FARMACIJOS FAKULTETAS
VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA
ROBERTA NEDZELSKIENĖ
Polonės (Ukraina), Vilniaus ir Telšių vaistinėse XIX a. pradžioje
užregistruotų receptų turinio lyginamoji analizė
Magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovas Doc. Dr. V. Gudienė
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
FARMACIJOS FAKULTETAS
VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA
TVIRTINU:
Polonės (Ukraina), Vilniaus ir Telšių vaistinėse XIX a. pradžioje
užregistruotų receptų turinio lyginamoji analizė
Magistro baigiamasis darbas
Konsultantas Darbo vadovas
Recenzentas Darbą atliko Magistrantė Roberta Nedzelskienė Data Data
Kaunas, 2019
TURINYS
ĮVADAS ... 10
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 11
1.1 Humoralinės teorijos samprata ... 11
1.2 Brauno teorijos samprata ... 12
1.3 Jatrochemijos samprata ... 13
1.4 Polonės receptų knygos kilmė ... 14
1.5 Vaistinių receptų knygose atspindėta medikamentinė terapija ... 15
1.5.1 Telšių ir Vilniaus gydytojų paskirtų vaistų sudėtys ... 15
2. TYRIMO METODIKA ... 18
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 20
3.1 Polonės receptų knygos analizė ... 20
3.1.1 Vaistų kainos ... 22
3.2 Receptų knygų lyginamoji analizė ... 23
3.2.1 Augalinės kilmės medžiagos ... 23
3.2.2 Gyvūninės kilmės žaliavos ... 32
3.2.3 Cheminės medžiagos ... 34
3.2.4 Receptuose naudotos medžiagos ... 37
3.7 Polonės gydytojų taikytos doktrinos ... 38
IŠVADOS ... 41
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 42
LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 43
SANTRUMPOS
Ac. (acidum) – rūgštis; Aq. (aqua) - vanduo; Cort. (cortex) – žievė;
Extr. (extractum) – ekstraktas; Empl. (Emplastrum) - pleistras Fol. (folium) – lapas;
Flor. (flores) – žiedai Hb. (Herba) - žolė Inf. (infusum) – užpilas; Liq. (liquor) – skystis; Mixt. (mixtura) – mikstūra; Ol. (oleum) – aliejus, Pulv. (pulvis) – milteliai; Rad. (radix) – šaknis; Sir. (sirupus) – sirupas;
Spir.(spirituosus, -a, -um) – etanolinis;
Tinct. (tinctura) – tinktūra, etanolinė ištrauka; Ung. (unguentum) – tepalas;
SANTRAUKA
Nedzelskienės R. magistro baigiamojo darbo tema: Polonės (Ukraina), Vilniaus ir Telšių vaistinėse XIX a. pradžioje užregistruotų receptų turinio lyginamoji analizė. Magistro baigiamasis darbas / mokslinė vadovė doc. dr. V. Gudienė: Lietuvos sveikatos mokslų universitetas. Farmacijos fakultetas. Vaistų technologijos ir socialinės farmacijos katedra. – Kaunas, 2019, - 46 psl.
Tikslas – Palyginti Polonės (Ukraina) ir Vilniaus ir Telšių (Lietuvos) vaistinėse XIX a. pradžioje užregistruotų vaistų turinį.)
Uždaviniai:
1. Identifikuoti Polonės (1836 m.) (Ukraina) vaistinės receptų knygoje užregistruotų vaistų komponentus, įvertinti jų kilmę (augalinės, gyvūninės, cheminės), kainas, įvairovę.
2. Palyginti vaistų užregistruotų Polonės (1836 m.) (Ukraina), Vilniaus (1801 m. – 1802 m.) bei Telšių (1830 m.) receptų knygose turinį.
3. Nustatyti kokiomis medicinos doktrinomis, tikėtina, vadovavosi Polonės (1836 m.) (Ukraina) gydytojai.
Metodika: atliekant tyrimą buvo taikytas istorinis palyginamasis metodas. Išnagrinėta 106 Polonės receptų knygos receptai, kurie palyginti su 1801 – 1802 metų Vilniaus receptų knyga, kurioje buvo užregistruoti ir išnagrinėti 828 receptai ir 1830 metų Telšių receptų knyga, kurioje buvo užregistruoti ir išnagrinėti 239 receptai. Remiantis moksline literatūra įvertinta, kokios medicinos doktrinos buvo taikytos Polonės receptų knygoje.
Rezultatai: Identifikavus Polonės receptų knygoje (1836 m.) išrašytus 106 receptus nustatyta, kad vaistų gamybai buvo naudojama apie 60 skirtingų augalinės, gyvūninės ir cheminės kilmės komponentų. Dažniausiai receptuose buvo išrašomos augalinės kilmės medžiagos - 68 proc. Taip pat, receptų knygoje dažnai buvo išrašomos ir cheminės kilmės žaliavos, kurios sudarė 30,3 proc. visų užregistruotų medžiagų. Polonės receptų knygoje kiek rečiau buvo išrašomos gyvūninės kilmės medžiagos – 1,7 proc. visų užregistruotų medžiagų. Išanalizavus vaistų kainas, nustatyta vidutinė vaisto kaina – 1 rublis ir 45 kapeikos, brangiausio vaisto kaina – 4 rubliai ir 26 kapeikos ir pigiausio vaisto kaina 50 kapeikų. Lyginant visų trijų receptų knygų turinius, nustatyta, kad populiariausios buvo augalinės kilmės medžiagos: svilarožė, rabarbaras, kamparas ir opijus. Antroje vietoje pagal populiarumą taip pat visose receptų knygose buvo cheminės kilmės medžiagos: kalio ir stibio druskos. Ir mažiausiai visose receptų knygose buvo išrašomos gyvūninės kilmės komponentai. Dažniausiai Polonės receptų knygoje buvo užregistruotas medus, Telšių ir Vilniaus receptų knygose bebrų sruogliai. Komponentų derinimas receptų knygose panašus, bet Telšių ir Polonės receptų knygos šiuo aspektu yra panašiausios.
Išvados: Lyginant visas tris receptų knygas, galima teigti, kad visose knygose buvo populiariausios augalinės medžiagos, antroje vietoje cheminės ir trečioje vietoje gyvūninės kilmės medžiagos. Panašiausios Telšių ir Polonės receptų knygos. Tyrimas atskleidė, kad Polonės mieste dirbę gydytojai, taikė humoralinės patologijos principus.
SUMMARY
Master Thesis theme by Nedzelskienė R.: Polonie (Ukraine), Vilnius and Telsiai pharmacies in the 19th century. Comparative analysis of the content of registered recipes at the beginning of the 19th Century, Master's Thesis / Scientific Supervisor doc. dr. V. Gudiene: Lithuanian University of Health Sciences. Faculty of Pharmacy. Department of Pharmaceutical Technology and Social Pharmacy. - Kaunas, 2019, - page 46
Aim - To compare Ukrainian (Polonie) and Lithuanian (Vilnius and Telsiai) pharmacies in the 19th century of medicines registered at the outset.
Tasks:
1. Identify the components of the medicines registered in the pharmacy prescription book of Polonie (1836) (Ukraine), evaluate their origin (plant, animal, chemical), price, variety.
2. To compare the content of medicines recorded in Polonie (1836) (Ukraine), Vilnius (1801 - 1802) and Telsiai (1830) prescription books.
3. Determine what medical doctrines are likely to be led by Polonese (1836) (Ukraine) doctors.
Methodology: The historical comparative method was used in the study. 106 Polonie Recipe Book Recipes, which were compared to the 1801-1802 Recipe Book of Vilnius, where 828 recipes and a book of 1830 Telsiai recipes were recorded and analyzed with 239 recipes. On the basis of scientific literature, the medical doctrines that were used in the Polonie recipe book were evaluated.
Results: The identification of 106 recipes from the Polonie Recipe Book (1836) found that about 60 different components of plant, animal and chemical origin were used in the manufacture of the drug. Most of the recipes were made out of herbal substances - 68 percent. Also, in the recipe book, chemical raw materials, which accounted for 30.3 percent, were often issued, all registered substances. In the Polonie recipe book, animal origin materials were less often - 1.7 percent. all registered substances. After analyzing the prices of medicines, the average price of the drug was set at 1 ruble and 45 kopecks, the price of the most expensive medicine - 4 rubles and 26 kopecks and the cheapest medicine 50 kopecks. Comparing the contents of all three prescription books, it was found that the most popular were herbal substances: svilarose, rhubarb, camphor and opium. The second most popular recipe book also included chemicals of chemical origin: potassium and antimony salts. And at least in all prescription books, animal components were written out. Most often Polonie's recipe book was recorded in the book of recipes of honey, Telsiai and Vilnius beaver skeins. The alignment of components in prescription books is similar but Telsiai and Polonese recipe books are the most similar in this respect.
Conclusions: Comparing all three recipe books it can be said, that all books contained the most popular plant materials, second in chemical and in third place in animal material. Similar books of Telsiai and Polonese recipes. The study revealed that doctors working in the city of Polonie had applied the principles of humoral pathology.
PADĖKA
Dėkoju už pagalbą, kritiką ir palaikymą, rašant baigiamąjį magistrinį darbą, darbo vadovei doc. dr. Vilmai Gudienei. Taip pat noriu padėkoti Kijevo Nacionaliniam Medicinos muziejui ir dr. Vasiliy Doguzov už atsiųstas Polonės receptų knygos skaitmenines kopijas.
ĮVADAS
XIX a. – svarbus amžius medicinos istorijoje, kuriame vyko nemažai esminių permainų ligų ir jų priežasčių aiškinimo teorijose. Iki tol gerai žinoma ir vyravusi ne vieną dešimtmetį humoralinė teorija buvo apleista jos sekėjų ir buvo suformuotos naujos ligų priežasčių aiškinimo teorijos. Viena iš jų – Brauno doktrina, kuri bėgant laikui taip pat prarado savo sekėjus ir svarbą gydyme.
