekama ultragarso kontrolėje (Kahn, 2010).
Mikroskopiškai, matomos gigantinės ir šviesios ląstelės, naviko ląstelės primena hepatocitus. Navikas turi maţai stromos ir yra matoma centrinė nekrozė dėl blogos kraujotakos (Mačiulskis, 2007).
2. Tyrimo metodika
Tyrimai atlikti 2010 – 2012 metais LSMU Veterinarijos akademijos Patologijos centre. Surinkta ir ištirta 40 šunų patologinio tyrimo medţiaga, atlikta statistinė duomenų analizė pagal lytį ir amţių. Surinkti duomenys apie šunų veislę, amţių ir lytį, diagnozuoti kepenų paţeidimai ir jų išplitimas.
2010 – 2012 metais ištirta 40 šunų gaišenų su kepenų pakitimais. Šunų gaišenos įvairaus amţiaus, nuo 2 mėnesių iki 18 metų. Šunų gaišenos suskirstytos į tris amţiaus grupes.
Kepenų mėginiai histopatologiniam tyrimui imami atliekant gaišenos patologinį anatominį tyrimą. Mėginiai nedelsiant fiksuojami. Pakitusių kepenų mėginiai imami iš tos vietos, kur ribojasi su sveikais audiniais.
Mėginiai fiksuojami 10 % formalino fosfatiniame buferiniame tirpale. Mėginiai sudedami į kasetes ir plaunami tekančiu vandeniu 24 val.
Kasetės su patologine medţiaga sudėtos į audinių įmirkymo procesorių (Shandon
Pathcentre). Jame patologinė medţiaga, dehidratuojama 60 , 80 ir 96 laipsnių etilo alkoholyje
po 2,3 val. ir izopropanolio alkoholiu po 1,3 val. Vėliau patologinė medţiaga skaidrinama chloroforme po 1,3 val. Po dehidratavimo ir skaidrinimo patologinė medţiaga impregnuojama parafinu A, B, C, D po 1,3 val. ir po 1 val. Visas procesas truko apie 23 val.
Patologinė medţiaga uţliejima parafininių blokų formavimo įrenginiu (TES 99). Parafininis blokelis su patologine medţiaga atvėsinamas, kad įgytų reikiamą mėginio tvirtumą. Patologinė medţiaga pjaustoma rotaciniais mikrotomais (Leica RM2235) arba (Shandon Finesse), naudojami mikrotominiai peiliai, pjūvio storis iki 4 µm. Atpjautas pjūvis pernešamas adatėlių pagalba į 37 ºC temp. termostatinę vandens vonelę ir pjūvis tiesinamas. Vandens vonelėje parafininių pjūvių juosta ištiesinama ir padalijama atskirais pjūveliais, kurie vėliau perkeliami ant objektinio stiklelio. Objektinis stiklelis su pjūviu perkeliamas 5 val. ant termostatu reguliuojamos kaitinimo plokštės (Thermo Scientific Hotplate), kurios temp. 37 ºC. Vėliau objektiniai stikleliai sudedami į termostatą 24 val. 37 ºC temp.
2. Pjūvio dehidravimas 96° etilo alkoholiu, izopropanolio alkoholiu. Prieš daţymą skalaujama vandeniu, kuris pašalina alkoholį.
3. Pjūvio daţymas hematoksilinu 10 min., merkiamas į vandenį 5 min., etilo alkoholis 96°- 2 min., vanduo 5 min., eozino daţai- 5 min., vanduo 1 min. 4. Pjūvių dehidratavimas 96° etilo alkoholiu 1 min., izopropolio alkoholiu 1 min. Pjūvių skaidrinimui naudojamas ksilenas 1 min., po to dengiami dengiamaisiais stikleliais.
naudojama ilgalaikio saugojimo dengiamąją terpę. Iš mėginio parafininio bloko atpjaunami 4 µm storio audiniai, kurie daţyti hematoksilinu ir eozinu ir tirti šviesiniu mikroskopu (Olympus BX41).
