VALMIEROS IR VIEKŠNIŲ VAISTINĖSE 1917–1918 METAIS, PAGAMINTŲ VAISTŲ LYGINAMOJI ANALIZĖ

FARMACIJOS FAKULTETAS

VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA

AGNĖ TARVAINYTĖ

VALMIEROS IR VIEKŠNIŲ VAISTINĖSE 1917–1918 METAIS,

PAGAMINTŲ VAISTŲ LYGINAMOJI ANALIZĖ

Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovė

Doc. Dr. Vilma Gudienė

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

FARMACIJOS FAKULTETAS

VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA

TVIRTINU:

Farmacijos fakulteto dekanas Dr. prof. Vitalis Briedis ……… (parašas)

Data :

VALMIEROS IR VIEKŠNIŲ VAISTINĖSE 1917-1918 METAIS,

PAGAMINTŲ VAISTŲ LYGINAMOJI ANALIZĖ

Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovas:

Doc. dr. Vilma Gudienė ... (parašas) Data:

Recenzentas: Darbą atliko:

... Magistrantė Agnė Tarvainytė ... (parašas) (parašas) Data: Data:

TURINYS

1.1. Receptų sudėties analizė, vaisto sudėtis ... 15

1.2.Vaistų formų įvairovė ... 16

1.3. Receptų sudėtyje esančios medţiagos, ţaliavos ... 17

1.4. Augalinės kilmės medţiagos ... 18

1.5. Cheminės kilmės medţiagos ... 19

1.6. Narkotinės bei stipriai veikiančios medţiagos ... 21

2. TYRIMO METODIKA ... 23

2.1. Tyrimo metodai ... 23

2.2 Šaltinių charakteristika, tyrimo objektų aprašymas ... 24

2.2.1. 1917 – 1918 m. Viekšnių vaistinės receptų knyga ... 24

2.2.2. 1917 m. Latvijos, Valmieros vaistinės receptų registracijos knyga ... 25

3. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ ANALIZĖ ... 27

3.1. Ištirtų receptų turinys, vaistų registravimas ţurnale ... 27

3.2. Recepto komponentų analizė ... 28

3.3. Receptų sudėtyje esančių ţaliavų kilmė ... 30

3.4.Cheminės kilmės medţiagos ... 32

3.5. Augalinės kilmės medţiagos ... 33

3.6. Narkotinės kilmės bei stipriai veikiančios medţiagos ... 35

3.7. Kompleksinės sudėties bei pagalbinės medţiagos receptuose ... 38

3.7.1 Lietuvos, Viekšnių vaistinės receptūros ţurnaluose uţfiksuotos kompleksinės bei pagalbinės medţiagos ... 38

3.7.2. 1917 m. Latvijos, Valmieros vaistinės receptūros ţurnale uţfiksuoti sudėtiniai komponentai, pagalbinės medţiagos naudojamos vaistų gamybai ... 39

3.8. Receptų registracijos ţurnaluose uţfiksuotų vaistų vartojimo būdas ... 42

3.8.1 Vaistų vartojimo būdai ... 42

3.9.1.Mikstūros ... 44

3.9.2. Milteliai ... 45

3.9.3. Tepalai ... 47

3.9.4. Tabletės, kapsulės, piliulės ... 48

3.9.5 Tirpalai ... 49

3.9.6. Lašai ... 50

5.IŠVADOS ... 52

6.PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 53

7.LITERATŪROS ŠALTINAI ... 54

SANTRAUKA

A.Tarvainytės magistro baigiamasis darbas „Valmieros ir Viekšnių vaistinėse 1917 – 1918 metais, pagamintų vaistų lyginamoji analizė“. Mokslinė vadovė doc. dr. V. Gudienė; Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Farmacijos fakulteto Vaistų technologijos ir socialinės farmacijos katedra.Kaunas.

Tyrimo tikslas – atlikti Valmieros (Latvija) ir Viekšnių (Lietuva) vaistinėse 1917 ir 1918 metais

pagamintų vaistų lyginamąją analizę.

Tyrimo uţdaviniai: atskleisti Valmieros ir Viekšnių vaistinėse 1917-1918 m. pagamintų vaistų

sudėtį, nustatyti kokie komponentai buvo naudojami vaistų gamybai Valmieros vaistinėje, nustatyti komponentų kilmę, vaistų formas ir tyrimo rezultatus palyginti su Viekšnių vaistinėje vaistų gamybai naudotų komponentų kilme, formomis.

Tyrimo objektas ir metodika: Tiriamasis objektas – 1917 m. Valmieros vaistinės receptų

registracijos ţurnalo turinys, atrinkti 100 receptų. Šiame darbe tirta vaistų sudėtis, forma, komponentų naudojamų vaistų gamybai kilmė bei įvairovė, uţregistruotų 1917m. ir 1918 m. Vykdant tyrimą buvo taikytas istorinio tyrimo metodas, atlikus pirminio šaltinio Valmieros vaistinėje receptų knygoje uţregistruotų vaistų turinio analizę gauti duomenys buvo analizuojami statistiškai – Microsoft Office Excel 2013 ir SPSS Statistics 23.0 kompiuterinėmis programomis. Gauti duomenys palyginti su G. Jakutienės tyrimo duomenimis „ Vaistų pagamintų Viekšnių vaistinėje 1918 ir 1934 metais, lyginamoji analizė“. Tiriamųjų vaistinių medţiagų analizei naudota Lietuvos Farmakopėja, kuri išleista 1938 m.

Rezultatai: Išanalizavus 100-tą vaistinių preparatų receptų, Valmieros vaistinės vaistų registracijos

knygoje nustatyta, kokias vaisto formas gydytojai skirdavo savo pacientams. Daţniausiai gydytojai skirdavo miltelius, uţregistruoti net 25 miltelių receptai, 25% visų tirtų vaistų formų. Išanalizavus 1917 m. Valmieros vaistinės receptūros knygą, nustatyta, kokios vaisto formos buvo išrašomos, kiek komponentų sudarydavo receptus, kokie komponentai buvo naudojami vaistų gamybai, kokia jų kilmė. Vaisto formos analizės rezultatai: milteliai 25%, tinktūros 19%, mikstūros 14%, tepalai 9%, aliejus skirtas išoriniam vartojimui 1%, lašai 9%, tirpalai išoriniam vartojimui 8%, tirpalai skiriami

parenteriniu būdu 8%, tabletės 2%, piliulės 3%, kapsulės 2%. Ištyrus 100-tą receptų naudojamų analizei, duomenys buvo suvesti ir sistemiškai apdoroti Microsoft Office Excel kompiuterine programa. Analizuojant gautus duomenis, aptikta iš viso 276 skirtingų bei pasikartojančių

medţiagų receptuose, augalinių komponentų uţregistruota 82 kartus (29,7% visų tirtų komponentų), narkotinės kilmės ar stipriai veikiančių medţiagų uţregistruota 42 kartus, skirtinguose 38 receptuose, tai sudaro 38% visų tirtų receptų. Daţnai išrašomos ţaliavos, medţiagos: vaistinis valerijonas,

pakalnutė, svilaroţė, chininas, morfinas, kofeinas, Doverio milteliai, cheminiai junginiai, organinės ir neorganinės kilmės druskos, rūgštys.

Išvados: Atlikus 1917 m. Valmieros vaistinės receptų registravimo knygos analizę nustatyta: receptų

SUMMARY

A. Tarvainytė Master thesis “Comparative analysis of drugs, made in Valmiera and Viekšniai

pharmacies in year 1917 and 1918“. Academic coordinator doc. Dr. V. Gudienė Lithuanian university of health sciences, Pharmacy faculty, Drug technologies and social pharmacy cathedral. City of Kaunas.

The aim of research – Perform comparative analysis of drugs, made in Valmiera (Latvian) and

Viekšniai (Lithuanian) pharmacies in year 1917 and 1918.

Tasks of research: To reveal in Valmiera and in Viekšniai pharmacies in 1917 and 1918

manufactured drugs pharmaceutical composition, to determine what components were used in the manufacture of medicines in Valmiera pharmacy, to determine the origin of ingredients, drugs forms, to compare research results with Viekšnių pharmacy drugs used in the manufacture of components origin forms.

Object and methods of research: Object of research – selected 100 recipes content of Valmiera

pharmacy recipes registration journal of 1917. In this paper were studied drug composition, form, variety and origins of components, used in the manufacture of medicinal products, recorded in 1917. During research, historical research was applied, completed content analysis data of the initial source of Valmiera pharmacy recipes in the book of registered drug was analyzed statistically used Microsoft Office Excel and 2013 and SPSS 23.0 programs. The data obtained were compared with G. Jakutienė study "Comparative analysis of drugs, produced in Viekšniai pharmacy in 1918 and 1934. For

analysis, performed on investigational pharmaceutical substances, Pharmacopeia of Lithuania was used, which released in 1938.

Results: The analysis of the 100-prescription medicinal products to Valmiera registration book defines

the dosage form is prescribed by doctors to their patients. Mostly prescribed form was powder, the powder registered in 25 recipes, 25% of all the tested formulation. Completion of 1917 year Valmiera drug formulation jornal analysis defines, which dosage form has been issued, the quantity of

components formed recipe, what components were used in medicaments. Results of completed drugs form analysis: powder 25% tincture 19%, mixture 14%, ointment 9%, external use ointment 1% drops 9% solution for external use of 8% solution is administered parenterally 8% tablets 2% pills 3% capsule 2 %. The analysis summarized data derived from Microsoft Office Excel, registrated used 276 components. Prescription component compositional analysis results: recipes consist of a single

component of 25%, recipes containing 2-3 components 58% recipes consist of four or more

origin (35.5% of all investigated components), recorded 26 cases of excipients recipes, herbal ingredients registered 82 times (29.7% of all investigated components), narcotic origin or potent substances registered 42 times , 38 different recipes, which accounts for 38% of all tested recipes. Often used raw materials and materials: pharmaceutical valerian, lily of the valley,

marsh-mallow,quinine, morphine, caffeine, Dover powder, chemical compounds, organic and inorganic salts, acids.

