VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJA KAUNO FAKULTETAS
HUMANITARINIŲ MOKSLŲ KATEDRA
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETAS SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
OLIVIJA ARAVIČIENĖ
DAILĖS TERAPIJOS TAIKYMAS SIEKIANT ASMENŲ SU
NEGALIA, DALYVAUJANČIŲ PROFESINĖS REABILITACIJOS
PROGRAMOJE, ĮSIDARBINIMO GALIMYBIŲ, SAVIVERTĖS,
PSICHOLOGINĖS GEROVĖS GERINIMO
Jungtinės magistrantūros studijų programos „DAILĖS TERAPIJA” baigiamasis darbas
Valstybinis kodas - 628B90001 Darbo vadovas Dr. Audronė Brazauskaitė Konsultantė Dr. Ksenija Čunichina
KAUNAS, 2016
VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJA KAUNO FAKULTETAS
HUMANITARINIŲ MOKSLŲ KATEDRA
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETAS SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
TVIRTINU:
Slaugos fakulteto dekanė prof. dr. Jūratė Macijauskienė 2016 m. mėn. d.
DAILĖS TERAPIJOS TAIKYMAS SIEKIANT ASMENŲ SU
NEGALIA, DALYVAUJANČIŲ PROFESINĖS REABILITACIJOS
PROGRAMOJE, ĮSIDARBINIMO GALIMYBIŲ, SAVIVERTĖS,
PSICHOLOGINĖS GEROVĖS GERINIMO
Jungtinės magistrantūros studijų programos „DAILĖS TERAPIJA” baigiamasis darbas
Konsultantė Darbo vadovas Dr. Ksenija Čunichina Dr. Audronė Brazauskaitė 2016 m. mėn. d. 2016 m. mėn. d.
Recenzentas Darbą atliko
__________________ Vardas, pavardė, parašas Magistrantė
2016 m. mėn. d Olivija Aravičienė 2016 m. mėn. d.
TURINYS
SANTRAUKA……….5
SUMMARY……….6
SANTRUMPOS………...8
ĮVADAS………9
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI………11
1. LITERATŪROS APŽVALGA………...12
1.2 Negalios samprata………..12
1.2.1 Neįgaliųjų padėtis Lietuvos visuomenėje ir darbo rinkoje………..15
1.2.2 Neįgaliųjų padėtis Europoje socialiniame ir ekonominiame kontekste…...19
1.3 Darbo svarba asmenybei……….20
1.4 Profesinė reabilitacija neįgaliesiems………...22
1.4.1 Profesinės reabilitacijos praktika Lietuvoje………..23
1.4.2 Profesinės reabilitacijos modeliai užsienio praktikoje………..26
1.5 Dailės terapija………...29
1.5.1 Dailės terapija neįgaliesiems………..33
1.5.2 Dailės terapijos poveikis individo savivertei bei psichologinei gerovei………....36
2. TYRIMO METODAI IR ORGANIZAVIMAS………...40
2.1 Žvalgybinis tyrimas……….40
2.1.1 Žvalgybinio tyrimo metodologija………...40
2.1.2 Žvalgybinio tyrimo rezultatai………..41
2.1.3 Žvalgybinio tyrimo išvados………..42
2.2 Tyrimo metodų pagrindimas………....43
2.3 Tyrimo organizavimas………...44
2.4 Tiriamųjų kontingentas………....45
2.5 Tyrimo metodika………...47
2.5.2 Lietuviškoji psichologinės gerovės skalė………...48
2.5.3 Apklausa dėl įsidarbinimo………..49
2.5.4 Dailės terapijos programa skirta žmonėms su negalia, dalyvaujantiems profesinės reabilitacijos programoje siekiant jų savivertės, psichologinės gerovės ir įsidarbinimo galimybių pagerėjimo………..………...49
2.6.1 Dailės terapijos veiklų organizavimas..………...51
3. REZULTATAI………...51
3.1 Savivertės pokyčiai po dailės terapijos taikytos programos...51
3.2 Psichologinės gerovės pokyčiai po dailės terapijos taikytos programos...53
3.3 Apklausos dėl įsidarbinimo rezultatai...56
3.4 Vieno tiriamojo, dalyvavusio „Dailės terapijos programoje skirtoje žmonėms su negalia, dalyvaujantiems profesinės reabilitacijos programoje, siekiant įsidarbinimo galimybių, jų savivertės, psichologinės gerovės pagerėjimo“ piešinių analizė...57
4. REZULTATŲ APTARIMAS...70
5. IŠVADOS...73
6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS...73
7. PRANEŠIMAI KONFERENCIJOSE...74
SANTRAUKA
O. Aravičienė. Dailės terapijos taikymas siekiant asmenų su negalia, dalyvaujančių profesinės reabilitacijos programoje, įsidarbinimo galimybių, savivertės, psichologinės gerovės gerinimo,
magistro baigiamasis darbas/vadovė dr. A. Brazauskaitė; Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Reabilitacijos klinika. Konsultatė dr. K. Čunichina; Vilniaus Universitetas, Bendrosios psichologijos katedra - Kaunas, 2016, - 81 p.
Darbo tikslas ‒ įvertinti kaip dailės terapijos taikymas paveikia asmenų su negalia
įsidarbinimo galimybes, jų psichologinę gerovę ir savivertę profesinės reabilitacijos programoje. Šiam magistro darbo tikslui buvo iškelti šie uždaviniai: įvertinti kaip dailės terapijos taikymas paveikia neįgaliųjų įsidarbinimo galimybes; nustatyti žmonių su negalia dalyvaujančių profesinės reabilitacijos programoje savivertės pokyčius Tiriamųjų grupėje 1 ir Tiriamųjų grupėje 2; nustatyti žmonių su negalia dalyvaujančių profesinės reabilitacijos programoje psichologinės gerovės pokyčius Tiriamųjų grupėje 1 ir Tiriamųjų grupėje 2.
Tyrimo metodika. Tyrime dalyvavo 59 darbingo amžiaus asmenys, turintys negalią tiek fizinę,
tiek psichinę. Tiriamieji buvo suskirstyti į Tiriamųjų grupę 1 ir Tiriamųjų grupę 2. Abiejų grupių tiriamieji dalyvavo profesinės reabilitacijos programoje. Tiriamųjų grupėje 1 buvo 29 neįgalieji, jiems taikyta dailės terapija , o Tiriamųjų grupėje 2 – 30 neįgaliųjų. Tyrimo pradžioje ir pabaigoje buvo vertinama tiriamųjų savivertė – Rosenbergo savivertės skale, psichologinė gerovė – Lietuviškosios psichologinės gerovės klausimynu. Magistrinio tyrimo pabaigoje buvo apklausti įstaigų atstovai dėl tiriamųjų įsidarbinimo.
Rezultatai. Po dailės terapijos programos taikymo nustatyti statistiškai reikšmingi pokyčiai Tiriamųjų grupėje 1, kurioje buvo daugiau įsidarbinusių. Statistiškai reikšmingai pagerėjo vyrų pasitenkinimas pragyvenimo lygiu. Nors savivertės ir psichologinės gerovės rodikliai statistiškai reikšmingai tarp grupių nesiskyrė, tačiau pastebėta, kad teigiamai pakito Tiriamųjų grupės 1 moterų savivertė, o tarp tiriamųjų turinčių fizinę negalę teigiamai pakito pasitenkinimas fizine sveikata.
Išvados: 1. Nustatėme, kad įsidarbino daugiau neįgaliųjų, kurie dalyvavo dailės terapijos
programoje lyginant su nedalyvavusiais (p = 0,01). 2. Nustatėme, kad žmonių su negalia savivertė po profesinės reabilitacijos programos lyginant tarp grupių statistiškai reikšmingai nepakito, tačiau statistiškai reikšmingai pagerėjo moterų, kurios lankė dailės terapijos užsiėmimus ,savivertė ( p = 0,038). 3. Nustatėme, kad žmonių su negalia po profesinės reabilitacijos programos lyginant tarp
grupių psichologinė gerovė statistiškai reikšmingai nepakito. Reikšmingi skirtumai nustatyti vyrų pasitenkinimo gaunamomis pajamomis grupėje, kur buvo taikyta dailės terapija (p= 0,043).Taip pat tiriamiesiems su fizine negalia, kurie dalyvavo dailės terapijos užsiėmimuose gerėjo pasitenkinimas savo fizine sveikata (p = 0,052).
SUMMARY
O. Aravičienė. Art Therapy for Disabled Persons in a Vocational Rehabilitation Programme, Improvement of their Employment Opportunities, Self-esteem and Psychological Well-being Master Thesis / Supervisor Dr. A. Brazauskaitė; Lithuanian University of Health Sciences, Rehabilitation Clinic. Consultant Dr. K. Čunichina; Vilnius University, Department of General Psychology – Kaunas, 2016, – 81 p.
Thesis objective – to evaluate how an application of an art therapy affects employment
opportunities, psychological well-being and self-esteem of persons with disabilities in a vocational rehabilitation programme. The following objectives were indicated for this Master‘s thesis: to evaluate how an application of an art therapy affects the employment opportunities of people with disabilities; to identify changes of self-esteem of people with disabilities involved in the vocational rehabilitation programme study group No. 1 and study group No. 2; to identify changes in psychological well-being of people with disabilities involved in the vocational rehabilitation programme study group No. 1 and study group No. 2.
Research methods. The study involved 59 individuals of working age with a disability either
physical or mental. Research participants were divided into a study group No. 1 and a study group No. 2. Subjects of both study groups participated in a vocational rehabilitation programme. 29 disabled persons who were in a study group No. 1 participated in the art therapy and 30 disabled persons were in a study group No. 2. At the beginning and at the end of the study self- esteem of the research participants was assessed with Rosenberg Self-Esteem Scale. Psychological well-being was assessed with a Lithuanian questionnaire of a psychological well-being. At the end of the research
representatives of the companies were interviewed regarding the employment of the research participants.
Results. After the application of the art therapy programme statistically significant changes
were observed in the study group No. 1 were more research participants got employed in comparison to the study group No. 2. Statistically significant improvements were observed in men's satisfaction with their standard of living. Although there was no statistically significant difference in self-esteem and psychological well-being indicators between the groups, however, positive changes were observed in women's self-esteem of a study group No. 1 and positive changes in satisfaction with physical health were observed in research subjects with physical disabilities.
