ŠUNŲ PROSTATOS PATOLOGIJOS

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

VETERINARIJOS FAKULTETAS NEUŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDRA

IEVA LASTOVSKYTö

ŠUNŲ PROSTATOS PATOLOGIJOS

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: prof. dr. V. Žilaitis

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamas darbas „ŠUNŲ PROSTATOS PATOLOGIJOS“:

1. Yra atliktas mano pačios.

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ar užsienyje.

3. Nenaudojau šaltinių, kurie n÷ra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DöL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavard÷) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE

(aprobacijos data) (katedros ved÷jo/jos vardas, pavard÷) (parašas)

Magistro baigiamasis darbas yra įd÷tas į ETD IS

(gynimo komisijos sekretor÷s (-riaus) parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas

(vardas, pavard÷) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas

TURINYS

SANTRUMPOS ... 4 SANTRAUKA ... 5 SUMMARY... 6 ĮVADAS ... 7 I. LITERATŪROS APŽVALGA ... 8

1.1 Šunų lytin÷s sistemos anatomijos ir fiziologijos ypatumai ... 8

1.2 Šunų prostatos ligos, jų diagnostika ir gydymas ... 9

1.2.1 Šunų prostatos gerybin÷ hiperplazija... 13

1.2.2 Šunų prostatitai ... 15

1.2.3 Prostatos cistos ... 18

1.2.4 Prostatos abscesai ... 19

1.2.5 Prostatos neoplazijos ... 20

II. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS... 23

3.1 Tyrimo schema ... 23

III. REZULTATAI ... 26

IV. REZULTATŲ APTARIMAS... 32

IŠVADOS ... 34

SANTRUMPOS

ALP

– šarmin÷ fosfataz÷

BT/A –

botulino toksinas A.

DHT –

dihidrotestosteronas.

DNR –

deoksiribonukleorūgštis.

FSH –

folikulus stimuliuojantis hormonas.

GnRH –

gonadotropinus atpalaiduojantis hormonas.

GPH –

gerybin÷ prostatos hiperplazija.

HPS –

hemoraginis prostatos sekretas.

LH –

liuteinizuojantis hormonas.

MPA –

medroksiprogesterono acetatas.

Nd: YAG -

itrio – aliuminio – granato lazeris.

PPS –

pūlinis prostatos sekretas.

SANTRAUKA

I. Lastovskyt÷. Šunų prostatos patologijos. Veterinarin÷s medicinos magistro baigiamojo darbo vadovas prof. dr. Vytuolis Žilaitis. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas. Veterinarijos akademija. Veterinarijos fakultetas. Neužkrečiamųjų ligų katedra. – Kaunas, 2013. – 37 puslapiai.

Magistro darbą sudaro: įvadas, 4 skyriai (literatūros apžvalga, tyrimo metodika, rezultatai ir rezultatų aptarimas), išvados, literatūros sąrašas. Magistro darbo apimtis sudaryta iš 37 puslapių. Jame yra 5 lentel÷s ir 13 paveikslų. Bibliografinį aprašą sudaro 28 šaltiniai.

Magistro darbo tikslas yra įvertinti dažniausiai pasitaikančius klinikinius šunų prostatos patologijos požymius. Darbo uždaviniai yra apibendrinti literatūrinius duomenis apie šunų prostatos patologijas, jų diagnostiką ir gydymą, įvertinti sąsają tarp šunų amžiaus ir prostatos patologijos klinikinių požymių, įvertinti sąsają tarp šunų kūno mas÷s ir prostatos patologijos klinikinių požymių ir palyginti prostatos patologijų gydymo metodų efektyvumą.

Tyrimas buvo atliktas 2011 - 2012 metais šešiose privačiose Vilniaus ir Kauno smulkių gyvūnų veterinarijos klinikose. Tyrimui iš 50 šunų, kuriems buvo pasireiškusios prostatos patologijos, buvo atrinkti 29, kuriems pasireišk÷ šie simptomai: šlapimo nelaikymas, hematurija, nesišlapinimas, apsunkintas tuštinimasis ir skausmingas šlapinimasis. Vertinome šunų prostatos patologijų požymių priklausomybę nuo amžiaus, kūno mas÷s, diagnoz÷s, gydymo būdo ir baigties. Išnagrin÷jome koreliacinį ryšį ir duomenų patikimumą.

SUMMARY

I. Lastovskyt÷. Canine Prostate Pathologies. Supervisor of the veterinary medicine‘s master thesis - PhD Vytuolis Žilaitis. Lithuanian University of Health Sciences. Veterinary Academy. Faculty of Veterinary. Department of Noninfectious Diseases. Kaunas, 2013. 37 pages.

Master thesis consists of: introduction, 4 chapters (review of literature, research methodology, results and discussion), conclusion and references. There are overall 37 pages, 5 tables, 13 pictures and 28 references.

Goal of the master thesis is to assess the most common clinical signs of canine prostate pathology. Objectives of the study are: to summarize the literary data on canine prostate pathologies, their diagnosis and treatment, to assess the connection between the age and clinical signs of canine prostate pathology, to assess the connection between body weight and clinical signs of canine prostate pathology, to compare the effectiveness of canine prostate pathologies treatment methods.

The study was carried out in 2011 - 2012 in six private Vilnius and Kaunas small animal veterinary clinics. During the study of 50 dogs, who have been diagnosed with prostate pathology, 29 dogs were selected who have experienced the following symptoms: urinary incontinence, hematuria, urinary retention, difficulty in defecating and dysuria. Canine prostate pathology signs were assessed based on age, weight, diagnosis, treatment and outcome. We have analyzed the connection and correlation of data reliability.

ĮVADAS

Šiais laikais veterinarin÷je praktikoje neretai susiduriama su šunų prostatos patologijomis. Tokio tipo patologijų rizikos grupei priklauso vyresni nei 5 metai, nekastruoti, vidutinių ir didelių veislių šunys (Varshney et al., 2010). Turint omeny, kad visi šie veiksniai turi įtakos prostatos patologijų atsiradimui ir vystymuisi, svarbu įvertinti kiekvieno jų įtaką klinikinių simptomų pasireiškimui Būtent jų vertinimas yra pirmoji grandis ligos diagnozavime ir diferencijavime. Šias veiksnių ir požymių sąsajas galima nesud÷tingai pritaikyti praktikoje, ankstyvai prostatos patologijų diagnostikai ir s÷kmingam gydymo metodo pritaikymui.

Prostatos patologijų diagnostika yra gana sud÷tinga. Kiekvienos iš jų klinikiniai simptomai yra panašūs, tuo yra apsunkinama skirtingas patogenezes turinčių prostatos ligų diferenciacija. Diagnozuojant prostatos sutrikimus yra taikomi įvairūs metodai ir jų deriniai priklausomai nuo įtariamo liaukos pažeidimo. Pagrindiniai praktikoje taikomi metodai yra rektin÷ palpacija, kraujo bei šlapimo tyrimai, ultragarsinis ir rentgenologinis tyrimai, prostatos sekreto citologiniai, bakteriologiniai tyrimai, taip pat prostatos biopsija (Paclikova et al., 2006).

Prostatos neoplazija yra pakankamai retai šunims pasitaikanti patologija, tačiau ją diagnozavus, gyvūno ligos baigtis dažniausiai būna eutanazija. Daugeliui šunų, sergančių prostatos neoplazija, yra tuo pačiu metu diagnozuojama ir prostatos hiperplazija, kuri paprastai išsivysto žymiai anksčiau nei piktybin÷s ligos (Smith J., 2008). Būtent d÷l to, kokybiškai vertinant pirminius prostatos patologijų požymius ir įvertinant galimą ligą lemiančius veiksnius, būtų įmanoma greičiau ir kokybiškiau diagnozuoti prostatos patologiją. Tokiu būdu gyvūnas būtų apsaugotas nuo komplikuoto ligos gydymo, o jo savininkas – nuo ankstyvos augintinio netekties.

Darbo tikslas: įvertinti dažniausiai pasitaikančius klinikinius šunų prostatos patologijos požymius.

Darbo uždaviniai:

1. Apibendrinti literatūrinius duomenis apie šunų prostatos patologijas, jų diagnostiką ir gydymą.

I. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Šunų lytin÷s sistemos anatomijos ir fiziologijos ypatumai

Šunų prostata – tai vienintel÷ m÷s÷džių priedin÷ lytin÷ liauka. Tai yra dviskilt÷ lytin÷ liauka, kuri yra randama pilvo arba dubens ertm÷je, priklausomai nuo jos dydžio. Ši liauka apsupa proksimalinę šunų patinų šlapl÷s dalį ir guli kranialine dalimi prigludusi prie šlapimo pūsl÷s, dorzaline fibroziniu raiščiu – prie tiesiosios žarnos, ventraline – prie gaktikaulio sąaugos ir lateraline – prie pilvo sienos. Ventralin÷je pus÷je prostata yra apgaubta riebaliniu sluoksniu (Smith, 2008).