Conclusions: Completed examination of recipes components origin concludes, that in 1917 in Ryga

pharmacy variety of components and the drug form was wider, than in 1918 Viekšniai pharmacy recipes components. Results of the study reveals increased chemical materials originating in the production of drugs and growing demand of chemical materials . The doctors give their patients a variety of organic and inorganic salts, acids, alkaloids, complex composition of drugs. A variety of chemical components reflect scientific advances. In 1917 year Ryga pharmacy recipes journal

SANTRUMPŲ SĄRAŠAS

 aa (ana) – po lygiai;  ac. (acidum) – rūgštis;

 aq. destill. (aqua destillata) – distiliuotas vanduo;  but. (butyrum) - sviestas

 comp. (compositus) – sudėtinis;  cort. (cortex) – ţievė;

 crist. (cristalisatus) – kristalinis;  d. (dosis, doses) – dozė, dozės;  D.S. (da, signa) – duok, paţymėk;

 D.t.d.N. (Da tales doses numero) – duok tiek tokių dozių;  dec. (decoctum) – nuoviras;

 dil. (dilutus, -a, -um) – skiestas, -a;  extr. (extractum) – ekstraktas;  f. (fiat, fiant) – tepasidaro;  fol. (folium) – lapas;

 fluid. (fluidus, -um) – skystas;  gtt. (gutta, guttae) – lašas, lašai;  inf. (infusum) – uţpilas;

 liq. (liquor) – skystis;

 m. pil. (massa pilularum) – piliulių masė;  M. (misce) – sumaišyk;

 Mixt. (mixtura) – mikstūra;  ol. (oleum) – aliejus,  past. (pasta) – pasta;

 praec. (praecipitatus) – nusodintas;  pulv. (pulvis) – milteliai;

 q.s. (quantum satis) – kiek reikia;  rad. (radix) – šaknis;

 rectif. (rectificatus) – išvalytas;  rhiz. (rhizoma) – šakniastiebis;  simpl. (simplex) – paprastas;  syr. (sirupus) – sirupas;  sol. (solutio) – tirpalas;

 spir.(spirituosus, -a, -um) – etanolinis;  supp. (suppositorium) – ţvakutė;

ĮVADAS

XIX a. I-oje pusėje vis dar vyravo vaistai, buvę populiarūs XIX a. Laikui bėgant tampa vis populiaresni ir paklausesni cheminiai vaistai. Tarpukario laikotarpiu ypatingai gausėja sintetinių vaistų. Kai kurie cheminiai junginiai naudoti vaistų gamybai, šiuolaikinėje medicinoje yra traktuojami, kaip ţalingos medţiagos, kurios gali pakenkti ţmogaus organizmui, sveikatai. Tai gyvsidabrio, švino, sidabro ar arseno junginiai. Šiuolaikinėje medicinoje daugumos medţiagų atsisakyta dėl šalutinio poveikio, vaistines medţiagas pakeitė naujai atrasti cheminiai junginiai, kurie pasiţymėjo geresniu terapiniu efektyvumu ir maţesne toksine ţala organizmui.

Nuodingųjų medţiagų grupei priskiriamas činčibero sėklų alkaloidas – strichinas, dabar vartojamas kaip psichostimuliatorius. Gydytojai tuo metu išrašydavo: opijų, kokainą, morfiną, kodeinas – medţiagos priskiriamos narkotinių medţiagų grupei. Medicinos praktikoje kokainas buvo naudojamas išgautas iš kokainmedţio lapų, o vėliau ir susintetintas. Dabar šių narkotinių medţiagų nerasime nei vienoje šių dienų vaistinėje. Tačiau tokios medţiagos, kaip acetilsalicilo rūgštis, morfino hidrochlorido tirpalas, anestezinas, yra vartojamos medicinoje iki šių dienų.

Vienas iš informatyviausių ir objektyviausių išlikusių rašytinių šaltinių, atskleidţiantis kokius vaistus savo pacientams skyrė to meto gydytojai, farmacijos specialistai, yra receptų knygos. Vaistinės receptų knygos 1917 – 1918m. 1934m. laikotarpiu Lietuvoje ir Latvijoje buvo privalomas oficialus vaistinės dokumentas, kuriame vaistininkas registruodavo visus gydytojų, vaistininkų receptus pagamintus vaistinėje. Išrašydamas farmacininkas turėjo įvertinti vaistinio preparato veiksmingumą, patikimumą, saugumą.

Darbo metu analizuoti šaltiniai : 1917 m. Valmieros vaistinės vaistų registravimo knygą, G.

Jakutienės analizės „Vaistų, pagamintų Viekšnių vaistinėje 1918 ir 1934 metais, lyginamoji analizė“ tyrimo rezultatai palyginamajai analizei.

Rašant šį darbą atlikta nuodugni receptų komponentų, vaistinių medţiagų bei naudojamų vaistinių formų analizė. Analizės tikslas ištyrinėti to meto duomenis apie vaistus, kuriais buvo gydomi miesto ir kaimo gyventojai. Taip pat pateikti informacija apie vaistinius prepratus, kokios cheminės, augalinės ar gyvūninės medţiagos buvo naudojamos kaip vaistinės medţiagos, palyginti tų dienų vaistų kainas.

Temos aktualumas – atsakyti į klausimą, kaip keitėsi medikamentinis gydymas įvairiais

istoriniais periodais. Aktualu kaip pasikeitė medicininis pacientų gydymas per pastarąjį šimtmetį (2017/2018m. lygiai 100 metų laikotarpis). Praktinė reikšmė – išanalizuoti vaistų gamybos raidą 1917 – 1918m. laikotarpiu Lietuvoje ir Latvijoje, praturtinti mokslo farmacijos istorijos tyrinėjimus.

Vykdomi kitų šalių projektai – „The Recipes Project“ Elaine Leong, Max Planch Institute forthe History and Science (Makso Planko mokslo istorijos institutas, Berlynas, Vokietija). Projektų reikšmė – siekiama atskleisti medikamentinio gydymo tradicijas, palyginti su kitų Europos šalių analogiškais rezultatais ir pasauliniame kontekste įvertinti Lietuvos, Latvijos vaistinių farmacinės terapijos paţangą.

Praktinė reikšmė.

DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI

Tyrimo tikslas – Atlikti vaistų pagamintų, 1918 m. Viekšnių vaistinėje ir 1917 m. Valmieros

(Latvija) vaistinėje, lyginamąją analizę.

Darbo uţdaviniai :

1. Įvertinti Valmieros ir Viekšnių vaistinėse pagamintų vaistų įvairovę.

2. Nustatyti, kokios vaistinės medţiagos buvo naudotos vaistų gamybai Valmieros ir Viekšnių vaistinėse.

1.LITERATŪROS APŢVALGA

Nuo neatmenamų laikų ţmonės daţniausiai gydėsi augalų dalimis, ţiedų ar lapų arbatomis, šaknų nuovirais bei gyvūninės kilmės medţiagomis. Laikui bėgant, vis daugiau atsirasdavo cheminės sudėties vaistų. Norint suprasti ir įvertinti, kaip formavosi bei keitėsi medikamentinis gydymas, kokios ţaliavos buvo naudojamos vaistų gamybai, kokios vaistų formos buvo gaminamos ir vartojamos, reikėtų atlikti išsamius tyrimus, analizuojant vaistinių receptūrų ţurnalus.

Lietuvos medicinos ir Farmacijos istorijos muziejuje saugomi vaistinių ţurnalai receptų registravimo knygos, nuodų apskaitos ţurnalai, „rankinio“ vaistų pardavimo ţurnalai. Atlikę jų turinio analizę, galime įvertinti medikamentinio gydymo raida Lietuvoje. Nustatyta, jog anksčiausiai Lietuvoje išlikusi receptų knyga yra rašyta vienuolių – kamaldulių, ji saugoma Kauno apskrities archyve.

Lietuvos muziejų fonduose, kolekcijose bei archyvuose yra išlikę keletas XIX a. – XX a. vaistinių receptūrų knygų. Lietuvoje pirmieji receptūrų ţurnalų tyrinėjimai pradėti dar palyginti neseniai. Pradėjus tirti ir analizuoti vaistinių receptūros ţurnalus ir naudojantis archyvine bei istoriografine medţiaga, 2004 m. buvo parengtas ir apgintas K. Mitrikevičiūtės magistrinis baigiamasis darbas – „Batakių vaistinės 1923 m. receptūros ţurnalo analizė“. 1923 m. Batakių vaistinės receptūros ţurnale uţregistruoti 811 receptai, kurie buvo išrašyti per 107 dienas. K. Mitrikevičiūtės Magistro baigiamajame darbe „Batakių vaistinės 1923 m. receptūros ţurnalo analizė“ lyginami ir analizuojami receptai. Šiame darbe aptariama išrašytų receptų sudėtis, kokios medţiagos buvo naudojamos gaminant vaistus, kokios daţniausiai vaistų formos buvo išrašomos, taip pat vaistinių preparatų kainos. 706 vaistiniai preparatai skyrėsi vienas nuo kito sudėtinėmis dalimis arba jų santykiais, kiti kartojosi. Daţniausiai išrašomi receptai buvo sudaryti iš 3 ar 4 skirtingų sudėtinių dalių, o vienam pacientui buvo skiriama po 2-3 vaistus. Netgi trečdalio vaistų sudėtyje esama uţregistruota narkotinių arba stipriai veikiančių vaistinių medţiagų, daugiausia – opijaus preparatų ir širdį veikiančių glikozidų grupės medţiagų. Taip pat daugumą receptų sudaro vaistiniai preparatai, skirti kvėpavimo takų, širdies ir nervų sutrikimams gydyti. Vaistinių preparatų farmacinės formos įvairovė ne itin gausi, vyravo geriamieji skysčiai ir dozuoti milteliai. Kainos palyginti tuo laikotarpiu buvo gana aukštos, vidutinė vaistinio preparato kaina – 2,6 lito.[1]