Nepaisant permainų ligų aiškinimo teorijose, esminių pokyčių gydymo terapijoje neįvyko, kaip ir iki tol buvo skiriami tokie patys vimdomieji ir laisvinamieji vaistai, taip pat naudotos tos pačios seniai žinomos augalinės ir gyvūninės kilmės medžiagos. XIX a. buvo atrastos iki tol nenaudotos medžiagos, tokios kaip, fitochemijos būdu išskirtos organinės rūgštys ir alkaloidai.
Žvelgiant į XIX a. ligų aiškinimą ir jų gydymą, galima įžvelgi skirtumą tarp terapijos, kurią skyrė tame pačiame mieste dirbę, tačiau skirtingomis doktrinomis besivadovaujantys gydytojai. Dar didesnius skirtumus galima nustatyti tarp skirtingų miestų, gubernijų gydytojų išrašytų vaistų. Įvertinus, kad tam tikroje vietovėje, vietos gydytojai taiko vieną ar kitą doktriną, norint panagrinėti detaliau, šiame darbe analizuojama Polonės receptų knygoje užregistruotų receptų turinys, kuris lyginamas su jau išanalizuotų receptų knygų rezultatais.
Tikslas: Palyginti Polonės (Ukrainos) ir Vilniaus ir Telšių (Lietuvos) vaistinėse XIX a. pradžioje užregistruotų vaistų turinį.)
Uždaviniai:
1. Identifikuoti Polonės (1836 m.) (Ukraina) vaistinės receptų knygoje užregistruotų vaistų komponentus, įvertinti jų kilmę (augalinės, gyvūninės, cheminės), kainas, įvairovę.
2. Palyginti vaistų užregistruotų Polonės (1836 m.) (Ukraina), Vilniaus (1801 m. – 1802 m.) bei Telšių (1830 m.) vaistinių receptų knygose turinį.
3. Nustatyti kokiomis medicinos doktrinomis, tikėtina, vadovavosi Polonės (1836 m.) (Ukraina) gydytojai.
1.
LITERATŪROS APŽVALGA
Iki XIX a. vakarų pasaulyje medicinos praktika buvo tuo pačiu ir menas ir mokslas. W. F. Bynum teigimu medicinos pagrindas buvo sukurtas dar iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios. W. F. Bynum nagrinėjo nuo 1790 metų biomedicinos mokslų raidą, tokių kaip: fiziologijos, patologijos, bakteriologijos, imunologinės klinikinės praktikos, prevencinės medicinos ir kitų [4].
Yra žinoma nemažai garsių mokslo žmonių, kurie įdėjo nemažą indelį į medicinos tobulėjimą ir jos suvokimą. Nuo seno kauptos žinios apie žmogų, žmogaus anatomiją ir apie žmogų supančią aplinką suformavo medicinos doktrinas, kurios yra žinomos ir šiais laikais.
1.1 Humoralinės teorijos samprata
Hipokratas buvo pirmasis žinomas gydytojas savo traktatuose rašęs ir paneigęs religijos vaidmenį medicinoje. Jis racionaliai bandė suprasti ligos priežastis, sukurti tam tikrą gydymo sistemą. Hipokratas sukūrė teoriją racionaliai aiškinančią ligos priežastis ir siūlė racionalius gydymo būdus. Jo sukurta teorija buvo vėliau plėtojama Antikos ir Renesanso gydytojų. Ši teorija buvo pavadinta humoralinės patologijos teorija.
Hipokrato (460 – 377 pr. Kr.) veikalas „Corpus Hippocraticum“ buvo naudojamas XIX a. pr., kaip medicinos pagrindas. Šią teoriją patobulino Galenas (129-200 m.), aprašydamas ją savo veikale „Medicinos menas“. Šioje teorijoje teigiamia, kad kiekvienas žmogus turi savo unikalią humoralinę sudėtį ir jis yra sveikas, kai jo humorai yra subalansuoti. Žodis humoras (lot.), išvertus reškia – skystis. Humoras vienas svarbiausių šaltinių palaikant gyvybę, pagrindinę gyvybės energiją, tačiau ne visi kūno skysčiai yra humorai.
Antikos gydytojai teigė, kad žmogaus organizme yra keturių tipų skysčiai, tai yra kraujas (sanquis), gleivės (phlegma), juodoji (melaina chole) ir geltonoji tulžis (chole). Kaip yra keturi humorai, taip yra ir keturi gamtos elementai (žemė, ugnis, vanduo ir oras) ar keturi metų laikai (žiema, pavasaris, vasara ir ruduo). Buvo manoma, kad žiema paveikia kvėpavimo takus, vasara susijusi su geltonąją tulžimi, dėl kurios atsiranda bloga nuotaika, karščiavimas ir kepenų sutrikimai. Kiti du humorai buvo siejami su rudeniu ir pavasariu [7,10].
Žmogui susirgus gydytojas turėdavo atstatyti jo humorus, tai yra atstatyti skysčių pusiausvyrą. Gydytojo skiriami vaistai buvo skirti kažkurio perteklinio skysčio pašalinimui, jie sukeldavo vėmimą ar viduriavimą, varydavo šlapimą arba galėjo būti skiriamas ir kraujo nuleidimas. Skiriami vaistai, galėjo turėti priešingas savybes, pavyzdžiui karštas ir sausas vaistas buvo skiriamas gydyti flegmatizmui (šaltas, drėgna). Kaip sausas vaistas buvo naudojamas šafranas, skiriamas gerinti
virškinimą. Šiame laikotarpyje gydytojai manė, kad medikamentinis gydymas gali koreguoti organizmo skysčių disbalansą ir pagerinti žmogaus sveikatos būklę [11,25].
Tačiau Rudolfas Virchovas (1821 -1902), kitaip dar vadinamas „Patologijos tėvas“, 1855 metais paskelbė savo garsųjį aforizmą „Omnis cellula ecellula“, kuris reiškia, kad kiekviena ląstelė kyla iš kitos ląstelės. R. Virchovas teigė, kad visos ligos sukelia pokyčius įprastose ląstelėse. Toks supratimas apie ląsteles padėjo padaryti didžiulę pažangą medicinos praktikoje. Tokiu būdu humoralinė teorija apie ligų prigimtis ir jų gydymą buvo paneigta [31].
1.2 Brauno teorijos samprata
XVIII a. pabaigoje buvo abejojama humoralinės teorijos teisingumu ir buvo ieškoma kitų ligos priežasties paaiškinimų. Naujos teorijos koregavo ir terapijos tradicijas. Viena iš populiarių nuo XVIII a. pab. iki XIX a. pradžios teorijų buvo vadinama braunizmu. Teorijos pradininku yra laikomas – Braunas (1 paveiklas) (1780 m.). Šia teorija buvo pradėta domėtis 1795 m., kai garsus gydytojas Tomas Bedous, išleido ją anglų kalba po Brauno mirties.
Braunizmo atstovai rėmėsi Niutono ir Beikono eksperimentine filosofija, kurioje teigiama, kad ligos kyla pažeidus kietas kūno dalis. Vienas iš pagrindinių braunizmo teorijos terminų yra judrumas. Anot Brauno teorijos sekėjų, judrumas yra aptinkamas visuose kūnuose ir kuo jis judresnis tuo jis jautresnis aplinkos ar vidaus faktoriams [3]. Išoriniai faktoriai kurie aktyvina žmogaus organizmą (maistas, nuodai ir karštis) ir vidiniai ( mąstymas, emocijos ir aistros).
Pats atradėjas manė, kad ligas gali sukelti per didelis ar per mažas organizmo judrumas, kitaip dar vadinamas steniniu ir asteniniu. Braunas ir jo sekėjai stenines ligas siūlė gydyti šaldant organizmą, nuleidžiant kraują ir vartojant augalinį maistą. Jei šitos priemonės nepadėdavo, buvo skiriami vimdomieji, laisvinamieji ar prakaitavimą skatinantys vaistai, taip pat buvo skiriamas ir silpnas alkoholis. Kai būdavo pacientui nustatyta astenija, tuomet skirdavo valgyti mėsą, atlikti mankštą ar skirdavo vaistus, kurie aktyvindavo
1 pav. John Brown
[https://www.covenanter.org/reformed/2016 /5/4/john-brown-of-haddingotn-1722-1787]
organizmą [18]. Vienas iš Brauno pasekėjų buvo Josephas Frankas, kuris žinomas kaip medicinos mąstytojas, aktyviai skleidęs „brunonų” doktriną ir padaręs didelę “brunonizmo” įtaką Vokietijoje bei Italijoje [15]. J. Frank teigė, kad jam būtų lengva įrodyti, jog muzikos poveikis gali būti paaiškintas stimuliavimo teorija. Pacientai sergantys hiperstenija (uždegimas) reikalavo tylos, ir turėdavo labai atsakingai klausytis muzikos [14]. J. Frank manė, kad daugelis ligų buvo asteninės, todėl pagal jį buvo reikalinga taikyti gydymą, kuris stimuliuotų organizmą. Dėl šios priežasties jis dažnai savo pacientams skirdavo opiumą, chininmedį, kamparą, alkoholį, muskusą ir kitus stimuliuojančius vaistus [12]. Ilgainiui J. Frank suprato, kad ne visos Brauno idėjos yra teisingos, o kai kurios net ir nesuprantamos.
Braunizmo mokslas - visiška priešingybė humoralinei teorijai. Humoralinė teorija buvo grindžiama skysčių balansu žmogaus organizme, o tuo tarpu Brauno teorija teigė, kad ligas reikia gydyti slopinančiais arba stimuliuojančiais vaistais. Nors galime pastebėti ir panašumo tarp šių dviejų teorijų, braunizmo atstovai taikydavo panašius principus kaip ir humoralinėje teorijoje, kai pacientui buvo nustatoma steninė liga, bet pirmiausiai taikytas gydymas nepadėdavo ir tuomet jam taikydavo organizmo išvalymą, tai galėdavo būti vaistai keliantys viduriavimą, vėmimą ar prakaitavimą. Šios teorijos sekėjai šių vaistų paskyrimu siekdavo sumažinti organizmo judrumą (įtampą), o humoralinės teorijos atstovai, skirdavo tokius vaistu, kad pašalintų humorų perteklių.