1 pav. Šunų prostatos anatomin÷ lokalizacija

(http://www.vetmed.wsu.edu/cliented/anatomy/dog_ug.aspx. Prieiga per internetą 2012 m. lapkričio 15 d.)

Prostatos liauka yra aprūpinama krauju per kraujagyslių tinklą, kurį sudaro į smulkesnias kraujagysles išsišakojanti prostatos arterija ir susijungiančios šlapl÷s ir prostatos venos. Prostatos arterija patenka į prostatos kapsulę dorsolateraliniame paviršiuje.

Liauka yra įnervuojama hipogastriniais ir dubens nervais. Hipogastrinis nervas į prostatą patenka kartu su šlapimtakio arterija, o dubens nervai tęsiasi nuo dubens iki prostatos, sudarydami skaidulas ant pačios liaukos. Epitelio sekreciją ir lygiuosius raumenis stimuliuoja hipogastrinis nervas ir dalis simpatin÷s nervų sistemos. Dubens nervai vykdo lygiųjų raumenų parasimpatinę cholinerginę įnervaciją, taip pat turi įtakos ir liaukos sekrecijai (Okumus et al., 2004).

iš trijų frakcijų. Pirma ir antra frakcija yra prostatos sekretas ir tik antroje frakcijoje yra spermatozoidai (Nothling et al., 2005). Šis sekretas turi savybių, kurios ilgiau išlaiko spermatozoidus gyvybingus bei gerina jų judrumą ir taip palengvina apvaisinimą. Sveikų šunų prostata šį sekretą gamina nuolat. Dalis sekreto patenka į šlapimo pūslę ir yra taip pašalinamas, o dalis patenka į šlaplę kartu su sperma. Prostatos sekreto kiekis gali skirtis priklausomai nuo pačios liaukos dydžio. Dažniausiai yra išskiriama nuo kelių lašelių iki kelių mililitrų prostatos sekreto. Liaukos gaminamo sekreto sud÷tyje yra randama citrato, laktato, cholesterolio bei kitų medžiagų (Johnston et al., 2000).

Siekiant išsiaiškinti prostatos sekreto poveikį apvasinimui, buvo atliktas ne vienas mokslininkų bandymas. Vienas iš jų buvo atliktas 2005 m. naudojant kalių apvaisinimui šaldytą dviejų rūšių spermą. Sperma buvo imama stimuliuojant masažo būdu ir užšaldoma. Atšildžius spermą, į vieną buvo įleista prostatos sekreto, o kitą – ne. Tokiu būdu buvo norima gauti rezultatą apvaisinant kales ir įsitikinti prostatos sekreto poveikiu spermai ir s÷kmingam apvaisinimui.

Po šio tyrimo paaišk÷jo, kad prostatos sekretas padidina spermos tūrį. Būtent d÷l to yra pagerinamas vaisingumas. Tačiau taikant dirbtinį apvaisinimą, prostatos sekretas n÷ra būtina sąlyga, nes tyrimo metu, buvo s÷kmingai apvasintos ir tos kal÷s, kurioms buvo suleista sperma be prostatos sekreto (Nothling et al., 2005).

1.2 Šunų prostatos ligos, jų diagnostika ir gydymas

Šunų prostatos ligomis serga apie 80 proc. rizikos grupei priklausančių šunų. Rizikos grupei priklauso nekastruoti, vidutinių bei didelių veislių ir vyresni nei 5 metai šunys. Prostatos pakitimų patogenez÷ n÷ra iki galo išaiškinta, tačiau manoma, kad nenormalų prostatos augimą ir kitimą tiek stromoje, tiek liaukin÷je dalyje, skatina dihidrotestosteronas (DHT), kuris susidaro iš androgeno testosterono veikiant fermentui 5 – alfareduktazei. Vyresnio amžiaus šunų organizme sparčiai pakinta estrogenų ir androgenų kiekis ir pusiausvyra, tai yra androgenų sumaž÷ja, o estrogenų kiekis išlieka toks pats (Paclikova et al., 2006). Nenormalų prostatos liaukos augimą vyresniame amžiuje skatina padid÷jusi ląstelių proliferacija, sumaž÷jęs apoptoz÷s lygis bei padid÷jęs prostatos audinių jautrumas hormonams. Manoma, kad rizikos grupei priklausančių šunų organizme, nenormaliam prostatos augimui turi įtakos augimo faktoriai bei oksidaciniai DNR pažeidimai (Juodžiukynien÷, Aniulien÷, 2005). Normalus prostatos dydis kiekvieno šuns organizme skiriasi ir priklauso nuo šuns amžiaus, veisl÷s, kūno mas÷s, lytinio subrendimo bei hormonų pusiausvyros.

Diagnozuojant prostatos ligas, gyvūno apžiūra pradedama nuo bendros paciento būkl÷s vertinimo bei laboratorinių tyrimų atlikimo. Pagrindin÷s priežastys d÷l ko yra kreipiamasi į vererinarijos gydytojus yra tam tikri šlapimo organų sutrikimai, tokie kaip hematurija, disurija, strangurija, šlapimo nelaikymas, taip pat sutrikęs tuštinimasis ( tenezmas, vidurių užkiet÷jimas). Tačiau nedažnai pasitaiko šunų, kuriems klinikiniai simptomai yra išreikšti silpnai arba visiškai nepasireiškę. Net 30 proc. pacientų yra būdingi sisteminiai požymiai, tai yra letargija, kūno mas÷s maž÷jimas (Freitag et al., 2007).

Atlikus laboratorinius šlapimo tyrimus, yra patvirtinama hematurija, piurija, bakteriurija. Šie požymiai gali būti nustatomi tiek sergančiam ūmiu prostatitu, tiek l÷tiniu. Kraujo tyrimų metu 75 proc. pacientų yra diagnozuojama leukocitoz÷ ir neutrofilija. (1 lentel÷). Tačiau ne visų prostatos ligų atvejais galima matyti aiškius požymius atlikus laboratorinius tyrimus. Esant prostatos abscesams, kartais diagnostika yra apsunkinama d÷l gerai inkapsuliuotų abscesų.

Biocheminių kraujo tyrimų rezultatai tokiems pacientams dažniausiai parodo šarmin÷s fosfataz÷s (ALP) kiekio padid÷jimą, 40 proc. pacientų pasireiškia hipoglikemija ir 10 proc. - azotemija (Paclikova et al., 2006).

1 lentel÷. Prostatos ligoms būdingi laboratorinių tyrimų pokyčiai (Paclikova et al., 2006)

Liga Leukocitoz÷ Hematurija Piurija Bakteriurija

Hemoraginis prostatos sekretas Pūlingas prostatos sekretas Prostatos sekreto infekcija Gerybin÷ prostatos hiperplazija - + - - + - - Cistos - - - - Ūmus prostatitas + + + + - - - L÷tinis prostatitas - + + + - + + Abscesai + + + + - + + Navikai - + + - + + -

aspiracijos adatą perkelti prostatos patologijos suk÷l÷ją ir sukelti pacientui peritonitą. Taip pat yra didel÷ tikimyb÷ užkr÷sti m÷ginį ultragarsiniu geliu. Tokiu atveju, kai neįmanoma surinkti šuns ejakuliato arba naudoti ultragarso, reiktų paimti m÷ginį derinant prostatos masažą per tiesiąją žarną ir šlapl÷s kateterizaciją. Šis metodas yra naudingas siekiant identifikuoti neoplastines ląsteles (Kraft M. et al., 2008).

Atlikus pirminę fizinę paciento apžiūrą bei reikiamus laboratorinius tyrimus, norint patvirtinti diagnozę, dažnai atliekamas rentgenologinis bei ultragarsinis tyrimai. Tokiu būdu galima patvirtinti arba paneigti įtariamą prostatos pažeidimą, taip pat esant reikalui diferencijuoti skirtingas ligas (Yayla et al., 2012).

Rentgeno nuotraukose galima pamatyti prostatos dydį bei paviršių, tačiau pamatyti sumaž÷jusią arba jauno lytiškai nesubendusio gyvūno prostatą yra beveik neįmanoma. Prostata padid÷jusi yra laikoma tada, kai stebint Rentgeno nuotrauką padarytą iš lateralin÷s pus÷s matoma, kad prostatos skersmuo yra didesnis nei 70 proc. atstumo tarp gaktikaulio ir kryžkaulio. Rentgeno nuotraukose taip pat galima pamatyti ir liaukos išor÷je esančius darinius, tokius kaip paraprostatin÷s cistos. Stebint iš lateralin÷s pus÷s galima pamatyti riebalinį audinį tarp kranioventralin÷s prostatos dalies ir šlapimo pūsl÷s dugno.

