LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETAS
ŠEIMOS MEDICINOS KLINIKA
VITALIJA NEVERAUSKĖ
AKTYVIOS PROFILAKTINĖS PATIKROS IŠTYRIMO
EFEKTYVUMAS ŠEIMOS MEDICINOS KLINIKOJE
Magistrantūros studijų programos (Išplėstinė slaugos praktika, 6211GX008) baigiamasis darbas
Darbo vadovas Prof. Leonas Valius
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETAS
ŠEIMOS MEDICINOS KLINIKA
TVIRTINU
Slaugos fakulteto dekanė Jūratė Macijauskienė
2017
AKTYVIOS PROFILAKTINĖS PATIKROS IŠTYRIMO
EFEKTYVUMAS ŠEIMOS MEDICINOS KLINIKOJE
Magistrantūros studijų programos (Išplėstinė slaugos praktika, 6211GX008) baigiamasis darbas
Darbo vadovas Prof. Leonas Valius 2017 05 26 Recenzentas Dr. Renata Petraškienė 2017 Darbą atliko Magistrantė Vitalija Neverauskė 2017 05 26 KAUNAS, 2017
SANTRAUKA ... 6
SUMMARY ... 8
SANTRUMPOS ... 11
ĮVADAS ... 12
DARBO TIKSLAS IR DARBO UŽDAVINIAI ... 14
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 15
1.1. Sveikatos raštingumo samprata ... 15
1.1.1. Sveikatos raštingumo ugdymo sistema ... 18
1.1.2. Sveikatos raštingumas ir sveikatos komunikacija ... 20
1.1.3. Sveikatos raštingumas Lietuvoje ... 21
1.1.4. Sveikatos raštingumas pasaulyje ... 22
1.2. Sveikatos raštingumas apie fizinį aktyvumą ... 24
1.2.1. Fizinio aktyvumo tyrimai Lietuvoje ... 27
1.2.2. Fizinio aktyvumo tyrimai pasaulyje ... 29
1.3. Pacientų motyvavimas ... 29
1.3.1. Tyrimų apžvalga Lietuvoje ... 31
1.3.2. Tyrimų apžvalga pasaulyje ... 32
2. TYRIMO METODIKA IR METODAI ... 34
2.1. Tyrimo eiga ir imtis ... 34
2.2. Kintamieji ... 35
2.3. Tyrimo kontingentas ... 37
2.4. Anketos struktūra ir turinys ... 39
2.5. Statistinės analizės metodai ... 39
3. REZULTATAI ... 41
3.1. Rizikos veiksnių paplitimo vertinimas tiriamoje populiacijoje naudojant aktyvios profilaktinės patikros ištyrimą ... 41
3.2. Rizikos veiksnių paplitimo nustatyto per 2 metus iki aktyvios profilaktikos programos
vykdymo ir programos vykdymo metu palyginimas ... 46
3.2.1. Tikrinamų požymių per dvejus metus dažnis ... 46
3.2.2. Tiriamų požymių subjektyvių ir objektyvių patikrinimų vertinimų sutapimas šeimos medicinos klinikoje ... 47
3.3. Pacientų motyvaciją sąlygojančių veiksnių dalyvauti aktyvioje profilaktinėje programoje vertinimas ... 49
3.3.1. Tikrinimosi motyvai ir priežastys ... 49
3.3.2. Programos vertinimas ... 51
3.4. Pacientų raštingumo apie tikrinamų rizikos veiksnių svarbą sveikatai vertinimas ... 54
3.4.1. Tiriamųjų žinojimo kaip skaičiuojamas kūno masės indekso vertinimas ... 54
3.4.2. Tiriamųjų žinojimas apie fizinio aktyvumo įtaką sveikatai ... 56
3.4.3. Tiriamųjų žinojimo ir realiai vertinamo fizinio aktyvumo sąsajos ... 59
3.4.4. Realaus svorio vertinimas su subjektyviu tiriamųjų vertinimu ... 60
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 62
5. IŠVADOS ... 65
6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 66
7. MAGISTRO DARBO VIEŠINIMO BŪDŲ SĄRAŠAS ... 67
8. LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 68
1 lentelė. Sveikatos raštingumo tikslai (submodeliai) ... 17
2 lentelė. Fizinio aktyvumo vertinimas ... 25
3 lentelė. Neinfekcinių ligų profilaktikos ir kontrolės tvarka ... 35
4 lentelė. Suaugusių kraujospūdžio klasifikacija ... 36
5 lentelė. Tiriamųjų, vyrų ir moterų, demografinių požymių palyginimas ... 38
6 lentelė. Rizikos veiksnių vertinimas ... 41
7 lentelė. Tiriamųjų fizinio aktyvumo vertinimas atsižvelgiant į įvairius požymius ... 43
8 lentelė. Kūno masės indekso grupių vertinimas atsižvelgiant į įvairius požymius ... 45
9 lentelė. Tiriamųjų programos vertinimas ... 53
10 lentelė. Tiriamųjų žinojimas kaip skaičiuojamas kūno masės indeksas pagal įvairius požymius .... 55
11 lentelė. Tiriamųjų žinojimas apie fizinio aktyvumo įtaką sveikatai pagal įvairius požymius ... 58
Paveikslų sąrašas
1 pav. Sveikatos raštingumo modelis ... 162 pav. Keliai tarp sveikatos raštingumo ir sveikatos būklės (hipotezės modelis) ... 18
3 pav. Sveikatos raštingumo ugdymo sistema ... 19
4 pav. Sveikatos raštingumas Europoje ... 23
5 pav. Tikrinamų požymių procentinis dažnis ... 46
6 pav. Tiriamų požymių vertinimų sutapimas ... 48
7 pav. Sveikatos tikrinimosi motyvai ... 50
8 pav. Patikroje dalyvavimo priežastys ... 51
9 pav. Tiriamųjų žinojimo kaip skaičiuojamas kūno masės indeksas pasiskirstymas ... 54
10 pav. Tiriamųjų žinojimas apie fizinio aktyvumo įtaką sveikatai ... 57
11 pav. Tiriamųjų žinojimas apie fizinio aktyvumo įtaką sveikatai ir realus fizinio aktyvumo vertinimas ... 60
Neverauskė V. Aktyvios profilaktinės patikros ištyrimo efektyvumas šeimos medicinos klinikoje, magistranto baigiamasis darbas / mokslinis vadovas prof. L. Valius, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Šeimos medicinos klinika. – Kaunas, 2017, - 78 p.
Tikslas: Įvertinti aktyvios profilaktinės patikros ištyrimo efektyvumą identifikuojant rizikos
veiksnius LSMU šeimos medicinos klinikoje. Uždaviniai: 1. Įvertinti rizikos veiksnių paplitimą tiriamoje populiacijoje naudojant aktyvios profilaktinės patikros ištyrimą. 2. Palyginti rizikos veiksnių paplitimą nustatytą per 2 metus iki aktyvios profilaktikos programos vykdymo ir programos vykdymo metu. 3. Įvertinti pacientų motyvaciją sąlygojančius veiksnius dalyvauti aktyvioje profilaktinėje programoje. 4. Įvertinti pacientų raštingumą apie tikrinamų rizikos veiksnių (KMI, fizinio aktyvumo) svarbą sveikatai.
Metodika. Kiekybinis tyrimas atliktas 2016 – 2017 metais LSMU Šeimos medicinos
klinikoje. Tyrimui atlikti gautas LSMU Bioetikos centro leidimas. Tiriama populiacija – pacientai nuo 18 metų, kurie dalyvavo aktyvios profilaktinės patikros programoje. Metodas – rizikos veiksnių vertinimo paieška asmens ambulatorinėse kortelėse per 2 metus iki profilaktinės programos taikymo bei pacientų telefoninė apklausa. Buvo analizuojami 147 ambulatorinių kortelių įrašai. Tyrime sutiko dalyvauti 121 tiriamasis (atsako dažnumas 82,3 proc.). Apklausai naudota autorės sudaryta anketa iš 21 tiriamųjų klausimų apie respondentų žinias, nuomonę, ankstesnį patyrimą.
Rezultatai. Tyrime dalyvavo 32 proc. vyrų ir 68 proc. moterų, tiriamųjų amžiaus vidurkis
59,3 (±16) metų. Įvertinus tiriamųjų fizinį aktyvumą nustatyta 25,2 proc. fiziškai aktyvių, 39,5 proc. nepakankamai ir 35,4 proc. visiškai neaktyvių. 3,4 proc. tiriamųjų buvo per mažos kūno masės, 27,2 proc. normalios, su viršsvoriu – 32,7 proc., nutukusių – 36,7 proc. Per 2 metus iki aktyvios profilaktinės patikros pradžios fizinis aktyvumas vertintas 25,9 proc. tiriamųjų, KMI 29,9 proc., iš jų 20 proc. pagal Širdies ir kraujagyslių ligų prevencijos programą. 52,9 proc. respondentui dalyvauti programoje rekomendavo medikai, o savo iniciatyva sudalyvavo 47,1 proc. tiriamųjų. 80,2 proc. tiriamųjų programą įvertino nuo 2 iki 10 balų, mediana 8, vidurkis 8,23, standartinis nuokrypis 1,526, kiti atsisakė vertinti. Nustatyta, kad programą geriau vertina vyrai, gyvenantys kaime, dirbantys, medikai bei patikroje sudalyvavę savo iniciatyva. Tiriant raštingumą, nustatyta, kad 71,1 proc. tiriamųjų nežino kaip skaičiuojamas KMI, o apie fizinio aktyvumo įtaką sveikatai žinojo 81,8 proc. Nustatyta, jog moterys, 18-64 metų, aukštesnio nei pradinis išsilavinimo, dirbantys, per mažos ir normalios kūno masės, medikai ir artimoje aplinkoje medikų turėję tiriamieji geriau žino apie fizinio aktyvumo įtaką sveikatai. Vertinant tiriamuosius pagal jų fizinį aktyvumą, nustatyta, jog žinojimas apie fizinio aktyvumo įtaką sveikatai ir realus jų fizinis aktyvumas nesutampa.