Conclusions: 1. It was found that more persons with disabilities who participated in the art therapy
programme have been employed than those who did not participate in the activities (p = 0.01). 2. We have identified that statistically significant changes in a self-esteem of persons with a disability after their participation in a vocational rehabilitation programme were not observed during a comparison
between groups but a statistically significant change was observed in a self-esteem of women (p = 0.038) who participated in art therapy activities. 3. We have found that statistically significant changes were not observed in psychological well-being of persons with a disability after their participation in a vocational rehabilitation programme during a comparison of study groups. Significant changes were identified in men's satisfaction with their income in a group which
participated in the art therapy (p = 0.043). Furthermore, there was a positive change in satisfaction of a physical health (p = 0.052) in persons with a disability who participated in art therapy activities.
PADĖKA
Visų pirma noriu padėkoti savo šeimai už palaikymą ir supratimą.
Dėkoju darbo vadovei Audronei Brazauskaitei už patarimus rašant magistro darbą. Ypatingą padėką noriu išreikšti savo darbo konsultantei Ksenijai Čunichinai, kuri be galo daug man padėjo rašant magistro darbą, apskaičiuojant ir įvertinant rezultatus. Ačiū už nuostabią draugystę, Tavo išmintį ir gerumą.
Taip pat noriu padėkoti Vilniaus Valakupių reabilitacijos psichologei Eugenijai Danieliūtei už nuoširdžią pagalbą ir palaikymą atliekant magistro darbo tyrimą.
SANTRUMPOS
ES – Europos Sąjunga
LDTTA ‒ Lietuvos dailės terapijos taikymo asociacija LPGS – Lietuviškoji psichologinės gerovės skalė
NDNT ‒ Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo
ministerijos
PSO (angl. WHO) ‒ Pasaulinės sveikatos organizacija SADM ‒ Socialinės apsaugos ir darbo ministerija
TFK ‒ Tarptautinėje funkcionavimo, neįgalumo ir sveikatos klasifikacija VRC – Valakupių reabilitacijos centras
ĮVADAS
Asmenys, kuriems nustatomas neįgalumas, patiria ne tik stiprius pergyvenimus dėl savo sveikatos, bet ir praranda savo darbo vietas, o jeigu negalia yra įgimta arba įgyjama vaikystėje, dažnas jų neturi darbo patirties. Lietuvoje (SADM duomenimis, 2010) buvo apie 267,2 tūkst. neįgaliųjų, iš jų apie 64,8 proc. arba 173,3 tūkst. sudarė darbingo amžiaus asmenys. Iš jų dirbo apie 44 tūkst. arba 25,4 proc. Apibendrinant galima teigti, kad dirba tik kas ketvirtas dirbti galintis neįgalus asmuo. 2012 metais bendras neįgaliųjų skaičius – 260.155, iš jų nedirbančių neįgalumo pensijų gavėjų , pagal invalidumo grupes ir lytį, bendras skaičius – 69.954. Neįgalieji, kuriems nustatytas profesinės reabilitacijos poreikis, bendras skaičius-737 (SADM duomenys, 2013). Matome, kad tik nedideliam procentui asmenų su negalia yra suteikiama galimybė dalyvauti šioje programoje.
Europos Sąjungos strategijoje dėl negalios (2010-2020 ) rašoma, kad, vertinant padėtį Europoje, šiuo metu apie 80 mln. ES gyvenančių žmonių turi didesnę ar mažesnę negalią. Dėl fizinių kliūčių, pavyzdžiui, norint studijuoti arba dirbti, jiems gresia socialinė atskirtis. Dėl mažesnio
neįgaliųjų užimtumo ir išsilavinimo jų skurdo lygis 70 % didesnis už vidurkį. Tad ši problematika opi yra ne tik Lietuvoje.
Svarbu pažymėti, kad dauguma neįgaliųjų ne tik gyvena ties skurdo riba, bet patiria ir stiprius psichologinius išgyvenimus. Psichologinės paramos ir konsultavimo centras pažymi (2009 – 2011), kad asmenys, kurie ilgesnį laiką neranda darbo ir patiria socialinę atskirtį, patiria žymiai didesnį stresą,o jam ilgiau užsitęsus - vidinius, psichologinius padarinius. Nedarbo sukelta socialinė atskirtis yra viena sunkiausių atskirčių, nes darbas, profesiniai ryšiai, socialinis bendravimas yra neatsiejama nuo pilnaverčio socialinio gyvenimo. Lietuvos socialinių tyrimų centro Darbo ir socialinių tyrimų instituto Socialiniame pranešime apie diskriminacijos apraiškas Lietuvoje (2011 m.) buvo paminėta, kad patys neįgalieji nurodo šias svarbiausias kliūtis dalyvauti darbo rinkoje [2011; cit. iš Skučienė, Šumskaitė, 2005, p. 19–20] : fizinės sveikatos būklė, neigiama darbdavių nuomonė apie neįgaliuosius, žemas darbo užmokestis, nepakankamas Darbo biržos dėmesys neįgaliųjų įdarbinimui, ribotas
neįgaliųjų mobilumas ir jų poreikiams nepritaikyta aplinka.
Atsižvelgiant į bendrą Lietuvos neįgaliųjų situaciją, dėmesys, kuris turi būti skiriamas jų integracijai į darbo rinką, pasitelkiant tam visas galimas priemones, yra labai svarbus. Viena iš tokių priemonių – profesinė reabilitacija. Viena svarbiausių jos dalių yra psichologinė, socialinė
reabilitacija, kai įvairiomis priemonėmis siekiama kryptingai paveikti asmens mąstymą ir elgesį, kelti jo savivertę, grąžinti jo motyvaciją, gebėjimą dirbti (Bagdonas ir kiti, 2008).
Asmenims su negalia svarbi visapusiška psichologinė, psichoterapinė pagalba, kuri padėtų jiems adaptuotis esamoje jų gyvenimo situacijoje. Dailės terapija yra viena iš psichoterapijos krypčių, kurios esmė yra kūrybiškumas, terapeuto pagalba individams atrasti savo gyvenimo kelią, kuriame esi labiau patenkintas savimi (Wadeson, Durkin, Perach, 1989). Atliktas magistrinio darbo tyrimas parodė, kad po dailės terapijos užsiėmimų pagerėjo neįgalių moterų savivertė ir pasitenkinimas fizine sveikata tarp asmenų turinčių fizinę negalią bei neįgalių vyrų pasitenkinimas gaunamomis pajamomis.
Atsižvelgiant į atliktus tyrimus užsienyje taip pat pastebėta, kad dailės terapija pagerino tiriamųjų savivertę. Keletą tokių tyrimų apžvelgė Reynolds Nabors ir Quinlan (2000), kuriuose buvo nustatyta teigiamas dailės terapijos poveikis savivertei (Chin ir kt, 1980;. Green ir kt., 1987; Omizo & Omizo, 1989; Springer ir kiti, 1992.; Tibbets & Stone, 1990; "White & Allen, 1971). Taip pat šiame empiriniame tyrime buvo apžvelgti klinikiniai straipsniai ir atvejų analizės, kuriose buvo nustatytas savivertės padidėjimas po dailės terapijos intervencijos (Hartz, Adrian, MI and Thick, Scranton, PA, 2005).
Mokslinėje literatūroje apžvelgiami tyrimai, kuriuose pagrindžiama ne tik pagerėjusi
savivertė, bet ir psichologinė gerovė po dailės terapijos intervencijos. Amerikoje vieną iš tokių tyrimų 2006 metais kartu su kitais mokslininkais atliko Ana Puig. Tyrime dalyvavo 39 moterys, sergančios 1 ir 2 stadijos krūties vėžiu. Moterys dalyvavo dailės terapijos veiklose. Buvo tiriama jų psichologinė gerovė. Tyrimo rezultatai parodė stipriai pagerėjusią gerovę šiose subskalėse: įtampos ‒ nerimo, depresijos – prislėgtos nuotaikos, pykčio – priešiškumo, sutrikimo – sumišimo (Puig, 2006).
Atsižvelgiant į mokslinius tyrimus bei mokslinę literatūrą galima teigti, kad dailės terapija atlieka svarbų vaidmenį ir daro poveikį klientų, turinčių įvairias negalias, savijautai (Dalley, 2004). Saviraiška dailės terapijoje yra viena iš galimybių ekspresyviai ir kūrybingai įveikti, „išvėdinti“ (angl. vent) nemalonius jausmus, susijusius su liga (Visser, Hoog, 2008), o jausmų išraiška gali būti viena iš gijimo proceso dalių (Zammit, 2001).
Šio magistro darbo tikslas ‒ įvertinti, kaip dailės terapijos taikymas paveikia asmenų su negalia įsidarbinimo galimybes, jų psichologinę gerovę ir savivertę profesinės reabilitacijos programoje.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas – įvertinti kaip dailės terapijos taikymas paveikia asmenų su negalia
įsidarbinimo galimybes, jų psichologinę gerovę ir savivertę profesinės reabilitacijos programoje.
Pasirinktam darbo tikslui iškelti šie uždaviniai:
1. Įvertinti kaip dailės terapijos taikymas paveikia neįgaliųjų įsidarbinimo galimybes.
2. Nustatyti žmonių su negalia, dalyvaujančių profesinės reabilitacijos programoje, savivertės pokyčius Tiriamųjų grupėje 1 ir Tiriamųjų grupėje 2.
3. Nustatyti žmonių su negalia, dalyvaujančių profesinės reabilitacijos programoje, psichologinės gerovės pokyčius Tiriamųjų grupėje 1 ir Tiriamųjų grupėje 2.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.2
Negalios samprata
Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme (2005) neįgalumas apibrėžiamas, kaip asmens kūno sandaros ir funkcijų sutrikimo bei nepalankių aplinkos veiksnių sąveikos atsiradęs ilgalaikis sveikatos būklės pablogėjimas, dalyvavimo visuomenės gyvenime ir veiklos galimybių sumažėjimas. Tarptautinėje funkcionavimo, neįgalumo ir sveikatos klasifikacijoje (TFK) neįgalumo sąvoka yra įvardinama kaip daugiamatis reiškinys. Pasaulinės sveikatos organizacija (2004) nurodo, kad kreipdamiesi į žmogų su negalia vieni vartoja terminą žmonės su negalia (people with desabilities), kiti vartoja neįgalūs žmonės (disabled people). Vienareikšmiškai apibūdinti negalią yra ganėtinai sudėtinga, nes tai daugiafaktorinis reiškinys, kuris apibrėžiamas pagal klasifikavimo schemas, matavimo modelius, teorinius modelius.
