LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Ingrida Šarkūnaitė
Putliųjų ląstelių kiekio skirtumas šunų ir kačių
inkstuose priklausomai nuo patologijos
Mast cell count in canine and feline kidneys depending
on pathology
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBASDarbo vadovas: doc. dr. Nomeda Juodžiukynienė
2 DARBAS ATLIKTAS UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDROJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Putliųjų ląstelių kiekio skirtumas šunų ir kačių inkstuose priklausomai nuo patologijos“:
1. Yra atliktas mano pačios.
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1)
2)
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3
TURINYS
SANTRAUKA ... 4 SUMMARY ... 5 SANTRUMPOS ... 6 ĮVADAS ... 7 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 81.1. Inkstų anatomija ir funkcija ... 8
1.2. Inkstų patologijos... 9
1.3. Inkstų kraujotakos patologijos ... 9
1.3.1. Inksto infarktas ... 9
1.3.2. Diseminuota intravazalinė koaguliacija ... 9
1.3.3. Inkstų hiperemija ... 10 1.4. Geldelės patologijos ... 10 1.4.1. Hidronefrozė ... 10 1.4.2. Baltyminė degeneracija ... 10 1.4.3. Amiloidozė ... 11 1.4.4. Intersticinis nefritas... 11 1.5. Glomerulų patologijos... 12 1.5.1. Proliferacinis glomerulonefritas ... 12 1.5.2. Membraninis glomerulonefritas ... 12
1.5.3. Membraninis proliferacinis glomerulonefritas ... 12
1.5.4. Glomerulosklerozė ... 13
1.5.5. Minimalių pokyčių nefropatija ... 13
1.6. Putliosios ląstelės, jų morfologija ir reikšmė ... 13
1.7. Putliųjų ląstelių išskiriami mediatoriai ... 15
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 16
2.1. Mėginių paruošimas dažymui... 16
2.2. Dažymas Giemza dažais ... 16
3. TYRIMO REZULTATAI... 18
3.1. Tiriamų šunų ir kačių inkstų patomorfologinių pokyčių dažnumas ... 18
3.2. Putliųjų ląstelių kiekis kačių ir šunų inkstuose... 22
REZULTATŲ APTARIMAS ... 27
IŠVADOS ... 29
PADĖKA ... 30
4
PUTLIŲJŲ LĄSTELIŲ KIEKIO SKIRTUMAS ŠUNŲ IR KAČIŲ
INKSTUOSE PRIKLAUSOMAI NUO PATOLOGIJOS
Ingrida Šarkūnaitė
Magistro baigiamasis darbas
SANTRAUKA
Išanalizavus mokslinę literatūrą, rasta, jog šunų ir kačių inkstų patologijos dažnai pasireiškia įvairaus amžiaus mėsėdžiams. Putliosios ląstelės yra multifunkcinės ląstelės, kurios dalyvauja organizmo fiziologiniuose bei patologiniuose procesuose.
Magistrinio darbo tyrimas atliktas Lietuvos sveikatos mokslų universitete, patobiologijos katedroje, patologijos centre. Išanalizuoti skrodimo aktai, ištirta 20 kačių ir 20 šunų makroskopinių ir mikroskopinių inkstų tyrimų. Mėginiai buvo paruošiami ir nudažomi hematoksilino ir eozino dažais. Vėliau mėginiai buvo analizuojami atliekant mikroskopinį tyrimą. Tuomet, mėginiai dar kartą dažomi Giemza dažais, analizuojami ir skaičiuojamos putliosios ląstelės.
Vertinant patologijas inkstuose visi tiriamieji buvo suskirstyti pagal lytį ir pagal amžių į grupes: jauni iki 5 metų, vyresni nuo 5 iki 10 metų ir seni, nuo 10 metų. Nustatyta, jog sergančių šunų patelių yra daugiau, o kačių – patinų. Aptikta, jog daugiau sirgo jauni šunys, o katės dažniau senos. Dažniausios patologijos šunims buvo hiperemija (100 proc.) ir plazmocitų židininė infiltracija (80 proc.), o katėms hiperemija (100 proc.) ir plazmocitų židininė infiltracija (75 proc.). Rečiausiai šunų inkstuose buvo rasta cistų su infarktais : po 5 proc., o katėms cistų: irgi tik 5 proc.
Sveikų šunų inkstų grupėje putliųjų ląstelių vidutiniškai rasta 1,8. Sveikų kačių inkstų grupėje putliųjų ląstelių vidutiniškai rasta 1,7. Išnagrinėjus tyrimo duomenis daugiausiai putliųjų ląstelių vidutiniškai rasta šunų glomerulonefritų atvejuose 4,64, o mažiausiai putliųjų ląstelių vidutiniškai rasta kačių intersticinio nefrito atvejuose 1,7.
5
MAST CELL COUNT IN CANINE AND FELINE KIDNEYS DEPENDING
ON PATHOLOGY
Ingrida Šarkūnaitė
Master‘s Thesis
SUMMARY
An analysis of the scientific literature has shown that kidney pathologies in dogs and cats often occur in carnivores of all ages. Mast cells are multifunctional cells that are involved in the physiological and pathological processes of the body.
Master's thesis research was done at Lithuanian University of Health Sciences, Department of Pathobiology, Center of Pathology. Necropsy reports were analyzed and macroscopic and microscopic kidney studies of 20 cats and 20 dogs were performed. Samples were prepared and stained with hematoxylin and eosin dye. The samples were subsequently analyzed by microscopic examination. The samples are then re-stained with gimza dye, analyzed and counted for mast cells.
For the assessment of renal pathology, all subjects were divided into gender and age groups: young to 5 years, older to 5 to 10 years, and old to 10 years. The number of sick dogs is higher in females and males in cats. Young dogs were found to be more ill and cats were more likely to be older. The most common pathologies in dogs were hyperemia (100%) and focal infiltration of plasmocytes (80%), and in cats, hyperemia (100%) and focal infiltration of plasmocytes (75%). Rarely were cysts with infarction found in canine kidneys: 5% and in cats only 5%. In the renal cohort of healthy dogs an average of 1,8 was found for mast cells. The average number of mast cells in the kidney group of healthy cats was 1,7. Examining the data, the highest number of mast cells was found in canine glomerulonephritis on average 4,64 and the smallest mast cell was found on average in feline interstitial nephritis 1,7.
6
SANTRUMPOS
ADH – antidiurezinis hormonas
DIC– diseminuota intravazalinė koaguliacija MNG – membraninis glomerulonefritas
MPGN – membraninis proliferacinis glomerulonerfritas MPN – minimalių pokyčių nefropatija
P – patikimumas Pav. – paveikslas
PGN – proliferacinis glomerulonefritas Proc. – procentai
7
ĮVADAS
Inkstai yra gyvybiškai svarbus organas gyvūno organizme. Bene svarbiausia jų funkcija yra šalinti medžiagų apykaitos produktus filtruojant kraują, reguliuoti skysčių, mineralinių medžiagų pusiausvyrą ir rūgščių bei šarmų balansą organizme (1). Taip pat inkstai padeda reguliuoti kraujospūdį ir gamina hormoną eritropoetiną, kuris skatina gaminti raudonuosius kraujo kūnelius- eritrocitus. Inkstuose dar yra gaminami vitamino D aktyvūs metabolitai.
Inkstų pažeidimai dažniausiai pasitaiko antrinės kilmės, tuomet kai gyvūnai suserga infekcinėmis, invazinėmis ligomis, intoksikacijų metu, esant imuninės sistemos sutrikimams, genetinėms ligoms ar netinkamai maitinantis. Esant inkstų patologijoms dažniausiai pasireiškia šie požymiai: vėmimas, viduriavimas, svorio kritimas, letargija, vangumas, šlapimo padidėjęs arba visai sumažėjęs išskyrimas. Todėl tiriant gyvūnus, diagnozuojant ligas ir darant intervencijas svarbu atsižvelgti į inkstų funkcinį pajėgumą, nes susiformavus negrįžtamiems inkstų pažeidimams, gyvūnai gaišta.