1. Profilaktinės programos metu įvertinus rizikos veiksnių paplitimą, nustatyta, jog daugiau nei pusė tiriamųjų nepakankamai ar fiziškai neaktyvūs, padidinto kūno masės indekso, padidėjusio arterinio kraujo spaudimo, sutrikusios regos, vartojančių alkoholį. Kas 5 tiriamasis yra sutrikusios klausos, o kas 4 – rūkantis.
2. Tiriamų rizikos veiksnių mastai iki aktyvios profilaktinės programos yra žemi, nustatyta, kad didžioji dalis patikrintų požymių vertinti kitų profilaktinių programų metu.
3. Didžioji tiriamųjų dalis tikrinasi sveikatą, medikui informavus apie profilaktinę sveikatos tikrinimų svarbą, bei apie esamą galimybę pasitikrinti. Vyrai, gyvenantys mieste, dirbantys, medikai bei atvykę savo iniciatyva tikrintis sveikatą – aktyviąją profilaktinę programą vertina geriau.
4. Tiriamieji geriau žino apie fizinio aktyvumo įtaką sveikatai, nei kaip skaičiuojamas KMI. Moterys, tiriamieji jaunesnio amžiaus, aukštesnio išsilavinimo, dirbantys, pakankamo fizinio aktyvumo bei mažesnio ar normalaus KMI yra aukštesnio raštingumo tiriamais klausimais.
Rekomendacijos: Profilaktinės programos metu įvertinus rizikos veiksnius, nustačius jų
paplitimą, galime nustatyti tikslines rizikos grupes, bei numatyti reikalingą priežiūrą siekiant geresnės asmens sveikatos būklės.
Neverauskė V. The effectiveness of active prophylactic screening analysis at family medicine clinic, Master’s thesis / scientific adviser prof. L. Valius, Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Nursing, Family medicine clinic. – Kaunas, 2017, - 78 p.
The aim is to assess the effectiveness of active prophylactic screening analysis by identifying
risk factors at the family medicine clinic of Lithuanian University of Health Sciences. Tasks: 1. To assess the prevalence of risk factors in the analysed population by the means of active prophylactic screening analysis. 2. To compare the prevalence of risk factors determined during the period of 2 years before the commencement of active prophylactic program and during the period when the program was in operation. 3. To assess the factors that influence patients’ motivation to participate in the active prophylactic program. 4. To assess the literacy of patients’ regarding the importance of analysed risk factors (BMI, physical activity) for health.
Methodology. A quantitative research was carried out in the years 2016 – 2017 at the Family
medicine clinic of Lithuanian University of Health Sciences. A permit to carry out the research was granted by the Centre of Bioethics of Lithuanian University of Health Sciences. Analysed population – patients from 18 years old who have participated in the program of active prophylactic screening.
The method – search of assessment of risk factors in patient medical records for the period of 2 years
before the commencement of prophylactic program and patient telephone survey. 147 patient medical records were analysed. 121 person agreed to participate in the study (response rate 82,3 %). A questionnaire prepared by the author including investigative questions about knowledge, opinion, and previous experience of respondents was used for the survey.
Results. 32 percent of males and 68 percent of females participated in the survey, median age
of investigated persons was 59,3 (±16) years. After assessment of physical activity of investigated persons it was established that 25,2 percent were physically active, 39,5 percent were insufficiently physically active and 35,4 percent were physically inactive. 3,4 percent of investigated persons had insufficient body mass, 27,2 percent had normal body mass, 32,7 percent were overweight, and 36,7 percent were obese. During the two years before the commencement of active prophylactic screening 25,9 percent of investigated persons had their physical activity assessed, 29,9 percent had their BMI assessed, 20 percent of which was carried out under the Heart and cardiovascular disease prevention program. 52,9 percent of the respondents were advised to participate in the program by health professionals, and 47,1 percent of investigated persons participated on their own initiative. 80,2 percent of investigated persons evaluated the program from 2 to 10 points, median 8, average 8,23, standard deviation 1,526, the rest of the respondents refused to provide assessments. It was established that the program received more positive evaluations from male persons, rural dwellers, working
on the subject was investigated, it was established that 71,1 percent of investigated persons did not know how to calculate BMI, and 81,8 percent knew about the influence of physical activity on health. It was established that women, persons of 18-64 years of age, persons having higher than primary education, working persons, persons having insufficient or normal body mass, and health professionals had better knowledge of the influence of physical activity on health. When investigated persons were assessed based on their physical activity, it was established that their knowledge of the influence of physical activity on health and their actual physical activity did not correspond.
Conclusions:
1. Having assessed risk factors within the scope of prophylactic program and having determined their prevalence during the program it was established that more than a half of investigated persons were insufficiently physically active or physically inactive, had increased BMI, increased arterial blood pressure, deteriorated vision, and consumed alcohol. Every fifth investigated person had impaired hearing, every fourth was a smoker.
2. The screening rates for investigated characteristics before the introduction of active prophylactic program were low, it was established that the major part of screened characteristics was assessed during other prophylactic programs.
3. The major part of investigated persons check their health when health professional informs them about the importance of prophylactic health checks and their availability. Male persons, city dwellers, working persons, health professionals and persons who check their health on their own initiative gave more positive evaluations of the program.
4. Investigated persons have more knowledge about the influence of physical activity on health than about the calculation of BMI. Female persons, persons of younger age, persons having higher education, working persons, persons having sufficient physical activity and lower or normal BMI have higher literacy level on the investigated issues.
Recommendation: Having assessed risk factors within the scope of prophylactic program and
having determined their prevalence, target risk groups may be identified and necessary care may be planned to achieve better health status of a person.
Norėčiau padėkoti darbo vadovui, prof. Leonui Valiui, už pagalbą organizuojant tyrimą, už išsakytas mintis ir pastebėjimus.
Labai norėčiau padėkoti visam LSMU Šeimos medicinos klinikos personalui už kantrybę ir pagalbą ieškant ambulatorinių kortelių elektroninėje sistemoje bei lentynose.
Taip pat dėkoju lekt. Violetai Šimatonienei už pagalbą ir žinias teisingai parenkant statistinius metodus skaičiavimams.
Labiausiai noriu padėkoti savo vyrui ir vaikams už jų ribotą kantrybę ir supratimą, už tai, kad vis dar mane vaikai vadina mama, o vyras žmona.
Su šypsena,
SANTRUMPOS
AKS – arterinis kraujo spaudimas
ASMK – Amerikos sporto medicinos kolegija; BDNF – smegenų neurotrofinis faktoriaus; FA – fizinis aktyvumas;
JAV – Jungtinės Amerikos Valstijos; KMI – kūno masės indeksas; kt. – kita/kiti;
LSMU - Lietuvos sveikatos mokslų universitetas; m. – metai;
min. – minutės;
n – respondentų skaičius;
p – statistinio reikšmingumo lygmuo; pav. – paveikslėlis;
proc. – procentai;
PSO – Pasaulio sveikatos organizacija pvz. – pavyzdžiui;
SD – standartinis nuokrypis; ŠSD – širdies susitraukimų dažnis t.y. – tai yra;
žr. – žiūrėti; χ2
– chi kvadratas;
ĮVADAS
Aktualumas ir praktinė reikšmė
Daugelio tyrimų duomenimis, nustatyta, jog ilgaamžiškumo pagrindiniai determinantai yra: saikingas kalorijų apribojimas, optimalus fizinis aktyvumas, optimalus kognityvinis ir socialinis aktyvumas, gyvenimo džiaugsmas, vitaminai, viduržemio jūros dieta, genetika, streso mažinimas, pilnavertis miegas ir normalus seksualinis aktyvumas [50]. Pacientų sugebėjimas išsaugoti savo sveikatą ir rūpintis savimi tiesiogiai priklauso nuo sveikatos raštingumo įgūdžių 72].
Pirmą kartą sveikatos raštingumo koncepcija sveikatos mokymo kontekste pasirodė 1974-aisiais Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) [71]. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) 1998 m. sveikatos raštingumą apibūdino kaip kognityvinius ir visuomeninius įgūdžius, sąlygojančius individų motyvaciją ir galimybę siekti, suprasti ir naudotis informacija visais būdais, kurie skatina ir palaiko gerą sveikatą
102].
Siekiant pagerinti gyventojams teikiamos sveikatos informacijos efektyvumą reikia daugiau dėmesio skirti perduodamos informacijos turinio suprantamumui. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad pacientai ne visada supranta rašytinę ar žodinę informaciją, kurią suteikia sveikatos priežiūros specialistai [3]. Jiems yra sunkiau vadovautis medicinos nuorodomis, gydytojo paskyrimo lapeliais 76. Daugelis pacientų dažnai nesupranta, ką jiems sako gydytojas. Net ką tik išėję iš gydytojo kabineto, pacientai gali pakartoti tik iki 50 proc. jiems suteiktos informacijos 96. Ši problema tampa vis aktualesnė, kai pacientams reikalinga prisiimti atsakomybę už savo pačių sveikatos priežiūrą kompleksinėje sveikatos priežiūros sistemoje. Daugelyje tyrimų, kuriuose buvo tiriamas funkcinis sveikatos raštingumas, nustatyta, jog svarbios informacijos apie sveikatos būklę trūkumas sukelia didėjantį sergamumą 20.
Pacientų sveikatos raštingumo tyrimai yra reikšmingi jų sveikatos stiprinimui ir ugdymui. PSO sveikatos politikos programoje „Sveikata 21“ visuomenės sveikatos gerinimas ir ugdymas yra viena iš pagrindinių XXI a. Europos sveikatos politikos krypčių [99]. PSO ypač akcentuoja pozityvią Nacionalinės sveikatos koncepcijos pusę – siekimą ugdyti sąmoningą visuomenės požiūrį į sveikatos išsaugojimą ir stiprinimą, kaip pagrindinę socialiai visaverčio gyvenimo sąlygą 24].