kokie augaliniai, gyvūniniai ir cheminiai komponentai vyravo receptuose. Taip pat šioje publikacijoje aptariamas gyventojų socialinis statusas. Ir gydytojo bei vaistininko paslaugų prieinamumas skirtingo socialinio sluoksnio pacientams. Vaistininkas receptūros ţurnale uţrašydavo paciento pavardę, o kartais nurodydavo, kokiam šeimos nariui skiriami vaistai, parašydami jo šeimyninę padėtį, tam tikro pono ţmonai, dukrai, sūnui. Kartais receptų knygoje buvo nurodomos net uţimamos pacientų pareigos: puskarininkis, rotmistras, kunigas, teisėjas, vyskupas, daktaras, ponas rabinas. Per 1830 m. Telšių vaistinėje buvo pagaminta vaistų pagal 3719 receptus. Publikacijoje taip pat analizuojami ir kiekvieno gydytojo daţniausiai išrašomi vaistai. Gydytojas Vasilij Tarattuta daţnai skirdavo opijaus ir eterio lašų, taip pat išrašydavo vaistaţolių mišinių. Telšių vaistinė, būdama vienintelė vaistinė apskrityje ir neturėdama konkurentų, per 1830 m. uţ receptinius vaistinius preparatus uţdirbo apie 5500 – 6000 rublių. Atlikus analizę, nustatyta, jog daugiausia kainavo tie vaistai, kurių sudėtyje buvo brangios importinės gyvūninės ţaliavos – Castoreum – bebro taukai, Sruoglių milteliai, Moschus – muskusas, taip pat augalinės ţaliavos iš Pietų Amerikos ir Azijos – Balsamum Copaivae, (lot. Copaifera) – pupinių (Fabaceae) šeimos augalas, paplitusi Amerikos tropinėse srityse. Radix Sarsaparillae, augalas Vaistinis sarsaparilis. Sarsaparilis yra medėjantis daugiametis augalas ( liana). Galime pastebėti, jog 1830 m. Telšių receptūros knygoje daugiausiai minima augalinės bei gyvulinės kilmės, cheminės kilmės vaistais. V. Gudienės ir Z. Šimaitienės straipsnis „Vaistai gaminti Telšių vaistinėje 1830 m. Receptų knygos analizė“ atskleidė bei leido suprasti XIX a. medikamentinės terapijos savitumus. [3]

Šiame darbe taip pat aptariama ir analizuojama vaistų sudėtis, kokios kilmės vaistinės medţiagos buvo naudojamos vaistų gamybai. Nustatyta, jog 1934 m. komponentų įvairovė buvo gausesnė nei 1918 m. Maţėjo gyvūninės kilmės vaistų, tačiau gausėjo cheminių vaistinių preparatų, kuriuos sudarė organinės ir neorganinės kilmės cheminės medţiagos. Komponentų įvairovė atspindi chemijos mokslo paţangą tiriamuoju laikotarpiu. 1934 m. gydytojai savo pacientams skirdavo įvairias organines ir neorganines druskas, alkaloidus, kurios neminimos 1918 m. receptūros ţurnale.[4]

Minėtame magistro baigiamajame darbe taip pat aptariama ir analizuojama vaistų sudėtis, kokios kilmės vaistinės medţiagos buvo naudojamos vaistų gamybai. Nustatyta, jog 1934 m. komponentų įvairovė buvo gausesnė nei 1918 m. Maţėjo gyvūninės kilmės vaistų, tačiau gausėjo cheminių vaistinių preparatų, kuriuos sudarė organinės ir neorganinės kilmės cheminės medţiagos. Komponentų įvairovė atspindi chemijos mokslo paţangą tiriamuoju laikotarpiu. 1934 m. gydytojai savo pacientams skirdavo įvairias organines ir neorganines druskas, alkaloidus. Tai yra vaistus dar neminimus 1918 m. receptūros ţurnale. [4]

1.1. Receptų sudėties analizė, vaisto sudėtis

Svarbiausia ir informatyviausia receptų knygos dalis yra recepto turinys. Recepte nurodyti vaisto ingredientai bei jų kiekiai, vartojimas, kartais randamas ir trumpas gamybos aprašymas. Recepto sandara skiriasi nuo dabartinių receptų rašymo taisyklių.Tiriamojoje knygoje recepto sudedamosios dalys rašomos lotyniškai, tačiau naudojami kiek kitokie, nei dabar yra priimti, vaistinių ţaliavų

lotyniški sutrumpinimai. Daugiausia 1918 m. vaistai sudaryti iš vieno komponento arba dviejų – trijų komponentų. Tai peroraliniai lašai, akių lašai, tepalai. Tačiau recepte gali būti išrašomas vienas

1.2.Vaistų formų įvairovė

G. Jakutienė savo tyrime atskleidė, jog 1934 m. receptų knygoje mikstūros buvo populiariausia ir daţniausiai gaminama vaisto forma (28%), o 1918 m. mikstūrų pagaminta tik 5% visų tirtų receptų. Kaip tirpiklis buvo naudojamas vanduo, nuovirai ir uţpilai. 1918 m. mikstūros gamintos iš dviejų arba trijų komponentų, o 1934 m. naudota nuo 3 iki 7 komponentų. Mikstūras gydytojai skyrė širdies, nervų ligoms gydyti. Daugiausia mikstūrų pagaminta kosuliui slopinti ar atsikosėjimui palengvinti.

Milteliai daţniausiai buvo išrašomi per os, vidiniam vartojimui. 1918 m. receptūros ţurnale milteliai sudarė 8% visų tirtų receptų, o 1934 m. – 25%. Skausmo malšinti buvo vartojamos tokios medţiagos, kaip fenacetinas, aspirinas, kofeinas. Kartais milteliai buvo gaminami nedozuoti ir pacientas turėjo juos vartoti pagal gydytojo nurodymus. Nedozuoti milteliai buvo suberti į indą su prierašu, kaip ir kokiomis dozėmis vartoti. 1918 m. receptų knygoje sudėtingiausios sudėties receptas – milteliai, kurie buvo pagaminti iš penkių komponentų. Išoriniam vartojimui 1918m. receptūros ţurnale aptiktas tik vienas receptas (1 % visų tirtų receptų) – jodoformo milteliai, skirti pūliuojančioms ţaizdoms gydyti. Pirmieji milteliai buvo gaminami iš natrio borato, natrio hidrokarbonato ir natrio chlorido, skirti gerklei skalauti, kiti milteliai, turintys dezinfekcinių savybių, – gyvsidabrio cianidas (Hydrargyri oxycyanati) naudotas gonorėjai, cistitui bei konjunktyvitui gydyti.[6,7]

Piliulės – dozuotos vaistų formos, į kurių sudėtį įėjo ir augalinės, ir cheminės kilmės medţiagos. 1918 m. Viekšnių vaistinės receptūros ţurnale nebuvo nė vieno recepto išrašyto piliulių forma, o 1934 m. tos pačios vaistinės receptūros ţurnale aptikti 5 piliulių receptai , kurie sudarė 5% visų tirtų receptų. Piliulės buvo gaminamos iš trijų, keturių ar penkių skirtingų komponentų. Piliulių sudėtyje aptinkamos įvairios medţiagos: skalsė (Secalis cornutum), chininas, kalcio laktatas, kamparas, činčiberas (Strichninas). Skatina kraujagyslių ir raumenų spazminius susitraukimus, maţina arterinį kraujospūdį, vartojamas padidėjusiam nervų sistemos jautrumui, nemigai gydyti [10]. Viename piliulių recepte aptikta viena toksiškiausių medţiagų – Ac. Arsenicosum, naudota maţakraujystei ir išsekimui gydyti [6, 7].

Išoriniam vartojimui išrašomi receptai tirpalų forma, kurie atitinka 4%visų tirtų receptų 1918 m. vaistinės ţurnale. Vidiniam vartojimui skirtų vaistų aptinkama kur kas daugiau. 1918 m. vaistinės receptų knygoje jie sudarė 19% visų tirtų receptų (19 receptai.), o 1934 m. – 3% visų tirtų receptų (3 receptai.). Tirpalai buvo gaminami iš vienos, dviejų, trijų ar net keturių skirtingų sudedamųjų dalių. Lašai, skirti vidiniam vartojimui, buvo skiriami kaip tinktūros, skysti ekstraktai, kartais vandeniniai ar spiritiniai tirpalai. 1934 m. vaistinės receptūros ţurnale aptiktas tik vienas akių lašų receptas. Recepto sudedamosios dalys : cinko sulfatas kaip antiseptikas ir novokainas – skausmui malšinti. 1918 m. receptų knygoje aptinkami ir analizuojami 9 receptai, skirti akims. Juose kaip skausmą malšinanti priemonė naudotas vienas kokainas arba derinyje su cinko sulfatu. Taip pat akių lašai buvo pagaminti ir su chininu. Ausų lašai buvo gaminami su karboglicerinu, o į nosį skirtų lašų sudėtyje – mentolis, protargolis ir glicerinas [12,13].

Pusiau skysta farmacinė forma – tepalai. Tepalai 1918 m. receptų knygoje sudarė 17%, o 1934 m. 4% visų tirtų receptų (t.y. 17 receptų/ 4 receptai). Receptai sudaryti iš dviejų, trijų ar penkių komponentų. Kaip pagrindas tepalų gamyboje buvo naudojamas lanolinas, vazelinas, glicerinas. Net 7 receptuose aptinkami tepalai akims gydyti su gyvsidabrio junginiais. Naudotas baltasis gyvsidabrio tepalas Hydrargyri praecipitati album, jį sudaro 10 dalių gyvsidabrio amidochlorido, 60 dalių vazelino ir 30 dalių bevandenio lanolino. Gyvsidabrio oksido tepalas (Hydrargyri praecipitati flavum) galėjo būti naudojamas kaip antiseptikas gydant konjunktyvitą. Vienas akims skirtas tepalas pagamintas su kseroformu (Xerofrormium) – geltonais milteliais, pasiţymintis antiseptinėmis savybėmis ir vartojamas ţaizdoms gydyti[5].

1934 m. receptūros ţurnale buvo aptikti keturi ţvakučių receptai. Kaip ţvakučių pagrindas, suteikiantis ţvakutėms formą, naudotas kakavos sviestas, kuris yra augalinės kilmės, išgaunamas iš kakavmedţio vaisių. Visų receptų sudėtyje aptinkamas šunvyšnės ekstraktas ir papaverino hidrochloridas. Šaltinių analizė atskleidė, kad tiriamuoju laikotarpiu vaistų formų įvairovė kito neţymiai. Populiariausios vaisto formos 1918 m. buvo lašai, tirpalai, tepalai, o 1934 m. – lašai, mikstūros, milteliai. 1918 m. Viekšnių vaistinėje pagaminta 11 skirtingų vaistų formų, o 1934 m. – 12. Pastebėta, kad 1934 m. gamintos piliulės ir ţvakutės, šios vaistų formos neminimos, neaptiktos 1918 m. Viekšnių receptūros ţurnale [12, 13].