Putliosios ląstelės yra uždegiminės audinių ląstelės, kurios yra svarbios imunitetui ir dalyvauja įvairiuose organizmo fiziologiniuose, uždegiminiuose ar imunologiniuose procesuose (1). Jos dalyvaudamos uždegiminėse reakcijose išskiria uždegiminius mediatorius. Putliąsias ląsteles gamina kaulų čiulpai, tačiau jų pačių nėra kraujyje.
Baigiamajame darbe apžvelgiau patologinius procesus inkstuose, putliųjų ląstelių pasiskirstymą ir kiekio priklausomybę inkstuose nuo patologijos.
Darbo tikslas: įvertinti putliųjų ląstelių kiekio skirtumus šunų ir kačių inkstuose įvairių pakitimų atveju.
Darbo uždaviniai:
1. Surinkti inkstų mėginius, atlikti histopatologinį įvertinimą bei putliųjų ląstelių dažymą. 2. Įvertinti patologinius procesus šunų ir kačių inkstuose.
3. Nustatyti putliųjų ląstelių kiekį nepakitusiuose šunų ir kačių inkstuose. 4. Išnagrinėti putliųjų ląstelių kiekio priklausomybę nuo patologinio proceso.
8
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Inkstų anatomija ir funkcija
Kačių ir šunų šlapimo suformavimo ir šalinimo organai yra inkstai, šlapimtakiai, šlapimo pūslė ir šlaplė. Šlapimas pats yra gaminamas filtracijos būdu iš kraujo. Šlapimo susidarymo eiga susideda iš filtracijos, sekrecijos, selektyviosios rezorbcijos ir koncentracijos (1). Inkstuose jau susidaręs šlapimas yra surenkamaisiais vamzdeliais pernešamas šlapimtakiais į šlapimo pūslę, kurioje jis yra kaupiamas iki pašalinimo per šlaplę (1).
Kačių ir šunų inkstai yra porinis organas, pupelės formos, esantis pilvo ertmėje, priešingose stuburo pusėse, juosmens srityje, po paskutiniais šonkauliais. Dešinys inkstas yra šiek tiek kranialiau nei kairysis. Pati inkstų padėtis gal nežymiai kisti judant diafragmai. Inkstai yra rausvai rudos spalvos.
Inkstai yra sudaryti išorėje inkstą gaubiančios žievės, po ja esančios šerdies ir vidinėje dalyje esančios geldelės (2). Geldelė yra tuščiavidurė kamera, kurioje renkasi pasigaminęs šlapimas. Inkstų žievė yra sudaryta iš periferinės zonos ir jukstameduliarinės zonos, o šerdinė dalis iš vidinės ir išorinės zonos (2). Medialinėje inkstų dalyje yra inkstų vartai, kuriuose yra šlapimtakis, kraujagyslės, limfagyslės ir nervai (1). Inkstų paviršių dengia fibrozinė kapsulė. Kuomet inkstas yra nepažeistas ir pilnai funkcionuojantis, kapsulė lengvai nusilupa. Esant patologijoms, inkstų kapsulė yra tvirtai prisitvirtinusi prie inksto žievės. Fibrozinę kapsulę dengia riebalinė kapsulė, kuri gaubia inksto vartus ir sinusą (3).
Inkstų pagrindinės funkcijos yra šios: jonų koncentracijos palaikymas, kraujo plazmos filtravimas, rūgščių ir šarmų pusiausvyros palaikymas, galutinių apykaitos produktų šalinimas ir endokrininė funkcija (3). Inkstai sintetina eritropoetiną, kalcitriolį (1,25- dehidroksicholekalciferolį), prostaglandinus ir reniną (1). Eritropoetinas skatina eritrocitų sintezę bei brendimą ir yra sintetinamas inksto žievės intersticiniame audinyje. Kalcitriolis reguliuoja kalcio kiekį kraujyje ir yra sintetinamas nefronuose iš proksimalinių vamzdelių epiteliocitų. Prostaglandinas skatina plėstis kraujagysles, išsiskirti reninui ir vykti natrio ekskrecijai, dar didina inksto žievės kraujotaką, taip padėdamas koncentruoti šlapimą (1). Prostaglandinas yra sintetinamas lipidus kaupiančiose intersticinėse ląstelėse, nefrono kamuolėlio mezangiocituose ir podocituose (1). Reninas yra sintetinamas mioidinių endokrinocitų, jo funkcija yra mažinti kraujotakos intensyvumą ir ADH sintezę, tačiau kartu didinti angiotenzino II sintezę ir taip skatinti kraujagyslių išsiplėtimą (4).
9
1.2. Inkstų patologijos
Inkstų patologijų metu yra sutrikdoma normali inkstų veikla ir pagrindinė jų funkcija: homeostazė. Kuomet yra pažeistas tik vienas inkstas, kitas gali kompensuoti pažeistąjį. Inkstų ligos dažnai pasitaiko veterinarinėje praktikoje. Klinikiniai požymiai atsiranda tuomet, kai inkstų funkcinis pajėgumas sumažėja 66-75 proc. (4). Didžiojoje Britanijoje tyrimo metu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn. 89 veterinarijos klinikose buvo užregistruota 107214 šunų, iš kurių 228 (0,21 proc.) buvo diagnozuotos inkstų ligos (5). Kito tyrimo metu mokslininkai ištyrė 5368 inkstų mėginius nuo 1994 m. iki 2012 m. ir rado net 59,5 proc. glomerulų patologijų (6).
1.3. Inkstų kraujotakos patologijos
1.3.1. Inksto infarktas
Inksto infarktas išsivysto dėl kraujotakos sutrikimo, kurį sukelia inkstų kraujagyslių trombozė, embolija ar neoplastiniai pokyčiai. Trombozė gali būti aptinkama tiriant gyvūnus spalvinio doplerio echoskopija, kuri padeda įvertinti kraujo tekėjimą kraujagyslėse. Atsiradus inkste infarktui ir sutrikus jo veiklai, pastarojo funkcijas gali perimti kitas inkstas, jei jis yra nepažeistas. Pats infarktas inkstuose būna pleišto formos, kurio pagrindas yra prie inksto kapsulės, o smailesnė dalis prie šerdinio sluoksnio. Pradžioje infarktas būna šviesesnis, vėliau šviesėja, dėl žuvusių audinių rezorbcijos ir skaidulinio jungiamojo audinio rando (7,8). Moksliniame straipsnyje, iš nustatytų 685 inkstų patologijų, 21,4 proc. sudarė inkstų infarktai (9).
1.3.2. Diseminuota intravazalinė koaguliacija
Diseminuota intravazalinė koaguliacija - tai gana retai pasireiškiantis gyvūnams hemostazinis sutrikimas, kuris yra susijęs su kraujo krešėjimo sistemos pernelyg didele stimuliacija. Sutrikimo metu susidaro daug krešulių, kurie blokuoja organų kraujotaką ir sukelia distrofinių pakitimų. Dėl šios patologijos vystosi trombozė, mikrocirkuliaciniai ir hemoraginiai sutrikimai, pasireiškia hipokoaguliacija, trombocitopenija ir hemoragijos (10). Šią patologiją gyvūnams sukelia bakterinės ir virusinės infekcijos, jų komplikacijos, šokas (trauminis, anafilaksinis), chirurginės intervencijos (kraujo perpylimas, intensyvus kraujavimas operacijos metu), hiperterminės būklės, gyvatės įkandimai, navikai, terminiai ar cheminiai nudegimai, kuomet būna ryški hemolizė, taip pat
10 sukelti gali ir netinkamas antikoaguliantų vartojimas ( gali susilpnėti fibrolizinės sistemos veikla) (10).
1.3.3. Inkstų hiperemija
Inkstuose hiperemijos dažnai randamos augintiniams apsinuodijimų, infekcinių ligų metu. Hiperemija inkstuose neturi įtakos inkstų veiklai, gali būti rezorbuojama (11). Patologija gali būti randama inkstų paviršiuje, geldelėje, žievinėje bei šerdinėje inkstų dalyje. Matomi pavieniai ir grupelėmis išsidėstę 1-2 mm dydžio, raudonos spalvos, aiškiomis ribomis išsidėstę taškeliai. Ši patologija dažniausiai randama dėl lėtinių uždegimų ar eutanazijos būdo (11). Literatūroje atliktame tyrime, iš 685 nustatytų inkstų patologijų, hiperemija sudaro net 31 proc. (9).