1.3 Jatrochemijos samprata
Anksčiau, nei braunizmo teorija gimė jatrochemija, kurios pradininku laikomas gydytojas Paracelsas (1493 – 1541 m.). Paracelsas buvo slapyvardis, tikras šio žmogaus vardas buvo Pilypas Aureolas Teofrastas Bombastas for Hoheneimas [25,32].
Šios teorijos kūrėjai iš esmės pakeitė materia medica, tai yra praturtino gydomųjų medžiagų asortimentą. Paracelsas daug svarbos skyrė cheminiams vaistams, nes jis visai kitaip nei Antikos gydytojai aiškino ligos priežastį, tai makro ir mikrokosmosų sąveika, kad žmogaus (mikrokosmosas) sudarytos iš trijų cheminių medžiagų gyvsidabrio, sieros ir druskos. Taip pat jis pasiūlė medicinos terapijoje naudoti šviną, gyvsidabrį, geležį ir sierą [30].
Nors Paracelso veikla buvo universali, tačiau pagrindinė sritis, kurią nagrinėjo šis žmogus buvo medicina. Jis tikėjo, kad medicina - visumą apimantis mokslas, kuris rūpinasi žmogumi, o žmogus yra pasaulio centras. Išskirtinį poveikį medicinos raidai turėjo jo požiūris į chemijos reikšmę gydymui.
Viena iš svarbiausių Paracelso minčių buvo ta, kad jis norėjo ne vieną metalą paversti kitu, bet paruošti chemines medžiagas taip, kad jie būtų taikomi gydymo tikslams. Jis teigė, kad ligas reikia
gydyti cheminiais vaistais ir kad alchemijos tikslas nėra filosofinio akmens ieškojimas, o naujų ir efektyvių vaistų kūrimas [6,32].
Šio mokslininko radikalus suvokimas apie mediciną ir jos taikymą buvo priešiškas humoralinei teorijai. Jatrochemijos, kaip naujos mokslo šakos atsiradimas praplėtė medicinos vystymosi galimybes.
1.4 Polonės receptų knygos kilmė
Tyrinėjama Polonės receptų knyga šiuo metu yra eksponuojama Kijevo nacionaliniame muziejuje. Kiek žinoma ji buvo pildoma 1836 metais Polonės mieste (dabartinės Ukrainos teritorija). Tuo metu kai buvo pildyta Polonės receptų knyga, Ukrainos geografinė padėtis buvo pakitus ir šis miestas priklausė Podolės gubernijai, dabar žinomai kaip Chmenyckio sričiai. Tuo laikotarpiu būtent ši Ukrainos dali priklausė Rusijai, todėl knyga rašyta rusų kalba, o valiuta su kuria buvo atsiskaitoma už vaistus – rublis ir kapeika.
2 pav. Ukrainos administracinis suskirstymas
[http://www.holycrackers.info.png]
Dabartinėje Chmenyckio (2 paveikslas) srityje esantis Polonės miestas įkurtas 1170 metais. Šio miesto žmonės plėtojo amatus ir prekybą. Kiek žinoma vertėsi porceliano, keramikos ir maisto gamyba ir prekyba [26].
1.5 Vaistinių receptų knygose atspindėta medikamentinė terapija
1.5.1 Telšių ir Vilniaus gydytojų paskirtų vaistų sudėtys
Lietuvos istoriografijoje yra žinomi tyrimai atsakantys į klausimus kokiais vaistais XIX a. pradžioje pacientus gydė Kauno ir Vilniaus gubernijos gydytojai. Tokius atsakymus tyrėjai atskleidė analizuodami įvairius šaltinius, periodinę spaudą ( XIX a. pradžioje gydytojai ir vaistininkai leido savo periodinius leidiniu), disertacijas, gydytojo Franko atsiminimus ir taip pat analizuodami receptų knygas. Tai vienas iš šaltinių tiksliausiai nusakančių to meto terapijos ypatumus. Vaistininkai registravo receptus į receptų knygas ir užregistruotų receptų tyrimus atlikę tyrėjai atsakė į tam tikrus klausimus. Greta Armonaitė, analizavo Vilniaus universiteto vaistinės receptus, Indrė Šiurkutė analizavo – Telšių vaistinė receptų knygą, taip pat šią knygą analizavo ir V. Gudienė kartu su Z. Šimaitiene.
Vilniaus Universiteto receptų knyga (3 paveiksle knygos fragmentas) yra saugoma Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyriuje. Knygą sudaro 480 sunumeruotų lapų. Kiekvienas knygoje esantis puslapis suskirstytas į tris skyrius. Pirmajame skyriuje buvo rašomas recepto numeris, antrame – koks gydytojas išrašė receptą ir kam skirtas receptas. Rašomo darbo kontekste svarbiausia yra trečioji dalis, kurioje nurodytos vaisto sudėtinės dalys, vaisto ruošimo eiga ir vaisto vartojimas. Kitame skyriuje yra nurodomos vaistų kainos, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad kainos nurodomos ne prie visų receptų. Prie kai kurių receptų tik nurodytas trumpinys „reg“, kuris gali reikšti, kad už vaistą nebuvo sumokėta ir tai bus padaryta vėliau. Receptų sudėtis buvo rašoma lotyniškai, o medikamento gamyba ir vartojimas lenkų kalba [1].
3 pav. Recepto pavyzdys: M. D. Prof. Szpicnagiel, Rp.: Extr. Castor, Laud. Liq. [Armonaitė G.
Receptų, užregistruotų Vilniaus universiteto vaistinėje XIX amžiaus pradžioje, turinio analizė. Magistro Baigiamasis Darbas, 2015]
Gretos Armonaitės tyrime buvo pastebėta, kad XIX a. pr. taikytas gydymas buvo individualus, nes nors gydytojai skyrė panašius vaistus, tačiau vaistų komponentus derino skirtingai. Dažnai buvo skiriamos stibio druskos, kurios buvo naudojamos sukelti vėmimui, taip pat buvo rašoma ir eterio tinktūra su opijumi, drignė, kamparas, gyvsidabris, rabarbaras ir kitos medžiagos. Žinoma, ne tik humoralinės doktrinos sekėjai naudojo tokias medžiagas, jas taip pat naudodavo ir braunistai, kurie taip pat skirdavo organizmą stimuliuojančius ar valomuosius vaistus [1]. Akvilinos Lapėnaitės tyrime nustatyta, kad Vilniaus gydytojai dažnai skirdavo braunistams būdingas medžiagas, bet juos skyrė ne su stimuliuojančiomis medžiagomis, todėl manoma, kad Brauno teorija nebuvo taikoma pildant Vilniaus receptų knygą [17]. Gydymo terapijoje, Vilniaus gydytojai vis dažniau skirdavo cheminės kilmės medžiagas, tuo pačiu didėjo šių medžiagų asortimentas. Žinoma, kad XIX a. pradžioje dažniausiai buvo skiriamos neorganinės medžiagos: kalis, magnis, amonis, natrio junginiai ir keletas organinių junginių: acto rūgštis ir eteris, tokias išvadas padarė atlikus savo tyrimą Ligita Pernarauskytė. Taip pat šiame tyrime atskleista, kad neorganinių medžiagų asortimentas didėjo ir vis dažniau buvo skiriamas cinkas ir kalcis, bei didėjo organinių rūgščių skyrimas [22].
Indrė Šiurkutė analizavo Telšių vaistinės receptų knygą (4 paveikslas), kuri pildyta 1830 metais, šią knygą taip pat nagrinėjo ir V. Gudienė kartu su Z. Šimaitiene. Yra žinomas ir vaistininkas, kuris pildė šią knygą, tai yra Teodor Goeldner. Šią knygą sudaro 287 surišti lapai, iš viso yra 574 puslapiai. Juose užfiksuoti per metus pagal receptus pagaminti 3719 vaistai, tai yra maždaug apie 310 per mėnesį. Šioje receptų knygoje panaudota 160 skirtingų komponentų. Ši receptų knyga buvo pildoma kaip lentelė, kuri susideda iš šešių stulpelių, kuriuose yra nurodytos štai tokios dalys: recepto numeris, gamybos data (mėnuo ir diena), receptą sudarantys komponentai ir jų naudojami kiekiai, reikalingi vaistiniam preparatui pagaminti, kaina, receptą išrašiusio gydytojo pavardė ir paciento pavardė. Dažniausiai buvo naudojama lotynų kalba, bet kartais vaisto gamybos būdas buvo aprašomas lenkų kalba, kaip ir visa kita informacija, retai ir vokiškai [9,28].
[Gudiene V., Š. Z. Medicines produced in Telsiai pharmacy (Vilnius governorate): Analysis of prescription book from 1830. Pharmazie 2014]
Minėti autoriai, išanalizavę šiuos šaltinius atskleidė, kokie vaistai buvo išrašomi ir pateikė prielaidas dėl ko jie buvo skiriami. Taigi, opiumas buvo viena populiariausių medžiagų, skiriama kaip raminanti medžiaga, iš gyvūninės kilmės medžiagų kaip raminanti, bet stipriai veikianti medžiaga buvo skiriami bebrų sruogliai. Dažnai buvo išrašomos ir stibio druskos, kurios aprašytos ir Vilniaus receptų knygoje. Gretos Čečkauskaitės atliktame tyrime buvo nustatyta, kad dažnai buvo naudojami ir gyvsidabrio perpratai, bet dažniausiai išrašomas Telšių receptų knygoje buvo kalomelis – gyvsidabrio junginys. Manoma, kad šis junginys turėjo daugiausiai gydymui skirtų indikacijų, bet Lietuvoje dažnai buvo skiriamas sifilio gydymui. Žinoma, jis buvo populiarus ne tik Telšių receptų knygoje, taip pat jis buvo laikomas populiariausiu ir Europos žemyne [5]. Tyrimuose atlikta receptų analizė įrodė, kad tuo metu buvo taikomas humoralinės patologijos principas, kadangi buvo nurodomi vaistai sukeliantys išsivalymą, tai yra viduriavimą (pavyzdžiui natrio sulfatas), skatinantys vėmimą, laisvinamieji ar diurezę skatinantys vaistai (kalio chloridas) [9,28].