1.3. Receptų sudėtyje esančios medţiagos, ţaliavos

inertinės medţiagos, kurios dalyvauja kaip tirpikliai tirpalų gamyboje ar kaip pagalbinės medţiagos, tūrį didinančios medţiagos: (Aqua destillata) distiliuotas vanduo, (Spiritus Vini) spiritas, (Saccharum) cukrus. Vystantis farmacijos mokslui ir pramonei, dalį gyvulinės ir augalinės kilmės vaistų pakeitė cheminiai junginiai, vakcinos, serumai. 1918 m. receptūros ţurnale aptiktas serumo receptas – Diphterie Heilserum N3, skirtas vaikui atlikti injekciją.

Sudėtinių komponentų grupei priskiriami komponentai, į kurių sudėtį įeina augalinės bei cheminės medţiagos: Liq. Ammonnii anisati, pagaminti iš anyţių aliejaus, amoniako ir spirito; Tinct. Valerianae aetherea – šią tinktūrą sudaro 100 ml. valerijono šaknies, 500 ml. etanolio bei 300 ml. eterio; Tinct.Opii benzoica sudėtis: 50 ml. opijaus tinktūros, 20 ml. benzoinės rūgšties, 10 ml. kamparo, anyţių aliejus, 5 ml. 70% etanolio. Tiriant šaltinius nustatyta, kad vaistai buvo gaminami naudojant vien augalinės ar cheminės kilmės komponentus arba tarpusavyje derinti augalinės, cheminės kilmės komponentai – Rp. Inf. Herba Adonis vernalis 8 ml. – 200 ml.; Elixir pectoralis 15 ml.; Kalii jodidi 4 ml.; Codeinii puri 0,3 gramo. 1918 m. Viekšnių vaistinės receptūros ţurnale uţfiksuoti cheminės kilmės komponentai 78-uose, t.y. 78% tirtų visų receptų, o 1934 m. 89-uose receptuose, (89%). Augalinės kilmės komponentų gerokai maţiau 1918 m. 32 receptai (32%), o 1934 m. 55 receptai (55%)[4].

Atlikus komponentų, iš kurių pagaminti vaistai, kilmės analizę, nustatyta, kad 1934 m. receptų komponentų įvairovė buvo didesnė nei 1918 m. Maţėjo gyvulinės kilmės vaistų, tačiau gausėjo cheminių medţiagų. Komponentų įvairovė atspindi chemijos mokslo paţangą. 1934 m. gydytojai savo pacientams skyrė įvairias organines ir neorganines druskas, alkaloidus bei endokrinines medţiagas, pastarosios neminimos 1918 m. receptų knygoje. Plačiausiai vaistų gamybai buvo naudojama cheminiai komponentai – organinės ir neorganinės druskos, rūgštys bei sintetiniai junginiai. 1918 m. iš 100 tirtų receptų aptikta 76% , t.y. 76 receptai, 1934 m. – 84 receptai su cheminiais junginiais, t.y. 84%. Iš viso uţfiksuota apie 90 įvairių vaistų gamybai naudotų cheminės kilmės medţiagų. Daugiausia aptikta kalio ir natrio bromidų: 1918 m. – 17%, o 1934 m. – 7%, t.y. 7 receptai iš 100 tirtų receptų. Jie naudoti neurozėms, padidėjusiam dirglumui maţinti; kalio bromidas – epilepsijoms ir nervų išsekimui gydyti.

1.4. Augalinės kilmės medţiagos

pakalnutė (Convallaria majalis). 1918 m. daugiausia, net 10 receptų, t.y. 10%, rasta naudojant chinino preparatus. Chinino ekstraktai ir tinktūros buvo skiriami vieni ir deriniuose su šunvyšnės ekstraktu (Extr. Atropa belladonna), valerijono tinktūra, opijaus tinktūra ( Tinct. Thebaica). Skalsė (Secalis cornutum) – tai grybai, parazituojantys grūdų varpose. Skalsių preparatai naudoti ginekologijoje ir kraujo ląstelių ligoms gydyti bei hemoragijai ir tuberkuliozei gydyti. Taip pat šie preparatai buvo skiriami malšinti raumenų spazminius susitraukimus, maţinti arterinį kraujo spaudimą, vartoti padidėjusiam nervų sistemos jautrumui bei nemigai gydyti [7, 8, 9, 10].

1918 m. receptų knygoje dviejų receptų (Nr. 58, Nr. 60) sudėtyje išrašytas (Extr. Condurango fluidum) Kondurango ţievės ekstraktas, vartotas skrandţio skausmams malšinti, virškinimui gerinti, pykinimui ir vėmimui slopinti [11, 12]. Receptų knygose daţnai fiksuotas receptas – svilaroţės sirupas kaip atsikosėjimą lengvinantis vaistas. 1830 m. Telšių receptūros knygos tyrimas atskleidė, kad Althaea officinalis daţniausiai buvo naudojama augalinė ţaliava [3]. Svilaroţės sirupas vartojamas nuo uţdegimų, padengia gleivinę, lengvina atsikosėjimą. Šiuo preparatu buvo gydomos kvėpavimo takų ligos bei virškinimo trakto sutrikimai [13, 14]. Svilaroţės sirupas 1918 – 1934 m. laikotarpiu naudotas deriniuose kartu su anyţių lašais (Liq. Ammonii anisati) bei ipekakuana (Psychotria ipecacuanha), kurių maţos dozės lengvina atsikosėjimą, o didelės gali sukelti vėmimą.

Populiarūs buvo augalai, kaupiantys širdį veikiančius glikozidus. Rusmenės preparatai (Tinct. Digitalis, Pulv. Fol. Digitalis) naudoti vieni arba derinyje su strofanto tinktūra (Tinct. Strophanthae), strichnino ekstraktu (Extr. Strychninii), pakalnutės tinktūra (Tinct. Convallariae majalis). Uţfiksuotas rusmenės receptas derinyje su kamparu (Camphorae tritae). Kamparas šiuolaikinėje medicinoje naudojamas tik išoriniam vartojimui. Taip pat pastebėta, jog vaistų gamyboje buvo naudojami įvairūs augaliniai aliejai. Terpentino aliejus yra būdingo skonio ir kvapo eterinis aliejus, išgaunamas iš pušų. Anyţių eterinis aliejus gaminamas iš anyţinių oţiaţolių Pimpinella anisum. Šis aliejų mišinys lengvina atsikosėjimą bei turi antiseptinių savybių [13, 14, 4].

1.5. Cheminės kilmės medţiagos

gydyti neurozėms, padidėjusiam dirglumui maţinti, o kalio bromidas – epilepsijoms ir nervų išsekimui gydyti. Raminantį poveikį turintis Luminalum Natrium (fenobarbitalis) išrašytas 1934 m. receptų knygoje piliulių bei mikstūrų forma, kuris buvo skiriamas širdies sutrikimams gydyti [7].

Pastebėta, jog pacientams kaip skausmą ir karščiavimą malšinantis vaistas skiriamas aspirinas [12]. Daţnai išrašomas ir kitas nesteroidinis priešuţdegiminis preparatas miltelių ir mikstūrų sudėtyje – Pyramidonum (amidopyrinas) [13, Nr. 95]. Pyramidonas išrašytas su raminantį poveikį turinčiais komponentais: valerijono šaknies infuzija ar ekstraktu, kalio bromidu, natrio bromidu –„ Rp. Inf. Radix Valerianae extr. 10,0 ad 200,0; Pyramidoni 2,0; Kalii bromati 2,0; Natrii bromati 6,0“ (recepto Nr. 95, 1934 m. receptūros ţurnalas).

Methyli salicylas kartu su chloroformu, terpentino aliejumi buvo skiriamas išoriškai įtrynimams kaip analgetikas, reumatui, artritui gydyti. Kalio jodidas (Kalium iodidum), turintis atsikosėjimą lengvinantį poveikį [6, 7], 1918 m. išrašytuose receptuose buvo derinamas su morfinu, kalio bromidu ar natrio bikarbonatu. 1934 m. kalio jodidas išrašytas sudėtiniuose receptuose su stroncio bromidu, atropino sulfatu, papaverino hidrochloridu [13]. Ūmiam ir lėtiniam bronchitui gydyti buvo išrašomas terpentino hidratas (Terpin hidrate)[7].

1934 m. labai populiarus komponentas vaistų gamyboje buvo kalio sulfogvajakolis (Kalium sulfoguajacolum, Thiocolum), naudotas astmai bei kosuliui gydyti deriniuose su terpinhidratu ir kalcio fosfatu, ipekakuanos šaknų uţpilu, svilaroţės sirupu bei kofeino natrio benzoatu [13].

Sintetinis antihelmintinis vaistas Santoninum paminėtas receptūrų ţurnaluose tik vieną kartą 1934 m. milteliuose su kalomeliu (gyvsidabrio chloridu) [13, Nr. 26]. Theobrominum–Natrium salicylinum arba diuretinas (Diuretinum) buvo atrastas XIX a. ir pradėtas naudoti kaip diuretikas bei skirtas širdies nepakankamumui ir hipertenzijai gydyti [7].Nitroglicerinas (Nitroglycerinum) galėjo būti skiriamas krūtinės anginos priepuolių profilaktikai bei gydymui (su prierašu „Vartoti po 3 lašus !!! Kada skauda“). Geleţies preparatas (Ferrum reductum) vartotas išsekimui bei maţakraujystei gydyti, Ferrum iodidum – infekciniams susirgimams gydyti [7, 13].