1.4. Geldelės patologijos
1.4.1. Hidronefrozė
Hidronefrozė – tai tokia patologija, kurios metu šlapimas dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, obstrukcijos, nenuteka šlapimtakiais į šlapimo pūslę ir susilaiko inkstuose (12, 8). Hidronefrozę dažniausiai sukelia šlapimtakių arba šlaplės nepraeinamumas, urolitai ir lėtinis uždegimas (12). Ši patologija gali pasireikšti viename inkste arba abiejuose. Esant hidronefrozei inkstai labai išdidėja, nes geldelė plečiasi, spausdama šerdinę ir žievinę dalį, kol jos tampa labai plonos ir galiausiai atrofuojasi (12).
1.4.2. Baltyminė degeneracija
Baltyminė degeneracijos metu citoplazmoje (dažniausiai vingiuotųjų inkstų kanalėlių epitelyje) baltymas kaupiasi gana stambiais, homogeniškais lašeliais, kurie intensyviai dažosi rūgščiais dažais (8). Susikaupę baltymai tai yra kraujo plazmos baltymai, kurie yra rezorbuojami ir absorbuojami iš kraujo. Susikaupusių baltymų inkstuose cheminė sudėtis yra įvairi, o histologinis vaizdas priklauso nuo fizinių ir cheminių susikaupusių baltyminių medžiagų savybių, taip pat nuo struktūrinių ir funkcinių audinių ypatybių (8).
11 1.4.3. Amiloidozė
Amiloidozės metu smulkių kraujagyslių sienelėse ir glomerulo kapiliaruose ima kauptis amiloidas. Amiloidas yra homogeniškos išvaizdos, fibrilinės prigimties, baltyminė medžiaga (pavaizduota 1 pav., 13, 8). Ima prasidėti vakuolinė ir hialininė kanalėlių epitelio distrofija, o pačių kanalėlių spindžiuose ima formuotis cilindrai (13). Suirus amiloidu infiltruotiems glomerulams, atrofuojasi visas nefronas, o jo vietoje susiformuoja jungiamasis audinys, kuris vėliau sklerozuojasi ir hialinizuojasi (14). Gyvūnų sergančių amiloidoze, inkstai būna didesni, blyškūs, standūs. Kuomet jau susiformuoja jungiamasis audinys, inkstai sumažėja, raukšlėjasi, standėja.
1 pav. Inksto amiloidozė. Dažyta hematoksilinu ir eozinu (15)
1.4.4. Intersticinis nefritas
Intersticinio nefrito metu inkstų stromoje formuojasi mononuklearų infiltratas (6, 16). Uždegimas apima ne tik inkstų pagrindines struktūras, bet ir kraujagysles su limfiniais latakais. Uždegimas atsiranda dėl infekcinių arba neinfekcinių priežasčių. Dažniausiai nefritą sukelia nesteroidiniai analgetikai, antibiotikai (penicilinai ir cefalosporinai), sulfanamidai ir kt. (6). Morfologiškai matoma inkstų stromos edema, taip pat ir makrofagų infiltracija. Dar gali būti šalia randama plazmocitų, eozinofilų ir epitelinių granuliomų (6, 17).
12
1.5. Glomerulų patologijos
1.5.1. Proliferacinis glomerulonefritas
Proliferacinis glomerulonefritas yra tokia inkstų patologija, kurios metu padidėja glomerulų ląstelių bei mezangiumo ląstelių skaičius ir įvyksta hialino degeneracija (12, 18). Susidaro kapsulės ertmėje pusmėnulio pavidalo ląstelių proliferatas, spaudžiantis glomerulą. Kartais randami ir leukocitai su neutrofiliniais granuliocitais. Proceso pradžioje inkstas būna padidėjęs, jo žievė paplatėjusi, pašviesėjusi, ryškiai skiriasi nuo šerdies, tačiau ligai paūmėjus inkstas sumažėja, sustandėja, paviršius tampa nelygus, su iškilimais, kapsulė sunkiai nusilupa, o žievė suplonėja (18). Buvo atliktas mokslinis tyrimas, kurio metu buvo ištirta 16 šunų inkstų, iš kurių 4 rastas PGN ir tai sudarė 25 proc. iš glomerulų patologijų, o 5,7 proc. sudarė iš visų nustatytų 685 inkstų patologijų (12,18).
1.5.2. Membraninis glomerulonefritas
Membraninis glomerulonefritas dar kitaip yra vadinamas mezangioproliferaciniu glomerulonefritu. Tai yra tokia patologija, kurios metu glomerulo kapiliarų pamatinės membranos sustorėja. MNG susiformuoja tada, kai imunoglobulinai nusėda ant membranos epitelio paviršiaus, sudarydami vieną, bendrą epitelį. Dažniausiai pasitaiko imunoglobulinas G ir anafilatoksinas C3 (19). Patologija yra identifikuojama PAS reakcija, kuri paryškina pamatinės membranos sustorėjimus (19). Atliktame moksliniame tyrime teigiama, kad membraninis glomerulonefritas sudarė 11,8 proc. iš visų nustatytų inkstų patologijų (9).
1.5.3. Membraninis proliferacinis glomerulonefritas
Membraninis proliferacinis glomerulonefritas yra toks pakitimas, kuriame padidėja ląstelių dydis, padaugėja glomerulo kapiliarų sluoksnių, pamatinė membrana ir mezangiumo ląstelės sustorėja (19). Baumano kapsulė MGPN metu išveša, būna storesnė, hialinizuota bei redukuota (19). Ši patologija būna dviejų tipų: I ir II. MPGN yra identifikuojamas taikant imunofluorescencijos metodą arba elektroninės mikroskopijos metu. I tipas yra labai panašus į membraninį glomerulonefritą, skiriasi tik tai, jog membraninio proliferacinio glomerulonefrito metu pasireiškia ląstelių proliferacija, o ant pamatinės membranos dažniau nusėda anafilatoksinas C3, nei imunoglobulinas G (19). II tipas yra panašus į I –ąjį, tačiau jame yra pastebimi mažesni kiekiai
13 imunoglobulinų C3. Mokslininkai tyrime nustatė, MPGN iš 865 patologijų sudarė 13,9 proc. atvejų (9). Kitų autorių duomenimis membraninis proliferacinis glomerulonefritas buvo rastas 12,5 proc. atvejų iš 2165 ištirtų inkstų (6).
1.5.4. Glomerulosklerozė
Glomerulosklerozė tai yra lėtinė patologija, kurios metu ima irti glomerulai, o jų vietoje ima formuotis fibrozinis jungiamasis audinys. Glomeruluose pradeda irti podocitai. Glomerulai, kurie būna apimti sklerozės ir jau nebeįmanoma matyti juos sudarančių struktūrų, nebefunkciuonuoja (20, 21). Glomerulosklerozė progresuoja tol, kol nebelieka funkcionuojančių glomerulų. Glomerulosklerozė yra skirstoma į difuzinę, židininę arba segmentinę. Difuzinė glomerulosklerozė pasireiškia tada, kuomet būna apimta patologijos daugiau nei 50 proc. glomerulų, o židininė, kuomet būna apimta mažiau nei 50 proc. glomerulų. Kuomet patologija apima tik glomerulo dalį, arba segmentą, vadinama segmentine (8). Mokslinio tyrimo metu buvo ištirtas 501 inkstų mėginys, iš kurių net 103 (20,6 proc.) atvejuose buvo rasta glomerulosklerozė (19). Kito tyrimo metu buvo išanalizuoti 685 gyvūnų inkstai ir rasti 102 atvejai glomerulosklerozės (9).