Pakankamai įrodymų, kad fizinis aktyvumas yra vienas iš veiksnių ilgiau ir sveikiau gyventi, tačiau, koks fizinis aktyvumas ir kaip jį didinti svarbi šių dienų problematika. Nustatyta, kad fiziškai aktyvus gyvenimo būdas daro teigiamą įtaką gyvenimo kokybei, o nepakankamas dėmesys fizinės sveikatos būklei kelia vis daugiau rūpesčių [15].
Sveikatos raštingumo tyrimai svarbūs, kad sveikatos priežiūros specialistai galėtų atitinkamai, pagal pacientų raštingumo lygį, paaiškinti fizinio aktyvumo įtaką jų sveikatai bei gyvenimo kokybei,
motyvuoti asmenis užsiimti aktyvia fizine veikla. Daugelis tyrimų rodo fizinio aktyvumo naudą, tačiau tyrimų duomenimis, vis dar nepakankamai asmenų yra fiziškai aktyvūs.
Menkas fizinis aktyvumas yra vienas būdingiausių modernios visuomenės gyvensenos bruožų, todėl fizinio aktyvumo skatinimas turėtų tapti vienas iš prioritetinių sričių kiekvienoje šalyje. Politikos formuotojai, sveikatos, švietimo darbuotojai turėtų diegti, ugdyti vidinę gyventojų motyvaciją ir poreikį judėti [1, 13, 15]. Fizinio aktyvumo įtakos sveikatai pripažinimas ir jo skatinimas turėtų būti nuosekliai įgyvendinamas per intervencines strategijas, ilgalaikį tarpsektorinį bendradarbiavimą, kuris skatintų individualų ir organizacinį elgsenos keitimą, kuriant naujas socialines normas.
Pacientų sugebėjimas rūpintis sveikata ir naudotis sveikatos priežiūros sistema priklauso nuo paciento informuotumo. Žinių trūkumas apie ligą, skirtus vaistus, gyvenimo būdą sąlygoja nenorą dalyvauti įvairiose sveikatos priežiūros programose [10]. Siekiant užtikrinti, kad žmonės būtų geriau informuoti apie sveikatą, reikia pagrįstai paaiškinti apie jų neigiamus įpročius jų sveikatai ir būtinybę keisti gyvenimo būdą [19].
Sveikatos priežiūros specialistams labai svarbu mokėti įvertinti pacientų sveikatos raštingumo lygį ir atsižvelgiant į tai, teikti informaciją apie jų ligą, sveikatos būklę bei sveiką gyvenseną, svarbu motyvuoti įsitraukti į aktyvią sveikatos priežiūrą bei pasirinkti sveikesnį gyvenimo būdą, siekiant aukščiausio pacientų pasitenkinimo lygio suteiktomis paslaugomis pirminėje sveikatos priežiūroje.
Darbo tikslas: Įvertinti aktyvios profilaktinės patikros ištyrimo efektyvumą identifikuojant
DARBO TIKSLAS IR DARBO UŽDAVINIAI
Tikslas: Įvertinti aktyvios profilaktinės patikros ištyrimo efektyvumą identifikuojant rizikos veiksnius
LSMU šeimos medicinos klinikoje.
Uždaviniai:
1. Įvertinti rizikos veiksnių paplitimą tiriamoje populiacijoje naudojant aktyvios profilaktinės patikros ištyrimą.
2. Palyginti rizikos veiksnių paplitimą nustatytą per 2 metus iki aktyvios profilaktikos programos vykdymo ir programos vykdymo metu.
3. Įvertinti pacientų motyvaciją sąlygojančius veiksnius dalyvauti aktyvioje profilaktinėje programoje.
4. Įvertinti pacientų raštingumą apie tikrinamų rizikos veiksnių (KMI, fizinio aktyvumo) svarbą sveikatai.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Sveikatos raštingumo samprata
Mokslinėje literatūroje sveikatos raštingumas apibrėžiamas kaip gebėjimas skaityti, suprasti įvairiais informacijos kanalais perduodamą informaciją apie sveikatą [49, 66, 104] ir veikti naudojantis sveikatos priežiūros informacija [14, 65]. Sveikatos informacijos srautai nuolat didėja žiniasklaidos pranešimuose bei internete, todėl žmonėms tampa lengviau ją pasiekti [48, 56, 77]. Tačiau, pasak Powers ir kt. (2010), ar tinkamai panaudojama informacija priklauso nuo asmens įgūdžių rasti ir pritaikyti informaciją [69].
Pirmą kartą sveikatos raštingumo koncepcija sveikatos mokymo kontekste pasirodė 1974-aisiais Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) [71]. Nuo 1990-ųjų susidomėjimas sveikatos raštingumu smarkiai išaugo visame pasaulyje. Pateikiama dešimtys įvairių sveikatos raštingumo apibrėžimų variantų ir konceptualių sveikatos raštingumo modelių [85].
Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) 1998 metais sveikatos raštingumą apibūdino kaip kognityvinius ir socialinius įgūdžius, sąlygojančius individų motyvaciją ir kompetenciją gauti, suprasti ir naudotis informacija visais būdais, kurie stiprina ir palaiko gerą sveikatą [14, 100].
Europos sveikatos raštingumo tyrimo konsorciumas 2012 metais parengė darbinį sveikatos raštingumo apibrėžimą (1 pav.) “Sveikatos raštingumas yra susijęs su sveikatos informacija ir įtakoja
žinias, motyvaciją ir kompetencijas, prieinamumą, suprasti, vertinti ir taikyti informaciją apie sveikatą, siekiant susidaryti savo nuomonę ir priimti sprendimus kasdieniame gyvenime, susijusius su sveikatos priežiūra, ligų prevencijos ir sveikatos skatinimu siekiant išlaikyti ar pagerinti gyvenimo kokybę” [85].
1 pav. Sveikatos raštingumo modelis
[85. Sorensen K 2012]
Remiantis Nutbeam (2000) skiriami trys sveikatos raštingumo lygiai: funkcinis, interaktyvusis ir kritinis [64]. Kiekvienas šių lygmenų akcentuoja skirtingus ugdomuosius tikslus, turinį bei edukacinės veiklos pobūdį [14].
Funkcinis sveikatos raštingumas – tai pakankami skaitymo ir rašymo įgūdžiai, reikalingi
kasdieniame gyvenime. Jie atspindi tradicinio sveikatos mokymo rezultatus ir remiasi faktine informacija apie sveikatos veiksnius ir sveikatos sistemos paslaugas (pvz., informacinių atmintinių leidimas, tradicinis visuomenės švietimas, pacientų mokymas). Interaktyvusis sveikatos raštingumas – aukštesnio laipsnio raštingumo įgūdžiai, įgalinantys veikti nepriklausomai, remiantis įgytomis žiniomis ir patarimais (pvz., šiuolaikinių mokyklų sveikatos mokymo programos, ugdančios asmeninius ir socialinius įgūdžius). Kritinis sveikatos raštingumas – aukščiausio laipsnio pažinimo ir socialiniai įgūdžiai, leidžiantys kritiškai vertinti ir kūrybiškai panaudoti sveikatos informaciją asmens ir bendruomenės pajėgumams didinti, veikiant socialinius, ekonominius ir aplinkos sveikatos determinantus [3, 14].
Koncepcinis sveikatos raštingumo modelis sudarytas iš trijų sveikatos raštingumo
sudedamųjų dalių: sveikatos priežiūros, ligų prevencijos ir sveikatos stiprinimo, bei iš keturių aktualios informacijos apdorojimo etapų: gauti, suprasti, įvertinti ir pritaikyti (1 lentelė). Derinant tris sudedamąsias dalis su keturiais informacijos apdorojimo etapais 3 x 4 lentelėje gaunama dvylika langelių, kurių kiekvienas gali būti interpretuojamas kaip vienas iš 12 teorinių sveikatos raštingumo submodelių [49, 85].
1 lentelė. Sveikatos raštingumo tikslai (submodeliai)
[49. HLS-EU Consortium 2012, 85. Sorensen K 2012]
Sveikatos raštingumas Pasiekti, gauti aktualią sveikatos informaciją Suprasti aktualią sveikatos informaciją Kritiškai įvertinti, atsirinkti aktualią sveikatos informaciją Panaudoti, pritaikyti aktualią sveikatos informaciją Sveikatos priežiūra 1) gebėjimas rasti informaciją medicininiuose leidiniuose 2) gebėjimas suprasti medicininę informaciją ir suvokti jos prasmę 3) gebėjimas interpretuoti ir įvertinti medicininę informaciją 4) gebėjimas priimti informacija pagrįstą sprendimą medicininiu klausimu Ligų prevencija 5) gebėjimas pasiekti informaciją apie rizikos veiksnius 6) gebėjimas suprasti informaciją apie rizikos veiksnius ir suvokti jos prasmę 7) gebėjimas interpretuoti ir įvertinti informaciją apie rizikos veiksnius 8) gebėjimas kritiškai vertinti informacijos apie rizikos veiksnius svarbą ir aktualumą Sveikatos stiprinimas 9) gebėjimas atnaujinti savo žinias sveikatos klausimais 10) gebėjimas suprasti su sveikata susijusią informaciją ir jos reikšmę 11) gebėjimas interpretuoti ir įvertinti informaciją sveikatos klausimais 12) gebėjimas suformuoti apgalvotą nuomonę sveikatos klausimais
D. Nutbeam (2000) teigimu, asmuo, pasiekęs funkcinį sveikatos raštingumo lygį, turi pagrindinius gebėjimus, be kurių neapsieina ir aukštesnio sveikatos raštingumo lygio individai. Aukštesnio sveikatos raštingumo lygio žmonės turi gebėjimų ne tik stiprinti savo sveikatą, bet ir daryti įtaką aplinkiniams [66]. Sveikatos raštingumo procesas gali būti traktuojamas kaip asmens tobulėjimas siekiant geresnės gyvenimo kokybės, lemiantis daugiau teisingų ir tvarių visuomenės sveikatos pasikeitimų [85].