Pastebima, kad naudojamos buvo ne tik gyvūninės ar augalinės kilmės medžiagos, ne maža dalis naudotų medžiagų buvo ir cheminės. Ievos Karumnaitės atliktame tyrime nustatyta, kad XIX a. – XX a. gyvūninės kilmės komponentų naudojimas receptų knygose sumažėjo daugiau nei du kartus. Viena iš galimų to priežasčių dažnėjantis cheminių medžiagų naudojimas [13]. Kitame tyrime, kurį atliko, Rita Perkamaitė nustatyta, kad ne tik gyvūninės kilmės komponentai vis rečiau buvo naudojami, tačiau vis rečiau išrašomi Lietuvoje buvo ir augalinės kilmės komponentai. Jos tirtoje Batakių vaistinės receptų knygoje 1923 metais augalinės kilmės komponentai sudarė 60 proc., o 1935 metais Batakių vaistinėje sudarė tik 40,5 proc. [21]. Taigi pastebimas mažėjimas ne tik gyvūninės kilmės komponentų, bet ir augalinių ir tai tik parodo, kad šias anksčiau plačiai naudotas medžiagas pakeitė naujos jatrochemikų įdiegtos medžiagos gydymo terapijoje.
Vilniaus ir Telšių receptų knygose užregistruota informacija apie gydymui skiriamus medikamentus XIX a. leidžia palyginti kokia medikamentinė terapija buvo taikoma Lietuvoje.
2.
TYRIMO METODIKA
Rengiant darbą buvo suplanuoti pagrindiniai darbo etapai. Vykdyta literatūros paieška ir literatūros apžvalgos rengimas, tyrimo metodų parinkimas ir tyrimas, rezultatų ir darbo išvadų pateikimas.
Atliekant tyrimą naudotas istorinis tyrimo metodas, lyginamoji šaltinių analizė. Atrinkti tokie archyviniai dokumentai, kuriuose galima rasti informacijos apie vaistus ir jų sudėtis. Pasirinkti archyviniai šaltiniai: Telšių vaistinės receptų knyga, pildyta vaistininko Teodor Goeldner 1830 metais ir Vilniaus universiteto vaistinės knyga, pildyta 1801 - 1802 metais. Šaltiniai buvo žinomi ir taip pat buvo žinoma, kokios jų analizės buvo atliktos iki šiol ir ką autoriai aprašė savo darbuose.
Taikant istorinį tyrimo metodą atlikta Polonės vaistinės receptų knygos analizė. Baigiamojo magistrinio darbo tyrimas atliktas taikant kiekybine metodologija, taip pat pasitelkus istorinį – aprašomąjį metodą. Taikytas istorinis metodas, analizuojamas archyvinis šaltinis, jo analizės rezultatai lyginami su kitų tyrėjų, analizavusių panašaus laikotarpio ir turinio rezultatais. Darbe naudota Gretos Armonaitės suvesta duomenų bazė, analizuojant Vilniaus universiteto vaistinės receptų knygos turinį. Telšių vaistinės receptų knygos analizę atliko V. Gudienė su Z. Šimaitiene bei Indrė Šiurkutė. Iš receptų analizės buvo išrinkti receptai, pagal žaliavas naudotas receptuose, kainas ir vaistų formas.
Analizuojant receptų knygoje išrašytus receptus buvo naudojami taksai iš Šprengelio knygos. Išnagrinėti Polonės receptų knygos duomenys buvo suvesti į Microsoft Office Excel programą. Visos receptuose nurodytos žaliavos buvo nustatytos pagal jų lotynišką pavadinimą, po to, remiantis literatūros šaltiniais, pagal vartojimo indikacijas. Nustačius tikslų žaliavų skaičių (išraiškos procentais), žaliavos buvo sugrupuotos į tris grupes: augalinės, gyvūninės ir cheminės kilmės medžiagos. Šaltinių sutvarkymui buvo naudojama programa Refworks.
2.1
Tiriamojo objekto aprašymas
Nagrinėjamas šaltinis yra Ukrainos Polonės mieste rašyta receptų knyga. Polonės miestas priklauso dabartiniai Chmenyckio sričiai, ankščiau žinoma kaip Podolės gubernija. Ši receptų knygą (5 paveikslas) buvo pildoma apie 1836 metus. Knyga eksponuojama Kijevo Nacionaliniame Medicinos muziejuje.
Ši knyga buvo rašoma lotynų ir rusų kalbomis. Tikslaus receptų knygos puslapių skaičiaus nežinomas, kaip nežinoma ir kiek receptų buvo užregistruota, kadangi buvo gauta tik 16 šios knygos fotografijų, iš kurių viena viršelio fotografija, dviejose fotografijose tik po vieną knygos lapą, o kitose matosi du receptų knygos lapai. Lotyniškai buvo rašomi vaistų komponentai, vaistų forma ir jų vartojimas. Receptų knygoje nesimato, kad būtų numeruoti knygos lapai. Kiekvienas receptas (6 paveikslas) yra sunumeruotas, o gautame šaltinyje receptai prasideda nuo skaičiaus 1 ir užsibaigia skaičiumi 179. Iš jų išanalizuoti 106 receptai, nes ne visi receptai galėjo būti išanalizuoti dėl kai kurių nuotraukų kokybės ar dėl pačios knygos susidėvėjimo.
6 pav. Recepto pavyzdys. Rp. Syr. Altheae, Extr. Hyoscyami, Muriat. Ammoniae. Recepto numeris 148, kaina 1 rublis ir 28 kapeikos.
Vienoje iš skilčių yra matoma mėnuo ir data. Kitoje skiltyje rašomi receptai, kurie prasideda lotynų kalbos trumpiniu „Rp“. Kiekvienas komponentas rašomas vis kitoje eilutėje. Tuo metu buvo ne metrinė sistema, o kiekio mato sistema: vienetai granai, uncijos ir drachmos. Kartais vienam žmogui kartais buvo išrašomi keli receptai. Ketvirtoje skiltyje nurodyta vaisto kaina rubliais ir kepeikomis. Ir paskutinėse skiltyse buvo rašomos gydytojo ir paciento pavardės [23].
5 pav. Polonės receptų knygos
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
3.1 Polonės receptų knygos analizė
Polonės receptų knyga buvo pildoma apie 1836 metus, Ukrainos mieste Polonėje. Kaip ir ankščiau minėta, ši receptų knyga eksponuojama Nacionaliniame Kijevo Medicinos muziejuje. Iš šio muziejaus gavome Polonės receptų knygos skaitmenines kopijas. Knygos dalyje, kurią gavome buvo užpildyti 179 receptai iš jų išanalizuota 106 receptai. Deja nepavyko išanalizuoti visų receptų, nes dėl knygos amžiaus buvo matoma pablukusių vietų ar susiliejimų, kurie trukdė įskaityti knygoje išrašytus receptus. Ir kai kuriose receptuose buvo visai nesuprantamai parašytos vaistų sudėtys.
Analizuojant šią receptų knygą, buvo pastebėta, kad kartodavosi vaistai rašyti receptuose. Ir net tą pačią dieną buvo rašomi keli tokie patys receptai tam pačiam žmogui, bet tai buvo tik keletas atvejų. Receptų knygos dalį, kurią analizavau dažniausiai pacientams vaistus skirdavo tie patys gydytojai, knygoje yra užregistruotos penkios skirtingos gydytojų pavardės.
Pirmiausia analizuojama buvo augalinės kilmės medžiagos, kurios sudarė 68 proc. visų užregistruotų komponentų. Šioje išanalizuotoje receptų knygos dalyje yra užregistruota apie 40 skirtingų augalinių komponentų. Dažniausiai išrašomos augalinė kilmės medžiagos buvo: Paprastasis saldymedis (Glycyrrhiza glabra) – 12,26 proc., Vaistinė svilarožė (Althea officinalis) – 22,6 proc., Juodoji drignė (Hyoscyamus niger) – 19,81 proc. nuo išanalizuotų receptų skaičiaus. Kiek mažiau šios knygos analizuotose receptuose galima aptikti: Paprastosios kiaulpienės (Taraxacum officinale) ir Paprastojo varpučio (Agropyron repens) – 6,6 proc. ar kamparo (Camphora) – 8,5 proc. Rabarbaras (Rheum) viena iš augalinės kilmės medžiagų, kuri buvo skirta pašalinti perteklinį skysti iš organizmo ir ji Polonės receptų knygoje buvo užregistruota – 4,7 proc., dar vienas iš tokių naudotų augalinių žaliavų buvo Sena (Cassia Senna) - 4,71 proc. Opijus (Opium), Polonės receptų knygoje užregistruotas - 4,71 porc., įdomu tai, kad šią medžiagą, skirtingos doktrinos naudojo skirtingiems tikslams, pavyzdžiui braunizmo atstovai ją laikė kaip stimuliuojančia medžiaga, o humoralinės teorijos sekėjai atvirkščiai, kaip slopinančia medžiaga.
Nr.1 lentelėje yra nurodyta Polonės receptų knygoje minimų augalinių žaliavų dalis, kuri apskaičiuota nuo visų išanalizuotų receptų [23].
1 lentelė. Polonės receptų knygoje užregistruoti augalai
Augalas Polonės knygos receptų dalis kuriose minimas
augalas (proc.)