Histocheminis kepenų tyrimas. Perlso daţymo metodas. Fe3+ jonų išryškinimas, skirtas trivalentės (Fe3+) geleţies jonams audinyje išryškinti. Dideli Fe3+ jonų klodai stebimi hemochromatozės ir hemosiderozės atvejais. Perlso reakcija – pati prieinamiausia ir jautriausia reakcija Fe3+ jonams, esantiems hemosiderine ir Fe3+ – baltymų kompleksuose, nustatyti. Šis metodas išryškina geleţies (III) jonus, lengvai prisijungusius baltymų kompleksuose (pvz., hemosiderine). Stipriai prisijungusi geleţis (pvz., hemoglobine) nereaguoja. Rūgštus kalio ferocianodo tirpalas, reaguodamas su audinyje Fe3+ jonais, formuoja netirpų pigmentą, vadinamąjį Prussian (arba Berlyno) mėlį.
Perlsometodas Fe³+ jonams išryškinti:
ksilenas I - 6 min.
ksilenas II 7 min.
izopropanolis - 2 min.
spiritas 96° - 4 min.
rūgštus kalio ferocianido tirpalas 10 min.
distiliuotas vanduo – skalauti.
0,05 % safranino 0 tirpalas - 30 s.
kambario temperatūros tekantis vanduo – skalauti.
spiritas 96° - 1 min.
ksilenas min.
Geleţies trivalentės (Fe3+) jonai ir Fe3+ – baltymo kompleksas nudaţomas ţydra arba mėlyna spalvomis. Branduoliai išryškinami raudona, citoplazma – roţine spalva.
3. Tyrimo rezultatai
Atlikome 40 šunų gaišenų mėginių histopatologinį tyrimą. Histopatologiniam tyrimui mėginiai paimti iš kepenų su jų sveika ir paţeista dalimi.
Nustatyta, kad iš 40 šunų gaišenų daţniausiai pasitaikė hiperemija– 39 (98 proc.), hemosiderozė ir hepatitas – 32 (80 proc.). Maţiausiai aptikta navikų – 3 (8 proc.) , fibrozės – 2 (5 proc.) cirozės – 1 (3 proc.) atvejų (4 pav.).
4 pav. Kepenų patomorfologinių pakitimų pasireiškimas šunims
Tyrimų duomenimis nustatyta, kad iš 40 šunų gaišenų buvo 19 patinų (48 proc.) ir 21 (52 proc.) patelė.
Atlikus tyrimą nustatyta, kad kepenų hiperemija daugiausiai pasireiškė 21 (100 proc.) patelei, hemosiderozė – 17 (81 proc.), o hepatitas – 16 (76 proc.) patelių. Maţiausiai navikų pasireiškė 3 (14 proc.) patelėms ir po 1 (5 proc.) susirgimą patelių tarpe pasireiškė fibrozė ir cirozė (5 pav.).
100% 95% 19% 32% 24% 37% 10% 11% 5%5% 5% 0% 81%79% 76% 84% 14% 0% 62% 68% 0 20 40 60 80 100 % H ip e re m ija H id ro pi nė d e g e n e ra c ija R ie ba lin ė d e g e n e ra c ija M iš ri d e g e n e ra c ija F ib ro zė C iro zė H em os id ero zė H e p a ti ta s N a v ik a i N ek ro zė Patelė Patinas
5 pav. Kepenų patomorfologiniai pakitimai priklausomai nuo lyties
Tyrimų duomenimis, daugiausiai susirgusių kepenų ligomis yra vyresnio amţiaus (nuo 11 metų ir daugiau) - 16 (39 proc.) šunys, lyginant su jauno (nuo 1 mėnesio iki 5 metų) – 13 (33 proc.) ir vidutinio (6 – 10 metų) – 11 (28 proc.) šunų amţiaus grupėmis (6 pav.).