Rentgenologinį tyrimą atlikti yra ypač naudinga įtariant navikinius prostatos susirgimus, nes tokiu atveju galima pamatyti metastazes, ypač kauluose bei plaučiuose. Vertinant šlapimo pūsl÷s arba šlapl÷s būklę yra naudojama kontrastin÷ cistouretrografija.

Dažnai prostatos ligoms nustatyti yra pasitelkiamas ultragarsinis tyrimo metodas. Jis yra jautresnis nei rentgenologinis tyrimas, tod÷l suteikia galimybę greitai ir pakankamai tiksliai nustatyti svarbius prostatos pakitimus, apžiūr÷ti jos parenchimą, poziciją, simetriškumą ir formą, taip pat intraabdominalinio riebalinio audinio kiekio padid÷jimą, peritonitą. Pritaikius ultragarsinį diagnostikos metodą, galima diferencijuoti skirtingus prostatos pakitimus ir ligas, taip pat apžiūr÷ti regioninius limfinius mazgus, aplinkinius audinius ir organus. Normali prostata ultragarsinio tyrimo metu tur÷tų būti apvali, dviskilt÷ liauka, randama kaudaliau nuo šlapimo pūsl÷s. Sveikos prostatos paviršius yra lygus, homogeniškas, echogeniškumas panašus kaip blužnies (Freitag et al., 2007).

Ultragarsinis prostatos tyrimas gali būti transrektalinis, transuretralinis, transabdominalis, tačiau veterinarijos medicinoje yra taikomas tik transabdominalis metodas. Tai nesukelia gyvūnui skausmo ar diskomforto, tod÷l dažniausiai yra išvengiama paciento sedacijos ar anestezijos.

kraniokaudalinis skersmuo, W – skersinis laterolateralinis skersmuo, D – dorsoventralinis skermuo) (Paclikova et al., 2006).

Prostatos mineralizacija yra diagnozuojama, kai matomas ryškus liaukos echogeniškumas su plonomis šeš÷lių linijomis. Šis pokytis gali būti matomas tiek kastruotų, tiek nekastruotų šunų prostatoje ir gali būti siejamas su l÷tiniu prostatitu arba navikais.Esant prostatos hiperplazijai, matomas simetriškas liaukos padid÷jimas su šiek tiek ryškesniu echogeniškumu. Tokiu atveju gali būti pastebimi prostatos formos pakitimai nuo dviskilt÷s iki plokštaus apskritimo, o pati parenchima tarsi dryžuota. Prostatos hiperplaziją yra sunku diferencijuoti nuo ankstyvo prostatito. Tokiu atveju yra būtina atlikti ir kitus tyrimus, norint patvirtinti tam tikrą diagnozę.

Labai s÷kmingai galima diagnozuoti prostatos cistas naudojant ultragarsinį tyrimo metodą. Jos nesud÷tingai pastebimos kaip hipoechogeniškos struktūros dariniai prostatos viduje. Paraprostatin÷s cistos yra matomos liaukos išor÷je ir stebint ultragarsinio tyrimo metu gali būti supainiojamos su šlapimo pūsle d÷l sienel÷s storio ir viduje esančio skysčio (Autumn, Baker, 2009).

2 pav. Šunų prostatos ultragarsinis vaizdas. A – mineralizacija prostatos parenchimoje; B – l÷tinis prostatitas; C – gerybin÷ prostatos hiperplazija (Autumn, Baker, 2009)

Diagnostinis ultragarsas taip pat gali būti naudojamas imant prostatos ar kitų parenchiminių organų biopsijos m÷ginius. D÷l greičiau ir tiksliau nustatomos diagnoz÷s, ryškiai sumaž÷ja šunų sergamumas ir mirtingumas po procedūros.

link šlapl÷s ir tokiu būdu aprūpina visą prostatos liauką. Kontrastinių medžiagų pratek÷jimas į liauką yra matomas jau po 15 sekundžių nuo jų suleidimo (Russo et al., 2009).

1.2.1 Šunų prostatos gerybin÷ hiperplazija

Šunų prostatos hiperplazija (GPH) tai viena iš nekastruotų patinų ligų, susijusių su organizmo sen÷jimo procesais, tačiau pasitaiko atvejų, kada nenormali liaukos hiperplazija prasideda ankstyvame amžiuje. Priklausomai nuo amžiaus gali pasireikšti skirtingos šunų prostatos hiperplazijos stadijos. Jaunesniame amžiuje dažniau pasitaiko epitelin÷ hiperplazija, o vyresniame – epitelin÷ cistin÷ hiperplazija (Juodžiukynien÷, Aniulien÷, 2005).

Prostatos dydžio pakitimai yra susiję tiek su liaukos ląstelių skaičiaus pakitimu (hiperplazija), tiek su pačių ląstelių dydžio pakitimu (hipertrofija). Ši liga yra viena iš per intensyvaus testosterono skilimo ir dihidrotestosterono susidarymo 5 – alfareduktaz÷s poveikyje pasekmių (Paclikova et al., 2006). Manoma, kad ligos pasireiškimui taip pat įtakos turi estrogenas, testosteronas ir kiti augimo faktoriai, tokie kaip keratinocitų augimo faktorius ir transformuojantis augimo faktorius – β (Mostachio et al., 2012).

GPH simptomai pasireiškia gerokai padid÷jus prostatai. Dažniausiai sutrinka šlapinimasis ir tuštinimasis, tai yra pasireiškia tenezmas bei vidurių užkiet÷jimas. Šiai ligai yra būdingas požymis hematurija, hemospermija, taip pat kaip skausmo pasekm÷ pastebima nenatūrali eisena.

Ligos diagnoz÷ gali būti nustatyta remiantis simtomais, fizin÷s apžiūros metu bei įvertinus prostatos sekretą iš spermos arba po prostatos stimuliavimo masažu. Tačiau tiksli ir neginčijama diagnoz÷ gali būti nustatyta tik atlikus prostatos biopsiją.

GPH gydymui dažniausiai yra pasirenkama kastracija. Po kastracijos daugeliui pacientų prostata sumaž÷ja net 70 proc., o galutin÷ prostatos involiucija įvyksta pra÷jus vidutiniškai 4 m÷n. Tačiau pasitaiko atvejų, kai norima išvengti kastracijos ir būtent d÷l to yra pasirenkamas konservatyvusis gydymo būdas. Gydymui taikomas 5 – alfareduktaz÷s inhibitorius finasteridas, kuris yra sintetinis steroidinis vaistas. Šis preparatas yra plačiai naudojamas žmogaus medicinos urologijos praktikoje gydant prostatos hiperplaziją. Jo veikimas yra pagrįstas testosterono virtimo dihidrotestosteronu proceso blokavimu. Gydymas finasteridu yra pakankamai ilgas ir trunka vidutiniškai 16 savaičių, tačiau efektyvus, nes po gydymo būna ženkliai sumaž÷jusi prostatos apimtis bei DHT kiekis.

savaičių nebebuvo GPH simptomų. Tačiau su MPA gydomiems šunims dažniau pasireišk÷ hipotiroidizmas bei cukrinis diabetas (Smith, 2008).

Viena iš taikomų šunų GPH gydymo terapijų yra GnRH terapija. GnRH – tai gonadotropinus atpalaiduojantis hormonas. Šį hormoną gamina ir išskiria pagumburio liauka. Hormonas veikia per GnRH receptorius stimuliuodamas liuteinizuojančio hormono (LH) bei folikulus stimuliuojančio hormono (FSH) sintezę bei išskyrimą, kurie savo ruožtu reguliuoja lytinių hormonų gamybą, spermatogenezę bei kitus procesus (Ponglowhapan et al., 2012).