Naujausi tyrimai atskleidė, kad sveikatos raštingumas susijęs su sveikatos informacijos prieinamumu, su sveikatos būkle ir sveikatos elgsena bendrojoje populiacijoje [89]. Suka ir kt. (2015) iškėlė įtikinamą hipotezę apie kelius, sujungiančius sveikatos raštingumą su sveikatos būkle per visuomenės sveikatos ir sveikatos skatinimo kontekstą. 2 pav. matyti, kaip sveikatos raštingumas turi tiesioginį poveikį sveikatos informacijos prieinamumui ir gyvensenai. Sveikatos būklei įtakos turi sveikatos raštingumas tiesiogiai ir netiesiogiai per sveikatos informacijos prieinamumą bei gyvenseną. Sociodemografiniai veiksniai lemia sveikatos raštingumą bei gyvenseną. [89]
2 pav. Keliai tarp sveikatos raštingumo ir sveikatos būklės (hipotezės modelis)
[89. Suka M 2015]
1.1.1. Sveikatos raštingumo ugdymo sistema
Vakarų šalių autoriai, nagrinėdami sveikatos raštingumo problemas, sveikatos ugdymą įvardija kaip socialinės politikos elementą [33]. Spragos bei padarytos klaidos sveikatos ugdyme prisideda prie skurdaus sveikatos raštingumo lygio. Ši problema tampa vis aktualesnė, kai žmonėms reikia prisiimti atsakomybę už savo pačių sveikatos priežiūrą daugialypėje sveikatos priežiūros sistemoje [14].
Sveikatos raštingumo ugdymo sistemą, kaip ir bet kurią kitą ugdymo sistemą, sudaro tarpusavyje susiję elementai: tikslai, turinys, ugdymo metodai ir priemonės, ugdytinis ir ugdytojas (3 pav). Šie elementai susiję su aplinka ir yra reikšmingi ugdymo procesui bei gali nulemti visos sveikatos raštingumo ugdymo sistemos rezultatyvumą.
3 pav. Sveikatos raštingumo ugdymo sistema
[14. Šveikauskas V 2005]
Svarbiausias sveikatos raštingumo sistemos tikslas – paskatinti žmones, kad jie įgalintų save spręsti sveikatos išsaugojimo ir stiprinimo problemas. Įgalinimas neįmanomas be motyvacijos, nes žmonės gali įgalinti tik save. Įgalintas žmogus gali kritiškai analizuoti socialinę, kultūrinę ir politinę aplinką. Įgalinimas sieja individualias jėgas, pagalbos sistemas, iniciatyvų elgesį, o tai yra labai svarbu socialinei politikai ir socialiniam pasikeitimui. Tai procesas, kai žmonės įgyja puikų sveikos gyvensenos supratimą, išmoksta kontroliuoti sveikatos rizikos veiksnius ir aktyviai dalyvauti visuomenės sveikatos ugdymo veikloje. Šiuo požiūriu žmonės, jausdami darną, dalyvauja kuriant sveiktą palaikančią aplinką. Svarbiausi darnos komponentai: supratimas, gebėjimas vadovauti savo veiklai, prasmės pajautimas neatsiejami nuo žmogaus gebėjimų veikti socialinių ir ekonominių veiksnių kontekste. Funkcinio sveikatos raštingumo ugdymo tikslas siejamas su asmeninių įgūdžių tobulinimu, kritinis – su asmens ir visuomenės įgalinimu [14].
Turinys. Į asmens ir bendruomenės sveikatos problemų sprendimą orientuotas sveikatos
raštingumo ugdymo turinys nulemia bendruomenės atvirumą pokyčiams, kadangi mokydamiesi spręsti problemas, bendruomenės nariai suteikia savo mokymuisi prasmę.
Metodai ir priemonės. Rašytinės ir verbalinės instrukcijos prieinamumas, jos suvokimas ir
pateikimas. Metodų ir priemonių taikymo galimybes apibrėžia ugdomasis tikslas kiekviename sveikatos raštingumo lygmenyje.
Ugdytinio ir ugdytojo sąveika. Sveikatos raštingumo ugdymo sistemos subjektas – ugdytinis
raštingumo ugdymo sistemos veikėjas, kurio uždavinys – aprūpinti besimokančiuosius reikiamomis saviraiškos priemonėmis, sudaryti galimybes jiems įgyti gebėjimų ir įgūdžių, reikalingų nuolatiniam sveikatos raštingumui tobulinti, parūpinti metodinių rekomendacijų, kaip tobulinti sveikatos raštingumo ugdymo veiklą individo, grupės bei bendruomenės lygmenyje.
Socialinis užsakymas – asmens ir bendruomenės įgalinimas veikti socialinių ir ekonominių
veiksnių kontekste yra labai svarbus uždavinys sveikatos raštingumo ugdymo sistemai. Sveikatos raštingumo ugdymo sistemos įgyvendinimo rezultatas – įgalinta visuomenė, kurioje individai ir organizacijos pritaiko ir panaudoja savo resursus ir įgūdžius gyvensenos problemoms spręsti ir kolektyvinėmis pastangomis kiekvienas dirba savo darbą, patenkina savo poreikius [14].
1.1.2. Sveikatos raštingumas ir sveikatos komunikacija
Sveikatos komunikacija susideda iš tarpasmeninių arba visuomeninės komunikacijos veiksmų siekiant pagerinti asmenų ir gyventojų sveikatą. Įgūdžiai suprasti ir taikyti informaciją sveikatos klausimais yra labai svarbūs šiame procese ir gali turėti svarbią įtaką elgsenai ir gyvensenai [52]. Sveikatos raštingumas gali stiprinti asmenų gebėjimus ir motyvaciją rasti sprendimus, ir šie įgūdžiai gali būti naudojami sprendžiant įvairias sveikatos problemas visą gyvenimą.
Sveikata visiems 2010 projekte JAV teigė, kad sveikatos komunikacija gali prisidėti prie visų ligų prevencijos ir sveikatingumo skatinimo ir kad ji yra svarbi įvairiose srityse, įskaitant sveikatos priežiūros specialistų ir paciento santykius, asmenybių gebėjimus ieškoti ir panaudoti sveikatos informaciją, asmenų laikymąsi klinikinių rekomendacijų ir režimų, visuomenės biurų sveikatos pranešimus, informacijos sklaidą apie rizikos veiksnius sveikatai, pranešimus žiniasklaidoje, vartotojų švietimą apie sveikatos priežiūros sistemų lygius ir paslaugų gavimą, bei telemedicinos kūrimą [93]. Išskiriamos reikšmingos problemos, kad žmonėms su ribotu sveikatos raštingumu gali nepavykti tinkamai suprasti sveikatos informaciją, nors informacija lengvai pasiekiama, bei gali būti sunku kritiškai įvertinti ar sunku atskirti kokybišką informaciją iš gausybės sveikatos informacijos šaltinių, kurie yra vis lengviau prieinami visuomenei.
Sveikatos raštingumui reikalingi pagrindiniai raštingumo įgūdžiai, todėl galime manyti, kad asmenys, kurių ribotas raštingumas, taip pat turi ribotą sveikatos raštingumą. Kita vertus, net asmenys turintys pakankamą bendrąjį raštingumą gali neturėti pakankamo sveikatos raštingumo, nes sveikatos raštingumui keliami reikalavimai dažnai sudėtingesni nei kasdienio gyvenimo kontekste [52].
Atlikta daug tyrimų siekiant įvertinti pacientų gebėjimą skaityti medicininę literatūrą, tyrimų ir vaistų instrukcijas, atpažinti medicininius terminus, užpildyti gydymo įstaigų dokumentus [64]. Daugelyje straipsnių nagrinėjamas problemos paplitimas, sveikatos raštingumo įtaka paciento–
gydytojo bendravimui, sveikatos raštingumo ryšys su ligos baigtimis, būdai, pagerinantys bendravimą su žemo sveikatos raštingumo lygio pacientais [18].
Iki šiol palyginti mažai yra tyrimų ir žinių apie populiacijos sveikatos raštingumą, pvz., apie pacientų žinias priklausomai nuo sveikatos raštingumo lygio, kaip rizikos veiksniai įtakoja jų sveikatą, motyvacijos veiksnius tikrintis sveikatą.
1.1.3. Sveikatos raštingumas Lietuvoje
Lietuvoje pirmieji sveikatos raštingumo tyrimai pasirodė 2005 m., kai išanalizavus literatūrą buvo aprašytos sveikatos raštingumo ugdymo sistemos ypatybės [2, 3, 14]. Lietuvoje yra atlikta tyrimų, analizuojančių žmonių gyvensenos ypatumus, tačiau sveikatos raštingumo reikšmė išsaugant ir stiprinant sveikatą – kol kas mažai tyrinėta sritis. Pastaraisiais metais daugiau dėmesio skiriama ligoninėse besigydančių pacientų sveikatos raštingumo, slaugytojų pacientams teikiamos sveikatos informacijos tyrimams [16].
Lietuvoje 2012 m. buvo vertinti suaugusių Lietuvos gyventojų gebėjimai ieškoti ir suprasti perduodamą sveikatos informaciją ir jos įtaką pozityviems sveikatos elgsenos pokyčiams. Javtoko ir kt. (2013) tyrimas parodė, jog pagrindiniai Lietuvos gyventojų sveikatos informacijos šaltiniai – televizija, sveikatos priežiūros specialistai ir spauda. Juos sparčiai vejasi internetas, kuris yra pagrindinis jaunesnio amžiaus asmenų sveikatos informacijos šaltinis. Daugelis respondentų naudojasi keletu informacijos šaltinių (vienas respondentas vidutiniškai naudojosi 3 informacijos šaltiniais). Beveik pusei respondentų būna sudėtinga suprasti sveikatos priežiūros specialistų sveikatos patarimus, trečdaliui apklausos dalyvių sudėtinga suprasti televizijos ir radijo laidas, sveikatos priežiūros įstaigų platinamas atmintines, todėl jie priversti kreiptis pagalbos į šeimos narius, draugus ar medicinos darbuotojus. Dažniau sveikatos informacijos nesupranta vyrai, vyresnio amžiaus, žemesnio išsilavinimo, nedirbantys, blogiau savo sveikatą įvertinę respondentai. Beveik pusė respondentų nurodė, kad gauta sveikatos informacija nulėmė pozityvius jų sveikatos elgsenos pokyčius. Moterys, vyresnio amžiaus, dirbantys, blogiau savo sveikatą įvertinę respondentai dažniau pasinaudojo gauta sveikatos informacija pozityviems sveikatos elgsenos pokyčiams pasiekti (ėmė sveikiau maitintis, mankštintis, metė rūkyti ir kt.). Respondentai, įvertinę savo sveikatą kaip blogesnę nei vidutinė, turi 2,3 karto didesnį pozityvių elgesio pokyčių šansą nei asmenys, įvertinę savo sveikatą kaip geresnę nei vidutinė [3]. Tai patvirtina iki šiol vyraujančią tendenciją, kad savo sveikata pradedame rūpintis, kai ji pablogėja.