6 pav. Kepenų pakitimų pasireiškimas priklausomai nuo šunų amţiaus grupės
Septintame grafike pateikti duomenys rodo šunų susiskirstymą į amţiaus grupes ir jų sergamumą kepenų ligomis. Amţiaus grupėje nuo 2 mėn iki 5 metų nustatyta, kad daugiausia pasireiškė kepenų hiperemijos – 13 (100 proc.) ir hemosiderozės – 10 (76,9 proc.) atvejų šunims. Maţiausiai pasireiškė hidropinė – 2 (10,5 proc.) ir mišri degeneracija – 1 (7,7 proc.) šuniui. Nustatyta, kad šioje amţiaus grupėje fibroze, ciroze ir navikais susirgimų nebuvo (7 pav.).
Mišri degeneracija kaip ir navikų susirgimai pasireiškė – 1 (9,1proc.) šuniui. Nustatyta, kad fibroze ir ciroze nė vienas iš tirtųjų nesirgo.
Trečioje grupėje amţius svyruoja nuo 11 metų ir daugiau. Daţniausiai pasitaikė hiperemija – 15 (93,8 proc.), hemosiderozė ir hepatitas po 13 (81,3 proc.) atvejų šunų. Fibrozė
ir navikai aptikti po 2 (12,5 proc.) šunims. Lyginant su ankstesnėmis amţiaus grupėmis, šioje grupėje pasitaikė 1 (6,3 proc.) cirozės atvejis šuniui.
7 pav. Kepenų patomorfologiniai pakitimai priklausomai nuo amţiaus grupės
Nustatyta, kad patelių – 8 (53,3 proc.) kepenyse geleţies rasta daugiau nei patinų – 7 (46,7 proc.)kepenyse (8 pav.).
53%
47% Patelės
Patinai
8 pav. Geleţies kiekio pasiskirstymas kepenyse priklausomai nuo lyties
9pav. Geleţies atsidėjimas kepenyse priklausomai nuo geleţies kiekio
Kepenų hiperemija suskirstyta pagal intensyvumą: 0 – hiperemijos nėra, 1 – maţo intensyvumo, 2 – vidutinio intensyvumo, 3 – intensyvi hiperemija.
Nustatyta, kad 1 (3 proc.) šuniui nėra hiperemijos poţymių, kai 19 (47 proc.) šunų rasta didelio intensayvumo hiperemija. (10 pav.).
3% 18% 32% 47% nebuvo (0) mažai (1) vidutiniškai (2) daug (3)
10 pav. Hiperemijos pasireiškimas priklausomai nuo hiperemijos intensyvumo
Hemosiderino atsidėjimas kepenyse priklausomai nuo hemosiderino kiekio: 0 – nebuvo, 1 – maţai, 2 – vidutiškai, 3 – daug hemosiderino.
20% 35% 28% 17% nebuvo (0) mažai (1) vidutiniškai (2) daug (3)
11 pav. Hemosiderino kaupiamasis kepenyse priklausomai nuo hemosiderino kiekio
Tyrimai rodo, kad patinams daţniausiai pasitaikė intensyvi hiperemija – 8 (42, 1 proc.),o vienam (5, 3 proc.) patinui hiperemijos nebuvo (12 pav.).
Patelių tarpe daugiausiai pasireiškė intensyvi hiperemija 11 (52,4 proc.), o dviems (9,5 proc.) patelėms – maţo intensyvumo hiperemija. Nepasitaikė nė vienos patelės be hiperemijos poţymio. 1 0 5 2 5 8 8 11 0 2 4 6 8 10 12 šunų skaičius
nebuvo (0) mažai (1) vidutiniškai (2) daug (3)
Patinai Patelės
52 pav. Hiperemijos intensyvumas priklausomai nuo lyties
Amţiaus grupėje nuo 6 iki 10 metų daugiausiai pasireiškė intensyvi hiperemija – 5 (45,5 proc.), o vienam (9,1 proc.) šuniui hiperemija nepasireiškė.