Žvelgiant į negalią istoriniu aspektu, galima pastebėti, kad visais laikais šis reiškinys nebuvo laikomas normaliu. Antikos laikų išminčiai: Aristotelis, Platonas, Seneka rašė apie žmonių su negalia atskyrimą ar net sunaikinimą. Noras atsiriboti nuo šių asmenų, netoliarancija jiems tiek Antikos, tiek Senojo testamento laikais rodė visuomenės baimę, saugumo stoką (Ruškus, 2002).
Humanistinis požiūris į sergančius bei neįgaliuosius buvo išreikštas graikų gydytojo Hipokrato medicinininiuose tekstuose, kurie buvo surinkti ir perrašyti maždaug 250 m. pr. Kr. Aleksandrijos bibliotekoje. Šis rinkinys pavadintas „Corpus hippocraticum“, jame yra apie 60 skirtingų medicininių tekstų apie įvairias ligas (Gudienė, 2003). Hipokrato sukurta priesaika,
atspindėjo jo humanistinį požiūrį : ”Sąžiningai, garbingai ir nesavanaudiškai gydysiu be išimties visus, vengsiu tyrimo ir gydymo metodų, žalingų žmogaus gyvybei ir sveikatai bei pažeidžiančių žmogaus teises. Sieksiu paciento gerovės, vengsiu bet kokio nehumaniško žingsnio, paciento klaidinimo ir korupcijos. Mediko pareigas atliksiu nepaisydamas paciento amžiaus, tautybės, religijos, rasės ar socialinės priklausomybės. Net ir verčiamas, nieku gyvu nesutiksiu, kad mano medicinos žinios būtų nukreiptos prieš žmoniškumą.” Graikų gydytojo požiūris į žmogų padėjo pamatus medicinoje ir šiandieną jis laikomas medicinos tėvu. Daugelio pasaulio šalių medicinos studentai duoda šią priesaiką. Deja, Graikijoje tuo laikmečiu Hipokrato etikos kodeksas praktiškai nebuvo įgyvendintas (Gudienė, 2003).
Tačiau krikščionys neigiamai žvelgė į neįgaliuosius, jie negalią vertino kaip Dievo bausmę. Apie asmenis su negalia rašoma Senajame Testamente. Jame liga ir nuodėmė buvo sutapatinta, todėl daugelis ligonių buvo atskirti, tačiau buvo skatinama jais pasirūpinti, padėti (Ruškus, 2002).
Naujajame Testamente buvo suformuotas visiškai kitoks požiūris į neįgalųjį. Jėzus atskyrė neįgaliojo asmeninę kaltę (nuodėmę) nuo negalios. Jėzus gydė ir skatino rodyti sergantiems
gailestingumą (cit. Iš „Naujasis testamentas ir psalmynas“, 2011, p. 14) : „Jėzus vaikščiojo po visą Galilėją, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas žmonėse visokias ligas bei negalias. Net visoje Sirijoje pasklido apie jį garsas. Žmonės nešdavo pas jį visus sergančius, įvairiausių ligų bei kentėjimų suimtus, demonų apsėstus, nakvišas ir paralyžiuotus – o jis gydydavo juos”.
Istorikai, tirdami viduramžių visuomenės ir neįgaliųjų santykių specifiką, susidūrė su vadinamąja „istorijos tyla”. H.J. Stiker daro išvadą, jog neįgalieji sudarė natūralią, integruotą, visų priimtą visuomenės dalį (Ruškus, 2001). Viduramžiais taip pat išryškėja negalios ir vargingumo sąsajos.
Pats negalios sampratos modelis iki 1970 m. neturėjo konkrečios, tikslios ir viešai
deklaruotos išraiškos. Medicinos sociologo Michaelio Bury iniciatyva šis modelis buvo sukurtas tik 1980 metais. Pasaulinės sveikatos organizacijos paskelbta - ydų, negalių ir neįgalumų tarptautinė klasifikacija (International Classification of Impairments, Disabilities and Handicaps – ICIDH) [2004; cit. iš Viluckienė, 2013]. Nuo 1996 m. PSO ėmė taisyti ICIDH ir 54-oji PSO asamblėja 2001.05.22 patvirtino ICF tarptautiniam vartojimui. Pirmojoje paskelbtoje klasifikacijoje į vieną priežasties ir pasekmės grandinę sujungiami trys esminiai elementai: kūno funkcijų sutrikimas (impair ment) → negalia (disability) → neįgalumas (handicap) (WHO 1980: 11). Atnaujintoje TFK (2004) sudaryta remiantis „trimis žmogaus funkcionavimo lygmenimis: kūno, asmens (individo) ir socialiniu“. Prie šių trijų lygmenų 20 amžiuje prijungiama aplinkos veiksnių klasifikacija ir neigiamos sąvokos
pakeičiamos teigiamomis arba neutraliomis, pavyzdžiui, kūno sutrikimai – kūno funkcijomis. Dėl naujos sampratos šis modelis vadinamas biopsichosocialiniu.
Įvairių mokslo šakų atstovai išskiria du pagrindinius negalios modelius: klinikinis/korekcinis ir socialinis/ interakcinis (Ruškus, 2002). Skirtingi autoriai negalios modelius įvardina skirtingai. Pavyzdžiui, Cloerkes (2001) individualų modelį vadina medicininiu, o socialinį – interakciniu; Ruškus (2002) individualų modelį įvardina klinikiniu-korekciniu, o socialinį – socialiniu interakciniu
Internetiniame puslapyje “Disabled world” apibūdinant klinikinį modelį, požiūris į negalią išreiškiamas, kaip asmens problema, kurią tiesiogiai sukėlė liga, trauma ar kitas sveikatos būklės pokytis, dėl kurio būtinos sveikatos priežiūros paslaugos. Valdant negalią siekiama ją “išgydyti “, arba individui reikia prisitaikyti prie jos, keičiant savo elgesį, tai lemtų “beveik – išsigydyti” arba efektyvų išsigydymą. Klinikiniame modelyje pagrindinis dėmesys skiriamas medicininei priežiūrai, taip pat jame svarbus politinis aspektas, kuris ieško kaip geriausiai pakeisti ar pertvarkyti sveikatos priežiūros politiką.
Socialinis negalios modelis atsirado iš negalios studijų (Disability studies) Didžiojoje Britanijoje. Jis nagrinėja kaip socialiai sukurtos problemos trukdo individui, turinčiam negalią pilnai integruotis į visuomenę (Viluckienė, 2008). Pagal šį modelį negalia nėra individo atributas, bet sudėtingos įvairios sąlygos, kurių dauguma kilo iš sukurtos socialinės aplinkos. Sprendžiant šią situaciją yra svarbi socialinė veikla, kurioje būtų prisiimta visuomenės kolektyvinė atsakomybė. Atsižvelgiant į vis dar opią diskriminacijos problemą, žmonėms su negalia svarbūs yra visapusiški aplinkos pakeitimai visose socialinio gyvenimo srityse. Socialinio modelio įgyvendinimas reikalauja didelių pokyčių tiek individo, tiek bendruomenės, tiek socialinės aplinkos (Viluckienė, 2008).
Negalios reiškinio sociologinę analizę pradėjo vystyti medicinos sociologija, nuo XIX a. biomedicinoje įsitvirtino požiūris, kad biofizinis „nenormalumas” sukelia socialinį „nenormalumą“. 1951 metais T. Parsonso suformuotas funkcionalistinis požiūris į ligą ir sveikatą, suformavo
biomedicininį arba individualųjį negalios sampratos modelį. Šiam susiformavusiam biomedicininiam negalios modeliui prieštaravo atsiradusios studijos Didžiojoje Britanijoje. Todėl prasidėjo neįgaliųjų judėjimas, kuris padarė didelę įtaka visuomenėje bei šiam modeliui (Viluckienė, 2008).
Šiandien Pasaulio sveikatos organizacija, vienijanti 193 šalis, pasiūlė įdiegti
biopsichosocialinį sveikatos priežiūros modelį, pagal kurį teikiant pagalbą sergantiesiems turi būti įvertinamos ne tik sveikatos sutrikimų priežastys, bet ir ligų pasekmės, kurias galima sumažinti pritaikant ligoniui aplinką, techninės reabilitacijos priemones, darant įtaką sergančiojo elgsenai. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakyme (2014) biopsichosocialinis požiūris į negalią sujungia skirtingus sveikatos modelius – biologinį, individualųjį ir socialinį. Vakarų šalyse plečiant požiūrį į žmogaus pažinimą ir jo mąstymą, palaipsniui pereinama nuo vienmatės asmens funkcionavimo sampratos prie daugiamatės. Praplėstame suvokime pastebima, kad ne tik asmens sveikatos pokyčiai, bet ir jo socialinis funkcionavimas apibrėžia jo neįgalumą. Pasaulinė sveikatos organizacija (2004) teigia, kad tai labiau demokratinis požiūris į neįgalumą. Dabar matuojama ne tik
tai, ko asmuo negali, bet ir tai, ką jis gali. Ši nauja samprata apibrėžia ne tik sveikatos pokyčius, bet ir aplinkos veiksnių ir asmenybės savybių sąveiką.
Apibendrinant galime teigti, kad laikui bėgant požiūris į neįgaliuosius pakito. Jis tapo demokratiškesnis, integruojantis humanistines pažiūras į asmenį.
1.2.1 Neįgaliųjų padėtis Lietuvos visuomenėje ir darbo rinkoje
Bedarbystės, nusikaltimų, benamystės, socialinės neįgaliųjų dezadaptacijos priežastis yra ta, jog šie individai patiria sunkumų dėl aplinkos įtakos. Sudėtingos aplinkos sąlygos sukuria nestabilią situaciją (pvz., dėl sudėtingos integracijos darbo rinkoje ir visuomenės požiūrio į šią socialinę grupę). Atsižvelgiant į tai galima teigti, jog bedarbystė yra socialinių ir ekonominių sutrikimų rezultatas. Socialiniu atžvilgiu pagrindinis neįgaliųjų integracijos veiksnys yra visuomenės požiūris į juos ir integruojančių socialinių struktūrų kokybės ir kiekybės stoka (Ruškus, 2001).