Zagurskienės ir Misevičienės 2008 ir 2010 metais atliktų tyrimų metu, nustatyta, kad daugiau nei trečdalio respondentų funkcinis sveikatos raštingumas yra nepakankamas, 4,1 proc. – ribinis ir 60,7
proc. – pakankamas. Sveikatos raštingumui įtakos turėjo: pacientų išsilavinimas, amžius, lytis ir gyvenamoji vieta. Dažniausiai nepakankamą sveikatos raštingumą turėjo 65 metų ir vyresni, pradinio išsilavinimo pacientai vyrai bei pacientai, gyvenantys kaime [16, 17].
Vertinant slaugytojo aktyvumą teikiant sveikatos informaciją, pacientų nuomonės skyrėsi priklausomai nuo jų sveikatos raštingumo lygių: kas penktas pakankamo sveikatos raštingumo lygio pacientas slaugytojus nurodo kaip vieną iš informacijos šaltinių, kai tuo tarpu taip mano tik kas dešimtas ribinio ir nepakankamo sveikatos raštingumo pacientų [16]. Pakankamo sveikatos raštingumo lygio pacientai yra reiklesni slaugytojų teikiamai informacijai, tai yra statistiškai reikšmingai daugiau jų teigė nepakankamai gavę informacijos apie ligą, sveikatos būklę bei kaip elgtis grįžus į namus, lyginant su pacientais, turinčiais nepakankamą sveikatos raštingumo lygį. Tai gi, pacientų atsiliepimai apie slaugytojų informacijos suteikimą priklauso nuo pacientų sveikatos raštingumo, amžiaus, lyties, gyvenamosios vietos bei išsimokslinimo.
D. Zagurskienės ir Misevičienės prielaida, pacientai labiau vertina gydytojus, kaip sveikatos informacijos skleidėjus, tačiau pakankamo sveikatos raštingumo pacientai slaugytojus labiau vertina ir pasitiki jų suteikta informacija nei ribinio ir nepakankamo sveikatos raštingumo pacientai [16].
1.1.4. Sveikatos raštingumas pasaulyje
2012 m. atliktas pirmasis Europoje tarptautinis sveikatos raštingumo tyrimas parodė, kad beveik pusė Europos gyventojų (47 proc.) yra nepakankamo sveikatos raštingumo (2 pav.) [49].
Stebimi dideli sveikatos raštingumo lygių skirtumai Europoje, vertinant visuotinę, sveikatos priežiūros, ligų profilaktikos, sveikatos skatinimą. Bendro sveikatos raštingumo procentai žymiai skiriasi tarp dalyvaujančių šalių, nepakankamas sveikatos raštingumas varijuoja tarp 2 proc. (Olandijoje) ir 27 proc. (Bulgarijoje), atitinkamai ribinis sveikatos raštingumas varijuoja tarp 27 proc. (Olandijoje) ir 51 proc. (Ispanijoje). Daugiausiai ribinio ir nepakankamo sveikatos raštingumo tiriamųjų yra Bulgarijoje ir Ispanijoje. Europoje pakankamo ir puikaus sveikatos raštingumo daugiausiai, net du trečdaliai, yra Olandijos tiriamųjų. Skirtingas sveikatos raštingumo lygis Europos šalyse yra didelė problema. Dėl didelių sveikatos raštingumo skirtumų Europoje turi būti tinkamai atsižvelgta, formuluojant sveikatos raštingumo politiką [49].
4 pav. Sveikatos raštingumas Europoje
[49. HLS-EU Consortium 2012]
Europos šalių pacientų apklausa rodo, kad Jungtinėje Karalystėje (JK) kas penktas suaugęs žmogus turi žemą raštingumo lygį, o vienas iš keturių 16–66 metų amžiaus airių turi skurdžius raštingumo įgūdžius, ir negali adekvačiai suprasti sveikatos informacijos 35. Ši problema tampa vis aktualesnė, kai pacientams reikalinga prisiimti atsakomybę už savo pačių sveikatos priežiūrą kompleksinėje sveikatos priežiūros sistemoje.
Japonijoje 2016 m. atlikto tyrimo metu apie sveikatos raštingumą nustatyta teigiama koreliacija tarp sveikatos raštingumo lygio ir sveikos gyvensenos, t.y. kad kuo didesnis asmenų sveikatos raštingumo lygis, tuo geresnė asmenų sveika gyvensena, ir atvirkščiai proporcinga priklausomybė su metabolinio sindromo paplitimu tarp vyrų, t.y. kuo žemesnis sveikatos raštingumo lygis, tuo labiau paplitęs metabolinis sindromas tarp vyrų. Taipogi, šio tyrimo rezultatai parodė, jog vyrai ir moterys esantys didesnio sveikatos raštingumo labiau įsitraukia į sveikatos skatinimo programas [104].
To pačio tyrimo metu, nustatyta, jog aukštesnio sveikatos raštingumo tiriamieji, tiek vyrai, tiek moterys statistiškai reikšmingai labiau geba skaityti, gauti sveikatos informaciją, suprasti, kritiškai vertinti bei panaudoti aktualią sveikatos informaciją [104].
Kito tyrimo metu atskleista, kad Japonijoje jaunesni dalyviai, dirbantys, turintys aukštąjį išsilavinimą, esantys aukštesnės socialinės ir ekonominės padėties bei aukšto komunikacinio / kritinio sveikatos raštingumo geriau įvertina savo sveikatos būklę [40, 53]. Nustatyta, kad žemo išsilavinimo
tiriamieji Indijoje turi mažesnį sąmoningumą, esti jų mažesnė hipertenzijos, diabeto ir hipercholesterolemijos gydymo kontrolė, bei rečiau atsisako rūkyti [44].
Apibendrinus atliktų tyrimų duomenis, galima teigti, kad pacientų sveikatos raštingumo tyrimai yra labai reikšmingi jų sveikatos stiprinimui ir ugdymui. Siekiant pagerinti gyventojams teikiamos sveikatos informacijos efektyvumą reikia daugiau dėmesio skirti perduodamos informacijos turinio suprantamumui. Sveikatos priežiūros specialistams labai svarbu mokėti įvertinti pacientų sveikatos raštingumo lygį ir atsižvelgiant į tai, teikti informaciją apie jų ligą, sveikatos būklę bei sveiką gyvenseną, siekiant aukščiausio pacientų pasitenkinimo lygio suteiktomis paslaugomis pirminėje sveikatos priežiūroje.
1.2. Sveikatos raštingumas apie fizinį aktyvumą
Fiziškai aktyvus gyvenimo būdas daro teigiamą įtaką gyvenimo kokybei, o nepakankamas dėmesys fizinės sveikatos būklei kelia vis daugiau rūpesčių [15]. Sveikatos raštingumo tyrimai svarbūs, kad galėtume tinkamai paaiškinti, motyvuoti asmenis užsiimti aktyvia fizine veikla. Fizinis aktyvumas svarbus dėl daugelio priežasčių, daugeliui sistemų. Daugelis tyrimų atskleidė fizinio aktyvumo naudą sveikatai, taip pat daugelis tiriamųjų žino apie fizinio aktyvumo įtaką sveikatai, tačiau tyrimo duomenimis, vis dar nepakankamai asmenų yra fiziškai aktyvūs.
Pakankamai įrodymų, kad fizinis aktyvumas yra vienas iš veiksnių ilgiau gyventi, tačiau, koks fizinis aktyvumas ir kaip jį didinti svarbi šių dienų problematika.
Suaugusių žmonių fizinis aktyvumas, judrumas dėl šiuolaikinės gyvensenos sumažėjęs. Remiantis turimais duomenimis, 40–60 proc. Europos Sąjungos žmonių gyvensena yra nejudri, todėl įvairiuose tarptautiniuose dokumentuose ir gairėse akcentuojama žmonių skatinimo keisti nejudrų gyvenimo būdą į sveikesnį ir aktyvesnį būtinybė [30, 99, 100, 101].
Fizinis aktyvumas suprantamas gana plačiai – tai mankštinimasis, pratybos, dalyvavimas varžybose, fizinis darbas, namų ūkio darbai, laisvalaikio veikla, žaidimai, aktyvios kelionės, kurioms reikia energijos sąnaudų ir fizinių pastangų [11, 13].
Pagrindinės savybės, charakterizuojančios fizinį aktyvumą, yra jo intensyvumas, trukmė, dažnis, pobūdis. Pagal fizinį aktyvumą asmenys skirstomi į: fiziškai neaktyvus, nepakankamai fiziškai aktyvus ir pakankamai fiziškai aktyvus [28, 92, 101]. Fizinio aktyvumo vertinimas 2 lentelėje.
Fizinio aktyvumo intensyvumo veiklos yra trijų rūšių: lengvas, vidutinis ir didelis fizinio
aktyvumo intensyvumas [28, 92, 101].
Vidutinis: greitas ėjimas, lėtas bėgimas, aerobika, fitnesas, pilatesas, treniruotės su
svarmenimis, plaukimas, šokių užsiėmimai, sodo ir daržo darbai.
Didelis: bėgimas, treniruotės su treniruokliais, tenisas, badmintonas, važiavimas dviračiu,
krepšinis, futbolas, karate, sunkus fizinis darbas (žemdirbystė, statybos, miškininkystė).