1.5.5. Minimalių pokyčių nefropatija
Minimalių pokyčių nefropatija dar kitaip yra vadinama difuziniu podocitų pažeidimu arba lipoidine nefroze. MPN dažnai patvirtinama tokiuose inkstuose, kuriuose yra matomas labai mažai pakitęs histologinis vaizdas: podocitų pažeidimas, Yra skiriamos dvi minimalių pokyčių ligos formos: pirminė ir antrinė (22). Dauguma patologijų yra pirminės - idiopatinės formos. Antrinė forma išsivysto dėl nesteroidinių vaistų nuo uždegimo, o nutraukus vaistų vartojimą, inkstų pažeidimo pokyčiai praeina (12, 22). Mokslininkai teigia, jog minimalių pokyčių nefropatija buvo rasta 8,2 proc. atvejų iš 2165 ištirtų inkstų (6).
1.6. Putliosios ląstelės, jų morfologija ir reikšmė
Ląstelių skersmuo siekia iki 20 µm, pačios ląstelės forma yra sferiška arba ovali su viduje esančiomis granulėmis užpildytomis histaminu, heparinu ir serotoninu (pavaizduota 2 pav.). Ramybės būsenoje ląstelės paviršius yra lygus. Ląstelės sienelėje yra įvairaus dydžio gaurelių ir mikroskopinių porų, kurių funkcija yra padėti pasišalinti granulėms (23, 24). Putliosios ląstelės
14 viduje yra randamas branduolys, Goldžio aparatas, mitochondrijos, centriolės, vakuolės, miofibrilės ir laisvosios ribosomos. Paviršiuje esanti membrana turi receptorius, kurie geba prijungti IgE klasės antikūnus. Vėliau jie atpažįsta ir sujungia antigenus. Antigenui pakartotinai patekus į organizmą, putliosios ląstelės suaktyvėja, jų paviršius raukšlėjasi ir degranuliuoja (25). Išlaisvintos granulės didina kraujagyslių pralaidumą ir sukelia pirmo tipo alerginę reakciją, kurios metu pasireiškia niežulys ir paraudimas. Po degranuliacijos ląstelės atsinaujina ir gamina naujas granules.
2 pav. Putliosios ląstelės nuotrauka elektroniniu mikroskopu (26)
Putliosios ląstelės yra jungiamojo audinio ląstelės, kurios lokalizuojasi įvairiuose organizmo audiniuose ir dalyvauja alerginėse reakcijose (27). Taip pat jos dalyvauja ir žaizdų gijime, audinių atkūrime, angiogenezėje, dar yra svarbios įgimtame ir įgytame imunitete ir yra randamos vėžiniuose dariniuose (28). Jos yra sintetinamos kaulų čiulpuose. Putliosios ląstelės dar nespėję pilnai subręsti jau migruoja į audinius. Pirmiausia jos pasiekia tas organizmo vietas, kuriose yra svetimi antigenai, ten pabaigia pilnai subręsti ir tampa audinių putliosiomis ląstelėmis (28). Putliosios ląstelės yra randamos daugiausiai odoje ir gleivinėse. Dėl šio patogaus anatominio išsidėstymo ląstelėms yra patogu atlikti savo funkciją ir saugoti organizmą nuo išorinių patogenų ir kitų aplinkos pažeidimų. Putliosios ląstelės geba išskirti chemines medžiagas, tokias kaip histaminas ir taip pritraukia kitas imuniteto ląsteles į tas vietas organizme, kur jos yra reikalingos (29). Taip pat svarbu ir tai, jog šios ląstelės geba išskirti selektyviai uždegiminius mediatorius nedegranuliuodamos ir gebėdamos nuolat atsinaujinti (29).
Nors putliosios ląstelės yra labai naudingos organizme, jos yra kenksmingos esant per dideliam jų kiekiui. Toks sutrikimas kai organizmas gamina per daug putliųjų ląstelių yra mastocitozė. Putliųjų ląstelių navikas yra randamas dažniausiai galvos, kaklo, galūnių ir kūno odoje (30). Šis navikas yra piktybinis ir gali pasireikšti bet kuriuo gyvenimo tarpsniu. Putliųjų ląstelių navikas yra vienas iš trijų dažniausiai nustatomų piktybinių kačių odos navikų (30).
15
1.7. Putliųjų ląstelių išskiriami mediatoriai
Putliųjų ląstelių svarbiausia funkcija yra gebėti išskirti biologiškai aktyvius mediatorius. Ši jų funkcija ir aktyvumas yra reguliuojamas faktoriais ir citokinais, kurie kartu veikia putliųjų ląstelių brendimą, diferenciaciją ir proliferaciją (28). Putliosios ląstelės yra unikalios tuo, kad sugeba pakartotinai išskirti mediatorius po degranuliacijos. Aktyvintos ląstelės gali išskirti tris skirtingus mediatorių tipus: iš anksto suformuotus mediatorius, kurie yra saugomi putliųjų ląstelių citoplazmos granulėse, kiti, neoforminiai arba dar kitaip vadinami lipidiniai mediatoriai, kurie yra gaunami iš ląstelės membranos lipidų ir paskutinis mediatorių tipas yra naujai gaminami, kurių gamyba priklauso nuo dirgiklio ir dalyvaujančių receptorių (28, 31).
16
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA
Tyrimo duomenys buvo surinkti X klinikoje Kaune nuo 2018 metų rugsėjo 1 dienos iki 2019 metų rugsėjo 27 dienos. Tyrimui buvo renkami iki 12 valandų nuo gaišimo šunų ir kačių inkstų mėginiai histopatologiniams tyrimams. Iš viso buvo surinkti 24 mėginiai, iš kurių 17 buvo šunų, o kačių 7 inkstų mėginiai. Papildomai iš archyvų nuo 2009 metų iki 2010 metų paimta dar 16 mėginių. Iš viso tirta 20 kačių inkstų ir 20 šunų inkstų mėginių. Paimti mėginiai buvo fiksuojami 10 proc. buferiniu formaldehido tirpalu 1-6 paras. Paėmus mėginius buvo surenkamas gyvūnų gyvenimo aprašymas: gyvūno rūšis, veislė, amžius, lytis, klinikiniai požymiai, gaišimo laikas, mirties priežastis. Iš paimtų mėginių Lietuvos sveikatos mokslų universitete, veterinarijos akademijoje, patologijos centre, buvo atliekami histopatologiniai tyrimai.
2.1. Mėginių paruošimas dažymui
Formaline esantys inkstų mėginiai plauti po tekančiu vandeniu, siekiant pašalinti fiksatorių 10 proc. buferinį formaldehido tirpalą. Tuomet organų gabaliukai dehidratuoti 2-3 valandas naudojant etilo alkoholį (600, 800, 960), o po to laikyti 1-3 valandas izopropanolio alkoholyje. Tada mėginiai skaidrinti 1-3 valandas chloroformu. Toliau iš inkstų mėginių paruošti parafininiai blokai naudojant „Shandon pathcentre“ procesorių ir įlieti su „TES 99 Medite Medizintechnik“ įranga. Vėliau atlikti 4 mikronų storumo pjūviai su rotaciniu, pusiau automatiniu mikrotomu „Sakura ACCu-Cut SRM“. Mėginiai perkelti į 370C vandens vonelę. Tuomet tiriamosios medžiagos pjūviai buvo perkelti ant objektinio stikliuko, džiovinti 24 valandas ir tik tada nudažyti hematoksilino eozino dažais naudojant įrenginį „Sakura Tissue-Tek DRS“, kuris automatiškai nudažo mėginius. Tokio dažymo metu branduoliai yra mėlynos spalvos dėl hematoksilino, o eozinas nudažo likusius audinius raudonai.
2.2. Dažymas Giemza dažais
Mėginiai dažyti tokia tvarka: Ksilene I 5-6 min.
Ksilene II 5-6 min.
17
Spirite 960 II 2 min.
Vandenyje 2-3 min.
Giemza tirpale, kuris yra sudarytas iš 80 ml išgryninto vandens ir 20 ml Giemza tirpalo, 1 valandą.
Vandenyje su 3-4 lašais ledinės acto rūgšties 1 valandą.
Spirite 960 I 2 min.
Spirite 960 II 2 min.
Ksilene I 1 min.
Ksilene II 1 min.
Dažyta Giemza dažais valandą. Tuomet mėginiai merkti į rūgštinį vandenį dvejoms sekundėms, siekiant geriau diferencijuoti spalvas. Po to buvo merkti į 960 alkoholį, laikomi 4-6 sekundes, o izopropanolyje 2 sekundes. Ksilene laikomi mėginiai 2 sekundes. Ksilenas skaidrina mėginius.