1.6. Narkotinės bei stipriai veikiančios medţiagos

XX a. pirmojoje pusėje itin plačiai buvo vartojamos narkotinės medţiagos. Vaistinių preparatų dozavimą su stipriai veikiančiomis medţiagos, narkotinėmis medţiagomis nurodydavo gydytojas, kaip vartoti, kaip dozuoti vaistą. Taigi šios medţiagos tuo laikotarpiu dar buvo gausiai vartojamos neţinant narkotinių medţiagų ţalos. Šiuolaikinėje medicinoje didelė šių medţiagų grupės junginių uţdrausti vartoti, pavyzdţiui opijus, kokainas. Itin daţnai receptuose aptinkamas morfinas. Morfinas (Morfinum) – veiklioji opijaus medţiaga, pasiţymi labai stipriu skausmą malšinančiu poveikiu [17,32].

Opiumas skiriamas vartojimui per os skausmui malšinti, kosuliui slopinti, esant karščiavimui, taip pat vartojamas, kaip priemonė įvairiems nerviniams sutrikimams gydyti, tai buvo vienas populiariausių XIX amţiaus vaistų. Opijus labai daţnai aptinkamas derinyje su ipekakuanos šaknų milteliais. Į opijaus ir ipekakuanos miltelių mišinį (Pulveri Doweri) taip pat įeidavo cukrus, kuris galėjo būti dedamas, kaip pagalbinė medţiaga skonio pagerinimui [18].

G. Jakutienės analizuojamoje Viekšnių vaistinės receptų knygoje, 1918 m. aptikta net 18 išrašytų receptų (18%) su stipriai veikiančiomis, narkotinėmis medţiagomis: kokainu, morfinu, kodeinu, opijumi. 1934 m. – net 27 receptai, t.y. 27% visų tirtų receptų, aptinkami su šiomis medţiagomis. Narkotinėms bei stipriai veikiančioms medţiagoms priskiriami šie junginiai: kofeinas, morfino hidrochloridas, kokaino hidrochloridas, kanapės tinktūra, opijus, dioninas, kodeino fosfatas, pantoponas, doverio milteliai. Receptūros ţurnale aptiktas vienas receptas – Sol. Cocaini muriatici derinyje su cinko sulfatu. Vaistai gaminti akių lašų forma. Morphinum muriaticum – stipri, skausmą malšinanti vaistinė medţiaga, aptikta deriniuose su ipekakuana ir naudota kaip kosulį malšinanti priemonė. Receptų knygose minimas opijaus alkaloidų mišinys, turintis 50% morfino, Pantoponas (Pantoponii) išrašomas ţvakučių forma, recepto komponentinė sudėtis derinama su papaverino hidrochloridu bei šunvyšnės ekstraktu [12, 13].

G. Jakutienė savo darbe „Vaistų, pagamintų Viekšnių vaistinėje 1918 ir 1934 metais, lyginamoji analizė“ 1934 m. receptų knygoje aptiko tik vieną receptą (Nr.43) su indine kanape (Cannabis indica), kitaip vadinama medicine marichuana, kuri buvo plačiai vartojama Europos medicinoje XIX amţiuje. Tačiau Lietuvoje, kaip tyrimai atskleidţia, ji nebuvo populiari ir retai vartojama. 1917 m. Latvijos receptūros knygoje receptų su kanape neaptikta [4,13].

2. TYRIMO METODIKA

2.1. Tyrimo metodai

Lietuvoje istorinių šaltinių – receptūros ţurnalų – tyrinėjimai tampa vis populiaresni ir aktualesni, tačiau patvirtintos ir reglamentuotos tyrimo metodikos dar nėra. Todėl, atliekant tyrinėjimus, remtasi bendraisiais metodologijos principais, kurių pagrindą sudaro istorinių šaltinių turinio analizė. Analizei atlikti lyginti du istoriniai šaltiniai – 1917 m. Latvijos, Valmieros vaistinės receptų knyga (elektroninis failų formatas, originalaus šaltinio skaitmeninės kopijos). Šaltinio skaitmeninės kopijos gautos iš Paul Stradinio medicinos muziejaus archyvo fondų.

Gauti analizės duomenys lyginami su G. Jakutienės magistriniu baigiamuoju darbu „Vaistų, pagamintų Viekšnių vaistinėje 1918 ir 1934 metais, lyginamoji analizė“. Originalus istorinis šaltinis saugomas „Pirmosios Viekšnių vaistinės muziejuje. Viekšnių vaistinė, esanti Viekšnių miestelyje, Maţeikių rajone, buvo įkurta 1860 m. ir veikė iki 1980 m., o nuo 1995 m. jos patalpose įkurtas Viekšnių vaistinės muziejus. Viekšnių vaistinėje visi receptūros ţurnalai buvo pildyti vaistininkų Vincento Aleksandravičiaus ir Juozo Aleksandravičiaus. Paskutinis vaistinės savininkas Juozas Aleksandravičius (V. Aleksandravičiaus sūnus) ne tik išsaugojo iš tėvo paveldėtą vaistinę su senaisiais farmaciniais prietaisais bei instrumentais, bet ir papildė ją nauja įranga. Vaistinės 100 metų sukakčiai paminėti provizorius įkūrė joje pirmąją muziejinę ekspoziciją.Po J.Aleksandravičiaus mirties vaistinė buvo perkelta į kitas patalpas, o senasis pastatas ilgus metus stovėjo apleistas. Ir tik 1995 metais, po restauracijos, senoviška kaimo vaistinė vėl atvėrė duris. Ir ne tik kaip vaistinė, bet ir kaip muziejus su farmacijos bei XX a. 1-osios pusės inteligento buities ekspozicijomis. Vėliau buvo atkurtas ir buvęs vaistininkų sodas, taip praturtinant muziejų dar viena (lauko) ekspozicija.[19]

Visi vaistų gamybai naudoti komponentai, ingredientai suskirstyti į grupes pagal medţiagų prigimtį. Tiriamajame darbe išskiriamos grupės – sudėtinės medţiagos ir pagalbinės medţiagos, vartojamos vaistinių preparatų gamybai. Pagal medţiagų prigimtį, kilmę išskiriamos šios grupės: organinės arba neorganinės cheminės kilmės medţiagos, augalinės kilmės medţiagos, narkotinės bei stipriai veikiančios medţiagos. Šiame tyrime vertinta, kaip skiriasi ir kuo panašūs Lietuvos ir Latvijos vaistiniai preparatai, registruoti receptūrų ţurnaluose 1917 – 1918 m. laikotarpiu. Nustatant statistinį ryšį tarp šių vaistinių atskirų duomenų kriterijų atvejais patikimumą, panaudoti šie kriterijai: Pearsono suderinamumo χ² kriterijus, kai reikšmės išreiškiamos procentine išraiška; Mann-Whitney Z kriterijus, kai veiksnių reikšmės išreiškiamos intervaline skale ir pasiskirsto ne pagal normalųjį skirstinį. Skaičiavimuose keliamos statistinės hipotezės: H0 – statistiškai reikšmingo ryšio nėra (p > 0,05), HA - statistiškai reikšmingas ryšys yra (p < 0,05).

2.2 Šaltinių charakteristika, tyrimo objektų aprašymas

2.2.1. 1917 – 1918 m. Viekšnių vaistinės receptų knyga

Šis istoriškai reikšmingas šaltinis saugomas Viekšnių vaistinės muziejuje, Maţeikių rajone.

1. Pav. Viekšnių Vincento Aleksandravičiaus vaistinės receptų knyga 1917-1918 m.“ Inventorizacijos numeris Nr. 1142

Pavadinimas – „Viekšnių Vincento Aleksandravičiaus vaistinės receptų knyga 1917-1918

Ši receptų knyga pradėta pildyti 1917 m. vasario 1d., o baigta 1918 m. rugsėjo mėn. Receptūros knygą sudaro didesni nei A4 formato lapai. Joje sunumeruota 150 lapų, surišta ir uţantspauduota, patvirtinta Gydymo valdybos. Viršelio antraštė uţrašyta rusų kalba, nubraukta ir uţrašyta vokiečių kalba“ Receptai registruoti ir keletą mėnesių po nepriklausomybės paskelbimo, bet lietuviško įrašo nėra.

Būklė: knygos viršelis rudas, apsitrynęs, suteptas. Viršelio antraštė uţrašyta rusų kalba,

nubraukta ir uţrašyta vokiečių kalba. Knygos 2 lapai išplyšę, yra iširusių. Popierius pageltęs, kraštai apiplyšę, vietomis išblukę.

Turinys: 1917 m. įrašytas 341 receptas; 1918 m. įrašytas 1931 receptas. Pildė vaistininkas V.

Aleksandravičius. Knyga išspausdinta Rusijoje. Kiekviename jos lape yra grafos, kuriose nurodyta (rusiškai): „Nr.“, „Mėnuo ir diena“, „Receptas“, „Kaina“, „Receptą išrašiusio gydytojo pavardė“, „Kam išrašytas vaistas“. Grafoje „Receptas“ lotyniškai perrašomas gydytojo išrašytas receptas. Nurašoma taip, kaip gydytojo išrašyta (rašoma trumpinant ţodţius) [4].

Visos medţiagos receptuose nurodomos gramais. Recepte visada paţymimas vaisto vartojimo būdas, daţnumas: kam skirta („skalauti“, „akių tepalas“), kaip vartoti („po 1 pročką 3 kartus dienoje po valgio“). Vartojimas rašomas lietuvių, rusų arba vokiečių kalba taip, kaip nurodyta recepte. Receptų registravimą atliko ir vaistininkas V. Aleksandravičius, ir tuo metu dirbusi mokinė – tai Juozo Aleksandravičiaus duktė Vanda Jadvyga. Grafoje „Kaina“ įrašoma apskaičiuota pagaminto vaisto kaina to meto valiuta, tačiau pajamos uţ pagamintus ir gyventojams išduotus vaistus nebuvo sumuojamos. Grafoje „Kam būtent išrašyta“ nurodoma paciento pavardė. Pavyzdţiui, „Frau Walters“ [12, Nr.36]. Vaikams skirti vaistai paţymimi „vaikui“ arba „kind“: „Mockaus vaikui“, „Kind. Kiugul“ [12, Nr.69]. Grafoje „Receptą išrašiusio gydytojo pavardė“ įrašyta vaistą išrašiusio gydytojo ar felčerio pavardė. Tuo metu Viekšniuose dirbo Heimansohn, Gottšalk, Wiese, Beyer [4].