2 lentelė. Fizinio aktyvumo vertinimas
[28. Carlson SA 2010, 92. Topolski TD 2006, 101. WHO 2010]
Fizinio aktyvumo vertinimas Įvertinimas
Neaktyvus Niekada ar labai retai būnu fiziškai aktyvus
Nepakankamai Būnu fiziškai aktyvus bet ne kiekvieną savaitę
Lengvas fizinis aktyvumas kiekvieną savaitę
Pakankamai
Būnu fiziškai aktyvus kiekvieną savaitę:
Vidutinio intensyvumo fizinis aktyvumas: 150 min. per savaitę / 3-5 kartai per savaitę;
Didelio intensyvumo fizinis aktyvumas: 75 min. per savaitę / 3-5 kartai per savaitę.
Fizinio aktyvumo trukmė turi būti netrumpesnė nei 10 min., kurio metu padažnėja kvėpavimas, širdies susitraukimų dažnis.
Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) nustatė, kad sveika fizinio aktyvumo dozė kiekvienam žmogui yra skirtinga, bet vidutiniškai turi būti 150 minučių per savaitę [1, 97, 98].
Amerikos Sporto Medicinos Kolegija (ASMK) taip pat rekomenduoja, kad suaugę ne mažiau kaip 150 min per savaitę atliktų tokius pratimus vidutiniu intensyvumu, kai ŠSD padidėja bent iki 60 proc. nuo taip vadinamo ŠSD rezervo, t.y. skirtumo tarp maksimalaus ŠSD ir ramybės ŠSD; paprastesnė formulė – “220 – amžius”. Tą galima pasiekti 5 kartus per savaitę mankštinantis po 30–60 min. Nieko blogo, jei tiek krūvio atliekama per didesnį skaičių kartų mankštinantis po 10 ar daugiau minučių. Jei krūvis atliekamas didesniu intensyvumu, gali pakakti mankštintis 3 kartus per savaitę (po 20-60 min, iš viso ne mažiau kaip 75 min per savaitę). Pabrėžiama, kad ir mažiau kaip 20 min per dieną gali turėti teigiamą poveikį, ypač menko darbingumo niekad neužsiėmusiems aktyvesne fizine veikla asmenims [42, 73].
Reguliari tiek vidutinio intensyvumo, tiek intensyvi fizinė veikla, tokia kaip vaikščiojimas, važiavimas dviračiu, užsiiminėjimas sportu, turi teigiamą poveikį sveikatai [42]. Nepriklausomai nuo amžiaus, fizinės veiklos nauda sveikatai yra didesnė nei galima žala nelaimingų atvejų metu [101]. Net
ir nedidelės trukmės fizinė veikla yra geriau nei jokios fizinės veiklos. Tapus fiziškai aktyviems kasdieninėje veikloje, galima lengvai pasiekti rekomenduojamą fizinio aktyvumo lygį.
Fizinis aktyvumas, sveikata ir gyvenimo kokybė yra glaudžiai susiję. Reguliaria fizine veikla užsiimantis žmogus gali išvengti kai kurių ligų (širdies ir kraujagyslių, diabeto, kai kurių rūšių vėžio, depresijos) arba jas pavėlinti [15], tačiau tik mažuma, ypač vyresniųjų į tai kreipia dėmesį.
Mažas fizinis aktyvumas yra siejamas su širdies ir kraujagyslių ligomis, nutukimu, nuotaikos sutrikimais ir bloga bendra savijauta [12, 43].
Daugelio tyrimų meta analizė rodo, kad taikant fizinius pratimus vyresniems nei 60 metų žmonėms, padidėja reikšmingai jų motorinis darbingumas (pvz., ėjimo greitis, pusiausvyros išlaikymas irk t.) [22]. Gana daug įrodymų, kad pakankamai fiziškai aktyvūs asmenys, lyginant su mažiau aktyviais, turi mažesnę riziką sirgti išemine širdies liga ir širdies ir kraujagyslių ligomis nuo 30 proc. iki 40 proc. [83]. O ištyrus 35754 moteris, nustatyta, kad jėgos fiziniai pratimai, nepriklausomai nuo aerobinės ištvermės krūvių, yra efektyvi prevencinė priemonė prieš antrojo tipo diabetą (apie 30 procentų sumažėja rizika susirgti) ir širdies ir kraujagyslių sistemos ligų (apie 17 procentų sumažėja rizika susirgti) [53, 65].
Naujausia 20 tyrimų meta analizė rodo, kad sumažinus nutukusiems žmonėms antsvorį (judant ir apribojant kalorijas) reikšmingai pagerėja jų sprendimo priėmimo greitis ir tikslumas, darbinė atmintis ir dėmesio koncentravimas [94]. Įrodyta, jei norima numesti svorį ar jo vėl nepriaugti, rekomenduojama kasdien mankštintis po 60-90 min. [73]. Tam, kad fizinė veikla būtų naudinga širdies ir kvėpavimo sistemai, veikla turi būti atliekama bent jau 10 minučių trukmės užsiėmimais [42].
Nustatyta, kad net ir labai mažo fizinio aktyvumo nauda sveikatai yra milžiniška, lyginant vien su sėdėjimu darbo vietoje. Net ir mažas judėjimo aktyvumas, nutraukiantis pasyvų sėdėjimą (pvz., dažnas atsistojimas darbo vietoje), pagerina gliukozės reguliavimą ir atitolina diabeto reiškimosi riziką [47].
Epidemiologiniai tyrimai patvirtina ryšį tarp neaktyvaus gyvenimo būdo ir psichikos sutrikimų, parodo, kad tie asmenys, kurie reguliariai mankštinasi, jaučiasi daug geriau ir yra žymiai energingesni [12]. Fizinis aktyvumas labai gera prevencinė priemonė prieš demenciją ir daugybę kitų neuredegeneracinių ligų [78]. Fizinis aktyvumas sumažina reumatinio artrito pasireiškimo simptomus [90].
Naujausia tyrimų, kuriuose dalyvavo 237964 tiriamieji iš 47 šalių, meta analizė parodė, kad apie 11,4 proc. tiriamųjų jaučia nuolatinį nerimą, kuris stipriai yra susietas su žmonių mažu fiziniu aktyvumu. Žmonės, kurie yra mažai fiziškai aktyvūs apie 32 procentus daugiau jaučia nerimą, nei tie, kurie yra fiziškai aktyvūs [87]. Taip pat įrodyta, kad jėgos ugdymo fiziniai krūviai stimuliuoja CNS, pagerėja nuotaika, sumažėja streso pojūtis ir padidėja protinis darbingumas [88]. 30 min fizinio aktyvumo, nepriklausomai nuo intensyvumo, pagerino depresija sergantiems nuotaiką ir tai susieta,
manoma, su BDNF (smegenų neurotrofinio faktoriaus), kuris susidaro raumenims susitraukiant, padidėjimu [60].
Ištvermės ir jėgos pratimai senjorams pagerina ne tik fizinę, bet ir psichinę sveikatą, gerina pažintines funkcijas, padeda vyresnio amžiaus žmonėms išlaikyti bendrą sveiką gyvenimo būdą. Rezultatai reikšmingai matosi net po 12 savaičių [27]. Fizinis aktyvumas sumažina kognityvinio senėjimo tempus, pagerina kognityvines funkcijas, kraujagyslių sveikatą ir smegenų metabolizmą – ir tuo pačiu yra laba gera prevencinė priemonė prieš Alzheimerį ir demenciją. Fizinis aktyvumas tai įtakoja per BDNF (smegenų neurotrofinio faktoriaus), antiuždegiminį ir antistresinį efektą bei dėl insulino jautrumo padidėjimą po fizinio krūvio [29, 55, 59].
1.2.1. Fizinio aktyvumo tyrimai Lietuvoje
Lietuvoje atlikti tyrimai patvirtina, kad sėdimą darbą dirbantiems žmonėms intensyvi fizinė veikla gerina tiek emocinę būklę, tiek širdies ir kraujagyslių sistemos darbą, medžiagų apykaitą ir bendrą sveikatos būklę. [12].
Lietuvoje 2010 m. buvo atliktas pagyvenusių žmonių sveikos gyvensenos tyrimas (Europian Project CHANGE), kurio metu nustatyta, kad tik 20,1 proc. senyvo amžiaus žmonių gyvenimo būdas yra aktyvus (autoriai straipsnyje nepateikia aiškaus ir tikslaus „aktyvaus gyvenimo būdo“ apibūdinimo) ir didžioji jų dalis gyvena miestuose – 82,2 proc. Daugiau negu pusė šių aktyvių miestiečių mėgo bėgioti, individualiai sportuoti ar mankštintis ir apie 1/3 jų visai nesportavo. Aktyvų gyvenimą gyvenantys kaimo gyventojai daugiau dainavo choruose, dalyvavo folkloro ansamblių veikloje, važinėjo dviračiu ir fiziškai dirbo, tačiau visai nesimankštino ir nesportavo [4]. Dauguma respondentų, ypač gyvenantys kaimo vietovėse, nežinojo ir nesuprato fizinio aktyvumo naudos sveikatai: jų manymu, sveikatą galima pagerinti tik vaistais ir poilsiu [4].
Vienas didelės imties reprezentatyviųjų tyrimų, kuris tiesiogiai vertina suaugusių asmenų ir pagyvenusių (tyrime pagyvenusių grupę sudaro 61–80 metų asmenys), sportavimo (mankštinimosi) įpročius, tačiau tik iš dalies vertina jų bendrą fizinį aktyvumą, yra Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės užsakymu nuo 2002 m. atliekamas (kas 5 metai) Lietuvos 7–80 metų amžiaus gyventojų požiūrio į kūno kultūros pratybas, sportą ir sportavimo įpročių tyrimas. 2011 metų tyrimo duomenimis (pagyvenusių asmenų grupėje), į klausimą „Kaip jūs sportuojate?“ 60 proc. respondentų atsakė, kad visai nesportuoja, 38,8 proc., kad sportuoja savarankiškai, o 1,6 proc., kad sportuoja organizuotai (į panašų klausimą 2002 m. 85,5 proc. atsakė, kad nesportuoja, 13,5 proc. atsakė, kad sportuoja savarankiškai, o 0,9 proc. atsakė, kad sportuoja organizuotai). Taigi pastebimos reikšmingos teigiamos tendencijos. Į klausimą „Kaip dažnai Jūs
sportuojate (kai atliekama tikslinga sportinio pobūdžio fizinė veikla, kurios metu suintensyvėja širdies ritmas ir padažnėja kvėpavimas)?“ 21,5 proc. atsakė, kad sportuoja 5 kartus per savaitę (reguliariai), 14,3 proc. atsakė, kad sportuoja nuo 1 iki 4 kartų per savaitę (nelabai reguliariai), 5,3 proc. atsakė, kad sportuoja nuo 1 iki 3 kartų per mėnesį ir rečiau (kartais) [5, 6, 7].