Prostatos dydžio normalūs ir patologiniai pokyčiai yra glaudžiai susiję su androgenų kiekiu organizme (Ponglowhapan et al., 2012). Būtent d÷l to, norint sumažinti prostatą yra reikalingas medikamentas, kuris efektyviai mažintų testosterono kiekį ir tuo pat metu pačią prostatos liauką (Ponglowhapan, 2011). Veterinarinio gydymo praktikoje yra naudojamas tokių savybių turintis deslorelino implantas. Deslorelinas – tai GnRH agonistas, kurio veikimas yra pagrįstas gonadotropinų sintez÷s stimuliavimu (Gobello, 2007). Implantai, kurių sud÷tyje yra deslorelino, liaukos dydį akivaizdžiai sumažina pra÷jus 6 savait÷ms nuo gydymo pradžios, o po 48 savaičių, prostatos dydis tampa normalus. Norint įvertinti implanto poveikį GPH sergantiems šunims, buvo atlikti tyrimai stebint prostatos apimtį ultragarsu. Šiuo atveju buvo naudojama deslorelino doz÷ 0,5 – 1 mg/kg. Prostatos apimtis buvo stebima viso deslorelino implantais gydymo metu. Buvo pasteb÷ta, kad prostatos liauka akivaizdžiai sumaž÷ja 16 – 210 gydymo dieną. Tyrimo rezultatai įrod÷, kad gydymas tokio pobūdžio implantais yra veiksmingas ir gali būti s÷kmingai taikomas šunims, sergantiems GPH (Ponglowhapan et al., 2012).

Nors ir šiuo metu yra nemažai konservatyvaus gydymo būdų, tačiau kastracija išlieka pati populiariausia ir plačiausiai naudojama norint sustabdyti GPH. To priežastis yra dažnai pasitaikantys šalutiniai konservatyvaus gydymo poveikiai tokie kaip aplastin÷ anemija, s÷klidžių degeneracija, sumaž÷jęs spermos kiekis ir spermatozoidų skaičius bei padid÷jęs nenormalių ir žuvusių spermatozoidų skaičius (Mostachio et al., 2012). Tačiau pasitaiko atvejų, kai po kastracijos taip pat yra neišvengiama komplikacijų. Tokie atvejai yra itin reti. Viena iš kastracijos komplikacijų yra periuretralin÷s parenchimos išsipl÷timas . Šis procesas greičiausiai sukeltų parenchimos atrofiją ir šlapl÷s pažeidimus (White, 2000).

D÷l šios funkcijos buvo s÷kmingai sumažinamas skeleto ir lygiųjų raumenų tonusas. Tai buvo pritaikyta raumenų spazmams mažinti bei veido raukšlių lyginimo procedūroms.

Mokslininkai įrod÷, kad prostatos liauką įnervuoja cholinerginiai nervai. Būtent d÷l to BT/A injekcijos tur÷tų pad÷ti sustabdyti liaukos sekreciją ir augimą (Tong Long Lin, 2007). Atlikus mokslinius tyrimus ir išbandžius preparatą šunų GPH gydyme paaišk÷jo, kad nei vienam iš tyrime dalyvavusių pacientų nepasireišk÷ jokios sistemin÷s komplikacijos, šunims neprireik÷ antibiotikų ar nuskausminamųjų vaistų. Viso tyrimo metu buvo stebimi GPH simptomai ir jų kitimas, taip pat prostatos dydžio pokyčiai ultragarsinio tyrimo metodu. Pra÷jus dviems savait÷ms po gydymo BT/A, ligos simptomai sumaž÷jo, nebebuvo hematurijos, išnyko tenezmas, o po viso gydymo kurso (16 savaičių), šunys buvo visiškai sveiki, sumaž÷jo jų prostatos. Svarbu pamin÷ti, jog po BT/A gydymo, visi pacientai tur÷jo normalų libido, erekciją, ejakuliaciją, nebuvo pasteb÷ta jokių spermos pokyčių (Mostachio et al., 2012).

1.2.2 Šunų prostatitai

Prostatos liaukos uždegimas yra vienas iš dažniausiai pasitaikančių šunų prostatos pažeidimų. Ūmus prostatitas dažniausiai sukelia sisteminius požymius, tokius kaip anoreksija, karščiavimas, depresija (Duque, 2010). Didžiausia šių susirgimų problema yra ta, kad liga gali būti susijusi su skirtingais ligų suk÷l÷jais vienu metu (Varshney et al., 2010).

Šunų prostatos uždegimai yra skirstomi į ūmius ir l÷tinius. Viena iš pagrindinių abiejų tipų prostatitų priežasčių yra šlapl÷s uždegimas, hematogenin÷ infekcija, bakterijų patekimas per kapšelį.

Esant bakterin÷s kilm÷s prostatitui, dažniausiai nustatomas suk÷l÷jas yra aerobin÷ bakterija Escherichia coli. Kitais atvejais pasitaiko Staphylococcus aureus, Klebsiella spp., Proteus mirabilis, Mycoplasma canis, Pseudomonas aeruginosa, Enterobacter spp., Streptococcus spp., Pasteurella spp., Haemophilus spp., Brucella canis aerobiniai suk÷l÷jai. Tačiau nors pasitaiko ir pastarųjų bakterijų sukelti prostatitai, dažniausiai jos sukelia s÷klidžių ir ants÷klidžių uždegimus (Johnston et al., 2000).

2 lentel÷. Ūmaus ir l÷tinio prostatito požymiai (pagal Johnston, 2000)

Įtariant l÷tinį prostatitą atliekami tie patys tyrimai. Tačiau atlikus rektinę prostatos palpaciją, nerandama pakitimų. Tokiu atveju prostata būna normalaus dydžio, neskausminga. Vertinant prostatos sekretą atliekamas bakterijų kultūros tyrimas. Tai yra vienas iš pagrindinių l÷tinio prostatito nustatymo būdų. Net 70 proc. ligos atvejų prostatos sekrete būna randama uždegiminių ląstelių bei išauginama tam tikra bakterijų kultūra.

Šunų prostatitais taip pat dažniausiai serga vyresniojo amžiaus, nekastruoti šunys (Varshney et al., 2010). Retai, tačiau kartais pasitaiko neįprasti klinikiniai atvejai. Vienas iš tokių atvejų yra kastruoto šuns sirgimas ūmiu prostatitu. Šuo buvo kastruotas prieš 5 metus d÷l s÷klidžių auglio. Pasireiškus ūmaus prostatito požymiams, patinui buvo atlikti diagnostiniai tyrimai. Pacientui nustatyta anemija, šlapimo bakteriurija ir piurija, ultragarsinio tyrimo metu nustatytas prostatos padid÷jimas, daugybin÷s cistos. Didžiausia rasta cista buvo 2,89 cm skersmens dešin÷je prostatos skiltyje (2 pav.). Atlikus citologinį tyrimą, buvo diagnozuotas ūmus prostatitas, rasta Streptococcus spp. infekcija (Duque, 2010).

Ūmus prostatitas L÷tinis prostatitas

• Depresija, skausmas rektin÷s palpacijos metu, karščiavimas, sutrikęs šlapinimasis ir/arba tuštinimasis, apsunkinta eisena, v÷mimas, kaudoabdominalis skausmas, hematurija, kapšelio, apyvarp÷s arba užpakalinių galūnių edema.

• Leukocitoz÷ arba leukopenija, neutrofilija. • Šlapime randama kraujo, bakterijų,

leukocitų.

• Prasta spermos kokyb÷ (sumaž÷jęs gyvų ir morfologiškai normalių spermatozoidų kiekis).

• Prastesnis libido.

3 pav. Ultragarsinio tyrimo metu rasta cista. Raudona str÷lyt÷ žymi 2, 89 cm skersmens prostatos cistą (Duque, 2010)

Šio neįprasto klinikinio atvejo paaiškinimas yra tas, kad kastracijos poveikyje organizme sumaž÷jo cinko kiekis, kuris yra glaudžiai susijęs su proteinų kiekiu organizme, kurie veikia kaip antibakterinis faktorius. Kitas paaiškinimas gali būti prieš tai buvusio ir pašalinto s÷klid÷s naviko estrogenų sekrecija, ko pasekoje išsivyst÷ metaplazija, kuri predisponavo prostatos infekciją, nors tai n÷ra įrodytas faktas. Tačiau labiausiai tik÷tinas ir paprasčiausias šio atvejo paaiškinimas yra bakterin÷ šlapl÷s infekcija (Duque J, 2010).

Prostatitų gydymas yra panašus kaip ir kitų prostatos ligų. Viena iš gydymo strategijų išlieka kastracija. Tačiau norint to išvengti yra gydoma naudojant konservatyvų medikamentinį būdą. Tam tikslui yra pasirenkami atitinkami antibiotikai pagal nustatytos bakterijų kultūros jautrumą jiems. Medikamentinį gydymą gali apsunkinti hematologinis – prostatos barjeras, kuris trikdo jų patekimą į liauką. Tačiau yra žinoma, kad šis barjeras neleidžia įsisavinti preparatų tik tuomet, jei jų tirpumas lipiduose yra labai prastas arba jei sud÷tin÷s medžiagos greitai jungiasi su proteinais (Johnston et al., 2000; Varshney et al., 2010).