2.2.2. 1917 m. Latvijos, Valmieros vaistinės receptų registracijos knyga

aprašas – rusų kalba, recepto sudėtis – lotynų kalba. Skiltys, kuriose nurodytas vartojimas, gydytojas, išrašęs receptą, bei pacientas, uţpildytos rusų ir vokiečių kalbomis, kai kur palikta tuščių, neuţpildytų vietų grafose. Receptų knygos puslapį sudaro kelios grafos: recepto „Nr.“, „Receptas“ (recepto sudėties ir vartojimo informacija), „Kaina“, kurioje valiuta nurodoma rubliais ir kapeikomis, „Gydytojo vardas“ bei „Kam išrašytas“. Receptų knygoje detaliai uţpildyta grafa, kurioje nurodoma vaisto sudėtis, kokios medţiagos buvo naudotos gamybai bei vartojimo būdas. Tačiau kai kuriose receptų knygos grafose nėra nurodyta, nei kas išrašė receptą, nei kam išrašytas receptas, detaliai uţpildytos tik recepto numerio, sudėties – vartojimo bei kainos grafos. Receptūros ţurnalą sudaro A4 formato lapai, surišti virvele, suskaičiuoti ir uţantspauduoti vyriausiojo apskrities inspektoriaus bei įsegti į juodos spalvos kietos medţiagos viršelį. Receptų knygos – istorinio šaltinio – būklė analizuojama remiantis elektroninėmis šaltinio fotografijomis.

3. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ ANALIZĖ

3.1. Ištirtų receptų turinys, vaistų registravimas ţurnale

Tiriamasis šaltinis, receptų ţurnalas sudarytas iš 400 lapų, lapai sunumeruoti. Receptūros ţurnalas padalintas į 6 dalis, kuriose registruojama: pirmoji skiltis – recepto numeris, data kada vaistas pagamintas, pagrindinė dalis – recepto skiltis, kurioje paţymima vaisto sudėtis, naudojamos medţiagos, jų kiekiai, kainos skiltis, gydytojo pavardė kuris paskyrė receptą bei kam išrašytas receptas. Viena informatyviausių Valmieros vaistinės receptų registracijos ţurnalo skiltis, kurioje registruojamas recepto sudėtis, pavadinta „Receptas“, kurioje išrašyta vaisto sudėtis. Recepto skiltyje nurodoma iš kokių vaistinių medţiagų ir kokiais kiekiais bus gaminamas vaistinis preparatas. Medţiagų pavadinimai trumpinami nesilaikant trumpinių sistemos taisyklių. [21]

2. Pav. 1917 m. Valmieros vaistinės receptūros ţurnalas,receptas Nr.8(Rp. Inf. Rad. Rhei

12,0 – 200,0; Natrii. Bicarboni. 8,0; Extr. Belladonae 0,25) [21].

Taip pat kofeino natrio benzoatas rašomas Coffeini n. benz., Coff. Natriibenz., Coff. N-benz. Kai kurios medţiagos buvo išrašytos šiuo metu nebevartojamais pavadinimais: magnio oksidas – Magnesium ustae, praskiesta druskos rūgštis – Acidum muriaticum dilutum. Receptų registracijos ţurnale uţfiksuotos formos: tabletės, kapsulės, milteliai skirti išoriniam bei vidiniam vartojimui, tirpalai skirti tiek išoriniam vartojimui, tiek vidiniam, tepalai, mikstūros, tinktūros, ţirneliai/draţė, lašai. Vaisto sudėtis į ţurnalą registruojama tokia pačia tvarka, kaip gydytojas išrašė recepte. Receptų sudėtys labai įvairios, daugiausia vaistų pasiţymi sudėtine, daugiakomponentine sudėtimi. Recepto skiltyje taip pat būna prierašas, kaip vartoti vaistą, kiek kartų per dieną, kokiu kiekiu. (Rp. Nr. 8. 3 kartus per dieną po šaukštelį (1 pav.))

3.2. Recepto komponentų analizė

Receptūros ţurnalo tyrimo analizė atskleidė, jog 1917 m. Latvijos receptų registracijos ţurnale išrašyta 25% vienakomponentinės sudėties receptų (t.y. 25 visų tirtų receptų) bei 75% (75 receptų ) daugiakomponentinės sudėties receptų. Tačiau vienas komponentas gali būti kompleksinės sudėties, pavydţiui Nr.73. Rp:.Pilul. Pectoralis; Terebinthinae hydrati; M.f.pulv. D.t.d.N40.

3. Pav. 1917 m. Valmero vaistinės receptūros žurnalas. Receptas Nr.73 (Pilul. Pectoralis; Terebinthinae hydrati; M.f.pulv. D.t.d.N40)

Receptas sudarytas iš dviejų skirtingų medţiagų terpentino hidrato bei paruoštų piliulių skirtų pagerinti atsikosėjimą. Šis vaistinis preparatas daţniausiai buvo išrašomas gydyti viršutinių kvėpavimo takų sutrikimus, uţdegimui slopinti, pacientams sergantiems astma [20].

G. Jakutienės magistriniame baigiamajame darbe, 1918 m. Viekšnių receptų registracijos ţurnale, analizuota receptų komponentinė sudėtis. Dauguma 1918 metų vaistų sudaryti iš vieno komponento (Tinct. Chinae, Extr. Secale cornutum, Ung. Hydrargyri praecipitati) arba dviejų - trijų komponentų. Tai peroraliniai lašai, akių lašai, tepalai. Rasti tik keturi receptai, kurie turi keturis ir daugiau sudedamųjų dalių. G. Jakutienės darbe nustatyta, kad 1918 m. daugiausia receptų pagaminta naudojant nuo vieno iki trijų sudedamųjų dalių ir tik keturiuose receptuose naudoti keturi komponentai.[4]

1. Diagrama 1917 m. Valmieros vaistinės vaistų registracijos žurnalo vaistų komponentų skaičius. 0 10 20 30 40 50 60 70

1 komponentas 2 -3 komponentai4 ir daugiau komponentų

Ištyrus 100 receptų 1917 m. Latvijos, Valmieros receptų registracijos ţurnale, nustatyta, kad daugiausia buvo išrašomi vaistai, kurie buvo sudaryti iš dviejų ar triejų komponentų, tai atitinka 58 receptų iš 100 ištirtų receptų. Vaistų sudarytų iš vieno komponento aptikta 25 receptai, vaistų sudarytų iš keturių ir daugiau komponentų aptikta 17 receptų.[21].

1917 m. Latvija 1918 m. Lietuva χ² df P N Proc. N Proc. 1 komponentas 25 25% 45 45% 75,818 2 0,00001 2-3 komponentai 58 58% 51 51% 4 ir daugiau komponentų 17 17% 4 4%

1 Lentelė 1918 m. Viekšnių vaistinėje ir 1917 m. Valmieros vaistinėje pagamintų vaistų, recepto komponentų analizės duomenys.

Tyrimo rezultatai atskleidţia, kad vieno komponento vaistai buvo daţnai skiriami pacientams, 1918 m. Viekšnių vaistinės receptų registracijos ţurnale, tokių receptų uţfiksuota 45%. Lyginant su 1917 m. Valmieros vaistinės receptų registracijos ţurnalu, t.y. 45%>25%. Tačiau receptų sudarytų iš 2-3 komponentų, rezultatai labai panašūs, maţai skiriasi: 1917 m. Valmieros vaistinės vaistų registracijos ţurnale tokių receptų aptikta 58, o 1918 m. Viekšnių vaistinės vaistų registracijos ţurnale – 51.

Receptų, kurie buvo sudaryti iš 4 ar daugiau komponentų, uţregistruota maţiausiai vaistinių receptų knygose. 1917 metų Valmieros vaistinės receptų knygoje tokių receptų uţregistruota 17, o 1918 m. Viekšnių vaistinės vaistų registracijos knygoje tokių receptų aptikta tik 4 [4,21].

Pavyzdžiui Nr.4 Rp:. Inf. Herba Adonis vernalis 5,0 – 200,0; Elixirpectoralis 15,0; Kaliijodidi

4,0; Codeinii puri 0,3; Gaminama sudėtinė mikstūra, prie recepto prierašas kaip vartoti, 3 kartus dienoje po 20 lašų (ţr. 4 pav.)

Galime pastebėti, jog to meto Latvijos,Valmieros vaistinėje nevengta gaminti sudėtingos sudėties vaistinių preparatų, išrašyta daugiau receptų, pasiţyminčių kompleksine sudėtimi lyginant su to meto Viekšnių vaistinės rezultatų duomenimis. Viekšnių vaistinės receptų registracijos ţurnale daugiausiai uţregistruota receptų sudaryto iš vieno komponento, t.y. uţfiksuota 45 receptai, kurie sudaro 45%. Tačiau rezultatuose galime įţvelgti ir panašumų, receptų, sudarytų iš 2 ar 3 komponentų, uţfiksuotas panašus kiekis. 1917 m. Valmieros vaistinės vaistų registracijos knygoje tokių receptų aptikta 58, o 1918 m. Viekšnių vaistinės vaistų registracijoje knygoje – 51 [4,21].

3.3. Receptų sudėtyje esančių ţaliavų kilmė

Vaistų gamybai naudotas medţiagas galima suskirstyti į grupes : cheminės kilmės (organinės bei neorganinės) medţiagos, augalinės kilmės medţiagos, pagalbinės medţiagos, sudėtinės, kompleksinės medţiagos bei narkotinės, stipriai veikiančios medţiagos. Pagalbinių medţiagų grupei priskiriamos medţiagos, kurios yra farmakologiškai inertiškos, t.y. neturi farmakoterapinio reikšmingo poveikio, bet dalyvauja vaistų gamybos procesuose. Pavyzdţiui išgrynintas vanduo (Aqua purificate), distiliuotas vanduo (Aqua destilllata), spritas (Spritus Vini), cukrus (Saccharum) gamybos procese dalyvauja kaip tirpikliai, tūrį didinančios medţiagos.