Augalas Polonės knygos receptų dalis kuriose
minimas augalas (proc.) Šalpusnis 0,94 Migdolas 2,83
Arnika 0,94 Karklavijas 1,88
Alyvmedis 3,8 Krokas 2,83
Pankolis 1,9 Miramedis 0,94 Cinamonas 2,83 Šalavijas 0,94 Citrinmedis 1,9 Islandinė kerpena 0,94 Maninis uosis 4,7 Chininmedis 0,94
Ramunė 3,8 Akacija 4,71
Valerijonas 3,8 Melisa 0,94
Aguona 2,83 Avietė 0,94
Rusmenė 3,77 Šeivamedis 3,77
Cheminių medžiagų Polonės receptų knygoje užregistruota per pus mažiau nei augalinių. Šių medžiagų užregistruota 30,3 proc. nuo visų užregistruotų medžiagų. Dažniausiai buvo išrašomos kalio druskos, kurios sudarė 21,69 proc. amonio druskos 21,7 proc., stibio druskos 14,15 proc. ir gyvsidabrio druskos 8,4 proc. visų išanalizuotų receptų.
Nr. 2 lentelė, nurodo kokios cheminės kilmės medžiagos buvo naudojamos Polonės receptų knygoje, apskaičiuota nuo visų išanalizuotų receptų [23].
2 lentelė. Polonės receptų knygoje minimos cheminės medžiagos
Cheminės medžiagos Polonės knygos receptų dalis kuriose
minimos cheminės medžiagos (proc.) Švino druskos 2,8 Magnio druskos 0,94 Amonio druskos 21,7 Cinko druskos 3,77 Eteris 0,94 Siera 1,88
Mažiausiai Polonės receptų knygoje užregistruota gyvūninės kilmės medžiagų. Kurios sudarė 1,7 proc. nuo visų užregistruotų medžiagų. Paveikslas Nr. 7, pavaizduoja, kad dažniausiai buvo išrašomas medus, žinoma, kad jis buvo naudojamas skoniui pagerinti, bet taip pat buvo naudojamas ir dėl gydančiųjų savybių.
7 pav. Polonės receptų knygoje užregistruotos gyvūninės kilmės medžiagos (proc.)
Išanalizavus Polonės receptų knygoje išrašytus vaistus ir jų sudėtis, matome, kad dažniausiai buvo naudojamos gyvūninės kilmės medžiagos, antroje vietoje cheminės kilmės medžiagos ir mažiausiai buvo naudojamos gyvūninės kilmės medžiagos.
3.1.1 Vaistų kainos
Polonės receptų knygoje šalia kiekvieno recepto, kuriame išrašytas vaistas buvo nurodyta vaisto kaina. Valiuta, kuria žmonės mokėdavo už vaistus buvo rublis ar kapeika. Atliekant tyrimą buvo įvertinta vidutinė vaistų kaina. Vidutinė recepte išrašytų vaistų kaina buvo 1 rublis ir 45 kapeikos. Pigiausio vaisto kaina buvo 50 kapeikų, tiek Polonėje kainavo švino pleistrai (Empl. Diachylon). Vienas brangiausių iš visų receptuose išrašytų vaistų (8 paveikslas), kainavo 4 rublius ir 26 kapeikas. Į šio recepto sudėtį įėjo: cinamonas, apelsino žievelė, chinino sulfatas, stibio kalio tartratas, amonio chloridas ir rabarbarų sirupas (Aq. Cinnamomi, Aq. Auranti, Sulphatis Chinini, Tart. Emeticus, Murias
Ammoniae, Sir. Rhei).
Receptuose išrašytų vaistų kainos priklausė nuo sudedamųjų dalių kiekio. Net labai daug komponentų turintis receptas gali būti nebrangus. Kaip pavyzdys pateiktinas receptas, pagal kurį išrašyti vaistai kainavo 80 kapeikų, o vaistų sudėtyje buvo nurodyti net 6 komponentai: ramunėlės ištrauka, stibio kalio tartratas, amonio chloridas, drignės ekstraktas, saldymedis ir amonio acetatas (Inf.
Flor. Chamomillae, Tart. Stibiatis, Muriat. Amoniae, Extr. Hysocyami, Liquiritia, Liq. Ammonii
0 0,5 1 1,5 2 2,5 3
acetati).
8 pav. Polonės receptų knygoje išrašytas receptas (Aq. Cinnamomi, Aq. Auranti, Sulphatis Chinini, Tart. Emeticus, Murias Ammoniae, Sir. Rhei), kaina 4 rubliai 26 kapeikos.
Taip pat kaip pavyzdį galima nurodyti vaistą, į kurio sudėtį įėjo tik stibis ir išgrynintas vanduo, o jo kaina buvo 2 rubliai ir 16 kapeikų, taigi galima daryti prielaidą, kad tuo metu naudojamos cheminės medžiagos buvo ne pigios ir kainavo kur kas daugiau nei kai kurios augalinės žaliavos [23].
Taigi, Polonės receptų knygoje vaistų kainos buvo įvairios. Galima daryti prielaidą, kad vaistų kainos priklausė ne tik iš kiek medžiagų yra pagamintas vaistas, bet priklausė nuo recepte išrašytų medžiagų, ar tai cheminės ar tai gyvūninės ir ar tai augalinės kilmės medžiaga. Taip pat įvertinus naudojamų medžiagų įvairovę, galima teigti, kad ne visos medžiagos buvo auginamos ar gaminamos Polonės mieste. Todėl tikriausiai kai kurios iš receptuose išrašytų medžiagų buvo importuojamos iš kitų gubernijų ar šalių.
3.2 Receptų knygų lyginamoji analizė
3.2.1 Augalinės kilmės medžiagos
Išanalizavus Polonės receptų knygoje išrašytus receptus ir palyginus ją su Telšių ir Vilniaus receptų knygomis, gautą informaciją galima suskirstyti į augalinės, cheminės ir gyvūninės kilmės medžiagas. Pirmiausia bus apžvelgtos naudotos augalinės kilmės medžiagos, kurios buvo išrašomos visose analizuojamose receptų knygose. Augalinės kilmės medžiagos buvo naudojamos dažnai XIX a. pr., ir tai patvirtino ir V. Gudienės, bei Z. Šimaitienės Telšių receptų knygos tyrimas, kuris atskleidė, kad Telšių receptų knygoje 71 proc. visų naudotų medžiagų sudarė augalinė kilmės komponentai [9].
Toliau pateikiamose lentelėse esantys duomenys atskleidžia, kokios augalinės medžiagos buvo išrašomos visose trijose receptų knygose. Minusas lentelėse reiškia, kad atitinkama medžiaga receptų knygose nebuvo įvardinta.
3 lentelė. Polonės, Telšių ir Vilniaus receptų knygose užregistruoti augalai
Augalas Polonės knygos receptų dalis kuriose minimas
augalas (proc.)
Telšių knygos receptų dalis kuriose minimas
augalas (proc.) Vilniaus knygos receptų dalis kuriose minimas augalas (proc.) Šalpusnis 0,94 0,42 - Saldymedis 12,26 0,42 - Svilarožė 22,6 12,1 14,7 Akacija 4,71 3,34 8,45 Islandinė kerpena 0,94 0,41 - Šalavijas 0,94 - 2,65 Miramedis 0,94 0,41 - Tūbė - 2,51 3,15
3 lentelėje pateikta informacija, kokie augalai buvo naudojami, Telšių, Vilniaus ir Polonės receptų knygose.
Vienas iš dažniausiai minimų augalų receptų knygose buvo svilarožė (Althea officinalis). Šio augalo naudojamos žaliavos visose trijose knygose buvo registruojamos tos pačios, buvo naudojamos šaknys, žolė ar žiedai. Taip pat buvo naudojami jau iš anksto paruošti svilarožės sirupai (Syrup.
Althea). Polonės receptų knygoje sviraložė užregistruota daugiausiai kartų ir ji dažnai įeidavo į kitų
vaistų sudėtis, kurie tikėtina buvo skiriami esant kosuliui, nors yra išrašytų receptų ir su cheminėmis medžiagomis, pavyzdžiui su kalio druskomis, o Vilniaus receptų knygoje svilarožė buvo derinama su aguonų sėklomis, tūbės žole bei rabarbarų šaknimis arba su šalaviju ir islandine kerpena. Telšių receptų knygoje šis augalas buvo išrašomas taip pat su įvairiomis augalinėmis ar cheminėms žaliavomis. Buvo rašomi receptai kartu su rabarbaru, kalomeliu, opijumi ar rusmene. Toks žaliavų derinimas galėjo būti skiriamas įvairiems negalavimams gydyti.
Ankstyvasis šalpusnis (Tussilago farfara). Tai yra augalas, kuris Polonės receptų knygoje buvo užregistruotas ir jo naudojama žaliava buvo žolė. Receptuose šio augalo žaliava buvo skiriama kartu su svilarože ir saldymedžiu. Telšių receptų knygos analizė atskleidė, kad šalpusnis buvo naudojamas taip pat kartu su svilarože. Iš šių augalinių žaliavų buvo gaminamos arbatoms ir užpilams.
Islandinė kerpena (Cetraria islandica) vienas iš augalų, kuris nebuvo dažnai minimas nei vienoje receptų knygoje. Jos augalinė žaliava, islandinės kerpenos gniužulai (Lichenis islandici), kurie Polonės receptų knygoje buvo rašomi kartu su saldymedžiu dėl jo saldaus skonio. Telšių receptų knygoje šio augalo žaliava buvo rašoma kartu su bebro sruogliais, kurie buvo naudojami kaip stimuliuojanti medžiaga.
Vaistinis šalavijas (Salvia officinalis) – užregistruotas tik Vilniaus ir Polonės receptų
knygoje šio augalo žaliava buvo išrašoma viena. Tikėtina, kad vaistą turėjo pasigaminti pats pacientas. Vilniaus receptų knygoje šis augalas buvo derinamas kartu su ramunėle.
Abisininis miramedis (Commiphora abysinica) - kitaip šis augalas dar vadinamas mira. Polonės receptų knygoje buvo išrašoma miros tinktūra (Tinkt. Myrrhae), o Telšių receptų knygoje užregistruota miros žaliava (Liquamenis Myrrhae) kartu su medumi ir toks receptas buvo užregistruotas tik viena kartą [20].