Iki Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje negalė ir neįgalieji egzistavo uždaroje socialinėje terpėje (Ruškus, 2010). Stengiantis pakeisti buvusią situaciją ir pagerinti neįgaliųjų integraciją, 2003 metai buvo paskelbti Neįgaliųjų metais. Reglamentuoti nauji įstatymai, kurie turėtų labiau padėti neįgaliesiems integruotis į visuomenę, darbo rinką. Tačiau ne vien tik leidžiami įstatymai gali garantuoti visavertę neįgalaus žmogaus integraciją į visuomenę, kuri, pasak Baranauskienės (2003), yra visų pirma integracija į profesinės veiklos sistemą. Atsižvelgus į 2003 metų Lietuvos ekonominę, politinę situaciją, pastebėtas didelis nedarbingumas. Statistikos departamento duomenimis 2003 m. Lietuvoje dirbo tik 10 proc. neįgaliųjų. Įvertinus tai, kad darbingo amžiaus neįgalieji sudaro 52,2 proc. visų neįgaliųjų, vadinasi, bedarbystė neįgaliųjų tarpe sudaro net 78 procentus. 2004 metais buvo įteisintos Profesinės reabilitacijos vystymo 2004-2010 m. Lietuvoje strateginės kryptys (Zenkevičiūtė, 2005). Esama Lietuvos statistika atitinka Jungtinių Tautų Organizacijos skelbiamas tendencijas, pagal kurias maždaug 10 proc. pasaulio gyventojų turi negalią. Žmonių su negalia skaičius nuolat didėja.
Apie nepalankią žmonių, turinčių negalią, situaciją ekonominio aktyvumo atžvilgiu liudija nepakankamas jų užimtumas. Darbo rinkoje dalyvauja tik apie 15 proc. (28–29 tūkst.) neįgaliųjų, iš jų apie 5 proc. turi bedarbio statusą. (2009 m. duomenys). Darbdavių suinteresuotumas įdarbinti
Socialinių įmonių įstatymą (Žin., 2004, Nr. 96-3519). Darbo ir socialinių tyrimų institutas savo parengtame socialiniame pranešime apie diskriminacijos apraiškas (2011) teigia, kad šios priemonės leidžia efektyviau grąžinti neįgaliuosius į darbo rinką, bet ne visada jos yra veiksmingos.
Būtų galima išskirti šiuos žmonių su negalia integracijos į darbo rinką sunkumus [Bagdonas ir kt., 2007, p. 145–153]:
Neįgalieji laikomi socialinės politikos objektu, o ne potencialiu darbo jėgos šaltiniu.
Ribotas darbo rinkos paslaugų prieinamumas dėl nepakankamo finansavimo.
Nelankstus darbo rinkos priemonių parinkimas ir nepakankamas jų suderinimas su socialinėmis paslaugomis.
Ilgą laiką darbo rinkoje nedalyvaujantys neįgalieji dažnai stokoja pasitikėjimo savo gebėjimais ir jiems reikia papildomos paramos.
Dėl nepakankamo negalios supratimo paplitęs gana neigiamas požiūris į neįgaliuosius kaip potencialią darbo jėgą.
Tiesioginė ir netiesioginė neįgaliųjų diskriminacija. Darbdaviai neturi motyvacijos įdarbinti neįgaliuosius.
Sąlyginai žemas neįgaliųjų išsilavinimas, nes jiems sudėtinga įgyti bendrąjį išsilavinimą.
Menki darbo įgūdžiai. Nenoras keisti profesiją.
Lietuvos socialinių tyrimų centro Darbo ir socialinių tyrimų instituto Socialiniame pranešime apie diskriminacijos apraiškas Lietuvoje (2011 m.) minima, jog patys neįgalieji nurodo šias
svarbiausias kliūtis dalyvauti darbo rinkoje [Skučienė, Šumskaitė, 2005, p. 19–20]: fizinės sveikatos būklė, neigiama darbdavių nuomonė apie neįgaliuosius, žemas darbo užmokestis, nepakankamas Darbo biržos dėmesys neįgaliųjų įdarbinimui, ribotas neįgaliųjų mobilumas ir jų poreikiams nepritaikyta aplinka.
Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarime (2002) dėl Nacionalinės žmonių su negalia socialinės integracijos 2003–2012 metų programos patvirtinimo, buvo nurodyti Negalios informacijos ir konsultavimo biuro atlikto tyrimo duomenys. Šiame tyrime 80 procentų apklaustų žmonių su
moterų su negalia patiria stresą dėl santykių su šeimos nariais, kadangi jaučiasi priklausomos nuo kitų. Žmonėms su negalia sunkiau jaustis pilnaverčiais dėl akivaizdžios priklausomybės nuo kito asmens. Prisideda ir neigiamas visuomenės požiūris, dėl negalios ribotos finansinės galimybės, išlaikytinio vaidmuo bendruomenėje, ugdymo, socialinių paslaugų stoka. Kartais žmonės su negalia žeminami arba išnaudojami šeimos narių ar kitų asmenų. Žmonės su negalia mažai žino apie savo teises ir tarnybas, į kurias turėtų kreiptis tokiais atvejais.
SADM duomenimis, 2010 m. Lietuvoje buvo apie 267,2 tūkst. neįgaliųjų, iš jų apie 64,8 proc. arba 173,3 tūkst. sudarė darbingo amžiaus asmenys. Iš jų dirbo apie 44 tūkst. arba 25,4 proc.
Apibendrinant galima teigti, kad dirba tik kas ketvirtas dirbti galintis neįgalus asmuo. Galimybių studijoje apie neįgaliųjų įdarbinimo galimybių plėtrą (2012) nurodyta, kad 2010 m. bendras šalies nedarbo vidurkis buvo 17,8 proc., neįgaliųjų tarpe jis siekė 74,6 proc. 2012 m. bendras neįgaliųjų skaičius – 260.155 , iš jų nedirbančių invalidumo pensijų gavėjų , pagal invalidumo grupes ir lytį, bendras skaičius – 69.954. Neįgalieji, kuriems nustatytas profesinės reabilitacijos poreikis bendras skaičius-737 (SADM, 2013). Taigi galime teigti, kad mūsų šalyje neįgaliųjų nedarbo problema reikalauja ypatingo dėmesio, taip pat pastebima teigiama tendencija lyginant 2011 ir 2012 metus, bendras neįgalių asmenų skaičius sumažėjo 4,5 tūkst., o pasiskirstymo pagal negalios sunkumą tendencijos išliko panašios.
Vertinant neįgaliųjų įsidarbinimo galimybes didelę įtaką turi išsilavinimas. Nagrinėjant NDNT (neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) statistinius duomenis surinktus iki 2011 metų galima daryti išvadą, kad didžiausią įsidarbinimo galimybę Lietuvoje turi neįgalieji įgiję aukštąjį, aukštesnįjį ir profesinį išsilavinimą, tai yra 18,2 proc. Neįgaliųjų apklausos duomenimis daugiausia neįgaliųjų turi profesinį ir aukštąjį išsilavinimą (73,3 proc. visų apklaustųjų), nebaigtą vidurinį išsilavinimą – 7,9 proc. apklaustųjų.
Galime daryti išvadą, kad didžiausią poreikį darbo ir profesinių įgūdžių įgijimui turi neįgalieji turintys nebaigtą vidurinį ir vidurinį išsilavinimą. Norint pagerinti neįgaliųjų integraciją į visuomenę buvo sukurta jos sistema, kuri apima vyriausybinių, nevyriausybinių bei visuomeninių organizacijų teikiamas paslaugas, kad tenkintų neįgaliųjų poreikius, siekiant visiškos šių asmenų integracijos.
1 pav. Neįgaliųjų socialinės integracijos sistema
(VšĮ Vilties oazė, 2013)
Didelę įtaką pasikeitusiai ir pagerėjusiai situacijai Lietuvoje dėl požiūrio į neįgaliuosius turėjo nevyriausybinių organizacijų, žiniasklaidos veikla, gyvenimo kokybės reikalavimai sugebėjo pakeisti ne tik daugelio specialistų, bet ir piliečių nuostatas bei valstybinę neįgaliųjų integracijos politiką (Ruškus 2001).
Taip pat neįgaliųjų sėkmingoje integracijoje svarbų vaidmenį suvaidino Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama socialiniams projektams. Darbo autorė kelerius metus dirbo projekte
„Vilniaus, Utenos, Šiaulių regionų žmonių su negalia ir benamių integracija į darbo rinką”, kuris buvo remiamas šiomis lėšomis. Projekte dalyvavo 140 dalyvių, iš jų 125 – neįgalieji. 2014 metų rugsėjį sėkmingai į darbo rinką buvo integruota 29 žmonės. Panašių projektų Lietuvoje vyksta pakankamai daug, todėl galima manyti, kad jie pagerina neįgaliųjų integraciją.
1.2.2 Neįgaliųjų padėtis Europoje socialiniame ir ekonominiame kontekste
Australų sociologo Brendan Gleeson (1997) nuomone visuomenės požiūris į neįgaliuosius susiformavo XVIII a. pab. Vakarų visuomenėje darbo santykiai vis labiau tapo susieti su stambaus masto industrija, neįgalūs žmonės sistemingai buvo išstumiami iš ekonominio darbo sektoriaus. Ilgos darbo valandos ir aplinka fabrikuose reikalavo standartizuotai, intensyviai, greitai bei vikriai atlikti užduotis, o daugelis žmonių, turintys fizinių sutrikimų, nebuvo pajėgūs dirbti tokiomis sąlygomis. XIX a. stambaus kapitalo industrijai palaipsniui iš rinkos išstūmus smulkiųjų cechų prekinę gamybą,neįgalieji tapo visiškai ekonomiškai nuo visuomenės paramos priklausančia socialine grupe. Įprastai šie asmenys buvo apibūdinami kaip „neproduktyvių” ir „išlaikytinių “ klasė, kuri turi būti dėkinga bendruomenei, kuri juos gelbsti nuo bado ir skurdo (Viluckienė, 2008).
Itin svarbų vaidmenį istoriniame pasaulio kontekste suvaidino psichiatras Philippe Pinel, kuris pristatė humaniškus ir psichologiškai orientuotus principus į psichikos ligonių priežiūrą. Jis teigė, kad psichikos liga yra medicininė liga ir kad ja suserga žmonės, turintys paveldimą polinkį į psichikos sutrikimus bei veikiami itin didelės socialinės ar psichologinės įtampos. Šis požiūris yra labai arti dabar vyraujančio supratimo apie psichikos sutrikimus(Kandel, 2012).
2003 metai Europoje buvo paskelbti Neįgaliųjų metais. Europos Sajungos strategijoje dėl negalios (2010 – 2020) pažymima, kad šiuo metu apie 80 mln. ES gyvenančių žmonių turi didesnę ar mažesnę negalią. Dėl fizinių kliūčių, pavyzdžiui, norint studijuoti arba dirbti, jiems gresia socialinė atskirtis. Dėl mažesnio neįgaliųjų užimtumo ir išsilavinimo jų skurdo lygis 70 % didesnis už vidurkį.