Analizuojant 1917 m. Valmieros vaistinės receptus, nustatyta, kad iš 100 atrinktų analizei, ištirtų receptų, buvo sudaryti iš 276 skirtingos medţiagų kilmės komponentų. Tiriant receptų sudėtį, kokios kilmės medţiagos naudojamos vaistų gamybai, uţregistruota, 98 komponentų, kurie priklauso cheminės kilmės grupei. Tai 35,5% visų tirtų receptų komponentų, tačiau svarbu paminėti, jog cheminės kilmės medţiagos skiriamos į du pogrupius – organinės kilmės bei neorganinės kilmės medţiagas. Organinės kilmės medţiagų uţregistruota 14,5% receptuose (t.y. 40-iuose skirtinguose receptuose), 21% neorganinės kilmės medţiagų – 58-iuose skirtinguose receptuose. Augalinės kilmės komponentų uţregistruota 82, tai atitinka 29,7% visų tirtų receptų. Narkotinės kilmės arba stipriai veikiančių medţiagų uţregistruota 33 kartus, skirtinguose receptuose, tai atitinka 13,4%. Kompleksinės sudėtinės kilmės medţiagų uţregistruota 12%, pagalbinių medţiagų uţregistruota 9,4%.[21]

neaptikta nei 1917 m. Valmieros vaistinės vaistų registracijos ţurnale, nei 1918 m. Viekšnių vaistinės vaistų registracijos knygoje.

Kompleksinės sudėties medţiagų grupei priskiriami komponentai, į kurių sudėtį įeina augalinės bei cheminės kilmės medţiagos. Pavyzdţiui, gaminamas preparatas su Liq. Ammonii anisati (anyžiaus amoniakinio tirpalo lašai), sudarytas iš anyţiaus aliejaus (augalinės kilmės ţaliavos), amoniako (cheminės kilmės medţiagos) bei spirito (pagalbinės medţiagos, tirpiklis, tūrį didinanti medţiaga)[22]. 1918 m. Nr.20. Mikstūros Receptas: Inf.r. Ipecacuanh. 0,5:75,0; Liq. Ammonii anisat 5,0; Sir. Spl. ad 200.0; M.D.S [12].

Tiriant šaltinius, nustatyta, kad vaistai buvo gaminami naudojant vien augalinės ar cheminės kilmės komponentus, arba tarpusavyje derinti augalinės, cheminės kilmės bei sudėtinės medţiagos. 1917 m. Valmero vaistinės ţurnalo mikstūros receptas Nr.78 [21].

Nr.78 Rp:. Inf. Rad. Ipecac. 0,1 – 100,0; Liq. Ammonii anis. 1,0;

Tinct.Opii puri 3,0; Tinct. Fol.Digitalis 0,5;

Syr. Altheae 20,0;

2. Diagrama 1917 m. Valmieros ir 1918 m. Viekšnių vaistinių receptūros žurnaluose, vaistų gamybai naudojamų žaliavų kilmė.

98 82 37 26 78 32 6 28 89 55 21 11 0 20 40 60 80 100 120

Cheminės kilmės Augalinės kilmės Sudėtinės kilmės Pagalbinės

medžiagos

R

ec

eptų sk

aičius

3.4.Cheminės kilmės medţiagos

Ši medţiagų grupė yra įvairiausia ir plačiausia, ją sudaro organinės ir neorganinės druskos, rūgštys bei sintetinai junginiai. G. Jakutienės analizės tyrimo rezultatai –1918 m.Viekšnių vaistinės receptų registracijos knygoje iš 100 tirtų receptų aptikta įvairių šiai grupei priklausančių medţiagų, net 78%. 1917 m. Valmieros vaistinės receptų registracijos knygoje – 98 kartus uţfiksuota receptuose, t.y. 35,5% visų tirtų komponentų, cheminės kilmės medţiagos išskirtos į 2 pogrupius: organinės kilmės medţiagos 14,5% bei neorganinės kilmės medţiagos 21% . Daugiausia aptikta kalio ir natrio bromidų, kurie buvo naudoti gydyti neurozes, skiriami padidėjusiam dirglumui maţinti, kalcio bromidas buvo skiriamas epilepsijoms ir nervų išsekimui gydyti. Daţnai išrašomas ir nesteroidinis priešuţdegiminis vaistas, kuris sutinkamas miltelių ir mikstūrų vaisto formoje – Pyramidonum (amidopirinas), cheminės organinės kilmės medţiaga skiriama uţdegimui ir temperatūrai maţinti.

Kalio jodidas (Kalium iodidum), pasiţymintis atsikosėjimą lengvinančiu poveikiu 1918 m. Viekšnių vaistinės receptuose buvo derinamas su morfinu, kalio bromidu ar natrio bikarbonatu [12]. Pastarasis buvo naudojamas norint pasiekti greitesnį poveikį [1]. Kalio jodidas įėjo į atsikosėjimą lengvinančių vaistų sudėtį bei buvo derinamas tiek su augalinės, tiek su cheminės, sudėtinėmis medţiagomis. Pavyzdţiui 1917 m. Rygos vaistinės receptų registracijos ţurnale uţregistruotas receptas: Rp:.Inf. Herb.Adonis vernalis 5,0 – 200,0 (Pavasarinio Adonio infuzija), Elixir pectoralis 20,0, sudėtinis eliksyras, skirtas palengvinti viršutinių kvėpavimo takų funkcijų sutrikimus, gydyti peršalimą, Kalii Jodidi 60,0 – kalio jodidas, atsikosėjimą gerinanti medţiaga [21, Nr.19].

Ūmaus ir lėtinio bronchito gydymui buvo skiriamas terpinhidratas (Terpin hidrate) [22]. Labai populiarus cheminis junginys, naudojamas vaistų gamybai – kalio sulfogvajakolis (Kalium sulfoguajacolum, Thiocolum), išrašomas astmai ir kosuliui gydyti deriniuose su terpinhidratu ir kalcio fosfatu; ipekakuanos šaknų uţpilu, svilaroţės sirupu bei kofeino natrio benzoatu [13]. 1917 m. receptų registracijos ţurnale aptiktas receptas su kalio sulfogvajakoliu derinyje su ipekakuanos infuzija, amoniako-anyţiaus lašais, karčiuoju migdolų vandeniu bei svilaroţės sirupu. (Rp:.Inf.Rad.Ipecacuanhae 0,3 – 100,0; Liq. Ammoni anis 2,0; Aq. Amygdal amar 1,5; Kalii sulfoguajacol 2,0; Syr. Altheae 200,0 )[21, Nr.7].

Dispepsijoms, viduriavimui kaip antiseptinė ir antibakterinė medţiaga naudotas Magnesium peroxydum, sudarytas iš 85% magnio oksido ir 15% magnio peroksido. Stibio sulfatas (Sulfas Stibii) galėjo būti skiriamas sukelti vėmimui, skrandţio padidėjusiam rūgštingumui maţinti naudotas magnio oksidas (Magnesium ustae). Gaminant pepsino tirpalus, reikalingam pH pasiekti, naudojama praskiesta druskos rūgštis (Acidum muriaticum dilutum) [22].

Bismuto subnitratas 1918 m. Viekšnių vaistinės receptuose aptiktas dviejuose receptuose. Tai antiseptinė, dezinfekcinė medţiaga, kuri buvo galėjo būti naudojama opaligės bei kolito gydymui [16,22].Vieni nuodingiausių junginių, aptiktų tirtuose receptuose, tai arseno preparatai – Liquorem arsenicalis Fowleri ir Acidum Arsenicosum – galėjo būti naudoti maţakraujystei, išsekimui bei kraujo vėţio gydymui[22,24].

3.5. Augalinės kilmės medţiagos

Remiantis atliktais tyrimais Lietuvos vaistinėse augaliniai komponentai, aptinkami išrašytuose receptuose buvo populiarūs komponentai, daţnai vartojamos vaistinės ţaliavos. G. Jakutienės tyrime 1918 m. Viekšnių vaistinės receptų registracijos ţurnale augalinių komponentų uţregistruota 32%, o tos pačios vaistinės 1935 m. receptų registracijos ţurnale uţfiksuoti 55-uose receptuose [12,13].

1917 m. Valmieros vaistinės receptų ţurnale iš 100-to tirtų receptų, 230 komponentų, augalinių komponentų uţregistruota 82 kartus, tai atitinka 29,7%[21]. Įvertinus atliktus tyrimus bei palyginus jų rezultatus, galime daryti prielaidą, jog to meto tiek Lietuvos, tiek Latvijos gydytojai nevengė skirti augalinius vaistinius preparatus, augaliniai komponentai buvo paklausūs vaistinių preparatų gamyboje, naudoti gaminant įvairias vaistų formas: mikstūros, infuzijos, tirpikliai, nuoviras, tinktūra, lašai, ţvakutės (kakavos sviestas).

Daugiausia buvo importuotos ţaliavos: činčiberas (Strichinas), chininas, ipeakuanos šaknys, svilaroţės sirupas (Sirupi Altheae). Lietuvoje augančių augalų vaistų gamybai naudota gerokai maţiau. Populiariausi vaistiniai augalai, naudoti vaistų gamyboje: vaistinis valerijonas (Valeriana officinalis), pipirmėtė (Menthae piperitae), rusmenės įvairios rūšys (Digitalis), pakalnutė (Convallaria majalis), šunvyšnė (Atropa Belladona), anyţių lašai, aliejus [4,12].

tinktūra (Tinct. Gentianae), valerijono tinktūra (Tinct. Valerianeae), krakmolas (Amyli), strofantas (Tinct. Strophant), chininas (Tinct. Chinae comp.), pakalnutė (Convallaria majalis), mentolis (Mentholii), kakavos sviestas (Butyr. Cocoa). Analizuojama 100 receptų, aptikta 276 komponentų, augalinių komponentų uţregistruota 82 kartus, tai atitinka 29,7% visų tirtų vaistų sudėties komponentų[21].

G. Jakutienė ištyrė, jog 1918 m. Viekšnių vaistinės receptūros ţurnale uţregistruota daugiausia, net 10 receptų išrašyta naudojant chinino augalinę ţaliavą.[12]. Chinino preparatai buvo naudojami nuo karščiavimo, skausmo, kaip antiseptinė priemonė prieš gripo sukelėjus, infekciją. Taip chinininas (gaunamas iš chinmedţio ţievės) pasiţymi antispazmolitiniu poveikiu, naudotas spazmams maţinti, raumenų traukulius bei mėšlungį malšinti. Taip pat chininas gali būti vartojamas maliarijai gydyti bei gydyti širdies ritmo sutrikimus [25]. Chinino ekstraktai ir tinktūros buvo skiriamos vienos arba deriniuose su šunvyšnės ekstraktu (Extractum Atropa Belladonae), valerijono tinktūra (Tinctura Vallerianeae), opijaus tinktūra (Tinct. Thebaica).[4,12].