1.2.3 Prostatos cistos

Prostatos liaukos cistų patogenez÷ n÷ra iki galo išaiškinta, tačiau manoma, kad tai yra kitų prostatos ligų pasekm÷ arba komplikacija (Johnston et al., 2000). Paprastai prostatos cistų pirmin÷je ligos stadijoje pamatyti negalime, nebent atlikus histologinius tyrimus. Jos pamatomos makroskopiškai tik tada, kai pradeda jungtis tarpusavyje ir tampa žymiai didesn÷s nei pradin÷je stadijoje.

Prostatos cistos yra skirstomos į prostatines ir paraprostatines cistas. Prostatin÷s cistos susiformuoja, kai pažeistoje prostatos parenchimoje pradeda kauptis sekretas d÷l kanal÷lių nepraeinamumo ir dažniausiai turi tiesioginį susisiekimą su šlaple. Paraprostatin÷s cistos yra randamos prostatos išor÷je, dažniausiai kraniolateralin÷je pus÷je, prisitvirtinusios koteliu, audiniu arba sąauga. Šio tipo cistos neturi tiesioginio susisiekimo su šlaple ar pačia prostata, tačiau jų etiologija yra ta pati (White, 2000). Jos paprastai būna labai didel÷s ir gali būti apčiuopiamos transabdominalin÷s palpacijos metu (Smith, 2008).

Cistų gydymui dažniausiai yra rekomenduojamas chirurginis būdas. Kai kuriais atvejais išoperuojamos cistos ir tuo pačiu yra atliekama orchiektomija (Johnston et al., 2000). Tačiau tai n÷ra būtina sąlyga. Galimas ir medikamentinis gydymas, tačiau po tokio tipo gydymo dažniau pasitaiko komplikacijos. Vienas iš naujausių cistų šalinimo būdų yra chirurginis cistos drenažas ir pašalinimas (Smith, 2008). (3 pav.)

4 pav. Prostatos cistos drenažinis šalinimas. A – prostatos liauka su cista; B – praduriama cistos sienel÷; C – pašalinama cistos sienel÷; D – rezekuota cistos vieta susiūnama su taukine

(White, 2000)

Chirurginis cistos drenažas ir pašalinimas susideda iš keturių pagrindinių etapų, kurie yra parodyti paveiksl÷lyje (3 pav.). Jie yra pažym÷ti didžiosiomis raid÷mis A – D. A raid÷ žymi prostatos liauką su

C – pašalinama cistos sienel÷ išvengiant šlapimo pūsl÷s kaklelio, šlapl÷s ar kitų audinių pažeidimo. D – rezekuota cistos vieta susiūnama su taukine (White, 2000).

1.2.4 Prostatos abscesai

Prostatos liaukos abscesai tai yra ūminio arba l÷tinio prostatito pasekm÷ arba komplikacija (Potter, Partin, 1999). Abscesai gali išsivystyti d÷l antrin÷s infekcijos esant prostatos cistoms. Šią ligą predisponuoja liaukos parenchimos infekcija, kurios pasekoje susidaro mikroabscesai. Tiriant abscesų suk÷l÷jus, dažniausiai yra aptinkami Escherichia coli, Staphylococcus spp., Proteus spp., Streptococcus spp., Pseudomonas spp., Brucella spp. bakterijos, taip pat rečiau tačiau pasitaiko ir suk÷l÷jas Mycoplasma (Paclikova et al., 2006).

Prostatos abscesai yra diagnozuojami remiantis klinikiniais simptomais, kraujo tyrimais bei ultragarsiniu tyrimu. Klinikiniai simptomai yra panašūs kaip ir kitų prostatos ligų ir gali skirtis priklausomai nuo absceso dydžio ir nuo to, kiek išplitusi infekcija. Dažniausiai sergantiems šia liga šunims pasireiškia pireksija, kaudoabdominalinis skausmas tiriant rektiškai bei transabdominalin÷s palpacijos metu, tenezmas, disurija d÷l tiesiosios žarnos ar šlapl÷s spaudimo (Smith, 2008; White, 2000). Kraujo tyrimų metu dažniausiai yra randama neutrofilija, tačiau tik šiuo rodikliu reminatis negalima diagnozuoti prostatos abscesų. Pats tiksliausias šios ligos diagnostinis metodas yra ultragarsinis tyrimas (Autumn, Baker, 2009; White, 2000).

5 pav. Prostatos absceso šalinimas. A – prostatos absceso ertm÷s; B – praduriamos kapsul÷s sienel÷s ir įleidžiamas drenas; C – užbaigiama procedūra apimant abscesų ertmes (White, 2000)

tokių kaip peritonitas bei šlapimo nelaikymas. Būtent d÷l to nepriklausomai nuo gydymo metodų, visuomet yra pasirenkama ir antibiotikų terapija, atsižvelgus į išskirtos bakterijų kultūros jautrumą (Smith, 2008).

Tiek prostatos cistų, tiek abscesų šalinimui gali būti naudojama perkutanin÷ aspiracija, tačiau šis metodas yra veiksmingas tik tuomet, jei liaukos pakitimas yra gerai apribotas ir jei n÷ra jokio įtarimo d÷l galimos prostatos neoplazijos arba sisteminių ligų.

Gydant ir prostatos cistas, ir abscesus, vienas iš galimų gydymo būdų yra jų marsulializacija. Tai yra chirurginis drenažin÷s fistul÷s sudarymas tarp prostatos cistos ar absceso ir išorin÷s ventralin÷s liaukos sienos. Tačiau šis metodas reikalauja labai intesyvios pooperacin÷s priežiūros ir gali sukelti komplikacijas, d÷l kurių gali tekti atlikti kitą chirurginę intervenciją (Freitag et al., 2007).

1.2.5 Prostatos neoplazijos

Šunų prostatos neoplazija – tai piktybinis prostatos navikas (Campuzano – Granados et al., 2012). Dažniausiai pasitaikančios praktikoje prostatos neoplazijos yra prostatos adenokarcinoma ir nediferencijuota karcinoma. Šios ligos yra dažniausiai pasitaikantys kastruotų šunų prostatos pažeidimai. Maždaug 5 – 7 proc. rizikos grupei priklausančių ir prostatos ligomis sirgusių pacientų yra nustatoma prostatos karcinoma. Manoma, kad šios ligos vystymasis neturi jokio ryšio su androgenų pusiausvyra organizme. Stengiantis tai įrodyti buvo atliekami moksliniai tyrimai ir lyginamas sergamumas kastruotų ir nekastruotų šunų. Paaišk÷jo, jog tyrimo metu didesnę riziką susirgti prostatos adenokarcinoma tur÷jo kastruoti patinai (Johnston et al., 2000). Būtent d÷l to diagnozavus prostatos karcinomą n÷ra rekomenduojama šuns kastracija, nes n÷ra jokių įrodymų, jog tai gali sumažinti auglio augimą ar sustabdyti metastazes. Svarbu atkreipti d÷mesį, jog prostatos karcinoma yra greitai plintanti liga, kuri dažniausiai metastazuoja į regioninius limfinius mazgus, plaučius arba kaulus, taip pat galimas plitimas į kepenis, žarnyną, inkstus, antinksčius, širdį bei blužnį (Campuzano – Granados et al., 2012).

3 lentel÷. Prostatos karcinomos klasifikacija pagal TNM sistemą (L’Eplattenier, 2009)

Stadija Apibūdinimas

T0 Auglio n÷ra.

T1 Prostatos karcinoma yra apribota pačioje prostatoje.

T2 Prostatos karcinoma yra apribota prostatoje, tačiau sukelia šlapl÷s obstrukciją.

T

T3 Prostatos karcinoma yra išplitusi į šlapimo pūsl÷s kaklelį ir/ar šlapimtakius.

N0 N÷ra metastazių į regioninius limfinius mazgus. N

N1 Yra metastaz÷s į regioninius limfinius mazgus. M0 N÷ra metastazių į aplinkinius audinius ir organus. M1 Metastaz÷s plaučiuose.

M

M2 Metastaz÷s kituose audiniuose ir organuose, įskaitant juosmeninę stuburo dalį ir dubens kaulus.

Prostatos karcinoma pasireiškia labai panašiais simptomais kaip ir kiti prostatos sutrikimai. Būdingesni požymiai yra anoreksija, strangurija d÷l šlapl÷s obstrukcijos. Tačiau simptomai, kurie išskiria šia ligą iš kitų prostatos pažeidimų yra asimetriška, kieta, skausminga prostata. Šlubavimas arba neurologiniai užpakalinių galūnių jud÷jimo sutrikimai pasireiškia tiems šunims, kurių organizmuose jau yra išplitusios metastazes į juosmeninę stuburo dalį, dubens kaulus ar šlaunikaulius (Freitag et al., 2007).