Tyrimo duomenimis nustatyta, kad amţiaus grupėje nuo 11 metų ir daugiau daugiausiai pasireiškė intensyvi hiperemija 9 (56,3 proc.) šunims ir nei vieno atvejo nepasitaikė, kad būtų pasireiškę maţo intensyvumo hiperemija.
0 1 0 4 3 0 4 2 7 5 5 9 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 iki 5 m 6-10m 11m ir daugiau šun ų sk ai či us nebuvo (0) mažai (1) vidutiniškai (2) daug (3)
13 pav. Hiperemijos intensyvumas priklausomai nuo amţiaus grupės
Patinų tarpe – 6 (31,6 proc.) daugiausiai rasta maţas hemosiderino kiekis. 4 (21,1 proc.) šunims aptikta daug hemosiderino sankaupų ir tokiam pačiam procentui patinų hemosiderino nebuvo rasta (14 pav.).
Daţniausiai pasitaikė maţas hemosiderino kiekis 8 (38,1proc.) patelėms. 4 (19 proc.) – visai neaptikta, o 3 (14,3 proc.) patelėms rasta daug hemosiderino sankaupų.
1 0 5 2 5 8 8 11 0 2 4 6 8 10 12 šunų skaičius
nebuvo (0) mažai (1) vidutiniškai (2) daug (3)
Patinai Patelės
Tiriamoje grupėje iki 5 metų 5 (38,4 proc.) šunims daugiausiai rasta vidutiniškai hemosiderino sankaupų, o trims (15,5 proc.) šunims visai nerasta hemosiderino sankaupų (15 pav.).
Amţiaus grupėje nuo 6 iki 10 metų daugiausiai šunų – 6 (54,5 proc.) aptikta su maţai hemosiderino sankaupų,o 1 (9,1 proc.) šuniui neaptikta hemosiderozė.
Nustatyta, kad amţiaus grupėje nuo 11 metų ir daugiau daugiausiai šunų - 5 (31, 2) aptikta su maţai hemosiderino sankaupų. Daug hemosiderino rasta 3 (18,8 proc.) šunims.
3 1 4 3 6 5 5 2 4 2 2 3 0 1 2 3 4 5 6 7 iki 5 m 6-10m 11m ir daugiau šun ų sk ai či us nebuvo (0) mažai (1) vidutiniškai (2) daug (3)
4. Tyrimo rezultatų aptarimas
Norint išsiaiškinti daţniausiai pasireiškiančius kepenų pakitimus šunims, buvo atliekami 40 šunų gaišenų mėginių patomorfologiniai histologiniai ir histocheminiai tyrimai. Išanalizuota lyties ir amţiaus įtaka ligų pasireiškimui.
Literatūros duomenimis, hepatitas ir navikai yra labiausiai paplitusios šunų kepenų ligos. Jos daţniausiai pasireiškia vidutinio ar vyresnio amţiaus šunims. Patelės hepatitu linkusios sirgti daţniau nei patinai. (www.caninecancer.com).
Pagal gautus tyrimo rezultatus nustatyta, kad patinams (48 proc.) kepenų
patomorfologiniai pakitimai pasitaikė daţniau nei patelėms (52 proc.). Patinams daugiausiai pasireiškė hepatitas - 16 (84,2 proc.). Patelėms daugiausiai pasireiškė hiperemija - 21 (100 proc.).
Atlikus patomorfologinį – histologinį tyrimą, nustatyta, kad visi trys navikai yra karcinomos. Daţniausi pirminiai kepenų navikai šunims yra kepenų ląstelių karcinoma. (Erika De Papp, 2012). Nors pasak Kahn (2010), patinai turi didesnę riziką šiems navikiniams susirgimams. Ištyrus, kepenų navikai daţniausiai diagnozuojami patelėms – 3 (8 proc.), o patinų tarpe navikai nepasitaikė. Nustatėme, kad navikiniai susirgimai daţniausiai diagnozuojami seniems šunims. Pasak Jackie Wypij (2006), kepenų karcinoma pasitaiko 11 – 12 metų amţiaus šunims, o pasak Stephen (1996), daţniausiai kepenų navikai aptinkami seniems šunims, kurių amţiaus viduris yra 10 metų.