5. Pav. 1917 m. Valmieros vaistinės receptūros žurnalas, Nr.74 Rp:.Chloral hydratii 4,0; Inf.

Rad. Altheae 90,0; Syr. Simpl. 10,0

6. Pav. 1918 m. Viekšnių vaistinės receptūros žurnalas, Rp.Nr. 31 (Inf. Ipecacuanhae 0,6/200)

Valerijono šaknų tinktūros, nuovirai, uţpilai ir sudėtiniai preparatai (Tinct. Valerianae compositi, aetheratae), buvo skiriami kaip raminamieji vaistiniai preparatai. Daţnai skiriami raminantys lašai, mikstūros – virškinamojo trakto spazmams malšinti, sirupuose – atsikosėjimą palengvinanti medţiaga. Išoriškai vartota tepalų formoje nuo reumato gydyti [26,27].

3.6. Narkotinės kilmės bei stipriai veikiančios medţiagos

Tiriant Lietuvos ir Latvijos receptų registracijos ţurnalus, rezultatai atskleidţia, jog to meto gydytojai nevengė skirti vaistinių preparatų su narkotinėmis analgetinėmis medţiagomis bei stipriai veikiančiomis medţiagomis.

G. Jakutienės tyriamojo darbo rezultatai: 1918 m. Viekšnių (Lietuvos) vaistinės receptų registracijos ţurnale aptikta 18 receptų iš 100 su stipriai veikiančiomis arba narkotinės kilmės medţiagomis, tai atitinka 18% visų tirtų receptų. Narkotinės kilmės medţiagos aptiktos išrašytuose receptuose: kokainas, morfinas, kodeinas, opijus. Vaistų gamyboje naudoti Doverio (Pulveri Doweri) kompleksinės sudėties milteliai, kodeinas, kodeino sulfatas, be priemaišų kodeinas (codeinii puri), opijus, opijaus tinktūra, pantoponas, kofeinas, dioninas. Daugiausia 1918 m. Viekšių vaistinėje pagaminta receptų naudojant kokaino hidrochloridą (Cocaini hydrochloridum, Cocaini muriaticum). Receptuose išrašomas vienas (Sol. Cocaini muriatici) arba derinamas su cinko sulfatu.Vaistai su kokainu ir cinko sulfatu buvo skiriami akių lašų forma, išrašomi akių uţdegimo ir skausmo atveju [4, 12]. Kokaino hidrochloridas tuo metu buvo naudojamas kaip vaistas stiprus vaistas nuo skausmo, vietinei anestezijai. To meto daktaras Heimansohn išrašė keturis receptus su morfino hidrochloridu. Morphinum muriaticum stipriai skausmą malšinti medţiaga, sukelianti euforijos būseną, kurią ilgiau vartojant išsivysto priklausomybė, tolerancija. Morfinas išrašomas vienas arba derinyje su ipekakuana, skiriamas kaip kosulį malšinantis vaistas. Kitas opijaus alkaloidas, slopinantis kosulį bei maţinantis skausmą – kodeinas. Mikstūrose nuo kosulio kodeinas derintas su ipekakuanos šaknų uţpilu, mikstūrose širdies sutrikimams gydyti – su pavasarinio adonio ţolės uţpilu ( Inf. Adonis vernalis), milteliuose nuo skausmo aptiktas derinyje su fenacetinu bei kofeinu (Coffeinum purum). [4,12,22].

prakaitavimą.Tai ipekakuanos šaknų (Radix Ipecacuanhae), opijaus (Opium purum) ir kalio sulfato mišinys. Buvo išrašomi su kitais vaistais bronchų ir vidaus organų spazmams slopinti [27].

Dar vienas komponentas naudotas, kaip analgetikas ginekologinėms ligoms gydyti, galvos skausmui maţinti – Dioninum, etilmorfino hidrochloridas, pusiau sintetinis morfino darinys[22]. Dionino milteliai buvo išrašomi derinyje su amidopyrinu, fenacetinu bei cofeino citratu (Coffeinum citricum)[12].

7. Pav.1918m. ir 1934m. Viekšnių vaistinėje vaistų gamybai naudotos narkotinės bei stipriai veikiančios medžiagos.[4]

Tyrime analizuojami 100 atrinktų receptų, analogiškai, kaip G. Jakutienės „Vaistų pagamintų Viekšnių vaistinėje 1918 ir 1934 metais, lyginamoji analizė“ tyrime, rezultatų duomenys tarpusavyje lyginami. 1917 m. Valmieros vaistinės receptų registracijos ţurnale aptikta – narkotinių arba stipriai veikiančių medţiagų uţregistruota 42 kartus, 38 skirtinguose receptuose, tai atitinka 38% visų tirtų receptų. Tyrimo rezultatai atskleidţia, jog to meto medicinoje buvo plačiai naudojamos stipriai veikiančios medţiagos bei narkotinės kilmės, stipriai skausmą malšinančios medţiagos. Stipriai veikiančios medţiagos, kurios nepasiţymi narkotinėmis savybėmis, aptiktos receptuose deriniuose su narkotinės kilmės medţiagomis. Tokio tipo recepto pavyzdys Nr.4, mikstūros receptas su vartojimo prierašu (3 kartus dienoje po 20 lašų, per os). Mikstūra buvo išrašoma kosuliui slopinti, viršutinių kvėpavimo takų ligoms gydyti. Recepte derinama stipriai veikianti medţiaga – pavasarinio adonio uţpilas (Inf. Adonis Vernalis) su narkotinės kilmės medţiaga – kodeinu, Codeiini puri [21].

Nr.4 Rp:. Inf. Herba Adonis vernalis 5,0 – 200,0 Elixir pectoralis 15,0

1917 m. Valmieros vaistinės receptų registracijos ţurnale uţfiksuotos narkotinės kilmės arba stipriai veikiančios medţiagos maţai skiriasi įvairove nuo 1918 m. Viekšnių vaistinės vaistų registracijos ţurnale aptiktų medţiagų. Taip buvo naudojama: morfinas (Mophinum muriaticum, Morphinum puri), kodeinas (Codeinii puri), kodeino fosfatas (Codeinii phosphatum), kofeinas (Coffeinum puri),kofeino citratas (Coff. Citricum), kofeino salicilatas (Coff. Salicylicum) šunvyšnės ekstraktas (Tinct. Atropa Belladonae), pavasarinio adonio ţolės uţpilas (Infusum herba Adonis vernalis), opijus (Tinct. Opii croe), rusmenės tinktūra (Tinct. Fol. Digitalis), eukainas (Eucainum). Taip pat daţnai išrašomi kompleksinės sudėties Natrio kokodilatas (Natrii kokodylicum) bei Doverio milteliai, receptuose išrašomi kaip vienas komponentas arba derinyje su kitos medţiagomis. Pavyzdţiui, Doverio milteliai, kurie yra sudaryti iš ipekakuanos šaknų, opijaus ir kalio sulfato, aptinkami receptuose išrašyti vieni arba derinti su natrio bikarbonatu, natrio salicilatu, amonio bromidu, tačiau daţniausiai išrašomi su pagalbine medţiaga, derinti keli komponentai. Pavyzdţiui Nr.6 miltelių receptas, kurio sudėtyje yra Doverio milteliai, amonio bromidas ir amoniako - anyţių lašai. (Rp:.Pulveri Doveri 0,04; Ammonii bromidi 0,05; Gutta ammoni anisate 0,04; Misce fiat pulveris. Da tales doses numero 12. Signa.)

8. Pav. 1917 m. Valmieros vaistinės receptų registracijos žurnalas, receptas N6.

3. Diagrama 1917 m. ir 1918 m. Latvijos ir Lietuvos vaistinėse užfiksuotos narkotinės kilmės bei stipriai veikiančios medžiagos.

4 0 4 7 11 1 3 2 7 3 4 4 1 4 0 2 4 6 8 10 12 Re ce p tų sk aičiu s

Narkotinės bei stipriai veikiančios medžiagos

3.7. Kompleksinės sudėties bei pagalbinės medţiagos receptuose

3.7.1 Lietuvos, Viekšnių vaistinės receptūros ţurnaluose uţfiksuotos kompleksinės

bei pagalbinės medţiagos

G. Jakutienės magistriniame darbe „Vaistų pagamintų Viekšnių vaistinėje 1918 ir 1934 metais, lyginamoji analize“ vaistų gamyboje naudoti komponentai suskirstyti į penkias grupes: augalinės kilmės komponentai, gyvūninės kilmės komponentai, cheminės kilmės medţiagos, sudėtiniai komponentai bei „kitos“ medţiagos grupė. Grupei „kitos“ priskiriamos medţiagos, kurios neturi reikšmingo terapinio poveikio yra farmakologiškai inertiškos, tačiau dalyvauja kaip vaistų gamybos procese kaip pagalbinės medţiagos (pavyzdţiui, vanduo, tūrį didinanti medţiaga – tirpalų, tinktūros, mikstūrų gamyboje).

Sudėtinių komponentų grupei priskiriami komponentai, į kurių sudėtį įeina augalinės bei cheminės kilmės medţiagos, pavyzdţiui, Liq. Ammonii anisati – pagaminti iš anyţiaus aliejaus, amoniako ir spirito. Atlikus tyrimą, pastebėta, jog į vaistų sudėtyje itin daţnai aptinkami anyţių lašai (Liq. Ammonii anisati), skiriami vaistai buvo vartojami, kaip atsikosėjimą lengvinanti priemonė bei suteikianti vaistui malonų kvapą. 1918 m. Viekšnių vaistinės receptų registracijos ţurnale uţregistruota sudėtinių komponentų šešiuose receptuose iš šimto, tai atitinka 6% visų tirtų receptų, o pagalbinių medţiagų (grupės „kitos“) – 28% [4].