Galiausiai yra uždėtas lašas Kanados balzamo ir preparatai uždengti dengiamaisiais stikleliais bei prispausti, jog neliktų oro burbulų.
Nudažyti hematokslinino ir eozino mėginių pjūviai įvertinti Leica DM 2500M mikroskopu, identifikuotos patologijos ir suskaičiuotos putliosios ląstelės. Putliosios ląstelės yra nudažytos purpurine spalva ir suskaičiuotos atsitiktinai iš 10 matymo laukų. Buvo sudarytos 2 tyrimo grupės : šunų (n=15) ir kačių (n=15). Šunų ir kačių grupes sudarė dar trys pogrupiai, kurie buvo suskirstyti į sveikų inkstų (n=5), proliferacinio glomerulonefrito (n=5) ir intersticinio nefrito su fibroze (n=5) pogrupius. Palygintas putliųjų ląstelių skaičius sveikuose šunų ir kačių inkstuose. Taip pat palygintas putliųjų ląstelių skaičius šunų ir kačių inkstuose glomerulonefritų ir intersticinių nefritų atvejais.
Suskaičiavus ir susisteminus gautus rezultatus išvesti matematiniai vidurkiai. Gauti rezultatai suvedami naudojant „Microsoft Office Excel 2007“ programą ir statistinė analizė atlikta su statistinės duomenų analizės programa SPSS (angl. Statistical Package for Social Science) statistinio paketo Nr. 13 versija (SPSS for Windows 13.0, SPSS Inc., Chicago, IL, JAV, 1989-1999). Rezultatai buvo laikomi patikimi kai p≤0,05.
18
3. TYRIMO REZULTATAI
3.1. Tiriamų šunų ir kačių inkstų patomorfologinių pokyčių dažnumas
Tyrimo duomenys buvo surinkti X klinikoje Kaune nuo 2018 metų rugsėjo 1 dienos iki 2019 metų rugsėjo 27 dienos. Iš viso buvo surinkti 24 mėginiai, iš kurių 17 buvo šunų, o kačių 7 inkstų mėginiai. Papildomai iš archyvų nuo 2009 metų iki 2010 metų paimta dar 16 mėginių. Iš viso tirta 20 kačių inkstų ir 20 šunų inkstų mėginių. Iš 40 šunų ir kačių inkstų mėginių 10 (25 proc.) buvo sveiki inkstai, o 30 (75 proc.) mėginių su patologijomis. Duomenys yra statistiškai patikimi p<0,05.Skrodimo metu buvo vertinama inkstų spalva, dydis, žievinio ir šerdinio sluoksnio dalių santykis ir inkstų kapsulės lupimasis. Daugumos inkstų spalva buvo rusva, tačiau buvo rasta ir šviesesnių ir tamsesnių. Dalis inkstų buvo sumažėję, kiti vidutinio dydžio, vieni gumbuoti. Daugeliui inkstų kapsulė luposi sunkiai. Tyrimui buvo naudoti skirtingo amžiaus, lyties bei veislės katės ir šunys. Iš 20 (100 proc.) tirtų šunų inkstų, patelės sudarė 65 proc., o patinai 35 proc. Iš 20 (100 proc.) tirtų kačių inkstų, patelių buvo 30 proc., o patinų 70 proc.
Remiantis tyrimo duomenimis (3 pav.) sergančių patelių yra daugiau nei patinų. Sveikų patinų yra mažiau nei sveikų patelių. Patologijų rasta 75 proc. mėginių, o 25 proc. inkstų buvo sveiki. Skaičiuojant nuo bendro tirto šunų inkstų skaičiaus (n = 20), sveikos patelės sudarė 15 proc., sergančios patelės – 50 proc. Sveiki patinai sudarė 10 proc. tirtų duomenų, o sergantys 25 proc. Statistiniai duomenys yra nepatikimi (p > 0,05) dėl per mažos imties, todėl galima teigti, kad patinų ir patelių skaičiaus skirtumas yra nereikšmingas.
3 pav. Inkstų patologijų pasireiškimas šunims priklausomai nuo lyties 0 2 4 6 8 10 12 14 Patelės Patinai A tvejų ska ič ius vnt. Lytis Sveiki Rasta patologija
19 Pagal gautus tyrimo rezultatus (4 pav.) nustatyta, kad sergančių kačių patelių yra mažiau, nei sergančių patinų. Sveikų patinų yra daugiau nei sveikų patelių. Patologijų rasta 70 proc. mėginių, o 30 proc. inkstų buvo nepažeisti. Skaičiuojant nuo bendro tirto kačių inkstų skaičiaus (n = 20), sveikos patelės sudarė 10 proc., sergančios patelės – 20 proc. Sveiki patinai sudarė 20 proc. tirtų duomenų, o sergantys 50 proc. Statistiniai duomenys yra nepatikimi (p > 0,05) dėl per mažos imties.
4 pav. Inkstų patologijų pasireiškimas katėms priklausomai nuo lyties
Analizuojant tyrimo duomenis aptikta, jog daugiausiai (35 proc.) inkstų ligomis sirgo jauni, iki 5 metų šunys. Mažiausiai (10 proc.) sirgo vyresni šunys, nuo 5 iki 10 metų amžiaus. Seniausių šunų tarpe, nuo 10 metų ir vyresnių, 30 proc. mėginių buvo rasta patologijų. Daugiausiai sveikų gyvūnų inkstų buvo senų šunų grupėje (15 proc.), kurioje amžius buvo nuo 10 metų ir vyresnių. Daugiausiai buvo ištirta senų šunų, 45 proc., o mažiausiai ištirta vyresnių, 15 proc. Iš viso sveiki inkstai buvo rasti 25 proc. šunų mėginių, o su patologijomis 75 proc. mėginių. Lyginant visas amžiaus grupes statistiniai duomenys yra nepatikimi (p > 0,05).
Nagrinėjant tyrimo duomenis aptikta, jog daugiausiai (35 proc.) inkstų ligomis sirgo senos, nuo 10 metų ir vyresnės katės. Mažiausiai (10 proc.) sirgo jaunos katės, iki 5 metų amžiaus. Vyresnių kačių tarpe, nuo 5 iki 10 metų, 25 proc. mėginių buvo su patologijomis. Daugiausiai sveikų gyvūnų inkstų buvo vyresnių kačių grupėje (15 proc.), kurioje amžius buvo nuo 5 iki 10 metų. Vyresnių ir senų kačių buvo ištirta po 40 proc., o mažiausiai ištirta jaunų, 20 proc. Sveiki
0 2 4 6 8 10 12 14 Patelės Patinai A tvejų ska ič ius vnt. Lytis Sveiki Rasta patologija
20 inkstai buvo rasti 30 proc. kačių mėginių, o su patologijomis 70 proc. mėginių. Lyginant visas kačių amžiaus grupes statistiniai duomenys yra nepatikimi (p > 0,05).
Išanalizavus histopatologinius šunų inkstų mėginius, buvo nustatyta, kad tuose pačiuose inkstuose buvo randamos net kelios inkstų patologijos (7 pav.). Dažniausia patologija buvo hiperemija (100 proc.). Proliferacinis glomerulonefritas sudarė 35 proc. patologijų. Intersticinis nefritas ankstyvojoje stadijoje, kuriai būdinga tik limfocitų ir plazmocitų infiltracija sudarė 20 proc. patologijų. Intersticinio nefrito vėlesnė stadija, kurioje šalia limfocitų ir plazmocitų rasti fibrozės plotai, sudarė 10 proc. patologijų. Tiroidizacija buvo rasta 25 proc. patologijų. Kalcinozė sudarė 20 proc. patologijų. Hemosiderozė su hidropinė baltyminė degeneracija sudarė po 15 proc. patologijų. Mažiausiai buvo rasta cistų ir infarktų: tik po 5 proc. mėginiuose. Duomenys yra statistiškai patikimi (p<0,05).