2010 m. Lietuvoje atliktas reprezentatyvus tyrimas naudojant PSO pasiūlytą „Tarptautinį fizinio aktyvumo klausimyną“ su jo analizės gairėmis (angl. Global Physical Activity Questionnaire), kurio tikslas buvo įvertinti Lietuvos suaugusių gyventojų fizinį aktyvumą. Įvertinus visus respondentų atsakymus (apie jų vidutinio ir didelio intensyvumo veiklą darbo, laisvalaikio metu ir judant iš vienos vietos į kitą), aukšto fizinio aktyvumo grupei galima priskirti 53,8 proc. Lietuvos gyventojų; vidutinio – 22,1 proc. ir žemo – 24,1 proc., iš kurių pusė (10,2 proc.) buvo fiziškai neaktyvūs. Vertinant fizinio aktyvumo lygį skirtingose respondentų grupėse nustatyta, kad aukšto fizinio aktyvumo grupei priskiriama didesnė dalis asmenų, turinčių žemesnį nei aukštasis išsilavinimą (58,3 proc.), palyginti su asmenimis, turinčiais aukštąjį išsilavinimą (39,8 proc.), ir didesnė dalis vyrų (57,3 proc.) nei moterų (50,6 proc.) [15].
Išnagrinėjus fizinio aktyvumo skirtumus tarp skirtingų gyventojų grupių, matomi tam tikri dėsningumai. Aukštas bendras fizinis aktyvumas būdingas vyrams, turintiesiems žemesnį nei aukštasis išsilavinimą, kaime gyvenantiems asmenimis, ir daugiausia tai yra nulemta darbinės veiklos, nors vyrai ir laisvalaikiu užsiima fizine veikla dažniau nei moterys. Tiesa moterys daugiau laiko skiria judėdamos susisiekimo tikslais. Suprantamas skirtumas tarp vyrų (37,7 proc.) ir moterų (16,1 proc.) vertinant didelio intensyvumo fizinę darbinę / kasdieninę veiklą, nes vyrai dažniau dirba tuose sektoriuose, kuriuose reikia fizinės jėgos ir suvokiami kaip „vyriški“, pvz., statybų, policija, gaisrinė, armija ir kt. Panašūs argumentai paaiškina ir žemesnio išsilavinimo asmenų dažnesnę fizinę veiklą darbo metu [15].
Vertinant fizinio aktyvumo lygius pagal respondentų išsilavinimą, reikšmingus skirtumus tarp įgijusiųjų ir neįgijusiųjų aukštojo išsilavinimo galima aiškinti tuo, kad įgijusieji ir neįgijusieji aukštojo išsilavinimo dirba skirtingos specifikos darbus. Respondentai, įgiję žemesnį nei aukštasis išsilavinimą, dažniau dirba darbus, kuriems reikalingos fizinės pastangos (darbininkai), tuo tarpu Lietuvos gyventojai su aukštuoju išsilavinimu dirba daugiau protinį darbą (specialistai, tarnautojai, vadovai). Tai patvirtina ir pastarųjų ilgesnis laikas, praleidžiamas sėdint [15].
Valintėlienės (2012) tyrimo duomenimis, Lietuvos gyventojai fizinei veiklai per parą skiriamo laiko vidurkis yra gana didelis – daugiau nei 3,5 val. (223 minutės). Tačiau atskirai išnagrinėjus fizinį aktyvumą pagal atskiras veiklas ir respondentų grupes matyti, kad yra gana didelė „fiziškai neaktyvių“ asmenų dalis [15]. Vertinant fizinio aktyvumo lygius pagal respondentų amžių, nustatyta, kad vyresni asmenys mažiausiai fiziškai aktyvūs tiek darbinės veiklos, tiek laisvalaikio metu – daugiau nei 85 proc. suaugusių, vyresnių nei 46 metų, laisvalaikiu neužsiima jokia fizine veikla. Ypač yra pasyvi vyresnių
nei 60 metų asmenų grupė, nes joje fizine veikla darbo metu užsiimančių yra vos trečdalis (32,7 proc.), o laisvalaikiu – tik 12,5 proc. Nustatyta, kad respondentai, sėdėdami darbe, prie televizoriaus, kompiuterio, skaitydami, megzdami ir pan., kasdien praleidžia vidutiniškai apie 5 valandas (299 minutes), o jauniausi (15-25 metų amžiaus) taip praleidžia daugiausia laiko (348 minutes). Moterys sėdėdamos praleidžia laiko mažiau (289 minutes) nei vyrai (310 minučių); respondentai su aukštuoju išsilavinimu (352 minutes) daugiau nei su žemesniu (282 minutes).
Taigi fiziškai aktyvūs žmonės fizinei veiklai skiria gana daug laiko, bet visuomenės sveikatos specialistams iššūkiu lieka ta dalis Lietuvos gyventojų, kurių darbas nėra susijęs su fizine veikla, nes laisvalaikį skirti fizinei veiklai vis dar nėra įprasta.
1.2.2. Fizinio aktyvumo tyrimai pasaulyje
Plačiai fizinio aktyvumo tematika tyrinėjama ir užsienio tyrėjų darbuose. 2009 m. Lenkijoje atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad 48 proc. vyrų ir 28,4 proc. moterų dirbo fiziškai aktyvų darbą, o sėdimą darbą dirbo 42,7 proc. moterų ir 30,2 proc. vyrų. Žemas fizinis aktyvumas labiausiai paplitęs tarp jauno amžiaus suaugusiųjų, turinčių aukštąjį išsilavinimą ir gyvenančių didmiesčiuose [36].
Anot A. Moschny (2011), sveikatos būklė, kuri mažina bendrą funkcionalumą, veikia žmogaus požiūrį į sveikatą ir sukelia kliūtis fiziniam aktyvumui tarp vyresnio amžiaus žmonių [62]. Vokietijoje atlikus tyrimą, 57,7 proc. 72–92 metų amžiaus respondentų teigė, jog sveikatos būklė trukdo mankštintis, 43 proc. to paties amžiaus respondentų nurodė, jog nėra bendraminčių, su kuriais mankštintųsi, 36,7 proc. – tiesiog nesidomi fiziniu aktyvumu [62]. Apibendrinus keletą tyrimų, nustatyta, kad tik apie 30 proc. vyresnių kaip 65 metų ir tik vidutiniškai 12 proc. vyresnių kaip 75 metų amerikiečių reguliariai atlieka fizinius pratimus [32].
2002–2004 m. buvo atliktas Tarptautinis paplitimo tyrimas dvidešimtyje šalių, tarp jų ir Lietuvoje [21, 41]. Tyrimo duomenimis, Lietuvoje aukšto fizinio aktyvumo grupei priskirta 52,1 proc. suaugusiųjų, kitose šalyse ši proporcija svyravo nuo 21,2 proc. (Japonijoje) iki 63,1 proc. (Naujojoje Zelandijoje).
1.3. Pacientų motyvavimas
Dauguma lėtinių ligų, netgi gydomų medikamentais, kol kas yra neišgydomos. Žmonių sergančių lėtinėmis ligomis gyvenimo kokybė tampa blogesnė, nei nesergančių jomis, todėl svarbi
ankstyvoji ligų profilaktika bei ankstyva diagnostika. Įrodyta, kad pirminė neinfekcinių ligų prevencija yra pati efektyviausia strategija spręsti augančią naštą pacientui, visuomenei ir sveikatos sistemai [67]. Anglijoje 2013 m. atlikto tyrimo metu nustatyta, kad norint plėtoti profilaktinės patikros programą reikia kelti visuomenės sąmoningumą. Siekiant užtikrinti, kad žmonės būtų geriau informuoti apie sveikatą, reikia pagrįstai paaiškinti apie jų neigiamus įpročius jų sveikatai ir būtinybę keisti gyvenimo būdą [19]. Svarbu gerinti komunikaciją dėl siūlomų paslaugų. Yra įrodymų, kad pakartotinai priminimus, dalinant ar siunčiant informacinius lapelius, pasitelkiant žiniasklaidą, veiksmingai padidėja pacientų dalyvavimas patikrose [26, 34]. Pasak Jenkinson ir kitų autorių (2015), išbandžius įvairius į patikras kvietimo metodus, sėkmingiausias buvo kvietimas laišku [54].
Patarimai dažniausiai naudojami sveikiems pacientams, siekiant užkirsti kelią ligoms arba sumažinti riziką susirgti [68]. Tačiau patarimų davimas efektyviausias pacientams, kurie patys motyvuoti ir pasiruošę pakeisti savo įpročius [79], tačiau daugelis pacientų nenori pokyčių, todėl patarimai neveiksmingi. Tai patvirtina, JAV atliktas tyrimas, kurio metu nustatyta, kad tradicinis patarimas kaip sumažinti širdies ir kraujagyslių ligų riziką yra minimaliai veiksmingas. Tačiau motyvuojantis pokalbis orientuotas į pacientą, struktūruota konsultavimo technika, kuri orientuota į problemų nustatymą ir elgesio kaitą [61] yra veiksminga konsultavimo metodika, kuri motyvuoja ir priešiškai nusiteikusius pacientus. Motyvuojantis interviu gali būti integruotas į trumpus susitikimus su pacientu [25], svarbu skatinti pacientus siekti teigiamų elgesio pokyčių kasdieninėj veikloj per tam tikrą laiką. Norint sumažinti riziką pateikiama moralinė atsakomybė asmeniui rinktis aktyvesnį gyvenimo būdą, sveikesnį maistą, atsisakyti žalingų įpročių.