Ištyrėme, kad daugiausiai susirgusių kepenų ligomis yra vyresnio amţiaus – 16 (39 proc.) šunys.). Nors Bexfield (2012) teigia, jog daugiausiai kepenų susirgimų pasitaiko 8 metų amţiaus šunims.
Nustatėme, kad tiek patelėms - 11 (52,4 proc.), tiek patinams – 8 (42,1 proc.) daţniausiai pasireiškė intensyvi hiperemija. Pasak Patricia C. Schultheiss (2002), lyties įtaka hiperemijos intensyvumui neturi.
Patelėms 8 (38,1 proc.) ir 6 (31,6 proc.) patinams daţniausiai aptinkamas maţas kiekis hemosiderino sankaupų. Jauniems – 5 (38,4 proc.), vidutinio amţiaus – 5 (45,5 proc.) ir seniems – 9 (56,3 proc.) šunims daţniausiai pasireiškė intensyvi kepenų hiperemija. Jauniems – 5 (38,4 proc.) šunims daţniausiai diagnozuojama vidutiniškas kiekis hemosiderino, vidutinio amţiaus – 6 (54,5 proc.) ir seniems seniems – 5 (31, 2proc.) šunims daugiausiai aptikta maţai hemosiderino sankaupų.
Patricia C. Schultheiss (2002) teigia, kad nepriklausomai nuo šunų amţiaus, šunų kepenyse
Išvados
1. Patinams (48 proc.) kepenų patomorfologiniai pakitimai pasitaikė daţniau nei patelėms (52 proc.). Patinams daugiausiai pasireiškė hepatitas (84,2 proc.), o patelėms – hiperemija (100 proc.).
2. Daţniausiai kepenų ligomis sirgo vyresnio amţiaus (39 proc.) šunys. Jauniems (100 proc.) ir seniems (93,8 proc.) šunims daţniausiai diagnozuojama kepenų hiperemija, o vidutinio amţiaus šunims (100 proc.) daţniausiai pasireiškė kepenų hemosiderozė. 3. Šunys daugiausiai sirgo kepenų hiperemija (97,5 proc.), o maţiausiai – ciroze (2,5
proc.).
4. Iš 15 tiriamųjų, geleţies sankaupos rastos 12 šunų. Didţiausi geleţies kiekiai kepenyse aptikti 40 proc. šunų. Patelių kepenyse geleţies rasta daugiau nei patinų kepenyse.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Bexfield N. H., Buxton R. J., Vicek T. J., Day M. J., Bailey S. M., Haugland S. P., Morrison L. R., Else R. W., Constantino Casas F., Watson P. J. Breed, age and gender distribution of dogs with chronic hepatitis in the United Kingdom. 2012. The Veterinary Journal. Elsevier. (www.sciencedirect.com);
2. Craig E. Greene. Infectious disease of the dog and cat. Third edition. 2006. P. 41 – 44; 3. Cynthia M. Kahn, Scott Line. The merck veterinary manual. Tenth edition. 2010. P.
322 – 430;
4. Don A. Samuelson. Textbook of veterinary histology. 2007. P. 358 – 361;
5. E. J. Hall, K. F. Murphy, P. G. G. Darke. Notes on canine internal medicine. Third edition. 2003. P. 277;
6. Ettinger S. J., Feldman E.C. Textbook of veterinary internal medicine. Seventh edition. Vol 2. 2009. Saunders. P. 1126 – 1302;
7. G. Papanikolaou, K. Pantopoulos. Toxicology and Applied Pharmacology. Vol 2. 2005. P. 199 – 211;
8. Guilford, Center, Strombeck, Williams, Meyer. Strombeck‟s small animal gastroenterology. Third edition. 1996. P. 633 – 786;
9. Hilton Smith, D.V.M., M.S., Ph. D and Thomas Carlyle Jones, B.S., D.V.M. Veterinary pathology. 1957. P. 761 – 768;
10. J. E. van Dijk, E. Gruys and J. V. M. V. Mouven. Color atlas of veterinary pathology. Second edition. 2007. P. 57 – 71;