Vienas iš pagrindinių prostatos neoplazijos diagnozavimo būdų yra ultragarsinis tyrimas. Jo metu yra matoma asimetriška, padid÷jusi, nelygiais kraštais su stipria audinio mineralizacija šuns prostata. Tokiu atveju pokyčiai dažniausiai būna pastebimi ne tik pačioje liaukoje, tačiau ir aplinkiniuose audiniuose, šlapl÷je, šlapimo pūsl÷je, matomos pažeistos kraujagysl÷s, regionin÷ limfadenomegalija.

Šios ligos atveju neretai pasirenkama prostatos biopsija kaip tiksliausias diagnostikos metodas. Retais atvejais tai sukelia riziką piktybinių ląstelių plitimui į aplinkinius organus ir audinius.

Prostatos neoplazija sergančio šuns prognoz÷ būna nuo blogos iki mirtinos, priklausomai nuo auglio stadijos ir išplitimo. Negydomi šunys numiršta arba būna eutanazuojami vieno m÷nesio b÷gyje nuo pirmin÷s diagnoz÷s d÷l ligos greitos eigos. Maždaug devyniais m÷nesiais galima prailginti šuns su tokio tipo diagnoze gyvenimą, jei yra taikomas chirurginis auglio šalinimas ir radioterapija. Tai gana s÷kmingas gydymo būdas, tačiau neretai jis sukelia ilgai trunkančias komplikacijas, tokias kaip kolitas. Chirurginis gydymas taikant visišką prostatektomiją, yra naudingas tik tiems pacientams, kuriems n÷ra išplitusios metastaz÷s. Tačiau net tokiems pacientams operacijos metu yra randama mikroskopinių metastazių.

Vienas iš naujesnių prostatos neoplazijos gydymo būdų, nepriklausomai ar yra išplitusios metastaz÷s ar ne, yra itrio – aliuminio – granato lazeris (Nd: YAG). Juo taip pat kaip ir paprastu chirurginiu būdu yra atliekama visiška prostatektomija. Chirurginiu būdu atliekant šią procedūrą, dažnai pasitaiko įvairios komplikacijos d÷l pažeistų prostatos kapsul÷s nervų ir kraujagyslių. Tačiau naudojant lazerį, pažeistų audinių kiekį galima kontroliuoti pasirenkant tam tikrą lazerinio spindulio tankumą ir spinduliavimo trukmę. Lazerio spinduliui kontaktuojant su audiniais, jie greitai apangl÷ja ir toks audinys stipriai absorbuoja lazerio spindulius. Karščio poveikyje audinys yra išgarinamas ir nesunkiai pašalinamas. Šios procedūros metu yra išvengiama gausaus kraujavimo, nes lazerio poveikyje, pjaunamo paviršiaus kraštai koaguliuojasi. Nd: YAG lazeris nesukelia audinių mechaninių ar terminių pažeidimų, tod÷l gali būti taikomas kaip efektyvi ir saugi gydymo priemon÷ (L’Eplattenier, 2009).

II. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS

3.1 Tyrimo schema

6 pav. Tyrimui surinktų pacientų suskirstymas

Tyrimas buvo atliktas 2011 - 2012 metais šešiose privačiose Vilniaus ir Kauno smulkių gyvūnų veterinarijos klinikose.

Tiriami gyvūnai. Viso tyrimo metu buvo surinkta 50 klinikinių šunų prostatos patologijos atvejų. Buvo nagrin÷jama kiekvieno paciento ligos istorija ir prostatos patologijos pasireiškimo požymiai. Tokiu būdu buvo atlikta atranka pagal tiriamus simptomus (6 pav.). Buvo išrinkti 29 klinikiniai atvejai,

Šunys, kuriems diagnozuota prostatos patologija

n=50

Požymiai, pagal kuriuos atliekama atranka: • Hematurija. • Šlapimo nelaikymas. • Nesišlapinimas. • Skausmingas šlapinimasis. • Apsunkintas tuštinimasis. n = 29 Pagal amžių: 1. 1 – 5 metų. 2. 6 – 10 metų. 3. > 10 metų.

Pagal kūno masę: 1. 1 – 10 kg 2. 11 – 25 kg 3. 26 - 44 kg 4. > 44 kg Pagal diagnozę: 1. Gerybin÷ prostatos hiperplazija. 2. Prostatitas. 3. Prostatos navikai. 4. Prostatos abscesai. Pagal gydymą: 1. Konservatyvus. 2. Chirurginis. 3. Jokio gydymo.

kuriems pasireišk÷ tiriami simptomai, tai yra hematurija, šlapimo nelaikymas, skausmingas šlapinimasis, nesišlapinimas, apsunkintas tuštinimasis.

Pagal tiriamus požymius atrinktus pacientus sugrupavome pagal amžių, kūno masę, nustatytą diagnozę, pritaikytą gydymą, ligos baigtį.

Pagal amžių šunys buvo suskirstyti į tris grupes. Pirmąją grupę sudar÷ šunys nuo 1 iki 5 metų amžiaus. Šiai grupei priskirti 3 šunys iš visų 29 pacientų. Antrąją grupę sudar÷ šunys nuo 6 iki 10 metų amžiaus, jai priskirti 17 šunų. Trečiojoje grup÷je - likę 9 pacientai turintys 10 ir daugiau metų.

Pacientai buvo priskirti vienai iš keturių kūno mas÷s kategorijų. Pirmosios kategorijos grup÷je randami maži nuo 1 – 10 kg šunys. Šiai kategorijai priklaus÷ 3 šunys. Antrajai kūno mas÷s kategorijai priskirti vidutin÷s kūno mas÷s šunys, tai yra nuo 11 iki 25 kg. Šiai kategorijai priklaus÷ 7 pacientai. Trečiąją kategoriją sudar÷ didel÷s kūno mas÷s šunys, sveriantys nuo 26 iki 44 kg. Jai priskirta 15 šunų. Paskutiniąją ketvirtąją gigantiškų šunų kūno mas÷s kategoriją sudar÷ 4 šunys, kurių kūno mas÷ viršijo 44 kg.

Pagal sveikatos būklę visi 29 pacientai buvo suskirstyti į keturias grupes. Šunų, kuriems pasireišk÷ gerybin÷ prostatos hiperplazija, buvo 13. S÷klid÷s naviką ir gerybinę prostatos hiperplaziją po skrodimo diagnozavome 9 metų šuniui, kuris sv÷r÷ 25 kg (7, 8 pav.). Antrąją grupę sudar÷ šunys, kuriems buvo diagnozuotas prostatitas. Šią grupę sudar÷ 10 šunų. Trečiai grupei buvo priskirti pacientai, kuriems buvo nustatytas prostatos navikas. Šioje grup÷je suskaičiuoti 4 šunys. Paskutiniąją ketvirtąją grupę sudar÷ prostatos absceso patologiją turintys šunys. Ši patologija buvo diagnozuota 2 šunims.

7 pav. Gerybin÷ prostatos hiperplazija (Lastovskyt÷)

Pagal gydymo būdą suskirstytų šunų pirmąją grupę sudar÷ šunys, kuriems buvo taikomas konservatyvus gydymas. Šią grupę sudar÷ 17 šunų. Antrajai grupei buvo priskirti šunys, kuriems buvo parinktas chirurginis gydymo būdas. Šiai grupei priklaus÷ 10 pacientų. Trečiąją grupę sudar÷ tie šunys, kuriems nebuvo taikomas joks gydymo metodas. Tokių šunų buvo 2 iš 29 klinikinių atvejų.

Pagal ligos baigtį gyvūnai buvo sugrupuoti į dvi grupes. Pirmoji grup÷ buvo pasveikusiųjų ir ją sudar÷ 24 šunys. Antrąją grupę sudar÷ eutanazuoti gyvūnai. Šiai grupei buvo priskirti 5 šunys iš 29 pacientų.

III. REZULTATAI

Atlikę pacientų prostatos patologijų klinikinių požymių analizę, sudar÷me rezultatus atspindinčias diagramas ir lenteles. Pagal susistemintus duomenis įvertinome klinikinių požymių santykį su šunų amžiumi, kūno mase, diagnoze, gydymu, baigtimi bei išnagrin÷jome duomenų patikimumą ir koreliaciją. 0 5 10 15 20 25 30 35 40 45 50

Šlapimo nelaikymas Hematurija Nesišlapinimas Apsunkintas

tuštinimasis

Skausmingas šlapinimasis Šunų prostatos patologijų požymiai

P ro c e n ta i

1 - 5 metų 6 - 10 metų > 10 metų

9 pav. Šunų prostatos patologijų požymių ir amžiaus priklausomyb÷

grup÷je, kurią sudar÷ šunys turintys daugiau nei 10 metų, ryškiausiai pasireiškę požymiai buvo šlapimo nelaikymas ir hematurija, tačiau jie n÷ra statistiškai patikimi, nes p > 0,05. Šiek tiek mažiau pasireiškęs, tačiau statistiškai patikimas požymis yra apsunkintas tuštinimasis (p=0,04). Nesišlapinimo požymio šioje grup÷je taip pat nepasteb÷jome.