Europos aukščiausiųjų valdymo institucijų ataskaitose ir diskusijose neįgalumo klausimais kaip viena labiausiai spręstinų problemų minimas neįgaliųjų įdarbinimas. Šiai problemai tirti sukurta darbo grupės ataskaita aiškiai rodo, kad neįgalumas neigiamai atsiliepia dalyvavimui darbo rinkoje. Apytikriai apskaičiuota, kad 52 proc. žmonių su negalia nėra ekonomiškai aktyvūs, o tarp sveikųjų šis skaičius yra tik 28 proc. Neįgalieji sudaro 14 proc. iš visų darbingo amžiaus žmonių Europos
Sąjungoje ir tai yra maždaug 26 mln. darbingo amžiaus žmonių. Europos Komisija pabrėžia, kad žmonės su negalia priklauso labai didelės rizikos grupei, kuriai gresia netekti darbo ar tapti ilgalaikiais bedarbiais. (Jaunimo karjeros centras, 2013).
1.3 Darbo svarba asmenybei
Vertinant darbo svarbą žmogui, tai svarbi kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis. Tai ne tik jo pajamų šaltinis, kuris lemia vienokį ar kitokį gyvenimo lygį, suteikia finansinį saugumą ir psichologinį komfortą, bet ir viena iš prasmingų žmogaus savirealizacijos formų. Sėkminga darbinė profesinė veikla – viena iš reikšmingesnių asmenybės integravimosi į sociumą (Juodraitis, 2001). Žmogui labai svarbu galėti dirbti ir užsidirbti, jaustis naudingu, taip jis įprasmina save gyvenime. Darbas teikia žmogui ne tik finansinį saugumą, bet ir didina savigarbą, sudaro galimybių užmegzti socialinius kontaktus, yra svarbus laiko struktūravimo būdas (Sutton, 1999).
Darbas psichologiškai praturtina asmenį. Taip pat ugdo asmens atsakomybės bei pareigos jausmą. Įvairūs socialiniai tyrimai nurodo glaudžias darbo ir gyvenimo kokybės sąsajas: dirbantis asmuo yra dažnai labiau patenkintas savo gyvenimu nei nedirbantis asmuo. Visa tai dažniausiai susiję su savirealizacijos poreikiu, kurį patenkina darbas (Frankl, 2007).
Veiksmo teorija pabrėžia, kad žmogus aktyviai gyvendamas savo aplinkoje ir valdydamas savo poreikius, tai Hacker (1998) pavadino “asmenybės stiprinimu”, kuris apima visas kompetencijos, pasitenkinimo ir savigarbos rūšis. Poreikių reguliacija (sudėtingumas) ir galimybių reguliacija
(kontrolė) turi šį teigiamą poveikį, kuris nukreipia įvairius žmonių poreikius ( pvz.: kaip jaustis kompetentingais, pasididžiavimą) (Zapf, 2002).
Šiuolaikinės rinkos sąlygomis darbas yra vienas svarbiausių asmens pragyvenimo šaltinių. Jis daugumai asmenų yra pagrindinė sąlyga, leidžianti patenkinti būtinuosius poreikius. Vis dėlto
šiuolaikinės verslo ar darbo rinkos tendencijos lemia tai, kad tam tikros socialinės asmenų grupės yra nepajėgios konkuruoti, kad gautų darbą ar pradėtų verslą, todėl daugumai Europos Sąjungos valstybių tenka prisiimti socialinę atsakomybę ir išspręsti šių asmenų socialines, ypač nedarbo, problemas (Šimoliūnas, 2008).
Galimos nedarbo pasekmės gali sukelti neurozę. Pasak Viktoro E. Franklio, psichologiniai bedarbių stebėjimai paskatino sukurti nedarbo neurozės sąvoką. Jos simptomatologija pasižymi ne depresija, o apatija. Bedarbio interesų sritis vis siaurėja, jo iniciatyva mažėja. Niekuo neužimtą laiką jis išgyvena kaip tuštumos jausmą. Jaučiasi nenaudingas. Biologijoje susiduriame su vadinamaisiais jungiamojo audinio išvešėjimais. Nedarbo neurozė ‒ kaip bet kuris neurozinis simptomas ‒ yra pasekmė. Tuo pačiu tai ir dvasinis bei egzistencinis sprendimas. Žmogaus psichikos reakcija nėra nulemta. Kiekvienas žmogus elgiasi skirtingai, tam įtakos turi asmenybė, jo pasaulėžiūra (Frankl,
2007). Valakupių reabilitacijos centre atliktas psichologų tyrimas (2010-2012) taip pat parodė, kad daugiau depresijos ar nerimo požymių turintys asmenys linkę įžvelgti daugiau kliūčių įsidarbinimui.
Dėl visuomenėje vyraujančių įsitikinimų neįgaliesiems įsidarbinti bei atstatyti savo socialinius įgūdžius yra žymiai sudėtingiau nei sveikiems asmenims. Taip pat jiems yra sunkiau prisitaikyti prie besikeičiančių darbo rinkos sąlygų, dėl socialinio paramos tinklo nebuvimo, patirtų įvairių išgyvenimų bei traumų. Daugelis pažeidžiamų asmenų linkę pasiduoti bejėgiškumui, netiki, kad turi gebėjimų ir vidinių resursų keisti situaciją, ieškoti išeičių pagerinti savo gyvenimo kokybę.
Psichologinės paramos ir konsultavimo centras (2009-2011) apžvelgė socialinius-psichologinius tyrimus, kurie rodo, kad ilgiau nei metus nerasdamas darbo, žmogus praranda viltį įsidarbinti, dažnai nesistengia atnaujinti žinių, persikvalifikuoti, nuleidžia rankas ir nebededa jokių pastangų keisti gyvenimą. Todėl kiekvienais metais šis atotrūkis didėja – bedarbis užsidaro namuose, šeimoje, prarandami socialiniai kontaktai, ryšys su visuomene. Nedarbo sukelta socialinė atskirtis yra viena sunkiausių atskirčių, nes darbas, profesiniai ryšiai, socialinis bendravimas yra neatsiejami
pilnaverčiam socialiniam funkcionavimui. Svarbu paminėti, kad kiekvienas žmogus, ieškodamas darbo, dalyvaudamas įdarbinimo atrankose bei pokalbiuose, patiria stresą. Asmenys, ilgesnį laiką neradę darbo, patiria socialinę atskirtį ir žymiai didesnį stresą, o jam užsitęsus – vidinius, psichologinius padarinius. Atsižvelgiant į tai, labai svarbu kartu su profesiniais, perkvalifikavimo kursais paraleliai vykdyti ir psichologinius bei socialinių įgūdžių atstatymo reabilitacinius mokymus. Pirmoje eilėje turėtume pagydyti žmogaus vidų, tai yra jo mąstymą, pasitikėjimą savimi, savivoką, padėti jam pažvelgti į savo padėtį kitomis akimis.
Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, kad svarbu ne tik pasiekti neįgalaus asmens įdarbinimo, bet ir palaikyti jį įsidarbinus bei pagelbėti adaptaciniame laikotarpyje. Tai pagrindžia atlikti tyrimai, kad emocinis disonansas yra stresorius, kuris susietas su emociniu išsekimu ir nepasitenkinimu dėl darbo (Zapf, 2002). Vykdant profesinę reabilitaciją tiek Lietuvoje, tiek ir užsienio šalių praktikoje
įsidarbinant ir po įsidarbinimo padeda neįgaliajam atvejo vadybininkas. Tačiau mokslinių tyrimų išvados byloja, kad nemažiau svarbi ir psichologinė pagalba, kuri turėtų tęstinumą po įsidarbinimo, siekiant mažinti neigiamų emocijų, išgyvenimo bei distreso poveikį.
Neįgalieji asmenys yra ta visuomenės grupė, kuri patiria didesnę socialinę atskirtį. Jiems reikalinga kompleksinė socialinė parama, kuria siekiama sudaryti būtiniausias sąlygas sėkmingai integracijai į visuomenę. Tačiau daugelis neįgaliųjų dėl savo negalios turi minimalų išsilavinimą bei darbo patirtį, todėl atsiduria lyg uždarame rate.
Atsižvelgiant į bendrą Lietuvos neįgaliųjų situaciją, yra labai svarbu dėmesys, kuris turi būti skiriamas jų integracijai į darbo rinką, pasitelkiant tam visas galimas priemones. Viena iš tokių priemonių yra profesinė reabilitacija (Bagdonas ir kt., 2008).
1.4 Profesinė reabilitacija neįgaliesiems
Dažna ligos, negalios pasekmė yra atskirtis nuo darbo pasaulio ir tuo pačiu nuo visuomenės. Siekiant palengvinti šią situaciją yra kuriami įstatymai, kuriais siekiama palengvinti integraciją tų neįgaliųjų, kurie nori ir gali dirbti. Europos Sąjungoje žmonių su negalia turinčių darbą buvo 22,3% mažiau, nei žmonių neturinčių jos. Akivaizdus nedarbingumo poveikis yra ne tik asmeniniame lygmenyje (pasitenkinimo stoka, nesugebėjimas susidoroti arba pajamų praradimas), bet taip pat socialinis ir ekonominis. Taip pat galima pastebėti, kad prastėja darbo našumas ir didėja sveikatos priežiūros išlaidos. Papildoma našta tenka šeimoms, juos slaugantiems ir bendradarbiams, kuriems reikia imtis papildomos atsakomybės. Pagal TFK negalia apibrėžiama kaip asmens kūno sandaros ir funkcijų sutrikimas, veiklos ar dalyvavimo joje apribojimas. Todėl negalia yra priešingybė veiklumo ir, pažvelgus iš darbinio konteksto, tai yra nedarbingumas. Įvairūs tyrimai taip pat pabrėžė,
psichosocialinių veiksnių svarbą, vertinant individualią asmens motyvaciją ir elgesį, taikant sugrįžimo į darbą intervenciją (Escorpizo ir kt., 2011).
Viena iš svarbiausių profesinės reabilitacijos dalių yra psichologinė, socialinė reabilitacija, kai įvairiomis priemonėmis siekiama kryptingai paveikti asmens mąstymą ir elgesį, kelti jo savivertę, grąžinti jo motyvaciją, gebėjimą dirbti (Bagdonas ir kt., 2008).
Profesinė reabilitacija apima šiuos procesus, kurie pagerina asmens darbo našumą, padeda jam sugrįžti į darbą arba įsidarbinti naujose pareigose, kurios atitinka jo dabartinę sveikatos būklę. Profesinės reabilitacijos paslaugos yra pagrįstos atsižvelgiant į individualius asmens poreikius, nustato kokių išteklių ar paslaugų gali prireikti neįgaliajam, kad jis būtų įdarbintas arba įsidarbintų (Escorpizo ir kt., 2011).