7 pav. Patologijų pasiskirstymas šunų inkstuose
Išanalizavus kačių patologijas, taip pat buvo rastos mišrios patologijos inkstuose kaip ir šunims. Dažniausia patologija buvo hiperemija (100 proc.). Proliferacinis glomerulonefritas sudarė 30 proc. patologijų. Sveiki inkstai rasti 30 proc. mėginių. Intersticinis nefritas ankstyvojoje stadijoje, kuriai būdinga tik limfocitų ir plazmocitų infiltracija sudarė 20 proc. patologijų.
0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100 P at o lo gi jų da žnum as pr o centa is Patologijos
21 Intersticinio nefrito vėlesnė stadija, kurioje šalia limfocitų ir plazmocitų rasti fibrozės plotai, buvo aptikta 10 proc. mėginių. Inkstų infarktas, hemosiderozė, tiroidizacija, kalcinozė ir hidropinė baltyminė degeneracija sudarė po 10 proc. mėginių. Mažiausiai buvo rasta cistų: vos 5 proc. atvejų. Duomenys yra statistiškai patikimi (p<0,05).
8 pav. Patologijų pasiskirstymas kačių inkstuose 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100 P at o lo gi jų da žnum as pr o centa is Patologijos
22
3.2. Putliųjų ląstelių kiekis kačių ir šunų inkstuose
Remiantis tyrimo duomenimis (1 lent.) šunų sveikų inkstų grupėje, kurioje iš ištirtų 5 preparatų dešimtyje matymo laukų, putliųjų ląstelių daugiausiai buvo rasta IV preparate (2,5 vnt.), o mažiausiai rasta V preparate (1,4 vnt.), skirtumas tarp labiausiai nutolusių rodiklių 1,1 vnt. putliųjų ląstelių matymo lauke. Šių ląstelių kiekis varijuoja gana siaurose ribose tiek pačiame preparate tiek tarp tirtų gyvūnų inkstų.
1 lent. Sveikų šunų inkstų grupės tyrimo rezultatai
Matymo laukai Preparato nr. Bendras
vidurkis I II III IV V 1 0 1 1 2 1 1 2 1 1 2 3 1 1,6 3 1 3 2 1 0 1,4 4 2 3 1 3 1 2 5 4 4 0 1 2 2,2 6 2 2 2 2 1 1,8 7 2 1 1 3 1 1,6 8 1 1 3 3 2 2 9 0 1 2 3 3 1,8 10 2 1 4 4 2 2,6 Vidurkis 1,5 1,8 1,8 2,5 1,4 1,8 Moda 2 1 2 3 1 Mediana 1,5 1 2 3 1 Standartinis nuokrypis 1,178511 3 1,135292 4 1,135292 4 0,971825 3 0,84327 4
Analizuojant tyrimo duomenis (2 lent.) šunų glomerulonefritų grupėje putliųjų ląstelių daugiausiai buvo rasta I preparate (5,7 vnt.), o mažiausiai rasta III preparate (3 vnt.), skirtumas tarp labiausiai nutolusių rodiklių 2,7 vnt. putliųjų ląstelių matymo lauke. Šių ląstelių kiekio variacija yra didesnė tiek pačiame preparate tiek tarp tirtų gyvūnų inkstų.
23 2 lent. Šunų glomerulonefritų grupės tyrimo rezultatai
Matymo laukai Preparato nr. Bendras
vidurkis I II III IV V 1 3 5 3 1 3 3 2 6 5 4 4 2 4,2 3 7 6 4 2 5 4,8 4 5 3 2 4 6 4 5 5 6 1 3 7 4,4 6 5 5 3 5 3 4,2 7 7 3 4 4 5 4,6 8 6 3 3 4 5 4,2 9 5 6 4 3 6 4,8 10 8 2 2 5 4 4,2 Vidurkis 5,7 4,4 3 3,5 4,6 4,24 Moda 5 5 4 4 5 Mediana 5,5 5 3 4 5 Standartinis nuokrypis 1,418136 5 1,505545 3 1,054092 6 1,269295 5 1,577621 3
Nagrinėjant tyrimo duomenis (3 lent.) šunų intersticinio nefrito su fibroze grupėje putliųjų ląstelių daugiausiai buvo rasta I preparate (5,1 vnt.), o mažiausiai rasta II ir IV preparate (4,3 vnt.), skirtumas tarp labiausiai nutolusių rodiklių 0,8 vnt. putliųjų ląstelių matymo lauke. Šių ląstelių kiekio variacija yra didesnė tiek pačiame preparate tiek tarp tirtų gyvūnų inkstų.
3 lent. Šunų intersticinio nefrito su fibroze grupės tyrimo rezultatai
Matymo laukai Preparato nr. Bendras
vidurkis I II III IV V 1 2 3 3 2 6 3,2 2 6 2 5 5 5 4,6 3 7 5 6 4 4 5,2 4 6 6 4 5 6 5,4 5 4 4 5 4 6 4,6 6 4 5 4 4 5 4,4 7 6 3 4 5 5 4,6 8 7 5 6 5 6 5,8 9 5 6 3 4 3 4,2 10 4 4 5 5 4 4,4 Vidurkis 5,1 4,3 4,5 4,3 5 4,64 Moda 6 5 5 5 6 Mediana 5,5 4,5 4,5 4,5 5 Standartinis nuokrypis 1,595131 5 1,337493 5 1,080123 4 0,948683 3 1,054092 6
24 Analizuojant tyrimo duomenis (4 lent.) sveikų kačių inkstų grupėje putliųjų ląstelių daugiausiai putliųjų ląstelių buvo rasta V preparate (1,1 vnt.), o mažiausiai rasta IV preparate (2,2 vnt.), skirtumas tarp labiausiai nutolusių rodiklių 1,1 vnt. putliųjų ląstelių matymo lauke. Šių ląstelių kiekis varijuoja gana siaurose ribose tiek pačiame preparate tiek tarp tirtų gyvūnų inkstų. 4 lent. Sveikų kačių inkstų grupės tyrimo rezultatai
Matymo laukai Preparato nr.
Bendras vidurkis I II III IV V 1 1 0 2 3 1 1,4 2 2 2 2 1 1 1,6 3 2 3 3 3 0 2,2 4 3 1 2 3 1 2 5 1 2 2 2 2 1,8 6 2 2 3 2 2 2,2 7 1 1 2 3 2 1,8 8 2 1 1 1 1 1,2 9 1 2 3 2 0 1,6 10 2 1 0 2 1 1,2 Vidurkis 1,7 1,5 2 2,2 1,1 1,7 Moda 2 2 2 3 1 Mediana 2 1,5 2 2 1 Standartinis nuokrypis 0,6749486 0,84983659 0,94280904 0,78881 0,73786
Nagrinėjant tyrimo duomenis (5 lent.) kačių glomerulonefritų inkstų grupėje daugiausiai putliųjų ląstelių buvo rasta V preparate (4 vnt.), o mažiausiai rasta III preparate (2,7 vnt.), skirtumas tarp labiausiai nutolusių rodiklių 1,3 vnt. putliųjų ląstelių matymo lauke. Šių ląstelių kiekio variacija yra didesnė tiek pačiame preparate tiek tarp tirtų gyvūnų inkstų.
25 5 lent. Kačių glomerulonefritų grupės tyrimo rezultatai
Matymo laukai Preparato nr. Bendras vidurkis
I II III IV V 1 3 4 3 4 4 3,6 2 5 4 2 3 5 3,8 3 2 2 3 2 4 2,6 4 3 4 3 3 5 3,6 5 4 3 4 4 5 4 6 5 4 3 3 4 3,8 7 4 2 2 4 3 3 8 5 4 3 3 4 3,8 9 3 2 1 3 4 2,6 10 5 1 3 2 2 2,6 Vidurkis 3,9 3 2,7 3,1 4 3,34 Moda 5 4 3 3 4 Mediana 4 3,5 3 3 4 Standartinis nuokrypis 1,1005049 1,15470054 0,8232726 0,73786 0,94281
Išnagrinėjus tyrimo duomenis (6 lent.) kačių inkstų intersticinio nefrito su fibroze grupėje daugiausiai putliųjų ląstelių buvo rasta III preparate (3 vnt.), o mažiausiai rasta I ir V preparate (2,4vnt.), skirtumas tarp labiausiai nutolusių rodiklių 0,6 vnt. putliųjų ląstelių matymo lauke. Šių ląstelių kiekio variacija yra didesnė tiek pačiame preparate tiek tarp tirtų gyvūnų inkstų.