0 10 20 30 40 50 60 70

Šlapimo nelaikymas Hematurija Nesišlapinimas Apsunkintas

tuštinimasis

Skausmingas šlapinimasis Šunų prostatos patologijų požymiai

P ro c e n ta i 1-10 kg 11-25 kg 26-44 kg >44 kg

10 pav. Šunų prostatos patologijų požymių ir kūno mas÷s priklausomyb÷

skausmingas šlapinimasis, tačiau šie požymiai statistiškai taip pat n÷ra patikimi, nes p > 0,05. Nesišlapinimas šiai kategorijai nebuvo būdingas.

0 10 20 30 40 50 60

Šlapimo nelaikymas Hematurija Nesišlapinimas Apsunkintas

tuštinimasis

Skausmingas šlapinimasis Šunų prostatos patologijų požymiai

P ro c e n ta i

Konservatyvus Chirurginis Gydymas netaikytas

11 pav. Šunų prostatos patologijų požymių ir gydymo metodo priklausomyb÷

0 10 20 30 40 50 60

Šlapimo nelaikymas Hematurija Nesišlapinimas Apsunkintas

tuštinimasis

Skausmingas šlapinimasis Šunų prostatos patologijų požymiai

P ro c e n ta i

Gerybin÷ prostatos hiperplazija Prostatitas Prostatos neoplazija Prostatos abscesas

12 pav. Šunų prostatos patologijų požymių ir nustatytos diagnoz÷s priklausomyb÷

0 5 10 15 20 25 30 35 40 45 50

Šlapimo nelaikymas Hematurija Nesišlapinimas Apsunkintas

tuštinimasis

Skausmingas šlapinimasis Šunų prostatos patologijų požymiai

P ro c e n ta i Pasveiko Eutanazuoti

13 pav. Šunų prostatos patologijų požymių ir ligos baigties priklausomyb÷

Atlikus tyrimą buvo matoma, kad tarp šunų prostatos patologijų simptomų ir ligos baigties yra statistinis ryšys (13 pav). Didžioji dalis šunų, kuriems buvo pasireiškęs šlapimo nelaikymas ir hematurija, pasveiko. Tačiau su šiais požymiais pasitaik÷ ir eutanazuotų pacientų. Esant nesišlapinimo simptomui, visi pacientai pasveiko ir nei vienas nebuvo eutanazuotas. Apsunkintas tuštinimasis ir skausmingas šlapinimasis tapo dažniausia šunų eutanazijos priežastimi (p=0,009). Skausmingas šlapinimasis buvo pasireiškęs 22 proc. dažniau šunims, kurie v÷liau buvo eutanazuoti nei pasveikusiems. Tik nedidel÷ dalis pacientų su tokiais simptomais pasveiko.

4 lentel÷. Ligos baigties priklausomyb÷ nuo gydymo, diagnoz÷s ir požymių

Pasveiko (proc.) Eutanazuoti (proc.)

Konservatyvus 60,1 33,3

Chirurginis 36,4 16,7

Gydymas

Netaikytas gydymas 0 33,3

Gerybin÷ prostatos hiperplazija 58,3 0

Ligos baigtis priklauso nuo gydymo, diagnoz÷s ir prostatos patologijos požymių (4 lentel÷). Pacientai, kuriems buvo taikomas konservatyvus gydymo metodas, daugiau pasveiko nei buvo eutanazuoti. Pasteb÷jome, kad tarp šunų, kuriems nebuvo taikomas gydymas, nebuvo pasveikusiųjų. Sergantieji gerybine prostatos hiperplazija nebuvo eutanazuoti. Dauguma pacientų, kuriems buvo diagnozuotas prostatitas, pasveiko, tačiau 20 proc. sirgusiųjų buvo eutanazuoti. Ryškiai pastebima, kad tarp sirgusių prostatos neoplazija ir prostatos abscesais, pasveikusiųjų nebuvo. Pagal prostatos patologijos požymius yra matoma, kad daugumai eutanazuotų šunų buvo pasireiškusi hematurija ir skausmingas šlapinimasis. Didžiajai daliai pasveikusių pacientų buvo pasireiškęs šlapimo nelaikymas, taip pat hematurija.

5 lentel÷. Prostatos patologijos požymių ir rizikos veiksnių koreliacija (Pearson)

Požymiai Koreliacijos koeficientas (r) Patikimumas (p) Amžius - nesišlapinimas 0,37 0,04

Amžius - apsunkintas tuštinimasis 0,42 0,02

Kūno mas÷ - nesišlapinimas 0,43 0,02

Diagnoz÷ - ligos baigtis 0,76 0,001

Gydymas - apsunkintas tuštinimasis 0,38 0,04

Gydymas - ligos baigtis 0,37 0,04

Šlapimo nelaikymas - hematurija 0,47 0,01

Šlapimo nelaikymas - apsunkintas tuštinimasis 0,40 0,03 Šlapimo nelaikymas - skausmingas šlapinimasis 0,53 0,003 Skausmingas šlapinimasis - apsunkintas

tuštinimasis 0,46 0,01

Skausmingas šlapinimasis - ligos baigtis 0,48 0,009

Tarp kai kurių prostatos patologijos požymių ir veiksnių yra pastebimas statistinis ryšys (4 lentel÷). Atlikus tyrimą pasteb÷jome, kad statistiškai stipriausiu ryšiu yra susijusi prostatos

IV. REZULTATŲ APTARIMAS

Šunų prostatos patologijos yra gana dažnai pasitaikančios veterinarijos praktikoje. Tod÷l yra ypatingai svarbu laiku ir tiksliai atlikti jų diagnostiką, diferencijuoti skirtingas patologijas ir tokiu būdu numatyti ligos eigą. Vienas iš pirminių diagnostikos būdų yra klinikinių požymių vertinimas.

Atliktų tyrimų metu nustat÷me, kad tarp šuns amžiaus, kūno mas÷s ir prostatos patologijų klinikinių požymių yra statistinis ryšys. Tod÷l galima teigti, kad šuns amžius ir kūno mas÷ yra pagrindiniai prostatos patologijų rizikos veiksniai. Tiriant šuns amžiaus santykį su patologijų klinikiniais požymiais nustat÷me, kad mūsų vertinamų pacientų grup÷je patologijos požymiai dažniausiai pasireišk÷ šunims nuo 6 iki 10 metų amžiaus, taip pat kaip teig÷ G. Korodi (2009). Tai patvirtina, jog prostatos patologijų vystymuisi didelę įtaką turi šunų amžiaus grup÷ (Leav et al., 2001). Šiuo atveju buvo pasteb÷ta, jog dažniausiai serga vidutinio ir vyresniojo amžiaus šunys.

E. Bigliardi tyrimų metu (2012) buvo nustatytas prostatos patologijų pasireiškimas 22 – 35 kg sveriančių šunų grup÷je. Tačiau G. Korodi teigimu (2009), prostatos patologijos dažniau pasireiškia šunims, kurie sveria daugiau nei 30 kg. Mūsų tyrimų metu dažniausi prostatos patologijų klinikinių požymių pasireiškimai buvo gigantiškųjų šunų, tai yra daugiau nei 44 kg sveriančių grup÷je. Didelių šunų grup÷je (26 – 44 kg) klinikiniai simptomai pasireišk÷ 15,62 proc. mažiau nei gigantiškųjų. Tod÷l galima teigti, kad didžiausia rizika prostatos patologijų vystimuisi yra tiems šunims, kurių kūno mas÷ yra daugiau nei 22 kg.

Pasteb÷jome, kad šunų prostatos patologijų klinikinių požymių pasireiškimas yra susijęs su ligos baigtimi. Dauguma šunų, kuriems pasireišk÷ hematurija ir šlapimo nelaikymas, pasveiko. Hematurijos simptomas, nors 5 proc. mažiau, tačiau buvo vienas pagrindinių požymių ir šunims, kurie buvo eutanazuoti. Skausmingas šlapinimasis pasireišk÷ 10 proc. rečiau nei hematurija šunims, kurie buvo eutanazuoti. Tod÷l galima teigti, kad pastarieji klinikiniai požymiai buvo pagrindiniai, reiškiantys nes÷kmingą šunų prostatos patologijų baigtį.