Svarbūs sakiniai motyvavimo tema buvo pasakyti Miller ir Rollnick 2002 m.: „Tai Jūs sprendžiate, kaip Jums elgtis su šia informacija. Niekas už Jus negali nuspręsti ir taip pat niekas vietoj Jūsų negali atsisakyti žalingų įpročių, jei Jūs to nenorite. Tai Jūsų pasirinkimas ir tai Jūs atsakingas už šį priimtą sprendimą“ [61].
Jenkinson (2015) atlikto kokybinio interviu metu buvo išskirti pacientus motyvuojantys veiksniai, dalyvauti patikrose, ir priežastys, kodėl nenorėjo atvykti į patikras [132].
Motyvuojantys veiksniai dalyvauti patikrose:
Laiku nustatyti ir šalinti galimas sveikatos problemas
Laiku nustačius ligą, sumažėja gydymo kaštai
Žinant savo sveikatos problemas, galima laiku keisti gyvensenos įpročius
Gydytojų ir slaugytojų teikiama konsultacija
Kai kurie motyvuojami savo ilgalaikės patirties ir dalyvavo tik todėl, kad jie jautėsi blogai prieš kvietimą
Priežastys, kodėl nenorėjo atvykti į patikras buvo: Per daug užsiėmę
Jaučiasi pakankamai sveiki, todėl nereikia tikrintis
Nori išvengti galvojimo apie savo sveikatą
Patikrinimas nereikalingas, nes reguliariai yra stebimi dėl kitų sveikatos negalavimų
Per ilgas (3 puslapių) kvietimas į patikras
Pasitikrinusių draugų pasakojimai, kad patikra skatina keisti gyvenimo įpročius, kad įvardina akivaizdžius rizikos veiksnius, kaip alkoholis, kurių nesiruošia keisti
Kai kurie nenorėjo gaišti sveikatos priežiūros specialistų laiko
Pacientų sugebėjimas rūpintis sveikata ir naudotis sveikatos priežiūros sistema priklauso nuo paciento informuotumo. Žinių trūkumas apie ligą, skirtus vaistus, gyvenimo būdą sąlygoja nenorą dalyvauti įvairiose sveikatos priežiūros programose [10].
Tyrimų metu nustatyti įvairūs motyvai atlikti sveikatos patikrinimus, potencialią naudą ir iššūkius. Siekiant pagerinti pacientų pasitenkinimą ir padėti keisti gyvenimo būdą, labai svarbu, kad paslaugų tiekėjai, pvz., gydytojai ir slaugytojai, turėtų žinių kaip motyvuoti pacientus, mokėtų atlikti patikros procedūras, turėtų pakankamai žinių vesti atitinkamus mokymus keičiant gyvenimo būdą, atsisakyti žalingų įpročių. Svarbu bendradarbiauti su bendruomenėmis, kurios gali būti linkusios mažiau dalyvauti [74]. Riley (2015) atlikto tyrimo metu, nustatyta, kad pacientai buvo motyvuoti dalyvauti sveikatos patikrinime, dėl sveikatos pokyčių, juntamos programos vertės, turėjo šeiminės įvairių ligų patirties ir turėjo lūkesčius gauti bendrą sveikatos vertinimą. Kai kurie pacientai jautė patikrinimų naudą, apimant patikinimą ir sveikos gyvensenos sustiprinimą. Kiti patyrė painiavos ir nusivylimą, dėl gautų rezultatų ir konsultacijų efektyvumo. Tyrėjai išreiškė susirūpinimą dėl kai kurių darbuotojų įgūdžių stokos kvalifikuotai bendrauti teikiant informaciją dėl gyvenimo būdo pasirinkimo [74].
1.3.1. Tyrimų apžvalga Lietuvoje
Lietuvoje dažnesnė dalyvavimo programose priežastis yra šeimos gydytojo paskatinimas ir nerimas dėl savo sveikatos būklės. Nedalyvavimo programose dažniausia priežastis – respondentai jaučiasi sveiki ir nemano, kad reikia papildomų tyrimų. Labiausiai jų dalyvavimą skatintų šeimos gydytojo raginimas ir paaiškinimas apie tyrimo reikšmingumą, pablogėjusi savijauta [9].
Zagurskienės D. teigimu, daugiau kaip pusė pacientų (67,7 proc.) teigė, kad jiems besigydant stacionariniame skyriuje, slaugytojai suteikė pakankamai informacijos apie jų ligą [16]. Pacientų
nuomonės skyrėsi priklausomai nuo jų sveikatos raštingumo lygio. Kas penktas (21,8 proc.) pakankamo sveikatos raštingumo lygio pacientas slaugytojus nurodo, kaip vieną iš informacijos šaltinių, kai tuo tarpu taip mano tik kas dešimtas (11,1 proc.) ribinio ir nepakankamo sveikatos raštingumo pacientų (9,7 proc.). Galima daryti prielaidą, kad pacientai labiau vertina gydytojus, kaip sveikatos informacijos skleidėjus, tačiau pakankamo sveikatos raštingumo pacientai slaugytojus labiau vertina ir pasitiki jų suteikta informacija nei ribinio ir nepakankamo sveikatos raštingumo pacientai [16].
Pasak, Lietuvoje atlikto tyrimo duomenimis, pacientai dažniausiai remiasi žiniasklaidos (37,3 proc.) bei medikų komandos (36,1 proc.) patarimais, norėdami sužinoti apie lėtinių neinfekcinių ligų profilaktiką ir sveiką gyvenseną. Pacientai retai skaito mokslinę literatūrą šia tema (7,6 proc.). Dažnai besitikrinantys sveikatą, dažniau jaučiasi sveikesni. Jie dažniau dalyvauja kitose programose. Jaunesni dažniau nei vyresni pacientai dalyvautų sveikatos ugdymo veikloje. Dažniausiai dalyvautų 45 – 54 metų asmenys (73,8 proc.). Didžioji dalis pacientų (89,2 proc.) apie lėtinių neinfekcinių ligų profilaktiką daugiausia sužino iš medikų komandos, kas dešimtas (9,8 proc.) – tik iš gydytojo, 1 proc. – tik iš slaugytojos [15].
Lietuvoje atlikto tyrimo metu apie lėtinių neinfekcinių ligų profilaktiką gauti duomenys, kad 31,4 proc. slaugytojų - gerai (8 balai), 23,5 proc. slaugytojų - labai gerai (9 balai), 10,8 proc. slaugytojų - puikiai (10 balų) išmano profilaktiką [10]. Jų žinias įtakojo įgytas išsilavinimas, amžius ir darbo patirtis: slaugytojos, įgijusios aukštąjį neuniversitetinį (66,7 proc.) ir universitetinį (41,7proc.), patikimai dažniau nei įgijusios aukštesnįjį (16 proc.) išsilavinimą studijų metu įgijo labai gerus sveikos gyvensenos pagrindus; jauniausios slaugos specialistės (24 – 34 metų) (35,7 proc.) puikiai išmano sveikos gyvensenos įpročius, darbo stažui ilgėjant, mažėja slaugytojų, puikiai išmanančių lėtinių neinfekcinių ligų profilaktiką, kiekis. Galima daryti prielaidą, kad užsiimti profilaktika, ilgiau dirbant mažėja dėl darbuotojų motyvacijos ar skatinimų sistemos stokos [10].
1.3.2. Tyrimų apžvalga pasaulyje
Tyrimai, atlikti Londone [19] ir Birmingeme [58] nustatė, kad vyresnio amžiaus žmonės (65-74 metų) ir pacientai iš pietų Azijos arba mišrios tautybės buvo labiau linkę dalyvauti patikrose nei jaunesnio amžiaus žmonės, bei baltaodžiai. Be to, rūkantys žmonės [58] ir iš mažesnių kaimelių buvo mažiau linkę dalyvauti [31].
Pagal Riley (2015) tyrimus profilaktinėse programose dalyvauja didžioji dalis baltaodžių britų, vyresnio amžiaus (nuo 60 metų) pacientų, kurie turėjo aukštą ar vidutinę riziką susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis [74]. O Olandijoje atlikto tyrimo metu, taip pat pastebėta, kad vyresnio amžiaus
pacientai turėjo didesnį norą dalyvauti patikros programoje, nes buvo susidūrę su metabolinėmis širdies ligomis, ir nerimavo dėl savo ligos. Pusė pacientų buvo pasirengę dalyvauti gyvensenos keitimo programoje. Jaunesni pacientai dažniausiai dalyvavo dėl dėmesio sau, kad liga nepasikartotų, informavo bendrosios praktikos gydytojas ir sutiko dalyvauti gyvensenos keitimo grupėje [54].
Pasak Hardy ir Gray (2012), sergančiųjų psichikos liga pacientų atvykimas tikrintis sveikatą buvo didesnis nei tikėtasi, nustatyta, kad kvietimo laiškas, kuriame nurodomas tikslus atvykimo laikas, yra veiksmingas būdas, kad pacientai sergantys psichikos liga tikrintųsi fizinę sveikatą [45].
Danijoje atlikto tyrimo metu tyrinėjo slaugytojų požiūrį apie patikras. Daugelis bendrosios praktikos slaugytojų nurodė, kad patikrinimai naudingi pacientams. Bendrosios praktikos slaugytojai nurodė reikalingumą tolesnių tyrimų pacientų naudai ateityje įgyvendinant sistemingus sveikatos patikrinimus. Patikrinimų kokybė skiriasi, o bendrosios praktikos slaugytojos atliekant sveikatos patikrinimą, remiasi asmens požiūriu į šią paslaugą ir prevenciją apskritai. Galime daryti prielaidą, kad slaugytojai, kurie turi teigiamą požiūrį apie patikras, rekomenduos ir kvies pacientus tikrintis sveikatą [84].