6 lent. Kačių intersticinio nefrito su fibroze grupės tyrimo rezultatai
Matymo laukai Preparato nr. Bendras vidurkis
I II III IV V 1 3 2 4 2 2 2,6 2 3 3 2 3 3 2,8 3 2 4 4 4 2 3,2 4 3 3 3 1 2 2,4 5 1 3 2 3 3 2,4 6 3 1 3 4 4 3 7 2 3 3 3 3 2,8 8 3 2 2 2 2 2,2 9 3 2 3 2 2 2,4 10 1 3 4 1 1 2 Vidurkis 2,4 2,6 3 2,5 2,4 2,58 Moda 3 3 3 2 2 Mediana 3 3 3 2,5 2 Standartinis nuokrypis 0,843274 0,84327404 0,81649658 1,08012 0,84327
26 Išnagrinėjus tyrimo duomenis (9 pav.) daugiausiai putliųjų ląstelių vidutiniškai rasta šunų glomerulonefritų atvejuose. Mažiausiai putliųjų ląstelių vidutiniškai rasta kačių sveikų inkstų atvejuose. Duomenys yra statistiškai patikimi (p<0,05), o pažymėti * nepatikimi (p>0,05).
9 pav. Putliųjų ląstelių bendrų vidurkių palyginimas tyrimo grupėse 1.8 1.7 4.24 3.34 4.64 2.58 0 1 2 3 4 5 6 P utl iųjų ląs tel ių ska ič ius vi enetai s Tyrimo grupės
Putliųjų ląstelių vidurkis
27
REZULTATŲ APTARIMAS
Šio tyrimo metu buvo ištirta 40 mėginių. Šunų inkstų mėginių buvo 20, o kačių inkstų mėginių irgi buvo 20. Tyrimo metu išanalizuotos inkstų patologijos ir putliųjų ląstelių skaičius priklausomai nuo patologijų. Buvo nustatytos šios inkstų patologijos: proliferacinis glomerulonefritas, intersticinis nefritas ankstyvoje stadijoje, intersticinis nefritas vėlesnėje stadijoje, inkstų cistos, inkstų infarktas, hiperemijos, hemosiderozė, hidropinė baltyminė degeneracija, kalcinozė ir tiroidizacija. Dauguma inkstų patologijų buvo mišrios.
Tyrimo metu rasta, jog šunų grupėje patelių 50 proc. (n=10) sirgo daugiau nei patinų 25 proc.(n=5). Ištyrus kačių grupę, daugiau sergančių buvo rasta patinų 50 proc. (n=10), o patelių 20 proc. (n=2). Sugrupavus rezultatus pagal amžių, šunų grupėje daugiausiai sirgo jauni 35 proc. (n=7), o mažiausiai sirgo vyresni 10 proc. (n=2). Tiriant kačių grupės rezultatus pagal amžių, buvo rasta, jog daugiausiai 35 proc. (n=7) sirgo senos katės, o mažiausiai 10 proc. (n=2) sirgo jaunos katės. Statistiniai duomenys yra nepatikimi dėl per mažos imties (p>0,05).
Išanalizavus mėginius šunų grupėje buvo rasta, jog dažniausia patologija yra hiperemija 100 proc. Literatūroje atliktame tyrime, iš 685 nustatytų inkstų patologijų, hiperemija sudarė net 31 proc. (9). Proliferacinis glomerulonefritas pasireiškė 35 proc. šunų. Buvo atliktas mokslinis tyrimas, kurio metu buvo ištirta 16 šunų inkstų, iš kurių 4 rastas PGN ir tai sudarė 25 proc. (12). Kito mokslinio tyrimo metu iš 501 šunų inkstų buvo 9 proc. rastas proliferacinis glomerulonefritas (19). Intersticinis nefritas ankstyvojoje stadijoje, kuriai būdinga tik limfocitų ir plazmocitų infiltracija sudarė 20 proc. patologijų. Intersticinio nefrito vėlesnė stadija, kurioje šalia limfocitų ir plazmocitų rasti fibrozės plotai, sudarė 10 proc. patologijų. Moksliniame straipsnyje, iš nustatytų 685 inkstų patologijų, 18,8 proc. sudarė intesticinio nefrito vėlesnė stadija (9). Tiroidizacija buvo rasta 25 proc. patologijų. Nors toks vaizdas atrodo kaip atskira patologija, bet tai yra galutinė intersticinio nefrito stadija arba lėtinis glomerulonefritas. Kalcinozė buvo rasta 20 proc. atvejų. Hemosiderozė su hidropinė baltyminė degeneracija pasireiškė po 15 proc. atvejų. Mažiausiai buvo rasta cistų ir infarktų: tik po 5 proc. mėginiuose. Moksliniame straipsnyje, iš nustatytų 685 inkstų patologijų, 21,4 proc. sudarė inkstų infarktai, o cistos sudarė 12,5 proc. (9).
Išanalizavus kačių patologijas dažniausia patologija buvo hiperemija (100 proc.). Dažną hiperemiją galėjo lemti eutanazavimas, mėginio ėmimo būdas. Proliferacinis glomerulonefritas pasireiškė 30 proc. kačių mėginių. Moksliniame tyrime proliferacinis glomerulonefritas sudarė 5,7 proc. iš visų nustatytų 685 inkstų patologijų. Sveiki inkstai rasti 30 proc. mėginių. Intersticinis
28 nefritas ankstyvojoje stadijoje, kuriai būdinga tik limfocitų ir plazmocitų infiltracija sudarė 20 proc. patologijų. Intersticinio nefrito vėlesnė stadija, kurioje šalia limfocitų ir plazmocitų rasti fibrozės plotai, buvo aptikta 10 proc. mėginių. Inkstų infarktas, hemosiderozė, kalcinozė ir hidropinė baltyminė degeneracija sudarė po 10 proc. mėginių. Mažiausiai buvo rasta cistų: vos 5 proc. atvejų. Ši patologija yra labai reta, dažniausiai būna įgimta arba susiformuoja kaip uždegimų pasekmė.
Tyrimo metu buvo skaičiuojamos putliosios ląstelės. Sveikų šunų inkstų grupėje vidutiniškai buvo rasta 1,8 putliųjų ląstelių. Šunų glomerulonefritų grupėje putliųjų ląstelių buvo rasta vidutiniškai 4,24. Šunų intersticinio nefrito su fibroze grupėje putliųjų ląstelių vidutiniškai buvo rasta 4,64. Sveikų kačių inkstų grupėje putliųjų ląstelių vidutiniškai buvo rasta 1,7. Kačių glomerulonefritų grupėje putliųjų ląstelių buvo rasta vidutiniškai 3,34. Kačių intersticinio nefrito su fibroze grupėje putliųjų ląstelių vidutiniškai buvo rasta 2,58. Tiek kačių, tiek šunų grupėje daugiau putliųjų ląstelių rasta uždegimų atvejais.
Nagrinėjant putliųjų ląstelių skaičiaus priklausomybę nuo patologijos, daugiausiai putliųjų ląstelių vidutiniškai rasta šunų glomerulonefritų atvejuose. Mažiausiai putliųjų ląstelių vidutiniškai rasta kačių sveikų inkstų atvejuose. Remiantis moksline literatūra, daugiau putliųjų ląstelių randama uždegiminiuose procesuose (25, 32). Literatūroje teigiama, kad atliktame žmonių inkstų tyrime vidutiniškai putliųjų ląstelių yra randama 1,6 vnt., o glomerulonefrito metu vidutiniškai 19,8 vnt. (32).
Apibendrinant gautus rezultatus, patologijų skaičius ir putliųjų ląstelių kiekis galėjo kisti, jei būtų buvusi didesnė mėginių imtis.