Tyrimo metu išnagrin÷jome prostatos patologijų baigties priklausomybę nuo ligos klinikinių požymių, diagnoz÷s bei gydymo būdo. Pasteb÷jome, kad dauguma šunų, kuriems buvo diagnozuota GPH arba prostatitas pasveiko, tačiau sirgę prostatos neoplazija arba tur÷ję prostatos abscesą, buvo eutanazuoti. Buvo pasteb÷ta, kad pagrindiniai klinikiniai požymiai nul÷mę eutanaziją buvo hematurija ir skausmingas šlapinimasis, o daugumai pasveikusiųjų buvo pasteb÷tas šlapimo nelaikymas. Iš visų tirtų šunų, 60 proc. pacientų, kuriems buvo taikomas konservatyvus gydymo būdas, pasveiko. Eutanazija buvo taikoma vienodam kiekiui, tiek gydomiems konservatyviu būdu, tiek išvis negydomiems šunims. Tod÷l galima teigti, kad prostatos patologijos baigtis yra glaudžiai susijusi su šiais veiksniais. Šuns eutanaziją dažniausiai lemia skausmingo šlapinimosi požymis, konservatyvus gydymo būdas arba netaikomas gydymas bei diagnozuota patologija (Johnston et al., 2000).

IŠVADOS

1. Prostatos patologijų diagnostika ir pasirinkti gydymo būdai lemia tolimesnę prostatos patologijos eigą ir baigtį.

2. Yra sąsaja tarp prostatos patologijų klinikinių požymių ir šunų amžiaus. Šunų grup÷je nuo 1 – 5 metų stipriausiai pasireiškęs yra nesišlapinimo požymis, 33 proc. daugiau nei kitose grup÷se (p=0,003). Šunims, kuriems yra nuo 6 – 10 metų stipriausiai pasireiškęs klinikinis požymis buvo apsunkintas tuštinimasis (p=0,01). Vyresniems nei 10 metų labiausiai pasireiškęs klinikinis simptomas taip pat buvo apsunkintas tuštinimasis (p=0,04).

3. Yra sąsaja tarp prostatos patologijų klinikinių požymių ir šunų kūno mas÷s. Šunų grup÷je, kurių svoris nuo 1 iki 10 kg, patikimiausi požymiai buvo šlapimo nelaikymas ir nesišlapinimas (p=0,04). Vidutin÷s kūno mas÷s šunims, sveriantiems 11 – 25 kg, patikimiausias požymis buvo šlapimo nelaikymas, kuris pasireišk÷ 40 proc. mažiau nei gigantiškųjų šunų grup÷je (p=0,04). Didelių šunų grup÷je, kurie sveria 26 – 44 kg, patikimiausi klinikiniai simptomai buvo hematurija ir apsunkintas tuštinimasis. Hematurija pasireišk÷ 6 proc. mažiau nei antrojoje grup÷je (p=0,04), o apsunkintas tuštinimasis pasireišk÷ 15 proc. mažiau nei antrojoje grup÷je (p=0,03).

4. Skausmingas šlapinimasis pasireišk÷ 22 proc. dažniau eutanazuotųjų šunų grup÷je nei pasveikusiųjų (p=0,009).

LITERATŪRA

1. Autumn P. D., Baker T. W. Reproductive Ultrasound of the Dog and Tom. Topics in Companion Animal Medicine. 2009. V. 24 (2). P. 64 – 69.

2. Bigliardi E., Bresciani C., Cantoni A. M., Di Ianni F., Morini G., Voccia S., Corradi A., Parmigiani E. Canine prostate carcinoma: four clinical cases in sexually intact and neutered dogs. Open Journal of Urology. 2012. V. 2. P. 232 – 236.

3. Campuzano – Granados J., Mancera – Padilla M. Y., Reyes – Matute A. Prostatic carcinoma in dog. Case report. Veterinaria Mexico. 2012. V. 43 (2). P. 175 – 183.

4. Duque J., Macias – Garcia B., Ruiz Tapia P., Ortega Ferrusola C., Zaragoza C., Barrera R., Pena F. J. Two unusual cases of canine prostatitis: prostatitis in a castrated dog and preputial oedema in an intact male. Reproduction in Domestic Animals. 2010. V. 45. P. 199 – 200.

5. Freitag T., Jerram R. J., Walker A. M., Warman C. G. A. Surgical management of common canine prostatic conditions. Compedium. 2007. P. 656 – 673.

6. Gobello C. New GnRH analogs in canine reproduction. Animal Reproduction Science. 2007. V. 100. P. 1 – 13.

7. Yayla S., Ozturk S., Aksoy O.,Kilic E., Yildiz S. Normal ultrasonographic anatomy of the prostate in Kars Sheperd dogs. Kafkas Universitesi Veteriner Fakultesi Dergisi. 2012. V. 18 (1). P. 27 – 30.

8. Johnston S. D., Kamolpatana K., Root – Kustritz, Johnston G. R. Prostatic disorders in the dog. Animal Reproduction Science. 2000. V. 60 – 61. P. 405 – 415.

9. Juodžiukynien÷ N., Aniulien÷ A. Prostatos hiperplazijos ryšys su šuns amžiumi ir veisle. Veterinarija ir zootechnika. 2005. T. 32 (54). P. 5 – 10.

10. Korodi G., Cernescu H., Frunza I., Godja G., Bonca GH., Ardelaean V., Colibar O., Igna V. The relationship between body weight and prostate dimensions in German Sheperd dogs. Lucrari Stiintifice Medicina Veterinara. 2009. V. 42 (2). P. 206 – 207.

11. Kraft M., Brown H. M., LeRoy B. E. Cytology of the canine prostate. Irish Veterinary Journal. 2008. V. 61 (5). P. 320 – 324.

12. Kustritz M. V. R. Collection of tissue and culture samples from canine reproductive tract. Theriogenology. 2006. V. 66. P. 567 – 574.

14. L’Eplattenier H. F. Studies of the pathogenesis and management of prostate carcinoma in dogs. Daktaro dizertacija. 2009. P. 10 – 25, 78 – 79, 133 – 134.

15. LeRoy B. E., Northrup N. Prostate cancer in dogs: comparative and clinical aspects. The Veterinary Journal. 2009. V. 180. P. 149 – 162.

16. Mostachio G. Q., Apparicio M., Motheo T. F., Alves A. E., Vicente W. R. R. Intra – prostatic injection of botulinum toxin type A in treatment of dogs with spontaneous benign prostatic hyperplasia. Animal Reproduction Science. 2012. V. 133. P. 224 – 228.

17. Nothling J. O., Shuttleworth R., Haas de K., Thompson P. N. Homologous prostatic fluid added to frozen – thawed dog spermatozoa prior to intravaginal insemination of bitches resulted in better fertility than albumin – free TALP. Theriogenology. 2005. V. 64. P. 975 – 991.

18. Okumus Z., Atalan G., Saglam S. Y. Ligation of prostate vessels and nerves to induce prostate atrophy. Journal of Veterinary and Animal Sciences. 2004. V.28. P. 377 – 382.

19. Paclikova K., Kohount P., Vlasin M. Diagnostic possibilities in the management of canine prostatic disorders. Veterinarni Medicina. 2006. V. 51 (1). P. 1 – 13.

20. Ponglowhapan S., Church D. B., Khalid M. Expression of luteinizing hormone and follicle – stimulating hormone receptor in the dog prostate. Theriogenology. Anglija, Tailandas. 2012. V. 78. P. 777 – 783.

21. Ponglowhapan S. Clinical applications of GnRH agonist Deslorelin in dogs and cats. The Thai Journal of Veterinary Medicine. 2011. V. 41. P. 59 – 63.

22. Potter S. R., Partin A. W. Prostatitis syndromes and benign prostatic hyperplasia. Seminars in Roentgenology. 1999. V. 34 (4). P. 256 – 268.

23. Russo M., Vignoli M., Catone G., Rossi F. Attanasi G., GCW. Prostatic perfusion in the dog using contrast – enhanced Doppler ultrasound. Reproduction in Domestic Animals. 2009. V. 44 (2). P. 334 – 335.

24. Smith J. Canine prostatic disease: A review of anatomy, pathology, diagnosis and treatment. Theriogenology. 2008. V. 70. P. 357 – 383.

25. Tong Long Lin A., Hang Yang A., Chen K. Effects of botulinum toxin A on the contractile function of dog prostate. European Urology. 2007. V. 52. P. 582 – 589.

26. Varshney J. P., Deshmukh V. V., Chaudhary P. S. Acute prostatitis in German Shepherds – a report of two cases. Intas Polivet. 2010. V. 11 (1). P. 90 – 93.