Vertinant profesinę reabilitaciją visuomenininiu kontekstu, svarbiausia yra siekti visiškos neįgaliųjų integracijos tiek darbe, tiek visuomenėje (Escorpizo ir kt., 2011).
1.4.1 Profesinės reabilitacijos praktika Lietuvoje
Po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje atsirado galimybė plėtotis humanistinės
psichologijos (A.H. Maslow, C. Rogersas) krypties idėjoms, kurios skatino vertybių ir nuostatų kaitą. Visuomenei atsivėrė skaudūs neįgaliųjų izoliacijos faktai. Jų akivaizdumas skatino sparčią neįgaliųjų socialinės integracijos ir psichologinės reabilitacijos idėjų raidą. Nuo 18 metų iki senatvės pensijos amžiaus yra nustatomas darbingumo lygis, įvertinus asmens sveikatos būklę ir galimybes atlikti turimos kvalifikacijos darbus, įgyti naują kvalifikaciją ar dirbti darbus, nereikalaujančius profesinės kvalifikacijos po to, kai yra panaudotos visos galimos medicininės ir profesinės reabilitacijos bei specialiosios pagalbos priemonės. Darbingumas įvertinamas procentais (Piličiauskas, 2005).
Profesinės reabilitacijos svarbą reglamentuoja Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas (2005). Jame profesinė reabilitacija apibrėžiama kaip asmens darbingumo, profesinės kompetencijos ir pajėgumo dalyvauti darbo rinkoje atkūrimas arba didinimas ugdymo, socialinio, psichologinio,
reabilitacijos bei kitomis poveikio priemonėmis. Joje dalyvauja darbingo amžiaus neįgalieji. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba pateikė profesinės reabilitacijos paslaugų poreikio nustatymo rodiklius, kurie nurodyti 2 paveiksle.
2 pav. Profesinės reabilitacijos paslaugų poreikio nustatymo rodikliai 2007- 2015m.
[http://www.ndnt.lt/index.php?-1551207186]
Pagal 2 paveikslo duomenis galime matyti, kad didžiausias profesinės reabilitacijos paslaugų poreikis nustatytas 2012 m. Nuo 2013m. pastebima, kad nustatytas žymiai mažesnis poreikis
profesinės reabilitacijos paslaugų, ypač 2014m. Tam įtakos turėjo 2013 m. balandžio 1 d. įsigaliojusi nauja Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m gruodžio 31 d. įsakymo Nr. A1-302 „Dėl Profesinės reabilitacijos paslaugų poreikio nustatymo kriterijų aprašo ir Profesinės reabilitacijos paslaugų teikimo bei finansavimo taisyklių patvirtinimo“ redakcija. Pagrindiniuose pasikeitimuose pažymėti šie esminiai pokyčiai, kad prioritetas teikiamas asmenims, kurių poreikis nustatytas vertinant darbingumo lygį pirmą kartą. Profesinės reabilitacijos programoje gali dalyvauti asmuo, jeigu jo darbingumo lygis yra 0 –45 procentų (SADM). Taip pat buvo sumažintas vienos dienos dalyvavimo profesinės reabilitacijos programoje paslaugų įkainis.
Nuo 2005 m. Lietuvoje profesinės reabilitacijos paslaugas teikė vienintelis Valakupių reabilitacijos centras; 2011 m. jau yra 11 profesinės reabilitacijos centrų, teikiančių šias paslaugas skirtingas negalias turintiems asmenims visoje Lietuvoje (VRC, 2010-2012).
Kiekvienais metais profesinės reabilitacijos programą baigia 200-300 neįgaliųjų. Šių asmenų įdarbinimo rodikliai kasmet didėja – nuo 36 proc. 2008 m. iki 58 proc. 2011 m. III ketv. Šie duomenys pateikti 3 paveiksle.
3 pav. Negalią turinčių asmenų įsidarbinimo rezultatai 2008 – 2011 m. III ketv. Sudaryta remiantis profesinės reabilitacijos paslaugas teikiančių įstaigų apklausos duomenimis
[http://www.reabilitacija.lt/uploads/documents/alakupiu_reabilitacijos_centras_press.pdf] Stebimos teigiamos tendencijos įsidarbinti neįgaliems asmenims, pabaigusiems profesinės reabilitacijos programą. Šie duomenys pateikiami 4 paveiksle.
4 pav. Neįgalių asmenų, baigusių profesinės reabilitacijos programą ir registruotų darbo biržoje, įdarbinimo rezultatų palyginimas (proc.) 2007 – 2010 m. Sudaryta remiantis profesinės reabilitacijos paslaugas teikiančių įstaigų apklausos duomenimis
[http://www.reabilitacija.lt/uploads/documents/alakupiu_reabilitacijos_centras_press.pdf] Valukupių reabilitacijos centro psichologės Daiva Juozapavičienė ir Rūta Sargautytė atliko tyrimą 2010-2012 metais, kurio tikslas buvo išsiaiškinti neįgaliųjų motyvus ir kliūtis dirbti bei atskleisti jų sąsajas su asmens emocine būsena.Tyrimas parodė, kad pagrindiniai motyvai dirbti yra pinigai, užimtumas, bendravimas, saviraiška. Kliūtys, kurias įvardino neįgalieji yra sveikata, darbo
patirties stoka ir kompetencijos trūkumas. Buvo nustatytas silpnas teigiamas ryšys tarp kliūčių dirbti kiekio ir depresiškumo bei klūčių dirbti ir nerimo stiprumo (Juozapavičienė, Sargautytė, 2013).
Užsienio tyrėjų patirtis rodo, kad dailės terapija yra veiksminga neįgaliųjų reabilitacijos priemonė. Svarbu paminėti, kad mūsų šalyje jos taikymas yra ganėtinai ribotas. Pavyzdžiui, šios Lietuvos įstaigos - Vilniaus Žirmūnų darbo rinkos mokymo centras, Valakupių reabilitacijos centras, dirbančios su neįgaliaisiais, atstatant jų darbinius, socialinius įgūdžius yra naudojusios dailės terapiją, bet nėra atlikta išsamesnių mokslinių tyrimų. Dienos centre „Šviesa” nuo 1996 metų vyko saviraiškos užsiėmimai: dailės, keramikos, spalvotų vokų gamyba, paveikslų iš skiautinių gamyba (Budavičienė ir kt., 2006). Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrija vykdo užimtumo terapiją, viena iš jos dalių - dailės terapija (Brijūnaitė, 2007). Kitų duomenų apie dailės terapijos taikymą suaugusiųjų neįgaliųjų reabilitacijoje mums nepavyko rasti.
Apibendrinant, galima teigti, kad profesinės reabilitacijos programa turi teigiamą įtaką neįgaliųjų galimybėms įsidarbinti, o jos metu teikiama psichologinė pagalba padeda lengviau adaptuotis esamoje jų gyvenimo situacijoje. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad dailės terapija šioje programoje taikoma minimaliai ir neoptimizuotai, nėra dirbančių dailės terapeutų, šiose įstaigose tai atlieka studentai praktikos metu arba kitų specialybių specialistai (pvz.: psichologai, socialiniai darbuotojai ir kt.), neturintys dailės terapeutų kvalifikacijos. Šiandien tai opi problema ne tik įstaigose, teikiančiose profesinės reabilitacijos programą, bet visos Lietuvos mastu.
1.4.2 Profesinės reabilitacijos modeliai užsienio praktikoje
Europos šalių mokslo teorija ir praktika rodo, kad neįgaliųjų profesinės reabilitacijos sistemos modelį turėtų sudaryti keturios pagrindinės struktūrinės dalys: profesinis konsultavimas, profesinis rengimas, įdarbinimas, profesinė ir socialinė pagalba darbo vietose. Šių keturių profesinės
reabilitacijos dalių darna užtikrina neįgaliųjų profesinės adaptacijos ir įsidarbinimo sėkmę. Kita vertus, minėtų sistemos dalių nepakankamas funkcionavimas tampa kliūtimi neįgaliųjų integracijai į darbo rinką, skatina didelės grupės įmonių socialinę atskirtį (Baranauskienė, Juodraitis, 2008, cit. pagal E. Lingaitienė, 2010).
Didžiojoje Britanijoje, profesinėje reabilitacijoje susiformavo šios strategijos, kurias galima būtų apibūdinti kaip iš viršaus į apačią ir iš apačios į viršų. Požiūris iš “viršaus į apačią” yra susijęs su vyriausybės politika ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (OECD). Pateiktoje ataskaitoje, aptariant valstybių narių naudojamas strategijas, galime įžvelgti siekimą patenkinti du galimai prieštaringus tikslus. Norima, kad žmonės su negalia optimaliai dalyvautų visuomenės gyvenime (ir ypač dirbtų apmokamą darbą) ir tuo pačiu metu užtikrinti, kad tie, kurie negali dirbti, turėtų pajamų garantą. Ataskaitoje raginama pripažinti, kad nuo negalios lygio nepriklauso individo gebėjimas dirbti; taip pat asmenys su negalia turi įsipareigojimų ir prieš visuomenę; todėl siekdami įsidarbinti, daugeliui reikalingas individualus darbas / išmokų paketas; darbdaviai taip pat yra labai svarbūs šiame procese (Frank , Sawney, 2003).
Vertinant strategiją “iš apačios į viršų” norima atkreiti dėmesį, koks yra svarbus gydytojo vaidmuo profesinės reabilitacijos procese. Jo požiūris, žinios, kompetensija ir išduodamos pažymos turi didelę įtaką galimybei tęsti profesinę reabilitaciją bei siekti sėkmingai įsidarbinti. Strategija “iš apačios į viršų” visose šalyse taiko nevyriausybinės organizacijos. Jos pirmosios nustato poreikius ir visuomenėje esančias socialines problemas, taiko naujus netradicinius jų sprendimo būdus, yra
dinamiškos, dažnai sprendžia tokias nepopuliarias socialines problemas, kurioms viešoji administracija ir politikai skiria nepakankamai arba visai neskiria jokio dėmesio, jų veikla pasižymi lankstumu ir partneryste. Svarbiausia jų veiklos kryptis – žmonių dėl skurdo, nedarbo ir kitų veiksnių atsirandančių žemiau skurdo ribos ir tampančių socialine atskirtimi, socializacija. Socialinė atskirtis – tai pilietinių teisių, įskaitant politines, ekonomines, socialines ir kultūrines, netolygaus pasiskirstymo bei
paskirstymo išraiškos (Dahrendorf, 1996).