Ir Smulkiažiedė tūbė (Verbascum thapsus). Telšių receptų knygoje užregistruoti tūbės žiedai
(Flor. Verbasci) visuose receptuose šio augalo žaliava buvo išrašoma su svilarože, o Vilniaus receptų
knygoje tūbės žolė (Hb. Verbasci) dažnai buvo derinama su melisos, mėtos lapais ir ramunėle žole. Manoma, kad ši augalinė žaliava buvo naudojama skirtingoms ligoms gydyti. Tačiau kaip ir daugelis paminėtų augalų, tūbė galėjo būti skiriama peršalimo ligoms gydyti, įskaitant ir kosulį [33].
Kiti augalai ir jų augalinės medžiagos buvo naudojamos ne tik, kaip veikliosios, bet kaip gerinančios skonį, pavyzdžiui kaip jau minėtas paprastasis saldymedis (Glycyrrhiza glabra). Augalas buvo užregistruotas Telšių ir Polonės knygų receptuose, o pagal Vilniaus receptų knygos įrašus paprastasis saldymedis nebuvo išrašomas. Pagal abiejų knygų įrašus kaip žaliava buvo naudojamos saldymedžio šaknys (Rad. Liquiritia). Telšių receptų knygoje jis buvo išrašomas kartu su senos lapais ar pankoliu, o Polonės receptų knygoje išrašytuose receptuose saldymedis dažniau kartu buvo skiriamas su amonio ar kalio chlorido druskomis ir viena iš dažniausiai naudotų augalinių žaliavų buvo svilarožė.
Senegalinė akacija (Acacia senegal) dar vienas augalas užregistruotas visose lyginamosiose receptų knygose. Kitaip dar šis augalas buvo išrašomas kaip arabiškieji sakai (Gummi arabicum), sakų gleivės (Mucilag. Gummi Arabici) ar milteliai (Pulv. Gummosi). Vaistuose ši žaliava buvo naudojama kaip tirštiklis. Vilniaus receptų knygoje ši augalinė žaliava kartu buvo išrašoma su ispaniškomis muselėmis ar bebrų sruogliais arba būdavo skiriama su augalinėmis žaliavomis (medetkos ir ramunėlės). Telšių receptų knygoje ši augalinė žaliava buvo išrašoma su opijumi ar rabarbaru, o Polonės gydytojai kartų ją skirdavo su svilarože ar drigne. Manoma, kad ji buvo viena tik iš sudedamųjų peršalimo ar atsikosėjimą gerinančių vaistų dalių [20].
4 lentelė. Polonės, Telšių ir Vilniaus receptų knygose užregistruoti augalai
Augalas Polonės knygos receptų dalis kuriose
minimas augalas (proc.)
Telšių knygos receptų dalis kuriose
minimas augalas (proc.) Vilniaus knygos receptų dalis kuriose minimas augalas (proc.) Alyvmedis 3,8 0,42 - Pankolis 1,9 0,83 -
Cinamonas 2,83 1,25 - Citrinmedis 1,9 3,3 1,2 Sena 4,71 0,83 - Rabarbaras 4,7 14,64 11,72 Maninis uosis 4,7 0,83 - Krokas 2,83 0,41 - Ipekuana - 2,09 1,93
Vienas iš labiau išsiskiriančiš augalų (4 lentelė) buvo Europinis alyvmedis (Olea europaea). Iš jo buvo išgaunamas alyvuogių aliejus (Oleum Olivarum), kuris buvo išrašomas receptuose. Ir receptuose išrašyti vaistai su alyvuogių aliejumi, manoma, buvo skiriami arba peršalimui gydyti arba kirminams iš organizmo šalinti, deja, jis buvo užregistruotas tik Telšių ir Polonės receptų knygose. Viename iš Polonės receptų knygos užregistruotų receptų alyvuogių aliejus išrašytas tik su vandeniu, o kitame jau išrašomas ir gyvsidabris, ir kamparas. Telšių receptų knygoje alyvuogių aliejus buvo kartu išrašomas su arabiškaisiais sakais ir mirta. Todėl galima manyti, kad Telšiuose alyvuogių aliejus buvo naudojama kaip pagalbinė medžiaga, o ne pagrindinė. Tačiau Polonėje alyvuogių aliejus buvo naudojamas kaip veiklioji vaisto sudedamoji dalis.
Esant vidurių užkietėjimui ar norint pašalinti skysčių perteklių tikėtina buvo skiriami vaistai, kurie padeda išsituštinti ir veikia laisvinančiai. Vienas iš tokių augalų buvo užregistruotas receptų knygose, tai - Sena (Cassia Senna). Išanalizuotose Polonės receptų knygos receptuose buvo fiksuotos senos lapų ištraukos (Inf. Fol. Sennae), kurios kartu buvo rašomos su magnio druskomis ir maniniu uosiu. O Telšių – senos lapai (Fol. Sennae) ir šį užpilą su senos lapais turėdavo pasigaminti pats pacientas. Tačiau Telšių receptų knygoje užfiksuota ir tokių receptų kuriuose senos lapai išrašomi kartu su pankoliu ar maniniu uosiu, kuris su senos lapais buvo išrašomas ir Polonės receptų knygoje.
Taip pat receptų knygose buvo išrašomas ir rabarbaras (Rheum), vienas iš populiariausių ir brangiausių augalų visose receptų knygose. Gaminti vaistams dažniausiai buvo naudojami rabarbaro šaknys. Polonės receptų knygoje užregistruota, kad rabarbaras buvo skiriamas kartu su senos lapų ištrauka, tokia pati sudėtis buvo pastebėta ir Vilniaus receptų knygoje. Tačiau Vilniaus receptų knygoje taip pat rabarbaras buvo skiriamas kartu su bebrų sruogliais, toks pats paskyrimas užregistruotas ir Telšių receptų knygoje. Kadangi rabarbaras buvo labai populiarus, su juo išrašyti receptai tai pat yra labai įvairūs visose knygose. Preparatai su rabarbaru, tikėtina, buvo skiriami ne tik esant vidurių užkietėjimui, bet ir įvairiems virškinamojo trakto negalavimams [20].
Daržinis krokas (Crocus sativus). Iš šio augalo yra išgaunamas šafranas, kuris ir minimas receptų knygose. Telšių receptų knygoje buvo išrašyta krokų tinktūra (Tinkt. Croci orientalis) kartu su
gvazdikėlių šaknų meliteliais, o Polonės receptų knygoje buvo rašomi pleistrai su šafranu (Empl. De
galbano crocatum), dėl kurio labai išaugdavo vaisto kaina.
Paprastasis pankolis (Foeniculum vulgare), vienas iš augalų, kuris, tikėtina, kad buvo skiriamas pilvo pūtimui ir pykinimui mažinti. Polonės receptų knygoje buvo išrašomas pankolių sirupas (Syrp. Foeniculi) kartu su rabarbaru ir amonio, kalio bei stibio druskomis. Telšių receptų knygoje buvo išrašomos ir pankolių sėklos (Sem. Foeniculi). Taip pat pankolio sėklų aliejus buvo gaminamas kartu su cukrumi (Elaeosacchari Foeniculi) ir tokia jo forma buvo naudojama beveik visuose užregistruotose Telšių knygos receptuose, bet kartu jis buvo išrašomas su drigne ar ramunėlių žiedais.
Tikėtina, kad kaip emetikas buvo skiriama - Ipekuana (Carapichea ipecacuanha). Šis augalas buvo užregistruotas tik Telšių ir Vilniaus receptų knygose. Telšių ir Vilniaus receptų knygose buvo išrašomos šaknys (Rad. Ipecacuanhae) ir dažnai buvo skiriamos kartu su opiumu arba drigne. Taip pat Telšių knygoje dar buvo išrašomi ipekuanos šaknų milteliai (Pulv. Rad. Ipecacuanhae).
Cinamonas (Laurum cinnamomum), tikėtina, kad buvo skiriamas ne tik vėmimui ar pykinimui malšinti, bet ir kaip skonį gerinanti augalinė žaliava. Polonės receptų knygoje jis buvo naudojamas ir piliulių apibarstymui. Cinamonas, Telšių ir Polonės receptų knygose buvo išrašomas cinamono vanduo
(Aq. Cinnamomi simpl.), nors Polonės receptų knygoje buvo išrašytas ir paprastas cinamonas (Cinnamomi) [20]. Telšių receptų knygoje cinamono vanduo buvo rašomas kartu ir su citrinmedžio
žievele, tokios pačios sudėties receptas minimas ir Polonės receptų knygoje.
Žinoma receptų knygose buvo minimos ir kitos augalinės kilmės žaliavos, kurios buvo skirtos pagerinti vaistų skonį. Viena iš jų - Karčiavaisis citrinmedis (Citrus aurantium). Vilniaus receptų knygoje buvo skiriamas miltelių arba sirupo forma (Syr. Cort. Auranti). Polonės receptų knygoje buvo išrašomas ir apelsino žievelės vanduo (Aq. Auranti) bei apelsino žievelės sirupas, kuris kartu buvo išrašomas ir su cinamonu, amonio ar kalio druskomis, kaip ir Vilniaus receptų knygoje. Tokia pati forma buvo išrašoma ir Telšių receptų knygoje, bet buvo užregistruota ir miltelių formos (Pulv.
Auranti). Dažnai šis augalas buvo išrašomas ir su kitais kartumynais, naudojamas kaip aromatinė
medžiaga [20].
Maninis uosis (Fraxinus ornus), kuris Polonės receptų knygoje buvo naudojamas ganėtinai dažnai (Syrupi Mannati) kartu su amonio druskomis ar kalio druskomis. Tačiau Telšių receptų knygoje minimas tik viena kartą ir jis kartu buvo išrašytas su kalio druskomis kaip Polonės receptų knygoje.
5 lentelė. Polonės, Telšių ir Vilniaus receptų knygose užregistruoti augalai
Augalas Polonės knygos receptų dalis kuriuose minimas augalas (proc.) Telšių knygos receptų dalis kuriose minimas augalas (proc.) Vilniaus knygos receptų dalis kuriose minimas augalas (proc.)