11. Jack E. Moulton. Tumors in domestic animals. Second edition. 1978. P. 384.
12. Jubb, Kennedy and Palmer‟s. Pathology of domestic animals. Fifth edition. Vol 2. 2007. P. 298 – 312.;
13. Jörg M. Steiner (ed.). Small animal gastroenterity. Germany (Hannover) Schlütersche Verlagsgesellchaft mbH & Co. KG, 2008. P. 241 – 266;
14. Kearns Shawn, DVM, DACVIM (Internal medicine), Infectious hepatopathies in dogs and cats. 2009. Elsevier Inc;
15. Larry P. Tilley, Francis W. K., Jr. Smith. The 5 minute veterinary consult: canine and feline. 1997. P. 454 – 654;
17. Michael E. Peterson, Patricia A. Talcott. Small animal toxicology. Second edition. 2006. P. 783;
18. Norman, F. Cheville. Introduction of veterinary pathology. Third edition. 2006. P. 291 – 292;
19. Otto M. Radostits, J. H. Arundel. Veterinary medicine a textbook of the diseases of cattle, sheep, pigs, goats and horses. Eighth edition. 1994. P. 321 – 323;
20. Mačiulskis P., Aniulienė A., Pockevičius A., Juodţiukynienė N. Makroskopiniai ir mikroskopiniai organų ir audinių tyrimai. 2007. P. 59 – 98;
21. Pabijanskas A. Ţemės ūkio gyvulių anatomija. 1967 . P. 199 – 203;
22. Padaiga A., Lasys V., Sederevičius A. Naminių gyvūnų mikroskopinė anatomija. 2006. P. 68 – 74;
23. Patricia C. Schultheiss, Cathy L. Bedwell, Dwayne W. Hamar and Martin J. Fettman. Canine Liver Iron, Copper, and Zinc Concentrations and Association with Histologic Lesions. 2002. P. 396 – 401;
24. Pibot P., Biourge V., Elliot D. Encyclopedia of canine clinical nutrition. 2006. P. 142 – 164;
25. Ramexh C. Gupta. Veterinary Toxicology. Second edition. 2007. P. 519 – 520;
26. Richard H. Pitcairn, Susan Hubble Pitcairn. Dr. Pitcairn‟s complete guide to natural health for dogs and cats. 1995. P. 286 – 287;
27. Richard W. Nelson, C. Guillermo Couto. Manual of small animal internal medicine. Second edition. 2005. P. 311;
28. Richard W. Nelson, C. Guillermo Couto. Small animal internal medicine. Third edition. 2003. P. 548;
29. Rick L. Cowell, Ronald D. Tyler. Diagnostic cytology of the dog and cat. 1989. P. 192 – 193;
30. Satdarshan P.S. Monga. Molecular Pathology of Liver Diseases. 2011. P. 3 – 769; 31. Stephen J. Withrow, E. Gregory MacEven. Small animal clinical oncology. Second
edition. 1996. P. 248 – 250;
32. Veterinary medicine. Toxicology Brief: the toxicity of iron, an essential element. Jay Albretsen. 2006. P. 82 – 86;
34. G. A. Andrews, P. S. Chavey and J. E. Smith. Enzyme-linked Immunosorbent Assay to Measure Serum Ferritin and the Relationship between Serum Ferritin and Nonheme Iron Stores in Cats Prieiga per internetą. http://vet.sagepub.com/content/31/6/674 35. Jackie Wypij, Timothy M. Fan, Louis-Philippe de Lorimier. Veterinary medicine.
Primary hepatic and biliary tract tumors in dogs and cats: An overview. Priega per internetą.
http://veterinarymedicine.dvm360.com/vetmed/article/articleDetail.jsp?id=335710&sk =&date=&pageID=2