Pastebima, kad žmonių civilizacijoje sumažėjo skirtumas tarp pagyvenusių žmonių, sergančių ar turinčių negalią. Todėl šis klausimas šiandiena yra itin aktualus. Vyriausybės suteikia finansinius išteklius, siekdamos palengvinti įsidarbinimą ir pašalinti finansines kliūtis. Skirtingų šalių teisės aktai skiriasi. Pavyzdžiui, Austrijoje, Danijoje, Ispanijoje, Švedijoje ir Šveicarijoje prašymas pašalpos gavimui automatiškai laikomas profesinės reabilitacijos prašymu; Vokietijoje, Norvegijoje ir
Lenkijoje, laipsnis priverstinės reabilitacijos yra šiek tiek mažesnis; tuo tarpu Australijoje, Kanadoje, Prancūzijoje, Italijoje, Korėjoje, Meksikoje, Portugalijoje, Jungtinėje Karalystėje ir JAV profesinė reabilitacija yra visiškai savanoriška (Frank , Sawney , 2003).
2005 m. JAV buvo atliktas platus tyrimas, kuris tyrė profesinės reabilitacijos paslaugų poveikį neįgaliųjų įsidarbinimui. Buvo sudarytos trys negalios grupės: jutimų/komunikacijos, fizinės ir
profesinės reabilitacijos paslaugas sėkmingai įsidarbino. Didžiausią pasisekimo įsidarbinti rodiklį (75%) turėjo neįgalieji, turintys jutimo/bendravimo negalią. Palyginimui: sėkmingai įsidarbino 56% neįgalieji, turintys fizinę negalią ir 55% turintys psichinę negalią (Dutta ir kt., 2008).
Didžiojoje Britanijoje, pacientui įmanoma sugrįžti į darbą tik baigus gydymąsi, ši strategija susilaukia vis stipresnės kritikos. Palyginimui: Vokietijoje profesinės reabilitacijos dalis turi vykti prieš gydimąsi ir kita dalis ‒ po (Frank, Sawney, 2003).
Darbo autorė, dirbdama projekte „Vilniaus, Utenos, Šiaulių regionų žmonių su negalia ir benamių integracija į darbo rinką“ 2014 m., buvo išvykusi į Vokietiją, Hamburgą pasisemti gerosios praktikos. Gali pasidalinti plačiau apie Vokietijoje vykstančią profesinę reabilitaciją. Organizacijos, dirbančios su neįgaliųjų integracija, pristatė veikiančius profesinės reabilitacijos modelius.
Vokietijos nevyriausybinės organizacijos kartu su kitomis suinteresuotomis organizacijomis, institucijomis susibūrė į tinklus. Taip pat veikia socialinės konsultacijos tinklai. Žmogumi rūpinamasi nuolat, maždaug iki trijų metų. Atstovas, socialinis darbuotojas, savanoris visur lydi neįgalųjį. Būna žmonės sugrįžta, kai jiems vėl prireikia pagalbos. Žmonės, kurie kreipiasi pagalbos, skirstomi pagal lygmenis:
1. Kurie yra susitvarkę su savo asmeninėm problemom (pvz., skyrybos) 2. Turi skolų, bet tvarkosi su asmeninėm problemom.
3. Sunkiausia grupė, kuri nepajėgia išspręsti savarankiškai asmeninių problemų. Taip pat
dažniausiai turi skolų, neturi išsilavinimo, turi įvairių priklausomybių, serga psichikos ligomis. Žmoniems iš trečio lygmens dažniausiai yra suteikiamas būstas.
Vokietijos konsultacinis centras “Beratungsstelle handicap” veikian Hamburge ir
bendradarbiauja su 500 įmonių. Neįgaliajam asmeniui padeda integruotis į darbo rinką, konsultuoja, nukreipia į kitas organizacijas, kurios jam gali padėti sprendžiant iškilusias problemas. Projektas vykdomas jau 9 metai, kadangi yra didelis poreikis jų teikiamoms paslaugoms, jis nuolat pratęsiamas. Projektą finansuoja Europos socialinis fondas.
Asociacija „Mook wat” įsikūrė 1983 metais Vokietijoje. Ji dalyvauja socialiniame sektoriuje, turi platų labdaros paslaugų paketą. Taip pat siūlo užimtumo galimybes ilgalaikiams bedarbiams, mokymą ir švietimą specialiųjų poreikių jaunimui. Asociacija teikia socialines konsultavimo paslaugas dėl pašalpos būstui.
„Mook Wat” pirmiausia siekia neutralizuoti skurdą ir vienatvę neišsivysčiusiose Hamburgo dalyse. Taip pat sudaro asmeniui individualų pagalbos teikimo planą.
Apžvelgus mokslinę literatūrą apie vykdomą profesinės reabilitacijos programą užsienio šalyse, pastebėta, kad kiekviena šalis turi savo įstatyminę bazę. Vienur įstatymai yra labiau
demokratiški (pvz., JAV), kitur – griežtesni (pvz., Austrijoje). Atlikti moksliniai tyrimai patvirtina teigiamą šios programos įtaką asmens su negalia gyvenimo kokybei. Harlan Hahn (2007) paminėjo, kad profesinė reabilitacija nėra vien ekonominės svarbos: ji keičia gyvenimus. Analizuojant užsienio mokslinę literatūrą, mums nepavyko rasti duomenų apie dailės terapijos vykdymą profesinės
reabilitacijos programoje.
1.5 Dailės terapija
Dailės istorijos šaknys siekia dar pirmykštes kultūras, kuriose piešinys turėjo maginės ir neverbalinės komunikacijos prasmę. Archainės meno formos ir vaikų piešiniai – tai simbolių kalba. Neverbalinė komunikacija ir simbolių kalba – svarbios dailės terapijos sąvokos. Simbolinė spalvos, piešinio reikšmė buvo savotišku žodžiu. Simbolis esantis ornamente, piešinyje palaikydavo ryšį ir bendravimą tarp žmogaus ir jo dievų bei dvasių. Pirmieji vaiko piešiniai, kaip ir pirmieji mūsų protėvių piešiniai, yra ir buvo skirti bendravimui palaikyti (Brazauskaitė, Dikčiūtė, 2015).
Istorinės dailės terapijos ištakos susijusios su XIX a. pab. – XX a. pr. įvykusiu meninės savimonės ir meno sampratos perversmu ( Leliugienė, Klemkaitė, 2004). Pačio dailės termino (art therapy) vartojimas pasklido pirmiausia angliakalbėse šalyse. Jos gimimo lopšiai yra Didžiojoje Britanijoje ir JAV. Adrianas Hillas buvo pirmasis asmuo, pavartojęs dailės terapijos terminą savo knygoje “Art Versus Ilness” 1945 m (Liebmann M., 2004). Jis šį terminą pavartojo aprašydamas savo darbą su pacientais. Adrianas teigė, kad dailė teigiamai gali paveikti ligonį, nes piešdamas jis nukreipia savo mintis nuo esamos sveikatos būklės.
Apie vaizdinių išraišką C. G. Jungas išdėstė savo filosofijoje, kad individo asmeniniai ir kolektyviniai simboliai iškyla jo psichikoje, kai jis pasitelkia aktyvią vaizduotę. Tai turėjo įtakos daudeliui dailės terapeutų. Pats Jungas piešdavo vaizdinius. Vienas iš labiausiai jam patikusių simbolių – mandala. C. G. Jungas (1950) savo „ Individualizacijos proceso studijoje” rašė, kad
piešiant mandalas, atrodo, kad piešinys randasi iš savęs ir dažnai priešingai piešiančiojo sąmoningiems ketinimams. „Žinau, kad atradęs mandalą kaip "aš" išraišką, aš atradau tai, kas man svarbiausia“ (Jungas, 2010). Psichoterapeutė Irene Champernowne rėmėsi C. G. Jungo teorija ir 1942 m. įsteigė centrą, kuriame kartu su medicinos specialistais dirbo dailininkai, šokėjai, muzikantai (Brazauskaitė, Jankauskienė, 2011). Tai buvo naujas požiūris medicinoje į ligą, jos gydymą.
Pačios dailės terapijos disciplinos sklaida prasidėjo Amerikoje ir Didžiojoje Britanijoje. Nuo 1970 m. Amerikoje dailės terapijos programa įtraukta į magistro studijų sąrašą (Wadeson, Durkin, Perach, 1989). Amerikos meno terapijos asociacija (1996) pabrėžė, kad dailės terapija remiasi idėja, kad kūrybinis procesas gydo ir stiprina gyvenimą, nes tai yra minčių ir jausmų neverbalinio
bendravimo forma (Malchiodi, 2003).
Lietuvos istoriniame kontekste dailės terapija prasidėjo trijose skirtingose, tačiau turinčiose sąlyčio taškų srityse: psichologinio konsultavimo, psichiatrinės reabilitacijos ir neįgaliųjų meninio ugdymo (Piličiauskas, 2005). Tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Meno terapija: realijos ir perspektyvos (2013) A. Brazauskaitė ir R. Lukošaitytė paminėjo, kad siekiant kryptingo dailės terapijos vystymosi, 1997 metais buvo įkurta Lietuvos dailės terapijos taikymo asociacija (LDTTA). Nuo 2013 metų Lietuvos sveikatos mokslų universitetas ir Vilniaus dailės akademijos Kauno
fakultetas pradėjo ruošti dailės terapijos magistrantus. Apibendrinant galime teigti, kad dailės terapija Lietuvoje taikoma gydymo, socialinėse, edukacinėse programose, reabilitacijoje ir abilitacijoje. Svarbu paminėti, kad šiuo metu mūsų šalyje dailės terapija taikoma visose sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų srityse įvairioms klientų grupėms, kaip ir kitose Europos šalyse, pvz.: Didžiojoje Britanijoje, Italijoje, Vokietijoje, Čekijoje (Brazauskaitė, Lukošaitytė, 2013).
Dailės terapijos disciplina toliau auga ir vystosi, dailės terapeutai kuria naujus būdus, kuriuose panaudoja meną žmogaus suvokimui, gydymui ir augimui. Tai išties yra tarpdisciplininė profesija, apimanti įvairias meno sferas, psichologiją ir terapiją. Dailės terapijos širdis yra kūrybiškumas, kuris skatina kurti vaizdus gydančius ir auginančius mus iš vidaus (Wadeson, Durkin, Perach, 1989).