Kamparas 8,5 2,48 5,67 Ramunė 3,8 5 6,28 Arnika 0,94 0,83 - Opijus 4,7 12,97 13,52 Rusmenė 3,77 2,5 0,84 Drignė 19,81 3,76 3,62 Sarsaparilis - 2,09 1,45 Varputis 6,6 2,09 -
5 lentelėje matome, kad kamparas (Camphora) buvo minimas visuose trijuose lyginamuosiuose šaltiniuose. Polonės receptų knygoje esančiame recepte, į kurį įeina kamparas, kartu buvo naudojamas ir alyvuogių aliejus su valerijonu. Tokia sudėtis pastebėta ir Vilniaus receptų knygoje, tik tame recepte papildomai buvo dedama chininmedžio žievės (Cort. Peruvian). Tačiau, Telšių receptų knygoje kamparas dažnai buvo derinamas su drigne ar svilarožės tepalu. Manoma, kad kamparas galėjo būti naudojamas kaip dezinfekuojanti ar antibakterinė priemonė, kuri įeidavo į tepalų sudėtį kartu su gyvsidabriu. Įdomu, kad receptuose kamparą nurodo vartoti ne tik išoriškai, bet ir į vidų.
Augalas, kuris buvo užregistruotas tik Telšių ir Polonės receptų knygoje, tai Kalninė arnika
(Arnica Montana). Šis augalas yra turintis narkotinį poveikį ir manoma, kad buvo skiriamas podagrai
ar reumatiniams susirgimams gydyti. Polonės receptų knygoje buvo išrašomos, arnikos žiedų ištraukos
(Inf. Flor. Arnica Montana) kartu su kamparu ir valerijonu. O Telšių receptų knygoje tik žiedai (Flor. Arnica Montana) išrašomi tai pat su valerijonu [20].
Dar vienas iš augalų Sarsaparilis (Smilax sarsaparilla), kuris užregistruotas buvo tik Telšių ir Vilniaus receptų knygose. Vilniaus receptų knygoje sarsaparilis vieno gydytojo buvo skiriamas kartu su aviečių lapais, manoma kad vaistas iš šių augalų buvo skiriamas sifiliui gydyti. Telšių receptų knygoje šio augalo žaliava buvo išrašoma su drigne ar rusmene. Augalinė žaliava, išrašoma receptuose, buvo sarsaparilio šaknys (Rad. Sarsaparillae). Iš šaknies tai pat buvo gaminami nuovirai ir tikėtina buvo skiriami ne tik reumatui, bet ir odos ligoms gydyti.
Viena iš populiariausių vaistų XIX amžiuje buvo - opijus (Opium). Tai viena iš narkotinių medžiagų, kuri buvo išgaunama iš daržinės aguonos. Ši medžiaga priskiriama prie stipriai veikiančių stimuliuojančių medžiagų. Manoma, kad pagrindinis šios medžiagos darbas buvo malšinti skausmą, karščiavimą ar slopinti kosulį. Visuose šaltiniuose buvo naudojamos įvairios opijaus formos, tokios kaip grynas opijus (Opii puri), opijaus tinktūra (Tinct. Opii simpl.) ar spiritinis opijaus tirpalas (Liq.
o Vilniaus receptų knygoje opiumą gydytojai derino su melisa, šeivamedžiu ar svilarože. Pastebėta, kad Polonės, Telšių ir Vilniaus gydytojai opiumą kartu išrašydavo su bebrų sruogliais ar kamparu.
Dar viena narkotinį poveikį turintis augalas, kurio poveikis panašus į opijaus, tai Juodoji drignė (Hyoscyamus niger). Dažniausiai drignė buvo išrašoma Polonės receptų knygoje. Polonės receptų knygoje drignė buvo skiriama kartu su šafranu ar gyvsidabriu. Receptuose buvo išrašomi drignės lapai ar žolė, o taip pat naudojamas ir jau pagamintas drignės aliejus ar ekstraktas. Taip pat Polonės receptų knygoje buvo naudojamas drignės aliejus ir ekstraktas (Extr. Hyoscyami, Olei
Hyoscyami). Vilniaus receptų knygoje, išskirtinai nei kitose, buvo naudojamos drignės šaknys (Rad. Hyosciamus) ir šioje knygoje drignė buvo skiriama kartu su rusmene, bebrų sruogliais, gyvsidabrio
junginiais ar valerijonu. Kaip Vilniaus, taip ir Telšių receptų knygoje drignė buvo derinama su rusmene ar bebrų sruogliais.
Paprastoji rusmenė (Digitalis purpurea). Tai dar vienas augalas priskiriamas prie stipriai veikiančių žaliavų. Šio augalo išrašymas nebuvo užfiksuotas toks dažnas kaip opijaus, bet buvo naudojamas taip pat visuose lyginamuosiuose šaltiniuose. Daugiausia rusmenės buvo rašoma Polonės receptų knygoje kurioje rusmenė buvo kartu išrašoma su amoniaku, valerijonu ir net gyvsidabriu. Polonės receptų knygoje užregistruotose receptuose naudojami rusmenės lapų milteliai (Pulv. Fol.
Digit. Purp.), Telšių - rusmenės žolė ir lapai (Herba Digitalis purp.), o Vilniaus receptų knygoje
minimi tik rusmenės lapai (Fol. Digitalis purp.). Vilniaus receptų knygą pildę gydytojai rusmenę derindavo su cukrumi bei islandine kerpena, o Telšių gydytojai pildę receptų knygą ją derindavo ne tik su cukrumi, bet ir su drigne. Manoma, kad ši žaliava buvo skiriama tuomet, kai būdavo ūminės uždegiminės ligos, pamišimas ar epilepsija. Ir XIX amžiuje buvo pradėta naudoti tuberkuliozės gydymui [20].
Vienas iš augalų, kuris paminėtas šioje aptariamoje lentelėje - Vaistinė ramunė (Matricaria
recutita). Tikėtina, kad šis augalas buvo skiriamas ne tik kai veikiantis uždegimą, bet ir kaip
raminantis [29]. Nagrinėjamuose receptuose buvo išrašomas ramunėlių vanduo ar ramunėlių žiedų vanduo, kitur galima pastebėti ir ramunėlių aliejų (Aq. Chamomillae, Flor. Chamomillae, Oleum
Chamomillae). Telšių receptuose buvo naudojama taip pat kaip Polonės receptuose ramunėlių vanduo,
bet naudojo ir ramunėlių ekstraktą, ko nebuvo pastebėta Polonės receptų knygoje. Vilniaus receptų knygoje ramunėlė dažnai buvo skiriama su valerijonu ar su stipriai veikiančiomis medžiagomis kaip bebrų sruogliai ar opiumas. Kaip ir Vilniaus receptų knygoje taip ir Telšių bei Polonės receptų knygose ramunėle buvo derinama su valerijonu ir opiumu.
Ir vienas iš augalų, kuris manoma, kad buvo skiriamas įvairiems šlapimo takų uždeginamas gydyti yra - Paprastasis varputis (Agropyron repens). Dažniausiai Telšių ir Polonės receptų knygose buvo naudojamos augalo šaknys (Rad. Graminis). Polonės receptų knygoje užregistruoti buvo ir milteliai (Pulv. Graminis), o Telšių receptų knygoje, taip pat buvo išrašomi ir ekstraktai (Extr.
Graminis) su rabarbaru ar kadagio uogomis. Polonės receptų knygoje jis buvo išrašomas dažniau ir su
juo kartu buvo išrašomi įvairesnės medžiagos, pavyzdžiui aguona, senos lapai ar rusmenės lapų milteliai. Vilniaus receptų knygoje šis augalas nebuvo užregistruotas.
6 lentelė. Polonės, Telšių ir Vilniaus receptų knygose užregistruoti augalai
Augalas Polonės knygos receptų dalis kuriose
minimas augalas (proc.)
Telšių knygos receptų dalis kuriose minimas
augalas (proc.)
Vilniaus knygos receptų dalis kuriose
minimas augalas (proc.) Valerijonas 3,8 5 5,43 Aguona 2,83 5,85 9,42 Avietė 0,94 3,34 1,81 Chininmedis 0,94 1,67 1,81 Karklavijas 1,88 1,25 - Kiaulpienė 6,6 0,83 5,67 Melisa 0,94 0,41 0,6 Šeivamedis 3,77 3,34 12,43
6 lentelėje esantis Valerijonas (Valeriana officinalis) dar vienas augalas, kuris buvo išrašomas visose lyginamosiose receptų knygose. Dažniausiai visuose šaltiniuose buvo naudojamos valerijono šaknų ekstraktas (Extr. Rad. Valeriana). Vilniaus ir Telšių receptų knygose valerijonas buvo skiriamas su eteriu, opiumu, apelsino žievele ar ramunėlėmis. Polonės receptų knygoje valerijonas buvo išrašomas ne tik su opiumu ar eteriu, jis taip pat buvo išrašomas kartu ir su bebrų sruogliais ar arnika.
Daržinė aguona (Papaver somniferum), manoma, buvo skiriama dėl savo raminamojo poveikio. Šis augalas kaip ir daugelis kitų jau aptartų augalų buvo išrašomas visose receptų knygose. Dažniausiai aguona buvo rašoma Vilniaus receptų knygoje kartu opiumu ar valerijonu. Šioje knygoje minima, kad buvo skiriamos aguonų sėklos, rašomi sirupai ar pleistrai (Empl. Diacodi, Syrup.
Papaveris). Telšių ir Polonės receptų knygose buvo rašomi aguonų sirupai ir tik Telšių receptų
knygoje buvo išrašyta aguona birulė. Polonės receptų knygoje aguona gydytojai kartu skirdavo su drigne ar įvairiomis cheminėmis medžiagomis viena iš jų amonio chloridas, o Telšių gydytojai ją dažnai derindavo su svilarože.
Tikėtina, kad karščiavimui buvo skiriama - Paprastoji avietė (Rubus idaeus). Telšių receptų knygoje buvo užregistruotas aviečių sirupas (Syrup. Rubi Idaei) ir aviečių vanduo (Aq. Rubi Idaei). Vilniaus receptų knygoje avietė dažniausiai buvo išrašoma su liepų žiedais (Flos. Tilia), o šis mišinys,
kaip ir viena avietė, galėjo būti skiriami temperatūrai mažinti. Polonės gydytojai avietę skirdavo su senos lapais, o Telšių gydytojai ją skirdavo su svilarože, aguona ar valerijonu.