29
IŠVADOS
1. Katėms inkstų su patologijomis rasta daugiau (30 proc.), nei šunims (25 proc.). Amžius ir lytis nebuvo reikšmingi inkstų patologijų pasireiškimui dėl per mažos imties (p>0,05). 2. Šunims ir katėms dažniausiai buvo rasta patologija: hiperemija (100 proc.). Rečiausiai
šunims infarktai (5 proc.) ir cistos (5 proc.), o katėms cistos (5 proc.). 3. Sveikuose šunų ir kačių inkstuose putliųjų ląstelių kiekis buvo panašus.
4. Tiek kačių, tiek šunų grupėse daugiausiai putliųjų ląstelių buvo rasta glomerulonefritų atvejais.
5. Intersticinio nefrito atveju putliųjų ląstelių daugiau buvo rasta šunų grupėje.
6. Sveikuose inkstuose putliųjų ląstelių buvo gerokai mažiau nei glomerulonefritų ir intersticinio nefrito atvejais, tiek šunų, tiek kačių grupėse.
30
PADĖKA
Noriu padėkoti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, patobiologijos centro dėstytojams ir darbuotojams už galimybę atlikti tyrimą, naudotis visomis suteiktomis priemonėmis ir galimybėmis. Labiausiai esu dėkinga savo darbo vadovei doc. dr. Nomedai Juodžiukynienei už pagalbą, konsultacijas, patarimus ir palaikymą darbo ruošimo laikotarpiu.
31
LITERATŪRA
1. Padaiga A, Lasys V, Sederevičius A. Naminių gyvūnų mikroskopinė anatomija. Kaunas: Naujasis lankas; 2006. P. 112-27.
2. Evans H, de Lahunta A. Miller‘s Anatomy of the Dog. St. Louis: Elsevier. 2012. P. 412-418. 3. Köning H. E, Liebich H.G. Veterinary anatomy of Domestic Mammals. 6th ed. Germany;
2014. P. 486-92.
4. Aspinall V, Capello M. Introduction to Veterinary Anatomy and Physiology Textbook. Third edition. Elsevier ltd. 2015. P. 113-22.
5. O'Neill D, Elliott J, Church D, McGreevy P, Thomson P, Brodbelt D. Chronic Kidney Disease in Dogs in UK Veterinary Practices: Prevalence, Risk Factors, and Survival. Journal of Veterinary Internal Medicine. 2013;27(4):814-21.
6. Brazdžiutė E, Miglinas M, Gruodytė E, Priluckienė J, Tamošaitis A, Bumblytė et al. Nationwide renal biopsy data in Lithuania 1994–2012. International Urology and Nephrology. 2015;47(4):655-62.
7. Laurenson M, Hopper K, Herrera M, Johnson E. Concurrent Diseases and Conditions in Dogs with Splenic Vein Thrombosis. Journal of Veterinary Internal Medicine. 2010;24(6):1298-1304.
8. Stalioraitytė E. Patologinė anatomija. Naujasis lankas. 2001. P. 19-401.
9. Sapin C, Silva-Mariano L, Bassi J, Grecco F. Anatomo-pathological and epidemiological analysis of urinary tract lesions in dogs. Ciência Rural. 2016; 46 (8): 1443-9.
10. Ralph A, Brainard B. Update on Disseminated Intravascular Coagulation: When to Consider It, When to Expect It, When to Treat It. Topics in Companion Animal Medicine. 2012;27(2):65-72.
11. Ross E. Congestive Renal Failure: The Pathophysiology and Treatment of Renal Venous Hypertension. Journal of Cardiac Failure. 2012;18(12):930-8.
12. Kumar V, Kumar A, Varshney A. Ultrasonographic Imaging for Structural Characterization of Renal Affections and Diagnosis of Associated Chronic Renal Failure in 10 Dogs. ISRN Veterinary Science. 2011; P. 1-11.
13. J Gillmore , P Hawkins. Pathophysiology and treatment of systemic amyloidosis. Nat. Rev. Nephrol. 2013; 9(10):574–86.
32 14. Sait MD, Sarsık B. A Proposed Histopathologic Classification, Scoring, and Grading System for Renal Amyloidosis: Standardization of Renal Amyloid Biopsy Report. Arch Pathol Lab Med. 2010; 134(4): 532-44.
15. Pathology outlines. Renal amyloidosis. [Prieiga per internetą]. [Žiūrėta 2019 m. spalio 18 d.] Adresas: http://www.pathologyoutlines.com/topic/kidneyamyloidosis.html
16. McLeland SM, Cianciolo RE, Duncan CG, Quimby JM. A Comparison of biochemical and histopathologic staging in cats with chronic kidney disease. Veterinary Pathology
2015, Vol. 52(3) 524-534. P. 1-9.
17. Zotti A, Banzato T, Gelain ME, Centelleghe C, Vaccaro C, Aresu L. Correlation of renal histopathology with renal echogenicity in dogs and cats: an ex-vivo quantitative study. BMC Vet Res. 2015 April 25;11;99-015-0415-8. P. 1-6.
18. Ji-Young Yhee, Chi-Ho Yu, Jong-Hyuk Kim, Keum-Soon Im, Seung-Ki Chon, Jung-Hyang Sur. Histopathological retrospective study of canine renal disease in Korea 2003~2008. J Vet Sci. 2010; 11(4). P. 277-83.
19. Schneider S, Cianciolo R, Nabity M, Clubb F, Brown C, Lees G. Prevalence of Immune-Complex Glomerulonephritides in Dogs Biopsied for Suspected Glomerular Disease: 501 Cases (2007-2012). Journal of Veterinary Internal Medicine. 2013;27:S67-S75.
20. Ichii O, Yabuki A, Sasaki N, Otsuka1 S, Ohta H, Yamasaki M, Takiguchi M, Namiki Y, Hashimoto Y, Endoh D, Kon1 K. Pathological correlations between podocyte injuries and renal functions in canine and feline chronic kidney diseases. Histol Histopathol 26: 1243-1255. 2011; P. 2-5.
21. Barua M, Shieh E, Schlondorff J, Genovese G, Kaplan B, Pollak M. Exome sequencing and in vitro studies identified podocalyxin as a candidate gene for focal and segmental glomerulosclerosis. Kidney International. 2014;85(1). P. 124-33.
22. Yhee J, Yu C, Kim J, Im K, Chon S, Sur J. Histopathological retrospective study of canine renal disease in Korea, 2003~2008. Journal of Veterinary Science. 2010; Vol. 11(4):277-82. 23. Wernersson S, Pejler G. Mast cell secretory granules: armed for battle. Nature reviews
immunology. 2014. P. 1-3.
24. 8.Jones SE, Kelly DJ, Cox AJ, Zhang Y, Gow RM, Gilbert RE. Mast cell infiltration and chemokine expression in progressive renal disease. Kidney International, Vol. 64. 2003. P. 906–13.
25. Urb M, Sheppard DC. The role of mast cells in the defence against pathogens. PloS pathogens. 2012. Vol. 8. P. 1-3.
26. Mast cell aware [Prieiga per internetą]. [Žiūrėta 2019m. spalio 11 d.] Adresas: https://www.mastcellaware.com/mast-cells/about-mast-cells.html
33 27. Day MJ. Clinical immunology of the dog and cat.Sofcover edition. 2012. P.251-61.
28. Da Silva EZM, Jamur MC, Oliver C. Mast Cell Function: A New Vision of an Old Cell. Journal of Histochemistry and Cytochemistry, 2014, Vol. 62(10):698-738.
29. Theoharides TC, Alysandratos K, Angelidou A, Delivanis D, Sismanopoulos N, Zhang B, et al. Mast cells and inflammation. Biochim Biophys Acta, 2012. P. 2-5.
30. Juodžiukynienė N. Citologinis tyrimas. Šunų ir kačių navikų citologija. Kaunas: VŠĮ „Terra Publica“. 2013. P. 61-3.
31. Holdsworth SR, Summers SA. Role of mast cells in progressive renal diseases. Soc. Nephrology. 2008. P. 2254 –61.
32. Blank U, Essig M, Scandiuzzi L, Benhamou M, Kanamaru Y. Mast cells and inflammatory kidney disease. Immunological Reviews. 2007;217(1). P. 79-95.