Sąvoka „terapija“ vis dar tradiciškai siejama su biomedicininiu požiūriu – gydymu, jos gydančiu poveikiu, tačiau pirminė žodžio reikšmė yra padėti, tarnauti, slaugyti ir gydyti. Terapija bet kuriuo atveju yra susijusi su sveikatinimo tikslais, tačiau biopsichosocialinio sveikatos modelio kontekste, medicinos, psichologijos, psichoterapijos, o taip pat ir ugdymo ar socialinio darbo srityse, terapija šiandien yra suprantama ir vartojama platesne prasme – kaip bet koks žmogaus sveikatą bei gyvenimo kokybę gerinantis, stiprinantis ar palaikantis metodas (Zvicevičienė, 2009).
Dailės terapija yra viena iš meno terapijos krypčių, tai pagalbinis psichoterapijos metodas, kuris skatina pacientą ką nors kurti. Kurdamas jis gali išreikšti savo psichologines problemas ir pamėginti jas įveikti. „Kūrybinė veikla pacientui padeda įveikti perdėtą gilinimąsi vien į savo
problemas, psichopatologinius simptomus, teikia džiaugsmo ir pasitenkinimo, leidžia pajusti gyvenimo prasmę” [Psichologijos žodynas, 1993, p. 168-169].
Menas globaliąja prasme ir poveikiu žmogaus psichinei saviraiškai (Rodrigues ir kt., 2001) nulemia pakitimus įvairiose žmogaus gyvenimo ir veiklos srityse. Medicinoje jis atlieka humanitarinės kultūros funkciją, suaktyvindamas žmogaus intelektą išryškinančius žodinius, matematinius, erdvinius, meninius, vidinius gebėjimus (Cit.iš Purvinaitė, Bružaitė, 2009).
Meno, kaip ir dailės terapijos, esmė yra kūrybiškumas. Mažiau akivaizdu, kad psichoterapijos esmė taip pat yra kūrybiškumas, terapeuto pagalba individams atrasti savo gyvenimo kelią, kuriame jis yra labiau patenkintas savimi. Galima daryti išvadą, kad dailės terapeutai yra labai kūribingos
asmenybės, savo darbe taikantys kūrybinius modelius (Wadeson, Durkin, Perach, 1989). Dailės terapija padeda atgauti pasitikėjimą savimi, taip pat lygiagrečiai veikia kaip energijos reguliatorius, padedantis pacientui įgauti atsvarą panaudojant vidines jėgas (Rubin, 2001).
Dailės terapija apjungia daugelį krypčių. Dailės terapeutas Robertas Ault (1974) teigė, kad šią terapiją galima sugrupuoti į keturias pagrindines kategorijas:
Analitinė terapija, kur naudojamas psichoanalitinis modelis.
Funkcinė dailės terapija, kur dirbama su protiniu atsilikimu, psichikos ir organinias sutrikimais.
Geštalto dailės terapija, kuri dailės priemones panaudoja asmens augimo skatinimui, jo ugdymui ir supratimui.
Psichoedukacinė dailės terapija, apjungianti vidinius asmens santykius ir mokymosi procesą, kuris struktūruoja veiksmus (Drachnik, 1976).
Šiai dienai išskiriamos šios dailės terapijos kryptys: psichoanalitinė, raidos, humanistinė, geštalto, adaptacinė, pažintinė (kognityvinė), elgesio (behavioral). Egzistuoja skirtingos dailės
terapijos metodikos dirbant su asmenims, kurie turi emocinių, psichikos, elgesio, fizinių ar pažintinių sutrikimų (Brazauskaitė, 2000).
Apibendrinant galima teigti, kad dailės terapijos disciplina yra palyginti jauna. Tačiau ji augo, plėtėsi ir tobulėja toliau. Cathy A. Malchiodi (2003) rašė, kad šiandiena dailė yra pripažįstama kaip itin
efektyvus komunikacijos įrankis. Per jos išraišką, galime vizualiai perteikti savo jausmus, mintis, kurios yra per daug skausmingos išreikšti žodžiais. Randy M. Vick pažymi, kad per pastaruosius penkis dešimtmečius dailės terapija išaugo iš veiklos, kuri daugiausia praktikuojama psichiatrinėse ligoninėse iki pirminės sveikatos priežiūros paslaugos (Cit. iš Malchiodi,2003). Nagrinėjant kitų užsienio ir Lietuvos autorių literatūrą apie dailės terapiją galima pastebėti, kad nors ir visi autoriai išreiškia skirtingas filosofines pažiūras, bet pagrindžia meninio proceso gebėjimą iškomunikuoti emocijas ir dvasinę būseną, to negalime pasiekti per racionalumą ir linijinę kalbą. Šiandieniniame pasaulyje tai itin svarbu, kad dailės terapija suteikia galimybę asmeniui atrasti savo esatį.
Dailės tearpija ne tik apjungia keletą disciplinų, bet ir yra tinkamas metodas įvairaus amžiaus grupėms. Šio tyrimo tiriamieji yra suaugę žmonės, todėl apžvelgiant jos taikymą šiai amžiaus grupei, buvo atkreiptas dėmesys, kad piešimas labiau tinkamas vaikams, bet ne suaugusiems. Suaugusius klientus riboja įpročiai ir kontroliuojami kalbos šablonai, kai jie kalba apie jausmus. Todėl dailės terapijoje, kuri skirta suaugusiems, turi būti taikomas tiesioginis ir daugiaaspektis modelis, kuris įkūnytų jų dažniausiai išgyvenamą emocinę būklę, kurią asmuo išvystų pirmo piešimo metu.
Gebėjimas automatiškai atskleisti save per vaizdinius, saviraiškos procese yra tai, kas išskiria dailę nuo kitų raiškos metodų. Pavaizduotos mintys yra jau žinomos asmeniui. Šis atspindėjimas leidžia pamatyti savo būseną, išgyvenamus jausmus, esamą gyvenimo situaciją „nauju” žvilgsniu. Dailės terapija, išplėsdama suaugusiųjų komunikaciją, suteikia jiems galimybę susigrąžinti vaizduotės pasaulį, kuris buvo pasiekiamas tik vaikystėje (Landgarten, 1991). Į meno terapiją (taip pat ir dailės terapiją) žvelgiant gydymo ir prevencijos požiūriu galima teigti, kad tai mokslinis metodas, kurio esmė – sukurti palankius saviraiškos būdus, skatinant, stimuliuojant paciento kūrybines galimybes ir sugebėjimus. Tai nukreipia paciento kentėjimus ir psichoemocinius išgyvenimus į saviraišką,
stimuliuojančią jo kūrybines galimybes ir sugebėjimus. Tokia terapija įteikia pacientui raktą, kuriuo jis gali atrakinti duris į savo neišsemiamų žmogiškųjų galimybių pasaulį, o tai padeda sumažintų
socialinę atskirtį ( Pūras, 2004).
Apibendrinant galima teigti, kad tiek užsienio valstybėse, tiek Lietuvoje dailės terapijos praktinis taikymas prasidėjo tarp psichologų ir psichiatrų. Šiandiena tai paplitę daugelyje sričių: medicinoje, socialinio darbo sektoriuje, ugdyme.
1.5.1 Dailės terapija neįgaliesiems
Iš pradžių dailės terapija daugiausia buvo taikoma asmenims su įvairiomis negaliomis. Vienas pirmųjų dailės terapeutų, dirbusių su neįgaliais ir įnešusių didelį indėlį į dailės terapijos mokslą, buvo Viktor Lowenfeld, kuris suvokė dailės terapijos vertę, jos veiksmingumą dirbant su asmenimis, turinčiais negalią (Michael, 1981). Dvidešimto amžiaus antroje pusėje visame pasaulyje neįgalūs žmonės ėmė save išreikšti per įvairias kultūros formas: tapybą, skulptūrą, literatūrą, poeziją, muziką, teatrą ir šokį (Barnes C, 2003). Kadangi į neįgaliuosius buvo žiūrima kaip į negalinčius,
nesugebančius žmones, todėl menas jiems buvo suteiktas kaip terapija. Įvairios meno terapijos kryptys − tarp jų ir dailės terapija − atsirado specialiose mokyklose, dienos centruose bei kitose specilizuotose institucijose (Barnes C, 2003). Dailės terapija įvairių negalių turintiems klientams atlieka svarbų vaidmenį ir veikia jų savijautą (Dalley, 2004). Saviraiška joje yra viena iš galimybių ekspresyviai ir kūrybingai įveikti, „išvėdinti“ (angl. vent) nemalonius jausmus, susijusius su liga (Visser, Hoog, 2008), o jausmų išraiška gali būti viena iš gijimo proceso dalių (Zammit, 2001). Dailės terapija leidžia pažinti sergančiojo vidinį pasaulį negrėsmingu būdu − per terapinį bendravimą ir dailės priemones ( Purvinaitė, Bružaitė, 2009).
Analizuojant mokslinius tyrimus galime pastebėti, kad dailės terapija buvo taikyta įvairiems suaugusiems pacientams su skirtingomis negalėmis. Po dailės terapijos intervencijos nustatyti teigiami pokyčiai ir statistiškai reikšmingi rezultatai. Platesnė šių tyrimų apžvalga pateikiama 1 lentelėje.
1 lentelė. Moksliniai tyrimai, kuriuose taikyta dailės terapija
(Sarah C. ir kiti, 2010)
Autoriai (N) Populiacija Intervencija Trukmė Įrankiai/priemonės Rezultatai
Puig, Min Lee, Godwin,Sherrard (2006) 39 Suaugusios moterys sergančios krūties vėžiu, I arba II stadijos Eksperimentinė grupė dalyvavo grupinėje dailės terapijoje;Kontrolin ė grupė gavo gydymą, 4 savaitėm vėliau. 4 sesijos per 4 savaites Profiliuota nuotaikos skalė Statistiškai reikšmingas pagerėjimas 5 subskalėse (Profiliuotoje nuotaikos skalėje) Richardson,Jones, Evans,Stevens,Ro we (2007) 90 Suaugusieji,kurie ms diagnozuota šizofrenija ir gydosi ambulatoriškai Eksperimentinė grupė dalyvavo grupinėje dailės terapijoje, remiantis Waller (1993); Kontrolinė grupė gavo psichiatrinį gydymą (be dailės terapijos) 12 sesijų Negatyvių simptomų įvertinimo skalė (NSĮS) Nenustatyta statistiškai reikšmingų rezultatų 6 iš 7 išmatavimuose.NSĮS parodė statistiškai reikšmingą pokytį grupėje,kuri turėjo dailės terapijos užsiėmimus.