Dar vienas augalas, kuris manoma buvo skiriamas karščiavimui mažinti, tai Vaistinis Chininmedis (Cinchona officinalis). Telšių receptų knygoje buvo rašomi Chininmedžio ekstraktai
(Extr. Cort. Cinchonae) arba milteliai (Pulv. Sulphatis Chinini). Taip pat buvo išrašoma ir žievė (Cort. Peruvian), Vilniaus ir Telšių receptų knygose. Vilniaus receptų knygoje chininmedis išrašomas kartu
su valerijonu šaknimis, kamparu ir apelsino žievelės sirupais. Pastebėta, kad į Telšių receptų knygoje išrašytus vaistus, kuriuose įeidavo chininmedis, buvo naudojamos kitokios žaliavos nei Vilniaus receptų knygoje. Telšių gydytojai chininmedį derindavo dažnai su svilarože ar ramunėle.
Manoma, kad kaip diuretikas Telšių ir Polonės receptų knygose buvo naudojamas - Karklavijas (Solanum dulcamara). Telšių kaip ir Polonės receptų knygoje buvo išrašomas karklavijo spiritas (Spirit Solani dulcamar). Taip pat Telšių receptų knygoje dar buvo išrašoma ir karklavijo tinktūra (Tinct. Spirites dulcamarae). Polonės gydytojai karklaviją skirdavo kartu su opijumi ir saldymedžiu. Skirtingai nei Polonės gydytojai, Telšių gydytojai karklaviją derino su našlaite ar pelkiniu gailiumi.
Tikėtina, kad ne tik diurezei, bet ir prakaitavimui skatinti buvo skiriamas - Juodauogis šeivamedis (Sambucus nigra). Telšių ir Vilniaus receptų knygose buvo išrašoma šeivamedžio žolė
(Herba Sambuci) arba šeivamedžio žiedai (Flos. Sambuci). Vilniaus receptų knygoje šeivamedis buvo
išrašomas kartu su jau minėta ramunėle ar rabarbaru. Polonės receptų knygoje buvo išrašomas šeivamedžio vanduo (Aq. Sambuci) arba uogos (Roob Sambuci). Viename iš receptų Polonės gydytojai šeivamedį skirdavo kartu su svilarože, amonio chloridu ar saldymedžiu. Taip pat svilarožę su šeivamedžiu derindavo ir Telšių gydytojai, bet jie šeivamedį skirdavo taip pat ir su ramunėle, kaip ir Vilniaus gydytojai.
Vaistinė melisa (Melissa officinalis). Telšių ir Vilniaus receptų knygose užregistruota melisos žolė (Herba Melissae). Vilniaus gydytojai melisą derindavo su šeivamedžiu, svilarožės sirupu ar opijumi, o Telšių gydytojai su ramunėle. Polonės receptų knygoje buvo išrašytas ir melisų vanduo (Aq.
Melissae) kartu su cinamono vandeniu. Manoma, kad žaliava veikė kaip raminanti ir spazmus
atpalaiduojanti [33].
Paprastoji kiaulpienė (Taraxacum officinale) - augalas, kuris Vilniaus receptų knygoje, dažniausiai buvo randamas mišiniuose su svilarože ir natrio druskomis. Polonės ir Telšių receptų knygose buvo naudojami kiaulpienės ekstraktai (Extr.Taraxaci). Pastebėta, kad Telšių receptų knygoje papildomai buvo išrašomos ir kiaulpienės šaknys (Rad. Taraxaci). Polonės receptų knygoje kiaulpienė buvo derinama dažniausiai su kalio druskomis ar ramunėle. Telšių gydytojai kiaulpienę derino skirtingai nei Polonės ar Vilniaus gydytojai, jie kartu į vaistus dėdavo cintrinmedžio žievės ir amoniako.
Labiausiai iš visų receptų knygų išsiskyrė Telšių receptų knyga, nes receptuose aptikta didžiausia augalų įvairovė. Augalai, kurie buvo išrašyti tik Telšių receptų knygoje, nurodyti 1 priede. Žinoma, Vilniaus ir Polonės receptų knygose taip pat buvo tokių augalinių žaliavų, kurios buvo minimos tik tose knygose. Augalai, kurie buvo išrašyti tik Vilniaus receptų knygoje: Paprastasis kadagys (Juniperus communis) ir Mažalapė liepa (Tilia cordata). Augalai kurie buvo užregistruoti tik Polonės receptų knygoje, tai Vaistinė šunvyšnė (Atropa belladonna), kuri manoma, kad buvo skiriama ligoniams, kurie kentėjo nuo traukulių ir nervų priepuolių, taip pat buvo užregistruotas vienas receptas su šaltalankiu (Hippohae) [16].
3.2.2 Gyvūninės kilmės žaliavos
Analizuojant gyvūninės kilmės medžiagas labai didelių skirtumų tarp receptų knygų nenustatyta. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad iš visų trijų receptų knygų išsiskyrė Telšių receptų knyga, kadangi šioje knygoje buvo naudojamos daugiau nei keturios gyvūninės kilmės medžiagos. Viena iš naudotų žaliavų, kurių nebuvo Polonės ir Vilniaus receptų knygose, yra muskusas (Moschus), kuris tikėtina skiriamas tuomet, kai vaikams dygsta dantys ar kai yra spazmai, siekiant juos atpalaiduoti ir kita medžiaga, džiovinta jaučio tulžis (Fellis Taurus inspissatus).
Polonės receptų knyga taip pat turi vieną išskirtinumą kalbant apie gyvūninės kilmės išrašytas medžiagas. Tik šioje knygoje užregistruoti kiaulės taukai (Axungia poris), kurie išrašyti kartu su stibio kalio tartratu (Tart. Emeticus) [1,23,28].
9 pav. Polonės, Telšių ir Vilniaus receptų knygose, užregistruotos gyvūninės kilmės medžiagos (proc.) 2,83 1,67 9,42 1,88 1,67 0,72 0,94 3,34 10,87 0 2 4 6 8 10 12
Polonės receptų knyga Telšių receptų knyga Vilniaus receptų knyga Medus Ispaniškos muselės Bebrų sruogliai
Pateiktoje diagramoje (9 paveikslas) yra matomos gyvūninės kilmės medžiagos, kurios buvo išrašomos visose analizuojamose receptų knygose. Viena populiariausių medžiagų Vilniaus receptų knygoje yra bebrų sruogliai (Castoreum), kiek mažiau jie buvo populiarūs Telšių receptų knygoje, o Polonės receptų knygoje jie buvo mažiausiai išrašomi. Bebrų sruogliai tikėtina buvo skiriami kaip spazmus atpalaiduojantys vaistai, pavyzdžiui, esant galvos svaigimui. Vilniaus ir Telšių receptų knygose ši gyvūninės kilmės medžiaga buvo išrašoma miltelių, tinktūros ar esencijos forma, o Polonės receptų knygoje nebuvo nurodyta naudojama farmacinė forma. Ši gyvūninės kilmės medžiaga Polonės receptų knygoje kartu buvo išrašoma su opijumi ar valerijonu. Vilniaus ir Telšių receptų knygose taip pat kaip ir Polonės receptų knygoje bebrų sruogliai buvo kartu derinami su opijumi.
Kita gyvūninės kilmės medžiaga - medus (Oxymell). Medus dažniausiai buvo pridedamas į gaminamus vaistus dėl savo saldumo, siekiant pagerinti vaistų skonį. Polonės gydytojai medų dėdavo į vaistus dažniausiai su kalio druskomis, Telšių receptų knygoje medų dažniausiai taip pat dėdavo į vaistus su cheminėmis medžiagos. Vilniaus gydytojai medų ir dažniausiai derindavo su cheminėmis medžiagos (natrio, magnio, stibio druskomis), žinoma medus buvo derinamas kartu ir su augalinėmis medžiagomis, kaip rabarbaru ar šeivamedžiu. Dažniausiai medus buvo išrašomas Vilniaus receptų knygoje.
Dar viena įdomi naudota gyvūninės kilmės medžiaga - ispaniškos muselės (Cantharis). Polonės receptų knygoje jos buvo išrašomos dažniausiai, lyginant su kitomis receptų knygomis. Polonės ir Telšių receptų knygoje ispaniškos muselės buvo išrašomos tik pleistrų pavidalu (Empl.
Vesicatoriae). Šiais pleistrais buvo gydoma ir viena iš Rusijos imperatoriškos šeimos narių, Maria
Feodorovna. Kad ji buvo gydoma šiais pleistrais, buvo išsiaiškinta tiriant jos receptų knygą (1807 – 1808 m.) [8]. Vilniaus receptų knygoje ši gyvūninės kilmės medžiaga buvo išrašoma ir miltelių forma
(Pulv. Cantharidae), kurie sumaišomi su pleistro pagrindu ir tepami ant lininio audinio. Polonės
receptų knygoje ispaniškosios muselės buvo išrašomos kartu su kamparu ir alyvuogių aliejumi.
Nors ir pastebėta, kad nei vienoje receptų knygoje nebuvo labai populiarios gyvūninės kilmės medžiagos, viena iš receptų knygų tyrėjų Eglė Augūnaitė, atliko tyrimą, kuriame minima, kad Telšių receptų knygoje valstiečiams gyvūninės kilmės medžiagos buvo skiriamos kiek rečiau nei aukštesniam socialiniam sluoksniui. Ir tai įrodo, kad tuo metu gyvūninės kilmės medžiagos buvo pakankamai brangios, todėl jos buvo rečiau skiriamos nei kitos žaliavos. Nors tyrimas atliktas analizuojant tik Telšių receptų knygą, jį galima pritaikyti Vilniaus ir Polonės receptų knygoms, kadangi gyvūninės kilmės medžiagos taip pat retai buvo skiriamos kaip ir Telšių receptų knygoje [2].
